Partizanai: Istorija ir dabartis

REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS PUSLAPIUS VERČIANT

B

Vladas Baciuška-Adomas, Žmogus, Keleivis (1910-1947)

□ Vladas Baciuška

Vladas Baciuška gimė 1910 m. Cibiliekų k. Krokialaukio vls. Alytaus aps. gausioje ūkininkų šeimoje (buvo 6 vaikai).

Prienuose baigė gimnaziją, vėliau mokėsi A.Smetonos karo mokykloje Kaune. Karinės tarnybos pradžioje jaunasis leitenantas susirgo plaučių TBC, gydėsi Panemunės ligoninėje. Dėl sveikatos tarnauti karinėse pajėgose negalėjo, todėl buvo paliktas dimisijos leitenantu. 1940-1943 m. dirbo įvairiose Vilniaus įstaigose, o iki 1944 05 -Alytaus TBC sanatorijos raštinėje.

1939 07 18 Kaune susituokė su-Petre Strimaityte.

Rusams antrą kartą okupavus Lietuvą 1944 m. pabaigoje Vladas Baciuška ėmė slapstytis. 1945 05 06 įstojo į DLK Kęstučio grupės II-o rajono (Paliose) partizanus. 1945 06 01 skiriamas II rajono vadu. Dalyvavo Dzūkų (Dzūkijos) rinktinės steigime Punios šile.

□ Petrė Baciuškienė-Strimaitytė, Vladas Baciuška ir Rūta Strimaitytė

1945    06 18 rinktinės vado įsakymu skiriamas Kęstučio grupės vadu (sl.Žmogus). Vado pareigas ėmė eiti nuo 06 30. Grupėje įvedė griežtą drausmę, konspiraciją, buvo aktyvus (Skrajojančio būrio) kovotojas.

1946 05 01 rinktinės vado įsakymu Nr.246G Vladas Baciuška skiriamas rinktinės vado pavaduotoju. Jo vadovaujami Kęstučio grupės partizanai veikė Alytaus r. Simno-Ūdrijos apylinkėse.

Vladas Baciuška žuvo 1947-1948m. žiemą, žygio metu Luksnėnų ežere įlūžus ledui, kartu su savo adjutantu Vladu Reklaičiu-Ramuniu. Liudytojų teigimu partizanai žuvo 1947 12 23, o buvusio KGB archyvo dokumentai nurodo 1948 m. pavasarį. Tai įvyko todėl, kad ežeras žuvusiųjų kūnus su uniformomis ir ginklais išplovė tik pavasarį. Bet kuriuo atveju, partizanai žuvo vykdydami kovinę užduotį (žygio maršruto metu). Palaidotas Alytuje.

Kęstutis Kasparas

Parengta pagal DLK Kęstučio grupės partizanų archyvinius dokumentus ir Vlado Baciuškos žmonos Petrės bei bendražygių prisiminimus.

L

Juozas Lukša-Juodis, Kazimieras, Vytis, Skirmantas, Kęstutis, Skrajūnas, Daumantas, Mykolaitis (1921-1951)

... Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis, nors dabartiniai mano nujautimai manęs neprileidžia prie panašios minties.

Juozas Lukša-Daumantas

Juozas Lukša yra vienas iškiliausių Lietuvos laisvės karo didvyrių. Jis žuvo tikėdamas savo Tėvyne, jos Prisikėlimu ir nepriklausomybe.

Juozas gimė 1921 m. rugpjūčio 10 d. Juodbūdžio k. Veiverių vls. Marijampolės aps. Kaip vėliau ir jo broliai Jurgis bei Antanas, mokydamasis Veiverių progimnazijoje įsitraukė į ateitininkų judėjimą. Ateitininkams liko ištikimas ir vėliau -studijuodamas VDU jis priklausė ateitininkų "Grandies" korporacijai.

1940 m. vasarą Juozas Lukša baigė "Aušros" gimnaziją ir įstojo į Kauno universitetą. Pirmosios okupacijos metais J.Lukša nedvejodamas įsijungė į pogrindinę veiklą, tapo Lietuvos aktyvistų fronto nariu, platino atsišaukimus. Juozo veiklą pastebėjo bolševikų saugumiečiai, ir 1941 05 jis buvo suimtas bei įkalintas. Tačiau prasidėjus Vokietijos - Sovietų Sąjungos karui, lietuvių sukilėliai birželio 24 d. išlaisvino Juozą iš bolševikų kalėjimo.

Juozas Lukša toliau universitete studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo antihitlerinėje pogrindžio organizacijoje - Lietuvių fronte. Šioje veikloje jam talkino brolis Jurgis -universiteto mechanikos fakulteto studentas. Už antinacinę veiklą Jurgį vokiečiai netrukus suėmė, tačiau jam pavyko iš kalėjimo pabėgti. Trečiasis brolis Antanas, baigęs Kauno mokytojų seminariją, taip pat įstojo į Kauno universitetą studijuoti geodeziją.

Trys broliai Lukšos gyveno Aleksote, Veiverių gatvės 23-iame name. Jauniausias brolis Stasys mokėsi

Veiveriuose, po to baigė Kauno dailiųjų amatų mokyklą. Baigęs mokyklą, Antano Petraičio pavarde įstojo į Vilniaus universiteto chemijos fakultetą.

1944    m. vasarą, Sovietų Sąjungai užėmus Lietuvą antrą kartą, broliai Lukšos nenutraukė pogrindinės veiklos. Juozas tuo metu baigė universitetą ir dirbo ūkio reikalų prorektoriaus Broniaus Barzdžiuko pavaduotoju.

1945    m. NKGB suėmus didesniąją dalį narių Lietuvos išlaisvinimo tarybos, kuriai priklausė ir Juozas Lukša, jis perėjo į Lietuvos partizanų sąjūdį. Ši organizacija siekė sujungti visame krašte veikiančius partizanus ir koordinuoti jų veiklą. 1946 m. pradžioje Juozas Lukša nutraukė legalų gyvenimą Kaune, paliko universitetą ir pasitraukė į Suvalkijos miškus. Vėliau Juozas Lukša užėmė įvairias atsakingas pareigas: LPS organizacinio skyriaus viršininko, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo, spaudos ir propagandos skyriaus viršininko, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių "Laisvės žvalgas" ir "Kovos kelias" redaktoriaus.

