STIPRESNI UŽ MIRTĮ
BIOGRAFIJOS
Prisimintas prieš 100 metų gimęs gen. štabo aviacijos plk.ltn.Mykolas Mačiokas ir pagerbta 95-erių sulaukusi birutietė Juzė Mačiokienė
□ PlkAtn.Mykolas Mačiokas
1999 m. kovo 20 d. Kaune buvo pagerbta tauri prieškario aviatoriaus šeima, kurios nuostabi darna, inteligentiškumas ir šiandien žavi daugelį mūsų. Deja, tik pirmoji bendro gyvenimo pusė iš trisdešimties metų buvo palydėta asmeninės laimės. Kitas šios veiklios lietuvių patriotų šeimos penkiolikos metų tarpsnis buvo pažymėtas mirties ženklu, nes sutapo su skaudžiausiais Lietuvos istorijos įvykiais ir tebuvo vien kančių ir negandų, baimės ir kovos laikotarpiu, kurį galėjo įveikti tik tvirtos moralės žmonės, tikri patriotai, remdamiesi begaliniu tarpusavio pasiaukojimu krikščioniškoje šeimoje, patikimų bendraminčių parama ir neišsenkančia viltimi į Aukščiausiojo globą...
Mykolo Mačioko tėvas - sumanus Suvalkijos valstietis, ne be pagrindo didžiavosi savo trimis atžalomis, Lietuvos kariuomenės kūrėjais, savanoriais. 20-metis Mykolas, mokydamasis Vilniuje, įstojo į Karo mokyklą ir 1919 m. baigė antrąją laidą kartu su broliu Antanu, dalyvavo mūšiuose su lenkais. Kitas brolis aviacijos v.ltn.Vincas Mačiokas žuvo lėktuvo katastrofoje.
Nuo 1921 m. Mykolas Mačiokas tarnavo Karo aviacijos I oro eskadrilėje, skraidė padangėje su S.Dariumi. 1926 m. baigęs VD Aukštųjų karininkų kursų 6-ąją laidą, tobulinosi Italijos gen. štabo akademijoje. Grįžęs dirbo Generalinio štabo 4-ame skyriuje. Aviacijoje oro žvalgui M.Mačiokui buvo suteiktas karo lakūno I rangas. 1937 m. baigęs VD Aukštosios karo mokyklos Gen.štabo skyriaus 2-ąją laidą, tarnybą tęsė Lietuvos kariuomenės štabe. Jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas LDK Gedimino ordinu, medaliais. 1939 m. baigė VDU Teisės fakultetą, mokėjo daug kalbų.
Okupaciją M.Mačiokas sutiko ypač skausmingai, nes savo akimis regėjo, kaip buvo naikinama inteligentija, Lietuvos kariuomenė ir mūsų karininkijos brandžiausioji dalis, niekuo nekalti gyventojai ar eiliniai kariai. Tačiau paskirtas karinio parengimo inspektoriumi, Mykolas Mačiokas suprato, kad ne viskas prarasta. Inspektuodamas mokyklas, stebėjo, kokia neapykanta okupantams tryško mūsų moksleivių akys, o atviri patriotizmo proveržiai buvo dažnas reiškinys ne vienoje Lietuvos gimnazijoje.
