Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu - 3
Kęstutis Kasparas
(Istorinės apžvalgos metmenys)
Tąsa. Pradžia t. 10, 11.
Ne visur ir ne visada saugūnų ir Vanagų santykiai klostėsi sėkmingai. 1944m. rugsėjo 16d. Telšių aps. Nevarėnų policijos punkto vedėjas A.Brencius pranešė Tėvvnės Apsaugos Rinktinės štabo viršininkui apie sunkiųjų pabūklų tarnybos vado kpt. Beniušio ir ltn. Grudzinsko kuopos kareivių savivalę ir grasinimus jo vadovaujamų policininkų atžvilgiu104. Iš tikro saugūnai grasino Vanagams, kuriuos "paminėti pulko kariai visa laiką vadino (...) bolševikais, banditais, plėšikais ir panašiai" (prierašas ranka nuoraše LLA štabui)105. Be abejo, nesutarimai buvo ne tik asmeninio pobūdžio. Skyrėsi ir kovojančių fronte kariškių požiūris į besislapstančius "nuo fronto", kad ir su ginklu rankose.
1944m. rugsėjo antroje pusėje Varnių vls. Baltininkų km. buvo sušauktas LLA rinktinių vadų bei štabų viršininkų pasitarimas, kuriame turėjo būti pertvarkyta vadovybė ir numatytos tolesnės veiklos gairės106. Šiaulių LLA apygardos vadovybė (A.Eidimtas-Žybartas), įvertindama patirtį, sukauptą per rugpjūčio mėnesi padalijus organizaciją į du sektorius, pasiūlė apygardos štabo perorganizavimo schemą (žr.3 lentelę). Joje aiškiau nubrėžtos veiklos sritys ir sustiprinta LLA Vanagų kontrolė, įgyvendintas apygardos vado vienvaldiškumo principas.
Faktiškai tai buvo smūgis atskirų aukštųjų LLA Vanagų vadų-“pulkininkų” separatizmui, kuriuos buvo sunku suvaldyti, nesant LLA Vanagų Vyr. Vado. Rugpjūčio pabaigoje ltn. A.Eidimitas-Žybartas buvo atvežęs į apygardos štabą plk. Izidorių Kraunaitį-Mongirdą. LLA operatyvinio sektoriaus darbuotoją ir buvusį Lietuvių savisaugos bataljonų Vilniaus apygardos štato viršininką susitikti su LLA vadu ltn. K.Veverskiu-Seniu107. Pokalbyje plk. I.Kraunaitis-Mongirdas aiškiai leido suprasti, kad nelabai tenorėtų likti Lietuvoje bolševikų okupacijos atveju, tačiau griežtai neatsisakė. Kalba, matyt, buvo apie Vyr. Vanagų vado pareigas, nes rugpjūčio 31d.. parvykęs į Kretingą, vietos LLA narių susirinkime pulkininkas titulavo save visos Žemaitijos LLA vadu108. Tačiau netrukus jis išvyko į Vokietiją ir neprisistatė, kaip buvo žadėjęs po savaitės, į LLA
Lentelė Nr.3
1. Lietuvos Laisvės Armijos apygardos
organizacijos schema
* VPK * “Vanagų" Pagalbos Komitetas
štabą. Nesant oficialiai paskirto Vyr.Vanagų vado, karinis vadovavimas telkėsi ltn. K.Veverskio-Senio rankose, tačiau jo žemas karinis laipsnis buvo pretekstas bandant nušalinti nuo vadovavimo LLA tam tikros orientacijos žmones.
Nesutarimų kertinis akmuo buvo grupės LLA vadų: Šiaulių apygardos vado plk. I.Žulio-Ruginio. apygardos Vanagų štabo viršininko mjr.
