LAŠŲ SUKILIMAS

1941 M. SUKILIMAS

Elena Kreivėnienė

1941 m. birželio 23-iosios, pirmadienio, rytas žadėjo gražią dieną. Kriaunų, Vytėnų, Dagilių, Morkūnų, Skujinės, Petrašiūnų bei Margėnų keliais, vedančiais į Lašus, žmonės, ant pečių užsimetę naščius, kibiruose nešė, o kiti bidonuose vežė pieną į Lašų pieninę. Toks kasdienis kaimo žmonių rūpestis.

Tądien pieną į pieninę atnešė tėvas Antanas Bira, padedamas dukros Elenos. Pieną pridavęs, Bira šnekučiavosi su pažįstamu, kai pamatė prie buhalterio langelio besibūriuojantį pulkelį žmonių. Priėjus paaiškėjo, kad visi įdėmiai klausosi radijo pranešimo, kad vakar vokiečiai paskelbę karą sovietams ir pergalingai triuškina raudonąją armiją. Kartu į kovą už laisvę ir nepriklausomybę pakilo ir Lietuvos žmonės. Radijas pranešė, kad sukilėliai išvadavo beveik visą Kauną, užėmė radiofoną. Kartu diktorius pakvietė patriotus visomis priemonėmis kenkti "raudonajam marui", papasakojo apie bolševikų ir jų pakalikų padarytus nusikaltimus ir optimistiškai baigė, pažadėdamas, kad jau po keleto dienų Lietuva bus išlaisvinta.

Žmonės po šio pranešimo džiaugėsi, vienas kitą sveikino, šokinėjo, plojo - džiaugsmui nebuvo ribų.

Apie 10 valandą ant pieninės bokšto pakilo Lietuvos trispalvė. Susirinkusieji sugiedojo Lietuvos himną. Vėliava, matyt, išsaugota mokytojo, įspūdingai plaikstėsi žydrame danguje, matoma iš tolo. Po valandos buvo iškeltos dar dvi trispalvės - prie mokyklos ir pieninės pastatų. Du ruseliai komjaunuoliai bandė daryti "tvarką", reikalaudami nukabinti vėliavas, bet pasipiktinę vyrai pačiupę uždarė juos į pieninės sandėlį. Taip gaivališkai prasidėjo sukilimas prieš okupantus.

Kai kurie vyrai susirūpinę perspėjo, kad reikėtų pasirūpinti saugumu - juk žvėris agonijoje būna nenuspėjamas. Buvo nutarta kviestis į pagalbą kurkliečių vyrus, nes ten yra stiprus buvusių šaulių būrys, išsaugojęs ginklus ir nuėjęs į pogrindį. Užmegzti ryšį su kurkliečiais buvo pasiųstas Antano Biro sūnus Albinas. Apie 14 valandą Albinas dviračiu išvyko į Kurkliečius. Nuvažiavęs gerą puskilometrį, Dagilių įkalnėje trumpam sustojo dar pasigėrėti trispalvės plevenimu. Apimtas romantikos ir patriotizmo, Albinas numynė toliau kiek įkabindamas -reikia skubėti... Štai jau pravažiavo Ragelių-Obelių kelią, štai jau beveik Kurkliečiai... Rachmilkos troba...

Nelauktai pasigirdus tankiai šūvių papliūpai, Albinas krūptelėjęs su visu dviračiu nukrito į šalikelės griovį. Iš čia pamatė nuo Rokiškio pusės atvykusį sunkvežimį. Iš sunkvežinio šokinėjo ginkluoti vyrai ir šaudydami kažką vijosi į senąjį kaimą, į Ragelių pusę. Dulkėms nuslinkus, pasimatė kėbule sėdintis ginkluotas vyriškis, kuris įsakmiai mojo Albinui prieiti prie sunkvežimio. Albinas susitvardęs nusprendė bėgti -juk Lašų sukilėliai pavojuje. Kas bus, tas... "O gal suspėsiu pirmas pasiekti Lašus."

Pakilęs iš griovio, šoko ant dviračio... Kojos klupo, tačiau po truputį slūgstant baimei išsijudino. Iš visų jėgų mindamas dviratį, privažiavo pirmąjį posūkį - atsiplėšė nuo pagrindinio kelio. Nusileidęs pro Miškinio sodybą į pakalnę, pasiekė Pabiržupį. Persiritęs per upelį, per Rukelių laukus Buniuškių link, didžiulį kalną įveikia bėgdamas ir nešdamas dviratį ant pečių.

