ŽEMAIČIŲ LEGIONO ŠTABAS. A.KUBILIAUS GRUPĖ IR MARKULIO TINKLAI
Papasakojo Liudvikas Raudonis
Užrašė Zenonas Jaška
Esu Liudvikas Raudonis, gimęs 1921m. rugpjūčio 24d. Telšių apskr. Alsėdžių valsčiaus Jazdauskiškių kaime, 15 ha ūkininko šeimoje. Baigiau tik 3 pradinės mokyklos skyrius, susirgęs daugiau nebesimokiau. Šeimoje augo 6 vaikai Broliams vedus ir atsiskyrus, mes su jaunyle seserimi likome su tėvais 5 ha ūkyje. Nuo 14 metų ėmiau tarnauti pas ūkininkus, teko patirti nelengvą samdinio dalią.
Netraukė prisidėti prie bolševikų, nebenorėjau mokytis, tai ėmiau dirbti prie kelių taisymo. Dirbome tada, kai 1941m. birželio mėn. vyko pirmasis gyventojų vežimas - velėnavome įkalnėje šlaitus. Matėme, kaip ginkluoti milicininkai vežė žmones Sibiran. Pravažiavo Žemaičių Kalvarijos vaistininkas, abiejų kojų netekęs Lietuvos kariuomenės savanoris, mokytojas Brunza, pienininkas. Aš iš pradžių net nesupratau, kas čia dedasi, kol kiti nepaaiškino. Tada man kilo mintis, kad ateis toks laikas, kai aš už juos atkeršysiu. Įsižiebė neapykanta.
Ir kai kilo karas, pirmą dieną kartu su vyresniais vyrais nuvykau į Gegrėnus, kur tvėrėsi pasipriešinimo būrys. Nutarėme sugaudyti komunistus, apsiginti nuo kareivių. Ginklų, kad ir nedaug, būrys turėjo. Kai kurie šauliai buvo išsaugoję, kiti šiaip turėjo. Buvo kariškų ir medžioklinių šautuvų, trumpų ginklų — parabelių ir 7 kalibro. Iš ten parsivežėme pakankamai rusiškų šautuvų, granatų. Ir kai su tokiu Kazlausku ėjome areštuoti komunisto, žinojome, kad jis turi ginklų, o mes dar abu buvome beginkliai Visgi nuginklavome — atidavė pistoletą.
Kiek laiko pabuvę, išsisklaidėme. Pareikalavo stoti į pagalbinę policiją. Aš įstojau. Išvažiavome į Telšius, po kiek laiko komandiravo į Rietavą. Kai padėtis normalizavosi, mus paleido. Per žiemą išbuvau namuose, pas tėvus. Tada laikraštyje perskaičiau kvietimą stoti į savisaugos dalinius, kurie nebus išvežami iš Lietuvos. Užsirašęs atsidūriau Kaune. Pasimokysim, susipažinsim su gink-274 lais. Kaune išbuvome 9 mėnesius, po to išvežė į Lenkiją, į Liubliną. Ten turėjome saugoti rusų belaisvių stovyklą, nors joje buvo ir žydų, lenkų. Į vidų mūsų neįleisdavo.
1943 metais susirgau ir Liubline patekau ligoninėn. Po to įsiprašiau atostogų, jau ten galvodamas, kad atgal nebegrįšiu. Taip ir atsitiko. Grįžau tėviškėn neginkluotas. Ėmiausi padienio darbo, su kitu draugu pjovėme lentas iš rąstų.
Į policiją atėjo raštas apie mano paiešką, bet ten niekas per daug nekreipė dėmesio, ir man beveik nereikėjo slapstytis. Valdininkai netarnavo vokiečiams, tik žmonėms. Ir kariuomenėje karininkai visi buvo lietuviai, nekentė vokiečių, tik vienas buvo vokietis.
1944 metais, kai frontas priartėjo prie Lietuvos, Alsėdžių mokykloje įsikūrė Vanagų štabas. Tie, kurie anksčiau tarnavo savisaugos daliniuose, iš karto buvo nukreipiami į Platelių miškus - ten surinks ir nukreips kur reikia. Plinkšiuose buvo kuriamas 1-asis pulkas. Kiti turėjo eiti į pogrindį. Prieš galą, kada visi skaidėmės, atvažiavo iš vokiečių vermachto ir siūlė verbuotis į desanto mokyklą. Savanoriai bus apmokyti ir parašiutais nuleisti į užnugarį. Ir aš norėjau užsirašyti, bet kadangi bemokslis ir klausos geros neturiu, nepriėmė. Kadangi lietuviai turį ginklų paslėpę, tai reikia laukti, kol grįš apmokyti vyrai Nesakė, jog turime tarnauti vokiečiams, tik Lietuvai. Kalbėjo vokiškai per vertėją. Rusus pasitikau namuose. 1944m. rudenį iš pradžių niekas manęs nejudino, gyvenau pas tėvus. Užeidavo ir stribai, sakė — kad turiu atnešti ginklą. Juokavau neparduosiąs, gal dar prireiksią.
Vieną rytą padėjau seseriai ruošti pusryčius. Užėjo NKVD leitenantas, rusiškai paklausė, kur yra toks ir toks. Iš vietinių rusų Juozapave prie Nevarėnų buvau kiek pramokęs rusiškai, tačiau apsimečiau nesupratęs. Kai paklausė, kas supranta rusiškai, parodžiau, kad prie karvių yra tėvas. Liepė pakviesti jį. Pasakiau, o pats užėjau į brolio namą, pro langą stebėjau. Kai leitenantas išėjo, grįžau. Tėvas papasakojo, jog išklausinėjo, ar aš tarnavęs policijoje; patvirtinus, išsitraukė naganą ir puolė į virtuvę, ieškodamas manęs. Nuo to karto ėmiau nebenakvoti namuose, slapstytis. Netoli, Žemių kaime, buvo NKVD štabas. Šilinskis turėdavo samagono, ten atsilankydavo enkavedistai, slankiojau ir aš. Mane pripažino kaip "savą", užtardavo ir prieš atvykusius naujus, reikalaujančius parodyti dokumentus. Taip prasilaikiau iki 1944m. Kalėdų. Buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę armiją. Kaimo vyrai jau turėjome išsikasę bunkerį. Per Kalėdas ėmė gaudyti naujokus, tad septyniese pasislėpėme. Tik aš vienas buvau paieškomas, kiti tik nenorėjo eiti kariauti. Kai kurie turėjo ginklus. Apsiginklavęs buvau ir aš - turėjau dar iš Gegrėnų susidėjęs rusiškų šautuvų, puolamųjų ir ginamųjų granatų. Bunkeris buvo didelis, pavadintas Maldanamiu, 5 ha miškelyje, koks kilometras nuo mano namų. Kai vėliau jau išėjome į Plokštinės miškus, ten įvykdavo susitikimai, visi žinojo Maldanamį. Jame galėjo gulėti 25 partizanai Bunkerio konstrukcija buvo mūsų pačių sugalvota. Tik vėliau, A.Kubiliaus grupė turėjo įvairių konstrukcijų bunkerių brėžinius.
Tie, kas slapstėsi tik nuo kariuomenės, Šlimo ir mano patarimu, paskelbus registraciją, grįžo į legalų gyvenimą. Jų vėliau taip ir nesuėmė — visi išvengė lagerių. Dauguma išvažinėjo kas į Telšius, kas į Plungę ar dar kitur.
