Partizanai: istorija ir dabartis

STRIBAI

REPRESINĖS STRUKTŪROS

Juozas Starkauskas

Manyčiau, kad turime pažinti ne tik savo didvyrius, bet ir budelius. Bandau surinkti medžiagą apie tas karines grupuotes - SSRS vidaus kariuomenę, stribus, pasieniečius, miliciją, kurios partizaninio karo laikotarpiu, 1944-1953 metais, kariavo prieš Lietuvos laisvės kovotojus. Be toliau pateiktų skyrių - "Įvado", "Stribų organizavimas" bei "Stribų kovos su partizanais", yra rengiami dar šie: "Stribų nusikaltimai ir prasižengimai", "Sudėtis: socialinė kilmė, išsilavinimas, tautybė, partiškumas, aprūpinimas", "Stribų skaičius, kaita", "Žuvę stribai", "Stribų ryšiai su partizanais", "Ginkluotė", "Rėmimo, aktyvistų grupės". Šis darbas apie stribus nėra baigtas, tačiau manau, kad turimos medžiagos pakanka padaryti pagrindinėms išdavoms. Vėliau galima bus tik papildyti.

I. Įvadas

Stribo (skrebo, skreboko, istreboko ir pan.) įvaizdis tvirtai ir ilgam įėjo į lietuvio sąmonę. "Stribas", "stribo vaikas" tapo sinonimu nevykėlio ilgapirščio girtuoklio, kartais juokingo, bet dažniau grėsmingo, vogti ir gerti linkusio, sovietų valdžią palaikančio. Neteko girdėti, kad stribai kada nors būtų atsisakę samagono, nes nuo jo darėsi drąsesni ir sąžinę apramindavo. Nesu taip pat girdėjęs, kad stribai, darydami kratas, nebūtų vogę.

Ne visi stribai iš prigimties buvo kriminaliniai nusikaltėliai. Vieni į stribus ėjo komunistinės demagogijos vedami, patyrę tikrų ar tariamų socialinių skriaudų. Kiti - 1944-1945 metais į stribus stojo vengdami Raudonosios armijos ir Rytų fronto. Trečius, ypač jaunesnius, traukė galimybė gauti ginklą ir pajusti savo galią. Motyvų stoti į stribus, be abejo, buvo ir daugiau.

Kodėl stribai tapo kariniu junginiu su kriminaliniais polinkiais? Pirmiausia todėl, kad į tuos būrius suėjo žmonės, dažniausiai liumperizuoti bažnytkaimių ir nedidelių miestelių gyventojai, bežemiai ar mažažemiai kaimiečiai, kurių skurdą galėjo lemti ir socialinės priežastys, bet dažniausiai - jų ar jų tėvų apsileidimas, tingumas, girtuoklystė. Komunistų aiškinimai, kad dėl savo skurdo kalti ne jie patys, o socialinė santvarka buvusioje Lietuvoje, jiems visiškai tiko.

Pirmuosiuose LKP(b) CK dokumentuose buvo numatyta, kad stribų bus 11 tūkst. (nuo 1948m. tas skaičius buvo sumažintas iki 8 tūkst), bet jų niekada nebuvo surenkama pakankamai, net ir priimant iš Rusijos atvykusius. Padorūs žmonės, kad ir neturtingi, stribavimo vengė. Antra, kurį laiką, iki 1945m. pabaigos, dauguma stribų negavo atlyginimų. Buvo sakoma, kad jie stribauja laisvu nuo darbo metu. Tačiau nemaža jų dalis buvo bežemiai ir bekelniai, todėl vienintelis jų pajamų šaltinis buvo tarnystė. Negaudami atlyginimo, jie patys sau pasiimdavo - žinoma, iš žmonių. Kiekviena krata duodavo naudos. Tikros aukso kasyklos būdavo vadinamieji nubuožinimai, o vėliau trėmimai. Įpratę vogti, vėliau negalėjo sustoti. Lengvai įgyjamas turtas būdavo lengvai ir prarandamas, dažniausiai prageriamas. Žmonių priešiškumas tik stiprino stribų atšiaurumą ir net žiaurumą. Tai jie buvo tie Vidaus reikalų ministro Bartašiūno parankiniai budeliai, kurie su partizanų lavonais šoko makabriškus šokius miestelių aikštėse, prilygstančius žmogėdrų apeigoms.

Visi stribai, nepaisant įstojimo, objektyviai buvo Lietuvos išdavikai. Įsisegę į kepures raudonas žvaigždes, jie tapo svetimos okupacinės valdžios kareiviais, kovojančiais prieš Lietuvos nepriklausomybę. Kovodami prieš partizanus, jie pagal savo galimybes padėjo okupantams įsigalėti Lietuvoje, paminti jos valstybingumą.

Stribų vaidmuo partizaniniame kare nuslopinant ginkluotą pasipriešinimą okupantams, kaip matysime, nebuvo toks reikšmingas, kaip kad buvo pradėta teigti nuo 6-ojo dešimtmečio įvairiuose komunistų ir čekistų inspiruotuose rašiniuose. Stribų išaukštinimas komunistams buvo reikalingas, norint įrodyti kad pati lietuvių tauta, vos ne geriausi jos atstovai, skambiu "liaudies gynėjų" vardu, nuslopino ginkluotą nacionalistinį pogrindį. Juk pagal marksistinę teoriją pokario Lietuvoje vyko ne ginkluotas pasipriešinimas okupantams, bet klasių kova. Šią klasių kovos teoriją neigia pačių okupantų pateikti duomenys. Karo tribunolo pirmininkas Chaliavinas pateikė Ščerbakovui (VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkas) ir Sniečkui tokius 3-ejų metų duomenis apie vadinamuosius "kontrrevoliucinius nusikaltėlius", t.y. tuos, "kurie kovoja ginkluotą kovą su sovietų valdžia už buržuazinės santvarkos Lietuvoje atkūrimą"¹. Chaliavinas pateikia duomenis apie Karo tribunolų teistus Lietuvos gyventojus, nurodydamas jų socialinę kilmę. Kaip matyti iš toliau pateiktų lentelių, pasak Chaliavino, 7,5 proc. "mums priešiškų klasių atstovų" (prie jų priskiriami dvarininkai, vadinamieji buožės ir dvasininkai) paskui save veda 92,5 proc. kitų socialinių sluoksnių atstovus, kurie pagal marksizmo dogmas turėjo būti sovietų atrama arba sąjungininkai

1944 metai

(Vokiečių šnipus, policininkus ir seniūnus šiuo atveju nebūtų svarbu minėti. Tačiau įdėjau pilnas lenteles, kad galima būtų matyti, už ką Karo tribunolas teisdavo. Juk dažnai policininkai, o ypač seniūnai, būdavo visiškai nekalti. Juos teisdavo be jokių išlygų "už pagalbą vokiečių administracijai", nors nemažai jų buvo geri patriotai, padėję lietuviams išsisukti nuo įvairių ūkinių pyliavų ir darbo prievolių.)

Dar vėliau, jau 8-ame dešimtmetyje sovietiniai istorikai bando pagrįsti kitą patogią teoriją - neva pokaryje Lietuvoje vykęs pilietinis karas. Ir šioje teorijoje stribams buvo skiriamas reikšmingas vaidmuo - teigiama, kad atstovavę vienai lietuvių tautos daliai, remiančiai sovietų valdžią.

Apie tai, kad Lietuvoje nebuvo pilietinio karo, kad stribai, nors ir pakankamai gausūs, vaidino tik pagalbinį vaidmenį kovoje prieš Lietuvos valstybingumo tęsėjus partizanus, bus kalbama kituose skyriuose. Mano nuomone, stribams teko gal tik 1/5 viso karo prieš partizanus, o 4/5 karo - teko okupacinės kariuomenės junginiams. Daugiausia kariavo pasieniečiai, 1944-1945 metais — keturių frontų - 1 Pabaltijo, I Ukrainos, Leningrado, III Baltarusijos užnugario NKVD kariuomenės pulkai ir, svarbiausia, 4-oji gen. Vetrovo vidaus kariuomenės NKVD-MGB divizija, Lietuvą siaubusi ilgiausiai — per visą partizaninio karo laikotarpį.

Tai, ką čia ir toliau dėstau, nėra nauja. Dar 1990 metais istorikas E.Grunskis žurnale "Pasaulis" teigė, kad stribai kovoje prieš partizanus vaidino tik pagalbinį vaidmenį. Vėliau ir kiti istorikai tai pripažino. Aš bandysiu įvertinti stribų vaidmenį, remdamasis buvusių VSK ir partijos archyvų dokumentais. Deja, dokumentų stokojama. Pirma, 16 tūkst. stribų asmens bylų yra išvežta į Rusiją. Antra, susistemintų, tik stribams skirtų bylų archyvuose yra nedaug, daugelis dokumentų išbarstyta po įvairias bylas, o jų visų neįmanoma peržiūrėti. Bet ir turimos medžiagos, manau, pakaks pagrindinėms išvadoms padaryti Detales patikslinsiu vėliau.

Kaip ir daug kur, sovietai, būdami ne itin kruopštūs ir tvarkingi (ne išimtis buvo ir čekistai), prastai tvarkė stribų bylas. Vilniaus viršininkai vietinius būrių štabus už tai barė, bet padėtis, matyt, nelabai keitėsi. Šeštąjį dešimtmetį iš stribų pradėjus daryti didvyrius, KGB iš savo rajoninių poskyrių ėmė reikalauti įvairių duomenų ir stribų sąrašų. Pirmą tokį reikalavimą rajoniniams KGB poskyriams 1957 07 28 nusiuntė KGB pirmininkas K.Liaudis², prašydamas atsiųsti visų 1944-1954 metais tarnavusių stribų sąrašus (v., t.v., g. data ir vieta, tarnavimo laikas). Šį įsakymą vykdė beveik visi poskyriai, tačiau labai nevienodai Po šių išsamių sąrašų dar kelis kartus buvo reikalaujama atsiųsti papildomus sąrašus. 1959m. liepiama atsiųsti sąrašus ypatingai pasižymėjusių stribų, kurių biografijas galima būtų įdėti į Lietuvišką sovietinę enciklopediją, 1965m. - norint apdovanoti "Pergalės 20 metų" medaliu.

Taigi turėkime kantrybės žvilgtelėti į tą atstumtų, susitepusių žmonių, vadinamų stribais, istoriją. Žmonės jų nekentė. "Į juos lietuviai žiūrėjo kaip į aklus okupanto įrankius, padedančius naikinti tautą. Tas tautos pyktis ir neapykanta juo labiau reiškėsi, kad stribams vadovavo tik rusai"³, - rašė vienas ryškiausių partizaninio judėjimo organizatorių ir kovotojų Juozas Lukša. Nepaisant visos mūsų paniekos jiems, stribai tačiau yra mūsų istorijos dalis.

II. Stribų organizavimas

"Stribas", "skrebas", "istrebokas" ir kt. vardai kilo iš rusiško pavadinimo -"istrebitel" - naikintojas. Naikintojų batalionai Sovietų Sąjungoje buvo įkurti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1941m. birželio 25d., NKVD įsakymu Nr.00804, kurį pasirašė Berija. Jis vadinosi "Apie priemones kovojant pafrontėje su priešo desantininkais ir diversantais"¹. Šiame įsakyme išvardijama, kurių respublikų ir sričių rajonuose, apskrityse, miestuose turi būti įkurti 100-200 žmonių naikintojų batalionai. Šiuos batalionus turėjo sudaryti komunistams ištikimi žmonės, mokantys valdyti ginklą. Tarnauti juose reikėjo neatsitraukiant nuo pagrindinio darbo. Vadovauti šiems batalionams turėjo NKVD ar milicijos operatyvininkai. Įkuriamos ir šių batalionų rėmimo grupės, kurių nariai turėjo dirbti informatoriais.

