Partizanai: Istorija ir dabartis

PETRO PAULAIČIO LAIŠKAI NIJOLEI SADŪNAITEI

1977 10 25
(1 laiškas)

Mylima ir brangi Sesute

Jau antras Jūsų laiškutis iš naujos Jūsų gyvenvietės mane pasiekė. Nežinau ir kaip Jums už tuos taip mielus vizitus padėkoti. Ir bendrai Sadūnų šeima - tai mano varganame gyvenime išimtinė man šeima. Aš jaučiuosi apsuptas, be jokių mano nuopelnų Jums, nuoširdžios ir tyros Jūsų, net ir mažosios Marijos, to angelo, kurį Jūs ir Ji Jus taip myli, meilės. Juk Jūsų Broliukas, Jo šeima mane taip dažnai lanko, ramina, guodžia. Telaimina ir teatlygina Jiems Dievas.

Džiaugiuosi, kad Jūs, miela Sesute, mokate surasti tikrąjį šaltinį jėgų pakelti nelengvą ir kalinimo, ir tremties dalią. Testiprina jus ir toliau Visagalis.

Lapkričio 10 d. gavau telegramą L.S. (Liudas Simutis - Red.), jau paliekančio Angaros krantus. Puiku! Jūsų sveikinimus savo bičiuliams perdaviau, kai kuriam dar perduosiu, nes tai vienas, tai kitas, tai čia, tai kitur. Jūsų buv. bute (lageryje -Red.) pasikeitimų, atrodo, nėra. Vargsta ir laukia, kaip ir visi kiti, geresnių dienų - laisvės. Man š. mėn. 30 d. sueina lygiai 30 m., tik po raudonųjų “globa”. Seniai buvau rimčiau sirgęs. Bet neseniai, jau po Jūsų išvykimo į tremtį, nei iš šio, nei iš to pora savaičių rungtyniavau su 38, 2,4 ir net 7 dalimis karščio. Bet šiuo tarpu visiška mano pergalė. Nors VI.L. (Vladas Lapienis - Red.) tiktai nuo rugsėjo 9 d. mūsų kieme, bet aš kol kas, ypač sveikatoje, Jam nenusileidžiu. Toliau... kaip Dievas duos.

 Jūsų broliukui užsimojęs pirmoje pusėje sekančio mėn. parašyti. Į Jo [laiškus] retkarčiais atsiliepiu, bet ir tie manieji laiškai retai Jį pasiekia. Visai šeimai lenkiuosi ir dėkingas. Jus bučiuoju. Atleiskit, miela brangi Nijole, kad taip mažai ir tik atvirutėje parašiau. Gal šiuo tarpu taip geriau. Manieji bičiuliai Jus su pagarba ir tyra meile sveikina. O aš Jums dėkingas už viską: ir už atvirutę, ir už voką, kurį ir panaudoju. Jus broliškai bučiuoju ir kas dieną prisimenu Kristuje. Jūsų P.Petras.

1977 12 16
(2 laiškas)

Neša vargo užmiršimą

Kūčių vakaras brangus.

Žemės skelbia atpirkimą

Įsikūnijęs dangus.

Gieda “gloria ” aukštai

Angelų šimtų šimtai.

Bet žmonėm tik gero noro!

(Iš “Pavasario balsų” Maironis)

Ačiū, miela Sesute, už dažnus ir mielus Jūsų laiškučius, už taip man brangius puikiuosius gamtos, ypač mūsų brangaus krašto, vaizdeliais-atvirutėmis ir albumėliais apsilankymus. Jūsų paskutinį, išėjusį iš Bogučiany lapkričio 26 d. laišką su 5 numeruotomis atvirutėmis, gavau gruodžio 12 d. Pirmoji neįrašyta ir nenumeruota, o 5-os visiškai nebuvo. Mat atnešė paštą pati mūsų kiemelio galva, o ji mėgsta knistis ir skendėti smulkmenose. Ir šiaip ne visi mūsų, ypač iš čia išsiųsti, laiškai pasiekia adresatus. Jums rašiau ir išsiunčiau spalio 25 d., bet matosi, kad jis (laiškas - Red.) Jus nepasiekė. Brolis J. visos Jo mielos šeimos vardu irgi dažnai mane aplanko. Esu be galo Jums visiems už Jūsų man meilę visa siela dėkingas. Jam irgi rašiau ir išsiunčiau regiu su atgal[iniu] pranešimu, kad gavo liepos 19 d., kuriame priglaudžiau ir Jums, miela Nijole, vieną stereo gražią atvirutę su suglaustomis ir ištiestomis maldai už taiką rankomis. Bet viskas - kaip į vandenį. Jonuko paskutinis [laiškas] mane pasiekė lapkričio 16 d.

Įdedu Kūčių pyrago-plotkelę, kurių man geras draugas prisiuntė, ir velijo laužyti ir dalintis su geros valios žmonėmis. Laužysime kartu ir visa širdimi melsiu Visagalį Viešpatį už Jus, mylima Sesute, kad Jis laimintų ir lydėtų visus Jūsų žingsnius. Melsiu Dievą ir už Jonuką bei už Jo mylimą šeimą - Marytę ir Mariją, melsiu ir aukosiu savo vargelius ir, jeigu tokia D[ievo] valia, savo gyvenimą už jaunąją kartą, už visus geros valios ž[mones].

Laimingų Kalėdų ir Naujų metų!

Su gilia pagarba ir tyra meile lenkiuosi ir visus bučiuoju - P.Petras.

Pridedu prie šio plotkelę ir vieną su “Laimingų Naujų Metų” atvirutę. P.P.

1977 12 19
(3 laiškas)

Brangioji Sesute!

Sakoma, kad nebūna blogo, jog neišeitų į gerą. Skubėjau 16 gruodžio parašyti nors keletą eilučių ir išsiųsti Jums, miela Nijole, nes buvau jau įsitikinęs, kad mano laiškas, tas vienintelis į daug Jūsų laiškų atsiliepimas, bus žuvęs. Tad Kalėdų ir N.metų proga pasiryžau cenzorės tiesiog išmaldauti, kad išsiųstų tą mano trumputį pasveikinimą mano ištremtai giminaitei. Ir jį siunčiau-paruošiau “zakazn. s uved”(zakaznojes uvedomleniem - registruotas. -Red.) Bet gruodžio 16 d. cenzorė neatėjo (dabar veik taisyklė - ji ateina tik du kartus per savaitę - pirmadienį arba antradienį ir penktadienį). O jau du penktadienius pagretom laiškus atneša kiemo galva. Gi paimti išsiuntimui nepriima. Taip ir liko tas mano 16 d. laiškutis neišsiųstas. Bet 16 d. gavau net 3 Jūsų laiškus. Džiaugsmo su kaupu, tuo labiau kad viename Jūsų datuotame 1977 11 29 pranešėte, kad (visgi aš buvau neteisus galvodamas, kad mano laiškus Jums bus dingęs) mano laišką gavote. Be minėto laiško, su puikiausiomis rožėmis, tą pačią dieną (gruodžio 16) gavau ir iš Bogučiany išėjusį gruodžio 3 d. ir gruodžio 5 d. Ačiū, ačiū mylima Sese! Šiuo tarpu mielų prie širdies bičiulių veik nėra. A.P. (Airikian Paruiz - Red.) pusmečiui išskirtas (griežto režimo kameroje - Red.), atgailauja kam po medžius - stulpus laipiojo. Vladas netoliese sveikatą pasitikrina. Ten pat ir Č.V., o iš S. mažai man, na, ir manau, visiems kitiems džiaugsmo. Bet visi su visais sugyvenam ir kaip žmones myliu, nors ir kokiam tai nuotolyje, visus.

1978 02 14

(4 laiškas)

Mylima ir gerbiama mano Sese Nijole!

Su giliausia pagarba bučiuoju ir vieną, ir kitą Jūsų nuotraukėlę. Taip jos mane nudžiugino, kad, rodos, irkluojuos į laisvės krantą jau ne vienas ir ne vienišas. Ir ši nemaloni izoliacija, ypač nuo jaunesniosios kartos, kuriai kasdieną prašau Dievo palaimos, kad jieitų teisingu, Apvaizdos lemtu keliu, man jau ne tokia baisi. Ir tikrai aš kartkartėmis pajuntu ir tuo be galo džiaugiuosi, kad naujos jaunos jėgos žengia greta, šalimais tuo keliu, kuriuo ištikimiausi Tėvynės sūnūs ir dukros nuėjo ir eina. Ačiū, ačiū, brangioji Nijole, kad man parodei-padovanojai save nuotraukėlėse.

Dabar matau savo idealizuojamą moterį - lietuvaitę, mylimą ir gerbiamą Sesę bent iš arti, nes iš toli, nors ir tikrovėje - gyvą, nuo pakopos mačiau tik akimirką. Ir tai tuomet man buvo labai labai džiugu, kad mačiau tą dorą ir narsų savos tėvynės pilietį, kareivį, kankinį (moterį kalinę ir dar už ką!?, kuris savo charakterio daugybės atžvilgių teigiamais bruožais man jau buvo žinomas ir anksčiau. Nepaskaitykit, prašau, Nijole, tuos mano žodžius už kokį tai komplimentą, tuščiažodžiavimą. Niekuomet nedrįsčiau apsimetęs juokauti, ypač su jaunesniu už mane žmogumi ir dar su žmogumi moteriškos giminės; tai, ką matau, ką girdžiu ir kuo esu visiškai įsitikinęs, tą nei kartindamas, nei saldindamas ir sakau. Telaimina Dievas mūsų Tėvynę, jos sūnus ir dukras, jos jaunąją kartą ir ypač tuos, kuriems yra atimta laisvė, kurie yra atskirti nuo savo šeimų, nuo savo gimtojo krašto. Jiems meldžiu stiprybės ir ištvermės gerame kelyje. Su gilia pagarba lenkiuosi tiems dėl tiesos kenčiantiems mūsų Tėvynės vaikams.

