MEILĖS IR ILGESIO EILĖS TĖVYNEI
□Stasys Untulis
Nelaiku, nelaiku atėjai į žemę, poete. Apie ką galėjai dainuoti, kai Tėvynės laukus laistė partizanų kraujas, kai už tiesos žodį okupantas nešykštėjo ilgiausių kalėjimo ir tremties metų.
Nelaiku atėjai į pasaulį, poete, nors siela ir kūnu iškentėtos eilės tau padėjo išgyventi.
Tavęs nebėra ir niekas kitas nepasakys, kada sparnuota mintis ir laisvas sielos skrydis pažadino tavyje kūrėją, kur gimė pirmieji tavo posmai, skirti mylimai merginai ir Tėvynei, apmąstymai apie žmogaus didybę ir mekystę, tikėjimą ir viltį. Kas beišgirs mintimis siųstą tavo šauksmą Lietuvai - nepalūžti, išlikti...
Tavęs nebėra, niekam nežinomas poete. Išėjai nepalikęs turtų, nes nespėjai, o ir nebūtum spėjęs nei mokėjęs jų užgyventi. Neliko ir šeimos - nebuvo likimo lemta šeimą sukurti. Liko tik eilės, kurias slėpei giliausiose širdies gelmėse nuo visų, net pačių artimiausių, nes kūrei jas sau... Išėjai žvilgsniu atsisveikinęs su savo jūra, slėpiningais saulėlydžiais, išėjai negrūmodamas gyvenimui, kuris tau, poete, buvo pernelyg sunkus ir negailestingas. Išėjai, o eilės skamba, tarytum šiandien parašytos... Skaidrios, lyg būtų ne Mordovijos lageriuose gimusios ir ne kalėjimo vienutėje užrašytos, o prie tavo jūros, šaukiančios gyventi ir tikėti.
* * *
Poetą, rezistentą, partizanų rėmėją Stasį Untulį užaugino teta drauge su savo dukra Viktorija. Vaikai iš mažens vienas kitą vadino broliu ir seserimi, vienu vargeliu išgyveno sunkų pokario metą. Viktorijos slaugomas Stasys Untulis praleido ir paskutiniuosius savo gyvenimo metus.
Jis nekovojo prieš okupantą ginklu. Lemtis jam skyrė kitokiądalią. Buvo labai apsišvietęs žmogus: daug skaitė, domėjosi filosofija, istorija ir literatūra, gražiai piešė, pasižymėjo grakščia rašysena. Stasys Untulis nuo 1945 metų dirbo Kretingos kariniame komisariate raštvedžiu ir nuo pirmųjų okupacijos dienų palaikė ryšius su Žemaičių apygardos partizanų štabų ryšininkais. Labai daug padėjo gelbėdamas partizanus iš beviltiškos padėties: kam prireikė dokumentų svetima pavarde, kad sunkiai sužeistas galėtų gydytis ligoninėje, kuriam reikėjo išvengti okupantų armijos ar nepastebimai legalizuotis, kai dauguma partizanų jau buvo žuvę. Visiems padėjo, visus gelbėjo. Padarydavo reikalingus spaudus, išrašydavo dokumentus, medicinines pažymas, pasus ir tuo ne vienam Žemaičių legiono partizanui padėjo ištrūkti nuo mirties tada, kai lietuviai buvo gaudomi į rusų armiją ir siunčiami į frontą prieš vokiečius. Beje, tą patį darbą dirbo ir vokiečių okupacijos metais, jei tik reikėjo gelbėti žmogų. Jam buvo dėkingi išvengę kalėjimo ir tremties. Tik pačiam nepavyko išsisukti nuo katorgos. Ne, jis klaidos nepadarė. Išdavė ne meistriškai jo ranka surašyti dokumentai, bet savas žmogus, lietuvis, nei pyktį, nei pagiežą jautęs, gal tik saugumo numetamais Judo grašiais susigundęs. Gal...
Ir nuteisė poetiškos sielos žmogų, negalėjusį nė vienam atsakyti pagalbos, dešimčiai metų sunkiųjų darbų kalėjimo ir penkeriems -tremties. Jį suėmė 1948-ųjų liepos 5 dieną. Kaltino ryšiais su pogrindžiu bei suklastotų dokumentų išdavimu partizanams ir vengusiems kariuomenės. Išbuvo kalėjime aštuonerius metus. 1956 metais, po “tautų tėvo” Stalino mirties, jį išvežė į Verchnyj Uralsko kalėjimo Vorkutos lagerį. Iš ten tų pačių metų rugpjūčio mėnesį paleido. Kada jį suėmė, saugumiečiai, keikdami motiną, darė kratą namuose, bet jokių įkalčių nerado. Teisė “raudonoji Maskvos trijulė”.
