TVIRTAI PASIRYŽĘS APGINTI TĖVYNĘ
Eugenija Ivanauskaitė-Ennukson
Šeimoje augome trise. Brolis Vaclovas buvo vyriausias, gimęs 1923 m. lapkričio 6 d. Batakiuose. Tėvai, pasistatę namą Raseiniuose, nupirko žemės, tad gyvenome neblogai. Tėvas dirbo laiškanešiu. Abu tėvai buvo aktyvūs visuomenininkai. Mama - Moterų katalikių draugijos narė, tėvas - šaulys. Mes buvome auklėjami krikščioniška, patriotine dvasia.
Vaclovas, baigęs Maironio pradžios mokyklą, įstojo Raseinių gimnazijom Kadangi šeimoje buvau jauniausia, brolis buvo mano globėjas ir mokytojas, jei kas nuskriausdavo, bėgdavau pas jį. Vaikystės prisiminimuose jis man liko labai brangus ir artimas, su seserim nelabai sutariau.
Mama stengėsi, kad mes bent kiek išsimokslintume, juo labiau, kad Vaclovas mokslui buvo labai gabus. Ypač jam sekėsi kalbų mokymasis. Gimnazijoje dėstomas prancūzų, vokiečių kalbas jis įveikė labai greitai. Mokytojai stebėjosi tokiais brolio gabumais, ir pranašavo jam didelę ateitį. Pamenu, jo darbo staliukas visada buvo nuklotas storais žodynais, užsienio žurnalais. Juokdamasis jis ir mane kalbindavo prancūziškai, žodžiu, turėjo poligloto gyslelę. Baigęs šešias gimnazijos klases (tada tai buvo neblogas išsimokslinimas) Vaclovas laisvai kalbėjo keliomis užsienio kalbomis, prenumeruodavo užsienio laikraščius ir žurnalus.
Baigti gimnaziją nebuvo galimybės, nes prasidėjo neramumai, kalbos apie gresiantį karą. Tačiau brolis be knygų ir mokslo negalėjo gyventi, mokėsi savarankiškai ir aktyviai dalyvaudavo visuose tautinuose renginiuose, buvo skautas, vėliau jaunalietuvis.
1940 m. okupavus Lietuvą ir prasidėjus teroro akcijoms, Vaclovas tuoj pat įsijungė į pogrindinę veiklą. Apie tai sprendžiau iš jo pokalbių su mama, kaskart girdėdavau jos žodžius: “Vaikeli, tik būk atsargus”.
Vokiečių okupacijos metais Vaclovas darbo neturėjo, todėl užsiregistravo komendantūroje, nes kitaip būtų nukentėjęs. Ten jį aprėkė, kodėl nedirba, tačiau kai jis prabilo taisyklinga vokiečių kalba, šie net išsižiojo. Tuoj pat buvo pasiūlytas darbas Tauragės geležinkelio stotyje dirbti vertėju. Kiek pamenu iš jo pasakojimų, jam buvo pavesta versti iš vokiečių kalbos traukinių judėjimo grafikus, įvairius skelbimus dėl tvarkos palaiky-
□Vaclovo Ivanausko tėvai
□ Prie paminklo Vaclovo Ivanausko žuvimo vietoje sesuo Eugenija Ivanauskaitė ir Laukuvos gimnazijos direktorius Vincas Jurgaitis
□Jūros srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, Gintautas
mo. Kadangi dar buvo jaunas, tarnyba kariuomenėje nelietė. Geležinkelyje dirbo iki okupacijos pabaigos. Vokiečiams besitraukiant norėjo jį išsivežti, tačiau Vaclovui pavyko pabėgti ir pasislėpti Klaipėdoje. Ten, prieplaukoje, po apversta valtimi pralaukė, kol praėjo frontas.
Vėl užėjus sovietams, Vaclovas buvo tvirtai apsisprendęs. Nekentė nė vieno okupanto, o pasibaisėjęs NKVD ir bolševikų vykdomu teroru, tvirtai pasiryžo stoti į atvirą kovą su okupantais.