Jūsų laiškus gaunu dažnai, už viską esu labai Jums dėkingas. Jie mane gaivina ir jų ilgiuosi, bet nepretenduoju į jų skaičių ir net šiek tiek baiminuos dėl Jūsų; mat be kitų ir aš prisidedu, atimdamas Jums daug brangaus laiko ir fizinių, ypač protinių-nervinių, jėgų. O kur dar pašto ženklai, popierius, vokai ir kartu gausios ir puikios atvirutės?

Ir dar vienas dygliukas mane skaudina: tai, kad aš negaliu Jums dažnai parašyti. Mat tas nelemtas - skurdus skurdus mūsų laiškų limitas ir dar tos nežmoniškai daromos laiškams kliūtys, kad neretai į tą pačią vietą ir tuo pačiu reikalu laišką reikia pakartoti. O tas dar labiau susiaurina laiškų limitą.

Paskutinį Jūsų laišką, rašytą sausio 27 d. septyniose atvirutėse, gavau vasario 10 d. Gėriuosi visais Jūsų laiškais ir negalėčiau pasakyti, kuris iš jų geresnis. Visi jie kupini kilnių minčių, meilės žmonėms ir gamtai, jaunatviško entuziazmo. Bet visgi vienas iš tų visų Jūsų gražių laiškų mane labiau sujaudino ir Jus dvasioje ir užmojuose priartino. Tai Jūsų rašytas laiškas pradžioje gruodžio 3 ar 9 dienos (skaičius apsitrynęs) 5 atvirutėse. Ir ant vienos - Puntukas. Ir “Čia Anykščių grožio supama aš užaugau, baigiau vidurinę ir išėjau į gyvenimą”. Taip, Anykščių apylinkių grožis įspaudė Jums neeilinį dvasinį grožį. Man Puntukas su savo Anykščių grožiu kaip tik primena dar vieną iš arti pažintą vyriškos giminės (nuo Laičių) sielą. Ji taip pat mane žavėjo savo sielos grožiu. Dėl susiklosčiusių nelemtų painiavų mūsų ryšiai nutrūko, bet mano atmintyje ir širdyje jo paveikslas išliko pirmykštis ir visą laiką gyvas.

Pavedu jums, miela Nijole, už mane paprašyti Jūsų Broliuko J. atleidimo, kad aš Jam neparašau. Jį myliu ir gerbiu su visa Jo miela šeima, bet laiškais pasiekti Juos man gana sunkoka. Užtat savo mintyse ir maldoje, kad visi Jie sveiki ir laimingi būtų, kasdieną aš su Jais. Jonuko, Marytės ir Marijos laiškus gaunu gana dažnai. Ačiū Jiems!

Rytoj išvažiuoja Jonas Daugys, atsėdėjęs 25 m. Nudžiugino ir mane, kad atsirado pagaliau 2 dukros, žmona ir sesuo. Viena dukra jau šiandien (vasario 14 d.) turinti būti Baraševe ir laukti išeinančio tėvo. Jonas nenori net tikėti. Bet savaitė atgal Jonui parašė dukra iš Latvijos, kad atvažiuosianti. O man parašė Petronis. Taip pat, kad Jono saviškiai pasiimsią pas save. Jie manę - buvę suklaidinti, kad Jono jau seniai nėra gyvo. Tai dar labai gerai, kad Jonui taip susiklostė - yra dar kas laukia ir kur prisiglausti.

Mano tuo atžvilgiu padėtis kiek kitokia. Tai studijos, tiek nelegali-nenormali padėtis rusmečiu, vokmečiu, rusmečiu, tiek trisdešimties metų kalėjimo neleido - nebuvo galima sukurti savo šeimą. Aš kasmet vis svetimesnis artimųjų, mirusiųjų giminių šeimoms. Betgi pagaliau ar ta svetimumo sąvoka turi nulemti mūsų laimę? Kaip ten bebūtų rytoj su manim, per daug aš galvos nesuku, nes tas rytojus - ne mūsų. Man svarbu, kad aš neprieštaraučiau Dievo valiai. Jo Apvaizda mus lydi. Ir “Deo gratias! Fiat voluntas Tua!” Ir tikėk, miela Sese, kad aš visą laiką jaučiuosi laimingas, kuomet jaučiu, kad dar esu kam nors naudingas, kad galiu silpnesniam už mane padėti.

Turėčiau ir norėčiau dar daug ką pasakyti, bet tas daugžodžiavimas gali laiškui kelią pastoti. Tad šį kartą tiek. Sudie. Iki sekančio !

Su gilia pagarba bučiuoju - P.Petras.

N.B. Priglaudžiu skripkuojantį kiškutį.

1978 05 10
(5 laiškas)

Mylima ir brangi mano sesute Nijole!

Rašau ant šio “gražaus”- netiesa? meninio luobelio ne dėl to, kad būčiau pritrūkęs laiškams popierio - sąsiuvinių mūsų krautuvėje užtenka. O ir atviručių gerų žmonių dėka, neužginčijamai pirmoje vietoje jūsų, sesute, susikaupė nemažai. Ir ne iš šykštumo ar paprasčiausio taupymo tai darau. Bet tik iš pirmos dingsties, kad taip galgi mūsų sąlygomis ir geriau.

Visų pirma nuoširdžiausias Jums ačiū už gana dažnus ir mielus Jūsų man laiškus. Tikėkit, kad tie Jūsų laiškai, persunkti nuoširdžios ir tyros meilės ir supratimo, man padeda gyventi ir verčia būti geresniu. Kiekvieną jų skaitau ir vis labiau junti savo menkystę, nesugebėjimą realiau į save žvilgterėti. Kas aš? Kas Jis? Ir per tą, atrodytų, nemažą laiko-gyvenimo tarpą, o iš tikrųjų tik akimirką nesugebėjau, neatradau savyje jėgų realiai ir nuoširdžiai atsakyti į tuodu du klausimu: kas aš? Ir kas Jis?

Jeigu kartais ir blykstelėja ta tikrovė, tai ji tik laikina ir gana paviršutiniška. O gyvenimas - tie mūsų “darbai”, “siekiai”, “kova”, pasisekimai, nesėkmės, na, ir pati “kančia” mus vėl išblaško, išstumia

5 laiškas rašytas ant atviruko rusiško meno motyvais, kad lengviau apeitų cenzūrą

iš to susikaupimo blyksnio, ir mes vėl grįžtame prie to savo paviršutiniškumo, prie to nerealaus “aš”.

Ačiū dar kartą ir daugybę kartų, miela sesute, už apsilankymus laiškais, nešinais meilės ir maldos. Bet už daug ką privalau Jums dėkoti. Be gražių atvirukų ir albumėlių, gavau jau trečią kartą Jūsų nuotrauką. Ši paskutinė - kolektyvinė. Tegu Dievas laimina Jus visus. Saulėto krašto sūnus (Paruizas Airikian - Red.) su manim kartu gėrisi visu man prisiųstu trejetu, ir jaučiu, kad tas mielas bernužėlis man šventai pavydi, kad aš turiu 3 Jūsų nuotraukas, o jis nei vienos. O jis Jus taip gerbia ir vertina. Kiekvieną kartą prašo perduoti Jo nuoširdžius (ir aš jo žodžiais tikiu) sveikinimus. Man lyg ir nepatogu Jūsų paveikslą jam perduoti, nes jie visi skirtingi ir man dedikuoti. Palieku šį reikaliuką Jums išspręsti. Šiuo metu jo nėra (jau visas mėnuo), bet kalbama, kad greitai grįš. A.P. - tai vienas iš labai mažai, su kuriuo galima ir verta pasikalbėti. Ačiū ir už vokus, kuriuos įdedate aplipdintais pašto ženklais atsakymams. Tik labai gaila taip retai galiu Jums parašyti. Ačiū ir už perlaidą. Tik visai nevertėjo pinigų siųsti, nes aš jų kol kas pilnai užtenku. Mat išleisti nėra kur, o apsiprekinimui užsidirbu. Mat nežiūrint amžiaus ir invalidumo, man prirašytos 6 darbo valandos. Gi tikrovėje kasdieną pradirbu daug daugiau.

Yra labai gerų žmonių, retkarčiais jie vis man primena, ar nereikia ko pasiųsti - siuntinių, banderolių, pinigų. O jie nežino, kad jokia siunta man neleidžiama, ypač produktų. Pinigų perlaidos leidžiamos, bet aš tais pinigais negaliu naudotis. O kad man padovanojot Brolį Al., tai dar karštesnis mano Jums ačiū. Sekantį mėnesį pasiryžau Jam ištarpuoti bent keletą žodžių. Tik šiek tiek baiminuos dėl to, ypač jeigu kur nors Jis dirba.

Tik visai neseniai parašė, kad Baliui Gajauskui 10 ir 5 tr[emties] Tai baisu. Ir dar koks šlykštus “Tiesoje” šmeižtas-juodinimas!?

Miela Nijole, labai norėčiau Per Jūsų mažos Marijos Tetos rankas pasiųsti tam angelėliui, mažajai Marijai Sadūnaitei, Kristaus “Velykinę paskutinę vakarienę” sterėjo giluminėje (nuotraukoje -Red.). Juk ji visuomet, kuomet man rašo Tėtukas ar Mamytė, įdeda vieną ar pora savų gražių atviručių.