1945m. sausio mėn. pas mane atėjo Domas Šlimas, slapyvardžiu Beržas, vietinis gyventojas, besislapstąs nuo kariuomenės. Kadangi buvo prisidėjęs prie komunistų gaudymo, abejojo, buvo pasiryžęs negrįžti iš miško. Šlimas iš Antano Každailio, Pociaus žento, sužinojo apie Kubiliaus grupę. Po to Šlimas atėjo pas mano seserį. Vėliau Maldanamyje apsilankė Balys (A.Kubilius) ir Normis (Š.Jazdauskas). Bunkeryje tebebuvome septyniese. Iš apsilankiusiųjų mudu su Beržu gavome užduotį eiti pas visus besislapstančius ir kviesti į vieną būrį. Pas kiekvieną tekdavo lankytis net po keletą kartų: pirmą kartą prašydavome giminių, kad susitiktų su mumis. Giminės neigdavo bet ką žiną apie mus dominančius asmenis. Po to atsiklausdavo ir tų, dar vėliau jau įvykdavo pats susitikimas. Taip mums pavyko pavasarį suburti 74 savanorius, visus ginkluotus.
Kuopa dar neturėjo savo pavadinimo. Jai vadovavo Lietuvos kariuomenės vyr. puskarininkis Švežas(?), slapyvardžiu Vilius. Su priešu susidūrimų neieškojome. Kol kas aplinkui buvo ramu.
Iki pavasario Kubiliaus štabas įsirengė, be Skirpsčių kaime Pocių sodyboje esančio, dar keletą bunkerių. Kai kuriuos įrengti padėjau aš su Beržu, gal dar kuris kuopos vyras, bet ne visi Suėmus Balį (Adolfą Kubilių), persikėlėme į Dišlių miške esantį bunkerį. Čia slapstėmės kokie 7-8 žmonės: aš, Beržas, Steigvilis (H.Petkevičius), Sekretorius (St.Grybauskas), Šalmas (pavardės neprisimenu) ir kt. Beržą bene 1951m. nušovė patys partizanai, Už kažką jis buvo nuteistas mirties bausme. Nesipriešino, sakė - jei kaltas, šaudykite. Būrys vykdyti bausmę atsisakė, tada nušovė būrio vadas Mačernis, slapyvardžiu Miškinis. Nelemtai žuvo jis pats. Iš Markulio-Erelio "štabo" buvo gautas įsakymas partizanams susitikti su "Centro" ryšininku Algimantu. Į susitikimą pamiškėje vietoj 14 kviestų atvyko Mačernis ir Jonaitis. Dar dabar likę liudininkai pasakojo, kai Algimantas su Mačerniu ir Jonaičiu (Galiūnu) apsikabinę pasibučiavo, po to įėjo į mišką, jau apsuptą. Mačernį nušovė vietoje, o į nugarą peršautą Jonaitį žiauriai kankino — visas miškas skambėjo. Abu ten pat ir užkasė. Dabar abu perlaidoti. Mačernis ilsisi Žemaičių Kalvarijos, antrasis - Šačių kapinėse.
Skirpsčių kaime prie Pocių sodybos pasaloje be Kubiliaus grupės partizanų, į rusų ugnį pateko ir Steponas Darbutas bei Kauneckis. Pirmasis buvo vietinis, ligi tol slapstėsi pas tėvus. Buvo sutarta, kad jis ateis į Pocių sodybą, o mes su paruoštomis kuprinėmis išsinešdami bunkeryje dar buvusį turtą, pasiimsime ir jį jau partizanauti Kauneckis netoli Kalvarijos, iš Rotinėnų kaimo, buvo vedęs Janauskaitę. Baigęs aviacijos mokyklą, kapitonas.
Štabui, sandėliams bunkeriai buvo Platelių miške.
Aš dalyvavau priimant Kubiliaus grupei antrą kartą parašiutais išmestą siuntą. Prisimenu, kad tai buvo prieš 1945-ųjų Velykas. Išėjome į Alsėdžių mišką nedidelė grupė, sukūrėme laužus 3 vietose, uždegėme. Išgirdę lėktuvo ūžesį, sujudinome laužus. Kiekvieną kartą sukdamas ratą, iš lėktuvo su parašiutu buvo išmetamas konteineris. Priėmėme tiksliai, tik paskutinį — penktąjį radome tik kitą pavakarį. Kartu nusileido Bočius(?) ar Profesorius(?), specialiai turėjęs Žemaičių Legiono štabą aprūpinti padirbtais dokumentais. Tačiau tarp mūsų jis tepabuvo gana trumpai Krisdamas miško kelmyne netoli dabartinių Alsėdžių-Platelių ir Plungės-Mažeikių kelių sankryžos parašiutininkas išsinarino koją - parvedėme šlubuojantį. Pas netoliese buvusį ūkininką nakvoję stribai ar kariškiai, pamatę parašiutus, išnešė kailį.
Perduodant radiogramas, prie radisto būti neteko, būdavau tolimesnėje sargyboje. Lėktuvų atskridimo nepamenu. Man buvo patikėta nešioti šifrus radiogramoms, užšifruoti-dešifruotl Pavojaus atveju turėjau sunaikinti, praryti kad nepatektų priešui į rankas.
Kol vyko karas, miškų supimo, šukavimo nebuvo, jie neturėjo jėgų. Kartais susišaudydavome, užėję ant pasalos, bet įėję į mišką, jausdavomės saugūs. Stribai sakydavo, kad jiems teleidžiama nutolti 3 km nuo miestų.
Apie Balio (A.Kubiliaus) suėmimą sužinojau tuojau pat. Ūkininkas, pas kurj Balį suėmė, gyveno netoliese nuo mūsų bunkerio. Apie tai pranešė atbėgęs Jonis (Onutė Každailienė). Po suėmimo antrą dieną prie Girininko (Alsėdžių girininkijos) sutartu laiku susirinkome 30 ginkluotų vyrų Baliui vaduoti Pagal planą persirengę moteriškais drabužiais, turėjome prasigauti į Alsėdžių bažnyčios šventorių, kad už mūrinės tvoros negalėtų pasislėpti milicininkai iš prieš vartelius esančios būstinės. Atvyko į girininkiją ir J.Dūda, parašiutininkas, tuo laiku mokytojavęs Alsėdžiuose, su keliais vyrais (neatmenu, ar buvau su jais pažįstamas) ir pranešė, jog nepavyko nustatyti ar Balys yra Alsėdžiuose. Todėl mums pulti miestelį nebebuvo tikslo. Nutarėme kitiems vyrams leisti išsiskirstyti po savo slėptuves, o mes turėjome grįžti į štabo bunkerį miške, netoli Stanevičių ūkio, kuriame jau gyvenome nuo 1945-ųjų metų Velykų (Velykos tais metais buvo balandžio ld.), o Skirpsčių kaimo bunkeryje buvo likę tik šis tas.
Jonis minėjo, kad iš Pocių sodybos buvo matyti Mažrimų sodyba, o joje,
Ona Každailienė-Jonis, 1955m.
pasirodžius įtartiniems žmonėms, atsirasdavo sutartas pavojaus signalas.