J.Memėno, Tauragės rinktinės vado kpt. Juozo Babiliaus-Ridiko ir kt. pastangos kuo glaudžiau bendradarbiauti su Tėvynės Apsaugos Rinktine, net įjungiant į jos sudėtį LLA Vanagų dalinius. Be to. plk. I.Žulys-Ruginis buvo atsisakęs vykti organizuoti Kauno LLA apygardos į Suvalkiją, ir tai
turėjo padaryti kpt. A.Karalius-Varenis. Pagal naują Šiaulių apygardos struktūrą Žuliui tiesiog neliko “posto". Vanagų "legalizavimui” griežtai pasipriešino LLA vadas ltn. K.Veverskis-Senis ir jo nuomonės šalininkai. 1944m. rugsėjo 17d. buvo išleistas LLA vado atsišaukimas, kuriame rašoma; 'Tėvynės ir nepriklausomybės idėjos nedrįsiu pats ir neleisiu kitiems išmainyti į laikinus asmeninius ir grupinius laimėjimus. Į vokiečių ar bolševikų organizuojamus karinius lietuviškus dalinius LLA nariams ir LLA Vanagams stoti griežtai draudžiu. Ten be Vadovybės leidimo stojantieji automatiškai iš LLA organizacijos narių tarpo iškrinta. Jei kas mėgintų visą organizaciją į minimus dalinius nuvesti ir tuo būdu sukompromituoti, težino, kad tatai gali įvykti tik per ištikimųjų LLA idėjos draugų ir mano lavonus109.” LLA vadas šiuo kritiniu momentu sutelkęs savo ir jam ištikimų bendražygių- ltn. A.Eidimto-Žybarto. gen. M.Pečiulionio-Miškinio, plk. V.Sakalo-Girėno ir kt. pastangas, sugebėjo išvengti organizacijos skilimo pertvarkyti Šiaulių apygardos vadovybę. Štabas buvo perkeltas į Varnių vls. Žąsūgalos km"0. Nesutikdamas su ltn. K.Veverskio-Senio nuostata dėl lietuvių dalyvavimo vokiečių organizuojamuose kariniuose daliniuose, iš Lietuvos Gynimo Komiteto pasitraukė inž. Snarskis"'.
Tolesnį LLA vidaus konfliktą nutraukia rusų spalio pradžios puolimas. Daugelis LLA dalinių buvo išsklaidyta dalis narių išstumti kartu su besitraukiančiais vokiečiais. Spalio 6d. netoli Kvėdarnos vokiečiai suėmė ginkluotus mjr. J.Memėną ir kitą LLA narį. ir tik pogrindininkų, turėjusių ryšių su vokiečių žvalgyba įsikišimas išgelbėjo Juos nuo sušaudymo pagal Hintze įsakymą112. Jie buvo paleisti ir su lietuvių daliniu pasitraukė į Vokietiją.
Kita vertus nemažai lietuvių iš vokiečių kariuomenės perėjo pas besislapstančius LLA Vanagus: kpt. J.Babiltaus-Ridiko vadovaujama organizacija Batakių vlsč. perėmė nemažai ginklų iš Tauragės apskrityje formuoto "A” lietuvių bataliono, kuris vėliau dėl LLA įtakos pakriko113.
Partizaninio sąjūdžio priežasčių problema
Antisovietinis pasipriešinimas vokiečių okupuotoje Lietuvos dalyje, svarbiausia kilo todėl, kad reikėjo ginti šalį nuo užpuolikų. Svarbu buvo gintis nuo raudonojo banditizmo. Vokiečiams pralaimint karą. susidarė palanki tarptautinė padėtis, veikė stiprus antinacinis pogrindis.
Pasikeitus okupantams, užgrobtos teritorijos gyvento jų pasipriešinimą skatino nauji veiksniai. Sovietmečio “istorikams" viskas buvo aišku: "Banditizmas vakariniuose rajonuose buvo viena iš nuverstų eksploatatorių klasių radusių aktyviausią fašistų paramą, pasipriešinimo forma. Banditų veiksmai buvo kaitinami iš užsienio. Tai sąlygojo tam tikru mastu, kad nacionalistinės organizacijos nuo pat įsikūrimo buvo tampriai susijusios su reakcingiausiais kapitalistinių valstybių sluoksniais ir paklusniai vedė ardomąją veiklą prieš SSRS114." Tai pakankamai aiškiai iliustruoja okupantų ideologines nuostatas, sukurtas pagal principą-"tikslas pateisina priemones" ir skirtas nuslėpti istorinę tikrovę.
