Partizanai: Istorija ir dabartis

AUTOPORTRETAS ARTIMIESIEMS

Leonas Juškevičius

□Leonas Juškevičius Magadane 1955 m. Autoportretas

Gimiau 1922 m. vasario 28 d. Šventežeryje, Lazdijų aps. 1926 m. tėvai persikėlė į Alytų. Gausios šešių vaikų šeimos tėvas tapo tarnautoju. Vyriausioji dukra Rūta gimė 1920 m. Iš penkių brolių vyriausias buvau aš, po manęs 1923 m. gimė brolis - Vytenis, 1925 m. - Benjaminas, 1929 m. - Algimantas ir 1937 m. -jauniausias Romualdas.

Tėvas mirė 1938 m. Kadangi tėvas iš Žemės ūkio banko buvo paėmęs 5000 litų paskolą namo statybai, ją reikėjo grąžinti, kad neišvaržytų namo. Aš tuo metu mokiausi Alytaus gimnazijoje. Baigęs 6 klases turėjau mesti mokslą ir ieškoti darbo, kad galėčiau sumokėti bankui skolą. Gimnazijos mokytojams Brazdžiui ir Klimavičiui rekomendavus, mane priėmė dirbti į Lietuvos Banką pasiuntiniu-praktikantu. Taigi pradėjau dirbti nuo 16 metų ir pusę atlyginimo kas mėnesį atiduodavau paskolos padengimui. Sesuo tuo metu mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, tad aš tapau pagrindiniu šeimos ramsčiu. Po metų mane paskyrė sąskaitininku, vėliau - buhalteriu. 1940 m. sesuo baigė institutą, ištekėjo ir dirbo mokytoja Alytuje, vėliau, vokiečių okupacijos metais, persikėlė į Vilnių.

Per pirmąją rusų okupaciją Lietuvos Bankas virto Valstybiniu banku, o aš, norėdamas ten dirbti, privalėjau kursuose mokytis rusų kalbos, kurios gimnazijoje tada nemokė. Vokiečiams išvijus rusus vėl dirbau Lietuvos Banke ir 1943 m. baigiau mokėti skolą bankui.

Brolis Vytenis baigė Kėdainių aukštesniąją geodezijos-kultūrtechnikos mokyklą ir įsigijo geodezininko specialybę. Brolis Benjaminas vokiečių okupacijos metais baigė gimnaziją ir įstojo į gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės Karo mokyklą Marijampolėje. Vokiečiai norėjo juos pasiųsti į Rytų frontą. Brolis pabėgo ir slapstėsi pas gimines kaime.

Per antrąją rusų okupaciją, norėdamas išvengti mobilizacijos, Alytaus plentų valdybos viršininkui parašiau pareiškimą, kad priimtų dirbti buhalteriu. Reikėjo rašyti rusų kalba. Viršininkas užrašė rezoliuciją, kad mane priima dirbti nuo 1944 08 01. Pareiškimą nešiojausi su savimi. Likus savaitei iki tos datos pakliuvau mieste į vyrų gaudynes. Ginkluota sargyba atvedė į karinio komisariato mobilizacinį punktą. Karininkui parodžiau pareiškimą su plentų valdybos viršininko rezoliucija. Jis perskaitęs tik nusijuokė ir paklausė, ar pats rašiau pareiškimą. Pasakiau, kad pats. Tada pasiliko pareiškimą ir kitus mano dokumentus, o man išdavė pažymą, kad esu mobilizuotas laikinam darbui kariniame komisariate. Liepė sėstis ir rašyti pažymas rusų ir lietuvių kalba. Tam darbui buvo mobilizuoti mokytojai ir tarnautojai, mokėję rusų kalbą ir gražiai rašę.

Tuo metu NKVD kariuomenė tikrino visų vyrų dokumentus, darė kratas namuose. Jauni vyrai įsirenginėjo slėptuves arba ėjo į miškus. Brolis Vytenis slapstėsi kaime be dokumentų. Brolis Benjaminas, rekomenduotas gimnazijos mokytojo K.Klimavičiaus, tuomet jau tapusio Švietimo skyriaus vedėju, buvo paskirtas mokytojauti į II Varėnos Barčių kaimą, buvusį lenkų okupuotoje Lietuvoje. Benjaminui nuvažiavus, naktį atėjo lenkų Armijos krajovos partizanai ir sužinoję, kad jis lietuvis, liepė nedelsiant iš ten išsikraustyti, nes bus sušaudytas. Brolis, sugrįžęs į Alytų, Švietimo skyriuje pasakė esąs išvytas. Tuomet jam pasiūlė važiuoti į Varanovo (dabar Baltarusijoje) rajono miškuose esančius lietuviškus kaimus, kur reikalingas mokytojas lietuvis. 1944 m. vasarą Benjaminas ten išvažiavo ir ilgai iš jo negavome jokios žinios.

Mobilizacinę komisiją, kurioje dirbau, po kiek laiko iškėlė į Jiezną. Ten dirbdamas pradėjau galvoti, kaip padėti savo pažįstamiems ir gimnazijos draugams gauti pažymas. Komisijos viršininkas vyr. ltn. Šepyliovas kiekvieną rytą neskaičiuodamas mums išdalindavo po pluoštą pažymų blankų, atspausdintų rusų ir lietuvių kalba, kurias užpildę nunešdavome atgal. Jis įrašydavo davinius į savo kartoteką, uždėdavo herbinį antspaudą, pasirašydavo. Paskui šias pažymas įteikdavo atvykusioms. Kiekvieną kartą pasislėpdavau po keletą pažymų blankų. Visa problema buvo antspaudas. Kadangi neblogai piešiau, iš pradžių namuose, vėliau pas patikimus žmones bandžiau nupiešti antspaudą. Po daugybės bandymų pavyko ištirpinus cheminį pieštuką atvirkščiomis raidėmis ant vaškinio popieriaus nupiešti herbinį antspaudą. Jo pakakdavo 4-5 pažymoms, nes paskui popierius deformuodavosi ir tekdavo piešti iš naujo. Tai reikalavo didelės įtampos ir susikaupimo, bet antspaudas niekuo nesiskyrė nuo tikro. Parašą padirbti buvo daug lengviau. Reikėjo būti labai atsargiam, nes komisijoje dirbo saugumietis Šulcas. Jiezne būdamas pažymą parūpinau Vincui Mikailai, Stasiui Vėsai, Senutai ir dar keliems, kurių jau nepamenu. V.Mikaila po to baigė mokslus, dabar gyvena ir dirba Vilniuje. Girdėjau, kad apsigynė disertaciją ir dirba mokslinį darbą. Stasys Vėsa taip pat baigė mokslus, įstojo į partiją ir tapo Kauno šilko pluošto kombinato direktoriumi. 1957 m., jau grįžęs iš Jakutijos lagerių, sutikau jį Kaune. Jis mane pažino, užkalbino ir kvietė užeiti. Domėjosi mano gyvenimu ir siūlė įdarbinti. Aš jau dirbau Kauno Architektūros skyriaus gamybinėje grupėje, todėl pasiūliau įdarbinti brolį Benjaminą, kuris grįžęs iš Vorkutos negalėjo Kaune prisiregistruoti. S.Vėsa brolį priėmė į darbą ir tarpininkavo dėl priregistravimo. S.Vėsa man guodėsi, kad turi nepagydomą širdies ligą, nuo kurios po kelerių metų ir mirė.

Dirbdamas Simne su Šepyliovu įsitikinau, kad jis nėra blogas žmogus. Buvo draugiškas, pagyrė, kad gerai dirbu, ir karui pasibaigus žadėjo rekomenduoti dirbti į plentų valdybą. Tada pasiryžau jo paprašyti, kad išduotų pažymą broliui Vyteniui, besislapstančiam kaime. Pasakiau, kad brolis jaunystėje susižeidė kelio girnelę ir sausgyslę, dėl to viena koja ne visai išsivysčiusi ir plonesnė. Šepyliovas fronte neteko kojos ir vaikščiojo su protezu, raišuodamas, pasiremdamas lazda. Liepė atsiųsti brolį ir pažadėjo jam padėti. Vyteniui atvykus, Šepyliovas išpildė pažadą - išdavė pažymą. Vytenis išvažiavo į Kauną ir įsidarbino pagal specialybę. Daugiau pažymų neprašiau, nes buvo rizikinga. Simne parūpinau pažymą buvusiam gimnazijos klasės draugui Baliui Zdanavičiui, kuris net apsiverkė susijaudinęs, kad aš taip smarkiai rizikuoju. Vėliau jis taip pat pakliuvo į lagerį. Sugrįžęs dirbo Elektrėnų jėgainės vyr. buhalteriu. Buvau pas jį nuvažiavęs, susirašinėjome.

