Partizanai: Istorija ir dabartis

MARIJAMPOLĖS KARO MOKYKLOS KARIŪNO LIKIMAS

VIETINĖ RINKTINĖ

Augustinas Paškonis

PIRMIEJI KARO MOKYKLOS ŽINGSNIAI

1944 m. Vietinės lietuvių rinktinės vadas gen.Povilas Plechavičius, numatydamas Antrojo pasaulinio karo nacių Vokietijos galutini pralaimėjimą, ryžosi gelbėti Lietuvos jaunimą. Susitaręs su nacių okupacine valdžia, gen.P.Plechavičius tuoj pat ėmėsi organizuoti jauniems lietuvių inteligentams Karo mokyklą, kad tokiu būdu juos apsaugotų nuo priverstinio išgrūdimo darbams į Vokietiją ir nuo mobilizavimo į esesininkų dalinius. Be to, Plechavičiui rūpėjo, kaip galima greičiau paruošti jaunų karininkų, nes, karui baigiantis, jie bus reikalingi Lietuvos nepriklausomybei atkurti.

Karo mokyklai vieta buvo parinkta Marijampolėje, nes Lietuvos Nepriklausomybės laikais 9-o pėstininkų pulko kareivinės buvo tuščios.

Pasklidus po visą Lietuvą gandui, kad Marijampolėje yra steigiama Karo mokykla, greitai ten prigužėjo apie 1500 jaunuolių, tarp kurių, be ką tik baigusių gimnazijas, buvo net ir su aukštųjų mokyklų diplomais.

Gavęs Vilniaus aukštesniosios technikos mokyklos atestatą, ir aš nusprendžiau tuoj pat vykti į Marijampolę. Pirmiausia nuvykau į Dusetas atsisveikinti su savo tėvais ir pabuvojęs apie pora dienų, jaunuoliško ryžto vedamas, išskubėjau ten, kur jaučiausi esąs reikalingas.

Lietuvos ateitis darėsi vis neaiškesnė. Daug karininkų ir visokio išsilavinimo žmonių bolševikų buvo sunaikinti ar išvežti į lagerius. Prasidėjus vokiečių-rusų kanui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, netekome labai daug kraštui reikalingų žmonių, kurie atsidūrė nacių kalėjimuose ir kacetuose.

Raudonųjų partizanų priviso pilni Rytų Lietuvos miškai. Po Stalingrado žlugimo ir likvidavus gen.Pauliaus armiją, pradėjo aiškėti, kad stipriai remiami anglį; ir amerikiečių bolševikai vėl gali sugrįžti į Lietuvą.

□ Augustinas Paškonis

Atvykęs į naujai organizuojamą Karo mokyklą, jau radau suvažiavusius beveik visus, kurie ryžosi sudaryti papildomą karininkų branduolį naujai atsikuriančios Lietuvos gynimui.

Jau buvo sudarytos astuonios kuopos, maždaug po 200 kariūnų kiekvienoje. Visi apgyvendinti buvusiose 9-o pulko kareivinėse. Aš buvau paskirtas į antrą kuopą vyresniuoju, nes turėjau puskarininkio laipsnį.

Karo mokykloje visi buvo patriotiškai nusiteikę. Vakarais visur skambėjo lietuviškos dainos. Mes jautėmės aukščiau už nacius, nepaisant to, kad su jais sveikinomės.

Kartą, patruliuojant mieste su keturiais kariūnais, pastebėjau, kad į turgaus aikštę atvyko keletas vokiečių kareivių ir pradėjo iš ūkininkų atiminėti atvežtus maisto produktus. Mes tuojau prisistatėm prie savavaliaujančių vokiečių kareivių, pareikalavome tuojau viską grąžinti ir kaip mat išsinešdinti iš turgaus aikštės. Buvome ginkluoti šautuvais, o aš turėjau prie diržo prikabintą nuosavą 9 mm pistoletą. Vokiečių puskarininkis staigiai šoko prieš mus ir stvėrėsi už parabelio. Mano kariūnai žaibo greitumu atstatė prieš vokiečius šautuvus, o aš išsitraukiau savo FN pistoletą. Vokiečių karingumas tuojau pat atslūgo. Nieko nesakę, grąžino ūkininkams maisto produktus, o patys dingo iš turgaus aikštės. Žmonės buvo labai dėkingi, o mes pasijutome didvyriais ir juokaudami, kad sutvarkėme nacius, grįžome į kareivines.

Karo mokykla palengva tvarkėsi. Prasidėjo pamokos ir supažindinimas su ginklais. Blogai buvo lai, kad vokiečių pažadėto apginklavimo ir uniformų išdavimo vis nesimatė, ir niekas nežinojo kodėl. Po kiek laiko pirmai ir antrai kuopai atsiuntė šiokius tokius itališkus šautuvus ir išdavė prastai atrodančią vokišką karišką uniformą. Likusios kuopos vis dar dėvėjo savo civiliais drabužiais.

Kaskart vis daugiau ir daugiau buvo nesklandumų tarp vokiškos okupacinės valdžios ir lietuvių. Buvo uždarytos aukštosios mokyklos, suimti aukštesni Lietuvos pareigūnai ir išvežti į Štuthofo koncentracijos lagerį. Daug suimtųjų buvo sugrūsti į kitus, kaip Dachau, Berlyno ir kt. Daugelis pradėjo slapstytis miškuose ir tolimų provincijų užkampiuose.

Buvo ir tokių, kurie slėpėsi Marijampolės Karo mokykloje. Tarp jų buvau ir aš, nes sutrukdžiau Dusetų valsčiuje nacių pareigūnams organizuoti vyrus į Vokietiją darbams. Iš Zarasų aps. Į Dusetų valsčių buvo atvažiavę saugumo viršininkas Leonavičius, apskrities viršininko pavaduotojas ir dar pora gestapininkų. Dusetų valsčiaus savivaldybės salė buvo pilna žmonių. Du savo draugus su paslėptais ginklais palikau prie durų, o pats, su užkištu už diržo brauningu, išėjęs į priekį labai griežtai pasakiau, kad lietuviai į Vokietiją darbams nevažiuos, nes pakankamai yra darbo savam krašte. Jei vokiečiai uždarinėja mūsų aukštąsias mokyklas ir geriausius mūsų žmones siunčia į koncentracijos lagerius, tai mes į darbus Vokietijon nevyksime.

Saugumo viršininkas paraudo ir atsistojęs sušuko:

-    Ar tamsta tai matei, ar žinai?

-    Taip! Mačiau ir žinau, - griežtai atkirtau ir išėjau pro duris.

Maniau, kad šoks suimti, bet to nebuvo, o slapstytis vis dėlto reikėjo.

Netrukus Zarasų apskrities viršininkas įsakė Dusetų nuovados viršininkui mane suimti kaip prieštaraujantį vokiškos valdžios įsakymams. Buvo atsiųsta keletas policininkų. Su broliu Motiejumi spėjom pabėgti, nes perspėjo pats Dusetų policijos viršininkas Tamošiūnas.

Karo mokyklos ateitis buvo neaiški. Pradžioje buvo drausmės stoka, todėl atsirado ir keletas netinkamai besielgiančių. Karininkai vis dar neįstengė įvesti tinkamos kariškos drausmės.

Maistas buvo neblogas, o savaitės pabaigoje dar gaudavome po butelį "skaidriosios" ir cigarečių. Ypač geri santykiai buvo su gimnazijos auklėtiniais ir vietiniais žmonėmis. Vyresniųjų klasių gimnazistai dažnai surengdavo įvairius pobūvius, kur mes buvome labiausiai laukiami svečiai.

Karo mokykloje buvo daug aukšto laipsnio karininkų sūnų. Du iš jų -plk.Šovos ir plk.Urbono vaikai. Vienas apie gegužės mėnesio vidurį buvo nuvažiavęs į Kauną pasižvalgyti. Grįžo tos pačios dienos vakare ir pranešė, kad matė suimant gen.Plechavičiaus štabą.

Buvau kuopos vyresnysis, todėl sutemus nuėjau į Karo mokyklos štabą, kur budinčiam kapitonui pranešiau apie gen.Plechavičiaus štabo suėmimą. Budintis karininkas man atsakė, kad nieko apie tai nežinąs, liepė grįžti į kareivines ir laukti. Jei kas ypatingo bus jam pranešta, tai duos žinią.

Sugrįžęs į kareivines, radau kariūnus išlaužusius ginklų sandėlį ir besidalijančius šovinius, granatas, šalmus ir kt. Norėjau juos sulaikyti, bet buvau patikėjęs grįžusio iš Kauno kariūno pranešimu ir todėl leidau toliau ginkluotis.

Visi pasidalijom po keturis šovinius, po šalmą, o ketvirtadaliui teko po granatą. Išskyrus ginklų valymo priemones, daugiau sandėlyje nieko nebuvo.

Visos kitos kuopos, kurios dar buvo apsirengusios civiliais drabužiais, iš vakaro išsiskirstė. Mūsų l-oji ir 2-oji kuopos, turėdamos šiokią tokią karišką aprangą ir po itališką šautuvą su keturiais šoviniais kariūnui, nutarė gintis ir nepasiduoti. Visi buvo narsiai nusiteikę, ir niekas, išskyrus keletą bailesnių, iš kareivinių nepasitraukė.

Jau po 24-os val., nesulaukę jokio pranešimo, nutarėme eiti gulti. Užtaisytus šautuvus pasidėjom šalia savęs, lovose. Blaškiausi ir galų gale užmigau neramiu miegu.

