12. Išvirkščioji pergalės pusė
Tarp daugelio sovietinės istorijos „baltų dėmių" ilgą laiką buvo itin kruopščiai slepiamas epizodas, kad „Didžiojo Tėvynės karo" metais buvo ištremtos ištisos tautos, apkaltintos „diversijomis, šnipinėjimu ir bendradarbiavimu" su nacistiniais okupantais. Tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje valdžia pripažino, kad kaltinant tas tautas „kolektyviniu bendradarbiavimu" su naciais būta „perlenkimų" ir „apibendrinimų". Septintajame dešimtmetyje kai kurios autonominės respublikos, anksčiau ištrintos iš žemėlapio už bendradarbiavimą su okupantais, buvo juridiškai atkurtos. Tačiau tik 1972 m. ištremtų tautų piliečiai pagaliau gavo teorinį leidimą „laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą", o Krymo totoriai buvo visiškai reabilituoti tiktai 1989 m. Iki septintojo dešimtmečio vidurio laipsniškas sankcijų prieš „nubaustas tautas" anuliavimas buvo laikomas griežčiausioje paslaptyje, ir ankstesni kaip 1964 m. dekretai niekada nebuvo skelbiami. Reikėjo sulaukti 1989 m. lapkričio 14 d. „Aukščiausiosios tarybos pareiškimo", kad sovietinė valstybė pagaliau pripažintų „stalininio režimo barbariškų veiksmų prieš masiškai ištremtas tautas nusikalstamą neteisėtumą".
Pirmoji etninė grupė, kolektyviai ištremta praėjus kelioms savaitėms po nacistinės Vokietijos įsiveržimo į SSRS, buvo vokiečiai. 1939 m. surašymo duomenimis, Sovietų Sąjungoje gyveno 1 427 000 vokiečių. Dauguma jų buvo palikuonys vokiečių kolonistų, kuriuos Jekaterina II, pati kilusi iš Hesės, buvo pakvietusi į Rusiją, kad šie apgyvendintų plačias pietinės Rusijos erdves. 1924 m. sovietinė vyriausybė įkūrė Pavolgio vokiečių autonominę respubliką. Tačiau tie „Pavolgio vokiečiai", kurių buvo apie 370 000, sudarė tik ketvirtadalį vokiškos kilmės gyventojų, išsisklaidžiusių tiek Rusijoje (Saratovo, Stalingrado, Voronežo srityse, Maskvoje ir Leningrade), tiek Ukrainoje (390 000), tiek Šiaurės Kaukaze (Krasnodaro, Ordžonikidzės, Stavropolio srityse), net Kryme ir Gruzijoje. 1941 m. rugpjūčio 28 d. Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas išleido dekretą, pagal kurį visi Pavolgio vokiečių autonominės respublikos gyventojai, taip pat Saratovo ir Stalingrado srityse gyvenantys vokiečiai turėjo būti išvežti į Kazachstaną ir Sibirą. Anot šio dekreto, tai buvo ne kas kita, o prevencinė humanitarinė priemonė!
Ištraukos iš 1941 m. rugpjūčio 28 d. Aukščiausiosios tarybos Prezidiumo dekreto dėl kolektyvinio vokiečių iškeldinimo
Karinės valdžios gautais patikimais duomenimis, tarp Pavolgio rajone įsikūrusių vokiečių rado prieglobstį tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių šnipų ir sabotuotojų, kurie pagal pirmą gautą iš Vokietijos signalą turi organizuoti pasikėsinimus Pavolgio vokiečių gyvenamuose rajonuose. Sovietų valdžios pareigūnų niekas neįspėjo, kad tarp Pavolgio vokiečių yra tiek sabotuotojų ir šnipų; vadinasi, Pavolgio vokiečiai slepia sovietinės liaudies ir valdžios priešus...
Jeigu Vokietijos įsakymu vokiečių sabotuotojai ir šnipai įvykdys sabotažo veiksmus Pavolgio vokiečių respublikoje ar gretimose srytise, bus išlietas kraujas, ir sovietinė vyriausybė pagal karo meto įstatymus bus priversta imtis baudžiamųjų priemonių prieš visus Pavolgio gyventojus vokiečius. Norint išvengti tokios apgailėtinos situacijos ir kraujo liejimo, SSRS Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas nutarė, kad būtina perkelti visus Pavolgyje gyvenančius vokiečius į kitus rajonus, suteikiant jiems žemės sklypus ir valstybės pagalbą įsikurti tose naujose vietose.
Šiam perkėlimui skiriamos erdvios Novosibirsko, Omsko, Kazachstano ir Altajaus rajonų teritorijos.
Tuo metu, kai Raudonoji armija traukėsi visuose frontuose ir kasdien netekdavo dešimčių tūkstančių žuvusių ir paimtų į nelaisvę, Berija skyrė šiai operacijai apie 14 000 NKVD kariuomenės vyrų. Operacijai vadovavo vidaus reikalų komisaro pavaduotojas generolas Ivanas Serovas, jau pasižymėjęs per Pabaltijo šalių „valymą". Atsižvelgiant į aplinkybes ir katastrofiškus Raudonosios armijos pralaimėjimus, operacija buvo atlikta negaištant laiko. Nuo 1941 m. rugsėjo 3 iki 20 d. 230-čia ešelonų, kurių kiekviename buvo vidutiniškai po 50 vagonų, išvežta 446 480 vokiečių, t. y. maždaug po 2000 žmonių kiekviename ešelone. Kadangi vidutinis ešelonų greitis buvo vos keli kilometrai per valandą, nusigauti į paskirties vietas - Omsko, Novosibirsko, Barnaūlo rajonus Sibiro pietuose ir Krasnojarsko teritoriją Rytų Sibire - jiems prireikė 4-8 savaičių. Kaip ir ankstesniuose trėmimuose iš Pabaltijo, „perkeliami asmenys" pagal oficialias instrukcijas gavo „šiek tiek laiko [sic] pasiimti su savimi maisto atsargų bent mėnesiui"!
Greta šios „pagrindinės operacijos", priklausomai nuo karo eigos ir besiklostančių aplinkybių, buvo atliekamos kitos, „antraeilės operacijos". 1941 m. rugpjūčio 29 d. Molotovas, Malenkovas ir Ždanovas pasiūlė Stalinui „išvalyti" iš Leningrado miesto ir rajono 96 000 vokiečių ir suomių kilmės asmenų. Rugpjūčio 30 d. vokiečių kariuomenė pasiekė Nevą ir nutraukė susisiekimą geležinkeliu tarp Leningrado ir likusios šalies dalies. Kasdien didėjo grėsmė, kad miestas bus apsuptas, o atitinkami valdžios pareigūnai nesiėmė jokių priemonių nei civiliams Leningrado gyventojams evakuoti, nei maisto produktų atsargoms sudaryti. Užtat tą pačią rugpjūčio 30 d. Berija įsakė ištremti iš Leningrado rajono 132 000 asmenų: 96 000 - traukiniais, o 36 000 - upių laivais. NKVD spėjo suimti ir išvežti tik 11 000 vokiečių tautybės sovietinių piliečių.
