3. Komunizmas ir terorizmas
Rémi Kauffer
Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje tarptautinis komunistinis judėjimas apsiribojo daugiausia kurstydamas ginkluotus sukilimus, kurie visi žlugo. Galop tokios veiklos buvo atsisakyta ir, pasinaudojus penktojo dešimtmečio nacionalinio išsivadavimo karais prieš nacizmą ir japonų militarizmą bei šeštojo-septintojo dešimtmečio kolonijų išsilaisvinimo karais, imta kurti tikras karines formuotes - partizanų būrius, kurie pamažu virto reguliarios kariuomenės juginiais, tikromis raudonosiomis armijomis. Jugoslavijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, vėliau Vietname bei Kambodžoje tokia veikimo forma komunistų partijoms padėjo užgrobti valdžią. Tačiau partizanų nesėkmės Lotynų Amerikoje, kur jiems atkakliai pasipriešino JAV specialistų apmokytos karinės formuotės, paskatino komunistus grįžti prie vadinamųjų „teroro" veiksmų, kuriuos ligi tol jie mažai tepraktikavo, išimtį sudaro nebent Sofijos katedros susprogdinimas 1924 m. Tiesa, skirtumas tarp gryno terorizmo ir nuolatinio rengimosi ginkluotam sukilimui - sąlyginis, dažniausiai čia veikia tie patys žmonės, net jei užduotys ir skirtingos. Šios dvi veikimo formos nėra tokios jau nesuderinamos. Dauguma nacionalinio išsivadavimo judėjimų paprastai derindavo terorizmą su partizanine kova - pavyzdžiu gali būti Alžyro nacionalinio išsivadavimo frontas (ANIF) ar Alžyro nacionalinio išsivadavimo armija (ANIA).
Alžyro atvejis įdomus tuo, kad prancūziškojo Alžyro šalininkai nacionalistų sukilime matė tiesiogiai nagus prikišus Maskvą, jiems tą patvirtina ir tas tikras faktas, kad mūšiuose dėl Alžyro (1956-1957) Alžyro komunistų partija sostinės ANIF vadui Yacefui Saadi davė geriausius savo sprogdinimo specialistus.
Ar tai reiškė, jog nacionalinis judėjimas buvo artimas komunizmui? Šiuo atveju visiškai atvirkščiai, Alžyro komunistų partija buvo priremta prie sienos. Užsienyje ANIF visai atvirai buvo palaikomas Sovietų Sąjungos. Vis dėlto Maskva bijojo veltis į tiesioginį konfliktą su Prancūzija, ir keletas jos specialiųjų tarnybų labai ribotų operacijų buvo atidėta. Ginklų ANIF tiekė Nassero Egiptas, Tito Jugoslavija ir Čekoslovakija, kaip Rytų bloko „įgaliotinė" (Prahos rūpesčiu tam tikras skaičius ANIF kadrų buvo apmokytas pogrindinės veiklos technikos gudrybių). Sovietai nutarė likti nuošaly. Gal jie nujautė, jog busimasis Alžyras bus politiškai jiems artimas, bet taip pat budriai saugos savo nepriklausomybę? Faktas tas, kad specialiosioms Maskvos tarnyboms nepavyko suvystyti didžiausios naujojo režimo šventenybės - sukarinto saugumo, kaip buvo padaryta su Kubos DGI.
Kitas pavyzdys, bylojantis apie sovietų apdairumą susidūrus su neaiškiais nacionaliniais judėjimais, - airiai. IRA (Irish Republican Army - Airijos respublikonų armija), kuri buvo įkurta Dubline pralaimėjus 1916 m. Velykų sukilimui, „respublikonizmas" taip ir liko gana specifinis Airijos mąstymo būdas. Neteikdama reikšmės socialiniam klausimui, ji visą savo veiklą nukreipė į nacionalinę problemą (nuo 1921 m. stengėsi suvienyti salą atplėšus nuo Britų karūnos šešias šiaurės grafystes). Tačiau prosovietiškai nusiteikę veikėjai, 1933 m. įsteigę Communist Party of Ireland, vis labiau ir labiau tolo nuo savo grynai nacionalinių rūpesčių ir į pirmą vietą iškėlė vien „klasių kovą".
