Raseinių Magdė
LITERATŪRINIS PUSLAPIS
Raseinių Magdė (Stasė Kisielytė-Šurnienė)
VILTIES UGNELĖ
Stasė Kisielytė-Šurnienė gimė 1926 m. gruodžio 26 d. Justinavos k., Raseinių vls. Besimokant Skaudvilės gimnazijos 7-oje klasėje, 1946 m. vasario 6 d., buvo suimta. Tardyta ir kalinta Raseinių, Kauno, Vilniaus kalėjimuose. Rugpjūčio 10 d. atvežta į Pečoros lagerio persiuntimo punktą. Kalėjo Bielyj Ju, vėliau Mordovijos režiminiame lageriuose. Namiškiai buvo ištremti į Igarką. Tremtyje gyveno Krasnojarsko krašte, Kanske. Ten ištekėjo už buvusio politinio kalinio Juozo Šurnos. Į Lietuvą grįžo tik 1972 m.
□Eilėraščių autorė Stasė Kisielytė-Šurnienė-Raseinių Magdė su dukra Rūta ir vyru Juozu Šurna (miręs 1992 m.), buvusiu partizanu, Krasnojarsko kr., Kansko mieste tremtyje. 1962 m
Atleiskite už nesklandumą žodžių,
už paprastumą sakinių.
Vergijos dienos taip nuobodžios
ir aš jas eilėse miniu.
O jei kas svetima čia būtų,
ar jei nerastum čia savęs-
prašau, kaip sausą šakaliuką
Sudeginti mano eiles.
R. M. 1951 m.
Toli žaliųjų girių skaros
ir akys ežerų.
Kaip pasakoje laimės dvaras -
toli, Tėvyne, tu.
O tų laukų, miškų ir pievų,
to kvapo dobilų
su dūzgiančiom bitelėm, Dieve,
nieks neatstos man jų.
Jaučiu dažnai, kaip beržas šnara
palaukėj vakarais.
Krūtinėje sunku ir gera -
jauti, bet nematai.
Mes nešim kantriai kryžių, Kristau,
Per sutemas rudens.
Tik leisk į Tėviškę sugrįžti,
leisk laisvėj pagyvent!
Dubysoje ledai nuskendo
ir vargas gal nuskęs.
Per visą žemę eina gandas,
Kad grįšim greitai mes.
Ir vėl bus vasaros saulėtos,
gros naktimis žiogai.
Gyvensim grįžę ir mylėsim
Laisvoj šaly ilgai. R.M. 1951
Dega saulėlydžiai
Dega saulėlydžių žaros,
Nerimas dega širdy.
Galva, kaip rudenį smilga,
Svyra pavargus žemyn.
Kažinkur laimė išklydo,
Meilę užbūrė sapnai.
Kam dar tos ievos ten žydi,
Kas jomis džiaugias tenai?
Nieko neliko manyje -
Meilės, jausmų nei širdies.
Vien tiktai atminimai
Rytmečio saule spindės.
Dega saulėlydžių žaros,
Nerimas dega širdy.
Kartu ir liūdna, ir gera,
Kai paskęsti praeity...
* * *
Kažkur išeitum, kažko ieškotum,
Kai blaškos žemė kančių tvane.
Kaip abejonė žiūri į grotas,
O širdis sako: ir taip, ir ne.
Nuo melsvo skliauto nukeltum saulę,
Surinktum naktį žvaigždžių ugnis.
Jose sutirptų vargai pasaulio
Ir gal užkaistų džiaugsmu širdis.
Tai kas, kad naktys žvaigždėm pražysta,
Kad ryto saulė renka rasas,
Jeigu gražiausius norus jaunystės
Vergijos metai dulkėm užkas.
Pasiekti saulę daug kas mėgino,
Daug kas svajojo surinkti žvaigždes,
Bet pakartojo visiems Likimas
Tą porą žodžių: “gana, užteks”... 1952 m.
Mamai
Palikai tu kaip pakelės gluosnis
Gilaus skausmo, kančios palaužta,
Ašarėlių jau nieks nenušluosto,
Nei naktelė tamsi, nei aušra.
Aš žinau- tu kasdieną meldiesi,
Maldoje mano vardą mini,
Kad sugrįžčiau aš laimės pavėsiu,
Kad gyvenčiau šviesa, viltimi.
Keliai mano kažin kur vingiuoja,
Kur sustosiu, mamyt, nežinau.
Blėsta dienos- jaunystė manoji,
Kaip žvaigždelė skliautuose dangaus.
