LIETUVOS ŽALIOJI RINKTINĖ

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

1991 m. pavasarį Aukštelkų km. (Radviliškio raj.) buvo rastas bidonas su partizanų dokumentais. Iki šių dienų jį išsaugojo ūkininkas Petras Devenis. Apie 1950 m. dokumentus saugojimui atnešė partizanas L. Čalutka — Nemunėlis. Pradžioje bidonas buvo užverstas akmenų krūvoje, vėliau— užkastas žemėje.

Surastas „archyvas“— 1948 m. Lietuvos Žaliosios Rinktinės archyvinių dokumentų rinkinys. Jame 495 dokumentai. Sąlyginiai juos galima suskirstyti į 2 grupes: 1) rinktinės vadovybės siunčiamų ir gaunamų raštų dėl rinktinės vidaus tvarkos nuorašai: pareigūnų skyrimas, struktūrų pasikeitimas, finansinė —ūkinė veikla, partizanų įskaitos kortelės ir kt.; 2) partizanų laiškai, laikraščiai, sovietinės spaudos iškarpos, karikatūros, poezijos rinkinėliai ir pan.

Lietuvos Žaliosios rinktinės Virpšos grupės partizanai

Visų dokumentų fizinis stovis patenkinamas — nors jie buvo sudrėkę, apie 90% teksto yra įskaitoma. Daugiau nukentėjo rankraščiai, rašyti rašalu— jie susilieję ir jų perskaityti neįmanoma. Šis dokumentų rinkinys yra saugomas Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąj. archyve.

Aštuntame LKA numeryje skaitytojui pateikiame 17 atrinktų dokumentų. Šie dokumentai turėtų paryškinti svarbiausius rinktinės gyvavimo momentus. Tačiau iš pradžių šiek tiek Lietuvos Žaliosios Rinktinės įsikūrimo ir formavimosi istorijos.

Žalioji rinktinė susikūrė 1945 m. pavasarį. Ji sujungė Baisogalos, Radviliškio, Pakruojo, Smilgių ir Šeduvos apylinkėse spontaniškai susidariusias partizanų grupes (pagal V. Vaitiekūno pasakojimą — red. past.). Rinktinės, kaip karinės organizacijos užuomazga buvo 1944 m. vasarą Šeduvoje įvykęs „Tėvynės gelbėjimo komiteto“ posėdis. 

Greičiausiai tai buvo LAF’o padalinys, tačiau dalyvavo ir LLA atstovas (Laurinaitis), t. p. Nacionalistų partijos narys (L Pucevičius). Matyt, artėjant antrajai sovietų okupacijai nebe tokiais svarbiais pasidarė partiniai ginčai ir nesutarimai, ypač provincijoje.

Minėtas posėdis vyko gydytojo Puodžiuko darbo kabinete, dalyvaujant jau minėtiems I. Pucevičiui, "Laurinaičiui, t. p. Šeduvos klebonui prelatui M. Karosui, Šeduvos kooperatyvo vyr. buhalteriui P. Pranskiečiui, Kurklių girininkui, Vitkui ir V. Vaitiekūnui (pagal pastarojo pasakojimą — red. pats.). Šiame posėdyje nutarta organizuoti pasipriešinimą. Buvo aišku, kad vengdami tarnybos sovietinėje armijoje, vyrai rinksis į miškus, ginkluosis. Norint išvengti ekscesų, kurie neišvengiamai vyksta nesant kontrolės, reikėjo kurti karinę organizaciją. Vadovauti buvo paskirtas kpt. I. Pucevičius — vienintelis esantis karininkas ir todėl tinkamiausias toms pareigoms.

