ŠIAURĖS VĖTROSE
Kazimieras Vezbergas
KARAGANDOJE
1949 m. gruodžio 14 d. mus atvežė į Kazachiją, Karagandą. Aplink miestą buvo daug lagerių, kiekviename po 3-4 tūkst. kalinių. Visa ši „respublika“ buvo vadinama Karlagu. Dar neišlipę iš vagonų matėme vokiečių belaisvius: pagal kapituliacijos sutartį visi vokiečiai iki 1949 m. pabaigos turėjo būti grąžinti į tėvynę.
Iš Karagandos patekome į Dolinkos lagerį, prie kurio buvo įsikūrę ir viso Karlago viršininkai. Zonoje visur matėsi užrašai vokiečių kalba, nupiešti taikos balandžiai su vokiškais laisvės užrašais. Vokiečių belaisvių zonas užėmėme mes, politiniai kaliniai. Dolinkoje gyvenamieji barakai buvo po žeme. Langai lubose, šviesa menka. Tik 27-asis barakas pastatytas. Žiemą žemėje jokie šalčiai nebuvo baisūs. Apie lagerį kelios akmens anglies šachtos. Pradėta sudarinėti brigadas pagal specialybes. Užsirašiau į statybininkų brigadą. Mano darbo vieta buvo nebloga - vokiečiai paliko tvarkingus įrankius. Nemokėjusiems jokio amato teko šachtose kasti anglis.
Čekistai čia darbavosi savais metodais: surasdavo parsidavėlių kalinių ir jų rankomis stengėsi valdyti kalinius. O parsidavėlių buvo daug. Už „paslaugas“ gavę brigadininkų, kepėjų, maisto išdavėjų vietas padlaižiai stengėsi išsilaikyti. Brigadininkai be gailesčio vos paeinančius varydavo į darbą, stengėsi įvykdyti normas dėl garbės. Kaliniai buvo engiami ir pagal tautybes: supriešinami rusai ir ukrainiečiai, lietuviai ir ukrainiečiai. Blogai maitino, nes daug pasiimdavo „draugai“. Ryte gaudavome duonos 250 g, per pietus ir vakare 200 g. Mintis tik viena - kada gausiu sočiai pavalgyti juodos duonelės?
Artėjo 1950 m. - sovietinių lagerių griovimo ir pasipriešinimo metai. Kaip tik mes, karagandiečiai, ir pradėjome klibinti lagerių sistemą. Sukilimas brendo savaime - dėl nepakeliamo gyvenimo. Antroje 1950 m. pusėje kaliniai ėmė vienytis pagal tautybes. Supratome politinių kalinių statusą. Juk mes ne vagys! Vienijosi pirmiausia ukrainiečiai - jų buvo daugiausia. Jų pavyzdžiu pasekėme ir mes, lietuviai. Jaunesnieji labiau
draugavome, palaikėme vieni kitus. Susirinkdavome, aptardavome savo buities reikalus. Iš pradžių pasipriešinimas nebuvo politinis. Kėlėme tik reikalavimus žmogiškajam orumui išsaugoti. Kai metų pabaigoje iš Lietuvos atvežė jaunų vyrų, šie energingai ėmėsi veiklos. Susidarė vienminčių branduolys. Jau nebebijojome pasipriešinti.
1951 m. Karagandos lageriuose prasidėjo pasipriešinimo judėjimas. Jaunesnio amžiaus vyrai vienijosi ir grupavosi, koordinavo visus savo veiksmus. Prasidėjo kova prieš visą vergišką lagerių sistemą. Agitavome už darbo našumo mažinimą, prieš įsigalėjusią lageriuose kalinių išdavikų, bendradarbiavusių su čekistais, sistemą. Į tas „nepaklusniųjų“ gretas patekau ir aš, supratęs, kad reikia kovoti.
Vienijosi ir padugnės - stengėsi išlaikyti savo pozicijas. Juos palaikė čekistai. Mus, lietuvius, vadino fašistais, ukrainiečius - banderininkais. Čekistai visaip stengėsi šį sąmonėjimo procesą sustabdyti: išveždavo į kitus lagerius, sodino į karcerį, atskirai nuo kitų laikė ir vedė į darbą. Karagandoje man teko būti net trijuose lageriuose - Dolinkoje, Dubrovkoje, Fiodorovkoje. Visur rasdavau gerų draugų, vienminčių. Tai Stasys Jonaitis, Kazys Armonas, Albinas Kazakevičius, Martynas Kriščiūnas, Algis Šavalinskas, Juozas Lukšys, Jonas Lionikas, Antanas Zinkevičius, Petras Grilauskas, Alfonsas Masčiauskas, Kazys Lekevičius, Petras Gataveckas, Venslauskas ir kt. Kovą dėl būties pamažu pradėjome laimėti. Brigadininkais pradėjom rinkti mūsų pažiūrų žmones, o ne čekistų pakalikus. Atsirado saviškių virtuvėje, kepykloje.