Taip pat teko parūpinti pažymas partizanų būriui, kad jie galėtų persikelti į kitą vietą. To mane paprašė klasės draugo Juozo Kataly-no ryšininkas. Perdaviau 15 pažymų su “antspaudais” ir “parašais”, tik be pavardžių - jie turėjo patys jas įsirašyti.

Būdamas Simne išgirdau apie brolio Benjamino areštą. Mama sužinojo, kad jis Marijampolės kalėjime, ir nuvažiavo perduoti maisto. Ilgai vaikščiojus ir prašius mamai buvo atsakyta, kad sūnus sušaudytas kaip “banditas”...

Komisariato komisijoje išdirbau iki karo pabaigos. Po to dirbau buhalteriu plentų valdyboje. Lengviau atsidusau, kad su pažymomis neįkliuvau.

1945 m. birželio 16 d. ištrėmė mamą ir einantį 16-us metus brolį Algimantą. Laimingo atsitiktinumo dėka trėmimo išvengiau. Tuo metu mansardoje nuomojome kambarius mokiniams. Viename jų gyvenau aš su bendradarbiu Povilu Gelumbausku. Mama su jauniausiais Algimantu ir Romu gyveno dviejuose kambariuose apačioje. Tą nelemtą dieną jau 5 val. ryto išgirdau mamos ir mažiausio 8-erių metų broliuko Romo verksmą. Apsirengiau ir nusileidau laiptais sužinoti, kas atsitiko. Atidaręs duris pamačiau kelis pasieniečius žaliomis kepurėmis ir vieną civilį, kurie ragino mamą rengtis į tolimą kelionę ir su savimi pasiimti tiek maisto ir rūbų, kiek gali panešti. Man įėjus vienas kariškis pastojo kelią ir pasakė, kad pašaliniams įeiti negalima. Supratau, kad mane palaikė pašaliniu asmeniu, todėl grįžau į mansardą ir galvojau, kaip man pasielgti. Civilį, buvusį su kareiviais, vykdomojo komiteto atstovą, gerai pažinojau -prieš karą jis dirbo miesto savivaldybėje raštininku ir kartu su tėvu dainavo šaulių chore. Jo pavardė Molis. Jis mane pažino, bet kareiviams nesakė, kad esu tremiamos šeimos narys. Jau sugrįžęs iš lagerio sužinojau, kad po kurio laiko jį suėmė ir įkalino lageryje, kur jis ir mirė.

Sugrįžęs į mansardą pro langą pamačiau, kad broliukas Romas išbėgo į sodą ir pastūmęs į šoną tvoros lentą pralindo pro skylę į kaimyno sodą, o lentą vėl užstūmė. Tvora mūsų sode buvo 2 m aukščio iš ištisinių lentų. Vaikai čia žaisdavo slėpynių, ir Romas žinojo, kurią lentą galima pastumti. Sargybiniai saugojo tik mamą ir brolį Algimantą, todėl Romas, tuo pasinaudojęs, nutarė pasislėpti. Vėliau kaimynai jį išvežė į kaimą pas gimines - taip broliukas išvengė trėmimo.

Mansardoje dvejojau - eiti pasiduoti ar ne. Bendradarbis Povilas man patarė nepasiduoti. Jau per 1941 m. trėmimą vyrus atskyrė

□Motinos portretas 1944 m.

□Leonas Juškevičius. Tokius portretus išsiųsdavome savo artimiesiems

□Motina su broliu Algimantu ištremiami į Komi resp. 1945 06 16

nuo šeimų ir siųsdavo į lagerius, o iš Lietuvos galėsiu nors siuntiniais padėti. Su juo susitariau, kad pusę aštuonių apsirengęs, su portfeliu išeis į darbą. Prie gatvės vartelių taip pat stovėjo sargybinis su automatu. Povilas išėjo pro vartelius ir sargybinis jį praleido. Nieko nelaukęs aš taip pat paėmiau portfelį ir išėjau. Pro sargybinį praėjau, bet eidamas gatve pamačiau einant mamą su kitu sargybiniu. Romui pabėgus, mama pasakė, kad jis tikriausiai išbėgo į gatvę. Tada vienas sargybinis mamą išvedė į gatvę ir liepė broliuką šaukti vardu. Niekas neatsiliepė. Sargybiniai, jo neradę, po kurio laiko grįžo atgal - tada aš juos ir sutikau. Nors širdis daužėsi, bet vaidinau abejingą ir praėjau pro šalį. Mama, praeidama pro mane, sušnibždėjo: “Tik tu bėk!” Sargybinis, matyt, išgirdo, nes sustojęs atsisuko į mane, bet aš ėjau toliau normaliu žingsniu. Todėl paliko ramybėje. Apsukęs lanką pušynu, nuėjau į bažnyčią. Vokiečių okupacijos metais giedojau bažnyčios chore, todėl užlipau prie vargonų. Čia galėjau susikaupti ir prašyti Dievo pagalbos. Ryte pamaldų nebuvo, meldėsi tik kelios moterėlės, todėl man niekas netrukdė. Nusprendžiau išbūti iki vakaro, o vakare išvykti į kaimą. Dieną pro langelį viršuje pamačiau du ginkluotus žaliakepurius, besidairančius po šventorių. Vėliau sužinojau, kad į plentų valdybą buvo atėjęs saugumietis Kerbelis su kareiviais manęs ieškoti. (Brolis Benjaminas kentėjo per tardymus jo naguose).

Pabėgęs nuo trėmimo apsigyvenau netoli Ūdrijos, Arminų k., pas ūkininką Urmanavičių. Mes buvome pažįstami, nes jo dukra pas mus nuomojo kambarį ir mokėsi Alytuje. Ūkininkas - buvęs Lietuvos savanoris-kūrėjas, dalyvavęs 1918-1920 m. kovose už Lietuvos Nepriklausomybę.

Mano dokumentai buvo tvarkingi, tik darbo pažymėjimas galiojo iki 1946 m. Kareiviai tą vasarą kelis kartus darė kaime kratą ir tikrino dokumentus. Paklaustas atsakydavau, kad atvažiavau pas gimines maisto. Naktimis ateidavo partizanai. Būrio vadui V.Petraškai-Šturmui papasakojau savo padėtį, parodžiau piešinius. Jis pasiūlė nupiešti kelias Stalino karikatūras su šmaikščiais eilėraščiais Partizanai naktį išklijavo piešinius, užrašė, kad užminuota, todėl stribai bijojo nuplėšb. Taip ir kabojo, kol atvažiavo kareiviai. Sekmadienį į pamaldas Ūdrijos bažnyčioje suvažiuodavo daug žmonių...

1946 m. reikėjo prasitęsti darbo pažymėjimą, todėl teko vėl nupiešti herbinį antspaudą. Artimesnieji kaimynai žinojo, kad esu pabėgęs nuo tremties. Be to, vienas kaimynas išvažiavo į Alytų ir įsirašė į stribus. Jei kareiviai atvažiuotų su stribais, ne tik man, bet ir šeimininkams galėjo baigtis liūdnai. Nenorėdamas, kad šeimininkas dėl manęs rizikuotų, nusprendžiau išvažiuoti į Kauną, bet ten norint prisiregistruoti, turėjau nupiešti Alytaus milicijos išsiregistravimo antspaudą. Kaune susiradau pažįstamus iš Alytaus, pas kuriuos prisiregistravau, bet apsigyvenau kitoje vietoje ir paprašiau įspėti, jeigu manęs ten ieškotų. Mane gyventi priėmė pamaldi senutė, patriotė, jaunystėje studijavusi Šveicarijoje.

Iš pradžių dirbau pagal sutartis braižytoju vienam projektavimo biure. Vėliau įsidarbinau techniku Kauno inventorizacijos biure. Ten dirbdamas (per kaimynus) gavau mamos laišką. Rašė, kad kerta mišką Komijoje, Permės sr., Jurlinskio r. Algimantas, nors nepilnametis, dirba kaip suaugęs, tik maisto norma per menka. Paruošiau jiems siuntinėlį ir išsiunčiau. Po kurio laiko gavau laišką iš brolio Benjamino (taip pat per žmones), kad jis už akių “trojkos” nuteistas 10-iai metų katorgos darbams ir dirba Vorkutos anglių kasyklose. Mama jį jau buvo apraudojusi...