J.Brazaitis, V.Vardys, T.Remeikis nurodo penkis. K.Girnius- keturis veiksnius, lėmusius antisovietinį ginkluotą pasipriešinimą115. Pastarasis istorikas juos įvardija kaip "priežastis, lėmusias nutarimą partizanauti", t y. žvelgia i problemą iš psichologinės pusės. Tačiau Pasipriešinimas (Rezistencija) tai ne tik psichologinis, bet ir visuomeninis-politinis reiškinys, kai istorinėje raidoje svarbu ne tik atskiro žmogaus norai bei siekiai, bet ir visos tautos bei Lietuvos piliečių veikla laisvės ir valstybinės nepriklausomybės atgavimo linkme. Tai pripažindamas K.Grinius išskiria du objektyvius, partizanavimą skatinusius veiksnius- pirmosios bolševikų ir vokiečių okupacijų patirtį bei nežabotą sovietini terorą pirmaisiais pokario metais, ir du subjektyvius- Vakarų intervencijos viltį bei patriotizmą116.
J.Brazaitis yra ir detaliau išdėstęs pirmuosius du veiksnius117. Pasak jo, eiti į partizanus lietuvius skatino ankstesnės sovietinės okupacijos patirtis, parodžiusi, kad su sovietine valdžia neįmanoma sugyventi tiems, kas siekė savo tautai nepriklausomybės, gerovės, sąžinės laisvės, vokiečių okupacijos metais pasipriešinimo sąjūdis skatino veikti ir prieš komunistus, raudonajai armijai ir sovietiniam saugumui siautėjant, reikėjo apginti gyventojus nuo plėšikavimo ir prievartavimo, daugelis vyrų išėjo į mišką, norėdami išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę.
Kyla klausimas: kas būtų, jei sovietinė valdžia būtų leidusi "šiek tiek sąžinės laisvės" ar vykdžiusi "pažabotą" terorą? Ar nebūtų kilęs pasipriešinimas? Taigi viena svarbiausių Pasipriešinimo priežasčių yra rusų okupacija ir okupantų politika, turinti tikslą paversti Lietuvą rusiškosios Sovietų imperijos dalimi. Ši politika, siekianti fiziškai sunaikinti lietuvių tautą, lėmė pasipriešinimą ginklu. Apibrėžime sąmoningai atsisakoma termino "teroras", nes tai neatsiejama okupantų politikos dalis. Sąmoningai pabrėžiamas tautinis momentas- rusų okupacija siekė apriboti ne "sąžinės laisvę", o pakirsti giluminius tautos egzistencijos pagrindus. Čia galime pasitelkti įdomią analogiją. 1945-1948m. Lenkijoje, tapusioje Sovietų Sąjungos satelitu, bet išlaikiusioje nepriklausomybę, veikė iki 35 tūkstančių antikomunistinių kovotojų. Lietuvoje kur kas sunkesnėmis geopolitinėmis sąlygomis ne mažiau partizanų kovėsi iki 1953-1954 metų.
Palyginę abiejų šalių gyventojų skaičių, matome proporciją: tik 1/10 lietuvių partizanų turėjo grynai antikomunistinius tikslus, siekius, motyvus. Devyniasdešimt procentų lietuvių rezistentų pasirinko kovą tautiniais motyvais, dėl Lietuvos karininkų ir inteligetijos sluoksniuose išlikusio tautinio idealizmo (V.Vardys). arba pasak K.Girniaus, patriotizmo.
Be abejo, analogija šiek tiek gruboka bet tai padeda išryškinti patriotizmo vaidmenį, kurį tyrinėtojai nepelnytai nustumia į antrą planą. Be abejo, patriotizmas skatino pasipriešinimą, bet nebūtinai su ginklu rankose. Pasipriešinimą (Rezistenciją) antrosios rusų okupacijos metais sukėlė ne tik bendrasis lietuviškasis patriotizmas, bet būtent patriotinė nuostata kovoti už laisvę ginklu, apspręsta Lietuvos valstybinės nepriklausomybės ir kariuomenės tradicijos ir 1940-1944m. antiokupacinio pasipriešinimo patirties.