Kitomis savaitėmis analogiškos operacijos vyko daugelyje rajonų: Maskvos (rugsėjo 15 d. išvežta 9640 vokiečių), Tulos (rugsėjo 21 d. -2700), Gorkio (rugsėjo 14 d. - 3162), Rostovo (rugsėjo 10-20 d. -38 288), Zaporožės (nuo rugsėjo 25 iki spalio 10 d. - 31 320), Krasnodaro (rugsėjo 15 d. - 38 136), Ordžonikidzės (rugsėjo 20 d. - 77 570). 1941 m. spalį buvo išvežta dar daugiau nei 100 000 vokiečių, gyvenusių Gruzijoje, Armėnijoje, Azerbaidžane, Šiaurės Kaukaze ir Kryme. 1941 m. gruodžio 25 d. duomenimis, iš viso išvežta 894 600 vokiečių, dauguma - į Kazachstaną ir Sibirą. Pridėję 1942 m. išvežtus vokiečius, gausime bendrą skaičių: mažiau nei per metus, nuo 1941 m. rugpjūčio iki 1942 m. birželio, ištremta 1 209 430. Priminsime, kad, 1932 m. surašymo duomenimis, Sovietų Sąjungoje gyveno 1 427 000 vokiečių.
Taigi ištremta 82% SSRS gyvenusių vokiečių, ir tai buvo daroma tokiu metu, kai šalis buvo atsidūrusi ties sunaikinimo riba, tad katastrofiška padėtis reikalavo visas karines ir milicijos jėgas sutelkti ginkluotai kovai su priešu, o ne šimtų tūkstančių nekaltų sovietinių piliečių trėmimui. Ištremtų sovietinių vokiečių kilmės piliečių proporcija iš tiesų buvo dar didesnė, jeigu prisiminsime dešimtis tūkstančių vokiečių kilmės kareivių ir karininkų, atšauktų iš Raudonosios armijos dalinių ir išsiųstų į „Darbo armijos" drausmės batalionus - į Vorkutą, Kotlasą, Kemerovą, Čeliabinską; vien Čeliabinsko metalurgijos kombinato statyboje dirbo 25 000 vokiečių. Patikslinsime, kad darbo ir išgyvenimo sąlygos „Darbo armijos" drausmės batalionuose buvo ne ką geresnės kaip Gulage.
Kiek tremiamųjų žuvo kelyje? Šiandien neturime jokių bendrų duomenų, o pavienių duomenų apie vieną ar kitą ešeloną neįmanoma susekti dėl tuometinių aplinkybių. Vis dėlto kiek ešelonų niekada neatvyko į paskirties vietą tą chaotišką 1941 metų rudenį? Lapkričio gale „pagal planą" Karagandos sritį turėjo pasiekti 29 600 ištremtų vokiečių. 1942 m. sausio 1 d. duomenimis, užregistruoti tik 8304 atvykėliai. „Plane" Novosibirsko rajonui buvo numatyti 130 998 asmenys, tačiau jų užregistruota tik 116 612. Kur dingo kiti? Gal mirė kelyje? O gal buvo nugabenti kitur? Į Altajaus rajoną, kurį „pagal planą" turėjo pasiekti 11 000 ištremtųjų, suplūdo 94 799! Dar iškalbingesni nei ši kraupi aritmetika, visi NKVD raportai apie ištremtųjų įkurdinimą sutartinai pabrėžė, kad „rajonai nepasiruošę juos priimti".
Slaptumas įpareigoja: vietos valdžia buvo įspėta dėl dešimčių tūkstančių tremtinių atvykimo tik paskutiniu momentu. Kadangi jokių būstų jiems nebuvo numatyta, juos apgyvendino kur pakliuvo: barakuose, tvartuose ar tiesiog po atviru dangumi - o juk artinosi žiema. Didelę dalį vyriškosios darbo jėgos mobilizavo ir pasiuntė į frontą, o valdžia per dešimt metų buvo įgijusi tam tikrą patirtį, taigi „ekonominis" naujų tremtinių „paskirstymas" vyko sparčiau negu 1930 m. atkeldintų buožių, paliktų likimo valiai vidury taigos. Po kelių mėnesių dauguma išvežtųjų buvo priskirti kuriam nors kolchozui, sovchozui ar pramonės įmonei kaip visi kiti speckolonistai, t. y. turintys gyventi NKVD komendantūros kontroliuojamoje zonoje itin sunkiomis darbo, būsto ir aprūpinimo sąlygomis1.
Po vokiečių trėmimo siūbtelėjo kita didelė trėmimų banga. Nuo 1943 m. lapkričio iki 1944 m. birželio į Sibirą, Kazachstaną, Uzbekistaną ir Kirgiziją buvo išvežtos šešios tautos: čečėnai, ingušai, Krymo totoriai, karačiajai, balkarai ir kalmukai, motyvuojant tuo, esą visi jie „masiškai bendradarbiavo su nacistiniais okupantais". Po šios pagrindinės trėmimų bangos 1944 m. liepą-gruodį vyko operacijos, turėjusios „išvalyti" iš Krymo ir Kaukazo daugelį kitų tautybių, laikomų „įtariamomis": graikų, bulgarų, Krymo armėnų, turkų meschetų, kurdų ir Kaukazo chemčinų2.
Neseniai tapę prieinami archyvai ir dokumentai nepateikia jokių naujų duomenų, patikslinančių tariamąjį Kaukazo kalniečių, kalmukų ir Krymo totorių bendradarbiavimą su nacistais. Taigi šiuo atveju tenka pasikliauti turimais faktais, kurie leidžia daryti išvadą, kad Kryme, Kalmukijoje, karačiajų krašte ir Kabardoje-Balkarijoje būta tik nedidelių kolaboracionistų grupelių. Tai nebuvo visuotinis bendradarbiavimas su okupantais, tapęs politika. Labiausiai ginčijami kolaboravimo epizodai užfiksuoti 1942 m. liepą, kai Raudonoji armija paliko Rostovą prie Dono, ir nuo 1942 m. vasaros iki 1943 m. pavasario, t. y. vokiečiams okupavus Kaukazą. Kadangi nebeliko jokios valdžios (sovietų valdžia pasitraukė, o nacistai dar neatėjo), tam tikri asmenys sukūrė vietinę valdžią, vadinamuosius „nacionalinius komitetus": Mikojan Šachare, Karačiajų ir čerkesų autonominėje srityje; Nalčike, Kabardos-Balkarijos autonominėje respublikoje, ir Elistoje, Kalmukijos autonominėje respublikoje. Vokiečių armija pripažino šių vietinių komitetų valdžią, ir keletą mėnesių jie turėjo religinę, politinę ir ekonominę autonomiją. Kadangi kaukazietiška patirtis sustiprino Berlyne „musulmonų mitą", Krymo totoriams buvo leista įkurti Simferopolyje savo „Centrinį musulmonų komitetą".