IRA norėjo gauti ginklų, kad galėtų kautis su anglais. Tarpukariu ji bandė jų prasimanyti iš SSRS. Maskvai ne kartą teko mandagiai išsisukinėti nuo jų prašinėjimų - neatrodė protinga, apginkluojant tuos pernelyg nepriklausomus žmones, rizikuoti atviru konfliktu su Didžiąja Britanija. Nieko nepakeitė ir tai, kad keli šimtai šios slaptos organizacijos narių kovėsi internacionalinėse brigadose Ispanijoje. 1939-1940 m., kai IRA ėmėsi naujos sprogdinimų kampanijos pačioje Anglijoje, į jos slapčiausią junginį, sudarytą iš mažytės grupelės protestantų, taigi ne tokių įtartinų, nacionalistų, per Betty Sinclair prasiskverbė komunistų aparatas. Visoje Europoje buvo diversantų grupuočių, tokių kaip Ernsto Wollweberio tinklas, pasinešusių užpuldinėti vokiečių, taip pat britų bei prancūzų laivus. Šį sykį Maskva ketino pasinaudoti IRA. Pogrindinė organizacija, vykdanti diversijas Jos Didenybės karo laivuose, būtų buvusi gera priedanga sovietų operacijoms prieš anglus. Vis dėlto tas reikalas neišdegė. Nuo to laiko Maskva prarado pasitikėjimą airiais, pasirengusiais sudaryti sąjungą su bet kuo, kad tik gautų ginklų, tačiau kategoriškai atsisakančiais mokėti už tai politinę kainą ir paklusti to kito planams. Pačioje aštuntojo dešimtmečio pradžioje, po Šiaurės Airijos katalikų maišto, IRA vėl griebėsi prieš britus ginklų (dažniausiai sprogmenų, pagal savo specializaciją). Priešingai negu teigia gaji legenda, tie ginklai ir sprogmenys nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nesusiję su Sovietų Sąjunga. Iš tiesų daug daugiau stambių IRA rėmėjų gyveno ir tebegyvena anapus Atlanto, airių amerikiečių bendruomenėje, o ne Rytuose.
Taigi ne visur pasireiškia „Maskvos ranka". Vis dėlto ji uoliai rėmė kai kurias terorizmo formas Vidurio rytų Azijoje. Sovietai labai anksti viešai pripažino Yassero Arafato Palestinos išsivadavimo organizaciją (OLP) ir svarbiausią jos struktūrą EI Fatah, nusprendę, kad šios palestiniečių organizacijos atstovauja panašiam nacionalinio išsivadavimo judėjimui kaip ir Alžyro FLN. Bet kartu KGB nenuleido akių nuo kitos palestiniečių nacionalizmo apraiškos - daktaro Georges'o Habache'o Palestinos išsivadavimo liaudies fronto (FPLP). Šis gana gerai organizuotas, save radikaliu marksistiniu laikantis judėjimas be jokių skrupulų organizuodavo teroristinius, išpuolius, įžūlius lėktuvų užgrobimus ir prisiimdavo atsakomybę už juos. Tokia veikla, prasidėjusi 1968 m. liepą Boeing EL Al užgrobimu, paskui gruodį Atėnų oro uosto užpuolimu, kulminaciją pasiekė 1970 m., prieš pat Jordanijos karaliaus Husseino kariuomenei sumušant palestiniečius. Laikiname Zarkos aerodrome FPLP teroristai užgrobę susprogdino tris lėktuvus: TWA kompanijos (JAV) Boeing, Swissair DC-8 ir Didžiosios Britanijos kompanijos BOAC Viscount VC-10. Jų keleivius paėmė įkaitais.
