14. Paskutinis sąmokslas

1953 m. sausio 13 d. Pravda pranešė, kad atskleistas „teroristinės gydytojų grupės" sąmokslas. Grupę sudarė devyni žymūs gydytojai; netrukus paaiškėjo, kad jų penkiolika. Daugiau nei pusė jų buvo žydai. Jie buvo kaltinami, esą pasinaudoję savo aukštomis pareigomis Kremliuje tam, kad „sutrumpintų gyvenimą" Andrejui Ždanovui, Politbiuro nariui, mirusiam 1948 m. rugpjūtį, ir Aleksandrui Ščerbakovui, mirusiam 1950 m. Be to, jie Intelligence Service ir žydų savitarpio pagalbos organizacijos (American Joint Distribution Committee) įsakymu esą bandę nužudyti įžymius sovietinius karvedžius. Kai jų „demaskuotoja", gydytoja Timašuk, buvo iškilmingai apdovanota Lenino ordinu, deramai kvočiami kaltinamieji ėmė vienas po kito „prisipažinti". Kaip ir 1936-1938 m., vyko tūkstančiai mitingų, reikalaujančių nubausti kaltininkus, išplėsti tyrimus ir grįžti prie tikro „bolševikinio budrumo". Išaiškinus „baltųjų chalatų sąmokslą", įsisiūbavo plati spaudos kampanija. Ji atgaivino Didžiojo teroro metų temas ir reikalavo „padaryti galą nusikalstamam nerūpestingumui Partijos gretose ir galutinai likviduoti sabotažą". Vis labiau buvo skleidžiama idėja apie platų sąmokslą, vienijantį inteligentus, žydus, kariškius, aukštuosius partijos ir ekonomikos darbuotojus, nerusiškųjų respublikų valdininkus. Tai priminė nuožmiausius ježovščinos protrūkius.

Kaip patvirtina šiandien prieinami dokumentai1, „baltųjų chalatų sąmokslas" buvo lemiamas pokarinio stalinizmo momentas. Tai buvo ir „antikosmopolitinės", t. y. antisemitinės kampanijos, pradėtos pirmaisiais 1949 m. mėnesiais, tačiau savo ištakomis siekiančios 1946-1947 m., apvainikavimas, ir galimi apmatai naujam visuotiniam valymui, naujam Didžiajam terorui, kurį sužlugdė tik Stalino mirtis, jis mirė praėjus kelioms savaitėms po to, kai buvo viešai pranešta apie sąmokslą. Prie šių dviejų aspektų prisidėjo trečiasis: kova tarp Vidaus reikalų ir Valstybės saugumo ministerijų, atskirtų 1946 m. (1943 m. - Leid. past.) ir nuolat pertvarkomų, įvairių grupuočių2. Šie susidūrimai sovietinio saugumo viduje atspindėjo kovą politinių aparatų viršūnėse, nes kiekvienas iš potencialių Stalino įpėdinių jau bandė įsivaizduoti save vieninteliu paveldėtoju. Pagaliau lieka paskutinis „Bylos" aspektas: praėjus aštuoneriems metams po to, kai buvo paskelbta tiesa apie nacistines mirties stovyklas, „Byla" atgaivino senąjį carinį antisemitizmą, su kuriuo bolševikai kovojo, ir tuo pabrėžė paskutinę savo fazę pasiekusio stalinizmo absurdą.