Tačiau nacistų valdžia niekuomet nesuteikė Krymo totoriams tos autonomijos, kuria keletą mėnesių naudojosi kalmukai, karačiajai ir balkarai, nes naciai bijojo, kad neatgimtų panazijietiškas judėjimas, kurį sovietų valdžia buvo užgniaužusi trečiojo dešimtmečio pradžioje. Už šykščiai atseikėtą autonomiją vietos valdžia sutelkė šiek tiek kariuomenės kautis su čionykščiais partizanais, kurie liko ištikimi sovietinei santvarkai: viso labo kelis tūkstančius vyrų, sudariusių nedidelius dalinius - šešis Krymo totorių batalionus ir kalmukų kavalerijos korpusą.
Kai dėl autonominės Čečėnijos-lngušijos respublikos, nacistai buvo ją okupavę tik iš dalies ir labai neilgai, apie dešimt savaičių: nuo 1942 m. rugsėjo pradžios ligi lapkričio vidurio. Kolaborantų čia nebuvo nė iš tolo. Bet čečėnai, dešimtmečiais priešinęsi rusiškajai kolonizacijai, kol galų gale 1859 m. kapituliavo, vis dėlto liko nepaklusnūs. 1925 m. sovietų valdžia jau buvo surengusi daug baudžiamųjų žygių, norėdama iš gyventojų konfiskuoti dalį jų turimų ginklų, o 1930-1932 m. - mėgindama palaužti čečėnų ir ingušų priešinimąsi kolektyvizacijai. 1930 m. kovą-balandį, o paskui 1932 m. balandį-gegužę specialūs NKVD daliniai, kovodami su „banditais", naudojo artileriją ir aviaciją. Taigi tarp centrinės valdžios ir šios nepriklausomos tautos, kuri visada kratėsi Maskvos globos, seniai tvyrojo aštrus konfliktas.
Penketas smarkių gaudynių ir trėmimų tarp 1943 m. lapkričio ir 1944 m. gegužės vyko įprastu būdu ir, anot paties Berijos, „pasigėrėtinai efektyviai ir operatyviai", - vadinasi, ne taip kaip pirmieji trėmimai, kai buvo vežami buožės. Operacijai buvo rūpestingai rengiamasi net kelias savaites, pasirengimo etapą kontroliavo pats Berija ir jo pavaduotojai Ivanas Serovas ir Bogdanas Kobulovas, kuriems buvo skirtas specialus šarvuotas traukinys. Kadangi numatyto trėmimo mastas buvo tikrai įspūdingas, reikėjo suformuoti daug sąstatų - 46 ešelonus po 60 vagonų, norint per keturias dienas, t. y. 1943 m. gruodžio 27-30, išvežti 93 139 kalmukus, ir 194 ešelonų po 65 vagonus, norint per šešias dienas, 1944 m. vasario 23-28, išvežti 521 247 čečėnus ir ingušus. NKVD nešykštėjo toms operacijoms nei lėšų, nei kadrų: čečėnų ir ingušų gaudynėms buvo paskirta ne mažiau kaip 119 000 vyrų iš specialių NKVD dalinių, ir tatai - pačiame karo įkarštyje!
Operacijos, kurių eiga buvo numatyta pavalandžiui, prasidėdavo suimant „potencialiai pavojingus elementus": 1-2% gyventojų; tai buvo daugiausia moterys, vaikai ir seniai, nes didelė dalis tinkamo amžiaus vyrų buvo paimta į kariuomenę. Jeigu tikėsime į Maskvą siunčiamais „operatyviniais raportais", operacijos vyko labai greit. Per Krymo totorių gaudynes 1944 m. gegužės 18-20 d. jau pirmos dienos vakare atsakingi už operaciją Serovas ir Kobulovas telegrafavo Berijai: „Šiandien 20 vai. išvežėme į geležinkelio stotis 90 000 asmenų. 17 ešelonų jau išgabeno 48 400 asmenų į paskirties vietas. Sodinama dar į 25 ešelonus. Operacijos metu nebuvo jokių incidentų. Operacija vyksta toliau". Rytojaus dieną, gegužės 19, Berija informavo Staliną, kad, baigiantis antrajai operacijos dienai, stotyse buvo sutelkta 165 515 asmenų, iš jų 136 412 susodinta į traukinius ir išvežta į „instrukcijose nurodytą paskirties vietą". Trečią dieną, gegužės 20-ąją, Serovas ir Kobulovas nusiuntė Berijai telegramą, norėdami pranešti, kad 16 val. 30 min. operacija buvo baigta. 63 ešelonai, gabenantys 173 287 žmones, jau buvo kelyje, keturi paskutiniai, turėję išvežti likusius 6727, rengėsi išvykti tą patį vakarą3.
Skaitant NKVD biurokratijos raportus, visos tos šimtų tūkstančių žmonių trėmimo operacijos atrodo buvusios ne kas kita, o grynas formalumas: kiekviena operacija vis „sėkmingesnė", „efektyvesnė", „ekonomiškesnė" už ankstesniąją. Ištrėmus čečėnus, ingušus ir balkarus, NKVD pareigūnas Milšteinas surašė ilgą raportą apie... „šiose operacijose sutaupytus vagonus, lentas, kibirus ir kastuvus, palyginus su ankstesnėmis operacijomis".
Jis rašė: „Karačiajų ir kalmukų pervežimo patirtis mus paskatino imtis tam tikrų priemonių, kurios padėjo sumažinti ešelonų skaičių. Užuot gabenę kiekviename vagone po 40 žmonių, kaip buvo daroma anksčiau, mes sutalpinome kiekviename gyvuliniame vagone po 45 žmones; o kadangi mes leidome jiems turėti asmeninį bagažą su savimi, tai sutaupėme daug vagonų, t. y. iš viso 37 548 metrus lentų, 11 834 kibirus ir 3400 krosnelių"4.
NKVD biurokrato akimis žiūrint, tai buvo puikiai pavykusi operacija. Kokia gi ji buvo iš tikrųjų, toji klaiki kelionė? Štai keli išlikusių totorių liudijimai, surinkti aštuntojo dešimtmečio pabaigoje: „Kelionė ligi Zerabulako geležinkelio stoties Samarkando rajone truko 24 dienas. Iš ten mus nugabeno į kolchozą „Pravda". Mus vertė taisyti vežimus. [...] Mes dirbome alkani. Daug kas svirduliavo, iš bado vos laikydamiesi ant kojų. Iš mūsų kaimo išvežė trisdešimt šeimų. Penkiose šeimose liko gyvų po vieną du žmones. Visi kiti išmirė badu arba nuo ligų". Kitas išlikęs gyvas pasakoja: „Aklinai uždarytuose vagonuose žmonės krito kaip musės iš bado ir užtroškę be oro: mums nedavė nei valgyti, nei gerti. Kaimų, kuriuos mes pravažiuodavome, gyventojai buvo nuteikti prieš mus; jiems pasakė, kad veža tėvynės išdavikus, ir jie apmėtydavo mus akmenimis, kurie atsitrenkdavo į vagonų duris. Kai vidury Kazachstano stepių duris atidarė, mums davė karinį maisto davinį, bet nedavė atsigerti; mums įsakė palikti mirusius čia pat, prie kelio, nepalaidotus, ir mes nuvažiavome toliau"5.