Kalbamės su Stasio seserimi Viktorija Untulyte-Žiliukiene, kuri ligotam broliui iš tremties sugrįžus ir po to netrukus mirus motinai atvažiavo gyventi į Palangą, kad jam padėtų. O dabar ir jo netekusi, vis dažniau atsiverčia brolio eilėraščių rankraščius ir paskaičiusi apsiverkia. Todėl ir mudviejų šneka jaudinanti: mintys šokinėja nuo vieno įvykio prie kito, tačiau kiekvienas šmėstelėjęs atminty vaizdas sukuria šio tylaus, doro ir vienišo žmogaus portretą.
- Toks ten ir teismas buvo... Pasakojo brolis sugrįžęs: iškvietė jį iškamuotą, iškankintą tardymų iš kalėjimo, liepė stovėt ant raudono kilimo, kur už raudonai apdengto stalo sėdėjo ne teisėjai, otrys rusų generolai. Jie nieko nei klausė, nei aiškinosi, tik pasakė, kiek metų brolis bus uždarytas. O jis tik mylėjo Lietuvą - per vargų vargą sukurtą Nepriklausomą Lietuvą, jis tik savo krašto žmones gelbėjo nuo mirties, okupantų kalėjimo ir fronto. Kai išvežė į Verchnyj Uralską, brolį du metus išlaikė kalėjimo vienutėje, net mano laiškų nė vieno neperdavė, nors rašiau ir rašiau... Tik vieną siuntinį per metus leido nusiųsti. Ruošiu, būdavo, broliui siuntinėlį ir nežinau, kaip viską sutalpinti: brolis sirgo, jam šiltų drabužių reikėjo ir maisto, kad išliktų gyvas, vaistų... Neleido nė gramo daugiau įdėti ir iš to paties dar ne viską kaliniui atiduodavo...
Pravirksta sesuo ir priduria:
- Poezija jam padėjo išgyventi. Ir knygos. Tuo metu kalėjimo bibliotekoje dirbo buvusi kalinė, tai ji vis broliui parinkdavo geriausias knygas.
Ant sienos kabo brolio portretas, pieštas lageryje dailininko kalinio. Už tą portretą Stasys išvažiuodamas į namus atidavė jam savo vienintelį turėtą lietpaltį.
Motina, visą gyvenimą per darbus rankų nesudėjusi, du mažus kambarėlius sename mediniame namelyje gavo. Tarp kitko, išklausiusi tuometinio Palangos miesto Vykdomojo komiteto pirmininko Mičiūno tradicinį priekaištą: “Sūnų banditą užauginai ir dar buto nori!” Nubraukė ašarą motina ir atsakė: “Aš užauginau dorą žmogų: jis nerūkė, negirtavo, nesikeikė, nieko neišdavė, nenužudė, tik... Lietuvą mylėjo. Ir laisvę”.
- Numirė ir tas “galingasis” Palangos žmogus, sau ir savo palikuonims sukūręs patogų gyvenimą. Tegul... Brolis niekam už nieką nekerštavo. Ir nereikia šito... Gyvenimas už viską atlygina: kam anksčiau, kam vėliau, - kalba Viktorija. Patyli, susikaupia ir vėl prisimena:
- Kai brolis sugrįžo, sužinojau, kas jį išdavė. Jam pasakė išleisdami iš kalėjimo. Stebėjomės abu: juk nė piktesnio žodelio tam žmogui brolis nebuvo pasakęs, kodėl jis šitaip? Kodėl troško kito žmogaus kančios?
Ir nutarė brolis - niekada nepasakyti išdaviko pavardės. Nors... išdavikų nėra už ką gerbti, bet liko jo vaikai, vaikaičiai: jie nekalti ir neturi atsakyti už tėvų darbus ar elgesį. Gal užaugę kitokie žmonės bus, kodėl jiems turėtų tekti tėvo ar senelio negarbė? Tegul verčiaunežino... Beje, ir išdavikas jau mirė, o aš vis klausiu savęs: ar gauti už išdavystę okupanto pinigai jam leido ramiai gyventi?
Likimo ironija: žmogus, išgelbėjęs daugelį nuo pražūties ir katorgos, pats vienas už tai nukentėjo. O man regis, jog per šimtmečius trypti, žudyti, pavergti mes vis dar neišmokstame vienintelio dalyko - vienybės, tylaus patriotizmo, tikrosios meilės Lietuvai ir jos žmonėms. Vis dar labiausiai mylim savo... piniginę. Juk tie patys žmonės, kuriuos išgelbėjo Stasys Untulis, išrašęs dokumentus, rizikuojant savo gyvybe ir laisve - šiandien gyvena gerai įsikūrę, pasistatę patogius namus, tačiau savo gelbėtojui, sugrįžusiam iš katorgos, o vėliau ir invalido vežimėlyje sėdinčiam, užmiršdavo net “labą dieną” pasakyti...