Gegužės 17 d. rytą pabudino netolimas šaudymas iš automatų. Šokau iš lovos ir pripuoliau prie lango. Jau buvo pradėję aušti. Pamačiau esesininkus kautynių apranga bėgančius ir šaudančius tiesiai į kareivines. Šalimais matėsi trys tanketės, kurios taip pat artėjo. Langų stiklų skeveldros pradėjo kristi ant grindų. Greit mečiausi atgal nuo lango. Kariūnai jau buvo visi sukilę ir, baimės apimti, bėgiojo tai šen, tai ten. Vakarykštis ryžtas gintis ir nepasiduoti buvo išgaravęs. Keliolika pribėgo prie manęs klausdami, ką daryti. Tokiu atveju gali patarti tik genialus vadas, o man vakarykštė drąsa taip pat dingo, nes netikėjau, kad mus suimti bus mestos tokios jėgos.

Per galinius kareivinių langus, kurie išėjo į Šešupės pusę, iššoko pora kariūnų ir bandė bėgli, bet buvo nušauti. Iš užpakalinės pusės į aikštę išbėgo civiliai apsirengęs kariūnas. Tuoj iš už medžių, šaukdami sustoti, išlindo du esesininkai su automatais. Vyrukas, pakėlęs aukštyn rankas, sukosi aplink ir lietuviškai šaukė: pasiduodu, pasiduodu! Deja, buvo nušautas vietoje.

Pamačius tokį vaizdą, nukrėtė šiurpas, nes panašiai buvo 1940 m. per pirmą bolševikų užėjimą, kada teko slapstytis penkis mėnesius.

Mano vyrai pamiršo, kad turi šautuvus, ieškojo kur pasislėpti. Staiga į koridoriaus angą buvo įmesta puolamoji granata. Sprogimo garsas ir oro spaudimas mus apsvaigino. Tuoj pat, šaudydami į palubes ir sienas, į kareivinių koridorių įsiveržė esesininkų būrys, šaukdami "rankas aukštyn ir bėgte laukan!"

Visi tik su apatiniais, išbėgome į lauką, kur mus pasitiko kitas esesininkų būrys. Visus iš visur suvarė ir išrikiavo į dvi eiles. Po to atvarė suimtus mūsų karininkus ir sustatė prieš rikiuotę. Apžiūrėjo kiekvieną, ar neturime paslėptų ginklų. Po to prasidėjo kareivinių tikrinimas ir krata: ieškojo pasislėpusių kariūnų ir priešvokiškos spaudos.

Pusnuogiai išstovėjome rikiuotėje apie valandą. Tada mus nuvarė į buvusias arklides ir ten uždarė. Arklidžių grindys buvo iš smėlio su arklių išmatų priemaišomis. Prie visų kampų, maždaug per šimtą metrų, pastatė po du sargybinius su kulkosvaidžiais.

Padėtis buvo labai neaiški. Susėdome pasieniais ant žemės, kiekvienas su savo mintimis, kažko laukdami. Nesistengėm net spėlioti, kas bus toliau. Pro arklidžių plyšius matėm sargybinius ir daug žmonių miesto pusėje.

Po kelių valandų staiga atsidarė arklidžių durys ir įėjęs vokietis įsakė šešiems kariūnams eiti su juo. Tame būrelyje buvau ir aš. Išėję į lauką, radome šešis esesininkus su automatais rankose ir šalimais rankinį vežimuką. Nuvedę mus į kareivines, iš kurių buvome išvaryti, liepė į vežimuką surinkti visus likusius drabužius.

Visą rastą aprangą sumetę į vežimuką, nutempėme į arklides, kad galėtų apsirengti suimtieji. Visą laiką persekiojo baimė, kad mus gali sušaudyti.

Pagaliau saulė pradėjo svirti į pavakarį. Vieni sėdėjo pasieniais, kiti vaikščiojo po arklides, dar kiti, sustoję būreliais, šnekėjosi. Kilo mintis apie pabėgimą. Arklidžių galas buvo prie pat Šešupės kranto, apžėlusio visokiais krūmais. Arklidžių išorinėje pusėje, maždaug pusantro metro aukštyje, buvo du be stiklų langeliai, pro kuriuos galėjo išlįsti žmogus.

Pasilipę vienas ant kito žvalgėmės pro langelį. Buvo matyti, kad prie šoninės sienos yra gilokas griovys, apaugęs kiečiais ir dilgėmis. Tada pradėjom galvoti, kaip tuo grioviu pabėgti.

Visą laiką sekėme pro arklidžių plyšius, ką veikia sargybiniai. Po pusiaudienio vokiečiai, saugoję mus su kulkosvaidžiais, pasidarė nebudrūs: sėdėdami ar gulėdami ant šono kalbėjosi, ar kažką valgė iš katiliukų. Jų žvilgsniai dažnai nuo mūsų nukrypdavo.

Sugalvojome pabėgimo planą. Nutarėme bėgti grioviu į Šešupę. Sargybinius sekėme pro plyšius iš abiejų galų. Buvome sutarę: jei kuris sekėjas pastebės, kad sargybiniai nukreipę žvilgsnį kitur - pakelti ranką aukštyn ir laikyti tol, kol sargybinių akys vėl nukryps į arklides. Kariūnas, sekantis pro kitą arklidžių galą, turi padaryti taip pat, ir kai abiejų seklių rankos bus pakeltos, tai reikš, kad kelias laisvas.

Pirmasis pasiryžo bėgti Dautartas. Užlipęs ant dviejų draugų pečių, laukė ženklo. Pamatęs iškeltas rankas smuko pro langelį, krito į griovį ir nušliaužė į medžiais ir krūmais apaugusią Šešupės pakrantę.

Nervingai laukėme apie pusvalandį, ar neišgirsime kokio nors triukšmo ar šūvių. Visur buvo tylu. Vadinasi - pasisekė!

Taip pat padarė antras ir trečias, o po jų atėjo mano eilė. Matau -viena ranka pakilo. Įtemptai laukiau pakylant antros. Staiga nusileido viena ranka, o Šešupės pusėje išgirdome du šūvius. Buvo aišku, kad mūsų pabėgėlius pastebėjo. Susijaudinę laukėm, kas bus toliau: Po keliolikos minučių esesininkai įstūmė į mūsų buveinę sužeistą bėglį, kuris dejuodamas sukniubo. Vokiečių karininkas piktai pagrasino:

- Taip bus visiems bėgliams! Be to, dar sušaudysiu iš bendro būrio keletą!

Sužeistasis mirė, nes medicininė pagalba nebuvo suteikta. Antras bėglys taip pat buvo nušautas. Pabėgti pasisekė tik pirmajam, lai buvo pirmosios aukos.

Palikom kiekvienas su savo mintimis. Tolimesnis pabėgimo organizavimas buvo nebeįmanomas.

Sutemo. Nakties metu visa arklidė buvo apšviesta prožektoriais. Viduje šviesos nebuvo. Vieni stovinėjo tamsoje, kiti sėdėjo pasieniais. Galų gale sugulėm ant nešvarių grindų. Neturint jokio apkloto, gegužės naktis buvo labai šalta. Taip praėjo slogi, bemiegė naktis.

VOKIEČIŲ SIAUTĖJIMAS MARIJAMPOLĖJE

Ryte, jau saulei patekėjus, triukšmingai atsidarė arklidžių durys ir pasirodė ginkluotas esesininkų būrys. Karininkas suriko:

- Visi į kiemą bėgte marš!

Greitai išbėgome. Visus surikiavo po tris į eilę. Apsupę sargybiniai nuvarė prie didelio sandėlio, kur buvo sukrauti darbo drabužiai. Po dešimtį vedė į vidų ir ten pagal ūgį išdalino aprangą. Man teko rūbai su puskarininkio ženklais. Besirengiant, vokietis tai pamatė ir norėjo nuplėšti, bet aš jam pasakiau esąs puskarininkis. Taip ir liko.

Mums apsirengus darbiniais kariškais rūbais, vėl surikiavo visus į eilę po tris ir nuvarė į kitas, buvusias prie gatvės, kareivines. Buvome suvaryti į viršutinį aukštą, kad negalėtume pabėgti. Kareivinėse netvarka: viskas suversta, prišiukšlinta, išvietės užsikimšę. Lovų mažai, o antklodžių taip pat tik keletas. Kareivines tuojau apsupo sargyba.

Gatvę prieš kareivines užtvindė žmonės, kurie - ypač moterys - buvo labai susirūpinę. Daug kas bandė garsiai kalbėti, nes nuo kareivinių buvo tik apie 40 m. Tokius esesininkai daužė šautuvų buožėmis. Mums įsakė su žmonėmis nesikalbėti. Tie, kurie neklausys, bus nušauti be perspėjimo. Taip ir stovėjome ištisas valandas prie atdarų didelių kareivinių langų. Galų gale apie 11 val. atvežė šiokio tokio maisto. Padalijo po gabalą duonos, mažą dėžutę marmelado ir įpylė po samtį panašaus į kavą skysčio.

Lauke buvo labai gražu. Gegužis visame puikume. Žiedais pasipuošę sodai... Žmonės ir toliau stovėjo prieš kareivines. Ypač daug gimnazistų, gimnazisčių ir šiaip jaunų merginų. Norėdami pranešti apie save namiškiams, rašėme laiškučius, į juos įvyniodavome gabalėlį tinko ir, nutaikę progą, kai sargybiniai nusisuka, mesdavome į minią. Ten kas nors pagaudavo ir tada tikėjomės, kad namiškiai sužinos. Taip pranešti pavyko ir man.

Minia išstovėjo iki vakaro, ir tik saulei nusileidus esesininkai žmones išvaikė, o mums įsakė uždaryti langus ir eiti gulti.

Temo. Viduje nebuvo jokios šviesos. Susirinkęs popiergalius ir skudurus, kampe pasidariau guolį. Kiti taip pat ruošėsi nakvynei. Sugulti buvo sudėtinga, nes patalpose buvo beveik triskart daugiau žmonių, negu galėjo sutilpti.

