Partizanai: Istorija ir dabartis

Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,

Lietuvos atstovo, dr. St. Bačkio žodis,
pasakytas 1977.VI.12 Chicagoje, 
minint tragiškuosius birželio mėn. išvežimus 
ir J. Daumantą-Lukšą.

NELIŪDEKIME. Nukankintieji kovoja drauge su mumis...
Jie stiprina mūsų gretas...
Tebus pašlovinti nenusilenkę prieš netiesą...
M. Reinys, Vilniaus Arkivyskupas Vladimiro kalėjime.

VLIKo Užsienio Tarnybos 1951 m. išleistoje knygoje APEAL TO THE UNITED NATIONS ON GENOCIDE yra atspausdinti VLIKo bei Baltijos tautų memorandumai pateikti per Baltijos valstybių diplomatinius atstovus JAV-se, Jungtinių Tautų Organizacijai nuo 1946 m. ligi 1950 m. Jų tarpe yra ministro P. Žadeikio 1950.XI.21 raštu pateiktas JTO-jai VLIKo 1950.XI.15 memorandumas, kuriame yra nurodytas ūkininko Lukšos likimas. Ten taip pasakyta:

„Ūkininkas Lukša, 75 metų, turėjo 5 sūnus. Jis pats ir du jo sūnūs, studentas Jurgis, 25 ir Stasys, 20, 1947 m. buvo komunistų nužudyti. Kiti du jo sūnūs, mokytojas Antanas, 30, ir ūkininkas Vincas, 40, buvo nuteisti. Jų senutė motina, našlė, buvo išvaryta iš ūkio. Jo (sūnaus Juozo) pusbroliai, Juozas ir Antanas Stravinskai nužudyti 1946 m. Juozo Stravinsko šeima deportuota į Komi. Lukšos dėdė Vilkas deportuotas 1946 m., o du pusbroliai Vilkai — 1948 m. Artimas Lukšos giminė Varkala su visa šeima deportuotas, o sūnus Algis Varkala 1947 nužudytas. Giminaitė Danutė Dičpinigytė, gailestingoji sesuo, nužudyta 1946 m., jos motina deportuota.

Tai ryškus genocido faktas, primenąs mums 1941 m. deportacijas ir parodąs, kaip šeimos buvo likviduojamos. Citatoje paminėta, kad nėra žinių apie penktą sūnų Juozą. Šiandien mes ir paminėsime Jį. Deportacijų pasėkos buvo klaikios Lietuvoje, bet lietuvių priešinimosi jos nepalaužė. Pirmiausia lietuvių rezistencija reiškėsi nuo 1945 m. ligi 1952 m. partizanų veikla. Vėliau rezistencija įgavo kitokias lytis ir kitaip reiškėsi, ir šiandieną tebesireiškia. Seniau apie lietuvių rezistenciją žinojom iš partizanų leidžiamos slaptos spaudos ir partizanų atneštų į Vakarus dokumentų. Dabar tai sužinome iš ok. Lietuvoje slapta leidžiamų dokumentuotų leidinių. Prisiminkime, kaip juose reiškiasi lietuvių rezistencija prieš okupantą Sovietų Sąjungą. Štai žodžiai iš L.K.B. Kronikos 20-ojo numerio: „Lietuvoje buvo ir bus žmonių, kurie nebos beprotnamių klaikumos ir Rusijos lagerių šalčio. Juos palaikys krikščioniškasis būties supratimas ir lietuviška pasaulėjauta — sąlygos dvasinei revoliucijai, kuri neišvengiamai įvyks. Gal net po mūsų, bet tai įvyks — ir net menkai prisidėdami prie pasaulio dvasinio atgimimo, mes pagerbsime atgimimą tų žmonių, kurie žuvo degdami begaline meile pasaulio Kūrėjui, Harmonijai ir Tautai!"

