MANO VARGINGAS GYVENIMAS

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

RYTŲ LIETUVA

Jonas Ožeraitis

Iš LYA archyvinės pažymos: Jonas Ožeraitis, g.1925 m. Kaišiadorių aps. Rumšiškių vls. Mockūnų k. suimtas 1948 m. spalio 12 d. LSSR MGB 2N valdybos. Suimtasis buvo kaltintas tuo, kad 1943-1944 m. tarnavo gen.Plechavičiaus armijoje, 1944 m. gruodžio mėn. pabėgo iš sovietinės kariuomenės, nuo 1945 m. buvo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 2 bataliono (kuriam vadovavo nuo 1948 m. vidurio) partizanas, slapyvardžiu Vaidotas.

1948 m. rugpjūčio mėn. J. Ožeraitis buvo sužeistas ir, turėdamas padirbtus dokumentus Žukausko pavarde, buvo paguldytas į Kauno universitetinę kliniką.

SSRS MGB Ypatingojo pasitarimo 1949 m. vasario 19 d. nutarimu, remiantis RSFSR baudžiamojo kodekso 58-1"a", 58-8 ir 58-11 str., Jonas Ožeraitis, nubaustas 25 m. pataisos darbų lagerio. 1949 m. balandžio 12 d. J. Ožeraitis išsiųstas į Komijos ASSR Vorkutos ypatingąjį lagerį nr.6 (Rečlag).

Lietuvos SSR saugumo (KGB) nepilnai išlikusio archyvo fondo baudžiamųjų bylų abėcėlinės kartotekos kortelėje yra žinios, kad 1959 m. gruodžio 25 d. J. Ožeraitis iš lagerio buvo paleistas. 1977 m. gegužės 4 d. LSSR Ministrų tarybos nutarimu Jonui Ožeraičiui leista gyventi Lietuvoje.

Š.: F.K.-1. A.58. B.b. Nr.42727/3. T.l. L.160-164; Sekimo byla. L.59-77, 91, 112.

F.K.-l. A.58. Baudžiamųjų bylų abėcėlinės kartotekos kortelė.

VARGŲ PRADŽIA

Gimiau 1925 m. birželio 24 d. Kauno aps., Rumšiškių vls., Mockūnų k. Tėvas Pranas Ožeraitis turėjo 4 ha ir 48 a žemės. Aš buvau vyriausias, tad jau nuo šešerių su puse metų ganiau mūsų dvi karves ir tris avis. Buvome gerai aprūpinti ir pavalgę. Beeinant devintus metus, pasimirė tėvukas. Mamai padedant, pradėjau dirbti visus tėvuko darbus. Po metų mirė mama, likome našlaičiai. Seserį paėmė teta, brolį - dėdė. Aš išėjau tarnauti pas ūkininkus.

Pirmus metus tarnavau pas netikrą tetą. Per vasarą be užmokesčio ganiau galvijus, kad žiemą leistų į mokyklą. Vieną žiemos sekmadienį pasiprašiau tetos, kad leistų aplankyti namus. Iki namų, kuriuose gyveno tėvo sesuo su šeima, buvo trys kilometrai. Grįžau tik vakare. Prie vartų mane pasitiko šeimininkas - įspyręs į užpakalį, pasakė, kad daugiau čia nepasirodyčiau. Visą žiemą ėjau per žmones ir elgetavau. Kam malkų pripjaunu, kam gyvulius pašeriu ar pagirdau, gaunu pavalgyti, o kartais priimdavo ir pernakvoti. Taip sulaukiau pavasario. Pavasarį vėl išėjau tarnauti pas ūkininką. Suderėjau, kad žiemą leis į mokyklą. Čia išbuvau per žiemą ir baigiau 3-ią skyrių. Buvo sunku, nes reikėjo anksti rytą gyvulius pašerti, malkų prikapoti, prinešti vandens. Parėjęs iš mokyklos vėl turėjau atlikti visą ruošą ir tik po to galėjau prisėsti prie pamokų.

Sulaukęs pavasario vėl išėjau tarnauti - šįkart pas netikrą senelę. Čia buvo geriau, nes valgyti neskyrė nuo savų ir darbo buvo mažiau. Kadangi ganiau karves, rugsėjo mėnesį negalėjau su kitais vaikais pradėti mokytis. Sužinojęs, kad Žukauskas turi ketvirto skyriaus knygas, paprašiau paskolinti iki gausiu kitas. Su Žukausko dukromis ganiau karves, kai dar mano tėvai buvo gyvi. Tėvuko ir Žukausko žemes skyrė tik linija.

Vaikams grįžtant iš mokyklos, pasiklausdavau, ką uždavė, ir savarankiškai mokiausi. Vėliau vaikų paprašiau, kad jie užeitų pas mane. Paprašiau ir kad sąsiuvinių nupirktų. Aš pinigų turėjau, nes ganydamas pindavau pintines uogoms, grybams, bulvėms, rišdavau šluotas. Paskui paprašydavau, kad nuvežtų į Kauną į turgų ir parduotų. Parduodavo, kad ir pigiau, bet man parveždavo 2 ar 3 litus. Kartą eigulys Čiurinskas pagavo pjaustant beržų šakas šluotoms ir norėjo nubausti, bet kai pasakiau, kad už šluotas nusipirksiu sąsiuvinių, paliko mane ramybėje. Kai susitaupydavau daugiau

pinigų, paprašydavau, kad nupirktų batus ar batelius, baltinius, kepurę, kostiumėlį ar megztuką. Aš nebuvau prasčiau apsirengęs negu kiti.

Pasibaigus ganiavai, lapkričio viduryje išleido į mokyklą. Mokytoja Julija Zabarauskienė nenorėjo manęs priimti, bet kai prižadėjau visus pasivyti, priėmė. Mokytis man sekėsi. Pamokas ruošiau sąžiningai, nors reikėdavo prikapoti ir prinešti malkų, pašerti ir pagirdyti karves. Po mėnesio, kito tapau mokytojos padėjėju. Ji viena mokė visus keturis skyrius ir nespėdavo, todėl man tekdavo išklausyti pirmojo ir antrojo skyriaus vaikus -kaip moka skaityti, kaip uždavinius išsprendė, teko ir diktantus diktuoti.

Taip baigiau keturis skyrius. Visus egzaminus išlaikiau penketais, tik iš lietuvių kalbos gavau ketvertą. Visiems mokytoja atidavė baigimo pažymėjimus, o man - ne, tik pasakė, kad turėsiu ateiti mokslo metų pradžioje tęsti mokslų.

Taip atėjo 1940 m. Prieš rugsėjį nuėjau į mokyklą. Mokytoja atidavė keturių skyrių baigimo pažymėjimą ir pasakė, kad viskas pasikeitė ir ji negalinti man padėti. Taip aš ir išsiskyriau su mokytoja, kurią labai mylėjau ir kuri įkvėpė Tėvynės meilės ir pasiaukojimo.

Toliau gyvenau laisviau. Tarnauti buvo lengviau, anksti nesikėliau. Sulaukęs pavasario išėjau tarnauti pusberniu, suderėjęs algą už metus - 300 litų. Nebaigus tarnauti, prasidėjo karas. Po metų gavau ne 300 litų, kaip buvo suderėta, bet 300 markių. Buvau labai nuskriaustas, nes markės neturėjo vertės. Užtat eidamas tarnauti pas kitą ūkininką susiderėjau bulvėmis ir grūdais. Ūkininkas buvo labai geras, bet šeimininkė pikta. Šeimininkas manęs daug ko išmokė - išplakti dalgį rugiams, miežiams, kviečiams ar žolei pjauti. Su suaugusiais stipriais vyrais lygiai pjaudavau ir visai nepavargdavau, nes dirbti buvau įpratęs.

Taip betarnaudamas sulaukiau 18 metų. Jau turėjau teisę gyventi savarankiškai. Susitariau su sesute, kad eitume gyventi į savo žemę. Sėklos buvau užsitarnavęs, tik gyvulių neturėjau, nes tėvų gyvulius paėmė globėjai -dėdė Pranas Sidaras ir teta Marė Matulevičienė.

Parėjome gyventi su sesute. Nuomininkas - tėvo sesers vyras Matulevičius į namus neįleido, nors turėjo savo bakūžę. Nuėjęs į valsčių pas viršaitį, parodžiau metrikus, kad jau suėję 18 metų ir galiu gyventi savarankiškai. Viršaitis sutiko, kad turiu teisę gyventi savo tėvų namuose. Iškvietė policininką, kuris liepė Matulevičiui išsikelti ir per-

duoti viską, kas priklauso man.

Po dienos mudu su sese tapome savarankiški. Pasisodinome bulves. Arklį dažniausiai paskolindavo dėdė. Eidavome pas žmones talkinti, užsidirbdavome pieno, sviesto. Kai atsirado uogos, uogavome. Pardavę nusipirkdavome maisto. Be to, rišdavome šluotas, pindavome pintines. Taip pamažu ir prakutome, bet neilgam.

KARIUOMENĖ

Vokiečių laikais imdavo darbams į Vokietiją. Mano dėdė su seniūnu sutarė, kad paims mane į Vokietiją, bet vėliau paaiškėjo, kad manęs imti negali, nes aš vienas dirbu žemę. Į Vokietiją neišvažiavau ir pradėjau slapstytis. Tuo metu Plechavičius pradėjo registruoti vyrus į Lietuvos kariuomenę. Buvo pranešta, kad pabėgusių nuo kariuomenės ar darbų vokiečiai nelies. Taip ir buvo. Užsiregistravau rudenį, o ėmė pavasarį. Kartą vokiečiai atvažiavo manęs ieškoti, bet kai parodžiau pažymėjimą, tai tik nusikeikė ir išvažiavo. Kovo ar balandžio mėnesį nuvykau į Kauno surinkimo punktą. Paskyrė į Seredžių, čia buvo nepriklausomos Lietuvos laikų kareivinės. Po apmokymų priėmėme priesaiką Seredžiaus bažnyčioje. Prisaikdintus išsiuntė į Vilniaus kraštą, kuriame buvo daug rusų ir lenkų partizanų. Rudnios, Kaniavos kaimuose, kuriuose gyveno lenkai, gyvenamieji namai buvo geri, o lietuvių visai prasti. Lenkai mūsų nekentė, o lietuviai buvo draugiški. Su lenkų ar rusų partizanais kovoti neteko. Buvome kartą iškviesti, bet nuvykę nieko neradome.

Antrąją kuopą iš po nakties buvo apsupę ir įvyko susirėmimas. Tuoj į pagalbą atskubėjo pirma ir trečia kuopos. O kai atvykome mes, kautynės buvo pasibaigę. Labiausiai nukentėjo pirmoji kuopa, mat ją puolė iš pasalų. Kliuvo ir sargybos būriui - jie ir atlaikė pirmą smūgį, nes jų buvo daug ir gerai ginkluotų. Be to, jie buvo užsiėmę patogią vietą šalia upės. Kautynėse žuvo 43 kariai. Rusų partizanų išsivežė 38 vežimus sužeistų ir užmuštų.

1944 m. gegužės mėnesio sekmadienio rytą kuopos vadas mus išrikiavo ir pranešė, kad Plechavičius suimtas ir įsakyta mus paleisti. Mūsų ketvirtasis skyrius (pagal ūgį mažiausi) patraukėme vakarų link. Dviejose vietose vokiečiai saugojo plentą. Su vietinių žmonių pagalba sugrįžau į savo kai-melį. Žinau, kad dar buvau vieną kartą nuėjęs į gegužines pamaldas. Vokiečiams pasitraukus, birželio mėnesį užėjo "draugai". Pradėjo gaudyti į kariuomenę. Mes, devyni kaimo vyrai, pasitraukėme į mišką, tačiau netrukus mus surado pasienio NKGB kareiviai ir išvežė į kariuomenę.

RUSŲ KARIUOMENĖJE

Mus, devynis vyrus, nuvarė į kitą kaimą, kuriame jau buvo vyrų iš kitų kaimų. Visus nuvežė į Kaišiadorių geležinkelio stotį ir išvežė į Vilnių, o iš ten - į Jarcevą. Kelyje matėme plačiosios "tėvynės" laukus ir miestus -pakelėse lavonai, sugriautas Smolenskas, rusų tankų ir pabūklų laužas. Laukuose keturios moterys traukia plūgą, o penktoji aria. Tokie vaizdai lydėjo iki pat Jarcevo. Iš Jarcevo geležinkelio stoties varė pėsčius gal 10 km į miškus. Ten, matyt, anksčiau iškastos kariuomenės žeminės ("zemliankos”), kuriose stovi mediniai gultai, skirti gulėti 10 žmonių. Mūsų, lietuvių, buvo gal du pulkai. Iš gimusių 1925-1926 m. sudarė mokomąją minosvaidžių kuopą. Ten mane išsikvietė kapitonas ir pradėjo klausinėti, ar tarnavau Plechavičiaus kariuomenėje. Pasakiau, kad tarnavau, o kai vokiečiai norėjo areštuoti ir išvežti į rytų frontą, pabėgau. To ir užteko, nes vienas rusas tai žinojo ir turbūt paskundė. Toje mokomojoje kuopoje buvo sunku - daug vaikė su minosvaidžiais, varinėjo rikiuotėje, mokino komandų. Paeiliui po vieną dieną tekdavo atlikti puskarininkio pareigas, kad matytų, kaip pasiruošę vadovauti. Man tas sekėsi, juolab kad jau buvau mokytas Plechavičiaus kariuomenėje, bet su minosvaidžiais buvo sunkiau. Valgyti davė gerai, bet mažai. Daugiausiai bulvių košės ir truputį amerikietiškų konservų. Duona iš kukurūzų, šlapia kaip tešla. Kadangi buvau mažas ir nuo 10-ies metų vargingai gyvenau, bado nejaučiau, o kitiems labai trūko maisto. Keletas kareivių naktį ėjo į kolūkį bulvių vogti, sargas du nušovė. Po to įvykio bulvių daugiau nevogė.

