Ne vien duona gyvi...
Nina Nausėdaitė-Rasa
Vis dažniau ir dažniau susimąstau ir negaliu suprasti, nejau dabartinėje epochoje taip galėjo pasikeisti žmonės. Prieš akis kaip filme prabėga praeitis, ir matau, kaip skiriasi taip neseniai gyvenę ir šių dienų žmonės.
Rodos, ir mes tada buvome jauni, dvidešimtmečiai, ir mūsų buvo ne mažesnis noras gyventi, bet buvo siekiai, viltys, visai kitokia pažiūra į gyvenimą. jo vertybes ir paskirtį. Gal todėl, kad mūsų daliai teko patirti karo šmėklą, matyti, kaip sprendžiasi žmonių likimas, kaip ant pečių užvirsta baisi nežinios šmėkla, kuri su ta diena su ta valanda pakeičia žmonių likimus ir gyvenimą. Mirtis, nelaimė, viskas pasidarė kasdieniška Niekas neraudojo, visus sukaustė kaip replėmis. Vieni, vedami baimės, gelbėdami savo gyvenimą, pasuko į kairę, kiti liko ištikimi savo kraštui.
Nina Nausėdaitė-Rasa
Gimiau Alytuje, tarnautojų šeimoje. Tėvai po kurio laiko persikėlė į Kauną, į naujai įsteigtą akcinę bendrovę "Maistas". Tėvelis ten dirbo kasininku, gyvenome pačiame fabrike. Netrukus tėvelis mirė džiova palikdamas mamą ir mus dvi dukras. Mama mus išaugino ir išmokė.
Iki pirmosios okupacijos gyvenimas slinko žadėdamas ateitį, viltį ir siekių išsipildymą, bet peržengus sovietams sieną, buvo aišku, kad viskas pasikeis. Aš dar mokiausi gimnazijoje, sesuo jau baigė gimnaziją. Vasarą žadėjome mokytis skraidyti- seselė mokysis skraidyti lėktuvu, o aš sklandymo mokykloje, bet sovietų kariškiai užėmė aerodromą ir angarus. svajonės žlugo. įstojau į Aukštesniąją technikos mokyklą, sklandytojų ir konstruktorių kalvę. Gal ir ne visai buvo jauku vienai visoje mokykloje, bet mane užvaldė didžiulis noras mokytis, o svarbiausia skraidyti. Vaikystę praleidau "Maisto" fabrike, tarp pievų, sodų, greta aerodromo, todėl tas begalinis noras skraidyti kilo iš pat mažens. Bėgiodama po angarus ar gulėdama ant griovio krašto ir stebėdama kaip kyla ir leidžiasi lėktuvai, svajojau ir aš kada nors pakilti. Besimokydama mokykloje, pamačiau visą mūsų tautos tragediją. Ne vien vežimai, karas, bombardavimai, gaudynės. bet ir mano kurso draugų likimas sukrėtė mane. Iš trisdešimt kelių mūsų, įstojusiųjų į mokyklą, baigėme vos aštuoni. Kitiems reikėjo pasitraukti, kad nepatektų į rekrūtus.
Su didžiausia pagarba prisimenu žilagalvius dėstytojus profesorius, kurie mus mokė bet kokiomis sąlygomis siekti tikslo, primindami, kad jų jaunystė praėjo Pirmojo pasaulinio karo sukūryje.
Pirmoji skaudi auka palietusi mūsų kursą, buvo Vytauto Sinkevičiaus, labai gabaus, sumanaus kurso draugo mirtis. Šančiuose jį su grupe bendraminčių, norėjusių pagrobti ginklų, pašovė vokiečių sargybinis. Negalėdamas pasitraukti, pateko į vokiečių rankas ir buvo paguldytas į Raudonojo kryžiaus ligoninę su apsauga. Lankėme jį, lankė ir mūsų kurso auklėtoja vokiečių kalbos dėstytoja Žilinskienė, kuri mums buvo kaip motina. Jau visai sveikstant, buvo paruoštas jo pabėgimo planas, tačiau stabligė atnešė mirtį. Mat suleista stabligės vakcina buvo pasenusi. Jo palaikai buvo atiduoti namiškiams palaidoti. Tada prasidėjo tas Golgotos kelias, kurį turėjo pereiti visa mūsų tauta nuo pirmųjų vežimų iki baisių žudymų, kur ne tik Sibiras, bet ir mūsų žemė buvo aplaistyta kankinių krauju ir motinų motinų ašaromis. Nežinau. kokį paminklą Lietuva turėtų pastatyti ne tik žuvusiems. bet ir motinoms, išauginusioms tokius sūnus.
Pagalbos reikėjo visiems ir visur ir, kaip galėdami, gelbėjome vieni kitus, nors gerai žinojome, kas laukė mūsų. Priešas- vis žiauriau elgėsi. Suimti tūkstančiai žmonių, sukišti į bet kokius rūsius, laukė kankinimų ir mirties. Neužteko kalėjimų, teroras, baisus teroras siautėjo, ir niekas nežinojo, kada į jo duris pasibels. Palietė tai ir mūsų šeimą.
Sesuo mokėsi Medicinos institute ir dirbo Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Reikėjo pagalbos- vis daugiau buvo sužeistųjų slėptuvėse. Sesuo, slapyvardžiu Dalia padėjusi pabėgti partizanui Kurtui iš ligoninės, turėjo pasitraukti iš namų ir išėjo į Viesulo vadovaujamą būrį dirbti med. seserimi. Kažin, ar kas galėtų aprašyti viską, ką teko patirti mirštantiems, net mirusiems ir likusiems gyviems. Tokio žiauraus susidorojimo pasaulis vargu ar gali įsivaizduoti. Okupantai ir parsidavę stribai kankino gyvus ir niekindavo žuvusius. Seselę Nastutę, slaugiusią partizaną, kankino sulaužydami jai visus rankos pirštus, paskui visą kruviną vilko paskui vežimą. Baisiausio teroro žiaurumu norėjo palaužti žmones, vilkdavo žmones dar gyvus pririšę prie arklio, todėl nenuostabu, kad partizanai dažniausiai nepasiduodavo gyvi. Šiandien daugybė jų, pažįstamų ir nepažįstamų, tik kartą matytų, pasiryžusių žūti už tėvynę, iškyla man prieš akis. Tai ne šiaip sau žodžiai, ne poeto sukurtas vaizdas, bet gyvenimo tikrovė, kurią teko man pačiai matyti ir išgyventi.
Taigi kartą, seseriai jau pasitraukus iš namų. ir į mūsų duris vidurnaktyje pasibeldė. Bandžiau pro verandos langą pabėgti, bet namas buvo iš visų pusių apsuptas, ir po trumpos ceremonijos atsidūriau saugume. Įstumta į kamerą, pastebėjau kamputyje susigūžusią pulk. Butkevičiaus dukrą Gražiną, kurią pažinau iš “Aušros" gimnazijos. Žinojau, kad suimti pulk. Butkevičius ir kiti, todėl apsimečiau jų nepažįstanti, nes žinojau, kad kamerose yra šnipų. Prasidėjus tardymams, nuvedė mane pas saugumo viršininką ir parodė albume suklijuotas ieškomų žmonių nuotraukas. Pažinau partizanų nuotraukas. Įrodymų dėl mano ryšių su partizanais, matyt, nebuvo, taigi patardę ir mamos pastangų dėka po mėnesio mane paleido. Supratau, kad mums namuose pasilikti jau nebegalima Teko palikti Aukšt. mokyklą, mamai darbą, namus ir per Viesulo dėdę, kuris tuo metu dirbo treste, mama įsidarbino Pavenčių cukraus fabrike. Išnešus kelis lagaminus per kaimynų kiemus į kitą gatvę, sutartą valandą atvažiavo sunkvežimis, ir palikome namus visiems laikams. Mama įsikūrė Pavenčiuose, o aš perėjau į nelegalų gyvenimą. Kadangi turėjau ryšių su Tauro ir Kęstučio apygardos štabais, tapau jų ryšininke. Taip nuo 1945m. įsijungiau į aktyvią veiklą. Su Kęstučio apygardos štabu susisiekiau per savo bendrakursį, buvusį štabe Petrą Bartkų, slap. Saulius, Dainius, Žadgaila Tai buvo gabus, sąžiningas ir taurus, užsitarnavęs vyresniųjų karininkų pagarbą ir pasitikėjimą žmogus. Dar besimokydamas Aukštesnėje technikos mokykloje, jis pasitraukė į nelegalų gyvenimą ir tapo partizanu.
