Partizanai: Istorija ir dabartis

PIRMĄKART ŠIRDĮ ATVERIANT

DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS: PASKUTINIAISIAIS OKUPACIJOS METAIS

1988 m. minimas Lietuvos sąjūdžio įkūrimo dešimtmetis. Tačiau prieš tai buvo kiti, Lietuvą sukrėtę įvykiai, ypač 1987 m. rugpjūčio 23 d. minėjimas prie A.Mickevičiaus paminklo, šio minėjimo dalyvio Jono Venckevičiaus užrašuose, kurie 1987 m. lapkričio 15 d. buvo išspausdinti "Laisvės šauklio" 6-ame numeryje Vinco Žilio slapyvardžiu. Juose atskleidžiama ne tik to įvykio panorama, bet ir pabrėžiama Pasipriešinimo istorinio tęstinumo nuo sukilėlių ir partizanų laisvės kovų idėja. Nelegaliai leistas, mašinėle spausdintas laikraštėlis "Laisvės šauklys" neturėjo nieko bendro su A. Terlecko iki 1979 m. pogrindyje redaguotu leidiniu. Straipsnio kalba netaisyta.

Vilnius, 1987 08 23, 9 val. Giedras dangus pranašauja karštą sekmadienio dieną. Apytuštėse Senamiesčio gatvelėse kur ne kur baltuoja uniforminės kepurės. Įprasta tvarka vyksta rytinės pamaldos - Votyva - apypilnėje Šv.Onos bažnyčioje. Šventoriuje matosi pavieniai lūkuriuojantys žmonės.

10 val. Po šv.Mišių skirstosi tikintieji. Aplink A.Mickevičiaus paminklą suoleliai jau pilni sėdinčiųjų. Daugelis su gedulo kaspinėliais, rankose -raudonų gėlių puokštės, simbolizuojančios kruviną auką. Veidai rimti, susikaupę. VAI pareigūnai įdėmiais žvilgsniais palydi kiekvieną pravažiuojantį automobilį. Uždaromas įvažiavimas į Tiesos gatvę nuo Vilnelės tilto. Nepatenkinti taksistai bando perkalbėti pareigūnus - akmeniniai veidai, neslepiantys įtampos prieš vidurdienio audrą, ir grėsmingi draudžiamieji ženklai - verčia paklusti. Didesnių sergėtvarkos pajėgų dar nesimato. Neskuba! Juk pirmlaiko išardytas Tiesos gatvės grindinys, o per gilius griovius nutiesti tik du siauri liepteliai. Vadinasi, pagrindine Senamiesčio arterija iš anksto apsunkintas perėjimas ir kritišku atveju lengvai užblokuojamas. Priešais paminklą sustoja TV autobusiukas. Operatoriai ruošiasi įtemptam ir neįprastam darbui, kruopščiai tikrinama aparatūra.

11 val. Gatvelių prieigose jau stoviniuoja nemažas skaičius milicininkų. Kaip iš po žemių išdygo vienas kitas "turistas" - intensyviai fotografuodamas mūsų gotikos šedevrą ir, aišku, žmonių sambūrį. Po truputį arčiau paminklo būriuojasi žmonės. Tikintieji renkasi dvyliktos valandos Sumai ir greit užpildo bažnytėlę. Nemažas būrelis maldininkų prie plačiai atvertų durų lūkuriuoja prieangyje. Jaučiasi įtampa, daugelio akys žvilgčioja į dešinę - paminklo link. Strategiškai svarbioje sankryžoje - už skvero ties Pilies skersgatviu, priešais bažnytėlės frontoną, stovi radiofikuota "Volga". Ši pozicija labai patogi - kaip ant delno matosi visi būsimieji "karšti taškai". Kaip gerai sureguliuotas mechanizmas, pradėjo veikti ištisos stebėjimo grandys. Nuo "Volgos" sambūrio židinių link zujo mitrūs vyrukai. Po kelių minučių jie grįždavo atgal. Matyt, iš nugirstų pokalbio nuotrupų "Volgoje" sėdintys vadai analizuodavo minios nuotaiką. Be abejo, iš čia visi įvykiai moderniškiausiomis ryšių priemonėmis buvo fiksuojami Lenino pr.40 kompiuteriniame centre. Po to operatyviniai darbuotojai skubėdavo atgal vykdyti savo generolų instrukcijų.

Artėjant vidurdieniui, atsiskleidė jų taktinė klaida - visas dėmesys buvo klaidingai nukreiptas tik į bažnyčios prieigas. Tikrai, tuo metu čia būriavosi daugiausia žmonių, ir čia VSK darbuotojai tikėjosi užblokuoti minėjimo iniciatoriams kelią prie paminklo.11.55 val. Visur esančios milicijos nuostabai, kaip perkūnas iš giedro dangaus, A.Mickevičiaus monumento papėdėje susibūrė organizatorių branduolys - prasidėjo minėjimas. Palikę ramybėje besimeldžiančius, prie paminklo metėsi atletiškos išvaizdos vyrukai ir tuojau pat užėmė iš anksto sutartą poziciją - tvirtais pečiais įsirėmė į operatorių nugaras. Tokiu būdu kiekvienu momentu buvo galima nutraukti prakalbas. Tereikėjo tik signalo iš juodos "Volgos", kuri žaibo greitumu išnirusi iš gretimo skersgatvio, sustojo prie pat paminklo. Iš jos dabar buvo koreguojamas visų mitinguojančių sekimas. Juo momentu iš tarpuvarčių staiga išlindę uniformuoti pareigūnai atidžiai stebėjo manifestantus. Sudūzgė telekameros ir fotoaparatai. Į oratorę nukrypo miškas mikrofonų. Triukšmingai atsidarė langai gretimame name, iš antro aukšto į minią nukrypo keliolika fotoaparatų ir kino kamerų. Jų objektyvai fiksavo ne tik kiekvieno dalyvio veidą, bet ir kiekvieną jų žingsnį, gestą. Taip teritorijoje domi-