Jus, brangi Sesute, Jonuką, Marytę ir mažąją Mariją su gilia pagarba ir meile bučiuoju - P.Petras.

1978 08 07
(6 laiškas)

Miela ir brangi mano Sesute!

Apleisdami 3-5, į pašto dėžutę įmečiau Jums kelis žodžius, kad praneščiau, jog čia paliekame tuščias sienas, o vykstame į tolimą kelionę. Jau ir sausą maistą 3 dienoms gavome. Šį rašau jau už naujos vietos, iš žn 385/19-3. Kad mūsų laiškai neklaidžiotų ir nedinginėtų, būtų gerai, kad praneštumėte apie mano naujos vietovės antrašą Jonukui, Birutei, Vincui Korsakui (Šakių r., Lukšių paštas), prie galimybės “feldšer Petronis P.A. (Rokiškio r., Panemunis)”. Tegul nerūstauja, kad tuo tarpu Jiems negaliu parašyti. Bet Juos myliu ir dėkingas Jiems lenkiuos. Mat šio mėn. paskutinį laiško limitą išnaudosiu Irinai.

Taigi rugpjūčio 4 d. iš V-tos z[onos] visus 28 perdavė Permės vadovybei ir visus, nuvedę prie kelionei paruošto vagono, sulaipino į jį ir jau buvome beišvažiuoją, bet paskutiniu momentu niekam nelauktai ir netikėtai įlipa į vagoną specialios dalies viršininkas su keliais karininkais, pašaukia iš sąrašo penkias pavardes, tarp kurių ir mano su Vladu, ir įsako su visais daiktais išlipti. Išlipus mus įveda į ligoninės kiemą, kur ir gavome nakvynę, o kiti 23 išdundėjo iš stoties. Paruizui spėjau sudie pasakyti. Sekančią dieną mus penkis atvežė į čia - iš kur dabar ir rašau. Čia radau vieną kitą iš anksčiau jau pažįstamą ir žinomą, vieną kitą naują. Žmonių - ne kamšatis, iš viso apie pusantro šimto, o liet[uvių] šešiolika. Tos visos išsikraustymo, kelionės ir įsikraustymo procedūros nemažai išvargino. Bet šiuo metu jau viskas kaip ir buvę. Tik spauda, laiškai nutrūko. Rodos, kad į kitą pasaulį būtume nusikraustę. Tiesa, nuo Javaso iki čia kelio tokio pasaulyje nerasi, dar XX amžiaus technika nepajėgi nors bent kiek išlyginti jo. Bet, laus Deo, nors ir išsivėmusius, nors ir viršugalviais nugramdytais, visgi gyvus išlaipino iš mašinos.

Sesutę, Jūsų ir Broliuko ir Jo visos Šeimos sveikinimus Petrinių proga gavau kelias dienas dar prieš išvykstant iš V-tos zonos. Visiems Jums be galo esu dėkingas. Perduokit mano nuoširdžiausius sveikinimus ir padėką Slavkai (Viačislav Čornovic - Red.) ir kitiems už Jų sveikinimus, prisirišimą ir meilę man. Lenkiuos ir su visa pagarba Juos bučiuoju. Gi Jums, Sesute, aš ir nežinau kaip padėkotiuž visa tai, ką dėl manęs esate padarę - Jums, brangioji Nijole, už Jūsų maldas Visagaliui už mane. Juk tikrai mes be Jo - tuščia vieta. Turiu ir vieną prašymą, o gal teisingiau patarimą Jums, jaunesnioji mano Sesute: saugokit savo sveikatą, taupykite savo jėgas. Taip, negailėkime jėgų geriems darbams, bet ir neužmirškime niekuomet , kad mes tas jėgas neprivalome pertempti. Taip, kaip ir kad privalome valgyti, bet nusižengiame persivalgydami. Visiems suprantama, kad šiuo metu Jūsų gyvenimo sąlygos yra ypatingos ir ypatingai sunkios. Kad irtis pirmyn reikalinga daug jėgos, daug energijos. Tad reikia ją kiek galime daugiau kaupti ir tausoti, teisingai ją nukreipti ir, sakyčiau, saikingai ir teisingai ją naudoti. Man rodos, kad dar daug laiko ir poilsio atima laiškų rašymas. Juk reikia tik stebėtis, tokia gausybe Jūsų parašytų-rašomų laiškų: po kelis į dieną. Kiek normalaus ir būtino poilsio jie Jums atima!? Ar tai nepertempimas Jūsų jėgų? Man, žinoma, kiekvienas gautas laiškas yra brangus, nežiūrint kieno ir iš kur jis būtų. Bet Jūsų laiškai - tai antras mano gyvenimas. Aš jaučiu naują gyvenimo noro srovelę. Dirbti, kentėti savo Tėvynės labui, žmogaus gerovei, jaučiu ne tik kaip savo pareigą, bet ir kaip išgyvenamą vidinį malonumą. Jūs mane, Sese, suprantat ir nuoširdžiai atjaučiat. Jūs prašot man Dievo palaimos ir fizinių bei dvasinių jėgų stiprybės. Jūs mane guodžiat ir raminat. Ir aš visa tai jaučiu. Ir aš, rodos, be egoizmo, nedrįstu ir pusę žodžio ištarti, kad Jūs man sumažintumėt savo laiškų kiekį. Bet neišleidžiant iš akiračio galimą Jūsų energijos ir sveikatos išsekimą, visgi norisi patarti, kaip surankioti ir branginti nors ir trupinėlius tos taip reikalingos energijos ir sveikatos. Šį kartą atkreipiu Jūsų dėmesį tik į du man kritusius į akis plyšelius, per kuriuos, mano manymu, visgi šis tas nubyra iš Jūsų jėgų: nebūtinai rašyti du laiškus į vieną ir tą pačią vietą žmonėms kartu gyvenantiems ir vienu oru alsuojantiems- mes su V. (Vladu Lapienių - Red.) pasidalinsime ir žiniomis, ir sveikinimais, o Jums viena menka valandėlė atliks poilsiui. Ir į sveikatą! Ir, man rodos, tose sunkiose, jau minėtose sąlygose gyvenant ir tiekos darbo apkrautam ar verta ką rašyti pirmam pasitaikiusiam? Juk yra ir tokių, kurie nei kito žmogaus pastangų, nei jo gero žodžio nemoka ar nenori suprasti ir įvertinti. Gal mažai apsiriksiu priminęs ir tą P.S., apie kurį kadaise manęs klausėte kas per asmenybė. Jam rūpi tik jo asmeniniai reikalai, o tie jo reikalai mums nepakeliui ir dažniausiai kryžiuojasi. Irgi gramas sutaupyto laiko ir, ga-limas daiktas, sveikatos. Tą klausimą paliečiau, nes iš rimtų šaltinių girdėjau, kad Jūsų sveikata visgi dar kaip reikiant nepasitaisė. Laiškus 10 ir 20 d. gavau. Nuotrauką su Alfonsu (Bumbuliu - buvęs tremtinys, dabar kunigas - Red.) irgi gavau. Daug kas Jus žino ir ne iš m[ieli] tautiečių. Jus sveikina jie, o ypač m. tautiečiai, priešakyje su Vladu (Lapienių - Red.).

Tegul Dievas Jus ir kurie Jums arčiausiai širdies laimina ir globoja.

Lenkiuosi Jums ir su broliška meile ir pagarba bučiuoju - P.Petras.

(7 laiškas)

Mylima Sese Nijole,

Jūsų laiškai, atrodo, mane pasiekia visi. Tik jie labai lėtai-nerangiai juda - kartais ir 15-18 dienų į vieną galą neužtenka. Kad ir šį kartą aš Jums išsiunčiau reg[istruotą] laišką balandžio 9 d. "avija" keliu. Rodos, jau seniai turėju gauti pranešimo kortelę apie jo gavimą, o dabar rašydamas šį, esu priverstas antrą kartą įrašyti Petro

Sarančiuko antrašą: "USSR, gor.Nikolaev (oblasnoj), Š.B., ul. Svobodnaja".

Jaučiuosi labai Jums skolingas už atimtą Jūsų laisvalaikį. Juk Jūs ir be to tiek daug kam turite parašyti. O aš Jums vis naujo darbo, naujų rūpesčių užkraunu. Atleiskit man už tai, gal taip visą laiką nebus. Gal galėsiu kada ir aš laisvai ir daugiau rašyti. Dabar, rodos, kad negaliu ir nusiraminti nors keliais žodžiais nepadėkojęs visiems tiems geros ir jautrios širdies Broliams ir Sesėms, kurie man gero velija, kurie man rašydami savo laiškus kiekvienas savotiškai atneša mano brangios Tėvynės žemės gabalėlį. Pabučiuoju gi jų laiškus, nes jaučiu Jų visą meilę savo Tėvynei Lietuvai, dėl kurios laisvės tiek daug mūsų geriausių vaikų - mūsų Brolių ir Sesių atidavė savo gyvybę. Jiems prašau Dievo palaimos ir Jo globos, kad per juos, tuos ištikimuosius, greičiau grįžtų mūsų Tėvynės laisvė, kad augančiai ir būsimai kartai svetima būtų vergija, kad jie niekuomet nepažintų vergijos - nelaisvės karčių vaisių.

