Partizanai: Istorija ir dabartis

LLA VYTIES (VYTENIO) RINKTINĖ

Aurelija Malinauskaitė

1944 m. liepos mėn. į Lietuvos teritoriją įsiveržė sovietų armija. Vokiečiai traukėsi į Vakarus. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje fronto linija nusistovėjo ties Žagare-Kuršėnais, palei Ventos ir Dubysos upes. Spalio pradžioje ties Kuršėnais sovietai pralaužė vokiečių gynybą ir greitai buvo okupuota visa Lietuva. Dar vasarą krašte kilo masinis pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai.

Vokiečių okupacijos metais, vykstant antinaciniam judėjimui, Lietuvoje jau veikė politinė karinė organizacija Lietuvos Laisvės Armija. 1943 m. ji įkūrė 4 apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Prasidėjus kitai sovietų okupacijai, LLA buvo pasiruošusi kovai naujomis sąlygomis. LLA vado 1944 m. liepos 20 d. įsakymu organizacija padalinta į du sektorius: VS (veikiantį) ir OS (organizacinį)¹. VS nariai - vanagai-partizanai - pagrindinė pasipriešinimo jėga, OS - tai rezervas, legaliai gyvenantys asmenys, atliekantys ryšių aprūpinimo, žvalgybos ir kt. funkcijas. Pagrindinis LLA tikslas buvo Lietuvos laisvės iškovojimas ir valstybės atstatymas².

1944 m. liepos pabaigoje-rugpjūčio pradžioje LLA Šiaulių apygarda veikė kaip gerai organizuota struktūra. Mat vakarinė Lietuvos dalis dalis (kuri priklausė LLA Šiaulių apygardai) dar nebuvo sovietų okupuota, joje veikimo sąlygos buvo palankesnės. Į Šiaulių LLA apygardą įėjo Šiaulių, Telšių, Mažeikių, Kretingos, Tauragės aps. bei joms prilygintos Kuršėnų ir Radviliškio LLA apylinkės³. LLA Kuršėnų rinktinės pagrindą sudarė kuršėniečio mokytojo Stasio Jarmalos vadovaujama pogrindžio organizacija - Vytauto Didžiojo sąjunga. Liepos pabaigoje ji perėjo į LLA, o rugpjūčio mėn. Kuršėnų vls. Pažižmėlių miške jau buvo apie 45 partizanai⁴.1944 m. rugpjūčio mėn. LLA Šiaulių apygardos štabo pareigūnai inspektavo vanagų rinktines. Jie Kuršėnų rinktinės vadu vietoje LLA apylinkės štabo vado S.Jarmalos paskyrė ltn.Česlovą Čekanauską⁵. 1944m. gruodžio mėn. pagal LLA Saturno (Šiaulių) apygardos vado įsakymą Nr.4 apygardos ribose turėjo veikti l-oji Štumbro (Šiaulių), 2-oji Vilko (Telšių) ir kt. rinktinės.

Be antisovietinio pasipriešinimo organizavimo “iš viršaus”, procesas gaivališkai vyko “iš apačios”. Kuršėnų krašte miškuose telkėsi nuo mobilizacijos besislapstantys vyrai, savanoriai, inspiruojami patriotinių jausmų, bei asmenys, nepaklusę sovietų kareivių savivalei bei terorui. 1944 m. rudenį Kuršėnų partizanai buvo priversti veikti pafrontės sąlygomis.

1945 m. iš sausio 19 į 20 naktį desantu iš lėktuvo nuleista 4parti-zanų grupė. Lakūnui suklydus, desantas nusileido ne Kuršėnų krašto miškuose, o Tauragės apskrityje. Kuršėnų grupę sudarė LLA nariai, baigę vokiečių karinės žvalgybos - Abvero mokyklą FAK-210: Vytautas ir Henrikas Chaleckai, Algimantas Kapturauskas ir Zenonas Rombergas⁶. Jų veiklos tikslas - įsijungti į ginkluotą pasipriešinimą. LLA Kuršėnų apylinkės partizanus organizuoti ir jiems vadovauti ėmė broliai Chaleckai, kilę iš Kuršėnų. Mokytojas Henrikas Chaleckas gimė 1918 m., jo brolis tarnautojas Vytautas gimė 1924 m. Nacių okupacijos metais abu gyveno Kuršėnuose, V.Chaleckas dirbo valsčiaus administracijoje. 1944 m. judant frontui, jie pasitraukė į Vakarus į Abvero mokyklas. Tėvas Jonas Chaleckas nepriklausomybės metais tarnavo Lietuvos pasienyje, turėjo kapitono laipsnį. Chaleckų vadovaujami partizanai veikė grupėmis Kuršėnų, Užvenčio, Luokės, Papilės vls. H.Chaleckas-Tigras vadovavo apie 15 partizanų štabo apsaugos būriui. Jis tiesiogiai palaikė ryšius su LLA Saturno (Šiaulių) apygardos štabu⁷.

1945 m. balandžio mėn. buvo suimta LLA Šiaulių apygardos vadovybė, tačiau netrukus štabas buvo atkurtas ir tų pačių metų birželio mėn. vėl saugumo sunaikintas. Kūrėsi kitos, labiau prisitaikančios prie naujų sąlygų vadovaujančios struktūros. Vieno iš LLA vadų Adolfo Kubiliaus-Vaišvilos iniciatyva 1945 m. kovo pradžioje buvo sudarytas LLA Žemaičių legiono štabas. Jis perėmė dalį LLA Šiaulių apygardos funkcijų. Legionui vėliau priklausė Telšių, Kretingos, Mažeikių, Tauragės aps. ir vakarinė Šiaulių aps. dalis. Šie organizaciniai pokyčiai, matyt, pasiekė ir Kuršėnų partizanus. 1945 m. gegužės mėn. pradžioje Stumbro (Šiaulių) rinktinės, buvusios LLA Kuršėnų apylinkės štabo viršininkas Š.Jarmala-Briedis su H.Chalecku-Tigru surengė pasitarimą, kuriame dalyvavo Liūto, Gedimino, Tigro, Ąžuolo grupių partizanai. Liūto būriui, veikusiam Luokės vls. Ilgšilio miške ir Raudėnų apyl. Girlaukės, Medragių, Šeškių k., vadovavo Stasys Norkus. Tigro būriui, veikusiam Kuršėnų vls. Pažiužmės miške, Luokės vls. Petrikių k., vadovavo Antanas Šimkus-Tigras. Ąžuolo būriui - Leistrumas. Gedimino būriui, vei-kusiam Luokės vls. Užpelkių, Gintenių k. apylinkėse - Antanas Spirgys-Lakštingala ⁸.

