Partizanai: Istorija ir dabartis

PASIPRIEŠINIMAS VORKUTOS IR KITUOSE LAGERIUOSE

Edvardas Burokas

IŠSILAISVINIMO KOVŲ PĖDSAKAIS

Užgrobę valdžią 1917 m., komunistai tuoj pat ėmė steigti koncentracijos lagerius, kuriuose nuo pirmųjų dienų prasidėjo įvairūs maištai, bendri bado streikai ir sukilimai, kūrėsi pogrindinės organizacijos. Todėl prie kiekvienos didesnės lagerių grupės buvo ir baudžiamieji mirties lageriai, kuriuose išaiškinti aktyvūs pasipriešinimo dalyviai buvo sunaikinami. Atsitiktinai likę gyvi, subrandinę pasipriešinimo idėjas, paskleisdavo jas lengvesnio režimo lageriuose. Kildavo streikai, sukilimai ir laisvės bei antikomunizmo mintys užvaldydavo vergų galvas. Sukilėlius sušaudydavo, bet po kiek laiko šių sukilimų legenda vienur kitur įžiebdavo naujus masinius pasipriešinimus priespaudai. Čekistai, komunistų nurodymu, žalojo kalinius fiziškai, bet palaužti žmogaus valios ir dvasios nesugebėjo. Po šaudymų ir kitų represijų kaliniams pavykdavo atsigauti, kol 1955 m. Vorkutoje buvo pasiektas esminis persilaužimas. Lagerininkų nebešaudė. Apie 50 aktyvesnių kalinių išvežė į Vladimiro kalėjimą ir apie 300 į Taišeto lagerius. Vienur perteisė sumažindami bausmes, o kitur be konvojaus išleido į darbus šachtose. Pagaliau išsigando „draugai“ Kremliuje ateityje bręstančių sukilimų GULAG’e ir 1956 m. įkūrė AT Prezidiumo komisiją, kuri 80 proc. visų kalinių ir 100 proc. tremtinių paleido į „laisvę“.

Komunizmo aukas ir sovietinio genocido laikotarpį, kuriame apie 70 mln. žmonių buvo sunaikinta, t.y. per metus po milijoną, prisimename su kiekvieno žmogaus likimu, su jo fiziniais ir dvasiniais jausmais bei skausmais, su jo šeimos artimųjų ir giminaičių slogiais išgyvenimais. Noriu priminti tų metų didvyriškus lagerių pasipriešinimo legendų atgarsius, kurie pasiekia mus iš likusiųjų gyvų žmonių prisiminimų ir iš tą genocidą vykdžiusiųjų skurdžių rašytų dokumentų. Nepretenduoju į išsamią įvykių chronologiją, negaliu pateikti tikslaus jame dalyvavusių žmonių skaičiaus, tačiau noriu pasidalyti mintimis apie didvyrius, kurie surakintomis rankomis, beginkliai nepabūgo atsistoti visu ūgiu prieš XX a. piktuosius viešpačius, prieš kuriuos drebėjo ir tebedreba laisvasis pasaulis.

O štai ką liudija ištraukos iš oficialių čekistų pranešimų savo vadovams bei kiti šaltiniai, skelbti spaudoje, ar papasakojimai įvykiuose dalyvavusiųjų. Tarp jų leidiniai - Soprotivlenije v GULAG’e. M., 1992 (toliau - SvG) ir A. Šerėnas. Vorkutos mirties lageriai. V., 1997 (toliau - A. S.).

1923 m. kaliniai Solovkų salose paskelbė bado streiką ir buvo sušaudyti (Volia Rosiji, Nr. 16-17, 1924, Praha).

1929    m. spalio mėn. už maištą Solovkuose buvo sušaudyta 300 žmonių. Po to buvo sunaikinti kriminaliniai kaliniai, kurie laidojo nušautuosius.

1930    m. Verchneuralsko centrale kaliniai paskelbė bado streiką ir reikalavo politinio kalinio statuso. Buvo sumušti ir aplieti vandeniu iš ugnies gesinimo žarnų.

1936 m. rugpjūčio 24 d. kaliniai paskelbė bado streiką Kolymoje.

1936 m. Kotle (Komijos ASSR), pradėjus Europoje sklisti kalboms apie kalinių panaudojamą darbo jėgą, prieš atvykstant Tautų Lygos komisijai, čekistai suvarė kalinius į gyvulinius vagonus ir, nuvežę į nuošalią stoties vietą, nedavė nei valgyti, nei gerti. Kaliniai mirė badu ir troškuliu. Šauksmas ir aimanos sklido aplink. Likę gyvi įsiūbavo vagonus, kurie apvirto. Čekistai pradėjo šaudyti. Likusius gyvus jie surinko ir išvežė etapais;

1936    m. Vorkutoje 500 trockistų (50 proc. žydų, 40 proc. rusų ir 10 proc. gruzinų) paskelbė bado streiką. Reikalavo politinio kalinio statuso. (A. Š.,

p. 222)

1937    m. gruodį Kolymoje Zelionyj Myse sukilo kaliniai. Visi sušaudyti ir sudeginti. (SvG., p. 170).

1937-1938 m. Kolymoje viršininko Garanino įsakymu už nepaklusnumą sušaudyta 26 tūkst. žmonių. Vėliau buvo sušaudytas ir jis pats.

...1938 m. mokslininką Piotrą Polevojų, kuris nuodugniai ištyrinėjo Vorkutos anglies baseiną, su 200 kitų įžymių „liaudies priešų“, reikalavusių nors elementarių žmogaus teisių, čekistai gyvus sudegino barake-prie Uch-tos. (A. Š., p. 221)

1936-1937 m. per visus Komijos krašto lagerius nusirito bado streikų banga. Politiniai kaliniai reikalavo atskirti juos nuo kriminalinių. Numalšinus streiką, į Vorkutos plytinę iš lagerių suvežti visi aktyvistai ir po 20-30 žmonių grupėmis sušaudyti. Pagal dokumentus, sušaudyta 173 žmonės, tarp jų du lietuviai - Povilas Venckus, g. 1899 m., ir Galinaitis, miręs tardant. Tuo metu daug kalinių sušaudyta prie Uchtorkos upės. Aukos užkasinėtos dar gyvos. Gyvos ir degintos. Visa tai įvykdyta lagerių viršininko

Kašketino įsakymu. Beje, ir jis pats 1938 m. sušaudytas Kotle. Per kalėjimo langą šaukęs: „Žmonės, aš Kašketinas! Aš tas pats, kuris Vorkutoje sušaudė visus liaudies priešus! Gelbėkite!“ (A. Š., p. 223)

1940    m. Uchtižemlago naftos šachtoje išaiškinta 15 kalinių kontrrevoliucinė diversinė grupė, kuri gadino stakles ir įrengimus.

1941    m. birželio mėn. Urale iš Nerojaus kasyklos bazės, nuginklavę sargybą, 15 kalinių apsivilko karių uniformomis ir pagrobę dokumentus pabėgo. (A. Š., p. 296)

1941 m. liepos mėn. iš Pečiorlago pabėgo 15 žmonių. Visi jie buvo sulaikyti, tačiau vėl išsilaisvino, užmušę sargybinius, paėmė ginklus, uniformas, susibūrė į „grobiančią ir žudančią banditų gaują“. (A. Š., p. 292)

1941 m. rugpjūčio 16 d. iš Vorkutlago Jedžyd Kyrtos pabėgo 8-ių kalinių grupė - buvusių jūreivių, nuteistų už kontrrevoliuciją. Šiai grupei vadovavo jūrų (Sevmorfloto) leitenantas Piatychas. (Ten pat)

1941 m. rugsėjo 22 d. iš Ustvymlago, užmušę šaulį, pagrobė šautuvą ir pabėgo kalinių grupė, kurie buvo teisti už kontrrevoliuciją. (Ten pat)

1941 m. rugsėjo 20 d. Sevželdorlage likviduota kontrevoliucinė grupuotė, turėjusi tikslą sukilti, užgrobti ginklų sandėlius, paleisti kalinius ir susijungti su vokiečiais. (A. Š., p. 89 ir 294)

1941 m. spalio 16 d. likviduota kalinių kontrrevoliucinė organizacija, platinusi atsišaukimus, kuriuose buvo kviečiami visi kaliniai sukilti ir nuversti sovietų valdžią. (A. Š., p. 294)

1941 m. prie Leningrado sustreikavo kaliniai, kuriuos atvarė apkasų kasti. NKVD būriai sušaudė 300 kalinių.

1941 m. gruodžio 10 d. likviduota sukilėlių organizacija, Abezės Centras, kuri 1941 m. gruodžio 11d. ruošė sukilimą. Jų tikslas užimti Abezės gyvenvietę, aerodromą, radijo stotį. Suimta 22 žmonės. (A. Š., p. 83 ir 295)

1941    m. gruodžio 31 d. kaliniai sudegino Kanino raj. pašto pastatus.

Per 1941 m. iš lagerių, esančių Komijos ASSR teritorijoje, pabėgo 2500

kalinių, iš kurių 465 nebuvo sulaikyti, iš jų - 7 žm. ginkluoti. (A. Š., p. 295)

1942    m. sausio 5 d. sudeginta Pečiorstrojaus elektrinė. (A. Š., p. 292)

1942 m. sausio 8 d. sudegintas Kožvos VKP(b) rajkomo pastatas. (Tenpat)

1942 m. sausio mėn. Sevželdorlago Josezo skyriuje likviduota antiso-vietinė organizacija, tarp kalinių nuolatos skleidusi karo pralaimėjimo priežastis ir kvietusi susiburti lageryje į sukilimo komitetą Komijos ASSR. (A. Š., p. 83)

1942 m. tik sausio ir vasario mėnesiais pabėgo ir nesulaikyti 103 žmonės: iš Pečiorlago 37 žm., iš Uchtižemlago 30 žm., iš Sevželdorlago 36 žm. (A. Š., p. 292)

Iš NKVD Vorkutstrojaus politinio skyriaus viršininko Zachlamino pranešimo 1942 m. vasario 20 d.

„Bėglių sulaikymui antrajame pusmetyje įkūrėme 54 operatyvinius postus, kuriuose yra 115 operatyvinių šaulių. Įkurta 80 sąveikos grupių iš vietinių gyventojų. Jose - daugiau kaip 900 žmonių“. (A. Š., p. 116 ir 276) 1942 m. sausio 24 d. įvyko ginkluotas sukilimas Vorkutai priklausančiame lageryje, apie kurį daug būdavo pasakojama, be to, nemažai yra medžiagos ir oficialiuose čekistų ir komunistinės nomenklatūros archyvuose. Pasinaudosiu Irinos Osipovos žiniomis apie Ypatingosios paskirties būrio Nr. 41 apkaltos bylą Nr. 785, patvirtintą Komijos ASSR prokuroro Fotije-vo 1942 m. rugpjūčio 9 d., bei Algirdo Šerėno archyvine medžiaga.

PRANEŠIMAS

Apie ginkluotos gaujos likvidavimą prie Pečioros. 1942 m. sausio 24 d. gaujai užpuolus Ust Usą užmušti: 9 banditai ir sulaikyta 40 iš gaujos pasitraukusių žmonių. Banditai užmušė 14 mūsiškių, iš jų: NKVD rajono v-ko pavaduotoją Selkovą, 3 milicijos darbuotojus, Valstybinio banko darbuotoją Rodiną, 4 Pečioros laivininkystės darbuotojus ir 3 lagerių šaulius. Sužeista 11 žmonių. 1942 m. sausio 24 d. miške, už 105 km nuo Ust Usos, prie Lyžos upės nukauta 15 banditų, mes netekome 15 žmonių, iš jų Sevželdorlago skyriaus viršininko Barabanovo, 9 sužeistieji vėliau mirė.

GAUJOS SUDĖTIS

Gaujos vadeivos Retiunino užrašai apie gaujos narių pareigų pasiskirstymą, aptikti jo planšetėje.

Vadovaujantis branduolys:

Gaujos vadas - J. Zverevas, g. 1906 m., buvęs VKP(b);

Štabo viršininkas - Dunajevas, g. 1904 m.;

Karo komisaras - Makejevas, g. 1902 m.    '

Skyriaus vadas - V. Solominas, g. 1905 m.

Skyriaus vadas - S.Prostakovas, g. 1907 m.

Gurguolės vadas - A. Jaškinas.

Iš jų gyvas paimtas tik A. Jaškinas. Kiti nukauti mūšio metu ar patys nusišovė.

Iš 109 nuo pradžios dalyvavusių ginkluotame sukilime 51 teistas už kriminalinius prasižengimus. Pastarieji po mūšio prie Ust Usos nuo gaujos atsiskyrė. Gaujoje liko 41 žmogus - 35 nubausti už kontrrevoliucinę veiklą, 2 - laisvai samdomieji, buvę banditai, ir 4 kriminaliniai.

Suimtas banditas A. Jaškinas, apklausiamas miške, man asmeniškai pasakė apie sukilimo tikslus ir konkrečius planus, kad sukilimas ruoštas nuo 1941 m. rugpjūčio mėnesio ir užmojai buvo platesni, negu faktiškai išėjo. Kartu su „Reidu“ planuota nuginkluoti ir Pečiorlago komandiruotę „Pulja Kurja“ bei jos laisvai samdomą viršininką Poliakovą ir juos prijungti prie Re-tiunino būrio. Abu šie būriai turėjo užimti visas Ust Usos rajonines organizacijas, suimti visą partinį sovietinį aktyvą ir įvesti savo valdžią. Po to nedelsiant Vorkutlago viršininkui Tarchanovui pateikti ultimatumą - paleisti kalinius. Jei to nepadarytų - sukelti sukilimą Vorkutlage, o vėliau Pečiorlage.

Smulkiau apklausti A. Jaškiną nėra galimybės. Dabar jis lėktuvu nuskraidintas į Ust Usą, tačiau dėl prastos jo sveikatos neįmanoma išgauti smulkesnių parodymų.

Galutinai susiformavusi gauja, kurioje buvo 41 žmogus, sausio 25 d. turėjo:

1.    Šautuvų - 41 vnt., šovinių jiems 11 558 vnt.,

2.    Revolverių „Nagan“ - 15 vnt., šovinių jiems 1270 vnt.,

3.    Pistoletų TT - 2 vnt., šovinių jiems 187 vnt.,

4.    Mauzerių „Korovina“ - 4 vnt.,

5.    Rankinių granatų - 5 vnt.,

6.    Įvairių signalinių, apšvietimo šovinių - 878 vnt.,

7.    MK šautuvų - 2 vnt., šovinių - 2872 vnt.,

Iš viso - 67 vnt. Ir jiems šovinių - 16 765 vnt.