Lietuvos Žaliosios rinktinės partizanai; 1-oje eilėje iš kairės Mickus-Zubrys, Buivis-Kar-velis; 2-oje eilėje sėdi iš kairės Česnakavičius-Pavasaris, Mančianskas-Valstietis; 3-oje eilėje stovi iš kairės: Laužikas-Briedis, Mingėla-Kęstutis, Miekus-Riešutas, Brazauskas-Vairas, Brazauskas-Žaibas

Žaliosios rinktinės partizanai 1-oje eilėje iš kairės: Plechavičius, Mingėla-Kęstutis, vidurinis nežinomas; 2-oje eilėje stovi Razgaitis-Saulėka, P. Gulbinas-Darius

Pradiniame etape rinktinės centru buvo Radvilonių ir Liaudiškių miškai. Jau 1945 m. balandžio mėn. rinktinės branduolį sudarė apie 100 neblogai ginkluotų vyrų. Sunku pasakyti, kokiu būdu I. Pucevičiui—Radvilai pavyko susisiekti su šiaurryčiuose veikusiu ltn. Petraičio daliniu, bet būtent su juo buvo planuojama susijungti, pritraukiant visus susiformavusius būrius nuo Radviliškio iki Panevėžio. Tuo tikslu 1945 m. rugpjūčio 25 d. pagrindinis Žaliosios rinktinės dalinys, vadovaujamas Radvilos, turėjo pereiti į Pušaloto miškus ir ten toliau turėjo vykti organizacinis darbas. Keliaujant netikėtai pateko į pasalą ir žuvo rinktinės vadas kpt. Izidorius Pucevičius—Radvila. Neaišku, ar tai buvo atsitiktinumas, ar išdavystė, tačiau žuvo gabus, partizanų gerbiamas vadas ir tai iš esmės pakeitė situaciją. Rinktinė subyrėjo į kuopas (10—15 vyrų būrys buvo laikomas kuopa). 1947 m. pradžioje vienos iš stipriausių kuopų vadas Margis (Vilkas) rašte Kęstučio apygardos vadovybei rašo, kad 1945 m. pab.— 1946 m. susikūrė Balsio, Valo, Kerpės, Marijošiaus kuopos, o vėliau susiformavo Varno ir Margio kuopos. 1946 m. Varno kuopa buvo sutriuškinta (birželio mėn. žuvo vadas), 1946 m. spalį žuvo Balsys, vėliau Kerpė su dalimi vyrų. Marijošiaus kuopa paprasčiausiai išsivaikščiojo. Liko tik Margio ir Valo kuopos. Margio kuopos vadas Vilkas bandė užmegzti ryšius su Žaliosios rinktinės teritorijoje veikiančiais būriais ir atkurti junginį.1

Šiuo metu (1946—47 m.), stiprėjant aplinkiniams daliniams, apygardoms, Žaliosios rinktinės būriai negalėjo ilgai likti savarankiškais. Kaip jau matėme, Margio kuopa vedė derybas su Kęstučio apygarda, o kita -— Valo — su Algimanto apygarda.

Apie Žaliosios rinktinės (arba to, kas iš jos buvo likę) skilimą pasakoja skaitytojui pateikiama p. Visvaldo parašyta „Žaliosios rinktinės istorija“. Joje fiksuojama, kad 1947 m. balandžio mėn. branduolio (Margio) kuopa prisijungė prie Prisikėlimo (toliau — PA) apygardos (tai netikslu — PA buvo įkurta 1948m. pavasarį. Iš tikrųjų Margio kuopa 1948m. pačioje

Žaliosios rinktinės partizanai: iš kairės Pleckavičius, J. Skačkauskas-Strausas, J. Kumpis-Cvirka

pradžioje buvo prijungta prie Kęstučio ap. — red. past.), o 25-oji kuopa — Valo — prie Algimanto apygardos. Abi kuopos įėjo į apygardas rinktinių teisėmis, išsaugodamos pavadinimą — Žalioji rinktinė.

Istorijos autorius teigia, kad rinktinė, įsijungusi į PA, buvo sutriuškinta ir sunyko. Tai rodo, kad kurį laiką tarp jų nebuvo jokių ryšių. T. p. istorijoje visiškai neminimas rinktinių susijungimas, apie kurį autorius negalėjo nežinoti. Matyt, ir sujungus rinktines, dalis partizanų liko Algimanto apygardoje ir vartojo Žaliosios rinktinės pavadinimą jau neoficialiai (bendras karinis junginys buvo oficialiai pavadintas Lietuvos Žaliąja Rinktine).

