PRISIMINIMAI IŠ MORDLAGO
KALĖJIMAI, LAGERIAI
Petras Girdzijauskas
"ŽALGIRIS"
Konclagerių gyvenimas sunkus, alkanas ir nuobodus. Naujokų atvežimas visada sukelia šurmulį. Sužinoję apie etapą, smalsuoliai renkasi prie vartų, domisi ką atvežė: senus kalinius ar naujokus iš laisvės...
Mane ir dar keletą jaunų lietuvių atgabeno į 14 skyrių papildyti siuvėjų brigadai, nes buvo gautas didelis užsakymas siūti karines uniformas. Užsakymas karinis, suprantama, - svarbus. Tik jaunus žmones galima greitai parengti vykdyti naują, svarbią užduotį. Tad - į Ypatingąjį lagerį ypatingoms užduotims!
Nors mus siuntusieji į Ypatingus lagerius turėjo visiškai kitus tikslus. Mat, buvome neklusnus jaunimas, gerokai "užsibuvęs” Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, atlaikę ne mažiau kaip 20 bado streikų, apdaužę ir išuję iš savo kamerų ne vieną šnipą, tad garantuoti "liaudies priešai" net už grotų, Tokiais buvo įprasta atsikratyti siunčiant į Ypatingo režimo konclagerius, su įrašu "panaudoti tik fiziniam darbui". Iš čia dažniausiai negrįždavo. Tačiau keitėsi situacija. Buvo reikalinga gyva darbo jėga.
Pritapti prie naujų gyvenimo sąlygų nelengva. Gerai, jei geranoriški tautiečiai. Paremia patarimais, sušelpia duonos kąsniu.
Kalėjimuose ir konclageriuose inteligentijos buvo nemažai. Jiems tos įstaigos ir buvo įkurtos. Tačiau iš jų poetų ir rašytojų pasitaikydavo retokai. 14 konclagerio skyriuje kiek anksčiau buvo įkalintas Antanas Miškinis. Mums atvykus, apie jį jau buvo susiformavusi tam tikra aplinka: jis turėjo savo draugų ir gerbėjų, bendradarbių darbo vietoje, kaimynų barake. Pats jo buvimas aplinkiniams sudarė tam tikrą literatūrinį foną. Ypač jaunimas norėjo pabendrauti su gyvu poetu, padiskutuoti arba, tiksliau, pasisemti iš gyvo poezijos šaltinio.
Mes buvome toliau nuo jo tiek gyvenamojoje zonoje, tiek darbe. Tiems, kurie gyveno tame pačiame barake ar bent gretimame, buvo paprasčiau pabendrauti vakarais arba per darbo pertraukas. O mums likdavo tik sekmadieniai. Čia ir visi ūkiniai reikalai, ir skaitymas, ir disputai.
Keletas susitikimų išliko atmintyje iki šiol. Svarbiausia buvo pasirengti. Juk mes buvome jauni ir gana "žali", lietuviškų knygų veik neturėjome, tad pasikliaudavome vyresniųjų atmintimi ir patirtimi. Toks literatūrinis įtampos laukas paskatino mūsų "tolimesniąją" jaunimo grupę leisti nelegalų sienlaikraštį (o kodėl gi mes ne poetai?). Kas mėgino eiliuoti, kas proza išsakė mūsų gyvenimo aktualijas. Iš atminties išsitrynė pavadinimas, berods "Žalgiris". Laikraštėlį skaitė dauguma lietuvių. Suprantama, jie turėjo užsukti į mūsų "redakciją", kuri buvo įsikūrusi barako kampe už dviejų ar trijų lietuviškų gultų, toliau nuo svetimtaučių akių. A.Miškiniui tos literatūros nedrįsome rodyti,- ne tas buvo mūsų tikslas. Mums buvo svarbu atlaikyti represinio mechanizmo psichologinį ir fizinį spaudimą, nepalūžti dvasiškai ir fiziškai, palaikyti tą atmosferą tarp tautiečių, laikant atramos tašku mūsų senąją inteligentiją, šiuo atveju A.Miškinį, J.Tonkūną, Vilimaitį.
Pamenu pokalbius apie Maironį. Visą sekmadienio vakarą Antanas Miškinis su įkvėpimu pasakojo apie Maironio poeziją ir patį poetą. Prisimenu jo eiles, bandėm deklamuoti net "Čičinską".
Tą vakarą iš A.Miškinio pasakojimo atrodė, kad Maironis su Miškiniu tarsi drauge būtų keliavęs ar net gyvenęs Šveicarijoje. Toks stiprus buvo įspūdis apie Šveicariją, išlikęs iki šiol.