Nors aš ir perdaug išnaudoju Jūsų varge pelnytą laisvalaikį, mano tvirtu įsitikinimu, Jūs taip paaukodama jį visgi nemažai gero padarote. O kad sutaupyti daugiau to Jūsų laisvojo laiko aš Jums kada tai drįsau pasiūlyti susiaurinti tų, daug Jums atimančių laiko ir jėgų, laiškų rašymą. Man sunku, tikėkit miela, brangi sesute Nijole, Jums tai kalbėti. Bet visgi reikalas ir bendras visų mūsų Bičiulių geras -visų bendra nauda, mane verčia kai ką tuo reikalu vėl pasisakyti. Mes gyvename nepaprastus laikus, verčiamės neįprastose ir dargi nežmoniškose sąlygose. Žmonės suskaldyti ir vienas prieš kitą nuteikti. Ne visi sugeba teisingai padėtyje susiorientuoti. O išbristi iš to pragaro visi norime. Bet reikia žinoti, kad tyčiomis į mūsų gretas prikamšioja žmonių-agentų, kad jie tiesioginiai ar netiesioginiai tas mūsų pastangas į laisvę ar atsiribojimą neutralizuotų. Vieni tą juodą darbą, kuris pakerta gerų ir mums artimų žmonių geriausias pastangas, atlieka sąmoningai, kiti [...] (antras laiško lapelis tekstas nuplėštas, dingęs - Red.) sveikinimus nuo Vl., nuo Kap. (jis žada parašyti) ir nuo Nazar.

Su giliausia pagarba ir meile - P.Petras.

1978 09 08
(8 laiškas)

G.J.Kr.!

Brangi ir mylima Sesute Nijole!

Už viską, ką Jūs man jau esate davusi ir ką duodate kitiems, mano broliams ir sesėms, ypač už Jūsų maldas, už optimizmą, už meilę žmogui, kas trykšta iš kiekvieno Jūsų žodžio, aš Jums esu neapsakomai dėkingas. Prašau Jums Visagalio Dievo geros sveikatos, niekuomet gerame kelyje - už laisvą Kristaus Lietuvą - nepalūžti ir ilgo ilgo, gerais darbais vaisingo gyvenimo. Man už visa tai, ką aš per tuos paskutinius kelis dešimtmečius stengiausi pasiekti, padaryti, išgelbėti-apginti, už ką man ir nemažai teko pakelti kančių, patirti įvairiausių pažeminimų, paaukoti nemažai sveikatos, tokie jaunesniosios kartos perliukai (neužsigauk sesute), kaip Jūs ir panašūs į Jus, kurie eina senajai kartai iš paskos, nešdami Tėvynės atpirkimo ir jos vaikų prisikėlimo kryžių, yra didelis užmokestis, džiaugsmas, paguoda.

Raudonuodamas, brangi Nijole, turiu prisipažinti, kad nors ir visą savo gyvenimą tikėjau į Dievą, Jo Apvaizdą, bet nebuvau savo tikėjime giliai nuoseklus. Tik kai būdavo man labai sunku, tik tuomet ieškodavau ir Jį - Dievą - rasdavau. Tuomet pajusdavau Jo amžiną Išmintį ir Teisingumą, ne tik visos mūsų Žemės raidoje ir kosmoso begalybėje, bet ir menkiausio tvarinio, kuriai kategorijai ir aš priklausau, buityje. Ir jis tokiu momentu atsako mums į kiekvieną klausimą, išblaško visas mūsų abejones. Ir aš tik tuomet sakau, kuomet man būdavo sunku, kuomet jausdavau kalėjimo kameros vienatvę, kraštutinį fizinį išsekimą, gresiantį mirties pavojų, kaip tik tuomet pajusdavau Dieviškos Apvaizdos artumą, kuris man būdavo realus, prasmingas ir išganingas “Ego sum via, veritas et vita” (kelias, tiesa ir gyvenimas).

Bet tas mūsų kunkuliuojantis gyvenimas neša ir mėto ta mums skirta vingiuota ir slenksčiuota vaga. Ir labai dažnai (kalbu ypač apie save), užmirštame, kas esame ir kuo alsuojame. Taigi ir nutolstame nuo to Kelio, Tiesos ir Gyvenimo. Ačiū, Sesute, už Jūsų maldas ir už visokeriopą, ypač moralinę, paramą. Atleisk, brangioji Nijole, už tą mano nevykusį traktatą.

Šio mėnesio laiškų limitą išnaudoju Jums, geroji mano Sesute, parašyti ir mano giminaitei (kuri per Jus gavusi mano n[aują] antrašą jau spėjo man pasiųsti telegramą ir 3 laiškus parašyti) Birutei. Esu jau visam būriui gerų žmonių įklimpęs skoloje laiškais. Kai kurie jau ne vieną ir ne du kartus yra man parašę, bet aš niekaip neištarpuoju jiems laiškučio, nors tik su ačiū. Yra ir tokių, kurie liovėsi rašę, nes nesulaukia jokios žinutės, ar gaunu aš jų laiškus. Teks ir vėl ir šioje srityje Jūsų pagalbos prašyti. Visi jie yra geri žmonės. Jaučiu jų nuoširdžią meilę, ir aš juos visus myliu ir gerbiu. Nežinau ir kaip pasiteisinti dėl savo tylos Jūsų Broliukui ir Brolienei, kurie mane neužmiršta lankę savo geru ir nuoširdžiu žodžiu. O kiek man gražių atviručių kartu su tėveliais yra prisiuntusi ta mažoji ir geroji Marija! Telaimina Juos visus Dievas! Savo laiške Jiems perduokite kuo nuoširdžiausią mano padėką ir pagarbą. Jonuko laiškas pats pirmasis nauju antrašu mane pasiekė 11.VIII.78.

Turiu vieną gerą gerą giminaitę, pusbrolio dukrą Paulaitytę-Gliosienę Danutę (Šakių r., Gotlibiškių paštas, Pusdešrių k., ind.234469). Labai man buvo geras ir brangus Jos, Danutės, Tėvelis, kuris jau 2 metai atgal pasimirė. Puiki ir Jo visa šeima. Ji man, kuomet tik suranda laisvo laiko, rašo ir kuo galėdama padeda. Mat ji dirba kolūkyje ir gyvena jo centre, kuriame buvo jų pačių išstatytas gražus, didelis ūkis. Turi jauną šeimą, Steponą (kuris jau kariuomenėje atitarnavo) ir Valeriją. Abu baigę vidurinę, atrodo, kad mokosi toliau. Juozas Gliosys puikus žmogus, su Danute gerai sugyvena. Be to, mūsų gyvenimą pažįsta, nes pats mūsų duoną yra valgęs. Labai pageidaučiau, kad su Danute susipažintumėt. Ji labai gera, darbšti ir vargstantiems labai gailestinga jauna sodžiaus moteris, o per Danutę ir su jos jaunąja šeima. Esu tikras, kad visi jie dėka tos pažinties su Jumis bus dar geresni. Tuo pačiu Jūs ir mane pateisinsite, kad aš Jiems, Danutei taip retai parašau.

Toks pat reikalas ir su Leonu Laurinsku (Tauragė, Liepų 8, indeksas 235900). Tai labai labai geras mano bičiulis, ištikimas ir daug kentėjęs bendrakeleivis. Jis man rašo ir skundžiasi, kad aš tyliu. Siūlo visokiausias paslaugas. Jį myliu kaip tikrą savo brolį, bet ir su didele širdgėla turiu prisipažinti, kad vis dar neištarpuoju Jam laiško. Taip pat negaliu parašyti Alf.Bum. (Alfonsui Bumbuliui. -Red.), kuris man jau 3-čią kartą parašė ir 10 rub. prisiuntė (pinigus be reikalo!). Gi aš jam tik vieną. Pov. Petronis jau 4 laiškus man parašė,o paskutiniame sako: “Kad nors žinočiau, ar mano laiškai tave pasiekia”. O visgi reikėtų jam parašyti, padėkoti, kad aš Jo neužmirštu ir geru žodžiu miniu. Jis man daug arčiau prie širdies, nors ir egzaminus išdavė blogiau (dėl mažos patirties ir naivumo negu V, bet Pov. daug kur pranašesnis ir nuoširdesnis negu V, nors šis visaip jį menkina).

Čia turiu labai gerą ir vienintelį iš tautiečių artimą bičiulį Česlovą Stašaitį, su kuriuo galiu nuoširdžiai, atvirai pasikalbėti ir kuris man visaip stengiasi padėti. Jam, nors per mane Jūsų laišką patalpinkite atvirutę-sveikinimą. Su saulėto krašto lakūnu neišsprendžiava mįslės - dėl ko sveikinimas su Naujais metais?

Su giliausia pagarba lenkiuos - P.Petras.

P.S. Atleisk, sesute, kad aš jau iš karto, nors ir apytikriai gerai neparašau laiško. Išleidžiu su pataisomis, su “žydukais”, suteptą, susitrynusį. O jį perrašyti - reiškia uždelsti, o nesinori. Be to, reikia ir tingumą nugalėti. Irinai iš dviejų kartų rašiau. Patį pirmąjį (VIII.7) iš čia registruotą, išsiunčiau - kvitą gavau, o atsakymo ne. P.P.

NB. Dėkingas su giliausia pagarba ir meile lenkiuosi ir bučiuoju Vasilį St., Č.Slavko ir K. Jos laiško negavau. Kreipimasis paprasčiausias: Petras. Sveikina Jos, Jų visų ir Jūsų, Sesute, visi bičiuliai, kurių visgi čia dar daug. P.P.