Užėjus frontui, išvykome į mamos tėviškę Openiškės k., prie Eržvilko. Kurį laiką brolis slapstėsi pas gimines, pas pusbrolį Kazimierą Norkų, aktyviai ieškodamas bendraminčių, nukentėjusių nuo bolševikų. Jų kaskart daugėjo: slapstėsi buvę Lietuvos kariuomenės karininkai, kurie žinojo savo likimą, nes didelė jų dalis buvo sunaikinta. 1945 m. pavasarį miškuose apie Tauragę, Batakius, Varlaukį jau buvo susidarę nemažai būrių, besiruošiančių kovai su siautėjančia NKVD ir stribais. Vaclovas per ryšininką Joną Kubilių susisiekė su Papartynės miško būriu ir tapo jo nariu. Būrys priklausė vienai stipriausių Pietų Žemaitijoje LLA Lydžio rinktinei. Žuvus būrio vadui Jonui Strainiui-Saturnui, Vaclovas tapo šio būrio, vėliau Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio vadu.
Kai 1946 m. vasarą nuvykau pas jį, jo vardas jau buvo gerai žinomas. Kurį laiką vadinosi Leonu, savo bendražygio vardu, po to turėjo Henriko slapyvardį, vėliau, iki 1949 m., vadinosi Vyteniu, o žuvo būdamas Gintautu. Žemaitijos ryšininkės apie Laukuvą, Varnius jį dar vadino Otonu.
Ryšininkė pranešė, kad Vaclovas nori susitikti su namiškiais. Aš maždaug žinojau, kur jis yra, tačiau be ryšininko surasti buvo neįmanoma. Varlaukyje ryšininkė Albina Norkutė surengė susitikimą. Niekad neišdils pirmasis susitikimo įspūdis. Buvo įdomu ir džiugu matyti vyrus, jau gerai ginkluotus, su uniformomis, kiekvieno akyse galėjai įžvelgti ryžto, pasiaukojimo ir drąsos ugnelę. Tada brolio būryje buvo keturiolika partizanų. Daugiausia nuo Eržvilko, Tauragės, vienaip ar kitaip nukentėję nuo NKVD. Ėjo į mišką ir tie, kurie nenorėjo tarnauti priešo kariuomenėje. Visus vienijo neapykanta tiems, kurie trypė Lietuvą kruvinais batais, niokojo ir vogė žmonių turtą.
1946-1947 m. Vaclovas su savo būriu veikė Tauragės, Gaurės apylinkėse. Teko pabūti ir mūšiuose: 1946 m. liepos mėn. radau sužeistą - granatos skeveldros stipriai išdraskė kojų raumenis.
□Jūros srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas (viduryje)
□Aukuro būrio partizanai. Stovi dešinėje Vaclovas Ivanauskas-Vytenis, šalia jo apačioje sesuo Eugenija Ivanauskaitė. 1946 m. liepa
Iš ryšininkų ir bendražygių pasakojimų žinau, o ir pati pastebėjau, kad Vaclovas buvo gana griežtas ir principingas, tačiau vyrai besąlygiškai vykdė visus jo nurodymus ir reikalavimus. Savo ruožtu brolis už kiekvieną jų būtų paaukojęs savo gyvybę. Vietiniai gyventojai juos gerbė ir mylėjo. Šventadieniais mergaitės privirdavo katilus cepelinų, rizikuodamos gyvybe keliaudavo į miškų tankumynus pavalgydinti savo brolių. Būdavo ir ramesnių, ir gana įtemptų dienų. Nuolat reikėjo žinoti enkavedistų veikimo planus, jų išsidėstymą, kontroliuoti padėtį. Vaclovui darbo užteko, jis stengėsi palaikyti ryšius su aplinkiniais būriais, vykdavo į dažnus vadų pasitarimus. Jam rūpėjo koordinacinė veikla, dažnai kalbėjo, kad pasipriešinimui reikia labai sutelktų jėgų, daug sumanumo, gerų ginklų.