Vienas organizacijos veikėjų, Nayefas Hawatmehas, sunerimęs dėl tokių ūmių terorizmo viražų, 1970-1971 m. nusprendė atsiskirti ir įkūrė FDPLP (Demokratinį Palestinos išvadavimo liaudies frontą). Jo organizacija, vis labiau besilygiuojanti į komunistų ortodoksų pozicijas, dėl „masinio darbo" ir „proletarinio internacionalizmo" viešai atsisakė terorizmo, kurio dar vienu tarpu nevengė. Taigi FDPLP lyg ir turėjo atrodyti iš palestiniečių tinkamiausias sąjungininkas komunistams. Paradoksas, bet KGB kaip tik tuo metu dar labiau ėmė remti FPLP. Ir, kaip visada būna, daktarą Habache'ą greitai pranoko jo dešinioji ranka ir „operacijų vadovas", buvęs dantistas chirurgas su JAV Beiruto universiteto diplomu, Waddi Haddadas.
Daktaras Haddadas - žmogus su galva. Anot buvusio Prancūzijos slaptųjų tarnybų (DGSE) šefo Pierre'o Mariono, Haddadas - tikrasis šiuolaikinio terorizmo išradėjas: „Tai jis sukūrė struktūras, tai jis išugdė svarbiausius vadus, tai jis ištobulino teroristų telkimo ir parengimo metodus, tai jis iki smulkmenų išlavino taktiką ir techniką"1. 1973 m. pabaigoje - 1974 m. pradžioje jis atsiskyrė nuo FPLP ir įkūrė savo struktūrą, FPLP-Cose (FPLP užsienio operacijų vadovybė), ištisai atsidėjusią tarptautiniam terorizmui. O Habache'o organizacija mėgino griebtis kitokios veiklos - partizaninių operacijų prieš Izraelio armiją ir masinio darbo palestiniečių pabėgėlių stovyklose.
Vis dėlto KGB nusprendė Haddadą paremti, ir apie tai be jokio pagražinimo liudija 1974 m. balandžio 23 d. pranešimas Nr. 1071-1/05. KGB jį adresavo asmeniškai Leonidui Brežnevui:
„Nuo 1968 m. Valstybės saugumo komitetas palaiko naudingus slaptus kontaktus su Waddi Haddadu, FPLP Politinio biuro nariu, FPLP užsienio operacijų vadu.
Šį mėnesį susitikęs su KGB tinklo Libane vadu, Waddi Haddadas konfidencialiai atskleidė FPLP rengiamų ardomųjų ir teroristinių veiksmų programą, kurios svarbiausius punktus pateikiame žemiau".
Toliau eina sąrašas taikinių, planuojamų teroristinių ir ardomųjų aktų Izraelio teritorijoje, išpuolių prieš deimantų kasyklų trestus, Izraelio diplomatų užpuolimų, naftotiekių diversijų ir tanklaivių Saudo Arabijoje, Persijos įlankoje ir net Honkonge skandinimų sąrašas.
Ir KGB patikslina:
„W. Haddadas prašo mus padėti jo organizacijai įsigyti specialios tam tikro tipo įrangos, reikalingos diversinėms operacijoms. Bendradarbiaudamas su mumis ir prašydamas mūsų pagalbos, W. Haddadas gerai žino, kad mes iš principo esame prieš terorą, ir neužduoda mums klausimų, šiuo atžvilgiu susijusių su FPLP veikla. Tokie ryšiai su W. Haddadu mums leidžia tam tikru laipsniu kontroliuoti FPLP užsienio operacijų tarnybos veiksmus, kreipti ją Sovietų Sąjungai naudinga linkme, pasinaudojant šios organizacijos pajėgomis realizuoti mūsų interesus, savo operacijose laikytis reikiamo slaptumo".
Gražus dvigubo kalbėjimo pavyzdys. Prašyte prašosi išvada: velniop principus, kai gali įkrėsti priešui ir pats neįkliūti. Tas dokumentas buvo perduotas Suslovui, Podgornui, Kosyginui ir Gromykai ir apie balandžio 26 d. turėjo būti aprobuotas2.