Sunkios mintys apie namiškių, draugų likimą neleido užmigti, bet po poros valandų užmigau ir susapnavau, kad ištraukiau visus dantis. Mamos aiškinimu, tai reiškė amžinai atsiskirti nuo visų. Sukrėstas baisaus sapno, šokau iš guolio, ir tuo pat metu pasigirdo esesininkų švilpukas ir šauksmas "Kelk!" Staigiai pašokęs, nežinojau, kur esu ir kur bėgti. Kankino mintis, nejaugi atsiskirsiu nuo visų?... Gal sušaudys?... Buvo pradėję aušti...

Sapnas buvo pranašingas: tėvai, kurių nuo Marijampolėje išgyventų dienų nebemačiau, jau mirę; jauniausias brolis Juozas žuvo partizaninėse kovose; brolis Motiejus ir sesuo Stasė po daugelio metų tremties grįžo į Lietuvą be sveikatos; aš pats gyvenu Amerikoje, be vilties sugrįžti, o geriausi draugai dingo bolševikų lageriuose ar žuvo partizaninėse kovose.

SUDIEV, LIETUVA!

Kieme burgzdami jau stovėjo du autobusai. Į kiekvieną jų sugrūdo maždaug po penkiasdešimt žmonių. Priešais, iš abiejų autobuso galų, atsisėdo po tris esesininkus su automatais. Prie šoferių sėdėjo dar po du. Buvome perspėti, kad nesidairytumėm į šalis ir nesikalbėtumėm.

Autobusai su 106 kariūnais pajudėjo. Mus kankino baisios mintys, nes nežinojome, kur veža. Gatvės buvo tuščios. Nesimatė nė vieno žmogaus. Iš aušros pašvaistės nustatėme - veža į Vakarus. Išvažiavus iš miesto, saulė jau buvo patekėjusi. Pro šalį skriejo puikūs gamtovaizdžiai, o mes tylūs ir susikaupę - į nežinią...

Krūmokšniais ir pušimis apaugusioje vietovėje autobusas sustojo. Visus sukrėtė mintis, kad čia būsime sušaudyti, nes naciai, kaip ir bolševikai, visai nevertino žmogaus gyvybės. Sargybiniai išlipo iš autobusų. Mums taip pat buvo įsakyta išlipti. Daugelio veidai pabalo, nes į mus buvo atsukti automatai. Esesininkai įsakė visiems sėstis ant griovio kraštų vienas priešais kitą. Baiminomės, kad varys sušaudyti į mišką, bet kai pamatėme, kad šoferiai atneša du didelius krepšius su duonos-margarino sumuštiniais - baimė atslūgo. Kiekvienas gavome po vieną sumuštinį. Pasijutome lengviau, nes visi supratome: jei duoda valgyti - nesušaudys.

Užkando ir esesininkai, ir autobusų vairuotojai. Po pusvalandžio vėl pradėjome važiuoti tolyn. Pakeliui rikiavosi tvarkingi ūkiai bei maži miesteliai su švariomis gatvėmis ir gražiais namais.

Saulei besirengiant leistis už kalvų ir miškelių, staiga atsidūrėme prie tankiai spygliuotomis vielomis apraizgytų aukštų vartų, virš kurių di dėlėmis raidėmis buvo užrašytas pavadinimas: STUTHOF CONZENTRACION LAGER. Vartai tuojau atsidarė. Visus suvarė į vidų. Mus apsupo sargybiniai, dėvintys juodomis uniformomis.

Išrikiavę po tris, varė vielomis išpintu koridoriumi. Keletą minučių paėjus, sustojom. Atsidarė vielų koridoriaus šoniniai vartai, pro kuriuos įėję radome tris barakus. Didžiulis koncentracijos lageris buvo aptvertas apie 3 m aukščio dviguba tvora, per kurią buvo leidžiama elektros srovė. Maždaug kas 200 m vienas nuo kito gerokai virš tvoros iškelti sargybos bokšteliai, kuriuose dieną naktį budėjo sargybiniai su kulkosvaidžiais. Naktį tvoros buvo apšviečiamos prožektoriais. Viduje grupėmis po tris niūksojo trys šimtai barakų. Kiekviena barakų grupė taip pat buvo aptverta spygliuotų vielų tvora su elektros srove. Prisilietus akimirksniu nutrenktų elektros srovė. Bandant perlipti, nušautų sargybiniai.

Vos įžengus į vidų, esesininkas perspėjo: kas bandys kalbinti ar ženklais susirodyti su kaliniais už tvoros - bus nušautas. Paskirstęs į kiekvieną baraką maždaug po 35 žmones ir nieko daugiau nesakęs, jis išėjo.

Sargybiniui išėjus, kažkokia magiška jėga subūrė visus į krūvą. Iš visos širdies užtraukėm galingai besiveržiančią dainą "Lietuva brangi, mano tėvyne..." Lageryje pasidarė tylu, nes niekas negalėjo suprasti, kas čia įvyko. Prieš mūsų barakus buvo lietuvių barakai. Juose - tautiečiai iš Lietuvos aukštųjų mokyklų. Jie be galo nustebo. Esesininkai vėliau taip pat stebėjosi, nes tai buvo stebuklinga daina. Tuo momentu mes buvom visiškai pamiršę, kad sargybiniai galėjo pradėti į mus šaudyti. Kaliniai, matę mus, varomus per lagerį su vokiškomis uniformomis, pamanė, kad įvyko kariuomenės sukilimas.

Pradėjau žvalgytis, kas darosi aplinkui: kiek kalinių, kaip arti sargybinių bokštai ir kiek slankioja esesininkų... Staiga už tvoros pamačiau inžinieriaus Darginavičiaus sūnų. Aš jį artimai pažinojau gyvendamas Vilniuje. Daugelį kartų esu buvęs jo namuose. Suimtas jis kartu su žymiausiais mūsų veikėjais. Ant jo rankovės buvo geltonas raištis. Vėliau sužinojome, kad asmenys, kurie buvo suimti uždarant aukštąsias mokyklas, neseniai buvo paskelbti garbės kaliniais ir nešiojo ant rankovės geltoną raištį. Jie nebuvo varomi prie sunkių darbų, o dirbo sandėliuose, valė raštines, padėjo virtuvėse ir t.t. Garbės kaliniai, naudodamiesi lengvatomis, galėjo laisviau vaikščioti po savo teritoriją.

Jaunasis Darginavičius mane irgi pažino ir pradėjo netoliese, lyg rinkdamas šiukšles, sukinėtis. Aš, tai pastebėjęs, atsistojau barako tarpduryje taip, kad sargybiniai nepastebėtų, ir ženklais parodžiau jam, kad parašysiu laiškelį. Jis suprato mano ženklus.

Paėmęs pieštuką, susiradau nešvaraus popieriaus gabalėlį, surašiau, kas mes esame, kodėl suimti ir kiek mūsų yra. Popierėlį sulanksčiau, įvyniojau jį į dar vieną purvino popieriaus gabalėlį ir išėjau iš barako į aikštelę. Matau - Darginavičius dar valo už spygliuotų vielų esančią aikštelę. Galvoju, kaip perduoti laiškelį, kad nepastebėtų. Kiek toliau nuėjęs, pamatau į lietuvių barakų pusę betoniniais vamzdžiais tekantį srutų upelį. Kilo mintis laiškelį pasiųsti srutų upeliu.

Pradėjau eiti upelio pusėn, tyčia paslydau ir suklupau, o suklupdamas atsirėmiau į betono vamzdį ir įmečiau laiškelį. Popieriaus gniužulėlis netrukus atplaukė prie Darginavičiaus. Suvaidinęs, kad renka šiukšles, tą popieriuką paėmė. Taip lietuviai sužinojo, kas mes esame.

Vakare, kai atvežė sumužtinius statinėje, jos dugne, maišelyje radome cigarečių ir duonos riekelių. Lietuviai, garbės kaliniai, išvežiodavo maisto davinius, ir mums buvo labai malonu, kad šitaip atkreipė į mus dėmesį.

Sutemus buvo griežtai draudžiama išeiti iš barako. Nakties metu, žiūrint pro langelį, matėsi šiurpus KZ lagerio vaizdas. Visur buvo tylu, tik kartais sulodavo sargybinių šunys. Buvom labai pavargę ir greit suvirtom į kietus guolius.

Anksti rytą pabudino keliamų kalinių komandos. Juos surikiavo, patikrino ir išvarė į darbus. Mūsų niekas nekėlė ir nieko nesakė, bet mes sukilome ir pro langelius stebėjom, kas dedasi lageryje: pro vartus žygiavo į darbus dryžuota kalinio uniforma apsirengusių žmonių pulkai. Sargybiniai kalinius keikė, plūdo ir mušė bizūnais. Atrodė, kad žvėrys, o ne žmonės puolė nelaiminguosius.

Saulei pakilus, lagerio triukšmas nutilo. Tie patys maisto išvežiotojai-kaliniai atvežė pusryčius: kažko panašaus į kavą ir margarinu apteptą duonos riekelę. Apačioje, po sumuštiniais, vėl radome cigarečių, porą dėžučių marmelado ir duonos riekučių, suvyniotų į baltą popierių. Maistą su indu palikdavo, ir mes pasidalydavome patys. Vėliau tuščią indą pasiimdavo.

Dieną kalinių lageryje beveik nesimatydavo. Retkarčiais pasirodydavo vienas kitas lietuvis, garbės kalinys. Kiek atokiau nuo mūsų mačiau kunigą Alfonsą Lipniūną, kartą pastebėjau per aikštę einantį kunigą prof. Stasį Ylą ir inžinierių P.Narutį. Kitų beveik nesimatė arba nebuvo galima atpažinti, nes buvo gerokai suvargę.