nuojančiame pastate būrys kvalifikuotų specialistų, vidury baltos dienos, bemaž tris valandas, be atodairos "šaudė" į didžiausią savo praktikoje, "šnipų" telkinį.

Trumpas buvo įžanginis N.Sadūnaitės žodis, Vilniuje pirmą kartą viešai pasakytas po 47-erių sutemų ir nevilties metų. Tai nebuvo iššūkis antriesiems okupantams. Tik atviras ir nuoširdus prispaustųjų skausmo ir skriaudų išreiškimas. Išties, mūsų pagieža įsibrovėliams žodžiais nenusakoma. Ir kokie jie bebūtų kartūs, bet juose mes įprasminame tik švenčiausią tiesą. Tačiau ir drąsiausi žodžiai valstybių ir santvarkų negali nuversti. Todėl šiandien turime siekti tarpusavio bendradarbiavimo, pakantumo ir gerų kaimyninių santykių. Mūsų skriaudėjai pagaliau privalo suprasti savo klaidas, išgirsti tvirtą žodį ir realius siekius - nepriklausomybė ateity ir nevaržomas tautinės savimonės, kultūrinių ir religinių tradicijų puoselėjimas, eventualios autonomijos ribose. Tepadeda jiems Dievas mus suprasti!

Jaudinančiu balsu pradėjusi minėjimą bebaimė Nijolė kviečia tylos minute pagerbti Stalino ir Hitlerio suokalbio aukas. Jų atminimui dedamos gėlės paminklo papėdėje. Iš manifestuojančių krūtinių liejasi graudulingos giesmės ir maldos.

Oratorė prisipažino organizavusi šią akciją. Ji asmeniškai paskambinusi A.Klimaičiui į VFR ir prašiusi išgarsinti visų trijų Pabaltijo respublikų nepriklausomybės siekius. Taigi čia jokia provokacija, ne CŽV radijo bangomis duotas mums signalas šiam susitikimui ir ne kokių nors Vakarų fašistų darbas.

Susirinkusieji atidžiai klausėsi drąsinančių tribūno žodžių, kvietusių įveikti beveik pusę šimtmečio mus slėgusį baimės jausmą ir aktyviai protestuoti prieš Lietuvos pavergimą, pagal dviejų pasaulio dalintojų įgeidį. Ne kartą prie Vilnelės krantų nuvilnydavo skardus šūkis: "Laisvės, Laisvės!" O Vilniaus kalneliuose aidėjo galingų aplodismentų banga.

Vengdami provokacijų, organizatoriai tuoj pat apleido paminklo papėdę. Prieš tai paskelbę kito susitikimo datą - sekmadienį, 1988 02 21 vidurdienį šioje vietoje paminėti 70-ąsias Vasario 16-osios metines. Nijolė padėkojo visiems išdrįsusiems čia ateiti ir prašė išsiskirstyti be konflikto.

Tuo tarpu minioje sukruto įtartinos žmogystos. Pagal iš anksto surepetuotą scenarijų pradėjo savo pragaištingą darbą: šūkaliojimais, padrikomis replikomis, stumdydamiesi tarpusavyje ir, kaip vėliau rašė spauda, tampymu už skvernų. Įsidėmėtinas buvo vienas apkūnus garbanius, mėginęs iš karto replikuoti N.Sadūnaitei - kodėl iš karto nebuvo išsiųstas raštiškas pranešimas apie šį susirinkimą A.Klimaičiui bei provokuoti A. Terlecką. Kuomet organizatoriai pasišalino, vengdami nepageidaujamų susikirtimų, šis provokatorius, palypėjęs ant paminklo, tuojau pradėjo garsiai šaukti atskirus, be sąryšio žodžius apie E.Ševardnadzę, T.Venclovą, "Tėviškės" draugijos stalčiuose dingusius Popiežiaus vizos dokumentus ir panašias nesąmones. Iš karto buvo galima suprasti, kad tai menko intelekto, pasigailėjimo vertas žmogelis, nesugebantis suregzti paprasčiausio sakinio ir paaiškinti, kas jis toks, kokia pavardė, ką atstovauja ir pan. O tai - labai būdingi specifinio susirgimo simptomai. Šio provokatoriaus misiją antradienio reportaže iš įvykio vietos netikėtai paaiškino pats A.Čaikovskis. Tuo būdu "Tiesa" šįsyk visiškai teisingai išgarsino teisėtą demonstrantų nepasitenkinimą šiuo neišmanėliu. Ten pat perskaitėme dėl ko taip energingai plojo tam mažapročiui trys vyrukai - tie patys mėlynanosiai, "objektyvaus" korespondento priešpiečiais kalbinti, drąsinti ir girdyti Gorkio gatvėje. Minėto paskvilio viršūnė - demagogiškas noras įtaigauti skaitytojus, kad iš antro aukšto langą fotografavo ne visiems žinomos įstaigos slapukai, o "Niujork taims" korespondentas V.Keleris! Koks veidmainiškumas! Juk kas geriau už A.Čaikovskį gali žinoti, kad į savo "valdas" čekistai neįsileidžia ne tik užsieniečių, bet ir savų parankinių? Tokiu būdu greitai demaskuoti liežuvautojai neturėjo pasisekimo minioje. Kaip tas beveik nemokantis lietuviškai kalbėti žmogelis, kuris bemaž keiksmais grūmojo susirinkusiems, kodėl jie nepatikliai sutiko jo pasiūlymą, jog maža valstybėlė negalinti egzistuoti be galiūno globos.