Geriausias Waddi Haddado mokinys - jaunas venesuelietis llji-čius Ramirezas-Sanchezas, labiau žinomas Carloso slapyvardžiu. Abiem vyrams teko dirbti su vienos azijiečių teroristinės grupės, Japonų raudonosios armijos, kurios kelias gana pamokomas, likučiais. Įkurta septintojo dešimtmečio pabaigoje, suradikalėjus japonų studentų judėjimui per patį maoistinės bangos pakilimą, ji greitai suėjo į kontaktą su Šiaurės Korėjos agentais (korėjiečių bendruomenė japonų salyne gana didelė). Šie apmokė jos kadrus ir aprūpino juos įranga, bet neįstengė užkirsti kelio kruvinai vendetai tarp „atskalūnų" ir „ortodoksų" pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje. Rezultatas: skilimas. Dalis japonų kadrų su ginklais ir manta perėjo į Šiaurės Korėjos tarnybą. Pabėgę į Pchenjaną, šiandien jie dedasi esą verslininkai ir tarpininkai su Vakarais. Kiti nutarė dar labiau išplėsti savo veiklą pasaulyje, jie prisijungė prie Waddi Haddado. Štai iš kur buvo atsiradę trys Japonų raudonosios armijos nariai, kurie 1972 m. gegužę FPLP vardu surengė skerdynes Lod Tel Avivo oro uoste. Tuomet žuvo 28 žmonės.
Tegu FPLP-Cose ir dirbo ranka rankon su naciu šveicarų bankininku François Cenoud, kaip knygoje L'Extrémiste („Ekstremistas"), pagrįstoje šio prisipažinimais, atskleidė Pierre'as Péanas, KGB tai nė kiek netrikdė3. KGB nematė jokių priežasčių, kurios kliudytų Carlosui, iš pradžių atvirai veikusiam FPLF-Cose, dabar dirbti jai, KGB.
Carlosas: ryšiai su penkiolikos arabų ir Rytų valstybių slaptosiomis tarnybomis
lljičius Ramirezas-Sanchezas, Venesuelos advokato, didelio Lenino gerbėjo (trims savo sūnums jis davė iš eilės Vladimiro, lljičiaus ir Uljanovo vardus), sūnus, teisėjui Bruguiere'ui prisipažino, kad pirmiausia 1969 m. jis sutiko vieną FPLP narj, Rifaatą Aboulą Aouną. Tai buvo Maskvoje, kur būsimasis Carlosas gerokai nuobodžiavo, studijuodamas universitete marksizmą-leninizmą, fiziką ir chemiją. Nusivylęs lotynų amerikiečių komunistų partijų neveiklumu, Carlosas jautėsi pasirengęs smarkiai kraštutinei avantiūrai. Kaip FPLP-Cose, su kuriuo susipažino svečiuodamasis Jordanijoje. Po apmokymo periodo 1971 m. pradžioje jis jau pasirengęs operacijoms; pasikliaudamas pasiturinčių šeimų vaikams būdingu apsukrumu, nardyte nardo po Vakarų šalis ir vykdo akiplėšiškus kruvinus išpuolius.
1975 m. birželį Paryžiuje Carlosas nužudo du Teritorinės priežiūros valdybos policininkus, o trečią sunkiai sužeidžia. Gruodį jis ves vieną diversantų grupę šturmuoti OPEP (Naftą eksportuojančių šalių organizacija) būstinės Vienoje. Rezultatas: trys negyvi ir lėktuvo bilietas į Alžyrą. Su savo komandos draugais vokiečiais iš radikalaus kairuoliško judėjimo, Johanneso Weinricho vadovaujamų revoliucinių kuopelių, jis leidžiasi į Libiją, paskui į Jemeną, Iraką, taip pat Jugoslaviją. O ypač į VDR, kur MfS (Ministerium für Staatssicherheit, t. y. Valstybės saugumo ministerija, arba, ne taip oficialiai, - Stasi) tarnybos skiria nuolatinį dėmesį šiam ekstremistui, pasinešusiam į pačias įžūliausias akcijas.