- Kartą šv.Velykų pusryčiams padengiau stalą nauja linksma vaškuote, o brolis pasakė: “Kaipgi tu, sese, užmiršai?.. Mes net kalėjime nors baltą nosinę patiesdavom ant stalo ir ant jos juodos duonos riekę padėdavom, bet... buvo balta staltiesė...” Apsiverkiau ir daugiau niekada nepadariau panašios klaidos. Brolis ypatingai gerbė tautos tradicijas, - patyli Viktorija, sekdama paskui prisiminimus, ir vėl mintimis šokteli kiton pusėn:
- Nesukrovėme mes turtų. Tik knygas brolis vis pirko, nors gaudavo mažiausią atlyginimą, dirbdamas komunaliniame miesto ūkyje. Dabar jau kai kurių knygų nebėra. Teko parduoti... Taip ir gyvenu...
Viktorija nieko neprašo, tik labai norėtų, kad nors vieną jo eilėraštį apie šv.Kūčias išspausdintų. Jis labiausiai brolį primena...
Pažadu tikėdama, jog Stasio Untulio eilėraščiai visiems primins, ko neturime teisės užmiršti, ką privalom kaip gyvybę išsaugoti.
Prisimename Stasį Untulį su jo bičiuliais - Juozo Šinkūno šeima. Jie poetą apibūdina kaip labai ryškią asmenybę. Tik štai, kad eilėraščius kuria ir jie sužinojo neseniai, prieš poeto mirtį, kai jis Rimantei Šinkūnaitei padovanojo savo paties įrištą knygelę - vienintelį egzempliorių. Jame - lyriniai eilėraščiai apie jaunystę, meilę, jūrą, pamąstymai dėl okupuotos Lietuvos ateities.
- Tai buvo labai apsiskaitęs žmogus, mūsų senosios smetoninės inteligentijos atstovas: gerai žinojo Europos literatūros klasikus, domėjosi istorija. Pirko tik labai vertingas knygas, turėjo fenomenalią atmintį, o štai savo kūrybos, atrodo, lyg ir nevertino arba rašė tik sau... kad išgyventų po žmogiškų nusivylimų našta. Įsiminė jo
ypač graži kalba: jokio nereikalingo žodelio. Visada buvo labai taktiškas, santūrus. Gražiai piešė, savarankiškai išmoko anglų kalbą, žinojo visus Palangos miesto telefonų numerius mintinai, lyg vaikščiojanti enciklopedija, galėjo pasakyti, kas, kur ir kada vyko: jam istorija visada buvo gyva.
Ir vis dėlto, ryškiausiai Stasio Untulio asmenybė atsiskleidžia kūryboje, todėl ir siūlau keletą eilėraščių tiems skaitytojams, kurie neabejingi širdies kalba, kančia ir gyvenimu parašytai poezijai.
Atsisveikinau su Stasio Untulio seserimi Viktorija ir bičiuliška Šinkūnų šeima, tikėdama ir vildamasi, jog nežinomo poeto eilės nenueis užmarštin.
Tikiu
Man sakai: visos dienos ir naktys
Prisisotino mūsų vargų.
Tai kam pasakas šiandien besekti
Kam žiedų dar ieškoti margų?
Kaip tu pasaka siaubui aplinkui,
Kaip žiedais tu gėrėtis gali,
Jei nuo sielvarto žemėn palinkom,
Ir nuo ašarų upė gili?
Neliūdėk! Nugalėsime viską!
Aš tikiu, tad ir tu patikėk.
Ateity mūsų laisvė jau tviska-
Ne rytoj tai už metų, vis tiek!
Vilnius, 1944 m.
Malda
O Tu, kuris neleidi rugio daigui žūti
Ir po žiemos pavasarį vėl grąžini,
Ir duodi sielai džiaugsmo brandžioje rugpjūtėj,
O Tu, kurio darbai vis amžini
Išgirski pavergto žmogaus beviltį skundą,
Ir viltį jo krūtinei tartum žvaigždę duok,
Ir pasakyk, ir leisk suprast, kad rytas bunda
Šviesus tik po nakties, tik po juodos.
Ir jam užteks vergijos naktyje kantrybės,
Ir laisvę grįšiant jis kaip tikintis tikės,
Nes jis žinos, kad visą mūsų kelią lydi
Gera ir viską matanti Akis.
Palanga, 1945 m
Abejonė
Mes einam, klumpam, keliamės ir vėlei puolam
Ieškodami šviesos juodžiausioje nakty.
Gėlėm raudono kraujo puošias mūsų broliai
Ir gaubiąs nerimu namai gimtieji palikti.
Mes einame ir gal jau nebegrįšim niekad,
Gal ainiai tik į židinį tėvų parneš
Jaunom gyvybėm mūsų pirktą laisvę šviesią,
Gal jie tiktai sutraukys vergo grandines?
Kas atsakys?.. Aplink tyla ir nerimas krūtinėj...
O Viešpatie, neleiski spinduliui vilties užgest!