Toliau įvykiai A.Mickevičiaus paminklo papėdėje nesulaikomai klostėsi ne A.Čaikovskio peršama tautų pjudymo kryptimi, o organizatorių norima taikos sambūvio linkme. Bandę dezinformuoti susirinkusius, pasamdytieji provokatoriai ir kitokio plauko tauškaliai greitai išsikvėpė ir, atrodo, stačiai žemėn prasmego. Užtat džiaugsmingo pritarimo banga nuvilnijo sambūrio gretas, kuomet įtaigus jaunuolis R.Grigas - vėliau su kun.L.Puzonu apšmeižti ne tik vietinės Kiauklių valdžios visuose Lietuvos laikraščiuose, net buvo terorizuojami oficialių valdžios pareigūnų -pareiškė, kad globa reikalinga tik vaikui, invalidui ir bepročiui. O mes juk sveiki! - garsino oratoriui atsaką demonstrantai. Jeigu Afrikos valstybėlės šiandieną sėkmingai gyvuoja - kuo mes blogesni? Po to į poeto padeklamuotas prasmingas eiles gyvai reagavo Vorkutai ir Kolymai, Norilskui ir Karagandai atstovaujantys buvę "zekai", kurie su ašaromis akyse atsišaukdavo GULAG’e žuvusiųjų vardu.

Vienas kalbėjusiųjų paaiškino šios vietos simbolinę reikšmę. Juk A.Mickevičius irgi buvo tų pačių rusų kalintas, ištremtas ir žuvo toli nuo Tėvynės, kur plunksną pakeitęs ginklu, veržėsi kovon prieš mūsų bendrą priešą. Buvo deklamuojami nemirtingi Poeto posmai - garsinantys pavergtos Tėvynės ilgesį ir amžiną meilę Jai. Girdėjosi padėkos žodžiai visų tautybių žmonėms - mūsų laisvinimo užtarėjams, tarp jų rusams - A.Sacharovui, A.Solženicynui. Šiandieną tik bendromis jėgomis galima iškovoti tautinę ir religinę laisvę. Pradžia jau yra - visam pasauliui žinomi paskutinieji kazachų, moldavų, Krymo totorių, latvių žygdarbiai. Turbūt brandžiu sąmoningumu reikia aiškinti mūsų nepritarimą žinomos įstaigos atsiųstiesiems piktavaliams, kurie bandė trukdyti ne lietuviškai kalbančiam represuotojo sūnui, ar liejusiai savo sielvartą ukrainietei. Buvo ir nepagrįstų šūkavimų, aiškiai paslėpta mintimi - nupolitinti susirinkimą. Nebent taip reikėtų paaiškinti beprasmišką vienišos moteriškės slampinėjimą ir reikalavimą buto, kurio 35 metus negaunanti. Ji buvo labai nepatenkinta, kuomet buvo nurodyta, kur kreiptis. Tikriausiai jos paslaugą dabar įvertins teigiamai ir butą ji gaus be eilės. Reikia pripažinti, kad susirinkusiųjų tarpe irgi vyko disputai. Jaunuolio, gal su homoro potekste, buvo sviestas klausimas senoliams - kodėl prieš 47 metus taip nubalsavote? Senelės atsakas buvo gana įtikinantis - auginau 4 vaikus ir nebuvo kada rinkimais užsiiminėti. Anoks ten balsavimas! Daugeliui buvo netikėti savo laiku pakerėtos Stalino saulės spingsėjimu S.Nėries eilėraščiai. Įtaigiai padeklamuoti, prasmingi, besiveržiančios iš Maskvos nelaisvės į Tėvynę poetės nostalgiški žodžiai ir jos priešmirtinė atgaila Kaune - pakeliui į amžinybę - dar kartą priminė suvedžiotos poetės tragizmą.