GAUJOS LIKVIDAVIMO EIGA

Už 40 km nuo Ust Lyžos sausio 28 d. 22 val. Prochorovo 100 žm. būrys susitiko su manim. Jie grįžo po kovos su gauja. Būrys užklupo gaują prie Čiumos elnių sovchozo, už 70 km nuo Ust Lyžos, ir sausio 28 d. atkakliai kovojo.Pasak jų, gauja buvo geriau ginkluota už būrį - turėjo kulkosvaidį, rusiškus šautuvus; puikiai apsikasusi iš specialiai įrengtų slėptuvių paleido stiprią ugnį. Netekę vilties gaują nugalėti, jie pasitraukė. Moralinė būrio būklė stūmė į pakrikimą. Dalis karių, galimas daiktas, sąmoningai nusišaldė, kad išvengtų mūšio.

1942 m. vasario 12 d.

Komijos ASSR vidaus reikalų liaudies komisaro
 pavaduotojas Valstybinio saugumo 
kapitonas Simakovas

Kaltinamasis aktas byloja:

„1942 m. sausio 24 d. 16 val., Vorkutos lagerių „Lesoreido“ lagpunkto kaliniai, vadovaujami laisvai samdomo Marko Retiunino, įvykdė karinį sukilimą prieš Sovietų valdžią...“

„...1942 m. sausio 24 d. (šeštadienį) lagerio viršininkas - karinio sukilimo vadovas Retiuninas įsakė kaliniui, pirties vedėjui, sukilimo dalyviui Liu Fa, kad jis praneštų karinei sargybai, jog pirtis dirbs tik iki 17 val. Gavę pranešimą sargybos šauliai, išskyrus budėjusius postuose, visi atėjo į pirtį. Retiuninas su jam patikimais kaliniais, ginkluotais šaltais ginklais, nuginklavo sargybą ir apginklavo kalinius. <... > Zverevas, Paškevičius, Dunajevas, Avakjanas, Cvetkovas ir kiti užpuolė kareivines, <...> pagrobė 12 šautuvų, 4 revolverius, 1682 vnt. šautuvų šovinių, 105 „Nagano“ šovinius ir t.t. Apginklavęs kalinius Retiuninas suėmė sargybos šaulius pirtyje ir uždarė daržovių saugykloje.<...> Susidorojęs su karine apsauga lageryje, Retiuninas pasiūlė visiems kaliniams, kurie nori dalyvauti sukilime, prisidėti prie jo.

...Retiuninas davė įsakymą atrakinti maisto ir drabužių sandėlius ir išduoti visiems sukilėliams naujas ir šiltas uniformas, o visą važiuojamąjį transportą pakrauti maisto atsargų ir suformuoti maisto gurguolę <... > 8 vežimus <...>. Dalis kalinių išsigandę išsibėgiojo, o likusieji sukilėliai -82 žmonės, vadovaujami sukilimo vadų Retiunino, kalinių - darbų vykdytojo Dunajevo, ūkio dalies vedėjo Zverevo, miško biržos vedėjo Makejevo ir inžinieriaus Solomino apie 17 val. nuvyko į Ust Usos centrą.

Ust Usos centro užpuolimas buvo iš anksto suplanuotas. <...> 17.30 sukilėliai nutraukė visą telefono ryšį centre. Po to, išsiskirstę grupėmis, ginkluoti ir neginkluoti apie 18 val. vienu metu užpuolė rajono ryšių skyrių ir valstybinio banko kontorą, apsupo rajono NKVD skyrių ir tardymo izoliatorių, taip pat buvo apsuptos Pečioros valdybos laivininkystės kareivinės. Iš izoliatoriaus išlaisvintų 38 sulaikytųjų 12 žmonių kaltinami kontrrevoliucine veikla, susijungė su sukilėliais ir aktyviai dalyvavo sukilime.

... Apie 21 val. ryšių kontoroje sukilėliai sunaikino visą telefono ir telegrafo aparatūrą ir radijo stotį.

Ketvirtoji sukilėlių grupė pabandė užgrobti aerodromą, kuriame tuo kartu buvo 2 lėktuvai. Šiai operacijai įvykdyti 20 val. buvo pasiųsti 6 sukilėliai, bet operacija sužlugo <...>, nes buvo sutikta organizuota ugnimi ir atsitraukė.

...Nuo 18 iki 24 val. ginkluoti sukilėliai savo rankose laikė visas Ust Usoje rajono įstaigas. Tuo metu pavyko pabėgti milicininkui Artejevui į Pečiorlago NKVD „Polja Kurja“ lagpunktą ir pranešti, kad Ust Usą užpuolė ginkluoti sukilėliai.

Iš „Polja Kurja“ lagpunkto į Ust Ūsą buvo pasiųsta 15 karių su lengvuoju kulkosvaidžiu, kurie 24 val. užpuolė ginkluotus sukilėlius.

...Šios kovos rezultatas Ust Usoje: buvo nukauta 9 sukilėliai ir 1 sužeistas. Sulaikyta 40 sukilėlių ir kai Ust Ūsą sukilėliai paliko, pasidavė dar 21 žmogus. Sukilėliai nukovė 14 ir sužeidė 11 žmonių. Ust Usoje gausiai pasipildę ginklais...41 sukilėlis su 10 vežimų patraukė Pečioros upe į Akis ir Ust Lyžos gyvenvietes. Ust Usą palikę, sukilėliai pasidalijo į dvi grupes, pirmajai vadovavo Cvetkovas, antrajai - Dunajevas“.

Tuo laiku Komijos sostinėje Syktyvkare sužinota apie įvykius Ust Usoje ir buvo pranešta visiems rajonų komitetams, juose sutelktos jėgos sukilimui likviduoti. Sukilėliai užsukdavo į lagerius, atimdavo ginklus ir pasipildydavo maisto. Jiems buvo žinoma, kad tuo laiku buvo gabenami ginklai į Vorkutą, todėl Dunajevo, Solomino, Prostakovo ir Kriukovo grupėms pavyko pavyti ginklus vežančią gurguolę ir ją paimti. Žuvo vienas šaulys ir sužeistas gurguolės sargybos viršininkas. Sukilėliai atėmė 18 šautuvų, 2 revolverius, granatų ir daug šovinių.

,,...Ust Usos kaime sukilėliai buvo sausio 25 d. nuo 10 val. iki 15 val. Apiplėšę sandėlį, vienas iš sukilėlių vadų F. Makejevas paliko pakvitavimą pardavėjai apie paimtas prekes „Ypatingosios paskirties būrio Nr. 41“ vardu - taip sukilėliai vadino savo kontrrevoliucinę sukilėlių grupę.

...Pirmieji 55 ir 70 žmonių būriai, organizuoti sukilėlių likvidavimui, atvyko į Ust Lyžą sausio 26 d. 14.30 val. Vienas iš jų 20.30 val. buvo pasiųstas sukilėlių persekiojimui, kitas sausio 27 d. 4 val. irgi prisijungė. Sausio 28 d. sukilėliai užėmė gynybą dešiniajame ir kairiajame Lyžos krantuos.

...Sausio 28 d. rytą įvyko sukilėlių ir karių kautynės.

...Šauliai, buvę blogesnėse pozicijose negu ginkluoti sukilėliai, patyrė didelių aukų - nukauta 16 žmonių ir sužeisti 7 žmonės. Be to, apie 50 karių apšalo pirmu ir antru laipsniu. Buvo nukauta 16 sukilėlių. Patyrus tokius didelius nuostolius, šaulių būrio vadovybė nutarė būrį iš kautynių išvesti, pergrupuoti jėgas ir toliau persekioti, kol galutinai bus likviduotos ginkluotos sukilėlių grupės. Tuo metu karinė sukilėlių vadovybė, pamačiusi savo padėtį, nusprendė išsiskirstyti mažomis grupėmis ir gelbėtis bėgant į įvairias puses.

...Trečioji, 11 žmonių pagrindinė sukilėlių grupė, vadovaujama Retiunino, buvo pavyta vasario 1 d., prie Malyj Terechovejaus (Lyžos intakas) upės apsupta ir po 23 valandų mūšio, vasario 2 d. 16 val. sunaikinta. Kovoje buvo nukauti 3 sukilėliai. Sukilėlių vadovybė Retiuninas, Dunajevas, Avakjanas ir dar 6 žmonės, nematydami jokios išeities, nusišovė, o du sukilėliai - Jaškinas ir Liu Fa paimti gyvi.

... Ust Usos rajono centre likviduojant sukilėlius mūsų netektis - 33 nukauti ir mirę nuo žaizdų, 20 žmonių sužeisti, o 52 žmonės su 1-ojo ir 2-ojo laipsnio nušalimais.

...1941 m. spalio mėn. įkurta iš atliekančių bausmę trockistų kontrrevoliucinė sukilimo organizacija įkalbėjo ir įtraukė į savo organizaciją buvusį Vorkutlago „Usinskij Lesoreid“ lagpunkto viršininką M. Retiuniną.

Tardymo metu išaiškinta, kad 1941 m. gruodžio mėn. Retiunino bute, viename iš kontrevoliucinės sukilimo organizacijos susirinkimų, buvo įkurtas sukilimo štabas.

Jaškino protokoliniai parodymai

1. Kontrrevoliucinio karinio sukilimo įvykdymas „Lesoreide“ ir visuose Komijos respublikos lageriuose nuverčiant Sovietų valdžią buvo suplanuotas taip:

a)    išvaduoti visus kalinius iš lagerių ir kalėjimų,

b)    įtraukti į sukilimą tremtinius ir vietinius gyventojus, nepatenkintus Sovietų valdžia,

c)    įkurti ginkluotą reguliarią armiją iš savanorių, kurie yra priešiški Sovietų valdžiai,

d)    tuojau pat atkurti asmeninę nuosavybę visose ekonomikos srityse -pramonėje, žemės ūkyje. Išardyti kolūkius.

Kaliniai trockistai Zverevas, Dunajevas, Makejevas, Solominas ir kt., turintys politinės kovos patirtį su bolševikais ir Sovietų valdžia, suprato, kad sėkmingo karinio sukilimo nepavyks įgyvendinti vien tik Vorkutlago izoliuotame Ust Usos „Lesoreide“ ir todėl organizavo analogines kontrrevoliucines grupes lageryje „Polja Kurja“ Pečiorlago MVD, Kožvos OLP Vorkutlage ir lageryje „Kyz-Raz-Dy“ Vorkutlage“.

Byloje buvo įtraukti kiti kaliniai: J. Dojčius, B. Murmillas, V. Šatalovas, A. Plečiovas, A. Randveejus, N. Stepninas, A. Bobrovas, B. Alchimovičius, G. Atomčiukas, kurie neprisipažino kaltais. Pagal karinio sukilimo bylą Nr. 785 Vorkutlage buvo nuteisti 68 žmonės, iš jų 49 sušaudant. (A. Š., p. 288-293 ir I. Osipova. Ypatingosios paskirties būrys Nr. 41.)

1942 m. Krasnojarsko PDL išaiškinta organizacija „Lietuvos išvadavimas“. Vadovas Šilingas, buvęs Lietuvos teisingumo ministras. Dalyviai -buvusieji vyriausybės nariai ir politiniai veikėjai.

1942 m. gruodžio 17-18 d. nuteisti sušaudyti už kontrrevoliucinį sukilimą Vorkutlagui priklausančiame Abezės lageryje: J. Tatarinovas, V. Starkovas, V. Ladyševas.

Šie žmonės vadovavo „Komitet Samoosvoboždenije Kolony“ (Kolonos išsilaisvinimo komitetas) organizacijai. (SvG., p. 143)

„Gulago archyvuose yra pranešimas, kad Intoje pabaltijiečiai, ukrainiečiai, lenkų kontrrevoliucinės organizacijos dalyviai vadinami „nacionalais“ apkaltinti sukilimų rengimu ir ginkluotų pabėgimų organizavimu turint tikslą tęsti kovą su Sovietų valdžia, kad savo tėvynę atskirtų nuo Sovietų Sąjungos. „Pabaltijo išvadavimo sąjungos“ dalyviai - latviai ir lietuviai. Intos PDL 1944 m. (A. Š., p. 348)

1944 m. pradžioje Vorkutlago kombinate veikė karinė sukilėlių organizacija, kuri metų gale buvo išaiškinta ir 1945 m. buvo nuteisti jos vadovai:

1)    B. Ivanovas, gim. 1903 m., rusas, inžinierius,

2)    M. Perelšteinas, gim. 1907 m., žydas, žurnalistas,

3)    N. Ordinskis, gim. 1897 m., rusas, akademikas.

Iš viso pagal šią bylą nuteista 29 žmonės. (SvG., p. 144.)

1941-1945 m. lageriuose buvo likviduota 31 kontrrevoliucinė karinė sukilėlių grupė. Per tą laiką represuoti 4452 žm.; iš jų teisti už kontrrevoliuciją (už politiką) - 3561 žm. Nuteista 3121 kalinys, iš kurių 1232 žmonės nubausti mirties bausme. (A. S., p. 82)

Irina Osipova remiasi kitokiais VRM oficialiais duomenimis: per visą karo laikotarpį lageriuose buvo nuteista 225 877, iš jų sušaudyti 9680 žmonių. (SvG., p. 205)

1946-1947 m. „...Per 1946 m. ir 1947 m. penkis mėnesius užkirstas kelias 556 pabėgimams, iš jų 139 grupiniams. Suimta ir patraukta baudžiamojon atsakomybėn 129 tėvynės išdavikai, parsidavėliai ir kitoks priešiškas elementas. Vien per 1-ąjį ketvirtį teismui perduoti 73 specperkeltie-ji...Pabėgo 20 ginkluotų žmonių grupė“. (A. Š., p. 299.)

1946 m. viename iš Šiaurės lagerių už maištą dujomis išžudyta apie 5 tūkst. kalinių. (S. Jurusov. Na rubeže 1952 g.)

1946    m. lageriuose buvo nuteista dar 9141 kalinys. (SvG., p. 208)

1947    m. 1 ketvirtyje - 10 261 kalinys. (Ten pat)

1947 m. birželio mėn. išrašas iš Ustvymlago v-ko Moisejevo pranešimo rezoliucijos.

„...Š. m. gegužės mėn.

a)    išaiškinta ir patraukta baudžiamojon atsakomybėn už kontrrevoliucinį sabotažą - 12 žmonių ,

b)    demaskuota pabėgimų - 130 žmonių. (A. Š., p. 428)

1947 m. rugpjūčio 10 d. buvo likviduotas ruošiamas karinis sukilimai kuriam vadovavo Tulyzinas. Sukilėliai planavo susprogdinti šachtas, išlaisvinti iš lagerių kalinius ir traukti Baltijos link. Sukilime dalyvavo 250-300 kalinių. Lietuviams vadovavo Kėkštas, Vaškevičius ir kt. (A. Š., p. 204)

1947 m. prie Igarkos prieš vietinę savivalę protestuoja kaliniai, buvę frontininkai. Administracija su jais susitvarko kriminalinių recidyvistų rankomis. Vėliau tuos pačius recidyvistus sušaudo.

