Partizanai: Istorija ir dabartis

TEORINĖ PASIPRIEŠINIMO SAMPRATA IR KLASIFIKACIJA

STUDIJOS, REFERATAI

Kęstutis Kasparas

Referatas parengtas pagal 1995 m. rudenį Vytauto Didžiojo Universitete perskaityto speckurso"Rezistencijos Lietuvoje istorija 1940-1990 m." įvadinės paskaitos konspektą

SAMPRATA

1940 m. sausio 22 d. gen.de Golis, kalbėdamas per Londono radiją, savo tautiečiams okupuotos Prancūzijos dalyje, pakvietė juos priešintis okupantams, t.y. rezistuoti. Taip buvo paskleista sąvoka, įvardinanti ypatingą XX a. istorinį reiškinį, glaudžiai susijusį su Antruoju pasauliniu karu - Rezistenciją arba Pasipriešinimą.

Pats žodis "rezistencija" (lot. rezistentia - pasipriešinimas, resistere -priešintis, atsispirti) reiškia: a. veiksmą (rezistuoti - priešintis); b. tam tikrų pasipriešinimo veiksmų visumą (organizuotas, karinis, slaptas ir t.t..); c. istorinį reiškinį, turintį savo problematiką. Istorinėje perspektyvoje rezistencinio pobūdžio veiksmais galime vadinti visas pavergtųjų kovas su pavergėjais ar užpuolikais (nacionalinio išsivadavimo sąjūdžius, sukilimus, partizaninius karus, pogrindžius), tačiau kaip mokslinę sąvoką tam tikram istoriniam reiškiniui pažymėti tikslinga vartoti tik tiriant XX a., t.y. moderniosios (naujausiųjų laikų) istorijos įvykius. Tik šiame amžiuje, ir ypač nuo Antrojo pasaulinio karo, žmonija pažino globalinių konfliktų kainą. Būtent tada per kelias savaites iš pasaulio žemėlapio keleriems ar kelioms dešimtims metų išnykdavo šimtmečius egzistavusios valstybės, o jų vietoje atsirasdavo raudonos ar rudos totalitarinių imperijų dėmės, grasinančios pražūtimi visai žmonijai. Būtent tada aukščiausią tautinės sąmonės lygmenį pasiekusios tautos buvo priverstos žūtbūtinai grumtis ne tik dėl laisvės atgavimo, bet ir dėl fizinio išlikimo. Tik tuomet

Įvairiausi, gilias istorines šaknis turintys pasipriešinimo veiksmai tampa visaapimančiais ir visuotiniais, įgydami bendrus, savitam istoriniam reiškiniui būdingus bruožus.

Pasipriešinimo arba Rezistencijos esmei nusakyti siūlomas toks apibrėžimas:

PASIPRIEŠINIMAS (REZISTENCIJA) - TAI NAUJAUSIŲJŲ LAIKŲ PRIEŠO UŽGROBTOS ŠALIES AR JOS DALIES GYVENTOJŲ LAISVĖS KOVOS SĄJŪDIS, TURINTIS SAVARANKIŠKĄ STRATEGIJĄ IR TAKTIKĄ.

Pasipriešinimo istorijos tyrimo objektu yra priešo užgrobtos šalies ar jos dalies gyventoji) pasipriešinimo veiksmų, kuriais siekiama atstatyti buvusią iki tol padėtį, raida, pagrindiniai bruožai bei pokyčiai konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Teorinė Pasipriešinimo samprata (apibrėžimas) tinka visiems kraštams ir kaip savitas istorinis reiškinys yra objektyvus, nepriklausomas nuo grobiko ar užgrobimo paskatų bei pobūdžio, tačiau dėl tyrinėtojo sau keliamų tikslų jos turinys skirtingas. Dažniausiai Pasipriešinimu (The Rezistance) laikomi vietos gyventojų veiksmai vokiečių okupuotoje Europos dalyje Antrojo pasaulinio karo metu, turėję silpninti priešo užnugarį sabotažu, žvalgyba, kariniais veiksmais ir lengvinti reguliariosios kariuomenės kovą. Buvusio socialistinio bloko šalyse Pasipriešinimu (Opor ruchu, Soprotivlenije) buvo laikomas tik "progresyvus, demokratinis, antifašistinis", kitaip tariant, prosovietinis ir prokomunistinis veikimas. (Išimtį sudarė gal būt tik Lenkija, kur buvo gvildenama ir Armijos krajovos veikla).