Pietų gavome po samtį kiek geresnės sriubos, o vakarienei - po riekutę duonos su marmeladu ir tokios pat kavos, o po sumuštiniais vėl radome suvyniotų į popierių cigarečių.

Iš tarpdurio stebėjau, ar nepamatysiu daugiau pažįstamų lietuvių. Deja, nė vieno daugiau nemačiau.

Taip praėjo diena ir atėjo vakaras. Temstant neraginti vėl sulindome į barakus.

Vis galvojau, kodėl mums niekas nieko nesako ir nedaro. Kas gi, pagaliau, čia yra? Visokios mintys pradėjo lįsti į galvą, ką jie su mumis darys. Po kiek laiko sužinojome, kad buvo šaudomi lenkų partizanai ir Prancūzijos žydai, kuriuos į lagerį atvarė praėjusią naktį. Tada ir paaiškėjo, kodėl mums niekas nieko nesakė ir nedarė: esesininkai buvo labai užsiėmę žmonių naikinimu.

VYKSTAME NEŽINOMYBĖN

Auštant prie barako pasigirdo triukšmas. Staiga atsidarė durys, ir į vidų įėjo keletas esesininkų. Vienas jų sušuko:

- Kelt ir bėgte į barako aikštelę!

Greitai šokom iš guolių ir išbėgome pro duris. Surikiavę po tris, mus išvedė į tą patį spygliuotomis vielomis išpintą lagerio koridorių. Vieni drebėjo nuo rytmečio vėsos, kiti - kamuojami klausimo - kas dabar bus? Išėjome į lauką tuo pačiu keliu, kuriuo įėjome, ir apsupti sargybinių lingavom tolyn nuo baisiojo lagerio. Paėjus ilgoką kelio tarpą, įvedė į traukinių stotį, pilną įvairiomis uniformomis apsirengusių kariškių. Daug matėsi civilių.

Suvarė į gyvulinius vagonus, parengtus suimtiesiems vežioti. Juose nebuvo kur atsisėsti, reikėjo visą laiką stovėti. Viename vagono kampe buvo įrengta vieta su pertvara sargybiniams, kur jie patogiai sėdėjo ir stebėjo suimtuosius.

Netrukus traukinys pajudėjo. Važiavom per gražias apylinkes, gražiai sutvarkytus ūkius ir miestelius, kartais sustodami stotyse. Kartą pro šalį pravažiavo traukinys, prigrūstas nuo bolševikų bėgančių žmonių.

Po kiek laiko įvažiavome į didelę stotį. Žmonių buvo pilnas peronas, ir vos galėjo praeiti vienas pro kitą. Mūsų traukinys sustojo perono gale. Iš gretimo vagono išlipo būrys esesininkų, važiavusių atskirai. Jie tuojau pradėjo mus skaičiuoti. Prie vagonų padarė tuščią aikštelę, kurią tankiai ratu apstojo. Atidarę užrakintas vagono duris, liepė visiems išlipti laukan. Suėjome visi į aikštelę ir netvarkingai sustojome. Tada vyresnysis liepė visiems nusimauti kelnes ir čia pat atlikti visus gamtos reikalus. Bjauresnio vaizdo tūkstančių žmonių akivaizdoje negalėjo būti. Esesininkų automatai buvo nukreipti į tupinčius, o rusų belaisviai viską išvalė.

Vėl sulipome į vagonus. Duris užrakino. Saulė jau buvo arti laidos, o bevažiuojant visai sutemo. Nuo ilgo stovėjimo labai pavargome, kankino alkis, nes net vandens nedavė. Veltui laukėme, kad išlaipins nakvynei. Horizonte pamatėme kalnų siluetus. Traukinys sustojo tik vėlai vakare mažoje stotelėje. Išlipus, visus surikiavo po tris. Išžygiavom keliuku į tamsą. Po kokios valandos kelionės, tolumoje, tarpkalnėje pamatėme pašvaistę, o priartėjus - spygliuotomis vielomis apipintus aukštus vartus. Viršuje didelėmis raidėmis buvo parašyta: "GROSS ROSEN KONZENTRACIONS LAGER". Dar baisesni vartai ir spygliuotos tvoros negu Štuthofe.

Vartams atsidarius, pasitiko sargybinių būrys. Staiga išgirdom lietuvišką komandą:

-    Paskui mane žengte marš!

Tai mus labai nustebino. Vedė pro barakus, izoliuotus dvigubomis tvoromis. Užpakalyje kitų sargybinių nebuvo. Staiga sustojome prie didelio, gerai apšviesto barako. Mus atvedęs esesininkas šūktelėjo lietuviškai:

-    Tai jūsų buveinė. Savo nuožiūra pasirinkite barake lovas ir galite gulti. Ką turėsite daryti, bus pranešta rytoj.

Visiems pradėjus eiti į baraką, norėdamas pamatyti, koks čia "lietuvis", priėjau arčiau. Žiūriu - mano senas pažįstamas iš Panevėžio laikų. Tada tarnavau civilinės apsaugos vyresniuoju, o jis - mano pavaduotoju. Mudu labai gerai sugyvenome ir iki karo palaikėme draugiškus santykius.

Jis mane pažino. Priėjo, draugiškai pasisveikino ir išdrožė pamokslų: kaip mes drįstame priešintis vokiškai galybei, kuri gali visus sumindžioti, ir t.t. Pamokslą užbaigęs, prabilo: "Dėl mūsų draugiškų santykių praeityje aš jums kiek galėsiu padėsiu".

-    Žinokite, - sakė jis,- čia naikinimo lageris tiems, kurie eina prieš vokišką valdžią. Kaliniai baisiose sąlygose kalnuose laužia pilkąjį granitą. Dirbdami šį baisų darbą, jie gyvena nuo trijų iki penkių mėnesių. Dauguma kalinių žūsta sprogdindami akmens blokus. Kiti miršta nuo nepakeliamai sunkaus darbo ir bado.

Matydamas prižiūrėtojo draugiškumą mums, priminiau, kad esame labai pavargę ir beveik nieko nevalgę. Jis, kiek pagalvojęs, pasakė bandysiąs parūpinti ko nors užkrimsti.

-    Daug maisto lieka nuo lagerio administracijos. Jį išmeta. Aš nubėgsiu į virtuvę ir, jei ką nors rasiu, atnešiu. Virtuvėje dirba vienas mano draugas.

Po keliolikos minučių jis atnešė įvairių maisto likučių ir geroką puodą makaronų sriubos. Maistas buvo skirias išmetimui, bet išalkusiems labai tiko.

Nuėjau gulti. Silpnoje elektros šviesoje susiradau tuščią lovą, kurioje buvo tik truputis sutrintų šiaudų, bet aš nuvirtau kaip į pūkinį guolį ir greitai užmigau. Miegodamas jutau, jog kažkas rėplioja per veidą ir atlapą krūtinę. Galų gale pabudau, perbraukiau ranka per veidą ir žiūriu pilna sauja blakių. Šokau iš lovos, nusipurčiau nuo veido ir kaklo blakes, nusivilkau marškinius bei kelnes, iškračiau. Pradėjau galvoti, ką reikės daryti. Viename kampe stovėjo į kėdę panašus daiktas, o netoliese radau taburetę. Atsisėdau ant kėdės, o kojas pasidėjau ant taburetės. Taip sulaukiau ryto.

Saulei patekėjus, atėjo geradaris sargybinis, parodė kieme šalto vandens lovį, kuriame buvo galima apsiprausti, ir nuėjo. Po pusvalandžio grįžo su dviem kaliniais, maisto išvežiotojais, kurie atvežė kavą ir sumuštinius. Pusryčiai, mano pažįstamo apsukrumo dėka, buvo žymiai geresni negu kitų kalinių. Už poros valandų jis pasakė, kad eisime į pirtį. Visus išrikiavo po du. Pirtis gana didelė, lubose lygiagrečiai išvesti geležiniai vamzdžiai, iš kurių trykšta vanduo.

- Kaliniams čia duodamas tik šaltas vanduo, - tarė, - bet jūs gausite šilto vandens ir šiokio tokio muilo. Be to, laikas neribotas, nors kiti kaliniai privalo nusiprausti per penkias minutes.

Išsimaudėme ir išsirikiavome kieme po du. Mus nuvedė atgal į baraką. Antrą naktį blakės buvo dar įkyresnės, ir naktis prabėgo visai be miego.

Per pusryčius atėjo trys esesininkai, kurį laiką pavaikštinėjo, pasižiūrėjo į mus ir nieko nesakę, išėjo. Galvojome, ką tai galėtų reikšti? Jokių ženklų, kad varys į darbą, nėra, bet po kurio laiko atėjo "mūsų" sargybinis ir, visus išrikiavęs po keturis, nuvedė į baraką-salę. Netrukus tarpduryje pasirodė lagerio komendantas su keturiais esesininkais. Lietuvis sukomandavo: ramiai! Visi išsitempėm. Komendantas rankos mostu davė ženklą laisvai.

Komendantas rankoje turėjo balto popieriaus lapą. Maniau, kad perskaitys mirties nuosprendį. Pradėjo skaityti, o mano buvęs draugas vertė į lietuvių kalbą. Tai buvo pulkininko Bironto atsišaukimas į lietuvių tautą. Jame sakoma, kad visi buvę generolo Plechavičiaus dalinių vyrai, kurie pabėgę ir slapstosi po štabo suėmimo, kviečiami grįžti atgal ir kartu su vokiečiais kovoti prieš bendrą priešą - bolševikus...

Po to pranešė, kad mums bausmė nuimama ir būsime reikalingi vokiečių kariuomenės daliniuose fiziniams darbams.