Aš nežinau, ar Mažrimai žinojo apie Skirpsčių bunkerį, bet nuo kelio pusės pavojaus atveju lange turėjo būti matoma balta skarelė. Netoli jų, miške, bunkeryje, slapstėsi 5 partizanai, su kuriais aš nepalaikiau tiesioginio ryšio. Kiek žinau iš pasakojimų, bene naktį į Velykas (1945 04 01) minėti partizanai išsimaudė pirtyje ir per Justo Paleckio (parvežusio iš Maskvos saulę..) dėdės Narmonto kiemą pašaudydami patraukė į bunkerį. Spėjama, kad tas pasekė ir nurodė stribams. Naktis buvusi lietinga, bunkeryje ėmė varvėti, tad partizanai pasislėpė Mažrimų daržinėje. Stribams apsupus, 2 laimingai pasitraukė į mišką, vieną nušovė. Daržinėje likęs gyvas trinktelėjo sau į nosį, apsipylė kraujais ir, apsimetęs negyvu, išsigelbėjo. Penktąjį, įsikasusį į pelus, taip pat stribai nušovė.
Išgirdę šaudant, Mažrimų sodybą puolė gelbėti Skirpsčių bunkerio gyventojai Stribai pabėgo, palikę per inkstus peršautą saviškį. Rytmetį šeimininkai atrado dar kitą striboką, kietai įmigusį, sveiką. Pačioje Mažrimų sodyboje, bunkeryje taip pat slapstėsi sodybos šeimininkas su savo svainiu. Stribai jų taip pat neaptiko.
Skirpsčių kaime, Pocių sodyboje, Žemaičių Legiono štabo bunkeris tapo nesaugus, todėl Kubiliaus grupė ir paliko jį, su savimi iš karto išsigabendama viską, kas tik buvo vertingesnio.
Mes su Černiausku buvome įsirengę bunkerį pas tokį vargšą žmogiuką, tai bene Velykų dieną, atėję Normis, Algis (Šertvytis?), paskutinis nusileidęs parašiutininkas Bočius ir bene dar kas ketvirtas, pasiprašė ir apsigyveno čia. Neatėjo tik Kubilius. Ketvirtas gal buvo Zero. Susitalpinome, greitai išsikasėme kitą bunkerį, o pavasarėjant persikėlėme į bunkerį miške.
Skirpsčių bunkerio viduje nesu buvęs. Susitikdavau tik Pocių name. Kai su kuprinėmis atėjome pasiimti likusio bunkeryje turto, jiems įėjus naman, aš lieku saugoti lauke. Atkreipiau dėmesį į Pocių sarginio šuns elgesį - jis lojo ežero link. Įtariau, esant slapuką ir štabo vyrams pasiūliau apsupti ir išsiaiškinti. Vyrai nesutiko — esą šuo nerimauja dėl mūsų pačių. Tikriausiai dėl šio slapuko pranešimo vėliau mūsų dvi grupės ir pateko į pasalą prie Pocių sodybos.
Dabar apie pačią pasalą. Mūsų štabe esančių buvo susitarta, kad į Skirpsčių bunkerį eisime dviem grupėmis. Pirmoji (aš, Jonis, Sekretorius, Šertvytis, Zero) su kuprinėmis ateisime anksčiau, prikrausime jas ir visiems paruošime vakarienę. Antroji grupė ateis vėliau, taip pat pavakarieniaus ir galutinai paliksime bunkerį. Visi vyrai buvo apsirengę įvairiausiai, aš vilkėjau rusišką uniformą. Priėjome arčiau Pocių, viskas ramu. Pasakiau, kad reikėtų pasidairyti vienam. Algis patarė palipti ant kalno, iš ten viskas gerai matyti Kalno pusėje pamačiau 3 sargybinius. Pamaniau, jog antroji grupė bus atėjusi anksčiau mūsų. Kai jau buvau ant kalno, pastebėjau arti 2 šautuvais ginkluotus žmones. Mūsiškiai buvo apsiginklavę tik trumpais automatais ir pistoletais. Supratau ir paleidau ugnį. Buvo keli postai, laukę mūsų nuo miško, visi pradėjo šaudyti Nusiritau pakalnėn prie beržo, prie kurio netrukus su antra grupe žuvo Kauneckas. Mes šaudėme viršun, jie apačion. Metė kelias granatas - nesprogo, bet vos tik pasitraukiau — sprogo. Ėmiau dengti besitraukiančią mūsų grupę. Zero turėjo kulkosvaidį, paraginau bėgti Jonis ir Sekretorius įstrigo griovyje. Tuo metu į koją sužeidė Algį. Suabejojo, ar vienas sugebės pasitraukti, tad jam padėjau.
Kaip man papasakojo gyvi išlikę antros grupės nariai, jie išgirdo miške mūsų susišaudymą, tačiau nutarė, kad šaudoma pas kaimyną, gal už kokio kilometro, ir patraukė tiesiai Pocių sodybon. Pirmuoju ėjo Antanas Každailis. Priėjo taip arti, kad iš veidų atpažino, jog tai svetimi ir paleido automato ugnį. Šalia krito Šalna, turėjęs seno pavyzdžio automatą. Pasaloje buvę kareiviai pagalvojo, jog dabar atėjo pagrindinės partizanų pajėgos ir pasiruošė žiedinei gynybai, bėgo į mišką. Šalnos automatas užsikirto, jį sužeidė į krūtinę ir į koją. Sugebėjo pasitraukti, paslėpti automatą ir pats užsiglausti netoli girininkijos keliuko. Matė, kaip vežė iš Pocių sodybos vežime kruviną — neaišku, gyvą ar mirusį — mūsiškį. Nusilpęs Šalna pašaukė keliu einančią moterį, prašydamas pranešti stribams, kad griovyje guli partizanas. Nenorėjo nusibaigti niekam nežinomas. Kadangi su savimi turėjo pistoletą (revolverį?) ir granatą, spėju, norėjo mirti su "muzika", bet tie atsakė, kad partizanai vilioja į pasalą. Grįždama moteris atsakė pranešusi. Nesulaukęs stribų, manė, kad tie rengia pasalą, jei neina. Pranešti prašėsi ir vyro, bet tas ėmė sarmatinti, kad nesąs toks silpnas, kad reikėtų pasiduoti Tada prišliaužė balą, gėrė ir žiūrėjo, ar iš žaizdos neteka vanduo. Netekėjo. Nusigavo iki girininko ir paprašė pagalbos. Tas, padorus žmogus, pabijojo provokacijos. Pagailėjo ir sutvarstė tarnaitė. Bunkeryje atsirado tik kitą dieną. Įtartas parodė savo žaizdas. Po sužeidimo greitai gijo be ligoninės.
Abiem grupėms patekus į pasalą, čekistai dar tykojo Pocių ir Mažrimų sodybose. Tik po kelių dienų, bene balandžio 29d., suėmė Pocius, o abi sodybas sudegino.
Antanas Každailis-Klevas. Vorkuta, 1955m.