Kaune sutikau Vincą Patacką, su kuriuo susipažinau 1944 m. Arminų kaime, prie Alytaus. Iš jo sužinojau, kad jo šeima taip pat ištremta, o jis išvengė trėmimo ir pabėgo į Kauną, bet negali prisiregistruoti ir įsidarbinti. Papasakojau, kaip “susitvarkiau” dokumentus. Vincas ėmė prašyti, kad jam irgi padaryčiau. Žinojau, jog tai didelė rizika, bet pagelbėjau ir... jam pasisekė prisiregistruoti ir įsidarbinti! Patacko žmona per trėmimą buvo paslėpusi savo dokumentus ir juos išsaugojo. Su Lietuvoje išduotu pasu jai nebuvo sunku nelegaliai sugrįžti iš tremties. Jos pasą taip pat “išregistravau” iš Simno rajono.

Einant tretiems tremties metams, gavau iš mamos laišką apie nelaimę: griūdamas medis sutrenkė broliui Algimantui galvą ir inkstus. Sutrenkimas pakenkė smegenims - sutriko psichika. Brolis negalėjo dirbti, o nedirbantis negaudavo maisto normos ir negalėjo išgyventi, todėl mama ketino rizikuoti bėgti į Lietuvą. Nurašiau, kad netrukus išsiųsiu siuntinį, kurio dangtelio prašiau nenumesti, nes greitai praversiąs. Tada kaimuose išdavinėjo laikinus asmens liudijimus, kuriuos partizanai surinkdavo ir panaudodavo savo reikalams. Patackas parūpino du asmens liudijimus svetimomis pavardėmis. Gimimo metai maždaug atitiko. Reikėjo pakeisti nuotraukas ir pritaikyti antspaudus. Nuotraukas turėjau, todėl viską sutvarkiau. Asmens liudijimus ir kelias stambesnes banknotų kupiūras įklijavau į siuntinio dangtelio vidų ir su maistu išsiunčiau mamai. Po kelių savaičių abu su Algimantu atvažiavo į Kauną. Atrodė labai suvargę, sumenkę, apsirengę prastais rusiškais rūbais. Traukinyje kelis kartus tikrino dokumentus, bet viskas gerai baigėsi. Mama rusiškai kalbėjo gerai ir pasakė, kad aplankiusi gimines grįžta į Lietuvą. Brolis Algimantas po galvos traumos visam laikui liko nesveikas - trūko savarankiškumo, mąstysena liko kaip 15 metų berniuko.

Nuo 1948 m. vasaros iki 1948 spalio 8 dienos gyvenome kartu. Tą dieną pakliuvau į saugumo spąstus. Per Patacką nupiešiau išregistravimo antspaudus dar 4 asmenims, kurių visai nepažinojau. Sužinojau iš Patacko, kad jie pabėgę nuo trėmimo ir visi turi pasus.Tokiu būdu per Patacką sutvarkiau dokumentus Pranckevičiui, Luckui, Čižikui ir Pšigockiui. Patackienė, likus gal savaitei iki mano arešto, sutikus mano brolį Algimantą prašė perduoti, kad areštuotas jos vyras ir kad aš saugočiausi. Areštuotas buvo ir Pranckevičius, tačiau jam pavyko per langą pabėgti.

Patackas nežinojo, kur gyvenu, todėl nesiryžau kitur išsikelti. Pšigockis man buvo pažadėjęs už “dokumentų” sutvarkymą atvežti du maišus bulvių ir pasakė, kur jas reikės po dviejų savaičių paimti. Šeimai padidėjus bulvės buvo labai reikalingos. Man nuėjus ir pabeldus į duris buvau įleistas ir pakviestas į vidų. Įėjęs pamačiau atsuktus į mane tris automatus ir išgirdau komandą: “Ruki v verch!” (Rankas aukštyn!) Iškratę kišenes liepė gulti ant grindų veidu žemyn ir laikė atsukę ginklus. Po valandos atvažiavo lengvoji mašina, man surakino rankas ir pasodinę tarp dviejų kareivių nuvežė į saugumo rūmų kiemą. Buvo jau sutemę.

Iš karto nuvedė pas tardytoją, kuris pareikalavo išduoti pogrindinės organizacijos veikėjus, ginklus, ryšininkus, slapyvardžius. Gyniausi nieko nežinąs, tik atėjau bulvių su tuščiais maišais. Tada tardytojo padėjėjas, tikras gorila, ėmė daužyti man per galvą. Daužė ir vis reikalavo prisipažinti. Tvirtinau, kad nieko nežinau, tik atėjau bulvių. Daužė visą naktį. Ėmė svaigti galva, jaučiau silpnumą, pradėjau kraujuoti. Paryčiais nutempė į kamerą, nes vos galėjau paeiti. Dieną sargas kas 15 min. prieidavo prie langelio pažiūrėti ir, jei nuvargęs pradėdavau snūduriuoti, su keiksmais prikeldavo. Keturias paras nieko nedavė valgyti, o vakarais vesdavo tardyti. Vėl daužy-

□Areštas. 1948 spalio 9 d.

□KGB naguose: pagal tardytojo komandą "gorila" daužydavo galvą

mai per galvą, keiksmai ir raginimai prisipažinti. Sakydavau, kad nieko nežinau, o tardytojas rėkė, kad viską apie mane žino ir privers prisipažinti. Labai skaudėjo galvą, ausyse zvimbė, vos pastovėjau ant kojų. Nusilpusį ir nualpusį apipylė vandeniu ir vėl daužė, kol patys pavargo. Tada liepė sėstis ant kėdutės kampelio ir nejudėti. Nusilpęs negalėjau ramiai nusėdėti ir sujudėjau. Tuomet prišokęs gorila vėl trenkė per galvą ir... nuvirtau nuo kėdės. Dar suspardė ir paryčiais leisgyvį nutempė į kamerą. Kameroje buvau vienas. Buvo silpna ir labai skaudėjo galvą. Dieną vėl neleido miegoti. Trečią naktį vėl tas pats. Tardytojas įtūžęs aiškino, kad viską apie mane žino. Mane išdavė tie, kuriems padirbau dokumentus. Jei neprisipažinsiu - man pačiam bus blogiau, nes saugumiečiai turi būdų priversti prisipažinti. Atsakiau, kad man silpna, labai skauda galvą, vos stoviu ant kojų, esu alkanas ir trečia naktis nemiegojęs. Per naktį iškankinę įspėjo, kad rytoj bus paskutinė diena: jei neprisipažinsiu - pasigailėsiu. Dieną vėl nedavė miegoti, nors akys lipo iš nuovargio, kamavo baisus galvos skausmas. Ketvirtą naktį nuvedė jau pas kitą tardytoją. Šis paklausė, kiek man metų. Atsakiau, kad 26-eri. Jis nustebo: “Negali būti! Tu atrodai apie 50 metų!” Pasakiau, kad tai dėl jų daužymo, miego stokos ir badavimo. Tardytojas pasakė, kad jie žino, jog aš pabėgęs nuo trėmimo, žino, kam padariau dokumentus. Mane ir išdavė tie, kuriems padėjau, todėl nėra jokio tikslo gintis. Jei prisipažinsiu - baigsis tardymai ir palengvinsiu savo dalią. Pagalvojau, kad mane išdavė Patackas, nes per į į dariau dokumentus ir jis žinojo, kur turiu atsiimti bulves. Be to, buvau nupiešęs išregistravimo antspaudus per Azarevičių, kurio namuose buvau priregistravęs gal 10 žmonių. Jie visi turėjo pasus ir buvo pabėgę nuo trėmimo. Tai Juozas ir Jonas Poškai, Škarnulis ir Škarnulienė, broliai Slavinskai. Kitų pavardžių nepamenu. Patackas apie tai nežinojo. Bijojau, kad nuo kankinimų nusilpęs neišduočiau žmonių. Žinojau, kad Patackas suimtas, o Pranckevičius pabėgo ir pasislėpė. Supratau, kad esu išduotas, todėl prisipažinau, kad išregistravimo antspaudus pasuose nupiešiau Patackui, Pranckevičiui, Čižikui, Pšigockiui ir Luckui. Jų visų, išskyrus Patacką, nepažinojau. Visi sakėsi pabėgę nuo trėmimo. Čižiko pavardės byloje nebuvo. Matyt, jam pavyko išvengti arešto. Pasakiau, kad daugiau niekam jokių dokumentų nedariau, nes bijojau rizikuoti. Įsidarbinau Kauno technikiniame inventorizacijos biure ir į politiką nesikišau.