Po vieno disputo mūsiškiai "pasišiaušė" prieš A.Miškinį už jo tolerantišką Majakovskio, kaip poeto, vertinimą. Mums tai buvo nepriimtina. Nežinau, ar pagrįstas buvo mūsų radikalumas, bet bolševikų šauklio mes negalėjome toleruoti kaip menininko. Mes laikėme jį lozungininku arba plakatistu.
Mūsų sienlaikraštis skyrė ištisą straipsnį tuo klausimu.
Kartu su Miškiniu disputuose dalyvavo ir prof. J.Tonkūnas. Visada ramus, taktiškas, santūrus. Pabaigoje ramiai išsakydavo savo mintis.
Atmintyje išliko keletas pasisvečiavimų pas A.Miškinį ir prof. Tonkūną drauge. Nepamirštami pokalbiai apie Lietuvą, prieškarinę gimnaziją, jos programas ir mokymo metodus. Ir aš juos stebinau ir "šiurpinau" "naujienomis", jog radijo išradėjas ne Markonis, o Voltos lauką išradęs Ladygi-nas. Taip jau mane buvo išmokę "didžiosios tautos didžiojo vado vedami mokytojai".
A.Miškinis dirbo sukirpimo ceche, drauge su Vilimaičiu, Geniušu ir kitais lietuviais ir nelietuviais. Atmintyje išliko A.Miškinio ir Vilimaičio tandemas. Atrodė, kad jų bendravimas - tai dviejų lygiaverčių asmenybių dialogas. Jie abu pagyvenę, abu prieškaryje baigę aukštąjį mokslą, abu Nepriklausomos Lietuvos tarnautojai. Pažinę ir gerą, ir sunkų gyvenimą. Todėl lygiaverčiai gali ir bendrauti, papildydami vienas kitą. Dažnai juos matydavau prie sukirpimo cecho išėjusius atsipūsti per technologines pertraukėles.
Matydavau A.Miškinį intensyviai besimokantį anglų kalbos iš svetimtaučių (berods "Reuter" agentūros korespondento). Tai mums atrodė keistoka.
Dažnai matydavau Miškinį, atitrukusį nuo kasdienybės ir konclagerio, tarsi užsimiršusį, susikaupusį, "atsiskyrusį" nuo visų, nors tai buvo sunkiai įmanoma, nes keliuose hektaruose buvo sugrūsta tūkstančiai žmonių ir visos buvimo vietos buvo tik viešos. Man ir tada buvo aišku, kad kūryba nemėgsta šurmulio, tai asmenybės susikaupimas vienatvėje.
Regis, tada ir ateidavo psalmių užuomazgos - tame tautų Babilone, tame sūkuriuojančiame šurmulyje, nors niekad nei jis, nei kiti su juo artimiau bendraujantys apie tai nebuvo užsiminę. Psalmes skaičiau vėliau -1956 m., kai kunkuliavo Vengrija, o kartu ir Lietuvos jaunimas, kai jau buvau laisvėje; tada prie mano antrosios bylos kaltinamosios išvados 1958 m. "Psalmės" buvo inkriminuotos kaip nusikalstama literatūra.
Žiemos pradžioje (berods, 1952 m.) surinko dalį 14 konclagerio kalinių, tarp jų ir A.Miškinį, kelionei į Šiaurės konclagerius. Visi žinojome, kad tai sunkus išbandymas.
Palydos prie vartų. Jau šalta. Stovi Antanas Miškinis, susigūžęs su rudeniniu paltu, odinėmis pirštinėmis. Apmaunu jo rankas vilnonėmis dvigubomis, mano mamos numegztomis, ir palinkiu laimingo kelio ir laimingai sugrįžti į Tėvynę. Mes visi žinojome, kad tai kol kas nerealu, bet tų linkėjimų niekada nepamiršdavome, nes tuo tikėjome.
Antanas Miškinis per mano brolį keletą kartų kvietė mane užsukti pasikalbėti, bet likimas taip lėmė, kad neteko susitikti daugiau. Išliko Antano atminties unikalumo fenomenas. Ir po 20 metų jis nepamiršo priminti mano broliui, kad jam vilnonės pirštinės labai pravertusios Šiaurės šalčiuose.
Šv.Mikalojaus bažnyčia. Guli Antanas Miškinis, baigęs savo žemiškąją kelionę. Sukalbu "Amžinąjį atilsį". Nusilenkiu Jam ir Jo Psalmėm, kurios gimė tikriausiai, kai jis dirbo sukirpėjų, o aš siuvėju gretimuose cechuose.