Tokio psichologinio tautos nusiteikimo negalėjo suformuoti vien okupacinė politika sėjusi baimę, neviltį, bejėgiškumą. Reikėjo palankesnių sąlygų šalies viduje bei išorėje. Pasipriešinimą apsprendė taip pat tarptautinė padėtis, paremta Baltijos valstybių prievartinio užgrobimo nepripažinimo politika kurios laikėsi daugelis pasaulio valstybių. Be to buvo galimas ginkluotas konfliktas Vakarų- Sovietų Sąjungos konfrontacijoje. Tokia buvo istorinė realybė. Jos vadinimas "Vakarų intervencijos ar paramos viltimi” atskleidžia tik amerikoniškojo mesianizmo tendencijas istoriografijoje. Lietuvis aklai tikėjo tik Lietuvos nepriklausomybe. Viltis ir ateities įvykių numatymas (prognozė)- du skirtingi dalykai. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vis labiau buvo tikimasi atkurti šalies nepriklausomybę, todėl ir karinių pajėgų reikšmė didėjo. Kita vertus, tarptautinė padėtis sparčiai kito ne visai palankiai Pasipriešinimui.
Pagaliau, peržvelgę visus minėtus veiksnius, tinkančius visam Pasipriešinimui (Rezistencijai) galima suprasti, kas paskatino lietuvius pasirinkti partizaninę kovą jau 1944m. vasarą. Be abejo, karinė ir politinė organizacija, žmonės tikslingai organizuojantys lietuvių karines pajėgas-partizanus, ir rengę sukilimą Lietuvos išlaisvinimui. Galime ginčytis, ar vieninga Pasipriešinimo organizacija buvo apėmusi visą Lietuvą 1944m. vasarą, bet turime pripažinti, kad jau tada laisvės kova palyginus su antinaciniu pasipriešinimu, buvo kur kas didesnė ir stipresnė. Vokiečių okupacijos metais veikė keletas krašto ir keliolika apskrities lygio pogrindinių organizacijų. Kai kurioms iš jų buvo atstovaujama vieningame politinio vadovavimo centre-VLIK'e. 1944m. vasarą rezistentų vis daugėja jie imasi ginklo, organizacijos vienijasi ir LLA pavyksta sutelkti savo rankose politinį ir karinį vadovavimą. Veikia Lietuvos Gynimo Komitetas, perėmęs VLIK’o įgaliojimus, LLA karinis štabas, vadovaujamas vyriausio vado ltn. Kazio Veverskio-Senio. Lietuva padalijama į 5 partizanų apygardas, kuriose veikia partizanų junginiai, o Šiaulių apygarda idealiai suorganizuojama. Nuolat vyksta derybos su pogrindžio grupėmis ir dažniausiai jos prisijungia prie LLA kaip vieningo Pasipriešinimo organizacijos.
LLA pamažu tampa bendratautine pasipriešinimo organizacija, tačiau tai truko ne vieną mėnesį. Vadai ieškojo ryšio su partizanų junginiais, derėjosi tarpusavyje, kūrė vieningus štabus, antra vertus, kautynėse susivieniję junginiai nuolat ieškojo vadovų ir ryšio su vadovaujančiais centrais. Be to. LLA nariai prisijungdavo prie kitų junginių ar organizacijų, o šios tardavosi su LLA, kaip susivienyti arba įkurti naują vienetą.