Mane tardė dar keli tardytojai. Visiems kartojau tą patį. Užduodavo provokacinius klausimus. Atsakinėjau, kad nė vieno iš mano paminėtų anksčiau nepažinojau. Su Patacku susipažinau kaime frontui priartėjus prie Alytaus. Apie ankstesnę veiklą ir gyvenimą neklausinėjau, o jis man ir nepasakojo. (Tik 1998 m., kai tapo prieinami genocido aukų spec. archyvai, varčiau savo ir kitų bendrabylių bylas. Radau mano arešto 1948 10 12 nutarimą su karo prokuroro justicijos majoro Gavrilovo sankcija, kad aš nelegaliai gyvendamas Kaune palaikiau ryšį su “banditais” Patacku, Pranckevičium ir “teroristu” Pšigockiu, kuriems padariau fiktyvius dokumentus. Mano nusikalstamą veiklą įrodė liudininkė Patackienė ir mano paties prisipažinimas. Tai buvo netikėta, nes Patackienė pati mane perspėjo, kad jos vyras areštuotas ir kad turiu saugotis. Tardytojai pakišdavo man pasirašyti protokolus ir aš pasirašydavau, nelabai suprasdamas jų turinio. Skaitydamas archyve supratau, koks absurdas ten parašytas: aš pasakęs, kad Patackas vokiečių okupacijos metais supirkinėjo žydų auksą! Aš jo apie praeitį neklausinėjau, o jis man nepasakojo, todėl ir pasakyti negalėjau. Tai buvo tardytojų kūryba).

Alytaus saugume ir lageriuose paaiškėjo, kad išdavikas buvo Pšigockis. Lageryje jis pats prisipažino, kad atvažiavęs į Kauną apsigyveno pas šeimininką, kuris buvo užverbuotas saugumo. Pšigockis šeimininkui atrodė įtartinas, todėl šis norėjo iš jo išgauti žinių. Pirmai pažinčiai pastatė butelį degtinės. Pšigockis atsidėkodamas taip pat pastatė butelį. Svečiui įkaušus, šeimininkas pasisakė, kad jis buvęs Lietuvos karininkas, ir provokavo išsipasakoti. Išgėręs du butelius Pšigockis pasidarė drąsus ir pasigyrė esąs partizanų ryšininkas, žinąs, kur yra partizanų bunkeris-slėptuvė. Savi žmonės čia, Kaune, sutvarkė dokumentus, ir jis susiras darbą. Šeima ištremta, o jis pats nuo trėmimo pabėgo. Šeimininkas Pšigockį nuramino, kad jo paslapties niekam neišduos ir palinkėjo gerai išsimiegoti.

Kitą rytą Pšigockį areštavo. Per tardymą jis gynėsi nieko nežinąs, bet į akistatą atvedė šeimininką, kuris išdėstė viską, ką vakar pasakojo, ir patarė prisipažinti. Pšigockis palūžo. Jis manė, jeigu viską, ką žino pasakys - išleis į laisvę. Pirmiausia jį nuvežė į mišką, kur buvo partizanų bunkeris. Gerai, kad partizanai buvo laiku įspėti. Saugumiečiai žinojo, kada ateisiu bulvių, todėl laukė pasala.

Alytaus saugume mane laikė kameroje su Pšigockio išduotais Valentukoniu ir Mackeliu jaunesniuoju, kurie papasakojo apie išdavystę. Per tardymus paaiškėjo, kad Pšigockis pats buvo partizanas ir turėjo slapyvardį. Todėl jo nepaleido, bet su manimi sudarė 12-os žmonių grupę, į kurią ir jis įėjo. Visi kiti buvo ryšininkai, davę partizanams maisto, siuvę rūbus ar kitaip padėję. Byloje mus kaltino, kad priklausome pogrindinei nacionalistinei organizacijai, siekiančiai nuversti tarybų valdžią. Iš tikrųjų organizacijos nebuvo, bet... tardytojai už pogrindinių organizacijų išaiškinimą gaudavo premijas, todėl tokias bylas sufabrikuodavo. (Jakutijos lageriuose susitikau su Patacku, Stebulių ir Pšigockiu. Stebulis papasakojo, kad kalėjimuose ir lageriuose, kur tik būdavo Pšigockis - visur sutikdavo bendrabylių, negreitai atleidusių išdavystę. Pradžioje gavęs mušti, o miegoti turėjęs prie “parašęs”. Jis visų atsiprašinėjo, prašė nepykti, nes kankinimais buvęs priverstas viską išpasakoti. Vėliau Pšigockiui atleidome, nes visų buvo tokia pati dalia, tapome “klipatomis”, o kerštas juk blogas patarėjas... Kauno saugume dar keli tardytojai mane kamantinėjo, kam dar padirbau dokumentus. Atsakydavau, kad gailiuosi, jog dėl to, kad padėjau savo likimo draugams tremtiniams, turėsiu pats smarkiai nukentėti.

Po to mus visus išvežė į Alytaus saugumą, nes visi, minimi kartu su manimi byloje, buvo kilę iš Alytaus aps., Simno rajono: Patackas, Pšigockis, Austrevičius, Vaitkevičius, Stebulis, Burba, Stanulis, broliai Mackeliai, Valentukonis ir Luckus. Aš jų visų nepažinojau, tik per Patacką buvau nupiešęs antspaudus Pšigockiui ir Luckui.

Alytaus saugumo rūsyje elektros nebuvo. Kamera buvo apšviečiama “kaptilka”— suplota priešlėktuvinės patrankos gilze, kurioje rūko į žibalą įmerktas dagtis. Nuo jos sienos ir lubos buvo juodos, o mes kvėpavome suodžiais. Po tardymų Kaune buvau nusilpęs ir po mėnesio ėmiau kosėti suodžiais ir kraujais. Draugai pareikalavo gydytojo. Šis konstatavo šlapią pleuritą ir davė tablečių.

1948 m. per pačias Kalėdas vyko mūsų teismas. Karinis tribunolas visiems priėmė nutarimą: sušaudyti, bet... skaitė toliau, kad tarybinis teisėtumas “humaniškas” ir visiems bausmę “sušvelnino” iki 25 m. sustiprinto režimo lageriuose pagal BK 17-58-1 a straipsnį ir po 5 m. teisių suvaržymo. Tik vienam šešiolikmečiui Mackeliui paskyrė 10 m. 1948 12 31 sprendime (radau Ypatingajame archyve) nurodyta, kad bausmę atlikti ypatingo režimo MVD lageryje. Po teismo mus visus išvežė į Kauno kalėjimą Mickevičiaus gatvėje. Kameroje, kurioje prieš karą kalėjo 2 kaliniai, dabar - 10 žmonių!

□Lukiškių kalėjime giedame Lietuvos himną

Po mėnesio mus išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą - “peresilką”, kur kameroje radau 9 žmones - visi nepažįstami jauni vyrai, sugaudyti iš kaimo. Tik vienas - buvęs Seirijų vargonininkas Vekteris - apie 40 metų. Šioje kameroje sulaukėme 1949 m. Vasario 16-osios. Žinojome, kad po teismo bet kada mus gali išvežti į Sibiro lagerius, todėl nutarėme šią dieną pažymėti dar Lietuvoje. Sustojome visi ratu, stipriai susikabinome alkūnėmis ir... užgiedojome Lietuvos himną. Prižiūrėtojai ėmė belsti į duris ir reikalavo nutilti, bet mes giedojome dar garsiau. Melodiją pagavo kitos kameros: visas kalėjimas skambėjo nuo melodijos! Įsiutę prižiūrėtojai įsiveržė į kamerą ir ėmė mus tampyti, norėdami ištempti į koridorių, bet mes stipriai laikėmės sukibę alkūnėmis ir nepasidavėme. Įšokęs kapitonas liepė ištempti į koridorių Vekterį. Matyt, pagalvojo, kad Vekteris, vyriausias amžiumi, bus sugalvojęs giedoti himną. Visi supuolę ištempė Vekterį į koridorių ir ėmė mušti, paskui užvilko “tramdomuosius” marškinius. Netrukus išgirdome riksmą... Vėliau, jau lageryje, sužinojau, kad jis buvo suluošintas ir tapo invalidu. Kapitonas išeidamas pagrasino, kad dainavimas dar atsilieps lageriuose.

Netrukus mus išskirstė į atskiras kameras. Šį kartą pakliuvau į didelę salę, kurioje buvo kalinama apie 100 politinių kalinių. Gal anksčiau čia buvo kalinių valgykla ar bažnyčia?