Blaško mane gyvenimo vėjai
Kaip vanduo žvejo valtį audroj,
Bet Tu lauk ir tikėk kaip tikėjai
Grįšiu aš, tik ne ta ir ne tuoj.
Skubėkit, bėkit, dienos mano
Vyšnia balta baltutėlaitė
bitutėm dūzgiančia viršūne moja,
kad dienos mūsų, kaip stirnutės greitos,
prabėgdamos pro šalį nesustoja.
Skubėkit, bėkit, dienos mano,
didžiausiais šuoliais iš baisios vergijos.
Skubėkit - lėkit uraganais
ir tik sustokit laisvę pasiviję...
Tremtiniams
Pravirko aušra mėlynakė
Gailiom sidabrinėm rasom,
Kai Jūs, net sudie nepasakę,
Išklydot šalin svetimon.
Apsiverkė parugio smilgos
Ir vyšnios, ir obelys sode -
Juk kelias į Sibirą ilgas
Vargu ar sugrįšiu kada.
Uždusdamas bėgo, skubėjo
Ir vežė aukas traukinys,
Kur žemė šalta, išbadėjus
Ne vieną priglaus, užmigdys.
Nutilo ir dainos, ir žodžiai,
Sudužo Dubysoj banga.
Už ką išvežė brolius iš sodžiaus-
Klausė debesys vėją - už ką?
- Prakeikti tie, - žemė kartojo.
- Prakeikti, - aidėjo miškuos.
- Kas drįso atplėšti artoją
Nuo gyslų žemelės šventos.
Nesiruošė mūs artojėliai
Eit arti laukų svetimų.
Ir girių slėpingam šešėly,
Užkūrėte kerštą tik jūs!
Kažkur kažkas gailiai raudojo
Ir šaukėsi keršto dangaus.
- Prakeikti, - jiems žemė kartojo, -
Kas privertė žmogų vergaut. R.M. 1947
Tyrom sveikamarijų lūpom, mama,
Ištark paguodos žodį vieną.
Taps rytmečiu naktis juoda sutemus,
Taps balta pasaka vergijos dienos.
* * *
Mamyt, jaučiu, kaip tavo pirštai
Rožančių varsto naktimis,
Kaip kraujas gyslose apmiršta,
Kai kalinį maldoj mini...
Mama, pavargau, paguosk!
Supasi šakutėj gluosnio
Sidabriniai pumpurai.
Išėjai, bet kur sustosi,
Ką svajosi vakarais?
Kai naktis tamsos šešėliais
Glostys svetimus laukus,
Širdį skausmas plėšys vėlei,
Neramu bus ir sunku.
Tamsūs šunkeliai vingiuoti,
Klaikios naktys pakeliuos,
Nei mylėti, nei svajoti,
Nei sugrįžti atgalios...
Taip norėtųs pasakyti:
- Mama, pavargau, paguosk...
Spindi ašarom nukritę
Nuo beržų lašai rasos.
Supasi šakutėj gluosnio
Sidabriniai pumpurai.
Širdį plėšo, veidą glosto
Skausmo rankos vakarais...
Naujiesiems metams
Laukai ir pievos perlais nusagstyti,
žvaigždėm pražydęs vakaro dangus.
Tikėkim - laimę atneš Naujas Rytas
Ir nuo blakstienų ašara nudžius.
Naujom viltim liepsnok širdie manoji,
Skambėk daina, gyvenime, pabusk
Nusėtu perlais vieškeliu atjoja
Naujųjų metų raitelis puikus.
Senų dienų keliai - pilni kryželių.
Naujųjų snaigės tegu juos užkris.
Visoms linkiu šviesaus, laimingo kelio
Naujųjų metų atveriant duris...
Žemei
Ir Tave pašovė mūšyje su broliais,
ir Tave taip draskė, niekino kaip juos.
Žeme, Tavo skausmą aš jaučiu iš tolo -
Krūpčioja net žvaigždės naktimis skliautuos.
Ir širdis išgelta, išspamuotos mintys
veržiasi kasdien, kas vakarą, kas ryt.
Kur vaikystės pėdų, takelius sumintus
lengvas šilo smėlis baigia užžarstyt.
Prisiglaustum, rodos, prie juodų arimų,
išbučiuotum žemę, pilną sopulių.
Tegu saulė mato, tegu Dievas žino,
kaip jos pasiilgau, kaip aš ją myliu.
Ten kiekvienas lapas, žiedas ir šakutė
kalba gyvais žodžiais žuvusių draugų.
- To nebuvo niekad! Taip negali būti -
kas pažino laisvę, tas nebus vergu!
1952 m.