Vis dėlto, be p. Visvaldo rašinio Žaliosios rinktinės istorija būtų nepilna. Publikuodami visą p. Visvaldo istorijos tekstą, užpildome tuos rinktinės gyvavimo momentus, kurie liks nepaliesti šiame straipsnyje.

Taigi, kaip rašo Visvaldas, 1947 m. balandžio mėn. branduolio (Margio) kuopa prisijungė prie PA. Iš tikrųjų, 1947 m.— 1948 m. pradžioje vyko susirašinėjimas per Vytauto Didžiojo (Šiaulių) rinktinę, kuriame KA vadovybė su ZR laikina vadovybe aptarinėjo galimą prisijungimą. 1947 m. balandžio mėn. kuopos vadas Vilkas rašo KA vadovybei, kad iki mėnesio pabaigos galbūt pavyks suformuoti rinktinę ir tada bus galimas pastovus ryšys.2 Matyt, 1948 m. pradžioje į KA Žalioji rinktinė buvo įjungta laikinai—jau balandžio mėn. iš Kęstučio apygardos išskirtos Kun. Žvelgaičio, Šiaulių, Žaliosios rinktinės, t. p. Vasariečio grupė ir jų pagrindu kuriama Prisikėlimo apygarda.3

Pateiktus Žaliosios rinktinės dokumentus galima skirti į 2 dalis: 1—9 dokumentuose atsispindi Žaliosios rinktinės (vakarinės dalies) atsikūrimas — Dokumente Nr. 7 fiksuojami 3 rajonai, įsijungimas į PA sudėtį 1948 m. balandžio 23 d. (apie tai pasakoja Dok. Nr. 8, 9); vadovybės klausimai (vadu išrinktas P. Masilaitis — Virpša, Giria), kitos organizacinės problemos. 10—15 dokumentai— 1948 m. birželio—liepos mėn. vykęs rinktinių, priklausiusių Algimanto ap. ir Prisikėlimo ap., susijungimas ir perėjimas PA vadovybės žinion.

Tai paskutiniai kariniai struktūriniai pasikeitimai, vykę Lietuvos Žaliosios rinktinės teritorijoje, o t. p. intensyviausias rinktinės istorijos etapas.

Kaip ir kiti vienetai, LZR neišvengė išdavysčių. 1948 m. liepos mėn. į rinktinę įsijungė Radviliškio OS narys J. Rudžionis — Čemberlenas, Alksnis, Virginijus. 1948 m. pabaigoje jis tapo rinktinės štabo viršininku. Partizanų informacijoje rašoma, kad dėl jo išdavysčių žuvo rinktinės vadas Virgilijus (Virpša), žvalgybos skyriaus virš. Granitas su 5 partizanais (buvo išduotas bunkeris) ir daug eilinių partizanų. 1949 m. kovo 14 d. Čemberlenas su savo grupe — Kelmu, Klevu, Aru, Šernu, Matrosu — nužudė 4 partizanus. 1949 m. balandžio 11 d. PA KLT nuteisė Čemberleną mirties bausme (už akių).1 Nuo tokių smūgių rinktinė praktiškai jau nebeatsigavo. Dar kurį laiką veikė vad. Virpšos grupė (Šeduvos—Rozalimo ap.). 1951 m. buvo paimti bene paskutiniai partizanai — Razgaitis— Sauleika, Rimaitis—Garnys, Širšė. Visi jie buvo sušaudyti.

Parengė Dalia KUODYTĖ

ŠALTINIAI

1.    LLA Margio kuopos vado pranešimas KA vadui. // VSK arch. F. 3. B. 41180. T. 3. L. 86.

2.    1947.111.23 Vilko raštas KA vadui. // VSK arch. F. 3. B. 41180. T. 3. L. 87.

3.    J. Žemaičio tardymo protokolas. // VVOA. F. 3377. A. 55. B. 204. L. 62.

4.    Informacija. // VSK arch. F. 3. B. 47726. T. 5. L. 129—30.