BALTO RŪKO SKRAISTĖ
□ Bronė Pupeikytė-Birutė, Vyties kuopos partizanė. Juodupė, 1958 m.
Karštą 1993-ųjų vasarą važiavome į Juodupę tikėdamiesi susitikti su partizanų ryšininkais bei jų artimaisiais, jei tik pavyks juos rasti pagal turimus adresus.
Buvęs Balio Vaičėno būrio partizanas Andrius Dručkus, „Valstiečių laikraščio“ žurnalistas, šviesios atminties Algirdas Čekys ir aš taupydami laiką pasidalijome temas - kuris apie ką šnekėsime. Andrius, tų vietų ir partizanų kovų liudininkas, konsultavo mus ir rinko medžiagą savo busimajam muziejui. Algirdui teko vyriški reikalai - analizuoti partizanų susidūrimus su okupacine kariuomene ir stribais. Mano tikslas - sukurti moterų ryšininkių, žvalgų paveikslus, pajusti jų išgyvenimus, skausmą ir viltį. Deja... Laikas ir likimas viską tvarko ne pagal mūsų norus. Liūdna, Algirdas išėjo į Amžinybę nespėjęs parašyti to, ką planavo, o aš tada, atsisveikindama su partizanų ryšininke Brone Pupeikyte-Šinkūniene, nė nepagalvojau, kad mūsų bendrai pradėtą darbą teks įveikti vienai...
Liko atminty žydinčios karštos vasaros vizija ir iki skausmo gražus atsisveikinimas: nejauna, pavargusi moteris skubiai padėkojusi, kad ją vienišą prisiminėm, ėmė atsiprašinėti: „Neturiu duonos, jau visą savaitę mūsų parduotuvėn neatvežė, negaliu jūsų pavaišinti, bet... jei dar palauktumėt, blynelių prakepčiau...“
Už ką dėkojo išlydėdama mus, už ką atsiprašė, - mes tik dirbom pasirinktą darbą, negalėjom likti abejingi savo tėvų kartos idealams, sunkių išgyvenimų metams, atvertiems ir ištiestiems prieš mus, tarytum baltos drobės vasaros saulėje. Kol kalbėjausi su Brone Pupeikyte, Algirdas žavėjosi mažu moterišku rankdarbiu, tikru stebuklu- tremtyje išsiuvinėta servetėle, o paskui pasakė: „Juk tai eksponatas muziejui, vertybė.“
Mes skubėjome. Ar ne per dažnai skubame praeidami pro įdomiausius žmones ir įvykius, nespėdami net gerų žodžių pasakyti už visa tai, ką mums duoda nepakartojamų susitikimų akimirkos. Tik Algirdas susivokė, kaip derėtų atsisveikinti: pašoko prie mašinos, išėmė didelį kepalą juodos duonos, paimtos mūsų trumpos kelionės pietums ir atnešęs padavė moteriai. Iki svaigulio kvepėjo vyšniom ir įkaitusia duona. Gal prakaitą, gal ašarą nubraukė moteris paimdama duoną. Perbraukė kaktą nosine ir Algirdas: trumpa maudynė Juodosios upės vandeny neilgam mus atgaivino. Jaučiausi paskui kalta, juo tuokart jam tik mintyse padėkojau už žmogišką šilumą ir subtilų atsisveikinimą, už tai, ką suprato tik jis, geriau nei kiti pažinojęs kaimo žmogaus buitį.
Mes pamojom rankomis išvažiuodami, o moteris stovėjo prie vartelių, šypsojosi, laikė rankose duoną ir ilgai akimis sekė mus nutolstančius.
Važiavome dulkėtu keliu, mašinoje buvo karšta lyg konservų dėžutėje, Algirdas vis griebėsi tabletės nuo kraujo spaudimo ir dar kartą man priminė: „Atkreipk dėmesį ir būtinai parašyk apie baltą kaip pienas rūką... Koks palyginimas, kokie žodžiai...“ Pabandysiu, nors turėjau apie tai rašyti ne viena...