Aš (tuometinis slapyvardis Alksnis), Sekretorius (St.Grybauskas) ir Steigvilis (H.Petkevičius) iš Normio (Šarūno Jazdausko, gavome užduotį nuvykti į Vaineikių mišką prie Rietavo, susisiekti su kapitonu Juozaičiu, kad tas paruoštų Žemaičių Legiono štabui bunkerį. Grįžę turėjome susitikti Paburgėje. Susiruošę kelionėn, jau pamiškėje susitikome ryšininką, kuris perspėjo, kad prie Platelių ežero miškuose pilna kariuomenės. Mes grįžti nebegalėjome, paprašėme tik perspėti bunkeryje likusius. Kaime pasiprašėme, ir mus pavežė arkliu iki Plungės kareivinių. Buvome ginkluoti automatais. Šalmas (?) ir aš, apsivilkę rusiškomis uniformomis, o Steigvilis - civiliai, su paltu. Trečias buvo Šalna, ne Sekretorius. Išlipę tarėmės, ką daryti. Aplenkti Plungę — didelis vingis. Nutarėme eiti tiesiog per miestą. Niekas mūsų neužkliudė. Nieko nesutikę, nutraukėme Rietavo link. Kaip paaiškėjo, mus pamatė. Stribai puolė skambinti pagalbos į Kretingą, Telšius: partizanai gerai išžvalgė, dabar puls miestą...
Kelionėje užtrukome savaitę. Kpt. Juozaitis pasiūlė iš žirgyno 3 žirgus. Per Plungę grįžti buvo pavojinga. Pasukome pro malūno tiltą, už jo - krūmai Pamatėme palapines, pilnas kariškių.
Sutarėme, kad grįžti nebegalima. Civiliai apsirengusį pasiuntėme pirmą - jeigu pareiklaus dokumentų, tada jau nurodys į mane. Aš duosiu "dokumentus", visi staigiai per tiltą risčia iki krūmų, o ten - pėsčiomis. Ant tilto sargybinis stabdė, bet pamatęs mano NKVD majoro uniformą, paleido. Laimingai atvykome prie Platelių miškų. Užėjus pas ryšininkus, buvome įspėti, kad pilni miškai rusų. Karas jau buvo pasibaigęs. Kareiviai miškuose ruošėsi stovyklauti. Ką daryti? Kaip rasti vyrus? Miške bevingiuodami pasimetėme. Apsimetęs rusų karininku, pas ūkininką išsiaiškinau, kur Platelių ežeras, kad čia Plokščių km., nurodė, kur Paburgės ežeras. Susiradome bunkeryje Žemaičių Legiono štabo branduolį. Kiti vyrai iš Platelių miškų jau buvo pasitraukę. Bunkeris mažas. Jame slapstėsi Šalna, Senis (?), Zero. Sutarėme eisią į Paburgės ežero pelkes, ten yra kur pasislėpti nuo kariuomenės. Netoli bunkeris, kuriame pasiliko draugai Vakare turėjome užeiti ir kartu išeiti Dienojome miškelyje, man tuo metu kažkuri mergaitė adė pratrintas kojines. Pasižiūriu — ateina rusas. Pasitraukiu už pušelės, o tas jau bėga atgal. Puolėme vytis. Išbėgę iš miškelio matome, kad esame supami Atsidūrėme labai nepatogioje vietoje, ant kalniuko. Besitraukdami palikome batus, cukrų, džiūvėsius. Nutarėme grįžti pasiimti. Čia neradome nei saviškių, nei rusų. Pasiėmėme cukrų, batus, o džiūvėsių maišą nutarėme palikti - kas vilks. Pamatėme tolokai esančius kitus draugus. Per skubėjimą dėžutė su pinigais liko apkasta skujomis po džiūvėsiais. Kai susizgribome — buvome gerokai nutolę, nebegrįši Mūsų niekas nepersekiojo.
Vakare sutarėme eiti pas ryšininką, susitikti bunkeryje su likusiais.
Būriui vadovavo Algis (?). Kadangi grįžome pro paliktus daiktus, pasiūlė užeiti dėžės su pinigais, gal nebūsią kareiviai aptikę. Užprotestavau, kad eitume visi — gali būti sargyba. Pasišoviau išžvalgyti aš. Išgirdau iš pušynėlio šnabždėjimą. Galvojau — iš bunkerio gal Šalna. Sušvilpiau. Ėmė švilpti ir iš kitų pusių. Supratau — rusai. Pradėjom trauktis. Tada sužeidė Steigvilą ir Klevą (A.Každailį). Išsisklaidėme. Tamsoje išgirdau šlamant - vos nenušoviau Jonio (Onutės Každailienės).
Išlikę pasitraukėme Plungės kelio link. Po to išsisklaidėme kas sau. Každailiai iš viso išėjo. Su Antanu bepasimačiau 1948m. Važiavau tada iš Kretingos Salantų link vežimu su tokia moterimi, o jis priešinga kryptimi Manoji buvo patikima, nežinojau, kas su juo, tad net žodžiu nepersimetėme.
Nebesusitikome ir su tada likusiais bunkeryje. Kur jie išvyko, nebežinojome.
Henrikas Petkevičius (Steigvilis) su moterimi atsiskyrė ir nubėgo į dešinę sodybos link (šeimininko pavardės nepamenu), o kiti nubėgo gilyn į mišką. Aš tai gerai mačiau, nes buvau atsilikęs ir bandžiau dengti likusius.
Nesulaukę Steigvilio, jo ryšininkės ir Každailių, tą naktį niekieno nebepersekiojami, išsklidome. Aš grįžau pas savo vyrus į Alkos rinktinę. Su Žemaičių Legiono štabu mano ryšiai nenutrūko, nes Alkai ir toliau tebevadovavo Normis (Šarūnas Jazdauskas). Su juo susitikdavau, net kartu buvome iškviesti į Vilnių (Erelio-Markulio tinklas — Z.J.). Iš pradžių tiesiogiai priklausiau Viliaus kuopai, o pašalinus jį iš kuopos vado pareigų, ėmė vadovauti Vytenis. Taip ir vadinomės — Vytenio kuopa. Laikėmės Sedos girioje, Plinkšių miške, Balnėnų miške, susieidavome su Nevarėnų; Ylakių partizanais. Platelių mišką užviešpatavo rusai, statė bazes, neliko gerųjų vietų, tik nuo Alsėdžių pusės. Nueidavau iki Šateikių ir Salantų. Aktyviu partizanu išbuvau iki 1947 metų rudens. Išsiskaidėme mažomis grupėmis. Matėsi, kad nieko nepadarysi, todėl mūsų tikslas buvo palaikyti komunistus, kad nešokinėtų, sulaikyti visus išdavikus ir kad į išvežtųjų vietas nesiųstų rusų. Tarpusavyje grupės palaikė ryšius, vieni pažinojo vienus, kiti — kitus.
Šarūnas Jazdauskas-Normis. Šiauliai, 1956m.
Iš to laiko prisimenu 1946m. provokaciją. Tuo metu buvau ryšininku prie Alkos rinktinės štabo. Buvau vietinis, neseniai tarnavęs armijoje, visai kitoks galvojimas, negu netarnavusio bernelio. Rinktinei tada jau vadovavo Ivanauskas (Juozas Vygantas). Slapstėmės dviese, buvau pakeitęs bunkerį. Šeštadienį pas tokį žmogų susitikome Ivanausko ryšininką, kuris pasakė, kad būtinai reikia susitikti Pas eigulį Rimkų esą atvykę 12 partizanų iš Aukštaitijos su lietuviškomis uniformomis, trispalve vėliava ir būtinai nori susitikti su Žemaitijos štabu. Tai buvo gal balandis, leido sniegą. Aš suabejojau. Tas tvirtino, kad geri vyrai, atvedė tikri ryšininkai. Paklausiau, ką jis sutarė. Nurodė, kad jie turėsią susitikti su manimi pas žmogų, pas kurį buvo mūsų bunkeris. Ryšininkas, atvedęs tuos 12, žinojo tą bunkerį, buvo matęs ir mus keturis.