Čia ne vieta narplioti tos bylos ar, tikriau, tų bylų intrigas. Taigi apsiribosime trumpai primindami pagrindines to paskutinio sąmokslo gaires. 1942 m. sovietinė vyriausybė, norėdama padaryti spaudimą Amerikos žydams, kad šie paveiktų Amerikos vyriausybę ir ji greičiau atidarytų Europoje „antrąjį frontą" prieš nacistinę Vokietiją, įkūrė Antifašistinį sovietinių žydų komitetą. Jo pirmininku tapo Salomonas Michoelsas, garsiojo Maskvos jidiš teatro direktorius. Komitete uoliai veikė šimtai inteligentų žydų: rašytojas Ilja Erenburgas, poetai Samuilas Maršakas ir Perecas Markišas, pianistas Emilis Gilelsas, rašytojas Vasilijus Grosmanas, didysis fizikas Piotras Kapica, sovietinės atominės bombos tėvas, ir kt. Labai greit Komitetas pranoko oficialios propagandinės organizacijos vaidmenį ir tapo reprezentaciniu sovietinio judaizmo organu, telkiančiu žydišką bendruomenę. 1944 m. vasarį Komiteto vadovai Michoelsas, Feferis ir Epšteinas net parašė Stalinui laišką ir siūlė įkurti Kryme žydų autonominę respubliką, kuri priverstų užmiršti nesėkmingą bandymą ketvirtajame dešimtmetyje įkurti „Nacionalinę žydų valstybę" Birobidžane: per dešimt metų tik mažiau nei 40 000 žydų apsigyveno šiame nykiame pelkėtame Tolimųjų Rytų rajone Kinijos pasienyje!3

Komitetas taip pat rinko liudijimus apie nacistų organizuotas žydų žudynes ir apie „nenormalius reiškinius, susijusius su žydais": šis eufemizmas reiškė gyventojų antisemitizmo apraiškas. O tokių apraiškų netrūko. Stiprios antisemitinės tradicijos išliko Ukrainoje ir kai kuriuose vakariniuose Rusijos rajonuose, ypač toje buvusios Rusijos imperijos zonoje, kur caro valdžia leisdavo gyventi žydams. Pirmos Raudonosios armijos nesėkmės parodė, koks įsikerojęs liaudiškas antisemitizmas. Kaip pripažino kai kurie NKVD raportai, platūs liaudies sluoksniai buvo paveikti nacistinės propagandos, esą vokiečiai kariauja tik su žydais ir komunistais. Atrodo, kad žydų žudynės vokiečių okupuotose teritorijose, visiems tai žinant ir matant, gyventojus nelabai tepapiktino. Vokiečiai subūrė apie 80 000 pagalbininkų ukrainiečių; kai kurie jų dalyvavo žydų žudynėse. Norėdami duoti atkirtį nacistinei propagandai ir sutelkti frontą bei užnugarį, bolševikiniai ideologai iškėlė visos sovietinės liaudies kovos dėl išgyvenimo temą ir iš pat karto atsisakė pripažinti holokausto specifiškumą. Būtent šioje dirvoje išaugo oficialus antisionizmas, o vėliau ir antisemitizmas, ypač suklestėjęs Centro komiteto Agitpropo (Agitacijos ir propagandos) sektoriuje, kuris 1942 m. rugpjūtį išdėstė raštu savo pastabas apie „Žydų dominavimą artistų, literatų ir žurnalistų sluoksniuose" (pastabos buvo skirtos vidaus naudojimui).

Antifašistinio žydų komiteto aktyvumas netruko užkliūti valdžiai, jau 1945 m. pradžioje buvo uždrausta spausdinti žydų poeto Pereco Markišo eilėraščius; atšauktas Juodosios knygos apie nacių žvėriškumus prieš žydus spausdinimas, nes „pagrindinė knygos mintis - esą vokiečiai kariavo su SSRS turėdami vienintelį tikslą: sunaikinti žydus". 1946 m. spalio 12 d. valstybės saugumo ministras Abakumovas nusiuntė Centro komitetui raštą „Apie nacionalistines Antifašistinio žydų komiteto tendencijas"4. Tuomet Stalinas į tą raštą nereagavo, nes tarptautinės strategijos sumetimais norėjo tęsti užsienio politiką, palankią Izraelio valstybės sukūrimui. Tik tada, kai 1947 m. lapkričio 29 d. SSRS nubalsavo JTO už Palestinos padalijimo planą, Abakumovui buvo suteikta visiška laisvė likviduoti Antifašistinį žydų komitetą.