Sulaukėme 1949 m. pavasario. Mus susodino į vagonus ir nuvežė į Leningradą. Pakeliui sustojo paimti kalinių Latvijoje ir Estijoje. Gyvulinių vagonų langeliai buvo užkalti - mes nieko nematėme. Kiekvieną dieną po vieną perskaičiuodavo, palydėdami medinio plaktuko smūgiais. Po to plaktukais išstuksendavo grindis ir sienas. Vagonuose buvo tvanku, trūko oro. Prie stočių du kaliniai iš vagono lydimi sargybinių atnešdavo bakelį vandens, bet jo tuojau nelikdavo. Maitino silpnai, bet visi turėjo maišelius su maistu. Kas neturėjo - kiti sušelpdavo. Traukinys stoviniavo ir kelionė tęsėsi gana ilgai. Važiavome per visą Sibirą ir Tolimuosius Rytus iki Vanino uosto (prie Ochotsko jūros). Čia mus išlaipino ir sargyba su šunimis nuvedė į lagerį “peresilką”. Iš čia kalinius laivais plukdydavo Ochotsko jūra iki Magadano. “Peresilkoje” maitino žuviene ir dažnai duodavo sūdytos žuvies, kurią reikėdavo išmirkyti, nes sūri žuvis sukeldavo troškulį ir visi puldavome gerti prie lauko kranų. Vanduo buvo įtartinos spalvos ir skonio. Tačiau rinktis nebuvo iš ko. Pradėjome masiškai sirgti dizenterija, kraujuoti - tik tada kranus užrakino, o

□Užkaltuose gyvuliniuose vagonuose išvažiuojame į nežinią...

□Grumtynės su vagimis, kurie norėjo apiplėšti Magadano "peresilkoje"

vandenį vežė statinėmis iš toliau. Visiems dalino vaistus nuo dizenterijos. Liga po kurio laiko praėjo, bet buvo ir aukų.

Vieną dieną sužinojome, kad į uostą atplaukė didelis laivas - “Nogino”. Tai - buvęs prekybinis laivas, pritaikytas kaliniams pergabenti. Triumuose įrengti trijų aukštų gultai, kuriuose tilpo apie 1000 žmonių. Visus kalinius suvarė po vieną pro liuką į triumą ir pradėjome kelionę į Magadaną. Pakeliui užklupo audra, laivą pradėjo mėtyti, todėl daugelis kalinių susirgo jūros liga. Triumuose buvo tvanku, be to, reikėjo saugotis vagių-recidyvistų, kurie naktimis mėgindavo apvogti. Mes, lietuviai, laikėmės vieningai, pasikeisdami budėjome.

Atplaukę į Magadaną, lydimi stiprios sargybos, ėjome pėsti kelis kilometrus iki “peresilkos”, kur suvarė į pirtį ir liepė palikti visus rūbus. Po pirties išdavė panešiotus vatinukus, veltinius, vatines kepures. Gerų rūbų, kuriuos buvo sunešę ar atsiuntę artimieji, jau nematėme. “Peresilkos” vadovybė pasakė, kad užtenka valdišką duoną valgyti - netrukus turėsime patys ją užsidirbti.

1949 m. rugsėjo mėnuo Magadane buvo jau tikra žiema. Spaudė stiprus šaltis, pripustė daug sniego. Sakė, kad keliai užpustyti ir visas transportas sustojęs. Vieną dieną atrinko 20 žmonių, nuvežė į Magadano aerouostą, susodino į prekinį lėktuvą ir nuskraidino į šiaurę. Orientyru buvo Kolymos upė, pagal kurią skridome. Po kelių valandų atskridome į aukso kasyklas ir gyvenvietę Spokoinoje. Buldozeris buvo išvalęs aikštelę lėktuvo nutūpimui.

Lageris buvo kalno (“sopkos”) viršuje, todėl klampojome į lagerį per didžiulę pusnį. Kaliniams trūko barakų. Buvo sudarytos medkirčių ir statybininkų brigados. Vieni pjovė ir genėjo medžius, kiti statė barakus. Netrukus dar atvežė kalinių, todėl teko gulėti ant grindų ir po gultais. Pats sunkiausias darbas buvo kasyklų poligonai. Kaliniai privalėjo sunkiais atšipusiais laužtuvais kietai įšalusioje žemėje kirsti šurfus. Dienos norma buvo 8 šurfai po 1,5 m gylio. Laužtuvų niekas neaštrino, todėl normą įvykdyti buvo gana sunku. Be to, dar labiau sugriežtino režimą. Visiems kaliniams ant nugaros, dešinės kelnių klešnės, kepurės užrašė lagerinius numerius ir šaukiamas tuo numeriu privalėjai atsiliepti. Brigadininkais, jų padėjėjais, virėjais, darbų skirstytojais dirbo užkietėję vagys-recidyvistai, kuriems buvo suteiktos didelės privilegijos. Visi nešiojosi ilgas lazdas ir ieškojo progų paleisti jas į darbą. Kaliniui su laužtuvu sustojus atsikvėpti, prišokdavo ir šlykščiai keikdamiesi pliekdavo lazdomis,

o toliau stovintys sargybiniai juokdavosi. Nesuspėjusius atlikti normos palikdavo dirbti nakčiai. Po darbo versdavo nešti į lagerį sunkius rąstus barakų statybai. Vagys nusilpusius ir suklupusius talžydavo lazdomis. Blogiausia, kad nustojo duoti duonos davinį. Aiškino, kad visi keliai užpustyti ir negali pristatyti nei duonos, nei miltų. Gaudavome tik skystos košės ir sriubos, kurioje rasdavome žuvų kaulus. Mums priklausančius riebalus, žuvį, cukrų vagys virėjai išsidalindavo su kitais vagimis. Nuo tokio silpno maisto, esant 40-50 laipsnių šalčio, sunkiai dirbdamas ilgai netempsi. Naktimis puldavo tūkstančiai blakių, su kuriomis kovodavome, kol nuovargis nugalėdavo.

Po keturių mėnesių alinančio darbo, gyvenimo pusbadžiu ir šalčio iš mūsų beliko tik išsekę distrofikai - “klipatos”. Dėl vitaminų trūkumo visi pradėjo sirgti skorbutu: kraujavo dantenos, klibėjo dantys, ištino kojos. Pirtyje visi atrodėme kaip griaučiai, aptempti oda. Nebuvo jėgų net užsilipti ant viršutinių gultų. Žmonės pradėjo mirti. Darbe ir vagių lazdos nepadėjo, nes pargriuvęs “klipata” jau neatsikeldavo, o kiekvieną rytą keli lavonai likdavo ant gultų. Tada nutarėme pakviesti lagerio viršininką. Atvykęs viršininkas - žydų tautybės majoras - paklausė, ko mes norime. Mūsų atstovas, buvęs karo belaisvis, karininkas, pasakė, jog mes reikalaujame priklausančios duonos normos, paaštrinti laužtuvus, kaip kriminalinių kalinių lageryje, nes nepajėgiame atlikti normų, žmonės miršta. Viršininkas atšovė, kad mes - tėvynės išdavikai ir fašistai, todėl neturime teisės reikalauti lygių teisių su kriminaliniais kaliniais. Dar pridūrė, kad jiems mūsų darbas nereikalingas. “Kuo greičiau nustipsite, tuo bus geriau!”- metė ir apsisukęs nuėjo. Tada lagerio gydytojas savo iniciatyva pasiuntė į Magadano Berlago valdybą raportą, kad kaliniai negauna duonos normos, yra visai nusilpę ir kasdien miršta nuo išsekimo, skorbuto, nušalimų ir kitų ligų. Jeigu valdyba nesiims skubių priemonių, po kelių mėnesių visi išmirs, o tai atsilieps aukso gavybai. Jis, kaip gydytojas, atsakingas už kalinių sveikatą, dėl pasekmių neatsako.

Galima sakyti, kad gydytojo raportas visiems likusiems “klipatoms” išgelbėjo gyvybę. Magadano viršininkai atsiuntė komisiją, nes sumažėjus aukso gavybai Maskva ieškotų kaltininkų. Apie tai pats gydytojas man vėliau pasakė. Komisija patikrino visų sveikatą ir uždraudė varyti į darbą. Ligoniams paskyrė atskirą baraką (“olpą”). Mūsų gydytojas su felčeriais ir sanitarais kaliniais gydė ir prižiūrėjo

□Vakare, po sunkaus darbo, turėdavome nešti į lagerį, esantį kalne už 1 km sunkius rastus. Nusilpusius ir pavargusius vagys brigadininkai mušdavo lazdomis

□"Štrafnoje" Zinčenkos brigadoje

ligonius. Aš taip pat pakliuvau į ligonių baraką, nes rado padidintą kraujospūdį ir širdies ritmo sutrikimą - alinančio darbo su laužtuvu pasekmę.

