Partizanai: Istorija ir dabartis

ISTORIJA, ŽMONĖS, LIKIMAI

ATSIMINIMAI, SVARSTYMAI, LIUDIJIMAI

(Prisiminimų nuotrupos)

Jonas Žičkus-Širšė

Šie mano prisiminimai gal bus nenuoseklūs ir padriki. Norėčiau papasakoti visa tai, ką per 18 metų patyriau Raseinių, Vilniaus KGB požemiuose, Oršos, Maskvos Raudonosios Presnios, Mordovijos sostinėje. Saransko KGB kalėjime. Pečioros. Intos ir Mordovijos lageriuose.

Jonas Žičkus-Siršė. Inta, 1956m. birželis

1939 metų pavasarį Skaudvilėje baigiau pradinės mokyklos 6-ąjį skyrių. Toliau pradėjau mokytis Tauragės gimnazijos 1-oje reformuotoje klasėje. Toje klasėje mokėsi 30 berniukų iš Tauragės miesto ir artimesnių valsčių. Drauge su manimi mokėsi Pranas Briedis. Vladas Jonča ir Juozas Nausėda Antrojoje klasėje mokėsi Prano Briedžio brolis Stasys. Pokario metais jie tapo partizanais: Pranas Briedis-Šarūnas. Jūra Šimonis. Vladas Jonča-Varnas. Vaidotas. Juozas Nausėda-Vaišnoras. Jie visi žuvo. Trejus metus vienoje klasėje mokiausi drauge su Jonu Nuobaru-Lyru. pokario metais tapusiu išdaviku ir provokatoriumi.

Neramus 1939 metų rugsėjis. Vokiečiai užpuolė lenkus. Lietuvos vyriausybė paskelbė vyrų mobilizaciją. Žmonės sunerimę, spėliojo, kas bus toliau. Tauragėje trys Lietuvos kariuomenės pulkai: pėstininkų 7-tas Butageidžio pulkas, artilerijos 4-tas pulkas ir 3-čias kavalerijos "Geležinio Vilko" dragūnų pulkas. Dragūnams buvo suteikta garbė joti į atgautą Vilnių, nes jie Nepriklausomybės kovose kovėsi su lenkais dėl Vilniaus. Dragūnų pulkui išjojus į Vilnių, į kareivines iš Alytaus atjojo ulonai. Mokykloje renkami vadovėliai Vilniaus krašto mokykloms. Mielai sunešėme knygas. tegul iš jų mokosi mūsų bendraamžiai Vilniaus krašte. Mieste daug kalbų ir gandų, bet gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje pamokos vyksta normaliai, veikia skautai vyčiai, skautai jūrininkai, ateitininkai ir šauliai, yra visokių būrelių: literatų, matematikų, istorikų, religijos ir kt.

Europoje neramu, vyksta karas, vokiečiai braunasi į svetimas žemes. Pasibaigus mokslo metams grįžtu atostogų į tėviškę. Po kelių dienų antradienis- Skaudvilėje turgus. Žmonių, kaip ir visada daug. Miestelyje šurmulys. Vidudieni Kelmės gatvėje pasigirsta neįprastas mašinų ūžesys ir triukšmas. Į aikštę įvažiuoja keli tankai ir sunkvežimiai. Sustoja. Ant tankų ir sunkvežimiuose susėdę keistomis uniformomis kareiviai. Jų kojos apmūturiuotos neaiškios spalvos, žalsvais ar pilkais raiščiais. Ant tankų ir sunkvežimių šonų išpieštos didelės raudonos penkiakampės žvaigždės. Žmonės apstoja tuos keistus atvykėlius, bet džiaugsmo nematyti, niekas neneša gėlių. Netrukus tankai ir sunkvežimiai nuburzgė plentu Tauragės link. Lietuva okupuota.

Po kelių dienų mūsų kaimynystėje, Norkiškės dvare, apsigyvena rusų kareiviai. Dvaro savininkas Kazimieras Rakauskas ir sūnus Algirdas su savo jauna žmona kažkur išsikrausto. Dvare šeimininkauja ūkvedys ir kareiviai. Skaudvilėje atsiranda nauja valdžia, prasideda mitingai, raudonosios gurguolės. Kažkokia valdžia sugalvojo iš Jurbarko į Šilalę per Tauragės miškus nutiesti siaurąjį geležinkelj. Pužų seniūnijos seniūnas Petras Gedvilas ragina Pužų, Puželių, Mažintų, Palteniškės, Norkiškės, Kundročių ir Nosaičių ūkininkus rinktis į tas statybas. Ūkininkai pyksta barasi su juo, bet įsakymą vykdo.

Birželio vidurys. Visus sudrebina baisi žinia: žmones veža į Sibirą. Išvežė Skaudvilės pradžios mokyklos vedėją Balį Vilčinską, mokytoją Jurgilą. Skaudvilės antstolį, atsargos leitenantą Bardauską, Pužų mokyklos mokytoją Kedienę su dviem dukrelėmis- Milda ir Laimute (Kedys valsčiaus sekretorius). Kazimierą Rakauską su žmona gimnazijos mokytoją istorikę Žvirblytę, fizinio lavinimo mokytoją, atsargos jaunesnįjį leitenantą Stasį Šimoliūną, taip pat keletą gimnazijos ir mokytojų seminarijos moksleivių. Kitų nespėjo. Šnekėjo, kad mūsų šeimai buvo paskirta birželio 26-oji.

Buvo ankstyvas rytas. Per sienos plyšius į klėtį tryško tekančios saulės spinduliai, prižadino smarkus lėktuvo gausmas. Petkaičių miško pusėje girdėjome pavienius šūvius, kulkosvaidžių kalenimą ir tolimą nenutrūkstanti perkūno dundėjimą Tauragės pusėje. Išgirstame mamos žingsnius ir jos balsą: "Vaikai kelkitės! Karas prasidėjo.” Šokame iš lovoa Matome Tauragė paskendusi dūmuose, toje pusėje be pertraukos dunda perkūnas...

Visa dieną per mūsų laukus ir Rakausko ganyklą į rytus ėjo rusų kareiviai. Atėjo vakaras. Nakvojome bulvių rūsyje. Antradienį mūsų sodyboje pasirodė trys vokiečių kareiviai. Mama šiek tiek mokėjo vokiškai, davė jiems ko prašė, iškepė kiaušinienės, sočiai pavalgydino.

Vėl į Skaudvilę sugrįžo Nepriklausomos Lietuvos valdžia ir tvarka. Komunistų valdžia išsilaikė tik vienerius metus, žmonės jos nemėgo, visi gerai prisiminė Nepriklausomybės laikus, įstatymus ir tvarką. Tačiau netrukus žmonės pamatė, kokie iš tikrųjų yra vokiečiai. Ypač visus sukrėtė žydų šaudymas.

Mano atmintyje užsiliko nemažai pavardžių berniukų ir mergaičių su kuriais tais mokslo metais drauge mokiausi. Iš jų paminėsiu tik Zigmą Gramailą ir Joną Nuobarą. Gramailos tėvas 1940-1941 metais labai aktyviai ir energingai Eržvilke stengėsi įtvirtinti sovietų valdžią. Buvo milicijos viršininkas, žmonės kalbėjo, kad jis aktyviai dalyvavo suiminėjant ir tremiant žmones. Vokiečiai Gramailą ir dar kelis buvusius aktyvius tarybinius valdininkus sušaudė. Jo sūnus Zigmas dabar mokėsi kartu su manimi 3-oje klasėje. Visi žinojome jo tėvo likimą ir jo darbus, bet Zigmui mes, mokinukai, nei mokytojai niekada to nepriminėme. Tačiau pasimokęs kelias savaites, iš savo gimtojo Užakmenių kaimo į mūsų klasę daugiau neatėjo. Antrosios raudonosios okupacijos metais tapo didelis Eržvilko. Raseinių ir Lietuvos komunistų partijos veikėjas: stribų vadas. Raseinių rajono pirmasis sekretorius. Raseinių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas. Lietuvos komunistų partijos CK narys.

Su Jonu Nuobaru dar dvejus metus mokiausi drauge Tauragės gimnazijos 5-oJe ir 6-oje klasėje. Jis- pokario metų partizanas Lyras. Mikas, išdavikas ir provokatorius.

Dar noriu prisiminti Eržvilko parapijos kleboną Antaną Petraitį. Jis ir Jaunas vikaras Severinas Buteikis buvo suimti 1941 metų pradžioje. Kunigas A.Petraitis pateko į Červenę, šaudant kalinius, išliko gyvas ir netrukus sugrįžo atgal į Eržvilką. Su mumis paaugliais, kaip ir su visais savo parapijiečiais, mielai bendravo.

1944 metų pavasarį 29 berniukai ir 43 mergaitės baigėme Tauragės gimnazijos 6-ąją klasę. Rytuose dusliai dundėjo patrankos, žinojome, kad vokiečiai "trumpina fronto linijas”. Buvo aišku, kad į Lietuvą grįžta raudonoji armija. Miesteliuose ir prie kelių vokiečiai gaudė vyrus, tik į miškus nelindo. Tos medžioklės ypač padažnėjo, kai raudonoji armija įsitvirtino kairiajame Dubysos krante, pasiekė Raseinius. Atvaryti vyrai, vokiečių saugomi, kirto kairiojo Ančios šlaito medžius, dešniajame krante kasė apkasus. Žmonės saugojosi. Dieną sodybose likdavo moterys ir vaikai.

O paaugliai ir suaugę vyrai, pasiėmę maisto, vandens, praaušus išeidavo į miškus. Mums artimiausias miškas buvo Lūšnikė. Tai ilgokas, bet neplatus miškas, įsiterpęs tarp mūsų ir Palteniškės kaimų. Rytais mes su tėvu ir broliu išeidavome į Lūšnikę. Čia susirinkdavo mūsų kaimo, Kertenių ir Palteniškės kaimų vyrai. Naktimis vokiečiai nedrumstė ramybės, tik danguje nuolat plerpė sovietų lėktuvai, pakabindami parašiutu "liktarnas".

Vieną dieną mane kviečia Norkiškės dvaro savininkas Algirdas Rakauskas. Sako išvažiuojąs į Austriją, siūlo ir man drauge važiuoti, bet aš atsisakiau.

1965 metais, grįžęs iš Mordovijos lagerių, sužinojau, kad Algirdas Rakauskas gyvena Australijoje, rašo laiškus savo buvusio malūno darbininkui Juozui Žemaičiui. Vėliau sužinojau, kad Australijoje gyvena ir aktyviai dalyvauja lietuvių veikloje iš Nemakščių valsčiaus kilęs kunigas Petras Butkus, iki 1940 metų vasaros buvęs Tauragės mokytojų seminarijos kapelionas.

Praėjo nerami, karšta ir sausa 1944 metų vasara. Atėjo toks pat neramus ruduo. Prasidėjo javų kūlimas-talkos, jaujose dūzgė kuliamosios mašinos, plušėjo talkininkai. Spalio pradžioje sugriaudėjo sovietų artilerija katiušos, patrankos. Raudonoji armija pradėjo puolimą. Buvo aišku, kad vokiečiai neatsilaikys, kad jų neišgelbės vasarą Ančios krante iškasti apkasai, iškirsti šlaitai. Spalio 8-oji buvo sekmadienis, ūkanota ir miglota rudens diena Mūsų sodyboje buvo susirinkęs nemažas būrys žmonių iš Skaudvilės, Kundročių. Puželių kaimų. Sodybą iš vienos pusės dengė Rakauskinės miškas, netoli Eglynaičiai. čia pat Rakausko ir mūsų ganyklų krūmai. Sodyba iš toliau buvo nematoma Iš pat ankstyvo ryto didelis triukšmas: netoliese šaudo dideli ir maži pabūklai, sproginėja sviediniai, bet mūsų sodyboje ramu. Apie vidudienį matome- per kaimynų Biliūno ir Ačo laukus į mūsų sodybą sėlina būrys ginkluotų kareivių. Rusai. Mūsų sodyboje jau "išvaduotojai". Vienas jų karininkas liepia visiems iš čia išeiti, sodybą palikti tuščią, nes greit prasidės mūšis su vokiečiais. Tėvas nesutiko. Paskui tas karininkas su savo kareiviais patraukė į kaimyno Mozerio sodybą. Mozeriui. kaip ir mano tėvui, įsakė iš namų išeiti. Prieš dvejus metus mirė jo žmona liko su penkiais mažamečiais vaikais. Pasiėmė tuos penkis savo vaikus, tarnaitę ir visi pasitraukė į Lūšnikės mišką. Į namus grįžo kitos dienos popietę. Pamatęs savo sodą ir trobą, Mozeris net už galvos susiėmė: sode buvo 10 avilių bičių, visi jie buvo išvartyti, sulaužyti, ant žemės mėtosi apdegusių šiaudų gniūžtys. koriai su medumi, apdegusios bitės. Virtuvėje primėtyta duonos ir lašinių gabalų, kamaroje sudaužyta puodynė, išlieta grietinė. Užlipo ant aukšta nėra kumpių, mažai belikę lašinių. Petras Mozeris pamatė, koks buvo rusų ir vokiečių mūšis.

Spalio 10-oji. antradienis. Visi svetimi žmonės jau buvo išsikraustę iš mūsų namų. Liko tik viena raseiniškių šeima dar vasarą pasitraukusi iš Raseinių apylinkių toliau nuo fronto ir ligi šiol gyveno pas mus. Jų buvo trys žmonės- vyras, žmona ir mažametė dukrelė. Ta diena praėjo ramiai. Išėjau į ganyklą. Netrukus Tauragės kryptimi žemai nuskrido keli rusų lėktuvai, pasigirdo kulkosvaidžių kalenimas, sproginėjo bombos.Ore kovėsi rusų ir vokiečių lėktuvai. Mačiau, kaip prie mūsų trobos stovėjo mūsiškiai ir stebėjo tas lėktuvų kautynes. Po kelių minučių šaukia mane namo. Kambaryje pamačiau ant pagalvių gulinčią mamą. Mirusi. Brolis, tėvas ir kiti pasimetę. Pasakoja, kaip tai įvyko. Visi, išgirdę oro kautynes, išėjo į lauką pažiūrėti oro kautynių. Staiga mama pasisuko į tarnaitės pusę, norėjo jai kažką sakyti ir susmuko. Jai buvo tik 50 metų.

Frontas jau buvo praėjęs, kaimynai ir giminės išsiskirstę, todėl į šermenis suėjo nedaug žmonių. Ir parapijos klebonas Antanas Augustis iš Skaudvilės buvo pasitraukęs. Nedidelis būrelis artimųjų palydėjome mamos palaikus į Skaudvilę, nunešėme tiesiai i kapus ir palaidojome, nedarniai sugiedoję "Viešpaties Angelą", "Amžinąjj atilsį". Tik po kelių dienų į Skaudvilę sugrĮžęs klebonas Antanas Augustis, atlaikė iškilmingas pamaldas, pasimeldė už jos vėlę.

Nespėjome atsitokėti pomamos laidotuvių, sužinojome, kad Skaudvilėje tarybinė valdžia.

Artėjant frontui valsčiaus tarnautojai sunaikino visus dokumentus, buvusius valsčiuje. Tarybinės valdžios kūrėjai ir organizatoriai rado tuščius rašomųjų stalų stalčius, tuščias lentynas ir spintas, dingo išvežamųjų sąrašai, dokumentai. Naujiesiems valdininkams pradžia buvo sunki, be to, jie buvo mažaraščiai, dar ne vietiniai, nežinia iš kur atsibastę. Į pagalbą atskubėjo Tauragės apskrities karo komisaras, jaunesnysis leitenantas Lebedevas ir kt.

Skaudvilės valsčiuje buvo 17 seniūnijų. Sukvietė visus seniūnus. įsakė surašyti visus gyventojus, kiek kas turi dirbamos ir nedirbamos žemės, kiek turi arklių, karvių, kitokių gyvulių ir naminių paukščių. Seniūnai prisikalbindavo į pagalbą moksleivius. Pužų seniūnas Petras Gedvilas ne kartą prašė ir manęs pereiti visus 7-tai seniūnijai priklausančius kaimus, ir surašyti tai, ką valdžia reikalavo.

Netrukus bus paskelbta 1906-1926m. gimusių vyrų mobilizacija. Svarbiausias rūpestis, kaip tos mobilizacijos išvengti, kaip nepatekti į raudonąją armiją, kaip užrašyti gimimo metus. Vieni pasisendino, kiti pasijaunino.