1944m. liepos 14d. Raseiniuose įvyko apskrities Lietuvių Fronto organizacijos pasitarimas, kuriame dalyvavo jos vadovas j.ltn. Bronius Urbutis, štabo nariai Vytautas Stonys, Stasys Ignatavičius, Krikščiūnas ir vyriausiojo štabo atstovai Kazys Ambrazaitis ir Vytautas Adomaitis118. Be kitų klausimų, buvo svarstyta ir LF bei LLA susijungimas. J.ltn. B.Urbutis informavo, kad jis savo iniciatyva, be štabo nurodymo svarstė šį klausimą su Raseinių aps. LLA vadovu kpt. Pranu Gužaičiu (ar jis priklausė LLA. remiantis jo paties atsiminimais, galima abejoti). Galbūt B.Urbutis kreipėsi į Gužaitį kaip į įtakingą rezistencijos veikėją, turintį ryšius su LLA). Susitarti nepavyko, nes buvo reikalaujama kad LF įsijungtų į LLA. o ne atvirkščiai, kaip to siekė B.Urbutis. Pasitarimo dalyviai irgi pasisakė už tai, kad LLA įsijungtų į LF. motyvuodami tuo, kad pastaroji organizacija esanti galingesnė, turi didelę nelegalios veiklos patyrimą ir gabius organizatorius bei vadus. Buvo nutarta toliau tęsti deybas su vietinėmis LLA organizacijomis, siekiant, kad šios įsijungtų į LF119.1944m. rugpjūčio pradžioje Raseinių vlsč. Dainių kaime kpt. P.Gužaitis, jltn. B.Urbutis ir V.Stonys tarėsi dėl jungtinio pogrindžio štato Raseinių apskrityje įsteigimo120. Štabas, matyt, buvo įsteigtas, nes tuoj pat po pasitarimo, vietinio LLA būrio vadas Domas Ščepavičius konsultavosi su
V.Stoniu dėl taktikos pasirinkimo artėjant rusams121.
Tačiau dažniausiai aktyvioji pusė būdavo LLA. 1944m. birželio mėn. Ukmergės LF štato vadovas J.Lebeda įjungė apskrities organizaciją į Vilniaus LLA apygardą, derinant kęstutėnų bei LLA narių organizacinę veiklą apskrityje. Liepos mėn. pas vyr.ltn. Praną Uginčių. tapusį LLA Ukmergės apskrities štabo OS darbuotoju, ryšių klausimais lankėsi Vilniaus apygardos štato narys A.Kubilius-Radvila centrinės LLA vadovybės ryšių įgaliotinis Algirdas Zaskevičius-Zizas122. Praėjus frontui, 1944m. rugpjūčio mėn. Deltuvos vlsč. prie Atkočių km., vyr.ltn. P.Uginčius sukvietė likusių apskrityje LF narių susirinkimą, ėmėsi jiems vadovauti ir kurti savarankišką štabą. Tačiau apsilankęs pas partizanų būrių vadus kpt. Juozą Krištaponį (buvusį Ukmergės LF štabo operatyvinio sektoriaus ir kęstutėnų štabo viršininką) bei eigulį Maceiką, buvo supažindintas su esama padėtimi ir įkalbėtas veikti bendroje LLA organizacijoje123.
Įgaliojimus organizuoti partizanus bei jiems vadovauti savarankiškai suteikdavo ir kitos antinaclnio pogrindžio organizacijos. 1944m. vasarą Šeduvoje įvykusiame paskutiniame “Tėvynės gelbėjimo komiteto” posėdyje, kuriame dalyvavo Šeduvos klebonas prelatas Mykolas Karosas, valsčiaus viršaitis ltn. Petras Blėka kpt Izidorius Pucevičius, gydytojas Stasys Puodžiukas, vet. gydytojas Anicetas Grigaliūnas, buhalteris Petras Pranskietis-Pranis. Lietūkio sandėlių vedėjas Jonas Laurinaitis, mokytojas Antanas Žitkus, girininkas ltn. Šukys ir jaunimo atstovas Vytautas Vaitiekūnas. Buvo aptarta rezistentų elgesio taktika bolševikų okupacijos atveju, priimtas nutarimas organizuoti partizaninį sąjūdį124. Kpt I.Pucevičius (LNP ir LLKS narys) buvo įgaliotas vadovauti partizanų daliniui, kurio veikla apimtų Baisogalos, Radviliškio, Rozalimo, Pakruojo. Smilgių ir Šeduvos apylinkes, o ltn. P.Blėka paskirtas jo pavaduotoju125.