„Separat" - toks bus jo organizacijos, įeinančios į Stasi sudėtį, kodinis pavadinimas. 1980 m. Stasi šefui generolui Erichui Mielke'i adresuojamas ypatingai slaptas aplankas visai nekaltu pavadinimu: „MfS darbo su Carloso grupe ir jos kontrolės priemonių planas". Kaip teigia Bernard'as Violet, gerai dokumentais pagrįstos Carloso biografijos autorius4, „Weinrichas ir Kopp [vienas - Carloso pavaduotojas, kita - draugė] - ne šiaip sau Stasi agentai. Jie neatlieka jokių užduočių jos vardu, jie negauna atlyginimo už žvalgybos darbą VDR naudai, anaiptol, jie tik užtikrina ryšį tarp specialiųjų Rytų Vokietijos tarnybų ir kitų grupės narių". Išvardijus „prievaizdus" -rytų vokiečių pulkininkus Harry Dahlą, Hörstą Franzą, Günterį Jäckelį ir Helmutą Voigtą, reikia pridurti, kad „Carlosas nieko nenutuokia, kokius ryšius šiedu jo draugai palaiko su tomis pačiomis tarnybomis".
Tai netrukdo Carlosui labai norint užmegzti glaudžius kontaktus su rumunais ar lįsti į akis Vengrijos valstybės saugumui tikintis Budapeštą padaryti savo užnugario baze. Ypač padaugėja jo grupės, perkrikštytos į Arabų išlaisvinimo ginkluotos kovos organizaciją, kruvinų išpuolių. Pulkininkas Voigtas iš Stasi taip pat priskiria „Separat" grupei didelę dalį atsakomybės už 1983 m. rugpjūčio 25 d. išpuolį prieš Prancūzų namus Vakarų Berlyne (du negyvi), kurį, anot jo, įvykdė kita su Rytų bloku susijusi Beirute besibazuojanti teroristinė grupė ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija).
Gali pasirodyti keista, kad MfS taip atlaidžiai žiūrėjo į savo globotinio operacijas, iš kurių jai nebuvo jokios naudos. Toks sprendimas buvo priimtas Stasi piramidės viršūnėje. Sakoma, nors tokia psichologizuojanti interpretacija niekuo nėra pagrįsta, kad prieš karą buvęs VKP kovos grupių vadas Erichas Mielke, pats kaltintas dviejų policininkų Berlyne nužudymu, tiek „Baaderio gaujos" nariuose, tiek venesueliečio teroristo asmenyje atpažinęs save. Be abejo, „objektyvesnio" tarptautinio terorizmo grupių ir MfS tarpusavio traukos paaiškinimo reikia ieškoti kitur. Neteko girdėti, kad Mielke ar rytų vokiečių vadovai būtų labai jau užsidegę revoliucine romantika. Jei Carloso grupė palaikė ryšius viena po kitos su penkiolikos socialistinių šalių ir arabų pasaulio slaptosiomis tarnybomis, tai tikriausiai neatsitiktinai.
Komunistinės šalys atlaidžiai žiūrėjo ne vien į Carlosą, bet ir į kitus Vidurinių Rytų ekstremistus. Prieš Yasserą Arafatą ir OLP smarkiai priešiškai nusistatęs Abou Nidalis su savo Fatah - Revoliucine taryba, iš pradžių tarnavęs Irakui, paskui Sirijai, irgi juo naudojosi, bet ne tiek - jie buvo laikomi mažiau kontroliuojamais. Šiaip ar taip, jų šefas susirgęs sugebėjo slaptai pasidaryti operaciją geležinės uždangos prieglobstyje.