Te iš mirties viltis naujan gyveniman vadina,
Tesaugo širdys naktyje saulėtekiai džiugias.
Palanga, 1947 m
Kameroje
Kartu su vakaru į mano kamerą įeina
Begalis ilgesys praėjusių laisvų dienų.
Be žodžių šnabžda lūpos trumpą laimės dainą
Ir praeities džiaugsmų šukelėm gyvas dar esu.
O taip. Visi džiaugsmai trapiu stiklu sudužo!
Kaip kūdikis nūnai šukes tas rankioju, dedu.
Nakty klausaus - širdies pavargę muša sunkūs dūžiai,
Krūtinė apsiklojus nenutirpstančiu ledu.
Argi stotis jau paskutinė? Svetimoj padangėj?
Nestok čia, traukiny, skubėk į tėviškę, skubėk!
Sunki, kaip nerimas sunkus, tyla aplinkui spengia,
Už grotų krūpčioja - ne tėviškės- maža žvaigždė...
Verchnyj Uralskas, 1950 m.
Kūčių malda
Dienų grandinėse pavargęs
Meldžiuosi į Tave:
Atimki mano juodą vargą,
Namo mane parvesk.
Užgrotų dega žvaigždės šviesios,
Už grotų - pilnatis.
Kada, o Viešpaitie, nušviesi
Kalėjimo naktis?
Kada prie Kūčių stalo švento
Man leisi atsisėst,
Kada galėsiu vėl gyventi
Atgimusia dvasia?..
Kalnuos Uralo krinta žvaigždės,
Širdy- taip neramu.
O Viešpatie, naktis išsklaidęs,
Parvesk mane namo!
Verchnyj Uralskas, 1950 m.
Kūčios
Į tėviškę brangią galiu tik svajonėm
Iš savo vienutės šiandieną nuskrist
Ir, valgant su ašarom kalinio duoną,
Nuo ilgesio alpsta manoji širdis.
Sakykit, ar žinot jūs ašarų skonį,
Su ašarom duoną ar valgėt kada,
Ar Kūčioms atėjus, užgniaužtos dejonės
Jums pynės, brangieji, su skausmo malda?
Žinau, nesuprasit, kaip drasko krūtinę
Sužibus už grotų vakarė žvaigždė,
Kai vakarą šventą namus prisiminus,
Širdis ima maldą viltingai kuždėt.
Verchnyj Uralskas, 1951 m.
Alyvų kalne
O Tėve, kam davei žinojimą šį baisų,
Kam leidai išskailyt man atminties knygas?
Dabar numirti į Golgotos kalną eisiu
Ir žvilgsnis kryžiuje tarp žmogžudžių užges.
O žmonija, regiu aš visą tau paskirtą kelią
Ir sielvartus visus, ir kryžkeles matau
Manas pralieto kraujo, nerimą ir gėlą,
Ir keršto sūkuriuos apkvaitusias tautas.
Matau ir tuos, kuriais tu visada didžiuosies,
Kurių darbai į šviesą tau atvers kelius,
Regiu ir tuos, kurie tave melu apjuosę,
Pripildys širdis nerimu giliu.
Ir kūdikiai maži uždus tvankiuos vagonuos,
Ir motinos iš sielvarto paklaiks,
Gyvybės kaina netgi brolis kąsnį duonos
Iš brolio rankų plėš ir savo dalią keiks...
Beviltiškoj maldoj rankas į šaltą dangų
Ties tremtiniai, maldaudami mirties.
Bet aimanoms ir kalinių grandinėms žvangant,
Dangus, lyg nebylys, be atsako tylės.
Ir daugelio širdy vilties ges žiburėlis,
Ir daugelis paseks net Judo pėdomis,
O dar kiti, mane pardavę, patys
Klajos tamsybėj apakimo vedini.
Žmogus į nieką netikės. Prakeikęs viską,
Save išniekinęs, savęs nesigailės.
Širdies į dangtį nepakels žvaigždynams tviskant
Ir žiedu nesidžiaugs pražydusios gėlės.
Ir eis bedieviška minia per visą žemę
Krūtinėj tikinčiųjų viltį užgesint,
Melu įtikint, jog tik jie likimą lemia,
Kad nieks aušros nelauktų laisvės ilgesy.
O žmonija! Regiu skausmingą tavo kelią,
Bet šviesią dieną tolumoj matau,
Ir, taurę šią kančios prie lūpų keliant,
Save aš visą amžiams atiduodu tau,
Kad tu ištvertum bandymą sunkiausią
Ir lauktum atgimimo, kaip žiedai rasos,
Ir būtumei tvirta, kai ims padangė blausūs,
Žinoki, su tavimi aš visada esu...
Verchnyj Uralskas, 1952 m.
Kada?
Kai sapnas nežengia į mano
Vienutę šaltą ir dvasia
Svajų sparnais laisva plazdena
Gimtųjų marių krantuose,-
Vaidenas akyse man burės
Gaisuos saulėlydžio tylaus.