Pasibaigus vokiečių okupacijai Europoje, Pasipriešinimas daug kur tapo istorija, bet tęsėsi Rytų Europoje, ir ypač Baltijos valstybėse, nes po Antrojo pasaulinio karo neišnyko viena svarbiausių šį reiškinį sukeliančių priežasčių - šalies užgrobimas svetima jėga. Pasipriešinimas ilgą laiką buvo politinė problema, ir istorine virto tik konkrečioms šalims atgavus visišką nepriklausomybę.

Pasipriešinimo istorijos problematika buvo ir tebėra glaudžiai susijusi su pokarine pasauline politika, kuri sąlygojo subjektyvius vertinimo kriterijus (tarsi Pasipriešinimas privalėjo būti antivokiškas, o ne antikomunistinis ar antiamerikietiškas). Be to, pasipriešinimai vyko ne visose pasaulio šalyse. Todėl dažnai savito istorinio reiškinio tyrimas yra pakeičiamas tam tikrų pasipriešinimo veiksmų, turinčiu gilias istorines šaknis, tyrimu (ypač gvildentos partizanų kovos, partizanija - rus. partizanskoje dviženije, lenk. partyzantka, angl. guerilla), arba tampa bendrojo istorinio reiškinio (vidaus karo - internal war, maišto - insurrection, teroro ar pilietinės savigynos) dalimi.

1940-1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybine nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko karinėmis ir taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes nulėmė ne tik lietuviška specifika, bet ir tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais, tarpusavyje susirėmusiais pasauliniame konflikte. Hitlerinis nacių režimas Vokietijoje pralaimėjo, buvo pasmerktas ir nuverstas, o kitas - stalininis komunistų režimas Sovietų Sąjungoje liko nugalėtoju, ilgus dešimtmečius buvo pasaulio "taikos bastionu" ir "išnyko" neįvertintas ir nepasmerktas "demokratinėje" Rusijoje. Kai Vakarų didžiosios demokratinės valstybės ir Sovietų Sąjunga naujais principais rentė pasaulį, už "geležinės uždangos" atsidūrusi Lietuva plūdo krauju ir lietuvių tauta kovojo žūtbūtinę kovą su rusiškuoju sovietiniu imperializmu, komunistine ideologija ir genocidu.

Istorinėje literatūroje dažniausiai buvo skiriami du pasipriešinimai: antinacinis ir antisovietinis. Tarp jų sąsajos yra daugiau ar mažiau probleminės, tačiau iš tikrųjų tikslas buvo vienas, naudojami tie patys laisvės kovos metodai ir priemonės, kurios skyrėsi tik apimtimi bei intensyvumu. Svarbiausia, buvo kovojama toje pačioje geografinėje erdvėje ir tų pačių jos gyventojų. Dėlto (pagal užgrobėją), tikslinga skirti tris sudėtines vientiso ir unikalaus istorinio reiškinio - Pasipriešinimo - laikotarpius: 1940-1941 m., 1941-1944 m., 1944-1990 m. Toliau skirstoma jau pagal kovos intensyvumą, apimtį, formas bei būdus.

Pasipriešinimo istorinės patirties pažinimo reikšmę taikliai yra apibrėžęs JAV prof.Gene Sharpas, sukūręs gana įdomią pilietinės gynybos nuo vidaus užgrobėjų ir užsienio agresorių politikos teoriją, teigdamas "jog politinių ir tarptautinių santykių srityje du dalykai nepraras svarbos ir ateityje: konfliktai bus neišvengiami, ir išliks būtinybė efektyviai gintis nuo vidaus valdžios užgrobėjų bei tarptautinių agresorių".

KLASIFIKACIJA

Šiuolaikiniame istorijos moksle daug problemų sukelia nesilaikymas bendrų sąvokų arba jų vartojimas visiškai skirtingiems reiškiniams nusakyti. Kūrybiškai apibendrinus žymesnių teoretikų mintis, galima tokia Pasipriešinimo, kaip bendro istorinio reiškinio, klasifikacija.