Nors Lietuva vienas tų kraštų, kuriuose turėjo būti įkurti naikintojų batalionai bet vargu ar kas nors reikšmingesnio 1941 metais buvo padaryta, nes frontas per daug greitai ritosi per Lietuvą. Be to, sovietus tuo metu Lietuvoje rėmė nedaug žmonių. Lietuvoje kūrėsi ne naikintojų batalionai, bet sukilėlių prieš okupantus būriai

Rusijos naikintojų batalionai karo metu turėjo keblumų: ryšiai su NKVD, ginkluotė, atlyginimai (naikintojams darbavietėse turėjo būti paliktas vidutinis atlyginimas; darbavietės, matyt, nenorėdavo nedirbantiems mokėti), batalionų komplektavimas ir kt² Rajonuose, į kuriuos sugrįžo sovietų valdžia, nurodoma į batalionus priimti buvusius evakuacijoje raudonuosius partizanus ir tik kai kuriuos pageidaujančius, buvusius vokiečių okupuotose teritorijose, jei šie žmonės yra aiškiai prosovietiškai nusiteikę, Įkurtas SSRS NKVD naikintojų batalionų štabas 1941-1944m. birželio mėn. yra išleidęs 42 įvairaus tipo norminančius dokumentus, apimančius įvairias šių batalionų kūrimo ir veiklos sritis³.

Rusams okupavus dar ne visą Lietuvą, LKP(b) CK 1944m. liepos 24d. priėmė nutarimą, pasirašytą Sniečkaus, kuriame nurodoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose įkurti profesionalių naikintojų batalionus, po 150 žmonių kiekviename, o kiekvienoje apskrityje kurti po batalioną naikintojų, neatitraukiant jų nuo tiesioginio darbo. Nutarime nurodoma, kad istrebitelių batalionus organizuoja ir komplektuoja NKVD ir partijos komitetai, į juos "pritraukiamas" partinis ir komjaunimo aktyvas, NKVD ir Raudonosios armijos kariai, grįžę po sužeidimų, bet galintys tarnauti istrebitelių batalionuose⁴.

1944m. liepos 27d. marionetinės Lietuvos SSR vidaus reikalų komisaras plk. Bartašiūnas išleido 4-ą įsakymą, kuriame pakartoja daugelį CK postulatų, paskiria batalionams vadovybę (apskrityse vadais skiriami NKVD apskričių viršininkai, visos Lietuvos štabo viršininku paskiriamas baltarusis pplk. Eismontas, kuris vėliau, reformavus štabą, tampa MVD BB ("borba s banditizmom") valdybos 1 skyriaus viršininko pavaduotoju ir nurodo, kaip tie batalionai bus materialiai aprūpinami⁵.

1944m gruodžio 3d. priimamas bendras LSSR Sovnarkomo ir LKP(b) CK nutarimas;

Apie naikintojų batalionų sukūrimą Lietuvos SSR valsčiuose

Turint tikslą padėti vietinėms partinėms, sovietinėms organizacijoms ir NKVD organams kovoje su banditizmu ir kitais antisovietiniais elementais, Sovnarkomas ir Lietuvos KP(b) CK nutaria:

1.    Kiekviename Lietuvos SSR valsčiuje sukurti iš patikimo, sovietų valdžiai atsidavusio partinio - sovietinio aktyvo 30-40 žmonių naikintojų būrį be atitraukimo nuo darbo.

2.    Istrebitelių būrių karius apginkluoti trofėjiniais ir paimtais iš banditų ir gyventojų šautuvais ir karabinais. Be to, kiekvienas būrys turi būti apginkluotas vienu kulkosvaidžiu ir reikiamu kiekiu granatų.

3.    Būrių vadais paskirti autoritetingus ir drąsius žmones, gerai žinančius karinius reikalus, iš milicijos apylinkių įgaliotinių, raudonųjų partizanų ir pan. Istrebitelių būriai valsčiuose yra apskričių istrebitelių kariniai padaliniai, pavaldūs ir veikia vadovaujami NKVD organų.

4. Siekiant, kad istrebitelių būriai būtų judresni ir operatyvesni, visi kariai naktį turi būti kareivinėse valsčiaus centre. Dieną, kai jokios operacijos valsčiuje nevykdomos, kariai išsivaikšto po namus, palikdami ginklus istrebitelių būrio pastate, kuris turi būti sustiprintai saugomas.

Išvykoms į operacijas prie istrebitelių būrių organizuoti reikiamo kiekio arklių transporto naktinį budėjimą.

Kituose istrebitelių būrių kūrimo ir panaudojimo klausimuose vadovautis Lietuvos KP(b) CK 44 07 24d. nutarimu.

Lietuvos SSR Sovnarkomo pirmininkas (pas.) Gedvilas
Lietuvos KP(b) CK sekretorius (pas.) Sniečkus⁶.

Šiuo dokumentu baigiama formuoti stribų struktūra, vėliau ją bus bandoma tik tobulinti.

Marionetinės Lietuvos Vidaus reikalų narkomo pavad. plk. Kapralovas 1944m. rugpjūčio mėn. išsiuntinėja raštus NKVD viršininkams, kuriuose detalizuoja įvairius nurodymus dėl batalionų formavimo (nurodoma, kad jie skirstomi į būrius, šie - į skyrius), dėl sudėties (kiekvieną bataliono narį turi tvirtinti KP(b) komitetai), dėl ginkluotės (ginklai — iš vietinių resursų, trofėjiniai, iš gyventojų surinkti ir t.t.), nurodoma, kad ginklai turi būti saugomi centralizuotai⁷.

Apskričių NKVD viršininkai, matyt, turėjo didesnių rūpesčių arba ne taip jau lengvai tie stribynai formavosi, nes 1944m. spalio 17d. Bartašiūnas, jau gavęs valstybės saugumo komisaro laipsnį, rašo grasinantį raštą tiems patiems NKVD apskričių viršininkams, kuriame nurodo, kad apie stribynų organizavimą pranešė tik Švenčionių, Utenos, Ukmergės ir Rokiškio apskr. viršininkai, o apie rėmimo grupių sudarymą pranešė tik Švenčionių skyrius⁸.

Iš tuo metu Maskvos viršininkų rašytų raštų įdomesni yra keli - apie naikintojų batalionų sulaikytų ir sunaikintų žmonių klasifikaciją⁹ ir papulkininkiui Eismontui skirtas raštas apie tris profesionalių stribų batalionus¹⁰. Pirmame rašte tokių — sulaikytinų ir sunaikintinų — išvardijama 17 kategorijų, pradedant vokiečių parašiutininkais, diversantais, šnipais, dezertyrais iš rusų armijos ir baigiant spekuliantais bei maišelninkais. Įdomu, kad žodžio "sunaikintinas" tekste liepiama nerašyti (dėl tokių duomenų įslaptinimo?).

Kaip galima suprasti iš rašto stribų štabo viršininkui Eismontui, Lietuvos marionetinė vyriausybė ir stribų reikale parodė ypatingą uolumą, trijuose miestuose įkurdama profesionalius stribų batalionus (tokių tuo metu niekur kitur nebuvo). Šiame Maskvos viršininkų rašte klausiama, kas juos išlaikys, iš kur bus imamos lėšos. Patariama dėl lėšų kreiptis, pateikiant motyvus, į vidaus reikalų komisarą Beriją. Taigi tokio pavidalo stribų būrius, kokius juos pažino Lietuvos žmonės — ty., profesionalius karinius dalinius, sudarė ne Maskva, bet mūsų kolaborantų valdžia.

Bet profesionaliomis ginkluotomis grupuotėmis visi stribų būriai tapo ne iš karto. Nuo 1945m. pradžios istrebitelių batalionai Lietuvoje CK ir NKVD vadovybės pastangomis bandoma tokiomis grupuotėmis paversti, tai ir padaroma. Okupacinė valdžia dėl efektyvaus partizanų veikimo ir žmonių priešiškumo niekaip negalėjo įsitvirtinti Lietuvoje, ypač kaimų vietovėse. Įvairaus tipo rusų kariuomenės buvo pakankamai, bet okupantai nepažino krašto, nemokėjo kalbos. Lietuvą apvaldyti jiems turėjo padėti iš vietinių išdavikų sudaryti kariniai būriai. Šiose pastangose galima įžvelgti daug ką: ir norą sukiršinti tautą, ir bandymą ištrinti ribas tarp okupantų ir vietinių gyventojų (išorės priešas visuomet lengvai atpažįstamas, daug sunkiau kovoti su vidaus priešu, nes neaišku kas savas, kas priešas), ir norą turėti parankinius karinius dalinius provincijos politrukams ginti (negi kiekvieną kartą, vykdamas į kaimą pyliavų rinkti, priverstinių paskolų pasirašyti, į mitingą suvaryti ar raudonąją gurguolę organizuoti, prašysi kartu siųsti 5-10 kareivių; geriau savų turėti po ranka).

1945 04 30 Bartašiūnas rašte Sniečkui rašo, kad suaktyvėjus partizanams (rusiškai - "bandprojevlenije"), kai kuriose Lietuvos apskrityse jis mano esant reikalinga istrebitelių batalionams valsčiuose įvesti kareivinių režimą, t.y. ir juos padaryti profesionaliais kariniais junginiais".

Tuoj po to į apskritis išsiuntinėjama tokia vyriausybinė telegrama:

Lietuvos KP(b) Apkomų sekretoriams ir Panevėžio, Biržų, Utenos, Ukmergės, Švenčionių NKVD viršininkams

Ryšium su banditinės veiklos suaktyvėjimu iki ypatingo nurodymo istrebitelių batalionams valsčiuose reikės įvesti kareivinių režimą, šių būrių karius aprūpinant maistu iš Narkomtorgo fondų. Nurodymai Norkomtorgui bus duoti.

Padėkite įdirbti žemę istrebitelių batalionų kareiviams, kuriems įvestas kareivinių režimas. Apie įvykdymą praneškite¹².

Po šia telegrama pasirašė A.Sniečkus ir vidaus reikalų liaudies komisaras J.Bartašiūnas. Neįrašyta tikslios datos, tik 1945m. gegužės mėnuo.

Partija ir čekistai bendromis pastangomis lipdė tą prastą, griūvantį stribų junginį. Reikia pasakyti, kad visiems stribams griežtas kareivinių režimas niekada nebuvo įvestas. Tokiam režimui priešinosi patys stribai, kurių nemaža dalis turėjo šeimas ir šiokį tokį ūkį.

CK ir NKVD vadovams nemaža rūpesčių kėlė stribų materialinis aprūpinimas, taip pat gausėjančios žuvusių stribų šeimos. Juo labiau, turint galvoje pokario sovietų skurdą, kortelių sistemą, netvarką. Šiais stribų stiprinimo klausimais 1945 07 24 priimamas Sovnarkomo ir LKP(b) CK nuodugnus nutarimas Nr.l47-S¹³. Stribus nuo 1945m. gegužės mėn. padarius profesionalais, Lietuvos NKVD kovos su partizanais (čekistiškai - banditais; skyrius sutrumpintai buvo vadinamas OOB - "Otdel borbi s banditizmom"; 1947m. perdavus visą kovos su partizanais vadovavimą MGB, analogiškas skyrius buvo vadinamas 2-N) skyriaus viršininkas pplk. Butyrinas 1945 07 16 rašo tokio pat skyriaus, tik sąjunginio, viršininkui Maskvoje gen.ltn. Leontjevui, prašydamas pinigų 5000 stribų išlaikymui¹⁴. Šis neilgai trukus atsakė, kad 600 tūkst. rublių kas mėnesį NKVD skirti negali, nes specialių fondų stribams nėra. Prašyti vadovybės jis negali, nes stribai nėra etatiniai NKVD darbuotojai, o yra vietinės formuotės, išlaikomos neatitraukiant jų nuo pagrindinio darbo. Nurodo, kad latviai savo stribams gavo išlaikymą kreipdamiesi į Maskvą per savo CK, o ukrainiečiai dešimtis tūkstančių savo stribų išlaiko iš vietinių resursų, ką pataria daryti ir Lietuvoje¹⁵. Mūsų marionetės tai ir padarė ir gavo Maskvos pritarimą bei sutikimą.