Vasaros Karagandoje buvo karštos, siekdavo iki 40 laipsnių, bet užslinkus debesiui, oras tuoj pat atvėsdavo. Esu matęs smėlio pūgų. Smėlį vėjas nešdavo kaip sniegą, uždengdavo ir saulę, ir žemę, tik sargybiniai bokšteliuose šaudydavo, kad nebandytume bėgti.
1951 m. už darbą pradėjo mokėti. Bet pinigų (30 proc.) į rankas neduodavo. Pervesdavo į sąskaitą parduotuvėje, pirkdavome kartą per savaitę, o kitus uždirbtus pinigus paimdavo už išlaikymą.
1952 m. jau blykstelėjo viltis, kad galiu likti gyvas. Gerėjo sąlygos. Išdavikai veikdavo tik slapčia. Čekistai tapo bejėgiai mus palaužti. Buvo imtasi kraštutinių priemonių aktyvesniais kaliniais atsikratyti: juos išskirstė į kitus lagerius. Šnipelių pagalba 1952 m. liepos pradžioje atrinkta apie 1200 Karagandos politinių kalinių ir paruošta etapui.
1952 m. rugsėjį mus, 1200 kalinių maištininkų, už priešinimąsi GULAG’o valdžiai vėl išvežė. Dabar - į Krasnojarsko persiuntimo punktą. Po dviejų savaičių, mus, kareivių ir šunų saugomus, kaip vergus, atvarė prie Jenisejaus. Prie kranto stovėjo baržos. Net nesitikėjome, kad jomis būsime plukdomi. Nutiesus trapą, mus suvarė į triumus po 400 žmonių. Viduje - dviejų aukštų gultai. Buvome labai susispaudę, trūko oro, o viršuje - tik vienas mažas langelis ir uždengta grotomis skylė, per kurią mus sugrūdo. Triumo grindys apsemtos, o ant jų numestos sukaltos lentos. Pasikeisdami vaikščiojome prie langelio pakvėpuoti grynu oru. Maistas labai prastas. Sriubos nevirdavo - tik karštas vanduo. Nežinojome, kur veža. Oras atvėso, tai supratome, kad į šiaurę. Kelionė buvo klaiki - kalėjimuose ir lageriuose buvo geriau. Po 18 parų baržos sustojo. Atvežė į Dudinką. Atsidarius geležiniam triumo dangčiui, pasigirdo komanda: „Išeiti po vieną!“ Dudinka - mažas miestelis. Apie uostą - sukrypę, aprūkę nameliai, matyt, dar nuo caro laikų. Šalia - galingi kranai, jūrų laivai ir neaprėpiamas Je-nisejus.
Iš baržų kareiviai mus varė tiesiai į vagonus. Atrodėme nepanašūs į žmones - apšepę, purvini. Vagonai be gultų. Jais anksčiau buvo vežtos anglys, tai mes iš apšepėlių ir negrais pavirtome - tik akys baltavo. Išlipome Norilske. Gražus miestas, gaila, kad ant kalinių kaulų pastatytas (nors buvo rašoma, kad tai - komjaunuoliška statyba).
Vingiuotais keleliais kopėme į Medvežkos lagerį. Buvome visiškai išsekę, dauguma kojų nepavilko, o sargybiniai vis skubino.Vienas kareivių, prišokęs prie paskutinio penketo, pradėjo mušti buože. Bet jis apsiriko: ne naujokai buvome. Tuojau mūsų voroje pasigirdo balsai: „Stojam ir nė iš vietos...“ Visi sustojo. Kareiviai šūkauja, grasina, kad šaudys, o mes rėkiam: „Nieko nebijom!..“ Pareikalavome sargybos viršininko. Šis bandė grasinti. Tada pradėjome reikalauti, kad ateitų lagerio viršininkas. Sargybos karininkas pradėjo gražiai prašyti, prižadėjo, kad sargybiniai nemuš. Vėl pajudėjome. Kolonoje - apie 400 žmonių, lietuvių apie 25.