1946    m. lapkričio 1 d. Juozui Lukšai buvo suteiktas partizanų kapitono laipsnis. Tuo pačiu jis paskiriamas Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo vado adjutantu. Juozui Lukšai buvo pavesta rūpintis visais partizanų organizaciniais ir koordinaciniais reikalais. 1946 12 išaiškinęs Juozo Markulio-Erelio provokacinę veiklą, Juozas Lukša pasitraukė į Tauro apygardą.

1947    m. sausio mėn. apygardos vadų suvažiavime Juozas Lukša paskiriamas Tauro apygardos Birutės rinktinės Kaune vadu ir apygardos žvalgybos skyriaus viršininku.

Sėkmingai partizaninei kovai labai svarbu ryšiai su užsieniu. Laisvės kovotojų vadovybė nutarė iš naujo susisiekti su Vakarų valsty-

□ Paryžiuje, rašant "Partizanus"

bių vyriausybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, nes dėl Markulio išdavystės visi BDPS ryšiai atiteko MGB. 1947 m. kovo mėn. Juozas Lukša kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu buvo pasiųstas į Lenkiją, kur jam pavyko susitikti su iš Vakarų atvykusiu Jonu Deksniu-Hektoru, nustatyti naujus ryšių kanalus ir punktus.

Grįžęs į Lietuvą, Juozas Lukša tęsė ankstesnį darbą, bet, greitai nutrūkus ryšiams su Vakarais, jis vėl buvo įpareigotas ruoštis kelionei į užsienį. 1947 12 15 jis su bendražygiu Kazimieru Pypliu-Audroniu per Karaliaučiaus sritį pateko į Lenkiją ir laimingai pasiekė Vakarus -1948 m. pradžioje atplaukė į Švediją, o vėliau nukeliavo į Vakarų Vokietiją ir Prancūziją.

Atvykęs į Vakarus, Juozas Lukša per prelatą Tulobą perdavė popiežiui Pijui XII Lietuvos katalikų laišką. Šiame laiške buvo aprašyta padėtis Lietuvoje, paprašyta paramos ir užtarimo. 1948-1950 m. gyvendamas Vakaruose Juozas Lukša Paryžiuje baigė prancūzų žvalgybos mokyklą, o vėliau Vakarų Vokietijoje amerikiečių žvalgybos mokyklos kursus. Čia jis artimai bendravo su prel.M.Krupavičiumi, V.Sidzikausku, P.Karveliu, J. Ambrazevičiumi ir kitais lietuvių emigracijos politiniais veikėjais. Su M.Krupavičiumi Juozas Lukša buvo pažįstamas dar Nepriklausomos Lietuvos metais, kai priklausė ateitininkų organizacijai. Klebonaudamas Garliavoje, vėliau Veiveriuose, M.Krupavičius susitikdavo su katalikiška jaunuomene, tarp jų ir su Juozu Lukša.

Kadangi į Lietuvą Juozas Lukša greitai grįžti negalėjo, jis parašė knygą apie ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje. Jo knyga "Partizanai už geležinės uždangos", pasirašyta Daumanto slapyvardžiu, pirmą kartą buvo išleista Čikagoje 1950 m. Dar 1948 m. vasarą Paryžiuje Juozas Lukša susipažino su Nijole Bražėnaite. Juozo ir Nijolės pažintis 1950 m. liepos 23 d. baigėsi sutuoktuvėmis. Jaunavedžius Tiubingeno bažnyčioje sutuokė prel. M.Krupavičius. Deja, sutuoktiniams nebuvo

□ Pranas Naujokas-Kietis, Juozas Lukša-Skrajunas, Viktoras Vitkauskas-Saidokas, Karijotas, Pranas Bastys-Dūmas

□ Vincas Daunoras-Kelmas, Sergijus Staniškis-Litas, Garmus-Pavasaris, Juozas Lukša-Skirmantas. 1951 m.

lemta ilgai gyventi drauge. Bijodamas, kad nebūtų susektas, Juozas Lukša turėjo slapstytis, dažnai keisti gyvenimo vietą. Vienintelė galimybė palaikyti ryšius buvo tik laiškai.

1950 m. spalio 3 d. Juozas Lukša su grupe žvalgybos mokykloje paruoštų kovotojų slaptai iš Miuncheno buvo išskraidintas į Lietuvą.

Juozas Lukša ir jo bendražygiai parašiutais buvo nuleisti ne Kazlų Rūdos, bet Tauragės (Žygaičių) miškuose. Todėl į Tauro apygardą turėjo žygiuoti beveik tris savaites. Desantininkų sugrįžimas teikė vilties. Per Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vadą J.Paliūną-Rytą, LLKS prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas gavo Juozo Lukšos raportą-ataskaitą apie kelionę ir padėtį užsienyje. A.Ramanauskas-Vanagas rašė: "LLKS įgavo šaltinį LLKS materialiai paremti". Tai buvo Juozo atgabenti doleriai -pirma ir vienintelė konkreti vakarų pasaulio parama kovojančiai Lietuvai. Visi pinigai buvo sąžiningai paskirstyti: sričių štabams - po 500, apygardoms - po 650 dolerių.

Atvykęs į Lietuvą, Juozas Lukšatelkė bendraminčius tolimesnei kovai su opukantais. Dar 1949 m. rudenį, būnant Vakaruose, jis LLKS vadovybės buvo pakeltas kapitonu ir paskirtas Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku ir LLKS atstovu užsieniui. Grįžęs į Lietuvą, 1950 11 25 buvo paskirtas dar ir Žvalgybos skyriaus viršininku. Parengė žvalgybos instrukcijas partizanams.