Rezistencija (Pasipriešinimas) yra skirstomas į organizuotą ir neorganizuotą (gaivališką, spontantišką).

Organizuotas pasipriešinimas - pasipriešinimo kovos veiksmai, vykdomi pagal ypatingus kokios nors pasipriešinimo organizacijos nurodymus, arba tokie, kuriuos reikia iš anksto numatyti (planuoti), parengiant grupes.

Gaivališkas pasipriešinimas - jokios specialios vadovaujančios grupės iš anksto neplanuotas, neorganizuotas ir nepaskelbtas pasipriešinimas. Paprastai tai būna reakcija į priešininko veiksmus ar politiką, maištas, riaušės.

Sharpo pilietinės gynybos teorijoje dar yra skiriamas tarpinis, vadinamasis "visuotinis" pasipriešinimas, kai nuostatos ir veiksmai iš anksto numatyti nurodymuose, orientuojančiuose tam tikrais klausimais priešintis visiems suinteresuotiems asmenims ir grupėms. Iškilus staigios gynybos būtinybei, šiuos veiksmus gali vykdyti visi nukentėjusieji, nelaukdami pareigūnų ar vadovybės specialių nurodymų. Tokio pasipriešinimo pavyzdys, gali būti Lietuvos Respublikos Konstitucijos tėvynės gynimo nuostata bei karių priesaika, vertusi dezertyruoti iš "liaudies kariuomenės", kurti pogrindžio grupes, net nelaukiant ypatingų nurodymų; arba 1944 m. vasarą suformuota nuostata nestoti į okupantų kariuomene. Kitaip tariant, suverenios tautos pasipriešinimas niekada nebus visiškai gaivališkas, neorganizuotas, ir spontaniškumo protrūkis bus visuomet organizuoto pasipriešinimo galios šaltinis.

Pagal savo apimtį Pasipriešinimas gali būti masinis (visuotinis) arba pavienis (mikropasipriešinimas).

Masinis (visuotinis) pasipriešinimas - plačiai paplitę gyventojų pasipriešinimo ar nepaklusnumo veiksmai.

Mikropasipriešinimas (pavienis) - pavienių asmenų arba labai mažų, dažnai laikinų grupių pasipriešinimas. Šis veiklos būdas leidžia priešintis toliau ir tada, kai, griebdamiesi griežčiausių represijų, grobikai išblaško, užvaldo arba sunaikina didesnes organizacijas bei institucijas, kurios buvo pasipriešinimo atramos punktai. Tipiškas tokio pasipriešinimo pavyzdys - 7-8 dešimtmečio disidentai.

Pagal tai, kokioje srityje bręsta ir vyksta konfliktas tarp priešo ir rezistentų, pasipriešinimas gali būti politinis, ekonominis, visuomeninis (socialinis), ideologinis, kultūrinis.

Politinis pasipriešinimas - kova, vykdoma politinėmis (plačiąja prasme, kur karas irgi yra politikos dalis) priemonėmis, siekiant politinių tikslų (valstybinės nepriklausomybės, valdžios), t.y. pogrindžio-partizanų kariniais ar nesmurtiniais veiksmais, opozicijos veikla.

Ekonominis pasipriešinimas - kova, vykdoma ekonominėmis priemonėmis, ypač streikais, ekonominiu boikotu ir ekonomine intervencija (sabotažu).

Visuomeninis (socialinis) pasipriešinimas - kova, vykdoma visuomeninės veiklos priemonėmis, siekiant socialinio išlikimo ar demokratinių principų realizacijos: spaudos, susirinkimų, žodžio laisvės, t.y. protestais, kūryba, spaudos leidimu, susirinkimų organizavimu, nepaisant grobikų įvesto režimo draudimų.

Ideologinis pasipriešinimas - kova, stengiantis sulaikyti tautos, visuomenės indoktrinaciją priešo ideologija, pvz. komunistine.