Alkos ryšininkas buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis, atrodė puikus vyras, bet samprotavo blogai. Ėmiau priekaištauti susitiksime tik miške. Pasakiau, kad jie ateitų tik trise ir ryšininkas. Bet ryšys - susitikimas sutartas tame bunkeryje. Pasakiau draugui, kad eisime į sodybą iš vakaro. Nuo jos vieškelis, toliau — Varduvos upė, tiltas ir miškas. Pasakiau, kad vienas eisime po tiltu, antras — aš - eisiu į mišką, pasislėpsiu šalia kelio. Jei ateis visas būrys - paleisiu seriją ir spruksiu. Jei tik trys - praleisiu, o jis ant tilto sulaikys. Tada nusives į mišką, kur sutarėme susitikti su rinktinės vadu.
Kaip sutarėme, nuėjome į bunkerį pavakary. Jie nebelaukė vakaro; po pietų ateina viena moteris, rėmėja. Apie slėptuvę ji nieko nežinojo, gal nujautė. Prie Mačernio, sako, privažiavo pilnas kiemas rusų. Bekalbant ateina 3 rusai keliu, kiti miške. Užėję į trobą klausinėja: ar kareiviai yra — nėra, banditai — nėra. O kas čia po gelda? Namas ką tik pastatytas, viename gale gyvenama, antrame gyvuliai Ėmė kratyti. Darbavosi kaip reikant. Šieną, šiaudus išvertė. Mes slėptuvėje, bet ne po gelda, po grindimis koks metras, įėjimas prie sienos. Kitas kratyto jas pradėjo šlapintis ten pat, sakom, nerado. Buvome pasiruošę: jei ras dangtį, tada stumti, mesti granatas, tada su automatais. Bėk, nežiūrėk, tik dar seriją paleisk kritusiam, kad nesikankintų. Draugas paklausė, o gal geriau nusišauti, sakau, ne, žiūrėkim, kad daugiau jų kristų. Nebijokim, nenušaus. O laikrodžio neturėjome. Jutome per naktį, kad viršuje bilda, kratos nesigirdi. Galų gale išgirdome "Dasvidanija, choziaika".
Pasirodo visą naktį laukė mūsų prie langų, gal ir lauke. Šeimininkės motina netoliese gyveno. Žinojo apie bunkerį, tai įpylė pieno ir pasiuntė Budžytę, dabartinę mano žmoną, žvalgybon. Bet ir tos nebeišleido. Bunkeris nebuvo pritaikytas gyvenimui, nebuvo kur orui išeiti, tai pritrūko deguonies. Norisi miego, sutarėme - vienas miegokime, antras budėkime. Vienu metu, matyt, sumigome abu. Šeimininkė ėmė flirtuoti, mokytis su kareiviais kalbos. Laimingai išėjo. Nemanau, kad tie 12 jau buvo siųsti Markulio.
Rytą, kareiviams išėjus, ryšininkė grįžo pas šeimininkės motiną, o ten buvo tiesioginis rinktinės ryšininkas. Jis prieš tą dieną su kitu buvo nuvažiavęs į Barstyčius pas zakristijoną į kleboniją parsivežti ginklų. Apie tai žinojo ir klebonas. Ryšininką su bendru matė ten užėjęs stribas.
Vos tik Budžytė grįžo, jos jau laukė. Dar ji bandė kalbinti ryšininką bėgti, bet tas sakė, kad nereikia, abudu turime dokumentus. Abu suėmė, nusivarė į Daugėlos daržinę Užbradalėje ir per dieną ir naktį tardė, kliuvo abiem gerai Steponas neištarė nė žodžio: rankas, kojas laužė, durimis vėrė. Tardantiesiems buvo aišku, kad štabas čia pat, belieka išgauti parodymus. Tam tikslui ėmėsi ryšininkės. Tik kai jau ją vežė į Sedą, vėliau į Mažeikius, jo nebematė. Šiauliuose, užbaigus jos bylą, prokuroras pasakė, kad su tavo sužadėtiniu susidorojome. Nukankino.
(Perklausęs įrašą supratau, kad į Barstyčius važiavo Stepas su Budžyte, nes per tardymą jos klausė — ko jie važiavę pas kleboną, tie atsakę, kad ant poterių - Z.J.) Budžytė buvo nuteista 10 metų. Kleboną areštavo, vėliau paleido. Tie patys "partizanai" mano dabartinę žmoną tardė. Pasirodo, apie Žemalę, Mažeikius jie ilgai siautė, prisidengdami partizanais.
Ar daug žuvo Alkos rinktinėje? Žūdavo po 2-3, bet per keletą metų — daug. Yra išlikę tada veikusių ryšininkų, neišsidavusių. Atgimimo laikais jie kalbėjo, dabar jau vėl bijo.
O koks likimas ištiko Narmontą, Paleckio giminaitį? Jis buvo surastas paslėptas po gelda, likviduotas už Mažrimus. Nors laikraštyje buvo aprašyta, kaip pas stribus atbėgo tokia Virkšaitė su pranešimu apie banditus. Aš nedalyvavau, pasakyti, kur teisybė - negaliu, nežinau.
Paskui kuopos vadu buvo Laimutis (vėliau slapyv.Bombonešis), kilęs iš Kauno. Užėjus rusams, tapo komjaunimo sekretoriumi, karui kilus, pasitraukė į Rusiją, kariavo 16 divizijoje. Grįžęs pasiliko pas sediškius partizanus, po to perėjo pas mus. Buvo labai gerai — žinojo rusų taktiką. Atsimenu, persikeliant iš Paparčių miško į Sedos girią, sutarėme užeiti pas ūkininką pavalgyti Kieme keliolika nakvojančių rusų, artilerijos dalinys. Tik užėjus, Laimutis sukomandavo: "Na, vyrai, palikit patalpas!" O vaikščiojo NKVD majoro uniforma. Kareiviai išsikraustė, vietoj jų vakarienę suvalgėme mes. Tik atsisveikindami padėkojome šeimininkams, kad pavaišino partizanus. O buvome apsirengę kas rusiška uniforma, kas civiliai. Net šeimininkai nesuprato, kas tokie esam.
