PARTIZANO MINTYS APIE DEMOKRATIJĄ
DOKUMENTAI, FAKTAI, KOMENTARAI
PIETŲ LIETUVA
□ Pranas Runas-Daugirdas
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanas Pranas Runas-Daugirdas gimė 1916 09 17d. Bandžų k., Plokščių vls., Šakių aps.
1944 m. Lietuvos Laisvės Armijos dalyvis. 1945 m. įkūrė dr. V.Kudirkos kuopą ir jai vadovavo. Vėliau buvo Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo viršininkas, Birutės rinktinės rikiuotės skyriaus viršininkas, Tauro apygardos adjutantas, partizanų teismo prokuroras.
Sunkios partizaniško gyvenimo sąlygos pakirto Daugirdo sveikatą.
Paskutiniaisiais gyvenimo metais sirgo reumatu ir atvira plaučių tuberkulioze.
Žuvo 1951 06 16 d. Meškelių k., Paežerėlių vls., Šakių aps., išduotas agentės “Puidokienės ” - Marytės Karaliūtės ir informatoriaus “Dalgelės", nelygioje kovoje pašautas į kojas pats nusišovė.
Partizano Prano Runo mintis apie demokratiją spaudai parengė Birutė Runaitė-Šidlauskienė.
Šiandien ne tik pas mus pavergtoje Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje verda politinės kovos - šaltuoju karu vadinamos. Įžengėme į paskutinį tų kovų etapą - antikomunistinio karo išvakares. Jau eilė metų, kaip nuolat girdime žodžio „demokratija“ linksniavimą. Mūsų, geriau sakant, visos žmonijos priešai, parazitai raudonieji
kraugeriai, bolševikai ir kiti tik drįstų save vadinti “demokratiškiausiais”. Žiūrint į tai, noriu su kovos broliais ir visais tauriais tautiečiais pasidalinti mintimis tuo klausimu, ir esu įsitikinęs, kad nuodugnus pabertų minčių apsvarstymas sukels visai kitą vaizdą apie šią visuomeninę santvarką.
Jau žiloje senovėje tautos ir atskiros žmonių grupės turėjo iš kartos į kartą perduodamus papročius. Tie papročiai būdavo užrašomi ir virsdavo, laikui bėgant, įstatymais. Tie papročiai arba ta sociali santvarka būdavo ne vieno žmogaus, bet visuomenės kaipo tokios padaras, tik atskirais atsitikimais atskiri žmonės tuos papročius suderindavo, sugrupuodavo ir paskelbdavo kaipo įstatymus. Besikuriant didesnėms valstybėms ir besidarant visuomeniniam gyvenimui sudėtingesniu, iškilo reikalas turėti pastovesnę socialią tvarką, kuri būtų paremta ne papročiais, bet proto sumetimais.
Tam reikalui tautos ir valstybės per savo organus pradėjo leisti įstatymus, kurių pagalba buvo normuojami ir tvarkomi atskirų žmonių iš vienos pusės bei valstybės iš kitos pusės santykiavimai. Tų įstatymų visuma vadinasi tos valstybės ar tautos teise. O teisė, kaip žinome, yra normų bei tam tikrų taisyklių rinkinys, kurios nustato atskirų žmonių, organizacijų bei pačių valstybių ribas. Kartais teisė atima žmogui laisvę, kartais tik susiaurina, kartais gi žmogui duodama plačiausios laisvės ir privilegijos. Be to, reikia pabrėžti, kad teisė, jeigu ji nėra žmonių sąmonėje, ji nėra teisė. Vadinas, apie teisę pilnoje to žodžio prasmėje galima tik tada kalbėti, jei visas socialinis kolektyvas yra supratęs, kad taip ir taip galima elgtis, o taip ir taip negalima, nes sociali tvarka laikosi tik įsitikinimais. Yra didžiausia nesąmonė primesti tautai arba valstybei tokią normą, kuri yra svetima tos tautos dvasiai ir būdui. Tas vestų prie perversmų, socialinių kovų ir t.t.
Vadinas, teisės arba privalomos tvarkos paruošimas arba jos paskelbimas visam kolektyvui (tautai, valstybei) turi būti aukštam ryšyje su tautos psichologija, būdu, tradicijomis ir t.t. Gyventi ir elgtis sulig tam tikrom normom privalo kiekvienas žmogus, kiekvienas didesnis ir mažesnis kolektyvas. Niekas negali būti už teisės ribų, visiems teisė skiria tam tikrą sferą, tik tos veikimo sferos gali būti nelygios. Vienam duodama daugiau laisvės, kitiems mažiau arba visai neduodama. Šitoks nevienodas veikimo sferos paskirstymas iš teisės pusės priklauso daug ir nuo to, kas tą teisę gamina. Čia iškyla teisės
gaminimo ir tai teisei paklusnumo klausimas. Tuo pačiu čia iškyla ir politinės tvarkos formų klausimas. Jeigu valstybę valdo vienas žmogus, jeigu išleistos ir paskelbtos normos (teisės) privalomos tik jo pavaldiniams ir jei jis tą teisę gali pakeisti savo nuožiūra arba atšaukti, tai tokiais atvejais kalbama, kad valstybė yra autokratiškai valdoma. Pavyzdžiu gali būti neribotos monarchijos, kaip kad buvo Rusija prieš Dūmos laikus.