1947 m. gruodžio 19 d. daugelis šio Komiteto narių buvo suimti. Po kelių savaičių, 1948 m. sausio 13 d., Minske rastas nužudytas Salomonas Michoelsas. Pagal oficialią versiją - jis tapęs autokatastrofos auka. Po kelių mėnesių, 1948 m. lapkričio 21 d., Antifašistinis žydų komitetas buvo paleistas. Pretekstas - atseit Komitetas tapęs „antisovietinės propagandos centru". Įvairios Komiteto publikacijos, kartu ir jidiš laikraštis Einikait5, kuriame bendradarbiavo sovietinių žydų inteligentijos elitas, buvo uždrausti. Tolesnėmis savaitėmis areštuoti visi likusieji Komiteto nariai. 1949 m. vasarį spauda pradėjo plačią „antikosmopolitinę" kampaniją. Teatro kritikai žydai buvo apkaltinti „nesugebėjimu suprasti nacionalinį rusų charakterį": „Kokį supratimą apie nacionalinį sovietinio ruso charakterį gali turėti koks nors Gurvičius ar Juzovskis?" - rašė 1949 m. vasario 2 d. Pravda. Pirmaisiais 1949 m. mėnesiais Leningrade ir Maskvoje buvo suimta šimtai žydų inteligentų.

Žurnalas Neva neseniai paskelbė pavyzdinį tos epochos dokumentą - Leningrado teismo teisminės kolegijos 1949 m. liepos 7 d. nuosprendį, kuriuo Achilas Grigorjevičius Lenitonas, Ilja Zeilkovičius Sermanas ir Rulf Aleksandrovna Zevina buvo nuteisti dešimt metų kalėti lageryje. Jie buvo apkaltinti tuo, kad „iš antisovietinių pozicijų tarpusavyje kritikavo Centro komiteto (1946 m. rugpjūčio 14 d. - Leid. past.) nutarimą dėl žurnalų Zvezda ir Leningrad [...], kontrrevoliucine dvasia interpretavo tarptautines Marxo pažiūras, gyrė rašytojus kosmopolitus [...] ir šmeižė sovietinės vyriausybės politiką nacionaliniu klausimu". Kaltinamieji padavė apeliaciją. Aukščiausiojo teismo teisminė kolegija nuteisė juos dvidešimt penkeriems metams ir pagrindė savo nuosprendį šitaip: „Leningrado teismas paskyrė bausmę, neatsižvelgęs į įvykdyto nusikaltimo sunkumą. [...] Kaltinamieji iš tikrųjų varė kontrrevoliucinę agitaciją, remdamiesi nacionaliniais prietarais ir tvirtindami, kad viena tauta yra pranašesnė už kitas Sovietų Sąjungos tautas"6!

Žydai buvo sistemingai atleidinėjami iš pareigų kultūros, informacijos, spaudos, leidybos, medicinos srityse - trumpai tariant, jie buvo šalinami iš profesijų, kuriose turėjo atsakingas vietas. Padaugėjo areštų. Buvo suiminėjami įvairiausių sluoksnių žmonės. Grupė „inžinierių sabotuotojų", kurių daugumą sudarė žydai, areštuoti Stalino miesto metalurgijos kombinate ir nuteisti mirti; nuosprendis įvykdytas 1952 m. rugpjūčio 12 d. Molotovo žmona Polina Žemčiužina, žydė, užimanti aukštas pareigas tekstilės pramonėje, suimta 1949 m. sausio 21 d. už tai, kad „pametė su valstybinėmis paslaptimis susijusius dokumentus", nuteista ir išsiųsta penkeriems metams į lagerį. Stalino asmeninio sekretoriaus Aleksandro Poskrebyševo žmona, taip pat žydė, apkaltinta šnipinėjimu ir sušaudyta 1952 m. liepą7. Molotovas ir Poskrebyševas ir toliau tarnavo Stalinui - lyg niekur nieko.