Pasakoja Juozas Krakauskas, kuris vėliau dalyvavo Vorkutos 29-osios šachtos sukilime:

„1947 m. gruodžio 27 d. lageryje vyksta teismas. Grupė kalinių sudarė štabą, kuris vadovautų Komijos kalinių sukilimui. Tikslas - sukilusius kalinius per Ukrainą, Karpatus išvesti į laisvą Europą. Teismo sprendimas kap. Draugeliui, Gruodžiui ir J.Krakauskui - sušaudyti. Vėliau bausmę pakeitė į 25 metus kalėjimo...“

1947 m. ginkluotas pabėgimas iš atominio objekto Arzamase-16 (Sarovo miestas). Visi dalyviai (apie 50 žmonių) apsupti ir nukauti. (SvG., p. 209)

1947    m. sukilimas laivo „Kim“ triumuose. Kaliniai buvo vežami į Kolymą, juos prie minusinės oro temperatūros apipila vandeniu iš gaisro gesinimo žarnų. Rezultatas: keletas šimtų apledėjusių lavonų ir daugybė apšalusių invalidų.

1948    m. kovo mėn. MVD įsakymu Nr.00233 įkurti ypatingieji kalėjimai: Vladimire, Aleksandrove (Irkutsko sr.), Verchneuralske (Čeliabins-

ko sr.). Čia sutalpinta 5000 kalinių.

Ypatingiesiems lageriams konspiraciniais tikslais suteikti pavadinimai: Nr. 1. Minlagas. Inta,

Nr. 2. Gorlagas. Norilskas,

Nr. 3. Dubrovlagas. Mordovija,

Nr. 4. Steplagas. Kazachstanas,

Nr. 5. Berlagas.Kolyma,

Nr. 6. Rečlagas. Vorkuta,

Nr. 7. Ozerlagas (1948 m. gruodžio 7.). Taišetas,

Nr. 8. Pesčianlagas. Kazachstanas,

Nr. 9. Lugavojlagas,

Nr.10. Kamyšlagas. Kemerovo sr.,

Nr. 11. Dalnijlagas. Pavlodaras,

Nr. 12. Vodorazdelnyjlagas.

(A. Š., p. 237 ir Žak Rossi. Spravočnik po GULAG’u. Č. 2. M., 1991., p. 378.)

PAŽYMA

„Vorkutlagas turi 62 lagerių punktus ir padalinius, kai kuriuos lagerio punktus, todėl atsiskaitytini tik 54 vienetai. Gyv. plotas 1 kaliniui Ajač Jagos šachtose 2 m², šachtoje Nr. 18 - 1,21 m², kalkių gamykloje - 1,13 m²,

Kožvoje 1,12 m². Iš viso barakų - 830. Barakuose po tris sekcijas. Kiekvienoje 100 kalinių“.

1948 05 18

Majoras Čepiga (A. Š., p. 244)

Iš viso: 830 x 3 x 100 = 249 000 žm. (mano paskaičiavimu. - Aut.).

Iš Rečlago v-bos partinio biuro sekretoriaus ataskaitos:

„Tik užliūliavimas kaltas, kad šachtos Nr.7 gamybinėje bazėje kaliniai suorganizavo granatų gamybą ir netrukdomi nešdavosi jas į lagerio gyvenamąją zoną. Be to, nešdavo amunalą ir ruošėsi užpulti MVD darbuotojus, su ginklu sukilti ir pabėgti... 14-ajame lageryje nevykdo normų 2478 žmonės iš 12 629 dirbančiųjų...“

Rečlago valdybos partinis sekretorius Avdochinas (A. Š., p. 246)

Iš MVD GULAG’o politinio skyriaus v-ko pavaduotojo Sažino kalbos konferencijoje 1948 m. vasario 17-18 d.:

„...Faktai byloja: pirmas vagono sprogimas palaikytas atsitiktiniu reiškiniu. Nei politinis skyrius, nei statybos vadovybė tam neskyrė reikšmės, nors ir anksčiau būta bėgių išjudinimo faktų ir kt. Arba paimkim kalinių ir laisvųjų ryšių faktus - tai gėdingas reiškinys“. (A. Š., p. 300)

1948 m. Ašchabade žemės drebėjimo metu kaliniai sukilo, išlaužė kalėjimų duris ir pabėgo. Kurie pasiliko ar nespėjo pabėgti, milicija apsupo kalėjimus ir visus kalinius sušaudė, nes jų nebuvo kur talpinti.

1948 m. sukilimą 501-ojoje statyboje atskirai aprašo A. Šerėnas, A. Vologodskis, K. Zavojskis ir A. Dobrovolskis.

Politbiuras, laukdamas sėkmingos supergalingos atominės ginkluotės kūrimo pabaigos, iš karto suplanavo, kur ją išdėstyti, kad apsisaugotų nuo Vakarų. 1947 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą Nr. 228-104 už Uralo, Ledinuotojo vandenyno pakrantėje, pastatyti superslaptą uostą su toliašaudėmis raketomis Obės žemupio įlankoje. Šiam reikalui reikėjo per nepereinamus Šiaurės Uralo kalnus nutiesti 700 km geležinkelį. Šiam Užpoliarės projektui įgyvendinti vadovavo plk. Baranovas. Jis sutelkė daugiau kaip 60 tūkst. žmonių kontingentą, kuriame buvo apie 4 tūkst. moterų ir apie 1200 lietuvių. Šią statybą kaliniai vadino „Penki šimtai verkia, vienas juokiasi“. (A. Š., p. 393, 401)

Politinio skyriaus v-ko Ponfilovo pranešimo partinėje konferencijoje 1949m. gegužės 28-29 d. ištrauka:

„Mes 1948 m. neužkirtome kelio ginkluotam didelės grupės itin pavojingų kalinių pabėgimui. Įvyko 64 pabėgimai, pabėgo 129 kaliniai. <„.> 66 banditai sugebėjo įveikti ir visai nuginkluoti apsaugos būrį, paimti visus ginklus, atidaryti vartus kolonos, kur buvo 500 kalinių, svarbiausia -nuteistų didelėmis bausmėmis“. (A. Š., p. 403)

A. Šerėnas rašo: „1948 m. rudenį iš 501-osios statybos bėgo ne 500 kalinių, o kur kas daugiau. Sukilusieji norėjo eiti į Vorkutą, pakeliui iš lagerių išlaisvindami kalinius <... > ir per radijo stotį kreiptis į pasaulio visuomenę su pareiškimu apie žmogaus teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje. Sukilimą valdžia užgniaužė tankais ir lėktuvais. Sukilėliai buvo sunaikinti visi iki vieno.Tarp sukilėlių buvo daug lietuvių“. (A. Š., p. 403-404) Apie 501-osios statybos sukilimą 1948 m. oficialioji spauda tylėjo iki šiol. Tačiau 1995 m. rugsėjį laikraštyje „Argumenty i fakty“ pasirodė A. Dobrovolskio straipsnis „Mažasis karas poliariniame Urale“.

„...Daugėjo vergų - Šiaurės užkariautojų <...> atvežė apie 40 tūkst. žmonių, daugiausia nuteistų pagal garsųjį 58-ąjį straipsnį. 1948 m. rudenį, per patį statybų įkarštį, keliuose lageriuose įvyko sukilimai... Jo šerdis -buvę kariškiai, vadovaujami vieno pulkininko.

Matyt, rizikingai veiklai ruoštasi iš anksto. Paskirtą valandą viename smėlio karjere grupė kalinių užpuolė ir nuginklavo sunkvežimius lydėjusią sargybą. Šiais automobiliais ginkluoti automatais kaliniai atlėkė į savo lagerį, suguldė apsaugą ir atidarė vartus. Taip pat žaibiškai sukilusieji užėmė ir gretimus lagerio punktus. Į laisvę išsiveržė keletas tūkstančių kalinių. Sukilusieji iškart pasidalijo. Dalis patraukė į Vorkutą, matyt, norėdami sukelti gausybę Vorkutlago kalinių. Kitas stambus būrys „išsilaisvinusiųjų“ patraukė Užpoliarės tundra į Šiaurės rytus - prie Obės įlankos. Tikėjosi ten užgrobę laivus išplaukti dar toliau į rytus, pasislėpti bekraštėse Arkties vandenyno pakrantėse. (Dar sklido viena versija - neva sukilimo vadovai turėję ryšį su užsieniu ir tikėjosi, kad į Obės žiotis atplauks užsienio laivai paimti sukilėlių.)

Sukilimą žiauriai numalšino. Buvo skelbiama, kad sukilo vlasovininkai, kurių nėra ko gailėtis. Kovai su kalinių būriais greitai buvo permesti Komijos respublikoje dislokuoti MVD pulkai. Iš didžiosios žemės pasiuntė netgi ešeloną su tankų batalionu, tačiau pasirodė, kad poliarinio Uralo sąlygomis jų panaudoti negalima. Pagrindinis vaidmuo kovoje su sukilėliais teko vietinei aviacijai. „Kukurūznikai“ buvo paskubomis apginkluoti kulkosvaidžiais ir per keletą dienų iššukavo teritoriją iš oro. Pavymui aviatoriams į darbą stojo MVD „užtveriamieji būriai“. (A. Š., p. 404)

„Keletą dienų, kol tundroje vyko mūšis, lageriuose likusius kalinius laikė uždarytus zonose. Dieną prie lagerių miestelių sustodavo „agitaciniai traukiniai“, ant kurių platformų buvo suversti sukilimo dalyvių lavonai. O naktimis uždaruose vagonuose vežė užmuštus MVD dalinių kareivius ir karininkus. Kiek iš viso per „mažąjį karą“ poliariniame Urale žuvo žmonių -nežinoma. Archyvai, aišku, neišsaugoti, na o gyvų liudytojų nebeliko: juk belaisvių arba pabėgėlių šiame kare nebuvo“.

Komentaruose A. Šerėnas rašo, kad laisvai samdomas K. iš Vorkutos pasakojo: „Prieš sukilimą į vieną zoną atvyko papildymas - apie tūkstantį kalinių. Jie specialiai buvo MGB organų atrinkti - išprovokuoti sukilimą. Gal tai buvo kriminaliniai, gal politiniai, kuriems, atlikus uždavinį, buvo pažadėta laisvė. Ant „bušlatų“ nugarų, netoli apykaklės, daugeliui jų buvo užsiūti pistoletai (paprastai, einant pro sargybą, sargybiniai nugaros nečiupinėdavo, o „glostė“ šonus). Štai šie provokatoriai ir sukėlė sukilimą. Daugelis drąsių galvų nuėjo paskui juos. Buvo sunaikinti visi provokatoriai ir jais patikėję. Kalba, kad žuvo keturi Raudonosios armijos generolai“. (Neįtikėtina - E. B.). (A. Š., p. 405)

Žiauriai būdavo susidorojama su sukilusiais kaliniais ir po Stalino mirties. Štai eilutės iš J. Belikovo straipsnio„Mirtinas turizmo žygis“ (Komsomolskaja pravda, 1996 m., vasario 2):    

„...VS karininkas išklausė manęs ir pasakė: „6-ojo dešimtmečio pabaigoje Sverdlovsko srities šiaurėje prasidėjo kalinių bado streikai. Kaliniai nukovė apsaugą ir metėsi prie geležinkelio, pakeliui išlaisvindami kitus lagerius. Prie geležinkelio buvo sutelkta kariuomenė - su tankais ir artilerija. Dalis kriminalinių pasidavė, tačiau didžioji dalis pasuko vėl į taigą. Jų buvo daug. Jie galėjo miškais pereiti į Komijos ASSR, o iš ten į Leningrado sritį. Žinodama šį pavojų, vyriausybė nusprendė apšaudyti perėjas ir kalinių susitelkimo vietas sparnuotųjų raketų vakuuminėmis bombomis. Žuvo daug kalinių, medžiotojų, turistų, geologų, miškininkų. Mišką kerta - skiedros lekia...“ (A. Š., p. 406)

1949 m. ginkluotas pabėgimas iš Berlago (Nižnij Aturjakas). Pabėgimui vadovavo gen. Semionovas. Visi bėgliai žuvo. (SvG., p. 209)

1949    m. stambus sukilimas Sučjane (Tolimieji Rytai). Čia sukilo politiniai ir kriminaliniai kaliniai. Žuvo daugiau kaip 1000 kalinių. (SvG., p. 176)

1949-1950 m. ginkluotas sukilimas politinių ir kriminalinių kalinių „El-genugol“ (Kolyma) lageryje. (SvG., p. 209)

Apie nepasisekusį 1949-1950 m. ruošiamą sukilimą Intoje prisiminimuose kalba Benediktas Trakimas, labai abejojęs šio (apie 30 tūkstančių kalinių) sukilimo sėkme. Jame dalyvavo ir lietuviai. Bataliono vadas ir kartu 3-iosios kuopos vadas buvo Benediktas Trakimas; 1-osios kuopos vadas - Jonas Boruta, jo adjutantas karininkas Algirdas Gasiūnas; 2-osios kuopos vadas - Anicetas Kalytis; Med. tarnybos v-kas - chirurgas Jonas Daulenskis.

Pasekmė: suimti kaliniai sukilimo organizatoriai - pplk. Pavlovas, rumunas, ukrainietis, estai ir latviai. Kai kuriuos nuteisė sušaudyti. Vieną tikrai sušaudė, o kitų likimas nežinomas. Išdavė šachtos Nr. 2 dispečeris. (A. Š., p. 375)

1950    m. kaliniai sukėlė maištą Uchtoje. Išlaužė siuntinių saugyklą ir maisto produktų sandėlį. Jį numalšinus, lageryje buvo išrikiuoti kaliniai ir kas penktas žmogus, taip pat ir organizatoriai be teismo sušaudyti. (A. Š.,

p. 180)

1950 m. lageriuose atsikūrė ir pradėjo veikti Rusijos socialdemokratų partija. Pirmininko pavaduotoju išrinktas Jemiljanas Repinas. (Jo paliudijimas)

1950    m. iš Džezkazgano lagerio bandė pabėgti ginkluota kalinių karininkų grupė, vadovaujama Kudriavcevo. Dalyviai nuteisti. (SvG., p. 174)

1951    m. Rečlago 9-ajame skyriuje išaiškinta antisovietinė organizacija. (A. Š., p. 268)

1951 m. kovo 4 d. Kraslage įvyko didelis kalinių sukilimas, kuriame buvo nušauti 64 kaliniai. (SvG., p. 172 ir 209)

1951 m. Sachalino saloje Vachrušensko lageryje 500 kalinių badavo 5 dienas. (SvG., p. 209)

1951 m. balandžio 4 d. Sosnovkoje Taišeto raj. buvo suimtas Zakiras Gabaidulinas, kuris su kitais kaliniais nuginklavo sargybinius, pagrobė garvežį ir nuvažiavo į Rešiotų pusę. Pakeliui čekistai minavo geležinkelį ir pa-kėlės pasalose. Pusę bėglių iššaudė. Buvo nukautų ir čekistų. (Volia, 1993, Nr. 1, p. 9)

1951 m. masinis bado streikas Uchtižemlage. Daugelis dalyvių išvežti į Norilską. (SvG., p. 209)

1951    m. Leningrado persiuntimo kalėjime „Kresty“ atkurta Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Pirmininku išrinktas gydytojas Rubenšteinas.