Be visų kitų reikalų, politrukams neduoda ramybės prastas stribų kovingumas. Norėdami nors kiek reikalus pataisyti, LKP(b) CK biuras 1945 03 23 priima taip pavadintą nutarimą: "Apie Lietuvos SSR naikintojų batalionų kovingumo padidinimą", kurį pasirašė CK sekretorius A.Isačenka. Šiame nutarime yra 9 punktai: gerinti politinį darbą tarp stribų; patikrinti jų sudėtį; neleisti juos naudoti žmonėms, kuriems jie nepavaldūs; skirti valsčių stribams reikiamą vežimų kiekį; aprūpinti žuvusių šeimas; išskirti 1500 porų batų ir 250 kg muilo; neperkelti visų stribų į kareivines, nes nebus kam dirbti jų žemės; išskirti 1000 perrišimo paketų¹⁸.

Tęsiant stribų įforminimą, 1945 09 01 CK ir LKT priima nutarimą Nr.186-S "Apie materialinį naikintojų batalionų aprūpinimą", kurį pasirašė M.Gedvilas ir A.Sniečkus. Jame numatoma aprūpinti atlyginimais ir produktais 11 tūkst. stribų, jų aprūpinimą prilyginant kaimo milicininkų atlyginimams. Nutarimas yra toks:

Sutinkamai su SSRS LKT 1945m. rugpjūčio 22d. nutarimu Nr.2107-544-SS "Apie Lietuvos SSR naikintojų batalionų materialinį aprūpinimą", Lietuvos SSR LKT ir Lietuvos KP(b) CK nutaria:

1.    Istrebitelių bataliono karius prilyginti pagal piniginį ir produktų aprūpinimą Lietuvos SSR eiliniams kaimų milicininkams.

2.    Patvirtinti naikintojų batalionų sudėtį apskrityse nuo 1945m. rugsėjo 1d. pagal priedą Nr. 1.

3.    įgalioti Lietuvos SSR NKVD (drg.Bartašiūnas) pagreitinti gavimą ir išdalijimą po apskritis 11 tūkst. komplektų karinės aprangos liaudies gynėjams¹⁷.

Tą visą energingą veiklą pabaigė tų pačių kontorų tais pat metais ir mėnesį 18d. priimtas nutarimas Nr232-S, kuriame nurodoma naikintojų batalionus vadinti "liaudies gynėjų būriais", o naikintojus - "liaudies gynėjais"¹⁸. Beje, tik Sniečkus ir jo Lietuvos partinė klika buvo tokia jautri "stribo" vardui Visur kitur - Ukrainoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Moldavijoje - kur tik tokie daliniai buvo suformuoti, jie ir toliau vadinosi istrebitelių batalionais.

Dar 1944 12 28 SSSR NKVD įsakė išformuoti LSSR NKVD naikintojų bataliono štabą ir jį perdavė jau minėtam OBB skyriui, kuriame įkuriamas Naikintojų batalionų poskyris¹⁹. 1945 01 09 LSSR vidaus reikalų ministro pavad. Kapralovas paskiria poskyrio darbuotojus. Poskyrio viršininku skiriamas jau minėtas pplk. J.Glazunovas-Eismontas, kuris tampa ir OBB skyriaus viršininko pavaduotoju. Be jo, štabe yra jo pavaduotojas ir 5 vyr. oper-įgaliotiniai²⁰. Apskričių NKVD skyriuose įkuriami specialiai su stribų batalionais dirbančių vyr. operįgaliotinių etatai²¹. Vėliau, nuo 1947m., kai visas vadovavimas karui su partizanais buvo perduotas MGB, stribams 2-N valdyboje vadovavo 12 žmonių, o nuo 1953m., panaikinus MGB, trumpai buvo vadinami MVD.

Taip 1945m. rudenį Lietuvoje baigiami suformuoti iš išdavikų sudaryti kariniai junginiai, kuriuose tarnavusieji gavo neištrinamų "stribo" vardą. Vėliau šių junginių struktūra nebuvo daug keičiama, ir tokia išliko iki 1954m. pabaigos, kai jie buvo išformuoti SSRS MGB 1954m. liepos 19d. nurodymu²². Tačiau, kaip matyti iš KGB 4 valdybos viršininko mjr. Obukausko pažymos, dar ir tų metų lapkričio 30d. tarnavo 320 stribų, kuriuos buvo žadama atleisti iki 1955m. sausio ld.²³ Per tą dešimtmetį stribai tik perėjo, kaip jau buvo minėta, 1947m. iš NKVD (vėliau MVD) OBB skyriaus pavaldumo į MGB 2-N valdybos pavaldumą, o po Stalino mirties vėl trumpai buvo valdomi MVD. Šiek tiek kito stribų štabų sudėtis. LSSR saugumo ministras Jefimovas 1948m. sausio 12d. tvirtina tokią apskrities "liaudies gynėjų" štabo sudėtį: būrio vadu yra MGB apskrities viršininkas, būrio štabo viršininku — apskrities skyriaus vyresnysis operįgaliotinis (jie abu yra "neetatiniai", nes dirba ir savo tiesioginį darbą), du — štabo viršininko pavaduotojai operatyvinei — tarnybinei veiklai ir koviniam bei politiniam pasirengimui, karinio — ūkinio aprūpinimo inspektorius, kadrų inspektorius ir buhalteris - iždininkas²⁴. Atskiriems stribų būriams, kurie po 15-30 žmonių buvo įkurti kiekviename apskrities centre bei valsčiuose, vadovavo (1950 metais) būrio vado pavaduotojas ir skyriaus vadas, kurių galėjo būti ir keli

Be abejo, poveikį stribų formavimui turėjo Sniečkaus 1945 08 31 raštas 535S apkomų sekretoriams, turėjęs grifą "Asmeniškai" (tokį raštą gali atplėšti ir skaityti tik žmogus, kuriam jis skirtas) su prierašu: "Šis laiškas, su juo susipažinus, turi būti grąžintas į Lietuvos KP(b) CK" (taip, deja, buvo dažnai elgiamasi, nes komunistiniai vadai sirgo įtarumo liga). Rašto preambulėje rašoma: 'Turint tikslą greičiau įvykdyti VKP(b) CK nutarimus pačiu artimiausiu laiku laiduojant buožių nacionalistų gaujų likvidavimą respublikoje, Lietuvos KP(b) CK siūlo Jums kartu su NKVD ir NKGB apskrities skyriaus viršininkais tuoj pat sudaryti konkretų banditų grupių likvidavimo apskrityse planą."

Šiame rašte yra 3 skyriai. I skyrius vadinasi "Operatyvinis - čekistinis darbas", jame nurodoma pulti partizanus, naudoti įvairius kovos būdus, kiekvieną partizanų būrį naikinti atskirai, remiantis LKT ir LKP(b) CK 194412 22 nutarimu, iš partizanų šeimų atimti visą žemę ir turtą. III skyrius vadinasi "Apie partinio - politinio darbo stiprinimą".

Antras skyrius vadinasi "Istrebitelių būrių stiprinimas". Jame rašoma:

1.    Sukurti apskrities centre judrų, gerai ginkluotą būrį iš apskrities aktyvo (išbraukta - "iki 100 žmonių" - J.S.).

2.    Stiprinti ir gausinti istrebitelių būrius valsčiuose, ypač pakenktuose banditizmo, remiantis kartu siunčiamu LKP(b) CK biuro ir Lietuvos SSR KT nutarimu.

3.    Sukurti ginkluotas grupes, neįeinančias į istrebitelių būrius, pakenktose banditizmo apylinkėse iš komjaunuolių, apylinkės darbuotojų ir kitų aktyvistų, ypač nukentėjusių nuo banditų rankų, ir aktyviai pritraukti šias grupes išaiškinant ir sutriuškinant banditų grupes.

4.    Aprūpinti ginklais ir istrebitelių būrius, ir vietinį aktyvą.

5.    Esant reikalui, mobilizuoti bet kurios rūšies transportą operacijų vykdymui.

6.    Sustiprinti politinį darbą tarp karių - istrebitelių ir jų kovinį pasirengimą.

7.    Pagerinti materialines - buitines istrebitelių būrių, esančių kareivinių režime, karių sąlygas²⁵.

Tai pakankamai sovietinis dokumentas, kuriame pilna užkeikimų "sustiprinti, pagerinti" ir pan. Įdomus bandymas kurti judrius, manevringus stribų būrius. Tai komunistų, tuo metu dar maniusių, kad iš stribų galima sukurti kovingus būrius, idėja. Kai kur tokie būriai, matyt, buvo sudaryti, tačiau vėliau jie nebeminimi Planas sukurti tokius būrius, iš tikro labai pavojingus dėl savo manevringumo, buvo realizuotas tik po 5-erių metų, bet ne tarp stribų, o MGB vidaus kariuomenėje.

Ilgainiui, matyt, stribų štabų veikla sutriko, nes 1950m. rugsėjo 28d. rajonų MGB skyrių viršininkams rašytame rašte Vilniaus sr. valdybos viršininkas plk. Zacharovas nurodo, kad 8 srities rajonams, kuriuose partizanų buvo daugiausia, stribų vadovavimui turi būti paskirti operatyvininkai iš 2-N skyriaus, atleidžiant jį nuo kitų pareigų, kituose rajonuose stribams vadovaus antraeilininkas operatyvininkas. Operatyvininkui turi padėti kiekviename rajone sukurtas štabas, į kurį, be operatyvininko, įeitų štabo viršininko pavaduotojas ir kadrų inspektorius²⁵.

Iki pat gyvavimo pabaigos stribai iš esmės provincijos politrukų gvardija, buvo glaudžiai susiję su partiniais komitetais. Net tada, kai palaužus ginkluotą pasipriešinimą, jie tapo nereikalingi, jų būrių panaikinimą emvedistai turėjo derinti su sričių ir rajonų partijų komitetais²⁷. Net ne itin reikšmingas stribų pareigybes — būrių politrukus — tvirtino labai aukšti kompartijos organai - LKP(b) CK biuras, o būrių vadų pavaduotojus - apskrities biuras²⁸.

1947 11 14 priimamas LKP(b) CK nutarimas "Apie priemones, stiprinant liaudies gynėjų būrius". Jame nurodoma: 1. Apkomų ir vaikomų sekretoriai ir MGB organai patikrina visus stribus ir jų būrius pilnai sukomplektuoja. Komplektuoja išimtinai iš vietinių gyventojų. 2. Tarp stribų vykdomas politinis masinis darbas. 3. Tarp stribų stiprinamos pirminės komjaunimo organizacijos. 4. Stribynuose įkuriami raudonieji kampeliai. 5. MGB įpareigojama, jog stribai išeitų 96 vai. mokymo programą. Naudoti stribus daugiausia kovai su partizanais. 6. Nuo 1947 10 01 papildomam stribų maitinimui skirti 8 tūkst. sauso davinio "pagal ypatingo sąrašo normas". Duoti vienam stribui duonos 700 g dienai 7. Iš vietinio biudžeto suremontuoti stribams patalpas. 8. Pasiūlyti apkomų sekretoriams ir vykd. komitetų pirmininkams rūpintis žuvusių stribų šeimomis. Skirti joms pagal miesto kainas 500 porų moteriškų batų, 1000 — vyriškų, 5000 m medvilnės audinio, už 15 tūkst. rublių trikotažo ir vilnonių audinių. 9. Sukurti ginkluotas grupes visur, apimant ir kaimus. Jų narių sąrašus tvirtinti apkomuose²⁹.

Vienas iš paskutinių LKP(b) CK biuro nutarimų stribų klausimu buvo priimtas 1952 01 09, jis vadinasi "Apie liaudies gynėjų būrių padėtį". Konstatavus padėtį, kad 50 proc. stribų dalyvauja kovose su partizanais, o kiti saugo įvairios paskirties būstines - savo, MGB, LKP(b) bei kolchozus ir pan., kad trūksta beveik 2 tūkst. stribų, kad stribams niekas nevadovauja, nes daugelis operatyvininkų, skirtų stribams vadovauti neatleidžiami nuo kitų pareigų, kad 115 būrių neturi politrukų, kad 2,5 tūkst stribų komjaunuolių per 1951m. 11 mėnesių įvykdė 748 amoralius poelgius, CK biuras priėmė penkiolikos paragrafų nutarimą, kurio tik keli punktai yra konkretūs, būtent

1. MGB rajoniniai skyriai stribams turi skirti vadus, kurie atleidžiami nuo kitų pareigų. 2. Būriai galutinai sukomplektuojami 3. Likviduojamas stribų neraštingumas. Visi kiti punktai nekonkretūs - "padėti, pakelti, auklėti" ir pan. Nutarimą pasirašė Sniečkus³⁰. Beje, ir šie konkretesni nutarimo punktai niekada nebuvo įvykdyti, nes pokario Lietuvoje kolaborantų stokota, o tie, kurie ėjo tarnauti okupantams, daugiausia buvo mažaraščiai, tokie ir liko.