Ceremonijoms pasibaigus, gavome pagerintus pietus, po kurių su maža palyda išžygiavome į traukinių stotelę. Esesininkai, vedę mus į stotį, buvo daug švelnesni.

Labai nustebome, kai mus susodino ne į gyvulinius vagonus, o į keleivinius - pasijutome žmonėmis. Sargybiniai vaikštinėjo tik vagono koridoriais. Važiavome pro tuos pačius miestus, o stotyse matėsi daugybė pabėgėlių nuo fronto. Saulei dar nenusileidus, vėl pasiekėme Štuthofą. Mus patalpino į nuošaliau esantį didelį baraką, kur lovose šiaudų buvo pakankamai; taip pat ir šiaudais prikimštų pagalvėlių, be to - balta patalynė ir milinė antklodė užsikloti. Visur labai švaru - jokių parazitų nebuvo. Deja, greitai pasirodė, kad toji švara ir buvo mūsų kankintojas.

Vos tik pasirinkom lovas ir apsiprausėme lovyje, atvežė statinę kažkokio viralo, labai panašaus į sriubą. "Skaniai" pavakarieniavę, gavome leidimą gulti. Kelias dienas nemigę, kritome kaip užmušti.

Esesininkas švilpuku ir riksmu mus pažadino penktą valandą ryto. Per pusę valandos privalėjome pasikloti lovas, apsirengti ir nusiprausti. Po to visus lauke prie barako išrikiavo ir perskaitė dienos darbų programą: keltis penktą valandą ryte, iki šešių pakloti lovas, nusiprausti, nusiskusti ir papusryčiauti. Po to darbai; nuo dvyliktos iki pirmos - pietūs ir vėl darbai; septintą - ruoša ir vienuoliktą - patikrinimas lovose.

Perskaitęs dienotvarkę, viršila paskyrė vieną SS puskarininkį tiesioginiu mūsų viršininku, kuris mus ves į darbus ir užsiėmimus. Jo pavaduotojas - mažo ūgio, bjaurios išvaizdos SS grandinis, į mus žiūrėjo kaip į vergus. Jie nusivedė į sandėlį ir išdavė sulopytus drobinius darbo drabužius, kurie skyrėsi nuo kalinių.

Buvo įsakyta iki pietų išrauti piktžoles aplink baraką, surinkti šiukšles, nuplauti laiptus, vedančius į baraką ir jį išplauti. Dirbom sąžiningai, bet naujieji viršininkai vis ieškojo priekabių, nuolatos keikėsi, vadino kiaulėmis, tinginiais ir pan. Po pietų vėl tvarkėme šiukšles, o viršininkai mus "ragino" keiksmais.

Taip prasidėjo kasdieninis mūsų "muštras". Dėl mažiausio niekniekio vaikydavo po lauką - bėgt, gult, vėl bėgt ir vėl gult. Drabužiai, aišku, išsipurvindavo. Vakare juos privalėdavom švariai išplauti, o jei rasdavo dėmelę - "kaltininkas" buvo verčiamas eiti žąsele apie ketvirtį kilometro į skalbimo vietą ir vėl plauti. Po patikrinimo, dešimtą valandą - įsakymas gulti. Lovas paruošti, nusirengti ir atsigulti duotos lik penkios minutės. Kas nespėjo - privalėjo tuojau keltis, dešimt kartų apibėgti aplink baraką ir per penkias minutes vėl atsigulti.

Kasdien varydavo į sunkius, nešvarius, nieko bendra neturinčius su kariuomenės tvarka, darbus.

Maždaug po mėnesio iki pietų siųsdavo dirbti fizinį darbą, o po pietų pradėjo vesti į didelę aikštelę tolokai už barakų ir mokyti kariškos rikiuotės. Atrodė, kad nori kiek apmokyti ir siųsti į frontą prieš bolševikus.

Tai buvo panašu į kankinimą: vaikydavo po aikštę, liepdavo bėgti, gulti, keltis, šliaužti, ropoti. Į baraką grįždavome pusgyviai ir iki dešimtos valandos neturėjome teisės nei prisėsti, nei prigulti, bet po patikrinimo kaip maišai krisdavome į lovas. Vos užmigus - komanda keltis ir sustoti prie savo lovų. Tai reiškė, kad ant barako grindų esesininkai surado mažą šapeliuką, kuri liepdavo įdėti į paklodę, paimti ją už visų keturių kampų ir — bėgte aplink baraką visi po dešimtį kartų. Panašios scenos kartodavosi beveik kas naktį. Kartais, įsidėję į paklodę šiaudelį ir bėgdami aplink baraką, turėdavome bliauti arba rėkti visokiais balsais.

Naciškas nualinimo metodas - kankinimas badu. Nugriebę bulvės lupeną ar žalią bulvę, nors ir žemėtą, tuojau suvalgydavome. Dirbant lauke, atveždavo statinę sriubos, t.y. į vandenį įmestos kelios bulvės ir įberta kokių nors miltų. Tos "sriubos" gaudavome kiekvienas po samtį. Ją išpilsčius, išbadėję vyrukai puldavo prie statinės ir pirštu braukdavo per vidų ir kraštus, kad nors šiek tiek nučiuptų likučių, o esesininkas, stovėdamas šalia, per galvas mušdavo pagaliu.

Kartą lageryje pastebėjau tarnautoją civilį. Jis pasirodydavo netoli mūsų barako, o jo dukra dažnai stovėdavo netoliese ir žiūrėdavo. Vėliau sužinojau, kad tas civilis - Lietuvos vokietis. Pradėjau ieškoti progos paklausinėti apie Lietuvą. Man valant aikštę, pro šalį ėjo tarnautojo dukra. Aš ją pašnekinau. Susidomėjusi pradėjo kalbėtis. Viršininko pavaduotojas pastebėjo mus besikalbančius. Žvėrišku balsu riktelėjęs, nusivedė mane į dulkiną aikštę ir ėmė kankinti iki sąmonės netekimo: bėgt, šliaužt, gult, kelt... lai buvo esesininkas, prigalvodavęs žiauriausių bausmių. Grįždami iš darbų, kartais netinkamai išpildydavome komandą "stok": per kreivai sustodavome rikiuotėje. Tada jis versdavo mus žąsele eiti aplink baraką. Labai greitai pakirsdavo kojas, o mus apstoję esesininkai šaukdavo ir spardydavo į užpakalius. Kartais pastatydavo prieš vėją lietui lyjant, ir išstovėti reikėdavo valandų valandas, lai kartodavosi beveik kasdien ir jau po mėnesio vyrukų nosys ištįso ir išsišovė žandikauliai... Niekada nemaniau, kad tokioje kultūringoje tautoje tiek sužvėrėjusių žmonių, kurie su mumis elgėsi kaip su gyvuliais.

Retkarčiais man tekdavo pakeisti sandėlyje susidėvėjusius drabužius. Kartą pamačiau tarp krūvų sudėvėtų drabužių vaikščiojantį kalinį. Atpažinau kunigą prot. Stasį Ylą, išdavinėjusį kaliniams drabužius. Apsidairęs, ar niekas nemato, tyliai užkalbinau. Jis ženklais parodė būti labai atsargiam, bet keliais sakiniais pasikeitėme.

Vėliau daug naujienų sužinodavau sandėlyje. Svarbiausia buvo, kaipranešė, kad jau išsikėlė sąjungininkai. Tai reiškė, kad mūsų laisvė jau nebetoli, nes po to mūsų žvėrys kiek sužmogėjo.

Netrukus paskyrė naują vadovą. Tai buvo Čekoslovakijos vokietis, SS puskarininkis, sužeistas grįžęs iš fronto ir jau išgijęs, o abu esesininkus-žvėris išsiuntė į frontą. Naujasis viršininkas buvo visai kitoks žmogus: šaukdavo ant mūsų tik tada, kai matydavo viršininkai ar išsivedęs į aikštę kariškam rikiuotės apmokymui.

Naujam vadovui perėmus pareigas, jau nebereikėjo priešpiet eiti į darbus. Dieniniai ir naktiniai kankinimai pasibaigė.

KARALIAUČIUJE IR ŠTETINE

Naujasis viršininkas su mumis buvo vos kelias savaites. Maždaug po trijų mėnesių Štuthofo kankynės, mus perėmė Luftvafė. Jos karių priežiūroje mus išvežė į Karaliaučių kasti apkasų priešlėktuvinei artilerijai. Maistas buvo geresnis, be reikalo niekas nesikabinėjo ir nešūkavo. Mūsų stovykla buvo apie tris kilometrus nuo miesto. Pro Karaliaučių teka Priegliaus upė. Čia buvo sustoję pora laivų iš Lietuvos. Buvau nuėjęs aplankyti atplaukusių tautiečių ir daug išgirdau apie Lietuvą.

Karaliaučiuje išgyvenom didįjį bombardavimą. Pabėgę iš miesto į laukus, sugulėm ant žemės. Iš trijų kilometrų atrodė, kad ant miesto nusileido pragaras: šiurpūs bombų sprogimai drebino žemę, o padegamųjų bombų sukeltos liepsnos kilo į padanges, virš mūsų švilpdami skrido priešlėktuvinių patrankų sviediniai. Atrodė, kad bombos krinta ant mūsų. Kryžminės prožektorių šviesos gaudė lėktuvus. Jų skrido šimtai, o numuštą matėme tik vieną. Taip pat buvo ir antrąją naktį. Atrodė, kad iš miesto liks tik degėsiai ir griuvėsiai.