Po trijų mėnesių gavome įsakymą ruoštis į frontą, į vakarus. Susinešėme, ką turėjome, į gyvulinius vagonus. Atvežė mus į Gaižiūnų poligoną, kuriame per apmokymus stovėdavo Lietuvos kariuomenė. Čia gulėjome dviaukštėse geležinėse lovose, buvo valgykla, viryklė, ir sriubos gaudavome, ir kruopų košės. Gaižiūnų poligone baigėme minosvaidžių mokslus. Pradėjo vežti į frontą. Į pirmąjį vežimą nepakliuvau, o antrojo nesulaukiau. Kadangi siautė niežai, pasiprašiau būrio vado, kad leistų nuvažiuoti į ligoninę, buvusią už poros kilometrų. Išėjęs iš zonos palindau po šakų krūva ir išgulėjau iki vakaro, kol baigėsi užsiėmimai. Pritemus išlindau ir patraukiau savo krašto link, nes iki mano gimtojo kaimelio buvo apie 14 km. Bet į kaimą nėjau, nes jau kartą pagavo. Patraukiau tolyn, pas pusseserę, kurios mūsų kaime niekas nepažinojo.

Taip ir buvo - kitą dieną į mūsų kaimą atbėgo manęs ieškoti, nes skundikas rusas žinojo, kur aš gyvenau iki kariuomenės.

PARTIZANAS

Pusbrolis su draugais turėjo tvarte pasidarę bunkerį ir mes ten dieną slėpdavomės, o vakare ateidavome į kambarį. Vieną vakarą užėjo miško broliai ir aptiko mus su pusbroliu. Papasakojęs, kad pabėgau iš kariuomenės ir čia slapstausi, paprašiau, kad mane priimtų į savo gretas. Pusseserė su pusbroliu užtikrino, kad esu patikimas ir ištikimai tarnausiu tautos siekiams. Taip tapau partizanu. Gavau penkiašūvį šautuvą ir nuo 19-os metų kovojau su priešu.

Po kurio laiko būrio vadas Petras Klimavičius-Uosis davė man suomišką automatą. Su geru automatu jaučiausi drąsiau. Kartą sutikau NKGB kareivius. Jų vadas įsakė: "Ne streliatj! Vziatj žyvova!" ("Nešauti! Paimti gyvą!") Apsisukęs paleidau seriją, ir keturi kareiviai krito nukauti, o kiti pasileido bėgti. Supoškėjo šūviai ir aš prišliaužiau prie nukautųjų kareivių ir prisidengiau jais. Užvirė kova. Man padėjo toliau nuo manęs buvę draugai. Aprimus kovai, paėmiau arčiausiai gulėjusio kareivio automatą ir pistoletą ir nušliaužiau pas draugus. Partizanai sušuko - "Vanduo", atsakiau-"Plienas". Tuoj pat pasitraukėme, kad neužeitume ant pasalos. Kadangi kautynės vyko naktį, nematėme, kiek priešų buvo, vėliau sužinojome, kad netekę vado ir gavę ugnies, likusieji pabėgo. Vėliau, pasikvietę pastiprinimą, grįžo su vežimais ir išsivežė penkis nukautus ir vieną sužeistą.

Didžiosios Kovos apygardos vado Žaliojo Velnio įsakymu Uosis suteikė man puskarininkio laipsnį. Nors ir rusų kariuomenėje mokinais, bet mes jį pripažįstam ir įvertinam, sakė.

Tuo metu stribai buvo silpni, mes jų nebijojome. Narsūs buvo visi partizanai: Uosis, Sakalas, Papartis, Klevas (kitų slapyvardžių neprisimenu).

Mano slapyvardis buvo Vaidotas. Sutelkę didesnes pajėgas, puldavome stribus miesteliuose. Maždaug po keletos mėnesių mūsų 23-ią būrį ištiko nelaimė. Po žygio besiilsint Romato miško pakraštyje mus apsupo rusų kariuomenė. Po keturias valandas trukusios kovos turėjome trauktis, nes patyrėme didelių nuostolių. Tiesiog linija po linijos ėjo rusų kareiviai ir puolė. Kiek ten rusų liko, nežinau, nes mes buvome ginkluoti kulkosvaidžiais, automatais ir granatomis. Prieiti prie mūsų buvo sunku. Matydami, kad priešas nesitraukia, o mes ilgai neišlaikysime, nes neturėjome pakankamai šaudmenų, patys juos puolėme. Per šią kovą aš atsiskyriau nuo draugų ir daugiau jų nebemačiau. Girdėjau iš kalbų, kad visi žuvo. Mane truputį sužeidė - plaukai buvo nuskusti ir koja nubrozdinta, o iš drabužių tik skutai liko. Net nežinau kas mane išgelbėjo - gal automatas? Mat bėgte bėgau per lavonus ir šaudžiau. Gaila, kad tos apylinkės man nežinomos ir negaliu aplankyti draugų žuvimo vietos.

Likau vienas ir, nežinodamas, kur yra kiti partizanų būriai, grįžau į gimtinę. Sesuo turėjo brolio metrikus, o brolis, gimęs 1929 m., dar buvo nepilnametis ir jam dar nereikėjo tarnauti kariuomenėje. Sesuo tuo metu gyveno pas senelę, nes vokiečiai traukdamiesi mūsų trobesius sudegino. Išėjęs į pamiškę pasekiau, kada visi išėjo iš namų į darbus, ir slapčia įšliaužęs į namus paėmiau brolio metrikus. Automatą paslėpiau miške, pistoletą užsikišęs už diržo po megztiniu, patraukiau per laukus. Kur žinojau, kad gali būti pažįstamų, ėjau atsargiai. Nakvojau miške, kartais įslinkdavau į kluoną, kad niekas nepastebėtų. Taip ir keliavau, ieškodamas partizanų.

Vieną (1945 m. - red.) pavasario dieną traukiau prie Kauno. Mane pavijęs nepažįstamas vyriškis pasiūlė laiškanešio darbą. Jis man sakė, kad dabar jis pats dirba laiškanešiu ir nori išeiti iš to darbo ir vykti į savo kraštą, bet jo neišleidžia, kol nesuras vietoj savęs kito žmogaus. Sutikau vietoj jo dirbti. Nuėjome į Petrašiūnų paštą, parodžiau brolio metrikus ir mane priėmė. Po savaitės gavau Petrašiūnų pašto darbuotojo dokumentus. Pašte dirbome trise ir dar trys telefonistės. Viena jų buvo komjaunuolė. Dažnai, ypač šeštadieniais ir sekmadieniais, tekdavo budėti prie telefono komutatoriaus. Kartą skambina 2 valandą nakties ir prašo nedelsiant sujungti su NKGB. Kol galvojau, ką daryti, girdžiu klausia: "NKGB?" Atsakiau, kad taip. Tada išrėkė, kad Kauno kryptimi sunkvežimiu važiuoja banditai. Surikęs "chorošo" ("gerai"), padėjau ragelį. Rytą nešiodamas laiškus sužinojau, kad partizanai iš Petrašiūnų išsivežė tris aktyvistus ir du nušovė. Bijojau grįžti į paštą, nes galvojau, kad gal suprato, jog nesujungiau su NKGB. Bet manęs niekas neįtarė ir taip likau neišaiškintas.

Pašte išdirbau apie 4 mėnesius. Rudenį besikalbant su kitu laiškininku prie mūsų priėjo kaimynas Mikas Sidaras, pasisveikino su manimi, pavadindamas Jonuku (mane darbe vadino brolio Klemenso vardu), ir ėmė šnekinti. Nežinau, ar bendradarbis suprato ką nors, ar ne - jis mus paliko kalbėtis, o pats nuėjo savo keliais. O aš pagalvojau, kad jau turbūt metas trauktis iš čia. Bet nutariau dar pasilikti, nes turėjau ir kitus dokumentus -pistoletą: jei kas, turėsiu kuo apsiginti. Taip ir dirbau toliau. Po kurio laiko išsikvietė mane pašto viršininkas ir pranešė, kad NKGB klausinėjo apie mane. Tada aš ir patraukiau iš savo buveinės pas pažįstamą, kurio brolis, kaip man kažkada Petkus minėjo, buvo miške, o tėvas kalėjime.

Į jį ir kreipiausi, prašydamas suvesti su savo broliu. Kai pasisakiau, kad pašte negaliu dirbti, nes manimi domisi NKGB, jis ilgai pagalvojęs nusivedė mane į Palemoną pas kažkokį žmogų. Man liepė palaukti. Po 10 minučių į kambarį įėjo šeimininkas ir du miškiniai - būrio vadas Riešutas ir Vaidevutis. Jie mane ilgai klausinėjo. Pasirodo, jie jau žinojo apie kautynes, nes partizanui Meškai irgi pavyko iš ten išsprukti ir jis sužeistas gydėsi pas juos. Riešutas su Vaidevučiu nusivedė mane į tvarte įrengtą bunkerį, ogi žiūriu - Meška sėdi! Apsidžiaugėme susitikę po penkių mėnesių nesimatymo ir taip pasilikau partizanų būryje. Kurį laiką buvome su jais. Meška pasveiko ir tapo būrio vadu. Jis mane supažindino su stribu, kuris jį gydė pirmomis dienomis. Stribas buvo Pranas Tulkevičius-Račiukas iš Rumšiškių. Jis tapo mano padėjėju, šovinių ir granatų tiekėju - sutartoje vietoje palikdavo šaudmenis, pranešdavo, kas mūsų apylinkėje užverbuotas, kas jiems teikia tikslias žinias, o kas iš užverbuotųjų juos klaidina. Viską žinojau. Buvome sutarę, jei susitiktume netyčia, jis iš karto kris ant žemės ir šaudys į viršų. Pranešdavo apie visus skundikus, išvardijo visus MGB veikėjus. Žymiausi buvo Kazys Morkūnas, Alesius Sidaras ir jo motina iš Mac-kūnų kaimo, Dominas Čiurinskas iš Pašulių k., Mikas Sidaras iš Šilinių kaimo. Povilas Ambraževičius, jo sesuo Ona ir Jonas Ambraževičius buvo gavę iš MGB ginklus, bet jie nieko nešaudė ir žinias perdavinėjo klaidingas apie mane. Povilas ir Jonas Ambraževičiai ateidavo pas mus į mišką ir žinojo mūsų stovyklavietę, bet kariuomenės ir stribų neatsiuntė.

Klūpo: 1 .Jonas Ožeraitis-Vaidotas, 2.Pranas Dzimidavičius-Puntukas, 3.Jo-nas Stankevičius-Lašas. Stovi: 3.Pranas Bauras-Varguolis, 4.Antanas Dzimida-vičius-Riteris, 5.Pranas Stanislauskas-Patrimpas, 6.Pranas Jaromskas-Perkūnas, 7.Jokūbas Sidaras-Tarzanas, 8.Stasys Grenda-Smarkuolis

□Klūpo: 1 .Jonas Ožeraitis-Vaidotas, 2.Pranas Dzimidavičius-Puntukas, 3.Jo-nas Stankevičius-Lašas. Stovi: 3.Pranas Bauras-Varguolis, 4.Antanas Dzimida-vičius-Riteris, 5.Pranas Stanislauskas-Patrimpas, 6.Pranas Jaromskas-Perkūnas, 7.Jokūbas Sidaras-Tarzanas, 8.Stasys Grenda-Smarkuolis

Buvo ir kiti Ambraževičiai, vadinami Mikučiais. Vienas iš Amerikos sugrįžęs gyveno Beištrakių kaime. Jis mums žadėjo sumalti maišą miltų ir duoti mėsos, bet mes sutartu laiku nenuėjom. O kai nuėjome po dviejų mėnesių, jis vėl nieko neturėjo ir vėl pažadėjo paruošti. Mes ir vėl nenuėjome.

Iš Račiuko sužinojau, kada ruošiamos MGB siautynės. Kartą bebūnant pas jį užėjo siautimas, tai jis mane laikė savo namuose. Mano draugus tris paras vaikėsi po mišką. Rusai ėjo voromis: viena vora praeina, už 40-50 m eina kita. Taip ir gainiojosi juos. Gerai kad laimingai, nė vienas nežuvo.

Bebūnant Riešuto būryje, susitikome su savo krašto partizanais, t.y. Perkūno būriu. Daugiausia su jais ir teko kovoti. Kartą man būnant Riešuto būryje Morkos būrio vyrai pateko į dideles kautynes* - kažkas iš Pravieniškių atvedė kariuomenę. Kautynėse žuvo 11 vyrų, tarp jų trys broliai Zdanevičiai, Alionis iš gretimo kaimo. Po savaitės aplinkinių kraštų partizanai apsupo tris kaimus ir žuvusiųjų kūnus palaidojo Pašulių kaimo kapinėse. Kiek buvo partizanų, nežinau, bet MGB nesiryžo trukdyti laidotuvių.

--------------------
* Tai įvyko 1945 m. balandžio 12 d. Guronių k.

Perkūno būryje žiemą ir vasarą gyvenome miškuose. Po kurio laiko pasklido žinia, kad Žaliasis Velnias išvažiavo į užsienį. Vadovavimą perėmė Griežtas. Griežto nesu matęs, bet apie tai vėliau.

Romato miške liepos mėnesį [1946 m. - red.] įvyko didelis partizanų susirinkimas. Kiek ir iš kur atvyko partizanų, nežinau, nes Perkūno neklausinėjau. Pažinojau tik Riešuto būrį. Susirinkimo metu iš sargybinių pasigirdo šūviai. Pasirodo, mus supo MGB daliniai. Perkūnas liepė užimti kvartalinę liniją. Taip sukliudėme apsupti mus žiedu. Palaukėme, kol visi pasitraukė iš kvartalo, ir ėmėme trauktis į miško gilumą. Traukėmės Romato pelkių krantais, o MGB vijosi. Savo vyrų jau nemačiau, nes mes, keturi Riešuto būrio vyrai - Aidas su kulkosvaidžiu, Vaidevutis su automatu, Merkys su dešimtuku, o aš su savo suomišku automatu, - pridengėme besitraukiančius. Vos tik pamėgina judėti, atidengiame ugnį ir suguldome priešą. Ir vėl traukiamės toliau. Po ilgesnio puolimo kareiviai atsiliko ir toliau traukėmės laisvai. Kadangi gerai pažinojau miškus, ėjau pirmas, iš paskos Merkys, Vaidevutis, Aidas ir Riešutas. Jau išeinant iš krūmų, barkštelėjo automato spyna, bet kadangi nieko neatsitiko, ėjome tolyn. Kiek paėjus pasigirdo automato serija ir Merkys sudejavo. Apsidairęs aplink, pastebėjau pakilusius dūmų debesis ir paleidau ton vieton seriją iš automato. Išgirdęs kriokimą, dar truputį palaukiau ir pasileidau per mišką vienas, nes kuomet prasidėjo susišaudymas, Aidas, Riešutas ir Vaidevutis pasidavė kairėn.Susišaudymas vyko netoli geležinkelio Gaižiūnai-Kaišiadorys. Merkys ir vienas emgebistas buvo nukauti. Atsargiai perėjęs geležinkelį, pasileidau į gimtinės miškus.