Stribams iki 1947m. vadovavo NKVD (1946m. pavadinta MVD), vėliau 1947 01 21 įsakymu Nr.0074/0029 pavesta vadovauti MGB³¹. Nuo 1947 03 20 ir ginkluotas sovietinis partinis aktyvas buvo perduotas MGB pavaldumui³². Po Stalino mirties 1953m. MGB buvo panaikinta (KGB įkurta 1954m. kovo mėn.), tuo laikotarpiu stribams vėl vadovavo MVD. MGB sistemoje kovai su partizanais vadovavo 2-N valdyba, kurios 3 skyrius buvo stribų skyriumi Įkūrus 1950m. sritis, sričių MGB valdybose stribams vadovavo treti poskyriai

Nors LKP(b) CK biuro, o ir kitų žinybų, nutarimų, tiesiogiai skirtų stribams, buvo ne tiek daug, bet apie juos buvo kalbama daugelyje nutarimų, kuriuose buvo aptariama politinė padėtis vienoje ar kitoje apskrityje ir kai buvo svarstoma, kaip sekasi kovoti su partizanais ir vadinamuoju buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu. Stribai nepateisino į juos politrukų dėtų vilčių — jie netapo rimta ginkluota jėga. Okupacinį režimą Lietuvoje įtvirtino ne stribai, o įvairių tipų Rusijos reguliari vidaus kariuomenė, nors stribų junginius sukurti ir labai stengtasi

III. Stribų kovos su partizanais

Pagal dokumentus, stribų kovas su partizanais galima suskirstyti į tris etapus. Komunistai rinko stribus kaip savo gvardiją, po ranka esančią ginkluotą jėgą, kuri kaimų vietovėse padėtų įtvirtinti sovietų valdžią ir saugotų juos nuo partizanų. Iš pradžių, t.y. 1944-1945 metais, matyt, buvo manoma, kad stribai pajėgs apsaugoti partorgus bei kitą sovietų valdžią ir su partizanais kovoti. SSRS NKVD kovos su "banditais" vyriausios valdybos viršininkas savo pavaldiniui Lietuvoje, tokio pat skyriaus viršininkui plk. Gusevui 1945 02 28, be kita ko, rašė "Negalima toliau leisti, kad NKVD organų apskričių ir valsčių viršininkai, pasikliaudami kariuomene, praleistų galimybę sunaikinti banditizmą savo nuolat veikiančiomis jėgomis"¹. Jam antrina mažesnio rango čekistai Gen. mjr. Kapralovas, Utenos opersekretoriaus viršininkas 1945 11 14 rašte savo opersekretoriams (vėliau 7 opersekretoriai Lietuvoje buvo įkurti Berijos nurodymu tuoj po okupacijos, norint vadovavimą priartinti prie kovos vietovių; gyvavo iki 1946m. pab.), NKVD apskričių viršininkams rašė "„Žinokite, kad pagrindinis krūvis kovos su banditais kaipo karinės jėgos guls ant liaudies gynėjų būrių"². Toliau tame rašte tęsia, jau iš dalies paneigdamas savo teiginį, kad stribai gali būti pagrindine karine jėga prieš partizanus: "Pastaruoju metu pastebima daug liaudies gynėjų būrių kovotojų bailumo faktų, pabėgimo iš mūšio lauko atvejų..."

Bene geriausiai stribų dalyvavimą kovose su partizanais parodo čekistų pateikti duomenys apie 1945-1947 metais žuvusius stribus³. Nors yra pagrindo įtarti, kad žuvusių stribų nurodoma gerokai mažiau (tai bus aptariama skyriuje "Žuvę stribai"), bet atitinkamai buvo mažinama, reikia manyti, visose žuvusių stribų grupėse vienodai arba apytikriai vienodai Taigi pagal čekistų duomenis, 1945m. žuvo (nušauti ar dingo be žinios) 717 stribų, iš jų 532 (74 proc. žuvo operacijose prieš partizanus, ty. partizanus puolant, o 152 (21 proc.) — partizanams puolant Stribų puolamųjų veiksmų kur kas daugiau negu gynimosi. Tuo tarpu 1946m., pagal čekistų duomenis, žuvo 225 stribai, iš jų 96 žuvo operacijose prieš partizanus, 114 - partizanams puolant Panaši padėtis ir 1947 metais: puolant žuvo 55 stribai ginantis - 51. Iš šių duomenų aiškiai matyti kad po 1945m. įnirtingų puolamųjų kautynių stribai perėjo daugiau į gynybą, o su partizanais kovojo kitos jėgos - okupantų reguliari vidaus ir pasienio kariuomenė.

Kalbant apie partizanų kovas su stribais, problema kiek susiaurėja, nes, pirma, retai kada stribai veikdavo vieni, dažniausiai su kariuomene, antra, jei stribai ir būdavo užpuolami vieni ar patys puldavo, tai žinoma, tuoj pasirodydavo NKVD kariuomenė, nuo 1947m. - MGB karinės pajėgos. Čekistinė kariuomenė atvykdavo mašinomis, susiruošti jai neretai buvo skiriamas tik koks pusvalandis. Kariuomenės daliniai stovėjo beveik kiekviename valsčiuje, tad juos dažniausiai nuo mūšio vietos skyrė 10-15 km, o esant didesniam susirėmimui supuldavo net kelių apskričių daliniai Todėl partizanai mūšyje negalėjo užtrukti ir jokiu būdu negalėjo leistis apsupami. Apsuptų partizanų laukė žūtis, nes apsupties žiedas, vis naują kariuomenę pritraukiant, tankė-davo. Kartais partizanai būdavo apsupami net keliais žiedais. Tuo tarpu partizanus dažniausiai gelbėdavo tik nuosavos kojos. 1944-1945 metais būdavo judrių partizanų būrių, kurie nuolat judėdavo važiuoti ar raiti Tačiau važiuojant ratais ar rogėmis, likdavo labai pastebimi pėdsakai, kuriais lengva būdavo sekti (čekistai sekdavo 10-20, esant reikalui ir daugiau kilometrų). Iki pat partizaninio karo pabaigos pavienius partizanus neretai gelbėdavo naktį palikti ganytis arkliai, kuriais jodami sugebėdavo nuo čekistų pėdsekių šunų atitrūkti

Taigi bet kuris mūšis su stribais visada grėsė pereiti į mūšį su reguliaria vidaus kariuomene, kuri, būdama mobili, bet kurioje vietoje galėjo sutelkti šimtus ir net tūkstančius karių. Tipiškas tokio elgesio pavyzdys, kai 1946 02 25 po įvykusio mūšio Alytaus apskr., Būdos kaime (12 km į rytus nuo Alytaus), kur operatyvinę užduotį atlikdami buvo nukauti partizanų NKVD j.ltn. Kedrinas ir visi 6 jį lydėję stribai. Partizanams ieškoti buvo sutelktos didelės pajėgos - 261 šaulių pulkas ir 113 pasienio būrio 4-os komendantūros kariai Tada partizanams pavyko nuo kariuomenės išsisukti, ir įnirtingos paieškos baigėsi be rezultatų⁴. Bet grįžkime prie bendresnių aptarimų.

Kai 1945m. stribai partizanų buvo gerokai apmaigyti (kaip minėta, net oficialiais duomenimis, žuvo per 700 stribų, ty. kas dešimtas tuo metu stribavęs; kai kuriose apskrityse, pavyzdžiui, Alytaus, žuvo daugiau kaip pusė visų stribavusių), kompartijos viršūnės ir čekistai kitos išeities nematė ir nuo 1946m. vasaros beveik visuose valsčiuose įkūrė okupantų kariuomenės nuolatinius dalinius (1944-1945m. Lietuvoje siautėję 4-ių frontų užnugario NKVD kariuomenė dažnai keisdavo savo dislokavimo vietą, manydami, kad jie savo buvimo vietoje partizanus jau išnaikino). Tuo tarsi pripažino, kad stribai su partizanais nepajėgia kovoti. O juk ir 1945m. su partizanais kovojo anaiptol ne tiek stribai, kiek minėtų 4-ių frontų užnugario kariuomenė, 3-4 pasieniečių pulkai, 4-oji Vetrovo divizija - iš viso per 16 tūkst. sovietinių kareivių. O kur dar milicija, Raudonosios armijos divizijos ir brigados, kurios retkarčiais taip pat būdavo pasitelkiamos kare su partizanais.

Iškalbingi ir net pranašingi žodžiai, kuriuos dar 1945 01 17 savo rašte Tkačenkai (SSRS NKVD-NKGB įgaliotinis Lietuvai, vienas iš baisiausių budelių, klastingas ir žiaurus) išsakė Alytaus opersektoriaus vadovas Rudinas "...Kaip jau parodė pastarųjų dienų praktika, galima su įsitikinimu teigti, kad su šia jėga (ty. stribais — J.S.) sunaikinti esančias gaujas mes nepajėgsime"⁵. Jis prašė kariuomenės dalinių. O juk Alytaus stribai buvo palyginti kovingi.

Taigi 1945m. pabaigoje stribai buvo pasiųsti į rezervą ir saugojo įvairius objektus (savo, MGB, kompartijos ir kt pastatus) bei lydėdavo tarybinį aktyvą išvykose į kaimo vietoves (nors rimtesniam veikėjui vykstant, jį lydėdavo kariuomenė). Vėliau, pradėjus kurti kolchozus, saugojo juos, MTS, kitus ūkinius svetimkūnius Lietuvos kaime.

Vėl daugiau į kovą su partizanais stribai buvo įtraukti tik maždaug nuo 1951m., kai daugelį partizanų būrių jau buvo nusilpninusi ilgametė kova su reguliaria vidaus kariuomene. 1953 01 30 rajkomų sekretoriams ir MGB rajonų poskyrių viršininkams buvo išsiuntinėti raštai, pasirašyti sričių KP sekretorių ir MGB valdybų viršininkų, kurių ištraukas pacituosiu:

Tuose rajonuose, kur gaujos likviduotos, atkrito būtinybė liaudies gynėjų jėgomis saugoti kolchozus, kaimo aktyvą ir kitus objektus /.../ įvertinant tai, sutinkamai su Lietuvos KP CK ir Lietuvos SSR MGB nurodymais, prašome jus:

1. Peržiūrėti klausimą, kaip liaudies gynėjus atlaisvinti nuo kolchozų apsaugos ir rajoninio bei kaimų aktyvo dengimo. Ten, kur operatyvinė padėtis leidžia, atleisti liaudies gynėjus nuo saugojimo bei dengimo ir panaudoti juos aktyviai banditų ir nelegalų paieškai.

Kolchozų saugojimui sukurti ir sustiprinti apsaugą iš pačių kolchozninkų, esant būtinybei, leidus milicijai, juos apginkluoti⁶.

Išvadą, kad 1946-1951 metais stribai menkai dalyvavo kovoje su partizanais, padariau, remdamasis įvairiais dokumentais. Bene iškalbingiausiai tai išsakė tos garsios 4-os divizijos vado pavad. gen. mjr. Pankinas ir 2-M valdybos (vadovavusios kovai prieš partizanus) viršininko pavad. plk. Vaupšasovas pranešime LSSR MGB ministrui Kapralovui, rašytame 1950m., matyt, rugsėjo mėn. (ant dokumento nėra tikslios datos). Šie, vieni iš aukščiausių MGB pareigūnų, tikrinę padėtį daugelyje Lietuvos rajonų, siūlo vykdyti priemones, tarp jų ir tokią: "Turint galvoje tai, kad pastaruoju metu liaudies gynėjų būriai daugiausia naudojami kolchozų saugojimui ir sovietinio partinio aktyvo priedangai, būtina MGB rajonų skyrių viršininkus ir padalinių vadus įgalioti suteikti praktinę pagalbą sudarant savigynos grupes, turint tikslą išlaisvinti liaudies gynėjus ir įtraukti juos į tiesioginę kovą su banditizmu"⁷.