1951-1952 m. Intoje buvo 10 pabėgimų, iš jų - 4 grupiniai, bandymų pabėgti - 21 , pasiruošimai pabėgti - 139. (A. Š., p. 367)

1950-1951 m. Mordovijos lageryje 385/14 leistas laikraštėlis „Žalgiris“. Išleista 20 numerių. Redaktorius mokytojas Valys. (A. Ruzgas. Rezistentų pogrindiniai periodiniai leidiniai 1940-1989 /kompiuterinis leidinys/, 2002 ir Laisvės kovų archyvas 19, p. 274 - 275)

Iš 1952 m. rugpjūčio 1 d. Uchtižemlago lagerio viršininko ataskaitos: „Išaiškinta 28 žmonės, kurie leido antisovietinę literatūrą. Konfiskuota 900 rankraščių ir antisovietinių lapelių“. (A. Š., p. 490)

„1952 m. Vorkutos 1-ajame lagskyriuje atimta daug antisovietinio teroristinio turinio atsišaukimų. Su jais susiję laisvai samdomi, o 2-ajame lagskyriuje kaliniai į gyvenamąją zoną atnešė sprogstamosios medžiagos ir kovinių granatų“. (A.Š., p. 268)

1952    m. sausio mėn. Vorkutoje iš kapitalinės šachtos per šurfą (šachtos ventiliacijos oro padavimo anga) bandė pabėgti du katorgininkai (Dob-roštanas ir Sablinas). (A. Š., p. 276)

1952 m. sausio mėn. masinis bado streikas Ekibastuzlage. (SvG., p. 209) 1952 m. didelis kalinių maištas Ozerlage, jį sukėlė be jokios priežasties kalinių sušaudymas jiems grįžtant iš darbo kolonoje. (Ten pat)

1952 m. 505-ojoje statyboje tiesdami kelią (Mirties kelio trasa: Labyt-nango - Jenisejus) įvykdė karinį sukilimą kaliniai, kuriems vadovavo SSRS didvyris pulkininkas Jeršovas. Nuginklavę kelis divizionus ir išlaisvinę kelis lagpunktus, jie pasitraukė į taigą. Čia buvo sumušti. (Ten pat)

Apie šį sukilimą girdėjau (1953-1955 m.) 1-ojoje, 7-ojoje ir 4-ojoje šachtose bei persiuntimo etape Gorkio kalėjime. 505-oji statyba tiesė kelią per Uralo kalnus į Salechardą. Čia buvo labai dideli du lageriai - po keliolika tūkstančių kalinių, daugiausia nuteisti vlasovininkai.

Jiems vadovavo aukšti karininkai, vienas iš jų plk. Mechtejevas. Šeštadienį, kai garnizono kariai maudėsi pirtyje, juos suėmė kaliniai. Apsivilkę karių uniformomis, jie nuginklavo sargybinius ir užgrobė ginklų sandėlius, radijo stotį, visureigius. Paskelbė kalinių mobilizaciją atleidžiant tik maža-bausmius ir kuriems mažai liko kalėti. Nepaklusnius iššaudė. Kareivius ir karininkus uždarė į BUR’ą ir tardymo izoliatorių. Iš čia patraukė į už 20 km esantį kitą lagerį, nuginklavo sargybą ir išlaisvino kalinius. Atlikę tuos pačius veiksmus, surengė karo tarybą. Nuomonės išsiskyrė - vieni siūlė eiti į žemyno pusę, pakeliui išvaduoti lagerininkus ir ištirpti taigų masyvuose, kiti, dauguma su pulkininku Mechtejevu, -Vorkutos link, išvaduoti čia esančius lagerius ir vėliau patraukti jūros prie Karos Vartų link, tikintis sulaukti pagalbos iš NATO, kurių laivais galėtų pasiekti laisvąjį pasaulį.

Pirmieji teigė, kad toks daugumos planas yra utopija ir, net jeigu amerikiečiai ateis į pagalbą, sovietų kariuomenė neleis sukilėliams priartėti prie jūros. Taigi vieni nužygiavo taigos link, juos sekė lėktuvai, prie kažkokios gyvenvietės kareiviai juos sumušė, bet vis dėlto tuo laiku pabėgo. Vėliau per kelerius metus bėglių kelias dešimtis sugaudė, vienus nuteisė sušaudyti, kitus iki gyvos galvos uždarė kalėjimuose. Vienas iš jų Mitia Safronovas (ar Safonovas) 1955 m. rudenį Kirovo persiuntimo punkte visa tai papasakojo, teigdamas, kad turėjo akistatą su plk. Mechtejevu, kurį su keletu vadų prie Šiaurinės Vorkutos paėmė gyvus ir visus nuteisė sušaudyti.

Kitų pasakojimu (minėtame persiuntimo kalėjime ir iš kitų šaltinių) sukilėliai užėmė keletą lagerio padalinių ir priartėjo prie Šiaurinės Vorkutos lagerių dalies. Čia jų laukė apginkluoti mobilizuoti laisvieji Vorkutos gyventojai, garnizonai ir desantininkų divizija, lėktuvais atgabenta iš Leningrado, apginkluota visureigiais šarvuočiais. Užvirė žūtbūtinė kova prie Ajač Jagos ir 7 šachtų lagerių. Čekistai, negalėdami atremti sukilėlių spaudimo, išsikvietė karinę aviaciją, kuri be pertraukos bombardavo sukilėlių pozicijas. Vieni sako, kad mūšis trukęs 3 dienas, kiti - savaitę. Baigėsi šoviniai, baigėsi ir sukilėliai. Likusiems gyviems buvo duota komanda pasilikti po vieną šovinį sau. Iš kelių tūkstančių liko apsupti tik apie šimtas sukilėlių, kurie, apnuoginę krūtines, pakilo visu ūgiu ir šaukdami: „Už Tėvynę! Už laisvę!“ su pritvirtintais ant šautuvų durtuvais metėsi į priešus. Čekistai juos skynė kulkosvaidžių ugnimi, bet, nesitikėję tokios atakos, pasileido bėgti palikdami ginklus. Saujelė sukilėlių, pasipildę ginklų, priartėjo prie mirtininkų lagerio „Cementnaja“. Čia prie pat draudžiamosios lagerio zonos jie buvo galutinai sumušti. Ir kai iš šio lagerio buvo atvestas

uzbekas felčeris, kad suteiktų šiokią tokią medicinos pagalbą kai kuriems tyčia paliktiems sukilėliams, kad patvirtintų sovietų galią, vienas sukilėlis jam išpoškino: „Ek, jūs vergai, mes ėjome jūsų vaduoti, o jūs net piršto nepajudinote!“ - ir spjovė jam į veidą. Gretimai stovėjęs desantininkas karininkas pridėjo prie sužeisto sukilėlio galvos pistoletą ir iššovė pasakęs: „Priešą didvyrį reikia gerbti. Jam taip bus geriau“.

1952 m. Uchtimžemlage 1000 kalinių, paskelbusių bado streiką, buvo išvežti į Norilską. Be to, ten išvežti ir kaliniai iš Salechardo - Igarkos geležinkelio ruožo, kuriame buvo įvykęs sukilimas, taip pat iš Omskstrojaus lagerio, kuriame buvo užmuštas prižiūrėtojas ir operatyvinis darbuotojas („kūmas“), užpulta ir paimta lagerio administracija.

1952    m. rugpjūčio 1 d. MVD Uchtimžemlago apsaugos skyriaus partijos uždaro susirinkimo ištrauka:

.. .Romanovo kalba: „Didelį <... > operatyvinį darbą atlikau 46-ojo lagerio punkte <...>, išsiaiškinau kurstytojus - 28 žmones. Streikas greitai buvo nutrauktas: gegužės mėnesį išaiškinau agitavusį tęsti badavimą; jį po 4-ių apklausos valandų pasiūliau ministrui Noginovui ir drg. Judinui (Uchtižem-lago viršininkas) išsikviesti, manydamas, kad tai bus badavimo nutraukimo pradinis taškas. Mano viltys išsipildė.

Didelį darbą balandžio ir gegužės mėnesį atlikau lagerio skyriuje Nr. 13, kur tikėtasi sukilėlių išpuolių: ten išaiškinau 8 žmones, visi jie buvo izoliuoti...

Be to, ten pat atėmiau ir peržiūrėjau 900 rankraščių ir išaiškinau antisovietinių kurstomojo pobūdžio lapelių autorių. Jis patrauktas baudžiamojon atsakomybėn“. (A. Š„ p. 460)    

„1953 m. gegužės - liepos mėn. Intos antrajame lageryje kaliniai padegė transporterio juostą ir elektros kabelius. Šeštajame lageryje rasti užrašai „Laisvę kaliniams!“ Visa tai reakcija į Vorkutos ir Norilsko įvykius. Vakarų ukrainiečiai ir pabaltijiečių autoritetai, kurstomi trockistų, provokuoja netvarką“.

1953    m. vasarą Uchtoje įvyko grupinis kalinių pabėgimas (pabėgėlių nesugavo). (A. Š., p. 197)

1953 m. birželio 2 d. ištrauka iš pranešimo (Vorkuta):

„Š. m. kovo 20 d. sulaikyti keturi iš 15-ojo lagskyriaus pabėgę žmonės, jie, lydimi į zoną, įsakius 57-ojo lagskyriaus operįgaliotiniui Jevsejevui, konvojaus Čerkašino, Belousovo ir Ovsianikovo buvo sušaudyti“. (A. Š., p. 269)

1953 m. Vorkutoje įvyko 18 grupinių ir pavienių pabėgimų. Iš viso pabėgo 31 žmogus. Sulaikyta - 21 žmogus. Be to, 1953 m. kaliniai įvykdė 10 816 lagerio režimo pažeidimų. (A. Š., p. 246)

1953 m. liepos 21 d. Rečlago partinių organizacijų susirinkimo protokolas:

„Šiandien šachtoje Nr. 2 sustreikavo brigada ir nėjo į darbą. Reikalavo pakeisti konvojų“. (A. Š., p. 247)

„18-ojoje šachtoje aptikta vieta, kur kaliniai, pasigaminę radijo imtuvą, klausėsi „Amerikos balso“. (Ten pat)

„19-ojoje šachtoje kalinių brigada sustreikavo: susėdo ant kelio, reikalaudami komisijos iš Maskvos“. (Ten pat)

1953 m. rugpjūčio 31 d. ištrauka iš Intos Minlago viršininko Fatovo pranešimo:

„Dabar Minlage yra: ukrainiečių 28,5 proc., rusų 12,5 proc., lietuvių 15,5 proc. Moterų lageris slapta leido žurnalą „Tautos keliu“.

Kun. Adomas Alminas organizavo materialinę paramą Abezės invalidų lagerio lietuviams. (A.Š., p. 373)

„...Pavojingiausia Minlage laikoma kalinių kategorija <...> yra Vakarų Ukrainos ir Pabaltijo kaliniai. Šios kategorijos nusikaltėlių veikla turi tikslą: nelegaliai įsigyti šaltąjį ginklą;

persekioti aktyviausius kalinius gamybininkus - jiems grasinta, jie gąsdinti, su jais fiziškai susidorota;

nustatyti nelegalų ar kitokį ryšį su bendraminčiais už lagerio ribų per buvusius kalinius.

Aktyviausia šios kategorijos kalinių veikla paskutiniu metu išryškėjo 2-ojo, 3-iojo, 6-ojo lagerių skyriuose ir Kozymo lagerio skyriuje. Šachtoje Nr. 5, sprogus kalinių padarytai granatai, vienas kalinys žuvo ir vienas suluošintas. Šis faktas liudija, kad granata gaminta nusikalstamais tikslais.

Be to, nusikaltėliai du kartus tyčia padegė šachtą - pirmąsyk transporterio juostą, antrąsyk elektros kabelį.

Trečiajame lagerio skyriuje paskutiniu metu aktyviai reiškiasi banderininkai - jie terorizuoja lagerio gyventojus, chuliganiškai užpuola vidury dienos lagerio aptarnautojus, muša kriminalinį elementą, sąmoningai siekdami šias grupes supriešinti, sukelti netvarką.

Operatyviniai gretimo MVD Rečlago (Vorkutos) duomenys byloja, kad daugelis aktyvių tenykščių įvykių dalyvių bando vėl masiškai sukilti ir, pasak jų, „viską pakartoti, ištaisyti anksčiau padarytas klaidas“; savo uždaviniu jie laiko kenkėjišką darbą plėtoti šiomis kryptimis:

a)    organizuotai ruošti visus lagerio gyventojus sukilti. Užmegzti ryšį tarp visų lagerio skyrių ir su kitais lageriais masiškai vienu metu sukilti;

b)    užmegzti ryšius su aplinkiniais lageriais, su jiems pritariančiais spectremtiniais, buvusiais kaliniais ir kitais elementais, siekiant šiuos kviesti palaikyti ir kartu sukilti;

c)    remiantis palankiai nusiteikusiais jiems gyventojais, organizuoti ir vykdyti skaldomąjį darbą tarp sukarintos apsaugos ir prižiūrėtojų, siekiant patraukti į savo pusę moraliai neatsparius ir nedisciplinuotus asmenis“. (A. Š„ p. 372)

1953 m. rugpjūčio 31d. Minlago partinio aktyvo susirinkimo protokolo ištrauka:

„Š. m. rugpjūčio 29 d. operatyvinis skyrius sutrukdė šachtų Nr. 11-12 ruošiamą diversiją; ten aptikta ir paimta 3 kg 200 gr sprogstamosios medžiagos ir kapsulės - detonatoriai. <...> Turime kalinio B. bylą. Šis kalinys ant drobės parašė atsišaukimą“. (A. Š., p. 374)

„1953 m. spalio 19 d. ir 1954 m. lapkričio 6-7 d. streikavo Intos šachtos Nr. 11-12. 1954 m. birželio 29 d. ir liepos 6 d. įvyko politinių kalinių ir kriminalinių kalinių bado streikas Kozymo lagerio punkte“. (Ten pat)

1953 m. Poliarno lagpunkte prie Sobės upės įvyko maištas. Kaliniai likvidavo lagerio viršininką Udotą. (Žurn. Karta, Nr. 4, 1994., G. Archi-penkovas.)