Galų gale atvykę į „paskirties vietą" - Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną ar Sibirą - tremtiniai būdavo paskirstomi po kolchozus ar įmones. Kaip liudija visi vietinės NKVD valdžios siunčiami Centrui raportai, išlikę labai turtingame Gulago „specialių gyventojų" fonde, kasdieniniai rūpesčiai buvo pastogė, darbas, kaip išgyventi. 1944 m. rugsėjį iš Kirgizijos gautame raporte sakoma, kad iš 31 000 neseniai atkeltų šeimų tik 5000 gavo butus. Švelniai tariant, čia labai įdomi pati „buto" sąvoka: atidžiai skaitant šį raportą, paaiškėja, kad Kameninsko rajone vietos valdžia įkurdino 900 šeimų... 18-oje sovchozo butų, t. y. po 50 šeimų kiekviename bute! Vadinasi, Kaukazo tremtinių šeimos, kuriose dažnai būdavo daug vaikų, paeiliui miegodavo tai tuose „butuose", tai po atviru dangumi - artinantis žiemai...
1944 m. lapkritį, t. y. praėjus beveik metams po kalmukų ištrėmimo, pats Berija laiške Mikojanui pripažino, kad išvežtieji „atsidūrė nepaprastai sunkiose gyvenimo sąlygose; dauguma jų neturi nei baltinių, nei drabužių, nei apavo"6. Dar po dvejų metų du NKVD pareigūnai raportavo, kad „30% darbingų kalmukų nedirba, nes neturi apavo. Papildomų sunkumų sukelia visiškas jų neprisitaikymas prie atšiauraus klimato, neįprastų sąlygų ir kalbos nemokėjimas". Su šaknimis išrauti iš įprastos aplinkos, išbadėję, išmėtyti po kolchozus, kurie nepajėgė užtikrinti pragyvenimo net nuolatiniams savo nariams, arba į įmones, kuriose dirbti jie neturėjo profesinio pasirengimo, tremtiniai dažniausiai buvo menki darbininkai. „Išvežtų į Sibirą kalmukų padėtis yra tragiška, - rašė Stalinui buvęs Kalmukijos autonominės respublikos prezidentas D. P. Piurvejevas. - Jie neteko savo galvijų. Jie atvyko į Sibirą, neturėdami visiškai nieko. [...] Jie menkai teprisitaikę prie savo naujųjų gyvenimo sąlygų. [...] Išskirstyti po kolchozus kalmukai negauna jokių produktų, nes patys kolchozninkai nieko neturi. O tiems, kurie buvo paskirti į įmones, nepavyko prisitaikyti prie darbininkų gyvenimo, jie neįvykdo išdirbio normų ir todėl negauna normalaus davinio"7. Tiesiai tariant, kalmukai, visą gyvenimą buvę klajokliai gyvulių augintojai, nemokėjo elgtis su staklėmis ir mašinomis, tad visą savo menką uždarbį paklodavo už pabaudas!
Keletas skaičių padeda susidaryti vaizdą apie tremtinių mirtingumą. 1946 m. sausį specialių gyvenviečių administracija užregistravo 70 360 kalmukų - o prieš dvejus metus buvo išvežta 92 000. 1944 m. liepos 1 d. duomenimis, į Uzbekistaną buvo atvežta 35 750 totorių šeimų, kurias sudarė 151 424 žmonės; po pusmečio buvo 818 šeimų daugiau, bet 16 000 žmonių mažiau! Iš 608 749 žmonių, ištremtų iš Kaukazo, iki 1948 m. spalio 1 d. mirė 146 892, t. y. maždaug vienas iš keturių, o gimė tiktai 28 120. Iš 228 392 išvežtų iš Krymo po ketverių metų buvo mirę 44 887 žmonės, o gimė tik 65648. Mirtingumo perviršis dar labiau išryškėja žinant, kad 40-50% tremtinių buvo vaikai iki šešiolikos metų, taigi „natūrali mirtis" tesudarė mažytę visų mirčių dalelę. Kokios gi ateities galėjo tikėtis išlikę gyvi jaunuoliai? 1948 m., t. y. praėjus ketveriems tremties metams, iš 89 000 į Kazachstaną atgabentų mokyklinio amžiaus vaikų mokyklą lankė mažiau nei 12 000... Beje, oficialiose instrukcijose buvo nurodyta, kad „specialiai perkeltųjų asmenų" vaikų mokymas turi vykti tik rusų kalba.
Karo metais buvo masiškai tremiamos ir kitos tautos. Pasibaigus Krymo totorių ištrėmimo operacijai, po kelių dienų (1944 m. gegužės 29) Berija rašė Stalinui: „NKVD nuomone, būtų protinga [sic] ištremti iš Krymo visus bulgarus, graikus ir armėnus". Bulgarams buvo prikišama, kad „vokiečių okupacijos metais jie aktyviai prisidėjo prie vokiečių armijai skirtų duonos ir maisto produktų gamybos" ir „bendradarbiavo su karine vokiečių valdžia ieškant Raudonosios armijos kareivių bei partizanų". Graikai „atėjus okupantams kūrė smulkias pramonės įmones; vokiečių valdžia padėjo graikams prekiauti, pervežti prekes ir t. t." O armėnai buvo apkaltinti tuo, kad įkūrė Simferopolyje kolaborantų organizaciją, vadinamąjį „Dromedarą", kuriam vadovavo armėnų generolas Dro, „rūpinęsis ne tik religiniais ir politiniais klausimais, bet ir smulkios prekybos bei pramonės vystymu". Anot Berijos, ši organizacija „rinko lėšas kariniams vokiečių poreikiams ir Armėnų legiono įkūrimui"9.
Po keturių dienų, 1944 m. birželio 2, Stalinas pasirašė Valstybinės gynybos komiteto dekretą, kuriuo buvo įsakoma „papildyti Krymo totorių ištrėmimą - išvežti 37 000 bulgarų, graikų ir armėnų -vokiečių bendrininkų". Kaip ir kitiems tremtinių kontingentams, dekrete buvo nurodytos kvotos kiekvienam „priimančiam rajonui": 7000 turėjo būti išvežta į Gurjevo sritį Kazachstane, 10 000 - į Sverdlovo sritį, 10 000 - į Molotovo sritį Urale, 6000 - į Kemerovo sritį, 4000 -į Baškiriją. 1944 m. birželio 27-28 d. „operacija buvo sėkmingai įvykdyta". Per tas dvi dienas ištremti 41 854 žmonės, t. y., kaip pabrėžiama raporte, planas įvykdytas 111%.