Neturintiems pasų ar kitokių dokumentų reikėjo dviejų liudytojų, kurie patvirtintų asmens gimimo metus. Mūsų Steponui seserys Biliūnaitės savo parašais patvirtino, kad jis gimęs 1927 metais.

Per kelias dienas surašinėjimas buvo baigtas. Seniūnijoje buvo kelios dešimtys vyrų. gimusiu 1906-1926 metais, bet mūsų sąrašuose nei vieno nebuvo. Tik mudu su Antanu nežinojome, ką daryti su savo gimimo metais. Šalkauskas pavasari buvo baigęs Tauragės gimnaziją, ir jam buvo pasiūlyta mokytojauti Mažintų kaimo pradinėje mokykloje, o aš turėjau važiuoti į Tauragės gimnazijos 7-ąją klasę. Mokytojas Navaitis mums pataria: Šalkauskui eiti mokytojauti į Mažintų mokyklą, o man toliau mokytis gimnazijoje. Naujokų ėmimo komisija atleido nuo karinės prievolės iki 1944 metų lapkričio 30 dienos.

Į 7-ąją klasę susirinkome iš 70 tik apie 30. Dar mėnesiui gavome atleidimą nuo karinės tarnybos. O paskui direktorius Navaitis pasako, kad apskrities karinis komisaras Lebedevas jam sakęs. jog Vilniuje ir Kaune bus atidarytos dvi karo mokyklos, į jas reikia pasiųsti mokinius karo prievolininkus, todėl toliau mus atleisti nuo karinės prievolės negalės. Lebedevas dar leidžia palikti mokinius, kurie sutinka pereiti į pedagogines klases. O man Tauragės apskrities komjaunimo pirmasis sekretorius Mockus pasiūlė dirbti Tauragės rajono laikraščio "Tarybinis žodis" redakcijoje, jeigu įstosiu į komjaunimą. Atsisakiau.

Kitą dieną į mūsų klasę vėl atėjo direktorius Navaitis "Kaip baigėsi. Žičkau, tavo pokalbis su Mockumi?"- teiraujasi Navaitis ir visa klasė klauso. "Negerai tau su Mockum išėjo”.-sako Navaitis.

"Maniau, kad tu susitarsi su juo. todėl tavo pavardės į tą pedagoginių klasių sąrašą neįrašiau, o dabar įrašyti jau per vėlu”,- sako jis. Ką man dabar daryti? Aišku, kad aš negalėsiu toliau mokytis Yra dvi išeitys: eiti į armiją arba dingti iš Tauragės ir kartu su kitais vyrais slapstytis nuo stribų ir enkavedistų. Likus kelioms dienoms iki Kalėdų atostogų iš karinio komisariato Navaitis parneša mūsų pažymėjimus, su atleidimu iki 1945 metų sausio 1 dienos. Taigi po Naujųjų metų aš jau negalėsiu į gimnaziją sugrįžti.

Kūčių dieną grįžtu į tėviškę. Kūčių vakarienė ir Kalėdų šventės ne tokios įspūdingos ir malonios, kaip anksčiau: atmintyje gyva mama ir jos mirtis. Norkiškės, Šiurpiškės, Palteniškės, Mažintų ir kituose artimesniuose kaimuose dienomis ir naktimis bastosi enkavedistai, ieško nuo armijos besislapstančių vyrų. Vyrai atsargūs, saugojasi, slapstosi, kaip kas išmano. Dar prieš Naujuosius metus sužinau, kad kai kurie pažįstami vyrai išvažiavo į Šiaulius ir įsidarbino kažkokioje darbo kontoroje: valo mieste karo griuvėsius. Šiaulių miestas per karą labai sudaužytas, sudegintas, griuvėsių ir degėsių daug. todėl reikia daug darbininkų. Svarbiausia tuos vyrus, kurie toje kontoroje įsidarbina ir valo griuvėsius, nuo armijos atleidžia iki karo pabaigos. Tėviškėje neramu ir pavojinga. Neturiu jokių dokumentų, kurie padėtų man apsiginti nuo enkavedistų. Dieną suloja Reksas, šoku prie lango, žiūriu, kas ir iš kur ateina. Naktį Reksui sulojus, išbundu. Dienos ir naktys neramios, be poilsio, nervai įtempti. Kada tas pragaras baigsis. Sausio viduryje į Šiaulius važiuoja keli pažįstami vyrai. Su jais išvažiuoju ir aš. Randame anksčiau atvažiavusių pažįstamų, kurie padeda mums įsidarbinti. Apsigyvename bendrabutyje. Lovų ir patalynės nebuvo. Pasieniuose mediniai gultai, šalia jų viena kita spintelė. Tokius gultus po pusantrų metų pamačiau Pečioros, vėliau Intos lageriuose. Vyrai guli, sėdi, valgo, rūko ant tų gultų. Su tais pačiais drabužiais dirba, ilsisi ir vaikšto mieste. Vandens nėra. Einame prie kolonėlės, prisipumpuojame į kibirus, kareiviškus katiliukus, į indus indelius, parsinešame į bendrabutį. Virtuvės, kurioje būtų galima išsivirti karšto vandens ar pasigaminti šilto maisto, taip pat nėra. Vyrai valgo tai. ką jiems įdėjo mamos ar žmonos. Vakare, kai visi sugrįžta ramybės nėra: vieni valgo, kiti rūko. treti triukšmingai kalba kortomis lošia geria iš namų atsivežtą "samanę". Rytą nepailsėję einame griuvėsių ardyti ar valyti. Šiauliai- ištisa griuvėsių ir degėsių krūva. Įėjome į šv.Petro ir Povilo bažnyčią, galvoje šmėkštelėjo mintis, kad jos niekada niekas neatstatys. Nėra bokšto, nėra stogo, altoriai ir visa kita palaidota didžiulėje griuvėsių ir degėsių krūvoje. Sienos taip pat smarkiai sugriautos. Darbas purvinas, nuobodus ir neįdomus. Laukiame. kad tik greičiau patektumėm į naujokų ėmimo koinisiją, kad atleistų mus nuo karinės tarnybos iki karo pabaigos, gautumėm dokumentus ir tada sudiev Šiaulių degėsiai ir griuvėsiai. Sausio pabaigoje susirenkame į  Frenkelio odos fabriko salę, ten komisija nulems mūsų likimą. Tą pačią dieną sužinome, kad į armiją paėmė kelis vyrus, kiti liko. Paliko ir mane. netrukus pranešė, kad tiems, kurie liko nepaimti, dokumentus išrašys ne iki karo pabaigos, bet tik vienam mėnesiui. Kai tas mėnuo pasibaigs, išrašys kitam mėnesiui. Po to vėl kitam ir taip bus, kol karas baigsis. Taip daroma todėl, kad vyrai ilgiau liktų Šiauliuose, ne taip greitai išlakstytų. Apie bėgimą galvojau ir aš, bet bėgti dar neskubėjau.

Tačiau Vasario 16-osios rytą su kaimynu nutarėme atsisveikinti su Šiaulių degėsiais ir griuvėsiais. Pėsti plentu patraukėme Bubių link. Plentu vis važiuoja ir važiuoja kariškos mašinos, prikrautos kareiviškų krovinių ir pilnos kareivių. Balsuojame, bet nė viena nestoja į Bubius ateiname pėsti. Pagaliau viena mašina sustojo ir nuvežė mus į Kelmę. Persėdome į kitą mašiną ir mudu Kryžkalnyje. Iki mano tėviškės 11 kilometrų. Apylinkės mums žinomos. Visą dieną sninga pusto, mes alkani, išvargę patraukėme tiesiai per arimus ir laukus. Žinome, kad namuose neturėsime ramybės, bet būsime sočiau pavalgę ir geriau pailsėję. Be to. dar turime dokumentus, kad nuo karinės tarnybos atleisti iki kovo mėnesio pirmos dienos.

Kaimuose vis slankioja stribai, bet Norkiškėje ir gretimuose kaimuose ramu. Kaimynai mini Adakavo kaimo gyventojo Rybakovo pavardę, sako. kad Rybakovas esąs Skaudvilės stribu vadas. Į mūsų namus užeina Pužų seniūnijos seniūnas Jonas Visockas. Žmogus lyg ir neblogas, bet vis dėl to tarybinės valdžios pareigūnas, todėl geriau jo pasisaugoti. Seniūnijose atsiranda naujas valdininkas- "dešimtukas”. Jam pavaldūs 10 ūkininkų. “Dešimtukas" yra seniūno pavaduotojas, dešimčiai ūkininkų perduoda seniūno įsakymus. Mūsų "dešimtukas" yra Antanas Galkauskas doras, patikimas žmogus, ir aš su juo susitinku. Jis visaip saugojo mane, daug padėjo broliui Steponui ir kitiems partizanams, buvo jų ryšininkas ir rėmėjas.

Pasigirsta kalbos. kad Varlaukio bažnytkaimio ir Eržvilko apylinkėse atsirado partizanų, kurie sutramdo įsisiautėjusius stribus, komunistus ir jų pakalikus. Brolis, aš. Mažintų ir kitų gretimų kaimų vyrai svarstome, kaip su tais partizanais susitikti.

Buvo gegužės pradžia, dar gerai nesutemę, neskubame degti žibalinės lempos. Staiga piktai pradėjo loti Reksas. Sužiurome į langus. Pamačiau, kad nuo Jaujos pusės ateina kokie ginkluoti vyrai. Stribai! Kas gi daugiau! Įsistojau į klumpes ir per virtuvės duris pirmyn į sodą. Už sodo neplati dirva, mūsų ir kaimyno Mozerio alksnynai. Sustojau alksnyno pakraštyje ir laukiu, kas bus toliau. Po kelių minučių švilpia Steponas. Švilpiu ir aš "Pareik namo!"- šaukia Galvoju: "Jei Steponas šaukia, pavojus negrasia". Pareinu. Ant stalo dega žibalinė lempa. Tarnaitė atnešė lėkštę sviesto, lašinių kumpio, pieno, duonos. Sėdi septyni vyrai, rankose laiko šautuvus ir rusiškus automatus. Tėvas ir brolis su jais šnekučiuojasi. Apsirengę kaip ir visi kaimo vyrai. Ant kai kurių rankovių pastebiu trispalves juosteles.

Partizanai! Nervinė įtampa atslūgo. Visi jie nepažįstami. Vienas priėjo prie manęs, ištiesė ranką: "Sveikas. Jonai!" Iš karto jį atpažįstu: tai eržv vilkietis Juozas Norkus. Su juo susipažinau 1941-1942 mokslo metais Eržvilko progimnazijos 3-oje klasėje. Tuo metu jis mokėsi Jurbarko gimnazijoje. Ne kartą su Juozu lankiausi jo tėviškėje. Lendrynės kaime. 1942 metų pavasarį. Po kelių mėnesių ir aš nuėjau į jų būrį, daug valandų praleidome kartu. Tai Stasys Dobilaitis-Zigmas, mano pažįstamas Juozas Norkus-Auksaplunksnis, Antanas Norkus-Antoška, jo brolis Juozas Norkus-Juodis, jų pusbrolis Albertas Norkus-Linksmutis, Vladas Pečkauskas-Gegužiukas ir Vytautas Slapšinskas.

Juozus Norkus-Auksuplunksnis ir jo kaimynė, partizanų ryšininkė Bronė Butkutė. Inta, 1956m.

Nors gyvenau be dokumentų, kiekvienu momentu galėjau patekti į Rybakovo "narsuolių” nagus, bet tą vakarą dar negalvojau tapti partizanu. Psichologiškai dar nebuvau pasirengęs. Nuo 1944 metų Velykų atostogų priklausiau LLA (Lietuvos Laisvės Armija) skyriui. Tam pačiam LLA skyriui priklausė keli Mažintų, Palteniškės ir Šiurpiškės kaimo vyrai. Kai po 1945m. sausio mėn. įvykusių Užšešuvių miškelyje (Batakių valsčius) kautynių suėmė Skaudvilės valsčiaus agronomą, atsargos karininką Joną Jankauską ir iš Pužų kaimo Edvardą Laugalį. mūsų skyrius liko be vadovybės ir ryšio. Nežinojome, su kuo ir kaip ryšius atstatyti. Dabar tai padaryti atsirado proga. Paprašiau Juozą Norkų-Auksaplunksnį,. kad jis padėtų man tuos reikalus sutvarkyti. Po kelių dienų pas mane atėjo Juzė Kubiliūtė iš Šiurpiškės kaimo ir padavė raštelį. Į susitikimą mane kviečia Saturnas. Nurodyta susitikimo data vieta ir laikas. Einu į Šiurpiškės kaimą, Kubiliukų sodybą. Ūkis nemažas, prie pat Petkaičių miško. Jame gyveno dvi pagyvenusios netekėjusios seserys ir maždaug jų metų nevedęs brolis. Seserys ir brolis gražiai tarpusavyje sutarė, laiku apdirbdavo visus ūkio darbus, buvo sąžiningi ir teisingi žmonės. Šiurpiškės kaime buvo dar kitos Kubilių- Antano, Jurgio ir Prano sodybos, tai seseris ir brolį kaimynai vadino vienu vardu Kubilikės. Aš gerai pažinau Kubilikes ir jų brolį, jos pažino mūsų šeimą ir mane. Įėjau į virtuvę. Ant sienos pakabinta degė žibalinė lempa prie stalo sėdėjo abi Kubilikės ir brolis, kažką aptarė. Supratau, kad žino. jog aš ateisiu. Tik man atėjus, iš didžiojo kambario į virtuvę įėjo Saturnas, įkandin jo moteris ir graži, šviesiaplaukė maždaug 4-5 metukų mergytė. Supratau, kad tai Saturno žmona ir dukrelė. Pasakiau jam savo kelionės tikslą. Mudu kalbėjomės didžiajame kambaryje. Jis pažadėjo man padėti. Baigus pokalbį, į kambarį grįžo Saturno žmona ir dukrytė, tada kalbėjomės bendrai. Sužinojau, kad žmonos vardas Zosė, dukrytė Bronytė. Reikia pasakyti, kad seserys Kubilikės ir jų brolis daug padėjo partizanams, visaip juos rėmė. Jų kaimynas Tomas Paleckis ir jo žmona 1949m. balandžio 25d. nuo vežimo pabėgo, sūnūs Povilas ir Jonas buvo išvežti į Krasnojarską, dukterys Bronė ir Onutė atsidūrė Intos ir Sibiro lageriuose. Skaudvilės stribai ir komunistai griovė, naikino, plėšė tvarkingą Paleckių sodybą. Tokiu sunkiu momentu Kubilikės labai daug padėjo senukams Paleckiams.

Praėjo kelios dienos, ir vėl ta pati ryšininkė atneša kitą raštelį. Pasirašyta aiškiai įskaitomai- Bernotas. Supratau, kad tai slapyvardis to, kuris kviečia mane į susitikimą. Nurodyta susitikimo data ir valanda. Prašo atvykti į ūkininko Šaulio sodybą, netoli Varlaukio bažnytkaimio, Karklotės kaime. Sodyba man buvo žinoma. Pažinojau jos šeimininką, šeimininkę, abu jų sūnus: Vladą ir Petrą. Su Petru kartu mokiausi Eržvilko progimnazijoje, kai pėsti grįždavome iš Eržvilko, pas juos užeidavau pailsėti. Vladas neseniai buvo išėjęs pas partizanus ir netrukus žuvo. Šaulio namuose mane pasitiko jaunas, nedidelio ūgio vyras. Tai ir buvo Bernotas. Aš jam atvirai pasipasakojau savo reikalus. Kalbėjomės apie ryšius su partizanais. pogrindžio spaudos ir atsišaukimų platinimą, ryšio, organizacinius ir kitokius reikalus. Iš Saturno sužinojau, kad Bernotas yra studentas Jonas Kubilius, Eržvilko gimnazijos mokytojas. Vėliau tas pats Jonas Kubilius tapo žinomu matematiku, profesoriumi. Vilniaus universiteto rektoriumi, Lietuvos TSR komunistų partijos CK nariu, socialistinio darbo didvyriu...