Kultūrinis pasipriešinimas - atkaklus savo tautos gyvenimo būdo, kalbos, papročių, tikėjimo, elgsenos, socialinės struktūros ir savitumo laikymasis, nepaisant kitos, viešpataujančios kultūros spaudimo viso to atsisakyti ir priimti svetimas vertybes.

Dar yra bandoma skirti fizinį ir dvasinį pasipriešinimą, bet kaip moksliniai terminai jie yra labai pasklidi, o kita vertus dvasinė mintis lydi ir konkretų veiksmą, kuris ir fiksuojamas kaip pasipriešinimas. Priešingu atveju "dvasiniu rezistentu" reiktų pavadinti ir Petrą iš vienos satyrinės partizanų dainelės, susirūpinusį, kad tik miegant neišsprūstų smegeninėje kažkaip išlikusi vienintelė antitarybinė mintis.

Pagal kovos veiksmų pobūdį Pasipriešinime galime išskirti kelias formas: parlamentinę demokratiją, nebendradarbiavimą, nepaklusnumą, protestą, pogrindį, partizanų sąjūdį, sukilimą, įprastinį karą.

Parlamentinė demokratija - pasipriešinimo forma, kuomet siekiama tikslo esamoje santvarkoje, remiantis demokratiniais principais. Viena pagrindinių to sąlygų - užgrobėjas turi leisti politinės opozicijos veiklą. Tipinis pavyzdys - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1988-1990 m.

Nebendradarbiavimas - pasipriešinimo forma, atsisakant, nutraukiant bendradarbiavimą su užgrobėjais ir nedalyvaujant esamos santvarkos veikloje, boikotas. Tokie veiksmai gali būti nukreipti prieš tam tikrą potvarkį, įstatymą, politiką, užgrobėjų režimą ar svetimšalių valdžią. Nebendradarbiavimas gali būti visuotinis - atsisakant bendradarbiavimo visose srityse - politinėje, ekonominėje ar visuomeninėje, arba dalinis - tik kai kurioje iš jų. Pvz. teisinis nebendradarbiavimas - kuomet teisinės sistemos darbuotojai atsisako vykdyti režimo potvarkius; diplomatinis - 1940 m. diplomatų atsisakymas vykdyti "liaudies vyriausybės" potvarkius; valdžios pareigūnų nebendradarbiavimas, kuomet daugumas valstybės pareigūnų atsisako bendradarbiauti su bandančiu įvesti savo valdžią režimu (1941 m. Laikinosios Vyriausybės atsisakymas virsti generaliniais tarėjais); karinis nebendradarbiavimas-dezertyravimas; ekonominis nebendradarbiavimas - streikas; ir t.t.

Nepaklusnumas - sąmoningas (tyčinis) įstatymų, potvarkių, kariškių ar policijos įsakymų pažeidinėjimas, nekreipiant į juos dėmesio, ignoruojant ar vengiant juos įvykdyti. Jis gali būti civilinis (pilietinis) ir karinis (kariškių ar policijos pareigūnų atsisakymas vykdyti įsakymą - maištas). Pavyzdžiui, tai nestojimas į vokiečių ar rusų kariuomenę ir slapstymasis nuo mobilizacijos; vengimas atlikti prievoles, pyliavas; tikinčiųjų eisena Šiluvoje; pabėgimas į užsienį ir atsisakymas grįžti į "tėvynę SSRS"; riaušės po sporto rungtynių Kaune; ir t.t.

Protestas- pasipriešinimo forma, kuomet įvairiais įtikinimo veiksmais siekiama priversti priešininką patenkinti savo reikalavimus ar įtikinti jį atliekamų veiksmų neteisingumu. Protestas yra daugiau nei žodžiais išsakyta nuomonė siaurame rate. Tai viešos, kaltinančios režimą kalbos teismuose, memorandumai, bado streikai, demonstracijos ir piketai. Savo pasitraukimą iš Lietuvos prezidentas A.Smetona "Pro memoria" įvardijo protestu, tačiau pastarąjį veiksmą tiktų labiau vadinti nebendradarbiavimu, nes viešo pareiškimo nebuvo. Tipiškas protesto pavyzdys yra 1972 m. įvykiai Kaune - Romo Kalantos susideginimas ir jo laidotuvės.