Nuo to laiko vėl gaudavome duonos normą. Komisija įsakė prižiūrėtojams tikrinti, ar visa priklausanti maisto norma sudedama į katilus. Sriuboje atsirado žuvies, košėje - aliejaus, o arbatą gaudavome pasaldintą! Prieš valgį visiems dalino po 50 g žuvies taukų ir tiek pat “slaniko”- vietinių spygliuotų krūmų spyglių nuoviro. Jis labai kartus, bet turi vitamino C. Per mėnesį visiems skorbuto simptomai praėjo.

Būdamas ligonių barake, gydytojui iš duonos kleisterio padariau meniškus šachmatus. Dar būdamas kalėjime buvau padaręs šachmatus, kurie visiems patiko, bet jų nepavyko išsaugoti. Kažkas iš lietuvių gydytojui pasakė, kad galiu padaryti šachmatus su veidais. Gydytojas paprašė ir jam padaryti. Sutikau, tik paprašiau dviejų kepaliukų duonos. Duoną jis atnešė. Šachmatams užteko vieno kepaliuko, o kitą mes su draugais pasidalijome. Po to gydytojas kelis kartus slapta atnešdavo duonos. Buvome jam dėkingi už išgelbėtas gyvybes ir rūpinimąsi sveikata.

Po mėnesio gydytojas pasakė, kad gautas įsakymas visus vėl varyti į darbą, o jis turi teisę penkis silpnesnius ligonius pasiųsti gydytis į centrinę Magadano ligoninę. Tarp tų laimingųjų įrašė ir mane. Sakė, kad pasigydysiu, pailsėsiu ir atsigausiu. Nuoširdžiai padėkojau.

1950 m. balandžio mėnesį atsidūriau centrinėje Magadano ligoninėje, kur sąlygos buvo nepalyginamai geresnės. Atvažiavus mane pasvėrė - svėriau 50 kg (182 cm ūgio)! Anksčiau sverdavau apie 85 kg. Kiti ligoniai gaudavo siuntinius, turėjo pinigų. Pamatę, kad mes labai išsekę, šelpė maistu. Iš čia pirmą kartą per laisvųjų paštą išsiunčiau laišką artimiesiems. Mūsų palatos buvo trečiame aukšte. Sargybiniai budėjo tik koridoriuose. Palatoje nuolat budėjo pagyvenęs felčeris, seselės dalijo vaistus, o gydytojai kiekvieną dieną tikrino visų sveikatą ir duodavo patarimus. Gydytojams leidus vėl pradėjau daryti šachmatus, iš dantų šepetėlių drožti kryželius ir pieštuku piešti draugų portretus, kuriuos jie siųsdavo artimiesiems. Vyr. gydytojas, pamatęs mano šachmatus, paklausė, gal aš galiu padaryti ką nors originalaus jo žmonai. Po mėnesio jos gimtadienis ir jis norįs padaryt i staigmeną, kad būtų atminimas iš Kolymos, kai jie iš čia išvažiuosią. Pasiūliau padaryti iš duonos kleisterio vazą. Padariau eskizą ir parodžiau gydytojui. Vaza šešiabriaunė su Kolymos žvėrių bareljefais: lokio, usūrinio tigro, vilko, bebro ir lūšies, papuošta ornamentais, o viršuje užrašas “Kolyma, 1950 m.” Gydytojas sutiko, be to, nuo jo priklausė, kada mane išrašys. Stengiausi, kad vaza jam patiktų. Vazai išdžiūvus ir sukietėjus, paprašiau bespalvio lako ir nulakavau. Vazą įteikiau prieš terminą. Gydytojas padėkojo, pasakė, kad geresnės dovanos čia, Magadane, būtų nesuradęs ir pažadėjo laikyti ligoninėje, kol galės. Būdamas ligoninėje atsigavau ir išbuvau iki rugpjūčio mėnesio. Per vieną vizitą gydytojas pasakė, kad gautas įsakymas visus politinius kalinius išrašyti ir pasiųsti į lagerius.

Dnieprovskio rūdyne buvo 5 veikiančios šachtos ir visos dirbo dviem pamainomis. Maistas, kaip visuose sustiprinto režimo lageriuose,- tik gyvybei palaikyti. Recidyvistai ir vagys balso čia jau neturėjo. Brigadininkai daugiausia rusai, buvę belaisviai-karininkai. Tiems, kurie gerai dirbo ir viršijo normas, jie išreikalaudavo papildomą košės porciją. Buvo tik viena baudžiamoji - “štrafnaja” -brigada, kuriai vadovavo buvęs recidyvistas Zinčenka. Jis nešiodavosi odinį rimbą ir juo talžydavo tuos, kurie pakliūdavo į jo brigadą.

Vienas lietuvis gręžėjas man, kaip paslaptį, pasakojo vieną atsitikimą, kuris jam nutiko dirbant šachtoje. Brigadininkas jam davė nurodymą gręžti apleistoje šachtoje. Jam gręžiant staiga atsivėrė anga, už kurios juodavo tuštuma. Jisai tą angą praplėtė ir pamatė seną šachtą. Apšvietęs vidų pamatė daugybę lavonų, ir išsigandęs pasišaukė brigadininką. Abu apžiūrėję rado užrašus ant sienų, kurie liudijo, kad žuvusieji - lenkų karininkai, 1939 m. pasidavę rusams. Vienus bolševikai sušaudė Katynėje, o šiuos nuvežė net į Kolymos kasterito kasyklas. Greičiausiai apie 1942-1943 m., kada net kariuomenei trūko maisto, juos suvarė į tą šachtą ir susprogdino išėjimą. Brigadininkas, buvęs karininkas ir karo belaisvis, jam liepė užversti tą angą ir niekam neprasitarti. Sakė, jeigu viršininkai sužinos, ką mes matėme, mus sunaikins.

Tuomet Stalinas dar buvo gyvas, ir jis žinojo ką kalba. Žmogus man sakė, kad apie tai tik man prasitarė ir daugiau niekam nesakys. Gręžėju šachtoje dirbo ne vienerius metus, kažin ar liko gyvas.

Tuomet barake, kuriame gyvenome, ant kitų gultų gulėjo belgas Čarlis Rampelbergas. Jisai kalbėjo lietuviškai ir buvo įdomus pašnekovas. Čarlis prisipažino, kad po karo slapstėsi slėptuvėje-bunkeryje ir vedė lietuvaitę. Tuo metu ir išmoko lietuviškai. Pasisakė, kad

□Ypatingo režimo lageryje "Spokoinoje"

□Vaza iš duonos kleisterio. 1950 m. Centrinėje Magadano ligoninėje padariau vyr. gydytojui

□Dnieprovskio rūdyne stumdėme rūdos vagonėlius

kilęs iš senos belgų aristokratų šeimos, o jo tėvai turėjo dideles plantacijas Konge (dabar Zairas). Jisai buvo talentingas dailininkas, dirbo už zonos gyvenvietėje, kur turėjo dirbtuvę-atelje. Darbo metu atlikdavo rūdyno administracijos užsakymus ir piešė portretus bei paveikslus įvairiems viršininkams. Man buvo įdomu pamatyti jo darbus, todėl nusprendžiau užsukti į jo dirbtuvę, kuri buvo prie pat kelio, kuriuo ėjome į fabriką (iki fabriko visas kilometras, ir aš dar suspėsiu pasivyti koloną). Visa gyvenvietė - ir fabrikas, ir šachtos - buvo aptverti spygliuota aukšta tvora su sargybinių bokšteliais. Kuomet sugrįždavome į lagerį, sargybą nuimdavo, likdavo tik lagerio sargybiniai. Be Rampelbergo, dar keli kaliniai dirbo gyvenvietėje - tai katilinės ir lentpjūvės aptarnaujantis personalas. Po darbo jie patys ateidavo prie “vachtos” ir juos praleisdavo. Eidamas pro Čarlio dirbtuvę nepastebėtas įsmukau vidun. Pažiūrėjęs įsitikinau, kad jis talentingas dailininkas. Moka sugauti charakterį, panašumą ir turi savitą atlikimo manierą. Reikėjo skubėti, todėl padėkojęs išbėgau, norėdamas pasivyti koloną. Kai pasivijau, sargybos viršininkas paklausė, iš kur atsiradau. Atsakiau, kad buvau užbėgęs į Rampelbergo dirbtuvę pažiūrėti paveikslų. Jis man liepė stoti į koloną ir pagrasino, kad man atsirūgs tie paveikslai.