Vasara suvyto
Vasara suvyto šieno pradalgėlėj,
Juodos rudens naktys išverkė akis,
Štai berželiai žydi snaigių sidabrėliais,
O ramybės širdžiai neatrandu vis.
Norisi prakalbint palšą debesėlį -
Bent dalelę skausmo gal paimtų jis.
Juk jo laisvei vartų niekas neužkėlė,
Man gi širdį plėšo laisvės ilgesys...
Žinau aš kaip pasaką šalį
Žinau aš kaip pasaką šalį.
Sesute, ir tu ją žinai.
Dėl jos tik pavėsy berželių
sukniubo jauni milžinai.
Mėnuo sidabru tenai prausias
upely šiltais vakarais,
ir suokiant lakštingalų klausos
subridę balon ajerai.
Ten meldžias palinkusios vyšnios
gegužio šventais vakarais.
Aš šiandien ten keliais sugrįžčiau
ir niekur daugiau neišeič.
Žinau, dar bus laimė ir džiaugsmas
ir mes jį pajusim tikrai-
sidabro rasa nusiprausęs
plauks mėnuo upe vakarais...
Praeis sunkių metų grandinės -
Čia amžino nieko nėra.
Tik kruviną skriaudą atminus,
keiks priešą per amžius gina.
Žinau aš kaip pasaką šalį
Sesute, ir tu ją žinai,
Ten ilsis pavėsy berželių
Seni ir jauni milžinai!
1952 m.
Dainuok!
Jei dainavai gegužėj vyšnioms žydint,
Žaliems berželiams svyrant pakely,
Dainuok, sesut, ir vasarą palydint,
Dainuok, nors skausmas netelpa širdy!
Dainuok, kai verks rudens naktis tamsiausia,
Kai paskutiniai žiburiai išblės
Ir kai liūdna saulelydin keliausi,
Neradus laime spindinčios žvaigždės!
Mordovija
Išėjusiam
Kai pralėkdamas paukštis
Man pamoja sparnu,
Aš tuojau pagalvoju:
O gal kartais čia Tu?
Pasiilgus namų,
Gal tai tavo vėlė,
Atskrenda pažiūrėt,
Kaip čia aš gyvenu.
O čia liūdna ir šalta
Ir labai neramu,
Kartais norisi keltis
Ir išeit iš namų.
Eit be tako, be kelio,
Eiti zuikio pėdom.
Su skausmu, su vargeliais
Ir su savo bėdom.
Eit saulėlydžio pusėn,
Ten, kur tavo namai -
Reikia mums kartu būti -
Visados, amžinai...
Radviliškis
Kas supras
Kažin kur saulė nusileido
Į mėlynas bangas.
Skausmo šešėliai slenka veidu
Ir ilgu - kas supras?
Pavogti nuotaiką norėtųs
Pavasario dienos,
Ir eit per sutemas, per lietų,
Šypsotis ir dainuot.
Norėtųsi ranka numoti
Ir pasakyt “tai kas"!
Tik tas gyvenimas už grotų
Sunkus - bet kas supras!?
Kam čia svarbu, kad skausmo pirštai
Į širdį Tau pabels
Ir kad gražiausios dienos miršta
Kaip žiedas ant obels.
Žuvėdros laimę nulydėjo
Per mėlynas marias.
Mirties suktinį šoka vėjai-
Baisu - bet kas supras!?
1953 m.
Debesėliui
Tu neturi tėvynės,
tu neturi namų.
Tavo širdis nežino,
kaip man ilgu be jų.
Tu - pilkas debesėlis,
be jausmo, be širdies.
Tave - laisvūną - vėjai
kur nori nulydės.
O jei kada nuklysi,
kur žemė man sava -
beržams šlaituos Dubysos
sakyk, kad aš gyva.
Sakyki, kad sugrįšiu,
dainas sudėsiu jiems.
Ir mėlynai Dubysai,
ir jos beržams žaliems.
1953 m.
Linkėjimai
Mačiau, kaip gervių eilės skrido
Ieškot savų namų.
Akyse ašaros sužibo -
Mes taip seniai be jų.
Kalbėjau ilgai, gervėm mojau,
Linkėjimus siunčiau
Gimtiems namams, laukams ir gojams -
Lai nuneša greičiau.
Nuskrido jos, o aš dar moju...
Ne viską pasakiau.
Širdim ir mintimis kartoju -
“Linkėjimus ir Tau”.
Jei pamiršai, lai taip sau lieka,
Jei pameni - gerai.
Prisiminimai... daugiau nieko
Ir Tu, ir vakarai...
Tėviškei
Palinko šakos gluosnių
Nuo darganų ir vėjų,
Tu klausi, ko ilgiuosi
Iš tėviškės išėjus.