Tačiau suimtų Antifašistinio žydų komiteto narių tardymas užtruko, ir teismo procesas, vykęs uždaromis durimis, prasidėjo tik 1952 m. gegužę, t. y. praėjus pustrečių metų po kaltinamųjų arešto. Kuo paaiškinti tokį ilgą delsimą? Šiandieną prieinami, nors dar turintys spragų, dokumentai nurodo dvi priežastis: tuomet Stalinas labai slaptai rengė kitą, vadinamąją „Leningrado bylą", turėjusią tapti svarbiu etapu ir kartu su Antifašistinio žydų komiteto byla duoti dingstį galutiniam didžiajam valymui. Lygiagrečiai Stalinas ėmėsi didelės Saugumo tarnybų reorganizacijos. Svarbiausiu jos epizodu tapo Abakumovo areštas 1951 m. liepą, kuris buvo nukreiptas prieš visagalį Beriją, Politbiuro narį ir Ministrų tarybos pirmininko pavaduotoją. Antifašistinio žydų komiteto byla buvo centras, kuriame susikirto kovos dėl įtakos ir įpėdinystės, taip pat ir priemonė, turėjusi baigtis „baltųjų chalatų" byla ir antru Didžiuoju teroru.

Vadinamoji „Leningrado byla", pasibaigusi slaptu mirties nuosprendžio įvykdymu pagrindiniams antrosios pagal svarbą SSKP organizacijos vadovams, dar ir šiandien tebėra užvis paslaptingiausia. 1949 m. vasario 15 d. Politbiuras priėmė rezoliuciją „Dėl antipartinės Kuznecovo, Rodionovo ir Popkovo veiklos". Visi trys aukšti partijos vadovai buvo pašalinti iš pareigų. Tuo pačiu metu buvo atleistas Gosplano (valstybės planavimo organo) pirmininkas Voznesenskis ir dauguma Leningrado partinio aparato narių - Leningradas Stalino akyse visada buvo įtartinas miestas. 1949 m. rugpjūtį visi šie vadovai buvo suimti, apkaltinus juos „antipartinės" grupės, susijusios su... Intelligence Service, organizavimu. Tada Abakumovas pradėjo tikrą „senų Leningrado partiečių", turinčių atsakingas pareigas kituose miestuose ar kitose respublikose, medžioklę. Šimtai Leningrado komunistų buvo suimta, maždaug 2000 pašalinta iš partijos ir atleista iš darbo. Represijos prieš patį miestą kaip istorinį vienetą įgavo stulbinančias formas: 1949 m. rugpjūtį valdžia uždarė Leningrado gynybos muziejų, skirtą didvyriškai Leningrado blokados Didžiajame Tėvynės kare epopėjai. Po kelių mėnesių Centro komitetas įpareigojo atsakingą už ideologiją Michailą Suslovą sudaryti muziejaus „likvidavimo komisiją"; ji veikė iki 1953 m. vasario pabaigos8.

Svarbiausi „Leningrado bylos" kaltinamieji - Kuznecovas, Rodionovas, Popkovas, Voznesenskis, Kapustinas, Lazutinas - buvo teisiami uždaromis durimis 1950 m. rugsėjo 30 d. Rytojaus dieną, praėjus valandai po nuosprendžio paskelbimo, jiems įvykdyta mirties bausmė. Viskas vyko didžiausioje paslaptyje. Niekas nebuvo informuotas nei apie nuosprendį, nei apie jo įvykdymą, - net vieno iš pagrindinių kaltinamųjų duktė, kuri vis dėlto buvo ministro ir Politbiuro nario Anastaso Mikojano marti! 1950 m. spalį kitose teismo parodijose buvo nuteisti mirti dešimtys vadovaujančių partijos darbuotojų, visi priklausę Leningrado partinei organizacijai: Solovjovas, Krymo raikomo (partijos rajoninio komiteto) pirmasis sekretorius; Badajevas, Leningrado raikomo antrasis sekretorius; Verbickis, Murmansko raikomo antrasis sekretorius; Basovas, pirmasis Rusijos Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, ir kt.9