Matyt, daug vargo iškentėjęs, buvęs kariškis prašė sukalbėti "Amžinąjį atilsį" už visus žuvusius Lietuvos karius, tarp jų jo atstovaujamus vyteniečius, kurie 9-ojo pėstininkų pulko vado plk.Gaučo įsakymu prisiekė nesudėti ginklų, kol yra laisvi, ir 1940 06 15 žygiavo į Vakarus. Tai jie, ištikimi duotai priesaikai, pirmose gretose kovojo 1941 06 23 Tautos sukilime, priešinosi vokiečių neteisėtom užmačiom ir ginklu kovėsi ilgiausiame Europoje partizaniniame kare, kol buvo išžudyti Lietuvos miškų glūdumose ir sodybų galulaukėse.

14.00 val. Po truputį aprimo susirinkusiųjų aistros, dingo netikrumo jausmas - laukto užpuolimo vis dėlto nebuvo. Tikriausiai prezidento R.Reigano laiškas, JAV senatorių peticija M.Gorbačiovui bei atvykę liudytojai iš Maskvos - keturi užsienio korespondentai - aplaužė ragus VSK vadovams. Tad slapukai neišdrįso šį kartą pikčiau reaguoti vidury baltos dienos. Tuo atžvilgiu, kaip vėliau sužinojome, broliams latviams sunkiau sekėsi - už išgarsintą viešumą jiems reikėjo grumtis iki išnaktų. Vienu metu atrodė, kad panašus likimas ištiks ir mus. Netikėtai padangėje pasirodęs sraigtasparnis savo plerpesiu galėjo nustelbti Senamiesčio monologus. Bet, visų džiaugsmui, jis paskutiniu momentu nuskrido į pietų pusę. Taigi 1981 m. "Šiluvos variantas" - triukšmu nuslopinti maldas - nebuvo pakartotas. Turbūt žingeidumas patiems pasiklausyti ir istorijon užfiksuoti šią ''provokaciją" buvo didesnis. Laisvės šaukliai galėjo kalbėti be trukdymų, nes lig šiolei nepakanta skriaudėjams mūsuose pasireikšdavo vien šventoriuje ar stadione.

Nors pavargę po dviejų valandų įtampos, žmonės dar nesiskirsto. Aukštai ant paminklo pakyla raudonų rožių puokštė, simbolizuojanti kruviną auką. Vėjas plazdena geltonus, žalius, raudonus kaspinėlius, o jaunimas mėto į viršų trispalvius megztukus. Seka audringas valiavimas, o į pareigūnus, fotografuojančius iš langų, nukrypsta suspaustų kumščių miškas. Tylos minute dar kartą pagerbiami kritusieji už Lietuvą, kad mūsų gimtinėje laisvės rytas išauštų. Dirigentui padedant darniau skamba Lietuvos himnas, "Lietuva brangi”, "Marija, Marija" ir kitos giesmės.

Ašaros nedžiūvo sugrįžusiųjų iš nebūties, išvagotuose ir daugel vargo patyrusiuose veiduose, girdint tiek daug tiesos žodžių. Nežvalgios senolių akys aiškiai rodė, kad dabar jų mintys ten, iš kur tik saujelei tebuvo lemta sugrįžti ir kur tiek daug bendraminčių liko amžino ledo karste, ar lokių grobiui buvo pamesti. O gal vėjo pustomoje Karagandos dykynėje sudūlėjo be pėdsakų, ar dulkėtoj Červenės plento šalikelėje atgulė amžinai nežiniai. Šiandien palikdami gėles Vilniaus skverelyje, mes rimties minute prisimename nukankintus ne tik dorus lietuvius. Juk nuo to paties satrapo rankos žuvo ne vienas Lietuvos duobkasys - Stalino saulės fanatikas, iki paskutinio atodūsio ištikimiausiai tarnavęs savo numylėtajam stabui. O genocido aukų būta neišpasakytai daug. K.Pakšto duomenimis, vien Lietuva Antrojo pasaulinio karo gaisre neteko arti 1 milijono gyventojų - bemaž kas trečio savo piliečio. Didesnė jų dalis - sovietinio genocido nuopelnas. Šią, visame pasaulyje minimą gedulingą Juodojo Kaspino dieną, pravartu prisiminti H. Borovyko - pagrindinio CTV ideologo, besipuikuojančio "taikos apaštalo" aureole - demagogiją. Tai jis prieš du metus šmeiždamas pabaltiečių Kopenhagos tribunolą, šventvagiškai postringavo, kad tie pusė milijono ištremtųjų ne genocidas, nes galėjo sugrįžti visi, kas tik norėjo!