Pogrindis - savarankiškas, slaptas, dažniausiai politinis veikimas, kuriuo siekiama esamos santvarkos pusiausvyros suardymo ir sąlygų perversmui parengimui. Be politinių kovos veiksmų - organizacijų kūrimo, spaudos leidimo, žvalgybos ir kt., pogrindis gali naudotis ir karinėmis priemonėmis, vykdydamas pavienio teroro aktus, sprogdinimus, sabotažus, įstaigų ir institucijų užpuolimus. Pogrindis neatsiejamas nuo organizuoto pasipriešinimo ir, nepaisant, visų jo transformacijų, išlieka visą prievartinio užgrobimo laiką (1940-1990 m.).

Partizanai (partizanų sąjūdis) - tokia pasipriešinimo forma, kai civiliai vietos gyventojams kuria savarankiškas karines formuotes ir vienetus, kurių veiksmais siekiama: a) destabilizuoti priešo kariuomenės užnugarį kliudant ar nutraukiant karinį tiekimą, susisiekimą ir susižinojimą, naikinant priešo gyvąją jėgą ir jo galios šaltinius, tuo palengvinant reguliariosios kariuomenės kovą su priešu; b) žlugus reguliarioms karinėms pajėgoms ir šalį užgrobus priešams, ginti kraštą ir sukelti tautoje laisvės siekius; c) okupuotoje teritorijoje sudaryti tokias sąlygas, kad okupantas nepajėgtų administruoti ir valdyti krašto; d) kenkti esamai valdžiai ir silpninti ją, siekiant žlugimo ir nuvertimo. Partizaninis veikimas yra sporadinis (atskiruose židiniuose), paremtas slaptais, staigiais ir netikėtais antpuoliais, pasalomis, diversijomis, teroro aktais. Visuotinis partizanų pasipriešinimas (karas) vyko 1944-1953 m., vėliau kovojo ir slapstėsi pavieniai partizanai: 1965 m. žuvo Antanas Kraujalis-Siaubūnas, o 1986 m. nepasidavęs ir nesurastas, slastęsis su ginklu, mirė Stasys Guiga-Tarzanas, partizanavęs nuo 1944 m.

Sukilimas - pasipriešinimo forma, atvirai, jėga siekiant pašalinti esamą režimą, valdžią ar išvyti užgrobėjus, užimti tam tikrą teritoriją ir joje sudaryti savo valdžią ir karines pajėgas. 1941 m. birželio 22-24 d. sukilimas tnimpam atkūrė Lietuvos nepriklausomybę ir sudarė Laikinąją Vyriausybę.

Reguliarus karas - pasipriešinimas užgrobėjui, organizavus atvirai veikiančias karines pajėgas. Lietuvoje, nedidelėje šalyje, toks pasipriešinimas nevyko, tačiau jo požymius galime pastebėti kai kuriuose 1941 m. sukilėlių, Tėvynės Apsaugos Rinktinės ar partizanų ireguliaraus karo veiksmuose.

Pasipriešinimas dar gali būti simbolinis ir veiklus, karinis (ginkluotas, prievartinis) ir taikus (nesmurtinis). Istorinėje literatūroje dar galima sutikti pasipriešinimo skirstymą į ginkluotą ir neginkluotą (bet ginklas gali būti suvokiamas ne vien tik šautuvo prasme), aktyvų ir pasyvų, ir kt.

Pasyviosios rezistencijos termino nenaudojimą patvirtina istorinė patirtis: šios sąvokos esmė buvo apibrėžta 1946 m. BDPS organizacinėje schemoje, pagal kurią visas Pasipriešinimas skirstomas į aktyvų (partizanus) ir pasyvų (miestų). Pasyvioji rezistencija "veikia per viešas mokslo, ūkio ir visuomenines institucijas, išnaudodama jas, kiek tik sąlygos leidžia, lietuvių tautos interesams ir tikslams. Kartu ji teikia informaciją, platina ir ruošia spaudą, organizuoja finansinę bei techninę pagalbą partizanams, globoja ir teikia paramą tremtiniams Sibire ir į nelegalią padėtį patekusiems asmenims ir jų šeimoms". Išvardinti konkretūs veiksmai yra aktyvūs, atitinka pogrindžio funkcinį apibūdinimą, tik skirtingai nuo partizanų sąjūdžio yra nekariniai. Tuo tarpu abstrakčioji minėto apibrėžimo dalis (veikia per viešas institucijas, išnaudoja jas, kiek sąlygos leidžia, tautos interesams ir tikslams) leido provokatoriui J.Markuliui priešpastatyti realiam partizanų sąjūdžiui mitinę miestų rezistenciją, skaldyti jį iš vidaus ir nukreipti rezistentus nuo karinės kovos prie "veiklos viešose institucijose".