Išvargęs ir atidavęs daug jėgų, Albinas pagaliau pasiekė Vytėnus. Pakilęs ant kalnelio ties Gruodžiu ir išvydęs virš Lašų pieninės trispalvę, suprato, kad Lašuose enkavedistų dar nėra.

Pirmas Albiną pasitiko mokytojas Balys Kazanavičius. Albinas, gaudydamas orą, skubėdamas papasakojo, ką matė, ir pasiūlė kuo greičiau visiems iš Lašų išsiskirstyti.

Nutrūko vyrų dainos. Trispalvė dingo nuo bokšto. Albinas grįžo pas namiškius susirinkti daiktų ir su savaisiais pasislėpti Pabiržupio krūmuose. Šie krūmai, prasidedą už jų namų, tęsėsi ežero, Skrudelės, Skujinės miško, Pakemės, Girelės miško link.

Namuose visi pasigedo tėvo... Kur jis dingo?.. Elena nuėjo į pieninę jo ieškoti. Į krūmus atėjo ir kaimynai su žmonomis, vaikais: Šablinskas, Zibolis. Visi išsigandę laukė... Pirmosios pamatė moterys... Nuo Dagilių Lašų kryptimi atvažiavęs sunkvežimis įsuko į pagrindinį kaimo kelią ir vyriški balsai sušuko "vot, vot (štai, štai)"... ir po to pasigirdo šūvių salvė, sukaleno kulkosvaidis. Visi puolė bėgti. Albinas suriko "gult", tačiau niekas jo neklausė. Jis pats krito į aukštą žolę. Tuo metu iš už tvarto pasirodė Antanas Bira su dukra Elena ir mažamečiu sūnum Ipolitu. Atskiromis salvėmis vėl prabilo kulkosvaidis. Nubėgęs pusę kelio, krito mažasis Ipolitas... Vis tik kulkai nebuvo lemta pasiekti mažylio -Ipolitas pakilo ir, atsilikęs nuo tėčio ir sesers, laimingai pasiekė krūmus. Šūviai nutilo...

Po keleto minučių Albinas išgirdo artėjančius žingsnius. Praskleidęs krūmus jis pamatė atsargiai į jį sėlinančius du vyriškius, atkištais šautuvais. Albinas atsistojęs iškėlė rankas aukštyn. Enkavedistai prišokę įrėmė šautuvus iš priekio ir šono ir pareikalavo atiduoti ginklą. Neradę ginklo, dar paieškojo aplink žolėje.

Tada pradėjo klausinėti: "Kur nubėgo banditai ir kas jie tokie? Kiek jų čia buvo?" Albinas, parodęs pasą, gautą vos prieš mėnesį, kai jam suėjo 16-a, paaiškino, kad čia jokių ginkluotų banditų nebuvo, o buvusi jo mama su kūdikiu, sesuo Julė, kaimynė Šablinskienė. Moterys, išgirdusios šaudymą, labai išsigandusios ir jis nežinąs, kur jos nubėgusios. Enkavedistai Albinui įsakė šaukti garsiai visus nubėgusius vardais ir pavardėmis, kad šie grįžtų. Albinas šaukė: "Mama, Jule, Šablinskiene..." Šaukė taip, kad nuo ežero garsas grįždavo aidu. Taip Albinui šaukiant, jie visi trys ėjo gilyn į krūmus. Eidami užtiko trylikametę Albino seserį Julę. Tai palengvino Albino padėtį, nes ji patvirtino tą, ką sakė Albinas.

Enkavedistai Albiną ir jo seserį Julę atvedė prie sunkvežimio. Sunkvežimio kėbulo priekyje ant grindų surištomis rankomis sėdėjo geras Albino ir Julės pažįstamas Jonas Bimba iš Kurkliečių, Jonas Pranckūnas iš Lašų ir jo kaimynas Pranciškus Pumputis iš Petrašiūnų. Prie sunkvežimio stovėjo du vietiniai 1917 m. komunistai iš Vytėnų kaimo J.Kazanavičius ir Matas Šinkūnas. Kaip vėliau suprato Albinas, jie enkavedistams pasakojo apie sugautų vyriškių veiklą ir nusiteikimą tarybų valdžios atžvilgiu. Enkavedistai Albiną ir Julę pristatė, matyt, vyresniajam, sakydami, kad dar du banditus sugavo. Kapitonas klausiamai sužiuro į J.Kazanavičių ir M.Šinkūną, kokie čia dar veikėjai? Julė tuo metu atrodė išsigandusi, vaikiškai susigūžusi, tad ji nelabai domino enkavedistus. Daugiau buvo domimasi Albinu.