1978 11 27
(9 laiškas)

Visa širdimi esu Jums dėkingas už apsilankymą gana dažnais ir mielais Jūsų laiškais. Ir visiškai tikiu Jūsų žodžiais, kad maldoje Jūs kas dieną su mumis. O man tas tai visų geriausia, nes tik su nuoširdžia malda ir tik per ją galime tikėtis priartėti prie Versmės mūsų buities - egzistencijos ir iš jos pasisemti mums būtinų malonių - fizinės ir dvasinės sveikatos - tikrosios išminties, kad būtume vertais Dievo Valios vykdytojais. Tik tokiu būdu, tik su Juo bus prasmingas mūsų gyvenimas. Jūs, geroji Sesute, nieko geresnio ir gražesnio ir negalėtumėte man padovanoti, kaip Jūsų malda, kad Amžinoji Išmintis lydėtų mano žingsnius. Ačiū, ačiū Jums už tai! Stengiuosi tuo pačiu Jums atsilygint.

Jūsų laiškuose visuomet randu bent keletą gražių atviručių, atsakymui laiškinio popieriaus su voku ir pašto ženklais ir blankelę registruotam laiškui su atgaliniu pranešimu. Ir už tai Jums didelis ačiū! Bet gal to viso kiekvieną kartą ir nereikėtų, nes Jums visgi pinigus kainuoja, o aš per mėnesį iš viso tik du laiškus tegaliu parašyti. Gi Jums asmeniškai, didelei mano gėdai, dažnai ir vieno į mėnesį laiško Jums neparašau. Tikiu Jūsų geraširdiškumu, kad už tą retą Jums parašymą man atleisite, nes ir tos mano galimybės tokios menkos, kad kitaip, rodos, ir negaliu. Jums, geroji sesute, tarpininkaujant noriu ir Jūsų broliuką Joną ir Jo visą taip mielą, taip mane užjaučiančią šeimą - p.Marytę ir mažąją Mariją atsiprašyti, kad Jiems dar/nažiau kaip Jums parašau. Juk ta mažoji Marija su kiekvienu Tėvelio laišku man padovanoja puikių atviručių visos Jos šeimos vardu. Tegloboja Juos visus Dievas, o aš už Juos, nors ir retai Jiems rašydamas, dar su didesne meile ir ryžtu aukosiu savo vargo dienas, kad Jie ir visi tėvynainiai būtų sveiki, laisvi, laimingi. Apsaugok mus, Viešpatie, nuo visų sielos ir kūno nelaimių. Tai mano kiekvienos dienos menkos maldos fragmentėlis, kad Visagalis laimintų ir globotų mūsų Tėvynę ir jos vaikus.

Neslėpsiu nuo Jūsų, kad visgi jaučiu, jog kas tai Jums nutiko ir kad Jūs tai slepiate. Žinoma, nors aš viską, kas vyksta su Jumis, būčiau sužinojęs ir anksčiau, nuo to niekas nebūtų pasikeitę - nei Jums, nei man, vargiai, būtų buvę geriau. Bet vis dėlto norėjosi sužinoti apie Jūsų sveikatos stovį ir apie Jūsų būklę toje Sibiro saloje. Ir tik Jonuko lapkričio 13 laiškas, kuris mane pasiekė t.p. mėn. 24 d., mane šiek tiek nuramino: “Rugsėjo viduryje susirgo mano sesutė. Sirgo ilgai... Pradžioje mums nieko nerašė, tik vėliau sužinojome, kad sirgo.” Taigi iš J. laiško supratau, kad liga lyg ir praėjusi. Ir ačiū Dievui. Bet, miela Nijole, saugokis, Bagučanų klimatas žiaurus, pavojingas. Sibiro žiemas ir aš pažįstu.

Pas mus Mordovijoje, nors didelių šalčių dar nebuvo, bet jau tikra žiemos pradžia: žemė jau pusėtinai įšalus ir jau apie 10 cm sniegu pridengta. Pradžia visuomet sunki, na, ir žiemos pradžia sunkesnė kaip pati žiema. Ir pas mus tuo laikotarpiu žiemos pradžioje vienas kitas gana ilgokai ir gana sunkiai sirgo. Su dideliu karščiu Česlovą Stašaitį prieš tris savaites išvežė į III ligoninę. Praėjusį penktadienį, 24 d., iš ten grįžę “sveikieji” tvirtino, kad Č. sveikata jau taisosi. Gi įvyko dar blogiau: lapkričio mėn. iš 5-tos į 6-tos naktį gana staiga užgeso mūsų vienas tautietis Stasys Lauraitis. Buvo nestiprios sveikatos. Paskutiniu metu labai vargino kosulys ir minėtos paros vidurnaktyje ištiko širdies priepuolis, lydimas astmos, ir valandos bėgyje pavedė Dievui sielą. A.a. Stasys Klaipėdoje paliko dukrą Tarvydienę ir tik grįžusį iš kariuomenės anūką Gedutį, kuriuodu jau ruošėsi aplankyti Tėvą-Senelį. Tą skaudžią žinią jau pranešėme ir a.a. S. dukrai, ir vaikaičiui. Taigi buvome 14 ir jau likome 13.

Nepaisant visų smulkmenų, kurių čia veik neįmanoma išvengti, kol kas judu, dirbu, gyvenu ir tikiu geresniu, žinoma, visiems, rytojumi. O gyvenimo be jokio rūpesčio, be vargo, be susikrimtimo, nori-nenori, gal ir nėra. Taip, kaip ir namų be dūmų. Šį sykį skaitau, kad ir mūsų namų dūmus Jūs, sesute, ir Jūsų visi artimieji - visi rimti žmonės privalo, tai mūsų visų reikalas, žinoti. Labai keistą, mums svetimą, labai įtartiną poziciją mūsų tarpe užima Dauguviečio gv.V. Ta mintis ar tik ne uodega ten ir čia mus vargina nemažai. Tose sąlygose mes meldžiame Dievo apsaugos nuo draugų, nes nuo priešų mūsų patirtis mus pusėtinai išmokė gintis. Kitaip paaiškinti mes tik galime, kad jo protas šlubuoja. Nuo Iros Kalin taip jokio laiško ir negavau. Galimas daiktas, kad nepraleido. Sveikinu Stuzą, Čiornovilą ir visus bei visas gerus pažįstamus, visus geros valios Brolius ir Seses.

Sesute, nežinau ar galėsiu dar prieš Kalėdas ir N.metus Jums parašyti. Sveikinu visų vardu ir viena, ir kita proga. Laužysime plotkelę ir melsimės dvasioje kartu. Priglaudžiu 3 atvirutes Liudui, B.Alfonsui ir Leonui Laurinskui, Tauragėje, Liepų 8 (235900).

Lenkiuosi ir visus su giliausia pagarba bučiuoju - P.Petras.

Lesnoj, Mordovija
1979 04 06 
(10 laiškas)

Mylima ir gerbiama Sese Nijole!

Kaip aš Jums esu dėkingas už taip mielus ir dažnus laiškus! Man, žinoma, malonu gauti kuo daugiau laiškų, o ypač Jūsų rašytų laiškų. Jie visi man atneša Tėvynės laukų, pievų ir miškų kvapą ir grožį ir Jos vaikų meilę. Jūsų laiškai kupini tos tyros meilės. Gavau du vienas paskui kitą Jūsų rašytus laiškus. Ir abu juodu mane verčia atiduoti pirmenybę Jums, o ne tam gerajam ir jau taip senai laukiančiam mano jau ir peržadėto laiškučio Leonui. Jis toks geras, ištiki-

mas ir nuoširdus mano senas bičiulis. Man už laiško limito panaudojimą šį kartą Jums ne tik kad man atleis, bet ir nudžiugs. Juk Jis ne tik kad Jus gerbia, tremtyje užjaučia ir broliškai myli, kaip ir aš, bet Leonas, tikiu, džiaugiasi visu tuo geru, kuriuo Jūs man tiesiogiai ir netiesiogiai padedate. Jis labai bus dėkingas Jums, jeigu ir mano vardu Jį pasveikinsite Šv.Velykų proga ir pasakysite, kad visgi ketinimą Jam parašyti, nors kiek ir vėliau, ištesėsiu. Taip, kaip į Leono lizdą (Tauragė, Liepų 8), mano siela kupina dėkingumo ir meilės skrenda ir į Vinco (Šakių r., Lukšių paštas). Ten toje jaukioje trejetuko šeimoje mano senas, ištikimas, gyvo tikėjimo gera ateitimi bičiulis Korsakas V. su sau ištikima ir mylima žmona ir sūneliu Gintarėliu. Galiu drąsiai pasakyti, kad Vincas man daugiau kaip brolis. Jis ir nykiausioje mano kalinimo valandoje manęs nepamiršo, nepabūgo, kaip daugelis buvusių mano draugų, man parašyti ir visomis tuomet galimomis priemonėmis man padėti. Dieve, laimink Jį ir Jo mielą šeimą.

Labai Jums, Sesute, būčiau dėkingas, kad per Jus pasiektų Korsakų lizdą mano nuoširdžiausi sveikinimai su Velykų šventėmis. Gi mano jaunąjį bičiulį Gintarėlį tai progai nors maždaug tinkama atvirute. Žinoma, tuos gerus bičiulius visus ir neišskaičiuosi, o tuo labiau visiems neparašysi, visus nepasveikinsi. Lenkiuosi ir Jonuko šeimai, ir Alfonsui, ir Danutei, kurių laiškus neseniai gavau ir kurie taip giliai įsirėžę mano širdyje. Myliu ir gerbiu Juos, o esu priverstas tylėti.

Petro Sarančiuko antr.: USSR, gor.Nikolaev-37 (oblasnoj) Š.B., ul.Svobodnaja 42. Koks aš neatidus, atleiskit!