Pataisų atsirado ir frontui padalijus Lietuvą. Rusų okupuotoje dalyje likę LLA daliniai kurį laiką negalėjo gauti centrinės vadovybės įsakymų bei panaudoti Vakarų Lietuvoje sukauptos organizacinės patirties. Todėl Rytų Lietuvoje nebuvo žinoma 1944m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. LLA apygardos reorganizacijos schema126. Bet tai nekliudė kpt. A.Karaliui-Vareniui jau 1944m. rugsėjo mėn. atnaujinti LLA Vilniaus apygardos štabo veiklą (vadas kpt. A.Karalius-Varenis, A.Zaskevičius-Zizas, Lakauskas, A.Kubilius ir gen. M.Pečiulionis- pastarieji du dar tebebuvo Žemaitijoje, už fronto linijos). Pagaliau, nepaisant, ar geriau, ar prasčiau buvo organizuotas Pasipriešinimas, jo organizatoriai ir vadai laikėsi vienodos strategijos, kurios programa ir leidžia teigti apie organizuoto laisvės kovos sąjūdžio tęstinumą bei perimamumą.
1944m. vasarą buvo numatyta:
1. Pasyvus pasipriešinimas negali trukti ilgai, todėl būtina organizuoti partizaninį sąjūdį, jungtis tarpusavyje, nes jungtinės organizacijos taktiniu atžvilgiu yra naudingesnės.
2. Slopinti komunistinį terorą ir okupantų plėšikavimą, ypač kaime.
3. Mobilizacinio amžiaus vyrams padėti išvengti karinės prievolės, patariant slapstytis arba prisijungti prie partizanų.
4. Atėjus dienai X, sudaryti ar padėti sudaryti Lietuvos karines pajėgas ir palaikyti tvarką.
Rusų okupacinė politika ir partizanų taktika 1944m. liepos-rugsėjo mėn.
Rusų okupacinis režimas Lietuvoje Antrojo pasulinio karo metais, o ypač 1944m. vasarą bei rudenį, turėjo savų ypatybių. Lietuvos teritorija tapo pafrontės zona kurioje veikė karo lauko tvarka Ji buvo ypač nepalanki pasipriešinimui. Rusų armija nors ir laimėdama tuo pat metu ruošė užnugarį- kasė apkasus, statė aerodromus ir pan.. panaudodami vietos gyventojus. Ten, kur stabtelėdavo frontas bent mėnesiui, ypač nukentėdavo arti pirmųjų linijų gyvenantys žmonės: Jie buvo evakuojami iš vienos vietos į kitą, dažnai sudegdavo jų pastatai, žūdavo užgyventas turtas. 1944m. vasarą į Vakarus pasitraukė 56 tūkstančiai žmonių127, nors šiaip pabėgėlių nuo fronto buvo kelis kartus daugiau.
Lietuvą niokojo ne tik fronto stabčiojimai, kautynės, didžiulė kariuomenės koncentracija bei judėjimas (Lietuvą “vadavo” arti milijono sovietų karių128), bet ir karinių tribunolų. SMERŠ'o bei NKVD kariuomenės pasienio ir vidaus pulkų siautėjimas. Pastarieji turėjo užtikrinti kariuomenės, armijų ir fronto užnugario saugumą. Kitaip tariant. NKVD pulkai buvo laikomi fronto kovos dalimis. Užnugario "valymo” operacijoms fronto vadovybė papildomai išskirdavo kitas lauko kariuomenės dalis, žvalgybinę aviaciją bei autotransportą129.
Taigi, faktinė valdžia Lietuvos teritorijoje buvo sutelkta kariškių rankose. LSSR "vyriausybė" Vilniuje buvo tik pagalbinis padalinys, skirtas atlikti vienintelę priedermę- vykdyti plėšikišką politiką "viskas frontui”. Apie "tarybų valdžios" įvedimą iš Vilniaus vargu ar galime kalbėti-iš tiesų turime atvirą karinį-okupacinį režimą. Tokio režimo kompetenciją apibrėžia tarptautinė teisė- okupantui leidžiama laikantis tam tikrų sąlygų, kad nenukentėtų civiliai gyventojai, užtikrinti savo komunikacijų, įstaigų, tvarkos ir t.t. saugumą. Sovietai šią teisę panaudojo slopinti neteisėtai okupuotų kraštų pasipriešinimą, skelbdami, kad kovoja su vokiečių agentais ir diversantais bei jų talkininkais (Kriegsverbrecheriais). Savo masiška propaganda formuodami pasaulio visuomenės nuomonę, rusai sugebėjo sukurti pirmąją, psichologinę "geležinę uždangą", paslėpusią kovojančią Lietuvą nuo Vakarų politikų akių ir galėjo nebaudžiami vykdyti šiurpius karinius nusikaltimus.