Dalyvaudamas pogrindinėje veikloje, jis buvo Vilniaus Lietuvių aktyvistų fronto štabo narys. 1941 m. pradžioje užmezgė ryšius su Kauno LAF štabo nariu plk.J.Vėbra ir savo namuose Žaliakalnyje steigia karinį sukilimo štabą, kuris birželio 22 d. įsikūrė išvežto plk.J.Papečkio name (dabar Vaižganto g.23). Ilgai lauktas karas M.Mačioką užklupo komandiruotėje Pilviškėse, o Lietuvos antrosios respublikos paskelbimo deklaraciją 1941 m. birželio 23 d. 10 val. 28 min. (Berlyne tuo metu buvo pusė dešimtos, Maskvoje - pusė dvyliktos) išgirdo pakelyje į Kauną, kurį pėsčias pasiekė pirmadienio vakare. Pirmomis sukilimo valandomis kariniame sukilėlių štabe likę karininkai, nežinodami slaptažodžio - Dangus 22 - negalėjo derinti veiksmų su greta įsikūrusiu radijo stoties sukilėlių būriu, kuriam vadovavo Itn.gyd.V.Stonis. Šiame Žaliakalnio rajone vyravo įtampa, nes rusų tankų dalinys dar birželio 22 d. buvo apsupęs radijo stoties rajoną, tad radistai tik telefonu palaikė tarpusavio ryšį su Radiofonu miesto centre. Netrukus su LAF vyr. štabo žinioje esančiais radijo stoties, Parodos ginklų sandėlio ir stadione įsikūrusio Kūno kultūros rūmų partizanų būriais buvo suderinti ir karinio sukilimo štabo Žaliakalnyje veiksmai. Sugrįžus šio štabo viršininkui plk.ltn.M.Mačiokui, Vaižganto gatvės 23-e name pradėjo rinktis išlikę aukštieji Lietuvos karininkai su gen.S.Pundzevičiumi. Čia pat ne kartą posėdžiavo Laikinoji vyriausybė, vadovaujama prof.J.Ambrazevičiaus. Ne paslaptis, kad karo sąlygomis veiksmų sėkmę lemia vieningos vadovybės tikslūs ir laiku priimti sprendimai. O tomis lemtingomis dienomis gerokai pasitarnavo plk.ltn.M.Mačioko žinios moderniosios karybos srityje. Karo akademijose įgyta patirtis ir imli naujovėms strateginė jo mąstysena buvo išskirtinė. Dėl to netruko pasiteisinti ne viena jo taktinė vingrybė, neliko neapmąstyti tolimesni veiksmų variantai sudėtingomis karo, okupacijos ir santvarkų kaitos metu. Laikinoji vyriausybė eterio bangomis ragino ginklu vyti lauk priešą ir kurti naują Lietuvą. Demokratiškais pagrindais suburta ir vieningai remiama sukilusios tautos, ji per kelias valandas be jokių rinkimų tapo absoliučiai autoritetingiausia vyriausybe Lietuvos istorijoje. Net žydams tik jos sėkmė teikė paskutinę viltį išlikti ir išvengti tautžudynės siaubo... Deja, jos išvaikymas po 5 savaičių sužlugdė visų viltis ir skaudžiai sukrėtė Lietuvą. Vieną dieną sąjungininkai virto priešais, o jaunimas nematė reikalo toliau veržtis į Rytų frontą atkeršyti bolševikams už skriaudas Tėvynei ir išvežtuosius Sibiran. Dėl to Mykolo Mačioko parašą randame 1941 m. rugpjūčio 15 d. LAF vadovybės 30-ies memorandume vokiečių karo komendantui Kaune.
Vokiečių civilinė valdžia vėliau suprato padarę klaidą ir savaip įvertino pasirašiusiųjų autoritetą lietuvių visuomenėje. Jie ne kartą prisispyrę reikalavo M.Mačioką mesti Aleksoto stiklo fabriko direktoriaus pareigas ir mūsų generaliteto vardu organizuoti lietuvių mobilizaciją. Tik šį kartą ne į vermachto gretas, o į SS legionus. Atsakymas buvo trumpas ir vienareikšmis - tęsti priešnacinę veiklą konspiracijoje ir ginklu priešintis prieš bolševikų kėslus tik Lietuvos teritorijoje ir lietuviškuose junginiuose, o jaunimą ruošti būsimoms kovoms dėl nepriklausomybės. Deja, nesnaudė ir gestapas.
1943 m. kovo 16 d. M.Mačiokas suimamas ir 46 įkaitų grupėje išvežtas į Štuthofo kacetą. 1945-ųjų pavasarį leisgyvis pateko į rusų nelaisvę, o sugrįžus Lietuvon, jam nebuvo lemta susitikti su šeima. Tad slapstėsi arčiau Kauno, Pažėruose, palaikė ryšius su partizaniniu judėjimu, vadovavo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiui.
Dar anksčiau LIT’as-LIK’as planavo remtis jo autoritetu ir bandyti suvienyti visą Lietuvos pasipriešinimo sąjūdį, nes rezistencijai vadovavę aukštieji Lietuvos karininkai buvo suimti arba žuvo. Prasidėjus J.Markulio išdavysčių bangai, M.Mačiokas, savo adjutantui P.Malinauskui padedant, 1947 m. laikinai pasitraukė į Rygą ir slapstėsi su suklastotais dokumentais. Jo pėdsakai už Lietuvos ribų dingsta 1949 m. Tikėtina, kad priešų neįveikto didvyrio gyvybė ruseno dar keletą metų...