Taigi geriausi Lietuvos sūnūs rado prieglobstį miške. Iš pradžių miškas ir buvo vienintelė prieglauda pasitraukusiems iš namų. O pasitraukti reikėjo-vieni pabėgo nuo vežimo, kiti nuo kariuomenės, treti nuo kolektyvizacijos ir pan. Visi tikėjosi ir laukė permainos. Klausėmės ir gaudėme kiekvieną žinutę, prasiveržusią pro geležinę uždangą. Sunku pagalvoti, kaip tie jauni, gražūs jaunuoliai, susitaikę su visais gyvenimo sunkumais, nepaisant nežmoniškų priešo žiaurumų, gynėsi ir gynė savo tėviškę. Man teko pažinti daug taurių, pasiaukojusių, neišdavusių priesaikos ir žuvusių didvyrio mirtimi, geriausių Lietuvos sūnų. Kada Lietuvos žmonės supras. kad tik per jų kraujo auką neužplūdo Lietuvos svetimtaučiai. Okupantai galėjo gyventi ir kurtis tik mieste, ir ta kolonizacijos įranga buvo sustabdyta mūsų partizanų krauju. Vis labiau trūko ginklų, gyventojų paramos, nes vežimai, koletyvizacija ištuštino sodybas. Reikėjo vaistų, popieriaus, spausdinimo priemonių. Dirbo visi, nepaisydami nuovargio ir tų sąlygų, kuriose teko gyventi ir dirbti. Buvo aišku, kad reikia kurti apygardas, įstatymus, rinkti žinias, kad galima būtų kovoti su priešu, kuris vis labiau ir labiau stengėsi įsiskverbti į mūsų gretas, kad greičiau palaužtų mus iš vidaus.
Tuo metu Kęstučio apygardos vadu buvo kapitonas J.Žemaitis- Darius, Vytautas. Jis tylus, ramus, visada susikaupęs. Jam teko ne tik vadovauti, bet ir kurti įstatus, apmokyti jaunus, pirmą kartą paėmusius ginklą į rankas partizanus. Tai geras taktikas, mokėjęs suburti. Lietuva buvo nusėta partizanų ryšių tinklo. Kur benuvažiuotum, per ryšius galėjai viską ką reikia susirasti, nors kartais tekdavo nužygiuoti dešimtis kilometru, nes siautėjimas kasdien stiprėjo. Tiek metų užsitęsusi kova ne vieną palaužė, o priešas nesnaudė, kūrė naujus planus ir būdus, kaip kovoti su partizanais. Su kiekvienu mano atvažiavimu retėjo gretos. Tik išgirsti, kad tas ar kitas jau numestas turgaus aikštėje arba prie stribų buveinės. Bet niekas nesirengė pasitraukti. Kas slėptuvėje, kas ant kelmo spausdino laikraštėlius ir rašė.
Visi buvome benamiai, netekę pastogių, išblaškytos šeimos slapstėsi kas kur. vis atnešdamos skaudžių žinių apie artimųjų išvežimą, bet kiekvienas, uždaręs širdyje skausmą, dar su didesniu pasiryžimu kovojo. Taip ir kursuodavau nuo vienos apygardos į kitą. Kelionės buvo sunkios ir pavojingos. Kariški sunkvežimiai, traukiniai, pilni kareivių bet pasiryžimas ir jaunystė daug gali. Lietuva buvo nusėta ryšių tinklo, o dirbo bebaimės merginos ir vaikinai, vaikai, žilagalviai seneliai. Nepaisant pasiryžimo, ne kiekvienas, patekęs į stribų ar KGB nagus, galėjo viską iškentėti, nes jų žiaurumas viršydavo žmogiškąsias jėgas. Tokiomis sąlygomis reikėjo dirbti, kai nežinojai, ar nesi išduota ar nėra išduotas kuris ryšininkas. Tokia tada buvo Lietuva tokia buvo laisvė, išėjus iš miško, kur kiekvienas neatsargus tavo žingsnis galėjo būti lemiamas. Eilinį kartą gavus žinią, kad tavo apygardoje daug sužeistų, reikėjo pristatyti vaistų, tvarstomos medžiagos.
Kartą, anksti rytą. apie 4-5 val. nuėjau į didžiųjų klinikų operacinę ir, prisikrovusi medikamentų, išėjau miesto link, kol dar miestas miega Mažiau pavojinga eiti Žaliakalnio pakraščiu. Tik staiga išniro iš kiemo netoli manęs trys vyrai. Bėgti jau buvo per vėlu. Pamačiau savo buvusį tardytoją-žydelį, kuris, tiesdamas į mane ranką, klausė iš kur einanti. Pasakiau, kad buvau kaime produktų. Klausinėjo, kaip sekasi mokslas, ir taip, nepaleidęs rankos, ėjo šalia. Priėjus Kalniečių ir Archyvo gatvių kampą, staiga ištraukiau ranką ir pasileidau bėgti. Iš pradžių įbėgau į Kalniečių gatvėje esantį pirties kiemą, o paskui jau neatsimenu kokiais keliais ir per kokias tvoras teko bėgti, buvo tik viena mintis- kaip nors perbėgti Savanorių prospektą ir sumaišyti pėdas, nes gatvės buvo visiškai tuščios. Negirdėjau, ar jie šaukė, ne buvo laiko atsigręžti, tik viena mintis-jei sugautų, jau nereiktų jokių įrodymų ir operacinėje esantiems. Atsitokėjau tik Šančiuose pas savo bendrakursį, tai buvo jau ankstus rytas, ir mano beldimas prižadino juos. Pamatę mane tokią, nesuprato kas atsitiko. o aš negalėjau ištarti žodžio. Viskas tuo kartu baigėsi laimingai. Iškarpiusi pūsles nuo kojų. šiaip taip įstūmiau į batus, ir pastotė, laukusi Panemunėje, išriedėjo. Taip bėgo vasaros ir žiemos neduodamos atsikvėpti, tik kai kada būdavo proga užvažiuoti pas mamą. Ji. pamačiusi mane tokią išvargusią, apdulkėjusią, utėlėtą, labai išgyveno, o jos akyse sublizgėdavo ašaros. Pirmi jos žodžiai būdavo: "Ar jūs dar gyvos?" Juk dažnai girdėdavo, kad vienur ar kitur turgavietėse buvusios pamestos išniekintos merginos. Daug gerų žmonių padėjo mamai išgyventi, visaip šelpė, padėjo. Išvažiuodavau, kiek tik galėdama panešti cukraus ryšulių. Mama suruošdavo seseriai rūbų, maisto, ir aš, sakydama “mama taip reikia" vėl išvažiuodavau į nežinią. Mama šventai tikėjo manimi ir nerasdavo protesto žodžio, kiekvieną kartą mane palaiminusi, tylėjo.