Į marių gelmę tyliai žiūri
Žvaigždynai miegančio dangaus...
Vėjelis pusto smėlio kopą
Ir mano pėdsakus užneš...
O Dieve, kaip krūtinę sopa!
Kada, kada sugrįšiu aš?
Verchnyj Uralskas, 1952 m.
Pavasaris ateis
Ateis pavasaris šalelėn rūtų
Griaustiniais ir žaibais,
Kad ne naktis, o saulės dienos būtų,
Kad puoštus ji žiedais.
O jeigu obelis balta palūžtų
Žaibuotam rytmety,
Net jei lakštingalėlė savo gūžtą
Sudegusią matys,-
Iš sėklos obelis balta ir vėlei
Išaugs ir pražydės,
Pilka lakštingala sidabro trelėm
Pasveikins vėl žvaigždes.
Aleksandrovo centrinis kalėjimas, 1952 m.
Bejėgiai jūs!
Sukaustėte rankas ir žvilgsnį mano,
Vienutėn įmetėt kentėt ir laukt.
Bejėgiai jūs! Daina krūtinėje gyvena -
Pro plieno užtvaras į laisvę ji išplauks!
Į lagerius nulėks likimą kartų
Sesutėms, broliams viltimi paguost.
Dainos neuždaryt jums ir neužtverti,
Nors grotos trigubos kalėjimo languos!
Nuskris jinai prie Nemuno, Tėvynėn,
Skambės bakūžėj po vargų našta.
Dainuos mergaitė ją sau žalią rūtą skinant,
Svajonėj ausdama ne šios dienos raštus.
Ir posmai liks gyvi! Kaulėtą senę
Ir dalgį jos sutiksiu aš ramus.
Bejėgiai jūs- daina krūtinėje gyvena,
Grandinėm nesukaustysit dainos! Mordovija, 1956 m.
Grįšim
Mano šventas Nemunėli,
Kas tave prispjaudė,
Kas, o kas Rūpintojėlį
Juokdamies sušaudė?
Kas sesutės žalią rūtą
Prievarta nuskynė,
Kas laisvais neleido būti
Protėvių Tėvynėj?
Kas numirti į ledynus
Mūsų tautą trėmė,
Kas mus šaudė, kas kankino
Už saugumo sienų?
Lūpos tyli, širdys žino!
Nepamiršta nieko.
Kančios, grotos geležinės
Atminty palieka.
Ir iš Sibiro, Vorkutos
Mes tikrai sugrįšim!
Vainiku žaliųjų rūtų
Papuošim naują kryžių.
Iškentėję siaubą visą,
Lagerius ir tremtį
Laisvės spinduliui sutviskus
Kelsimės gyventi.
Kapelius visus surasim
Lietuvoj motulėj,
Kur broleliai mūsų drąsūs
Nukankinti guli.
Ne visi prie Kūčių stalo
Vakare susėsim...
Bus veidai skausmu nubalę,
Bet bus mintys šviesios.
Nemunėli, tu atgimsi,
Vėlei tyras būsi
Ir tekėsi laisvas, linksmas
Per Tėvynę mūsų.
Mordovija, 1956 m.
Nepalūžom
Iš ugnies nesudegę išėjom,
Nesušalę iš Sibiro grįžom,
Ir nuo žemės nenupūtė vėjai,
Nepalūžom po sielvarto kryžiais.
Tik labiau užsigrūdinę likom,
Švento ryžto daugiau prisipildėm
Ir tikėdami laukiam Velykų
Per šią naktį kankinančiai ilgą.
Palanga, 1961 m.
Laiškas
Tu vis prašai, kad aprašyčiau
Savąsias kalinio dienas.
Nuo ko pradėt? Man viskas šičia -
Be pabaigos naktis viena.
Čia nematau, kaip saulė leidžias,
Saulėtekių aš nematau.
Širdies krauju rašytos raidės
Tegu suprantamos bus tau.
Ar tu žinai, kaip drasko širdį
Kada už grotų prakeiktų
Galingas gervės klyksmas girdis
Rudenio vakaro metu?
Ar tau suprast, ką vėjai kalba
Plieniniuos grotų virbaluos,
Ar tau suprast, ko širdžiai alpstant
Rankas į debesis keliu?
Tai aš sparnų pavydžiu paukščiams,
Pavydžiu laisvės mėlynos.
Kai nori man širdy užgniaužti
Liepsnelę gimstančios dainos.
Neateisi
Atėjai pavėlavus,
Išeini per anksti.
Tavo širdį į savo
Nevalia sugrąžint.
Atminimuose liksi
Išgyventu sapnu
Ir žinosi - be tikslo
Tavimi gyvenu.
Ir beprasmiškai lauksiu
Neateisi - žinau,
Mano rudenio aukse,
Mano gulbės daina.