1950 12 31 Juozas Lukša apdovanotas I laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi.(su kardais), kartu suteikiant LaisVės Kovotojo Karžygio garbės vardą. 1951 02 16 nutarimu Nr.6 jam suteiktas Laisvės Kovotojo majoro laipsnis.

MGB per savo agentus nustatė, kad Juozas Lukša jau Lietuvoje. Buvo parengtas jo sugavimo planas. Įgyvendinant jį neįkainuojamą paslaugą saugumiečiams padarė J.Kukauskas, kuris drauge su Juozu Lukša buvo ruošiamas žvalgybos mokykloje. Kukauskas nusileido su antrąja desantininkų grupe ir po kiek laiko gyvas pasidavė MGB.

Juozas Lukša tuo metu gyveno Adolfo Ramanausko-Vanago slėptuvėje. Negavęs iš čia esančios partizanų vadovybės nei paramos, nei pritarimo įkurti jo sumanytam žvalgybos centrui Lietuvoje, 1951 05 atvyko į Tauro apygardą pas PL srities vadą S.Staniškį-Litą, tikėdamasis su jo ir apygardos vadovybės pagalba savo sumanymą įgyvendinti. Žinodamas apie galimas provokacijas, Juozas Lukša atidžiai per ryšininkus tikrino Kukausko tapatybę. Kai paaiškėjo, kad Kukauskas tikrai tas asmuo, desantininkas iš Vakarų, jis ryžosi eiti į susitikimą. Susitikimo vieta buvo numatyta Pabartupio kaimo pamiškėje, netoli Pažėrų gyvenvietės (9 km nuo Garliavos).

Į susitikimo vietą pamiškėje Juozas Lukša atėjo iš kaimo pusės. Jį lydėjo partizanai Povilas Pečiulaitis-Lakštingala, Spyglys bei Klajūnas. Juozą Lukšą sutartoje vietoje sutiko Kukausko ryšininkas Aitvaras, iš tikrųjų MGB leitenantas Staškevičius. Juozas Lukša, norėdamas įsitikinti, ar šis ryšininkas nėra užverbuotas, pirmiausia patikrino, ar jo šoviniai užsieniniai, o po to pasiuntė jį pas Kukauską su rašteliu, kuriame parašė: "Susitiksiu tik su pačiu. Kai pasakysiu: "Čia aš - tavo draugas Juozas", atsiliepk: "Čia aš-tavo draugas Jonas".

Gavę Lukšos atsakymą, MGB karininkai tarėsi paimti jį gyvą: tam buvo paruošti ypatingi tinklai. Tačiau Kukauskas perspėjo saugumiečius, kad Lukša ant krūtinės nešiojasi granatas ir pasirengęs susisprogdinti. Todėl MGB vadovybė nusprendė Juozo Lukšos gyvo neimti. Netrukus Aitvaras grįžo su Kukausko rašteliu "Laukiu!".

Juozas Lukša nutarė eiti į susitikimą. Priekyje ėjęs Aitvaras, nuklydo nuo paskirtos vietos. Iš krūmų pasigirdo balsai: "Kas eina?" "Čia aš - tavo draugas Juozas", - atsiliepė Juozas Lukša. Tačiau sutarto atsakymo nebuvo. Juozas Lukša suprato, kad pateko į pasalą ir pradėjo šaudyti. Tačiau atsilaikyti prieš dešimteriopai didesnį priešų būrį Juozas Lukša negalėjo. Mirtinai sužeidęs keletą kareivių ir MGB leitenantą Aitvarą, Juozas Lukša garbingai žuvo.

Tai įvyko 1951 m. rugsėjo 4 d.

ATMINTIS

Įvairiu metu išeivijoje buvo iškilmingai minimos legendinio partizanų vado J.Lukšos-Daumanto gimimo ir žūties metinės, spaudoje aprašytas jo gyvenimas bei kova. Jo vardu pavadintos Los Andželo šaulių ir Čikagos moksleivių ateitininkų kuopos. Čikagoje ateitininkų namų sodelyje J.Lukšos ir kitų kovotojų už Lietuvos laisvę garbei pastatytas koplytstulpis (aut.A.Poskočimas). Dr.N.Bražėnaitės iniciatyva 1993 m. JAV išleista knyga "Laiškai

□ Kovų bendražygis Povilas Pečiulaitis-Lakštingala prie kryželio Juozo Lukšos žuvimo vietoje

mylimosioms", kurioje sudėti visi 136 Daumanto laiškai, 1994 m. įkurtas J.Lukšos-Daumanto fondas, kurio pagrindinis tikslas remti partizaninių kovų vietų ir partizanų kapų tvarkymą, istorinės (rezistencinės) atminties puoselėjimą, jaunimo patriotinį ugdymą.

Lietuvoje J.Lukšos-Daumanto atminimu ir įamžinimu labiausiai rūpinasi jo brolis Antanas Lukša.

Dar 1973 m. Povilas Pečiulaitis

□ Nijolė Bražėnaitė ir Juozas Lukša Tiubingene. 1950 m.

□ Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė ir Antanas Lukša prie Juozo žuvimo vietos Pabartupio k.

J.Lukšos žuvimo vietoje pastatė medinį kryžių. Atgimimo metais, 1989

m. garliaviečių iniciatyva toje vietoje buvo pastatytas naujas metalinis kryžius, o 1990 m. viena iš Garliavos gatvių, vedanti į Daumanto žuvimo vietą, pavadinta Juozo Lukšos vardu. 1994 m. J.Lukšos vardu pavadinta Garliavos 3-ia vidurinė mokykla, tais pačiais metais prie mokyklos pastatytas stogastulpis (aut.A.A.Teresius), atidaryta J.Lukšai skirta ekspozicija.

1995 m. sukurtas dokumentinis filmas apie J.Lukšą "Baladė apie Daumantą" (rež.V.V.Landsbergis).