Per 1945 m. pirmąjį pusmetį okupacinė valdžia skelbė ne vieną amnestiją, tačiau partizanų skaičius nemažėjo, jų veiksmai aktyvėjo. Miško brolių susidūrimai vyko Luokės ir Kuršėnų vls. paribių miškuose. 1945 m. balandžio mėn. buvo organizuota pasala Kuršėnų stribams, trys nukauti. Nors gegužės mėn. ir baigėsi Antrasis pasaulinis karas, besislapstantys nuo mobilizacijos vyrai registruotis neskubėjo. Žemaitijoje, kur partizaniniam judėjimui didžiausią įtaką darė LLA statutinės nuostatos, registracija be partizanų vadų leidimo buvo draudžiama. 1945 m. birželio mėn. Žemaičių legiono Margio rinktinėje, veikusioje vakarinėje Šiaulių aps. dalyje, buvo apie 200 kovotojų⁹. Rinktinę sudarė Kuršėnų, Šaukėnų, Užvenčio, Luokės valsčių partizanai.

1945 m. okupantai vykdė plačią karinę kampaniją prieš partizanus, jų šeimos narius bei rėmėjus. Siekdami įbauginti vietinius gyventojus, kareiviai degino sodybas, plėšė jų turtą. 1946 m. birželio mėn. pradėjo tremti gyventojus. 1945 m. liepos mėn. iš 31 į rugpjūčio 1 naktį Kuršėnų vls. Švendrių k. įvyko baisi tragedija. NKVD iš areštuoto partizano sužinojo, jog minėtame kaime Klemanskio sodyboje yra bunkeris. Leningrado fronto užnugario apsaugos junginio 217-ojo pasienio pulko 1-asis batalionas (apie 60-70 kareivių) surengė operaciją¹⁰. Tą kartą buvo sudegintos dvi sodybos, žuvo 7 žmonės. Apie šį įvykį pasakoja Kazys Klemanskis (g.1927 m.): “ Mūsų sodyba buvo ant kalniuko pamiškėje. Šeimoje buvo keturi vaikai, brolis Stasys Klemanskis slapstėsi nuo sovietinės armijos. Enkavedistai į sodybą atėjo prieš saulėlydį. Trobos viduje pradėjo mus kamantinėti, man ir tėvui rankas surišo už nugaros. Paskui visus išvarė į kiemą. Atrišo rankas. Enkavedistai trenkė man buože į krūtinę. Ir vėl suvarė atgal į jau padegtą trobą. Prieš tai nušovė šunį, išvarė gyvulius. Pirmiausia padegė ūkinius pastatus. Lipskių sodyba jau degė. Troboje visi sugulėme ant grindų. Pradėjo šaudyti pro langus. Aš, tėvas ir keturiolikmetis Alfukas nubėgome į kaminą. Alfukas kažkur pasiliko. Aš ir tėvas ištrukome pro duris, esančias kamine ir vedančias į kitą kiemo pusę. Pasileidome bėgti link kūtės. Už kūtės peršovė bėgantį tėvą. Aš pasileidau per rugių lauką į Vilimienės sodybos pusę. Bėgau susilenkęs, o kulkos lėkė pro ausis. Atsisukau-jauja, troba ir visa sodyba degė. Nubėgau į mišką, įkritau į duobę ir taip išsigelbėjau”¹¹.

Sudegė senasis Adomas Lipskis (g.1874 m.), motina Julija Lips-kienė (g.1894 m.), kareiviai nužudė sūnų Viktorą Lipskį (g.1926 m.). Sudegė Ona Klemanskienė (g.1900 m.), dukra Joana Klemanskytė (g.1921 m.), sūnus Alfonsas Klemanskis (g.1931 m.), nužudytas tėvas Antanas Klemanskis (g.1898 m.). Lipskius ir Klemanskius palaidojo Raudėnų kapinėse.

Rudeniop Margio rinktinės partizanai taip pat patyrė skaudžių nuostolių. 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo sužeisti broliai Chaleckai. Spalio mėn. suimti 32 partizanai, daugiausia iš Gedimino būrio, veikusio Luokės vls¹². Neaiškus buvo ir Margio rinktinės vadovybės klausimas. Vado praktiškai nebuvo. Ryšiai su LLA Žemaičių legiono štabu buvo nutrūkę. Buvęs rinktinės štabo viršininkas S.Jarmala-Briedis gyveno legaliai. Jis išvengė 1945 m. birželio mėn. areštų, kai buvo likviduotas LLA Šiaulių (Saturno)apygardos štabas¹³.

1946 m. pradžioje LLA Žemaičių legiono vado mjr.Jono Semaškos-Liepos nurodymu buvo sudarytas naujas rinktinės štabas. Jam vadovavo S.Jarmala-Briedis. Rinktinės štabui priklausė Jurgis Keras-Bijūnas, kpt.Jonas Chaleckas, broliai H.Chaleckas-Tadas ir V.Chaieckas-Chirurgas, Klimaitis ir kt¹⁴. Rinktinės veiklos ribos apėmė Šiaulių aps. Kuršėnų, Papilės, Gruzdžių, Tryškių, Užvenčio, Šaukėnų vls. ir net Telšių aps. Luokės vls. Šių valsčių miškuose bazavosi V.Chalecko-Aitvaro, J.Kero-Bijūno, Juozo Einingio-Kirgyzo, Kazio Vengrio-Prancūzo, Kosto Mačiulio-Kosto vadovaujami būriai ar kuopos.

S.Jarmala-Briedis, Barzda, Audrūnas gimė 1908 m. Alytaus aps. Mokytojavo Šiaulių aps. Lygumų miestelyje, nacių okupacijos metais - Kuršėnuose. LLA narys, Kuršėnuose suorganizavo pogrindinę organizaciją Vytauto Didžiojo sąjungą. Vadovavo LLA Kuršėnų apyl., buvo LLA Stumbro (Šiaulių) rinktinės štabo viršininku. 1946 m. spalio mėn. S.Jarmala, kilus nesutarimams su broliais Chaleckiais dėl partizaninės kovos formų, buvo pakeistas, įsigijo dokumentus ir pasitraukė iš Kuršėnų krašto¹⁵. Tais pačiais metais jis pradėjo dirbti Eržvilko gimnazijoje, nuo 1948 m. jai vadovavo. S.Jarmala palaikė ryšius su Kęstučio apygardos partizanais, bendradarbiavo jų leidžiamoje spaudoje. 1949 m. liepos 2 d. buvo suimtas. Jam pavyko ištrūkti. S.Jarmala pabėgo pas partizanus. Apygardos štabe pasižymėjo kaip spaudos darbuotojas. Žuvo 1949 m. Pašaltuoniu apyl.¹⁶

1946 metais jau buvo susiformavusios apygardos, rinktinės. 1946 m. balandžio mėn., sėmus Žemaičių legiono vadus, buvo sudarytas naujas štabas. Minėta struktūra ėmė veikti kaip LLA Žemaičių apy-garda. Dar 1945 m. pabaigoje buvo suformuota Vyties rinktinė. Šaltiniuose įvairuoja du pavadinimai: LLA Vytis ir Vytenis. Pirmuoju atveju MGB (MVD) dokumentuose nurodoma, jog suformuota Šiaulių LLA rinktinė Vytis¹⁷. Kitu atveju 1948 m. paimtas gyvas rinktinės rajono vadas Antanas Navickas-Vilkas nurodė Vytenio rinktinės pavadinimą¹⁸.