"KRIKŠTYNOS"
Ant sopulių mums kraujas sukrekėjo,
Pašiurpo nuo lytėjimo grubaus.
O, Viešpatie, ar jau tikrai reikėjo
Mus šitaipos paniekint ir nubaust?
A.Miškinis, "Iš gilumų šaukiamės"
Mordovijos ypatingojo režimo konclageriuose - "krikštynos". "Visiems, kurie čia ir kituose Gulaguose įėję", vietoj vardo, pavardės, netgi tėvavardžio, dalijo numerius. Pavardės paliekama tik pirmoji raidė, o po brūkšnelio - trys arabiški skaitmenys. Tai Berijos ir jo bendrų iš NKVD konclagerinės tvarkos tobulinimo ir kalinių psichologinio asmenybės naikinimo aktas.
Visi 3000 keturioliktojo skyriaus pasmerktųjų gyveno prislėgta nuotaika. Dar vienas smūgis žmogiškumui. Koks bus kitas?!
Žmogaus neliko. Tik pasmerktasis, tam tikru numeriu, turintis nepakeliamai dirbti ir laukti savo eilės į slepiamas kapines...
Numerį reikėjo pasiimti specialioje patalpoje. Čia dirbo dviese. Pirmasis, ant ištiestų rūbų dėliojo trafaretus, antrasis chlorkalkių skiediniu balino numerius ant visų viršutinių drabužių. Už drabužius be numerio baudžiama karceriu.
Kiaulystės dėsnis ir čia mane pasergėjo. Man nebeliko pirmosios savo pavardės raidės. Gavau kitą rusiškos abėcėlės raidę.
Taigi, vardą ir pavardę palikęs už durų, išėjau nešinas jaunyste (ėjo tik devyniolikti metai), su penkerių metų bausmės našta. Ta našta už Eržvilko gimnazijos pogrindinį laikraštėlį "Atžalynas". Už tai, kad jį skaitė daugelis. Manoji bausmė teprailgino laikraštėlio gyvavimą tik puse metų. Iš tos patalpos išėjau Dubrovlago (Temlago) 14 skyriaus kalinys D-341.
Paskui mane ėjo A.Tamošaitis, valstietis nuo Skaudvilės, su dešimties metų bausme už tai, kad mylėjo savo žemę ir niekaip negalėjo suprasti, už ką galima bausti ūkininką ir netgi niekinti jį. Išėjo bevardis numerinis T-111.
Karininkas Valys ėjo už jo. Nesulaužęs priesaikos, duotos Nepriklausomai Lietuvai. Gynė jos teises, kol nutilo jo automatas, o pats prarado sąmonę. Ėjo šlubčiodamas, su blogai sudurstytais kaulais (kalėjimo ligoninėje), nešinas visa 25 metų našta. Išėjo bevardis V-501.
Nesibaigiančioje voroje traukė Antanas Miškinis, garsiai apdainavęs Lietuvos grožį ir netikėtai nutilęs, atsiritus bolševikinei bangai. Tai jau "liaudies priešas". Dargi pažadėjęs (arba nepažadėjęs) pasirašyti memorandumą, besišaukiantį į pasaulio tautas teisybės. Už tai ir užkrovė jo trapiai esybei visą naštą - dvidešimt penkerių metų bausmę. Ėjo, kaip visada, sukaupęs mintis, kažką mąstydamas, kiek daugiau susirūpinęs. Toks nedidukas ir pažeidžiamas, ir toks nenugalimai didis. Poeto buvimas tarp mūsų kėlė dvasios stiprybę.
"Iš gilumų šaukiamės", - bylojo jo veidas išeinant, o virš dešinio kelio ir ant nugaros švietė išbalintas numeris M-654. Rankoje laikydama melsvą kepurę su tokiu pat baltu numeriu, jo trapi figūra judėjo trečiojo barako link. Slinko monotoniškų 1951 m. vasaros dienų virtinė.
Miškiniui iš paskos žingsniavo profesorius J.Tonkūnas. Apkaltintas už tai, kad gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, maža to, buvo Žemės ūkio akademijos rektorius. Ir nepakenčiamiausia, kad vadovavo Nepriklausomos Lietuvos Švietimo ministerijai. Šiems "nusikaltimams" straipsnio surasti nesugebėjo net pats Vyšinskij. Todėl ir buvo kilnojamas iš kalėjimo į kalėjimą, iš lagerio į lagerį, nors ir nebaustas, bet vienas iš pirmųjų lietuvių atvežtas į Mordlagą. Jis buvo dar tarp gyvųjų, kurie būdavo rikiuojami konclagerio aikštelėje, kad kas trečias žengtų į priekį ir būtų pasmerktas myriop. Išvesdavo į slaptas vietas, kur buvo vykdoma egzekucija. Todėl ir Mordlagas buvo Ypatingas. Profesorius tapo T-l 12.