Susitikti su broliu vykdavau dažniausiai vasarą, kada tam sąlygos buvo geresnės, be to, dar mokiausi Raseinių gimnazijoje. Nuvykus kartais tekdavo keliauti keliasdešimt kilometrų, kol jį surasdavau. Eidavome tik naktimis, lydėdavo vienas ar keli būrio vyrai. Brisdavome rūko nuklotais miškelių pakraščiais, stengdamiesi aplenkti sodybas ir nesukelti triukšmo. Tuose žygiuose buvo ir romantikos, ir baimės, nes kiekviename žingsnyje tykojo pavojai.
Radusi brolį su džiaugsmu puldavau jam ant kaklo - šit dar gyvas ir šypsosi santūria šypsena. Klausdavo manęs, ar nebijanti, o aš išdidžiai ištardavau, kad tikrai nebijau, ir iš tiesų niekada nejausdavau jokio nerimo -juk aš savo Tėvynės miškuose, mylimos tėviškės prieglobstyje, tad ko gi man bijoti. Pasiilgdavome jo abi su mama, labai rūpėjo susitikti ir žinoti, kaip klostosi jo sunkus ir pavojingas gyvenimas. Kartą nuvykus radau begulintį ant žemės, man taip jo pagailo. Perėjau per mišką ir pririnkau pilną skreitą minkštų samanų. Padariau minkštą guolį, o jis juokėsi ir sakė: kaip pas mamą namuose išmiegosiu. Kai kada susitikus pastebėdavau pasikeitimų būryje, jis į mano nebylų klausimą pameluodavo, atsakydamas, kad kai kurie vyrai kitame būryje. Matydavau jo akyse skausmą, didelį nerimą, nes kasdien sąlygos darėsi sunkesnės. Susėdę toliau nuo stovyklos, kalbėdavom apie namus, klausdavo apie mamą, liepdavo daug nieko nepasakoti, nes žinojo, kaip nerimauja mama dėl jo sveikatos ir gyvybės. Mačiau, kaip ilgisi namų, tačiau gyvenome mieste ir apie susitikimą namuose nebuvo jokios kalbos.
Kadangi buvau priėmusi priesaiką, brolis duodavo ir man užduočių,
□Su Algirdo būrio partizanais. Priklaupę: Vaclovas Žilys-Žaibas ir Antanas Žilys-Zubrys. Stovi: Jonas Kentra-Rūtenis, Vakarų srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas, Algirdas Liatukas-Vasaris, Stasys Petkus-Ateitis
dažnai parsiveždavau iš būrio “Laisvės varpo” numerių. Keletui iš jų parašiau eilėraštukų ir aš. Platinau gimnazijoje, pažįstamų tarpe.
Vaclovas visada stengėsi išvengti beprasmio kraujo praliejimo. Įsiminė vienas įvykis, kurio liudininke teko būti. Į būrį pas Vaclovą atėjo senukas, nešinas sąsiuvinio lapeliu, kuriame buvo surašyti daiktai, kuriuos kaime siautėję plėšikai atėmė iš jo. Be enkavedistų, stribų, užteko ir ginkluotų grobikų, kurie skriaudė senesnius, negalinčius apsiginti žmones, gyvenusius nuošalesnėse vietose. Po paros į būrį buvo atvesti trys vyrukai, kurie prisipažino nuskriaudę senuką. Pažvelgiau į brolį, galvodama, jog už tokius dalykus jie bus sušaudyti, juo labiau, kad tie niekšai veikė partizanų vardu. Tačiau brolio veide mačiau tik piktą šypseną. Jis įsakė vyrams paieškoti gerų lazdų. Vagišiai buvo skaudžiai išplakti ir pasižadėjo per 24 val. iš tų apylinkių išvykti, kitaip bausmė jiems būtų žymiai sunkesnė. Nors ir skaudžiai išvanoti, jie padėkojo Vaclovui už gyvybę ir pažadėjo daugiau taip niekšiškai nesielgti. Kadangi visa tai mačiau savo akimis, tvirtinu, kad partizanai kovojo už teisybę, padėjo skriaudžiamiems, tačiau išdavikams, okupantų pagalbininkams jokio gailesčio nebuvo.