1953 m. visuotinis streikas Vorkutoje. „Sukurti sukilimo komitetai, į kuriuos įėjo įvairių tautybių atstovai, sava milicija, maisto dalijimo komitetas. Kova prasidėjo 1953 m. liepos 20 d. kalinių sukilimu prie šachtų Nr. 7, 12, 14, 16“. (Streikavo visi, išskyrus šachtą Nr. 6. Ši šachta streikavo 1954 m.) Nedirbo visi kaliniai, išskyrus darbininkus prie šachtos vandens siurblių ir ventiliacijos. Plytinės streikavo taip pat. Kaliniai atsisakė derėtis su vietine Vorkutos administracija. Atvyko generalinis prokuroras R. Rudenka, MVD kariuomenei vadovaujantis generolas plk. Maslenikovas, generalinio prokuroro pavaduotojas Barsukovas ir kt.

Šachtos Nr. 9 streiko komitetas perdavė pareiškimą sovietų vyriausybei. (A. Š., p. 248-249)

Rugpjūčio 1-ąją į šachtą Nr.29 atvyko ta pati komisija. Gen. Maslenikovas prisistatė kaip CK narys. Kalbėjo kalinys mokytojas iš Baltarusijos, po to kiti. Reikalavo laisvės. Gen. Maslenikovas pasakė, kad bausmę vis tiek reikės atlikti, tačiau pažadėjo:

„1. Nuimti nuo drabužių nešiojamus numerius;

2.    Leisti auginti plaukus;

3.    Įvesti už gerą darbą įskaitų sistemą;

4.    Neriboti rašomų ir gaunamų laiškų;

5.    Nuo barakų langų nuimti grotas;

6.    Atlikusiems du trečdalius bausmės išduoti leidimus laisvai vaikščioti už lagerio zonos“. (A. Š., p. 249)

Kaliniai išsiskirstė, bet į darbą nėjo. Kareiviai, ginkluoti automatais ir kulkosvaidžiais, išsikasė apkasus ir apsupo lagerį. Kitą dieną į zoną suėjo grupė karininkų ir fotografavo. Kaliniai sudaužė aparatą ir susikibę rankomis išstūmė čekistus iš zonos. Bandė su gaisrinių mašinų žarnomis vandeniu išsklaidyti kalinius, bet jie supjaustė žarnas. Tada generalinis prokuroras R. Rudenka davė įsakymą šaudyti. Šaudė ir jis pats iš pistoleto. Šaudymas truko dvi tris minutes, pauzė ir vėl ugnis.

Grupė sektantų atsiskyrė iš minios ir pradėjo melstis. Tada kareiviai iš sargybos bokštelių nukovė ir juos.

Visa tai įvyko 1953 m. rugpjūčio 1 d., 11.30 val. Pagal netikslius duomenis žuvo 66 žmonės, sužeisti -134. Kiti šaltiniai sako, kad žuvo keli šimtai kalinių, tarp jų - „...11 lietuvių:

1.    Augustas Bernotėnas (1912 m.)

2.    Afanasijus Kazanas (1898 m.)

3.    Alfonsas Kilbauskas (1923 m.)

4.    Mykolas Čechavičius (1919 m.)

5.    Kazys Kairys (1917 m.)

6.    Vaclovas Milkauskas (1925 m.)

7.    Vitolis Martinavičius (1929 m.)

8.    Bronius Pukys (1930 m.)

9.    Juozas Riauba (1927 m.)

10.    Edvardas Velička (1929 m.)

11.    Lenconas (galbūt Lenciūnas).

...Lagerio sukilimo komitete prie šachtos Nr. 29 lietuviams atstovavo kap. Afanasijus Kazanas. Svarbiausi protesto akcijos organizatoriai čia buvo Edvardas Bucas ir Igoris Dobroštanas“. (A. Š., p. 250)

Vorkutoje streikas prasidėjo 7-ojoje šachtoje. Buvo sudarytas streiko komitetas, kur vienas iš vadovų buvo lietuvis Jaškūnas. Streikui impulsą davė atvežtieji politiniai kaliniai iš Karagandos ir Kemerovo. Pradėjo streikuoti ŠEC-2 ir Ajač Jagos šachtos Nr. 12, 14, 16 bei kitos ir pagalbiniai lageriai.

Ajač Jagoje atvežtieji iš Karagandos kaliniai buvo uždaryti BUR’e. Sužinoję, kad prasideda streikas, bandė iš šio kalėjimo prasiveržti į lagerio zoną. Sargybinis iš bokštelio pradėjo šaudyti, tačiau nušovė nieko nenutuokiančius prie barakų sėdėjusius du kalinius. Vienas iš jų buvo lietuvis Vytautas Maknevičius, Kauno universiteto studentas. Šis įvykis perpildė kantrybės taurę ir sukilimas įsiliepsnojo visu pajėgumu. Buvo sudarytas streikų komitetas, kuriam oficialiai vadovavo Kolesnikovas, o faktiškai Stasys Ignatavičius, sudaręs visų barakų kalinių komitetų patikimą tinklą. Uoliai jam talkininkavo studentas Vladas Šiška iš Zarasų ir Vytautas Vaineikis iš Šiaulių. Per Ajač Jagos komutatorių streikuojantieji palaikė telefoninį ryšį su kitais lageriais. To ryšio čekistai nesusiprato iš karto atjungti, o vėliau, kai darbas visose Vorkutos šachtose buvo atliktas, jį atjungė, tačiau sukilėliai ryšiui panaudojo veidrodėlius.    

Kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai reikalavo nutraukti streiką, o gen. Derevianka kreipėsi į susirinkusiuosius „nedaryti kvailysčių“, bet jis buvo nušvilptas ir izoliuotas, kaliniai nuo jo nusisuko. Po jo kalbėjęs MVD ministro pavaduotojas Maslenikovas pradėjo prašyti nutraukti streiką. Pažadėjo nuimti nuo rūbų numerius, išsiaiškinti ir nubausti nušautųjų kalinių žudikus, nuo barakų langų ir durų išmontuoti grotas, leisti laisvą susirašinėjimą, mokėti pinigus ir pasiūlyti vyriausybei peržiūrėti kalinių bylas, o jei kaliniai nepaklausys, gali įvykti nepataisoma klaida.

Daugelis kalinių šitoje sueigoje išsakė savo mintis, išklojo savo vargus, pažeminimus ir XX amžiaus pasaulinę gėdą, kurią sankcionuoja Sovietų Sąjungos vyriausybė. Ypač griežtai ten nuskambėjo Vytauto Vaineikio kalba.

Ajač Jagos streiko komitetas, pasitaręs ir įvertinęs grėsmingą padėtį, čekistų paruoštus kulkosvaidžius ir nugirdytus kareivius, nutarė laikinai sustabdyti streiką. Kitą dieną, liepos 31-ąją, Ajač Jagos lageris išėjo į darbą. Po kelių dienų komiteto vadovybė buvo areštuota. Stasys Ignatavičius, Viktoras Kolesnikovas, Stepanas Kovaliovas ir Jurijus Prusalovas buvo uždaryti į tardymo izoliatorių 8-ojoje šachtoje. Po kelių mėnesių karinis tribunolas visus nuteisė sušaudyti, o po mėnesio pakeitė nuosprendį į 25 metus, atliekant bausmę sustiprinto režimo lageriuose.

Kapitalinėje šachtoje Nr. 1 irgi buvo sudarytas slaptas streiko komitetas, kuris ragino neišeiti į darbą. Jeigu išėjai į šachtą, tai streikuok itališku streiku - neduok produkcijos. Anglies gamyba sumažėjo kelis kartus, o surasta ir išminuota bomba šachtos nusileidimo angoje išgąsdino ne tik čekistus, bet ir pasyviuosius ar streiko priešininkus. Mirti neturinčioje kategorijos pilnoje dujų šachtoje niekas nenorėjo, tačiau streiko komitetas vis lūkuriavo, nes lagerio kontingentas, daugiausiai iškentėjęs čekistų ankstyvesniųjų metų savivales, buvo labai konservatyvus. Pagaliau čekistai leido nuimti nuo langų grotas, nuo rūbų numerius ir paskelbė kitas lengvatas. Į darbą neišėjo tik antra ir trečia pamaina, matyt, bijojo šachtos susprogdinimo. Pasklidus gandui apie 29-osios šachtos sušaudymą, Streiko komitetas paragino išeiti į darbą. Iš lietuvių komitete, Vytauto Svilo žodžiais, dalyvavo jis, Edvardas Laugalys, Juozas Grušys, Albinas Bliujis. Streiko komiteto pirmininkas buvo rusas Rybalka.

Paskandinus kraujuje 1953 m. sukilimus Norilske ir Vorkutoje, kaliniai tik trumpam laikui buvo ištikti šoko. Atsitokėjo tuojau pat ir dar su tvirtesniu ryžtu, taisydami savo klaidas, pradėjo ruoštis sukilimams ir ateinančioms kovoms, pralaimėjimams ir pergalėms, nes monolitinis sovietinis režimas vis dar buvo pakankamai stiprus. Aktyviosios lagerio masės pasipildė radikaliu elementu, kuris negalvodamas stačia galva veržėsi į kovą, nes buvo patyręs aukos kartėlį ir nors menko laimėjimo saldų širdies virpulį tikint savo teisėta pergale. Reikėjo išlyginti gretas, patikrinti jų kiekybę ir kokybę, nukreipti radikaliuosius į šnipų išaiškinimą ir jų likvidavimą, įtikinti visus politinius kalinius, kad galima išlikti tik vienas kitą palaikant, t. y. sukuriant naują visuomenę.

1953-1954 m. Vorkutoje buvo išaiškinta ir likviduota nemažai „stu-kačių“.

Susprogdinta 7-osios šachtos elektros pastotė ir čekistų 7-osios šachtos administracijos komunistų partijos susirinkimas (1954 m. sausio 14 d.), 4-ąją šachtą maitinantis elektros kabelis (1955 m.) ir sutraukytas kelių šimtų metrų pagrindinis šachtos transporteris. Anglies gavyba krito pusiau.

1954 m. sustreikavo Vorkutos 6-oji šachta (4 lagskyrius).

„1954 m. 4-ajame lagskyriuje (virš. drg. Žilinąs) netinkamas elgesys su ginklu sąlygojo nepaklusnumo aktą. <...> 1953 m. daugelį dienų nedirbo pusė Rečlago, o dabar 4-ajame lagskyriuje vėl kartojasi pernykščiai įvykiai...“

Iš politinio sk. v-ko Popovo pranešimo Vorkutos partinėje konferencijoje, įvykusioje 1954 m. balandžio 24-25 d. (A. Š., p. 268)

Algirdas J. Kujalis pasakoja apie Vorkutos 7-ojoje šachtoje veikusią kovinę organizaciją „Juodoji kaukė“, kuri baudusi „stukačius“ ir vykdžiusi diversijos aktus šachtoje. Toliau jis apibūdina (1954-1955 m.) :

„...užsiverbavau į slaptą organizaciją „Juodoji kaukė“. Tai lyg kovinė grupė „stukačiams“ bausti ir kitoms diversijoms vykdyti...

Noriu priminti, kad ir politinių kalinių buvo ne viena kategorija. Vieni atlikinėjo bausmę tyliai, pasyviai, kiti visais galimais būdais stengėsi kovoti ir lageriuose, net tada, kai atrodė nuveikti nieko neįmanoma“. (Vorkutos politinių kalinių atsiminimai. V., 1998, p. 107)

„1954 m. pavasarį Kniažpogosto 21-ajame OLP’e įvyko kalinių streikas. Organizavo kriminaliniai kaliniai. Prižiūrėtojus išvijo iš zonos. Įkaitais buvo paimti v-ko pavaduotojas Zavjalovas ir sveikatos skyriaus v-kas Okunevas. <...> Užlipęs ant vieno barako stogo dūdų orkestras ištisas paras griežė gedulingą Šopeno melodiją. <...> Penktą dieną kaliniai streiką nutraukė“. (A. Š., p. 423)

1954 m. suaktyvinama LLKS veikla Vorkutos lageriuose.

1954 m. įkurta organizacija „Sojuz borcov za svobodu“ ir „Severnyj sojuz za svobodu“. Vadovas Jemeljanas Repinas.

1954 m. Rusų kalba išspausdintas pogrindinis laikraštis „Severnoje sijanije“ ir keletas atsišaukimų į Vorkutos kalinius, raginantys ruoštis sukilimui.

1954-1955 m. Intos moterų lageryje (Nr. 4) buvo leidžiamas pogrindinis laikraštėlis „Žiburėlis tundroje“. Redagavo Natalija Pupeikienė. (A. Ruzgas. Min. str.)

1954 m. Intos lageriuose buvo leidžiamas satyrinis pogrindinis laikraštėlis „Po šimts kalakutų“. Redagavo Algirdas Čeponis. (Ten pat)

1954-1955 m. Žigulių (Kuibiševo elektrinės statyba. HES) lageryje buvo leidžiamas iki 24 pusl. apimties pogrindinis laikraštėlis „Tėvynės Aidas“. Išleista 13 numerių. Jį redagavo ir leido: B. Jancevičius, A. Stasiškis, A. Ramanauskas, K. Ramanauskas, J. Vaidelis ir kt. (Laikr. Širvinta, 1990, ir A. Stasiškis)

1954-1955 m. Magadano lageriuose buvo leidžiamas pogrindinis laikraštis „Toli nuo Tėvynės“ apie 30 puslapių apimties. Leido A. Ruzgys, J. Vyšniauskas, P. Paulikas, P. Karčiauskas, B. Šapka, Č. Kavaliauskas ir kt.

(A. Ruzgas. Min. str. ir B. Zlatkus)

1954-1956 m. Džezkazgano Rudniko lageryje buvo leidžiamas pogrindinis proginis laikraštėlis „Svajonė“. Išleisti 8 numeriai. Redagavo Celes-tinas Ajauskas. Leidybai vadovavo ir apipavidalino Stasys Sloveckas.

(A. Ruzgas. Min. str. ir C. Ajauskas)

1954 m. už tai, kad 22 metų Smirnovas Intos v-kui Chalejevui nenukėlė kepurės, buvo pasodintas į karcerį, kur jis susidegino. Todėl kaliniai paskelbė 7 dienų bado streiką. Lietuviai dalyvavo aktyviausiai. (A. Š., p. 356)

1954 m. Maskva, Lukjanovui

„GULAG’o nurodymu iš visų Šiaurės lagerių į Intą numatyta pasiųsti kitų šalių piliečius. Numatyta pervesti 3 tūkst. žmonių. Atvykę į Intą, jie ėmė reikšti pretenzijas.<...> Todėl jie visi organizuotai atsisakė dirbti...“ (A. Š., p. 278)

1954    m. įvyko stambiausias SSRS sukilimas Džezkazgane, nusinešęs daugiau kaip 600 kalinių gyvybių. Numalšintas tankais.