Dienos bėgo, bet namie gyventi be jokių dokumentų buvo nesaugu. Žinau, jei pateksiu į Rybakovo nagus, manęs nepaglostys. Mano padėtį žinojo artimi kaimynai, jie mane perspėdavo, pamatę ateinančius Rybakovo “narsuolius". Partizanai vis dažniau užeidavo į mūsų namus, dažnai lankėsi Paleckių sodyboje. Kertenių. Šiurpiškės. Mažintų ir Palteniškės kaimuose. Žmonės buvo dori. patikimi, visaip partizanams padėjo. Partizanai taip pat tų apylinkių žmonėmis pasitikėjo. Būdavo, Rybakovas su savo "armija" pajuda iš Skaudvilės. Eržvilko ar Norkiškės vieškeliu, ir per labai trumpą laiką partizanai sužino kiek Rybakovo "didvyrių" slenka Petkaičių ar Mažintų link. Partizanus saugojo suaugę žmonės, bet geriausi sargai ir ryšininkai buvo 9-15 metų berniukai ir mergaitės. Jie pirmiausia pastebėdavo stribus ir enkavedistus, žinojo kur surasti partizanus, perspėdavo juos apie artėjantį pavojų.

Prasidėjo birželis. Padėtis nesikeičia. Dienomis slankioja Rybakovas su saviškiais temstant užsuka partizanai. Vis labiau ir labiau bręsta mintis išeiti į Saturno būrį. Maždaug apie birželio 20-ąją vakare atėjo keli partizanai, ir išėjau su jais. Būrio vadas Saturnas pažįstamas, pažįstami būrio vyrai, todėl nesijaučiau svetimas. Savu ir jie mane laikė.

Saturno būryje buvo apie 40 vyrų. Kiekvienam naujokui partizanui reikalingas slapyvardis. Aš dar jo neturiu ir nežinau, koks jis bus. Saturnas sako: “Tu būsi būrio daktaras. Jei kas susirgs arba sužeis, tu gydysi. Tavo slapyvardis bus Daktaras.” Medicina aš niekada nesidomėjau, gydytoju būti negalvojau, todėl šios pareigos man buvo ne prie širdies. Reikia tai reikia-priprasiu. Buvo mažytė vaistinėlė, joje vaistų nedaug. Vyrai mane vadina ne Daktaru, bet Daktariuku. Taip ir Saturnas mane vadina. Vyrai visi sveiki, niekas neserga tik gerai pažįstamas skaudviliškis Leonas Plienaitis nusivelka švarką, marškinius ir saka “Pažiūrėk į mano šoną". Pamatau dvi pūliuojančias žaizdeles. Plienaitis pasakoja "Susišaudėme su stribais. Ėjau stačias. Mačiau, stribas šovė į mane, tada ir aš iš savo vokiško automato šoviau į jį. Stribas skėstelėjo rankomis ir sudribo. Man prisiminimui paliko tas dvi skylutes, bet jos sunkiai gyja vis pūliuoja” Nutarėme žaizdeles tepti revanoliu. Rezultatas buvo geras: nustojo pūliuoti, nukrito šašai ir žaizdelės užgijo.

Eidami į Viduklės miškus, į mūsų būrį užsuko du man nepažįstami partizanai. Su kitais mūsų būrio vyrais jie buvo pažįstami. Turėjo jie savo slapyvardžius, bet vyrai juos vadino "desantukais”. Nuoširdūs, matyti, išsilavinę, kultūringi. Suartėjau su jais, sužinojau, kad jie Jurbarkiškiai broliai Antanas ir Bronius Liesiai. Jų tėvas buvo Jurbarko gimnazijos direktorius, išvežtas į Sibirą 1941 metų birželį. Abu jie studentai: Antanas studijavo mediciną. Bronius- žurnalistiką. Artėjant "išvaduotojams", jie pasitraukė į Vokietiją, baigė specmokyklą. o karui baigiantis, juos parašiutais nuleido, kad įsijungtų į partizaninę kovą. Bronių Liesį kamavo bjaurūs ir skaudūs pūliniai. Tuos pūlinius tepiau tepalais, perrišinėjau. Antanas ir Bronius su pagarba prisiminė Jurbarko gimnazijos mokytoją Petrą Paulaitį. Kai po kelių dienų pasukome Paupio miškų link. jie atsisveikino ir išėjo į Antano Joniko-Daktaro (vėliau Rolando)būrį.

Saturno būryje buvo Eržvilko. Batakių ir Skaudvilės valsčiuose gimę ir užaugę vyrai. Anksčiau jie buvo pažįstami, iš kitų pasakojimų žinojo vienas kita. Visi jie kalbėjo žemaičių dūnininkų tarme. Greitai pastebėjau, kad yra du vyrai, kalbantys suvalkiečių tarme, bet gerai sutaria su žemaičiais. Susipažinau ir aš su jais. Tai buvo du broliai Suvalkijos partizanai. laikinai apsistoję Saturno būryje. Jaunesnysis anksčiau mokėsi Šakių gimnazijoje, buvo abiturientas, vyresnysis- kaimo jaunuolis. Pavardėmis ir vardais niekas jų nevadino, turėjo jie savo slapyvardžius, ir to užteko. Vyresnysis mėgo juokus, pasakojo būtus ir nebūtus atsitikimus, ant galvos nešiojo užsimaukšlinęs sulamdytą skrybėlę. Todėl būrio vyrai jį vadino Skriblium. Jaunesniojo slapyvardžio neprisimenu, bet prisimenu. kad jis buvo humoristas, nuoširdus, daug mokėjo dainų, nuolatos dainuodavo, ragino žemaičius su juo dainuoti. Žemaičiai vyrai taip pat mėgo dainas. Mėgstamiausia daina buvo "Palinko liepa šalia kelio". Saturnas veda o vyrai pritaria Taip ir skamba stovykloje, kartais žygiuojant: 

Palinko liepa šalia kelio,
Pravirko motina sena.
Sūneli, Tėvynė tave šaukia-
Ir vėl laisva bus Lietuva!

Tie du broliai suvalkiečiai partizanai mokėjo tokių dainų, kurių nemokėjo žemaičiai. Tačiau ir žemaičiai greitai išmoko suvalkietiškų dainų ir kartu dainuodavo.

Suvalkų lygumos žaliuoja,
Rugiai siūbuoja nokdami.
Čia broliai lietuviai dejuoja
Vergijos pančius vilkdami.

Sesers seklyčioj staklės gaudžia,
Į raštą pinasi gija,
O pro atvertą langų graudžiai
Dainelėj skundžias vergija.

Čia akmens ašaroms pravirko,
Neramūs žmonės ir laikai.
Į laisvę šaukiasi Kudirkos
Ir Basanavičiaus vaikai.

Prie kelio gailiai rauda smilga,
Ir kumštys gniaužiusi plienu.
Suvalkų kraštas pasiilgo
Aušros ir saulėtų dienų.

Kuomet į žygi pašauks vadas
Pažaist kovoj su mirtimi,
Visoj Tėvynėj kils brigados
Visa siela ir širdimi.

Žemaičiai "Suvalkų lygumos žaliuoja” pakeitė į “Žemaičių lygumos žaliuoja." Suvalkiečiai partizanai su žemaičiais dėl to nesiginčijo. Po keliasdešimt metų sužinojau, kad šio eilėraščio, pokario metais virtusio daina autorius yra tragiško likimo poetas mokytojas Stasys Gražulis.

Vieną dieną abu broliai suvalkiečiai atsisveikino su Saturno būrio vyrais ir iškeliavo į savo gimtąją Suvalkiją. Mano atmintyje jie išliko gyvi, bet aš, iki 1993m. lapkričio mėn. nieko apie juos nežinojau. Maždaug prieš ketverius metus politinių kalinių ir tremtinių choro vadovas Antanas Podleckis, su kuriuo keletą metų praleidau drauge Intos lageryje, supažindino mane su p. Birute Šidlauskiene. Iš A.Podleckio pasakojimų žinojau, kad ji yra buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė. 1993m. lapkričio mėn. ji kelioms dienoms atvažiavo į Birštono “Versmės" sanatoriją pailsėti. Paaiškėjo, kad ji Suvalkijos partizano Prano Runo sesuo Runaitė. o du broliai. 1945 metų vasarą buvę Saturno būryje.- Antanas ir Vincas Žukauskai. Abu gimę Šakių apskrityje. Paežerių valsčiuje. Ilguvos miestelyje. Antanas Žukauskas patyręs daug pavojų, kančių ir vargo, išliko gyvas, nepateko į lagerius ir tremtį. Jo slapyvardis buvo Žiedas. Vincas Žukauskas, gimęs 1925m. taip pat Ilguvos miestelyje. Jo slapyvardis- Ilguvis 1949m. Juodaičių miestelyje [Jurbarko rajonas)kartu su kapitonu Juozu Čeponiu-Tauragiu slėptuvėje susisprogdino. Kapitonas Juozas Čeponis-Tauragis buvo Kęstučio apygardos Žebenkšties, vėliau Vaidoto rinktinės vadas.

Kitą dieną, kai į Suvalkiją išėjo Skriblius su savo broliu dainininku, žvalgytos viršininku, Saturnas paskyrė mane būrio žvalgytos viršininku. Turėsiu rašyti pranešimus Lydžio rinktinės štabui apie partizanų į vykdytas užduotis, žuvusius ir sužeistus partizanus, nukautus ar gyvus paimtus stribus ir t.t. ‘Tu palaikysi ryšį su Lydžio rinktinės vadais.”- pasakė Saturnas. Tą pačią dieną parašiau pranešimą Lydžio rinktinės vadui. Pranešimo tekstą savais žodžiais papasakojo Saturnas. Jis, kaip būrio vadas, tuojau pat pasirašė ir sugalvojo man slapyvardį- Širšė! Pasirašiau Širšė. Po kelių dienų būryje atsirado Jonas Kubilius-Bernotas. Saturnas pristato jam mane- naują žvalgybos viršininką. “Pranešimą skaičiau- sako Bernotas.- tik nežinojau, kas tas Širšė. Ne kartą tą vasarą teko Saturno būryje susitikti su Bernotu. Vyrams patiko jo energija, išradingumas ir sumanumas, bet slapyvardis Bernotas jam neprilipo. Dėl nedidelio ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo partizanai ir ryšininkai jį "pakrikštijo" pačių sugalvotu slapyvardžiu Mažiukas. Mano slapyvardis Širšė neišaiškėjo Raseinių NKGB tardytojų kabinetuose, todėl 1954m. Intoje, kai prireikė slapyvardžio, antrą kartą tapau Širše.

Trumpas poilsis Openiškės kaime, vieno ūkininko sodyboje. Artėja vakaras. Mes pasiruošę kelionei į Paupio miškus. Šeimininkė verda didelį puodą pieniškos sriubos. Ant stalo padėjo kepalą naminės duonos, sviesto, virtų kiaušinių, pjausto rūkytus lašinius. Galima valgyti, bet niekas neskuba. Žinome, kad turi atvažiuoti Varlaukio parapijos klebonas Jocius. Jis išklausys išpažinčių, išdalys komuniją, ir tik tada valgysime vakarienę. Sutemo, o kunigo vis nėra. Vasaros naktis trumpa greitai aušta, o kelias netrumpas. Laukiame ir nesulaukiame. Nutariame, kad kunigui Jociui sutrukdė rimtos priežastys. Kas prie stalo, kas kur atsisėdęs ar stačias valgome vakarienę. Baigiant vakarieniauti, įeina ilgai ir kantriai lauktas kunigas. Vyrai pavalgę, komunijos priimti negalės, priims kitą kartą. Šeimininkė nuveda kunigą Jociu į greta esantį mažiuką kambariuką, vyrai vienas po kito atlieka išpažintį. Savo vienkinkiu vežimėliu kunigas išvažiuoja išžygiuojame ir mes. Pagaliau mes miške, einame kiek giliau. Saturnas išskirsto sargybinius, ruošiamės poilsiui.

Intoje dažnai prisimindavau tą pasiaukojusį kunigą. Norėjau daugiau sužinoti apie jį. kaip susiklostė jo gyvenimas. 1957m. vasarą, grįžęs iš Intos, teiravausi Varlaukio parapijos žmonių apie šį kunigą. Niekas nieko nežinojo. Išgirdau tik tiek, kad jis sutuokė ne vieną partizanų porą. Paskui iš Rietavo kun. S.Venckaus sužinojau, kad Varlaukyje, pasikeitęs Jociaus pavardę, buvo kunigas Šiaučiūnas. Pakeitęs pavardę kun. Šiaučiūnas suėmimo neišvengė. Kun. Šiaučiūnas buvo Intoje. 3-aine lageryje, bet aš tada nepagalvojau, kad tai tas pats Varlaukio klebonas kun. Jocius. Kun.

S.Venckus rašė. kad kun. Šiaučiūnas neseniai miręs. Pavėluota. Nepapasakos kunigas Jocius-Šiaučiūnas apie Varlaukio apylinkėse veikusius partizanus ir jų ryšininkus.

Atsikėlus į naują vietą, svarbiausia buvo surasti ryšininkus ir rėmėjus iš tų apylinkių. Jie padės. Miškelis, kuriame buvome apsistoję, nedidelis. Tad kitą naktį keliamės į didesnį mišką. Netrukus pasiekiame Blinstrubiškės mišką. Tamsu, o mes vis einame gilyn ir gilyn. Pagaliau įsakymas sustoti ir ruoštis poilsiui. Naktis šilta vyrai sumiega ant žemės. Rytą pamatome čia pat esančias žemines. Kažkas paaiškina kad čia 1942-1944m. buvusi raudonųjų partizanų "Keršytojų” stovykla. Stovykla miško gilumoje, stribai ar enkavedistai nedrįs pulti.

Jau žinojome, kad Šimkaičių komunistai, lydimi stribų, zuja kaimuose, versdami žmones pasirašyti laišką Stalinui, atseit Lietuvos liaudis dėkoja už išvadavimą iš fašistų jungo, už laimingą ir šviesią ateitį. Sovietų valdininkai ir stribai keikia ramius kaimiečius, grasina areštais, trėmimais, jei nepasirašys. Reikalauja samagono. lašinių, dešrų, kumpių. Žmonės, net neklausiami pasako jų pavardes, siūlo savo planus, kaip tuos stribus ir komunistus pagauti. Jaučiame žmonių paramą, pažadame jiems padėti. Vyrai nedidelėmis grupelėmis naktimis, kartais ir dienomis, išeina stribų tramdyti. Stribai pasidaro atsargesni, rečiau pasirodo kaimuose, ypač vengia sodybų arčiau miško.

Pirmosios dienos popietę prisistatome eiguliui Stulginskiui, kurio miške mes apsistoję. Žinojome, kad jis yra partizanų ryšininkas. Pasiteiravome, kaip patekti į Vidukės valsč. Apusinu kaimo ūkininko Jarmoškos sodybą. Onutės Jarmoškaitės Saturnas ir aš nepažinome, bet žinojome, kad per ją palaikysime ryšį su veikliu Viduklės vikaru kun. Algirdu Mociumi. Mano pareiga rūpintis ryšio reikalais, todėl į susitikimą su Jarmoškaite reikės man eiti. Su Saturnu sutariame, kad kartu su manimi eis dar trys vyrai. Eina Juozas Dobilaitis-Motiejus ir dar du. Žinojau, kad Motiejus (mes ji vadinom Motiejuku) labai gerai orientuojasi nepažįstamame miške ir nežinomose vietovėse. Keliantis iš vieno miško į kitą, einant nežinomomis vietomis. Motiejus visada žengdavo būrio priekyje ir be klaidžiojimų išvesdavo.

Temstant keturiese išėjome į Apusinus. Sulojo šuo. Atsidarė klėties durys, tarpduryje stovėjo Onutė Jarmoškaite. Ji buvo gal 18-20 metų. Uždarė duris, uždegė žibalinę lempą, pakvietė sėsti prie stalo, paskubomis paruošė valgyti. Ji sako, kad kun. Algirdas Mocius žino, jog į Viduklės miškus turi atsikelti partizanai, pasiruošęs vaistais ir kitaip jiems padėti. Pasakau jai mūsų pageidavimus kunigui Mociui. Auštant grįžtame į stovyklą.