Jeigu valstybę valdo ne vienas žmogus, bet tam tikra žmonių grupė, kuri ar tai einant papročiais, ar tai pajėgos keliu yra užsitikrinusi sau tam tikras privilegijas, ir tuo viskuo pasiremdama skelbia normas, kurių likusieji privalo klausyti, tai tokiais atvejais kalbama apie aristokratišką krašto valdymą. Atsižvelgiant į tai, kas sudaro valdančiųjų grupę, kalbama apie tikrąją aristokratiją, jeigu tą grupę sudaro pasižymėję savo darbais žmonės; apie plutokratiją, jei tą grupę sudaro piniguočiai, apie oligarchiją, jeigu tą grupę sudaro žmonės, pajėgos bei suktybių pagalba paėmę valdžią į savo rankas; ir galop apie proletariato diktatūrą, jei valdančią grupę sudaro tam tikri darbininkų sluoksniai.
Šitom dviem politinės santvarkos formom (autokratiškai ir aristokratiškai) yra priešpastatoma demokratinė santvarka, kuri paskutiniais laikais susilaukė labai daug šalininkų ir priešininkų. Kaip jau minėta, valstybiniame ir socialiniame gyvenime žmonės privalo savo veikime prisilaikyti tam tikrų taisyklių, normų. Autokratinėje ir aristokratinėje valstybėje tų taisyklių, normų (įstatymų) leidėjai-skelbėjai iš vienos pusės ir tie, kurie privalo sulig paskelbtais įstatymais elgtis, yra ne tie patys žmonės; autokratinėje valstybėje vienas žmogus, o aristokratinėje valstybėje maža visuomenės dalis leidžia visai visuomenei, visiems gyventojams įstatymus.
Visai kitaip dalykas yra sutvarkytas demokratinėje valstybėje. Čia teisinių normų (įstatymų) leidime ir jų skelbime dalyvauja kaip tik tie patys žmonės, kurie gyvenime tų įstatymų turi prisilaikyti. Vadinas, demokratinėje valstybėje žmonės leidžia patys sau įstatymus, patys tvarko savo reikalus.
Atsižvelgiant į tai, ar visa visuomenė pati dalyvauja įstatymų leidime, ar tik jos rinkti atstovai yra tam įgalioti, demokratinės valstybės yra skirstomos į betarpines ir tarpines.
Lietuvos valstybė sulig Steigiamojo Seimo priimta Konstitucija buvo tarpinė (demokratinė valstybė, nes įstatymų leidimas ir jų
vykdymas buvo pavestas tautos rinktiems žmonėms - Seimui).
Susipažinus nors paviršutiniškai su autokratine, aristokratine ir demokratine valstybės formomis, dabar kyla klausimas: kuri iš jų yra geriausia? Kuri iš jų tinka ypatingai mums? Atsakyti trumpai į šiuos klausimus yra labai sunku, tuo labiau, kad pats valstybės formos gerumas arba tinkamumas pareina ne tiek nuo pačios formos, kiek nuo pačių žmonių, kurie leidžia įstatymus.
Doros žvilgsniu aukštai stovinčiai visuomenei doras ir teisingas karalius gali labai ir labai atitinkamas, vadinas, čia tinka ir autokratinė valstybės forma. Taip pat ir dori aristokratai, kurie myli savo kraštą ir supranta žmonių reikalus bei yra visiems teisingi, gali būti pageidaujami valstybės viešpačiai. Galiausiai ir su demokratine santvarka: ir čia visuomenės rinkimo keliu gali būti išrinkti gabiausi ir geriausi žmonės, kurie patys būdami kilę iš visuomenės supranta visuomenės reikalus ir tinkamai juos gali tvarkyti. Žodžiu tariant, visuomenės, žmonių gerovė pareina ne tiek nuo valstybės formos, kiek nuo gerų įstatymų leidėjų ir tų įstatymų vykdytojų. Dėl šių pastarųjų dalykų, o ne dėl pačių formų įvyksta pasaulyje kruvinosios revoliucijos ir žūtbūtinės politinės kovos.
Po to viso kyla klausimas: kuri iš paminėtų valstybės formų duoda daugiau galimybių atiduoti įstatymų leidimą ir jų vykdymą į geriausių ir gabiausių žmonių rankas? Čia reikia pasakyti, kad patikimiausias garantijas, o ypač mūsų krašte, duoda demokratinė forma.
Karaliaus autokratinė valdžia, nors ji ir labai teisinga būtų, visuomet bus iš karaliaus artimų žmonių pusės panaudojama savo tikslams. Iš antros pusės, teisinga karaliaus valdžia dažniausiai baigiasi su jo mirtimi, nes sūnūs dažnai nėra panašūs į savo tėvus.