1926 m. Kaune susitiko Mykolo Mačioko ir Juzės Motiejaitytės gyvenimo keliai. Aktyvi karininkų šeimų moterų draugijos valdybos narė -paskutinioji birutiečių iždininkė pasižymėjo labdaros veikloje. Nuo 1939 m. rudens šią veiklą tęsė Vilniuje. Ten J.Mačiokienę ir užklupo Lietuvą pražudęs raudonasis teroras. Gausi trijų vaikų šeima neilgai džiaugėsi laimingos mamos globa. Pareigos jausmas vertė Žaliakalnio birutietes 1941 m. vėl susiburti ir organizuoti maitinimą ne tik radijo stoties sukilėliams, jų pagalbos laukė ką tik išsilaisvinę iš kalėjimo politiniai kaliniai. Netekusios savų vyrų, pasiaukodamos darbavosi savo virtuvėje B.Lesauskienė, Miniotienė. Maisto pristatymas užgulė p.J.Mačiokienės pečius, nes reikėjo valgydinti kariniame sukilimo štabe susirinkusį generalitetą, vyriausybės narius, nuolat čia besibūriuojančius mūsų karininkus. O kur dar mjr.Johann de Freze, kuris perėmė veikiančios radijo stoties įrengimus iš ltn.V.Stonio rankų, ir amžinai alkana jo kariauna...
Deja, staigi sūnelio mirtis ir netikėtas vyro areštas 1943 m. galutinai sujaukė gyvenimo ritmą.
Teko minti ne vienos vokiškos įstaigos slenkstį, bet žinių - jokių. Neviltį praskaidrino netikėtas Martyno Jankaus dukters Urtės apsilankymas ir paslaptingojo gestapininko tarpininkavimas. Jo surašytas ir J.Mačiokienės ranka tik pasirašytas prašymas su specialiu voku be kliūčių prasiskverbė į Himlerio kanceliariją ir 56 lietuviai netrukus buvo paskelbti Štuthofo "garbės kaliniais"... Tačiau antroji sovietų okupacija galutinai nutraukė šeimos ryšius su pasmerktuoju nežiniai vyru, tėvu... Liko vienintelė viltis - šį kartą II Pasaulinio karo greitesnė baigtis.
Šeimą netruko užgriūti daug grėsmingesnį išbandymai, nes gestapininkus pakeitę "Smeršo" kontržvalgybininkai iš mjr.M.Livšico būstinės (Perkūno al.4) ne tik šantažavo, bet ir kraustė iš butų į vis vargingesnį būstą. Negelbėjo nuo vokiečių susidorojimo išsaugotos žydaitės ašaros... Viltį nors kartą žvilgtelėti vyrui į akis galutinai nutraukė paskutinė šios nepalaužiamos šeimos tragedija - tremtis į Sibirą 1948 m. Tik šį kartą, ardydami šeimą, okupantai nepamiršo pasididžiuoti savo vyresnybės "humaniškumu", nes vyresnioji duktė Severiną palikta siekti sportinės šlovės, nesvarbu, kad pro ašaras!
Vyriausios ir jauniausios Mačiokų moterų tremties devynerių metų kelias, prasidėjęs Palemono geležinkelio stotyje, iš Minsko nusitęsė iki Čeliabinsko ir toliau iki Omsko, Igarkos. Tačiau patys netikėčiausi kaltinimai šnipinėjimu buvo mesti Krasnojarske. Tik visur ir visada motiną slėgė vienas rūpestis, kaip išsaugoti jaunėlę Laurą nuo tykojusių pavojų, kad negestų niekada vilties kibirkštėlė išlikti ir sugrįžti!
Ilgame tremties kelyje daug buvo sutikta įvairių tautybių žmonių, geresnių ar blogesnių, bet lietuviai nelaisvėje buvo vieningi kaip niekada...
Ypač draugiškai sutarė lietuvių kolonija Motygine. Nežiūrint skirtingų pažiūrų susirinkdavo ilgais žiemos mėnesiais vakaroti Lietuvos kariuomenės karininkai - kapitonai A.Verksnys ir J.Lapurka bei A.Voldemaro šalininkas savanoris - kūrėjas ltn.A.Sliesoraitis, P.Vilkus ir daugelis kitų be kaltės pasmerktųjų niekada nesugrįžti į namus...
Nelengvas buvo išsvajotas motinos ir dukters sugrįžimas į Tėvynę 1957 m. Visur lydėjo nuolatinės patyčios, grasinimai ir begaliniai įvairiausių įskaitų formalumai. Tad Kaune priregistravo tik 1974 m. Tik niekas niekada nepasakė, koks buvo vyro likimas. Šito negalėjo paaiškinti nei Tarptautinis Raudonasis kryžius, nei generalinė prokuratūra Maskvoje. Tiesa neišaiškėjo net sugriuvus blogio imperijai. Ypatingųjų archyvų seifai savo paslapčių neskuba atskleisti...
Dim.kpt.gyd.Jonas Venckevičius