1955    m. streikas baudžiamajame lageryje „Izvestkovaja“ Kolymoje.

(SvG., p. 209)

1955 m. Vorkutoje ypatingajame spec. baudžiamajame lageryje Nr. 62 pagamintas detektorinis radijo imtuvas, kurio du mėnesius nuolat klausėsi kaliniai. Dėl to įkurtas Visuotinis Vorkutos streiko komitetas, kuris paruošė 1955 m. streiką ir jam sėkmingai vadovavo.

1955 m. tame pačiame lageryje atkurtas pogrindinis laikraštėlis spausdintas rusų kalba „Severnoje sijanije“. Redagavo J. Repinas. Leido V. Vaineikis ir kt.

1955 m. tame pačiame lageryje buvo leidžiama ranka rašytas pogrindinis laikraštėlis „Varpas“, kurį redagavo Pranas Veverskis, Edvardas Lau-galys, Aloyzas Kudukis, Povilas Vaičekauskas, Adomas Lukaševičius ir kt.

1955 m. tame pačiame lageryje išleistas spausdintas pogrindinis laikraštėlis „Protėvių takais“. Redaktorius Teodoras Kilikevičius. Leido LLKS. Taip pat buvo išleista keletas spausdintų atsišaukimų, kurių dalis yra saugoma Lietuvos ypatingame archyve Vilniuje.

1955 m. Vorkutos 62-ajame lageryje įkurta pogrindinė antisovietinė kovos mokykla. Dėstė rusų antikomunistai.

1955 m. rudenį tame pačiame lageryje internuota apie dešimt aukštų GULAG’o karininkų. Reikalauta iš karcerio paleisti neteisėtai izoliuotus kalinius.

„Stalinui mirus, buvo paskelbta amnestija, bet politinių kalinių lūkesčiai neišsipildė: pirmiausia buvo paleisti kriminalistai, žmogžudžiai, vagys ir kitas gaivalas. Trūko politinių kantrybė. Prasidėjo streikai (I streikas -1953 m. liepos 21 d.; II streiką 1955 m. vasarą Vorkutoje pradėjo lietuviai)“. (B. Brazdžionis. Poezijos pilnatis. V., 1989, p. 531)

„Varpo“ laikraštyje 1996 m. Nr. 2 (21) ir Nr. 3 (22) Vincas Gurskis aprašo apie atsikuriančias LLKS organizacijas ir bręstančius sukilimus sovietų konclageriuose: „Kovos grupės veikė Vorkutos konclageriuose. Anglies kasyklose buvo vykdomi diversiniai aktai, sprogdinami mechaniniai įrengimai, elektros pastotės. Šioje veikloje aktyviai reiškėsi E. Buroko, E. Laugalio, V. Svilo ir E. Smetonos suburtos grupės, kurios 1954 m. susijungė su LLKS grupėmis. Pradėta bendrauti su kitų tautybių politinių kalinių organizuotomis grupėmis, kurias ėmė vadinti bendru vardu „Sojuz borcov za svobodu“ (Laisvės kovotojų sąjunga). Taip brendo jėgos bendram politinių kalinių sukilimui“.

Praūžus 1953 m. sukilimo bangai Vorkutos lageriuose ir atsigavus nuo šoko, patirto kalinius šaudant, 1954 m. vėl atkuriamos pogrindinės grupuotės ir jungiamos su LLKS.

LLKS tikslams pasiekti buvo numatyta agitacija, propoganda, sabotažas, diversijos. Visos šios priemonės jau buvo vykdomos. Svarbiausias tikslas lageriuose turėjo būti visuotinis kalinių streikas, reikalaująs pagal aplinkybes dalinės ar visiškos laisvės.

LLKS per laisvai samdomus lagerio ar šachtų darbuotojus užmezgė pastovius ryšius su visais Vorkutos lageriais. Išsiuntinėjo laikinus LLKS įstatus ir veikimo planus. Beveik visuose lageriuose susikūrė LLKS komitetai, kuriems vadovavo autoritetingi, kovose užgrūdinti vadovai. Kiek prisimenu, šachtoms Nr. 1 - V. Svilas ir E. Laugalys; Nr. 8 - J. Klastauskas, A. Brunza; Ajač Jagoje Nr. 12,14,16 - Skačkauskas, Ivaškevičius, Mileris; Nr. 3 - P. Aleksiejūnas; Nr. 4 - M. Kemtys, T. Kilikevičius, E. Smetona; Nr. 9, Nr. 10 - J. Žilinskas; Nr. 6 - J. Skaržinskas; sanmiesteliui - Z. Pal-davičius, 62-ajam spec. ypatingajam lageriui - S. Ignatavičius; Nr. 40 -V Svetikas, A. Petraitis ir daugelis kitų. Vėliau šie žmonės (1955 m.) tapo šachtų streiko komitetų vadovais.

1953-1954 m. Norilsko, Vorkutos ir Džezkazgano kalinių krauju iškovoti lagerių režimo palengvinimai kalinių nebetenkino. Jie troško laisvės ir idėjų pergalės, dėl kurių buvo netekę laisvės. Abiejų barikadų pusės aiškiai suprato, kad taikos nebus, kalinių pasipriešinimas vis stiprės.

Sutrikę čekistai vartojo smurtą, už menkiausią įtarimą sodino į karcerius ar vežė į garsųjį spec. ypatingąjį griežto režimo 62-ąjį lagerį. Tuo būdu lagerių vadovybė, pati to nenorėdama, subūrė laisvės kovotojų grupuotę, kuri, vykdydama LLKS tikslus, siekė visuotinio Vorkutos kalinių streiko. Dar didesnį poveikį padarė studento iš Kauno Povilo Ulozo išaugintas kristalas ir iš jo pagamintas detektorinis radijo imtuvas, per kurį rusų kalba iš „Amerikos balso“ išgirdome, kad 1945 m. Jaltos konferencija laikinai perdavė SSRS valdyti Lietuvą, Latviją, Estiją, Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą. Šiuo pagrindu buvo pradėtas ruošti visuotinis 1955 m. Vorkutos streikas.

Suderinus su daugelio lagerių LLKS skyriais, štabas buvo perkeltas į spec. ypatingąjį režiminį 62-ąjį lagerį. Buvo sudaryta nauja ryšių sistema. Iš gretimos 8-osios šachtos atvesdavo remontininkų brigadą, kuriai vadovavo Stasys Laskauskas. Jis ir tapo tiesioginiu ryšininku. Išskaptavęs kaplio kote tuštumą, didžiai rizikuodamas, kasdien pirmyn ir atgal nešė atsišaukimus, nurodymus, laikraštėlius ir pinigus, kuriais kitų lagerių kaliniai rėmė čia esančius. Jis visą korespondenciją perduodavo Jonui Navickui, o šis per ištremtus Pavolgio vokiečius su motociklais išvežiodavo adresatams.

Vorkutos streikui parengti ir vykdyti buvo sudarytas streiko komitetas:

S. Ignatavičius - pirmininkas, V. Vaineikis - spaudos reikalai, J. Valaitis - koviniai reikalai ir disciplina, E. Burokas - saugumas ir ryšiai, I. Uogintas - strategija ir taktika, V. Šiška - ryšiai su kitataučiais, A.Plepys -ūkio ir kt. reikalai.

S. Ignatavičius „Mindaugo“ vardu parašė laišką kreipimąsi į visus Vorkutos ir Intos politinius kalinius; jo leitmotyvas - Vakarai 1945 m. Jaltos konferencijoje mus išdavė. Praėjo dešimt metų, kovos mes nenutraukėme nei Tėvynėse, nei lageriuose, todėl kreipiamės į lietuvius, latvius, estus, baltarusius ir ukrainiečius kviesdami skelbti visuotinį 1955 m. streiką. Mes galime sutikti su kompromisu dirbti nelaisvėje tik savo Tėvynėje, o čia -tik laisvais žmonėmis. Kitų tautybių kaliniai kviečiami solidarizuotis su mumis, nes būdami laisvi padėsime ir jiems. Streikas turi būti taikus, bet kokiomis priemonėmis išvengti konfliktų su ČK. Atsiradus pavojui susidoroti su kaliniais kaip 1953 m. - streiką nutraukti. Ir perspėti čekistus: jeigu būtų lemta įvykti kruviniems įvykiams, kaliniai padarys taip, kad Vorkutos anglies šachtos nebus tinkamos eksploatuoti šimtmetį. Streiko data bus paskelbta vėliau.

Čekistai užuodė, kokie įvykiai bręsta Vorkutoje, tačiau tiksliai nežinojo, kas ir kur vadovauja ir kada streikas įvyks. Per savo agentus iš pradžių gąsdino, kad streikas neįvyks, kad streiką rengia provokatoriai su čekistų žinia, norėdami politiniams kaliniams „nuleisti kraują“ ir atkurti buvusį lagerių režimą, nes sovietų valdžia kaip niekados yra tvirta ir ultimatumais nieko nepeši.

Vėl buvo atnaujintas rusų kalba laikraštėlio „Severnoje sijanije“ („Šiaurės pašvaistė“) leidimas. Išleisti du numeriai. Pradėtas leisti spausdintas laikraštėlis lietuvių kalba „Protėvių takais“, redaguojamas T.Kilikevičiaus, spausdinami atsišaukimai ir sukilimo instrukcijos. Vienu metu dirbdavo net iki 20 kaligrafiškai rašančių žmonių. Tai V. Korsakas, P. Vyturys, J. Mike-lionis, E. Smetona ir daugelis kitų.

Atvežus į 62-ąjį lagerį E. Laugalį, P. Veverskį, A. Brunzą, A. Kudukį, A. Lukaševičių, P. Vaičekauską ir kitų mūsų inteligentų, buvo nutarta leisti ranka rašytą „Varpą“. Tai buvo stiprus sąsiuvinio apimties politinis bei literatūrinis laikraštėlis, kvietęs kalinius į streiką, į kovą dėl laisvės. Ukrainiečiai leido vieno lapo laikraštuką, atrodo, „Nepodleglost“ (Nepriklausomybė).

Politiniai kaliniai ėmėsi saugumo priemonių: buvo tikrinami laiškai, vienas žmogus neturėjo teisės prieiti prie prižiūrėtojo. Svarbiausią įnašą saugumo srityje atliko T Kilikevičius. Jis su savo žvalgybininkais išaiškino kelis, atrodo, pasitikėjimo vertus žmones, kurie buvo agentai, per kuriuos suklaidino čekistus - atseit streikas įvyks porą savaičių vėliau, t. y. rugpjūtyje.

„X“ streiko diena - liepos 21-oji. Apie ją žino tik centrinis Streiko komitetas ir kitų lagerių streiko komitetų pirmininkai. Tačiau 4-ojoje šachtoje įvyksta priešlaikinis streikas. Kaliniai dėl nesutarimo su konvojumi negrįžta į gyvenamąją zoną, o čia, nesulaukdami grįžtančiųjų, neišeina į darbą ir kiti. Čekistai dezinformuoja, tarsi 4-oji šachta sušaudyta. Provokatoriai tiesiog šaukia: „Streikas - provokacija!“ Jau ir taip stipriai ginkluotą sargybą pastiprina Leningrado ir Kontemirovo divizijos, kurioms vadovauja pats generalinis prokuroras Rudenka. Silpnesniųjų valia mažėja, prasideda murmesys: „Kam to reikėjo, iššaudys kaip kiškius“... Delsti nebuvo laiko. Reikėjo ankstinti sukilimą. Aušo lemiamoji 1955 m. liepos 19-oji diena - visuotinio Vorkutos sukilimo diena, čekistų pavadinta „Pabaltijiečių streiku“.

Pagal Streiko komiteto instrukcijas, kiekviename lageryje 5 val. ryto ginkluoti peiliais LLKS aktyvistai ateina į gyvenamuosius barakus ir perspėja, kad nė vienas kalinys neitų į darbą. Tai pasiekus, visos lagerių zonos pereina į karinį režimą. Dieną ir naktį, vykstant streikui, budi kalinių sargyba.

TEC-2 lageryje šios instrukcijos kaliniai nesilaikė. Naktį nugirdyti kareiviai prakirpo spygliuotas vielas ir, užklupę miegančius kalinius, sumušė. Tai vienintelis streiko metu nukentėjęs lageris.

Atomazga vyko greitai. Valdžia, supratusi, kad nieko nepeš, o gal išsigandusi, kad kaliniai gali pradėti sprogdinti šachtas, ėmėsi taikių priemonių. Kai kuriose šachtose vyko teismai. Nepilnamečius ir atlikusius du trečdalius bausmės paleido, o trečdalį atsėdėjusius - išleido už zonos.

7-ojoje šachtoje panaikino sargybą bokšteliuose ir leido politiniams kaliniams apsigyventi už zonos, kad tik šie eitų į darbą.

Pasiekta pergalė 1955 m. Vorkutos streike pagrindinę politinių kalinių masę patenkino ir visos šachtos pradėjo kasti anglis.

Streiko nuostoliai: už 1955 m. streiką - sukilimą 47 žmonės vieneriems metams buvo išvežti į uždarą politizoliatorių - Vladimiro kalėjimą. Kiti aktyvesni kaliniai, daugiau kaip 300 žmonių, išvežti į Taišeto lagerius Bratsko rajone.

1953-1954 m. sukilimai Norilske, Vorkutoje, Džezkazgane ir kitur buvo spontaniški, paskandinti kalinių kraujuje, tačiau kiekvienas jų davė rezultatų: lengvino nepakeliamą kalinių dalią, rodė ir ugdė viltį, kad suderinus bendrus veiksmus galima įveikti „nenugalimąją“ vienu ar kitu būdu beveik visą pasaulį pasiglemžusią SSRS.

1955 m. Vorkutos konclagerių streikai jau organizuoti. Tai generalinė repeticija „pakartot ištaisant anksčiau padarytas klaidas“ (rašoma Komijos ASSR archyvuose rastame čekistų dokumente (PAKO, f. 2174 A. 1, b. 258, 1. 188-19P). 1956-1957 m. visuotinis SSRS kalinių streikas turėjo ekonomiškai parklupdyti „blogio imperiją“, nes visa jos ekonominė sistema laikėsi tik prievarta ir nelaisvu dvidešimties milijonų politinių ir kriminalinių kalinių darbu.