Neseniai krašte išleistame 1977.11.16 AUŠROS 5/45 numeryje, straipsnyje apie dr. J. Basanavičių, V. Apyaušris iškelia faktą, kad klastojama Lietuvos istorija ir pamirštami faktai. Ir jis priduria: „Toko niekšingo ir sąmoningo istorijos klastojimo fone šį kartą mums nuskamba J. Basanavičiaus parinkto MOTTO žodžiai: „Žmonės, nežinantieji istorijos, yra vaikai". Toliau jis priduria, kad tie žodžiai „primena pareigą domėtis savo praeitimi, jie primena taip pat, kad ir dabartis nepaprastai panaši į jo laikus, tik dar sunkesnius ir pavojingesnius. Įspėja, kad tautai ir dabar gresia mirtinas pavojus — pavojus žlugti pirmiausia moraliai, paskęstant alkoholyje, išsiblaškant šeimų pakrikime, sumaterialėjime ir aukštesniųjų idealų praradime, o paskui išnykstant fiziškai, ištirpstant svetimųjų masėje. Primena, kad priešas tas pats, ir metodai dažnai tie patys, bet drauge ir padrąsina. Mes kovojome ir laimėjome! Būkite mūsų verti. Šiandien padarykite tai, ką privalote padaryti! Ar paklusime savo didžiojo tautos patriarcho žodžiams", klausia J. Apyaušris. „Ar mokėsime būti ne bejėgiais vaikais, o subrendusiomis asmenybėmis, žinančiomis, ko iš mūsų reikalauja istorija?!"

Tokios, tat, dabar nuotaikos pavergtoje tėvynėje, kaip L.K.B. Kronika ir Aušra rašo. Jos rodo kelius, kaip veikti, kada krašte mūsų broliai ir seserys, gyvendami pavojuose, rezistuoja ir skelbia, kad reikia daryti tai, ko iš mūsų reikalauja gyvenamasis momentas ir padėtis tautos, nešančios sunkų okupacijos jungą.

Prisimindami deportacijas, kartu minime šiandieną Juozą Lukšą-Daumantą. Jo atsiminimų „Partizanai už Geležinės Uždangos" dėka mes turime vaizdą ryžtingos, vieningos lietuvių kovos prieš Lietuvos okupantą. Baigęs gimnaziją 1940 m. jis įkalintas buvo pirmosios Sovietų okupacijos metu. 1941 m. jis įsijungė į pogrindį prieš antrąjį-Nacinį-okupantą. 1946 m., studentas, jis su broliu Stasiu įsijungė į partizanus kovoti prieš raudonąjį okupantą — Sovietų Sąjungą. 1947 m. sausio mėn. jis su Rimvydu buvo prasiveržęs į Lenkiją susitikti su partizanų ryšininku iš Vakarų. Tais pačiais metais gruodžio 15 d. jis kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu prasiveržė į Vakarus ir pasiekė Skandinaviją su labai turtinga, gera dokumentacija apie padėtį ok. Lietuvoje, deportacijas, partizanų judėjimą, su Lietuvos Katalikų Laišku Popiežiui Pijui XII, partizanų dainomis, etc 1948 m. birželio pradžioje jis pasiekė su kitu rezistencijos įgaliotiniu V. Vokietiją, kur 1948 m. liepos 7—9 d. Baden-Badene įvyko derybos ok. Lietuvos Rezistencijos įgaliotinių su VLIKu Lietuvos bylos reikalais ir kada buvo pasirašytas VLIKo ir Krašto Rezistencijos atstovų susitarimas, vadinamas Baden-Badeno susitarimu. To susitarimo reikalu 1948 m. VII. 12 d. laiške prelatas M. Krupavičius taip man rašė:

J. Lukšos-Daumanto prancūziškas pasas A. Mickevičiaus pavarde

„Dėkoju Tau už atsiųstus liepos 7 d. svečius. Su jais susitikom ir šnektelėjom kalnuose po eglėmis... Pašnekesys nebuvo lengvas, bet greitai baigėsi. Turimose sąlygose nieko geresnio sulaukti nebuvo galima. Aš skaitau pašnekesio rezultatus pavykusius — ir juos laikau didelės vertės. Taip baigėsi tik dėl to, kad dalyvavo Pašešupių žmogus (mano pastaba — Juozas Lukša). Jei jo nebūtų, su kitu dalyviu iš žuvėdrų žemės nieko nebūtų pasiekta. Ačiū Dievui. Ačiū ir Tau už įdėtą į tą reikalą širdį ir darbą bei rūpestingumą. Keistas dalykas. Įsitikinau, kad VLAKas gimė ne Lietuvoj ir kad ir dabar jo Lietuvoj nėra. Klustelk tuo klausimu ir pašešupi-nio, bet tik akis į akį, be liudininkų. Trečiadienį ar ketvirtadienį jie vėl pas Tave grįžta".

Galima pridurti tiek, kad iš Lukšos esu patyręs, jog VLAKo aktą yra redagavęs Jonas Deksnys, o BDPS — kitas žmogus, dabar esąs Vakaruose. Aišku, jie tai sukūrė ne vieni... Toks įspūdis yra, kad be Skrajūno ir Audronio atsiradimo Vakaruose 1948 m. pradžioje su turtinga dokumentacija apie rezistenciją ok. Lietuvoje — VLIKui būtų buvusi sunki kova su BDPS ir VLAKu, tvirtinančiais, kad tos institucijos ok. Lietuvoje veikia ir įgalioja kitus asmenis Vakaruose veikti, bet ne VLIKo vadovybę.

1949 m. III. 31 d. raštu į kraštą, per Audronį, Lukša pranešė Rezistencijos vadovybei krašte apie lietuvių veiksnių veiklą Vakaruose ir savo žygius, kaip geriau galima būtų ryšius su kraštu iš Vakarų sutvarkyti ir Rezistencijai krašte padėti.

Būdamas Vakaruose Skrajūnas-Daumantas-Lukša 1948—1950 metų laikotarpyje dviem atvejais gavo svarbių žinių iš krašto per rezistencijos

J. Lukša Prancūzijoje

įgaliotinį Rimvydą-Jurgį Kriščiūną, žuvusį Lenkijoje. Tos Rimvydo persiųstos informacijos Lukšai labai sustiprino jo padėtį vakaruose ir dar kartą parodė, kad jo informacijos apie rezistenciją krašte buvo tikros. Jos atskleidė, kad ok. Lietuvoje Rezistencija buvo apsijungusi Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vardu, Sąjūdžio, kuris Lukšą-Daumantą paskyrė savo atstovu Vakaruose nuo 1949. X. 14 d., t. y. kada Audronis, pasiekęs kraštą, buvo painformavęs apie tai, kas Rezistencijai buvo svarbu žinoti apie lietuvių veiksnių veiklą Vakaruose. J. Lukša, būdamas Vakaruose, parašė savo atsiminimus „Partizanai už Geležinės Uždangos", kurie buvo išleisti 1950 m. ir antrą kartą 1962 m. su papildymais.

1950 m. spalio 3 d. J. Lukša grįžo kraštan su kitais dviem vyrais: Benediktu Trumpiu-Ryčiu ir Širviu-Sakalu. Su Lukša į kraštą būtų vykęs buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas, artileristas Jonas Kupstas, bet dėl automobilio nelaimės jis negalėjo vykti. Jis mirė Vakaruose 1974. IV. 20 d.

Grįžęs kraštan J. Lukša, susisiekęs su Laisvės Kovų Sąjūdžio vadovybe, pranešė į Vakarus, kad šis Rezistencijos sąjūdis patvirtina Baden-Badeno susitarimus ir patvirtino paliktus Sąjūdžio vardu ryšininkus Vakaruose — J. Brazaitį ir A. Aušrą.

Vėliau, 1951 m. IV. 19 d. kraštan nuvyko Julijonas Būtėnas ir Jonas Kukauskas, kuris ruošėsi kartu su Lukša vykti į kraštą. Kaip žinome, J. Būtėnas, grįžęs kraštan, greit žuvo. J. Lukša-Daumantas žuvo, kaip prielaida daroma, 1951 m. rugsėjo mėn. tarp Veiverių ir Prienų miškų, susidūręs su Sovietų saugumo pareigūnais.