Bėgo laikas. Vienas po kito keitėsi įvykiai. Noriu bent labiau įsimintinus paminėti. Buvo 1946m. pavasaris ir didžiulis potvynis Kaune. Grįžusi iš Žemaitijos, pamačiau užlietą visą Vilijampolę iki pat kalno. Buvo dar naktis, švietė didelis mėnuo, ir taip siaubingai atrodė užlieti namai, žmonės ant stogų sulipę šaukė pagalbos, gyvuliai baubė, tarytum pasaulio galas. Šniokštė pasruvęs vanduo tarp namų ir medžių. Šiaip taip valtimi pasiekiau tiltą ir pamatėme, kad jis jau visai pakrypęs ir štai štai bus nuneštas srovės ir ledų. Vos spėjus persikelti, jis visas su triukšmu buvo nuneštas. Nebuvo kada galvoti, skubiai reikėjo vaistų, tvarstomos medžiagos ir gydytojos. Sesuo per ryšininkus prašė atvežti jos buvusių aušrokų chirurgę, nes tokia pagalba buvo būtina. Viską suruošusi, su chirurge turėjome pasiekti Panemunę, kur mūsų laukė pastotė. Priėjusios prie Panemunės tilto, radome jį nuneštą ledų. Nežinojau ką bedaryti, bet pamačiusi keletą vyrų prie valčių, ėmiau prašyti, kad mus perkeltų. Iš pradžių niekas nesutiko, nes vanduo ištvinęs, plaukė didžiulės ledo lytys. Pražūtis leistis į tokią kelionę, bet aš su ašaromis ėmiau prašyti, kad žūtbūt mums reikia persikelti. Tada vienas vyrukas pagailėjęs sutiko, tik sako. kad maža vilties laimingai pasiekti krantą. Lytys daužė valties kraštus, irklais stūmėmės tarp jų. Pagaliau laimingai pasiekėme krantą ir tik tada kai jau pastotė su gydytoja nuvažiavo, aš atsikvėpiau. Per mane perėjo šiurpulys- kas galėjo atsitikti ir. svarbiausia ne tik su manimi.
Kaip Suvalkijoje, taip ir Žemaitijoje, turėjau patikimų žmonių, kur pasirodžiusi galėjau apsiprausti, susitvarkyti. Negaliu pamiršti sodybos netoli Išlaužo, "tetos." kur susitikdavome. Netoliese buvo Žaliuko tėviškė, joje buvo įrengtos geros slėptuvės, ir visada būdavo kas nors iš vyrų. Žaliuko seserys Kazė ir Janina buvo ryšininkės, ir jomis galėjai visada pasitikėti. Dieną ir naktį jos buvo pasiryžusios bet kokiai kelionei. Kratos ir stribų siautėjimai, o čia visas pulkas vaikų, bet niekas, rodos, nebijojo: vaikai ėjo sargybą. Išlaužo šimtametė akla močiutė kiekvieną kartą klausdavo, kas žuvo. ir sėdėdama ant lovos krašto melsdavosi už visus gyvus ir žuvusius kalbėdama rožančių. Paskutinį kartą pas "tetas” susitikome su Laimute. Sesuo Laimutė ir aš. prisipylusios vandens, apsiprausėme. pailsėjome ir nežinojome, kad tai buvo mūsų paskutinis susitikimas Teta pasikinkė bėrį, ir aš išvažiavau Žemaitijon, iš kurios po savaitės grįžusi, neradau sesers. Ji gulėjo išniekinta ant grindinio su kitais vyrais. Išniekindami tyčiojosi iš lavonų, ir tik kažkas iš žmonių neiškentęs užmetė maišą ant Laimutės išniekinto kūno. Vėliau juos išvežė į Prienus, o kur paskui padėjo jų palaikus, šiandieną niekas tikrai nežino.
Ta vasara tikrai buvo labai sunki- vienas po kito žuvo partizanai. Pradėjus vienytis partizanams ir sukūrus vieningą pasipriešinimo kovos vadovybę, žūva vienas po kito partizanų vadai: pulk. Vitkus, Mykolas-Jonas, Žvejys ir kiti. Apie viską, manau, kada nors parašys. Niekas negalėjo suprasti, kodėl taip suaktyvėjo okupantų siautėjimas, ypač tose vietose, kur vykdavo vadų susirinkimai. Girdėjome, kad tas pats vyksta ir Didžiosios Kovos apygardoje, kad žuvusių skaičius labai didelis, kad nežinia kur dingęs Žalias Velnias. Atėjusiems iš anapus Hektorui, Meškiui ir kitiems buvo rengiamas vieningos vadovybės susitikimas. Juozas Lukša-Vytis, Skirmantas, Daumantas buvo paskirtas tą vadovybę organizuoti, kaip sumanus, be baimės pasiryžęs bet kokiomis sąlygomisdirbti ir kovoti Lietuvos labui. Nutarta kad mažiausiai pavojinga ir prieinama vieta įsikurti Vilniuje. Dar prieš kurį laiką Mykolas-Jonas per ryšininkę Marytę Vilniuje susisiekė su Vilniaus Medicinos instituto prof.Markuliu-Ereliu. Dažnai lankydavosi Žaliuko ir Vyčio tėviškėse. Atvykę iš anapus Meškis ir Hektoras iš VLIKo gavo garantiją, kad Erelis tikrai patikimas, dar nuo 1940 metų LLA narys Erelis, kaip atrodė, buvo drąsus, susitikęs su partizanais visus sveikindavo padrąsindamas, spausdavo jiems rankas ir bučiuodavo. Parūpindavo pasų blankus ir visaip stengdavosi padėti. Pas jį Vilniuje po kurio laiko apsigyveno iš anapus atvykę. Niekas negalėjo žinoti, kad visi siautėjimai- tai jo veiklos rezultatas. Nors ir labai sunkiomis sąlygomis. visi stengėsi, kaip galima greičiau sutvarkyti, atstatyti ryšius, įvesti visuotinus įstatus, apmokyti partizanus, žodžiu, darbas buvo dirbamas, nepaisant stribų ir kariuomenės siautėjimo.
Erelio pastangomis štabo būstinė buvo įkurta Vilniuje Žygio gatvėje. Jai vadovavo Juozas Lukša-Skirmantas, Vytis, Daumantas, o aš tapau jo ryšininke tarp Tauro ir Kęstučio apygardų. III Vytauto apygardos ryšininkė buvo Kregždė. Didžiosios kovos-Ožka-Onutė Trakimaitė. Be to. štabe darbavosi ir Iš Kęstučio apygados atvykęs ltn. A.Zaskevičlus-Šalna, Girėnas, taip pat nuo 1940m. buvęs LLA narys pulkininko Zaskevičiaus sūnus, taigi, kaip rodėsi, visi buvo savi ir patikimi. Štabas dar buvo galutinai nesusiformavęs. Žinojau, kad yra dar kažkoks pulkininkas ir Erelis. Šalną, Girėną teko susitikti dar Kęstučio apygardoje, tai buvo lyg ir ponaitis, vis kažką rašinėjo. Man neteko daugiau su juo bendrauti, tik kartą atvažiavusi buvau tokio įvykio liudytoja.