Įdomu, net paradoksalu, kad KGB rajonų poskyriai, 1959m. (t.y. tik 5-eriems metams praėjus po stribų būrių panaikinimo) paprašyti atsiųsti sąrašą su charakteristikomis tų stribų, kurie būtų verti įtraukti į sovietinę lietuvių enciklopediją, net iš 28 rajonų atsakė, kad pas juos nėra kovose pasižymėjusių stribų⁸. Kai kurie dar pridurdavo, kad stribai kovose nedalyvavo, tik saugojo įvairius objektus. Tarp tų rajonų, kurie atsakė, kad vertų pagerbti stribų pas juos nebuvo, buvo kaip tik tokie - Prienų, Alytaus, Kazlų Rūdos, Varėnos, Utenos, Anykščių, - kuriuose pasipriešinimas okupantams buvo ypač stiprus ir kovų netrūko. Bet ten būtent daugiausia kovojo ne stribai, o reguliari NKVD-MGB kariuomenė. Tai kagėbistai gerai žinojo ir todėl taip savo viršininkams parašė. Jie dar nesuvokė, kad remiant klasių kovos teoriją, tuos nevykusius kariautojus stribus reikia kelti, jų nuopelnus išpūsti Visa tai, kas apie stribus anksčiau kalbėta, savo 1948 07 28 rašte MGB apskričių viršininkams patvirtina ir MGB ministras Jefimovas, kuris rašė, kad Alytaus, Marijampolės, Šakių, Panevėžio apskr. stribai yra kovingi, o kitur jie ".„iš esmės jokios kovos su banditizmu neveda ir tik saugo save"⁹.

Naujas posūkis stribų veikloje įvyko, kai 1952 01 09 LKP(b) CK biuras priėmė nutarimą, o po to MGB 1952 03 26 direktyvą Nr21. Šiuose dokumentuose¹⁰ numatoma visokias apsaugos funkcijas stribams sumažinti arba net panaikinti, perduodant kolchozų ir kitų objektų apsaugą patiems kolchozninkams, juos apginkluojant. Numatoma iki minimumo sumažinti ir kitų objektų (MGB pastatų, operatyvinių punktų ir kt.) apsaugą bei sumažinti stribų skaičių lydint sovietinį partinį aktyvą. Taip atlaisvinus stribus nuo įvairių darbų, "Panaudoti juos gaujų paieškai ir jų dalyvių likvidavimui".

Pasirodžius šiems dokumentams, stribai tačiau nepuolė stačia galva į kovą. Matyt, trukdė daug kas - ir pačių stribų įprotis per daug nerizikuoti, pratūnoti už kareivių nugarų, ir jų viršininkų inercija, kuriems buvo patogiau reikalus turėti su daug drausmingesniais kariais, negu su palaida bala buvusiais, gerti ir vogti įgudusiais, bailokais stribais.

Kaip 1952 08 04 rašė LSSR MGB ministro pavad. Počkajus Vilniaus sr. MGB valdybos viršininkui Jakovlevui, po minėto dokumento pasirodymo kai kuriuose rajonuose stribai dar labiau pradėti naudoti apsaugai, o ne kovai, o iš kolchozninkų ginkluoti būriai nesudaromi¹¹.

Tas pats Počkajus tam pačiam Jakovlevui kitame rašte nurodo, kad priimti nutarimai įgyvendinami prastai, kad Vilniaus sr. stribai nuo 1952 0101 iki 08 01 nukovė tik 32 partizanus ir 10 paėmė gyvų, kad kai kuriuose rajonuose - Širvintų, Vievio ir kt nenušautas nė vienas partizanas, kad tik 33-35 proc. stribų net ir po nutarimų priėmimo naudojami tiesioginei kovai Toliau rašoma, kad stribams labai trūksta politrukų ir vadų (jų trūko visą laiką). Dėl blogo politinio - auklėjamojo darbo, pasak Počkajaus, per minėtus 7 mėn. stribai įvykdė 14 nusikaltimų ir 327 kartus amoraliai elgėsi arba sulaužė drausmę¹².

Kai 1952m. rugsėjo mėn. Tauragės ra j. patekę į pasalas žuvo 3 stribai, atsiųsta inspektorių grupė taip pat nustatė, kad Tauragės raj. su partizanais tiesioginėje kovoje dalyvauja tik 30-35 proc. stribų¹³.

Po minėto Počkajaus rašto Jakovlevas surengė Vilniaus sr. stribų patikrinimą, o po jo išsiuntinėjo MGB raj. poskyrių viršininkams raštą, kuriame konstatuojama, kad nurodymai stribus aktyviau panaudoti kovoje su partizanais — nevykdomi Jis rašo, kad daug stribų yra naudojami įvairiems ūkiniams darbams — statybose, pasiuntiniais, arklininkais ir t.t., kad dar saugoma daug kolchozų (Daugų raj. - 13, Ukmergės - 21, Druskininkų - 9 ir it). Todėl, pasak jo, iki 50-60 proc. stribų naudojami saugoti ir ūkiniams darbams, o tikrai kovai mažai kas belieka¹⁴.

Tas pats Jakovlevas Molėtų raj. MGB vadovybei rašo, kad tuo metu — 1952m. rugsėjo mėn. — tik 25-27 proc. to rajono stribų tiesiogiai dalyvauja kovoje su partizanais. Todėl ir rezultatai, pasak Jakovlevo, tokie - 1952m. nušautas vienas partizanas, vienas stribukas irgi žuvo¹⁵.

Kokios priežastys vertė marionetinę Lietuvos valdžią 1951-1952m. prisiminti stribus ir pakeisti įprastą jų veiklos pobūdį, galima tik spėlioti Galėjo tam tikrą vaidmenį vaidinti ir noras parodyti, kad patys lietuviai sovietų valdžią kuria. Aišku tik, kad daugumai partizanų žuvus, nuo 1951m. su jais pajėgė kovoti ir stribai, o partizanų veiklai slopstant, jie vis mažiau galėjo grasinti okupantų įkurtiems ir jų valdžią stiprinantiems svetimkūniams - partorgams, apylinkių ir kolchozų pirmininkams, stribų ir MGB būstinėms, patiems kolchozams ir sovchozams.

Prieš minėtų CK biuro ir MGB vadovybės dokumentų priėmimą vyko intensyvus MGB valdžios susirašinėjimas su įvairaus rango emgebistais, tų susirašinėjimų pagrindinė mintis buvo "liaudies gynėjų būriai sudaryti ir egzistuoja kovai su banditizmu ir nacionalistiniu pogrindžiu"¹⁶.

Nė viename dokumente neaptikau duomenų, kiek per visus 10 metų stribai nukovė partizanų. Įvairiose ataskaitose, rašytose jau po ginkluotų kovų arba joms baigiantis, yra tik tokie bendri teiginiai "daug prisidėjo prie ginkluotų gaujų sutriuškinimo" ir pan. Yra pateikiami tik tam tikro laikotarpio - kelių mėnesių, pusmečio ir pan. duomenys. Taip fragmentiškai mano nuomone, duomenys yra pateikiami todėl, kad stribai savo nuopelnus ataskaitose yra gerokai išpūtę, ir jei jose pateikti duomenys būtų susumuoti, tai ko gero išeitų, kad stribai partizanų nukovė daugiau, negu jų iš viso buvo. Juk giriamasi ir meluojama buvo visose sovietinio laikotarpio ataskaitose. Be to, kadangi stribai operacijose prieš partizanus dažniausiai dalyvaudavo kartu su kariuomene, jie ir bendrus kovos rezultatus prisirašydavo sau. Būdavo dar ir kitaip. Viename rašte Vilniaus sr. MGB valdybos viršininkui plk. Figurinui 2-N valdybos viršininkas Počkajus 1951m. rugsėjo 2d. rašo, kad stribai dalyvaudavo tik suimant žmones, o tai būdavo pateikiama kaip dalyvavimas kovoje su partizanais; suimti besislapstantys, rezervistai ir partizanai rėmėjai pateikiami kaip suimti partizanai¹⁷.

Reikia pasakyti, kad Maskvos čekistai pajuto, jog po 1945m. aršių susirėmimų stribai gerokai nusilpo (be to, mūšiuose neretai žūva drąsiausieji), išsikvėpė, todėl bandė juos reanimuoti 1946 05 29 SSRS vyriausios kovos su partizanais valdybos viršininkas plk. Trofimovas savo pavaldiniams Vilniuje rašė: "Kai kuriose Ukrainos srityse ir Pabaltijo respublikų apskrityse pastebėtas vietinių formuočių karių kovingumo sumažėjimas, trūksta pasipriešinimo banditų antpuoliams ir puolamosios iniciatyvos kovoje su banditizmu.

Tokia padėtis atvedė į tai, kad antisovietinis pogrindis ir jo ginkluotos gaujos pasinaudojo darbo su istrebitelių batalionais trūkumais ir kai kuriose vietovėse aktyviai bando nuginkluoti ir demoralizuoti istrebitelių batalionų karius"¹⁸.

Ginklų be mūšio atidavimo atvejų, matyt, buvo tiek daug, kad SSRS MKVD-MKGB įgaliotinis Lietuvai gen. Itn. Tkačenka savo rašte 1945 12 15 opersektorių viršininkams ir LSSR MKVD prokurorui ir tribunolo pirmininkui nurodė teisti tuos stribus ir ginkluotus aktyvistus, kurie ginklus partizanams atiduos be mūšio¹⁹.

Jau minėtas Utenos opersektoriaus viršininkas gen. mjr. Kapralovas 1945 11 04 rašte NKVD-NKGB apskr. viršininkams rašo grasindamas: "Pastaruoju metu yra daug atvejų, kai liaudies gynėjai, susitikę su banditais, nestoja į mūšį ir išsibėgioja jo nepradėję.

Tuoj pat, kartoju, tuoj pat liaudies gynėjų būrių susirinkimuose išaiškinkite jiems, kad bailumas tolygus išdavystei. Bailiai perduodami teismui" Po to nurodo, kad būtų atiduoti teismui tie stribai, kurie išsilakstė per mūšį prie Salako²⁰.

Padėtį apibendrina 1946 07 27 rašte Bartašiūnas MVD apskričių skyrių viršininkams, išsakydamas, kas įvyko su stribų būriais. Pagal jį: 1. Sumažėjo stribų kovingumas, todėl žlunga operacijos. 2. Nyksta sugebėjimas priešintis partizanų puolimams, todėl daug stribų žūva ir prarandami ginklai. 3. Neturima puolamosios iniciatyvos. 4. Stribuosna įsiskverbė partizanų siųsti žmonės, kurie stribus demoralizuoja, todėl jie taip daug nusikalsta ir diskredituoja MVD organus²¹.

Verta pacituoti vieną iš sovietinių čekistų šulų, vidaus reikalų ministro pavaduotoją gen.ltn. Apolonovą, kuris 194610 14 direktyvoje rašo taip: "Liaudies gynėjų batalionai nepilnai sukomplektuoti ir aktyviose operacijose panaudojami silpnai

Kovinis ir politinis karių pasirengimas vyksta prastai Todėl neretai girtuokliaujama, plėšikaujama ir įvykdomi kiti nusikaltimai"²².

Tačiau Maskvos čekistų vadai manė, kad stribai dar gali sėkmingai kariauti 2-os vyriausios valdybos viršininko pavad. gen. ltn. Jedunovas 1948m. spalio 4d. rašte Vilniaus čekistams rašė, kad reikia "„sustiprinti auklėjamąjį darbą ir drausmę tarp karių, turint tikslą, kad ateinančios žiemos laikotarpiu liaudies gynėjų būriai galėtų būti sėkmingai panaudoti suduodant lemiamą smūgį nacionalistiniam pogrindžiui ir jo ginkluotoms gaujoms"²³. Ir taip kalba generolas, prieš tai stebėjęsis, kad beveik 40 proc. stribų tais metais pasikeitė (išvyti, teisti, išėjo, žuvo)!