Ar „leningradiečių" valymas buvo paprasčiausiai aparato frakcijų sąskaitų suvedinėjimas, ar dalis bylų grandinės, prasidedančios Antifašistinio žydų komiteto likvidavimu ir besibaigiančios „baltųjų chalatų sąmokslu", į kurią įėjo Abakumovo areštas ir „nacionalistinis mingrelų sąmokslas"? Antroji hipotezė labiausiai tikėtina. „Leningrado byla" neabejotinai buvo lemiamas etapas rengiantis dideliam valymui, kuriam viešas signalas buvo duotas 1953 m. sausio 13 d. Reikšminga, kad Leningrado vadovams primesti nusikaltimai susiejo visą bylą su kraupiais 1936-1938 metais. 1949 m. spalį įvykusiame plenariniame Leningrado partinių darbuotojų susirinkime naujas pirmasis sekretorius Andrianovas pranešė apstulbintai auditorijai, esą senieji vadovai spausdino trockistinę ir zinovjevinę literatūrą: „Į dokumentus, kuriuos tie žmonės spausdino, jie klastingai ir užmaskuotai įterpdavo pikčiausių liaudies priešų straipsnius: Zinovjevo, Kamenevo, Trockio ir kitų". Kad ir koks groteskiškas buvo šis kaltinimas, aparato kadrams jo prasmė buvo aiški. Kiekvienas turėjo ruoštis naujiems 1937 metams10.

1950 m. spalį įvykdžius mirties nuosprendį svarbiausiems „Leningrado bylos" kaltinamiesiems, Saugumo tarnybos ir Vidaus reikalų tarnybos viduje pagausėjo intrigų ir manevrų. Nebepasitikėdamas Berija, Stalinas prasimanė neregėtą negirdėtą nacionalistinį mingrelų sąmokslą, kurio tikslas neva buvo prijungti Mingreliją, Gruzijos sritį, iš kurios Berija ir buvo kilęs, prie Turkijos. Berija buvo priverstas pats sunaikinti daugybę savo „tėvynainių" ir atlikti Gruzijos komunistų partijos valymą11. 1951 m. spalį Stalinas sudavė Berijai kitą smūgį, įsakęs areštuoti grupę senų saugumo ir prokuratūros darbuotojų žydų, tarp kurių buvo papulkininkis Eitingonas, 1940 m. Berijos įsakymu organizavęs Trockio nužudymą, generolas Leonidas Raichmanas, padėjęs rengti Maskvos procesus, pulkininkas Levas Švarcmanas, Babelio ir Mejerholdo kankintojas, ir tardytojas Levas Šeininas, didžiųjų Maskvos procesų (1936-1938) prokuroro Vyšinskio dešinioji ranka... Visi buvo apkaltinti, esą organizavę platų „nacionalistinį žydų sąmokslą", kuriam vadovavęs... Abakumovas, valstybės saugumo ministras ir artimas Berijos bendradarbis.

Abakumovas buvo areštuotas prieš keletą mėnesių, 1951 m. liepos 12 d., ir laikomas vienutėje. Pirma jis buvo apkaltintas tuo, kad tyčia nužudė Jakovą Etingerį, garsų gydytoją žydą, suimtą 1950 m. lapkritį ir netrukus mirusį kalėjime. „Pašalindamas" Etingerį, kuris savo ilgo darbo metais gydė Sergejų Kirovą, Sergo Ordžonikidzę, maršalą Tuchačevskj, Palmira Togliatti, Tito, Georgijų Dimitravą, jau nekalbant apie daugybę kitų įžymių žmonių, Abakumovas esą bandęs „sutrukdyti demaskuoti nusikalstamą grupę, sudarytą iš žydų nacionalistų, prasiskverbusių net į Valstybės saugumo ministeriją". Po kelių mėnesių nacionalistinio žydų sąmokslo „smegenimis", t. y. organizatoriumi, buvo apskelbtas pats Abakumovas! Tasai Abakumovo areštas 1951 m. liepą tapo lemiamu etapu inscenizuojant platų „žydų sionistų sąmokslą"; jis leido pereiti nuo dar paslaptyje laikomo Antifašistinio žydų komiteto likvidavimo prie „baltųjų chalatų sąmokslo", turėjusio tapti viešu signalu pradėti valymą. Vadinasi, scenarijus išryškėjo 1951 m. vasarą, o ne 1952 m. pabaigoje12.