Bronė Pupeikytė buvo brolio, Lietuvos karininko Balio Pupeikio-Tauro vadovaujamo Birutės partizanų būrio ryšininkė ir sanitarė. Jos ir slapyvardis buvo Birutė. Balio Pupeikio būrys veikė Antazavės šile, Ilgašilio miškuose, Obelių ir Kriaunų apylinkėse. Dažnai susitikdavo su Juozo Streikaus partizanais, įsirengusiais bunkerius Latvijoje. Partizanai priešinosi okupantų kariuomenės terorui, skatino žmones boikotuoti sovietų vykdomą žemės reformą, gynė ir saugojo valstiečių nuosavybę, kurią grobė sovietų kariškiai ir vietiniai aktyvistai stribai. Tačiau kautynių bei susišaudymų su okupacine kariuomene neišvengė. Sunkių kautynių dienas mena ir ryšininkė Bronė-Birutė.
Jauna, linksma, balsinga, su didžiuliu kraičiu neišdainuotų dainų, su šventa priesaika širdyje: nieko neišduoti, jei prireiks - numirti ginant savo įsitikinimus, gimtus namus ir Lietuvą. Tokią ją pažino partizanai.
1946-aisiais ją nuteisė okupantų teismas „už išdavystę“, nes mūsų tėvynė, sovietų supratimu, galėjo būti tik Sovietų sąjunga - okupantą privalėjome sutikti nusižeminę ir su gėlėmis. Bronė Pupeikytė turėjo vieną tėvynę - Lietuvą, jai buvo davusi partizanės priesaiką.
Nuteisė partizanų ryšininkę dešimčiai metų nelaisvės Intos lageryje ir dar penkeriems atėmė teisę gyventi Lietuvoje. Apverkė Bronė tėvo ir brolio, sesers Valerijos žūtį nenusižeminusi, nenulenkusi galvos, nepamynusi moteriško išdidumo, iškentėjo beteisės vergės metus Intos lageryje, nepravirko ir 1956-aisiais paleista iš įkalinimo vietos. Rauda pratrūko, kai Lietuvos Atgimimo metais gavo iš valdžios vyrų reabilitacijos pažymą: nekaltai nukentėjusi, apgailestaujame... Jie apgailestauja, tie patys, kurie teisė ir trėmė savus... O ji, netekusi artimųjų, bendraamžių ir bičiulių, liko viena vienužė su savo skausmu visam gyvenimui ir išsaugota, ploniausia adatėle pačios išsiuvinėta partizanų ryšininkės priesaika: „Tėvyne, laisvę tau atnešiu ant savo kruvinų pečių.“
Jos pečiai buvo kruvini ne kartą ne tik nuo smūgių ir sunkių darbų lageryje. Jaunai partizanų sanitarei tekdavo padėti sužeistiesiems, palydėti juos į saugią vietą, nešti sunkius nešulius.
- Vyrai sakė, aš taikliai šaudžiau, bet... Ačiū Dievui, man neteko net į okupantą šauti, - kalba Bronė Pupeikytė. Prabyla ne tik moteriška prigimtis, verčianti tokius žodžius pasakyti, bet ir krikščioniškas nuolankumas, kuriuo taip didžiuojasi lietuvis ir ko aš niekaip negaliu suprasti. Tačiau taip kalba tragiško likimo moteris, akis išverkusi dėl žvėriškai stribų išniekintos ir nužudytos sesers, dėl pusbrolio Antano Tumėno ir savo bendražygių žūties. Ji net žudikams atleido sakydama: „Tegul juos teisia Dievas“, ji tik pamiršti negali visų, nužudytų saugumo kamerose, nušautų, nukankintų. Ir mes būtume labiau už okupantus kalti, jei paliktume tuščius Lietuvos partizanų kovų istorijos puslapius. Teprabyla atmintis moters lūpomis.
- Latvijoje, Ilūkstės rajone, netoli Eglainės, Paduobio miške, buvo Juozo Streikaus bunkeriai, kur dažnai sustodavo pailsėti ir Birutės būrys. 1945-aisiais birželio mėnesį, po Joninių, Latvijos miškuose, prie Eglainės, įvyko partizanų ir sovietų kariuomenės kautynės. Tada partizanų būriai buvo gausūs, jų giliau į mišką vytis ne tik stribai, bet ir rusų kariškiai privengė.
Kautynės truko ilgai, susišaudymo metu žuvo mūsų žvalgai Piestinis ir Stundžia. Kai atlaikė rusų puolimą, kol pribuvo dar gausesnė okupantų kariuomenė pagalbon, partizanams reikėjo skubiai iš Latvijos miškų pasitraukti.