Kiekvienas čia kalbėjęs oratorius įsakmiai įrodė, kad šis susirinkimas reiškia mūsų norą gyventi nepriklausomai nuo kaimynų, kurie čia atsidangino dėka Raudonosios armijos tankų ir durtuvų. Tikrai, šiandien mes čia stovime savo gimtosios žemės širdyje - po atviru sostinės dangumi - ne užsienio ruporų sukviesti ir ne amerikiečių agentų užverbuoti. Tai akivaizdžiai patvirtina mūsų naujųjų laikų istorijos 48 metų tarpsnis. Visiems aišku, kad mūsų opozicija užgimė ne šiandien - ji prasidėjo su pirma bolševikų okupacijos diena. Šiandieną ji tik išsiliejo viešumon iš priespaudos varžtų. Per pastarąjį penkiasdešimtmetį didžiosios valstybės mus pardavė ne vieną kartą. Pirmąkart mūsų žemių dalybos neapsiribojo vien nelemtu 1939.VIII.23 vidurnakčiu - svetnorėtojų sėbrystės paktu Kremliaus užstalėje. Jos tęsėsi pusantrų metų ir reikėjo net trijų slaptai Ribentropo ir Molotovo pasirašytų protokolų. O tai unikalus atvejis tarptautinėje teisėje - užimąs deramą vietą ne tik pasaulinio masto enciklopedijose, bet ir eiliniuose diplomatijos vadovėliuose. Baigėsi šis barbarų sandėris tik 1941.IV.11, kuomet paskutinis vario kilogramas buvo perduotas Vermachto karo mašinos stiprinimui, iš suderėtų 7,5 milijono aukso dolerių už Suvalkijos ruoželį. Tokiu būdu iš Tautų Sąjungos narių pašalintoji agresorė, okupavo tris nepriklausomas valstybes - Tautų Sąjungos pilnateisius narius. Tačiau išdavystės tuo neapsiribojo. 1945 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje mūsų sąjungininkai mus pardavė antrąkart, ir savo kailiu mes patyrėme, kad šių sandėrių laurai visuomet atitekdavo ne demokratijos šalininkams. Ir taip vienų vieni, palikti likimo valiai, štai jau 47 metus kenčiam savo Kalvarijas. Todėl šiandieną pirmąkart atveriam širdį ir viešai klausiam: kodėl mūsų vaikai atvirai diskriminuojami armijoje, po vieną išsklaidyti tarnauja Rusijos užkampiuose ir žūsta Afganistane? Kodėl pamintos Žmogaus Teisės, kalinami kunigai ir Helsinkio grupės nariai, o kunigų žudikai laisvi vaikštinėja? Kodėl sostinės šaligatvius dar trypia 1940.VII.12 masinių areštų organizatoriai - komodaitės ir todesai, ar buvęs Rainių miškelio skerdikas, dabar Kunigų seminarijos kuratorius plk.P.Raslanas? Kodėl, galime paklausti, šiandien lig padangių iškeliami tokie, kaip A.Churginas - Gestapo ir NKVD agentas arba J.Markulis, atėjūnų tituluotas profesoriumi - "Smeršo" šnipas ir rezidentas, - skundę ir pardavinėję priešams mūsų tautiečius? Matyt, akių dūmimu reikia aiškinti karo nusikaltėlių paieškas visame pasaulyje, kad savus galvažudžius galėtume dangstyti personalinėmis pensijomis ir medaliais padabinti. Tik dezinformacija galima pavadinti masinės informacijos priemonių kasdieninį garsinimą - kaip Hitleris norėjo Lietuvą nuskriausti ir visiška tyla - kaip Stalino batlaižiai kraujyje mus skandino gerą dešimtmetį.

Tiek vargo iškentėjusius ir ašarą išliejusius jau nestebina, kad maskvėnai taip ir neišmoksta pasisveikinti lietuviškai. Dar daugiau -džiaugiasi ir kerštingai tyčiojasi sudarkę, surusinę istorines Vilniaus gatveles - veltui vildamiesi išnaikinti lietuviškumo šaknis sostinėje. Nestebina mūsų, jog Tėvynės širdyje nebeturime Katedros ir Vyskupo, laikraščiuose vengiamas Lietuvos vardas ir tautiečio sąvoka, o mes likome tik respublikos kraštiečiais. Tik sunkiai besiskverbiančio viešumo atgarsyje išgirdome, jog ateistų niokojami sparčiai nyksta istoriniai paminklai - pirmoje eilėje neveikiančios bažnytėlės, kaip šv. Juozapo Kėdainiuose. Naikinamos ne tik kaimo kapinaitės, bet ir didingos žydų kapinės Kauno Žaliakalnyje. Plačiai išgarsinti persitvarkymo vėjai dar nepajėgia atgaivinti agonijon nusiritusią sveikatos apsaugą. Visagaliai pusponiai nesuka galvos - jų žinioje liuksusinės ligoninės ir sanatorijos. Ne geresni reikalai ir gamtosaugos srityje, nes, siekdami efektyvumo, tie patys pusponiai tegeidžia tik vienkartinio pelno. Dėl to kiekvienu momentu gresia antras Černobylis, nes taupydama, valdančioji klika "pamiršo" įrengti gaubtą Ignalinos AE. Kam tiek elektros energijos, jei prekystaliai tušti, o amžinai alkanam rusui vis maža ir maža...