O laisvė toli pasiliko,
Sakyk, ar sugrįši kada.
Mes, vargšai, klajūnai, benamiai,
Kovojome vien dėl tavęs.

Prie kelio pakrypus pirkelė.
Gyveno našlaitėliai du.
Jie pūtė rasotą langelį
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Mažyliai turėjo mamytę -
Ji mirė šaltam Sibire.
Turėjo tik vieną tėvelį-
Ir tas jau ant gatvės purve.

Veidmainis mėnuo patekėjo
Ir krito rasa ant laukų.
Tiktai našlaitėliai liūdėjo
Ir laukė sugrįžtant tėvų.

Vienas pramiegojau didelį siautimą. Buvau pasilaužęs eglaičių šakų ir pasimetęs ant žemės miegojau mažoje biržėje. Rytą prabudęs nustebau, kad biržėje takai išvaikščioti. Matyt, kažkas įskundė, nes radau Račiuko raštelį, kad toje vietoje nebūčiau, nes biržė bus siaučiama, mat įtariama, kad ten yra bunkeris. Kas tą pranešė - neparašė, turbūt nežinojo. Ten bunkerio jokio nebuvo. Bet man pasisekė, kad jie per stebuklą manęs nepamatė.

Po savaitės per ryšininkus susižinojęs, kur laikosi Riešuto būrys, susitikau su draugais. Blogu laiku, nes ieškodamas būrio susitikau Katiną, kuris per seserį turėjo ryšį su MGB. Katinas taip pat ieškojo riešutiečių. Su juo praleidau beveik parą. Jis mane perspėjo, kad sutikęs MGB nešaudyčiau, nes jie mums nieko nedarys. Tas man pasirodė įtartina ir, pasakęs, kad eisiu pas savuosius, pasitraukiau. Katinas, matyt, ginklo neturėjo ir vilkėjo į rusišką uniformą panašius drabužius.

Persikėlęs per Nemuną, Neveronyse sutikau Riešuto vyrus. Jie jau žinojo, kad Katinas ieško ryšio su jais. Riešutas liepė jį pagauti. Katinas pakliuvo į Vaidevučio rankas. Vaidevučiui irgi sakė nešaudyti į MGB kareivius ir kalbino eiti į Petrašiūnus, kad gautų dokumentus. Besikeliant valtimi per Nemuną, Vaidevutis jį sušaudė ir įstūmė į vandenį. Pabuvęs pas riešutiečius, patraukiau pas Perkūną.
Kaip mes gyvenome lig šiolei
lr baudė mumis svetimi...
Dabar Žalių Velnių brigadoj
Savo jėgom ir širdimi.

Sugrįžęs sužinojau daug naujienų: Žaliasis Velnias išvažiavo į užsienį ir paliko savo vietoj Griežtą. Griežtas aiškina, kad kovoti neverta, kas nori, tam jis gali padaryti dokumentus ir įtaisyti į darbą. Vieni su tuo nesutiko, kiti tikino, kad taip bus geriau. Po tokių kalbų žuvo Varguolis, o Puntukas sužeistas pakliuvo į nelaisvę. Pradėjo persekioti nelaimės. Užėjus ant pasalos, buvo sužeistas Lašas. Mes nepastebėjome, kaip jis pasiliko. Po kurio laiko sužinojome, kad jį sunkiai sužeidė ir jis vargais negalais įšliaužęs į rugius nusišovė.

Po to buvo įvykdyta provokacija. Puntuko ir Riterio pusbrolis pasikvietė mus į svečius. Nuėjome anksti, apie 2 valandą dienos. Ant stalo buvo prikrauta degtinės ir valgių. Visi nemažai išgėrė. Aš tada svaigalų neėmiau į burną ir draugams neleidau daugiau gerti. Išgėrę vyrai nutarė eiti į vakaronę. Jau gerokai pritemus po šokio su mergina išėjau pasivaikščioti. Priėjęs prie sodo galo, pastebėjau praeinančius keturis ginkluotus vyrus. Kadangi buvo tamsu, neatpažinau kas jie tokie Grįžęs į šokius paskelbiau pavojų - visus variau atgal į stovyklą. Visi išsirikiavę jau ėjo į mišką, o Riterį jo pusbrolis girdo iš butelio ir kviečia pas save. Liepiau jam eiti kartu, bet Riteris atsisakė: kas tu toks, kad vadovautum! Apsidairęs pamačiau, kad vyrai jau toli nuėję, o aš tų vietų nežinojau, tad pasiskubinau pasivyti juos, kad vienas nepaklysčiau. O Riteris pasiliko su pusbroliu. Vos spėjome įeiti į mišką, pasigirdo šūviai. Grįžę į stovyklą ilgai laukėme Riterio, bet taip ir nesulaukėme. Kitą dieną iš ryšininkų sužinojome, kad prie pusbrolio namų juos pasitiko MGB. Riteris bandė bėgti, bet automato serija nukirto kojas. Pistoletą dar spėjo numesti į šalį ir emgebistai jo nerado. Riterį dar kankino. Partizanas Riteris mirė didvyriškai - nieko neišdavęs.

Eidama pro šalį, pažvelgiau į kūnus-
ant jo veido, plaukų daug kraujo lašų.
Ji pažino sūnų, kurį mažą vystė,
dėl kurio nemigo daug tylių naktų.

Tu, sūneli mano, gražiai užaugintas,
jau nepasakysi, kad tave myliu.
Kiek jai širdį gėlė, verkti negalėjo, -
nes ją būrys sekė budelių žiaurių.

Per Užgavėnes, kai dar buvo gyvas Varguolis ir nesuimtas Puntukas, siautė persirengę miškiniais Kaišiadorių stribai. Neva Mėnulio išblaškytas būrys. Stovyklaudavo pas ūkininkus. Baudė neva tuos, kurie palaikė ryšį su MGB, prašė žmonių suvesti su mūsų, t.y. Perkūno, būriu. Vieną ūkininką taip apgavo. Jis pasakė, kad per Užgavėnes būsime pas jį. Tai buvo 1946 m. Sutartą vakarą atėjome į sodybą. Ūkininkas mums papasakojo, kad su mumis nori susitikti Mėnulio išblaškytas būrys. Mes jam pasakėme, kas jie tokie. Buvo priruošta gėrimų, prikepta bulvinių blynų, bet šeimininkė pasakė, kad neturi duonos. Riteris su Smarkuoliu išėjo pas kaimyną duonos. Nuėję rado nepažįstamą žmogų, kuris pasisakė esąs partizanas. Atidavė Riteriui savo naganą ir šie jį parsivedė pas mus. Mes jį klausinėjome, bet nieko tiksliai jis nežinojo, net ką reiškia ženklas ant mūsų rankovių. O ten buvo išsiūta: "Mano darbas ir jėgos Tėvynės laisvei ir nepriklausomybei. D.K. apygarda". Sutarėme laukti jų būrio. Liepėme jam klausti. Jis parodė, iš kurios pusės būrys turi ateiti. Pastatėme sargybą prie namo, vieną sargybinį prie pirties, iš tos pusės, kur ateis jo būrys. Apie 11 valandą vakaro mane prikėlė eiti į sargybą prie pirties, o Riterį prie namo. Aš nuėjau pakeisti Puntuką. Jis mane perspėjo, kad gerai sekčiau, nes praėjo keturi ginkluoti vyrai. Po kokių 5 minučių pamačiau ugnies liežuvį ir pastebėjau raketą, apšvietusią visą teritoriją. Suskaičiavau sugulusių 11 vyrų, o dar trys bėgo į kairę. Palaukęs, kol raketa užges, pasitraukiau toliau nuo pirties. Vėl iškilo raketa, būrys vyrų sugulė, o trys jau buvo toli nubėgę. Raketai užgesus parėjau į stovyklą. Po pusvalandžio pradėjo rinktis vyrai. Visi sugrįžo. Pasirodo, jau apsupo namą. Puntukas parbėgęs paskelbė pavojų. Išsivedė nepažįstamąjį ir liepė klausinėti, kas eina. Kai šis paklausdavo, viskas nutildavo ir niekas nešliaužė. Kiek pabuvus ir vėl šliaužia. Buvo girdėti, nes buvo pašalę. Taip du kartus paklausė, ir vis niekas nieko neatsakė. Mūsiškiai girdėjo, kad kažkas yra prie tvarto, kluono ir svirno. Netoli mano posto sutiko keturis stribus, iš kurių vienas MGB leitenantas. Mūsiškiai klausia, kas eina, o jie tyli. Puntukas paleido seriją iš automato -leitenantui kliuvo į pilvą, o kiti trys pabėgo. O tas, kurį buvome radę pas ūkininką, pasislėpė ir daugiau jo neradome.

Po tų įvykių pradėjo mažėti mūsų eilės. Nežinomomis aplinkybėmis dingo Samanius, po to Patrimpas, Perkūnas ir kiti. Likome tik mudu su Smarkuoliu. Stovyklavome miške bunkeryje. Netoli mūsų bunkerio pjovė biržę ir visur buvo išvaikščiotas sniegas ir žolė. Dažnai išeidavome, užminavę priėjimus prie bunkerio. Niekas mūsų buvimo vietos nežinojo, nors ji arti kelio į 4-ą Būdų kaimą.

Po kiek laiko sutikome Alesių Sidarą. Kas jis toks, žinojau iš Račiuko. Be to, aš pas juos specialiai užeidavau dieną, palikęs pamiškėje saugoti Smarkuolį. Kai užeidavau į kambarį, Alesius tuoj iškeldavo ant karties skudurą. Tai ženklas MGB, kad aš esu pas juos. Pasijuokdavome iš to su Smarkuoliu ir tiek, nes nesinorėjo nieko jiems daryti, nors jis ir jo motina buvo užsitarnavę. Vis sakydavome, kad suspėsime.

Ir štai vieną dieną šildydamiesi saulėje išgirdome žingsnius. Žiūrime, bėga Marė Sidarienė. Vytis nesivijome, tik susiruošėme trauktis iš bunkerio. Eidami biržės pakraščiu, sutikome Marę. Kai paklausiau, kur ji vaikšto, atsakė, kad pasiklydo. Tačiau mums buvo aiškus jos paklydimas. Po savaitės sužinojome, kad MGB siautė ir rado tuščią bunkerį. Gailėjomės, kad neužminavome.

1946 m. pavasarį į mūsų gretas įsijungė Kauno vidurinių mokyklų jaunuoliai. Šie jaunuoliai prieš tai Aukštuosiuose Šančiuose buvo susibūrę į rezervinį partizanų būrį, kuris priklausė Didžiosios Kovos apygardos 6-am batalionui, kuriam tuo metu vadovavo Klemensas Gurskas-Riešutas. Rezerviniam būriui A.Šančiuose vadovavo IV vid. mokyklos moksleivis, slapyvardžiu Jurka. Slapyvardis jaunuoliui buvo duotas konspiraciniais sumetimais, norint suklaidinti MGB, nes tuo metu Kauno mieste naktimis siautė plėšikų gauja, "Juodoji katė" ("Čiornaja koška"), o gaujos nariai tarpusavyje vadinosi "jurkomis". Vėliau, kai šis jaunuolis atsidūrė Vaidoto būryje, jo slapyvardis buvo Rytas. Rezervinio būrio partizanai buvo ginkluoti, turėjo net atskirą pavadinimą - Didžioji Viltis. Ginklų sėkmingai įsigydavo 1945 m. A.Šančiuose netoli Ašmenos gatvės, kur trumpam poilsiui buvo atvežami iš fronto rusų kareiviai (buvusi vokiečių belaisvių stovykla buvo iškelta prie Petrašiūnų). Iš frontininkų dažniausiai už naminę degtinę išmainydavo arba nusipirkdavo šovinių ir ginklų: daugiausia trofėjinių vokiškų automatų. Įgytus ginklus jaunuoliai pristatydavo į Pravieniškių ir Beištrakių miškus Didžiosios Kovos partizanams. Rezervinis partizanų būrys veikė iki 1946 m. vasaros. Tais pačiais metais saugumo darbuotojai jį susekė, dalis rezervinių partizanų buvo suimta, kiti pasitraukė į veikiančius Kauno apylinkėse partizanų būrius.

Tą pavasarį pasipildė ir mūsų gretos - atėjo Bevardis iš Rumšiškių, trejus metus vienas išbuvęs bunkeryje. Į mūsų kaimą atsikėlė rusų kareiviai - neva miško pjauti. Jie vaikštinėjo po miškus, buvome netgi susitikę, bet kadangi jie buvo be ginklų ir nieko mums nedarė, ir mes jų nelietėme. Vieną dieną smarkiai lijo, o mes neturėjome maisto. Apžiūrėjęs ūkį, kur sesuo (ji jau buvo išvežta) gyveno, civiliai apsirengęs dienos metu sugalvojau užeiti pas vieno stribo tėvus paprašyti maisto. Stribo motina prie namų tvarkė karves. Pamačiusi mane, pradėjo trauktis, aš paskui. Įėjusi į kiemą užkėlė vartus. Aš irgi į kiemą. Žiūriu, ji jau už kluono bėga. Pagalvojau, kad bijo, ir nutariau eiti į trobą pas tėvą. Bandau daryti duris iš kiemo -užrakintos, apėjęs iš kitos namo pusės pasiruošiau ginklą. Pradariau prieangio duris - nieko nėra. Atidaręs kambario duris pamačiau keturis vyrus. Žiūriu į juos, o vienas sako: "zachadi, zachadi" ("užeik, užeik"). Šoviau. Jie bandė slėptis po stalu, bet čia mano ginklas po pirmo šūvio užstrigo. Tada pasileidau bėgti. Jau buvau netoli miško, kai jie pradėjo šaudyti. Miške nutariau pasižiūrėti, kas atsitiko mano ginklui. Patraukus už spynos iškrito gilzė. Tada viskas paaiškėjo - dėdė man padovanojo lietuvišką pistoletą, o šoviniai buvo vokiški ir tilpo tik 12 šovinių. Kad būtų buvę tinkami šoviniai, būčiau juos pašventinęs kaip reikia. O dabar tik vienam kliuvo, o stribas, lįsdamas po lova, prasiskėlė kaktą. Vėliau sužinojau iš Račiuko, kad jie norėjo mane paimti gyvą ir nukankinti.