Tuo tarpu iš sovietinių pareigūnų pateikiamų duomenų matyti, kad visos okupacinės karinės jėgos turėjo didžiulę jėgų pesvarą. Kaip rašė LSSR prokuroras M.Beliasnikovas VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui, 1946m. birželio mėn. Biržų apskrityje buvo 9 partizanų būriai su 286 žmonėmis, o tų pačių metų sausį jų buvo 236. Per metus buvo nukauti 67 partizanai, gyvų paimta 20. Taigi partizanų padaugėjo 137 žmonėmis. Bet ir šiuo atveju Biržų apskr. prieš vieną partizaną kovojo 11 ginkluotų sovietinių žmonių. Tačiau nurodymas, kad 2/3 ginkluotų pajėgų nuolat tiesiogiai kovotų su partizanais, jo manymu, nevykdomas. "MVD su agentūra turi prastą ryšį. Agentūra reikiamu darbu neaprūpinta. Todėl jis (matyt, MVD - J.S.) nežino, kur yra banditai, kur jie puola ir kur jie nueina"²⁴. Be abejo, pirmieji, kurie nevykdė nurodymų kariauti, buvo stribai, besigūžiantys už kariuomenės pečių ir drąsūs ten, kur galėdavo iš beginklių pasityčioti.

Okupantai bandė padaryti kovingesnę ir sudrausminti stribų kariuomenę. Dar 1945 03 23 LKP(b) CK biuro protokole konstatuotą kad daugelyje valsčių karinio parengimo užsiėmimai su istrebitelių būrių kariais nevykdomi, ir kariai, nežinodami elementariausių taktikos taisyklių, neduoda reikiamų rezultatų kovoje su banditais ir patys turi pernelyg didelius nuostolius"²³.

Siekiant, kad tų nuostolių būtų mažiau, imtasi dvejopų priemonių: sustambinti į kaimo vietoves siunčiamų stribų būriai ir pradėta juos kiek įmanoma mokyti

Toliau minimas Leontjevas, atsiuntęs 1945 07 19 raštą į tas respublikas, kuriose buvo panašių į stribus karinių formuočių. Jame rekomenduoja: 1. Didinti žuvusiųjų populiarumą, aprūpinant žuvusių šeimas pensijomis ir t.t. 2. Perspėti vietinius viršininkus, kad ir jie atsakingi už betiksliai žuvusius stribus ir prarastus ginklus. 3. Sustiprinti teisinę atsakomybę tų, kurie praranda ginklus. 4. Sustiprinti stribynų ir tų vietų, kur saugomi ginklai apsaugą²⁶.

O dar 1945 07 19 LSSR OBB skyr. viršininkas Burylinas savo viršininkui gen. ltn. Leontjevui į Maskvą rašė, kad "turint tikslą išvengti vietinių formuočių karių nereikalingų aukų, Lietuvos SSR NKVD vietose duoti nurodymai — visais atvejais uždrausta į operacijas siųsti nedideles grupes, pasiūlyta siųsti grupėje ne mažiau kaip 15-20 žmonių"²⁷. Tokie nurodymai kartojami ir vėliau.

Jau ne kartą minėtas Kapralovas pavaldžių apskričių NKVD-NKGB skyrių viršininkams išvardija tris partizanų naudotus stribų įviliojimo į spąstus būdus ir liepia mažomis jėgomis partizanų nepersekioti, bet kreiptis pagalbos į NKVD kariuomenės dalinius. Jis rašo, kad partizanai stribus įviliodavo į pasalas, parodę tariamą savo aktyvumą, antra, imituodami norą užpulti miestelius, išviliodavo stribus iš pastatų ir įviliodavo į savo paruoštas pasalas ir, trečia, apšaudę stribus, imituodavo atsitraukimą, o po to apeidavo iš šonų ir apsupdavo²⁸.

Tai, kad į kailį gavę stribai turi kiek galima greičiau pulti ieškoti pagalbos į vidaus kariuomenės dalinius, buvo žinoma ir vykdoma. Bet pati kariuomenė ne visada skubiai susiruošdavo stribų gelbėti Gen. Kapralovo rašte Tkačenkai ir Bartašiūnui yra smulkiai, nurodant valandas, aiškinama situacija, susidariusi 194512 12-13 dienomis, kai judrus Kamarausko vadovaujamas partizanų būrys pasirodė Rimšės apylinkėse (Zarasų apskr.). Šį rogėmis važiuojantį apie 50 partizanų būrį bandė sulaikyti 35 Rimšės stribai bei jiems į pagalbą atskubėję 12 Dūkšto stribų, vadovaujamų šio valsčiaus NKVD viršininko Bandorenkos. Partizanai šį stribų būrį visiškai sunaikino, 137 šaulių pulko 3 bataliono kariai pagelbėti neskubėjo, o atvykę nušovė 2 partizanus, pas kuriuos rado minėto leitenanto dokumentus ir pamanė, kad per apsirikimą nušovė stribus. Sumišę sustojo, o tuo pasinaudoję partizanai atsitraukė. Kapralovas įsakė SMERŠui ištirti įvykius²⁹.

Vienas grandioziškiausių ir, ko gero, sėkmingiausių bandymų, siekiant įvesti tvarką stribų būriuose, buvo paties maršalo L.Berijos leidimas visų stribų būriams, išsidėsčiusiems valsčiuose, paskirti vadovauti 4-os šaulių divizijos seržantus³⁰ (tuo metu rusų armijoje tarnauta 5-6 metus, todėl seržantai buvo stiprūs vyrai, ypač tokios galvažudiškos divizijos, į kurią kariai būdavo specialiai atrenkami). Iš pradžių jie į stribų būrius buvo nusiųsti tik mėnesiui — iki 1945m pabaigos, vėliau jų buvimas stribų būrių vadais buvo pratęstas iki 1946m. liepos mėn. Jie turėjo: a) išmokyti stribus, kaip parengti ir vykdyti partizanų likvidavimo planus; b) įvesti tvarką ir drausmę, išugdyti stribuose atsidavimą partijai ir vyriausybei; c) parengti vietoj savęs būrių ir skyrių vadus. Dar prieš tai buvo parengti stribų mokymo planai, kuriuose buvo numatoma išmokyti stribus, kaip naudotis įvairiais ginklais, kovos su partizanais taktikos bei kaip budėti ir lydėti suimtuosius. Tematinis stribų parengimo planas, patvirtintas Tkačenkos 1945m. spalio mėn., galiojo dar ir 1946m. 10 mėn., kai apie šį planą rašė 4-os divizijos štabo viršininkas Klimovas. Siame plane numatomos tokios stribų užduotys: mokėti ryžtingai kovoti su banditizmu, ty. su partizanais, garantuoti normalias partinių - sovietinių organų darbo sąlygas. Kad tai būtų pasiekta, skirti tokie užsiėmimai:

1.    Politinis pasirengimas    -    16    val,

2.    Taktinis    -    50    val.,

3.    Šaudymas    -    50    val.,

4.    Rikiuotė    -    14    val.,

5.    Dalinių tarnybos    statutas -    8    val.,

6.    Rezervas    -    8    val,

Iš viso    -    146 val.

Taktinis pasirengimas buvo toks:

1    tema -    Karys stebėtojas;

2    -    Karys puolant;

3    -    Karys ginantis;

4    -    Kario veiksmai sekrete, pasaloje, užtvaroje;

5    -    Patrulių tarnyba žvalgyboje;

6    -    Šaulių skyrius puolant;

7    - Šaulių skyrius žvalgyboje miške, gyvenvietėje;

8    -    Žygis ir jo apsauga laukiant mūšio;

9    -    Šaulių skyrius pasaloje, sekrete;

10    -    Gaudynių organizacija gyvenvietėje;

11    -    Apsaugos tarnyba, šaulių skyrius, karių būrys apsaugoje.

Iš šaudymo buvo mokomasi: išardyti šautuvą, kulkosvaidį, pažinti granatas, TT ir naganą, pistoletą — kulkosvaidį. Reikėjo šaudyti iš šautuvo, automato, kulkosvaidžio gulint, stačiomis, neprisitaikius³¹.

Reikia manyti, kad per gerus pusę metų tie seržantai šiek tiek aplaužė stribus, bet jiems išvykus, matyt, daug kas grįžo į senas vėžes. Maskva kartkartėmis primena, ką reikia daryti, norint, kad stribai būtų tvarkingi ir kovingi³². Bet iš 1953m. vasario mėn. LSSR MGB ministro gen. mjr. Kondratovo pasirašyto rašto visų sričių MGB valdybų viršininkams matyti, kad bėdos liko tos pačios — naujai į stribus atėję tokie pat beraščiai ir prastai paruošti, ir nėra kam juos mokyti - mokėsi iš savo klaidų³³.

Prastai šaudė. Net 1951m., kai jau buvo galima gerai pasitreniruoti, Dūkšto būryje iš 60 stribų 32 neįvykdė šaudymo normatyvų, Druskininkų — iš 77 neįvykdė 26, Kavarske - iš 72 neįvykdė 24 ir t.t³⁴

Stribai prieš partizanus kai kurias operacijas rengdavo vieni, ypač 1945m.,' bet dažniausiai kartu su vidaus kariuomene. Jie dalyvaudavo, ypač gausiai vėliau, nuo 1950m., miško šukavimuose, šiose operacijose dažniausiai būdami ne šukuojančiųjų mišką linijose (ten buvo pavojingiausia, nes buvo didesnė tikimybė susidurti su partizanais), o aplink šukuojamą rajoną išsidėsčiusiose užkardose, neleisdami partizanams išeiti iš apsupto šukuojamo rajono. Kai dvi paras 1951 02 02-03d., Šakių raj. gen. Pankinui vadovaujant, jungtinis 880 žmonių būrys ieškojo Tauro apygardos štabo, tarp tų 34, 298 ir 353 šaulių pulko (šp) karių buvo ir 150 stribų³⁵.1951 06 11 Simno apyl. be rezultatų pasibaigusioje operacijoje ieškant Mindaugo grupės partizanų, be 34 šp. 225 karių ir 30 pasieniečių, dalyvavo ir 100 stribų³⁶. Kai 1951 05 31 Alytaus MGB pastangomis eilinį kartą tris paras buvo kratomas partizanų pamėgtas Punios šilas, tarp 1195 baudėjų buvo ir 200 stribų³⁷.1951 06 05, kai 34 šp. 850 karių vykdė operacijas Skeicėnų (?) miške, ieškodami Geležinio Vilko partizanų grupės, jiems padėjo ir 100 Alytaus ir Daugų rajonų stribų³⁸.

Bet buvo nemažai operacijų (stambaus masto karinių veiksmų, kuriuose dalyvaudavo šimtai ir net tūkstančiai karių), vykdomų vien kariuomenės. Ir tose, kuriose dalyvaudavo stribai, kaip ir minėtose, jie sudarydavo maždaug 15-20 proc. karių. Toks, mano manymu, ir buvo stribų įnašas į okupacinių jėgų karą prieš partizanus.

Be tų masinių operacijų, stribai vieni, bet vėlgi dažniau su kariuomene, dalyvaudavo RPG (razvedivatelnaja poiskovaja grupa — žvalgybinė paieškų grupė), patruliuodami numanomuose partizanų judėjimo keliuose. Įrengdavo sekretus vėlgi numanomose partizanų pasirodymo vietose, kur paslapčia tykodavo, laukdami pasirodant partizanų. Gavę iš operatyvininkų (kurie šiuos duomenis surinkdavo iš agentų, per tardymus ir tt) tikslesnių duomenų apie partizanus, paprastai prie tų namų, kur buvo laukiama ateinant partizanų, surengdavo pasalas.