Tie, kurie mėgina į mus mesti akmeni, tegul susimąsto, kodėl masinės informacijos priemonių Įnirtinga kampanija nesutrukdė šio žygio - susirinko ne tik senimas, buvo ir jaunimo. Kaip vėliau skaitėme laikraščiuose, net nematę įvykių tik iš nuogirdų "pasipiktinusi visuomenė" savaitėmis smerkė "diversantus" iš kairės ir dešinės. Pažymėtina, kad švilpynės - nuo Maskvos ligi Vilniaus - šmeižė tuo pačiu pamokslaujančiu tonu, kad neatskirsi kur tiesa, o kur melas. Ne veltui, neregėję, neskaičiavę, visi santvarkos pašlovintojai tą patį skaičių teminėjo - 30 ekstremistų, 300 pasyviųjų ir saujelė žioplinėtojų. "Tiesos" korespondentas A.Čaikovskis taikliai pastebėjo - kiek norėjo, tiek ir matė! Vadinasi skaičiai pakoreguoti viename centre ir visom redakcijom išsiuntinėta vienoda instrukcija. Užsienio korespondentų paskelbtas 500 dalyvių skaičius irgi sumažintas pusiau, nes per tris mitingavimo valandas vis dėlto buvo žmonių kaita. Vieni pasyviai stebėjo, kiti aktyviai dalyvavo, bet gi žinojo, koks pavojus gresia čia atėjus - nepabūgo! Žinoma, kad ne vien 30 ekstremistų, kaip rašė spauda, čia rodė iniciatyvą. Aišku, kad ne visi vienodai gebėjo viešai reikšti savo skausmą, ne vienus metus kauptą pagiežą nekviestiesiems įsibrovėliams. Vien paminklo papėdėje būriavosi keli šimtai aktyvistų. Nebijodami į juos nukreiptų objektyvų ir žinomos įstaigos seifuose iki gyvos galvos paliktų savo atvaizdų, jie entuziastingai demonstravo, skandavo ir diskutavo. Būta ir organizatorių taktinių klaidelių. Gal reikėjo susitikimą nukelti į 13.00 val., nes visvien jau tą patį vakarą iniciatorius apkaltino nebūtų maldininkų iš šv.Onos bažnytėlės agitavimu į savo mitingą. Vadinasi ne tik Vilniaus TV, bet ir CTV nespėjo pakeisti iš anksto suredaguoto šmeižto. Šį eteryje pagarsintą Maskvos blefą, galima sutapatinti su Kominterno radijo apmaudžia klaida 1940.VII.14 vakare, kuomet visam pasauliui buvo išgarsintas Liaudies seimo išrinkimas 99,99 proc. persvara. Tuo tarpu istoriniai faktai sako kitką - dėl liūčių "rinkimai" Lietuvoje vyko dar VII. 15!

Matyt, teisingiau būtų užuot, šmeižtais marginus laikraščių skiautes, susėsti prie vieno stalo ir nuspręsti, kurioje sostinės aikštėje - aišku ne A.Bieliausko romane apdergtuose Vilniaus kalneliuose - mes pastatysime paminklą stalinizmo ir hitlerizmo aukoms atminti. Lėšų stoka turtingiausios pasaulio valstybės atstovai tegul nesidangsto - mes surinksim! Nagrinėjant geranoriško bendravimo tarp kaimynų problemas, be abejo svarbiausias būtų 45-ių pabaltiečių deklaracijos reikalavimas - viešai paskelbti ir išsižadėti visų trijų slaptų Ribentropo-Molotovo protokolų -1939.VIII.23, IX.28 ir 1941.1.10. Vien jų atspausdinimas 10 milijonų egz. tiražu po 10 kap. -kaip ir Molotovo 1939.VIII.31 kalbos brošiūrėlės apie SSRS-Vokietijos pakto ratifikavimą - ir išplatinimas tokiu pat mastu, jau simbolizuotų jo anuliavimą. Geros valios pavyzdys - Miuncheno susitarimas - panaikintas iš pradžių.

Šiandien vertindami antrojo suokalbininko atsakomybę, tegalime konstatuoti, kad išsižadėjus bet kokių aneksinių siekių, pokario Vokietija mūsų akyse kelia vien tik pasigėrėjimą. Net istorinė Vokietija, skirtingai nuo rytinio kaimyno - Rusijos - mūsų atžvilgiu buvo labai tolerantiška. Užtenka prisiminti kaip Mažoji Lietuva 40 metų spausdintu žodžiu iš nebūties kėlė Didžiąją Lietuvą. Ji pirmoji pripažino mūsų nepriklausomybę 1918 metais. Ji pirmoji atvėrė sienas mūsų bėgliams Antrojo pasaulinio karo metais - ne viena dešimtis tūkstančių egzilų taip išsigelbėjo nuo bolševikų keršto.

Žvelgdami į trečio mūsų kaimyno - Lenkijos - santykius su Lietuva, mes tegalim džiaugtis, kad praeities skriaudos liko užmarštyje. Mūsų jaunos valstybės diplomatų įžvalgumas ir atsargi dviejų dešimtmečių politika pagaliau Įtikino lenkus, kad nebūtume priešai, jei ne Želigovskio skriauda. Užtenka prisiminti 1920 m. liepos mėn. taikos derybas Maskvoje, kur be dvejonių atmetėme slaptą Lenino pasiūlymą kartu su Raudonąja armija pulti Lenkiją. Dar akivaizdesnis pavyzdys - 1939.IX.1. Antrojo pasaulinio karo sūkuriuose nesuklupome demokratinio pasaulio akyse -ištikimi neutralumo politikai, kaip reikalavo tarptautinė teisė ir Tautų Sąjungos Įstatai - atidarėme sieną Lenkijos kariams ir ištiesėme draugišką ranką karo pabėgėliams. Nepaklusome Hitleriui ir nežygiavome Į Vilnių. Nors buvo žinoma tuometinio posakio kaina - Vilnius mūsų, Lietuva - rusų!