Kazanavičius sakė, kad Albinas dar gimnazistas, jaunas vyrukas, antitarybinių nusikaltimų nepadarė. M.Šinkūnas nutylėjo. Vyresnysis savo pavaldiniui mostelėjo, kad šis įmestų Albiną į kėbulą. Tas žengė Albino link ir sustojo, nes vyresnysis davė ženklą dar palaukti...

Julė ir Albinas, stovėdami prie sunkvežimio, iš enkavedistų kalbos suprato, kad tuo metu, kai enkavedistai važiavo pro Kurkliečius, Jonas Bimba ėjo vieškeliu, o pamatęs sunkvežimį šoko bėgti į senąjį kaimą. Baudėjai šaudydami ėmė vytis bėglį. Jonas Bimba gelbėdamasis įšoko į seną aukštose žolėse paskendusį medinį kaimo šulinį. Nė vienas iš šaudančiųjų to nepastebėjo, todėl, ieškodami Bimbos, buvo priversti gana ilgai užtrukti. Kažkieno išduotas (bent taip galvojo Albinas) J.Bimba buvo surastas šulinyje, ištrauktas ir atvežtas į Lašus. Joną Pranckūną su draugu užklupo traukdami iš Lašų. Draugui atsišaudant pavyko pabėgti, o Pranckūną, mėginusį gintis pistoletu, suėmė su ginklu ir pristatė į sunkvežimį. Kokiomis aplinkybėmis papuolė Pranciškus Pumputis, taip ir liko neaišku.

Saulei nusileidus grupėmis prie mašinos sugrįžo baudėjai, nešini trimis radijo aparatais ir kitais neaiškiais "įkalčiais". Enkavedistai sulipo į sunkvežimį -jų buvo apie dvidešimt, daugelis kalbėjo lietuviškai. Mašina apsisuko į Rokiškio pusę ir pajudėjo. Tuo metu vienas pradėjo šaukti: "Kodėl paliekate tą banditą", rodydamas į Albiną, tačiau mašina nesustojo - sėdintis kabinoje vyresnysis neišgirdo ar nepanoro girdėti. Julė ir Albinas dar ilgai stovėjo, žiūrėdami į Rokiškio pusę, kol sunkvežimis dingo tarp Dagilių kaimo medžių.

Kitą dieną Albinas, vežė į namus pabėgėlius - seserį Eleną su mažuoju Joniuku ir Ipolitu per pelkynus bei raistus pas dėdę Matuzonį į Skujinę. Jau pravažiuoti Petrašiūnai, netoli Lašai... Staiga iš kažkur išnirus sunkvežimiui pasigirdo šūviai. Birų vežimą pridengė prie vieškelio augančių medžių šešėliai. Dešinėje pusėje Antano Garuolio, garsaus lakūno brolio, sodyba. Šaudymas netilo. Iš sodybos išbėgęs vyriškis pasileido į kalnelį pietryčių kryptimi, tačiau... netrukus suklupo ir daugiau nepasikėlė... Žudikai neilgai sodyboje užtruko - atlikę savo juodą darbą grįžo, sulipo į sunkvežimį ir pro Lašus nuvažiavo Rokiškio keliu. Antano Garuolio žūties vietą šiandien primena kuklus paminklas.

Tą pačią ar kitą dieną vietinių rusų komjaunuolių nužudytas aktyvus Lašų sukilimo dalyvis Vincas Kazanavičius, g.1902 m., iš Margėnų.

Po trijų dienų, birželio 27 d., penktadienį, prie Lašų pasirodė vokiečių tankai. Juos vietiniai sveikino kaip išgelbėtojus.

Atėjus vokiečiams, po dviejų dienų Rokiškio Papartynės miške buvo rasti ir atpažinti žiauriai nukankintų Jono Bimbos, Jono Pranckūno ir Pranciškaus Pumpučio palaikai. Buvo kalbama, kad šią žiaurią egzekuciją atsitiktinai pastebėjo vietinis eigulys, kuris ir nurodė kankinių žūties vietą. Jono Pranckūno ir Vinco Kazanavičiaus palaikai palaidoti Kriaunų kapinėse, Pranciškaus Pumpučio bei Antano Garuolio - Petrašiūnų kapinėse, Jono Bimbos - Ragelių kapinėse.