Buvo sugautas agentas su visais įrodymais. Taigi jo likimas buvo nuspręstas, kadangi kalėjimų partizanai neturėjo. Tą nuosprendį įvykdyti buvo paskirta Girėnui, Šalnai. Nustebau, kodėl tam ponaičiui tai buvo pavesta. Su Žemaičiu ir Bartkumi paėjus giliau miškan, kad galėtume pasikalbėti, jie man pasakė, kad taip buvo sąmoningai padaryta nes buvo kilęs nepasitikėjimas Šalna dėl jo elgesio kautynėse. Taigi, norėdami įsitikinti, ar tai ne jo bendrininkas, tą užduotį skyrė jam. Bet ir tokioje situacijoje Šalna neišsidavė, nors vėliau pasitvirtino, kad Šalna turėjo ryšius su KGB. Su ryšininke Kregžde man teko mažai bendrauti, o ir to neturėjau daryti. Apie Onutę-Ožką žinojau, kad jos brolis Genelis yra Didžiosios kovos apygardos štabe, jos seserys, kaip girdėjau, gyveno kitame konspiraciniame bute su Erelio patikėtiniu Aitvaru, kuris ten. kaip girdėjau. gyveno su šeima. Žodžiu, apie Aitvarą Juozas-Vytis atsiliepė su nepasitikėjimu. Juozas Lukša-Vytis, Skirmantas, Daumantas tai tikrai buvo neeilinė asmenybė: drąsus, bet kokioje situacijoje neprarasdavo nuovokos, pasiryžęs visas jėgas atiduoti Lietuvai. Tai įrodė savo darbais ir gyvenimu. Tokie buvo ir kiti, man gerai pažįstami. Jie dirbo, aukojosi, netausodami savo ir savo artimųjų gyvybės ir gyvenimo, tapo nežinomais didvyriais. Juozui teko lemtis padaryti daugiau, negu tada buvo galima. Prasiveržęs pro geležinę uždangą, nepalankiai sutiktas Vakarų pasaulio, jis vis dėl to sugebėjo rasti kas jį paremtų, sutiko patikimų žmonių, išleido savo atsiminimus “Partizanai”, kad pasaulis sužinotų, kas tada dėjosi Lietuvoje. Deja, jam, kaip ir daugeliui, teko žūti nuo niekšų ir išdavikų. Tragiškas tėvynei ištikimų žmonių likimas davė tokius baisius vaisius, kad gal tik po kokių šimto metu Lietuva sugebės išauginti tokius didvyrius.
Juozo brolis- Juodvarnis tada gyveno bendrabutyje ir mokėsi Universitete. Juozas pradėjo lankyti Meno akademiją, aš ruošiausi pratęsti mokslą Vilniaus Universitete, kad galima būtų pusiau legaliai gyventi ir kad lengviau būtų galima dirbti. Bet, deja visa tai buvo Erelio t.y. KGB žinioje.
Tą vasarą ir Kęstučio apygardos neaplenkė baisūs stribų ir kariuomenės dalinių siautėjimai. Atvažiavusi į Batakių geležinkelio stotį, nuėjau į susitikimo vietą. Ji buvo miške. Tą vietą aš jau be palydovų žinojau. Tai gerai įrengta stovyklavietė, su apkasais iš visų pusių, apsupta jaunų pušynėlių, kalnelyje, kuris gerai slėpė stovyklą. Manęs ten laukė Žemaitis-Vytautas, o kitą naktį turėjo ateiti Bartkus-Saulius ir kiti apygardos ir junginių vadai. Stovykloje viskas vyko kaip visada. Apygardos vadas Žemaitis dirbo, kaip visada įtemptai, darbo buvo daug. nes reikėjo ruoštis visuotiniam suvažiavimui. Jis susipažino su mano atvežtais dokumentais, aptarėme visa ką žinojau iš štabo ir Tauro apygardos. Naktis praėjo ramiai, vyrai ėjo kiekvienas savo pareigas. Tik švintant nutariau nueiti gretimą pelkę nusiprausti, o grįždama išgirdau sargybinio šūvius. Puoliau į vadavietę, įsistojusi į batus ir pasiėmusi gink lą ir granatą, išgirdau Žemaičio komandą- "Visi į apkasus.!” Priešas jau buvo apsupęs stovyklą iš visų pusių, ir prasidėjo pragariškas puolimas. Diena išaušo karšta nuo parako buvo kartu gerklėje. Šaudė sprogstamom kulkom, ant apkasų smėlio krito pušų šakutės ir smėlyje pažirusios kulkos. Jie lipo vis arčiau apkasų ir, keikdamiesi triaukščiais keiksmais, šaukė pasiduoti. Girdėjosi sužeistųjų aimanos ir šauksmai. Baigėsi šovinių atsargos, bet laimei su mumis buvo Žemaitis. Jis, kaip visada ramus ir susikaupęs vadovavo. Visi jo klausė ir laukė jo sprendimo ir komandos. Numatęs prasiveržimo vietą ir išdėstęs kulkosvaidininkus, kad pridengtų pasitraukimą, davė komandą išeiti iš apkasų. Iššokę iš apkasų, gavome tokią stiprią priešo ugnį, kad, prigulę prie žemės, negalėjome pakilti. Sprogo granatos ir tik kulkos zvimbė. Tada vėl išgirdome komandą: "Į apkasus!" Sukritę kas kaip laukėme naujos komandos. Aplink girdėjosi priešo judėjimas, truputį apstojo šaudę. Supratome, kad vėl ruošiasi puolimui. Gavome komandą iš apkasų, iš tos pačios vietos. Priešas manė. kad dabar mes susimesim kiton pusėn, ir praretėjęs priešas jau negalėjo mūsų sustabdyti. Šalia manęs krito jaunas, drąsus kulkosvaidininkas. Prislinkęs kitas pamatė, kad jis negyvas ir, paėmęs jo kulkosvaidį, traukėsi. Nebuvo laiko ir galimybės paimti nukautojo, reikėjo kaip galima greičiau trauktis. Priešais dar buvo kirtimo juosta Kulkos švilpė, visi atsišaudydami bėgo. Iš pradžių šliaužiau prispaudusi granatą, kad tik gyva nepakliūčiau. o paskui atsistojusi jau bėgau per kirtimą. Kelmai ir šakos pynėsi man po kojų. Laimingai pasiekę didelį mišką, traukėmės visi kiek galima giliau miškan. Susirinkome prie nedidelio miško upeliuko. Susispietę pasimeldėme už žuvusį. Taigi žuvo tik vienas, o priešo, kaip girdėjome, žuvo nemažai. Ištraukusi kojas iš aulinių batų. sumerkiau jas į vandenį. Smėlis, patekęs į batus, kruvinai nutrynė kojas, taigi toliau reikėjo keliauti basai. Sugulėme į krūmus netoli kelio, kuriuo važiavo priešas, susikrovęs viską, ką rado stovykloje. Vežė sužeistuosius ir. žinoma mūsų partizaną. Širdis plyšo iš skausmo, norėjosi juos ten visus pakloti, bet šovinių atsargos buvo per mažos, taigi turėjome laukti nakties, kad galėtume toliau pasitraukti. Sužinojome, kad aplink siaučia stribai ir kariuomenė, kuri norėjo mus sunaikinti, prasiveržusius iš apsupties. Išeiti nebuvo jokios galimybės, reikėjo kartu su būriu trauktis. Taip po savaitės persekiojimo, mirtinai išvargę, pasiekėme Rekyvos pelkes. Kaip ir tikėjausi, čia nustojo persekioję, nes į pelkes dar bijojo lįsti. Jau paryčiu, tik pradėjus švisti, pasiekę pelkes, nutarėme, kad reikia į artimiausią sodybą užeiti maisto, kol kas iš ryšininkų pristatys daugiau. Sodyba buvo, matyt, pasiturinčio ūkininko. Po mūsų beldimo nenorėjo įsileisti, bet pagrasinus, išėjęs šeimininkas sakėsi nieko neturįs. Visokių teko sutikti- juo turtingesnis, juo šykštesnis. Bridome per pelkę, vietomis iki juosmens vorele taip, kad su kiekvienu žingsniu šonan galėjai nugramzdėti. Vedė vietinis partizanas, gerai pažinęs pelkę, vis patrepsendamas žengdavo pirmyn. Lijo. o vos pasiekę sausumėlę, sukritome ant šlapios žemės, taip buvome išvargę. Vėliau prasišvietė saulė, ir visi kas kur sulindome į krūmus. Labai jau priviso utėlių. Kažkas prisiminė, kad yra užkastas bidonas sviesto. Suradę jį, susikūrėme laužą, ir kas kaip, kas su duonos riekele, kas taip kabino. Prapjovę kumpį, pamatėme pilną kirminų, tai tenkinomės duonos kepalu ir sviestu. Neteko pasivaišinti dovanotu kumpiu.