Iš paskos žingsniuoja A.Geniušas. Tai ištikimas A.Miškinio mokinys. Dar tik jaunuolis, amžinai neramus, amžinai kunkuliuojančio Kauno jaunimo atstovas. Be galo trokštantis žinių, visada ką nors skaitantis. Atėjo pasiimti savo numerio, kartodamas angliškus žodžius. Dėl to ir "pavėlavo" ir jam savo pavardės raidės neliko. Išėjo numerinis D-182.
Oriai žingsniuoja inž.Vilimaitis, santūrus, mažakalbis, pagyvenęs. Gerai išmanantis inžinieriaus darbą, baigęs dar iki karo, nuolat bendraujantis su A.Miškiniu. Drauge dirba. Puiki dviejų inteligentų draugystė. Išėjo numerinis V-502.
Čia pat inžinierius V.Ašmianskas, judrus, kalbus, lengvai ir paprastai bendraujantis. Nuteistas dešimčiai metų. Nuolat vadovauja konclagerių statybininkams. Pasibaigus darbams viename skyriuje - keliauja į kitą, kaip nemokama inžinerinė darbo jėga. Išeina numerinis A-317.
Antanas Kulikauskas eina nešinas sunkia Kazimieraičio partizanų apygardos štabo našta - 25-eri metai. Nedidukas, akiniuotas, išeina išmargintas numeriais K-633.
Petras Piluckas, optimizmo ir humoro įsikūnijimas, gerokai pasišaipąs iš naujos santvarkos. Už tai ir turėjo atsisveikinti su Vilniaus universitetu penkeriems metams. Dabar tarsi lietuvių ryšininkas, kartu tvarko 14 Gulago skyriaus pramoninės zonos elektros ūkį. Net gavęs numerį P-981, nenustojo gero ūpo: "Dangus ir žemė liks, bet ši galybė praeis", - tvirtino jis tarsi pranašas iš Biblijos.
Nesibaigiančioje žmonių voroje slenka garlaivio "Vilnius" kapitonas (jo pavardės jau nebeprisimenu), senas, gunktelėjęs. Ir jis paliko savo pavardę ir išėjo sunumeruotas.
Žmonių vora įvairiatautė, marga. Toliau žingsniuoja tankistas generolas Kalininas, nešinas 25 m. bausmės našta. Už tai, kad vermachto nepasotinama karinė mašina ties Kijevu neužspringo jo tankų pulkais, o prarijo juos. Pats generolas išslydo jiems iš nagų gyvas. Dabar jis dorai sargauja valgykloje ir kviečia mus valgyti. Senas, aukštas, gunktelėjęs. Jį dar labiau prislegia K-632.
Iš paskos generolui žingsniuoja vermachto generolas Volf. Tiesus, kariškai pasitempęs, dar jaunas, ėjęs per visą Rusiją, su savo legionais, rijęs raudonarmiečių pulkus ir pats užspringęs ties Stalingradu (ar Kursku). Iš pykčio nušlavęs keletą kaimų nuo žemės paviršiaus, todėl ir atsidūręs čia. Išeina išmargintas V-504.
Kokie gi generolai be spaudos atstovų, be korespondentų? Čia pat ir "Reuterio" agentūros korespondentas Ventelsku, jam V-505.
Generolai be kareivių - ne generolai. Ramentu pasiramščiuodamas ateina V.Miasojedovas, tarnavęs vokiečių legione, numalšinant Varšuvos sukilimą. Lenkų kulkosvaidis sutrupino jam šlaunikaulį, iki šiol pūliuoja, 25-erių metų nuobaudą gavęs, kad "Nenugalimoji armija" palaukė, kol jie susidorojo su paskutiniuoju sukilėliu. Išeina M-656.
Atrodo, nesibaigiančioje eilėje keliauja garsių kunigaikščių kilmės atžala Černobaj, žvalgas. Sudomino savo šmaikštumu ne tik mus, bet ir karališkąją publiką Londone, Paryžiuje ar Romoje. Tarp savo įdomiųjų kelionių laiką leidžia ir čia. Išeina Č-666.
Pagaliau labai nenoromis numerių ateina konclagerio "elitas" (mes juos vadiname išdavikais). Tai 14 konclagerio dispečeris vilnietis Mizara, sunumeruotas M-655, siuvimo cecho viršininkas jerevanietis Babajan B-168, o ir dar keletas kitų...