Netrukus su mumis susisiekė Uosis ir pasakė, kad jis pasitarė su Geneliu ir nutarė mane vietoj Perkūno, pakliuvusio į priešo rankas, skirti būrio vadu bei atstovauti kuopai, suteikiant kapitono laipsnį. Perskaitė įsakymą ir davė pasirašyti. Nuo to laiko daugiau Uosio nematėme - nutarėme, kad ir Uosis pakliuvo į priešo rankas. Nepasirodė ir štabo adjutantas Genelis. Taip ir likome be ryšio su štabu. Tuo metu apstojo ir siautimai, ir tik iš savo ryšininkų sužinodavome, kad mūsų pasirodymo vietose slapukauja stribai ar Kaišiadorių MGB.

Po kurio laiko su mumis užmezgė ryšį Griežto pavaduotojas, pasivadi-

Jonas Ožeraitis 1947 m. Lietuvoje

□Jonas Ožeraitis 1947 m. Lietuvoje

Jonas Ožeraitis 1990 m. Lietuvoje

□Jonas Ožeraitis 1990 m. Lietuvoje

Lietuviai politiniai kaliniai. Sėdi: 1. Jonas Ožeraitis, 2 .kun.Vaitelė. Stovi: 3. Bajoras. Vorkutos 4-os šachtos lagerio zona. 1954 m.

□Lietuviai politiniai kaliniai. Sėdi: 1. Jonas Ožeraitis, 2 .kun.Vaitelė. Stovi: 3. Bajoras. Vorkutos 4-os šachtos lagerio zona. 1954 m.

nęs Vėju. Vėjas informavo, kad negalima veikti be apygardos vado įsakymo. Iš jo sužinojome, kad dabar priklausome Didžiosios Kovos apygardos A rinktinei, Žaliojo Velnio jau nebėra. Kadangi tuo metu nebuvo 2-ojo bataliono vado, eiti šias pareigas paskyrė mane.

Nuo tada vėl prasidėjo siautimai. Siautė stribai ir Kaišiadorių MVD prie geležinkelio Pravieniškės-Karčiupis.

Iš Račiuko tuoj pat sužinodavau, kuriose vietose vaikščioti pavojinga. MGB žinojo, kur mes esame ir kada kur judame, bet pulti nepuolė - bijojo ar nenorėjo aukų. Jie rengdavo mums pasalas. Keletą kartų buvome į jas patekę. Bet ir patekę į pasalą mes ne bėgdavome, o puldavome juos, tad jie gaudavo nuo mūsų bėgti. Taip buvo suruoštos rimčiausios pasalos Beištrakių kaimo pamiškėje. Gerai, kad Račiukas mums juos iššifruodavo. Jis, būdavo, tuoj atidengia ugnį ir tuo praneša mums, kur jis yra, kad jo nenušautume.

Pamažu pradėjo nykti ir Riešuto būrys. Žuvo Genys, išduotas kažkurio ūkininko, po jo Vaidevutis, Riešutas. Ko gero, tai buvo apygardos vado Griežto darbas, nes atsiradus Vėjui, Griežto pavaduotojui, ir pradėjo siausti MGB. Jie imdavo siausti net prieš dar tik rengiamą partizanų susitikimą. Netrukus pakliuvau į pasalą. Besibeldžiant pas ūkininką, per langą sužeidė abi rankas. Mano draugai apšaudė namą ir priešą nukovė. Mane pervežė į saugesnę vietą - pas Černiauskus į Užtakų k. Slaugė ryšininkė Elena. Jau buvau nutaręs nusižudyti, nes labai kraujavau. Vėliau išsikviečiau mane prižiūrėti Salomėją Piliponytę-Rūtą. Anksčiau ji buvo ryšininkė, bet pradėjus MGB persekioti, įstojo į mūsų gretas. Mikas Černiauskas nešė vaistus, o Rūta prižiūrėjo ir maitino mane kaip mažą vaiką. Mikas buvo parvežęs ir gydytoją, nes žaizdos pradėjo pūliuoti. Negalėjau judinti nė vienos rankos pirštų. Atvažiavusi ryšininkė Elena nuvežė mane į Kauno ligoninę. Gydytojas mane, prisistačiusį Jonu Žukausku, priėmė kaip susižeidusį medžioklėje. Pagulėjęs ligoninėje truputį atsigavau. Seselės buvo labai mielos ir gerai su manimi elgėsi. Po dviejų savaičių paprašiau, kad mane išleistų.Su Elena grįžome į mišką. Man sutvirtėjus nuvažiavome į Vilnių. Elena man surado kambarį Aviečių gatvėje. Po kurio laiko Vėjas mane įtaisė į vairuotojų kursus Olandų gatvėje. Pas mane apsilankęs Vėjas sakė, kad Palemone 1948 m. rugsėjo ar spalio mėnesį bus visuotinis partizanų susi-

Jonas Ožeraitis su Ivoška (jo 4 broliai žuvo miške)

□Jonas Ožeraitis su Ivoška (jo 4 broliai žuvo miške)

Jonas Ožeraitis su draugu

□Jonas Ožeraitis su draugu po 4-os šachtos kalinių streiko

Lietuviai politiniai kaliniai (4-as Jonas Ožeraitis) 4-os šachtos lagerio zonoje Triušių kambarėlyje prieš streiką. 1957 m.

□Lietuviai politiniai kaliniai (4-as Jonas Ožeraitis) 4-os šachtos lagerio zonoje Triušių kambarėlyje prieš streiką. 1957 m.

rinkimas, dalyvaus apygardos vadas Griežtas. Vėjas pas mane daugiau neatvyko, o aš nedalyvavau tame susirinkime. Po savaitės nuvažiavau pas draugus. Radau tik Smarkuolį su pussesere ryšininke. Man papasakojo, kad į Palemoną nuvyko Jonas Černiauskas-Bevardis ir ryšininkė Narsutė, Riešuto būrio trys vyrai ir, kaip jis sakė, dvylika nepažįstamų partizanų. Visi dalyvavusieji žuvo, tik vienas pabėgo, atrodė, Griežtas. Pasirodo, Griežtas visus išdavė*. Smarkuolis tuo metu buvo išvykęs susitikti su mama, o aš, nesulaukęs Vėjo, galvojau, kad susirinkimas neįvyks, tai ir likome gyvi.

-------------------
* Apie šį susirinkimą plačiau žr.: J.Venckevičius. Palemono partizanų žūties 50-metis//LKA. Nr.24. P.197. -Red. pastaba.

Grįžęs į Vilnių vis laukiau Vėjo ir toliau lankiau vairuotojų kursus, nes dar nevisai buvo sugijusios rankos.

NELAISVĖS PRADŽIA

1948 m. spalio 21 d. ryte apie 6 valandą ryšininkė Saliute išvažiavo į Kauną pas seserį, kur norėjo susitikti su ryšininke Elena. Jausdamas neaiškų nerimą, vėliau išėjau į mokyklą. Mokykloje pamačiau keturis nepažįstamus vyrus. Jie įdėmiai mane stebėjo. Prasidėjus pamokai dėstytojas pranešė, kad bus praktinė pamoka, reikės išardyti variklį ir vėl jį surinkti. Pradėjome darbą. Ardydamas variklį pagalvojau, kad reikia nuleisti pistoleto gaiduką, kad netyčia neiššautų. Nusisukęs, kad kiti nepastebėtų, pakišau ranką po megztiniu ir nuleidau gaiduką. Variklį surinkau paskutinis, nes dar skaudėjo rankas. Dėstytojas patikrino atliktą darbą. Kiti mokiniai dar buvo prie variklių ir kalbėjosi.

Namo paleido apie trečią valandą. Einant pro duris prieš mane iššoko vyras ir paklausė pavardės. Išgirdęs, kad esu Jonas Žukauskas, davė ženklą kitiems dviems ir tie, griebę mane už rankų, nuvedė į mokyklos kiemą. Iš karto laikė stipriai, bet paskui truputį atleido, tada netikėtai trenkiau jiems alkūnėmis į pilvą ir pasileidau bėgti. Bėgdamas mėginau atlaužti pistoleto gaiduką, bet sugriebė už rankos. Sumušė ir išvilko į Olandų gatvę, kur stovėjo vokiškas lengvasis automobilis, ir nuvežė į Vilniaus saugumą. Kieme sustojo, uždarė vartus ir tada ištempė mane iš mašinos. Įvedė į didelį kabinetą ir pristatė nutukusiam pulkininkui. Pulkininkas kirto

1955 m. žiemą Vorkutoje

□1955 m. žiemą Vorkutoje

Lietuviai (Jonas Ožeraitis II eilėje trečias) 32-os šachtos zonoje. 1956 m.

□Lietuviai (Jonas Ožeraitis II eilėje trečias) 32-os šachtos zonoje. 1956 m.

man per ausį ir aš pargriuvau. Kai atsigavau, liepė gulėti. Pulkininkas sėdėjo už stalo. Prasidėjo apklausa - vardas, pavardė, tėvo vardas, iš kur kilęs, kokiam būriui priklausiau. Vėliau atėję du čekistai išvilko mane iš kabineto. Vedė per trejas geležines duris. Paskui iškratę kišenes, išpjaustę iš kelnių ir švarko sagas, įvedė į kamerą. Kameroje buvo iš storų lentų sukaltas stalas ir suolas-lova iš dviejų lentų. Kas minutę prižiūrėtojas atidarydavo skylutę ir žiūrėjo, ką darau. Gulėti neleido, tik sėdėti ar vaikščioti, neleido net drabužių nusivilkti. Kameroje buvau vienas. Nei pasikloti, nei užsikloti nebuvo. Dvi dienas manęs niekas nešaukė. Per tą laiką tris kartus mėginau smaugtis, bet kai pridustu, ranka nukrenta ir vėl atsigaunu.

Po dviejų parų apie 11 val. nakties nuvedė į trečią aukštą. Įvedė į 21-ą kabinetą, pasodino prie durų. Prasidėjo mano kančios. Nekalbėjau, apsimečiau, kad nesuprantu rusų kalbos. Pakvietė vertėją. Kol vertėjas išverčia, galvoju ką atsakyti. Atsakinėjau trumpais sakiniais. Mane daužė, kaip išmanė, spjaudė į veidą, laikė 7 paras karceryje, kuriame vanduo bėgo iš visų pusių per sienas ir lubas. Sudaužė galvą (ir šiandien blogai girdžiu), kojas (spardė iš priekio blauzdos kaulą), po nagais ir į neužgijusias rankų žaizdas kišo vielas. Prašiau, kad nušautų, bet sakė, kad dar ne laikas. Taip kankino visą mėnesį. Į kamerą nebepareidavau - parvilkę numesdavo ant grindų. Atsigavęs vargais negalais užlipdavau ant medinės lovos.Po mėnesio dvi dienas nešaukė. Trečią dieną nuvedė į kitą - 24-ą kabinetą. Įėjęs papulkininkas liepė prižiūrėtojui išeiti, o pats atsisėdęs už stalo kažką ilgai rašė. Po to pradėjo mane kalbinti. Sako, gana tų popierių draskymo, gana tų tardymų. Ir pasiskaitęs iš kažkokio popieriaus, ėmė klausinėti. Ko manęs klausė, viską prisipažinau - padaręs ar ne, vis tiek, mat jau žinojau, kad man jau tas pats - ar prisipažinsiu, ar ne. Man svarbu buvo, kad ko nors neišduočiau. Galiausiai papulkininkas sako, kad aš per daug kaltės prisiimu. Aš atsakiau, kad jis man liepė sakyti teisybę, tai ir sakau. (Nieko neišdaviau, niekas dėl manęs nenukentėjo.) Buvo tik sunkus klausimas apie Miką Černiauską. Man sako tikrus faktus ir liepia prisipažinti, kai neprisipažįstu - daužo. Bet jei prisipažinčiau, jį pasodintų į kalėjimą, o juk jis mane slaugė. O jie man sakė, kad jis suimtas ir prisipažino, kad suves mus akistaton. Vieną dieną taip ir buvo. Pažiūrėjau į jį ir taip supykau, kad tiek dėl jo kenčiu, o jis paskundė mane. Bet čekistai pirmiausiai

Vladas Kneižys

□Vladas Kneižys

Jonas Ožeraitis 32-os šachtos statybos metu. 1956 m. Vorkuta

□Jonas Ožeraitis 32-os šachtos statybos metu. 1956 m. Vorkuta

Tundroje poilsiaujant su Vagnoriumi (Jonas Ožeraitis sėdi dešinėje.) 1958 m.

□Tundroje poilsiaujant su Vagnoriumi (Jonas Ožeraitis sėdi dešinėje.) 1958 m.

paklausė Miko Černiausko, ar šis pažįsta mane. Černiauskas atsakė, kad nepažįsta. Tada ir nurimau - jeigu tu manęs nepažįsti, tai aš tavęs juo labiau. Mus buvo suvedę ir dar du kartus, bet ir tada neprisipažinome.

Visą laiką buvau vienas kameroje. Po dviejų mėnesių perkėlė į kitą kamerą, ten jau buvome keturiese. Nors dar į tardymus šaukdavo, bet jau į dieną kartą arba kas antrą dieną. Tardymuose stengiausi nieko neišduoti. Dabar jie klausinėjo apie iš milicininko atimtą pistoletą - rusišką TT, su kuriuo ir paėmė. Raporte buvo parašyta, kad paėmiau automatą. Tada su tardytoju ir susiginčijome. Tardytojas supykęs išvarė mane į kamerą. Kameroje galvoju, kur čia šuo pakastas - kodėl reikalauja automato. Paskui prisiminiau, kad dar miške būdamas vadui raporte rašiau, kad paėmiau automatą, o jie, matyt, visus partizanų dokumentus turėjo saugume. Iš karto kaltinau apygardos vado pavaduotoją Vėją, nes visus raportus įteikdavau jam, bet vėliau susitikęs su ryšininke Elena išsiaiškinau, kad apygardos vadas Griežtas buvo saugumietis.