Ryšininkai savo darbą dirbo, ir jau kitą dieną visai senas ir žilas senukas, prisikrovęs žabų, atvežė mums maisto. Negaliu užmiršti tų matytų vaizdų ir pamiršti tų žmonių, kurie, patys rizikuodami, kiek galėjo, gelbėjo. Miške ganęs bandą piemenukas, sutartinai šaukdamas karves vardu, nurodinėjo mums saugų kelią. Lietuva Lietuva tu tiek turėjusi karžygių ir tiek daug iškentėjusi, nežinia kada prisikelsi iš to baisaus melo ir apgaulės liūno.
Iš Šaukėnų stoties traukiniu išvažiavau į Vilnių. Sekimas buvo labai didelis, jį jaučiau visur, kiekvienu momentu galėjau būti suimta bet kiek galėdama stengiausi apsisaugoti, nes dirbti reikėjo, artinosi suvažiavimas.
Kaune į traukinį įšokau paskutiniu momentu ir atsisėdau netoli durų. Prie manęs sėdėjo pagyvenęs geležinkelietis, paskui atėjo ir priešais atsisėdo du vyriškiai. Paėmę laikraštį skaitė, bet pajutau, kad jie vis žiūri į mane. Norėdama įsitikinti, gal tik šiaip baimė, pakilusi paėjau vagonu. Žiūriu-ir jie pakilę nusekė paskui mane. Tada man jau pasidarė aišku, aš grįžau ir atsisėdau savo vietoje, ką ir jie padarė. Važiavęs geležinkelietis irgi suprato, kas manęs laukia ir atsargiai stuktelėjo koja, o aš jam tuo pačiu atsakiau.
Važiavome toliau, o mintys sukosi- ką daryti. Ir tik privažiavus netoli Vilniaus, kai traukinys, sumažinęs greitį, artėjo prie stoties, mano kaimynas pakilo iš savo vietos ir praeidamas stuktelėjo man. Palaukusi kelias minutes, atsidūriau vagono tambūre, durys buvo atdaros, ir jis pirmas, aš iš paskos iššokome iš vagono. Sukritome į karo meto griuvėsių krūvą. Nebuvo kada dairytis, reikėjo greičiau bėgti. Vilniaus apylinkių nežinojau, bėgau paskui jį, kol pribėgome gyvenamą rajoną. Tada atsikvėpus ir truputį pailsėjus, geležinkelietis mane nuvedė pas savo pažįstamus. Kaip paskui paaiškėjo, ir jo sūnus partizanas, todėl jis iš karto suprato, kas manęs laukė. Palydėjo į Kalvarijų rajoną, kur manęs laukė, galvodami, kad aš jau suimta
Tada buvo suvažiavę nemažas būrys. Juozas-Vytis, Varkala-Žaliukas, Juodvarnis, Girėnas ir kiti. Laukėme ateinant Erelio, o nesulaukę visi nekantravo. Staiga- nesutartas beldimas į duris, visi pasiruošė ginklus. Aš atidariau duris, būdama pasiruošusi, susišaudymui, bet duryse pasirodė Erelis ir. garsiai nusijuokęs, sušuko: "O vis tik išsigandote!" Per mane perėjo šiurpulys, lyg būčiau pamačiusi kokį Mefistą- piktą diegą, nes mums tada tokie šposai visai nerūpėjo. Ne kartą man teko su Ereliu važiuoti į apygardas, ir visada jis manęs klausinėdavo, kur bus susitikimas ir kas pasitiks. Aš, kaip visada su niekuo nesidalydavau savo žiniomis, ir pati nenorėdavau daugiau žinoti, nes kiekviena kelionė galėjo baigtis suėmimu. Erelis kartą Juozui sakė: “Ot jau iš Rasos tai nieko neišgausi."
Taip slinko dienos, pilnos nerimo ir sunkumų, ir vis kaskart užgriūdavo naujų rūpesčių. Vaikščioti partizanams pasidarė labai sunku, naktis jau nebuvo saugi. Susitikę dažnai kalbėdavomės, kaip išsisaugoti, netapti išdavikais ir nutarėme, kad reikia turėti nuodų. Turėdama gerus ryšius su spaustuve, gavau kalio cianido. Atvežus pasidalijome, numušę ampulės galvutę ir pripildę nuodų, užsisiuvome drabužiuose. Tai mums duodavo drąsos ir pasitikėjimo savimi.
Kartą atvažiavusi į Kęstučio apygardą, radau Petrą Bartkų ir Žemaitį labai nusiminusius. Pasitraukėme nuošaliau, sužinojau, kad Žemaičio žmona mirė. o ketverių metukų sūnų Laimutį rado prie jau mirusios motinos. Žinojau, kur buvo apsigyvenusi jo žmona nes kartu su manimi važiuodavo susitikti su vyru. Eiti ten man buvo pavojinga todėl Laimutis buvo atvestas pas Petro draugę, kuri gyveno Archyvo gatvėje. Pirmą kartą Žemaitį pamačiau taip susikrimtusį ir pasikeitusį. Visaip svarstėme, ką daryti su vaiku, kad nepatektų į KGB rankas kaip įkaitas, ir nusprendėme. kad saugiausia jam būtų Kaune- ten Jis neatkreiptų dėmesio. Pavojinga buvo delsti, todėl, negalėdama atsisakyti, su didžiausia baime išvažiavau į Kauną pasiimti Laimutį ir laikinai nuvežti pas mamą, o paskui važiuoti į Kauną surasti jam globėjus. Miestas jau miegojo, kai su vaikeliu leidomės Utenos gatve į pakalnę, į Vilijampolę. Laimutis neverkė, tik stipriai įsikibęs į ranką ėjo- savoje žemėje nebuvo mums vietos. Meldžiau Dievą ne dėl savęs, bet dėl Laimučio, kad manęs nesuimtų. Nesutikome nė vieno žmogaus, ir laimingai apsistojome pas draugę. Jau anksti rytą išvykome sunkvežimiu į Jonavą, nes Kauno stotyje pasirodyti buvo pavojinga. Traukiniu iš Jonavos pasiekėme Pavenčius- mano mamą. Pamačiusi mus, verkė, nežinojo ką daryti, palikti vaiko nebuvo galima nes ir mamos likimas buvo negarantuotas. Tada išvažiavau į Kauną ir apėjau ramiai gyvenančius pažįstamus, bet, deja kuo geriau gyveno, tuo jų širdys buvo kietesnės.