Trys svarbiausios okupantų politikos kryptys nulėmė partizanų sąjūdžio reikalingumą, atsiradimą ir pirmuosius veiksmus. Pirmiausia-suėmimai neaiškiais ir nenuspėjamais motyvais “šnipų ir priešo statytinių”, "tėvynės išdavikų”, "banditų", "raudonosios armijos dezertyrų", "vengiančių mobilizacijos į raudonąją armiją". "be nustatytų dokumentų", "nustatyto režimo pažeidėjų","už tai. kad neatidavė radijo imtuvų" ir pan. Nuo 1944m. rugpjūčio ld. iki rugsėjo 27d. NKVD vidaus kariuomenės 4-oji šaulių divizija vykdydama 3-o Jo Baltarusijos fronto karinės vadovybės nutarimą išvalyti fronto užnugarį "nuo vokiečių fašistinės armijos likučių” bei "profašistinių elementų", suėmė pagal minėtus kaltinimus per 20 tūkstančių Lietuvos gyventojų130. Savo ruožtu suėmimai vyko ir SMERŠ'o bei NKGB linijomis. Suimtieji buvo tardomi ir laikomi tiesiog pas gyventojus iškastuose bunkeriukuose, bulvių rūsiuose131. Žmonės suiminėti padėjo senosios, dar prieškario ir karo metų agentūros, raudonųjų partizanų bei jų rėmėjų, kriminalinio elemento, siekiančio suvesti asmenines sąskaitas, skundai. Daug įskundinėjo pas ūkininkus gyvenę karo belaisviai, kurių pirmasis uždavinys ir buvo suteikti žinių iš apylinkės: apie gyventojų nuotaikas, bendradarbiavimą su vokiečiais, lojalumo trūkumą bolševikams, pasitraukusių į vakarus gimines ir pan.133.
Kita okupacinės politikos kryptis, sukėlusi teisėtą Lietuvos gyventojų neapykantą, buvo visuotinis rusų kariškių plėšikavimas, kėlęs pavoju, ir asmens saugumui bei gyvybei. "Visi kaimo gyventojai jau buvo net ir po kelis kartus apiplėšti. Vogė ir plėšė visi daliniai, visi laipsniai ir visi pareigūnai dienomis ir naktimis. Prie raudonarmiečių prisidėjo ir valsčiuose ar apskrityse susikūręs administracinis aparatas",- rašė J.Lukša-Daumantas133. Daugybė panašių faktų mirga to meto liudytojų prisiminimuose. Apie visuotinį plėšikavimą gerai žinojo ir okupantų pareigūnai. "Didelė dalis karininkų, seržantų ir eilinių beveik visuose daliniuose sistemingai girtuokliauja plėšia ir žudo gyventojus,”- teigė NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai gen. Tkačenko134, tačiau minėta 4-oji šaulių divizija rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais sugebėjo sulaikyti tik 561 marodierių!135 Plėšikavimas (karinių nusikaltimų kategorijoje-marodieriavimas) buvo dėsningas sovietų politrukų nuo 1942m. skiepijamo "ivan tvanovičiui gyvuliško nacionalizmo rezultatas. Išauklėti I.Erenburgo straipsnių ('Už šventąją Rusiją". "Tėveli, užmušk vokietį" ir pan.). piešiančių nepaprastą hitlerinių budelių baisumą ir skatinančių patologinį kerštą vokiečių tautai, sovietų kariai atitinkamai ir elgėsi- kaip laukinės mongolų ordos. Tik 1945m. vasario-kovo mėnesiais, kai dėl marodieriavimo ir žudymų armijai gresia visiškas pakrikimas, rusų kariuomenės vadovybė ima šiek tiek stabdyti šią savivalę. Sovietinė propaganda pasukama kita kryptimi. Plėšimai, padegimai, prievartavimai imta piešti kaip išlaisvinimas nuo nacizmo, o armijos padaryti nusikaltimai suverčiami nacistams ir banditams136. Lietuvoje Bartašiūno ir kitų čekistų dėka lietuvių tautą siekiant sutapatinti su vokiečiais (“vokiškai-lietuviški nacionalistai”), rusų kariai tvarkėsi kaip priešo krašte, kuriame galima elgtis nepaisant atpildo.