Vieną dieną į mūsų stovyklą ateina būrys partizanų. Jų vadas Bubulas. Vieni vyrai tą būrį vadina Žalpių, kiti Nemakščių būriu. Susipažįstame, susidraugaujame. Maždaug tuo pačiu laiku ateina Kazys Tamulis-Senis su savo vyrais. Senio būryje yra du jo sūnūs: 20-metis Antanas ir 18-metis Kazys. Brolius Tamulius vyrai vadina Antanuku ir Kaziuku. Po kelių dienų savo vyrus atsiveda Jonas Starkus-Maželis. Tie vyrai neseniai buvo susišaudę su Eržvilko stribais. Žuvo keli partizanai, nukauti keli stribai. Eržvilko stribų vadas Močalovas ištrūko gyvas. Maželis ir jo vyrai sako, kad Močalovas tikras sadistas. Maželis pasakoja kad Močalovas su savo ''narsuoliais” labai žiauriai nukankino jo kaimynę, jaunutę gimnazistę Onutę Preilauskaitę. Po kelių dienų savo vyrus atveda Antanas Jonikas-Daktaras. Per kelias dienas mūsų stovykloje susirinko daugiau kaip 150 partizanų.

Neprisimenu, iš kurio kaimo vyrai parsivedė keturis vokiečius. Jie buvę fronte, pabėgę iš rusų nelaisvės, ginkluoti kulkosvaidžiais ir trumpais ginklais. Jų tikslas- pasiekti Rytprūsius, o iš ten Rytų Vokietiją. Ligi šiol Nemuno kryptimi jie ėjo vieni, saugojosi stribų ir enkavedistų. Nepažįstamos vietovės, nežinomi žmonės, retoje sodyboje galima susikalbėti vokiškai. Prašėsi priimami į būrį. Pasitarėme ir priėmėme. Žinojome, kad mes, Saturno būrys, netrukus iš čia kelsimės į Tauragės miškus. Vokiečių ir mūsų keliai sutapo.

Maisto produktais, kiek galėjo, mus rėmė gyventojai ir ryšininkai. Kartais mėsos ir kitko vyrai parnešdavo, paėmę iš stribų ir komunistų. Vieną naktį keli vyrai važiavome į Šimkaičių pieninę. Parsivežėme sviesto ir grietinės. Kartą eigulys Stulginskis pranešė gerą žinią: Turiu didelį bulių! Eikite ir pasiimkite, pavalgysite jautienos!" Ir papasakojo, kaip keli rusai varėsi į Rytus didelę bandą galvijų iš Rytprūsių. Nakčiai varovai su savo banda sustojo prie pat mūsų miško. Sutemus, kai išvargę varovai miegojo. Stulginskis vieną didelį jautį nusivedė giliau į mišką, pririšo prie medžio, pašėrė ir grįžo į stovyklą. Tuojau keli vyrai su juo išėjo ir neilgai trukus ragavome karališkus pietus.

Nuolat palaikome ryšius su Onute Jarmoškaite. Atėję antrą kartą, klėtyje randame Onutę, jos brolį Joną ir kaimyną Blažį. Šie pasisako abudu esą Viduklės stribai. Papasakoja kad ilgokai slapstęsi nuo armijos ir pagaliau, nematydami kitos išeities, įstoję į Viduklės stribų būrį. Mes suprantame juos ir nesmerkiame. Juk neseniai ir mes buvome pačioje kryžkelėje. Rodo jie mums savo šautuvus. Tie Jų šautuvai paprasti. Albertas Norkus-Linksmutis sako: "Vargas jums! Ką jūs galite su tokiomis kačergomis kariauti su mumis! Pasižiūrėklte. kokie mūsų ginklai!" Juodu apžiūrinėja mūsų automatus, granatas. Motiejukas ir revolverį turi. Onutė nekreipia dėmesio į mūsų kalbas, baigia ruošti valgius, visi kartu valgome ir kalbamės kaip normalūs žmonės. Onutė Jarmoškaitė pasako, kada kunigas Mocius žada atvykti į mūsų stovyklą ir atlaikyti šv. Mišias, išklausyti išpažinčių. Iš vakaro prie nedidelių eglučių vyrai įrengia altorėlį. Sutartu laiku keli vyrai pasitinka kun. A.Mocių. Paskui einame išpažinties, išklausome šv. Mišių, priimam komuniją, išklausom pamokslo. Kun. Mocius neskuba, kalbasi su vyrais, apžiūrinėja žemines, teiraujasi, ko trūksta kuo galėtų padėti. Kun. Mocius pažada aprūpinti vaistais ir knygomis. Partizanų lydimas atsisveikina.

Po kiek laiko Jarmoškaitė praneša kad zakristijonas atveš kunigo Mociaus pažadėtus vaistus ir knygas. Gauname vaistų ir knygų, žurnalų-"Karį". “Naująją Romuvą." “Židinį." "Trimitą” ir kt.

Ir vėl einame į Apusinus. Šį kartą klėtyje radome Onutę, pažįstamus Viduklės stribus- jos brolį, kaimyną ir du nepažįstamus jaunuolius. Pasisako esą broliai Jakučiai: Antanas ir Jonas. Abu baigę Raseinių gimnaziją. Abu buvo įstoję į Plechavičiaus armiją, abu pasiuntė į  Marijampolės karo mokyklą.

Lydžio rinktinės štabo nariai: iš kairės- Jonas Žičkus-Daktaras, Širšė ir Juozas Mocius-Kabaila.

Inta, 1957m.

Vokiečiams panaikinus Plechavičiaus dalinius, jie abu grįžo į tėviškę Nemakščių valsčiuje, Medekšinės kaime. Į Vakarus nepasitraukė. Kadangi Nemakščių stribų siautėjimui nebuvo galo, jie nutarė išeiti pas partizanus. Abudu buvo ginkluoti.

Prašo mūsų priimti juos į būrį.

Parsivedėme Antaną ir Joną Jakučius į stovyklą. Saturnas ir kiti vyrai sutiko juos priimti į būrį, pasiūlė tuojau pat pasirinkti slapyvardžius. Kažkas Antaną pavadino Luku. Jonas buvo plechavičiukas, tai ir palikome jam Plechavičių.

Į antrą pusę persivertė liepos mėnuo. Ryšininkai nuolat praneša kad Paupyje. Nemakščiuose ir Viduklėje vis daugiau enkavedistų. Vėlų vakarą iš Viduklės ateina skaudi žinia suimtas kun. Algirdas Mocius. Per naktį jį laikys Viduklėje, o rytą išveš į Raseinius. Gal dar suspėsime išvaduoti?! Kuriame planus, kaip tai padaryti. Nutariame auštant žygiuoti prie Žemaičių plento, išsidėstyti grupelėmis ir, pastebėjus NKVD mašiną, kurioje gali būti kun. A.Mocius, paleisti ugnį į padangas. Prie Žemaičių plento miškų ar didesnių krūmų nėra, bet yra nepjautų rugių ar kviečių, nedidelių krūmokšnių, bandysime slėptis ir laukti. Daugiau kaip šimto vyrų būrys artėja prie Žemaičių plento. Įsitvirtiname savo pozicijose, stebime Raseinių kryptimi važiuojančias mašinas, bet panašios nepastebime. Vidudienį iš Viduklės praneša, kad naktį kun. A.Mocių išvežė į Raseinių NKGB.

Iš Lydžio štabo gauname pranešimą keltis į Batakių miškus. Su mumis atsisveikina Senis, Daktaras, Maželis ir jų vyrai. Išeina ir Žalpių vyrai: Bubulas. Milkintai ir kiti. Su jais išeina ir Antanas Jakutis-Lukas. Paupyje atsirado daugiau enkavedistų. Vieškelis, jungiantis Paupį ir Viduklę, vingiuoja mūsų miško pakraščiu. Iš Viduklės į Paupį ir atgal iš Paupio į Viduklę važinėja mašinos, pilnos kareivių. Kelinta diena virš mūsų miško plerpia “kukurūznikas." Atskrido ir šiandien. Vidudienį vienas sargybinis pastebi į mišką sėlinant 15-16 metų paauglį. Sulaiko jį ir atveda į stovyklą. Šis kalba tik rusiškai. Pasisako pavardę, vardą, tėvo vardą, dar kažką kalba, bet mums neaišku: ar savo noru. ar kieno pasiųstas atsidūrė mūsų miške. Iš švarko kišenės išsitraukia suplyšusią caro laikų maldaknygę, praskleidžia marškinius- ant kaklo škaplieriai su kažkokio šventojo atvaizdėliu. Žegnojasi provoslaviškai. Visas jo elgesys ir judesiai rodo. kad nori įtikinti, kad yra nepavojingas. "Žegnokis kiek nori. bet mes tavimi netikime!"- sako vyrai. Nustojame jį tardyti, duodame pavalgyti, griežtai įspėjame, kad nedrįstų iš stovyklos bėgti. Stebime jį. matome, kad jis stebi mus. Atėjo vakaras. Kažkas pasiūlo jį pririšti prie pušies. Saturnas ir kiti vyrai nepritaria įsakome jam atsigulti ir visą naktį ramiai gulėti. Jis tuoj pat kaip šuniukas susiriečia į kamuolį. Netoli jo sargybinis, atidžiai stebi gulintį "svečią". "Koks velnias atjojo tą rusiuką?! Saugok jį kaip gerą daiktą visą naktį!"- širsta vyrai. Per naktį pasikeitė keli sargvbiniai.bet tas rusiukas. sako, ramiai gulėjo. Ramiai guli ir dabar. Pavalgome pusryčius, ruošiamės persikėlimui, visi skubame, bet to rusiuko neišleidžiame iš akių. Į vieną vežimą sukrauname palapines ir kitus daiktus. Į antrą vežimą įdedu kun. A.Mociaus atsiųstas knygas, žurnalus, vyrai sudeda savo daiktus, ir vežimas paruoštas kelionei. Iš Paupio ir Viduklės vis tos pačios naujienos: abiejuose miesteliuose daug enkavedistų, atvažiavo nepažįstamų stribų. Vadinasi, jįe rengiasi mus pulti. Būtų galima priešintis, bet bus aukų. Geriau naktį persikelti į Petkaičių mišką, gal šį kartą išliksime sveiki.

Pradėjo temti, ir mes pajudėjome pirmyn. Paleidome rusiuką: tegu eina kur nori. Priekyje joja du žvalgai: Antanas Norkus-Antoška ir Vladas Pečkauskas-Gegužiukas. Nuo jų atsilikęs sartu arkliu žingine joja Saturnas. Paskui Saturną, išlaikydami reikalingą atstumą, žygiuoja vyrai. Po vyrų važiuoja du vežimai ir kariška virtuvė. Saturnas sako man: "Vaistų dėžė sunki, kelias tolimas. Sėsk į vežimą ir važiuok.” Įlipu į vežimą, dėžę su diržu užsikabinu ant peties. Tame pačiame vežime knygos ir žurnalai. Pagaliau įvažiuojame į Paupio-Viduklės vieškelį. Paskui išvažiuosime iš miško ir pasuksime Petkaičių kryptimi. Dangus ūkanotas, tamsu. Po kelių minučių išgirstame kanopų dundesį. Risčia atlekia mūsų žvalgai. "Traukitės iš kelio!”- rėkia abudu. Jų žodžius kartoja Saturnas. Matau-priekyje važiuojantis vežimas suka iš kelio, laimingai pervažiuoja negilų grioviuką ir dingsta tamsoje. Šalia manęs sėdintis partizanas taip pat suka iš kelio, bet čia griovys gilesnis, čia pat tankus eglynėlis, ir mūsų vežimas įstringa. Arti ūžia mašinos. Pasigirsta automatų, šautuvų ir kulkosvaidžių šūviai. Šaudo priekyje žygiuojatys mūsiškiai. Nutilo mašinos. Ir vėl šūviai, šviečia raketos. Girdime rusiška riksmą. Šalia manęs Albertas Norkus-Linksmutis, Jonas Jakutis-Plechavičius ir keturi vokiečiai. Kartu traukiamės nuo kelio toliau į mišką. Mišku einam Viduklės link. Netrukus vėl priartėjome prie vieškelio, perėjome ji ir išėjome į laukus. Jonas Jakutis sako. kad mes jau Nemakščių valsčiuje, pasako kaimų pavadinimus ir kai kurių ūkininkų pavardes. Pradeda švisti. Iki Petkaičių miško dar keliolika kilometrų ir. kol išauš, nespėsime nueiti. Esame Sniegoniškės kaime. Prieiname sodybą. Matome tvarkingus ūkinius pastatus. Jakutis sako: “Čia gyvena mano pažįstamas ūkininkas Liūbansas. Su Antanu mudu ne kartą šioje sodyboje slėpėmės nuo Nemakščių stribų." Jis eina prie lango, barbena į stiklą. Prieina mieguistas šeimininkas, juodu kalbasi, atidaro duris ir prašo mus į vidų. Liūbansienė neša valgius ant stalo, kviečia valgyti. Liūbansas ir jo žmona supranta kad dieną mes negalime eiti, bet taip pat negalime likti sodyboje. Netoli sodybos teka upeliūkštis, čia pat auga krūmokšniai, juose keli ąžuolai. Šalia tų ąžuolų įsitaisome ir tuojau užmiegame. Esame ramūs ir saugūs: mus saugo Liūbansas su savo žmona, jų sūnus paaugliukas čia pat gano karves. Gerokai saulei pakilus, šeimininkė ir sūnus atneša mums pusryčius. Vidudienį atneša pietus: riebūs, karšti barščiai, karštos bulvės, virti lašiniai. Saulei pakrypus i vakarus, atneša pavakarius: duonos, sviesto, ką tik pamelžto šilto pieno, virtų kiaušinių. Paaugliukas Liūbansų sūnus su savo karvėmis neatsitraukia nuo mūsų visą dieną, saugo mus. Temstant grįžtame į sodybą. Vėl mus kviečia prie stalo. Šeimininkė neša šviežius bičių korius ir šviežią sūrį. Sutemus atsisveikiname su nuoširdžia ir vaišinga Liūbansų šeima ir išeiname.

Pievos priaugusios karklų ir krūmų. Einu čia pirmą kartą. Žmonės tas vietas vadina Sniegoniškės trakomis. Auštant prieiname Skaudvilės-Eržvilko vieškeli, ir mes Šiurpiškės kaime. Čia pat ir Petkaičių miško pakraštys. Žinome, kad mūsų stovykla turi būti kitame miško krašte, prie Kertenių kaimo. Einame pamiške ta kryptimi. Girdime pažįstamą švilpimą. Tai mūsiškiai. Švilpiame ir mes. Po kelių minučių pamatome du mūsiškius: jie grįžta iš Kubilikių sodybos. Kartu einame į stovyklą. Joje randame Antaną Stoškų-Railą. Kazį Valaitį, Joną Urbšaitį-Žilių ir dar kelis vyrus. Saturnas, broliai Antanas ir Juozas Norkai (Antoška ir Juodis), kiti to krašto vyrai išėję į namus ar kitur susitikti su saviškiais. Čia pat vežimas. Jame įmesta šviežiai papjautų dobilų, pririšti pažįstami arkliai. Pasirodo, vežimas laimingai išsuko iš kelio ir atvažiavo čia. Jojamų arklių nematyti. Pasirodo, kad priartėjus enkavedistų mašinai, Saturnas, Antoška ir Gegužiukas Juos paleido likimo valiai ir ėmė šaudyti į enkavedistus. Neaišku, kiek jų sužeistų ir užmuštų, bet mūsų vyrai šį kartą visi liko gyvi.