Medvežka jau kalnuose, 1 km virš jūros lygio. Atrodė, kad mieste, apačioje, visada šviečia saulė, o čia, aukštai - siaučia pūga. Leido nusiprausti pirtyje, išdavė šiltesnius drabužius. Medvežkos kalinius čekistai iš anksto nuteikė prieš mus, sakydami, kad atvažiuoja recidyvistai, banditai, ir su jais nereikia susidėti. Išdalijo numerius su „F“ raide - fašistas. Vos spėjome užsisiūti, išvarė į darbą, nors 21 parą turėjo būti karantinas. Daug kalinių čia tuoj susirgo: temperatūra, kojų raumenų uždegimas. Kaliniai turėjo savo lagerio viršininko paskirtą valdžią. Vyriausiuoju darbų skirstytoju buvo lietuvis Jonas Misevičius. Jis stengėsi įtikti čekistams, todėl mus ir išvarė į darbą be karantino. Dirbome sargybos prižiūrimi. Į bendrą zoną mūsų neįleido, bijojo, kad neužkrėstume „negerom mintim“. Vakare barakus užrakindavo, budėjo sargybiniai. Čia buvo labai griežtas režimas. Kaliniai neturėjo jokių teisių, buvo daug parsidavėlių. Nutarėme tokią tvarką sugriauti. Dauguma buvo ukrainiečių, o lietuviai su jais sutardavo. Sutarėme prieš skundikus veikti kartu. Mums pritarė ir rusai kaliniai. Bijojome, kad ir čia neatsitiktų kaip Karagandoje. Ten rusas nužudė lietuvį Stasį Jogandą, apšaukęs, kad šis dirba čekistams. Čekistų taktika visur viena: skaldyk ir valdyk.
Vėliau valdžia mus išleido į bendrą zoną, išskirstė po visus barakus. Čia lietuvių buvo nemažai, kai kurie - iš Karagandos lagerių: Algis Šavalinskas, Juozas Lukšys, Tomas Rylys, Stasys Augustinaitis, Jonas Lionikas, Antanas Zinkevičius, Antanas Vaškevičius. Tai buvo mūsų grupės branduolys. Iš Krasnojarsko lagerių pažinojau Kazį Juozaitį, Kazį Šalkauską, Petrą Tamošaitį ir kt. Susipažinome su čionykščiais lietuviais. Iš senbuvių prisimenu Bronių Zlatkų, Mykolą Misiurevičių, Bronių Ramanauską, Antaną Mozerį, Stasį Čėplą, Juozą Karpavičių ir kt. Visų numylėtinis buvo Misiurevičius, vadinamas Miku, buvęs karininkas, save kildinęs iš bajorų. Visi buvome 25-35 metų - jauni ir drąsūs. Vyresni buvo atsargūs, nepritarė mūsų ryžtui nepasiduoti.
Mus palaikė inteligentija: kunigas Česlovas Kavaliauskas, teisininkas Vaclovas Zubkevičius. Apsipratę Medvežkoje, nutarėme organizuoti pogrindinę veiklą, įtraukti kuo daugiau kalinių. Jungėmės po penkis, išsirinkdavome savo vadą. Aš irgi vadovavau vienam iš „penketukų“. Susirinkę svarstydavome, kaip kovosime. Kartais ir lietuvišką dainą užtraukdavome, nors čekistai ir draudė, skaitė mums paskaitas apie pareigą, savo kaltės išpirkimą. Ragino kitus kalinius mūsų neklausyti, mus, karagandiečius, juodvarniais vadino. Bet mūsų ir senbuvių draugystė stiprėjo. Čekistai vėl stengėsi kaip įmanydami sukiršinti įvairių tautybių kalinius, verbuodavo šnipelius. Šie visą informaciją perduodavo įgaliotiniui - „kūmui“. Už pražangas laikė karceryje arba BUR’e: ten buvo itin griežtas režimas, sumažintas maisto davinys.
1952-1953 m. žiema. Taimyro pusiasalyje - amžina naktis ir pūgos, už poros metrų nieko nematyti, vėjas iš kojų verčia. Mus, karagandiečius, ir tuos, kurie su mumis draugavo, į darbą vesdavo atskirai ir griežčiau saugojo. Dirbome ant pylimo. Čia veždavo nikelio neturinčią skaldą ir pildavo į pakriaušę. Nikeliuotą skaldą išveždavo geležinkeliu. Ištisą žiemą nuolat reikėjo nuo bėgių kasti sniegą. Sukasdavome jo kalnus. Šaltis siekdavo 30-40 laipsnių. Sausu oru - dar nieko, bet kai nuo kalnų tarpeklio vėjas at-pūsdavo drėgno oro, tuojau pabaldavo nosis, veidas. Šalia stovėjo „apšilimo“ nameliai. Išsikasdavome ir urvus sniege, kur ilsėdavomės. Dar kasdavome duobes elektros perdavimo linijoms statyti. Amžino įšalo zonoje tai net vasarą buvo sunku - žemė atšildavo tik per 30 cm. Normos didelės, bet mes jau vėtyti ir mėtyti, nebesiplėšėm dėl jų.