Po bombardavimo, atšaukus aliarmą, privalėjome vykti į miestą gelbėti žmonių ir gesinti gaisrų. Miesto vaizdas buvo baisus, o sugriautų namų rūsiuose buvo daugybė sudegusių ir užmuštų žmonių. Girdėjosi pagalbos šauksmai, verksmai. Nuo liepsnų darėsi trošku. Per dviejų dienų bombardavimą Karaliaučiuje žuvo dešimtys tūkstančių žmonių, didelė miesto dalis buvo sudeginta ir sugriauta. Iš gražių žalių parkų liko tik stagarai, visur buvo prisėta padegamųjų bombų, dauguma gatvių -vieni griuvėsiai. Laivai Priegliaus upėje, nenukentėjo.

Karaliaučiuje išbuvome apie dvi savaites. Mažai ką teko dirbti, išskyrus darbus po miesto bombardavimo. Stovėjusieji prie miesto vokiečių kariniai daliniai visą laiką buvo užimti griuvėsių valymu, užmuštųjų laidojimu ir sužeistųjų gabenimu į ligonines.

Po kiek laiko mus išvežė į Štetiną, kur turėjome dirbti parengiamuosius darbus bunkerių statybai. Dienos metu dažnai užskrisdavo po keletą anglų bombonešių, o priešlėktuvinė gynyba tuojau pradėdavo šaudyti. Matydavom, kaip aplinkui lėktuvus ore sproginėjo sviediniai, bet jie praskrisdavo nieko nebodami.

Mums būnant Štetine, iš rytuose esančių lietuvių batalionų buvo atkeltos dvi kuopos. Tarp jų - du lietuviai daktarai, vilkintys vokiečių karininkų uniformas. Vienųjų - Bronių Stasiukaitį, buvusį žymų ateitininkų veikėją (1917-1944) - labai gerai pažinojau. Antrojo pavardės nebeprisimenu. Daktarai gyveno atskirai nuo kareivių. Jie pasakodavo, kad vokiečių frontas rytuose jau gerokai braška. Tuo remdamiesi, mėginome numatyti karo pabaigą.

Vieną pavakarę pranešė, kad atskrenda daug bombonešių ir paskelbė oro pavojų. Visi subėgom į slėptuvę. Bombos pradėjo kristi ant miesto ir ant mūsų galvų. Slėptuvė virpėjo, o cemento gabaliukai krito ant grindų. Elektros šviesa mirkčiojo ir, pagaliau, visai užgeso. Manėme, kad būsim palaidoti, bet bombardavimas pamažu rimo, buvo atšauktas oro pavojus, tačiau iš slėptuvės išeiti neleido. B.Stasiukaitis nelaukė leidimo ir panoro pasižvalgyti, kas darosi aplinkui. Vos tik jam išėjus į lauką, užklydusi priešlėktuvinės patrankos sviedinio šukė kirto jam į sprandą, ir Stasiukaitis sukrito. Atrodo, vežamas į ligoninę jis mirė.

VĖL Į NAUJĄ VIETĄ

Po poros savaičių, rugpjūčio mėn. pabaigoje, mus išvežė į Graudeną ruošti priešlėktuvinėms patrankoms įtvirtinimų. Mūsų darbas - supilti aplink patranką maždaug 1 m aukščio ir apie 20 m diametro pylimą su nišomis sviediniams sukrauti. Tokie pylimai buvo rengiami tilto apsaugai iš abiejų pusių. Tiltas, jungęs Vislos krantus, buvo strategiškai svarbus.

Mus padalijo į dvi grupes, maždaug po pąnkiasdešiml vyrų. Kiekvienai trijų patrankų baterijai reikėjo įrengti atskirus, netoli vienas kito, įtvirtinimus. Į baterijos stovėjimo vietą nuvedė grupę, kurioje ir aš buvau. Joje stovėjo trys priešlėktuvinės patrankos, aplink kurias reikėjo užbaigti pylimus ir galutinai sutvarkyti palapines, kuriose mums reikės gyventi.

Pirmiausia baigėme statyti palapines, kad turėtume kur miegoti, nes baterija buvo pastatyta plyname lauke. Palapinės buvo šešiakampės, dengtos fanera ir apie pusę metro įkastos į žemę. Viduryje - stulpas, į kurį rėmėsi stogas. Gultai sukalti iš lentų, ant kurių buvo pridėta šiaudų. Apsiklojimui turėjome plonas antklodes. Kiekvienoje palapinėje tilpo po šešis žmones. Vieta buvo drėgna ir palapinių viduryje telkšojo vanduo. Rytą atsikėlus, pirmas darbas buvo išsemti iš palapinių vandenį.

Baterijoje buvo tik keletas vokiečių. Visi buvo padorūs žmonės: per daug nerėkaudavo ir nespausdavo prie darbų. Naktį sargybą ėjome visada dviese, ir tik lietuviai. Baterijos viršininko barakas ir raštinė buvo čia pat, prie palapinių.

Už kokio puskilometrio matėsi keletas ūkininkų sodybų, kur buvo galima gauti papildomo maisto - kukurūzų. Sukurdavome ugnelę ir ant skardos pabėrę saują kukurūzų paskrudindavome. Maistas tada Vokietijoje buvo prastas, todėl reikėjo prisidurti.

Du kartus per savaitę sunkvežimis važiuodavo į kepyklą, esančią už keleto kilometrų. Važiuodavome per tankius, žemus krūmus. Mes, stovėdami ant pakopos sunkvežimio užpakalyje, mesdavom į krūmus po kepaliuką duonos, o vakare susirinkdavome. Tai buvo taip pat neblogas priedas prie gaunamo maisto, bet tokia proga pasitaikydavo tik kartą per dvi savaites.

Maždaug po trijų savaičių užbaigėm visus darbus, ir mus pradėjo mokyti iš zenitinių patrankų šaudyti į lėktuvus. Tai labai sudėtinga. Maždaug po savaitės įtempto darbo pradėjom suprasti taikymo aparatūrą: prie patrankos ir prie taikymo įtaiso turėjo būti bent astuoni žmonės, kurių kiekvienas turėjo savo atskirą užduotį.

Už poros kilometrų nuo stovyklos per mūsų saugomą tiltą į Vokietijos gilumą ėjo didelis kelias. Juo plūdo nenutrūkstamos voros pabėgėlių iš ryti] nuo besiveržiančių į Vokietijos žemę bolševikų. Tarp jų buvo daug lietuvių. Atsitiktinai Graudenze sutikau lietuvaitę, kuri važiavo į ligoninę prie Veimaro kaip gailestingoji sesuo. Ji aplankė mūsų stovyklą. Palydėjau iki tilto. Atsisveikinant ji davė busimąjį savo adresą ir pažadėjo parašyti.

Maždaug tuo pat metu iš Brombergo atvyko du lietuviai - karininkas ir puskarininkis - turėję parinkti parašiutininkus kelionei į Lietuvą. Užsirašėm, berods, aštuoniolika vyrų. Tarp jų buvau ir aš, nes labai norėjau padėti kovojantiems partizanams. "Su automatais mus išvežė iš Lietuvos, su automatais nukrisime iš dangaus į Lietuvą", - taip kalbėjome, visai negalvodami apie pasekmes ten nuskridus. Visi laukėme apmokymų.

Juo metu laisvai galėjom išeiti Į miestą. Kartą eidami su draugu gatve, garsiai kalbėjomės lietuviškai. Staiga iš pravažiuojančio vežimo, išgirdome lietuviškai: "Sveiki lietuviai!" Vežimas sustojo. Mes greitai priėjome, norėdami pamatyti, kas mus sveikina. Tai buvo dvi Lietuvos vokietaitės-repatriantės. Jos virtuvėje gamino maistą darbininkams, kasantiems prieštankinius griovius. Labai maloniai pasikalbėjome. Jos pakvietė būtinai aplankyti ir žadėjo paremti maistu.

Progai pasitaikius, su draugu iškeliavome aplankyti malonių Lietuvos vokietaičių. Jos gyveno maždaug už 10 km nuo mūsų stovyklos. Reikėjo išeiti po darbo. Jas suradom po poros valandų greito ėjimo. Gyveno dideliame name ir prižiūrėjo didelę virtuvę. Jų kambarys buvo atskirai nuo kitų darbininkų prie maisto sandėlio. Priėmė labai maloniai: ant stalo tuojau atsirado gerų valgių, o mums, peralkusiems, buvo tikros Velykos. Atsisveikinant pridėjo nemažus krepšiukus įvairaus maisto ir pakvietė vėl apsilankyti. Čia gyvendamos labai pasiilgo Lietuvos ir lietuvių. "Pasijutom esančios lietuvaitės, bet ne vokietaitės ir norėtume gyventi tik Lietuvoje", - pareiškė mus išlydėdamos.

Grįžome vėlai naktį. Sargyboje buvo mūsų draugai, taigi atsigulėm be nuotykių.

Prasidėjo šalčiai, artėjo Kalėdos. 1945 m. sausio ir vasario mėnesiais buvo iki 30 laipsnių žemiau nulio. Tai buvo viena šalčiausių žiemų, ir gyvenimas palapinėse pasidarė baisus. Neturėjome nieko šilto pasikloti ir užsikloti. Gulėdavom su tais pačiais darbo drabužiais. Palapinės buvo nešildomos, o per plyšius pripustydavo sniego. Vanduo, išsisunkęs iš žemės, virsdavo ledu. Ryte atsikėlus tekdavo daužyti ledą ir su dar nesušalusiu vandeniu pilti laukan. Taip išgyvenome iki vasario pabaigos.

Stebuklas - nė vienas sunkiau nesusirgome.

Vasario mėnesį mano grupė gavo šaukimą į parašiutininkų mokyklą. Buvome labai patenkinti ir laukėme kada reikės išvažiuoti. Tilo metu gavau laišką iš jau minėtos gailestingosios sesers. Rašė, esanti gerai įsitaisius, darbas, gyvenimo sąlygos ir žmonės geri. Priminė, jei gausiu atostogų - galiu atvažiuoti ir pabūti bent porą dienų, nes viršininkas leidžia dirbančiųjų giminėms keletą dienų pagyventi ligoninėje. Ji prašė, kad sakyčiau esąs jos pusbrolis ir tarnauju vokiečių kariuomenėje. Kilo mintis pasinaudoti kvietimu ir pasižvalgyti po Vokietiją. Be to, atsirado proga atsipalaiduoti nuo baisaus gyvenimo nešildomoje palapinėje žiemą.