Kur Markulio tinklų pradžia? Kiek aš žinau, šaknis tokia. Vilniuje gyveno toks Lenkauskas, kurio giminaitė slapstėsi pas salantiškius partizanus. Jis paprašė ją užmegzti ryšį. Taip susipažino su Salantų būrio kuopos vadu Paparčiu. Lenkauskas aiškino, kad Vilniuje yra organizacija, reikia susivienyti Tame būryje buvo ir Preibys-Aušra. Jam patikėjo nuvažiuoti į Vilnių, išsiaiškinti. Grįžęs įtikino kitus. Po to į tą reikalą įsivėlė ir Normis, susitikęs su Paparčiu. Kai užėjau pas Rožę (Preibytę-Valiūnienę, dabar gyvenančią Plungėje), sutikęs Ivanauską, pasakiau jai, kad net ji pati nežinanti, kam dirbanti, reikia susilaikyti, gerai išsiaiškinti, iščiupinėti Nuėjęs pranešiau Ivanauskui, tai tas atsakė žinąs, Normis pranešė. Vėliau atvažiuoja iš Vilniaus Markulio įgaliotinis Algimantas rinktis maisto su mašina (! Z.J.) — jo reikia tiems, kurie yra išvažiavę su dokumentais (į Vilnių). Tuo laiku visi atsisakėme nuo Ivanausko štabo. Jis buvo toks - sėdi bunkeryje, niekur neina, viską atnešk. Vienu tarpu likau tik aš vienas. Buvome susipykę. Buvo nenusakomas. Paklausiau, ar važiuos į Vilnių, atsakė bijąs. Pasakiau, jei provokacija, tai jau yra išprovokuotas, nes savo bunkeryje priėmė Algimantą. Tik sėdėjo, klausėsi radijo ir vis spausdino tą patį: 'Tautiečiai, laisvės valanda atėjo". Žmonėms atsibodo tie laikraštėliai. Ivanauskas turėjo daug bunkerių, paskutinį-Šarnelėje pas Bagužą.
Išvažiuojant padėjau susitvarkyti ir užkasėme archyvą. Kita dalis archyvo buvo paslėpta tame name, kur jie gyveno. Aš sudėjau grindis. Iškasėme duobę toje vietoje, kur prie krosnies buvo skarda — prieš išvykdamas į Klaipėdą. O kai vyko tardymas, tik nežinojau, ar archyvas jų rankose. Kai tardytojas aiškiai pasakė mano paskyrimo kuopos vadu tikslią datą, supratau, kad lauke buvęs archyvas nurodytas ir aptiktas.
Ivanauską Markulis-Erelis paskyrė Žemaičių apygardos vadu ir apgyvendino Vilniuje. Kai buvau ten nuvažiavęs, mane atpažino moteris iš Alsėdžių, nes šiaip buvo paskleista žinia, kad aš nušautas, kad neieškotų. Iš Alsėdžių išsiuntė sekti, nes jei yra Raudonis, turi būti ir kiti. Į Vilnių patekau gal porą savaičių po Ivanausko. Tai buvo 1947 metais. Prieš Ivanausko išvažiavimą keletą kartų važinėjau be dokumentų į Vilnių, Klaipėdą, tik už diržo užsikišęs pistoletą. Užeidavau pas Lenkauską. Pas jį ateidavo Algimantas ir įduodavo parvežti kai kuriuos popierius.
Vilniuje susitikdavau su Aušra (Preibiu) ir tokiu Kazlausku iš Mažeikių, palaikiusiu ryšį su mažeikiškiais. Ten bebūnant, alsėdiškiai ir pranešė, jog esu Vilniuje. Tada išvažiavau į Klaipėdą. Sličius, dirbęs urėdu, Priekulėje atidarė plataus vartojimo gaminių cechą. Gamino ūkiškus daiktus: kirvakočius, tekinius ir kitką. O meistru dirbo toks stalius ir statybininkas Algutis Pocius. Mudu su juo išvažiavome ir gavome darbą. Dirbome iki 1948 05 11.
Pasą gavau Vilniuje, o cechą Priekulėje mums specialiai sukūrė Sličius, padorus žmogus, buvęs girininku Alsėdžiuose tuo metu, kai po Skirpsčių kaimo pasalos į jį kreipėsi sužeistas Šalna. Nemanau, kad dirbo čekistams. Cecho direktoriumi paskyrė Pocių. Aš buvau darbininkas,o paskui prisiėmėme dar vieną stribą.
Nemanau, kad žinia apie mano atpažinimą Vilniuje būtų KGB sukurta tam, kad nekeltų įtarimo mano suėmimas Vilniuje. Į sostinę išvažiavo ieškoti mane pažįstantis enkavedistas.
Sekretorius Vincas ėjo per Alsėdžius su Ridiku (Vincas-Algimanto adjutantas). Juos suėmė ir greitai paleido, matyt, išsiaiškinę, kad yra KGB agentai Vincas galėjo papasakoti ir apie mane.
Dar būdamas Vilniuje, gavau pasą. Karinį bilietą žadėjo atvežti bet neatvežė. Teko mums su Algučiu Pociumi pasikeisti Klaipėdoje patiems. Buvo kažkoks nujautimas. Su Vilniumi palaikėme ryšį iki įsidarbinimo, o toliau vertėmės patys.
1948 metų bene balandžio mėnesį su Pocium atvažiavome į tėviškę — Gegrėnus. Ten pasakė, kad bus susirinkimas Paplatelės miške. Nuėjome su Pociumi Atvyko Algimantas su majoru (pavardės neprisimenu). Jis pranešė, kad Ivanauskas (Vygantas), Žemaičių apygardos vadas, važiavo į Kauną, žydelka atpažino, areštuojant nusišovė. Pristatė majorą-naują vadą. Algimantas mūsų paklausė - "kaip judu susitvarkėte, ar prisirašėte?" Aš atsakiau, kad prisirašėme pas Šventąją, kolchoze.
Praėjus kuriam laikui, į Priekulę, pas gegrėniškį eigulį Alminą atvažiavo jo svainis Babrungas (Uleckis?). Nieko blogo negalvodamas, Alminas pasakė, kad mes su Pocium čia dirbame. Babrungas pranešė Algimantui, kuris suprato, kad mes mėtome pėdas. Griebėsi arešto. Mums nesant, vieną vakarą atėjo 5 stribai apsimetę paskolų rinkėjais. Mes buvome pažįstami su stribais ir net partijos sekretoriumi, kuris mums net slaptesnius dalykus pasakydavo. Tą kartą užbėgo trumpam įsitikinti, kad esame. Pocių pakvietė dukra-atvažiavę klientai Antrą kartą užėjęs leitenantas paklausė, kuris Mažeika. Bendradarbis nurodė mane. Sakė-kviečia direktorius. Klastos neįžvelgiau. Leitenantas ėjo priekyje, aš — už jo. Priartėjus prie trobos (tais metais buvo ankstyvas pavasaris), paprašė leisti nusiskinti žydinčių alyvų. Taip atsidūrė man už nugaros. Nieko įtartino nepastebėjęs, įėjau vidun; čia jau griebė už rankų. Pocius jau buvo surakintas. Atsidūrėme Klaipėdoje, atskirose kamerose. Jaučiau, bus didelės kančios ir sumaniau nusižudyti — išardęs šluotą ir pasimovęs ant jos koto krisdamas. Tačiau ir ją tuojau išnešė.
Kitą rytą pasikvietė, atidavė daiktus, pasą, atėjo Pocius-sakau, gal paleis. Bet čia sukaustė "apyrankėmis", ant pečių užmetė milines ir 3 čekistai "draugiškai" nulydėjo į traukinį. Atsidūrėme Ministerijoje. Jie ne taip suprato, ne to laukė — o čia ne didelis, o mažas, paprastas piemuo. Ar teko gulti ant liniuotės? Kiek teiravausi, niekas nežino. Tai - fanerinė lenta, prie kurios prisega per krūtinę ir šlaunis. Varžtais lenkia, lenkia ir klausia. Stuburas laužiamas aukštielninkai Iš pradžių labai skauda, paskui nieko. Stovi daktaras. Nustoja, kai ima tekėti ašaros su krauju. Taip tardė tris kartus su 3-4 dienų pertrauka. Ketvirtą kartą pakartoti daktaras neleido.