Antifašistinio žydų komiteto narių teismas vyko labai slaptai, uždaromis durimis 1952 m. liepos 11-18 d. Trylika kaltinamųjų buvo nuteisti mirti. Nuosprendis įvykdytas 1952 m. rugpjūčio 12 d., tuo pat metu kaip kitiems dešimčiai žydų - Stalino automobilių gamyklos „inžinierių sabotuotojų". Iš viso Antifašistinio žydų komiteto byloje buvo nuteisti 125 žmonės: dvidešimt penkiems paskirta ir įvykdyta mirties bausmė, o šimtui - 10-25 metų bausmės lageriuose13.

1952 m. rugsėjį žydų sionistų sąmokslo scenarijus buvo parengtas, tačiau jo įgyvendinimą teko kelioms savaitėms atidėti: 1952 m. spalį pagaliau turėjo įvykti SSKP XIX suvažiavimas, sušauktas praėjus trylikai su puse metų po XVIII suvažiavimo. Jam pasibaigus, dauguma gydytojų žydų, turėjusių atlikti kaltinamųjų vaidmenį būsimoje „baltųjų chalatų" byloje, buvo suimti, įkalinti, kankinami. Kai vyko tie dar paslaptyje laikomi areštai, Prahoje 1952 m. lapkričio 22 d. prasidėjo buvusio Čekoslovakijos komunistų partijos generalinio sekretoriaus Rudolfo Slanskio ir trylikos kitų ČKP vadovų teismo procesas. Vienuolika iš jų buvo nuteisti mirti ir pakarti. Šią teismo parodiją nuo pradžios ligi pabaigos inscenizavo sovietiniai patarėjai iš politinės policijos. Viena jos ypatybių buvo atviras antisemitinis pobūdis. Iš keturiolikos kaltinamųjų vienuolika buvo žydai, o kaltinami jie buvo tuo, kad sudarė „teroristinę trockininkų-titininkų sionistinę grupę". Šis teismo procesas sudarė progą tikrai žydų medžioklei Rytų Europos komunistų partijų aparatuose.

1952 m. gruodžio 4 d., rytojaus dieną po mirties nuosprendžio įvykdymo vienuolikai nuteistųjų Slanskio procese, Stalino iniciatyva Centro komiteto Prezidiumas nubalsavo už rezoliuciją „Dėl padėties Valstybės saugumo ministerijoje", kuria partijos instancijoms buvo įsakoma „padaryti galą nekontroliuojamai Valstybės saugumo organų veiklai". Saugumas buvo pasodintas į kaltinamųjų suolą; esą jis pasirodęs pernelyg „pakantus", jam trūkę „budrumo", jis leidęs „gydytojams sabotuotojams" varyti pražūtingą veiklą. Papildomas žingsnis buvo žengtas: Stalinas ketino panaudoti „baltųjų chalatų" bylą prieš Saugumą ir prieš Beriją. O šis, būdamas aparatininkų intrigų meistras, negalėjo nesuprasti, kas gi rezgama.

Tai, kas atsitiko per kelias savaites, likusias iki Stalino mirties, daugiausia dar nežinoma. Prisidengiant „oficialia" kampanija, raginančia „stiprinti bolševikinį budrumą", „kovoti su bet kokiu nerūpestingumu", prisidengiant mitingais ir susirinkimais, reikalaujančiais „pamokomai nubausti žudikus kosmopolitus", tebevyko suimtų gydytojų tardymas ir kvotos. Nauji areštai kasdien darė sąmokslą vis platesnį.