Tuo šiaurės naktų ir pūgų metu buvo paskelbtas karas parsidavėliams ir šnipams. Pasitaikydavo ir lietuvių išdavikų. Tai minėtasis vyriausiasis darbų skirstytojas Jonas Misevičius, kilęs nuo Biržų (ar Rokiškio). Gražus vyras, vilkėjo muflono kailinius. Turėjo daug pakalikų, padlaižių: jie jam net maistą į baraką atnešdavo. Už tokias privilegijas jis stropiai tarnavo čekistams. Senbuviai pasakodavo, kad kalinius net mušdavęs. Sužinojęs, kad iš Karagandos atveža mus, maištininkus, sakėsi ir mus sutvarkysiąs. Kaliniai jam paskelbė mirties nuosprendį. Bausmę įvykdė lietuvis ir ukrainietis. Įvykdytos bausmės ir kitų tautybių parsidavėliams. Misevičiaus mirtis labai paveikė šnipus, jų sumažėjo. Pietiečiai „beldikai“ subėgo į vieną baraką. Tie nuosprendžiai, nors ir žiaurūs, buvo savigyna, kitaip daugelis būtume neišgyvenę.
Jei ne kalėjimas, poliarinės naktys būtų nuostabios: dangaus skliaute žaižaruodavo ryškių spalvų šiaurės pašvaistės. Sulaukėme ir pavasario. Giedromis dienomis matėme ir saulutę. Ji kilo vis aukštyn. Ir štai atėjo 1953 m. kovo 5 d. Grįžome iš darbo prie geležinkelio. Žiūrime: visur lageryje prie laisvųjų gyventojų namų iškeltos vėliavos, perrištos juodu kaspinu. Pradėjome spėlioti, kas „padėjo šaukštą“. Zonoje sužinojome, kad mus paliko „generalisimas“, mūsų „tėvelis“, draugas Stalinas. Kiek buvo džiaugsmo! Įsižiebė viltis greičiau išeiti į laisvę, sulaukti permainų. Ne vienas rusas verkė, o mes apie tokius kalbėjome, kad per mažą bausmę buvo gavę, jei ašaras lieja. Po Stalino mirties kalėjimo administracija lyg sutriko, susilpnėjo režimas, o kalinių nuotaika pagerėjo - suskambo dainos.
Gegužės mėn. lagerio valdžia atsigavo: daug mūsiškių susodino į BUR’ą, atskirtą nuo kitų zonų. Aktyvesnius kalinius išvežė, kelis ir mūsiškius: Algį Šavalinską ir mūsų linksmuolį „bajorą Miką“ - Mykolą Misiurevičių. Kalinius vežant Medvežkoje čekistai nušovė du ukrainiečius, kurie neva nepakluso įsakymui. „Penketukų“ susirinkimuose nutarėme, kad apie tai reikia informuoti Maskvą. Manėme, kad ten nežino, kas čia vyksta. Tuo pagrasinome lagerio viršininkui. Šis teatsakė: „Maskva toli, dangus aukštai, o čia aš - visagalis“.
Sužinojome, kad Norilsko mieste 4-ajame ir 5-ajame lageriuose irgi kažkas panašaus įvyko kaip čia. Iš darbo einančiai 6-ojo lagerio moterų kolonai vyrai užtraukė dainą ir buvo iš sargybos bokštelio pavaišinti automato serijomis. Šeši vyrai nušauti, vienas sužeistas. Po šių įvykių iš miesto gavome žinutę, kad reikia pradėti sukilimą, ir jie laukia mūsų palaikymo. Kaip minėjau anksčiau, lietuviai ir ukrainiečiai buvome sudarę „penketukus“, vienam ir aš vadovavau: vienas vyresnysis ir keturi nariai. Svarbesnius dalykus svarstydavome „penketukų“ vyresnieji, o vyresniųjų veiklą koordinavo organizacijos vyresnysis. Veiklos tikslas: kalinių agitacija, o kur reikia - ir asmeninis pavyzdys. Aiškinome, kad kaliniai pradėtų mąstyti, kodėl jie čia ir už ką kalinami, kad suprastų, kokia nežabota, nežmoniškai klaiki visa lagerių sistema, išsunkianti žmonių paskutines jėgas, kodėl jie taip vergiškai dirba, aukoja savo gyvybę, kam reikalingas toks darbas vaikantis darbo našumo. Mūsų „penketukai“ tarp kalinių pasėjo sąmonėjimo grūdą. Žmonės ėmė mąstyti, suprato, kad dirba priešams. Buvo tokių, kurie išsigando. Čekistų informatoriai tapo labai atsargūs, nors ir nesiliovė jiems dirbę.