Kameroje susidraugavau su Stonkum iš Telšių. Jis man žemaitiškai pripasakodavo įvairiausių istorijų, kurių aš nesuprasdavau, ir vis klausdavau iš naujo. Tada jis man viską pasakodavo iš naujo literatūrine kalba.

Vėliau mane iškėlė į kitą kamerą. Joje kalėjo Plungės klebonas Būdvytis ir marijampolietis Rūškys. Klebonas buvo geras žmogus, iš tardymo pareidavo labai sumuštas. Jis pasakodavo, kaip per tardymą sukerta tardytojus, kad tie nebežino ko klausti.

Man atrodė, kad Rūškys buvo skundikas. Grįžęs iš tardymo girdavosi, kad davė valgyti, atsinešdavo į kamerą papirosų.

Kartą klebonas manęs paklausė, kur padėjau ginklus. Išgirdęs, kad viską atidaviau saugumui, užsipuolė mane, ką darysiu, kai vėl jų reikės. Atsakiau, kad man jų nereikės, nes su manim viskas aišku - vis tiek sušaudys. Paskui kleboną perspėjau, kad taip su niekuo nekalbėtų, nes dar Stonkus mane buvo perspėjęs, kad kiekvienoje kameroje yra šnipų. Aš ir saugojausi ką nors prasitarti ir kameroje, ir vėliau lageryje - su niekuo nekalbėdavau ir kuo mažiau draugavau.Vėl pasikeitė tardytojas, jau trečias, šįkart rumunas* Sakijan, papulkininkis. Vėl pradėjo klausinėti visko iš pradžių. Man jau nusibodo tie pa-

----------------
* Tūrėtų būti armėnas. - Red.pastaba.

"Komjaunuoliai" komunizmo statyboje. 32-os šachtos kelio tiesimas.

□"Komjaunuoliai" komunizmo statyboje. 32-os šachtos kelio tiesimas. 1958 m. Vorkuta

29-os šachtos sušaudytų po streiko kalinių kapai Vorkutoje

□29-os šachtos sušaudytų po streiko kalinių kapai Vorkutoje

tys klausimai ir pasakiau, kad nustotų klausinėti ir greičiau sušaudytų. Mes su juo dar pasiginčijome, jis bandė mane patraukti į jų pusę, bet kai nieko nepešė, įpyko ir liepė išvesti atgal į kamerą.

Daugiau kaip savaitę nešaukė tardymui. 1948 m. gruodžio 24 d. buvo pranešta, kad mano byla baigta ir davė pasirašyti. Mandagiai pasakė: 'Teper ždi suda" ("Dabar lauk teismo"). Neprisimenu kiek laiko dar išbuvau toje kameroje. Vieną dieną po pusryčių pravėręs langelį prižiūrėtojas pasakė: "Na bukvu O" ("Raidė O"). Pasakiau Ožeraitis. Liepė man ir Rūškiui susirinkti daiktus. Pasidarė linksma - didžiausias kančias jau ištvėriau. Mudu su Rūškiu išvedė iš kameros, o klebonas Būdvytis pasiliko.

Rūškys liko koridoriuje, prie kameros durų, o mane išvedė į kiemą. Paskui atvedė daugiau kalinių. Atvažiavo mašina su užrašais "Mėsa. Žuvis" ir visus suvarė į tą mašiną ir išvežė. Kur veža, nežinojome, nes mašina buvo be langų. Po kurio laiko atidarė duris ir pamatėme tokį pat kelių aukštų pastatą. Liepė išlipti. Išlipę apsidairėme-kiemas jau kitas, paskui paaiškėjo, kad mes Lukiškių kalėjime. Įvedė pro vartus į vidų. Koridoriai platūs, o per vidurį geležinis vielų tinklo aptvaras. Nuvedė į trečią aukštą ir suskirstė pagal pavardes į kameras. Kameroje, į kurią patekau, buvo daugiau kaip 20 kalinių. Radęs ant aukštutinių narų tuščią vietą ir apsigyvenau. Greta gulėjo žemaitis nuo Plungės Petrulis, su kuriuo susidraugavome. Man jis patiko - buvo linksmas, žinojo daug anekdotų. Kai tik nemiegam, tuoj ką nors sugalvojęs pasakoja.

Begyvenant Lukiškių kalėjime atėjo pranešimas. Iškvietė su daiktais iš kameros ir nusivedė į pirmą aukštą. Kabinete perskaitė nuosprendį, kad Maskvos trijulės esu nubaustas 25-eriems metams laisvės atėmimo. Bausmę atlikti ypatingo režimo darbo lageryje. Po nuosprendžio paskelbimo mane įkalino rūsio kameroje, kurioje buvo 12 kalinių nuteistų 25-eriems metams.

Taip prasidėjo kalinio dienos. Nežinau, kiek laiko ten praleidau, bet prisimenu, kad buvo jau pavasaris, kai mus aštuonis iškvietė iš kameros. Pasakiau savo pavardę, vardą, kada gimęs ir kiek nuteistas. Tada surikiavo koridoriuje gal 100 kalinių ir visus išvarė į kalėjimo kiemą. Kieme susodino į dengtas mašinas, uždarė duris ir kažkur išvežė.

Išlaipinę suvarė į didelę kamerą. Ten mūsų buvo daug. Visi lietuviai, nubausti 10-iai, 15-ai ir 25-eriems metams. Iš kitų kalinių sužinojome, kad yra Verbų sekmadienis ir kad esame persiuntimo punkte. Kameros čia buvo didesnės, jautėmės laisviau, geriau nusiteikę. Daug girdėjosi visokių kalbų - greit bus karas ir mus išlaisvins iš šios peklos. Be to, buvo tokių, kurie gavo siuntinius ir pavaišindavo duona ar dešros gabalėliu.

Taip netikėtai nelauktai pašaukė mane. Atraportuoju vardą, pavardę, teistumą. Tada manęs klausia, nuo ko laukiu siuntinio. Sakau, nežinau, nelaukiu. Kai pasakė pavardę, aš pasakiau vardą. Tai man šv.Velykoms maisto atnešė Amylka Karalikė iš mūsų kaimo. Prisivalgiau pats ir pavaišinau tuos, kurie nieko neturėjo.

Dar po dviejų dienų vėl visiems liepė susiruošti ir su daiktais išvarė į kiemą. Kiekvieną šaukė pagal pavardę. Atėjo eilė ir "na bukvu O". Įvarė į mašiną su užrašu "Chleb" ("Duona"). Prigrūdo pilną mašiną, uždarė ir išvežė. Kai sustoję atidarė duris, pamatėme, kad esame geležinkelio stotyje, stovi gyvuliniai vagonai. Aplink išsirikiavę trys eilės MGB kareivių su šautuvais ir šunimis. Liepė visiems išlipti iš mašinos ir bėgti į vagoną. Taip visi bėgte ir subėgom. Senesnius, nepajėgiančius bėgti, mušė mediniu plaktuku per pečius, kad greičiau judėtų. Subėgome į pirmąjį sąstato vagoną. Uždarė. Po kurio laiko atvažiavo antra mašina ir ten buvusius tokia pačia tvarka suvarė į kitą vagoną. Per durų plyšius matydavome, kada atveža kitus kalinius. Beveik dvi paras išbuvome kaip silkės suspausti. Pirmą šv.Velykų dieną pajudėjo mūsų sąstatas į rytų pusę. Dienos ir mėnesio neprisimenu, tik žinau, kad buvo 1949 m. Važiavom ilgai, vis tolyn - lyg į rytus, lyg į šiaurę. Atidaro kartais vagono duris, įlipa kareiviai, suvaro visus į vieną vagono galą ir liepia nuogai išsirengti. Paskui liepia po vieną eiti į kitą galą ir, mediniais plaktukais mušdami, skaičiuoja. Priskaičiuodavo mūsų 85. Tada iškrėsdavo drabužius, kuriuose ką nors geresnio radę, pasiimdavo. Paskui duodavo karšto vandens, po gabalėlį duonos ir sūrios žuvies. Taip keliavom gal dvi savaites.

Kartą sustojus traukiniui perskaitėme užrašą - Vorkuta. Tada supratome, kad pasiekėme pasaulio galą. Po pusdienio atidarė vagono duris ir liepė lipti lauk. Išlipo gal trys ar keturi vagonai kalinių. Apstojo kelios eilės ginkluotų kareivių su šunimis, išrikiavo po keturis, rankos už nugaros ir bėgte kokius du kilometrus. Pribėgome iš tolo matomą vielomis aptvertą zoną su bokšteliais. Prie plačių vartų pasitikti kolonos išėjo keli kariškiai. Suvarė į barakus, mūsų ešelonas užėmė keturis. Apgyvendinę mūsų baraką pirmą išvarė į valgyklą. Ten gavome po samtį sriubos, 200 gramų duonos ir kelis šaukštus kruopų košės. Kai grįžome į baraką, mūsų daiktus kriminaliniai kaliniai jau buvo patikrinę ir pasiėmę, kas jiems reikalinga. Kai kitą baraką varė į valgyklą, perspėjome, kad visi neišeitų, kas nors pasiliktų saugoti daiktus. Taigi jie pasiskirstė per pusę. Vos išėjus kaliniams į valgyklą, tuoj apie 30 vagių sulindo į baraką. Vos tik jie suėjo, mes paskui juos. Įėję į baraką pamatėme, kad čia jau vyksta kautynės. Mes užkišome visas skyles ir kad davėme vagims - kas kuo. Kai iš jų atėmė įrankius, jie pasidavė. Iš viso pulko vagių tik du patys iššliaužė, kitus prižiūrėtojai išnešė. Mūsiškiams irgi kliuvo, bet visi vyrai jauni, stiprūs. Paskui mus išrikiavo, o vagys rodė į tuos, kurie juos mušė. Jie išrinko gal 10 ar 12 mūsų vyrų ir nusivedė į valgyklą. Po pusės valandos visus paleido. Pirma apklausė, o paskui pasakė, kad blogai mušė, nes "mūsiškiai jei duoda, tai daugiau jau jie nevaikšto". Grįžus suimtiesiems visi pasijuokėme, kad daugiau jau neateis vogti.

Bet ir paskui eidavome valgyti po pusę barako, o vagys stovėdavo šalia kelio ir gąsdindavo, bet nedrįso kabinti.

Taip pagyvenome kokias dvi savaites, paskui pėsčiomis išvarė į 8-os šachtos gyvenamąją zoną. Ten buvo apie 8000 kalinių, kriminalinių ir politinių. Visus patikrino gydytojų komisija, kurią sudarė kaliniai, tik vyriausioji gydytoja buvo iš laisvųjų. Mano ranka po sužeidimo išdraskytu kairės rankos delnu atrodė baisiai, nes kaulai suaugo dvilinki, sausgyslės sutraukti. Dešinėje rankoje didžiulė duobė tarp alkūnės ir peties ir trys skeveldros iki šių laikų yra tarp plaštakos ir alkūnės. O ir šiaip po tardymų ir kankinimų prastai atrodžiau. Dėl to mane priskyrė antrai paviršiaus kategorijai.

Paskyrė dirbti į statybas. Dabar jau neprisimenu, kiek ten dirbau, nespėjau ir susipažinti per tą laiką. Lietuvių buvo labai daug, šnekėjo, kad apie 2 tūkstančius. Mus išskirstė po barakus ir brigadas, tad retai ką ir sutinki. Kartą, eidami remontuoti valgyklos, lietuviai pasikvietė į talką. Baigus remontuoti juos nuvedė į virtuvę, o man atnešė miežinių kruopų su aliejumi kibirą. Tai aš tą kibirą kruopų ir sukirtau. Pilvą ištempė, o valgyti vis tiek norisi. Pavalgęs nuėjau į baraką ir atsigulęs užmigau. Manęs net patikrinimui nekėlė, nes galvojo, kad aš darbe. Rytą atsikėlęs jaučiausi sveikas, bet valgyti dar labiau norėjau.

Vieną rytą pašaukė mane su daiktais. Nuvedė į izoliatorių ir liepė laukti. Po kurio laiko atnešė sausą davinį - duonos, žuvies ir presuotų kruopų. Po dešimties minučių atėjo du ginkluoti kareiviai ir prižiūrėtojas. Taip ir iškeliavome - prižiūrėtojas pirmas, aš iš paskos, o paskui mane kareiviai. Keliavome kokius 4 km - į geležinkelio stotį. Įsodino mane į keleivinio traukinio garvežio vagoną. Vienoje pusėje koridoriaus grotuoti langai, kitoje grotuotos durys. Už durų vienas suolas apačioje, kitas viršuje. Mane nuvedė beveik į vagono galą ir paliko vieną. Galėjau daryti, ką norėjau - norėjau sėdėjau, norėjau gulėjau. Traukinys pajudėjo ir vis sustodamas važiavo, atrodė, į pietus. Kur veža, kodėl veža, niekas nepasakė. Kituose kupė girdėjau kalbant, bet nieko nemačiau.

Traukinys sustojo ir ilgokai stovėjo. Į vagoną įvedė tris vyrus ir nuvedę toliau užrakino. Iš kitų kupė paklausė, kokia stotis. Atsakė, kad Inta. Supratau, kad važiuoju atgal tuo pačiu keliu, iš kur atvežė. Po kokios paros kelionės naktį mus visus išlaipino ir nuvarė į Kirovo kalėjimo kalinių persiuntimo kamerą. Mane patalpino į kamerą, kurioje kalėjo 14 politinių kalinių. Kirovo kalėjimo kameroje išbuvau kokias dvi savaites. Per tą laiką toje kameroje beveik visi pasikeitė - vienus išvežė, kitus atvežė. Atėjo ir mano eilė. Vieną popietę iškvietė su daiktais, nuvarė į geležinkelio stotį ir vėl įsodino į keleivinį traukinį. Netrukus traukinys pajudėjo vakarų link. Po paros vėl išlaipino. Stoties pavadinimo nemačiau, nes vagonas buvo stoties krašte. Tik kalėjimo kameroje sužinojau, kad esu Vologdoje. Kameroje buvę 17 estų ir 8 latviai mane labai gražiai sutiko, pavaišino. Aš grįžau iš "didžiosios tėvynės", o jie važiavo. Juos buvo ką tik nuteisę ir visus 25-eriems metams. Kiek buvo kalbų, kiek klausimų.