Laiškai į praeitį
Atsiliepk, atsišauk! Po tiek metų
Aš tave širdyje dar nešuos,
Nors ilgesnis šešėlis jau matos
Rudeniniuose mano keliuos.
Nekalbėjome nieko, tik jautėm,
Kad vieninteliai esam abu
Viens kitam... Bet jau niaukėsi skliautas
Virš pavasario mūsų dangaus...
***
Jau tūkstančiai dienų į praeitį nuėjo,
O man atrodo vakar dar tiktai
Aš tavo veidą lūpom palytėjau,
Kai žvaigždę rinkomės aukštai.
Ir šiandien ta žvaigždė dar šviečia, -
Į ją dažnai aš naktimis žvelgiu...
O atsiliepk iš tolimiausiųjų pasviečių
Ir žvilgsniais susitiksime abu -
Žvaigždelėj mūsų ir tada žinosiu,
Kad mūsų sapną dar širdy nešies
Ir pasitikti aš sesers juodosios
Ramus išeisiu, kai mane ji kvies...
Draugystė
Svajas užmigusias prikėlei,
Parodei jūrą plačią plačią.
Tau už draugystės žiburėlį,
Už tavo dainą - ačiū.
Ji nepaliaus širdy skambėjus,
Jis- ugnele man švietęs,
Nors mūsų pėdsakus čia vėjas
Užneštų ir nuplautų lietūs.
Dažnai svajodamas praeisiu
Krantais gimtųjų marių
Su žodžiais širdyje bebalsiais
Į esančią toli ištaręs:
- Tai kas, kad mūsų pėdas smėlis,
O dienos žiedus krečia, -
Draugystė liks! Jos žiburėlis
Kalbės tau tyliai - ačiū...
Tylėk, širdie!
Žarstau aš pelenus šaltajam židiny
Ir ieškau bent rusenančios žarijos.
Širdie, širdie, ir kam svajoti vadini, -
Praėjus meilė sielvartu atgyja...
Visi kuždėti meilės pažadai,
Glamonės visos - melas, melas!
Kvaila širdie! Tikėjai, kad radai
Savajam rudeniui jaunystę žalią...
Įlįsk į savo kiautą ir tylėk,
Ir juokis sopulio pritvinus.
Ne tau, širdie, pavasario gėlė,
Ne tau pavasarinis vynas!
Tu atėjai
Tu atėjai į mano sodą
Surinkt nukritusių žvaigždžių,
O aš tau ilgesį parodžiau,
Kalbėjau nerimo žodžius.
Kažko mums buvo liūdna baisiai,
Abiem norėjosi raudot.
Girdėjom - krinta sodo vaisiai,
Ir jautėm - artinas ruduo.
Toli toli kažkas dainavo
Apie jaunystę ir gėles,
O mes norėjom širdis savo
Po žodžių uždanga paslėpt.
Ar tu žinai?
Ar tu žinai, kaip širdžiai šalta,
Kai nesuranda ji širdies,
Kaip vienumą sunku pakelti,
Nelaukti nieko, nemylėt?
Ar tu žinai, kaip širdį gelia
Svaigi pavasario giesmė,
Kai beržo kiekvienoj šakelėj
Gyvybės kaupiasi versmė,
Kai virpa ji kaštonų žvakėm,
Berželio balto žirginiais?..
Bet kaip pavasarį prašnekini,
Jei širdyje ruduo seniai?
* * *
Į saulę norėtųs pakelti akis
Ir širdį paimti ant rankų,
Norėtųsi laimę daina išsakyt,
Nejausti, kad vakaras slenka,
Nejaust, kad pirmoji sidabro šalna
Šerkšnu padabino jau plaukus,
Kad greitai ateis jau ir gulbės daina
Nenorint, nežinant, nelaukiant...
Malda
O Viešpatie, juk tu žinai, kad man pajaco kaukė
Įgrįso taip, kad žodžių nerandu. Pasigailėk!
Aš taip ilgai, aš taip kankinančiai vis laukiu
Nežinomos dienos ir laimės didelės.
Tada, jaučiu, į širdį iškankintą žengsi,
Gyvu tikėjimu vėl gyvas būsiu aš
Ir vėl, suklupęs prieš tavos padangės slenkstį,
Nuplausiu širdį sau gaivinančia akių rasa.
Tik tu neleisk man kryžkeliuos paklysti
Tarp tūkstančių tikėjimų ir be tavęs.
Skubu dienon, o gal naktin, o iš po kojų slysta
Gimtoji žemė. Palauk- dar neišveski..
* * *
Sakei žodžius tu man gražiausius
Apie svajonę mūsų šviesią,
O jau dangus grėsmingai niaukęs
Ir mūsų priesaiką mylėti
Nutraukė kylanti audra...