Vaclovas savo bendražygius labai gerbė ir mylėjo, tai buvo tarsi viena šeima, sujungta tvirtais tėvynės meilės ryšiais. Draugo išdavystė būdavo didžiausia moralinė kančia, sukrėtusi visus iki sielos gelmių. Sužinoję apie išdavystę, vyrai vaikščiodavo lyg nesavi: nors ir suprasdami, kad reikia būti griežtiems ir reikliems, žinojo ir tai, kad pakliuvus į žiaurias bolševikų rankas palūžti pasitaikydavo ir gana stipriems. Buvo ir Vaclovo būryje išdavikas Nuobaras-Lyras. Per šio žmogaus išdavystes daug vyrų žuvo ir buvo suimta.
Vaclovas įtarė Markulį kaip išdaviką, tačiau iš bendražygių pritarimo nebuvo, ir šis daug blogo padarė partizanams.
Išlikę gyvi bendražygiai apie Vaclovą atsiliepia labai gerai: negėrė, nerūkė, visuomet šaltai ir apgalvotai įvertindavo padėtį, buvo atsargus, saugojo draugus.
Pamenu, ryšininkė Danguolė palydėjo mane per miškelį iki netolimos sodybos, paliko vieną ir liepė drąsiai žengti į nurodytą vietą. Už gero puskilometrio išvydau gražią pasiturinčio ūkininko sodybą. Iš tolo švietė dailiai nudažyti trobesiai, puikavosi aukšta radijo antena. Buvo Joninių vakaras. Priėjus arčiau sodybos išgirdau negarsiai dainuojant. Ėjau artyn, galvodama, kad taip neatsargiai elgiasi, maža kas gali užklupti. Staiga net krūptelėjau - pro tankias gluosnių šakas žvelgė sargybinis. Nustebusi pažinau Vaclovą. Klausiu, kodėl nesilinksmina kartu su kitais, o jis paaiškino, kad tokiais atvejais niekam nepatiki sargybos. Tuomet supratau, kad niekad nesipuikuodavo esąs vadas, o elgėsi taip, kad visiems būtų saugu. Už tai ypač buvo gerbiamas.
Iš Leono Laurinsko pasakojimų apie brolį įsiminė vienas. Vyrai labai norėjo netolimoje sodyboje atšvęsti šv.Velykas. Tačiau čekistai daugiausia rengdavo apgultis švenčių metu, žinodami, kad partizanai nori susitikti su namiškiais, artimaisiais. Vaclovas pasakė draugams, kad šventes praleis bunkeryje, tylomis. Kai kurie iš vyrų labai supyko, išvadino Vaclovą “pančiu”, tačiau šis sukandęs dantis iškentė užsispyrėlių nepasitenkinimą, liko tvirtas ir nepalenkiamas. Kukliai praleidę šv.Velykas, būrio vyrai netrukus sužinojo, kad kaip tik ten, kur jie ruošėsi iškylauti, buvo sutelktos didžiulės stribų ir įgulos jėgos. Atsiprašinėjo vado, o Vaclovas tik šypsojosi ir buvo labai patenkintas, kad išsaugojo dvidešimties vyrų gyvybę. Tokių pavyzdžių buvo daug, todėl, kaip minėjau, Vaclovo būrys išsilaikė gana ilgai ir sėkmingai kovėsi su priešais.
1948 m. paskutinį kartą buvau susitikusi su Vaclovu, jis man kalbėjo, kad ruošiamasi išsiųsti jį į užsienį, kad ten galėtų tęsti kovą su bolševikais, tačiau šis sumanymas nebuvo įgyvendintas, matyt, todėl, kad ir čia buvo labai reikalingi drąsūs ir sumanūs vadai. Vaclovas rašė dienoraštį, aprašydavo įvykius iš partizanų gyvenimo. Žadėjo perduoti viską man, kad paslėpčiau, deja, nespėjome to padaryti.
1949 m. pavasarį buvau suimta, todėl apie tolimesnį brolio kovų kelią žinau tik iš archyvinių duomenų ir nuotraukų.
