ANGLIAKASIO DŪMA
Aleksandras Mikutavičius
Be saulės, be šviesos, be oro
Aš vargstu šitam pragare.
Akmens anglis - tikrai akmuo,
Juoda anglis, visur anglis.
Taip drėgna, nepatogu susilenkus.
Smulki anglis man graužia plaučius.
Ir akys skauda nuo silpnos šviesos.
O kaplio jau pakelti negaliu
Tiek valandų be maisto čia išbuvęs.
Toks vienišas aš čia, užmirštas gal visų,
Lyg sliekas įsirausęs žemės gelmėn.
Tenai viršuj mano draugai ir draugės,
Žinau aš, linksminas laimingi, švarūs, puošnūs...
Kadaise juk ir aš ten linksminaus drauge...
Dabar ir be manęs jiems linksma. O aš...
Asfaltais dūzgia ten automobiliai.
Net juodas, kaip ir aš, ten traukinio vadovas
Su šypsniu gėris saulės spinduliais.
Ten kinoaparatai metaliniai
Parodo publikai tamsiąsias šachtas.
Nebūt manęs - nebūt anglies,
Nebūt anglies - nebūt ir geležies,
Nebūtų geležies - nebūt automobilių,
Nebūtų traukinių, nebūtų kinoteatru.
Vadinasi, kitiems aš gyvenu.
Kodėl kiti gyventi negalėtų man?
Aš saulės noriu, oro noriu, laisvės noriu!
Aš noriu kuo greičiau iš čia ištrūkti!
Aš rėksiu, imsiu šaukti! Ei, klausykit!
Bet... neperrėksiu ašiai dinamito...
Jei ir perrėkčiau, kas iš to?
Miškai, kurie čia augote prieš amžius,
Kodėl pavirtote į anglį akmeninę?
Geriau jūs būtumėt visai sudegę,
Į pelenus pavirtę, ne į anglį.
Kodėl taip daug čionai tos anglies?
Kaip būt puiku, jei šiandien, baigus darbą,
Inžinierius man pasakytų:
„Anglis visa, tu laisvas.
Kur nori eik, gyvenk, kaip nori“.
Ką aš daryčiau? Aš... aš... aš...
Iš proto, žinoma, išeičiau,
Iš proto iš to džiaugsmo!
Bet ne... Šiandien aš čia,
Rytoj čionai vėl būsiu,
Gal truputį, nors porą metrų tolėliau,
Poryt vėl čia ir užporyt...
Ir taip turbūt neteks iš čia išeiti.
O būdavo...
Gana svajot bei skęst atsiminimuose
(Nors kas begali būti maloniau),
Nes norma neišpildyta, o laiko nebedaug.
Be to, juk greit užges mano elektros lempa,
Kaip šachtose užges visa mana jaunystė.
1944 09 27 Altajaus kraštas