Gimtųjų dirvų smėlio,
Mielų namų - namučių,
Tėvynės debesėlių,
Kaip gulbinų baltučių.
Darželiuos rūtos žalios,
Smūtkeliai pakelėse,
Melsvom akim lineliai-
Ir kaip jų neilgėsies!
Rasa blakstienas vilgo,
Dažnai ir širdį gelia,
Kad ta dalia- kaip smilgos,
Palinkusios prie kelio...
Džiaugsmas
Akimis lydėtum vakarą spalvingą,
Prie širdies priglaustum pienių galvutes,
Klaustum, rodos, klaustum, kur tas džiaugsmas dingo,
Ir jeigu jis gyvas, kur jį šiandien rast.
Pagiriu nuo upės melsvas rūkas driekias,
Svyra rimtos galvos topolių žalių,
Tyli juoda žemė, neatsako nieko,
Tyli dobilėliai, pievos, aš tyliu...
Tik staiga prabyla žodžiais akmenėliais
Kruvinai raudona vakaro žara:
- Žemėj džiaugsmas buvo, jūs jį numarinot -
Kur dabar jį rasit, jeigu jo nėra.
- Žmonės, jūsų kraujas teka žemės gyslom,
O skriaudų, dejonių ežerai pilni,
Ašarų našlaičių okeanai tviska,
Marių krantą plauna kruvina vilnis.
Topolius užklostė melsvos skaros rūko,
Baigdama išblėsti barėsi žara:
- Žmonės, juk jums meilės ir širdies pritrūko,
Štai kodėl to džiaugsmo žemėje nėra...
** *
Kaip pasiutę žvėrys stepių vėjai kaukia,
šaltas rankas tiesia alkana naktis.
Ne gimti namučiai, ne motulė laukia -
skaudžios vargo rykštės tau ant kelio kris.
Tau dažnai sapnuosis tėviškė mažytė,
baltas vyšnių sodas, dobilų laukai.
Ir prie klėties slenksčio verkianti mamytė,
lygiai taip kaip tąsyk, kai ją palikai.
Bris pusnynais dienos, mėnesiai ilgiausi,
metai skausmo pėdas kakton įrašys.
Vakarui sutemus, kur tu nukeliausi,
kam tu pasiguost, kai vaitos širdis?
* * *
Nuskubėjo traukinys,
Ilgesį sukėlęs.
Niekados man nesugrįžt
Savo tėviškėlėn.
Nematyt, kaip laumės klos
Rūko skraistėm žemę.
Neklausyt žiogų dainos
Vakarais sutemus.
Sodai bals, žydės ir vys,
Vasaros skris vėjais.
Į kalėjimo duris
Net nepažiūrėję.
Nežydės man niekados
Dobilai, vosilkos.
Mano vasaras ruduo
Gedulu apvilko.
* * *
Naktis. Mėnulis plaukia tyliai
per debesų marias.
Nuklydau aš už šimto mylių
ilgėdamas tavęs.
Sustojau prie namų-degėsių,
apaugusių kančia.
Gyvenime, į skutelius suplėšyk
mane - aš liksiu čia.
Tegu palinks rausvutės smilgos,
tegu beržai rymos.
Rasa jų mano kapą vilgys,
lyg ašara mamos.
Vilties ugnelė
Pavasario Laukėm, taip šventai tikėjom,
tikėjom, kad Laisvė obelim pražils.
Pažadais auksiniais dvelkė švelnūs vėjai
ir kartojo “greitai, greitai - neužilgs”.
Tulpės ir alyvos kažin kur žydėjo,
kažin kam čireno vyturys rytais.
Vasarą palaukėm nusivijo vėjai,
o mes vis tikėjom - rudenį ateis.
Šaltos rudens rankos glamonėjo žemę,
krito beržo lapai, paliesti šalnos.
Liūdesiu alsavo vakarai sutemę,
o mes laukėm laisvės, laukėme aušros.
Snaigėmis pražydo šaltos lango grotos,
ašaros sustingo ledo trupiniais.
Viltimi liepsnojo akys ašarotos -
jau nedaug beliko. Laukim - Ji ateis...
Širdį iš krūtinės nieks išplėšt negali
ir ilgėtis Laisvės niekas neuždraus.
Dek, liepsnok, negesk širdy, vilties ugnele,
greitai laisvai žemei varpas himną gaus.
* **
Nei švelnūs pienių ratiliukai,
Nei tulpių balzgani veidai
Tiek atminimų nepaliko,
Kiek Jūs, sunkių dienų draugai!..