Vaičėno vyrai tuoj po kautynių dėl saugumo atsiskyrė ir nuėjo savais keliais. Mus nepavojingomis vietomis, kur nebuvo sovietų kariuomenės dalinių, iki Liesiškio kaimo išvedė Jonas Subata.
Neužmirštama 1945-ųjų šv.Petro naktis. Mes jau dvi paras buvome iškentę Latvijos balose ir kai birželio 28-ąją, šv.Petro naktį, patraukėme į Lietuvą, užklupo baisiausia liūtis, tarytum dangus plyšo - mus kiaurai permerkė šaltos čiurkšlės. Netikėtai priėjome tuščią negyvenamą sodybą miške, kur prisiglaudėm. Mirtinai nuvargusi susisupau į išgręžtą aplotą ir užsnūdau. Neilgai ilsėjausi. Brolis Balys jėga pakėlė: „Greit išsidžiovink, susirgsi [...]“. Žiūriu, jau dega laužas, vyrai džiovina rūbus, šildosi. Nežinau, ką jaučia jaunoji karta žiūrėdama į liepsnojantį laužą. Man laužo ugnelė - šventa kaip gyvybė...
Šokinėja prisiminimai lyg tolimo laužo liepsnelės iš praeities da-bartin, nuo vieno įvykio prie kito, o aš vis stengiuosi savo pašnekovę sugrąžinti į šv.Petro naktį, į dienas, nulėmusias jaunos merginos likimą.
- Taigi sušilom, išdžiūvom, o duonos - nė trupinėlio... Gyvybę palaikė šaltinėlių vanduo. Liūtis baigėsi, vėjas nurimo, tik alkis kankino. Vorele po vieną traukėmės į Obelių šilą, į savo gimtąsias vietas, kur visada atsirasdavo kas pamaitina. Ten turėjome susitikti su Balio Vaičėno-Liubarto ir Vinco Pupelio-Seniūno vyrais. Mūsų buvo gal apie šimtas vyrų ir viena sanitarė - aš...
Sėkmingai pasiekėm Obelių šilą, partizanai susitiko su artimaisiais. Ten pagyvenome dvi savaites ramiai: aš viriau valgyti, gydžiau nutrintas vyrų kojas, o jie lopė rūbus, taisė batus, budėjo sargyboje, planavo savo darbus. Stovyklą įrengėme Lapių kalne, pastatėme palapines. Aikštelėje, kiek toliau, buvo bunkeris, aplink stovyklą -apkasai. Tiesa, dar ne viskas buvo baigta, nes būriai pasipildė ir visiems neužteko saugių, kovotojus dengiančių pozicijų. Kai mes atėjome, čia jau buvo įsikūrusi Vaičėno kuopa. Vyrai dar ilgino, kasė griovius aplink stovyklą ir bunkerį.
Amžinai įstrigęs atmintin vaizdas - partizanų dainos prie laužo, rytinė malda, atsisukus į saulę. Šilti rytai sudarė ramybės įspūdį, nors žinojome - ramybė ne ilgam.
Klausomės ryšininkės žodžių ir tarytum atsiduriame aname laike, legendų apsuptame krašte, kurį trypė ir niokojo svetimi. Kai karas su vokiečiais baigėsi, Lietuvos kelius užtvindė rusų kariuomenė. Pavargę, alkani kareiviai vežė iš Vokietijos gamyklų prisiplėštą turtą -įrengimus, mašinas, varėsi atimtus iš ūkininkų gyvulius tolyn į Rusiją, į begaliniai turtingą, didelę ir amžinai alkaną žemę. Sustodavo kareivių ešelonai ir Obelių geležinkelio stotyje. Traukiančios iš Vokietijos rusų kariuomenės paslaugomis dažnai pasinaudodavo vietinio dalinio kareiviai bei stribai. Tomis dienomis, kurias atmena Bronė Pupeikytė, kaip tik taip ir atsitiko. Iš Balio Vaičėno patikėtinio Andriaus Dručkaus turimų dokumentų bei išlikusių dienoraščio puslapių sužinome, jog būtent 1945 metų liepos 13 dieną, gerokai prieš Obelių šilo kautynes, atėjęs pamiškės žvalgas Rokunda Vaičėnui pranešė, jog pasekęs dvi čekistų mašinas: kareiviai važiavo Obelių link, sustojo netoli Obelių ežero ir pasislėpė miškelyje. Kažko laukia.