„Išvalęs" iš Krymo jo vokiečius, totorius, bulgarus, graikus ir armėnus, NKVD nutarė „apšvarinti" Kaukazo pasienį. Šios didelės operacijos buvo ne kas kita kaip natūralus (tik sistemingesnis) 1937-1938 m. „antišpionažinių" operacijų tęsinys. 1944 m. liepos 21 d. nauju Stalino pasirašytu Valstybės gynybos komiteto dekretu buvo įsakyta ištremti 86 000 turkų meschetų, kurdų ir chemčinų iš Gruzijos pasienio. Pasirengti šioms gaudynėms ir trėmimui prireikė itin daug laiko, nes minėtosios buvusios Otomanų imperijos tautos buvo nuo amžių įsikūrusios kalnuotose vietose, dalis jų gyventojų buvo klajokliai, įpratę laisvai keliauti per SSRS-Turkijos sieną. Operacija užtruko dešimt dienų: nuo 1944 m. lapkričio 15 iki lapkričio 25. Ją atliko 14 000 specialios NKVD kariuomenės vyrų. jai prireikė 900 „studebekerių" - sunkvežimių, kuriuos amerikiečiai tiekė lendlizu daugumai sąjungininkų kaip karo techniką!10
Lapkričio 28 d. raporte Stalinui Berija pasigyrė per dešimt dienų „ypatingai sunkiomis sąlygomis" pergabenęs 91 095 asmenis. Berija aiškino, kad visi tie asmenys, kurių 49% sudarė vaikai iki šešiolikos metų, buvo potencialūs turkų šnipai: „Didelė dalis šio rajono gyventojų susiję šeimyniniais ryšiais su Turkijos pasienio sričių gyventojais. Tie žmonės užsiiminėjo kontrabanda, rodė norą emigruoti ir tiekė naujokus tiek Turkijos žvalgybos tarnyboms, tiek palei valstybės sieną veikiančioms banditų gaujoms". Gulago specialių gyvenviečių skyriaus statistiniais duomenimis, iš viso per šią operaciją į Kazachstaną išvežta 94 955 žmonės. Nuo 1944 m. lapkričio iki 1948 m. liepos tremtyje mirė 19 540 meschetų, kurdų ir chemčinų, t. y. 21% visų ištremtųjų. Šitoks mirtingumas, per ketverius metus 20-25%, buvo maždaug vienodas visoms režimo „nubaustoms" tautoms11.
Atvykus šimtams tūkstančių žmonių, ištremtų pagal etninį kriterijų, speckolonistų kontingentas karo metais smarkiai išaugo: nuo 1 200 000 iki daugiau kaip 2 500 000. Iki karo didžiąją dalį speckolonistų sudarė išbuožintieji, bet paskui jų skaičius gerokai sumažėjo: karo pradžioje jų buvo dar apie 936 000, o 1945 m. gegužę - jau tik 622 000, nes dešimtys tūkstančių suaugusių vyrų, išskyrus išbuožintųjų šeimų galvas, buvo pašaukti į karo tarnybą. Mobilizuotųjų žmonos ir vaikai atgaudavo laisvo piliečio statusą ir būdavo išbraukiami iš speckolonistų sąrašų. Tačiau karo sąlygomis jie negalėjo išvykti iš paskirtos gyvenamosios vietos, juo labiau kad visas jų turtas, įskaitant namus, buvo konfiskuotas12.
Be abejo, niekada Gulago kalinių gyvenimo sąlygos nebuvo tokios baisios kaip 1941-1944 m. Badas, epidemijos, nežmoniškas išnaudojimas - tokia buvo kiekvieno zeko (kalinio) dalia, jam reikėjo kęsti badą, ligas, nuolat didinamas išdirbio normas, armijos informatorių, įpareigotų demaskuoti „kontrrevoliucines kalinių organizacijas", įskundimus, teismus ir sušaudymus be teismo.
Staigus vokiečių puolimas pirmaisiais karo mėnesiais privertė NKVD evakuoti daugelį kalėjimų, darbo kolonijų ir lagerių, kurie galėjo patekti į priešo rankas. 1941 m. liepą-gruodį į Rytus buvo perkelta 210 kolonijų, 135 kalėjimai ir 27 lageriai, t. y. iš viso apie 750 000 kalinių. Gulago viršininkas Nasedkinas savo ataskaitoje už „Gulago veiklą Didžiojo Tėvynės karo metais" tvirtino, kad „lagerių evakuacija apskritai praėjo organizuotai", tačiau pridūrė: „Kadangi trūko transporto, dauguma kalinių buvo evakuoti pėsčiomis, turėdami įveikti nuotolį, dažnai viršijantį tūkstantį kilometrų"13. Galima įsivaizduoti, kokie jie pasiekdavo kelionės galą! Jeigu lagerio evakuacijai pritrūkdavo laiko (o pirmosiomis karo savaitėmis taip nutikdavo gana dažnai), kaliniai būdavo sušaudomi. Šitaip buvo Vakarų Ukrainoje: 1941 m. birželio pabaigoje NKVD nužudė 10 000 kalinių Lvove, 1200 - Lucko kalėjime, 1500 - Stanyslavive, 500 -Dubne ir t. t. Užėmę Ukrainą, vokiečiai aptiko dešimtis žudynių vietų Lvovo, Žitomiro ir Vinicos rajonuose. Pasinaudodamos „žydų ir bolševikų žvėriškumų" pretekstu, nacistų „zonderkomandos" pasiskubino išžudyti dešimtis tūkstančių žydų.
Visi Gulago administracijos 1941 -1944 m. raportai pripažįsta, kad karo metais kalinių gyvenimo sąlygos lageriuose siaubingai pablogėjo14. Perpildytuose lageriuose kiekvienam kaliniui skiriamas „gyvenamasis plotas" sumažėjo nuo 1,5 m iki 0,7 m , o tai reiškė, kad kaliniai paeiliui miegodavo ant grindų, nes gultai tapo „prabanga", laikoma „darbo spartuoliams". „Maisto kalorijų norma" 1942 m., palyginus su prieškarine, sumažėjo 65%. Kaliniai turėjo badauti. 1942 m. lageriuose pasirodė šiltinė ir cholera: oficialiais duomenimis, tais metais nuo jų mirė apie 19 000 kalinių. 1941 m., vien tik darbo lageriuose (neskaitant kolonijų) užregistravus beveik 101 000 mirčių, metinis mirtingumas priartėjo prie 8%. 1942 m. Gulago lagerių administracija užregistravo 249 000 mirčių, taigi mirtingumas pasiekė 18%; 1943 m. buvo 167 000 mirčių, t. y. 17%15. Įskaitant kalinių egzekucijas, mirtis kalėjimuose ir darbo kolonijose, galima sakyti, kad vien 1941-1943 m. Gulage mirė apie 600 000 žmonių. Išlikę gyvi buvo visiškai nusibaigę. Administracijos duomenimis, 1942 m. pabaigoje „sunkų" fizinį darbą galėjo dirbti tik 19% kalinių, „vidutinį" - 17%, o 64% kalinių arba įstengė dirbti „lengvą fizinį darbą", arba buvo invalidai.
Tačiau ši, anot Gulago administracijos eufemizmo, „smarkiai pablogėjusi kontingento sveikatos būklė" netrukdė valdžiai išnaudoti kalinius ligi visiško jų išsekimo. Gulago viršininkas savo raporte rašė: „Nuo 1941 iki 1944 m. vidutinė vieno darbadienio vertė padidėjo nuo 9,5 iki 21 rublio". Šimtai tūkstančių kalinių buvo pasiųsti dirbti ginklų gamyklose vietoj mobilizuotų armijon darbininkų. Gulago vaidmuo karo ekonomikoje buvo labai svarbus. Pataisos darbų administracijos duomenimis, kai kuriuose pagrindiniuose ginklų gamybos, metalurgijos ir kalnakasybos sektoriuose kalinių darbo jėga pagamindavo ketvirtį produkcijos16.