Sukruto ir rusų politiniai kaliniai. Prie sukilėlių prisijungė kitų tautybių grupės. Sukilimui vadovauti buvo išrinktas Rusijos žydas Pavlas Frenkelis - nedidukas vyrukas su barzdele. Geras oratorius, buvęs Trockio pasekėjas.
1953 m. birželio 1-ąją prasidėjo sukilimas. Tai buvo kova prieš kalėjimų valdžios nusikaltimus ir terorą, dėl kalinių pilietinių ir politinių teisių.
Tą dieną rytinė pamaina išėjo į darbą, o vakarinė - ne. Trys tūkstančiai vergų nepakluso įsakymams. Rytinė pamaina - 1200 kalinių - nutraukė rūdyne darbą ir patys saugojo objektą, kad čekistai jo nesusprogdintų ir nesuverstų kaltės kaliniams. Mes užsibarikadavome gyvenamojoje zonoje. Kilo baisus triukšmas. Subėgo kalėjimo vadovybė, grasino, reikalavo eiti į darbą. Valdžia prašė ir geruoju - siūlė lengvatas, ir piktuoju - grasino nubausianti. Lagerio zonoje buvo katilinė, šildžiusi visą Norilsko miestą. Čekistai norėjo, kad kaliniai ją sugadintų, o miestas, negavęs vandens, įsitikintų, jog sukilimas - kalinių anarchija, todėl į miestą leidom aitvarus, kad žmonės sužinotų, dėl ko mes sukilome. Tikėjomės, kad žinios pateks ir į užsienį.
Kitą dieną klube buvo sušauktas susirinkimas. Sukilimo tikslus visiems pranešė Pavlas Frenkelis. Pirmiausia nutarėme elgtis taikiai ir, išsikvietus komisiją iš Maskvos, neiti į darbą, kol ji neatvyks. Pritarė visi kaliniai. Po to grupių atstovai pateikė reikalavimus kalėjimo viršininkui. Buvo sudarytos grupės, kurios dieną naktį budėjo vidinėje zonoje. Stengiamės čia neįsileisti kareivių. Patys apsiginklavome plytgaliais, gelžgaliais, daugelis turėjo peilius. Iškėlėme juodu kaspinu perrištas vėliavas. Čekistai įvykdė išpuolį: šnipeliai padegė mūsų zonos ligoninę. Laiku pastebėję, ugnį užgesinome. Šnipelius ir tuos, kuriuos įtarėme esant užverbuotus, uždarėme į atskirą namelį, duodavome maisto, vandens. Dabar į zoną nieko neįsileisdavome, išskyrus kalėjimo ir ligoninės viršininkus. Mūsų teritorijoje buvo skalbykla, ja naudojosi ir kareiviai, todėl einančius pasiimti skalbinių irgi iškratydavome, kad neneštų informacijos šnipeliams.
Darbo zonoje likę kaliniai veikė savo nuožiūra, išsirinko vadovus, nes mums buvo sunku su jais susisiekti. Jie irgi saugojosi išdavystės. Šnipeliai bandė sugadinti darbo zonos elektros pastotę, bet kalinių sargyba tai pastebėjo. Darbo zonoje išsilaikyti buvo sunkiau: nebuvo kur miegoti.
Sudarėme komisiją, atstovaujančią visiems kaliniams. Lietuviams atstovavo kunigas Česlovas Kavaliauskas ir teisininkas Vaclovas Zubkevičius. Komisija parengė reikalavimus. Jų buvo apie 18: sutrumpinti darbo dieną iki 8 val.; kalinius kviesti pavardėmis, nebenaudoti numerių; nerakinti nakčiai patalpų ir nuimti grotas; už darbą mokėti visą atlyginimą; paleisti iš lagerio visas moteris ir invalidus; peržiūrėti iš naujo bylas; bausmę atlikus, leisti grįžti į tėvynę; bylų peržiūrai užtrukus, leisti laisvai gyventi Taimyro pusiasalyje, išmokėti kompensacijas už nepelnytą įkalinimą ir pan. Visi kaliniai reikalavimus žinojo. Laukėme, kuo baigsis ši kova. Man, kaip „penketuko“ vadovui, teko drąsinti žmones.