Pirmąkart atverdami širdį ir klausydami nepagrįstų užgauliojimų mūsų adresu, galime paaiškinti, kodėl lietuvių-rusų santykiai jau beveik penkis dešimtmečius tokie įtempti - tereikia žvilgterėti į netolimą praeitį. Šiandieninio gorbačiovizmo epochoje ir mūsų oponentai pradeda suprasti, kad istorijos toliau falsifikuoti negalima. Istorija - praėjęs etapas ir niekas jos jau nebepakeis, o nuolatiniai pagražinimai ir baltos dėmės nerodo santvarkos tvirtumo. Dėl to "Literatūra ir menas" jau puse burnos mėgina aiškintis, kodėl 1941 m. veikė 12 lietuvių savisaugos batalionų, vėliau net 50 000 karių Vietinė rinktinė? Dabar gi sovietinė spauda jau objektyviau nagrinėja klausimą - kodėl Lietuvoje nebuvo SS legionų? Bet niekas dar nedrįsta atvirai parašyti, jog ne mūsų kaltė, kad Antrojo pasaulinio karo metais vis dėlto daugiau lietuvių kovojo ne rusų pusėje. Atidžiau įsigilinę istorijos šaltiniuose, galime konstatuoti, kad lietuviai nerodė didesnės meilės rusams ir Napoleono laikais, kurio armijoje lietuvių tarnavo irgi daugiau negu Rusijos. Ir tai ne rekrūtai, o savanoriai -narsuoliai!

Kas žino, kaip šiandien pakryptų istorija, jei Hitleris būtų pradėjęs puolimą dviem savaitėmis anksčiau ir mes nebūtume patyrę baisiojo birželio nuoskaudos. Masinės deportacijos į Sibirą tuomet įžiebė mumyse tokią neapykantą bėgantiems į Rytus okupantams, kad 1941. VI.23 Tautos sukilimas vyko neregėto tautos konsolidavimo fone. Šis vienybės jausmas neapleido ir aštuonerius partizaninių kovų metus. Šiandien, mūsų priešų pykčiui, viešai sakome, kad 46 metų senumo klaidos, kaip ir žaizdos mūsų širdyje, neliko užmirštos. Mūsų džiaugsmui, šitai persidavė ir neregėjusiai tų baisumų naujajai kartai. Dabar ir jaunam aišku, kodėl liaupsindami 16 divizijos šlovę, partagitatoriai niekuomet neparašo, jog lietuviai joje sudarė mažumų, tarp kurių, beje, buvo nemažai išsiveržusių iš GULAG'o ir nusprendusių geriau žūti fronte, negu mirti badu konclageryje. Išgarbinta saujelė savų komunistų neturėjo jokios strateginės reikšmės, nes jie į pirmas pozicijas ir nosies nekišo. Aimanuojantiems apie didžiulius karo nuostolius propagandistams vertėtų istorinių faktų šviesoje išsiaiškinti, kodėl šis santykis buvo toks nepalankus sovietinei santvarkai? Juk kritiškiausiu karo momentu Berijos parankiniai nepriėmė į nukraujavusią Raudonąją armiją nė vieno iš 700 pabaltiečių kadrinių karininkų - savo specialybės asų. Pravartu prisiminti, kad panašią klaidą 1941 m. padarė vokiečiai, atsisakę lietuvių savanorių, besiveržiančių keršyti už nužudytus ar išvežtus tėvus. Tuokart vokiečiai, užtikrinti pergale, nenorėjo dalintis laurais. Tuo tarpu 1941.VI. 13 naktį netikėtai suimti Lietuvos, Latvijos ir Estijos karininkai netrukus atsidūrė ne Sibiro katorgoje, o Juchnovkoje prie Kalugos ir buvo sušaudyti dar tą pačią vasarą! Tik dabar aiškėja žiaurūs čekistų kėslai - "liaudies priešų" likvidavimas lenkų karininkų Katynėje 1940 m. metodu - šūviu į pakaušį. Tik Vokietijos-SSRS karas išgelbėjo Pabaltijo karininkų korpo gyvastį. Deja, neilgam -Norilsko pragare pražuvo devyni iš dešimties... Tad vargiai kas iš jų sulaukė šios šviesios dienos.

Taigi istorinė patirtis tiksliai nusako mus ir rusus skiriančias gaires. Praeities pamokos kartu mums nurodo kelius, kaip siekti tautinės ir religinės laisvės, kad nekaustytų nelaisvės pančiai ir savoje Tėvynėje laisvės aušrą regėtume!

O kelias tėra vienas - vienybė! Dėl to engėjų kliką labiausiai ir baugina bet kokia tautinė konsolidacija ir glaudesnis ryšys su kitomis į laisvę besiveržiančiomis tautomis. Turbūt teisus Tomas Venclova, siedamas pabaltiečių išsilaisvinimą kartu su ukrainiečių, armėnų, lenkų ar kazachų, vokiečių, Krymo totorių kova. Net demokratėjančių rusų blaivūs balsai, smerkiantys 18-os milijonų partekto parazituojančią veiklą ar bundančių iš letargo baltgudžių siekis atgaivinti gimtąją kalbą mokyklose teikia vilčių ateičiai!