Grįžtant vakare į lagerį sargybos viršininkas mane sulaikęs pasakė, kad už lagerio disciplinos sulaužymą mane pervedė į baudžiamąją brigadą. Tą pačią, kuriai vadovavo minėtas Zinčenka. Visa laimė, kad dirbdamas po darbo “KVČ” jo pageidavimu aliejiniais dažais buvau nutapęs kilimėlį. Tą kilimėlį pasikabino prie savo gultų. Ten buvo pavaizduota bernelis su mergele tarp gulbių. Lageryje su tokiais žmonėmis reikia atsargiai elgtis, todėl tapiau po darbo, savo poilsio sąskaita. Už tai gavau iš jo dubenėlį košės.

Mane pamatęs jis nustebo ir pasakė: “Tu geras chlopec. Tavo pieštas kilimėlis man patinka, todėl tu nebijok. Viskas bus gerai”. Kitus kalinius jis talžė bizūnu, bet manęs nelietė. Po savaitės Galkinas pasakė, kad aš reikalingas darbui “KVČ”, ir mane vėl pervedė į fabriką.

Man dirbant fabrike į lagerį atvežė grupę kalinių, tarp kurių buvo keli vagys-recidyvistai “zakonikai”. Tai tie, kurie laikosi savo įstatymų ir niekur neina dirbti. Jie sužinojo, kad Zinčenka sulaužė jų įstatymą ir tapo “kale” (suka). Už tai jis privalo mirti. Jie tarp savęs metė burtus, kas turės jį užmušti. Burtai krito vienam lietuvių kilmės vagiui. Jeigu jis atsisakytų užmušti, kiti vagys jį patį užmuštų. Toks jų įstatymas.

Naktį, kai visi miegojo, jis nuėjo į Zinčenkos baraką ir keliais peilio dūriais perpjovė jam gerklę. Po to nuėjo į sargybos būstinę ir pasakęs, kad papjovė išdaviką “suką”, atidavė kruviną peilį. Koks tolimesnis jo likimas - nežinojom, bet greičiausiai perkėlė į kitą lagerį ir padidino bausmę.

Iki Stalino mirties žmogžudystės lageriuose buvo dažnas reiškinys, nes žmogžudžių nešaudė.

Palyginus su lageriu Spokoinoje, sąlygos čia buvo geresnės: galima rašyti ir gauti laiškus iš artimųjų, daugelis gaudavo siuntinius, veikė biblioteka, kurioje būdavo laikraščių rusų kalba. Po darbo visi skubėdavo užeiti į KVČ (kulturno vospitatelnaja čast - kultūrinio auklėjimo dalis), kuriai vadovavo buvęs kalinys Galkinas, buvęs prokuroras. Jis išdalindavo laiškus, buvo paslaugus ir draugiškas.

Iš kasterito rūdos buvo gaminamas alavas, o pati rūda labai kensminga sveikatai. Jauniems sveikiems vyrams siūlė sudaryti sutartis savanoriais dirbti rūdos gręžėjais (burilščikais). Jiems duodavo dvigubą maisto normą, o darbas truko tik keturias valandas. Nežinodami pragariškų kasterito dulkių pasekmių, daug jaunų lietuvių užsirašė savanoriais. Iš pradžių jiems išduodavo primityvius respiratorius, kurie netrukus užsikimšdavo dulkėmis. Negalėdami kvėpuoti, respiratorius išmesdavo ir dirbdavo be jų. Gręžėjas, taip padirbęs porą metų, gaudavo plaučių cirozę. Pradeda trūkti oro, plaučiai pajuoduoja ir dar po kelių metų žmogus miršta. Administracija tai žinojo, bet nuo mūsų slėpė.

Iš pradžių dirbau prie rūdos išvežimo. Reikėdavo rūdą sukrauti į vagonėlį, po to rankomis išstumti iš šachtos ir supilti į bunkerį. Tą darbą dirbome dviese. Per pamainą turėjome išvežti iš „štolnės“ visą rūdą ir ją išvalyti. Rūdos luitai - labai sunkūs, todėl juos į vagonėlį keldavome dviese. Smulkesnius gabalus reikėjo krauti kastuvais. Sunkiai dirbdamas po pusmečio vėl sublogau. Kartą po darbo užėjęs į KVČ pamačiau kalinį Kanonenko piešiant Vasnecovo paveikslo “Tri bogatyria” kopiją. Pamačiau, kad jam nesiseka piešti karžygių veidus, ir paprašiau, kad leistų man. Jis nustebęs paklausė, ar aš moku. Atsakiau: “Duok - pats pamatysi”. Atsisėdęs paėmiau teptukus ir nupiešiau veidus. Nudžiugęs Kanonenko pasakė, kad ateičiau piešti kiekvieną dieną po darbo. Už tai duos po pilną dubenį košės. Šis pasiūlymas man buvo išsigelbėjimas, nes vakare eidavau alkanas miegoti. Kanonenko prisipažino, kad laisvėje dirbo dažytoju, todėl čia dirba vaizdinės agitacijos darbą (šūkiai, plakatai). Žmonių figūros, veidai ir paveikslai jam nelabai pavyksta. Galkinas, pamatęs, kad aš su karžygių veidais susidorojau, manęs paprašė nupiešti Kuindži paveikslo “Naktis” kopiją. Nutapęs paveikslą jo paprašiau tarpininkauti pas viršininkus pervesti prie lengvesnių darbų, nes pavargusiam po sunkaus darbo šachtoje sunku piešti. Galkinas pakalbėjo su darbų vykdytoju ir mane pervedė dirbti į rūdos sodrinimo fabriką. Jam paprašius ką nors nupiešti, prie molberto tekdavo pasėdėti ilgiau. Matyt, Galkinas vykdydavo įvairių viršininkų užsakymus, o tie ragindavo atlikti kuo greičiau. Tai supratęs, aš pasakiau, kad man reikia išsimiegoti, nes rytoj turiu eiti į darbą fabrike. Galkinas mane nuramino, kad suras darbo kompresorinėje. Ten mane paskyrė budinčiu šaltkalviu. Pasiruošiau mašinisto egzaminams ir, juos išlaikęs, buvau paskirtas kompresoriaus mašinistu. Darbas nesunkus, todėl turėdamas laisvo laiko galėjau piešti. Taip “meninių gabumų” dėka pakliuvau į lagerius ir... pakliuvau į ligoninę, kur atsigavau, dabar vėl dėl tų pačių “meninių gabumų”pervedė į fabriką ir galiausiai į kompresorinę.

1953 m. vieną dieną Dnieprovskio lageryje visiems buvo įsakyta susirinkti ir išsirikiuoti. Viršininkas, atėjęs su svita, pasakė, kad Sovietų Sąjungą ištiko didelė bėda - mirė “visų pergalių įkvėpėjas ir organizatorius drg. Stalinas”. Po to visiems įsakė nusiimti kepures ir pagerbti tą visų tautų didžiausią budelį. Buvo virš 30 laipsnių šalčio, todėl trynėme ausis ir stengėmės neparodyti pasitenkinimo.

Pamažu keitėsi režimas lageriuose. Dalis viršininkų ir prižiūrėtojai ėmė žmoniškiau elgtis. Demaskavus Stalino asmens kultą, reabilitavo 1937-ųjų metų areštuotus kalinius. 1954 m. Dnieprovskio kasterito rūdyną nuspręsta uždaryti, nes kasyklos nerentabilios. Mus išvežė į įvairius lagerius. Aš pakliuvau į lagerį p/d 261/199, buvusį netoli Magadano miesto. Čia dirbome statybose. Pradėjau dirbti daugiaaukščiame name tinkuotoju ir dažytoju. Reformas lageryje jau vykdė. Įvedė ūkiskaitą, todėl žmonės pradėjo atsigauti. Įvykdžius darbo normas ir jas viršijus gaudavai 50 rublių, o jeigu uždirbi daugiau - įrašo į tavo einamąją sąskaitą. Išeidamas tuos pinigus atsiimi. Lageryje atsidarė maisto produktų parduotuvė. Duonos valgykloje gaudavome kiek kas suvalgydavo.