1995    m. Antano Lukšos iniciatyva tėviškėje buvo pastatytas atminimo kryžius (aut.E.Šimanskis), o Veiverių Skausmo kalnelyje atidengtas kompozicinis paminklas - kryžius (aut.P.Petraitis ir L.Juozėnas), kurie tartum įamžino ne tik trijų brolių -Stasio, Jurgio ir Juozo - bet ir visos Lukšų šeimos didvyriškumą bei tragizmą.

1996    m. rudenį Juozo Lukšos-Daumanto 75-ųjų gimimo ir 45-ųjų

□ 1999 09 04 paminklo Juozo Lukšos žuvimo vietoje atidengimo metu

žuvimo metinių proga Veiveriuose (prie buv. Mokytojų seminarijos) iškilo naujas paminklas Juozui Lukšai-Daumantui (aut.V.Cikanas).

1999 m. rugsėjo 4 d. Juozo Lukšos žuvimo vietoje Pabartupio k. iškilo paminklas (skulpt.Juozas Šli-vinskas, arch.A.Mikėnas). Pasviręs granitinis Vyties kryžius - tai metafora, teigianti mintį, kad Daumantas žuvo, bet jo idėjų niekas neįstengė numarinti.

LUKŠŲ ŠEIMOS AUKA

Simonas Lukša (1864-1947) turėjo 33 ha žemės ūkį Juodbūdžio k.

Veiverių vls. Mirus pirmajai žmonai Marijai Valentaitei, vedė Degimų kaimo ūkininko dukterį Oną Vilkaitę (1886-1966). Iš pirmosios santuokos buvo likę dvi dukterys - Angelė (m.1937 m.) ir Marija (Tutlienė, g.1899 m.) - ir sūnus Vincas (g. 1905 m.). Su antrąja žmona Simonas Lukša susilaukė keturių sūnų: Jurgio (1920-1947), Juozo Albino (1921-1951), Antano (g. 1923) ir Stasio (1926-1947).

Lukšų šeimos nariai tarpusavyje gerai sutarė. Motina buvo nepaprastai tvirto charakterio, religinga. Ji planavo vaikų ateitį: ūkis lieka Vincui, o kiti sūnūs turėjo mokytis.

□ Tėvas - Simonas Lukša

Broliai Lukšos baigė Mozūriškių pradinę mokyklą, Veiveriuose keturias progimnazijos klases, po to mokėsi "Aušros" gimnazijoje. Pasitraukus sūnums į pogrindį, vieną vakarą motina juos prisaikdino gyviems priešui nepasiduoti.

Juozas Lukša baigė Kauno universitetą, bet nespėjo gauti diplomo. Juozo diplominis darbas - "Lietuvos" viešbučio (turėjo būti pastatytas greta Įgulos bažnyčios) projektas.

Jurgis Lukša įstojo į Kauno universiteto mechanikos fakultetą, buvo gabus matematikas. Besimokant paskutiniame kurse, už atsišaukimus jį suėmė NKGB. Kadangi Lukšos vokiečių okupacijos laikais

□ Mama - Ona Lukšienė

buvo išgelbėję rusų belaisvį, pastarojo laiškas ir daug pinigų, brolio Antano įteiktų saugumo viršininkui N.Dušanskiui, išpirko Jurgį iš okupantų nagų. Išėjęs iš kalėjimo, jis perspėjo savo draugus studentus ir slapstėsi.

1947 06 12-13 NKVD daliniaivykdydami "valymą" užklupo Jurgį namuose. Bebėgantį jį stribas Dovidonis sušaudė iš kulkosvaidžio. Kareiviai atvedė vienmarškinį 84 metų tėvą Simoną Lukšą ir parodė

□ Stasys Lukša-Juodvarnis, Tautvydas

□ Juozas Lukša

□ Jurgis Lukša-Piršlys

□ Antanas Lukša-Arūnas

sūnų. Nuo šio vaizdo tėvas išprotėjo ir po kelių mėnesių lapkričio 13d. mirė. Jurgio kūną išvežė į Veiverius, savaitę laikė gatvėje. Jurgio kraują motina surinko į drobulę ir pakasė po bijūnu. Tėvui mirus, motina iškasė drobulę ir palaidojo kartu.

Antanas Lukša, baigęs Kauno mokytojų seminariją, 1944 m. rudenį pradėjo mokytojauti Veiverių gimnazijoje. Partizanų vadovybės pavedimu persikėlė mokytojauti į Kaišiadorių vls. Žaslių vidurinę mokyklą, kur dirbant buvo patogu palaikyti ryšius tarp Kauno ir Vilniaus pogrindžio centrų. Prisidėjo prieJ.Markulio-Erelio išdavystės išaiškinimo. 194612 pasitraukė į pogrindį. 1947 m. pradžioje Tabariškėse, dalyvaujant kapelionui J.Lelešiui-Grafui, priėmė partizanų priesaiką ir buvo paskirtas Tauro apygardos štabo ryšių skyriaus viršininku. 1947 m. organizavo Juozo Lukšos-Skirmanto ir Jurgio Krikščiūno-Rimvydo kelionės į užsienį aprūpinimą, palaikė ryšį su užsieniu pagal angliškus kodus. 1947 06 12 organizuodamas apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo susitikimą su Jono Žemaičio-Vytauto atstovu pateko į pasalą ir buvo suimtas. Po žiaurių kankinimų nuteistas 25 m. lagerio. Kalėjo Vorkutos, Bratsko, Kolymos lageriuose. 1956 m. vasarą grįžo į Li-

□ Vincas Lukša

etuvą. Stasys Lukša - nuo 1946 m. pradžios Geležinio Vilko rinktinės partizanas. 1947 m. pavasarį paskirtas rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 09 12 rusų kareiviams užpuolus partizanų puskarininkių karo mokyklą Kazlų Rūdos miškuose, su kulkosvaidžiu dengdamas draugų pasitraukimą, Stasys žuvo. Palaidojimo vieta nežinoma.

1947 04 apie 30 enkavedistų, apsirengę partizanų uniformomis, atėjo į Lukšų sodybą. Lukšienės nebuvo, tarnaitė Marytė paruošė valgį. Už tai NKVD kaip partizanų rėmėją, suėmė Vincą Lukšą. Nuteistas 10 m., kalėjo Vorkutoje. Grįžęs gyveno tėviškėje.