1947 m. pabaigoje V.Ivanauskas-Vytenis, kurį laiką vadovavo Aukuro (buvusiai Lydžio) rinktinei. 1948 m. pradžioje jis buvo paskirtas Jungtinės Kęstučio apygardos štabo nariu, o vasarą - Vakarų Lietuvos (Jūros) srities štabo nariu. 1949 m. birželio mėn. žuvus V.Gužui-Kardui, tapo srities štabo viršininku, o po A.Milaševičiaus-Ronio žūties - Jūros srities vadu.
Iš V.Rudienės surinktų archyvinių duomenų matyti, kad Vaclovas turėjo savo nuomonę pasipriešinimo strategijos ir taktikos klausimais. Ne visiškai sutiko su 1948 m. vasarą Baden Badene vykusio VLIK’o ir rezistencijos atstovų pasitarimo nuostatomis, pasisakė už aktyvesnes pasipriešinimo formas negu Stasys Lozoraitis, Mykolas Krupavičius, Jonas Žemaitis.
Vaclovas draudė gyventojams imti iš valdžios ginklus, taip pat dalyvavo rengiant LLKS norminius dokumentus, parengė LLKS Baudžiamąjį statutą. Jo pastangomis LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J.Žemaitis net iki 1950 m. turėjo nuolatinį patikimą ryšį su Pietų Lietuvos apygardomis.
Juozo Parnarausko atrastuose archyviniuose dokumentuose rašoma, kad 1951 m. sausio 24 d. agentė "Birutė" MGB pranešė, kad jai "B" pasakė žinąs, kad vienoje jam žinomoje sodyboje yra partizanų bunkeris. Vasario 9 d. "B” buvo suimtas ir po “aktyvios apklausos” pasakė, kad bunkeris yra Čepaičių k. po mokyklos ūkiniu pastatu. Vasario 10 d. daugiau kaip 100 kareivių ir stribų, sukviestų iš Varnių, Kaltinėnų, apsupo Čepaičių k. ir mokyklą. Į siūlymą pasiduoti partizanai atsakė ugnimi. Jų padėtis buvo beviltiška - 3 prieš 100 priešų! Mūšio metu žuvo Jūros srities štabo viršininko pavaduotojas Širkauskas-Masys, štabo organizacinio skyriaus viršininkas Stasys Gedvilas-Bedalis ir kaimo gyventojas P.Mušinskas. Srities vadas Vaclovas Ivanauskas-Gintautas buvo sunkiai sužeistas (granatos skeveldros sukapojo stuburą). Enkavedistai norėjo išlaikyti jo gyvybę, kad galėtų kankinti ir tardyti. Stribai suieškojo net patalus, į kuriuos suvynioję sužeistojo kūną nuvežė į Laukuvos medicinos punktą. Ten išbuvęs beveik 10 valandų, Vaclovas neatgavęs sąmonės mirė. O kur okupantai padėjo jo kūną, težino vienas Dievas...
Vaclovo kovų kelias buvo įvertintas dar partizanavimo metu. 1950 m. sausio 20 d. buvo apdovanotas Laisvės kovų kryžiumi ir jam suteiktas majoro laipsnis.
1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, o tų pačių metų lapkričio 18 d. apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-o laipsnio ordinu (po mirties).
2001 m. suėjo penkiasdešimt metų nuo Vaclovo žūties. LGGRT centras nutarė pastatyti atminimo ženklą žuvimo vietoje Čepaičių k., kur dar yra išlikusi slėptuvė, kurioje, kaip spėjama, buvo įsikūręs Jūros srities štabas. Atrasti tas vietas, kur įvyko skaudi tragedija, man padėjo Laukuvos gimnazijos direktorius Vincas Jurgaitis, kurio abu tėveliai-partizanai taip pat žuvę netoliese.
Nors ir labai skaudu netekus mylimo brolio, narsaus, daug iškentėjusio ir nepalūžusio, tačiau džiugu, kad jo pasiaukojimas, žygiai nenuėjo užmarštin. Lai ošia pušelės tyliame Čepaičių kaime, bylodamos apie tai, kiek daug narsių Lietuvos vyrų nepagailėjo savo jaunystės ir gyvenimo už brangią Tėvynę.