Daug jau buvo rašyta ir skelbta apie J. Daumantą-Lukšą. Tikiu, kad dar daug bus apie jį rašoma ir skelbiama. Ir tai todėl, kad jis savo gyvenimu, savo žygiais užfiksavo faktus, bet sukūrė Lietuvos kovotojų mitą, kuris istorijoje liks amžiams ir rodys, kaip lietuviai, sunkiausiomis sąlygomis, be pagalbos, kovojo dėl savo tautos laisvės.

Dėkingas esu šio minėjimo organizatoriams už suteiktą man galimybę atiduoti pagarbą Juozui Lukšai, kuris buvo ne vienu žygiu herojus, bet per daugelį metų, tyliame heroizme leido dieną iš dienos, įsijungęs į krašto rezistenciją ir kovojęs dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės, žuvęs ne tik su viltimi, bet su tikėjimu į laisvą nepriklausomą Lietuvą. Juozas Lukša-Daumantas buvo didelių gabumų vyras. Jis turėjo ir poetinį talentą, turėjo jumoro ir sąmojaus, santūrumo ir atsargumo, kantrybės ir buvo nepaprastos energijos, drąsos vyras. Kietas principuose, tvirtos moralės, religingas ir nepaprastos intuicijos bei nuoširdus ir atviras. Jis niekuomet nenusiminė nepasisekimuose, bet visada žinojo būdų, išeities padaryti, kas galima. Jis yra ir liks simbolis patrijoto, ginančio savo tautos laisvę — visuomet ryžtingas ir drąsus. Jis tikėjo Lietuvos laisve, Žmogaus teisių įgyvendinimu. Džiaugėsi žinodamas, kad 1948. XII. 10 d. yra priimta J. T. Pilnaties Žmogaus Teisių Deklaracija. Jam atrodė, kad tai yra didžiausias pasaulio kolektyvinės sąžinės balso pasireiškimas. Jis jautė, kad Pasaulinė Žmogaus Teisių Deklaracija, kaip 1968 m. balandžio mėn. Teherane Žmogaus Teisių Reikalais J. T. Konferencija skelbė, išreiškia bendrą pasaulio tautų supratimą apie neatimamas ir nepažeidžiamas teises visų žmonių ir kad tai uždeda pareigą visiems tarptautinės bendruomenės nariams jas gerbti ir jų laikytis. Neginti žmogaus teisių — J. Lukšai atrodė būtų išdavimas principų, kurių laisvi žmonės visur laikosi ir kurie yra didžiausia žmonijos laimėta brangenybė.

Centre — J. Lukša-Daumantas (apie 1950 m.)

J. Lukša, atvykęs su ginklo pagalba į Vakarus, laikėsi duotos priesaikos Rezistencijos vadovybei ir laikė savo vyriška pareiga grįžti į sunkų, ryžtingą, vargingą gyvenimą slaptai krašte ir liudyti pasauliui, kad lietuvių tauta nori laisvės, nepriklausomybės ir turi ištverti sunkioje kovoje... Jis nenuėjo į ,,kapą be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs", kaip dr. Vincas Kudirka yra rašęs.

Lietuvoje, kaip neseniai rašė David Satter Londono "The Financial Times" ir "Le Matin de Paris" yra keli slapti leidiniai. Ten neretai įvyksta įvairūs lietuvių patriotizmo reiškiniai. Ten nuo 1976. XI. 25 d. veikia Helsinkio Galutiniam Susitarimui sekti žmonių grupė, kurių pareiškimai yra pasiekę Vakarus. Visa tai liudija ryžtingą lietuvių kovos dvasią. Lietuvių tauta siekia ir laukia žmogaus teisių įgyvendinimo ir laisvės bei nepriklausomybės.

Prisiminimas tragiškų birželio mėn. deportacijų ir Juozo Lukšos heroiška auka tebūna paskatinimas sustiprėti veikloje dėl mūsų tautos laisvės, neieškant, kas mus skiria, bet kas jungia Lietuvos Nepriklausomybės kelyje.