IŠVYKSTU ATOSTOGŲ

Prieš keletą savaičių mūsų stovyklai buvo paskirtas naujas, visiems draugiškas viršininkas čekas, kalbėjęs rusiškai. Aš rusiškai kalbėjau geriau negu vokiškai. Nutariau paprašyti atostogų, nes iki išvažiavimo į parašiutininkų mokyklą dar buvo astuonios dienos. Nuėjęs į stovyklos viršininko kambarį, parodžiau voką su ligoninės adresu ir sakau:

- Mano tėvams traukiantis nuo bolševikinio antplūdžio į Vokietiją, rusų lėktuvai užpuolė pabėgėlių vorą ir sužeidė mano tėvus, kurie dabar guli šioje ligoninėje. Labai prašyčiau duoti man keletą dienų atostogų, kad galėčiau tėvus ligoninėje aplankyti.

Laiškas buvo rašytas lietuviškai, ir buvau tikras, kad jis nieko nesupras ir patikės manimi. Su naujuoju viršininku jau buvau kalbėjęsis rusiškai. Be to, jis žinojo, kad esu Lietuvos kariūnas, turintis puskarininkio laipsnį.

Nieko neklausinėjęs, išrašė leidimą penkių dienų atostogoms ir maisto davinį kelionei. Įteikdamas leidimą pasakė, kad rytoj galėsiu išvažiuoti. Bilieto pirkti nereikės, pakaks parodyti atostogų leidimą.

Nieko nelaukęs ėmiau ruoštis kelionei: gavau neblogą karišką milinę su puskarininkio ženklais ir apygerę Luftvafės uniformą.

Traukinys iš Graudenzo išvažiavo po pietų. Keletą valandų pavažiavus, staiga laukuose traukinys sustojo, nes miestas, per kurį turėjome važiuoti, buvo bombarduojamas ir skendo ugnyje. Visa laimė, kad ge-ležinkelio stotis buvo tolokai nuo miesto. Netrukus vėl pajudėję, pravažiavome liepsnojanti miestą. Pavažiavus keletą valandų - vėl ir vėl tas pat. Saulei patekėjus privažiavom Veimarą, kuris dar nebuvo bombarduotas. Getės miestas dar atrodė laimingas...

Ligoninė, kurioje dirbo mano pažįstamoji, buvo už 6 km. Nutariau žygiuoti pėsčias. Buvo vasario dvidešimtoji, gana šalta diena. Vagonai mažai šildomi, tai teko gerokai pašalti. Iš traukinio išlipau gerokai sušalęs. Kiek apšilęs stotyje, pasiteiravau, kaip surasti ligoninę, ir šiek tiek užvalgęs, patraukiau į kelionę. Ėjimas atgaivino ir sušildė. Kelias buvo geras, o apylinkės gražios. Netoli ligoninės matėsi aukštų eglių miškas, o pati ligoninė buvo aukštesnėje vietoje. Atrodė gražiai. Vieta labai tiko sanatorijai.

Prie durų mane pasitikęs sargybinis atidavė pagarbą ir paklausė, kuo galįs padėti. Tenka pastebėti, kad Vokietijoje puskarininkis visų gerbiamas: kelionėje patyriau daug lengvatų. Paprašius pakviesti gailestingąją seserį S., buvau tuojau įleistas į ligoninės patalpas.

Apie pusvalandį pasėdėjus laukiamajame, atėjo mano pažįstama. Atrodė labai nustebusi. Trumpai papasakojus apie išvykimą ir kelionę, ji nuskubėjo pas ligoninės viršininką. Po kiek laiko patenkinta grįžo ir nusivedė mane į ligoninės tarnautojų bendrabutį, kur parodė man skirtą kambariuką su viena lova. Čia, anot jos, galėsiu porai dienų apsigyventi. Ji manęs atsiprašė - turinti būtinai grįžti prie darbo, o po darbo galėsime pasikalbėti. Man atnešė lėkštę sriubos ir baltos duonos.

Buvau labai pavargęs, todėl greit atsiguliau ir užmigau. Lovos ir tokio kambario beveik aštuoni mėnesiai nemačiau. Miegojau kaip užmuštas, kol pažadino pažįstamoji. Ji mane nuvedė į ligoninės valgyklą ir parūpino gerą vakarienę, po kurios mes svečių kambaryje pasipasakojom visokius savo nuotykius ir išgyvenimus. Abu turėjome vilties, kad sąjungininkai - Amerika ir Anglija - neleis bolševikams pavergti tautų, ir po karo Lietuva vėl bus laisva. Pokalbiai nusitęsė iki vėlyvo vakaro.

Kitą dieną, nors buvo labai šalta, išėjome pasivaikščioti į mišką. Stebino aukštos, storos ir tiesios eglės - tokių niekur nebuvau matęs, tik skaitęs apie nuostabius Tiuringijos miškus.

Kitą rytą kartu su keletu tarnautojų jau sėdėjome ligoninės autobuse ir aplankėme Veimarą.

Grįžome su saule. Tai buvo paskutinis mano svečiavimosi vakaras. Buvo labai gaila palikti ramų kampelį, kur atrodė, kad nėra nei karo, nei pabėgėlių...

IEŠKAU GALIMYBIŲ PASIŠALINTI IŠ FRONTO

Grįžti atgal labai trukdė oro pavojai. Geležinkelių stotys buvo subombarduotos. Nuo Poznanės tęsiau kelionę sanitarine mašina. Bunzlau mieste sanitarai, išbėgę su neštuvais, pradėjo nešti į ligoninę sužeistuosius, o aš, išlipęs iš sunkvežimio, galvojau, kaip išsivaduoti iš nelemtos padėties. Staiga pamačiau einant pro šalį gailestingąją seserį. Priėjau arčiau ir pasiteiravau, kur yra NSV būstinė, nes žinojau, kad ši organizacija teikia visokeriopą pagalbą dėl karo veiksmų patekusiems į bėdą žmonėms, taip pat fronto bėgliams. Ji parodė kryptį ir suminėjo porą gatvių, kuriomis reikėjo eiti.

NSV būstinę susiradau be didelio klaidžiojimo. Prie būstinės matėsi daug žmonių. Tarp jų buvo daug kariškių. Viduje - didelė salė, pilna moterų ir vaikų. Salės gale dar viena patalpa, kur NSV seserys virė ir dalijo pabėgėliams sriubą. Atsistojęs kampe galvojau, gal ir aš gausiu sriubos, nes buvau labai išalkęs ir sušalęs.

Kiek pastovėjęs nuošaliau, prisiartinau. Eilutei sumažėjus, stojau į galą. Katiliuko neturėjau. Maloni seselė, paėmusi nuo stalo dubenėlį, įpylė gerą kaušą šilto viralo ir paprašė, kad sriubą suvalgęs, jį grąžinčiau. Sriuba buvo skani, ir pasijutau daug geriau. Buvau labai purvinas. Ėmiau ieškoti tualeto ir prausyklos. Ji buvo didelė kartu su dušais, bet šilto vandens nebuvo. Pasiruošiau skustis barzdą, bet prieš tai nutariau patikrinti marškinių švarą. Žiūriu - pilni marškiniai utėlių! Išrankioti neįmanoma, ir aš, radęs kažką panašų į muilą, nutariau išsiskalbti. Viską išskalbęs šaltame vandenyje, padžioviau ant karšto vamzdžio. Nusiskutus barzdą ir nusiprausus, skalbiniai buvo pradžiūvę.

Nusimaudęs ir apsitvarkęs nutariau eiti į geležinkelio stotį: norėjau patekti į traukinį, važiuojantį Veimaro link, o paskui - per žaliąją sieną į Šveicariją.

Stotyje buvo daugybė kariškių. Netoliese kareiviai iš sandėlių mėtė įvairiausią karišką turtą: aulinius batus, kuprines, katiliukus, drabužius. Jie kvietė žmones pasiimti tiek, kiek nori. Aš pasiėmiau karišką katiliuką ir aulinius batus. Tai rodė, kad karą vokiečiai pralaimi.

Įėjęs į stotį mačiau daugybę žmonių. Traukinių tvarkaraščiai buvo apgulti. Aš slankiojau iš vieno stoties galo į kitą ir tikėjausi išgirsti kalbant lietuviškai. Reikėjo būti labai atsargiam, kad nesusidurtum su karo policija.

Vos išėjęs į peroną, pamačiau viršilą Hansą su keletu kareivių. Tai tas pats viršila, kuris kartu su mumis dalyvavo Karaliaučiuje gesinant gaisrus ir gelbėjant žmones. Mane pamatęs, jis labai nustebo. Pasakiau, kad esu atskirtas nuo savo dalinio ir negaliu sugrįžti. Viršila man papasakojo, kad bolševikai staigiu ir netikėtu puolimu išblaškė jo dalinį ir daugelį paėmė į nelaisvę. Dabar jis su likusiais savo vyrais grįžta Į Frankfurtą prie Oderio. Ten visų išblaškytų kareivių rinkimosi punktas, bus formuojami nauji daliniai ir vėl siunčiami į frontą. Man patarė vykti kartu su jais ir susirasti savo dalinį. Mielai priėmiau jo pasiūlymą, nes pagalvojau, kad gal kaip nors išsinarpliosiu iš esamos padėties ir būsiu apsaugotas nuo karo policijos.