Su Jonu Jakučiu einame į mano tėviškę. Namuose radome tėvą ir brolį Steponą. Sako Rybakovas su savo "didvyriais" nesilankė, niekas nesiteiravo, kur aš buvau tas kelias savaites. Žinome, kad kaimynai dori ir patikimi, nesibičiuliauja su stribais. Praeina 3-4 dienos, man praneša kad būrys keliasi į Užšešuvių miškelĮ. kur sausio pradžioje vyko pirmosios kautynės. Pas mus atėjo Jono Urbšaičio-Žiliaus žmona Julija. Kazimieras Urbšaitis. Jono brolis, buvo Lietuvos kariuomenės aviacijos kapitonas, su savo žmona Stase. Dūdlaukio (Eržvilko valse.) mokyklos mokytoja ir pusantrų metų sūneliu 1944m. pasitraukė į Vakarus. GrĮžus komunistams. Jonas Paparčių km. Šimkaičių valsč. paliko didelį, gerai sutvarkytą ūkį, iš pradžių slapstėsi, netrukus išėjo į būrĮ. Slapstėsi ir jo žmona ir trys mažametės dukrelės: Danutė. Ramutė ir Nijolė. 4-5 metukų. Jas globojo giminės, kaimynai ir kiti geri žmonės. Trys sesutės gyveno pas atskirus globėjus, ne dažnai susitikdavo viena su kita Ne dažnai matydavo mamą, dar rečiau jos susitikdavo su savo tėvu partizanu. Su Julija Urbšaitiene einu kartu į Užšešuvius. Pakeliui sustojame Pašešuvio kaime. Antano Gaidausko sodyboje. Žinau, kad į šią sodybą dažnai ateina partizanai, kad Apolonija ir Birutė Gaidauskaitės yra partizanų ryšininkės. Čia Urbšaitiene randa ir savo jauniausiąją dukrelę Nijolę. Vakare į šią sodybą susitikti su savo žmona ir dukrele ateis Jonas Urbšaitis-Žilius. Einu keliuku į stovyklą. Prie keliuko eigulio Jokimo Liekio sodyba už jos tuojau pat tas miškelis. Vyrai beveik visi susirinkę. Čia pat vieta kurioje sausio pabaigoje žuvo keli pirmieji to krašto partizanai. Šioje vietoje praleidžiame kitą dieną ir vakare keliamės į netoliese esantį Mickiškės mišką. Netoli miško pakraščio randame krūmokšnių prižėlusį melioracijos griovį. Vieta atrodo, sausa čia ir sustojame. Kitą dieną susipažįstame su aplinka. Per mišką vingiuoja Batakių-Gaurės vieškelis. Prie pat jo Juozo Kaminsko sodyba. Gyveno jis su žmona ir dvi netekėjusios dukterys. Čia radome ir partizano Vytauto Slapšinsko seserį, kuri buvo pabėgusi iš namų nuo stribų persekiojimų. Buvo matyti, kad Saturnas ir kai kurie kiti vyrai buvo gerai pažĮstami su Kaminsku ir jo šeima. Kaminskas ateidavo į mūsų stovyklą, mes į jo sodybą. Žinojome, kad čia stovyklausime neilgai, kelsimės į  Tauragės miškus, arčiau Skaudvilės- Tauragės plento. Žinojome ir būsimą užduotį. Čia gyvenome ramiai, jokių užduočių nevykdėme. Trys dienos praėjo ramiai.

Atėjo rugpjūčio 10-oji. Diena saulėta, karšta. Žinome, kad šį vakarą iš čia išsikeliame Po vidudienio ateina Lydžio rinktinės štabo ryšininkė Onutė Valantiejūtė. Atneša paskutinius Lydžio štabo nurodymus. Onutę Valantiejūtę gerai pažįstu: Tauragės gimnazijoje mokėmės vienoje klasėje. Mudu kiek pasikalbame, prieina Saturnas, ir jie abu nueina prie pušaičių netoli stovyklos, susėda ir kalbasi. Mes juos gerai matome, juodu gerai mato stovyklą ir juose esančius vyrus. Staiga nuaidi šūvis, o įkandin jo dvi trumpos automato serijos. Pasigirsta ir daugiau šūvių. Atbėga kruvinas Saturnas ir šaukia: "Vyrai, traukitės! Mes užpulti!” Kruvini jo marškiniai, kruvinas automatas, kraujo lašai laša nuo pirštų galų. Aš griebiu savo automatą ir dėžę su vaistais. Šalia esantis Leonas Plienaitis sako: "Gelbėk Saturną! Vaistinėlę aš imu!" Stveria vaistinėlę ir dingsta. Saturnas prašo: "Daktariuk, gelbėk mane! Nepalik manęs vieno!” Reikia gelbėti! Liepiu Saturnui lipti į prižėlusį melioracijos grovį, įlipu pats ir einame krūmais prisidengdami pirmyn. Žinau kad tuo grioviu išeisime į netoli esantį miško pakraštį. Galvoje plyksteli mintis: ten mus gali pasitikti stribai ar enkavedistai. Suprantame, kad kažkoks "geradaris" susekė mūsų stovyklą, pranešė NKVD. Ir jie. sutelkę didelius kareivių ir stribų būrius, mus puolė. Du mūsų sargybiniai stovėjo atokiau vienas nuo kito, prie Batakių-Gaurės kelio, bet enkavedistai, matyt, gerai buvo informuoti, o mes apie juo nieko nežinome. Todėl Saturno įsakymas trauktis buvo teisingas. Juo labiau kad tą pavakarį enkavedistai ir stribai mums buvo paruošę pasalas kitame Mockiškės miško pakraštyje, į kurias pateko būrelis mūsų vyrų.

Matau, kad būrys vyrų traukiasi išilgai miško Gaurės link. Matome ir kareivius, girdime rusiškus riksmus. Jei šalia manęs nebūtų sužeisto Saturno, ir aš kartu su jais traukčiausi į Gaurės pusę. "Daktarluk. neatiduok manęs gyvo!"- kelintą kartą kartoja kruvinas, nusilpęs Saturnas. Randame didoką kelmą, kareivių nematyti, šūviai aidi toliau. Liepiu Saturnui ant jo atsisėsti. Nuveikti jo marškinius. Matau dvi šūvio vietas: viena kaklo apačioje kita- nugaroje, žemiau petikaulio. Iš žaizdų trykšta kraujo purslai. Man atrodo, kad kulka ėjo įstrižai. Nusivelku viršutinius marškinius, suplėšau juos ir užveržiu žaizdas. “Mačiau tą kareivį, kuris į mane šovė. Patraukiau automato seriją, jis ir nuvirto. Šalia jo stovėjo kitas, ir į tą pataikiau,"- pasakoja Saturnas. Kur tuo momentu dingo Onutė Valantiejūtė nepastebėjome. Tik gerokai vėliau sužinojau, kad ji laimingai ištrūko. Einame į tą pusę. iš kurios mus puolė. Išėjome iš miško. Auga nedidelės jaunos pušaitės, kadagiai. Pamatome rąstų krūvą. Už keliolikos metrų matyti pastatai. "Man labai silpna! Labai gerti noriu!"- sako Saturnas. Pasodinu jį ant rąstų, einu į sodybą vandens. Prie namų pavakarius valgo dvi moterys ir vyriškis. Mano rankose parengtas automatas. Prie tvarto pririštas didelis šuo. Pasišiaušė, paleido gerklę, toli girdėti. Įsakau nutildyti šunį. Prie jo pribėga vyresnioji moteris, apsivilkusi ilgu plačiu sijonu. Užsuka šuns snukį sijoną kita ranka šunį spaudžia prie žemės. Šuo daužosi, niurzgia bet jo balsas silpnas. Prisimenu, kad moterys tokius ilgus, plačius sijonus nešioja per rugiapjūtę ir javapjūtę. Paklausiu, ar nematė kareivių? Atsako, kad nematė, tik neseniai girdėjo, kad netoliese šaudė. Paprašiau, kad iš šulinio pasemtų vandens ir įpiltų į ąsotį. Jaunesnioji moteris paduoda man ąsotį, pilną šalto vandens. Įspėju: jei užeis stribai ar kareiviai. jos nieko nematė ir nežino. Pasakiau, kad ąsotį ras ant rąstų. Saturnas išgeria visą vandenį, pasidaro žvalesnis. Einame pirmyn, ir prieš mus atsiveria Šešuvies lankos. Lankoje dirba kruta žmonės. Vieni arčiau, kiti toliau nuo mūsų. Pereiname Batakių-Pašaltuonio kelią, einame arčiau dirbančių žmonių, arčiau Šešuvies. Žmonės dirba savo darbus ir nekreipia dėmesio į mus. Mes jaučiamės saugesni. Atsigulame lankoje ir dairomės. Girdime šūvius, bet iš garso suprantame, kad jie toli nuo mūsų. Mūsiškiai vyrai kariauja su enkavedistais. Artėjant vakarui, į Pašaltuonio pusę nuvažiavo keli vežimai ir kelios kariškos mašinos. Vežimai pilni stribų, mašinos- kareivių. Tai jie užpuolė mūsų stovyklą. Dabar jie grįžta į Pašaltuonį ir Eržvilką. Reikia ir mudviem ieškotis geni ir patikimų žmonių. Saturnas rodo kitame Šešuvies krante sodybą: "Čia gyvena Mockevičienė ir trys jos dukterys. Jos mane gerai pažįsta ir padės mums. Mockevičienės sūnus buvo partizanas, bet žuvo." Brendame per Šešuvę. Saturnas lieka prie Šešuvies. o aš su automatu rankose lipu į kalną. Sodybos kieme baigia ruošos darbus trys moterys. Paklausiu, ar nėra svetimų žmonių. Pasako: "Nėra!” Pasakau, kad prie Šešuvies sėdi sužeistas Jonas Strainys. Kūlversčiais dvi seserys Mockevičiūtės leidžiasi žemyn ir atsiveda Saturną. Įveda mus į virtuvę. Čia vėl staigmena: trečioji Mockevičiūtė Elena mano pžįstama. Ji pažįsta ir mane. Su ja kartu mokiausi Eržvilko progimnazijoje, vėliau Tauragės gimnazijoje. Elena buvo žemesnėse klasėse, bet vienas kitą gerai pažinome. Motina ir dukterys imasi darbo: šildo vandenį, verda ramunėlių arbatą, kepa blynus, kiaušinienę, plauna Saturno žaizdas, prausia jį patį. Liepia ir man nusirengti ir gerai nusiprausti. Juk aš taip pat kruvinas ir purvinas. Aprengia mus abu švariais vyriškais marškiniais. Saturno žaizdos nuplautos, suteptos vaistais ir perrištos. Kviečia prie stalo, ragina valgyti. Neturime apetito, visiškai nieko nevalgome, tik geriame kompotą ir sultis. Saturną išveda į kitą kambarį ir paguldo į švarią lovą- tegu pailsi. Staiga suburzgia mašina pradeda loti šuo. Viena Mockevičiūtė išeina į lauką ir tuojau pat grįžta į vidų. Sako, kad į Pašaltuonio pusę važiuoja kareiviai. Viena mašina stovi arti Mockevičių sodybos, kareiviai išlipę, eina pėsti. Suvokiame, kas būtų. jei tie kareiviai užeitų ir mudu čia rastų. Tuojau pat užgesina lempą. Aš ateinu pas Saturną. Sėdime abudu su automatais rankose. Moterys virtuvėje. Nervai labai įtempti: užeis į vidų ar neužeis?! Po kelių minučių išgirdome mašinos ūžesį, supratome, kad jie išvažiuoja. Pavojus praėjo, bet ilgiau likti negalime, nes sodyba prie pat vieškelio. Dvi vyresniosios Mockevičiūtės sako: "Mes judu nors galiuką kelio palydėsime.” Atsisveikiname su Mockevičiene ir Elena ir išeiname. Gal kilometrą, gal daugiau lydi mudu seserys Mockevičiūtės. Atsisveikiname su savo palydovėmis ir einame dviese Užšešuvių kaimo laukais. Vasaros naktis neilga, suprantame, kol išauš, toli nenueisime. Reikia rasti vietą, kurioje galėtumėm saugiai praleisti dieną ir sulaukti vakaro. "Einam pas Polę"-sako Saturnas.- Ji mums padės!" Nepažįstų aš tos Polės, tik žinau, kad žmonės Apoloniją vadina Pole. Prieiname Jokimo Liekio sodybėlę. Saturnas atidaro vartelius ir suka į kiemą. Prieš kelias dienas vieną vakarą čia buvome, bet aš nemačiau jokios Polės, ir vyrai apie Polę nieko nekalbėjo. Saturnas eina tiesiai prie klėties durų. Durys dvejos. Į vienas duris jis pabeldžia ir sako: "Pole, aš Jonas Strainys, sužeistas!” Atsidaro durys, į mus žiūri, kumščiais akis trina mieguista paauglė, gal 16 ar 17 metų pusmergė. Jaučiu nusivylimą, nes iš Saturno žodžių įsivaizdavau, kad ta Polė bus vyresnė. Greitai dingsta Polės mieguistumas, veda ji mus į daržinę ir liepia lipti ant šieno. Užlipame. Atitempia dvi pagalves, dvi paklodes ir dvi šiltas antklodes. Pakloja du guolius ir liepia mums gultis. Gulime, bet miegas neima. Vėl ateina Polė. Salia mūsų patiesė staltiesę, ant jos padėjo sviesto, duonos, virtų kiaušinių, sūrio, šilto, ką tik pamelžto pieno, kiaušinienės, blynų, uogienės, kompotų. Ragina valgyti. Mudu valgyti nenorime. Saturnas prašo tik šalto vandens. Polė pasako, kad jos tėtis ir mama, pašėrę kiaules ir pamelžę karves, išėjo pas savo vyriausiąją dukterį, kuri ištekėjusi gyveno netolimame Liaudginų kaime. Sako. kad tėvai su savimi išsivedė mažuosius vaikus. Kiek tų mažųjų broliukų ir sesučių turi Polė, nežinau ir nesiteirauju. Tėvai, sako ji, į namus grįš tik rytoj, kai mes jau būsime išėję. Mes ir negalvojame ilgiau čia būti. Vakare eisime Petkaičių miško link. To krašto žmonės gerai paž}stami, daug kartų partizanams padėjo, padės mums ir dabar. Svarbu mums čia šią dieną praleisti. Iš Polės sužinome, kad namuose su ja pasiliko tik jaunesnysis broliukas Vladukas. Jis prižiūri gyvulius, saugoja mus, atidžiai stebi, kas ir kur eina Neilgai laukus, su Pole pas mus užlipa ir Viadukas Dar vaikas, 12-13 metų. Diena slenka ramiai. Polė dingsta ir vėl pas mus. Vis įkalbinėja valgyti, gerti, apžiūri ir perriša Saturno žaizdas.

Mano užrašų knygutėje įrašyti keli Maironio ir kitų poetų eilėraščiai, kelios dainos. Surandu vieną posmelį, to posmelio kiekviena raidė turi savo skaitmenį. Šifruotu pranešimu parašau, kad mūsų stovykla išduota. Saturnas sužeistas, kuria kryptimi einame. Užrašiau Bernotui ir atidaviau Polei. Paprašiau, kad rytoj ji tą pranešimą nuneštų į Šveisčių kaimą seserims Juknaitėms. Juknaitės buvo kelios seserys, turėjo brolį Kazimierą. Jis buvo partizanas. Neseniai žuvo. Juknaitės buvo ryšininkės ir žinojo, kokiais keliais pasiekti Joną Kubilių-Bernotą.

Artėjant vakarui, su Saturnu kalbamės apie būsimą nakties kelionę. Saturno žaizdos nekraujuoja bet jo savijauta bloga jaučia silpnumą. Būtų gerai, jei kas mus pavėžėtų kelis kilometrus. Daržinėje yra lengvas vežimas, bet Liekis arklio neturi. Saturnas sako, kad netoli gyvena jo pusbrolis Strainys, turi arklį, gal jis sutiks mus pavėžinti. Prašome Vladuko, kad nueitų pas tą Strainį ir perduotų jam mūsų prašymą. Netrukus grįžta Viadukas ir pusbrolio žmona. Saturnui ji saka "Jonai, mes su tavim visada gražiai sutarėme, niekada nesipykome. nieko mums negaila, norime tau padėti, bet vyro su jumis važiuoti neleisiu! Imkite mūsų arklį ir važiuokite vieni!" Sutariame, kad Vladukas eis su ja ir parves arklį. Važiuosime vienu du, arklį sugebėsime sugrąžinti. Temsta. Vladukas ir Strainienė išeina. Nulipu žemyn. Pakinktai yra. Kartu su Pole į vežėčias prikrauname šieno tiek, kad Saturnas galėtų-atsigulti. Po to vežimą iš daržinės ištraukiame į kiemą. Polė atneša paklodę ir pagalvę, patiesia ant šieno patalus, po to atneša valgių, uogienių, kompotų, viską deda į vežimą. Viskas paruošta kelionei, laukiame Vladuko ir arklio. Ramu, artimesnių ir tolimesnių kaimynų šunys tyli. Ateiname prie vartelių ir žiūrime į tamsą, iš kurios turi pasirodyti Vladukas su arkliu. Staiga išgirstu pažįstamą garsą: sužvangėjo ginklai. Iš tamsos, iš tos pusės, kur mes turėjome važiuoti, išniro žmogystos. Sprunku į kiemą. Kur dingo Polė, nepastebėjau. Kiemas nedidelis, lygus kaip stalas, aptvertas aukšta tvora Šaukia "stok!" Aidi šūviai. Aš šokinėju, vis ne taip greitai pataikys. Pagaliau atsiduriu kitame kiemo krašte. Čia neaukšti vartai. Nepajuntu pats, kaip persiverčiu per juos ir plumpteliu kitoje pusėje į minkštą dirvą. Pakylu, bėgu. krintu, vėl bėgu. Šaudo ir vis “stok! stok!" Čia pat tas pats miškelis, kuriame sausio mėnesį įvyko kautynės su stribais ir enkavedistais. Šaudo, rėkia "stok!", o aš skubu į tą miškelį. Išbudo varnos, rėkia pilnais balsais atidariusios gerkles, šaukia, triukšmauja kiti paukščiai, laukuose klykia pempės. Visose pusėse loja šunys. Aš tankiame eglynėlyje. Rankomis skiriu eglučių šakas ir slenku pirmyn. Girdžiu, kad netoli už nugaros traška, braška mano medžiotojai. Vis dar šaudo. Pagaliau pradėjo lyti. Einu išilgai miško Šveisčių kaimo link. Suretėjo šūviai, mažiau triukšmauja pempės. Bet aš savo krypties nekeičia. Artėja rytas, vis dar lyja. Pamažu suku į miško pakraštį. prieinu Šilokelį, nieko įtartino nepastebiu. Brendu per Šešuvę. Ankstyvas rytas, žmonių dar nematyti, ir pareinu į tėviškę. Namuose ramu. niekas manęs nepasigedo ir neieškojo. Brolis Steponas ir tėvas jau girdėjo apie Mickiškės kautynes. Aš nežinau nieko apie tų kautynių pasekmes. Nežinau ir neįsivaizduoju, kas atsitiko Saturnui, Polei ir Vladukui.