Bandau tik atminty surast
Žodžius, sakytus man kadaise,
Kad patikėčiau, jog ateisi
Paliesti lūpom man akis
Ir žodį užmirštą dar pasakyt.
* * *
Tik nemeluok
Argi jau niekad, net sapne
Neaplankysi tu manęs,
Ar lūpų deganti kaitra
Jau tavo lūpų neatras,
Ar srūvanti plaukų vilnis
Manęs jau niekad nesvaigins,
Argi kalbėti pažadai
Kartu nuvyto su žiedais?
Argi jau niekad, net sapne
Neprisiminsi tu manęs?
Tik nemeluok, tik nežadėk-
Užgęso mudviejų žvaigždė,
Nukrito žiedas nuo obels
Ir praeities jau neprikelt...
Te atminimuose paliks
Mums Naujametinė naktis
Ir meilės sapnas nuostabus
Tegu nesuteptas mums bus.
Tik nemeluok, tik nežadėk-
Dar budi ta pati žvaigždė!
* * *
Ir vėl pavasario laukimas
Širdy susikaupė nuodais,
Ir ilgesys beprasmis ima
Mane svaiginti, kaip kadais,
Kada eilėraščiai dar liejos,
Kai buvo rimų dar apstu,
Kai mūsų vakarai tylieji
Žvaigždžių įžiebdavo raštus,
Kai tavo prisegtoj žibutėj
Tavas matydavau akis,
Kai poetu norėjau būti
Ir viską posmais išsakyt.
Praėjo metai neskaičiuoti
Man be tavęs tokie šalti,
Bet laukiu vis, kad pabučiuotum
Mane šaltojoj Sibiro nakty
Atėjus į vienutę nykią
Nuo Rašės žydinčių krantų
Kur pynėme abu vainiką
Svajonių dar tokių šventų,
Kada mums žodžių nereikėjo
Ir laimė buvo taip arti,
Kai ateitim abu tikėjom
Ir nebijojome mirties,
Kada jaunystę gėrėm godžiai
Ir nežinojome, kad greit
Skambės čia svetimųjų žodžiai,
Kad iš namų reikės išeit
Į juodą nežinią, į naktį,
Daugiau viens kito nesutikt,
Viltim vienintele tik degti, -
Nenugalės dienos naktis...
Ir vėl pavasaris... Kur tu?
Kur tie žibučių pažadai?..
O gal tai pasaka tebuvo,
Gal tik svajonėse radau
Akis tavąsias, viskas šičia -
Tik vizija dienų anų,
Pabudusi širdy netyčia
Ir ją su ilgesiu menu?
O atsiliepk! Sakyk, kad viskas
Gyventa buvo ne sapne,
Kad kryžkeliuos dar susitiksim
Ir laiko dulkės neapneš
Jaunystės mūsų atminimų
Ir kas pavasarį atgims
Silpniau vis plakančioj krūtinėj
Žibutės mėlynom akim!
* * *
Į stebuklą tikiu
Ir į aukštas žvaigždes
Tiesias rankos ir ilgesio žodžiais
Tavo vardą šaukiu,
Nepaliauju kuždėt
Kol tu vizijoj man pasirodai.
Ir nušvinta naktis,
Ir nelaukiu dienos,-
Su manim tu esi, mylimoji,
O kaip man išsakyt,
O kaip man išdainuot,
Kad tave širdyje vis nešioju?
O žinok - nebuvai
Niekada niekada
Iš eilėraščių mano išėjus.
Tu likai man gyva
Kaip švenčiausia malda
Juodą naktį širdy nugalėjus.
Su širdim prie širdies
Mes jaunystės sapne
Vieną žvaigždę abu išsirinkom.
Nenorėjom tikėt, kad tave nuo manęs...
O jau rinkosi vėtros aplinkui.
Net tvirti ąžuolai
Neatlaikė audros,
O mes buvom tik trapūs medeliai...
Tik krūtinėj giliai
Nepaliovėm kartot:
- Mūsų meilės pavergti negali!
Kur šiandieną esi -
Nežinau, nežinau
Ar dar mudu kada susitiksim,
Bet likai man šviesi
Kaip žvaigždė tolima,
Kaip svajonė, kaip amžinas tikslas.
***
Parskridus paukštė palietė sparnu
Krūtinę mano ir joje nubudo
Jaunystės dainos dar iš tą dienų,
Kai buvome svajotojais abudu.
Kadais Velykų džiaugsmo gaudesį
Nežinomos vardu širdin įdėjus,
Gyvoji pasaka lig šiol esi
Ir mano burių palaimingas vėjas.
Tik tu paukšte į tolį išskridai,
Sparnų sugrįžti nieks tau nesugydo
Šalin, kur buvome kodais
Gražioj jaunystės pasakoj paklydę...
Nebaugu
Nebaugu nebaugu
Rudeninių bangų
Ir žiemos pranašai man nebaisūs,
Nes tikiu ir žinau:
Net gėlelė gležna
Nužydėjusi atneša vaisių.