Kaip jau minėta, rinktinės štabe kilo nesutarimų. 1946 m. spalio mėn. Š.Jarmalą pakeitė J.Keras-Bijūnas. J.Keras gimė 1905 m. Šiaulių aps. Šaukėnų vls. Nuo 1936 m. dirbo Žagarėje policijos viršininku, vėliau buvo perkeltas į Kuršėnus. 1941 m. repatrijavo į Vokietiją (jo žmona buvo vokietė). 1942 m. grįžo į Lietuvą ir vadovavo Kuršėnų policijai¹⁹. Antrą kartą sovietams okupavus kraštą, pasitraukė į mišką.

1946 m. pradžioje partizanai aktyviai dalyvavo antirinkiminėje kampanijoje. Vasario mėn. vyko “rinkimai” į SSRS Aukščiausiąją Tarybą. Laisvės kovotojai gaudavo nurodymus trukdyti “rinkimus”. Nors “rinkimų” metu okupacinė valdžia ir sustiprindavo apsaugą, 1946 m. vasario 16 d. septyni partizanai Kuršėnų vls. Kubelių k. sunaikino rinkiminį punktą, atėmė rinkėjų sąrašus²⁰. Palaipsniui partizaniniame kare vis didesnį svorį įgavo ideologinė kova su sovietizacija. Tam tarnavo spauda. Rinktinė leido laikraštį “Vytis”, tačiau dėl spaudos priemonių trūkumo jis išeidavo nereguliariai²¹. LLA Vytenio rinktinės 1946 m. spalio 1 d. leidinyje “Atsišaukimas į bolševikų suklaidintus lietuvius” buvo rašoma: “Dabartinių mūsų tautos ir valstybės okupantų - raudonųjų budelių tikslas galutinai palaužti mūsų krašto ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, apiplėšiant ir sužlugdant tautos ūkį ir persunkiant bolševikiška idealogija mūsų tautinę sąmonę, paminant po kojų tautinę mūsų kultūrą bei jos pradus. Mokslas, menas, politinis auklėjimas < > naudojami tam, kad jų pagalba greičiau iš mūsų sąmonių išgyvendintų tikrąją tėvynės meilę, religiją, tautinį jausmą, kad mūsų šventoji Motina Lietuva virstų bolševikiška provincija ir barbariškų terorų arena mūsų atžvilgiu”²².

Pagal LLA programinį paskirstymą Žemaičių legionui turėjo priklausyti Joniškio ir Šiaulių apskrityse veikusios partizanų karinės formuotės. Legiono - vėliau apygardos vadovybė siekė išlaikyti ryšius ir vadovauti šiems junginiams. Ji siuntė instrukcijas, įsakymus bei nurodymus. 1947 m. pavasarį Šiaulių aps. Gulbino miške J.Keras-Bijūnas susitiko su Gruzdžių, Papilės, Kruopių vls. veikusių būrių vadais ir informavo, kad jie priklauso jo vadovaujamai rinktinei²¹. 1946-1948 m. Lietuvoje vyko ryškūs partizaninių struktūrų vienijimosi ir centralizacijos procesai. Laisvės kovotojų vienijimo centru tapo Jungtinės Kęstučio apygardos (Pietų Žemaitija) vadovybė. Apygarda sujungė Šiaulių, Joniškio aps. veikusias rinktines. 1947 m. Žemaičių apygardos štabe įvyko skilimas. Šia situacija tuoj pasinaudojo saugumas: MGB agentūros veiklos išdavoje patys partizanai, vadovaujami kpt. J.Ivanausko-Vyganto, sušaudė apygardos vadu pasiskelbusį KJuozaitį-Meteorą. 1947 m. spalio mėn. buvo suimtas J. Ivanausko vadovaujamas Žemaičių apygardos štabas²⁴.

1947 m. nesėkmingi buvo ir J.Kero-Bijūno rinktinei: žuvo daug partizanų. Joje veikė keletas rajonų, kuriems priklausė šie būriai: V.Chalecko-Aitvaro 12 partizanų, S.Norkaus-Jurgio 10 partizanų,K.Vengrio-Prancūzo 8 partizanų, Alfonso Vodeikio-Balandžio 6 partizanų ir Leono Misiūno 6 partizanų. Rinktinės štabas tuo metu bazavosi Kuršėnų vls. Pamockės k. apylinkėse²⁵.1947 m. vasario 12 d. Kuršėnų vls. Butkaičių k. buvo organizuota čekistų operacija. Tada žuvo būrio vadas S.Norkus-Sakalas (g.1910 m.), jo brolis Jonas Norkus-Arūnas (g.1920 m.) iš Kuršėnų vls. Marmių k., Teodoras Kybartas-Daktaras iš Padubysio vls. Viekviedžių k. Paimtas gyvas sužeistas Bronius Kaulinis-Tigras (g.1922 m.) iš Padubysio vls. Stonaičių k. Emilija Kaulinytė-Lakštingala (g.1929 m.) apie šį įvykį pasakojo: “1947 m. vasario 16 d. išvakarėse į Butkaičių k. atšvęsti Nepriklausomybės šventės atėjo Sakalas su savo vyrais. Ir čia, kaip vėliau išaiškėjo, buvo suregzta išdavystė. Taigi visi atėjusieji išsiprausė pirtyje, gerai įsiklausė, ar negirdėti kaime šunų lojimo, ir susėdo už stalo. Sukalbėjo partizanų maldą ir ėmė šnekučiuotis. Kadangi lauke buvo labai šalta, sargybinis kas 10-20 min. išeidavo pasiklausyti, ar kaime ramu. Greitai sargybinis sugrįžo ir pranešė, kad nuo miško pusės girdėti šunų lojimas ir nakties tamsoje blykstelėjo metama papiroso nuorūka. Tuoj vadas Sakalas įsakė pasiruošti kovai. Už keliolikos minučių pasigirdo beldimas į uždaras langines ir rusiška šnekta.