Antros dienos vakarą pradeda loti kaimyno Mozerio šuo. Greitai ir mūsų Reksas prabyla. Laikas vėlokas, bet gali būti ir stribai. Jie dabar po Mickiškės kautynių plačiai siautėja. Mudu su Steponu pasitraukiame į  Rakausko ganyklos alksnynus. Netrukus Reksas nutilo. Artėjame prie namų, girdime- tėvas mums švilpia. Sako. kad buvo atėję keturi partizanai. Tris jis pažinęs, ketvirto ne. Leonas Plienaitis atnešė dėžę su vaistais ir man paliko. Tie trys nuėjo į Petkaičių mišką, o Plienaitis mūsų sodyboje išsiskyrė su jais ir nuėjo Šiurpiškės kaimo link. Supratau, kad jis stengsis pareiti į savo namus Giržadų kaime. Žinojau, kad nori susitikti su motina ir seserimis. Rugpjūčio 15-osios. Žolinės atlaidų ankstyvą rytą. Jis žuvo Šidagių kaime pas mano tetą Prancišką Bičkienę. Čia vėl padirbėjo išdavikas!

Kaimynai pasakoja, kad Mickiškės kautynėse žuvo septyni partizanai. Juos visus atvežė į Batakius ir suguldė aikštelėje. Sužinojau, kad žuvo ir tie keturi vokiečiai. Steponas Norkus-Stepukas, Jonas Jakutis-Plechavičius ir Juozas Kaminskas. Batakių stribai "pasidžiaugę” žuvusiųjų partizanų lavonais, juos užkasė šalia evangelikų-liuteronų bažnyčios Dabar toje vietoje pastatytas paminklas, prižiūrima aplinka. Paminklą 1992m. rugpjūčio pabaigoje pašventino kun. Venckus, buvęs Intos ir Rešiotų lagerių politinis kalinys.

Netrukus pas mane užėjo Alberto Norkaus-Linksmučio jaunesnioji sesuo Albina ir man nepažįstama mergina. Pasisakė vardą ir pavardę: Bronė Gedvilaitė. Jos papasakoja apie Saturną. Kol stribai vaikėsi mane Užšešuvių miškelyje. Saturnas, sukaupęs jėgas su mano automatu rankose, nušliaužė nuo šieno, išlindo iš daržinės, surado tvoroje plyšį, nakties tamsa ir lietus jį išgelbėjo. Bronė Gedvilaitė iš Būkintlaukio kaimo. Ji pasakoja, kaip ji ir jos seserys atrado Saturną ir parsigabeno namo, įrengė slėptuvę, kurioje dabar jis yra. Kartu su juo toje pačioje slėptuvėje gydosi sunkiai sužeistas Antanas Norkus-Antoška. Bronė Gedvilaitė prašo, kad aš ateičiau jų aplankyti. Sutariame, kad rytojaus dieną ateisiu. Kadangi tiksliai nežinau, kurioje Būkintlaukio vietoje yra Gedvilų sodyba mane lydės Albina Norkutė. Su savimi pasiimu visus kunigo Mociaus dovanotus vaistus, kuriuos neseniai atnešė Leonas Plienaitis. Pakeliui užeinu į Petkaičių miško stovyklą, randu Juodį, Gegužiuką, Linksmutį ir Kaziuką. Kaziuku būryje vadinome šimkaitiškį Kazimierą Valaitį. Jie jau žino, kad aš išvedžiau Saturną, pasakoja, kaip jie išliko gyvi. Su Norkute ateiname į  Gedvilų sodybą. Čia kaip ir Mockevičienės sodyboje, gyveno, jei gerai prisimenu, trys seserys ir jų mama. Veda mane prie daržinės. Ji, kaip ir visos daržinės, apkalta ilgomis lentomis. Prasiskleidžia lentas ir pamatau šiene tuštumą, joje guli Saturnas ir Antoška. Vietos yra užtenkamai, atsisėdu šalia jų. Abu pasakoja kaip čia pateko, džiaugiasi, kad Gedvilaitės nuoširdžios, rūpestingai juos gydo. gerai maitina. Antoška rodo savo žaizdas, suskaičiuoja jas-15. Dviejose vietose peršauti rankų raumenys, pataikė į koją. peršautas šonas. Visur po dvi arti viena kitos skylutės. Tik vienoje rankoje, aukščiau plaštakos, plati žaizda. Antoška saka "Čia pataikė sprogstama kulka" Žaizdos tik pradeda gyti. Abiejų savijauta ne kažin kokia. Atsisveikinu. Prašo juos aplankyti. Pažadu. Praeina kelios dienos, ir vėl einu į Būkintlaukį. Ir šį kartą pirmiausia užsuku į Petkaičių mišką. Randu tuos pačius vyrus. Kazys Valaitis duoda man gerai veikiantį revolveri ir sako: "Nunešk jiems, gal reikės!" Nuėjau temstant. Namuose radau visą Gedvilaičių šeimą ir Saturno žmoną Zosę Strainienę. Sutemus einame į slėptuvę ir parsivedame juos į kambarį. Gedvilaitės perriša žaizdas. Jos kiek apgijusios, bet nesugijusios. Ne kažin kokia Antoškos savijauta o Saturno bloga kelios dienos laikosi aukšta temperatūra dažnai kosti. O tai pavojinga: tą jo kosėjimą gali išgirsti svetimas žmogus. "Žmonės sako. kad ožka kosti kaip žmogus."- sako viena Gedvilaitė.- Suradau ožką ir pririšau prie daržinės. Stribai žiaurūs, bet žiopli, gali patikėti, kad ožka kosti kaip žmogus.”- tęsia ji. Ne veltui sakoma kad ožka yra velnio sutverta: kad ir soti ji mekena, bliauna, prunkščia, kosti. Prie tvarto pririštas sargus šuo.

Valgome kartu vakarienę. Po vakarienės paduodu Saturnui revolverį. "Jo mums tetrūko!".- sako. Apžiūrinėja išima šovinius, du įdeda atgal, kitus supila į mano švarko kišenę ir saka "Mes su jais nekariausime! Mums užteks dviejų šovinių!” Mums aišku, kad abiejų sveikatos būklė rimta. Gedvilaitės, nors ir labai stengiasi, bet reikalingas rimtas gydytojas. Skaudvilėje. Eržvilke. Nemakščiuose mes tokio gydytojo nežinome. Batakiuose senokai gyvena ir žmones gydo felčeris Rimša. Žmonės jį vadina Rimšiuku. Gedvilaitė nuvažiuos į Batakius ir paprašys atvažiuoti Rimšiuką.

Pradėjo švisti. Laikas ligonius vesti į slėptuvę. Nuo manęs neatstoja Norkus: "Daktariuk. nepalik manęs čia! Vesk į stovyklą! Aš čia žūsiu!" Suprantame, kad tokių gydymosi ir gyvenimo sąlygų, kaip čia, jis sto-vykioje neturės. Būtų labai gerai, kad jis dar kelias dienas pasiliktų Gedvilaičių prižiūrimas, apgytų žaizdos. Gedvilaitė ir Strainienė įkalbinėja dar šį kartą pasilikti. Joms pritariu ir aš. Tikimės, kad po Rimšiuko apžiūrėjimo viskas bus aiškiau. Nenoromis jis nusileidžia tik pasako man: “Kai kitą kartą ateisi, tikrai su tavim išeisiu'” Tyli šuo. Jokio įtartino garso. Nuvedame juos į slėptuvę ir paguldome. Aš išeinu į namus.

Kitos dienos popietę ateina pas mus mano teta Gaidauskienė iš Šiaudinės kaimo. Tik įėjusi į vidų. praneša skaudžią žinią: Strainys ir Norkus jau nušauti! Guli Batakiuose aikštelėje. Daugiau ji nieko nežino. Žmonės kalbėjo visaip: vieni sakė. kad Rimšiukas išdavė, kiti sakė. kad su Gedvilaite važiuojantį Rimšiuką sekė šnipas, treti dar kitaip. Žmonės kalbėjo, kad po Rimšiuko apsilankymo Gedvilaičių sodybą apsupo didelis būrys enkavedistų ir stribų. Pirmiausia apsupo daržinę, šaukė, kad pasiduotų. Pasigirdo du revolverio šūviai, ir vėl tyla. Užpuolikai atplėšė daržinės lentas, slėptuvėje gulėjo negyvi Saturnas ir Antoška. Gedvilaičių likimas aiškus: motiną ir dukteris suėmė ir žiauriai tardė. Nežinau, kokias bausmes jos gavo kiekviena atskirai, tik girdėjau, kad Bronė keletą metų kalėjo Vorkutos lageriuose. Gal ji ir jos seserys tebėra gyvos, jos tik vienos gali papasakoti, kiek iškentėjo, kas tada darėsi jų sodyboje. Nors to įvykio smulkmenos nežinomos, bet drąsiai galima sakyti, kad viską Gedvilaitės iškentėjo vienos, neišdavė manęs ir kitų. kurie pagelbėjo ir gydė partizanus Strainį ir Norkų. Po kelių savaičių, žuvus Saturnui, Zosė Strainienė pagimdė sūnų. kurį pakrikštijo Jonu.

Žuvusiuosius stribai nuvežė į Batakius ir pametė toje pačioje aikštelėje. kurioje neseniai gulėjo Jonas Jakutis-Plechavičius. Steponas Norkus-Stepukas. Juozas Kaminskas ir keturi vokiečiai. Užkasė juos Gryblaukio miške duobėse, kurias 1944m. spalio 10d. išrausė lėktuvų išmestos bombos. Po kurio laiko Mažintų kaimo gyventoja Marijona Andriulienė įkalė keturis kuoliukus su kartelėmis, tarsi aptvėrė. Vėlinių dieną ji uždegdavo žvakutę, atnešdavo gėlių. Atgimimo pradžioje Saturno brolių Juozo ir Stepono, taip pat kitų artimųjų pastangomis juodviejų palaikai buvo atkasti, be triukšmingų iškilmių perlaidoti Batakių kapinėse.

Po Mickiškės kautynių, žuvus Saturnui ir kitiems, Saturno būrys suiro. Dalis vyrų perėjo į Antano Stoškaus-Railos būrius. 1945 metų pabaigoje ir 1946 metų pradžioje kaimuose apie Petkaičių mišką laikėsi Vladas Pečkauskas-Gegužiukas, Juozas Norkus-Juodis ir Albertas Norkus-Linksmutis. Atsirado ir ketvirtas, ligi tol nepažįstamas partizanas. Aukštoko ūgio, su barzdele. Iš jo elgesio ir kalbos buvo matyti, kas jis yra prasilavinęs, kultūringas ir taktiškas, bet savo draugams buvo reiklus ir drausmingas.

Jis buvo to mažyčio būrelio vadas. Jo slapyvardis buvo Leonas, netrukus jis tapo Vytenis. Su savo būreliu dažnokai jis užeidavo į mūsų namus, nevengė mūsų kaimynų. Kiekvienas susitikimas su Leonu-Vyteniu buvo man savaip malonus ir įdomus. Supratau, kad jis gerai žino mano ryšius su Jonu Kubiliumi-Bernotu, su Petru Ruibiu-Garbštu, su Lydžio rinktinės OS (Organizacinio Skyriaus) vadu Kazimieru Ruibiu-Eiva, žino ir ką veikiau su Saturnu ir jo vyrais. Vytenis savo pranešimus Garbštui atnešdavo man, o aš persiųsdavau į Lydžio štabą. Iš štabo pranešimus ir įsakymus atsiųsdavo man, ir aš juos perduodavau Vyteniui. Taip buvo iki mano pirmo suėmimo 1946 02 07. Artimiau susipažinęs su Leonu-Vyteniu. sužinojau, kad tai Vaclovas Ivanauskas. Mokėsi jis Raseinių gimnazijos aukštesnėse klasėse, bet dėl suprantamų priežasčių negalėjo jos baigti. Sugrįžus komunistams, nuo armijos slapstėsi pas patikimus žmones, vėliau išėjo pas partizanus.

Po Saturno ir Antoškos žuvimo gyvenau tėviškėje. Palaikiau ryšius su Lydžio rinktinės vadu Garbštu ir partizanais. Esu atsargus ir apdairus, pasiruošęs kiekvienu momentu išvengti susitikimo su Rybakovu ir jo "narsiaisiais kareiviais.” Vieną dieną mus aplanko Skaudvilės gyventojas Antanas Valantiejus. Tai mano tėvo bendraamžis, abu gimė Palteniškės kaime, kartu augo, gerai visą laiką sugyveno. Valantiejus sako. kad Skaudvilėje yra Skaudvilės valsčiaus karinis stalas, kurio viršininkas jo geras pažįstamas Pranas Vitkauskas. "Dabar.- sako Valantiejus.- registruojasi vyrai, kurie nėjo į armiją. Vitkauskas tvarko tų vyrų dokumentus, veža į  Tauragės karinį komisariatą, parveža karinius bilietus. Jis mažai raštingas, daug geria, nesusitvarko su tais popieriais. Reikia jam padėjėjo. Aš pasiūliau jam tave. Jis sutiko tave priimti. Nueik rytoj ir tu su juo susitarsi.” Pagalvojau kad Valantiejaus pasiūlymas yra geras. Kasdien būsiu Skaudvilėje, kasdien mane matys Rybakovas ir stribai, neįtarinės, kad aš palaikau ryšius su partizanais. Su Vitkausku kitą dieną susitarėme greitai ir tą pačią dieną pradėjau dirbti jo padėjėju. Reikia užpildyti dokumentus tam, kuris nori gauti karinį bilietą. Užpildau anketą ir sau, o po kelių dienų Pranas Vitkauskas ir man parveš karinj bilietą. Sutvarkau vieno žmogaus popierius ir dedu į rašomo stalo stalčių. Sutvarkau kito- vėl į tą patį stalčių. Vitkauskas vieną kartą savaitėje važiuoja į Tauragę ir parveža karinius bilietus. Retas atvejis, kada ateina vyras, eina ir eina moterys, motinos, žmonos. Už vargą jos Vitkauskui atneša butelį ruginės, lašinių, kumpio gabalą, naminių dešrų. Vitkauskas neišdidus ir neišrankus: geria ir užkandžiauja iš pat ryto. Pavaišina jį viena kita moteriškė, eina jis į gretimą kambariuką ir miega po kelias valandas. O moterys vis eina. Aš rašau popieriukus ir dedu į stalčių. Siūlo, man pasivaišinti, bet aš atsisakau.

Po kelių valandų atsikvoši Vitkauskas.

Akys drumzlinos, savijauta bloga, ieško "vaistų" rašomo stalo stalčiuose, nepaklausia kiek moteriškių buvo atėję.