1953 m. vasario 19 d. buvo suimtas užsienio reikalų ministro pavaduotojas Ivanas Maiskis, dešinioji Molotovo ranka, buvęs SSRS pasiuntinys Londone. Be perstojo kvočiamas, jis „prisipažino", kad buvo Winstono Churchillio užverbuotas kaip britų šnipas. Tuo pačiu metu esą buvusi užverbuota Aleksandra Kolontaj, žymi figūra bolševizmo istorijoje, kartu su 1937 m. nubaustu mirtimi Šliapnikovu buvusi 1921 m. darbininkų opozicijos įkvėpėja ir iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos dirbusi SSRS ambasadoje Stokholme14.

Tačiau, nepaisant sensacingos sąmokslo tyrimo „pažangos", aiškiai matyti, kad, ne taip kaip 1936-1938 m. įvykiuose, nė vienas iš aukštųjų režimo pareigūnų nuo sausio 13 d. iki Stalino mirties kovo 5 d. viešai nedalyvavo su šia byla susijusioje demaskavimo kampanijoje. Kaip teigė 1970 m. gautas Bulganino liudijimas, be Stalino, pagrindinio įkvėpėjo ir organizatoriaus, „viską žinojo" tik keturi vadovai: Malenkovas, Suslovas, Riuminas ir Ignatjevas. Taigi visi kiti galėjo nujausti iškilusią jiems grėsmę. To paties Bulganino žodžiais tariant, gydytojų žydų procesas turėjo prasidėti kovui įpusėjus ir baigtis masiniais sovietinių žydų trėmimais į Birobidžaną15. Dabartiniu metu, kada mūsų žinios anaiptol ne be spragų, o priėjimas prie Prezidento archyvų, kur saugomos slapčiausios ir „opiausios" bylos, vis dar labai ribotas, neįmanoma sužinoti, ar toks masinio žydų trėmimo planas buvo rengiamas 1953 m. pradžioje. Viena yra tikra: netikėta Stalino mirtis pagaliau nutraukė milijonų jo diktatūros aukų sąrašą.

 

1 G. Kostyrčenko, S. Redlich, Jevreijskij Antifašistskij Komitet v SSSR, Dokumentų rinkinys, M., 1996; G. Kostyrčenko, V pienu u Krasnogo Faraona, M., 1994; A. Knight, Beria, Paris, Aubier, 1994; Marie, Les Derniers Complots de Staline. L'affaire dės blouses blanches, Bruxelles, Complexe, 1993.

2 C. Kostyrčenko, op. cit., p. 45-47.

3 Ibid., p. 45-47.

4 Izvestija KPSS, 1989, 12, p. 37.

5 C. Kostyrčenko, S. Redlich, op. cit., p. 326-384.

6 J.-J. Marie, op. cit., p. 60-61.

7 C. Kostyrčenko, V plenu..., op. cit., p. 136-137.

8 V. I. Demidov, V. A. Kutuzov, Leningradskoje Delo, Leningrad, 1990, p. 38-90.

9 Ibid., p. 139-151; J.-J. Marie, op. cit., p. 77-99. 

10 J.-J. Marie, op. cit., p. 90-91.

11 A. Knight, op. cit., p. 239-247.

12 P. et A. Sudoplatov, op. cit., p. 385-434; C. Kostyrčenko, V plenu..., op. cit., p. 289-314.

13 V. P. Naumov (leid.), Nepravednyj sud. Stenogramma sudebnogo processa nad členami levreiskogo Antifašistskogo Komiteta, M., 1994.

14 J.-J. Marie, op. cit., p. 159; P. et A. Sudoplatov, op. cit., p. 424-426.

15 I. Rapoport, Souvenirs du proces des Blouses blanches, Paris, Alinéa, 1989, p. 140-141.