Jūsų laiškus, atrodo, gaunu visus, o juose siunčiamos atvirutės yra gaunamos nevisuomet visos. Kartais kokios trūksta. Laišką, jeigu jis neregistruotas, atneša kiti, o progos susitikti su cenzoriumi prisieina laukti keletą dienų. Be to, ne visuomet norisi su jais bartis. Iki dabar bemaž viską gaudavau tvarkingai (paskutiniuosius du laiškus gavau kovo 26 ir kovo 30 d.). Pirmajame buvo Šiluvos Motinėlė ir du atvirukai. Voko nebuvo, o atiduodant antrąjį laišką buvau iššauktas į cenzoriaus kambarį-kabinetą (laiškas buvo registruotas, reikėjo pasirašyti) ir man matant iš voko išėmė tuščiąjį voką ir jį sunaikino. Be cenzoriaus, kambaryje dar buvo kitas pareigūnas ir cenzorius, naikindamas voką, murmtelėjo: “Laiško voke vertybių negalima siųsti”.

Beliko Sibire svečiuotis tik 15 mėnesių. Jeigu svečiuotumėtės Vilniuje, Architektų 27-2, tų angelų šeimoje, tai užsimerkęs pasakyčiau, kad 15 mėn. - tai visai normalu - nedaug. O Bogučianų “šulinyje”, kur tokia žiauri žiema prieš akis, tai dar “marės laiko”, ypač Jums, jau tiek laiko tame “rojuje” praleidusiai. Tik aš džiaugiuosi, kad sesutė Nijolė visuomet optimistė ir tiesiog kūdikiškai atsidavusi Dieviškajai Apvaizdai. Visagalio malonėje ir globoje mums bus nesunkios bet kokios žiemos. Žinoma, man “beliko“ veik du su puse kartų daugau tų mėnesių čia “svečiuotis” - dar 42 mėn. ir 12 dienų. Lenkiu galvą ir kartoju: “fiat voluntas Tua”. O baigęs tuos 42, kur ir kam aš reikalingas būsiu?!

Likimas, kurį aš vadinu Apvaizdos taku, mane išugdė kareiviu. Tuo aš džiaugiuosi ir už tai Dievui esu dėkingas, o kad reikės kelyje kristi, kaip čia kartais sakoma, stačiam, tai tebūnie Dievui garbė, kad man suteikė malonę kentėti už savos Tėvynės geresnį, laisvą rytojų, už tikrą laimę Jos vaikų. Nesvarbu, kad “mūsų kovos ir kančios” vaikų bus nesuprastos, svarbu, kad tas laisvas ir laimingesnis rytojus išauštų greičiau. Bet ir noras, ir viltis dar kartą pamatyti savo mylimą Lietuvą, sulaukti jos laisvės, manyje gyvi. O tenai su Jumis susitikti, vienas kitą “auklėti”, praeities atsiminimais pasidalinti - tai būtų mano didžiausias džiaugsmas. Duok Dieve!

Mano nuostabai Liudas tyli. Paskutiniu metu apie Jį veik nieko nežinau. Mane kiek pritrenkė žinia apie Klaipėdos B. Sunku ir patikėti. Ji man visgi daug gero padarė. Vėl lauksiu Jūsų mielo žodžio. Su giliausia pagarba ir meile bučiuoju. Petras. Su Aleliuja! - Tas pats.

1979 06 17 
(11 laiškas)

Esu Jums labai dėkingas už Jūsų mielus, dažnus laiškus, o ypač už Jūsų maldas. Aš tikiu ir jaučiu, kad tik Jūsų ir visų gerų žmonių dėka, kurie mane prisimena ir prašo man Dieviškosios Apvaizdos palaimos. Ji ir tik Ji laimina mano ilgus, sunkius vergijos metus, Ji lydi ir stiprina kareivio žingsnius, Ji uždega norą ir suteikia džiaugsmą žygiuoti su pasitikėjimu ir viltimi iki galo, iki užmojo tikslo, kurį ta pati Apvaizda mūsų gimtajai šaliai skyrė.

Ta tema - Apvaizdos mums nežinomi planai - būtų daugiau ką pakalbėti, bet tik ne čia ir šiose sąlygose, ne per laiškus. Dabar galiu tik Dievui - Jo Dieviškajai Apvaizdai - per nuopelnus ir aukojimus gerų žmonių, kurių tarpe ir Jūs, brangi Nijole, galiu nors kada ne kada prisiminęs ir netobulu balsu, kaip daugybės kitų balsai-maldos, prie jų prisidėjęs kartu giedoti Visagaliui Viešpačiui: “Garbė Tau, Viešpatie, už amžinąjį taką nuo žemės dulkių lig dangaus žvaigždžių... Garbė už vardą, kurį nešioju, ir už sodybas mūs tėvų tėvų... Garbė už lopšį kūdikio nekalto, garbė už kapą laisvės milžinų. Garbė už praeitį sunkių skausmų sugeltą ir už ateitį be nuodėmių senų.” Kiek nematomų, nežinomų, mažai kam suprantamų stebuklų įvyko per tą palyginus trumpą mano kalinimo laikotarpį - per tuos 39 okupacijos metus! Esu be galo dėkingas Jums, miela Sesute, ir visiems savo geriems tautiečiams ir tautietėms, o ir ne tautiečiams bendraminčiams, kurie-kurios supranta tą šventą Tėvynės ir laisvės reikalą, tą būtinumą aukotis už jį, tą šiandien vienintelį galimą be jokių rizikų gerą ir vertingiausią darbą - maldą už savo Tėvynę, už Jos vaikus, paaukojusius savo gyvybę už Jos laisvę, už vargstančius tuo pačiu reikalu, už tarpusavio gerus santykius. Kiekvienam nuoširdžiai tikinčiam žmogui turi būti aišku tik viena, kad be Dievo palaimos, be Jo Apvaizdos, mūsų darbai būtų beverčiai, o dirbti mes privalome visi.

Nuo vieno iki kito mano Jums laiško mane aplanko ir atneša daug džiaugsmo bei paguodos Jūsų visas glėbys laiškų. Rodos, kad mane pasiekia visi Jūsų laiškai. Gavau ir V.St. atvirutę ir Jo nuoširdžius sveikinimus. Per Jus dėkoju Jam už tai ir Jį bučiuoju kartu su Zarianu P. Kelios dienos atgal gavau Jonuko ir Jo visos šeimos iš Vilniaus, Marytės ir Marijos užpildytą atvirukais laišką. Už viską, už viską Jiems esu labai dėkingas. Ir vėl teks už mane Jums, Sesute, padėkoti Broliukui Jonui už gautus laiškus ir mano vardu pasveikinti Jo vardo dienoje, tegu ir kiek pavėluotai. Bet visa širdimi ir siela linkiu Jam dar daug daug sveikam ir laimingai sulaukti Joninių. Ta proga lenkiuos ir bučiuoju Jį ir Jo šeimą už pavyzdingą gyvenimą. Yra ir kitas Jonas, su kuriuo kada tai esame vargę kartu, kuris man irgi neseniai parašė. Tai Žičkus. Su Regina augina sūnų Vaižgantą ir dirba Birštone. Ir Jam, kaip daugeliui, kol kas negaliu, nors labai noriu atskirai parašyti. O padėkoti už malonų laišką ir pasveikinti su vardo diena dar labiau noriu, nes jau neskaitant Jo gerumo man, Jis žada važiuoti paatostogauti į savo tėviškę Norkiškę (Skaudvilę) ir jos apylinkes. Žada pabuvoti ir Mažintuos. Tai būtinai išbučiuos už mane Andriulius. Jeigu kokią laisvą dieną Jonukas su šeima panorėtų Birštone pasigėrėti apylinkėmis ir išsimaudyti Nemune, tai būtinai paklebina Ž.Jono ir Reginos buto duris, Gagarino gatvėje 9-7. Manu, kad ypač Jonas tuo apsidžiaugtų.

Apie varduvininkus man bekalbant, mintyse iškyla dar vienas jų. Tai bičiulis ir turbūt bendras pažįstamas Povilas Petronis. Man ir Vaivadai retkarčiais parašo. Tuo mudu abudu džiaugiavos, bet parašyti-atsakyti Povilui nei vienas neįstengiava. O Jį pamiršti aš negaliu. Jis man labai gerą įspūdį paliko - nuoširdus ir paslaugus žmogus. Aš jį tik geru žodžiu galiu minėti. (Tebedirba Panemunyje, Rokiškio r., felčeriu).

Šį mėnesį negalėjau nei mano gerajam Vincui Kors. ir tai gerai mielai savo giminaitei Danutei nei žodelio parašyti. Teatleidžia man už tai, ir visa siela prašau Jiems Viešpaties palaimos. Vargina mįslė apie Leoną ir B. Visiškai nelaukta tyla. Vova Jūsų laiškus jau gavo. Jums parašys. Jis geras vyras. Vladą jau nufotografavo, ruošiasi į tremtį. Dvi savaites atgal turėjo su žmona pasimatymą. Kol kas esame sveiki. Iš visko atrodo, kad netrukus mus iš čia išveš - ką į ten, kur pernai buvome (plečia), ką į tolimą.

Šiandien sekmadienis, visi namuose. Labai trukdomas skubėjau šį laišką parašyt. Gal kai kur ir neįskaitysit. Atleiskit!

Lenkiuosi ir su giliausia pagarba bučiuoju. P.Petras

1979 8 22
(12 laiškas)

Garbė Dievui ir tebūnie Jo valia!

Gerbiama ir mylima Sese Nijole!

Visų pirmiausia Jums visa širdimi dėkoju už Jūsų dažnus ir mielus laiškus, o ypač už Jūsų maldas. Juk be maldos, be gerų darbų ir aukojimosi už žmonių gerovę mums nutrūktų Dievo palaima, o be jos mes patys netrukus didžiausi skurdžiai ir raupsuoti paliegėliai. Ir veltui mes būtume gyvenę. Ačiū Jums, geroji Sesute, ir visiems kitiems geriems žmonėms už Jų meilę, užuojautą, o ypač, kaip jau sakiau, už Jūsų maldas.