Nepaisant „gero ir patriotiško" (sic) kalinių, kurių „95% dalyvavo socialistiniame lenktyniavime", elgesio, represijos neatslūgo - ypač prieš „politinius". Remiantis 1941 m. birželio 22 d. Centro komiteto priimtu dekretu, nė vienas „58", t. y. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį už „kontrrevoliucinius nusikaltimus", net pasibaigus jo bausmės laikui negalėjo būti paleistas į laisvę ligi karo pabaigos. Gulago administracija izoliavo specialiuose „sustiprinto režimo" lageriuose, kurie buvo išsidėstę atšiauriausiuose rajonuose (Ko-lymos ir Arkties), dalį politinių kalinių, nuteistų už tai, kad „priklausė trockininkų ar dešiniųjų organizacijai" ar „kontrrevoliucinei partijai", arba už „šnipinėjimą", „terorizmą", „išdavystę". Mirtingumas tuose lageriuose siekė 30% per metus. 1943 m. balandžio 22 d. dekretu buvo įvesta „sustiprinto režimo katorga" - tikros mirties stovyklos, kur kaliniai buvo engiami tokiomis sąlygomis, kurios jiems nepalikdavo šansų išlikti gyviems: alinantis dvylikos valandų per dieną darbas aukso, anglies, švino, radžio kasyklose, daugiausia Kolymos ir Vorkutos rajonuose17.
Per trejus metus, nuo 1941 m. liepos iki 1944 m. liepos, specialūs lagerių teismai paskyrė naujas bausmes daugiau kaip 148 000 kalinių, iš kurių 10 858 buvo sušaudyti. Tarp jų: 208 - už „šnipinėjimą", 4307 - už „teroristines diversijas", 6016 - už „sukilimo ar riaušių lageryje organizavimą". Anot NKVD, karo metais Gulago lageriuose buvo demaskuotos ir sunaikintos 603 „kalinių organizacijos"18. Tas skaičius pirmiausia turėjo įrodyti plačiai atnaujintų kadrų „budrumą", nes daliai specialios kariuomenės, saugojusios lagerius, buvo pavesta kitos užduotys - gaudynės ir trėmimai; tačiau tiesa ir tai, kad karo metais lageriuose įvyko pirmieji dideli sukilimai. Būta ir pirmųjų kolektyvinių pabėgimų.
Gulago Operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojo raportas apie Siblago lagerių būklę 1941 m. lapkričio 2 d.
Pagal informaciją, kurią NKVD Operatyvinis skyrius gavo iš Novosibirsko rajono, Siblagui priklausančiuose Achlursko, Kuznecko ir Novosibirsko skyriuose smarkiai padidėjo kalinių mirtingumas...
To didelio mirtingumo priežastis - masiškai plintančios tarp kalinių ligos ir, be abejo, bendras sulysimas, sistemingai trūkstant maisto sunkaus fizinio darbo sąlygomis, lydimas pelagros ir širdies veiklos su- silpnėjimo.
Kitos didelio sergamumo ir mirtingumo priežastys: pavėluotai ligoniams suteikiama medicinos pagalba, sunkūs darbai, prailginta darbo diena be papildomo maitinimo...
Konstatuojama daug mirčių, sulysimo ir epidemijų atvejų tarp kalinių, siunčiamų iš įvairių paskirstymo centrų į lagerius. Pvz., iš 539 žmonių, su konvojumi atgabentų 1941 m. spalio 8 d. iš Novosibirsko paskirstymo centro į Marinskojės skyrių, daugiau kaip 30% buvo nepaprastai sulysę dėl pelagros ir aptekę utėlėmis. Be nutremtųjų, į paskirties vietą buvo atgabenti šeši lavonai19. Naktį iš spalio 8 į 9 d. mirė dar penki žmonės. Ešelone, atvykusiame iš to paties paskirstymo centro į Marinskojės skyrių rugsėjo 20 d., 100% kalinių buvo aptekę utėlėmis; daugelis neturėjo apatinių baltinių...
Pastaruoju metu Siblago lageriuose demaskuota daug atvejų, kai sabotavo medicinos personalas, kurį sudarė kaliniai. Pvz., Ažero lagerio (Taiginsko skyrius) sanitaras, nuteistas pagal 58-10 straipsnį20, organizavo keturių kalinių grupę, kad sabotuotų gamybą21. Šios grupės nariai siuntė sergančius kalinius į pačius sunkiausius darbus, laiku jų negydė, tikėdamiesi šitaip sutrukdyti lageriui įvykdyti gamybos normas.
Gulago Operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas,
saugumo pajėgų kapitonas Kogenmanas
Iš tiesų, karo metais Gulago kontingentas gerokai pasikeitė. 1941 m. liepos 12 d. dekretu buvo paleista į laisvę ir iškart paimta į Raudonąją armiją daugiau nei 577 000 kalinių, nuteistų, kaip pripažino pati valdžia, „už nežymius nusižengimus: nepateisintas pravaikštas ar smulkias vagystes". Karo metais iš Gulago tiesiai į frontą iškeliavo 1 068 800 kalinių, įskaitant tuos, kurių bausmės laikas baigės22. 600 000 silpniausių ir menkiausiai prisitaikiusių prie negailestingų Gulago sąlygų išmirė per 1941-1943 metus. Kai lageriai ir kolonijos tuštėjo, paleidžiant iš jų nuteistus lengvoms bausmėms, juose liko ir išgyveno patys stipriausi ir ištvermingiausi - tiek politiniai, tiek kriminaliniai kaliniai. Nuteistų ilgalaikėms bausmėms (daugiau kaip 8 metams) pagal Baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį proporcija labai išaugo: nuo 27 iki 43% visų kalinių. Pasireiškusi jau karo pradžioje, ši evoliucija dar labiau išryškėjo 1944-1945 m. Po buvusio atoslūgio per tuos dvejus metus Gulago kontingentas klaikiai pašoko: nuo 1944 m. sausio iki 1946 m. sausio - daugiau kaip 45%23.
Kalbai pakrypus į 1945 metus ir įvykius Sovietų Sąjungoje, pasaulis dažniausiai prisimena tik paauksuotąją medalio pusę, spindinčią nors ir nusiaubtos, bet triumfuojančios šalies šlove. François Furet rašė: „1945 m. SSRS sujungia materialią galią su naujojo žmogaus mesianizmu". Niekas nemato - niekas nenori matyti - išvirkš-čiosios dekoracijų pusės, juoba kad ji rūpestingai slepiama. O kaip rodo Gulago archyvai, pergalės metai buvo kartu ir naujo sovietinės konclagerių sistemos apogėjaus metai. Taika, grįžusi išorės fronte, šalies viduje anaiptol nereiškė, kad valstybė sušvelnins ketverių karo metų iškankintos visuomenės kontrolę. Priešingai, 1945 m., Raudonajai armijai palengva žygiuojant į vakarus, valstybė vėl paėmė į savo rankas ir reinkorporuotus į SSRS regionus, ir milijonus sovietinių žmonių, kurie tam tikram laikui buvo atsidūrę „už sistemos ribų".