Šaltos rudens lūpos išbučiavo žiedus,
Gervės pamojavo vasarai "sudie”.
Viena paskui kitą vasaros prabėga,
Kas nesugrąžins jų, kas su jom suspės?
Taip norėčiau šiandien daug ką pasakyti,
Pasiklaust norėčiau, ar ir tau ilgu?
Kada lapai gelsta, kai jurginai vysta,
Ko labiausiai gaila, ko ilgiesi tu?
Tu nusišypsotum, taip gal kaip kadaise,
Prie tavo krūtinės prisiglausčiau aš
-- Nebijok, - sakytum, - pilkos dienos baigsis,
Ant sparnų vėl gervės vasarą parneš...
Eitume abudu. Tegu vėjai siunta,
Nebaisi tamsiausia rudenio naktis.
Deja, lapai gelsta ir į širdį krinta...
Vieškelius užkrito ir dienas užkris...
Šaltos rudens lūpos išbučiavo žiedus,
Gervės liūdnai moja vasarai “sudie”.
Viena paskui kitą vasaros prabėga,
Kas besugrąžins jas, kas su jom suspės?!
* * *
Tas pralekiančias gerves,
tą vyturį mažytį
toli toli nulydžiu
su širdžia neramia.
O kas supras, kaip sunku
tiek metų nematyti
nei laisvės, nei tėvynės,
berželių žalumų.
Žemelė rūbą maino-
palinks greit ievų galvos
po nuometais baltais.
Ko taip ilgiuos, ko laukiu?
Ateis juk vieną kartą
po mano skurdžiu langu
pavasaris, ateis.
Baltai ievų jaunystei
lazdynas lenksis vėlei.
Skaistūs veidai lelijų
tai bals, tai raudonuos.
Žibės rasos karoliai
gležnučiuos pumpurėliuos
kaip krikštolas, kaip perlas,
kaip ašara mamos.
O pralekiančias gerves ir vyturį mažytį
toli, toli nulydžiu su širdžia neramia.
Ir vis tikiu, kad dienos ir vargana jaunystė
dar prisikels gyventi berželių žalume.
Vienuma
Tos ašaros degina skruostus-
paslėpt jų niekaip negaliu.
Žinau, kad jų nieks nenušluostys,
Nes vieniša einu keliu.
Ir veltui dairausi aplinkui,
O gal kas suprastų mane.
Saulėlydin dienos palinko,
o aš vis viena ir viena.
Neapverkiu dingusios laimės
Nei išklydusio džiaugsmo, oi ne.
Tos ašaros rieda savaime,
Kada pasijunti viena.(...)
Miegam mes...
Miegam mes, o gyvenimas skuba,
Dyla metai bežvaigždėj nakty,
Pilkos dienos kaip kalinio rūbas
Ir visi mes - numeruoti, pilki...
Taip norėtųs pabusti iš miego,
Užmiršt sapnų, taip baisiai sapnuotą.
Nežinot, kad jaunystė prabėgo,
Kad negrįš, nes ji mirė už grotų.
Ir norėtųs gyvenimą jausti,
Su alyvom baltom pažydėti,
O kad geležys širdį sukaustė,
Nežinot, nematyt, negirdėti.
Ak, tie norai, troškimai be galo,
Tos svajonės širdies neramios,
Ir tas kryžius, tas kalinio kelias -
Nepamiršim mes jo niekados...
Mordovija
Į laisvę išeinančiai draugei (J.P.)
Nemielas nei pavasaris,
Nei tie beržai nusvirę.
Pamiršta broliai seseris,
Žmonas palieka vyrai.
O ką apie tave sakyti?
Tu tik likimo sesė,
Išskrisi laisvėn ryt poryt.
Kitus draugus ten rasi.
Pamirši, kad ilgai nešiojai
Chalatą numeruotą
Ir kad išblyškusi buvai,
Pavargusi, ligota.
Visus pamirši ir mane
Bijosi net minėti -
Mane vadins čia kaline,
Tave- laisva piliete.
Gal net paūši su draugais
Per naktį iki ryto,
Tau nė į galvą neateis
Man laišką parašyti.
Aš čia tarp sienų keturių
Ilgai, ilgai minėsiu,
Kaip paskutiniu kąsneliu
Dalindavomės dviese.
Patiko man tavo mintis,
Patiko atvirumas,
Bet leisk tau štai ką pasakyt
(Ir taip dar kartais būna:)
- Pavasaris pavasariu,
Žmogus - žmogum palieka,
Pamiršta broliai seseris,
O vargo draugus niekad!..
Mordovija, VI lag.punktas