Ką kankindami norėjo sužinoti? Apie likusius (besislapstančius) partizanus. Žinojo, kad priklausiau LLA, kad turėjau ryšį. Apie Kubilių, Jazdauską nepriminė, neklausinėjo. Viską neigiau, gal todėl neklausinėjo. Jokiose akistatose su Kubiliaus štabo nariais neteko būti. Iš desantininkų pavojaus nebejautė, buvo areštuoti.
Su Šarūnu Jazdausku paskutinį kartą mačiausi 1947 metų žiemą Vilniuje, kur gyvenau 2-3 mėnesius. Susitikdavau pas Ivanauską ir pas dokumentus turinčius ryšininkus. Vilniuje Žemaičių apygardos vadas Ivanauskas gyveno bene Ukmergės gatvėje, nedideliame namelyje. Viename gale savininkai, antrame 2 kambarių bute — vadas su žmona. Esu nakvojęs ten keletą kartų. Ateidavo tik ryšininkai Ką žinau apie Ivanausko likimą? Jau lageryje iš Rimdeikytės (Bučytės) draugės laiško sužinojau, jog kalėjo Spasko invalidų lageryje. Kartu kalėjęs Liaudanskis pasakojo, jog Ivanauską, iškalėjusį du trečdalius bausmės, išleido. Jis gyveno Latvijoje, Griežės kolūkyje, dabar jau miręs.
Apie Šatrijos rinktinę tik girdėjau, kad buvo ryšys, buvo ten numesti desantininkai, bet smulkiau nežinau.
Žinau, kad iš Telšių amatų mokyklos pasitraukė į mišką Šilinskas, Stankus, Plienas, Sidabrinė kulkelė.
Tardyti pradėjo Vilniuje KGB rūmuose 1948 05 13 po du kartus per parą. Iš tardžiusių atmintyje išliko tik Soldatovo ir Kapitonovo pavardės. Tardydavo 5 dienas per savaitę, šeštadieniais — retkarčiais, sekmadieniais — niekada.
Užbaigė 08 16, o rugsėjo 17d. perskaitė OSO "trijulės" nuosprendį-mirties bausmė, bet kadangi Sovietų Sąjungoje mirties bausmė buvo panaikinta -nubaudė 25-eriems metams speclagerių. Per Oršą (Baltarusija), Čeliabinską, Petropavlovską, vėl Oršą atsidūriau Kingyre iki 1953m., vėliau Džezkazgane. Dirbau statybose, vario kasyklose. Visi manęs kratėsi (lagerių valdžia), nes dirbti nenorėjau.
Kaip nukentėjo šeima? Vieną brolį persekiojo, kratė, nes daug žinojo, esant reikalui, net ir ginklu padėdavo. Kiti du mažai kišosi, beveik nenukentėjo. Sesuo buvo ryšininkė. Išduota pažįstamos mergaitės, 1956m. buvo suimta. Tėvą suėmė, uždarė Alsėdžių areštinėje. Visą likusį 5 ha ūkelio turtą stribai išgrobstė, nors po nuolatinių kratų nedaug to turto buvo likę. Matyt, rengė pasalas — visi pašaliai buvo nugulėti, bet aš tada buvau laisvėje. Kadangi buvau gaudomas, pradėjau užeidinėti pas pažįstamus stribus: "Jūsų neliečiau, bet jeigu tėvai negrįš — kraustykitės į miestą, ateisiu su degtukais." Kažin, ar tai padėjo, bet paleido tėvą, surankiojo karvę, arklį, padargus. Tėvas mirė 1955m., motina —1962 metais, nepabuvę Sibire. 1956m. mane perteisė-paliko 15 metų. 1958m. atsidūriau Mordovijoje, dirbau staliumi statybose.
Perteisus buvau paleistas, lageriuose išbuvęs 11 metų ir 9 mėnesius. Metus išdirbau Tomsko srityje, plukdžiau mišką. Po to 4 mėnesius prabuvau Lietuvoje. Čia nepriregistravo. Išvykau pas seserį į Vorkutą. 1970m. apsigyvenau Latvijoje, Ežerėje ir tik Atgimimo pradžioje grįžau į Mažeikius. Teistas buvau pagal 58 la; 8; 11 str. Ir dabar nereabilituotas. O Algimantas, kartu ėjęs, šaudęs, gavo laipsnį. Apie jo likimą turi žinoti vienas žmogus Mosėdyje, kuris vedęs jo (Algimanto) pusseserę.
Apie Juozaičio ir Tomkaus likimus. Kai iš Vilniaus ėmė lankytis Markulio-Erelio agentai, Alkos rinktinės vadą paskyrė Žemaičių apygardos vadu, o kapitoną Juozaitį bene kuopos vadu. Tomkus turėjo būti pavaldus jam. Kai susitikęs Juozaitis apie tai pareiškė Tomkui, šis atsisakė paklusti. Naktį išėjo abudu. Žmonės pamiškėje girdėjo vieną šūvį. Parbėgo Juozaitis, pasakė užėję ant pasalos, Tomkų nušovę. Čia tikriausiai buvo suplanuota. Sužinoję Tomkaus vyrai "likvidavo" Juozaitį.
Iki arešto apie Markulio tinklus nežinojau. Paskutiniu metu buvo įtarimas, nujautimas. Tiesa, begyvenant Vilniuje, susitarėme su 2 merginomis, gyvenančiomis Žydų gatvėje, kad padarysime "robaksą" (pasilinksminimą). Ėjome dviese, neginkluoti. Pasukus į tą gatvę, pamačiau, kad iš užpakalio lydi du ginkluoti. Esame maiše, bėgti nėra kur. Priėjus iš to namo išpuolė moteris, paskui ją — rusas su šunimi. Mus sulaikė. Pamatėme išvedant tas merginas. Sulaikė daug žmonių ir, patikrinę dokumentus, paleido visus, išskyrus mus. Tikrintojai, mums girdint, ėmė sakyti, kad aš ne tas, aš-žemas, o anas -aukštas, lieknas. Abu su Algimantu vilkėjome geltonos odos striukes, aš ją vilkėjau vykdamas į Vilnių. Ši "pasala", matyt, turėjo įtikinti mus, kad Algimantas yra čekistų ieškomas, tad negali būti įtartinas.
Kovos pradžioje bunkeriai buvo miškuose, vėliau juos rengėme pas žmones. Kodėl? Dideliam būryje, dideliam miške galima būti ir visiems drauge. Prasidėjus žiemai — nori nenori turi išeiti, lieka pėdsakai. O pas žmones daugiausia po tris, čia ir sargyba, ir maitinimas. Rinkomės dažniausiai pas mažažemius. Žmonės labai nuoširdūs — geriau patys nepavalgys, o tave pamaitins. Laukdavo, atrodė, kaip viena šeima. Kviečiamas eiti nenorėdavai, nes kartu atnešdavai mirtį, išvežimą. Kaimuos atsirado užsiverbavusių išdavikų. Aš dokumentus ėmiau todėl, kad mačiau, jog nėra galo. Supratau, kad į mus niekas nekreipia dėmesio, užsieniui mes nereikalingi Mes žmonių neužstojame, o stumiame į Sibirą. Ir gerai padariau.
Norėčiau čia dar pasidalyti mintimis apie partizaninio gyvenimo sąlygas, "rojų".