Neilgai buvau lageryje, bet tą gyvenimą jau žinojau, todėl jiems ir papasakojau. Po kurio laiko juos išvežė. Atvežė kitus, tarp jų buvo ir lietuvių.

Po kurio laiko mane su daiktais nuvedė į geležinkelio stotį ir vėl veda prie garvežio. Traukinys stovėjo garvežiu į pietų pusę. Pajudėjome. Rytą prabundame - traukinys stovi, kur stovi - niekas nežino. Prastovėjome beveik visą dieną, tik vakare išgirdome, kad mūsų vagoną prikabino ir traukia kažkur. Traukinys pajudėjo į vakarų pusę. Nepraėjus nė parai, traukinys sustojo Vilniuje. Nuvarė mane į paskirstymo punktą. Čia sutikau Riešuto būrio partizaną Aidą, nors jis buvo paimtas metais anksčiau negu aš. Jį atvežė iš Taišeto lagerių. Nei Aidas, nei aš nežinojome, kodėl mus sugrąžino. Ryte mus vėl nuvarė į traukinį ir išvežė į Kauno kalėjimą.

Po kurio laiko iškvietė mane tardymui. Kaišiadorių tardytojas Lapinas ir du saugumiečiai klausinėjo, kada aš Jurgiškių kaime pas Alionį degtinę gėriau. Kai pasakiau, kad neprisimenu, puolė mušti. Tada pasakiau, kad visai degtinės negėriau. Tada jie paklausė, kas man vaistus nešė, kai peršovė pilvą. Supykęs pakėliau baltinius ir megztinį, parodžiau pilvą ir sakau: "Žiūrėkit, kur peršautas". Net nustėro visi trys atsistoję ir sako: "Neperšautas!" Tuo ir baigėsi mano tardymas, tik dar paklausė, kur geriau - lageryje ar kalėjime. Atsakiau, kad lageryje.

Kalėjimo požemyje po šito išlaikė gal 9 mėnesius. Nuo rūgščios duonos pradėjo skaudėti skrandį. Laikas slinko pusėtinai: lošėme šachmatais ar ką nors pasakodavome. Keitėsi kaliniai, tačiau visada atkeldavo nubaustus 25-eriems metams. Kai budėdavo geras prižiūrėtojas, galėdavome daryti ką norime. Kartą jam pasiskundžiau, kad negaliu valgyti juodos duonos, nes graužia skrandį. Jis mane nuvedė pas gydytoją. Gydytoja apžiūrėjusi pervedė mane į kitą kamerą, pradėjau gauti ligonio maistą. Maisto buvo nedaug, bet nuo jo neskaudėjo skrandžio. Pasirodo, mano skrandis buvo paralyžiuotas. Po kautynių ištroškęs atsigėriau vandens iš briedžio pėdos ir pasijutau blogai.

Už sienos kitoj kameros pusėj buvo merginų kameros. Ėmėme kalbėtis morzės abėcėlės pagalba. Jos buvo turtingos - gaudavo maisto. Merginos per gerus pažįstamus arba pasivaikščiojimo metu per tvorą permesdavo maisto ir cigarečių. Galų gale pragręžiau sieną po lova į jų kamerą. Prasidėjo tiesioginis bendravimas. Daugiausiai kalbėdavau su Kazyte (pavardės neprisimenu). Rodos, buvo žemaitė. Po kurio laiko tą mūsų skylę išdavė. Į kamerą buvo atkelti keli džiovininkai. Vienam visą laiką bėgo kraujas. Man rodos, jis buvo šnipas, nes netrukus mane pagavo kalbantis su merginomis. Norėjo nubausti karceriu, bet ligoninės vyr.gydytoja nepasirašė ir likau nenubaustas. O skylę užmūrino.

Iš ligoninės pasitaisiusį sugrąžino į rūsį. Sulaukėme 1950 m. vasaros, nors kalėjime metų laikų kaitos nepastebi - tos pačios sienos ir ta pati elektros lemputė.

Vieną gražią dieną vėl prasidėjo mano kelionė į "plačiąją tėvynę". Iš

Apsilankius Lietuvoje, buvusios tėviškės vietoje. 1961 m

□Apsilankius Lietuvoje, buvusios tėviškės vietoje. 1961 m.

Lietuvių sueiga tundroje. 1966 m. Vorkuta

□Lietuvių sueiga tundroje. 1966 m. Vorkuta

Kauno kalėjimo mus, 47 kalinius, išvežė į Vilniaus paskirstymo punktą. Čia mūsų buvo jau apie 150. Ir vėl į traukinį, ir vėl judame į šiaurę. Pirmas sustojimas Vologdoje. Ten mus išlaipinę nuvarė į Vologdos paskirstymo kalėjimą. Didelėje kameroje buvo apie 100 žmonių, tarp jų latvių ir estų. Vologdoje išbuvome gal kokias tris savaites. Iš ten nuvežė į Kirovo kalėjimą. Čia kameroje mūsų buvo apie 20 ir išbuvome beveik du mėnesius. Šiame kalėjime buvo smagu, nes visi buvome jauni. Gerai prisimenu Varną - nedidelio ūgio, bet labai stiprus. Du stambius vyrus iškeldavo: vieną viena ranka, kitą kita ranka. Prisimenu ir Gliožerį, nes jis man atrodė nepatikimas - labai daug šnekėdavo ant valdžios. O tokie dažniausiai buvo skundikai - norėdavo kuo daugiau išgirsti, o paskui perduodavo kalėjimo administracijai.

Vieną gražią dieną išvarė mus visus į kiemą, patikrino ir po 45 suvarė į vagonus. Kiek tų vagonų buvo - neprisimenu, bet sąstatas nemažas. Ir vėl prasidėjo kelionė - pagal saulę įtarėme, kad į šiaurę. Po kiek laiko traukiniui sustojus per užkaltų langų plyšius perskaitėme - Inta. Tada pasidarė aišku, kad veža į Vorkutą. Taip ir buvo. Vieną šaltą pavasario rytą sustojus ešaelonui sužinojome, kad mes jau Vorkutoje. Atidarę vagono duris, visus išlaipino ir nuvarė, apsupę čekistų sargyba su šunimis. Nuvarė mus, kaip ir pirmąjį kartą, į Vorkutos lagerių paskirstymo punktą ir sutalpino į du barakus.

Kartą, eidami į valgyklą pietų, sutikome kriminalinius "blatniakus". Aš ėjau netoli Varno. Vienas, matyt, atamanas, norėjo pagaliu kirsti žemaičiui, bet Varnas taip griebė jam už gerklės, kad pagalys iškrito, o kitas mūsiškių nustvėręs tą pagalį smogė į galvą, kad vagis sukniubo. Užvirė kova. Vagių buvo apie penkiasdešimt, o mūsų du šimtai. Tiek jiems davėme, kad vieni gulėjo kaip negyvi, o kiti spėjo pabėgti. Nuo to laiko mūsų daugiau nekliudė. Kai eidavome į valgyklą, stovėjo pakelėse, kraipėsi, šaipėsi, bet nepuolė.

Paskirstymo punkte prabuvome gal dvi savaites, paskui surinkę mus nuvarė į 10-os šachtos zoną. Stovėjome ant kelio netoli zonos, o zonoje bemat susirinko būrys lagerininkų pasižiūrėti, ką čia atvarė. Vienas paklausė, iš kur mes. Įsižiūrėjęs į jį, pažinau Joną Šriubšą, su juo tarnavome pas ūkininką Marčiušį, abu grodavom pasikeisdami vakaruškose su jo bajami. Kai šitai pasakiau jam, jis mane prisiminė.

Zonoje su juo tapome draugais. Jis šiame lageryje buvo jau penktus metus, turėjo pažįstamų, draugavo su valgyklos komendantu Adomu Žiogu.

Medicinos komisija mane priskyrė antrai darbo paviršiuje kategorijai ir paliko 10-os šachtos zonoje. Tinkančius dirbti šachtoje iškėlė į 11-ą šachtą. Jonas Šriubša paprašė Adomo Žiogo, kad šis mane įdarbintų valgykloje maisto dalytoju. Adomo Žiogo kaimynas Albertas Vilimas dirbo statistikų, skirstė kalinius į darbą. Taigi taip gavau darbą valgykloje ir visada buvau pavalgęs. Be to, maitinau Joną Šriubšą ir daug kitų vargšelių. Prieidavo vos gyvi prie langelio - kaipgi jiems neduosi valgyti. Kiti jau įsitaisė skuduru trinti maisto išdavimo langelį, kad nė lašo nebūtų ant jo. Mane pastoviai skųsdavo, kad maitinu visus, valgyklos vedėjas vis bardavo, o aš gindavausi, sakydamas, kad duodu tik tiems, kurie valo stalus ir langą.

Kartą, kai daviau valgyti bekojui Jonaičiui, pataikė prieiti iš nugaros valgyklos vedėjas ir laisvasis, vadovavęs maitinimui. Jie ėmė barti, o aš prisipažinau, kad daviau invalidui lėkštę sriubos. Daugiau jie man nieko nesakė ir iš darbo neatleido. Šiame darbe dirbau tol, kol Albertas Vilimas dirbo statistiku. Kai jį išvežė į kitą lagerį, mane iš valgyklos išvarė. Išvadino parsidavėliu, o tie, kuriuos maitinau, pamatę mane suko į šalį, kad nereikėtų susitikti.

Paskyrė mane į miesto statybą. Barako vyresnysis paskundė prižiūrėtojams, kad neklausau, nesilaikau tvarkos: kai liepė man plauti baraką, atsisakiau. Prižiūrėtojas už tai mane primušė. Paskui tą vyresnįjį gatvėje pagavęs atėmiau kastuvą ir būčiau nukirtęs, bet pasimaišęs Bronius Liutkevičius atėmė sutrukdė. Dirbdamas statyboje nelabai klausiau ir brigadininkų.

Kartą liepė išsemti vandenį iš gilios betoninės duobės. Kol buvau duobėje, ant manęs mėtė kastuvus, akmenis, sudaužė galvą, pečius. Apsimečiau, nebegyvu, tada nustojo. Jiems nuėjus, išlipau iš duobės virve, kuria sėmė vandenį. Kai išlipau iš duobės, tie, kurie traukė vandenį, šildėsi prie ugnies ir man sakė, kad jų čia tuo metu nebuvo.

Jonas Šriubša ir toliau mane gelbėjo. Per Adomą Žiogą įtaisė į šachtą prie ventiliacijos. Ten darbas buvo nesunkus. Kai atvažiuoja elektrovežis su anglies vagonais - duris atidarai, kai pravažiuoja - uždarai. Dabar jau neprisimenu, kaip įsigijau trečios klasės vairuotojų vadovėlį rusų kalba, vėliau ir lietuvišką kažkas padovanojo. Skaitydavau vadovėlį rusų kalba, o kur nesuprasdavau, pasiskaitydavau lietuviškai. Išmokau viską mintinai -kaip maldaknygę. Paskui visus, dirbusius ventiliacijoje, nuvarė į dujų matuotojų kursus. Baigiau ir tuos kursus.

Mūsų viršininkas buvo lietuvis - 1941 m. tremtinys Dzedulionis nuo Paparčių k., Žaslių vls., į Vorkutą jį atvežė su mama.

Lageryje mums davė numerius - ant dešinės kojos ir ant pečių turėjome užsisiūti ant baltos medžiagos užrašytą numerį. Mano numeris buvo lm952, jį gavau 1952 m.

Taip dirbau ir gyvenau iki, neprisimenu tikrai, 1953 m., kuomet mus perkėlė į 4-ą šachtą. Iš šios šachtos išvežė visus kriminalinius ir padarė politinių kalinių lagerį. 4-oje šachtoje mane pagal specialybę paskyrė į šachtą dujų matuotoju.

Darbas nesunkus, tik pavojingas ir teko būti žandaru, nes reikėjo prižiūrėti, kad būtų laiku sutvirtinta, nuo sutvirtinimo turėjo būti dirbama ne toliau kaip 2-3 metrai, be to, kiekvienoje darbo vietoje turėjo būti lempos matuoti dujoms. Negalėjau leisti dirbti, jei būdavo 1,5 procento dujų metano kiekis. Mūsų broliai to nesilaikydavo, nes norėjo įvykdyti normą, kad gautų 4-ą katilą, t.y. gautų didesnę maisto normą. Aš juos bardavau, bet nebaudžiau. Juk jei neleisiu dirbti, jie gaus tik pirmą katilą. Užtat pats gaudavau barti nuo viršininkų. Tik vienas dešimtininkas buvo geras, aš jam paaiškindavau, kad negaliu jų bausti, nes iš vieno katilo visi valgom ir kartu gyvename. Jis jiems uždaro darbo vietas, aš dar neatidarau, o jie, patraukę į šalį užtvaras, darbuojasi. Taip kartą tik per plauką likau gyvas. Laimei, mane užkalbino darbininkai, ir pasitraukiau, o jei ne, būtų nukritę 2 tonos akmens ant manęs. O kitą kartą vagonas prispaudė prie stulpo, bet ir vėl laimė mane lydėjo - sargas ištraukė. Sykį kitas dešimtininkas, smarkiai keikdamas mane, kad nepaisau taisyklių, paminėjo mano mamą. Taip supykau, kad šis vos spėjo pabėgti. Kai baigėsi pamaina, numerio nedavė, pasišaukė pas save. Aš jam paaiškinau, kad negaliu darbininkų bausti, nes jei nubausiu, jie gaus tik pusę maisto davinio. Daugiau jis nieko nesakė, bet aš neilgai jau ten dirbau.

Po kurio laiko, grįždamas iš darbo, prie zonos vartų sutikau Albertą Vilimą. Jis mane pakvietė užeiti. Pavalgęs nuėjau pas Albertą. Jis man pasiūlė eiti dirbti į valgyklą. Aš iškart sutikau, nes šachtoje santykiai darėsi įtempti. Liepė parašyti pareiškimą ir eiti pas vyriausiąjį aprūpinimo viršininką. Parašiau pareiškimą ir nuėjau. Šis perskaitęs sako, kad dėl manęs nėra pareikalavimo. Kai šitai pasakiau Albertui, jis liepė man nesirūpinti.