Birželio 10 d. gavome pranešimą, kad atvyksta komisija iš Maskvos. Ruošiamės ją priimti. Prie pagrindinių vartų pastatėme raudona medžiaga uždengtus stalus, surinkome iš barakų suolus, parengėme žmones su raiščiais tvarkai palaikyti. Per garsiakalbį buvo pranešta, kad komisija pasirengusi išklausyti mūsų skundų. Prasivėrus kalėjimo vartams, atėjo 8 žmonių komisija. Jai vadovavo pulkininkas Kuznecovas iš Centro komiteto. Klausančiųjų buvo apie 4,5 tūkst. Susėdusi už stalo, komisija pradėjo klausti: „Kas čia pas jus vyksta, kad neinate į darbą? Gal sovietinė valdžia nepatinka?“ Kaliniai suūžė: „Nepatinka“. Mūsų reikalavimus komisijai perskaitė Pavlas Frenkelis. Komisija sutriko: tiek svarbių reikalavimų. Prasidėjo derybos. Komisija išsisukinėjo, sakydama, kad neįmanoma patenkinti visų reikalavimų. Ir vėl suūžė minia: „Neisime į darbą, kol nepažadėsite, kad mūsų siekiai bus įvykdyti“. Pasitarę komisijos nariai dėl kelių punktų lyg ir nusileido, o dėl kitų žadėjo tartis su Maskva, žinoma, ne taip greitai. Mes sutikome. Išvykdami jie prašė, kad eitume į darbą. Čia minia vėl ėmė šaukti: „Mirtis arba laisvė!“ Taip ir atsisveikinome su savo „geradariais“. Komisija išvyko į kitus lagerius. Reikėjo su visais tartis. Buvo priversta. Toks kalinių sukilimas Sovietų Sąjungoje buvo pirmas. Sukilo daugiau kaip 30 tūkst. vergų, reikalaujančių savo teisių. Komisijai išvykus, nusiplėšėme savo numerius, nuo langų nuėmėme grotas ir užraktus. Vietinė valdžia liepė eiti į darbą, o mes atsisakinėjome - skubėti nebuvo kur. Nedirbo ir likę darbo zonoje. Vėl sužinojome naujieną: viename kalėjime yra užmuštų, tarp jų ir lietuvių. Slinko sunkios laukimo dienos.
Sukilimo metu kunigas Česlovas Kavaliauskas parašė eilėraštį, kuris mums padėjo ištverti, o vėliau tapo mūsų himnu. Muziką sukūrė Juozas Lukšys:
Šiaurės vėtroje vyrai pakirdo,
Bunda Vytis galingas, rūstus!
Mūsų kruviną priesaiką girdi
Šiaurės uolos ir Šiaurės dangus.
Nesileido saulutė tą dieną
Už aukštųjų Norilsko kalnų.
Vyrai ryžosi durtuvų sieną
Laužt krūtinėmis savo kartu.
Nežinojome, kas vyksta kituose Norilsko kalėjimuose. Nebuvo ryšio, buvome atskirti nuo kitų. Po dienos kitos išgirdome važiuojančias mašinas. Atvyko nauja kariuomenė, aplink zoną sustiprino apsaugą. Prasidėjo susidorojimas su sukilimo dalyviais. Sužinojome, kad darbo zonoje mūsų brolius kareiviai išskirstė mažomis grupelėmis ir privertė pasiduoti. Kitą rytą jie aplinkui prikabino garsiakalbių. Supratome - nieko gero nelauk. 1953 m. birželio 14 d. rytas buvo ūkanotas, nieko nematėme, tik girdėjome mašinas ūžiant. Nežinojome, ar kariuomenė atvyksta, ar mašinų ūžesiu norima sukelti paniką. Prabilo garsiakalbiai, ragindami pasiduoti geruoju ir eiti į darbą. Buvo agituojama neklausyti lietuvių nacionalistų ir ukrainiečių banderininkų. Žadėjo smarkiai bausti, „padoriems“ kaliniams suteikti lengvatų. Visa tai buvo kartojama be paliovos. Kai ūkas nuslinko, pamatėme, kad aplink zoną sutelkta daug kariuomenės. Kaliniai ėmė nerimauti. Mūsų aktyvas sukvietė pasitarimą. Nusprendėme nesipriešinti ginkluotai jėgai -juk beprasmės aukos nereikalingos. Apie mūsų žūtį gali niekas nesužinoti, ypač tokioje nuošalioje vietoje. Sprendimą sužinojo visi. Apie 12 val., prakirpę tvorose spragas, į zoną pradėjo veržtis automatininkai su šunimis. Pasigirdo šūviai, bet