Tai patvirtina ir gyvi Bronės prisiminimai:
- Mes jutome, jog jau kelinta diena esame sekami. Vėliau įtarimas pasitvirtino. Tikriausiai vietinis rusų kariuomenės dalinys ir pulkelis stribų tokio didelio partizanų būrio nedrįso pulti. Laukė pastiprinimo. Kaupė jėgas ir mūsų vyrai. Būryje buvo jaunas vokietis. Jį, rusų sužeistą, partizanai rado miške, slaugė, o paskui jis liko su mumis. Į visus žygius drauge ėjo ir liko ištikimas partizanų kovai. Nelemtą minutę mūsų vokietis ir keli partizanai sumanė pasiuogauti. Atsargus buvo vokietukas, tačiau vietinių miškų nepažino ir per toli nuklydo nuo sargybos posto. Pateko į stribų pasalą. Jau tada, kai žvalgai pastebėjo rusų kareivius prie ežero, buvo aišku, jog kautynės neišvengiamos: Vaičėnas įsakė visiems ruoštis. Kaip tik tada pasigedome mūsiškio vokiečio. Obelių stribai, pridaužę vokietį, kartu su vietinio dalinio kareiviais bei atskubėjusiu pastiprinimu iš grįžtančios rusų kariuomenės privertė jį vesti pas partizanus, parodyti bunkerius. Tačiau vokietis juos nuvedė tiesiai, kur stovėjo mūsiškė sargyba, neišdavė partizanų. Sargybiniai davė pavojaus signalą. Išgirdęs įspėjamuosius šūvius Vaičėnas įsakė gintis, skubiai sunaikinti, kas nereikalinga, paslėpti dokumentus bunkerio slaptavietėje. Įvyko žūtbūtinės kautynės. Mūsų birutėnai kulkosvaidžiais neleido pralaužti gynybos pozicijų.
Buvau bunkeryje, girdėjau svaidomų granatų sprogimus. Kautynės truko dvi, gal daugiau valandų, bet man atrodė - amžinybė prabėgo. Partizanai sėkmingai atrėmė stribų ir rusų kariuomenės puolimą. Paskui sužinojome, kad šių kautynių metu nukautas vienas sovietų pulkininkas ir septyni įgulos kareiviai. Buvo sužeistų rusų kareivių ir dalinio štabe, į kurį pataikė partizanų paleista mina. Sako, jog minos sprogimas sukėlė didelį sąmyšį tarp sovietų. Jie labai greit spruko viską palikę. Be to, kankinamas vokietis buvo „pranešęs“, jog miškuose susirinkę per du tūkstančius partizanų. Na, o mūsų vokietis prasidėjus kautynėms metėsi į partizanų pusę ir sėkmingai iš nelaisvės ištrūko.