Kitą kartą Rytų šalys tiesiogiai įsivėlė į šiuolaikinį tarptautinį terorizmą manipuliuodamos vokiečių Rote Armee Fraktion (RAF, spaudoje vadinama „Baaderio gauja"). Ši nedidelė iš studentiško maištingumo gimusi organizacija, turėjusi apie penkiasdešimt aktyvių narių ir tūkstantį prijaučiančių, aštuntajame dešimtmetyje metėsi į demonstratyvų terorizmą, pirmiausia nukreiptą prieš amerikiečių interesus. Po 1977 m. ir vakarų vokiečių „patronų patrono" Hanso Martino Schleyerio nužudymo, paskui mirus kalėjime jos vadams Ulrike'i Meinhofui ir Andreasui Baaderiui, atsidavusi Stasi ir tam tikra prasme tapusi slaptu jos įrankiu, ši organizacija rado prieglobstį anapus Berlyno sienos. Griuvus sienai ir susivienijus Vokietijoms, šie išnešusieji kailį teroristai buvo areštuoti rytų pusėje, kur ir gyveno.
Manipuliuoti partizanų būriais ir teroristų grupėmis ne visada taip lengva. Tai reikalauja miklumo ir labai jautrios politinės uoslės. Galbūt kaip tik dėl to 1969-1970 m. KGB per vieną savo labiausiai pasižymėjusių subjektų, Olegą Maksimovičių Nečiporenką, šiaurės korėjiečių padedama nutarė beveik iš nieko sukurti savo judėjimą Movimiento de Acción Revolucionaria (MAR), kurį 1971 m. išardė Meksikos policija5. Žinoma, toks ryžtingas žingsnis žengtas norint kuo mažiau reikalų turėti su išpuikusiomis, nedisciplinuotomis, linkusiomis į riziką kastristinėmis ar promaoistinėmis grupuotėmis. Kai kurios jų buvo išslydusios iš savo auklėtojų globos. Ispanų FRAP (Revoliucinis antifašistinis ir patriotinis frontas) aštuntojo dešimtmečio pradžioje vienu tarpu flirtavo su kinais, paskui su albanais, vildamasis, pasirodo, tuščiai, įsigyti ginklų, vėliau išsisklaidė ir vėl atgijo kaip CRAPO (Spalio 1-osios antifašistinio pasipriešinimo grupės). O Abimaëlio Guzmano perujiečių Sendero luminoso („Šviečiantis kelias"), nors ir skelbė gryną ir tvirtą maoizmą, būtent „ilgalaikį liaudies karą", puoselėjo didelę neapykantą Deng Siaopingui ir naujiesiems Pekino vadovams. 1983 m. gruodį jis net bandė išlieti savo pagiežą ant Kinijos ambasados Limoje!
Kadangi rizika naujaisiais laikais didelė, komunistinės šalys retai imdavosi tiesioginių teroristinių išpuolių, pasikliaudamos savo specialiosiomis tarnybomis. Taip buvo 1987 m., kai du šiaurės korėjiečių agentai, senas prityręs kadras Kim Seung-ilas ir jauna moteris Kim Hyuon-hee, trejus metus praleidusi Keumsungo karo akademijoje, tarpiniame Abu Dhabi oro uoste viename Korean Air (Pietų Korėjos aviakompanija) lėktuve, skridusiame į Bankoką, padėjo tranzistorių su bomba. Bombai sprogus, žuvo 115 žmonių. Susektas Kim Seung-ilas nusižudė, o Kim Hyuon-hee areštuota viską prisipažino, netgi parašė knygą, nors dar anksti vertinti, kas joje teisybė, o kas akių dūmimas6. Bet iš tikrųjų Šiaurės Korėja - vienintelė komunistinė šalis, 1997 m. sistemingai praktikavusi valstybinį terorizmą.
1 Pierre Marion, Mission impossible, Calmann-Lévy, 1991.
2 Visas tekstas, kurio išraukas žurnale Boston Globe paskelbė Paulis Quinnas, prancūzų kalba buvo išspausdintas laikraštyje Les Nouvelles de Moscou („Maskvos naujienos") 1992 m. birželio 23 d. (Nr. 25).
3 Pierre Péan, L'Extrémiste, Fayard, 1996.
4 Bernard Violet, Carlos, Le Seuil, 1996.
5 John Barron, KGB, Bruxeles, 1975, Éditions Elsevier Séquoia, Roberto Conquesto įžanga.
6 Kim Hyuon-hee, Dans la fosse aux tigres, Presses de la Cité, 1994.