Po vyro laidotuvių Ona Lukšienė ilgai slapstėsi. Kai žuvo paskutinis buvęs laisvėje sūnus Juozas, Kazlų Rūdos MGB viršininkas pasakė: "Tegul ta senė grįžta", nors iki to laiko saugumiečiai darė kratas ten, kur ji slapstėsi (slapstėsi daugelyje vietų - pas Raurinaičius, pas kaimynus Jančionis, Veiveriuose pas Tutlius, Mozūriškėse pas Tutlius, netoli Prienų pas Raulynaičius). Grįžo motina iš svetimų pastogių į tuščius namus... Po kurio laiko iš lagerio grįžo posūnis Vincas, paskui ir vienintelis likęs sūnus Antanas. Mirė 1966 10 06.

Kęstutis Kasparas
Bonifacas Ulevičius

P

Kazimieras Pyplys-Audronis, Mažytis (1923-1947)

Kai 1945 m. vasarą Skardupių k. Tauro apygardos štabe pasirodė aukštas šviesiaplaukis mėlynakis vaikinas, štabo viršininkas, nustebintas jo ūgio, šūktelėjo: "Oho, koks mažytis". Taip ir atsirado Kazimiero Pyplio slapyvardis. Susipažinus su jo gyvenimu ir kova, irgi norisi su nuostaba sušukti: "Oho, koks Mažytis".

Ir tenka pataisyti tuos, kurie sako, kad Kazimieras Pyplys-Mažytis, Gintautas, Audronis buvo vienas žymiausių Pietų Lietuvos partizanų -jis yra vienas žymiausių visos Lietuvos partizanų, partizanas-legenda.

Gimė Kazimieras 1923 m. sausio 21 d. Pakuonio vls. Kebliškių k. Mokėsi Kauno "Aušros" berniukų ir Jėzuitų gimnazijose. 1943 m. baigęs Kauno aukštesnės technikos mokyklos du kursus, įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą.

Kazimieras augo patriotiškai nusiteikusioje šeimoje, draugavo su kariškių vaikais, garsėjo kaip geras sportininkas (boksininkas, džiu-džitsu žinovas, šaulys), vairavo automobilį, nuo mažumės išmokęs šaudyti,

puikiai valdė ginklą.

Rusams okupavus Lietuvą, 1940 m. lapkričio mėn. buvo suimtas, bet neįrodžius kaltės paleistas. Pakuo-

nio sukilėlių būryje dalyvavo 1941 m. birželio sukilime.

1944    m. antrą kartą sovietams okupavus Lietuvą, Kazimieras Pyplys nuo liepos 23 d. kovojo atskirame Aro partizanų būryje, o 1945 m. vasario 16 d. davęs priesaiką, buvo paskirtas kautynių vadu skyrininku.

1945    m. rugpjūčio mėn. susikūrus Tauro apygardai, LIK pirmininkas pulkininkas Liudvikas Butkevičius-Luobas pasikvietė Kazimierą į štabą, paskirdamas jį ypatinguoju pareigūnu. Su pulkininko sūnumi Algirdu Kazimieras draugavo, ir net kurį laiką po sužeidimo gydėsi jų namuose Kaune. Per tris dienas Pyplys gumoje meistriškai išdrožinėjo apygardos štabo antspaudus.

Nuotaikingas, linksmas Mažytis greitai susidraugavo su Tauro apygardos štabo pareigūnais, rinktinių vadais ir partizanais. Ypač tvirta draugystė jį siejo su Juozu Lukša-Skirmantu. Pyplys pasižymėjo drąsa, šaltakraujiškumu, mėgo rizikingus žygius, nevengė pavojų. Patekęs į kraštutines aplinkybes, sumanumo, greitos reakcijos ir narsumo dėka laimėdavo. Taip 1947 m. rugsėjo 22 d., vykdydamas kovinę užduotį Kaune, dienos metu Rotušės aikštėje susidūrė su čekistais ir, keturis jų nušovęs, laimingai pasitraukė. Tą pačią dieną Kalniečių gatvėje paklojo dar vieną jį persekiojusį MGB pareigūną.

1947 m. kovo 19 d. Marijampolėje partizanų organizuotame "sužadėtuvių baliuje" Kazimieras su ryšininke Albina Senkute-Pušele nukovė keturis NKVD ir okupantų administracijos pareigūnus.

Dar 1946 m. balandžio mėn. Kazimieras buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės adjutantu, po poros mėn. dar ir žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 m. sausio mėn. perėjo į Vytauto rinktinės štabą, o kovo mėn. buvo paskirtas naujai sukurtos Maironio kuopos vadu.

Liepos mėn. paskirtas apygardos štabo specpareigūnu ir gruodžio 15 d. kartu su Juozu Lukša išsiųstas į Vakarus kaip BDPS prezidiumo įgaliotinis. Beje, šie kovotojai labai tiko vienas kitam į porą - tą teisingai numatė apygardos vadas A.Baltūsis-Žvejas. Būdamas Švedijoje, Kazimieras Pyplys rengėsi rezistencinei veiklai Lietuvoje (mokėsi naudotis slaptaraščiu, dirbti racija), kreipėsi per radiją į Lietuvos laisvės kovotojus.

1949 m. gegužės 1 d. desantu (jūros keliu) Kazimieras grįžo į Lietuvą. Išlipusius juos pasitiko grupė Žemaitijos partizanų ir MGB agentas Chodakauskas. Jie kvietė desantininkus pailsėti, tačiau įžvalgusis

Pyplys, pajutęs kažką negero, atsiskyrė nuo grupės ir sėkmingai pasiekė Pietų Lietuvą. LLKS vadovybę informavo apie atliktus uždavinius ir tarptautinę padėtį. Tuomet jį patvirtino Vyr .vadovybės pareigūnu - LLKS įgaliotiniu užsieniui.