Nuo 1951m. iš stribų bandoma organizuoti kiek galima daugiau ČVG (čekistko voiskovaja grupa — čekistinė-karinė grupė — daug operatyvinių duomenų gaunanti grupė, veikianti prieš konkretų partizanų būrį; šių grupių nariai iš operatyvininkų gaudavo įvairius duomenis apie konkretaus partizanų būrio narius - apie jų charakterį, išvaizdą, ryšius ir t.t.). 1951 06 02 ataskaitoje Kapralovas rašė, kad jau įkurta 200 vien iš stribų sudarytų ČVG, kuriose buvo 2212 stribų³⁹. Iš viso tuo metu stribavo beveik 6 tūkst. žmonių.

Kaip jau minėta, po 1945m. įnirtingų mūšių stribai daugiausia saugojo MGB, partijos ir savo būstines, kai kurias valsčių įstaigas, lydėdavo žemesnio rango valdininkus ir partiečius jų kelionėse į kaimus rinkti mokesčių ir duoklių, paskolų, vėliau versti stoti į kolchozus. Įkūrus kolchozus, saugojo juos. Entuziastingai dalyvaudavo darant kratas ir tremiant. Trėmimai jiems buvo aukso kasyklos.

Vienoje sovietų ginkluotų junginių veiklos srityje stribai pirmavo. Vykstant rinkimams, jie sudarydavo rinkiminių apylinkių apsaugos branduolį. 1951m. žiemą, vykstant rinkimams į LSSR Aukščiausiąją tarybą, 1952m. rinkiminių apylinkių apsaugai buvo sutelkta per 13 tūkst ginkluota apsauga, iš jų 2 ir 4 šaulių divizijos skyrė 2286 (dar 1800 rezervui ir paieškų grupėms), Kauno milicijos mokykla - 350, Vilniaus MVD karininkų mokykla - 247, milicija — 903, pasieniečiai — 161, ginkluotas aktyvas — 2017, o stribai — net 5224 žmones⁴⁰. Aktyviai stribai reiškėsi ir pirmuose pokaryje sovietų rinkimuose, įvykusiuose 1946 02 10, t.y. rinkimuose į Aukščiausią tarybą. Tada ypač aštriai buvo konfliktuojama tarp partizanų bei juos palaikančių daugumos Lietuvos gyventojų ir okupantų bei tuo laiku dar negausių kolaborantų. Tuose rinkimuose saugojo rinkimines būstines, patruliavo, lydėjo urnas ir t.t 18 tūkst. karių, iš jų 6,4 tūkst stribų⁴¹. Panašus stribų įnašas buvo ir į kitų sovietinių rinkimų apsaugą.

Daugiausia stribų 19454946m. žūdavo partizanams atakuojant valsčių centrus ir surengus stribams pasalas. Bartašiūnas 1945 02 16 rašte NKVD viršininkams išvardija 5 atvejus, nors mini, kad jų buvo ir daugiau, kai partizanai buvo užėmę miestelius⁴² - Eišiškes (tai padarė lenkų AK kariai), Grinkiškį Kėdainių apskr., Panemunėlį Rokiškio apskr., Dieveniškes Vilniaus apskr. ir Miroslavą Alytaus apskr. Kai kuriuos miestelius užėmę partizanai tik nuginkluodavo miliciją bei rusų karius, o kai kur - Miroslave, kurį apie 100 partizanų užėmė 1945 0212, prieš tai nutraukė telefono ryšį. Apsupę NKVD būstinę ir dengiami kulkosvaidžių ugnimi, įsiveržė į įstaigas ir aktyvistų būstines, paėmė ir sušaudė 12 stribų, 2 milicininkus ir 3 aktyvistus. 1944 07 21,2 val. nakties, 30-35 partizanų būrys buvo užėmęs Ž.Naumiestį, laikė jį užėmę 2 val., sunaikino valsčiaus dokumentus⁴³.

Net ir nedidelės partizanų jėgos, turėdamos žvalgybinius duomenis, sugebėdavo užimti valsčių centrus. Bartašiūnas 1945 08 11 rašte apskričių NKVD viršininkams nusako, kaip 15 partizanų 1945 08 03 užėmė Vilkaviškio apskr. Keturvalakių miestelį. Užpuolimo metu enkavedistai repetavo valsčiaus salėje, stribai buvo išėję savo sklypelių dirbti. Enkavedistai, apšaudyti partizanų, išsibėgiojo ir pasislėpė įvairiose vietose. Partizanai paėmė ginklus, įvairių įstaigų dokumentus. Sušaukė gyventojų mitingą. Nušovė iš darbų grįžtančius 3 stribus ir sėkmingai pasitraukė. Enkavedistai, taip gėdingai išsibėgioję, atiduoti Karo tribunolui. Įsakyta visiems enkavedistams, kur beeitų, su savimi turėti ginklus, NKVD būstines saugoti ištisą parą, saugoti ir valsčių centrus⁴⁴. 19444945m. partizanai yra puolę ir užėmę kelias dešimtis valsčių centrų. Ypač aktyvūs buvo Dzūkijos partizanai, kurie kai kuriuos miestelius puolė po kelis kartus.

Didesni partizanų junginiai puldavo ir didelius miestus, ypač okupacijos pradžioje, dar karui vykstant, kai sovietai Lietuvoje negalėjo pakankamai daug kariuomenės laikyti, o partizanai laikėsi didesniais junginiais. Bene žymiausias buvo Biržų puolimas, kai 194410 26 400 partizanų būrys, užpuolęs miestą, išlaisvino 75 suimtuosius⁴⁵.

VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininkui Suslovui 1945 0613 rašytame paaiškinamajame rašte LSSR NKVD komisaro pavad. Sokolovskis aprašo du partizanų puolimus, kai birželio 3d. Krinicko būrio partizanai užėmė Saldutiškį (Švenčionių apskr.), o birželio 8 naktį 50-60 partizanų puolė ir užėmė Seredžių (Kauno apskr.). Ir vienu, ir kitu atveju buvo nukirpti telefono laidai Saldutiškio NKVD būstinė nebuvo užimta, tik apsupta ir blokuota, o tuo metu įvairiose įstaigose buvo naikinami arba paimami dokumentai bei maisto produktai Seredžiuje užėmę stribų bendrabutį, nušovę 12, sužeidę 1. Prie nušautų stribų paliko tokio turinio raštelį: "Dėmesio! Jie žuvo išdavikų mirtimi todėl, kad išdavė savo brolius ir savo tautą. Jei kas iš jų ir liko gyvas, tai tegul negalvoja tęsti savo išdavikišką darbą, todėl, kad juos stebi ir stebės. Visi gaus pagal nuopelnus. Plepiai įsidėmėkite, kad už kiekvieną išduotą lietuvių tautos paslaptį būsite griežtai nubausti. Judrus naikintojų batalionas"⁴⁶ (versta iš rusų kalbos).

Ypatingai ilgai miestelius partizanai puldinėjo Žemaitijoje. Nemuno būrio partizanai 1948 06 07-08 dienomis įsiveržė į Veiviržėnų miestelį, nukovė 4 stribus ir 3 sužeidė, vieną išsivedė. Atakavo stribų būstinę. Dar net 1950m. du kartus - vasario ir gegužės mėnesiais partizanai atakavo Endriejavo miestelį⁴⁷.

Apie tuos atvejus, kai partizanai įviliodavo stribus į pasalas, 1946 07 27 rašė Bartašiūnas savo pavaldiniams apskrityse. Aprašė 4 atvejus, kai stribai turėjo didelių nuostolių. Visi panašūs - partizanai laukdavo stribų pasaloje, žinodami, kad tie atvyks, išgirdę, jog partizanai nušovė jų agentą ar kolaboruojantį pareigūną. Daugiausia stribų - net 19 žuvo ties Šumsku, Marijampolės apskr., kai partizanai nušovę sovietinį aktyvistą apylinkės pirmininką ir valstietę (matyt, agentę), apie tai pasiuntė pranešti į valsčių, o patys įrengė pasalas visiškai atviroje vietoje. Iš 23 operatyvinės grupės žmonių, kuriai vadovavo ir pats žuvo valsčiaus MVD viršininkas vyr. ltn. Subotinas, išsigelbėjo tik 4 ⁴⁸.

Apie vieną iš pasalų, kai buvo paklota daug stribų (nenurodoma kiek), rašo Kapralovas. Tai įvyko Ukmergės apskr., prie Misilių kaimo, matyt 1945m. rugpjūčio mėn., kai nušovę "tris sovietiškai nusiteikusius žmones", kas čekistų kalba dažniausiai reiškia agentus, leido apie tai pranešti į valsčių ir pasaloje palaukė atskubančių stribų, vadovaujamų milicijos viršininko⁴⁹.

Daug stribų ir aktyvistų žuvo Panevėžio apskr., Pumpėnų valsč.,prie Padajūnų kaimo, įvilioti į pasalą, kur išbėgiojo net neiššovę šūvio, išmetę ginklus. Žuvo 15. Šiame užpuolime partizanai nušovė valsčiaus pirmininką, jo pavaduotoją, paėmė 1 kulkosvaidį, 12 šautuvų, po du automatus ir pistoletus. Šis įvykis buvo labai reikšmingas, parodė visišką stribų suirimą, į įvykio vietą net atvyko du SSRS vidaus reikalų ministro Berijos pavaduotojai — gen. plk. Apolonovas ir gen. Itn. Riasnojus, tuo metu, matyt, buvę Lietuvoje. O po kelių dienų Pumpėnų valsč. buvo surengtas kaimų ir miškų siautimas didžiulėmis kariuomenės jėgomis⁵⁰.

A.Ramanauskas-Vanagas taip pat aprašo vieną 1945m. mūšį ties Nemunaičiu, kai, įvilioti į pasalas, žuvo 12 stribų, o partizanų — nė vieno⁵¹.

Įviliojimas į pasalas tęsėsi per visą partizaninį karą. 1948 08 31 stribai gavo pranešimą (Kupiškio apskr., Geležių valsč.), kad partizanai iš vieno žmogaus išsivedė karvę. Paėmęs 7 stribus, operįgaliotinis V.Ulžupis, eidamas vedamos karvės pėdomis, tarp Daukšėnų ir Miškoliškio kaimų pateko į pusračiu partizanų surengtą pasalą. Gyvas liko tik vienas sužeistas stribas⁵².

Po pasalų aprašymo minėtame Bartašiūno rašte nurodoma atiduoti teismui tuos stribus ir aktyvistus, kurie be pasipriešinimo išmėtys ginklus. Patariama siųsti į įvykio vietą pagrindiniu keliu tik dalį stribų, kiti turėtų eiti šalia, ir pirmuosius užpuolus, pulti partizanus iš užnugario. Patariama geriau planuoti operacijas.

Bartašiūnas 1946 09 18 rašte apskričių viršininkams, be kita ko, rašo, kad dėl stribų bailumo partizanai juos vis aktyviau puola ir kad 1946m. rugpjūčio mėn. partizanai Lietuvoje 10 kartų puolė stribus, 9 jų nušovė, 2 sužeidė, paėmė 1 kulkosvaidį ir automatą, 6 šautuvus ir 2 pistoletus⁵³.

Vėliau, po 1944-1946m., stribai dažniausiai žūdavo atsitiktinai, lydėdami kokį nors sovietinį viršininkėlį ar politruką, susidūrę su partizanais. Partizanai, ne visada kliudė kariuomenę, nevengdavo susipliekti su stribais. Stribai už aktyvų dalyvavimą tremiant, išreikalaujant dažnai nepakeliamas pyliavas, jėga kuriant kolchozus bei darkant partizanų lavonus, buvo tiek įsipykę, kad partizanams atrodydavo negalima jų paleisti nenubaudus.