Pasipriešinimas turi savo dinamiką. Laisvės kovoje visi pasipriešinimo veiksmai susiliedavo į vieną sudėtinį procesą, ir priklausomai nuo istorinių aplinkybių bei jėgų sąveikos joje įsigalėdavo viena ar kita forma, naudojanti ir kitus kovos būdus. Teorijoje pasipriešinimo veiksmai vystosi nuo silpniausio iki stipriausiojo - nuo nebendradarbiavimo iki karo, pereidami palaipsniui atskiras fazes, sutampančias su atskiromis pasipriešinimo formomis. Tačiau praktikoje šios fazės nebūtinai kyla iš ankstesniųjų ar iš vis yra praleidžiamos.

Pasipriešinimas paprastai baigiasi pergale arba išnyksta, pašalinus jį sukeliančius veiksnius. Tačiau Pasipriešinimas niekada nėra sutriuškinamas, nepasiduoda, nes jis nėra objektyvios tikrovės apčiuopiama išraiška, kaip, kad kariuomenė ar valstybinės institucijos, o susideda iš atskirų tikrovėje vykstančių tautos pasipriešinimo veiksmų. Pasipriešinimo negalima nuslopinti, išskyrus vieną kitą jo išraišką, nes prievartinis režimas niekuomet nepasieks (išskyrus Orvelo pranašystes) tokio totališkumo, kad galėtų kontroliuoti kiekvieną visuomenės narį. Nors keletas nekontroliuojamų žmonių - ir režimas gali žlugti. Tai ne fantastika, o vienas iš

Pasipriešinimo teorijos dėsningumų. Proceso objektyvumas neatmeta atskiros asmenybės vaidmens, bet dar labiau jį pabrėžia: kad vyktų pasipriešinimas, būtinas sąmoningas ir savarankiškas žmogaus priešinimosi veiksmas.

Pasipriešinime galime išskirti du lygmenis - tautinį ir valstybinį, t.y. okupantui priešinasi okupuotos valstybės piliečiai ir tautos, kuri sukūrė tą valstybę, nariai. Vakarų pasipriešinimo sąjūdžiuose šie lygmenys paprastai neišryškėjo - tarpnacionalinis konfliktas sutapo su tarpvalstybiniu. Lietuvos atvejis - klasikinis pavyzdys to, kaip valstybės piliečiai, priklausantys tautinėms mažumoms, atskirais periodais nusišalina nuo laisvės kovos arba stoja į atvirą nacionalinių interesų išdavystės kelią, palikdami pasipriešinimo kovą tik tai tautai (šiuo atveju lietuvių), kuri tą valstybę sukūrė.

Pasipriešinimo problemą visuomet lydi nesipriešinimo pavergėjui problema. Laisvės kovoje, vėliau ideologinėje ar politinėje priešpriešoje įprastinis dualizmas - "mes-priešai", istorinėje rekonstrukcijoje fiksuojamas kaip subjektyvinė kategorija. Kaip ir patys pasipriešinimo veiksmai buvo skirtingi, taip ir dinaminėje Pasipriešinimo teorijoje nesipriešinimas yra skirstomas į prisitaikymą, pasidavimą, paklusimą, paklusnumą ir išdavikišką bendradarbiavimą.

Prisitaikymas - savanoriškas sprendimas patenkinti kai kuriuos priešininko reikalavimus, tačiau nekeičiant savo pažiūrų ir nepasiduodant. Si būsena netgi laikytina tarpine tarp pasipriešinimo ir nesipriešinimo, nes ji seka tuoj pat po to, kai viena kovos forma išsemia visas savo galimybes ir rezistentai dėl įvairiausių priežasčių atsiduria kryžkelėje ir yra verčiami rinktis naujus kovos būdus.