Nebaugu nebaugu,
Kad numirsiu- tegu!
Su pavasariu vėl prisikelsiu
Nors mažyte žole,
Nors bangos dalele,
Nors kaip užmirštas, tolimas balsas.
Svajoju
Svajoju aš kaip mudu dviese
Tada prie židinio kaitraus
Vėlyvą vakarą sėdėsim
Ir nieks mums laimės neuždraus.
Gal būt eiles aš tau skaitysiu,
Rašytas Sibiro snieguos,
Kaip tu Uralan nuo Dubysos
Sapne ateidavai paguost.
O gal dienoraščio atskleisim
Senus, pageltusius lapus?
Jie obelų žiedais baltaisiais
Ir praeitim pakvipę bus.
Atgims jaunystės mūsą dienos,
Širdis krūtinėj suplasnos
Kaip toj gegužio mėnesienoj
Nuo pabučiavimų liepsnos.
Mums bus ramu, mergaite mano,
Vėlyvą vakarą rudens
Ugnelei židiny plevenant
Svajot, mylėti ir gyvent.
Tau, mano sese
Mano sese! Tavęs nepažįstu,
Tik žinau, kad viendaliai abu,
Kad už grotų praėjo jaunystė,
Nesilenkus prieš amžiaus stabus,
Kad tikėjimas tavo krūtinę,
Kaip ir mano, gaivina viltim,
Kad aušros ši naktis paskutinė
Ir vilties negalės mums atimt.
Tavo žvilgsniui šiandieną aš duodu
Rinkinėlį vienutės dainų.
Jeigu rasi jame tu paguodą
Nešti vargui nelaisvės dienų -
Aš laimingas, bet jeigi jos nieko
Neprimins tavo širdžiai brangaus,-
Man atleiski ir jų nepaniekink -
Parašyti nespėjau geriau...
Vizija
Žmogus, prie laužo gęstančio parimęs,
Dienas prakeikė, kad norėjo būti
Didesnis už nežinomus dievus,
Už mirtį ir gyvenimą didesnis.
Dabar jo žemė padengta stiklu
Ir alkanų griuvėsių griaučiais,
Gyvybės meldė, būdama pati bevaisė...
Jo moteris ateinant laukė
Užnuodyto dalelėm Alfa, Beta, Gama
Pirmagimio, pradėto saule
Ir dar žiedais papuoštoj žemėj.
... Ugniavietėj žėrėjo paskutinės anglys,
O juodame danguj- žvaigždžių procesija,
Bet žmogui viskas buvo pelenų naktis.
Jam šviesą pavogė paties jo sukurtoji saulė
Ir jo paties išlaisvinta apokalipsinė mirtis.
***
Man sakote:- Kodėl perkūnai tyli
Tavuos eilėraščiuos, kam tu
Beprasmį ilgesį ir skausmą gilų
Žvaigžde vidurnakčio sapnų
Papuošei kaip skaidriausią auką,
Kodėl dainuodamas tu ryto lauki?
Ir liūdesio daina savy galybę slepia,
Lėčiausioj upės tėkmėje - galia.
Ne visuomet audra gėlėlę trapią
Sugniuždo, šėldama savam kely.
Todėl ir mano šie menkučiai posmai
Užmiršti, kad esu žmogus neduos man...
***
Ir juodoji diena, ir baltoji naktis
Susipynė gyvenime mano.
O su kuom gi širdis ryto aušrą sutiks,
Jei žarijos joje vos rusena?
Nuo rudenės svajos ar galės suplasnot
Mano mūza ar jos nesupančios
Tų baltųjų naktų, tų juodųjų dienų
Tebegyvas vienutės rožančius?..
***
Neskaičiuoju, kiek metų gyventa,
Nežinau, kiek jų man bepaliko,
Tik žinau, kad gyvenimas- šventė
Ir laukimas nebūtų Velykų.
Tik žinau, kad pavasarius keičia
Tamsūs rudenys, žiemos speiguotos
Ir žinau, kad nepaprastai reikia
Ir per darganas saulę dainuoti.
Išeinant
Tai kas - manęs nebus. Gal būt ramiai ilsėsiuos
Po žemės uždanga juoda.
Ateis pavasariai, ateis ir dienos šviesios,
Užgis kraujuojanti žaizda.
Nelauksi jau tada manęs prie klevo vartų
Ir niekas nebelauks manęs
Užmirši greit. Argi liūdėti verta,
Jei saulė žemę auksina?
O nūn - sudie! Na taip... Gal būt jau mudu niekad...
Širdis manoji nerami...
O Viešpatie, kokia daugybė darbo lieka
Kol laisvė mums sugrįš namo!..
Gana! Žirgai jau nerimauja.
Duok ranką dar, ištark sudie.
Einu į nežinią ir į rytojų naują -
Palik ir lauk. Tik neliūdėk!