Taip pat ir aristokratų valdžia vargiai gali išsilaikyti tam tikroje teisėtumo bei teisingumo aukštumoje, nes pats valdžios turėjimas vilioja aristokratus pasinaudoti ja ir ne visai teisingiems reikalams.
Lieka demokratinė forma, prie jos reikia apsistoti kiek ilgiau.
Demokratija, aiškinant tą žodį lietuviškai, reiškia liaudies masės valdymą. Vadinas, liaudis arba pati tauta per savo rinktus žmones nustato valstybei teisinę tvarką ir daboja, kad tos tvarkos būtų prisilaikoma. Supratimas demokratijos kaipo liaudies masės valdymas yra netikslus ir neteisingas. Masė, liaudis pati per save negali tvarkyti visų savo reikalų. Užtenka, kad liaudis tik atskirais atvejais pareiškia savo nusistatymą valstybės reikaluose. Tų nusistatymų pasireiškimas
turi būti betgi visai sąmoningas, o tam reikalinga, kad liaudis būtų pribrendusi valstybiniams reikalams spręsti.
Dėl tų visų priežasčių demokratinė valstybės forma yra skaitoma viena sunkiausių ir viena tobuliausių. Sunkiausia dėl to, kad prie demokratinės valstybės formos reikalinga, kad visi piliečiai nusimanytų valstybiniuose reikaluose, tobuliausia dėl to, kad išrinkimo keliu iš politiniai susipratusios liaudies išskiriama tam tikra žmonių dalis, kuri, rinkikų supratimu, geriausiai nusimano apie valstybinius reikalus.
Šitai atrankos, išskyrimo priedu yra dar vienas leistinas dalykas - tai visuomenės išskirstymas į grupes sulig pažiūrų skirtingumu. Visuomenę arba valstybę sudarantieji žmonės nėra vienodų pažiūrų! Leidžiant įstatymus svarbu yra žinoti tų išsiskirsčiusių grupių dydį ir jų reikalavimus. Tas galima tik tuomet, kuomet valstybės gyventojai yra laisvai pasiskirstę į politines partijas. Leidžiamieji įstatymai turi atitikti valstybės, kaipo visumos, reikalavimus ir būti lyg kompromisu tarp visų politinių partijų reikalavimų. Be to, politinių partijų reikalingumas demokratinėje valstybėje pasireiškia dar ir kituose dalykuose, ypatingai rinkimuose valstybės vairininkų. Juk pažinti žmogų galima tik pamačius jo darbus. Nesant politinių organizacijų, nei pati liaudis negalėtų pasiruošti prie dalyvavimo valstybinių reikalų sprendime, nei patys busimieji valstybės vairininkai negalėtų būti pažinti iš liaudies pusės.
Iš šito darosi aišku, kaip naiviai skamba mesti į mūsų visuomenę obalsiai apie karą su partijomis. Kovoti reikia su išsigimusiu partingumu, be ne su sveiku visuomenės politiniu susiskirstymu.
Baigdamas paliesto klausimo bendrą aptarimą, norėčiau suvesti visa į sekančius punktus:
1. Žmonių gerovė pareina ne tiek nuo valstybės formos, kiek nuo gerų įstatymų ir nuo įstatymų leidėjų bei vykdytojų.
2. Iš visų valstybių formų demokratija duoda daugiau garantijų, kad prie valstybės vairo būtų pastatyti gabiausieji žmonės.
3. Demokratija yra viena sudėtingiausių valstybės formų ir to dėlei sunkiausia.
4. Demokratijos forma reikalauja iš visuomenės tam tikro subrendimo.
5. Demokratija, kaipo visumos, kaipo liaudies valdymas arba kaipo visumos norų realizavimo forma, yra neįgyvendinama, nes žmonės
nėra ir nebus savo nusistatymuose lygūs.
6. Demokratija duoda galimybes atsistoti prie valstybės vairo tam tikrai visuomenės atrankai, kuri pavirsta į savo rūšies aristokratus, bet tų aristokratų perrinkimo galimybė verčia juos neužmiršti visuomenės reikalų.
7. Demokratija duoda galimybes ir teises pasireikšti visiems žmonėms.
8. Demokratija yra energijos ir gyvybės forma, nes senos pajėgos periodiniai yra pakeičiamos naujomis.
9. Demokratija yra idealinio-jaunystės ir susenėjimo kovos forma, nes atskiri žmonės arba politinės grupės, paėmę valstybės vairą į savo rankas, sensta, konservatyvėja; prieš tą kyla reakcija, laimi, susilaukia to paties likimo, ir taip eina politinio gyvenimo bangavimas be pabaigos.
10. Demokratija pilnoj to žodžio prasmėj auklėja žmones ir mokina gerbti kitų nusistatymus bei surasti kompromisinį sugyvenimą.
11. Demokratija yra teisėtumo ribose tolerantingos ideologijų kovos forma.
Taip demokratija atrodo žiūrint į ją teoretiko akimis.
1951 04 25
L.k. partizanas Pranas Runas
Š.: LYA. F.K-1. Ap.45. B.323. L267-l-8ap.