□Mirtininkų šachtoje (viršuje). Rūdos sodrinimo fabrike (apačioje)

□II šachtos kompresorinėje 1954 m.

□Dnieprovskio lageryje sužinome apie Stalino mirtį

Atsigavus fiziškai, sustiprėjo tėvynės ilgesys, laukėme naujų reformų. Sekmadieniais jau nevarydavo į darbą, todėl susirinkę dainuodavome lietuvių liaudies, partizanų ir tremtinių dainas. Net prižiūrėtojai mus pagirdavo, kad gražiai sutariame. Gerai, kad nesuprato žodžių.

1955 m. rugsėjo 21 dieną iškvietė mane į lagerio raštinę ir pasakė, kad man sumažinta iki 8 metų bausmė ir dvejiems metams suvaržytos teisės. Liepė nusifotografuoti pažymai. Išbuvau lageriuose 7 metus, bet už darbo normų viršijimą man priklausė beveik 2 metai darbo dienų įskaitų. Todėl buvau jau viršijęs 8 metų ribą. Išleisdami iš lagerio man išdavė spec. tremtinio pažymėjimą, kad neturiu teisės iš Magadano išvažiuoti ir privalau kiekvieną mėnesį registruoti spec. komendantūroje.

Įsidarbinau toje pačioje statybos valdyboje (Dalstroj), kurioje dirbau būdamas lageryje. Dirbau tą patį darbą, tačiau jau kaip laisvas pilietis.

Paskutinį kartą registravausi 1956 m. kovo 2 d., paskui man pasakė, kad tremtis panaikinta ir išdavė pasą, kuriame buvo įrašas “položenije o pasportach”. Tai reiškė, kad mano teistumas nepanaikintas. Man jau būnant laisvėje, į lagerį, iš kurio išėjau, buvo atvažiavusi vyriausybinė komisija peržiūrėti bylų. Komisija kvietėsi po vieną visus kalinius ir daugumai panaikinę teistumą išleido iš lagerio. Anksčiau išleistųjų bylų nežiūrėjo, todėl mano teistumas liko nepanaikintas. Aš to nežinojau.

Išėjau iš darbo ir išvažiavau į ilgą kelionę. Nuo Chabarovsko traukiniu važiavo paleisti kaliniai ir buvę tremtiniai. Dabar važiavau miegamajame vagone ir galėjau grožėtis nuostabia Baikalo gamta. Kas manęs laukia Lietuvoje? Į Alytų važiuoti negaliu, nes mūsų name gyvena buvęs stribas ir vykdomojo komiteto pirmininkas Zubrickas. Lageryje klausė, kur važiuosiu. Atsakiau, kad mane areštavo Kaune ir lagerinėje pažymoje įrašyta, kad vykstu į buvusią gyvenamąją vietą Kaune.

Atvykęs į Kauną susiradau kambarį ir užsiregistravau milicijoje. Tuomet dėl registracijos jokių kliūčių nebuvo. Įsidarbinau Kauno architektūros valdybos gamybinėje grupėje vyr. darbininku prie geodezinių darbų. Brolis Vytenis atsikėlė iš Klaipėdos į Kauną ir toje pat grupėje dirbo geodezininku. Grupės vadovas architektas K.Špikas buvo Vytenio gimnazijos klasės draugas ir mane taip pat gerai pažinojo. Vėliau, gal po metų, namo, kuriame gyvenau, savininkas man pasakė, kad kiekvieną mėnesį ateina milicijos įgaliotinis ir jo klausinėja, ar pas mane kas neužeina, ar nieko įtartino nepastebėjo. Prašė pranešti, jei pastebėtų ką nors įtartino. Tartum būčiau koks recidyvistas ar pavojingas nusikaltėlis. Stengiausi gerai dirbti, kėliau kvalifikaciją ir su bendradarbiais gerai sugyvenau.

Kaune buvo susikūręs vyrų choras, į kuriame ilgus metus dainavau. 1957 m. vedžiau, 1958 m. gimė dukra, o 1959 m. laukėme antrojo vaiko. Sename kambarėlyje virtuvės nebuvo, todėl susiradome didesnį kambarį su bendra virtuve. Reikėjo prisiregistruoti milicijoje. Pasų skyriuje žmoną priregistravo, o mano pase pamatę įrašą “položenija o pasportach” pasakė, kad neturiu teisės gyventi Kaune. Išbraukė pase Kauno registracijos antspaudą ir liepė per 48 val. iš Kauno išvykti. Aš paklausiau, kodėl mane 1956 m. be kliūčių įregistravo, o dabar veja iš miesto. Atsakė, kad pagal naują LTSR Aukščiausios tarybos įsaką Kaunas paskelbtas režiminiu miestu ir visi, kam teistumas nepanaikintas, turi iš miesto išvykti.

Susirūpinęs parašiau į Maskvą Aukščiausios tarybos prezidiumui. Iš ten gavau atsakymą, kad dėl teistumo panaikinimo turiu kreiptis į LTSR Aukščiausiąjį Teismą, bet prieš tai turiu surinkti visų savo darboviečių charakteristikas. Alytuje iš Valstybinio banko direktoriaus gavau teigiamą charakteristiką, nes jis nuo 1938 m. iki 1940 m. dirbo Lietuvos banko vyriausiuoju buhalteriu ir mane gerai pažinojo. Vokiečių okupacijos metais iki 1943 m. dirbau atkurtame Lietuvos Banke kartu su Čmieliausku. Jis tuo metu jau buvo Alytaus komunalinių įmonių kombinato direktorius. Sužinojęs mano padėtį, parašė teigiamą charakteristiką, pabrėždamas, kad vokiečių okupacijos metu nieko bloga apie mane nėra girdėjęs. Iš Magadano Berlago valdybos taip pat atsiuntė teigiamą charakteristiką. Po to kreipiausi į savo darbovietės administraciją. Gamybinė grupė po reformos vadinosi Architektūros valdybos projektine-technikine kontora. Jos direktoriumi tapo J.Viliūnas, kuris mane teigiamai charakterizavo ir kartu su profsąjungos komitetu pasiuntė prašymą į Aukščiausiąjį Teismą, kad man panaikintų teistumą. Iš Aukščiausiojo Teismo gavau atsakymą, kad to maža: turi būti sušauktas visuotinis darbuotojų susirinkimas ir visi vienbalsiai turi prašyti, kad panaikintų teistumą. Po to nusiųsti Aukščiausiajam Teismui visuotinio susirinkimo protokolą, patvirtintą administracijos ir profsąjungos komiteto. Per susirinkimą aš pasakiau, kad dėl teistumo mane veja iš Kauno. Žmona našlaitė, laukiasi antrojo vaiko. Ją priregistravo nauju adresu, o manęs - ne. Direktorius J. Viliūnas mane išgyrė, kad gerai dirbu ir dalyvauju visuomeniniame gyvenime, esu Kauno vyrų choro “Perkūnas” narys. Taip pat paragino balsuoti, kad man panaikintų teistumą. Po to pasisakė dar keli bendradarbiai ir įvyko balsavimas. Visi vieningai nubalsavo už teistumo panaikinimą. Buvo surašytas protokolas su visų pasisakiusiųjų kalbomis. Administracija su profsąjungos komitetu jį patvirtino ir išsiuntė į Aukščiausiąjį Teismą.

Po savaitės gavau pranešimą, kad kartu su profsąjungos komiteto pirmininku atvykčiau į Aukščiausiojo Teismo posėdį. Sekretorė, iškvietusi mus, garsiai perskaitė visuotinio susirinkimo protokolą, o baigusi skaityti liepė pasisakyti profsąjungos pirmininkui J.Salelioniui. Jis pasakė, kad esu geras ir drausmingas darbuotojas, aktyviai dalyvauju visuomeniniame gyvenime, todėl prašo, kad man būtų panaikintas teistumas. Vienas teismo narys paklausė, ar negali pasikartoti mano nusikaltimai. Atsakiau, kad po tokios žiaurios pamokos būsiu atsargus ir nekišiu pirštų kur nereikia. Tada pranešė, kad galiu važiuoti namo, o sprendimą gausiu paštu. Po kelių dienų gavau teismo sprendimą apie teistumo panaikinimą.

1989 m., praėjus 33 metams po sugrįžimo iš Kolymos, gavau reabilitacijos pažymėjimą, kad aš “dėl grubių socialistinio teisėtumo pažeidimų patyriau didžiulę moralinę ir materialinę skriaudą”. Dėl to Aukščiausias Teismas giliai apgailestauja...