Sakalas ir Vitalijus (Kajetonas Matijošaitis — A.M.) pasitarę, nusprendė veržtis dviejomis kryptimis: Sakalo vyrai — Tigras, Daktaryčia, Arūnas su galingesniais ginklais-kulkosvaidžiais turėjo trauktis miško pusėn, o Vitalijus, Vėtra (Zigmas Jonaitis - A.M.), Žaibas (Juozas Kazlauskas - A.M.) ir kt. - į lauko pašlaitę. Sakalas tarpduryje kulkosvaidžiu dengė šokančius pro langus partizanus. Jie šliaužė sniegu ir nešaudė. Enkavedistai, iššovę raketą, pradėjo kovą. Sakalui pavyko pašalinti jų kulkosvaidininką ir su savo grupe perbėgimais išsiveržė iš sodybos į laukus miško link. Vitalijus su savo vyrais nušliaužė į pakalnę. Jie suprato, jog apsupta buvo tik iš miško pusės ir Sakalo partizanams padėti nebegalės, nes užstojo sodybos pastatai. Enkavedistai leido Sakalui priartėti arčiau miško, kur buvo sutelkta daugiausia kareivių ir raketomis apšvietė visą kovos lauką. Žuvusius partizanus enkavedistai nuvežė į Kuršėnus ir suguldė prie stribyno būstinei. Vitalijaus grupei laimingai, be persekiojimo pavyko pasitraukti”²⁶.

Žūtys tęsėsi. Saugumo agentas Gužutis išdavė, kad Kuršėnų vls. Ožkėnų k. J.Glodenio sodyboje yra užėję partizanai. 1947 m. gegužės 3 d. organizuotos čekistų operacijos metu žuvo rinktinės štabo viršininkas Petras Baranauskas-Šešupė (dirbęs Kuršėnuose kooperatyvo buhalteriu), kuopos vadas Jonas Klimaitis-Izidorius ir paimtas gyvas partizanas Antanas Šimkus (iš Ožkėnų k., buvęs policininkas)²⁷. 1947 m. liepos 10 d. Kuršėnų vls. Pakepštenių k. buvo nukautas rinktinės štabo pareigūnas Alfonsas Vodeikis-Balandis, partizanai Rupšys ir kitas neatpažintas asmuo. 1947 m. spalio 21 d. Šaukėnų vls. Pusgudžių k. susišaudymo metu žuvo rinktinės štabo viršininkas Kazys Baltrušaitis-Povas (g.1912 m.)²⁸. K.Baltrušaitis, kilęs iš Kuršėnų vls. Repšių k. nepriklausomybės, metais tarnavo pasienio policijoje, vokietmečiu - Vilniuje geležinkelio policijoje. Tą kartą Pusgudžių k. Žukausko sodyboje kartu su K.Baltrušaičiu buvo nušauti dar du partizanai: A.Bajoras-Šarūnas iš Kirklių k. ir Banys. 1947 m. lapkričio 11 d. žuvo Papilės vls. veikusio partizanų būrio vadas Kazys Vengris-Prancūzas (g.1917 m.) iš Papilės vls. Strazdų k²⁹. Taigi 1947 m. MGB sudavė stiprų smūgį J.Kero-Bijūno vadovaujamai rinktinei. 1947 m. spalio mėn. buvo nukauti 2 rinktinės štabo viršininkai, 2 rajono vadai, 3 kuopos vadai, 5 eiliniai partizanai, areštuota 30 ryšininkų bei rėmėjų³⁰.

Šias netektis nulėmė aktyvėjanti MGB agentų veikla. Agentūra

□ Kazys Baltrušaitis-Povas, rinktinės štabo viršininkas. Fotografuota 4-ame dešimtmetyje

□ Antanas Navickas-Vilkas, rajono vadas. Karlagas. 1956 m.

□ Stasys Norkus-Sakalas. Vytenio rinktinės būrio vadas. Fofografuota 1932 m.

buvo pagrindinė emgėbistų veiklos priemonė. Prieš šnipus ir išdavikus pirmiausia buvo nukreiptas partizanų ginklas. 1947 m. balandžio mėn. pabaigoje Kuršėnų vls. Numšių k. apylinkėse buvo nukauti 5 rinktinės partizanai, sužeistas partizanas Jonas Bielskis pasitraukė ir slapstėsi. Jo tėvas Bonifacas Bielskis, Kuršėnų vls. Leičių k. ūkininkas, buvo MGB Kuršėnų vls. poskyrio informatorius, slapyvardžiu Patrijotas. B.Bielskis nurodė emgėbistams partizanų bunkerius, kuriuose buvo rasti ginklai ir dokumentai. Patrijotas prikalbino ir sūnų legalizuotis. 1947 m. rugpjūčio 23 d. partizanų Karo lauko teismo nuosprendžiu buvo sušaudyta visa šeima: tėvas, motina, sūnus Stasys, dukra Aldona ir legalizavęsis partizanas Jonas Bielskis. Saugumiečiai šį įvykį vertino taip: “Kadangi šeima išžudyta dėl to, kad sūnus Bielskis legalizavosi ir banditai bijojo, jog jis gali išduoti visus bunkerius ir ryšininkus, o informatorius Patrijotas vengdavo pateikti MGB smulkius duomenis apie Chalecko grupės dislokacijos vietą, mes šios žmogžudystės nelaikome banditizmu”³¹.

Partizaninio karo sąlygomis sunku buvo surinkti tikslius duomenis apie agentus, be to, saugumas pakišdavo nekaltus arba jiems neįtikusius asmenis. Matyt, taip atsitiko su partizanų rėmėjo Juozo Poškaus šeima Kuršėnų vls. Pažiužmės k. MGB operatyviniai darbuotojai numatė per agentą Liepą, kuris tuo metu vaikščiojo kartu su rinktinės kovotojais, įteigti partizanams, jog J.Poškus yra MGB patikimas žmogus. Taip sustiprinti Liepos pasitikėjimą. Rėmėjas jokių žinių apie partizanus neteikė. 1947 m. spalio 24 d. J.Poškus buvo sušaudytas. Emgėbistai konstatavo: “Visiškai tikėtina, kad Poškaus žmogžudystė yra mūsų numatytos legendos įgyvendinimas”³². Taip buvo kompromituojami partizanai gyventojų akyse.

Tuo metu ne tik stiprėjo MGB spaudimas, bet ir 1947 m. gruodžio mėn., 1948 m. gegužės mėn. prasidėjo partizanų, jų rėmėjų ir ūkininkų šeimų trėmimai. Per masinį 1948 m. gegužės mėn. vežimą iš Kuršėnų aps. išvežtos 166 šeimos, iš viso 632 žmonės¹¹. 1948 m. prasidėjo kolektyvizacija, ardžiusi lietuvių tautos materialinės gerovės pagrindą - žemės nuosavybę, keitusi įprastą gyvenimo sanklodą. Partizanai neigiamai vertino šiuos procesus, kurie buvo nukreipti prieš Lietuvos gyventojus ir juos pačius. Partizaninio karo sąlygos darėsi vis sudėtingesnės. Saugumo agentų pragaištinga veikla tęsėsi.

1948 m. gegužės mėn. Šiaulių aps. MGB skyriaus darbuotojai

□ Broliai Matijošaičiai. Dešinėje rinktinės štabo viršininkas Juozas Matijošaitis-Meška. 1939 m.