Dėl to šiandien vėl ir vėl kartojame savo oponentams, kad laikas liautis konfrontuoti - reikia sėstis prie stalo rimtam dialogui. Lygiomis teisėmis privalome naudotis tais pačiais dviejų amžių sandūros pasiekimais -spauda, radiju, TV, kad nebūtų varžomas vaikų katekizavimas, laisvas įstojimas į Kunigų seminariją. Jei nenorime galutinai apsijuokti pasaulio opinijos akyse, jau šiandien reikalingas abipusis pasitikėjimas Helsinkio susitarimų dvasioje ir vienodas jų interpretavimas, kad inteligentas-disidentas nebijotų ne tik peržengti bažnyčios slenkstį, bet ir kunigo pakviesti prie pašarvoto tėvo laidojimo salėje. Tačiau nomenklatūriniai biurokratai, paveldėję iki gyvos galvos pelningus postus, dar negalvoja apie jokius persitvarkymus. Dėlto šiandieną savo viešumo parodiją jis garbina tik  popieriuje, laikydami akmenį užantyje. Koks gali būti pasitikėjimas šiais  dignitoriais, kurių lūpos tik prieš pusmetį visam pasauliui deklaravo, kad disidentizmas jau palaidotas. Mūsų akyse, kaip ir anksčiau, nekelia pasitikėjimo jų kontroliuojama TV - taip nenoriai rodanti sistemos nevalyvumo pasekmes. Geriausias pavyzdys - rugpjūčio 23 d. "Panorama". Aišku, lengviausia kelių minučių TV vaizdus apdrabstyti ilgiausio komentaro purvu, nes kino kadrai nebuvo įgarsinti. Stebėtis nėra ko - nuo seno Vilniaus bosai konferencijas, iškilmingus suvažiavimus veda ne lietuvių kal-ba! Tad gėda garsintis visai Lietuvai. Lieka viena - "nebyli" televizija ir uolių komentatorių begalinė panegirika. Šį kartą stebino vienas momentas - TV ekrane per dažnai puikavosi aiškiai sunerimusių seklių veidai. Galima tik įsivaizduoti, kiek jų tenai būta! Be abejo, mus domino ne sekmadieninio TV reportažo komentarai, o kokie kadrai buvo parinkti iš operatorių dviejų valandų triūso? Ir čia eilinį kartą įsitikinome, koks tendencingas ir dezinformuojantis buvo šis studijos montažas-erzacas. Norėdami sumenkinti masiškumo įspūdį, buvo parinkti ne kulminacinio momento kadrai - t.y. ne 12.00 val., o gerokai po 14-os, kuomet dalyviai jau skirstėsi į namus. Visiems gerai žinomos įstaigos falsifikuotojai, matyt, nekreipė dėmesio į akivaizdų faktą, kad šv.Onos bažnyčios prieangyje nebuvo žmonių ir durys uždarytos - vadinasi filmuota gerokai po Sumos, kai maldininkai jau buvo išsiskirstę.

Grįžkime jau paskutinį kartą prie sekmadienio įvykių sostinėje.

Artėja 15.00 valanda. Manifestuojama jau trejetą valandų, bet žmonės dar nesiskirsto. Savo postuose lieka rūpestingi "globėjai", kurie negalėjo prikibti nė prie vieno čia atėjusio už nutryptą veją, užmintą gėlytę. Jų rūstūs žvilgsniai tik atidžiai stebėjo dalyvius, besibūriuojančius aplink užsieniečius. Reuterio korespondentas Tony Barber užrašinėjo interviu su nenuilstančia Nijole Sadūnaite. Enn Kuper ką tik baigė pokalbi su angliškai kalbančia lietuvaite, kurio nuotrupas VII 1.28 girdėjome iš "Amerikos Balso". Skirstydamiesi namo visi vylėsi, jog žurnalistų dėka tiesa apie šios dienos Įvykius Vilniuje bus išgirsta visame pasaulyje. Iš tiesų -po keturių valandų, t.y. pusantros valandos anksčiau, negu prabilo Vilniaus TV, viso pasaulio radijo stotys jau pranešinėjo džiugią naujieną.

Tačiau ne vienam rūpėjo klausimas - kas toliau? Juk tulžingi "komunistinės moralės sergėtojai" nepaliks ramybėje mūsų bebaimių vadų. Tad netikėkite išgirdę jų "atgailą" - jos nebuvo ir nebus, o sufabrikuoti šie pasalūnai gali bet ką. Aišku ir tai, kad jie nedovanos nė vienam, išdrįsusiam atvirai tarti tiesos žodi. Gali net terorizuoti organizatorius - kad nesugalvotų dar kartą susiburti, sakysim, už savaitės kur nors tarp Šiluvos ir Tytuvėnų! Tuo labiau, kad artėja didieji Žemaitijos atlaidai. Tesuteikia jiems Dievas ištvermės ir ryžto galimo keršto valandą! O mes Jiems reiškiame nuoširdžiausią ačiū ir sakome - iki pasimatymo!

Vincas Žilys
Vilnius, 1987.VIIl.28