KOMENTARAS „KOVŲ PRISIMINIMAMS“
Po to, kai rašėme
Trečiojo—ketvirtojo „Laisvės kovų archyvo“ numerio literatūriniame puslapyje buvo publikuota LLKS leidyklos „Prie Rymančio Rūpintojėlio“ knygelė „Kovų prisiminimai“. Joje rašoma apie Dominyko Kraujelio-Liūtauro, Nemuno Šturmo būrio, veikusio Padubysio, Tytuvėnų, Kelmės vis., kovotojus ir kautynes. Kartu su D. Kraujeliu nuo pat pirmųjų kovos dienų buvo žmona Eleonora Kraujelienė-Audra. Ryšininkės ir Kraujelių giminaitės Albjnos Augustytės-Aušros dėka išliko E. Kraujelienės laiškai, rašyti jai į Sverdlovsko sr., Ivdellagą 1947 m.
Kai kurie v.ieno iš laiškų faktai gali būti siejami su aprašytaisiais „Kovų prisiminimuose“.
E. Kraujelienė, pasakodama apie rugsėjo 24 d., turi mintyje „brolio Feliaus“, t. y. Dominyko Kraujelio būrio, 1946 m. rugsėjo 24 d. kautynes Gečaičių k., Kelmės vls. Šiame susirėmime partizanai patyrė nemažų nuostolių: žuvo apie 11 žmonių: pats D. Kraujelis buvo sužeistas. Laiške E. Kraujelienė-Audra, minėdama medžius išvardija žuvusius partizanus: Ąžuolą-Morkų Bajorą, Liepą — jo brolį Antaną Bajorą, Putiną-Savicką, Lazdyną-Vaclovą Domeiką, kurį paėmė sužeistą ir nužudė Raseinių kalėjime.
1947 m. rugpjūčio 3 d. Kraujelį sužeidė. Apie tai žmona rašo: „Febus šiemet, rugpjūčio 3 d., bekuldamas buvo persidūręs šake vidurius“.
Pagal artimųjų ir ryšininkų prisiminimus Kraujeliai žuvo kartu 1948 m. vasasio 16—17 d. apsupti Degučių k., Kelmės vls.
Taigi pateikiame skaitytojams E. Kraujelienės laiško pilną tekstą.
1947.IX.28 d.
Brangioji Albinute!!!
Labas, brangioji! Kaip gyveni Tu? Aš tai labai gerai savo brangioje Tėviškėje, tik kiekvieną minutę prisimename Tave ir mūsų abiejų numintus takus.
Štai jau sulaukėme rugsėjo, o ir diena, kuri mums primena labai daug ką, kas buvo prieš metus ir dvejus. Labai Tavęs pasiilgom. Norėtumėm susitikt, bet skaudi gyvenimo ranka išskyrė mumis, išrovė kaip baltą gėlę iš mūsų tarpo, tiesa, daug ką išskyrė. Tebetarnaujame miškų urėdijoj. Pernai, rugsėjo 24, bekleimodamas medžius, persikirto kojos pirštą. Daugiau viskas tvarkoje, tik mūsų tėviškėje dabar kitas vaizdas. Tai tėvas iškirto visus medžius, tai Ąžuolą ir Liepą, po kurio buvo supynė, Putinų krūmą ir Lazdynus, kuriuose mes dar mažytės žaidėme dabar visus iškapojo — liko tuščia ir riogsanti sodyba ir Tavęs nėra, todėl kiekviena minutė primena, kada mano tėviškėje skambėdavo dainos. ,,Aš nebeateisiu pievų takeliu“. Gal būt ir tu prisimeni, kada sakydavo „tik nieko kito šiam pasauly taip nemylėsiu, kaip tave.“
Aš dabar atostogauju. Febus šiemet rugpjūčio 3 bekuldamas buvo persidūręs su šake per vidurius, bet dabar jau sveikas ir vėl tarnauja. „...Klajosiu Tėviškės laukuose...“
Sudiev, lik sveika ... Jeigu susitiksi, linkėjimai savo mamytei, Irenai, Vitalijai.
Tavo draugė Eleonora
Atmink — Gyvenimas žmogaus — tai rožė žalioji,
Čia žydi žaliuoja — čia dalgis nuskynė.
„Audra“
Parengė Aurelija MALINAUSKAITĖ