buvo šaudoma į orą, tik gąsdinant. Sukėlę paniką, kareiviai kalinius ėmė skaldyti grupelėmis ir varyti prie vartų. Per garsiakalbius paskelbė, kad pirmi išeitų tie, kuriems nedaug likę kalėti. Man iš 10 metų buvo likę 4, bet su pirmaisiais nesiveržiau, išėjau su grupe ištikimiausių draugų vienas paskutinių. Už vartų, šnipukams talkinant, buvome rūšiuojami pagal čekistų sąrašus. Mes, 25 lietuviai ir 30 ukrainiečių, rusų, kartu ir Pavlas Frenkelis, buvome suvaryti į vieną baraką. Paskui varė vartų link. Čekistai pradėjo šaipytis: „Štai ir Frenkelis atėjo su savo gvardija“. Pareikalavo, kad jis išeitų. Mes norėjom jo neleisti, bet jis lyg atsisveikindamas pasakė: „Geriau su jais neprasidėkim“. Jį tuoj kareiviai nutempė į šalį. Daugiau jo nebematėme. Visą grupę nuvedė į nedidelį slėnį. Vėl rūšiavo. Patekau prie „blogųjų“. Mus uždarė nebaigtame statyti name. Dar atvarė 100 žmonių. Taip sėdėjome nieko neveikdami apie 3 savaites. Vieną ankstyvą rytą privažiavo mašinų, mums buvo liepta pasiimti daiktus - ir kelionėn.
Tundroje privažiavome naują lagerį Kupec. Tai buvo mirtininkų lageris. Atvežė „blogųjų“ iš kitų zonų: „pavojingą kontingentą“ subūrė į vieną vietą, atskyrė nuo visų. Galvojome, kad mus čia sušaudys. Nebeturėdami ko prarasti, vėl „atkutome“, buvome lyg savo cenzūrą įkūrę - tikrindavome kitų laiškus. Tik patikrinę atiduodavome čekistams. Keletas rusų išdavikų rašė laiškus ne namiškiams, o atgailas čekistams, esą gailisi susidėję su tėvynės išdavikais ir sutinką su jais bendradarbiauti.
Čia nebuvo nei virtuvės, nei pirties - maistą atveždavo, vaikščiojome nesiprausę, purvini. Lietumi džiaugėmės kaip maži vaikai - prausdavomės lietaus vandeniu. Iš valdžios išsiderėjome, kad vestų maudytis į upelį, vadinamą Kupa. Maudyne džiaugėmės neilgai: čekistai vieną mūsų nušovė vandenyje. Mat kalinys priplaukė labai arti spygliuotos vielos. Jį nušovė neva už ketinimą pabėgti. Tai nebuvo paskutinė nelaimė. Po kelių dienų vėl žuvo žmogus, per arti priėjęs prie ugnies zonos. Rusų kaliniai ėmė bruzdėti, agitavo bėgti iš čia, nuginkluoti sargybą. „Šitaip mus visus iššaudys“, -sakė jie. Mes, lietuviai ir ukrainiečiai, nesutikome - juk bokšteliuose padvigubinta sargyba, o už zonos laukia kulkosvaidžiai. Iš patikimo karininko sužinojome, kad suimtas Berija. Tada pabėgimo organizatoriai nurimo, o ir režimas sušvelnėjo. Likimas vėl man buvo maloningas - nesušaudė, nors kitose zonose likę pažįstami manė, kad mes jau seniai sušaudyti. Čia išbuvome apie mėnesį. Netrukus mus išvežė į Norilsko geležinkelio stotį.
Kai kareiviai mus pradėjo sodinti į vagonus, apsidžiaugėme. Supratome, kad važiuosime į žemyną. Atvežė į Dudinkos prieplauką. Visus ankstesnius metus vežė vis tolyn, į rytus, į šiaurę, o dabar - prasidėjo kelias atgal, į vakarus.
Ir vėl prieš akis vilnis gena platus, rūstus Jenisejus. Mus sukrovė kaip rąstus į baržas. Jos perkrautos, stigo oro, tvyrojo baisus karštis. Pasklido kalbos, kad būsime nuskandinti Jenisejuje, kilo panika. Viena bėda - ne bėda: susirgome dizenterija, labai, labai nusilpome, trys kaliniai mirė. Juos išnešė į viršų ir įmetė į sraunųjį Jenisejų. Giltinė nuskynė dar du mūsiškius jau prie pat Norilsko. Susirūpinę, kad galime išmirti visi, mūsų „palydovai“ davė mėlynių uogų. Ar nuo mėlynių, ar Dievo apvaizdos dėka dizenterija ėmė trauktis.