Po kelių dienų grįžus iš darbo barake man pranešė, kad manęs ieškojo, kad eičiau dirbti į valgyklą. Išsimiegojęs nuėjau į valgyklą ir vėl pradėjau dirbti darbą, kurį dirbau 10-os šachtos zonoje. Vėl atsirado draugų, vėl pradėjo siūlyti lauktuvių iš siuntinių. Visus su siuntiniais variau lauk - kai buvau alkanas, niekas manęs nematė, o dabar, kai sotus, siuntinius siūlo. Sakau, valgykite savo siuntinius, o kai baigsite, ateikite, jei turėsiu, duosiu pavalgyti. Valgyklos vedėja buvo moteris ir prie mūsų nesikabinėjo, tik kartais virėjai keikdavosi, kad nemokame dirbti.

Po kurio laiko pasikeitė valgyklos vedėjas - atėjo toks čekistas ir ėmė sekti, prie visų kabinėtis. Kartą jis pamatė, kad daviau valgyti seneliui iš Žemaitijos. Kai jis pradėjo rėkti, padėjau samtį, nusivilkau chalatą, prijuostę ir išėjau. Dar tris kartus buvo atėję ieškoti, kad eičiau dirbti, bet aš nuėjęs pas Albertą pasakiau, kad į valgyklą dirbti neisiu. Albertas pervedė mane į invalidų brigadą. Čia jau visai lengva buvo - išvaro pašluoti ir visas darbas.

Netrukus nusibaigė Stalinas. Tuojau atrakino barakus, nuėmė lopus su numeriais, dar po kurio laiko pradėjo mokėti pinigus. Galėjai nusipirkti margarino, saldainių, duonos. Tada panorau ir aš dirbti, kad užsidirbčiau pinigų. Susitariau su Jonu Baltramaičiu, kad jis mane priims į lagerio statybos remonto dirbtuves. Abu pjovėme lentas ir kitokius statybos reikmenis. Gavę pinigų, nusipirkdavome margarino, kartais sviesto, saldainių. Taip visi pradėjo uždirbti. Kurie dirbo šachtoje, gaudavo daugiau, bet jiems visų uždirbtų pinigų neatiduodavo. Taip po truputį gyvenimas keitėsi. Sustiprėję darbininkai pradėjo spausti "blatnuosius". Jie paprastai dirbdavo nesunkius darbus - brigadininkais, viršininkais ir darbininkus skriaudė, mušė, vertė daug dirbti, atiminėjo maistą. Be to, "blatnieji" turėjo padlaižių, kurie juos aptarnaudavo. Padlaižiai į darbą neidavo, o gaudavo didelius atlyginimus, kuriuos jiems turėjo uždirbti darbininkai. Susiorganizavę darbininkai pradėjo naikinti "blatniuosius". Kartais iš po nakties rasdavo kokius keturis papjautus. Vieną naktį sužinojo, kad "blatnieji" slepiasi būre (nuo zonos atitvertas barakas, kuriame laikydavo nusikaltusius viršininkams kalinius. - Aut.pastaba),o į ten įeiti negalima, nes bokšte stovi sargybinis. Kaliniai naktį prišliaužę pradraskė vielas ir sulindo į zoną. Apvertę bokštelį su sargybiniu ir išmetę jį už lagerio zonos, okupavo būrą ir išžudė "blatnuosius", tik vienam pasisekė ištrūkti ir pribėgti prie vartų sargybos.

Tuo "blatnųjų" era baigėsi, o visi padlaižiai buvo priversti dirbti. Tada jau darbininkai po darbo ilsėdavosi, o padlaižiai dirbdavo ištisą dieną. Paskui prasidėjo streikai - sustreikavo 29-os šachtos darbininkai. Prasidėjo kova. Kariuomenė šturmavo lagerį, iššaudė daug kalinių, tarp jų ir mano draugą Varną, kilusį nuo Jurbarko. Jis buvo labai stiprus ir gražus vyras, tikras Lietuvos patriotas.

Po savaitės sustojo 3-ia ir 4-a šachtos, mat šių šachtų zonas skyrė tik spygliuotos vielos tvora ir darbininkai tarpusavyje susišnekėdavo. Dvi savaites nėjo į darbą. Zoną apgulė kariuomenės būriai. Tačiau į zoną neįleido nei prižiūrėtojų, nei kariuomenės, tik lagerio ir šachtos viršininkus. Galėjo įeiti ir tie prižiūrėtojai, kurie nebuvo padarę ką nors blogo kaliniams. Per dienas zonoje dainavo, grojo kalinių orkestras. Skundikams buvo blogos dienos. Vienam tokiam Kaziui Rymui sudaužė akinius, kad nieko nematytų. Viršininkų buvo reikalaujama iškviesti iš Maskvos generalinį prokurorą. Tol darbininkai neis į darbą, kol jis neatvažiuos. Streikui vadovavo ukrainietis. Po dviejų savaičių pranešė, kad atvažiavo iš Maskvos delegacija - generalinio prokuroro pavaduotojas ir daug kitų, gal 10 žmonių. Kaliniai paruošė maskviečiams sceną, kad galėtų aukščiau užsilipti ir kad geriau matytųsi. Atvykėliai užlipę į sceną ėmė rėkti, kad sušaudys, jei neisime į darbą. Po šių žodžių kaliniai, surikę "ura", puolė ant scenos. Tie išsigandę pakėlė rankas, pareikalavo sustoti ir pasidomėjo, ko mes reikalaujame. O reikalavome, kad būtų sudaryta komisija ištirti lagerių viršininkų elgesį, peržiūrėtų bylas ir nekaltus išleistų į laisvę. Po ilgų derybų atvykėliai sutiko įvykdyti reikalavimus, bet prašė, kad eitume į darbą. Kaliniai nusileido ir jau 4 valandą išėjo dirbti į šachtas.

Mano bendradarbis statybos inžinierius Latvys mums su Jonu Baltramaičiu užrašė, kad mes abi savaites dirbome, nors į darbą nėjome kaip ir visi.Po truputį mūsų lageris ėmė baigtis - vienus išvežė į kitus lagerius, kitus išleido į tremtį. Aš patekau į 32-os šachtos zoną. Šachta buvo jau baigta, bet nebuvo geležinkelio. Paskyrė mane į geležinkelio statybos brigadą. Vyriausias buvo laisvas rusas. Skirstydamas darbus, pasižiūrėjo į mane

□Žmona ir sūnus prie šiaurės žirgų. 1967 m. Vorkuta

□Prie savo naujojo automobilio su šeima Vorkutoje

ir, matyt, pamatęs, kad esu silpniausias ir su visais kartu dirbti neįstengsiu, paklausė, ar sutikčiau tvarkyti įrankius. Tai yra daryti kastuvams, kirtikliams kotus ir panašiai. Sutikau. Taigi šiltai būdelėj sėdėjau, kūrenau geležinę krosnelę, drožinėjau kotus. Tas rusas brigadininkas mėgo išgerti, tai pas mane ant suolo dažnai miegodavo, paprašęs, kad prikelčiau, jei ateis koks nors viršininkas. Tai aš taip prie langelio sėdėdavau ir saugodavau, kad kas neužeitų - tai štai kokį turėjau darbelį. Kai baigėsi mėnuo, visi net išsižiojo - jis, pasirodo, visus užrašė kaip laisvuosius ir visi gavome algas. Aš jaučiau, kad tiek neuždirbau - juk per dieną vieną ar du kastuvus pataisau ir viskas.Todėl iš atlyginimo brigadininkui duodavau 100 rublių. Kiti duodavo ar ne, nežinau, bet manim jis buvo patenkintas. Taip ir dirbau, kol užbaigė geležinkelį.

Vėliau mus visus paskyrė į aplinkos tvarkymo brigadą, nes pastačius šachtą reikėjo sutvarkyti aplinką. Vieną rytą eidami į darbą nustebome -nei bokšteliuose sargybos, nei prie vartų. Ir šachtos zonoje niekas nepasitiko - kaip ėjome, taip nuėjome. Vėliau dešimtininkas mums paaiškino, kad lageriui nuimta sargyba ir dirbsime kaip laisvieji.

Šachtą pridavus netekau darbo. Brigadininkas įdarbino mane geležinkelio stotelės budėtoju. Nuvedė mane į Vargu-Šoro geležinkelio stotį, pristatė geležinkelio stotis viršininko pavaduotojui lenkui. Paklausinėjęs apie mano praeitį priėmė mane į darbą. Iš pradžių, kol išmokau elgtis su aparatūra, pabuvau mokiniu. O darbas nesudėtingas, greit viskas paaiškėja.

Parą budėjau, dvi buvau laisvas. Laiko turėjau daugiau. Mokiausi iš knygų vairuoti. Sužinojęs, kad 30-oje šachtoje vyksta vairuotojų kursai, kreipiausi į dėstytoją, kad ir mane priimtų, nors kursai jau baigėsi. Pasisakiau, kad viską išmokau iš knygų ir galiu laikyti egzaminus. Dėstytojas įtraukė mane į sąrašą, o aš už tai jam nupirkau butelį degtinės.

Kadangi buvau daug mokęsis, be to, prieš egzaminus dėstytojas davė knygą su klausimais, į egzaminą ėjau be baimės - techniką išlaikiau ketvertu, o eismą penketu. Didžiausias uždavinys buvo praktinis važiavimas. Atsisėdęs su inspektoriumi iš karto daviau 25 rublius, kad nevarinėtų. Davė pavažiuoti truputį pirma pavara ir parašė trejetą. O aš apsidžiaugiau, kad esu vairuotojas.

Po kurio laiko zoną, kurioje gyvenau, panaikino ir padarė iš tų barakų butus laisviesiems. Mus perkėlė į 30-os šachtos zoną, kurioje buvo garažas

□Šv.Kalėdos 1967 m. Vorkutoje

□Prie pirmojo autobuso dirbant Lietuvoje. 1970 m.

ir autokolona, tad panorau dirbti vairuotoju. Autokolonos viršininkas buvo Latvijos žydas. Tas pats ukrainietis, kursų dėstytojas, vyriausiasis mechanikas, davė man mašiną ZIS 585. Pradėjau ją tvarkyti - nieko neklausiu, viską mėginu pats. Susitvarkiau, užsivedžiau ir pradėjau važinėti. Iš pradžių į liniją neišleido, galėjau važinėti šachtos zonoje. Netikėtai šachtos viršininkams prireikė pavažiuoti toliau. Liepė ir važiavau, nes jau pravažinėjau šachtoje mėnesį, kitą, įgijau įgūdžių, pasijutau drąsiau.

Dirbdamas mašina susirgau gerklės džiova. Jau ir anksčiau blogai jaučiausi, bet paskui pradėjo labai skaudėti gerklę. Lagerio gydytojai nekreipė dėmesio. Sužinojęs, kad 29-oje šachtoje dirba lietuvis gydytojas Stonys, buvęs politinis kalinys, kreipiausi į jį. Jis apžiūrėjo mane ir nusiuntė į Vorkutos polikliniką. Gerklės gydytoja žydė apžiūrėjusi mane nustebo, kad aš dar gyvas - trys balso stygos ir visas gerklės paviršus džiovos suėstas. Paskambino į miesto ligoninę ir paskui pareikalavo paso. Kadangi paso neturėjau, paskambino į spec.skyrių. Ten pasakė, kad manęs negalima guldyti į miesto ligoninę, nes esu kalinys, ir kad man priklauso gydytis Rešiotų kalinių ligoninėje. Tačiau iš lagerio į lagerį nesinorėjo. Davė gydytoja man vaistų ir liepė pasirodyti po trijų dienų. Kai nuvažiavau po trijų dienų, ji pasakė, kad galiu gultis į miesto ligoninę ir davė siuntimą. Ligoninės vedėja, baltarusė, buvusi politinė kalinė, buvo gera specialistė. Po mėnesio pasijutau daug geriau, tačiau ligoninėje praleidau devynis mėnesius. Baltarusę perkėlė į Leningradą, o į jos vietą atkėlė latvį, taip pat buvusį kalinį. Mane laikė, kiek galėjo. Kai pavasarį privažiavo daug sergančių džiova ir nebuvo kur jų guldyti, mane pasikvietę paklausė, ar sutikčiau, kad išleistų iš ligoninės. Gavau antrą invalidumo grupę.

Parvažiavęs iš ligoninės atidaviau dokumentus savo poliklinikai. Vyr.gydytojas paklausė, ar dirbsiu, mat aš tada gyvenau laisvu palengvintu režime ir lageris manęs nemaitino - gyvenk kaip nori, tik kartą per savaitę užsiregistruok pas komendantą.

Nuėjęs į garažą prisistačiau ir paklausiau, ar priims dirbti. Priėmė ir davė naujesnę mašiną. Dirbdavau vieną, o kartais ir dvi pamainas, gaudavau apie 180 rub. Pavalgyti užteko. Nusipirkau stalinį laikrodį, kostiumą, paltą. Kartą pasišaukė prižiūrėtojas, kuris mane registruodavo, ir liepė vesti arba nors pažymą, kad vedęs, pristatyti. Pasirodo, lagerio viršininkams buvo įsakyta nevedusius vairuotojus komandiruoti tolyn į šiaurę, į Cholmer-ju šachtas. Aš tam prižiūrėtojui atveždavau, ko jis paprašydavo, ir paveždavau, kai jam reikėdavo, todėl jis nenorėjo manęs išleisti, mėgino įkalbėti vesti. Vesti galima, bet ką? Lietuvaičių nėra, o rusių nenoriu. Be to, turėjau mergaitę, su kuria karves ganydamas pradėjau draugauti. Buvau nusiteikęs nevesti, kol nesužinosiu, ar ji ištekėjusi. Jei bus ištekėjus, tada ieškosiu kitos. Taigi išvažiavau į šiaurę. Ten sužinojau, kad į valdžią atėjo Chruščiovas.

Netrukus mus surinko ir uždarė į lagerį TEC-2 su sargyba. Kadangi buvau antros grupės invalidas, į darbą nevarė. Šliaužiojau be darbo po zoną, paskui pradėjau drožti šachmatus. Turėjau nusipirkęs akordeoną, tai kai įkyri šachmatai, pasiimu jį ir groju. Tai žaidžiam šachmatais, tai drožiu šachmatus, parduodu, gaunu kokį rublį.