Gerokai vėliau, kai mane suėmė, tai už tą nukautą pulkininką kankino, kol patys pavargo. Tardė, grasino, reikalavo pasakyti, kas nušovė pulkininką. Bet... tai buvo vėliau. Tuokart rusai su stribais atsitraukė. Kai kautynės baigėsi, Balys Vaičėnas pasakė: „Mūšis laimėtas, bet kova dar nebaigta.“ Vyrai džiūgavo. Buvo gal trečia ar ketvirta valanda dienos, saulė dar aukštai, tačiau reikėjo trauktis, nes ramybė Obelių šile baigėsi. Gerai žinojome, kad rusai, papildę gretas, vedini vietinių stribų, dar sugrįš. Ir vėl puls. Nenorėjo vyrai rizikuoti, reikėjo saugoti kiekvieną gyvybę. Nesulaukę tamsos ryžosi trauktis į Dusetų girią. Žvalgai surado patogų slėnį, drėgną, priaugusį vešlių paparčių: čia turėjome sulaukti nakties. Sulindom į šlapią papartyną. įsakyta visiems gulėti: nė žodelio, nė judesio, vyrams -nerūkyti. Nedaug laiko praėjo, gulėdami po paparčiais matom: netoliese esančiame miško takelyje kareiviški batai kilnojasi. Taip tyliai, atsargiai žengia, nė šakelė netrakšteli. Gulėdami veidų nematėm, tik batus pažeme judančius. Visai šalia pražygiavo. Tai traukė jau naujai surinktas rusų kariuomenės būrys ką tik įvykusių kautynių vietos link. Mūsų nepastebėjo, praėjo pro šalį. Gulėjome alsavimą sulaikę. Laimė, per kautynes mūsų nė vienas nežuvo, o sužeistų buvo nedaug. Vienas kitam kulka tik odą nubraukė, o du partizanus teko rimtai slaugyti: Stasiui Kligiui peršovė petį, o Algiui Makutėnui kulka į kulną pataikė. Žaizda nepavojinga, tačiau eiti jam buvo labai sunku, tai aš nešiau jo kulkosvaidį. Ant pečių sunkus kulkosvaidis, rankoje krepšys su vaistais ir tvarsčiais. Nežinau, kas man suteikė jėgų, net vyrai stebėjosi; „Iš kur ta mergaičiukė turi tiek stiprybės?“ Kas žino, iš kur ta stiprybė ėmėsi, bet šios baisios, žūtbūtinės 1945-ųjų liepos 13-osios kautynių dienos nepamiršau.
Sulaukėm papartyne nakties, kiekvienas su savo mintimis ir viltimi gyviems išlikti. Su tamsa vėl išsirikiavom vorele ir-į naują vietą. Po mūšio visi būriai išsiskyrė sutarę kur susitiks.
Priėjome vieškelį, peršliaužėm. Paskui, pamenu, ėjom vis žemyn ir žemyn į krūmokšniais apaugusią daubą, o žemumoje - bala: vandens iki kelių, tačiau kuo tolyn, tuo labiau į pelkėtą klampią balą smengi, vanduo jau ir juosmenį siekia, o pelkės pabaigos nematyt. Maniau, tikrai neišsikapstysim, lenkė žemėn alinantis nuovargis. Tačiau tomis silpnumo minutėmis tarsi netyčia vis šalia atsirasdavo brolis Balys. Ramino mane: „Nesijaudink, eik su paskutiniaisiais paskui vyrus, bus lengviau...“ Vyrai sakė, jog per pelkę mes ėjome tik tris valandas, man rodėsi, kad laikas sustojo: judame, bet nė kiek į priekį. Pagaliau išėjome į Dusetų girią. Sukritom kur kas. Aš atsišliejau į šiltą, storą liepos kamieną ir pro miglą mačiau, kaip vyrai tarėsi susėdę ratu, svarstė, kaip ir kur eisime toliau. Kritau į gilų miegą, mane apsupo baltas rūkas. Nepamenu, kiek laiko miegojau atsirėmusi į liepą, tokią patogią ir šiltą... Pabudino brolis atsargiai palietęs petį. Šalia stovėjo siuvėjas Antanas Ragaišis iš Dusetų. Geras meistras buvo, mandagus ir kultūringas vyrukas, visų gerbiamas šaulys. Jis atnešė partizanams pieno ir nustebo mane pamatęs: „Dievuliau, ir mergaitė su jumis... Išgerk pieno, atsigausi...“ Ir pakėlė man prie lūpų ąsotį: „Gerk, mažyte, gerk...“ Jis laikė ąsotį, o aš gėriau ir atsigerti negalėjau. Aušo stebuklingas gražus rytas: tvyrojo tirštas rūkas, baltas baltas lyg pienas. Ir man rodės, aš ne pieną, o minkštą vėsų ryto rūką geriu... Manau, jog nieko skanesnio už tą rūko pieną nesu gėrusi per visą gyvenimą. Ir jau niekada neužmiršiu siuvėjo Ragaišio rankų, laikančių pieno ąsotį.