Žuvo Kazimieras Pyplys-Mažytis 1949 m. rugsėjo 23 d. Kalesninkų miške Dainavos apygardos štabo bunkeryje, kovodamas su priešo kariuomene (kartu žuvo ir Makarevičius-Žilvitis).

K.Pyplys-Mažytis dalyvavo aštuoniolikoje kautynių: 1944 m. Pakuonyje, 1945 m. Daugšiagirėje, Jiezno vls. Palekonių k., Alininkuose, Šilavote, Margininkuose, Darsūniškyje, Paverkniuose, Pakuonio valsčiuje Sodybų k., Prienų vls. Pašvenčio k.; 1946 m. Astragų k. Kruonio vls., Dambravos k. Prienų vls., Garliausgirėje, Mikalinės miške, Skardupių k. Veiverių vls. 1947 m. Šimulių k. Liudvinavo vls., prie Romintos upės ir Smolninkų bažnytkaimyje Lenkijoje vykstant į Vakarus; mūšyje prie Romintos tik Kazimiero dėka mūsų pasiuntiniams pavyko prasiveržti. Devynioliktasis mūšis buvo lemtingas...

Partizanų leitenantas Kazimieras Pyplys buvo keturis kartus sužeistas ir žuvo vos dvidešimt šešerių. 1946 m. pabaigoje buvo apdovanotas juostele už narsumą, o 1950 m. gruodžio 31 d. -1 laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais, suteikiant Laisvės kovotojo karžygio garbės vardą (po mirties).

1997 m. lapkričio 20 d. kapitonas Kazimieras Pyplys-Mažytis, Audronis Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus I-ojo laipsnio ordinu. O šiandien prisideda mūsų pagarba...

Kęstutis Kasparas
Bonifacas Ulevičius

S

Jonas Semaška-Liepa (1907-1947)

Jonas Semaška gimė 1907 m. lapkričio 24 d. Panevėžio aps., Ramygalos vls., Naujakiemio k., gausioje 10 vaikų šeimoje. Net 4 broliai žuvo kovose ir nuo okupantų represijų. Baigęs gimnaziją Panevėžyje, mokėsi ir baigė Karo mokyklą Kaune. Gavęs jaunesniojo leitenanto laipsnį, tarnavo DLK Gedimino pėstininkų pulke Ukmergėje. Buvo linksmas, draugų mėgstamas, geras sportininkas, puikus motociklininkas. Mokėjo rusų, vokiečių, prancūzų ir esperanto kalbas. Jaunas leitenantas susipažino su gimnaziste, karininko dukra Elena Dambrauskaite ir 1936 m. ją vedė. Deja, jų laimė truko tik 3 metus. Prasidėjo rusų invazija į Baltijos kraštus.

Aukštieji Lietuvos karininkai buvo išvežti į "kvalifikacijos kėlimo kursus", iš kurių po daugelio metų grįžo tik vienetai. Kiti tapo NKVD moralinio teroro aukomis. Iš jų buvo reikalaujama karininko garbę žeminančio poelgio - šnipinėti savo viršininkus ir draugus. Į NKVD akiratį pateko ir kpt.J.Semaška. Politrukai reikalavo, kad kapitonas sektų pulko vadą Leoną Rajacką, neseniai pakeitusį suimtą plk.Leoną Gustaitį (vėliau nužudytą), bet jis apie padėtį informavo pulko vadą. Kad išvengtų galimų nemalonumų, kapitonui buvo suteiktos atostogos. Grįžęs sužinojo, kad jį ruošiamasi suimti, todėl teko slėptis. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

1941 m. rugsėjo mėn. kpt.J.Semaška tapo 7-ojo Lietuvos savisaugos bataliono būrio vadu, o 1942 m. balandžio mėn. - kuopos vadu. Su daliniu Ukrainoje saugojo plentus nuo sovietų partizanų užpuolimų.

1943 m. jo vadovaujamas 7-asis Lietuvos savisaugos batalionas su feldmaršalo Pauliaus grupuote pateko į Stalingrado apsuptį. Bataliono vadas su savo kariais narsiai kovėsi pirmose fronto linijose, bet buvo aišku, jog feldmaršalo Pauliaus armija pasmerkta žūti ir iš apsupties neišsiverš. Nepaprastai narsus bataliono vadas su savo kariais nutarė atlikti nepakartojamą žygdarbį, vėliau tapusį legenda. Gavęs feldmaršalo Pauliaus štabo viršininko Smidto sutikimą, kpt Jonas Semaška su savo kariais įveikė tris apsupimo linijas ir vieninteliai išsiveržė iš "Stalingrado katilo". Po kurio laiko susitiko su feldmaršalo Manšteino daliniais. Už šį žygdarbį bataliono vadui kpt. Jonui Semaškai buvo suteiktas majo-

□ Lietuvos kariuomenė įžengia į Vilnių 1939 10. Motociklo lopšelyje kpt.Jonas Semaška

□ Paskutinė mjr.Jono Semaškos nuotrauka su šeima

ro laipsnis bei apdovanojamas, kaip ir jo 23 bataliono kariams - Karo nuopelnų 2-os klasės kryžiai su kardais.

Batalionas iš Rytų fronto buvo atšauktas poilsiui ir dislokuotas Alytuje. Papildytas ir reorganizuotas į 13-ąjį savisaugos batalioną, vėl atsidūrė karo sūkuryje, Rytų fronto šiaurės sektoriuje. Ir vėl teko veržtis iš Demjansko katilo apsupties prie Pskovo.

1944 m. rugsėjo-spalio mėn. mjr.Jonas Semaška su batalionu pateko į paskutinę Kuržemės apsuptį. Iš pradžių batalionas buvo dislokuotas tarp Liepojos ir Pavelsto, saugojo jūros pakrantes nuo galimo desanto išsilaipinimo iš jūros.