Kartą pro miegus išgirdau minint mano pavardę. Pasirodo, manęs ieško buvęs mūsų būrio vadas Jaromskas-Perkūnas. Jis anksčiau pakliuvo, bet aš apie tai nieko nežinojau. Jis kalėjo Intos lageriuose.

Chruščiovas iš Komijos surinko politinius kalinius ir suvarė į TEC-2 lagerį. Beveik po metų iš TEC-2 pradėjo vežti į Mordovijos lagerius. Ten ir išvežė mano gerą draugą Valterį Pupkulį. Manęs nevežė, nes jau baigėsi bausmės laikas - su užskaitymais buvo likę pusantro mėnesio.

Po pusantro mėnesio mane pristatė į teismą. Mat prie Chruščiovo pasikeitė užskaitymų tvarka: jie dabar buvo charakteristika teismui, o teismas spręsdavo - paleisti ar palikti. Teisme advokatu buvo viršila. Atsistojęs pasakė, kad lageryje nusikaltimų nepadariau, įsigijau vairuotojo, dujų matuotojo šachtoje ir santechniko specialybes. Sako, gali gyventi laisvas ir dirbti. Išleido iš lagerio be teisės važiuoti į tėvynę. Užsirašiau, kad vyksiu gyventi į Intą.

Taip ir padariau. Intoje darbo yra, bet neturiu kur gyventi. Ten ne toks atšiaurus klimatas, bet turėjau grįžti atgal į Vorkutą. Vorkutoje susiradau draugą Petrą Mikėną, kuris mane priėmė gyventi ir priregistravo.

Kai užėjau 30-os šachtos garažą ir mane pamatė garažo viršininkas Latvijos žydas Salamonas, nedavė net išsižioti. Tuoj ištraukė popieriaus lapą, pieštuką ir sėdėjo prilipęs, kol parašiau pareiškimą į darbą. Taip vėl tapau Salamono darbuotoju. Davė naują mašiną - benzovežį. Taip prasidėjo tremtinio gyvenimas. Petras Mikėnas maitino pirmąjį mėnesį, kol gavau atlyginimą. Paskui pradėjau savarankiškai gyventi. Darbas sekėsi gerai, nes nuo mažų dienų buvau pripratęs dirbti. Mašiną prižiūrėjau, ir ji man gerai tarnavo. Metus išdirbęs ir pasiilgęs tėvynės, nutariau parvažiuoti aplankyti artimųjų. Brolis gyveno Vilniuje, sesuo jau buvo grįžusi iš tremties ir, kadangi tėviškėje jai neleido gyventi, gyveno prie Baltarusijos. Pavaikščiojau savo gimtaisiais takeliais, sužinojau, kad mano vaikystės meilė jau ištekėjusi, ir išvažiavau į Vorkutą.

Grįžus į Vorkutą pradėjo man piršti merginą. Iš pradžių ji parašė laišką, o paskui ir atvažiavo pas mane. Pagyvenome susituokę iki kitų atostogų ir išvažiavome į Lietuvą, kur žmonos tėvai iškėlė vestuves. Po atostogų grįžome į savo butą, kurį gavau iš darbovietės. Prasidėjo šeimyninis gyvenimas ir sunkios dienos. Pristatė seklį, kuris ėmė ardyti gyvenimą. Ilgai nieko nesuprtau: kai tik pavalgau žmonos pagaminto maisto - sergu, kai žmonos nėra - sveikas. Aš ją kaltinau, o ji verkdama teisindavosi, kad nieko blogo nedaro. Taip gimė sūnus, paskui dukra, o man su sveikata tik blogiau. Po 10-ies mūsų bendro gyvenimo metų Vorkutoje, kartą susirgęs užpykau ir liepiau žmonai palikti mane. Ji su vaikais išvažiavo ir visos mano ligos baigėsi. Tris metus gyvenau vienas ir sveikas. Paskui panorau nuvažiuoti į Lietuvą, pamatyti saviškius. Apvažinėjau gimines, paskui nuvažiavau vaikų pažiūrėti. Atvažiavusį sutiko šiltai tiek vaikai, tiek ir žmona su tėvais. Pradėjo visi prašyti, kad grįžčiau. Susiradau darbą Kretingalės tarybiniame ūkyje, davė butą. Gargžduose pasų stale peržiūrėję mano dokumentus pažadėjo priregistruoti. Nelaukęs atostogų pabaigos nuvažiavau į Vorkutą, atsiskaičiau su darboviete, užpirkau vagoną. Susikroviau visus daiktus, pridaviau butą ir parvažiavau.

Pradėjęs dirbti pridaviau dokumentus priregistruoti. Po mėnesio pašaukė mane į Gargždų pasų stalą ir liepė per parą išvažiuoti iš Lietuvos. Ką dabar daryti? Išleidau pinigus, išėjau iš darbo, praradau butą. Kaip dabar vėl pradėti gyventi? Nuėjau į Kretingos bažnyčią, pasimeldžiau prie šv.Antano, paprašiau, kad padėtų. Išėjęs iš bažnyčios nutariau dar kartą užeiti į Kretingos pasų stalą. Užėjęs pas pasų stalo viršininkę paklausiau, ar gali mane priregistruoti. Ji paprašė mano ir mano žmonos dokumentų. Nuvažiavau pas žmoną, paėmiau jos pasą. Patikrinusi, viršininkė liepė važiuoti į apylinkę prisiregistruoti. Apylinkėje po kokio pusvalandžio gavau priregistruotus pasus. Pats nepatikėjau tuo, kas įvyko.

Pradėjau ieškotis darbo. Vidmantų tarybinio ūkio direktorius, pažiūrėjęs į mano dokumentus, pasakė, kad neturi darbo - mašinos visos užimtos, o mano vairuotojo pažymėjimas 1 klasės, todėl kito darbo duoti negali. Liepė ieškotis kitur.

Nuvažiavau į Kretingą pasiteirauti dėl darbo. Patikrinę mano dokumentus, liepė rašyti pareiškimą dirbti autobusu. Dar norėjau pasitarti su žmona, bet neišleido, todėl turėjau sutikti. Dirbti buvo sunkiau negu su sunkvežimiu. Žmonių trūko, o autobusas senas, poilsio dienų beveik neturėjau. Vorkutoje buvau gavęs tris naujas mašinas. O su senu laužu nežinia kaip seksis. Dirbau, o laisvu laiku remontavau, kad galėčiau dirbti. Gal po poros mėnesių gavau naują autobusą, paskui antrą, trečią. Patiko viršininkams, kad gerai dirbu, todėl kai tik gauna naujų autobusų, tai ir duoda man. Viena bėda, kad į darbą reikėjo važiuoti 14 kilometrų. Tik pradėjus dirbti, išsikvietė saugumas. Nufotografavo, po kelis kartus paėmė pirštų antspaudus, paskui nusivedė į kitą kabinetą ir pradėjo prašyti, kad padėčiau dirbti. Aš jų paklausiau, kuo galiu padėti. Sako, kad praneščiau, kas ką kalba, ką daro. Tada supratau, kad mane verbuoja. Pasakiau, kad už tokius dalykus karia, o aš noriu su švaria sąžine gyventi. Mane paleido, bet paskui užpjudė savo "šunimis". Ką matau ar galiu matyti, tuoj ant manęs bėdą verčia, kad aš padariau. Taip supratau, kad čekistai niekada nepaliko manęs ramybėje*...

1990 m. gruodžio 30 d.

-----------------
* Tolimesni Juozo Ožeraičio užrašai pasakoja apie jo gyvenimą Lietuvoje. Autoriui sutikus, šį nuoširdų gyvenimo aprašymą redakcija literatūriškai sutvarkė. Dėl įvairių priežasčių autorius smulkiai neaprašė savo gyvenimo aplinkybių, taip pat visko iš partizaninio gyvenimo, "nes dar valdo čekistai, kurie neduoda man gyvent". Iš tikrųjų mes beveik nieko nežinome apie tą moralinį terorą ir spaudimą, kurį juto buvę laisvės kovotojai. Šimtatūkstantinės KGB šnipų ir informatorių armijos veiksmai dar tebelieka paslaptyje... - Red. pastaba.

Kaip obelis, mamyt, palinkus
Galva baltųjų jazminų.
Dar neseniai supai mažytį -
Dabar miškan gyvent einu.

Dar taip norėčiau bėgt per pievas
Ir žaisti kūdikiu mažu,
Bet mane miškas taip vilioja
Ir liepia žengt tėvų keliu.

Neverk manęs, brangi sesute,
Kad aš užgrotų patekau-
Aš tėviškės laukus mylėjau,
Tėvynės ginti išėjau.

Neverk manęs, brangus broleli,
Kad aš tarp sienų keturių,
Aš nematau, kaip saulė teka,
Negirdžiu giesmių vyturių.

Dar taip norėčiau išeit į laisvę,
Pažvelgti į laukus,
Bučiuot žemelę -juodą šventą,
Kurią aplaisčiau aš krauju.

Gal reiks važiuoti į Sibirą
Tremtinių brolių aplankyt,
O gal į tolimą Vorkutą
Snieguose galvą paguldyt.

Ten nieks kapelio nesupils man
Ir nieks kryželio nesukals -
Tiktai šalnos pakąsti lapai
Nukris ant manęs ir pagels.

Jono Ožeraičio prisiminimuose minimų partizanų slapyvardžių rodyklė

Aidas - Juozas Urbonavičius, g.1925 m., Neveronių k., Riešuto būrio partizanas, suimtas 1947 m., ž.1952 m. lageryje.

Alionis - Aleksas Alionis-Šaulys, g.1907 m., gyveno Kaišiadorių vis. Guronių k. Kardono eiguvoje, eigulys, žuvo 1945 04 12 kautynėse prie savo namų su kitais 10 partizanų.

Bevardis - Jonas Černiauskas, g.1919 m. Užtakų k., žuvo 1947 09 16 Naujasodžio k. (prie Palemono). Kiti autoriai nurodo jį turėjus ir Vaidoto slapyvardį.

Genelis - Benediktas Trakimas, g.1921 m. Naujažerio k., partizanas nuo 1944 12, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, suimtas 1946 m., 1947-1957 m. kalintas Intoje. Miręs 1998 m.

Genys - Mykolas Cvilikas (Svilikas), g.1921 m. Karčiupio k. Riešuto būrio partizanas, žuvęs 1947 12 24 Samylų k.

Jurka - žr.Rytas.

Klevas - Stasys Juočys, g.1927 Rumšiškių k., ž.1947 m. Pavuolio k.

Lašas - Jonas Stankevičius, iš Klusų k. Žaslių vls., ž.1946 m.

Meška - Romas Randis, g.1925 m. Milžinų k., būrio vadas, suimtas, 1947-1957 m. kalintas Vorkutoje, ten ir mirė.

Merkys - Riešuto būrio partizanas, ž.1946 07 Roma to miške.

Morka - Andrius Zdanevičius, g.1919 m. Guronių k., kuopos vadas, Livintų-Beištrakio miškuose, žuvęs 1945 04 12 Guronių k. kautynėse; kartu žuvo ir du jo broliai - Pranas-Burokas, g.1921 m., ir Ignas, g.1925 m.

Narsutė - Anastazija (Nastutė) Rumševičiūtė, g.1926 Kaugonių k., apygardos štabo ryšininkė, žuvusi 1948 m. Naujasodžio k. (prie Palemono).

Papartis - 23 būrio partizanas.

Patrimpas - Pranas Stanislauskas, g.1920 m. Palomenėje, suimtas 1945 m., kalintas Norilsko lageryje.

Perkūnas - Pranas Jaromskas, g.1918 m. Palomenėje, kuopos vadas, suimtas, 1948-1969 m. kalintas Vorkutoje.

Puntukas - Pranas Dzimidavičius, g.1925 m. Žaslių vis. Klusų k., sužeistas suimtas 1946 m., 1947-1955 m. kalintas Omske.

Račiukas - Pranas Tulkevičius.

Riešutas - Klemensas Gurskas, g.1917 m. Pabiržės k. Pažaislio vls., būrio, 6-ojo bataliono vadas, žuvęs 1947 10 21 Svilionių k. Karmėlavos vls.

Riteris - Antanas Dzimidavičius, g.1922 m. Žaslių vls. Klusų k., žuvęs 1946 m. Neprėkštos k.

Rytas - Augustinas Švenčionis, Kauno gimnazistas, nuo 1945 m. pogrindininkų būrio vadas, nuo 1946 m. 6-ojo bataliono partizanas, suimtas 1949 04 13, nuteistas 25 m.,kalėjo Karagandos sr.Džeskazgano lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1957 m.

Sakalas - 23 būrio partizanas.

Samanius - Perkūno kuopos partizanas.

Smarkuolis - Stasys Grenda, g.1921 m. Kaišiadorių vls. Klevų k., žuvęs 1949 10 12 prie Karmėlavos.

Tarzanas - Jokūbas Sidaras.

Uosis - Petras Klimavičius, g.1913 m. Baroniškių k.,Kaišiadorių vls., kuopos, bataliono, A rinktinės vadas, suimtas 1948m., nuteistas 25 metams, kalintas Mordovijoje, mirė 1965 m. Irkustko lageriuose.

Vaidevutis - Kazys Grėbliauskas, g.1927 m., Amalių k. Pažaislio vls., Riešuto būrio partizanas, žuvęs 1947 12 24 prie Samylų k.

Varguolis - Pranas Bauras, g.1921 m. Bagdoniškų k., ž.1947 02 26

Vėjas - Pranas Žičius, g.1907 m., Kaišiadorių mokytojas, apygardos "vado" Griežto pavaduotojas, suimtas, 10 metų kalintas Intoje, ten ir mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Žaliasis Velnias - Jonas Misiūnas, g.1911, Didžiosios kovos rinktinės, vėliau apygardos vadas, 1947 m. sušaudytas Maskvoje.

Rodyklė sudaryta remiantis leidiniais (S.Abromavičius. Didžioji Kova. K1999; VLozoraitis. Kaišiadoriečių kančių keliai 1940-1953. Kaišiadorys 1999), LYA archyvine medžiaga bei TRMA saugomais partizanų sąrašais.

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

MANO VARGINGAS GYVENIMAS