□ Stasys Matijošaitis-Vijūnas. Fotografuota 5-ame dešimtmetyje.

užverbavo agentą Arą (g.1893 m.) iš Kurtuvėnų vls. Jis pažinojo Antano Navicko-Vanago grupės rėmėjus. Aras ieškojo ryšių su partizanais. Tam tarnavo legenda, jog jo sūnus ruošiasi pabėgti iš tremties, įsigyti fiktyvius dokumentus ir įstoti į partizanų būrį. Agentas panaudojo rėmėją V.Lapuką "tamsoje" (t.y., jam nesuvokiant) ir sužinojo, kad Kuršėnų vls. Akmenaičių k. miške yra partizanų buvimo vieta³⁴. Tais pačiais metais MGB Kuršėnų aps. skyrius dirbo su agente B.M. (pavardė žinoma - A.M.). Ji 1948 m. gegužės mėn. informavo saugumą, jog miške tarp Akmenaičių ir Laumakių k. yra partizanų bunkeris, kuriame slapstosi J.Keras-Bijūnas. MGB Šiaulių aps. operatyviniai darbuotojai, pridengę agentės informaciją Aro pranešimu ir suderinę veiksmus su Kuršėnų emgebistais, organizavo operaciją. 1948 m. gegužės 26 d. per susišaudymą kareiviai nužudė du partizanus, penki sėkmingai pasitraukė į Žigančių miškus. Kuršėnuose buvo išniekinti rinktinės vadas J.Keras-Bijūnas ir rinktinės štabo viršininkas Juozas Matijošaitis-Meška³⁵. J.Matijošaitis gimė

1920 m. Kuršėnų vls. Gilaičių k. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Antrosios okupacijos metais slapstėsi, vėliau išėjo į mišką.

Žuvus Vytenio rinktinės vadovybei, organizaciniai procesai nesutriko. Rinktinėje veikė 3 rajonai, kiekviename buvo apie 30 partizanų³⁶. 1948 m. liepos mėn. naujasis rinktinės vadas Dailidė paskyrė A.Navicką-Vanagą l-ojo rajono vadu. Per 1948 m. pusmetį nežuvo nei vienas rajono partizanas, į saugumo nagus neįkliuvo nei vienas ryšininkas.

Nors 1948 m. karo persvara krypo laisvės kovotojų nenaudai, partizanai tikėjo tarptautine teise ir išsivadavimo viltis siejo su tarptautiniais įvykiais. Jie manė, jog 1947-1948 m. ginkluotą konfliktą išspręsti gali padėti Vakarai. Laisvės kovotojai kūrė mobilizacinius planus ir tam ruošėsi. 1948 m. tęsėsi centralizacijos procesai Lietuvos partizaniniame judėjime. Tais pačiais metais gegužės mėn. buvo įkurta Vakarų Lietuvos sritis (Jūra). Deklaracija apie įkūrimą pasirašė trijų apygardų (Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių) vadai. Srities vadas, vienas iš pagrindinių partizaninio judėjimo centralizacijos iniciatorių Jonas Žemaitis-Vytautas savo pareigas birželio mėn. perleido Žemaičių apygardos vadui Aleksandrui Milaševičiui-Ruoniui. Žemaičių apygardai ėmė vadovauti apygardos štabo viršininkas Vladas Montvydas-Žemaitis. Ją sudarė Vytenio, Šatrijos (veikė Telšių aps.) Kardo (veikė Kretingos aps.) rinktinės³⁷.

1948 m. rugpjūčio 7-8 d. buvo planuojamas naujojo rinktinės vado Dailidės, rinktinės rajonų vadų bei štabo pareigūnų susitikimas su Žemaičių apygardos vadu V.Montvydu-Žemaičiu. Į Užvenčio vls. Vilkduobės mišką susirinko: rinktinės vadas Dailidė, štabo viršininkas V.Chaleckas-Aitvaras, štabo žvalgybos skyriaus viršininkas Stasys Jagminas-Sakalas, rajono vadas A.Navickas-Vanagas, kuopos vadas Petras Vilbasas-Bimbalas, partizanai: K.Matijošaitis-Vitalijus, Z.Jonaitis-Vėtra, Stasys Stašinskas-Patašonas, Aleksas Valčiukas-Machajadnas, Saulius ir kt³⁸. 1948 m. rugpjūčio 7 d. į Šiaulių MGB skyrių prisistatė tik nuo tų pačių metų vasario mėn. partizanavęs Kazys Žemaitis-Gaubica (g.1927 m.), atidavė ginklą ir nurodė Užvenčio miške Vilkduobėje vyksiantį rinktinės vadų pasitarimą. Greitai saugumiečiai suorganizavo operaciją. Tą pačią dieną 18 val. 30 min. jie apsupo miško stovyklą. Laimei, į susitikimą nespėjo atvykti apygardos vadas V.Montvydas-Žemaitis. Mūšio metu žuvo rinktinės vadas Dailidė, apie 10-11 partizanų prasiveržė iš apsupties žiedo³⁹. Kitą dieną, krečiant mišką, sužeistas A.Navickas-Vanagas (g.1914 m. Padubysio vls. Sakudvilių k.) bandė nusišauti, bet nepavyko ir buvo paimtas gyvas.

Partizanų ryšių sistema visada buvo MGB taikinyje. Suėmus A.Navicką, panaudojus agentų K.Žemaičio, Aro ir kt. duomenis, emgėbistai suėmė apie 20 ryšininkų bei rėmėjų: Jadvygą Baranauskaitę-Varguolę iš Kurtuvėnų vls. Viekvedžių k., Juozą Augį iš Kurtuvėnų vls. Mostaičių k., Juozą Giržatą iš Šaukėnų vls. Aunuvėnų k., Juozą Caronkų iš Kurtuvėnų vls. Bunokiškės k., Jurgį Jagminą iš Kurtuvėnų vls. Trauleinių k., Praną Korsaką iš Kurtuvėnų vls. Bulėnų k., Antaną Petruitį iš Kurtuvėnų vls. Arvidiškių k., Vladą Urbietį iš Kurtuvėnų vls. Pavėkių k. ir kt.

1948 m. beveik pusę metų saugumas kontroliavo Prisikėlimo apygardos ryšių punktą, įsikūrusį pas Petrą Petravičių (ag. Žveją) Šiauliuose, Šilų 20. MGB operatyviniai darbuotojai studijavo Prisikėlimo ir Žemaičių apygardų susirašinėjimą ir ruošėsi smogti Vytenio rinktinei. Tačiau šis planas ne taip jau greitai buvo įgyvendintas.