Tada nuėjau pas mamos draugę Vabalienę. Jos vyras kpt. Vabalas buvo 1941 metais suimtas, ir apie jį jokios žinios nebuvo. Ji gyveno sunkiai, augindama tokį pat sūnelį Vytį, ir sutiko paimti Laimutį. Pranešusi Žemaičiui globėją, sužinojau, kad jis pažino Vabalų šeimą dar tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, todėl sutiko ir gal kiek nusiramino. Palikusi adresą, nuvykau pas mamą pasiimti Laimučio. Sunku buvo vaiką palikti ir iš pradžių niekaip neradau progos palikus išeiti, bet Vyčiukas, atnešęs žaislus, pradėjo su juo žaisti. Išėjusi, rodos, jau nieko nemačiau per ašaras. Bet ką gi! Šiandien mūsų likimas toks. kad jei Dievas bus gailestingas, neapleis, nes iš žmonių pagalbos sunku tikėtis.
Toliau vėl kelionės ir kelionės. Niekur nemačiau taip vargingai kovojančių partizanų, kaip Kėdainių miške. Susitikau su jais tokiam drėgnam, pelkėtam miške. Daugybė uodų. jie išvargę ir išalkę, bet tik tokioje pelkėje galėjo išsilaikyti. Visi jie buvo pasiryžę iki paskutinio kovoti, ir aš jiems nieko paguodžiančio negalėjau pasakyti, todėl, atlikusi, kas man buvo pavesta išėjau. Sunku rašyti apie tai. kai prieš akis iškyla seniai matyti vaizdai ir vėl tartum gyvi atsistoja tau prieš akis. Kažkur žuvę daugumas paliko gulėti išniekinti, neapverkti ir nepalaidoti, o sukišti į duobes, pelkes-ilsėjosi, atlikę savo pareigą.
Artėjo suvažiavimo data kariuomenės ir stribų siautimas buvo toks didelis, kad susisiekti su štabais buvo sunku, nes jiems tekdavo trauktis į kitas vietas nuo persekiojimų. Reikėdavo sukarti kelias dešimtis kilometrų, kad per ryšininkus juos pasiektum. Likus savaitei, į Vilnių suvažiavo nemažai partizanų, laukėme ateinant Juozo-Vyčio. Atėjo kiek pavėlavęs, su studentu iš Kauno ir tik įėjęs pranešė: "Mes sėdime KGB naguose." Erelis KGB agentas, suimta Ožka taigi laukti nėra ko. Pasitarus ir apsvarsčius visas galimybes. Juozas pasiūlė dar nueiti pas Erelį ir rytą važiuoti su juo į III Vytauto apygardą, o ten jį ištardyti. Nutarė pas Erelį eiti Juozas, Žaliukas ir Juodvarnis, bet užsispyrė eiti ir Girėnas, tai pagaliau visi ir išėjo. Nekantriai laukėme, o apie vidurnaktį atėję pasakė, kad iš pradžių Erelis sutiko, bet paskui atsisakė ir jokie įtikinėjimai jo sprendimo nepakeitė. Niekas nesuprato kodėl. Juozas, įsisiuvęs šifrus, mes. pasiėmę kas svarbiausia, išsiskirstę traukėmės iš Vilniaus į savo apygardas pranešti. Tik po kurio laiko supratome, kodėl Erelis atsisakė važiuoti, o Girėnas būtinai užsispyrė eiti. Kaip vėliau išaiškėjo, ir jis buvo KGB agentas.
Buvau sutarusi, kad Žemaitis ir Bartkus su vyrais laikysis netoli Raseinių, todėl, neprivažiavusi Raseinių, išlipau ir, kaip visada palikusi krūmuose krepšį, užėjau pas ryšininkę. Pasalų nebuvo, bet pasakė, kad jie turėjo pasitraukti, nes buvo didelis siautėjimas. Ir taip reikėjo nuo vieno ryšininko eiti prie kito. Siautėjimas juos nubloškė netoli Tauragės, todėl reikėjo skubėti greičiau pranešti apie Erelio išdavystę, kol dar jis nepajuto mūsų pasitraukimo. Pradėjo temti. Kol ėjome mišku, nebuvo taip baisu, bet stūgavo vilkai. Tų metų žiemą jų buvo privisę daug, jie puldavo žmones, todėl, eidamos su jauna ryšininke, stengėmės eiti arčiau medžių, jei užpultų, kad galėtume gelbėtis. Laimingai pasiekėme pamiškę, bet čia vilkai stūgaudami mėtėsi tai vienoje, tai kitoje kelio pusėje. Sodybų arti nebuvo, neturėjome nė degtukų, todėl išsilaužėme lazdas ir ėjome toliau. Jau paryčiu pasiekiau partizanus, labai pavargusi, nes kelias buvo labai sunkus, vietomis daug sniego. Kritau, įėjusi į trobą, ant suolo. Netrukus atėjo Žemaitis, Bartkus ir kiti. Truputį atsitokėjusi, išdėsčiau, kas įvyko. Džiaugiausi juos suradusi, kol dar neužplūdo nauji persekiojimai, ypač Ereliui žinomose susitikimo vietose. Reikėjo skubiai nustatyti naujus ryšius: tiek viduje, tiek ir su Vakarais. Kariuomenė ir stribai be atodūsio siautėjo visur, neduodami judėti, reikėjo lįsti į bunkerius. Prasidėjo suėmimai ir išdavystės. vis nusinešdamos naujų aukų. Visi jautė, kad taip išsilaikyti toliau bus sunku, kad reikia keisti kovos taktiką, suderintą su visos Lietuvos partizaniniu judėjimu, kad pasauliui būtų galima įrodyti, jog Lietuvoje vyksta organizuotas partizaninis judėjimas, kova už Lietuvos laisvę ir Nepriklausomybę. Mūsų viltis, kad turime ryšį su Vakarais, buvo pavojuje dėl Erelio išdavystės.
Kaip buvau susitarusi su Juozu-Vyčiu, susitikau jo tėviškėje. Reikėjo daug ką aptarti dėl suvažiavimo, dėl ryšio su Vakarais atstatymo, dėl Erelio išdavystės, kaip galima greičiau pranešti VLIK’ui. Reikėjo ruoštis kelionėn, patikrinti ryšius per sieną, surinkti kiek daugiau medžiagos apie veiklą. Buvo nutarta kad Juozas organizuos tą kelionę ir jai vadovaus. Nepaisant visų sunkumų, visi dirbo kiek galėdami, negailėdami nei jėgų, nei gyvybės.
Nepavykus Erelio nusivežti į III Vytauto apygardą, kur buvo nuvažiavę vyrai jį sunaikinti, prieiti prie jo jau nebuvo galima. Girdėjau, kad Onutės-Ožkos brolis Genelis buvo pasiryžęs nueiti pas jį, įsitikinti ir sužinoti iš jo apie Žalią Velnią ir jį sunaikinti. Kaip jis galėjo patekti pas jį ir kaip toliau jo likimas susiklostė, gali jis pats papasakoti, nes yra likęs gyvas.
Atlikusi būtinus pavedimus, išvažiavau į Pavenčius tvarkyti savo asmeniškų reikalų, nes Erelis galėjo žinoti, kur mano mama ir aš turėjau ją pervežti į kitą vietą. Bet ši kelionė baigėsi mano suėmimu, ir prasidėjo kitas, jau ne veiklos etapas, bet naujas Golgotos kelias.
Atsisveikindama su tada dar gyvais, žinojau, kad jų laukia sunkus ir įtemptas darbas ir meldžiau Aukščiausiąjį palaimos jiems, o man ištverti tai, kas buvo skirta.