Trečioji okupantų politikos kryptis- 1944m. liepos 26d. vyrų mobilizacija į sovietų kariuomenę- aiškiausias karinis nusikaltimas. Mobilizacija palietė visus Lietuvos gyventojų sluoksnius, supurtė tautos egzistencijos pamatus. Okupantai, pažeisdami pasaulines konvencijas, siekė priversti lietuvių tautą lieti kraują ne už savo nacionalinius, bet už svetimus interesus, sukeldami gaivališką, dažnai niekieno neorganizuotą, visos tautos pasipriešinimą- mobilizacijos boikotą.
Okupacinės politikos fone 1944m. liepos pabaigoje- rugpjūčio pradžioje aiškiai iškilo pagrindiniai partizanų uždaviniai: priešintis suėmimams, išaiškinti priešo agentūrą ir ją likviduoti, stabdyti plėšikavimus ir okupantų administracijos skverbimąsi krašte, vadovauti gyventojų elgsenai okupantų politikos atžvilgiu, gelbėti suimtus žmones.
(Bus daugiau)
Nuorodos į šaltinius ir literatūrą:
104. Buvęs VSK archyvas, F.3. B.47/I0. T.2. L.287.
105. Ten pat, L.288.
106. Hitleriniai parašiutininkai. P29
107. Ten pat, P.28.
108. Ten pat. P.81.
109. Bubnys A Lietuvių antinacinė rezistencija. P.78-79.
110. Hitleriniai parašiutininkai. P.30.
111. Buvęs VSK archyvas. F.3- B.9164. TJ. L.35.
112. Sakalas B. Vieno pogrindžio kronika// Į laisvę 1957 Nrl2(49). P.43-44.
113. Buvęs VSK archyvas, F.8. B.10/27. L.329.
114 Časovy je sovietskich granic. Kratkij očerk istoriįi pograničnych vojsk SSSR- Moskva, 1983. SJ92.
115. Girnius K. Partizanų kovos Lietuvoje. P.107-110.
116. Ten pat. P.110.
117. Brazaitis J. Vienų vieni. V.1990. P.191.
118. Archyviniai dokumentai- P27-29.
119. Ten pat. P 29
120 Ten pat. P.2I.30-3I 121. Ten pat. P.3L
122 LPKTSA F.Vyties apygarda A.Vaičiūnio istorinė apžvalga Ukmergės apskrities partizanai; Hitleriniai parašiutininkai. P.98.
123. Ten pat.
124. Vaitiekūnas V. Vilčių keliais, nevilties metais/ /Tremtinys. 1994 Liepa. Nr.13; Vaitiekūnas-Šalna-Marijošius V. Mano prisiminimai apie Žaliosios Rinktinės kapitoną Izidorių Pocevičių. 1990m. ruduo//"Į Laisvę” fondas. PJ /mašinraštis/.
125. Ten pat.
126. Buvęs VSK archyvas. F8. B.10/27. L. 139.
127. Damušis A Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940-1959 metais, ab 1990. P.25.
128. Tutkus V. Armija išvaduotoja. P.25.
129. Časovyje sovietskich granic. S.181.
130. Lietuvių laisvės kovos okupantų dokumentuo-se//Laisvės kovų archyvas. T.6. K.1993. PJ58.
131. Daumantas J. Partizanai. Chicago 1984 P.27.
132. Ten pat. P.16.
133. Ten pat. P27.
134. Buvęs VSK archyvas. F.3. B.19/108. LJ46.
135. Lietuvių laisvės kovos okupantų dokumentuose. P.158.
136. Sabik-Vogulov. Raudonasis siaubas nugalėtoje Vokietijoje. Chicago. P.2832-33.