Po Dailidės žūties buvo atkurtas naujas štabas, pakeistas rinktinės pavadinimas. Rinktinės vadu patvirtintas V.Chaleckas-Rimgaudas. Apie pasikeitimus junginyje brolis H.Chaleckas-Tadas rašė 1949 m. sausio 15 d. laiške ryšininkei, Papilės gimnazijos mokytojai Anelei Alejūnienei: “Paskutinį kartą matėmės, kada buvome su Bijūnu eglyne. Po to įvyko daug pasikeitimų, daug sunkių pergyvenimų ir taip pat reikėjo daug kartų išsisukti. Žuvo nemažai draugų. Po Bijūno žūties buvo paskirtas naujas ir Vytą įtraukė į štabo darbą. Aš birželio mėn. buvau paskirtas štabo viršininku Telšių rinktinėje, bet nuo spalio mėn. užėmiau tas pačias pareigas Šiaulių rinktinėje.

Rugpjūčio 7 d. papuoliau į apsuptį, bet su Vytu pavyko pasprukti. Žuvo naujas vadas, tada Vytas perėmė jo pareigas ir apygarda jį patvirtino.

Pradėjome vėl iš naujo dirbti, kadangi viskas pražuvo. Darbo daug. Po to mes nuvykome į Raseinių apygardą. Grįžęs su įsakymais, aš pasukau Šiaulių pusėn...”⁴⁰

Rinktinę sudarė trys rajonai (1949 m. pervadinti į tėvūnijas), į jų sudėtį įėjo po tris kuopas. Rajono veiklos ribos apėmė tris valsčius. Ventos rajonui priklausė Kuršėnų aps. Raudėnų, Tryškių, Papilės, Kuršėnų vls. Veikė 1-oji, 2-oji, 3-oji kuopos. Jam vadovavo S.Vilba-sas-Šauklys. Antrasis rajonas apėmė Kelmės aps. Šaukėnų, Užvenčio, Vaiguvos vls. Čia veikė 4-oji, 5-oji ir 6-oji kuopos. Kitam Dubysos rajonui priklausė Šiaulių aps. Padubysio, Šiaulių, Gruzdžių vls. Veikė 7-oji, 8-oji, 9-oji kuopos⁴¹. Rinktinės štabą sudarė: rinktinės vadas, štabo viršininkas H.Chaleckas-Tadas, štabo ūkio skyriaus viršininkas A. Valčiukas-Machajadnas, S.Vilbasas-Šauklys ir kt.

1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Šiame suvažiavime priimti dokumentai pirmiausia buvo įgyvendinti Prisikėlimo apygardoje. Kadangi Žemaičių apygardos aptariamos rinktinės teritorija ribojosi su Prisikėlimo, per ryšininkus padauginti dokumentai operatyviai pasiekdavo žemaičių partizanus. Tuo metu Lietuvos partizaninis judėjimas buvo organizuočiausias. Dėmesys pirmiausia buvo skiriamas ideologinei veiklai. Žemaičių apygardoje buvo leidžiamas ir platinamas periodinis laikraštis “Laisvės balsas”. 1949 m. apygarda pradėjo leisti literatūros almanachą “Malda girioje”. 1949 m. prasidėjo masinė kolektyvizacija, tais pačiais metais kovo mėn. žmones sukrėtė dar vienas didžiulis trėmimas. Sovietizacija brovėsi į Lietuvos piliečių gyvenimą. Laikraštyje “Laisvės balsas” straipsnyje apie sovietinę tikrovę buvo rašoma: “Bolševikai savo atsiekė: Lietuva sukolektyvinta, bet drauge su kolektyvizacija mus užplūdo nesantaikos, įskundinėjimai, nedatekliai ir kitos negerovės - nuolatiniai sovietinės sistemos palydovai, nes šiandieniniai tavo viešpačiai tuo nesirūpina. Pagaliau - jis to tesiekia, kad jūsų tarpe pasėjus neapykantą, nes kada tautoje nebėra vienybės, tada bolševikui gausi pjūtis”⁴².

Įskundinėjimai skaudžiai palietė ir rinktinės partizanus. 1949 m. vasario 23 d. Kuršėnų saugumas gavo anoniminį laišką, kuriame buvo nurodyta, jog Šaukėnų vls. Pusgudžių k. Bartašius, Barzdelie-nė ir Budrickas palaiko ryšius su partizanais. Vasario 25 d. naktį emgebistai organizavo karinę operaciją. 10 val. ryto Bartašiaus daržinėje buvo aptiktas bunkeris, kuriame gyveno 4 partizanai. Po įnirtingo pasipriešinimo buvo nukauti: kuopos vadas Kostas Mačiulis-Smauglys, jo žmona Bronė Mačiulienė-Drąsuolė, Juozas Pronskaitis-Audra, Zigmas Bartašius-Gandras. Partizanai buvo išniekinti Kuršėnuose. Tą pačią dieną Bartašiaus sodyboje buvo ištardyta šeimininko dukra Elena Paleckienė. Ji pasakė, jog pas Leonorą Vasiliauskienę Luokės vls. Girlaukės k. slapstosi partizanai. Saugumiečiai, iškratę L.Vasiliauskienės sodybą, rado bunkerį ir suėmė Ventos rajono partizanus: Juozą Kybartą-Vengrą, Valę Kybartaitę-Meilutę abu iš Luokės vls. Gintenių k., Oną Paliulytę-Paulauskienę, Linksmutę iš Gintenių k. ir Bronę Paliulytę-Gailestingą⁴³.

1949 m. balandžio mėn. MGB Kuršėnų aps. skyrius užverbavo agentą Igną. Jis buvo štabo ryšininkių Onos ir Mortos Barzelyčių giminaitis iš Kuršėnų vls. Urkuvėnų k. Agentas gerai pažinojo ryšininkę Leosę Kukanauzaitę. Visas šias moteris Ignas “naudojo tamsoje”, t.y. joms apie tai nežinant. 1949 m. naktį iš rugpjūčio 24 į 25 pas agentą Igną užsuko partizanai broliai Chaleckai, Machajadnas. Jis paprašė nuvažiuoti į Kuršėnus nupirkti vyno ir rūkalų. Tą pačią dieną Ignas pranešė saugumui, kad Urkuvėnų k., netoli Barzelyčių sodybos, miškelyje slapstosi 13-15 partizanų ir kad jie ruošiasi būti keletą dienų. Kitą naktį buvo numatyta netoli agento sodybos nusiųsti nedidelę MGB operatyvinę grupę. Ignas, tiksliai išsiaiškinęs partizanų buvimo vietą, turėjo signalizuoti operatyviniam darbuotojui, kuris su kareiviais ir racija slėpėsi Varputėnų miško pakraštyje. Šiems per raciją reikėjo susisiekti su Kuršėnuose esančiu pasipriešinimu. Tačiau iki rugpjūčio 26 d. ryto agentas jokio signalo nedavė. Kareiviai grįžo į Kuršėnus. Saugumiečiai, patikslinę žinias, jog partizanai dienoja Barzelyčių daržinėje, operaciją vėl numatė rugpjūčio 27 d. Auštant MVD 32 šaulių pulko 3 bataliono būrys išvyko į Urkuvėnus. Miškelyje netoli Barzelyčių sodybos emgėbistai aptiko 10 partizanų⁴⁴. Prasidėjo mūšis. Rinktinės kovotojai prasiveržė iš apsupties žiedo, netekę tik vieno partizano - Juozo Kazlausko-Žaibo. Kareiviai vijosi juos 7 kilometrus. Antanas Stapušaitis, kilęs iš Kuršėnų vls. Dukurnių k., pasakojo: “(...) tą ankstyvą rytą buvo didelė rasa, o aš ganiau netoli miško. Saulė jau buvo patekėjusi, kai netoliese išgirdau smarkų šaudymą. Suklusau, nes supratau, kad kažkas negero atsitiko. Tais laikais visokių nuotykių netrūko. Netrukus iš miško išlindo ginkluotų vyrų būrys. Vienas atsiskyrė nuo būrio, priėjo prie manęs ir paprašė:

- Kai mes praeisim pro čia, tu, piemenuk, pavarinėk karves po tą pievą, kad neliktų brydės rasoje, kur mes praėjom.

Taip pasakęs, jis vėl nubėgo prie savo vyrų, ir visi pro mūsų sodybą patraukė link netoliese tekančios Ventos. Matyt, jie skubėjo prie seniau čia buvusio tilto per Ventą, bet, jo neradę, grįžo atgal ir nuėjo Pavakalnio link. Tikriausiai ten ir persikėlė per Ventą. Jiems praėjus, aš tuoj pavarinėjau karves ir laukiau, kas gi bus toliau. Už kokios valandos pasirodė gerai ginkluoti kareiviai. Jie vedėsi šunis. Supratau, kad vijosi vyrus”⁴⁵.

Kareiviai, paviję partizanus Kurtuvėnų vls. netoli Pavėkių k., pamiškėje, nužudė 8 vyrus: rinktinės štabo viršininką H.Chalecką-Tadą, Žemaičių apygardos štabo pareigūną, slapyvardžiu Pulkininkas, Stasį Matijošaitį-Vijūną ir Šiaulių vls. Juodinkių k., Z.Jonaitį-Vėtrą iš Pavėkių k., Igną Paliulį iš Luokės vls. Gintenių k., Pranciškų Rimą-Rublį iš Pavėkių k., Aleksą Kuiziną iš Luokės vls. Barvydžių k. Du žuvę partizanai liko neatpažinti. Rinktinės vadas V.Chaleckas-Rimgaudas, įsilindęs karklyne į Vėkės upelį, pasinėrė į vandenį -tik galva liko kyšoti tarp žolių. Tuo metu kareiviai jo nepastebėjo, susikrovė žuvusius ir išsivežė išniekinti į Kuršėnus. Aprimus V.Chaleckas išlindo iš upelio ir nuėjo į Noliškių k. pas rėmėjus Tamošaičius. Tą dieną į Noliškius buvo išsiųsta operatyvininkų grupelė: MGB operatyvinis įgaliotinis Gavrilovas, MGB mokyklos kursantas Šlapšinskas, Cesevičius ir 10 kareivių krėsti partizanų rėmėjų sodybų. V.Tamošaitis pasakojo, jog V.Chalecką iš sodybos ruošėsi išvežti šieno vežime. Kaime pradėjo sukinėtis emgėbistai. Partizanas šoko į sodą, įlindo į po obelimis esantį avietyną. Kareiviai, eidami pro šalį, pamatė obuolių pilnas obelis ir užsuko į V.Tamošaičio sodybą. Vienas tuoj įlipo į obelį, po kuria slėpėsi partizanas, ir papurtė ją, kad prikrėstų obuolių. Jis pastebėjo V.Chalecką. Pirmas šovė Rimgaudas ir emgėbistas Šlapšinskas nukrito ant žemės. Tačiau partizano automatas, ilgai išbuvęs vandenyje, užsikirto. Žūtis buvo neišvengiama⁴⁶. Rinktinės vadas buvo išniekintas kartu su žuvusiais partizanais Kuršėnuose. Per kautynes naujai paskirtam rajono vadui K.Matijošaičiui-Vitalijui pavyko pasitraukti.

Su agento Igno pagalba MGB pavyko sudaužyti rinktinės branduolį. Siekiant užšifruoti agentą, jis su seserimis Barzelytėmis, savo tėvu ir kt. Urkuvėnų k. gyventojais buvo areštuotas. Po suimtųjų tardymų ir akistatų judas buvo paleistas ir apdovanotas 2000 rublių premija. 1949 m. Kuršėnų aps. emgėbistams patarnavo 22 agentai, 2 rezidentai, 153 informatoriai⁴⁷. Esant tokiam agentūros tinklui ir po 1948-1949 m. didžiųjų trėmimų netekus patikimų žmonių kaimuose, vis sudėtingiau partizanams sekėsi išsilaikyti.

1949 m. rugsėjo mėn. Kelmės aps. MGB skyrius organizavo operaciją Šaukėnų vls., netoli Lieplaukės k. Šukuojant mišką, buvo nukauti rinktinės Ventos rajono vadas S.Vilbasas-Voveraitė (g.1927 m.) ir kuopos vadas A.Valčiukas-Machajadnas (g.1908 m.)⁴⁸. 1949 m. pabaigoje rinktinės vadovybės faktiškai nebebuvo. Žemaičių apygardos vadovybė bandė atkurti rinktinės štabą ir vadu buvo numačiusi paskirti K.Matijošaitį-Vitalijų. Tačiau į ryšį tarp apygardos ir tėvūnijos vado K.Matijošaičio įsiskverbė agentė Jurginas⁴⁹. Planas nebuvo įgyvendintas, nes 1950 m. sausio mėn. Kuršėnų vls. Gergždelių k. pasaloje Vitalijus susisprogdino granata. Rinktinės nebeliko. Ventos rajono likučiai priklausė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Dubysos tėvūnijai. 1950-1951 m. Kuršėnų rajone dar veikė P.Vitkausko-Granito vadovaujami partizanai⁵⁰.