Komunistai užbėgo įvykiams į priekį. Jie 1956 m. išsiuntė į kalinimo vietas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijas, kurios beveik 90 proc. kalinių išleido į laisvę, kitiems sumažino bausmes.

LLKS, „Sojuz borcov za svobodu“, „Norilsko Vyčiai“ ir kitų pogrindžio organizacijų nariai nenuliūdo, kad 1956-1957 m. neįvyko visuotinis streikas, nes jo pasekmių niekas nenumatė, bet jie džiaugėsi savo laikinąja pergale, po kurios priešas turėjo trauktis. Ne dėl Stalino mirties, o nuo politinių kalinių streiko pradžios pradėjo byrėti SSRS imperija. Stalino mirtis nenutraukė represijų, žudymo ir genocido. Komunistai savo ideologija per visą valdymo laikotarpį naikino savas ir svetimas tautas. Jau po Stalino mirties „demokrato“ Chruščiovo įsakymu 1953-1954 m. atvirai buvo šaudomi ir tankais traiškomi beginkliai politiniai kaliniai - vyrai ir moterys, 1959 metais - Voronežo Telmano gamyklos dirbantieji, 1960 metais - Temir-Tau (Karagandos srityje), 1962 m. - Novočerkasko (Rostovo srityje) gyventojai.

Gal užmiršome Gorbačiovo inspiruotas žudynes Tbilisyje, Baku, Vilniuje? Daugelis dabar rašančių prisiminimus džiaugėsi: Stalinas mirė, retežiai krito! Visi laimingi „gerųjų komunistų“ laiminami išėjo į laisvę. Neklaidinkime nežinančiųjų, - kad tapome laisvi, padėjo sukilėlių nekaltas kraujas, jų ryžtas ir pareiga tęsti kovą už Tiesą. Tai jie mums suteikė laisvę, o ne Stalinų mirtis. Prisiminkime „gerojo komunisto“ A. Sniečkaus laišką SSKP CK SSRS, rašytą 1956 m. gruodžio 6 d.:

„Respublikos politinę padėtį neigiamai veikia ir tai, kad paskutiniuoju metu į Lietuvą po amnestijos ir atlikę bausmę sugrįžo daug asmenų, anksčiau įvykdžiusių sunkius kontrrevoliucinius nusikaltimus. Daugelis jų kitados buvo buržuazinių partijų lyderiai, ginkluotų pasipriešinimo būrių vadai“. (Russkije vojenyje archyvy, Č. 1, 1953, M., p. 257-258)

A. Šerėno knygoje „Vorkutos mirties lageriai“ (p. 260) yra įdėtas į akį nekrentantis, bet įdomus dokumentas, rastas Komijos ASSR partiniame archyve Syktyvkare.

„Komijos sr. SSKP komiteto sekretoriui drg. Osipovui PRANEŠIMAS

Apie SSRS Vorkutos PDL politinio skyriaus 1955 metų II pusmečio darbą

(streiko laikotarpis. - Aut.).

...Iki 1956 metų sausio 1 dienos apgyvendinti už zonos išleisti 14 919 žmonių, palengvinto režimo - 12 264, bendrojo režimo - 19 210 žmonių. Kai kurių zonų išardyti aptvėrimai (27-asis OLP’as, aptarnaujantis šachtą Nr. 7, lagerio skyrius Nr. 3, aptarnaujantis šachtos valdybą Nr. 2 (SU-2), buvęs lagerio skyrius Nr. 15, aptarnaujantis šachtas Nr. 3 ir Nr. 4).

Politinio skyriaus viršininko pavaduotojas pulkininkas Popovas“.

(A. Š„ p. 260)

1955 m. išardytos lagerių zonos, išleisti 14 919 žmonių, o SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisija pradėjo amnestuoti kalinius tik 1956 m. vasarą.

Kuo 1955 m. Vorkutos politiniai kaliniai tapo geresni ir nusipelnė priešlaikinės laisvės? Darbu? Ne - streiku! (nors apie 1955 m. streikus Vorkutoje oficialiai nenorima niekur skelbti, išskyrus BI-BI-SI ir Bernardą Brazdžionį).

Adomas Lukoševičius„Su „Varpu“...

„Po 1953 m. streikų ir kruvino susidorojimo su kaliniais 1955 m. buvo vėl pradėta ruoštis streikui.

Iš „Kapitalinės“ anglių kasyklos Nr. 1 buvo išvežti į 62-ąjį ypatingąjį baudžiamąjį lagerį Albinas Brunza, Edvardas Laugalys ir Adomas Lukaševičius, kurie aktyviai ruošė kalinius streikui 1-ojoje šachtoje. 62-ajame lageryje visa savo esybe įsijungiau į streiko eigą. Pradėjom leisti laikraštėlį „Varpas“, kuris iš rankų į rankas keliavo po Vorkutos gulagus ir kvietė į žūtbūtinę kovą su komunistų ideologija, už tautų ir žmogaus teises, už teisę gyventi... Laikraščiui medžiagą ruošė P. Veverskis, E. Laugalys, A. Kudukis, A. Lukaševičius ir daugelis kitų.

Mūsų kova davė rezultatų. 1956 m. buvo peržiūrėtos politinių kalinių bylos ir didelė jų dalis buvo paleisti iš lagerių ir kalėjimų“. (Varpas, 2000, Nr. 6, p. 20)

Ignas Uogintas„Vorkutos kaliniai sukilo“

„1955 m. į spec. ypatingąjį režimo lagerį Nr. 62 buvau atvežtas kaip streikų agitatorius. Čia tokių pačių, netinkančių kitų lagerių režimams, radau daugiau. Susitikę aptarėme tarptautinę ir SSRS vidinę ekonomiką, kuri laikėsi ant kalinių ir tremtinių darbo. Nutarėme paruošti ir paskelbti 1955 m. „Pabaltijiečių“ streiką, kuris, mano galva, turėjo peraugti į visos Vorkutos kalinių streiką. Sudarėme Vorkutos Streiko komitetą. Pirmininku buvo išrinktas Stasys Ignatavičius, aš buvau pavaduotojas ir atsakiau už strategiją ir taktiką. Stasį išvežus į uždarą Staraja Russ kalėjimą, streikui vadovauti teko man. Po visus lagerius išsiuntinėjome nurodymus, ypač pabrėždami, kad nekartotų 1953 m. klaidų ir vengtų bet kokių aukų. Matant, kad čekistai gali susidoroti su kaliniais, streiką tučtuojau nutraukti. šis streikas turėjo būti generalinė repeticija. Gavus kitų lagerių pritarimą, pasiruošimas vyko sklandžiai ir rezultatas buvo teigiamas, išskyrus kelias dešimtis kalinių, kurie buvo išvežti iš Vorkutos į Vladimiro kalėjimą. Po 1953-1955 m. streikų bangos komunistai 1956 metais turėjo atverti lagerio vartus ir šimtai tūkstančių žmonių sugrįžo pas savas šeimas“. (Ten pat)

Stasys Ulevskis.„Streiko įkvėptas“

„Pagal Visuotinio Vorkutos streiko komiteto instrukciją ir vietos lagerio 7-osios šachtos kalinių sutarimą 1955 m. liepos mėnesį įvyko politinių kalinių streikas.

Buvo reikalaujama išleisti kalinius į laisvę. Streiko metu atėjo lagerio viršininkas Sičiovas su svita nepažįstamų karininkų ir gražiai prašė eiti į darbą, žadėdamas kalinius išleisti į laisvę. Kaliniai jo žodžiais nepatikėjo. Tada jis davė ženklą sargybai bokšteliuose, kad jie iš ten dingtų, o kaliniams pasakė, kad eitų į darbą ir įsikurtų kur nori, net už lagerio zonos. Sargybiniai išlipo iš bokštelių, o žmonės, pasičiupę savo asmeninius daiktus ir patalynę, paliko lagerį.

Kadangi 7-osios šachtos streiko vadovas Feliksas Kirvelaitis jau ankščiau buvo perkeltas į TEC-2, man teko streiko rūpesčiai. Aš kreipiausi į Juozą Žilinską ir kitus, užklausdamas, ką daryti. Gavau atsakymus: tikslas pasiektas, eikite į darbą ir ruoškitės tolimesnei ateities kovai. Žmonės apsigyveno kas kur sugebėjo, o vietoj buvusio lagerio buvo įkurta čekistų seržantų mokykla. Kaliniai turėjo registruotis komendantūroje, kol 1956 m.

birželio - liepos mėn. atvykusi iš Maskvos komisija apie 90 proc. kalinių išleido į namus.

Iš viso to supratau, kad laisvę Lietuvai gali atnešti tik kova bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Todėl būdamas Lietuvoje iš karto įsijungiau į LLKS ir su Juozu Žilinsku dalyvavau Klaipėdoje SSRS antikomunistų suvažiavime ir pagrobiant aukšto rango čekistą Vilniuje. Taip pat iki Atgimimo platinau laikraštį „Varpas“ ir kitus įvairius antisovietinius atsišaukimus Suvalkijoje“. (Ten pat, p. 21)

Juozas Grušys.„Pradėjom...“

„1954 m. Vytautas Svilas, Edvardas Laugalys, Adomas Lukaševičius ir aš pagal LLKS direktyvas pradėjome ruošti streiką šachtoje „Kapitalinė“, bet buvau išaiškintas ir uždarytas į izoliatorių. Čekistai nesugebėjo įrodyti mano dalyvavimo ruošiant streiką, bet, anot jų, bus geriau, jei aš būsiu atskirtas nuo masių. Tais pačiais metais mane išvežė į 59-ąjį lagerį, kuriame buvo laikomi kriminaliniai kaliniai. Čekistai nesugebėjo palaužti LLKS ryžto ir streikas „Kapitalinėje“ šachtoje, kaip ir visuose Vorkutos lageriuose, įvyko.

Jaučiu pasitenkinimą, kad ir aš prisidėjau prie XX amžiaus monstro kritimo“. (Ten pat, p. 23)

Vincas Korsakas.„Vieningai“

„Tai atsitiko 1955 m. liepos mėnesį Vorkutos 7-ojoje šachtoje. Į darbą eidavau retai. Septynias paras atsėdžiu izoliatoriuje, tris keturias praleidžiu gyvenamojoje ar darbo zonoje, po to vėl į izoliatorių. Einančiam iš izoliatoriaus sutikę draugai pasakė, kad rengiamas streikas. Tačiau surengti streiką, kai lageryje keturi penki tūkstančiai įvairių tautybių, įvairaus amžiaus, įvairiai mąstančių kalinių, ne taip paprasta. Norėdamas, kad streikas įvyktų, ir aš vaikščiojau po barakus ir kalbėjausi su streikui nepritariančiais. Vieni bijojo, kad bus sušaudyti, kiti, jog praras lengvesnį darbą, dar kiti, kad bus uždrausti namiškių siuntiniai. Iš savo pusės jie buvo teisūs, tačiau masinis streikas - tai ne kelių asmenybių reikalas. Čia sprendžiamas tūkstančių likimas. Streiko atmosfera buvo jaučiama ne tik lageryje, bet ir už jo: į sargybų bokštelius kėlė kulkosvaidžius. Vietoj vieno sargybinio atsistojo du.

Numatytą dieną streikas prasidėjo. Į pirmąją pamainą ne tik į šachtą, bet ir į antžeminius darbus neišėjo nė vienas kalinys. Tačiau lagerio administracija, matyt, irgi rengėsi iš anksto. Zonoje įtaisė keliolika garsiakalbių ir nuolat kartojo: „Gerbiami kaliniai, neprisidėkite prie sabotažininkų ir streikuojančių. Eikite į darbus be sargybos!“ Atidarė lagerio vartus, iš sargybos bokštelių nuėmė sargybinius.

Streiko organizatoriai tokio negirdėto įvykio SSRS nebuvo matę. Visi tikėjosi griežtesnių veiksmų, gal net represijų. O čia iš garsiakalbių liejosi kuo gražiausi pažadai. Pirmoji ir antroji pamaina į šachtą nenusileido. Trečioji - į darbą išėjo beveik visa. Tačiau buvo ir tokių, kurie streiko nenutraukė. Juos, kartu ir mane, išvežė į 62-ąjį lagerį, o iš čia į Vladimiro politizoliatorių - kalėjimą. Kalėjimo viršininkas perskaitė nuosprendį: sabotažas, atsisakymas eiti į darbą, streikų rengimas... - nubaustas vieneriems metams atlikti bausmę Vladimiro kalėjime“. (Ten pat)

1955 m. sausio mėn. Tiumenės sr. 501-ojoje statyboje prasidėjo bruzdėjimas. Užuot nuginklavę sargybą ir pradėję išvaduoti lagerius, buitininkai su ginklais pabėgo į tundrą. Kalinius lageryje čekistai kulkosvaidžiais iššaudė.

Ona Lešinskaitė-Švedienė:

„Dar lageryje būdama buvau įkliuvusi su lagerio spauda - laikraštėliais. Bet spėjau laukan išbėgusi paslėpti. Prižiūrėtoja rado. Aš išsigyniau, už tai manęs pusę metų neišleido už zonos. Du kartus buvau nuėjusi, kur griežto režimo lagery sėdėjo vyrai. Tarp jų buvo man žinomas Juozas Jen-cevičius“ (vienas iš 1955 m. streiko vadovų. - E. B.). (Vorkutos politinių kalinių atsiminimai. V, 1998, p. 115)

Antanas Latūžys atsiminimuose rašo:

„1955 m. liepos 26 d. (streikas prasidėjo liepos 19 d. - E. B.) pašaukė mane ir liepė atiduoti patalynę. Surinko apie šimtą vyrų, išleido pro vartus, susodino ir mus paliko be sargybos, be šunų. Sėdim, nė iš vietos, laukiam kas bus. Negreitai iš būstinės išėjo du sargybiniai su mūsų dokumentais ir veda. Mes nustebome, kaip čia yra, kad iš paskos niekas neseka. Atvedė ir paliko prie moterų lagerio. Laukiam, laukiam, o mūsų vadovų nėra. Bijom nuo žemės pasikelti, kad iš sargybos bokštelio į mus nepaleistų automato serijos. Pradėjo spausti gamtos reikalai, nes jau pusė dienos praėjo. Pabandėm atsistoti, nieks nieko nesako ir nešaudo... Išdavė pažymėjimus, laisvai galėjom išeiti ir kada norim grįžti, pasidarėm laisvi gyventojai“. (Ten pat, p. 143)

1955 m. rugsėjo mėn. Vorkutoje solidarumą su kriminaliniais kalinių lageriais čekistams pavyko palaužti provokacijomis. Savo atsiminimuose rašo Vincas Korsakas: „...Čekistams labai rūpėjo susidoroti su baudžiamojo lagerio kaliniais, iš kurių nieko gero negalėjo tikėtis ir ateityje. Savo rankomis to padaryti nenorėjo, todėl pasirinko visur naudotą metodą. Lageryje, kuriame kriminalinių buvo keli tūkstančiai, puolė iš 62-ojo baudžiamojo atvežtus apie du šimtus politinių kalinių, apgyvendintų viename barake. Užvirė nuožmi, atvira ir nelygi kova. <... > Neatlaikę spaudimo šoko į uždraustą zoną, bet čia juos pribaigė automatų šūviai iš sargybos bokštelių. <... > Iš lietuvių prisimenu žuvusį suvalkietį Jokūbauską ir berods žemaitį Makarą. <... > Po šios tragedijos kilo šurmulys ir mūsų 62-ajame lageryje. Suradome aukštą stiebą ir ant pastato aukštai iškėlėme juodą iš 6 paklodžių susiūtą vėliavą. Įsakė vėliavą nukabinti. Nepadeda nei grasinimai, nei derybos. Budėjom tris naktis. Blogiausia čekistams buvo tai, kad vėliavą matė ne tik čia šalia esanti gyvenvietė, bet ir Vorkutos miestas. Po trijų dienų įvyko gedulo mitingas, buvo pasakyta daug kalbų, pasmerkiančių čekistus ir komunistų partiją, tylos minute pagerbti visų tautybių žuvusieji ir nuleista vėliava“. (Ten pat, p. 68-69)

Prie imituoto karsto, padengto tundros pilkomis samanomis, tris dienas budėjo garbės sargyba, o lagerį nuo čekistų saugojo apie du šimtus lagerio savisaugos karių. Dar viena vėliava, raudono audeklo su juodais kraštais, buvo iškelta V. Vaineikio ir esto E. Russo ant izoliatoriaus stogo.