Išaušo nauja diena, kurią reikėjo praleisti tyliai, pasislėpus brūzgynuose, o naktį vėl iškeliauti tolyn. Atsigėrusi pieno pamačiau, kad ir Vaičėno vyrai jau susirinkę, tariasi, kur kas išsiskirstys dieną praleisti. Mūsų būrio partizanai Jonas ir Pranas Pranckūnai iš Vaineikių kalbėjosi šalia manęs, sutarė nueiti iki Duokiškio, Kamajų valsčiuje, susitikti su savaisiais, parnešti žinių. Kiti nakties laukėme girioje. Atėjom į labai gražų beržyną. Vos sugulėm, girdžiu, kažkas sušnypštė. Pamojau ranka vyrams. Gal mus vėl supa? Ogi žiūrim, miško takeliu iškėlusi galvą didelė gyvatė šliaužia ir šnypščia. Bet mes jai netrukdėm, ji mus irgi aplenkė. Sėdim beržyne, snūduriuojam visi, kuriems nereikia sargyboje budėti. Pervargę, alkani - kiek tuo pieno gurkšneliu jėgas atgausi, ne visiems jo ir teko. Vyrai saugojo mane, mat tuo momentu buvau vienintelė sanitarė būryje.
Alkaną liepos rytą žmonės neužmiršo partizanų: netrukus atėjo trys vietinės merginos, ratukuose po žabarais paslėpusios didelį puodą su viralu. Išbadėjusiems vyrams buvo karališka puota, pakvipo lyg dvaro virtuvėje. Dvi merginos, pamaitinusios mus, buvo seserys Elena ir Aldutė Pakštaitės, o trečiosios nei vardo, nei pavardės nežinojau. Ir šiandien tariu joms ačiū žuvusių bendražygių vardu už atneštą duonos riekę, už paprastą kaimišką viralą, už drąsą, motinišką meilę, visus saugančią, gyvybę palaikančią meilę.
Bronė Pupeikytė patyli, nukreipia žvilgsnį į jai težinomus praeities tolius ir vėl atsiprašo:
- Sunku dabar viską prisiminti, juk ir pavardes dėl konspiracijos ne visų žinojom, ir nereikėjo žinoti... Tik pamenu, jog per Obelių šilo kautynes buvo visi trys būriai: Balio Vaičėno, Juozo Streikaus ir mano brolio Balio Pupeikio. Gal kas nors buvo ir iš kitų būrių, tiksliai negaliu pasakyti. Juk tada mūsų buvo labai daug ir visi dar gyvi. O vėliau... Kas buvo vėliau, verčiau užmiršti: mane išaiškino, suėmė, tardė. Klykė, spjaudė į veidą ir rusai, ir savi - sovietiniai stribai. „Buvai Obelių šile? Buvai! Šaudei? Šaudei. Taip ir sakyk! Ten mūsų pulkininkas žuvo, juk žinai nuo kieno rankos žuvo? Ir tu žudei!“ Rėkė, trankėsi, sprogdino akis į mane, grasino pakarti, o to pulkininko pavardės taip ir nepasakė. Kuo tik manęs tada neišvadino... Žeidė, žemino nešvankūs, grubūs jų žodžiai, nors nedvelkė tiesa...
Grįžusi iš lagerio - pavargusi, palaužta, dešimt metų iškentėjusi alinantį darbą, panieką ir patyčias - ji ilgai ieškojo savo žuvusių bendražygių kapelių. Nesurado...
Nesiskundžia, kad gyvena viena, tik parodo mums lyg ant pieno rūko išsiuvinėtą lageryje savo gyvenimo trumpą dienoraštį: 1946 metais nuteista, 1956 - išleista iš lagerio. Šalia atmintinų partizanų sanitarei datų išsiuvinėtas Lietuvos himno posmelis ir priesaikos žodžiai apie laisvę ant kruvinų pečių...
Taip moterys įamžino savo skausmą, netektį ir viltį. Tremtinės, politinės kalinės, kurioms nebuvo leista rašyti laiškų į Tėvynę, savo protestą, savo meilę gimtinei įausdavo į margaspalves juostas, slėpė tarp išsiuvinėto žiedo spalvų. Servetėlė su išradingai paslėptu siuvinyje tekstu, kurį ir žinantis lietuvių kalbą ne iš karto pastebės, tarytum talismanas lydėjo Bronę Pupeikytę lagerių keliais.
Atsisveikiname ir liūdesys smigteli širdin, ir žodžių pristinga, tik Algirdas nepasimeta: padavęs kepalą juodos kvepiančios duonos žemai nusilenkia prie sugrubusių nuo lagerio darbų moters rankų.