1944 m. gruodžio mėn. buvo nusiųstas į pirmąsias fronto pozicijas į pietus nuo Liepojos. Iki 1945 m. gegužės 8 d. Vokietijos kapituliacijos 13-asis Lietuvos savisaugos batalionas beveik 5 mėnesius kovojo pirmose fronto linijose prie apsuptos Kuržemės be pamainos ir poilsio (ten jau nebuvo kam pakeisti praretėjusių kovotojų gretų).

Po kapituliacijos mjr.Jonas Semaška nepasidavė nelaisvėn, bet su adjutantu kpt.S.Januškevičium ir dviem ryšininkais naktį iš gegužės 8-osios į 9-ąją pasitraukė iš dislokacijos vietos ir naktimis miškais pasiekė Plungės miškus. Jis tapo Lietuvos laisvės armijos nariu ir buvo paskirtas Šatrijos rinktinės vadu (slapyvardis majoras Liepa). 1945 m. rugsėjo mėn. LLA Žemaičių legiono vadovybės narių susirinkime buvo išrinktas legiono vadu. Jam vadovavo nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. kovo mėn. Legiono veiklos ribos apėmė Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių apskritis.

J.Semaškos-Liepos veikla buvo naujas etapas LLA istorijoje. Vadas sujungė Žemaitijoje veikusias grupes ir pavienius pasipriešinimo dalyvius į stiprią, gerai organizuotą rezistencijos kariuomenę - LLA Žemaičių legioną, suskirstytą į rinktines, kuopas, būrius.

1946 m. kovo mėn. Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės kvietimu mjr.Jonas Semaška nuvyko į Vilnių pas generolą Vėtrą - Lietuvos kariuomenės kpt.Joną Noreiką (jis vėliau buvo suimtas ir nužudytas).

Į Lietuvos ginkluotųjų pajėgų centrą buvo infiltruoti MGB agentai, kuriems reikėjo išaiškinti Žemaičių legiono vado asmenybę, nes šis gyveno legaliai, turėjo dokumentus Grinkaus pavarde. Po majoro J.Semaškos identifikavimo prasidėjo Žemaičių legiono rinktinės vadų areštai. Dėl išdavikų ir parsidavėlių kaltės, esant labai sudėtingoms kovos sąlygoms, majoras J.Semaška pateko į okupantų nagus ir Vilniuje karo tribunolo buvo nuteistas mirti.

"Semaška yra ypač pavojingas nusikaltėlis prieš sovietų valdžią, todėl prašome minėtą asmenį laikyti sustiprinta apsauga ir netgi nevesti į pasivaikščiojimus", - rašė Telšių MGB pareigūnas Mamontovas į Vilnių lydraštyje, kai Semaška buvo ten vežamas.

1947 m. sausio 21 d., Vilniuje, Tuskulėnų dvaro teritorijoje, karo tribunolo nuosprendžiu buvo nužudytas majoras Jonas Semaška...

Edmundas Barkauskas

Alvydo Semaškos išsaugotos nuotraukos

Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas (1914-1946)

Ryškų istorijos puslapį mūsų tautos kovoje prieš rytų okupantus įrašė Lietuvos atsargos leitenantas Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas ir jo vadovaujami Geležinio Vilko rinktinės partizanai.

Juozas Stravinskas gimė 1914 m.kovo 20 d. Marijampolės aps. (dabar Prienų r.) Šilavoto vls. Mieldažiškių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Prienų Žiburio gimnazijos, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto fizikos-chemijos fakulteto auklėtinis J.Stravinskas, pašauktas į būtinąją karinę tarnybą, 1937 m. baigė Kauno Karo mokyklos aspirantūrą ir gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį. Gavęs leitenanto laipsnį paleistas į atsargą, baigė studijas universitete. Paskutiniaisiais Nepriklausomybės metais, ltn.J.Stravinskas dirbo geodezinėje tarnyboje, ruošė topografinius žemėlapius, statė trianguliacijos punktus bei geodezinio tinklo žymeklius.

Vokiečių okupacijos metais išvengęs mobilizacijos į Reicho dalinius, inspektoriaus Juozo Eidukevičiaus pakviestas, J.Stravinskas dėstė matematiką, fiziką ir chemiją Prienų Žiburio gimnazijoje.

1945 m. pavasarį, po Verbų sekmadienio mokytoją J.Stravinską pasikvietė Prienų NKGB čekistai ir atvirai šantažuodami bandė priversti įskųsti savo bendradarbius ir gimnazistus. Pasiūlymą tapti "saugumo" agentu mokytojas be svyravimų ryžtingai atmetė. Išleistas kelioms valandoms apsispręsti, mokytojas, atsisveikinęs su žmona ir mažąja dukrele Laimute, pasitraukė į Prienų šilą. Gegužės pabaigoje rytinės Suvalkijos miškuose veikę Geležinio Vilko pulko partizanai, buvę Žiburio gimnazijos auklėtiniai Vincas Senavaitis-Žaliavelnis, Šiaurys, Kazimieras Juočys-Šatas, Jonas Gelčys-Perkūnas, Algirdas Varkala-Žaliukas ir Kazys Urbanavičius-Žaibas pakvietė buvusį savo mokytoją vadovauti jau keliose kautynėse kovos "krikštą" patyrusių partizanų daliniui. Birželio pradžioje ats.j.ltn.Juozas Stravinskas, pasirinkęs Žiedo slapyvardį, sutiko vadovauti Geležinio Vilko partizanų grupei.

1945 m. rugpjūčio 15 d. Suvalkijoje įkūrus Tauro apygardą, Geležinio Vilko rinktinė tapo pavaldi apygardos štabui. Rinktinės vadu buvo paskirtas iš Kauno į Plutiškių apylinkes pasitraukęs mūsų krašto partizanams tuomet visai nežinomas aviacijos majoras Zigmas Drunga-Šernas. Taktiškas, aukštos moralės karininkas Šernas labai vertino ltn.Žiedo jau sukauptą vadovavimo partizanams patirtį ir nusprendė likti tik formaliu rinktinės vadu. Rinktinės vadovybėje susidarė lyg ir dvivaldystės atmosfera. Santūrus ir taikaus būdo majoras Šernas greit įgijo Žiedo pagarbą ir grupių vadų bei eilinių kovotojų pasitikėjimą. Rugsėjo 13 d. Tauro apygardos vadas kpt.Leonas Taunys-Kovas įsakymu Nr.3 §3 Šerną paskyrė apygardos štabo karininku ir išsikvietė į štabą. Įsakymo Nr.3 § 4 ltn.J.Stravinskas-Žiedas buvo paskirtas Geležinio Vilko rinktinės vadu.