Teritorijos, aneksuotos 1939-1940 m. (Baltijos šalys, Vakarų Baltarusija, Moldavija, Vakarų Ukraina), didžiąją karo dalį išbuvusios už sovietinės sistemos ribų, patyrė antrąją sovietizaciją (po pirmosios - 1939-1941 m.). Ten kilo nacionaliniai judėjimai, priešinęsi sovietizacijai, o tai savo ruožtu sukėlė grandininę persekiojimų ir represijų reakciją. Pasipriešinimas aneksijai itin stiprus buvo Vakarų Ukrainoje ir Baltijos šalyse.
Pirmosios Vakarų Ukrainos okupacijos metais (nuo 1939 m. rugsėjo iki 1941 m. birželio) susiformavo gana stipri ginkluota pogrindinė organizacija: UNO - Ukrainos nacionalistų organizacija. Kai kurie jos nariai įstojo į SS dalinius kovoti su žydais ir komunistais. 1944 m. liepą, Raudonajai armijai pasiekus Ukrainą, UNO sudarė Aukščiausią Ukrainos išvadavimo tarybą. UNO vadovas Romanas Šuchovičius tapo Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) vadu. Ukrainos archyviniais duomenimis, 1944 m. rudenį joje buvo daugiau kaip 20 000 kovotojų. 1944 m. kovo 31 d. Berija pasirašė dekretą, įsakydamas suimti ir ištremti į Krasnojarsko sritį visus UNO ir UPA kovotojų šeimų narius, ir 1944 m. vasarj-spalį buvo išvežta 100 300 civilių: moterų, vaikų ir senių. Tuo pačiu laikotarpiu į nelaisvę buvo paimta 37 000 UNO ir UPA rezistentų. Juos išsiuntė į Gulagą. 1944 m. lapkritį mirus Monsinjorui Ščeptickiui, Ukrainos Unitų Bažnyčios metropolitui, sovietų valdžia privertė šią Bažnyčią susijungti su Stačiatikių Bažnyčia.
Norėdami iš pašaknų pakirsti bet kokį pasipriešinimą sovietizacijai, NKVD agentai eidavo į mokyklas, peržiūrėdavo mokinių, pradėjusių lankyti mokyklą prieškario metais, kai Vakarų Ukraina įėjo į „buržuazinę" Lenkiją, sąrašus, pažymių knygeles ir sudarydavo preventyviai areštuotinų asmenų sąrašus. Į tuos sąrašus pirmiausia įtraukdavo gabiausius mokinius, kurie jiems atrodė „potencialiai priešiški sovietų valdžiai". Vienas iš Berijos pavaduotojų, Kobulovas, savo raporte pažymi, kad tarp 1944 m. rugsėjo ir 1945 m. kovo Vakarų Baltarusijoje, kuri, kaip ir Vakarų Ukraina, buvo laikoma „sovietų valdžiai priešiškų elementų knibždėlynu", buvo suimta daugiau kaip 100 000 „dezertyrų" ir „kolaborantų". Labai fragmentiški statistiniai duomenys liudija, kad vien tik Lietuvoje nuo 1945 m. sausio 1 iki kovo 15 d. buvo 2257 „valymo operacijos".
Jų rezultatas - daugiau kaip 6000 žuvusių „banditų" ir daugiau kaip 75 000 suimtų „banditų, nacionalistinių grupių narių ir dezertyrų". 1945 m. iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 38 000 „socialiai svetimų elementų, banditų ir nacionalistų šeimų narių". Reikšminga, kad 1944-1946 m. ukrainiečių ir pabaltijiečių proporcija Gulage smarkiai padidėjo: atitinkamai +140% ir +420%. 1946 m. pabaigoje ukrainiečiai sudarė 23% lagerių kalinių, o pabaltijiečiai -apie 6%. Tai buvo labai didelis procentas, palyginus su tų tautų sudaroma sovietinių gyventojų dalimi.
1945 m. Gulagas plėtėsi ir įsiliejus šimtams tūkstančių žmonių, kurie buvo perkeliami iš „kontrolės ir filtracijos stovyklų". Tos stovyklos buvo įsteigtos 1941 m. pabaigoje, kaip ir Gulago darbo lageriai. Į jas patekdavo išvaduoti ar ištrūkę iš priešo rankų sovietiniai karo belaisviai, iškart įtariami kaip galimi šnipai ar bent jau „susitepę" tuo, kad kažkiek laiko prabuvo už „sistemos" ribų. Į tas stovyklas keliaudavo ir šauktinio amžiaus vyrai iš teritorijų, kurios buvo okupuotos priešo, nes jie irgi buvo laikomi įtariamais; seniūnai ir kiti asmenys, ėję okupacijos metais kokias nors pareigas, kad ir visai nereikšmingas. Oficialiais duomenimis, nuo 1942 m. sausio iki 1944 m. spalio per kontrolės ir filtracijos stovyklas perėjo daugiau kaip 421 000 žmonių24.
Raudonajai armijai žygiuojant į vakarus, atgavus dvejus ar trejus metus vokiečių okupacijoje išbuvusias teritorijas, išvadavus milijonus sovietinių karo belaisvių ir darbams į Vokietiją išvežtų SSRS piliečių, neatidėliotina tapo sovietinių kariškių ir civilių žmonių repatrijavimo sąlygų problema. 1944 m. spalį sovietinė vyriausybė įkūrė Repatrijavimo reikalų valdybą, kurios viršininku tapo generolas Golikovas. 1944 m. lapkričio 11 d. spaudoje paskelbtame interviu jis teigė: „Sovietų valdžiai rūpi nacistų vergijoje atsidūrusių vaikų likimas. Namie juos priims kaip tėvynės vaikus. Sovietinė vyriausybė mano, kad net tie sovietiniai piliečiai, kurie gresiant nacistų terorui padarė SSRS interesams priešingus veiksmus, neturės už juos atsakyti, jeigu jie yra pasirengę garbingai atlikti savo pilietinę pareigą, kai grįš į tėvynę". Šitoks pareiškimas, labai plačiai paskleistas, neišvengiamai suklaidino sąjungininkus. Kaip kitaip paaiškinti tą faktą, kad jie ėmė uoliausiai taikyti vieną iš Jaltos sutarties klauzulių, kurioje buvo kalbama apie visų sovietinių piliečių, „atsidūrusių už savo tėvynės sienų", repatrijavimą į SSRS? Nors sutartyje buvo numatyta, kad jėga bus išsiųsti tik tie, kurie vilkėjo vokiečių uniforma ar bendradarbiavo su priešu, visi sovietiniai piliečiai, atsidūrę „už SSRS sienų", buvo atiduoti NKVD agentams, turėjusiems pasirūpinti jų sugrįžimu.