Labai įsipykdavo stribai ir jų lydimi įvairaus rango viršininkėliai su paskolų pasirašymu ir jų išreikalavimu. Kur tik galėdami, partizanai bandydavo jiems pastoti kelią, bene dažniausiai tai įvykdavo Dzūkijoje. 1948 05 08 Staniuliškių kaime (8 km nuo Alytaus) partizanai iš pasalų apšaudė stribus, vykstančius rinkti valstybines paskolos. Nukovė 9, tarp jų MGB leitenantą, 7 stribus ir vežėją⁵⁴ (šie nekalti žmonės dažnai žūdavo per tokius susišaudymus ir jų auka gula ant sovietų sąžinės). Varėnos apskrityje, Barkelių kaime, 1948 05 07 iš pasalos apšaudant dvi sovietinio — partinio aktyvo, vykusio rinkti paskolų, mašinas, nukauti 9, sužeista 10. Tarp nukautų - du partijos instruktoriai, vienas komjaunimo, MGB įgaliotinis Astrachancevas ir kt.⁵⁵

Nors tai ir peržengia nagrinėjamą temą, noriu bent keliais sakiniais paminėti vieną ryškiausių partizanų darbų. Savo kova jie sulaikė Lietuvos sovietinimą, jų darbų ir pasiaukojimo prisiminimas žmonėse per visą sovietmetį žadino ir viltį, ir ryžtą. Vienas vertingiausių darbų - rusų kolonistų išrūkymas iš Lietuvos kaimų - turėjo dideles pasekmes. Jei mes turime kad ir sunykusį, bet lietuvišką kaimą, už tai daugiausia turime dėkoti partizanams. Mat rusai į ištremtų ar suimtų žmonių sodybas buvo pradėję kompaktiškai kelti rusų kolonistus, juos apginkluodavo ir įkurdavo kolchozą. Vieną tokį 35 ginkluotų rusų kolonistų "išmušimą" iš Vilkaviškio apskr., Pilviškių valsč., Aušrutų kaimo plačiai aprašo J.Daumantas-Lukša knygoje "Partizanai"⁵⁶. Panašių partizanų akcijų buvo ir Lazdijų apskr, Panevėžio apskr. Troškūnų sovchoze ir kitur. Latvijoje ir Estijoje, kur partizanų nedaug tebuvo, rusų kolonistai kaimuose tvirtai įsėdo.

Po įvairių smūgių stribams 1947 08 26 LSSR MGB nurodymu 3/S-439 buvo uždrausta į operatyvines užduotis siųsti stribus be karininko operatyvininko. Bet kaip matyti iš 1948 09 08 gen. mjr. Kapralovo rašto MGB apskr. viršininkams, šis nurodymas ne visada buvo vykdomas⁵⁷.

Stribų gąsdinimas, kad jie už bailumą bus atiduoti Karo tribunolui, nebuvo vien tušti žodžiai. Kapralovas 1948 01 08 rašte nurodo, kad stribai Leičiūnas ir Bielinis už bailumą, parodytą partizanams puolant Vaškių miestelį (Pasvalio apskr.), atiduoti Karo tribunolui. (Vaškių miestelį partizanai puolė 1947m. lapkričio 28 naktį. Paėmė beveik 100 tūkst. Rb, sudegino valsčiaus dokumentus. Puolimo metu miestelyje patruliavęs stribas Leičiūnas numetė šautuvą, nusiplėšė komjaunimo ženklelį ir pasislėpė pas pažįstamą, o Bielinis pabėgo iš miestelio⁵⁸.) Įdomi šio generolo čekisto formuluotė; "..Bailumas yra lietuvių liaudies išdavystė"⁵⁹.

Kai kurių rajonų pateiktuose sąrašuose tarp žuvusių stribų yra nurodomas vienas — du, kurie žuvo susidūrus su kariuomene. Apie šiuos susidūrimus rašoma keliuose dokumentuose⁶⁰. Tik sovietine biurokratija, nepaisant net savų žmonių aukų, galima paaiškinti tai, kad vien 1950m. visoje Lietuvoje buvo įvesti visoms sovietų ginkluotoms jėgoms bendri atpažinimo ženklai dienai ir nakčiai (dieną - tam tikra rankų, kūno ir ginklų padėtis, naktį - įvairios raketos). Iki tol šmirinėjantiems po kaimus kariškiams su stribais tekdavo ir apsikulti, kartais ir gana skaudžiai Beje, vienas vyriškiausių stribų mūšių įvyko 1945m. rudenį, kai panemunėje Ricierių kaime Leipalingio stribai per apsirikimą susišaudė su dalinio kareiviais. Tada stribai nušovė 16 rusų, o jų pačių žuvo du ir su jais buvęs prokuroras⁶¹. Šį mūšį ties Ricieriais partizanas A.Suraučius-Tauras savo atsiminimuose aprašo kiek kitaip. Rusų kareiviai užpuolė stribus, palaikę juos partizanais (prieš tai dieną vyko mūšis). Stribai įsitvirtino keliose sodybose už akmeninių tvorų ir, pagal Suraučių, nors vėliau, jau mūšio eigoje suprato, kad juos puola rusai, t.y. savi, bet, matyt, manydami, kad jiems rusai neatleis už tai, kad daug jau jų buvo pakloję, kovėsi iki paskutiniųjų ir tik keli liko gyvi. Rusų nukovę daug⁶².

Bet ir įvedus atpažinimo ženklus, stribai su rusų kariuomene apsišaudydavo, žūdavo vienas kitas stribas. Taip 1951 02 21 Smėlių raj., Mišniūnų kaime, susišaudė kariuomenės ČVG su stribų RPG, žuvo vienas stribas⁶³. Tais pat metais liepos 8d. Vežančių (?) kaime (8km į R nuo Daugų) susidūrė Daugų stribai su 34 šp. 7 sk. kariais. Per susišaudymą taip pat žuvo vienas stribas⁶⁴.

Apskritai vertinant stribų kovingumą kaip gana prastą, nereikia tačiau manyti, kad jie visi vien plėšti ir girtuokliauti tesugebėjo. Tarp jų pasitaikydavo ir stipresnių asmenybių, kurios sugebėdavo neprastai kariauti Yra keletas dokumentų, iš kurių matyti, kad ne tik atskiri stribai bet ir jų grupės Alytaus, Kavarsko, Pandėlio ir kt. rajonuose "drąsiai ir sėkmingai" kariavo su partizanais⁶⁵. Beje, tai dažniausiai būdavo jau po 1951m, kai daugelis partizanų jau buvo žuvę kovose su kariuomene.

Partizanai ne kartą yra kreipęsi į stribus, ragindami mesti savo šunišką darbą. Kartais tik kreipimaisi ir paveikdavo. Įdomu, kad net 1952m. gegužės mėa gen. Kondratovas, pasirodžius Žemaičių apygardos partizanų proklamacijoms, kuriose grasinama tiems, kas stos į stribus, rašo raštą MGB sričių valdybų viršininkams, kuriame nurodo, kaip reikėtų apsaugoti stribus. Tarp tų nurodymų yra ir tokie paslapčiomis apginkluoti kaimo vietovėse gyvenančių stribų šeimas, namus aplankyti stribams leisti tik dieną ir tik su ginklu, neleisti stribų į kaimus su reikalais po vieną naktį ir t.t⁶⁶

Stribai pavojingi buvo ne tiek kaip kariai, o kaip tam tikra šnipelių atmaina. Dauguma jų, būdami vietiniai gyventojai, per savo žmonas, vaikus, gimines surinkdavo įvairias žinias, vertėjaudavo tardant, apklausinėjant gyventojus, buvo vedliais kariuomenei. Savo prastą kovingumą dažnai kompensuodavo žiaurumu.

Šaltiniai

I    skyrius

1.  LVOA. F.1771. Ap.9. B.269. L73-74.

2.    VSKA. F3. B.1739/3. L99

3.    Daumantas J. Partizanai. V.1990. P.77

II    skyrius

1.  VSKA. F3. B.21/1 Ll-2

2.    Ten pat F3. B.21/1 L.7, 23, 29, 24, 45

3.    Ten pat L2

4.    Ten pat B21/2 L7.

5.    Ten pat L28.

6.    LVOA. F.1771 B.190/5. L149.

7.    VSKA. F.3. B21/2 L5. '

8.    Ten pat L22

9.    Ten pat B21/1 L55.

10.    Ten pat L101

11.    Ten pat B.16/55. L91

12.    LVOA F.1771. B.8/177. L23.

13.    VSKA F3. B.21/3. L.120-125.

14.    Ten pat L109.

15.    Ten pat L.147-148.

16.    LVOA. F.1771. B.190/3. L15.

17.    Ten pat L75.

18.    VSKA. F3. B.21/3. L113.

19.    Ten pat L56.

20.    Ten pat L208.

21.    Ten pat B21/2 L64.

22.    Ten pat F.15. B.1739/3. L 26.

23. Ten pat F3. B.55/3. L254.

24. Ten pat B32/1 L16.

25.    LVOA F.1771. B.8/177. L79.

26.    VSKA. F.16. B.41/1 L38.

27.    Ten pat B.41/2 L68.

28.    Ten pat F3. B.21/2 L15L

29.    LVOA. F.1771 B.190/5. L170.

30.    Ten pat B.190/8. L.143-150.

31.    VSKA. F3. B30/1 L39.

32.    Ten pat L35.

III skyrius

1 VSKA. F3. B.21/1 L134.

2.    Ten pat F.18. B.4/5. L203.

3.    Ten pat F3. B.41/135. L6.

4.    Ten pat B.7/152 L81

5.    Ten pat B.7/11. T.l L13.

6.    Ten pat F.16. B.41/7. L35-36.

7.    Ten pat F3. B.41/92 L88.

8. Ten pat B.1739/4.

9. Ten pat B32/1 L.64.

10.    Ten pat F.16. B.41/2 L.74, 122

11.    Ten pat L.122 

12.  Ten pat L138.

13.    Ten pat L158.

14.    Ten pat L.160-164.

15.    Ten pat L144.

16.    Ten pat B.41/L L86, 165, 194.

17.    Ten pat L199.

18.    Ten pat F3. B.21/1 L148.

19.    Ten pat F.18. B3/122 L.191

20.    Ten pat B.4/5. L219.

21.    Ten pat F3. B.21/2 L153.

22.    Ten pat L192

23.    Ten pat B32/1 L69.

24.    LVOA. F.1771. B.9/260. L99.

25.    VSKA. F3. B21/2 L73.

26.    Ten pat B21/1. L.155.

27.    Ten pat B21/2 L98.

28.    Ten pat F.18. B.4/5. L271

29.    Ten pat B.4/3.

30.    Ten pat F3. B21/2. L127, 151.

31.    LVOA. F.1771. B.9/594. L69-70.

32.    VSKA. F3. B.21/1. L155.

33.    Ten pat F.16. B.41/7. L.44.

34.    Ten pat B.41/2. L3L

35.    Ten pat F3. B.47/7. T.L L67.

36.    Ten pat T2. L.18.

37.    Ten pat T.l. L.332.

38.    Ten pat T2. L6.

39.    Ten pat B.56/1. L.159.

40. Ten pat B.47/7. T.L L103.

41.    Ten pat F.6. B.2/21 L154.

42.    Ten pat F3. B21/2 L46.

43.    LVOA. F.1771. B.9/26L L9.

44.    VSKA. F3. B.21/2 L103.

45. Ten pat B.7/144. L43.

46. Ten pat B.16/54. L.176177.

47.    LKA. Nr.7. P.51-52

48.    VSKA. F3. B.21/2 L.158-160.

49.    Ten pat F.18. B.4/5. L8.

50.    Ten pat F3. B.16/70. L.184-185.

51.    Ramanauskas A.-Vanagas. Daugel krito sūnų.. V.1992 P29-30.

52.    VSKA. F3. B32/L L72

53.    Ten pat B21/2. L.188.

54.    Ten pat B.41/135. L175.

55.    Ten pat L177.

56.    Daumantas J. Partizanai. V.1990. P352-356.

57.    VSKA. F3. B32/L L5L

58.    Ten pat L9.

59.    Ten pat L.8.

60.    Ten pat. B21/2 L140.; B32/L L40.

61.    Ten pat. F.6. B.163/7. L183.

62.    LKA. Nr.5. P.10L

63.    VSKA. F3. B.47/7. T.L L.186.

64.    Ten pat. T2. L90.

65.    Ten pat B21/2 L140.; B32/L L40.

66.    Ten pat F.16. B.41/2 L105.

Stribų ir rėmimo grupių narių skaičius 1946 07 01, jų ginkluotė

Lentelės tęsinys

F.3. B21/3. L41

• Ankstesnis
• Sekantis