Padirbėjau kelias dienas ir atėjo rugsėjo pirmoji- mokslo metų pradžia Nepriklausomybės metais Skaudvilėje veikė šešių skyrių pradžios mokykla 1940 metų rudenį Skaudvilėje atidarė progimnaziją. 1944m. pabaigoje suėmė jos direktorių Jucių. Skaudvilėje liko jo žmona mokytoja ir mažametė dukrelė.

Artėjant rugsėjo pirmajai, sužinojau, kad Eržvilke bus palikta progimnazija. Skaudvilėje atidarys gimnaziją.

Izidorius Stoškus-Mauras, I946m. vasario 7d. suimtas Skaudvilės gimnazijoje

Nunešiau ir aš prašymą, kad mane priimtų į 7-tąją klasę. Mat pernai Tauragės gimnazijos 7-oje klasėje mokiausi tik iki Kūčių. Po Naujųjų metų išvažiavau valyti Šiaulių griuvėsių. Į Skaudvilę suvažiuoja mokiniai iš artimesnių apylinkių, kurie anksčiau mokėsi Tauragės, Eržvilko, Kelmės. Šilalės ir Raseinių gimnazijose. Vienus mokytojus geriau pažįstame, kitų pavardės žinomos, apie kai kuriuos nieko negirdėjome ir nieko nežinome. Praeina kelios dienos, ir mes, mokiniai, susipažįstame, priprantame ir prie naujų mokytojų. Mokytoja Jucienė mums pasakoja apie Darviną, mes netikime, kad esame kilę iš beždžionės. Buvęs Telšių kunigų seminarijos klierikas, dabar mokytojas Jonas Raudonis dėsto SSRS konstituciją, mokytoja Jezerskaitė- rusų kalbą. Mokiniai nesidomi SSRS konstitucija ir rusų kalba todėl jie nemėgsta Raudonio ir Jezerskaitės. šaiposi iš jų ir pravardžiuoja juos abu. Mūsų dėmesys nukrypsta į direktorių Stasį Norgėlą. Žinome, kad vokiečių metais jis mokytojavo Šilalės gimnazijoje, ten buvo mokinių mėgstamas ir populiarus. Mums. septintokams jis dėsto lotynų kalbų, psichologiją, logiką ir Lietuvos istoriją. Mokomės iš Adolfo Šapokos vadovėlio "Lietuvos istorija". Direktorius Stasys Norgėla kalba per istorijos pamokas drąsiai, su karšta ugnele, kartais mums atrodo, kad mes mokomės Nepriklausomoje Lietuvoje.

Moksleiviškame šurmulyje susitikau Onutę Valantiejūtę, kuri laimingai pabėgo iš Mickiškės miško nepastebėta. Šeštojoje klasėje mokosi Elena Mockevičiūtė. Susitinkame, pasikalbame. Ketvirtoje klasėje mokosi Apolonija Liekytė. Vladukas- antroje klasėje. Apolonija prisimena tą neužmirštamą vakarą jos tėviškėje. Kai ji pamatė stribus, spruko į vasarinę virtuvėlę. Čia ją ir atrado stribai. Stribai ją žiauriai tardė. Ji aiškino, kad "banditai" buvę ginkluoti, jai grasinę, ji vykdžiusi jų reikalavimus, bet nepažino nė vieno. Nusivarė ją į Batakius, pakamavo kelias valandas ir paleido namo. “Iš stribų būstinės išėjau apsvaigusi, akyse buvo tamsu-baigė pasakoti Apolonija Liekytė. Penktojoje klasėje mokėsi Antano ir Jono Jakučių sesuo Michalina Jakutytė. Buvo ir daugiau mergaičių ir berniukų, kurie turėjo pažįstamų partizanų, buvo jų ryšininkai, ypač Eržvilko gimnazijos moksleiviai. Tai suprantama, nes jų mokytojai buvo Petras Ruibys-Garbštas, Jonas Kubilius-Bernotas, lituanistas Pranas Gailiūnas, muzikas Bronius Dūda ir kiti mokytojai, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo Lydžio rinktinės štabo ir pogrindžio veikloje. Skaudvilės gimnazijoje komjaunuolių tada dar nebuvo ir niekas jų neorganizavo. Todėl natūraliai Skaudvilės gimnazijoje atsirado stiprus, tautiniu atžvilgiu sąmoningas branduolys, kurio niekas neorganizavo ir kuriam niekas nevadovavo.

1966 metų vasarą netikėtai Skaudvilėje sutikau buvusį savo klasės draugą Gerasimą Marengolcą. Susitikome po 20 nesimatymo metų. Gerasimas buvo dailininkas, žurnalo " Mokslas ir gyvenimas" meninis redaktorius. bet iš jo žodžių dvelkė anuometinės mūsų nuotaikos ir idealizmas. “Visi mes tada buvome vienodi "nusikaltėliai" ir kiekvieną iš mūsų galėjo suimti ir nuteisti. Tu, Izidorius Stoškus, Apolinaras Klivečka, Salomėja Šimaitytė, Zosė Liekytė buvote suimti, bet mūsų neišdavėte, ir mes išlikome laisvėje.”-pasakė Gerasimas Marengolcas.

Plačiau reikėtų prisiminti ir pakalbėti apie abiturientą Izidorių Stoškų-Maurą, Apolinarą Klivečką ir kitus, kurie daug prisidėjo kovojant su komunistais. Negalima pamiršti ir mokytojų Elenos Kulviecaitės, Bronės Steponavičiūtės, Janinos Rimidaitės (vėliau Krakutienės), Elenos Mockaitytės ir Skaudvilės klebono Antano Augusčio. Šios mokytojos moksleiviams skiepijo meilę Lietuvai, tiesai, mokė neapkęsti blogio ir visų tų, kurie neša mūsų tautai nelaimes. Kunigas Antanas Augustis du kartus mokytojai Elenai Kulviecaitei davė po 50 červoncų pogrindžio reikalams. Su pagarba reikia paminėti jauną gimnazijos mokytoją Apoloniją Rupšytę. Jai padedant, atstatėme Šilalės ir Laukuvos valsčių organizacinius skyrius (OS). Ji Šilalės gimnazijoje patarė man kreiptis į abiturientą Mečių Dargužą-Arą. Jis sutiko organizuoti Šilalės valsčiuje organizacinį skyrių.

“Šubrtinė”- namas Tauragėje, kurio rūsyje buvo laikomi suimtieji, o kieme gulėjo aukos

Šį kartą nerašau apie ryšius su Lydžio rinktinės vadu Petru Ruibiu-Eiva ir kitais Lydžio štabo nariais. Paliksime kitam kartui.

Prieš pat Kalėdas aukštesniųjų klasių mergaitės pažadėjo per atostogas numegzti partizanams vilnonių pirštinių, kojinių, šalikų, megztukų. Į mokyklą grįžome po Trijų Karalių. Jos man padavė nemažą naminės drobės užvalkalą, pilną raštuotų vilnonių pirštinių, kojinių, meniškais raštais išmargintų šalikų ir megztukų. Visa tai perdaviau Lydžio rinktinės vadui Petrui Ruibiui-Garbštui.

Baigdamas norėčiau prisiminti ir kitus, vėliau suimtus ir nuteistus Skaudvilės gimnazijos moksleivius ir moksleives. 1946m. gruodžio pabaigoje čekistai suėmė abiturientus Juozą Jokubauską, Vitalijų Gudavičių ir septintoką Simą Baužą. Paaugo ir pradėjo bręsti, vyriškėti tie paaugliukai. kurie 1945-1946 mokslo metais mokėsi žemesnėse klasėse. Praėjo vieni kiti metai, ir budrūs sovietinės santvarkos saugotojai atkreipė į juos dėmesį.

Suėmė ir nuteisė Onutę Paleckytę ir Petrę Vasiliauskaitę, Aleksą Ivanauską, Balį Habdangą, Juozą Kinderį, Stasį Mačiulį ir Aleksą Dabulskį. Taip pat suėmė ir nuteisė Apoloniją Liekytę, jos brolį Vladą, tik pradėjusį mokytojauti Stasį Venckų. Buvo suimtas ir nuteistas mokytojas muzikas Bronius Dūda, Valė Mačiulytė. Onutė Vasiliauskaitė ir kiti moksleiviai buvo ištremti į Sibirą.

TAIP ŽUVO ŽEMAIČIAI PARTIZANAI

1945m. liepos mėn. pradžioje Saturno būrio partizanai iš Lydžio štabo vadovybės gavo įsakymą persikelti į Paupio miškus, o iš ten po kelių dienų pereiti į Viduklės miškus. Būryje buvo daugiau kaip 30 vyrų. Keli buvo tarnavę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje eiliniais ir puskarininkiais, vienas kitas- aukštesniųjų klasių gimnazistas, visi kiti-mažažemių ir vidutiniųjų ūkininkų sūnūs. Iki antrosios bolševikų okupacijos jie dirbo žemės ūkio ir kitokius darbus ir, be abejo, būtų ramiai ir toliau dirbę. Tačiau paskelbus 1906-1926m. gimusiųjų mobilizaciją, prasidėjo žiaurus enkavedistų ir stribų teroras.

Būriui vadovavo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vyresnysis puskarininkis Jonas Strainys-Saturnas, todėl jo būrys ir buvo vadinamas Saturno būriu. Būrys daugiausia laikėsi EržviIko-Skaudvilės-Batakių trikampyje. Žmonės čia buvo patikimi, visaip partizanus rėmė. saugojo nuo netikėtų susitikimų su stribais ir enkavedistais. To krašto žmonės gerai pažino partizanus, o partizanai- vietos gyventojus. Dauguma partizanų čia buvo gimę ir augę.

Vadovybės įsakymą reikia vykdyti. Nedelsdami vyrai iš bažnytkaimio apylinkių, gerai sutemus, pajudėjo Paupio miškų link. Beveik kasdien keitė stovyklavietes ir netrukus atsidūrė Birbiliškės miške, kur buvo numatyta pabūti ilgiau. Viduklės ir Šimkaičių valsčių apylinkėse ligi tol rimtesnės partizanų veiklos nebuvo, todėl Paupio, Viduklės ir Šimkaičių stribai drąsiai dienomis ir naktimis siautėjo kaimuose, kamavo vietinius gyventojus. Lydžio rinktinės vadovybė įsakė Saturno būrio vyrams sutramdyti įsisiautėjusius stribus ir komunistus, Šimkaičiuose atsisėdusius į sovietinių valdininkų krėslus. Saturno būrio vyrai miško gilumoje atrado 1942-1944 metais buvusią raudonųjų partizanų stovyklavietę, kurioje, matyt, ilgesnį laiką stovyklavo būrys, veikęs Raseinių apskrityje, pasivadinęs “Keršytoju". Dabar čia buvo apleistas, pusiau apgriuvusios žeminės. bet tuo laiku, kai jose gyveno raudonieji kerštojai, tos žeminės buvo neblogai įrengtos. Saturno būrio vyrai žemines paremontavo, pritaikė savo poreikiams ir buvo patenkinti naująja stovyklaviete. Persikėlę į šią stovyklavietę. Saturno vyrai atliko užduotis prieš Viduklės. Paupio ir Šimkaičių stribus. Be to aktyviems tarybinės valdžios valdininkams leido pajusti, kad jie nėra visagaliai "viešpačiai".

Stovyklavietė buvo sunkiai stribams prieinamoje vietoje, pakankamai erdvi, todėl netrukus čia atsilankė Žalpių būrio vyrai, atėjo su savo vyrais Jonas Starkus-Maželis, Antanas Jonikas-Daktaras, Rolandas. Maželio ir Daktaro vyrai neseniai buvo susikovę su stribais ir enkavedistais. Žuvo mums pažįstami keli Maželio ir Daktaro būrio partizanai. Partizanai liūdėjo žuvusių kovos draugų. Netrukus atėjo ir Raila su savo būriu. Savo vyrus atsivedė ir Senis. Kelias dienas stovykloje buvo daugiau. kaip 150 vyrų. Kazimieras Tamulis-Senis buvo apie 50 metų iš Paparčių kaimo. Šimkaičių valsčiaus. Senio būryje buvo ir du jo sūnūs: Antanas apie 20 metų ir Kaziukas- aštuoniolikmetis.

1945m. liepos mėn. 27d. vakarą, partizanai Juozas Norkus-Auksaplunksnis ir Antanas Tamulis nutarė nueiti į Paparčių kaimą, susirasti arklius, vežimą ir iš ūkininko Mankaus sodybos į saugią vietą išvežti Marytę Bacytę. Ji buvo siuvėja, reikėjo kartu su ja vežti ir jos siuvamąją mašiną ir kitus daiktus. Marytės Bacytės brolis Jonas Bacys-Rimas buvo partizanas, tuo metu buvo toje pačioje stovykloje. Partizanai ir Jonas Bacys-Rimas žinojo, kad Marytei gresia areštas, todėl nutarė ją nuvežti į saugią vietą. Pakeliui J.Norkus ir A.Tamulis užėjo pas pažįstamą ir patikimą ūkininką Steponaitį ir paprašė, kad paskolintų arklius ir vežimą. Steponaitis tuojau pat pakinkė porą arklių. Į vežimą įsėdo 18-metis Steponaičio sūnus, ir visi trys išvažiavo iš kiemo. Buvo po vidurnakčio, tylu. ramu. Laimingai pasiekė Mankaus sodybą. Partizanai priėjo prie lango, pabeldė, atėjo šeimininkas ir Marytė Bacytė. Trumpai pasikalbėjo. Marytė pasakė, kad šį kartą su jais nevažiuosianti, nes čia dar turinti darbo, be to, dar čia Šimkaičių stribai nesilanko. Jei pastebės, kad jai gresia pavojus, ji pranešianti partizanams. Trumpai pasikalbėję su Bacyte ir šeimininku, partizanai išvažiavo iš Mankaus sodybos. Buvo tylu. ramu. nesigirdėjo jokio įtartino garso.

Staiga pasigirdo šūviai. Iš arti šaudė tiesiai į juos. Norkus buvo sunkiai sužeistas, prarado sąmonę. Birbiliškės miške esančius partizanus žinia apie nakties įvykį pasiekė tik rytą. Kitą dieną paaiškėjo smulkmenos. Sužinojome, kad tą dieną apylinkėje vaikščiojo Šimkaičių stribai. Be abejo, jie žinojo, kad šiose apylinkėse naktimis lankosi partizanai ir suruošė pasalas. Į tas stribų pasalas pateko J.Norkus. A.Tamulis ir Steponaitis. Stribų šūviai buvo taiklūs: visi trys nerodė jokių gyvybės ženklų. Kol buvo tamsu, stribai prie jų nesiartino. Kai išaušo, tada stribai, įsitikinę, kad partizanai nukauti, prisiartino prie jų. Netoli partizanų gulėjo nušautas arklys. Žuvusiuosius stribai sumetė į tą patį vežimą, nuvežė į Šimkaičius ir pametė turgavietėje.

Vasaros diena buvo šilta, dangus giedras, kepino saulė. Kažkas pastebėjo, kad vienas tų žuvusiųjų dar yra gyvas, kartais nežymiai sujuda. Tai buvo J.Norkus. Stribai paėmė jį už kojų ir per dulkėtą turgavietę nutempė į  netoliese buvusį kluoną.

Toliau pasakoja J.Norkus-Auksaplunksnis: "Buvau visas kruvinas, labai skaudėjo žaizdas, nežmoniškai norėjau gerti. Mane saugojo ginkluotas enkavedistas. Mačiau, kaip priėjo moteris, kažką su juo kalbėjo, padavė duonos gabalą. Sargybinis apsižvalgė ir numetė man tą gabalą. Duonos aš nepaėmiau, valgyti nenorėjau, tik gerti labai norėjau. Vakare stribai į metė mane į vežimą ir nuvežė į Biliūnų ligoninę. Medikai nuplovė ir apžiūrėjo žaizdas, davė atsigerti vandens, paguldė palatoje. Visą laiką mane saugojo ginkluotas stribas. Kai šiek tiek atsigavau, pradėjo mane tardyti. Tik pradėjus gyti žaizdoms, iš Biliūnų ligoninės mane išvežė į Raseinių NKGB požemius, o iš ten- į kalėjimą. Tardymai buvo sunkūs ir labai žiaurūs, bet aš, kaip sugebėjau, taip laikiausi, nieko neišdaviau. Karinis tribunolas nuteisė mane 10 metų lagerių ir 5 metams atėmė teises. Po teismo mane išvežė į Pečioros lagerius, o iš ten vėliau pervežė į 6-ąjj Intos lagerį".

