KOVOS RYTAS

Deimantas Sidorenka,

Varėnos 2-osios vidurinės mokyklos
Xlb klasės mokinys

Virš Merkio lėtai kyla rūkas. Dar tvyro prieblanda, ir miške nesigirdi jokių paukščių čirškimo. Susirangę tarp alksnių guli du vyrai Abiem apie 30 metų. Jų kūnus dengia žalios uniformos, ant galvų Lietuvos kariuomenės kepurės. Abu nebyliai tvarko savo ginklus. Vienas, šviesiaplaukis, į dėtuvę grūda šovinius, kitas reguliuoja taikiklį.

Netoliese sutraška šakelės, pasirodo vaikinas, taip pat ginkluotas. Jis ramiai prišliaužia prie dviejų savo draugų.

—    Aš juos mačiau, vyrai! - jaunuolis susijaudinusiu balsu ištaria ilgai lauktą naujieną.

—    Stribai? - pasigirsta klausimas.

—    Gali būti ir enkavedistai!

—    Kiek?

—    Mačiau penkis, visi su automatais, eina prie liepto.

—    Einam, palauksim prie šaltinio. Visi trys pakyla nuo žemės ir bėga pakrante. Greitai pasirodo lieptas. Vyrai suspėjo. Čia jų laukia paskubomis iškastame apkase dar vienas karys. Jis vyriausias. Jo smakrą dengia vešli barzda. Tai — Girinis — grandies vadas.

—    Varnai, būsi su manim prie "degtiariovo'! - Girinis duoda skubų įsakymą. - Kiti būkit ant kalnelio.

Vyrai paskubomis išsislapsto. Savo buvimo vietas skubiai maskuoja nuplėštais nuo alksnių apyniais ir žolių kuokšteliais. Keliolika sekundžių... ir niekas jau nematys pasislėpusių kovotojų.

Greitai lieptas sugirgžda, susiūbuoja minamas kelių žmonių batų. Vienas paskui kitą lieptu eina penki ginkluoti vyrai Gerai matomi raudoni jų kepurių apvadai, pilkos uniformos. Ant pečių kabo automatai Ryto prieblandoje žiba rausva ugnelė — tai kažkuris enkavedistas traukia papirosą.

Antanėlis - jauniausias kovotojas, gulėdamas ant šaltos rasotos ryto žolės, vos tramdo drebulį. Jam sunkoka nusitaikyti Jis žino Girinio įsakymą — šaudyt tik gerai prisitaikius. Laikas brangus, netoliese gali būti enkavedistų būrys, o čia, ko gero, žvalgai, todėl viskas turi būti užbaigta per kelias sekundes. Ir vis dėlto, nors ir sunkiai Antanėlis nusitaiko. Jo kryptuke pilka priešo uniforma. Girdisi rusiški žodžiai kažkuris nusikosėjo, penketas artėja prie liepto galo. Ne tiek nuo šaltos žemės, kiek iš susijaudinimo jaunuolio ranka suvirpa. Šiuo momentu jis spusteli nuleistuką.

Ryto tylą perskrodžia šūvis. Jis nepataikė. Antanukas netgi išgirdo, kaip kulka kažkur kitam krante kliudė šaką.

Priešas sunerimo. Du "pilkieji" puolė pirmyn ir, dar nepasiekę liepto galo, nušokę į dilgėlyną, ėmė leisti ilgas automato serijas dievui į langus, nematydami taikinio. Trys kiti puolė atgal tačiau greitai sukaleno Girinio kulkosvaidis. Kulkos nukirto plieninius liepto lynus, ir trys bėgliai krito į vandenį. Keldama vandens fontanus, serija perėjo vandeniu vieną, du kartus, ir greitai srovė nusinešė tris lavonus.

Antanukas užvedė šautuvą ir kartu su kitais vyrais susirūpino dilgėlyne gulinčiais enkavedistais. Jį apėmė kovos azartas. Jis puolė pirmyn nuo vieno medžio prie kito. Enkavedistai jo nepastebėjo. Jis nuo jų buvo vos per kelis žingsnius. Priklaupęs prie serbentų krūmo, Antanukas nusiėmė nuo diržo granatą, ištraukė žiedelį.. Po trijų sekundžių viskas pasibaigė. Du kūnai tysojo dilgėlyne.

-    Šaunuolis. Du "ruskiai" per pirmą mūšį! - Girinis patapšnojo jaunuoliui per petį.

-    Laikas dingt Paimkit ginklus!

Saulė jau kilo, pievelėj susvirpė žiogai miške sučiulbo paukščiai. Keturi vyrai sklaidydami lazdynų šakas, dingo miško lapijoje.