Praėjus trims dienoms po karo veiksmų nutraukimo, 1945 m. gegužės 11 d. sovietinė vyriausybė įsakė įsteigti šimtą naujų kontrolės ir filtracijos stovyklų. Kiekvienoje iš jų turėjo būti dešimt tūkstančių vietų. Visus repatrijuotus sovietinius karo belaisvius turėjo „kontroliuoti" SMERŠ - kontržvalgybos organizacija, o civilius „filtravo" NKVD tarnybos. Per devynis mėnesius, nuo 1945 m. gegužės iki 1946 m. vasario, buvo repatrijuota daugiau kaip 4 200 000 žmonių: 1 545 000 karo belaisvių, likusių gyvų iš penkių milijonų, kuriuos buvo paėmę į nelaisvę nacistai, ir 2 655 000 civilių, išvežtų darbams arba pabėgusių į Vakarus vykstant mūšiams. Būtinai perėję kontrolės ir filtracijos stovyklą, 57,8% repatriantų, daugiausia moterys ir vaikai, gavo leidimą grįžti namo; 19,1% buvo išsiųsta į armiją, dažnai - į bausmės batalionus; 14,5% paskirta į „statybos batalionus", dažniausiai dvejiems metams; 8,6%, t. y. maždaug 360 000 žmonių, išsiųsta į Gulagą (dauguma - už „tėvynės išdavystę", baudžiamą nuo dešimties iki dvidešimties metų kalėjimo lageryje) arba į NKVD komendantūrą kaip speckolonistai25.
Ypatingo likimo susilaukė vlasovininkai, t. y. sovietiniai kareiviai, prisijungę prie sovietinio generolo Andrejaus Vlasovo, Antrosios armijos vado, vokiečių paimto į nelaisvę 1942 m. liepą. Dėl savo įsitikinimų, kaip antistalinistas, generolas Vlasovas sutiko bendradarbiauti su naciais, kad išvaduotų savo šalį nuo bolševikų tironijos. Vokietijos valdžios pritarimu Vlasovas įsteigė „Nacionalinį Rusijos komitetą" ir suformavo dvi ROA (Russkaja osvoboditelnaja armija - Rusijos išvadavimo armija) divizijas. Sutriuškinus nacistinę Vokietiją, sąjungininkai atidavė generolą Vlasovą ir jo karininkus Sovietų Sąjungai, ir jie buvo sušaudyti. Vlasovo armijos kareiviai, 1945 m. lapkritį paskelbus amnestiją, buvo šešeriems metams ištremti į Sibirą, Kazachstaną ir tolimąją Šiaurę. 1946 m. pradžioje Vidaus reikalų ministerijos perkeltųjų asmenų ir speckolonistų sąrašuose buvo 148 079 vlasovininkai. Tūkstančiai vlasovininkų, daugiausia puskarininkių, buvo apkaltinti išdavyste ir išsiųsti į Gulago darbo lagerius26.
Dar niekada „specialiose gyvenvietėse", Gulago kolonijose ir lageriuose, kontrolės ir filtracijos stovyklose ir sovietiniuose kalėjimuose nebuvo tiek žmonių kaip tais pergalės metais: iš viso - maždaug penki su puse milijono. Rekordas, kurį ilgam užtemdė pergalės spindesys ir „Stalingrado efektas". Antrojo pasaulinio karo pabaiga iš tiesų pradėjo maždaug dešimt metų trukusį laikotarpį, kai sovietinio modelio apžavams neatsispyrė dešimtys milijonų žmonių daugelyje šalių. Tas faktas, kad SSRS atidavė pergalei prieš nacizmą didžiausią duoklę, ir ne kuo kitu, o žmonių gyvybėmis, slėpė tikrąjį stalininės diktatūros veidą ir gynė režimą nuo įtarimo, kurį jis kadaise buvo užsitraukęs Maskvos procesais ir Vokietijos-SSRS paktu. Tačiau pergalės saliutų šviesoje tie laikai atrodė tokie tolimi...
1 N. Bugaj, L. Beria - I. Stalinu, „Soglasno vašemu ukazaniju", M., 1995, p. 27-55; N. Bugaj, 40-yje gody: „Avtonomiju Nemcev Povoižja likvidirovat", Istorija SSSR, 1991, Nr. 2, p. 172-182; J.-J. Marie, Les Peuples déportės d'Union Soviétique, Bruxelles, Comple-xe, 1995, p. 35-56.
2 N. Bugaj, op. cit., p. 56-220; N. Zemskov, art. cit., p. 8-17; M. Guboglo, A. Kuznecov (leid.), Deportacii narodov SSSR, 1930-yje gody - 1950-yje gody, dokumentų rinkinys, M., 1992; J.-J. Marie, op. cit., p. 57-128.
3 N. Bugai, op. cit., p. 153.
4 J.-J. Marie, op. cit., p. 81-82.
5 Ibid., p. 103.
6 Ibid., p. 66.
7 Ibid., p. 64-65.
8 V. Zemskov, art. cit., p. 9.
9 J.-J. Marie, op. cit., p. 107-108.
10 N. Būgai, Nado..., op. cit., p. 153-156.
11 V. Zemskov, art. cit., p. 9.
12 V. Zemskov, „Kulackaja ssylka“ nakanune i v gody Velikoi Otečestvennoi voiny, Sociologičeskije Issledovanija, 1992, Nr. 2, p. 3-26.
13 GARF, 9414/1/330/56-62.
14 N. Werth, G. Moullec, op. cit., p.379-391; E. Bacon, The Gulag at War: Stalin's Forced Labor System in the Liglit of the Archives (London, 1994).
15 V. Zemskov, Gulag, Sociologičeskije Issledovanija, 1991, Nr. 6, p. 14-15.
16 E. Bacon, The Gulag at War, op. cit.
17 J. Rossi, Spravočnik po Gulagu, M., 1991.
18 GARF, 9414/1/68/1-61, cit. Istoričeskij Archiv, 1994, Nr. 3, p. 61-86.
19 Pastraipa pabraukta pieštuku; paraštėje pieštuku parašyta: „Kyla klausimas, kuriam galui juos gabenti į paskirties vietą?"
20 Baudžiamojo kodekso 58-ajame straipsnyje buvo kalbama apie visus „kontrrevoliucinius nusikaltimus". Jį sudarė ne mažiau kaip keturiolika pastraipų. Lageriuose politiniai kaliniai buvo vadinami „58". 58-10 pastraipoje buvo kalbama apie „propagandą arba agitaciją nuversti ar susilpninti sovietų valdžią". Už „grupinę propagandą" bausmių skalė buvo labai plati: nuo trejų metų lagerio iki mirties bausmės.
21 Pastraipa pabraukta pieštuku, o paraštėje pieštuku prirašyta pastaba: „Reikia juos teisti antrą kartą arba perduoti OS" (NKVD Ypatingajam pasitarimui, neteisminiam organui, jpareigotam bausti už „kontrrevoliucinius nusikaltimus").
22 GARF, 9414/1/330/56-62.
23 V. Zemskov, art. cit., p. 8.
24 V. Zemskov, art. cit., p. 4.
25 Sociologičeskije Issledovanija, 1991, Nr. 7, p. 4-5.
26 Deportaciji narodov, op. cit., p. 162.