Pasidavimas - paklusimas kitam asmeniui, grupei, valdžiai, organizacijai ir jų norių pretenzijų bei įsakymų vykdymas, kitaip tariant - kapituliacija. Dažniausiai tai yra vienkartinis veiksmas. Čia priskirtina registracijos pagal amnestijas, viešas savo pažiūrų išsižadėjimas, pasirašant "demaskuojančius laiškus", "atsišaukimus" ir pan.

Paklusimas - paklusimas įstatymui ar įsakymui arba jo laikymasis. Jis priklauso nuo laisvo ar priverstinio (sankcijų baimės) sutikimo. Šiuo terminu galėtume apibūdinti didžiosios tautos dalies laikyseną prievartinio užgrobimo metu, kai vietos gyventojai laikosi pagrindinių "sovietų

valdžios" įstatymų ir elgiasi pagal šiai visuomenei primestas taisykles. Tokioje būsenoje randasi ir politiniai kaliniai bei tremtiniai (nelaisvėje).

Paklusnumas- paklusnumas įstatymui ar įsakymui arba jo laikymais, kaip ir paklusimas priklausantis nuo laisvo ar priverstinio sutikimo. Jis artimas konformizmo (prisitaikėliškumo) sampratai, pagal kurią asmuo stengiasi susitapatinti su esama sistema ir joje realizuoti savo galimybes. Ribos tarp paklusimo ir paklusnumo, kaip ir apskritai nesipriešinimo, yra sunkiai nusakomos, ir skiriasi tik reikalavimų tenkinimo mastu (minimumas - paklusime, maksimumas - paklusnume).

Išdavikiškas bendradarbiavimas- bendradarbiavimas ir pagalba užpuolikams ar jų primestam režimui. Kitaip tariant - kolaboracija. Kuo trumpesnė okupacija, tuo aiškesnė ši sąvoka: kolaborantai - tai valstybės piliečiai bendradarbiaujantys su užgrobėju ir teikiantys jam pagalbą. Išdavikiškas bendradarbiavimas apibrėžiamas ne vien formaliu priklausymu užgrobėjo sukurtai institucijai, o konkrečia asmens veikla ir jo santykių su Pasipriešinimu šviesoje.

Išsakyta klasifikacija tai tik vienas iš galimų istorinės rekonstrukcijos modelių, palengvinančių įsiskverbti į nepaprastai sudėtingo, daugialypio ir įvairiapusio istorinio reiškinio vidų. Pasipriešinimo istorijos vyksme viskas sparčiai kito, vienos formos keitė kitas, kulminacijas sekė atoslūgiai, vyko permaininga kova už įtaką visuomenėje bei pačios visuomenės pasikeitimai. Šiame dinamizme nekito tik užgrobėjas - jis liko tokiu pat priešu bei nusikaltėliu ir 1940, 1944 ar 1990 metais.

Be to, tyrinėjant Rezistenciją, visuomet verta atminti taiklų Vinstono Čerčilio posakį: "Kai žmonės kovoja už savo gyvybes, jie dažniausiai nenusiteikę sveikinti tų, kurie rengiasi juos žudyti. Antra vertus, bandant sušvelninti visus aštrius posakius apie tų dienų priešiškas tautas, būtų neįmanoma teisingai atvaizduoti įvykių".

Rekomenduojama literatūra

Brazaitis J. Partizanai // Lietuvių enciklopedija. T.22. Boston 1960. P.40-52. Brazaitis J., Mažiulis A. Rezistencija // Lietuvių enciklopedija. T.25. Boston 1961. P.197-201.

Bulvičius V. Karinis valstybės rengimas. V.1994 / K.1939.

Girnius K.K. Partizanų kovos Lietuvoje. K. 1990.

Rezistencija / sud. E. Jakimavičius. V.1993.

Sharpas G. Pilietinė gynyba. Postmilitarinių ginklų sistema. V.1992. Švcntoraitis V. Komunistiniai partizanai ir kova su jais // Karys. 1960. Nr.8. P.257-260.