Matyt, traukinyje buvau atpažinta, nes Kretingoje sulaikyta. Pirmoji mintis buvo, kad nieko neturiu, nes buvau apsivilkusi svetimais kailinukais, įsiūta ampulė paliko palte, taigi ar bus jėgų viską iškentėti. Nuvedę į KGB būstinę, seserį uždarė į kamerą, o mane įmetė į karcerį. Gretimame karceryje labai dejavo, matyt, sunkiai sužeistas partizanas: prašė vandens, prašė pribaigti. Vesdami pas viršininką, nuplėšė, nuo kaklo auksinį krikšto kryželį, liepė nusisegti laikrodį, užpildė suėmimo dokumentus bet netardė. Supratau, kad skubėjo pristatyti į Vilnių. Nežinodami, kad aš važiavau asmenišku reikalu, kad iš Pavenčių pervežčiau mamą, kadangi jaučiau, kad Erelis galėjo žinoti, kur ji būna, jie ėmėsi visų saugumo priemonių. Naktį mane surišę įmetė į roges, užmetė brezentu, ir keli enkavedistai atsisėdo ant manęs. Taip su apsauga vežė į Rietavą, o iš ten mane ir seserį “Viliuku”. Jaučiau vietoves, kur galėjo būti partizanai, atsisveikinau su tiek kartų praeitomis vietomis ir visais, kuriems dar reikėjo kovoti, kuriems buvau reikalinga ir kurių laukė baisi ir negailestinga kova. Kauno saugume tuoj nuvedė pas saugumo viršininką, ir jo pirmasis pasveikinimas buvo: "O vis tik tave pagavome.” Tuoj prisistatė pirmojo suėmimo tardytojas žydelis, iš kurio buvau kartą pabėgusi. Netrukus buvau išvežta į Vilniaus saugumą, seserį paliko Kaune. Uždarė mane į vienutę, kurioje be "parašęs” ir skardinės vandeniui, daugiau nieko nebuvo. Čia teko pabūti apie metus. Rašyti ir vėl prisiminti, ką reikėjo iškęsti, jau neturiu jėgų. bet ir visai tylėti būtų nusikaltimas. Tiek tūkstančių iškankintų, išniekintų kūnų! Gal kada nors istorija atskleis tų žudynių vaizdus, gal kada pasaulis išgirs šauksmą dar ir dabar žudomų, nors mūsų šauksmas buvo neišgirstas. Ne dešimtys, ne šimtai, bet tūkstančiai- tai trečdalis Lietuvos žmonių žuvo, mirė tremtyje ir lageriuose. Ir tada istorija žinojo tokius žiaurumus, kai buvo niekinami, spardomi lavonai, neleidžiant juos palaidoti, kad įbaugintų kitus. Bet ką matė ir girdėjo KGB sienos, žmogaus protu nesuvokiama. Ten ištisomis naktimis virte virė darbas.
Iš pradžių stengėsi užverbuoti, kad sutikčiau jiems dirbti, žadėdami siusti toliau mokytis Maskvoje, bet. negavę sutikimo, pradėjo "tikrus" tardymus. Laimei, kad prieš suėmimą jau žinojau, kad prof. Markulis-Erelis yra agentas, todėl buvo galimybė sakyti viską, kas jau buvo saugumui žinoma, neišsiduodant, kad žinojau, jog Erelis- agentas. Mėginimai vežti, kad parodyčiau vietoves, matyt, nepasiteisino; nes tvirtinau, kad esu ne vietinė ir vis tiek nuvežta bėgsiu. Ne dėlto, kad galiu pabėgti, bet kad nušautų. Fiziškai negalėdami nieko daugiau išgauti, ėmėsi vadinamojo "smegenų plovimo" metodo, t.y. neduoti miegoti, valgyti ir tardyti. Jau nebegalėjau suvokti, kiek laiko sėdžiu, nemačiau dienos šviesos, nes naktimis vyko tardymai. Taip iškankino, nualino, kad jau pati nebegalėjau paeiti. Vesdavo, tempdavo, o atvedę įmesdavo į kamerą. Gąsdino sušaudysią, bet aš su savo likimu seniai buvau susitaikiusi ir troškau tik vieno, kad viskas greičiau baigtųsi. Apie mamą ir seserį nieko nežinojau: vis sakė. kad jas atveš ir prie manęs tardys. Gretimos kameros, matyt, irgi buvo vienutės. Tai vienoje, tai kitoje kildavo triukšmas. Subėgdavo prižiūrėtojai, suskambėdavo raktai, o kur išvesdavo išprotėjusĮ- nežinia, vėl mirtina tyla tyla užviešpataudavo.
Tardymai vis tęsėsi, kadangi buvau vienutėje, tai gal daug kas galvojo, kad manęs nėra gyvos. Mirtis atrodė vienintelis išsigelbėjimas iš šio pragaro. Kai vesdavo tardymams, vieno meldžiau Dievo- neapleisk ir duok viską iškentėti, ir jis mane išklausė. Iš tardymų supratau, kad paimtas Zaskevičius-Šalna, Girėnas. Jo parodymai ir kalba buvo tokia ko negalima buvo sakyti. Labai puolė mane, kad atvežiau kalio cianidą, kad galėjau apnuodyti daug vietovių, bet aš jiems sakiau, kad Jis skirtas buvo tik mums. kad gyvi nepatektume. Reikalavau akistatos, bet jos nedavė. Žinojau, kad Šalna pasitikėti negalima, o ir vėliau tai pasitvirtino, kai Ereliui buvo duotas ženklas, kad nevažiuotų su Juozu-Daumantu į III Vytauto apygardą. Saugumas labai uoliai ir planingai dirbo savo darbą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, apraizgydamas savo pinklėmis.
Po alinančios nemigos ir išsekimo aš Jau nebegalėjau jų normaliai matyti, veidais. Negana to, jie mane įmetė į išprotėjusios kamerą ir užtrenkė duris. Pamačiau kameros kampe stovinčią ir rėkiančią pusnuogę merginą. Mane apėmė siaubas, bet staiga pamačiau pažįstamą veidą- tai buvo Didžiosios Kovos apygardos ryšininkė Onutė Trakimaitė-Ožka su kuria teko susitikti vyriausiame štabe Vilniuje. Tai man padėjo sukaupti paskutines jėgas kaip nors jai padėti. Manyje sukilo tokia neapykanta jiems, ir tik Dievo prašiau pagalbos. Neapykanta nugalėjo siaubą. Suradau jos suknutę, sukištą į "parašą". Nežinau, ką ji daugiau turėjo, norėjau kiek galima jai padėti. Per ruošą šiaip taip nuskalavau ir am grindų išdžiovinau jos suknutę, o ji vis šaukė ir rėkė. Mane išvedė tardymams, norėdami pamatyti, kaip aš reaguosiu naujoje kameroje, bet aš. kaip visada tylėjau, supratau, kad skųstis nei priešintis negaliu, nes visa tai daroma su tikslu. Jaučiau, kaip mane baigia išsekinti tardymai ir nuolatiniai veiksmai, neduodantys nė aklų užmerkti. Nežinau, iš kur atsirado jėgų pasipriešinti jų užmačiom. Atsisakiau priimti maistą. Gąsdino priverstiniu maitinimu, bet man jau buvo vis vien, kad tik neišprotėčiau ir kad viskas galų gale baigtųsi. Matydami mane tokią nusilpusią, po savaitės bylą užbaigė.