Paskutinį Jūsų laišką (50), rašytą rugpjūčio 6 d., gavau rugpjūčio

18 d. Laiškus, kuriuos Jūs šiame suminėjote, gavau visus: rašytą liepos 2 d. gavau liepos 13 d., su Tėvo Karolio G. (Garucko - Red.) laidotuvių muotrauka. Tą pačią dieną (liepos 13) gavau ir Irinos Korsunskaja (Vladimirovna) iš Maskvos (Onežskaja 47-20) laišką. Nežinau, ar esate bent kiek pažįstamos, ar nors retkarčiais susirašote - laiškais pasikeičiate? Ji mano atžvilgiu labai gera. Žinau, kad Ji apsikrovus daugybe darbų, o randa dar valandėlę laiko ir man nors retkarčiais parašyti. Tik labai gaila, kad aš taip menkai ir taip retai Jai parašau. Be to, ir nežinau dėl ko susirašinėjimas tuo ruožu yra gerokai trukdomas. Šis Jos laiškas iš Maskvos išėjęs birželio 25 d. Norėčiau tik padėkoti už Jos taip man ir ne tik man vienam brangius laiškus ir visa širdimi palinkėti sveikatos ir sėkmės visuose Jos darbuose ir Jos jaunajai šeimai - Kiriušai ir Koliušai moksle.

Žinios mano, žinoma, neįdomios, nes ne tik menkos, bet ir jau seniai pasenusios. Čia jau visai nedaug belikome. Ir tas mažas likutis štai štai jau ant dienų turėsime užleisti kito kontingento vergams savo vietas. Šis mano laiškas, atrodo, bus paskutinis iš IXX-to. Iš naujos vietos stengsiuos bemat Jums pranešti savo naują antrašą.

Grįžkim prie Jūsų liepos mėn. mane pasiekusių laiškų. Jūsų rašytą laišką liepos 7 d. (44 ) gavau liepos 20 d., be tų dviejų minimų vokų. Matyt, cenzorės kabinete liko. Rašytą liepos 8 d. gavau liepos 20 d.; liepos 10 d. (46) - liepos 23; liepos 19 d. (47) (gavimo datos tiksliai neprisimenu, o rašytą liepos 29 d. (48) su Jūsų ir broliuko Jono nuotrauka gavau jau rugpjūčio 9 d. Ir rašytą liepos 31 (49) laišką gavau rugpjūčio 7 d. Bogučanuose rašytą Jonuko laišką ir pasirašytą Judviejų (VIII.21) aš gavau rugp[jūčio] 3 dieną. Tai Jo trečias gautas liepos mėnesio laiškas.Už visą Jūsų visų Sadūnų atidumą ir meilę man (ko aš tikrai nesu vertas) aš tikriausiai nesugebėsiu niekuomet tinkamai atsidėkoti. Tik gali vienas Dievas Jums už viską, ką Jūs man ir nejučiomis teikiate, atlyginti. Bet visgi priimkite mano karščiausią ačiū, ypač šį kartą už nuotrauką. Dabar sutikęs Jus, brangioji sese, ar Jonuką dargi gatvėje, tai tikriausiai pažinčiau. Ačiū, ačiū Jums už tai!

Iš Jono Ž. gana po ilgo tarpo gavau du laiškus. Abu man labai mieli ir įdomūs. Levukas, žinoma, daugiaus už J.Ž. man yra parašęs. Ir jo laiškai nei kiek nenusileidžia Jono Ž. laiškams. Bet kažkaip Jis man daugiau rūpesčių sukelia kaip kiti (žinoma, kad to visiškai nenorėdamas), nes jo sveikata (bent jau buvo) menka. O man tai labiausiai ir rūpi. Mano dienos šviesios ir laikas, rodos, daug greičiau bėga, kuomet aš žinau, kad mano mylimi Broliai ir Sesės yra sveiki savo Tėvynėje ir savo pastogėje. Ir tokiu atveju ne taip jau svarbu dažni Jų laiškai; juk kiekvienas, o ypač tokios kategorijos žmonės, turi savų rūpesčių. Bet visgi aš Jūsų ramybę trukdau. Daug darbo ir rūpesčių užkraunu Jums, miela Sese Nijole.

Seniai jau nieko negirdėjau apie Vincą Kors[aką] Jo sveikata labai šlubuoja. Didesnių švenčių proga nepamiršta neaplankęs savo šiltu sveikinančiu ir gero linkinčiu žodžiu iš Vilniaus, Nemenčinės pi. 68, p.Terleckas Antanas. P. J.Sasnauskas, Vilnius 24, Garelio 15-15, pradžioje liepos prisiuntė man elektrinę barzdos skustuvėlį "mašinėlę " "Charkiv-15 mč.” Žinoma, atidavė ją daug vėliau ir paskaitė už pusmetinę man priklausomą produktų banderolę, nors tas visas skustuvėlis tesvėrė 500 gramų. Bet tai nesvarbu. Man ji buvo ir yra labai reikalinga. O apie tą reikalą, matyt, J.S. susižinojo iš ponios Lapienienės, kuri prieš tai turėjo pasimatymą su Vladu. Ir tai gerajai p[oniai] už rekomendaciją, ir p.Sasnauskui už paslaugą-paramą labai, labai esu dėkingas. Leonas jau ne kartą ir vis primygtinai manęs klausia, kuomet aš galiu gauti siuntinį - būtinai atsiusiąs. Ką gi, nors man ir labai nepatogu Jį skriausti, bet... šį kartą visgi “sutinku” Jį nuskriausti. Leidimą gauti siuntiniui jau parašė ir jau galiu jį gauti, bet laukiu kuomet perveš į naują vietą. Jis galės pasiųsti siuntinį tik gavęs naujos mano vietos naują antrašą. Drįstu Jo paprašyti, kad prie siuntinio kaip nors “prikombinuotų” kokių nors uogų (džiovintų mėlynių, vynuogių...) primaišęs truputį medaus. Nors vaistams. Ačiū už viską. Atleiskit. Visiems ačiū!

Su broliška pagarba lenkiasi ir bučiuoja - P.Petras.

1979 12 8
(13 laiškas)

Mylima Sesute Nijole!

Jums jau rašiau, kad rugsėjo 14 d. mane išvežė į ligoninę. Iš ligoninės paskutinį laišką Jums išsiunčiau lapkričio 18 d. Tada suminėjau kokius aš jūsų laiškus paskutiniuoju metu gavau. Tikiu, kad tas mano laiškas vis tik Jus pasieks. O man atleiskite, jeigu ir šiame laike kai kas pasikartos iš ano laiško.

Ligoninėje pabuvau 2 mėn. ir 8 dienas. Per tą laiką, spalio 19 visus politkalinius iš Lesnoje 385 (19-to lagerio pervežė į buvusį prieš ne kurį laiką Jums kaimynystėje, Baraševo 385/3-5 nediduką lageriūkštį. Nors jį šiek tiek ir prailgino - jo teritorijos užtvaras nukėlė beveik iki to jauno pušaičių miškelio, kuris nuo mūsų ir Jūsų, moterų kankinių, lagerių pastatų pietvakariuose tebežaliuoja kaip liudininkas daugelio įvykių ir kaip varnoms prieglobstis ir nakvynė. Bet vis dėlto to mūsų atnaujinto lageriūkščio teritorija prie tokio žmonių skaičiaus, 4 kartus didesnio, kaip buvo jį uždarant naujam pertvarkymui 78-ais metais liepos 4 dieną, menka ir skurdi. Ją žymiai dar sumažina nuo mūsų atitverta žymi teritorijos dalis karceriui. Kas tas karceris? Cituoju dabartinės lietuvių kalbos žodyną: “Kai kuriose šalyse - patalpa nusikaltusiam asmeniui laikinai uždaryti (mokyklose, kareivinėse); kalėjimo vienutė”. Labai jau stebina, kad tokio žodyno garbingi autoriai duoda tam žodžiui neišsamų, aiškiai miglotą paaiškinimą. Juk, pirmiausia, taip nedaug yra pasaulyje tų šalių, kuriose būtų toks pastatas ir jį atitinkantis pavadinimas; buvo galima tas šalis ir išvardinti. Pagaliau, kaip visiems yra gerai žinoma, mūsų šalyje yra labai daug nuteistųjų, taigi ir lagerių. O nerasite, kad ir vieno lagerio, šalia kurio nebūtų pastatytas arba pačio lagerio pastatuose įruoštas karceris. O žodyne apie kalinių lagerių karcerius - nei žodžio. Be to, karcerio paskirtis ne vien tik “patalpa nusikaltusiam asmeniui laikinai uždaryti”, kaip teigia žodyno autoriai, bet jį pusnuogiai išrengtą dar ir badu marinti. O kalėjimų vienutės turi ir kitą paskirtį, ne tik karcerio. Bet vardan tiesos, vardan laimingesnio, žmoniškesnio rytojaus, vardan laisvės reikia pakelti ir šitą mūsų pečius slegiančią, žmogaus teises grubiai pažeidžiančią naštą. Ir ačiū Dievui, kad ir aš esu tarpe tų, kurie kenčia už teisėtą reikalą.

