SKAUDI NETEKTIS
ATMINTIS
Besibaigiančiais 2002-aisiais metais negailestinga mirtis pasiglemžė iš mūsų tarpo ištikimą Tautos dukrą, kovotoją už Lietuvos laisvę partizanų gretose Antaniną Dručkutę, g.1919 m. balandžio mėn. Vaičėnų k., Obelių vls., Rokiškio aps. neturtingų, bet dorų žmonių Konstancijos ir Juozo Dručkų šeimoje. Tai buvo tauri istorinio mažo Vaičėnų kaimelio asmenybė. Šiame kaimelyje, kiek žinau, materialiai žmonės niekada nebuvo turtingi, tačiau dvasiškai tvirti, mylėjo Dievą, Tėvynę ir artimą. Antaninos ir mano proseneliai dalyvavo 1863 m. sukilime. Caro laikais tėvai kovojo dėl žemės, prieš tikėjimo ir lietuviškos spaudos draudimą.
Antanina augo dorų tėvų šeimoje tarp dorų kaimynų, kurie stengėsi viens kitam padėti bėdoje, ligoje, visur, kur tik galėjo. Kuomet atžlegėjo į Lietuvą rusų komunistų tankai, mūsų brangūs vyrai, tėvai, broliai, sūnūs būrėsi į partizaninę kovą. Vaičėnų kaimo gyventojai neliko nuošalyje ir 1944 m. rudenį organizavo partizanų būrį.
Dručkų šeima pirmoji įsijungė į tą veiklą: Balys, paauglys Andrius, sesė Antanina ir tėvai. Balys - pirmoji šeimos ir mūsų kaimo auka. Ši žiauri tragedija nesužlugdė Antaninos pasiryžimo būti kovotoja, bet dar labiau uždegė. Areštuota, kankinta, bet nepalaužta. Su dideliu pasiaukojimu rūpinosi partizanais, sužeistaisiais, vaistais ir maistu, mezgė kojines, pirštines, skalbė drabužius. Antanina buvo 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopos partizanų vyriausioji ryšininkė.
Apdovanota garbės ženklu “Už nuopelnus Lietuvai”, turėjo partizanų padėką, jai pripažintas laisvės kovotojos statusas. Tai buvo kilnios dvasios asmenybė, meilės ir pasiaukojimo šaltinis vargšams, ligoniams ir benamiams.
1950 m. liepos 1 d. įvyko partizanų kautynės su stribais ir sovietiniais kareiviais. Veržiantis iš apsupimo vienas partizanas žuvo, kitas - Albinas Dručkus - sužeistas prasiveržė. Antanina, jį pamačiusi, atsitempė į savo namus, apiplovė žaizdas, aprišo ir vos pradėjusi maitinti, pamatė mašiną su kareiviais, įsukančią į sodybos keliuką. Nepaisant pavojaus, negalvojo apie save, šeimą, bet padėjo partizanui prišliaužti iki miškelio. Naktį su tėvu Juozu Dručkumi, padedant 9 metų sūneliui Petriukui, Albiną nuvežė arkliu pas kitus partizanus maždaug už 7 kilometrų.
Antanina buvo išduota, suimta su tėvu ir sūneliu, kankinta. Sulaužymai atsiliepė iki mirties. Tėvui buvo suskaldytas žandikaulis, išmušti 4 dantys, sulaužytas petikaulis. Sūnus Petriukas nuo sumušimų liko invalidas. Tačiau nė vienas nepalūžo ir neišdavė.
Netoli jų sodybos buvo įrengtas partizanų bunkeris, kurį Juozo Dručkaus šeima globojo. 1954 m. kažkas įskundė ir apie 300 kareivių iš Vilniaus ieškojo slėptuvės 3 paras. Visi šeimos nariai buvo suimti ir tardomi Rokiškyje. Bunkerio nerado ir niekas iš suimtųjų neišdavė. 1956 m. partizanai legalizavosi, tačiau po kurio laiko buvo suimti ir nuteisti. Likusi iš jų tik Teklė Andriuškevičiūtė. Po 1956 m. baigėsi kratos, tardymai, suiminėjimai.
Antanina pasitraukė iš gyvenimo 2002 m. spalio 25 d. Ji neturėjo aukštųjų mokslų diplomo, bet turėjo pilną kilnios meilės širdį ir pasiaukojimą. Persekiojama, skriaudžiama viena užaugino sūnų Petrą, kuriam vaikystėje teko patirti okupantų egzekucijas.
Šiandienos žmonėms sunku suprasti, kaip ir kas auklėjo kaimo žmones. Tuomet nebuvo tiek daug mokytų žmonių, bet buvo žmonės, tikintys į Dievą ir meilę Tėvynei. Visur ėjo su Dievu ir Tėvynės meile. Akyse stovi ta brangi praeitis, kai visuose kaimeliuose būdavo rengiami gegužės mėnesio altorėliai ir visi kaimo žmonės su malonumu vakarais rinkdavosi bendrai maldai, o pasimeldę kiemuose dainuodavo gražias patriotines dainas.
Brangioji sesė Antanina augo tokiose sąlygose, kaip ir mes visi to laikotarpio žmonės. Tegul Antaninos paliktas ženklas šviečia Jos artimiesiems ir Ją pažinojusiems.Tesiilsi Jos kūnas parapijos kapinėse, Lietuvos, kurią taip mylėjo, žemėje.
Partizanų Vaičėnų sesuo Emilija Vaičėnaitė