Paskutiniuosius šio krašto partizanus naikino MGB agentų-smogikų grupė. Jai priklausė buvęs rinktinės kovotojas Petras Bielskis-Aras ir Zigmas Sadauskas-Beržas - vidaus agentas Muzikantas. 1952 m. vasario 24 d. partizaną P.Bielskį-Arą specialiais preparatais užmigdė agentės Birutė ir Klara. Jis buvo paimtas gyvas ir atsidūrė Šiaulių saugume. “Po kelių dienų žiauraus tardymo ir norėdamas save išgelbėti tris kartus tikrinęs slėptuvę ir neradęs Varpūno, apie savo prapuolimą nieko nepranešiau. Mane lydėjo trys iš MGB pasiųsti provokatoriai iš Sokolovo gaujos. Atvykus ketvirtą kartą, pastebėjome grįžtant Varpūną ir Beržą. Provokatorių įsakymu Varpūną nušoviau, o tuo tarpu Beržas pabėgo. Į bunkerį provokatoriams įmetus dujinę granatą, buvo paimtas gyvas kartu gyvenęs Šimulis Antanas”,- parodė P. Bielskis per partizanų kvotą⁵¹. Aras, vaikščiodamas su specialia grupe, nurodė ir daugiau partizanų buvimo vietų. Jo atvejis buvo ypatingas tuo, kad 1952 m. balandžio 18 d. su agentais smogikais Beržu ir Maskva susitiko su Dubysos tėvūnijos vadu Jonu Jankausku-Audroniu, pokalbio metu nušovė jį lydėjusius agentus ir pasidavė partizanams⁵². Bandymas ištrūkti iš MGB nagų P.Bielskiui baigėsi tragiškai. Jis partizanų Karo lauko teismo nuosprendžiu buvo sušaudytas.

Kuršėnų krašto laisvės kovos mažai kuo išsiskyrė iš Žemaitijos partizanų kovų. Čia partizanų veikla buvo organizuojama pagal LLA statutines nuostatas. Kuršėniškiai priklausė LLA Šiaulių apygardos 1-ajai Stumbro (Šiaulių) rinktinei. Vykstant pasikeitimams partizanų judėjime, Vakarų Lietuvoje buvo įkurtas Žemaičių legionas. Pradžioje Kuršėnų partizanai glaudesnių ryšių nebuvo užmezgę. 1945 m. rudenį legionui pradėjus vadovauti mjr.J.Semaškai-Liepai, ryšiai su Margio rinktine, veikusia vakarinėje Šiaulių aps. dalyje, buvo atkurti. 1945 m. pabaigoje ji, matyt, buvo reorganizuota į LLA Vyties (Vytenio) rinktinę. 1946 m. balandžio mėn. įkurta Žemaičių apygarda apėmė minėtos rinktinės teritoriją. Nusistovėjo aiškus rinktinės pavaldumas apygardai. Po 1947 m. nesėkmių ir 1948 m. rinktinės vadų (J.Kero-Bijūno ir Dailidės) žūties buvo atkurtas rinktinės štabas ir pakeistas pavadinimas. MGB dokumentuose nurodomas -Pergalė. Paskutiniaisiais partizaninio karo metais rinktinės laisvės kovotojų organizacijų sudarymo principai, veiklos taktika buvo panaši kaip ir visoje Lietuvoje. Represinės struktūros naudojo tuos pačius slopinimo metodus. Rinktinė gyvavo nelabai ilgai, bet nebuvo taip žaibiškai sunaikinta, kaip kaimyninė Žemaičių apygardos Alkos rinktinė.

Nuorodos

¹   LLA vado įsakymas Nr.21,1944 07 20, visiems organizacijos nariams //Laisvės kovų archyvas (toliau LKA) Nr.14. K.1995. P.18.

²   Lietuvos laisvės armijos programa. Ten pat. P. 15.

³   K.Kasparas. Lietuvos karas. K.1999. P.118.

⁴   Ten pat. P. 120.

⁵   Ten pat.

⁶   K.Kasparas. Į tėvynę iš dangaus//LKA Nr.18. K. 1996. P.37-38.

⁷   K.Kasparas. Lietuvos karas. K.1999. P.344.

⁸   Ten pat. P.344-345.

⁹   Ten pat. P.497.

¹⁰   J.Starkauskas. Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944-1953 metais. V. 1998. P.45.

^II   Tragedija Švendrių kaime. Užrašė A.Turauskas//Partizanų kovos Šiaulių krašte. 1996. P.128.

¹²   K.Kasparas. Lietuvos karas. P.497.

¹³   LYA. F.K-1. A.3. B.1449. L.129.

¹⁴   Ten pat. B.1446. L.259,275.

¹⁵   Ten pat. B.1450.L.73.

¹⁶   Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje. Sudarė V.Steponaitis. K. 1996. P.68

¹⁷   LYA. F.K-1. A.3. B.1455. L.156.

¹⁸   Ten pat. B.b.43094/3. T.l. L.12.

¹⁹   Ten pat. A.3. B.1454. L.267.

²⁰   KKasparas. Lietuvos karas. P.428.

²¹   LYA. F.K-1. A.3. B.1445. L.157.

²² Tenpat. B.1449. L.210.

²³   Ten pat. B.1445. L.161-162.

²⁴   Gaškaitė N., Kuodytė D., Kašėta A., Ulevičius B. Lietuvos partizanai 1944-1953 m. K.1996. P.265-266.

²⁵   LYA. F.K-1. A.3. B.1455. L.157.

²⁶   Genocidas ir laisvės kovos. Užrašė A.Daunys. Šiauliai. 1994//Šiaulių “Aušros” muziejus (toliau - ŠAM). GEK.69118. P.446-449.

²⁷   LYA. F.K-1. A.3. B.1453. L.132.

²⁸   Ten pat. B. 1454. L.33.

²⁹   Ten pat. L.76.

³⁰   Ten pat. B.1455. L.157.

³¹   Ten pat. L.239.

³²   Ten pat. B.1455. L.3.

³³   Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941,1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose. Sudarė E.Grunskis ir kt. 1995. P.472.

³⁴   LYA. F.K-1. A.3. B.1458. L.57.

³⁵   Ten pat. B.1259. L.79-80.

³⁶   Ten pat. B. 1260. L.71.

³⁷   Ten pat. B.1458. L.58.

³⁸   Ten pat. B.b.43094/3. T. L L.141.

³⁹   Ten pat. A.3. B.1458. L.114.

⁴⁰   Ten pat. B.1261. L.70-71.

⁴¹   Ten pat. L.27.

⁴²   Straipsnis apie sovietinę tikrovę//Partizanai apie pasaulį, politiką ir save. Sudarė N.Gaškaitė-Žemaitienė. V. 1998. P.204.

⁴³   LYA. F.K-1. A.3. B.1261. L.38-40.

⁴⁴   Ten pat. L. 184-185.

⁴⁵   Pavėkių kautynės. Užrašė A.Daunys//Partizanų kovos Šiaulių krašte. 1996. P. 137.

⁴⁶   Ten pat. P. 138.

⁴⁷   LYA. F.K-1. A.3. B.1262. L.134.

⁴⁸   Ten pat. B.40/10. T.3. P.58.

⁴⁹   Ten pat. B.1262. L.135.

⁵⁰   Ten pat. A.16. B.778. L.139.

⁵¹   Kvota//ŠAM. Kopija. P.l.

⁵²   LYA. F.K-1. A.16. B.976. L.72.