Viršila Hansas įtraukė mane į savo karių sąrašą ir, palikęs su kareivių būreliu nuošalesnėje stoties vietoje, pats nuėjo prie traukinių tvarkaraščio. Grįžo po pusvalandžio ir pranešė, kad neaišku, kada pateksime į traukinį, nes bėgiai subombarduoti. Važiuosime, kai juos suremontuos.

Viršila, mus palikdamas, žvalgėsi po stotį ir po kurio laiko sugrįžęs pranešė, kad stoties gale rado karišką virtuvę. Visi nuėję ten gavome sriubos.

Taip prasibastėme iki vakaro ir tik temstant sulaukėm kariško traukinio. Vagonai buvo neapšildomi, ir mums teko šildytis kaip sugebėjome. Oro pavojai kelis kartus sustabdė traukinį, bet bombų išvengėm ir, rytui išaušus, pasiekėm Frankfurtą prie Oderio.

Hansas visus kareivius nuvedė į punktą. Patalpa buvo labai didelė ir pilna visų laipsnių kareivių. Viršila man parodė informacijos stalą, už kurio sėdėjo karininkas, ir atsisveikinęs nuėjo į kitą patalpos pusę. Iš tolo viską stebėjau. Negalėjau apsispręsti, kaip paaiškinti registratoriui savo padėtį. Privalėjau viską gerai apgalvoti, kad neįkliūčiau.

Karininką pakeitė grandinis. Jis buvo malonios išvaizdos. Kiek palaukęs, atsistojau į eilutę. Priartėjęs prie stalo, viską papasakojau ir paklausiau, kaip grįžti į dalinį. Grandinis peržiūrėjo visus sąrašus, bet mano dalinio nerado. Tada aš susigriebiau jam pasakyti, kad kita dalis lietuviško dalinio yra Steline.

- Teisingai! Toks lietuvių dalinys Ščetine yra, - patvirtino informatorius.

Jis išrašė man Marschbefehlung (leidimą keliauti) ir sauso maisto davinį trims dienoms. Nieko nelaukęs, išskubėjau į stotį, kur prie traukinių tvarkaraščio išgirdau kalbant lietuviškai.

Pasirodo, kad abu lietuviai - bėgliai nuo fronto - buvo patekę į darbo komandą. Jie važiavo į Berlyną, nes ten yra Litauschehilfstelle (lietuviams pabėgėliams nuo bolševikų įstaiga). Aš nutariau važiuoti kartu Naujieji bendrakeleiviai buvo draugiški ir labai apsukrūs.

Apie vidurdienį traukinys laimingai atvyko į Berlyną. Aplinkui matėsi daugybė bombų sugriautų namų. Pagal turėtą brėžinėlį išėjome ieškoti minėtos įstaigos. Retkarčiais pasiklausdami, po pusvalandžio ją radome. Ten buvo lietuvių iš visų kraštų. Radau keletą pažįstamų, kurie patarė tuojau sunaikinti kariškus drabužius. Taip aš ir padariau, o tautiečiai sušelpė eiviliais drabužiais. Vytautas nuo Panevėžio mane nusivedė pas Lietuvos konsulą. Ten man išdavė dokumentus, kuriuose buvo pažymėta, kad lietuviai lygūs vokiečiams, o bėgantiems nuo bolševikų, Vokietijos pagalba privaloma.

Pagaliau kareivio gyvenimą pabaigiau. Liko laukti tik karo pabaigos.

DIDYSIS BERLYNO BOMBARDAVIMAS

Naktį praleidau toje pat įstaigoje su daugeliu kitų. Tarp savų buvo labai malonu. Kitą dieną su draugu išėjome pasižvalgyti po Berlyną. Oras buvo gražus, nešaltas.

Saulei pasisukus į vakarus, staiga išgirdome sirenas, skelbiančias oro pavojų. Žmonės bėgo į masyvaus penkių aukštų namo rūsį. Jais pasekėm ir mes.

Prasidėjo baisus bombardavimas. Metro storio namo sienos lingavo, lubų tinkas krito žemėn. Klykė moterys, apsikabinusios vaikus. Po kojomis lingavo žemė. Mes sėdėjome kampe ir stengėmės nerodyti baimės. Bandėme juokauti, bet kinkos drebėjo. Tokiu atveju ar verksi, ar juoksies, jeigu bomba pramuš lubas - visi žūsime.

Pavojus buvo atšauktas tik po poros valandų. Išėję iš rūsio, pamatėme daugybę gaisrų, viskas skendo dūmuose. Mūsų trečdalis namo - griuvėsiai. Netoliese degė numuštas anglų bombonešis, o už puskilometrio dar vienas. Nutarėme grįžti į lietuvių būstinę, bet baiminomės, kad nebūtų subombarduota. Laimei, ji buvo nepaliesta. Iš lietuvių niekas nenukentėjo, o čia likusieji dėl mūsų labai nerimavo.

Pagaliau nutarėme palikti Berlyną, nes ilgiau užsibūti buvo pavojinga. Rytojaus dieną, atsisveikinę su pasiliekančiais, iškeliavome Į geležinkelio stotį. Didžioji stotis buvo subombarduota. Pasiryžome ieškoti kitos stoties miesto pakraštyje. Kelionė truko apie keturias valandas. Manau, kad buvo apie penkiolika kilometrų. Mūsų laimei, stotis bombardavimo nebuvo paliesta, bet traukinių judėjimas sutrikęs. Tik pavakaryje pasisekė išvažiuoti.

Keletą valandų pavažiavus, traukinys sustojo laukuose, nes buvo bombarduojamas Halle miestas. Žmonės išlipo iš traukinio. Šiurpas krėtė žiūrint į liepsnose skęstantį miestą. Pragariški bombų sprogimai kėlė į padangę ugnies verpetus.

Pajudėjome po pusantros valandos. Toliau nuo miesto stotis nebuvo labai sugriauta, ir už valandos galėjome įvažiuoti. Traukinys čia stovėjo neilgai ir apie vidurdienį pasiekėme Veimarą. Aš apsisprendžiau likti Veimare, o Vytautas išvažiavo Šveicarijos pasienio link.

Paskambinau gailestingajai seselei S. ir papasakojau, kodėl grįžau atgal. Ji patarė apsistoti viešbutyje ir pažadėjo atvažiuoti į Veimarą. Pradėjau ieškoti viešbučio ir greitai jį suradau. Nebrangiai gavau nedidelį kambarį. Iš šeimininkės sužinojau, kad čia apsistojusi lietuvių šeima.

Apsitvarkęs nuėjau pažiūrėti. Tai buvo Vytauto D. šeima iš Ukmergės, bėganti nuo bolševikų. Mane labai maloniai priėmė ir papasakojo, kad šiame mieste yra dar trejetas lietuvių. Buvau laimingas, pasilikęs Veimare.

Visi kartu planavome tolimesnę ateitį. Veimare išgyvenau apie dvi savaites. Sužinoję, kad Veimarą sąjungininkai atidavė rusams, nutarėme važiuoti Šveicarijos link.

Vargais negalais atsidūrėme prie Boden ežero Lindau mieste, netoli Šveicarijos sienos. Iš ten mums įsakė važiuoti į Pechtenveiler kaimų, kuris buvo už septynių kilometrų nuo Lindau. Burmistras išskirstė mus ūkininkams. Mane paskyrė žemės darbams vidutiniam ūkininkui. Kasdien dirbau aštuonias valandas tik už maistą. Visus apgyvendino netoli vienas kito, todėl beveik kasdien susitikdavome.

Kraštas labai gražus. Labai gerai matėsi Alpių kalnai, o keliai ir sodybos skendo vaismedžiuose. Tokio gražaus krašto niekur kitur neteko matyti.

Tame kaime susipažinau su dviem latvių pabėgėlių šeimomis ir palaikydavau su jais ryšius. Čia gyvenant pasibaigė karas.

PATENKU Į LIETUVIŲ LAGERĮ

Karui pasibaigus, latviai sužinojo, kad Ravensburge yra pabaltiečių pabėgėlių lageris, ir pradėjo mus raginti ten persikelti. Vytauto D. šeima ir kiti lietuviai buvo gerai įsitaisę, taigi nutarė palaukti. Man iki gyvo kaulo nusibodo ūkyje dirbti už dykų. Nutariau keliauti kartu su latviais.

Iki Ravensburgo buvo apie trisdešimt kilometrų. Jokių susisiekimo priemonių nebuvo. Liko viena galimybė - keliauti pėsčiomis.

Iš ūkininkų pasiskolinome rankinį dviejų ratų vežimėlį ir, susikrovę mantų, iškeliavome. Pavakaryje buvome Ravensburge. Lietuviškame lagerio skyriuje sutikau keletu pažįstamų. Priėmė be kliūčių.

Prancūzai buvusius KZ kalinius neblogai maitino. Pasijutome labai gerai, bet kilo klausimas, kada ir kaip grįšime į Lietuvų. Deja, Lietuva buvo bolševikų okupuota ir viltys sugrįžti vis blėso.

Pradėjus Vokietijoje veikti aukštosioms mokykloms, nutariau persikelti į Štutgarto lagerį ir įstoti į technikos aukštųjų mokyklų. Po keletos savaičių buvau perkeltas į Karisruhe. Gyvenome studentų bendrabutyje. 1950 m. gegužės 25 d. iš Vokietijos emigravau į Jungtines Amerikos Valstijas.

Marijampolės Karo mokyklos kariūnų išliko nedaug. Bolševikams pralaužus frontų, kilo labai didelė panika. Lietuvos kariūnai, būdami vokiečių karo tarnyboje, šoko bėgti kur kam pakliuvo. Vienus jų bolševikai paėmė į nelaisvę, kiti žuvo. Iš šimto šešių buvusių kariūnų išlikome tik penki.