„1956 m. sausio mėn. Taišeto „mirties trasoje“ įvyko masinis bado streikas. Ozerlago 307-ajame lagpunkte 950 kalinių reikalavo bylų peržiūrėjimo. Prie jų sausio 12 d. solidariai prisijungė 308-ojo lagpunkto 800 kalinių ir tą pačią dieną paskelbė bado streiką 26-ajame lagpunkte kalintys izoliatoriuje. Daugelis kalinių buvo paleisti, o 23 kaliniai, tarp jų ir šios žinutės autorius, išvežti į Vladimiro politizoliatorių, iš kur 1956 m. rugsėjo mėn. buvo išleisti į laisvę“. (G. Klimovičius, 1990 12 12, Gomelis. - SvG, p. 176)

1956 m. vasarą įvyko kalinių maištas Vladimiro uždarame kalėjime. Išdaužyti kalėjimo langai. Mieste buvo girdėti iš kalėjimo sklindantys šūkiai: „Laisvės!“, „Gėda KPSS!“ Maištas baigėsi paliaubomis ir pažadais už šį maištą nieko nebausti. Kalėjimo režimas palengvėjo.

„Vladimiro kalėjime į lietuvių kalbą išversta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir drauge su LLKS memorandumu bei įstatais priimta kaip LLKS programa. (Minėti dokumentai saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje.)

1957 m. vasario mėn. 16 d. Intos lageryje (Nr. 5) pradėtas leisti pogrindinis spausdintas laikraštėlis „Laisvės Varpas“. Leido kun. Kazimieras Vaičionis, kun. Pranas Račiūnas, Stasys Ignatavičius, Kostas Lekšas, Jonas Pratusevičius, Augustinas Liaugaudas, Alfonsas Čijunskis, Povilas Zagreckas ir Edvardas Burokas. Kosto Buknio dėka šio leidinėlio trys numeriai buvo išplatinti Intos ir Abezės miestuose. (Varpas, Nr. 12(86), p. 20-21 ir A. Ruzgas. Min. str.)

1957 m. rugsėjo mėn. Vorkutos lageryje „Cementnaja“ LLKS įsteigė pogrindinę kovai su sovietais mokyklą, kurioje buvo dėstoma politekonomija (Sovietų ir Vakarų silpnosios pusės), konjunktūra, žvalgybos ir kontržvalgybos pagrindai, kovos menai, revoliucijų, tautų išsivadavimo bei Rusijos narodovolcų istorija. Dėstė savo dalyką gerai išmanantys diplomuoti politiniai kaliniai: diplomatas Feleksas Krutikovas, Frunzės karo akademijos dėstytojas Jemiljanas Repinas, istorikas Germanas Stepaniukas ir kt. Mokykla veikė iki 1958 m. pavasario, kol lageris buvo likviduotas, o kaliniai išvežti į Taišeto lagerius.

1959    m. Taišeto trasoje Vichorevkos lageryje (kospiraciniais tikslais vietoje LLKS) įkurta Lietuvos Nepriklausomybės ir progreso partija (LNPP), kurios programoje įtvirtinta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Išleistas pogrindinis laikraštėlis „Nepriklausoma Lietuva“. Leido Petras Paltarokas, Zigmas Laugalaitis, Vytautas Naudžiūnas ir kt.

1960    m. Čiunos lageryje iš gamybinės zonos medžio apdirbimo kombinato administracijos patalpų buvo pagrobta rašomoji mašinėlė. Įrengti du bunkeriai: vieną iškasė Zigmas Laugalaitis, antrą katilinėje įrengė Viktoras Petkus. Išspausdinti keli atsišaukimai į sovietinius karius ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (apie 100 egz.). Redagavo atomo fizikas Rivoltas Pimenovas ir Karlas Frusinas. Ruošiantis grupiniam pabėgimui buvo pagaminta trys nagano tipo pistoletai (sukonstravo ir pagamino Gediminas Kraponas ir Zigmas Laugalaitis). Orginalius čekistiškus dokumentus pagamino Ibragimas (Abraomas) Šifrinas.

1960 m. Čiunos lageryje likviduotas čekistams parsidavęs buvęs gen. Vlasovo armijos štabo viršininkas Kudrešovas, bandęs suskaldyti politinių kalinių vienybę įteisinant draugovininkų organizaciją, turėjusią vykdyti lagerio administracijos užsakymus.

1960    m. buvo nutarta ir pasiruošta sudeginti vieną iš didžiausių Sibire Čiunos medžio apdirbimo kombinatą. Operacija atidėta dėl susiklosčiusių aplinkybių. Ją atlikti turėjo Juozas Tribušauskas, Stasys Čėpla, Albinas Kaulius, Stasys Žukauskas, Zigmas Laugalaitis ir du ukrainiečiai nuo Užgorodo. Kombinatas sudegė, kai Taišeto lageriai buvo likviduoti, o kaliniai išvežti į Mordoviją.

1961    m. Mordovijos lageryje Nr. 14 (uždarame kalėjime) buvo susitarta sujungti LLKS (LNPP) ir Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą. LLKS (LNPP) pirmininku, vietoje 1960 m. mirusiojo gen. Motiejaus Pečiulionio išrinktas Petras Paulaitis.

1961-1962 m. Mordovijoje Sosnovkos lageryje buvo leidžiamas LNPP pogrindinis spausdintas ir ranka rašytas laikraštėlis „Laisva Lietuva“. Redagavo Pranas Skėveris. Laikraštėlį leido Vytautas Vaineikis, Zigmas Laugalaitis, Vytautas Naudžiūnas ir dar keletas kitų. Išspausdinta keletas egzempliorių LNPP programos. Du jos egzempliorius ir laikraštėlį P. Skėveris, Z. Laugalaitis ir E. Burokas įdėjo į du stiklinius butelius, užliejo sirgučiu ir vieną iš jų paslėpė gamybinėje zonoje pagrindiniame radijo futlerų cecho pastate, prie didžiausių staklių pamato dešiniame kampe pusės metro gylyje. Kitą prie to paties pastato dešinėje vartų staktos pusėje taip pat pusės metro gylyje.

1961 m. Sosnovkos lageryje įkurta stebėjimo grupė, kuri sekė čekistų agentūrą ir ją išaiškino. Iniciatorius Juozas Tribušauskas.

1975 m. vasarą Mardovijoje Baraševo lageryje penkias dienas badavo politinės kalinės dėl čekistų susidorojimo su ukrainiečių poetu, disidentu Vasilijų Stusu. (N. Sadūnaitė. Skubėkite daryti gera. V., 1998, p. 124.)

1977 m. vasarą Mordovijos lagerių kaliniai atsisakė eiti į darbą, reikalavo kad būtų pripažintas sovietų konclageriuose politinio kalinio statusas. N. Sadūnaitė tai tęsė net tris mėnesius. (Ten pat, p. 128-133.)

J.Semaškaitė knygoje „Vaičėno būrio žūtis“ rašo, kad lageriuose buvo leidžiamas pogrindinis laikraštėlis „Vytis“, kurį redagavo Stasys Gerlikas.

1983 m. rugsėjo mėn. Jadvyga Bieliauskienė drauge su kitomis politinėmis kalinėmis badavo 8 dienas dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo lageriuose.

Kaip pavadinti 1953-1955 m. įvykius lageriuose? Streikais, bruzdėjimais, maištais ar sukilimais? Čekistams norėtųsi šiuos įvykius sumenkinti, laikyti juos chuliganizmo apraiškomis. Atsisakymas dirbti - netvarka ir anarchija. Tačiau tardytojai ir teisėjai Sukilimo komiteto narius ir be teismų išsiųsdami į uždarus kalėjimus vartojo terminą „antitarybinis kontrrevoliucinis sukilimas“. Sukilę kaliniai lagpunktuose išsirinkdavo komitetus, įvesdavo savivaldą ir internacionalines tarnybas. Svarstė reikalavimus mitinguose ir teikė juos Maskvai ar kitoms šiems reikalams skirtoms komisijoms. Atsisakydavo eiti į darbą arba net rengdavo masinius bado streikus. Kiek būdavo galima, stengdavosi prisitaikyti prie veikiančių sovietinių įstatymų. Susikūrė nauja 6-ojo dešimtmečio visuomenė, kuri jau akivaizdžiai skyrėsi nuo 4-ojo dešimtmečio visuomenės ne tik socialine, bet ir idėjine padėtimi. Lageriai pasipildė jaunais žmonėmis, kovojusiais dėl nepriklausomybės Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nemažai buvo ir karo mokslų bei Vakarų kultūros ragavusių, vlasovininkų bei kitų antisovietinių grupuočių, kovojusių vokiečių pusėje, žmonių. Atsirado ir vienas kitas disidentas iš didžiųjų miestų, niekada nebijantis palaikyti teisiojo.

Per kraują, kančias ir badą politiniai kaliniai supratę savo nepavydėtiną dalią nugalėjo administracijos pagalbininką („pridurką“), kriminalinį elementą ir išsiaugino naują visuomenę, kuri bent jau rėmėsi humanizmo idėjomis ir sudarė prielaidas egzistencijai tokiomis sąlygomis, kurios buvo sąlygotos sovietų įstatymų suprantant, kad galima išgyventi tik vienam palaikant visus ir visiems vieną. Reikėjo bendromis jėgomis spręsti savo likimą, nebepasikliaujant engėjais. Prireikus buvo galimybė panaudoti ekonominį gamybos svertą, būnant pagrindiniais šios ekonomikos kūrėjais. Šiai visuomenei pasaulio istorijoje analogų nebuvo - tai kalinių dvasiniai laisvieji miestai ar respublikos su visomis kalinių žinybomis, atitinkančiomis lagerio savivaldą, kaip, pavyzdžiui, savisaugos, maitinimosi, kultūros, nerašyta teisine jurisdikcija ir ryšiais su kitais lageriais bei gyvenančiais laisvėje. Dažnai priminė valstybes valstybėse.

Sukilimams buvo ruošiamasi iš anksto, bet iki 1955 m. juos sukeldavo nenumatytos priežastys: ypač agresyvūs čekistų veiksmai, tyčiojimasis ar net smurtinės mirtys. Rengiant sukilimus nebuvo vieningos idėjų visumos ir vienareikšmės masių nuomonės. Be to, visuomet buvo abejojančių, išgąsdintų ir dvasiškai sužlugdytų, beje, buvo ir aktyvių slaptų priešininkų.

Tačiau didžiausią žalą darė čekistų užverbuotieji - negalėdami išaiškinti sukilimų rengėjų, bandė jų idėjas pavaizduoti provokatoriškomis, kad atbaidytų aktyvesniąsias kalinių mases.

Sukilėliams reikėjo laviruoti pasinaudojant totalitariniais sovietų įstatymais, įsiterpiant į jų ekonomikos plyšius taip, kad nereikėtų atvirai stoti prieš dar labai tvirtą monolitinę sovietinę sistemą, t. y. veikti sovietinių įstatymų ribose.

Po Stalino mirties politinių (su ekonominiu atspalviu) sukilimų svarba dar mažai ištirta ir pagrįsta. Jie buvo ne tik šiame laikotarpyje pirmieji, bet ir masiškumu lenkė visus iki tol buvusius. Taip iš eilės treji metai (1953, 1954, 1955). Galima drąsiai sakyti, kad per šiuos metus streikavo apie 200 000 kalinių. Žmonės protestavo prieš tautų ir asmens genocidą. Šie sukilimai, protesto streikai ir nepaklusnumas sovietams įrodė, kad galima kovoti su totalitarizmu ir be ginklų, legaliai kolektyvinių protestų metodu. Tik šią kovą turėjo palaikyti masės, kurios, atmetusios keturiasdešimt metų jas kausčiusią baimę, sugebėjo įžiebti tokius pasipriešinimus kaip kad Lietuvoje ir Lenkijoje. Šiam tikslui reikėjo agitatorių, propogandistų, reikėjo ir aukų, kad pažadintų „snaudžiančias“ žmonių dvasines galias. Didžiausios pagarbos turėtų susilaukti šių sukilimų vadovai ir jų vykdytojai, kurie, negailėdami savęs, savo ateities, savo gyvybės, atsisakę asmeninės gerovės, skiepijo jaunoms kartoms dvasinį tvirtumą, drąsą ir kitas žmogiškąsias vertybes. Tai buvo kažkas panašaus į pirmuosius krikščionis senosios Romos laikais. Lageriuose sukilėliai, streikininkai, protestuotojai ir kiti tvirtos valios bei humanistinių idėjų vedami žmonės dirbo laisvės labui, nebijodami kulkų, kankinimų ir teismų nuosprendžių sušaudant, tvirtino kalinių valstybes valstybėje, suduodami stiprius smūgius vergų imperijos sistemai. Be viso to, grįžę iš lagerių šie dvasios milžinai diegė laisvės idėjas tikros laisvės ieškantiems ir trokštantiems maištingos dvasios žmonėms pasidalydami lagerių protestuose įgyta praktika ir galų gale pasiekė pergalę - blogio imperija subyrėjo.