Po dviejų ilgų kelionės savaičių pasiekėme Krasnojarską. Čia mus išskirstė: vienus išgabeno į Magadaną, kitus - tiesiai į Krasnojarsko kalėjimą, taip norėjo suskaldyti mūsų vienybę. Mane likimas bloškė į šį kalėjimą. Čia išbuvau apie dvi savaites. Dažnai kvietė tardyti. Pirmą kartą per tiek metų pamačiau mandagius čekistus: klausinėjo gražiai, nemušė, net pasiūlydavo arbatos išgerti.
Po poros savaičių susodino į „čiornyje voronki“ (juoduosius varnus) -ir į geležinkelio stotį. Niekas nežinojo, kur veža. Vėl vykome į vakarus. Privažiavome Vladimirą - iki Maskvos vos 180 km. Šį kalėjimą tikrino pati Maskva, jis garsėjo griežta tvarka. Vladimiro kalėjime kalėjo ir užsienio reikalų ministras Urbšys, kiti mūsų tautos įžymūs žmonės. Kalinius kviesdavo pavardėmis, prižiūrėtojai ant batų užsimaudavo šlepetes ir tyliai vaikščiodavo koridoriais, kad galėtų negirdimai prieiti prie kameros „vilko akies“ ir žiūrėti, ką gi veikia tėvynės išdavikai. Vieną dieną išgirdome šauksmą: „Broliai, mus veda į karcerį!“ Tai buvo ypatingos vienutės, kur bandoma palaužti žmogaus valią. Visi pradėjome daužyti geležines duris. Sklido pasiutęs skambesys. Kalėjimas - pačiame mieste, tad čekistams šis triukšmas labai nepatiko. Jie nusileido - tuos kalinius sugrąžino į kameras. Po šio triukšmo „tyla“ šiame kalėjime buvo palaužta. Ėmėme garsiau šnekėti, net prižiūrėtojai pasidarė atviresni, šnekesni, nebebijojo mums tarstelėti geresnio žodelio. Anksčiau dieną čia drausdavo prigulti, o dabar į tai jau niekas dėmesio nebekreipė. Maistas buvo neblogas, o turėjusieji savo sąskaitose pinigų galėdavo užsisakyti produktų parduotuvėje, prižiūrėtojai atnešdavo. Gaudavome nemokamai papirosų, turėjome ir lietuviškų knygų.
Čia man pranešė, kad už sukilimo organizavimą esu nubaustas dvejiems metams uždaro kalėjimo. Buvau teistas nepilnametis, pagal įstatymą turėjo paleisti 1954 m., o laisvę išvydau tik 1956 m.
Per visą kalinimo laiką teko „aplankyti“ 16 lagerių ir kalėjimų. Mane vežiojo todėl, kad dalyvavau Norilsko sukilime. Nors ir teko patirti daugiau vargo ir kančių negu kitiems, bet nesigailiu, kad dalyvavau sukilime. Po sukilimo pajutome, kad esame ne vergai, bet žmonės. Gal mūsų kančios išgelbėjo gyvybes daugeliui - juk mes Norilske pradėjome griauti la-gerių sistemą Sovietų Sąjungoje. Po sukilimo buvo pradėtos peržiūrėti bylos, daug kalinių paleista į laisvę. Peržiūrėta ir mano byla. Paaiškėjo, kad turėjau būti paleistas prieš dvejus metus. Kai man tai pranešė, nepatikėjau, maniau, kad vėl išsiųs į šiaurę.
1956 m. gegužės mėn. grįžau į Lietuvą. Čia manęs laukė tėvai, seserys, draugai, tik ne valdžia. Buvau laikomas antraeiliu žmogumi, banditu. Sukūriau šeimą, auginau vaikus, dirbau įvairius darbus ne blogiau už kitus. Tik man dažnai primindavo, kad esu politinis kalinys. Dabar, atkūrus Lietuvos valstybę, pajutau, kad mano vargai, kančios ir kova buvo reikalingi. Džiaugiuosi Lietuvos gyvenimu, o jaunimui norėčiau palinkėti dvasios stiprybės, tėvynės meilės.
Norėtųsi prisiminti A. Paulavičiaus žodžius, kurie apibrėžia mūsų kovos esmę:
Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė,
Brangieji, su jumis šią valandą esu.
Aš išgirdau, kaip Laisvės varpas gaudė,
Giedojau „Lietuva tėvyne“ su ašarom visu balsu.