Iš ligoninės mane išrašė ir pervedė į 3-5 zoną lapkričio 23 d. Jau 2 savaites kaip klampoju purvą toje žmonių kamšatyje ir aš. Jau čia būdamas gavau keletą laiškų, kurių tarpe du Jūsų, miela sesute. Vieną rašytą 11.12 d. (69) - atvirutę su gėlytėmis gavau to pat mėn. 30 dieną (ir man rodosi, kad 9-tas laiškas nauju adresu), o kitą, rašytą 11.19 d. (70), 10-tą nauju adresu, gavau gruodžio 3 d. Abiejuose buvo po vieną voką su pašto ženklais, o paskutiniajame dar ir atvirutė su labai puikiais žiedais ir tokia pat gražia bei kilnia dedikacija-linkėjimu: “te žydi tie žiedai visada”. Ačiū, ačiū, mylima sesute Ni-jole, Jums už tą didelį Jūsų pasišventimą ir meilę, kad palengvintumėte mano naštą. Juk tai per daug ant Jūsų pečių, nes Jums reikia pakelti ir savąją gana sunkią naštą. Aš savo dėkingumo Jums žodžiais nesugebu išreikšti. Telaimina jus Dievas!

Sugrįžęs iš ligoninės, be Jūsų laiškų, gavau dar 4 ir iš Lietuvos: [...]*nuo Jono Ž.-Birštonas, nuo Danutės - Gotlybiškiai ir nuo jos brolio Algio Paulaičio. Parašiau ir išsiunčiau. Kaip būtų gerai [...]. Lapkričio mėn. pradžioje parašiau ir tam mano Levukui [...].

--------------
*Laiške užbraukyta. - Red.

Šiuo metu žaizda jau užskriejus, bet visiškai neužgijus. J.Žičkus man, po mano išvykimo į ligoninę, IX. 14 d. jau 3-čią parašo man laišką. Labai Jam esu už tai esu dėkingas. Jo laiškai yra man labai malonūs, nes Jis vaizdžiai papasakoja apie man pažįstamus žmones ir vietas. Teatleidžia, kad aš jam taip dažnai negaliu parašyti. Jau seniai buvau gavęs ir nuo mano giminaitės Danutės Paulaitytės-Gliosienės laišką. Buvau net labai dėl jos susirūpinęs. Pasirodo, kad Ji mano net 2 pagretomis laiškų negavo ir nežinojo, kad aš jau kitame kieme su kitu antrašu. Tik XII.3, per buvusį mūsų 19-tą lagerį, mane pasiekė Jos taip lauktas laiškas, rašytas lapkričio 10 d. Tą pačią dieną gavau ir Danutės telegramą, išsiųstą lapkričio 30 d. Joje sako, kad mano 1 laiškas Ją pasiekęs ir kad Ji seniai jau laukusi mano laiškų arba nors menkos žinutės per kitus. Pilnai tuo tikiu, nes Danutė labai gera, uoli ir teisinga. Mat dar kas, lyg tai ir patvirtintų: lapkričio 27 d. pas mus lankėsi svečias iš Vilniaus. Mane išsišaukė T. ir truputį lyg tai barė, lyg tai priekaištą padarė, kam aš laiškuose savo mikropasaulio negeroves perkeliąs į visos šalies negeroves. Juk dabar mūsų šalyje žmonės visi gerai gyvena. Tarp kitko pasiskundžiau, kad laiškai dingsta. Prisiminiau paskutinį pavyzdį -Danutę ir jos laiškus man. Po to ir pasirodė D. telegrama ir laiškas. Beje, D. savo telegramoje pranešė, kad išsiuntė man banderolę su šiltais baltiniais. Bet, nors jų dar negavau, o gal ir visai negausiu, jie man dabar ir nėra būtini. Gaila, kad tą reikalą anksčiau aš pats užminiau. Juk mums draudžia, ką turime su savimi ir ant savęs, daugiau kaip 50 kg laikyti. Vien tik žieminė viršutinė apranga to leidžiamo pusę svorio atima. O jeigu pridėsi apavą, dar vieną kitą knygą, tai ir nelieka svorio apatiniams baltiniams. Ir kas blogiausia, kad nenori leisti savo pinigais išsiųsti į namus turimas savas knygas, savo kitus daiktus. D. nori man prisiųsti šiltą apatinę aprangą. Dėl suminėtų ir neminėtų, kurių tiek daug, motyvų, tegu nesiunčia. Be to, aš pakankamai apsirengęs. Lapkričio 16 d. atėjusius Irinos Korsunskajos ir Leono laiškus konfiskavo. Negavau jų į savo rankas paimti. Būtų gerai, kad Jie tai žinotų. Ir vėl aš Jums, Sesute, sunkenybė: pasveikinti Šv.Kalėdų ir N.metų šventėmis Jūsų Broliuką ir Jo šeimą, Danutę, Leoną, Joną... na, ir jeigu Jums patogu ir atsiras galimybė - Korsunskają I. su Naujais metais. D. padėkos savo broliui Algimantui, kad man parašė. Vėliau ir aš Jam parašysiu.

Kūčių vakare, per Kalėdas ir N.metų šventes būsiu su visais Broliais ir Sesėmis, o ypač su Jumis, miela Nijole, kartu!

Su giliausia pagarba lenkiuos ir broliškai bučiuoju - P.Petras.

N.B. Kad jau kamšatis, tai visur kamšatis - sunku ramiai ir laišką parašyti. Gavosi net blogas juodraštis. Atleiskit, kad sutingau jį perrašyti. - P.P.

1980 03 03 
(14 laiškas)

Mylima ir brangi Sese Nijole!

Jūsų paskutinį (85) laišką gavau vasario 26 d. Šias kelias eilutes rašant turiu ant stalo kertelės pasidėjęs visus Jūsų laiškus, gautus nuo 79-to iki šio paskutinio 85-to. Visi Jūsų laiškai, šie paskutinieji ir ankstesnieji, atnešė man daug džiaugsmo, visi jie man mieli ir brangūs. Už tai Jums visa širdimi esu dėkingas. Tegul Dievas jus laimina ir stiprina Jūsų jėgas, kad greitai greitai sveika ir laiminga grįžtumėte prie savųjų, į mūsų brangią Tėvynę Lietuvą.

Jums, miela Sesute, nuo praėjusių metų vasaros aš rašiau kiekvieną mėnesį po vieną laišką ir vis tikėjausi, kad jie visi Jus pasiekia. Bet, pasirodo, kad mums ne viskas eina taip sklandžiai, kaip mes to norėtume ir kaip mes kad tikimės. Šių metų vasario 22 d. saugumo darbuotojas man pranešė ir parodė, kad mano sausio mėn. Jums laiškas yra konfiskuotas. Reiškia, Jūs to mano laiško negavot, o aš tikrai tikėjausi, kad jis Jus pasieks ir dėl to supasavau Jums neparašęs vasario mėnesį, nes būtinai norėjosi atsakyti į kun.Alfonso ir Danutės laiškus. Tas nepasiekęs Jus mano laiškas nusinešė ir per jį siunčiamą padėką ir sveikinimus Danutei, Vincui, Leonui, Jonui Z. ir Alfonsui B. už jų man mielus laiškus ir linkėjimus.Tiesiog žmogus nežinai ir ką kaip rašyti. Tuščiažodžiaut? Pasakėles regzti ar stačiai užsimerkusiam meluoti, kitus ir save apgaudinėti? Mums rusai atėmė laisvę, sutrypė asmeninį gyvenimą, paslėpė nuo pasaulio akių ir ausų, gi dar baudžia, kad mes aimanuojam. Gi mes jiems ir taip jau daiktai (ir nevertingi daiktai), o ne žmonės. Mums jau mažai beliko prarasti, jie gali mums tik tą mūsų vargingą, sugyvulintą gyvenimą nutraukti. Taigi belieka jiems tą paskutinį “žmoniškumo” žingsnį žengti.

Bet Dievas su mumis. Mes, lietuviai, jų tarpe ir aš, neugdėm neapykantos žmogui, nežiūrint kokios jis tautybės ir kokių pažiūrų. Mes mylėjome ir gerbėme jį kaip savo artimą krikščioniška prasme. Bet mes negalėjome sutikti su tuo, jeigu kas iš tų žmonių neskaitė mus, ypač mūsų namuose, lygiateisiais žmonėmis ir prieš mus panaudojo ir naudoja smurtą.

Sausio pradžioje gavau ir nuo Jūsų broliuko, ir nuo Jo taip svetingos šeimos - Marytės ir Marijos laišką. Jiems kad mane prisimena ir širdingai gero velija - lenkiuosi, sveikinu, bučiuoju. Tegul Visagalis Juos laimina ir sveikus globoja. Tegul Viešpats suteikia sveikatos ir kantrybės visiems Broliams ir Sesėms, kurie kenčia už tiesą ir laisvę.

Jau antras mėnuo, kaip Česlovas Stašaitis, atsėdėjęs 15 m., išvyko į laisvę. Bet kol kas jokios žinutės nuo jo. Iš viso daug laiškų manęs nepasiekia. O ir ne geriau su daugeliu kitų, iš mano bendravargių.

Šiais metais pas mus žiema išimtina. Sniego nedaug ir šalčiai nestiprūs. Ir vėl viena žiema - 33-ioji - praleista Rusijoje už spygliuotų vielų, visiškoje vergijoje.

Laus Deo! Mano jaunas bičiulis Z., pirm išvažiuodams į tremtį, Jus širdingai sveikina ir dėkoja už gautus laiškus. Priimkit ir mano nuoširdžią padėką už visa man gera padaryta. Galgi iki Velykų nesuspėsiu Jums daugiau parašyti, taigi ta proga nuoširdžiausi mano sveikinimai bei linkėjimai Jums ir visiems Jūsų artimiesiems.

Su gilia pagarba dėkingas Jus bučiuoja P.Petras.