Pamenu, 1945m. per susišaudymą su stribais Gecaičių km. prie Ž.Kalvarijos su sužeidė partizaną, slapyv. Dūdelė, į koją. Reikėjo pervežti. Palikome laukti pas Urniikienę Jazdauskiškėse. Išgirdę ratų bildėjimą, išėjome pasitikti prie tilto per Varduvą, o Antanas Andriekus - prie Bružo ūkio liepto. Buvo su rusiška miline. Pamatęs ateinančius, pagalvojo, jog saviškiai, prisileido visai arti ir gavo pistoletu į galvą. Išgirdome smūgius. Pagalvojau - grumiasi sargybinis. Paleidau šūvį. Prasidėjo šaudymas. Pribėgome-Antanas guli. Galva sutrupinta, viršugalvyje žaizda burbuliuoja, akys išvirtusios. Buvau linkęs pribaigti bet... vietoj vieno teko gydyti du ligonius. Nuvežėme į Platelių mišką. Patikimų gydytojų neturėjome. Peršauta koja negijo, patys išėmėme kulką. Koja vėliau pasitaisė. Daug padėjo Putelis. Antaną, pasirodo, sužalojo iš Liepojos fronto Klaipėdos link traukiantys vokiečiai palaikę rusų sargybiniu. Paguldėme pamiškėje bunkeryje, užmaskavome. Prižiūrėjo jį Kazlauskaitė. Neaišku, ar pranešė anksčiau, tik 4 stribai suėmė ją kartu su ligoniu bevalgydinant.
Užverbavo. Suėmė Venckaitę, Valančiauskaitę, Vytenio seserį. Alsėdžiuose bendroje kameroje pasitardavo, ką per tardymą sakyti Po to pirmąja kviesdavo Kazlauskaitę. Ji dabar gyvena Plungėje. O Antanas lageryje pasitaisė, gyvena ir šiandien.
Žiemą miške šalta, o laužo neužkursi — matosi ugnis ir dūmai. Prisilaužai šakų ir guli. O jei ir gali laužą įkurti-šonas šyla, šonas šąla. Didžiausia laimė būdavo, jei turėdavai savo bunkerį - gali pasislėpti. Tai kaip dabar butas su patogumais. Bet ir čia nauja bėda - atsirasdavo tiek utėlių, kad nespėdavai išrinkti. Gelbėjo toks receptas. Rūbus užkasi kur smėlyje, palieki tik kraščiuką. Utėlės čia susirenka. Tada ir iškratai.
Vasarą galėdavai baltinius išsiskalbti O žiemą nėra kur išsidžiovinti Išskalbtų žmonės, bet vėl — kur išdžiovinsi. Kiekvienas kaimynas žino kito kaimyno drabužius. Kaime viskas atvira. Užtat sunku, ištisai apsirengęs. Į pirtį kada pateksi? Užtat ir su vabalais sunku. Ypač sunku miško bunkeryje, kai ten visas būrys gyvena. Ir su maistu kaip vilkui - vieną dieną prisivalgai, o po to 3-4 dienas badauji. Labai sunku. Atsargų nesukaupsi. Bunkeryje maistas greitai genda.
Bunkeryje "dideliam" reikalui būdavo arba kibiras, ar iškasta duobė.
Bunkeriai su vienu, o ir dviem įėjimais. Plokštinėje turėjome bunkerius keliems žmonėms, bet keli, įrengti arti vienas kito, kad bėdos atveju galėtų vieni kitus apginti-palaikyti ugnimi. Vienoje vietoje įėjimas buvo peludėje, o bunkeris už kokių 200 metrų. Ariamoje dirvoje iškasėme, sutvirtinome ūkininko lentomis, užvertėme, užakėjome. Tekdavo ropoti.
Bunkerius aptikdavo dažniausiai tik dėl išdavystės.
Barzdas nusiskusdavome. Blogiausiai būdavo susirgus - nei vaistų, nei gydytojo. Tiesa, pamenu prie Platelių (Rūdaičių km.?), netoli kelio buvome išsikasę bunkerį.
Smegenų uždegimu susirgo partizanas, kurio svainio ūkis buvo netoli slaptavietės. Ką daryti? Be gydytojo neapsieisi. Išeitį radome. "Susirgo" ūkininko duktė. Svainis nuvažiavo į Platelius. Daktaras sutiko važiuoti Netoli bunkerio laukėme mes. Atsiprašę užrišome akis, gal pusvalandį vedžiojome aplink. Gydytojas apžiūrėjo tikrąjį ligonį, išrašė vaistų. Tokiu pat būdu grąžinome į kelią. Dėl smalsių kaimynų gydytojas aplankė ir mergaitę. Svainis dar pakartotinai lankėsi pas gydytojus, gavo receptą. Partizanas išgijo, gydytojas neišdavė.
Ar buvo atvejų, kai beviltiškai sužeistą partizaną tekdavo pribaigti? Man nepasitaikė, bet būdavo. Net sužeistą Antaną Andriekų, baisiai atrodžiusį, buvau linkęs pribaigti. O ir patys buvome sutarę, jei mirtinai sužeistas, neatiduoti priešui, čekistams. Arba ir neduok kankintis - pribaik.
Labai geras, bet nepatogus nešiotis buvo rusiškas dešimtšūvis. Automatas už 200 m — tik pirmi šūviai po serijos, o vamzdžiui užkaitus, tik barsto šovinius, faneros lapo nepramuš. Visi ilgi ginklai, karabinai iš tolimesnio atstumo tebuvo patikimi. Vokiečių automatai kiek geresni, bet šturmgevėriai buvo labai geri.
Iš kulkosvaidžių geriausi buvo degtiariovai — kol diską išvarai, o ir nešti patogūs. Vokiški būtų neblogi, bet apkaboje tik 20 šovinių, dažnai reikia keisti
Jau man partizanaujant, trūko ir šovinių, ir ginklų. Granatomis mažai naudodavomės. Stengdavomės nesuartėti su priešu, tad granatos nesiekdavo. Artimame mūšyje netinka.
Pažymėjimų neturėjome - lengva pasidirbti stribams. Tik vėliau išduodavo pažymėjimus rėmėjams, kad pasikeitus laikams, galėtų parodyti.
Partizanams buvo suteikiami laipsniai. Aš paskutiniu metu turėjau puskarininkio laipsnį. Ivanauskas norėjo pakelti mane į leitenantus, bet atsisakiau, nes nebuvau baigęs net pradžios mokyklos.
Apie karininkų autoritetą tarp partizanų. Jų beveik neturėjome. Buvo leitenantas Mačernis (slapyv. Miškinis), tačiau Beržas, netarnavęs, labiau sugebėjo vadovauti Jei kur reikėdavo eiti, visi norėjo, kad jis vadovautų. Karininkai, ypač aukštesnio rango, geriau gyveno, greičiau krito moraliai Juk jiems buvo sunkiau (partizanuose — Z.J.), negu eiliniam darbininkui, kuris lengviau pakėlė sunkumus.
Sovietai kaltino parašiutininkus neva jie šnipinėjo vokiečiams. Ar mane jie klausinėdavo apie rusų parašiutininkus ar rusų kariuomenę daugiau, negu tai buvo reikalinga mūsų pačių saugumui? Niekas tokių žinių nei iš manęs, nei iš kitų nereikalavo. Adolfo Kubiliaus grupė dirbo tik Lietuvai.