Iškvietė pas prokurorą, kuris paskaitė nuosprendį už akių- dešimt metų. Ir taip išsigelbėjau nuo išprotėjimo. Išvesta į lauką ir apakinta ryškios šviesos, nepamenu, kaip buvau nugabenta į Lukiškių kalėjimą, tik atsigavau vėl vienutėje. Ten jau nebuvau tardoma išvesdavo pasivaikščioti, o ir prižiūrėtojai nebuvo tokie žiaurūs. Matydami mane tokią iškankintą ir alkaną, pravažiuodami papildomai duodavo sriubos. Vis galvojau, koks likimas laukė Onutės- Ožkos. Po mėnesio buvau pašaukta i etapinę kamerą ir tą pat dieną etapu tranzitiniu traukiniu išvežta į Leningrado persiuntimo kalėjimą. Gavusi skiautelę popieriaus, parašiau pažįstamų adresą ir prašiau pranešti mamai, kad gyva ir veža į Šiaurę. Susukusi į tūtelę, išmečiau ant grindinio, kai koloną vedė į traukinį. Išdavę sausą davinį-duonos. cukraus ir rūkytos voblos. gabeno į tranzitinio traukinio lentynas sukišę taip. kad negalėjai pajudėti. Neduodavo vandens, neišleisdavo išvietėm tyčiojosi ir daužė, ir vis šaukė, kad mes gyvuliai- ne žmonės, kol galų gale per persiuntimo punktus pasiekėme Uchtą. Taip purvini, utėlėti. suvaryti į sausakimšus barakus, kartu su kriminaliniais laukėme, kol atvažiuos pirkliai mūsų pasiimti. Sargyba su šunimis varė mus užpustytais poliarinės nakties keliais. Vieni tempė maišus, kiti, įsistoję į klumpes, rankomis susikabinę vos šliaužė. Kas negalėjo paeiti, tą mušė buožėmis, o paskui nežinau, ką su jais darė. O juk žmonės, dalyvavę šiose baisiose naikinimo, nužmoginimo operacijose, ir šiandien gyvena augina vaikus...
Apie namus jau negalvojau, alkis, šaltis, utėlės ir blakės neduodavo apsiginti. Tie. kuriems suspėjo namiškiai priduoti maisto ir rūbų. mažiau kentėjo.
Prasidėjo naujas Golgotos etapas, apie kurį gal jau ne vienas yra rašęs. 13-ame lageryje, kur buvome atvaryti, prieš kurį laiką nuo bado ir šalčio mirė 15 tūkstančių lenkų. Iš jų liko tik trys mechanikai, reikalingi, kad plytinė dirbtų. Matydami, kad ir mūsų likimas bus toks pat, leido rašyti laiškus, ir tai mus išgelbėjo. Gavau pirmą siuntinį ir laišką, džiovintos duonos, šukas, muilą, cukraus ir apatinius baltinius. Mama meldė Dievo pagalbos, jausdama kokioje baisioje padėtyje buvau. Po pusantrų metų galėjau šukomis išsišukuoti savo kasas, pasikeisti bent apatinius baltinius, truputį apsiprausti. Kankino skorbutas. atsivėrusios žaizdos, o jų nebuvo kuo aprišti, sunkus darbas, kurio aš jau nebepajėgiau dirbti, bet vis tiek buvau varoma šaltis kaustė kūną. o gyslose, atrodė, kraujas ledu pavirtęs. Mama siuntė siuntinius ir išgelbėjo mane.
Po pusės metų etapu buvau išvežta į Kazachstaną. Balchašo lagerį. Vežė mus apie mėnesį. Išlipę vieni kitų negalėjome pažinti: visi purvini, utėlėti, bet jau buvome atskirti nuo kriminalinių. Aš jau nebuvau tokia alkana tik jau buvo palaužta sveikata. Mama siuntė siuntinius, vaistus ir vis rašydavo, kad nenustočiau vilties sugrįžti. Režiminiame spec.lageryje dirbdavome po 12 val. Galėjome rašyti tik 2 laiškus per metus. Iš darbo grįžus, būdavome užrakinamos barake, kuriame apie 70 žmonių. Dusome be oro nuo dvoko, nes barake buvo tik viena medinė "parašė" ir vandens kubilas. Varydavo į darbą tūkstantinę koloną. Stipresnieji stengdavosi sustoti pirmose eilėse, o silpnesnieji vilkosi pusiau tekini. Pjudydavo šunimis ir mušdavo atsiliekančius. Dešimtaukščiai keiksmai, prie vartų kratos, kur suklupdyti laukdavo savo eilės. Mirusius išveždavo iš lagerio prie suklupdytų, kad visi matytų, kaip juos durklais subado.
Mirus Stalinui, viskas ėmė keistis, atrakino barakus, davė čiužinius ir antklodes, naujus drabužius. Po kiek laiko atvažiavo komisija nurašyti invalidų, ir tada aš patekau į tą sąrašą. Iš mamos gavau notaro patvirtintą telegramą, kad paima mane išlaikymui, tada turėjau galimybę grįžti į Lietuvą. Taip grįžome į Lietuvą grupelė nurašytų žmonių. Pirmoje stotyje Lietuvoje išlipę, bučiavome gimtąją žemę, dar nežinodami, kaip ji sutiks tiek kančių ir vargo mačiusius. Mama kaip galėdama stengėsi padėti. Sesuo jau buvo tremtyje, taigi ant mamos pečių griuvo vis nauji rūpesčiai, neduodami atsikvėpti po tiek metų slapstymosi ir klajonių. Bet ji dėkojo Dievui, kad likome gyvos.
Prasidėjo nauji kryžiaus keliai, kai tavęs neregistravo, o neregistruotas negalėjai gauti darbo. Svajojau dar mokytis, bet institutuose sėdėjo užkietėję komunistai. Du kartus išlaikiusi stojamuosius egzaminus, per mandatinę komisiją einančio partorgo pareigas Martinaičio buvau nepriimta, nors labai norėjo mane apginti akademikas Baršauskas, kaip buvusią gerą jo mokinę. Per didelius vargus buvau priregistruota įsidarbinau, ir mama grįžo į Kauną. Bet tuo dar nesibaigė mūsų persekiojimas: tris kartus buvome per 24 val. varomi iš Lietuvos, tik dar likusių žmonių dėka išlikome. Po metų grįžo sesuo, nebuvo kur gyventi- gyvenome svetimuose kampuose. Turėjau daug dirbti, kad kaip nors išsilaikyčiau. Ir vis dėlto sena svajonė skraidyti tapo realybe, kai sutikau savo senus svajonių draugus. Jie priėmė mane į savo būrį, nors tai jiems buvo ne visai saugu, nes skraidymas priklausė DOSAF'ui. Aš visa tai supratau ir buvau laiminga galėdama nors retkarčiais pakilti. Remontavome, statėme naujus Balio Karvelio ir Oškinio konstrukcijos sklandytuvus, tai buvo man didelė laimė. Laimė vienai pakilti virš išvargintos Lietuvos žemės, skristi virš vietovių, aplaistytų partizanų krauju. Niekas negalėtų suprasti, ką jaučiau tada pakilusi ir pajutusi tą taip galingą jausmą- skristi.
Bėgo laikas, ir su kiekviena diena viskas tapo istorija tik nežinia ar ateinančios kartos mokės mūsų kančias suprasti. įvertinti. Pranašingi teisme pasakyti vyriausiojo partizanų štabo vado Žemaičio žodžiai: “Istorija moko, kad kraujas niekada nebūna pralietas veltui. Jei ne dabar, tai po penkiasdešimt, po šimto metų Lietuva iškovojusi laisvę, kitaip įvertins mūsų siekius ir mūsų darbus.”