J.Norkus ir aš, daugiau kaip 9-erius metus nesimatę, susitikome Intoje 1954m. lapkričio pabaigoje. Abu prieš kelias dienas buvome paleisti iš lagerių: jis iš 6-ojo. aš iš Intos lagerio. Abu buvome laisvi, abu neturėjome teisės grįžti į Lietuvą. Abu įsidarbinome tose pačiose anglies kasyklose: jis 12-tos kasyklos paviršiuje, aš 11-tos kasyklos požemiuose. Abu gyvenome vakariniame Intos miestelyje tame pačiame bendrabutyje. Turėjome pakankamai laiko prisiminti kartu praleistas dienas.

Norkaus išvaizda buvo labai pasikeitusi. Be abejo, pėdsakus paliko lagerių metai, bet labai gerai buvo matomi ir tos nakties ženklai: viena kulka pataikė į burną. kliudė apatinį žandikaulį, išnešė du apatinius dantis. Sužeistas veidas ir viena akis. Ta akimi jis visiškai nemato. Daktaras Stasys Molis, geras akių ligų žinovas, apžiūrėjęs tą akį. atsiduso ir pasakė jau nieko negalįs padaryti. Kulka kliudė ir liežuvį. Kalba Auksaplunksnis aiškiai, suprantamai, bet liežuvis kažkur kliūva Dešinė ranka daugiausia nukentėjusi.

PARTIZANAI GAURĖJE

Dieną prieš Gaurės puolimą būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas savo vyrams pasakė: "Vyrai, rytoj pulsime Gaurę". Iš kitų Rolando žodžių vyrai suprato, kad puolimo planas gerai parengtas, apgalvotas, kad apie būsimą Gaurės miestelio puolimą jis ir broliai Antanas ir Bronius Liesiai žinojo anksčiau. Kitos dienos rytą iš stovyklos į Gaurę išėjo 15 partizanų. Visiems vyrams Rolandas paaiškino, kokias užduotis kiekvienas turės atlikti. Rytas buvo miglotas, todėl vyrai šiek tiek nuklydo ir Gaurę pasiekė kiek pavėlavę. Kartu su partizanais į Gaurę atvažiavo ūkininkas Kazys Barčas, kurio Rolandas paprašė atvažiuoti su dviem arkliais. Kazys Barčas su savo vežimu apsistojo miestelio pakraštyje ir laukė partizanų nurodymų. Partizanai gerai žinojo, kur yra stribų būstinė, kiek joje stribų, kas yra jų viršininkas, kas Gaurės valsčiaus viršaitis ir partorgas, kur jie dirba ir gyvena, taip pat viską gerai žinojo apie Gaurės miestelio komunistus ir komjaunuolius.

Gaurės stribų viršininkas buvo rusas Popovas. Rolandas, Voldemaras ir dar keturi partizanai puolė stribų būstinę. Ją saugojo du stribai-Mockus ir dar vienas. Pamatę partizanus ir neįspėję būstinėje esančių stribų, jie abu pabėgo. Mockus su savo vyresniąja seseria gyveno prie Purviškių miško. Po kurio laiko Rolandas stribą Mockų priėmė į savo būrį. Puolant būstinę, žuvo 6 stribai ir 4 buvo sužeisti. Partizanas Jackus atsargiai atidarė stribų būstinės langinę ir įmetė į vidų granatą. Partizanas Seneckis-Dikas, Žaibas ir kitas partizanas stribą Vincą Pranckaitį surado namuose savo kambaryje ir paėmė gyvą. Pasibaigus puolimui, Rolandas užėjo į stribų būstinės vidų ir susirinko čia buvusius dokumentus, žmonių, numatytų ištremti į Sibirą ar neatidavusių prievolių, sąrašus ir kt.

Šiek tiek aprimus puolimui, stribų vadas rusas Popovas iššoko į lauką ir bėgo vilnų karšyklos link. Besivejantys partizanai nepastebėjo, kur jis pasislėpė. Prie karšyklos stoviniavo keli vyriškiai ir moterys, atvažiavę iš Eržvilko valsčiaus Žvirblaukio kaimo vilnų karšti. Valdemaras paklausė jų, ar nematė, kur Popovas pasislėpė. Viena moteris nežymiai nuleido ranką, parodė į gretimo namo rūsį. Prieš lįsdamas į rūsį. Popovas pastebėjo gatve einantį partizaną ir šovė į jį. Pataikė į smilkinį. Valdemaras atkėlė rūsio dangtį ir įmetė granatą. Granata sprogo. Po to iš viršaus per grindis apšaudė iš Brno kulkosvaidžio. Popovas žuvo.

Tame pačiame rūsyje buvo pasislėpęs Gaurės valsčiaus partorgas.

Netikėtai užsikirto Valdemaro kulkosvaidis. Kol gedimą šalino, partorgas pabėgo. Gaurės miestelį gerai žinojo partizanai Mockus ir Bronius Jukna. Ypač daug nulėmė Broniaus Juknos nurodymai. Anksčiau jis buvo Eržvilko stribas, bet 1945 metų rudenį Stasys Plienaitis jį ir dar kitus 5 Eržvilko stribus atvedė į partizanų būrį. Bronius Jukna buvo narsus ir sumanus partizanas. Jis žuvo Pocaičių kaime Eržvilko valsčiuje, Stasio Plienaičio tėviškėje.

Iš stribų būstinės, valsčiaus, pašto ir kitų Gaurės miestelio įstaigų partizanai paėmė visus dokumentus ir sąrašus ir viską išsivežė. Iš parduotuvių pasiėmė maisto produktų ir kitko, kas jiems buvo reikalinga. Gaurėje partizanai užtruko dvi valandas, išvažiavo apie 11 valandą trimis prikrautais vežimais. Vienas vežimas buvo ūkininko Kazio Barčo, kiti du vežimai paskolinti iš Žvirblaukio kaimo ūkininkų, kurie tą rytą buvo atvažiavę į vilnų karšyklą. Iš Gaurės partizanai sėkmingai atsitraukė į Purviškių mišką.

Pamiškėje palaidojo žuvusį partizaną. Tai buvo jaunas vyras, į Rolando būrĮ atėjęs iš Šimkaičių valsčiaus. Paimtus gyvus 6 stribus išsivarė kartu. Miške juos apklausė būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas, broliai Antanas ir Bronius Liesiai ir Vytautas Gužas-Mindaugas. Stribus likvidavo. Ūkininkas Kazys Barčas tą patį vakarą su savo arkliais išvažiavo į namus. Išvažiavo ir tie du Žvirblaukio kaimo ūkininkai, kurių vežimus Gaurėje buvo pasiskolinę partizanai. Palaidoję žuvusį draugą, pamiškėje sutvarkę kitokius reikalus, partizanai patraukė giliau į mišką ir laukė ryšininkų pranešimų iš Gaurės. Be to, dar pasiuntė į Gaurę patikimą ryšininką, kuris sužinojo tikrąją padėti ir pranešė partizanams.

Po dviejų valandų partizanams pasitraukus iš Tauragės. į Gaurę sugužėjo daugybė enkavedistų, kareivių. Daugiausia jų suvežė į pamiškėje esantį Globių kaimą, bet jie į mišką nėjo. Partizanai ir jų ryšininkai paleido gandus, kad Gaurės užpuolime dalyvavo keli šimtai partizanų. Po kelių dienų Rolando būrio vyrai išsiskirstė po kitus būrius, enkavedistai taip ir nesurado tų. kurie puolė Gaurę.

Pirmaisiais partizanavimo metais (1945- 1946) Gaurės būrys buvo atskiras, nedidelis ir gyvavo neilgai. Vėliau būrys išsiskirstė. Būrio vyrai perėjo į Antano Joniko-Daktaro-Rolando, Vaclovo Ivanausko-Vytenio ir į  kitus būrius.

Rolando būrys dažniausiai laikydavosi Purviškių miške 1946-1947 metų žiemą būrys žiemojo dviejose, arti viena kitos buvusiose žeminėse. Tą žiemą su kitais vyrais praleido du broliai desantininkai Antanas ir Bronius Liesiai, taip pat vietiniai vyrai iš Gaurės, Pašaltuonio, Eržvilko ir kitų apylinkių. Tarp jų buvo Eržvilko pašto tarnautojas Undraitis-Paganinis, Norkus iš Globių kaimo, Šimkus, Šimkienė ir kiti. Stovyklavietę visą laiką saugojo du sargybiniai. To miško ploto, kuriame buvo partizanų stovyklavietė, eiguliu buvo Šimbaras. Eigulio Šimbaro sodyba buvo prie pat miško. Šimbaras jau anksčiau buvo suimtas ir išvežtas į lagerĮ. Jo žmona Šimbarienė ir duktė buvo partizanų ryšininkės. Rolando būrio vyrams daug padėjo. Partizanai savo reikalams turėjo iš komunistų paimtus du

arklius, vežimą ir roges. Grįždami iš žygio ar kitokiomis progomis vyrai arklius palikdavo Šimbarienės tvarte. Šimbarienė ir duktė tuos partizanų arklius girdė, šėrė ir, esant reikalui, parsiveždavo sau malkų, nuvažiuodavo į  malūną, panaudodavo saviems darbams ir reikalams. Po kurio laiko į namus netikėtai grįžo Šimbaras. Iš lagerio jis buvo paleistas anksčiau laiko, neatbuvęs visos bausmės. Vieną dieną stribai ir enkavedistai puolė partizanų stovyklą. Buvo aišku, kad stovykla išduota. Užpuolimo metu vyrai įsitikino, kad juos išdavė Šimbaras. Pavėluotai vyrai suprato, su kokia užduotimi ir įsipareigojimais jis grįžo iš lagerio. Užpuolikus pirmasis pastebėjo Undraitls-Paganinis, paleido ugnį, nušovė kelis enkavedistus ir išdaviką Šimbarą. Žuvo partizanas Šimkus ir Šimkienė. Partizanas Norkus pabėgo. Jis buvo kilęs iš Globių kaimo. Tolimesnis jo likimas nežinomas. Būrio vadas Antanas Jonikas-Daktaras-Rolandas žuvo 1947 metų vasarą.

PARTIZANAS STASYS PLIENAITIS-VALDEMARAS

Stasys Plienaitis gimė 1912 metais Pocaičių kaime, Eržvilko valsčiuje. Tauragės apskrityje. Turėjo dvi seseris: Marytę ir Elytę. Baigė Eržvilko pradžios mokyklą, gyveno ir ūkininkavo tėviškėje, tarnavo 4-ame artilerijos pulke Tauragėje. Buvo puskarininkis.

1945 metais išėjo į mišką. Pateko į Pavidaujo būrį. kurio vadu buvo Gaudentas Kisielius. Retkarčiais pareidavo į savo kaimą. Kartą sužinojo, kad su juo nori susitikti Eržvilko stribai. Susitiko su jais, pasikalbėjo ir 6 stribus išvedė į partizanų būrį. Stribai- du broliai Januškos, Bronius Jukna, Bolius Misevičius. Simas Butkus ir jo brolis Vincas tapo partizanais. Po kurio laiko Stasys Plienaitis-Valdemaras iš Pavidaujo būrio perėjo į Antano Joniko-Daktaro-Rolando būrį ir išbuvo jame iki 1949m. rugsėjo 7d. Eržvilkietis Juozas Žičkus išsikvietė Valdemarą ir dar 3 partizanus į susitikimą Purviškių miške, ūkininko Gajausko sodyboje. Enkavedistai pirmieji paleido ugnį į partizanus. įvyko susišaudymas. Žuvo partizanas Krasauskas-Kravka, Vytautas Gužas-Mindaugas ir Valdemaras buvo sužeisti, o Daktaras ištrūko sveikas. Žuvusį Krasauską partizanai susupo į palapinę ir ten pat miške palaidojo. Ligi būrio vado A.Joniko-Daktaro-Rolando žuvimo (1947m.). Valdemaras buvo jo pavaduotoju. Po Rolando žuvimo- būrio vadu.

1948 metais, vežant žmones į Sibirą, Valdemaras buvo sunkiai sužeistas ir būrio vadu tapo Jonas Stoškus-Eimutis. 1949m. rugsėjo 7d. Juozo Žičkaus išduotas Valdemaras buvo suimtas. Nuvežė jį į Eržvilką ir žiauriai tardė. Po dviejų dienų išvežė į Jurbarką. Tardytojas buvo lietuvis

Kęstučio apygardos partizanai: prisėdęs Stasys Plienaitis, pirmas iš dešinės A.Gavėnia, 5-as iš kairės- Vl..Mišeikis-Tarzanas, už jo-J.Stoškus, sekantis- -Albertas Norkus

Steponkus. vedęs rašytojo Petro Cvirkos seserį. Jis buvo gana žmoniškas, tik tardė neilgai. Steponkų pakeitė Demidenko, kuris buvo labai žiaurus. Vėliau jį nušovė partizanai. 1949 metų pabaigoje, pasibaigus tardymui, iš Jurbarko Valdemarą išvežė į Kauno kalėjimą. Iš Jurbarko į Kauną vežė kartu su buvusiu partizanu Jonu Striopaičiu. Striopaičio žmona savo vyrą ir Valdemarą šelpė maisto produktais. Iš Kauno kalėjimo nuvežė į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Teismo nebuvo, tik kažkokia rusė moteris atnešė į kamerą popieriaus lapą. iš kurio perskaitė, kad jį. Stasį Plienaitį, "troika” nuteisė 25-eriems metams lagerio. Liepė pasirašyti, bet jis nesirašė. Iš Vilniaus išvežė į Kazachstano lagerius. Ten trejus metus jis išgulėjo lagerio ligoninėje, bet žaizdos negijo. Iš Kazachstano atbogino į Taišetą, iš ten į Novaja Čiunos ligoninę. Vėl gydė žaizdas ir vėl neužgydė. Po kelių metų išvežė į Mordovijos 11-ą lagerį, po kurio laiko perkėlė į 7-ą lagerį. Iš to lagerio paleido 1966m. rugsėjo 7d. Lageriuose išbuvo 15 metų. Grįžo į  Lietuvą, bet KGB neleido Lietuvoje apsigyventi ir prisiregistruoti. Išvažiavo Į Latviją, dirbo melioracijoje. Vėliau grįžo į Kauną ir vedė. Nors žmonos bute užteko ploto prisiregistravimui, bet KGB neregistravo. Dvejus metus praleido Latvijoje. Kai gimė duktė, šiaip taip priregistravo. Užaugino dvi dukras: Virginiją ir Editą. Turi anūkę ir anūką.

1946 metais Stasio Plienaičio-Valdemaro tėvą Vincą ir motiną Oną išvežė į Uralą. Tėvas dingo be žinios. 1963m. keturios eržvilkietės tremtinės-Plienaitienė, Jackienė, Eržvilko vaistininkė Šalkauskienė ir Eržvilko pašto viršininkė Kriūgerienė, užuot nuėjusios į kasdieninį savo darbą, sėdo į keleivinį traukinį ir laimingai parvažiavo į Kauną, o iš ten į savo namus. Tais pačiais metais vėl suėmė Plienaitienę ir uždarė į Šilutės lagerį. Po kurio laiko iš Šilutės ją išvežė į Igarką. Iš ten kaip invalidę išvežė į Krasnojarsko invalidų namus. Ne kartą Ona Plienaitienė rašė skundus ir pareiškimus į Maskvą, kad ją išleistų į Lietuvą, bet atsakymai buvo tokie: "Kai tavo sūnus atsėdės lageryje 25-erius metus, grįši ir tu!" Kažkas jai patarė parašyti pareiškimą Justui Paleckiui. Ji taip ir padarė. Paleckis leido jai grįžti į Lietuvą. Parvažiavo į savo namus. Butkaičių kolūkio pirmininkas Norkaitis leido jai apsigyventi savo namuose, davė 30 arų žemės. Krasnojarske žiemą ji šėrė kiaules, vasarą ganė karves. Prisitaupė pinigų. Dabar, grįžusi iš tremties, kol sveikata leido, dirbo namuose, o vėliau, sveikatai pablogėjus, pasiėmė ją duktė Marijona, o paskui ligi mirties Kaune ją globojo sūnus Stasys ir jo žmona