1945 m. spalio 31 d. Klebiškio miške susirinko visų rinktinės grupių vadai ir aktyvieji partizanai. Rinktinės vadas Žiedas ir adjutantas lakūnas-viršila Jonas Bulota-Anbo pasirašė pirmus įsakymus: suformavo rinktinės štabą ir patvirtino pareigūnų asmeninę sudėtį. Įsakymu Nr.3 rinktinės teritorijoje veikiančias atskiras kovotojų grupes sujungė į septynias kuopas ir paskyrė jų vadus.

Visų Šventųjų naktį partizanai sunkvežimiu nuvažiavo į Išlaužą ir išklausę šv.Mišių grįžo į Cepeliškes. Vėlinių dieną partizano Kairio tėviškėje Cepeliškėse iš Plutiškių parvežtas kunigas Antanas Mieldažys, iš susijaudinimo ir baimės drebančia ranka pašventino Kaune išsiuvinėtą ir štabo ryšių skyriaus viršininkės Petrutės Pušinskaitės-Vilijos parneštą Geležinio Vilko rinktinės vėliavą.

- Aš, aktyvus partizanas Žiedas, prisiekiu..., - priklaupęs ir bučiuodamas Vėliavos kraštelį, pirmas iškilmingai prisiekė rinktinės vadas ltn.Juozas Stravinskas.

Po vado Tėvynę ir Vėliavą ginti prisiekė visi sueigoje dalyvavę kuopų vadai ir eiliniai kovotojai.

Dalinyje įvedus griežtą karinę drausmę, Žiedo vadovaujama Geležinio Vilko rinktinė tapo gerai organizuota ir drausminga karine jėga, pajėgia atremti ir nuolatinius gen.Vetrov’o enkavedistų išpuolius. Nesitenkino Geležinio Vilko partizanai vien gynybine ir pasyvia kovos taktika. Rinktinės vado Žiedo iniciatyva 1945 m. lapkričio 17-osios naktį, jungtinės Algirdo, Kęstučio ir Gedimino kuopų pajėgos puolė Šilavoto NKVD įgulos ir stribų būstinę -Mūrelį. Nepavykus prie pastato sienos pristumti ir susprogdinti prieštankinių minų užtaiso, iki paryčių apšaudę stribyną ir apgultame Mūrelyje nukovę milicijos j.ltn.Obolevičių ir du enkavedistus, partizanai pasitraukė.

Aktyvi ir sėkminga Žiedo vadovaujamų partizanų veikla 1946 m. žiemą ir pavasarį greit susilaukė ypatingo gen.mjr.Bartašiūno dėmesio. Geležinio Vilko partizanų veiklai sekti Marijampolės NKGB čekistai užvedė agentūrinę bylą Nr.323 - "Železnyj Volk". Rinktinės vadui Žiedui MGB užvedė atskirą personalinę "Ž-7" agentūrinę bylą. Jau plačiai Suvalkijoje žinomą slapyvardį Žiedas pakeitė kitu - Kardas. Pagaliau okupantams pavyko suorganizuoti savo agento - Vilniaus universiteto profesoriaus J.A.Markulio-Erelio susitikimą su apygardos vadu Mykolu-Jonu ir rinktinės vadu Žiedu bei štabo pareigūnais. Po šio 1946 m. gegužės 28 d. įvykusio susitikimo prasidėjo Tauro apygardos partizanų vadų išdavinėjimas ir visuotinė NKVD dalinių represijų akcija visame krašte.

Birželio 2 d. Šilavoto enkavedistai ir gen.Vetrov’o pajėgos, krėsdamos Mikalinės mišką, surado partizanų slėptuvę. Ppsk.Klemensas Garbaravičius-Ąžuolas sužeistas susisprogdino, o apygardos ryšio karininkas Feliksas Kutkaitis-Žalgiris išlindęs iš slėptuvės pasidavė gyvas.

Birželio 2 ir 3 d. Skaisčiūnų k. M.Vosyliaus sodyboje įvyko Tauro apygardos ir rinktinių vadų pasitarimas. Iš pasitarimo vykstančius vadus ir jų palydovus Griešių miške puolė stambus bolševikų karinis dalinys. Sutikę deramą atkirtį, kautynėse patyrę skaudžių nuostolių, okupantai pasitraukė. Partizanai be nuostolių pasitraukė į Kazlų Rūdos miškų gilumą. Pavakare sustoję pailsėti partizanai išsiskyrė į dvi grupes. Apygardos vadas Mykolas-Jonas su Žalgirio rinktinės vyrais per miškus nužygiavo susitikti su Žemaitijos partizanais ir birželio 12 d. Agurkiškės kautynėse žuvo.

Algirdo kuopos vadas Tigras su keturiolika kovotojų atėjęs pasitikti Žiedo, pasitarę su vadu, nutarė žygiuoti į Prienų šilą. 1946 m. birželio 7 d. paryčiais, lenkdami Leskavą, penkiolikos partizanų grupė Barsukinės kaimo laukais nubrido Pagraižio girios link. Partizanai Juozas Samuolis-Strazdas ir Antanas Šiupienius-Saugūnas atsiskyrę nuo grupės nuėjo į Šmurų kaimą. Žvalgai Juozas Išganaitis-Dėdė ir Antanas Vosylius-Vilkas, žvalgydami vietovę, pamiške nuėjo Mozūriškių link.

Tik patekėjus saulei, Pagraižio girioje sumigusius partizanus apsupo nuo Šilavoto ir Cikabūdės pusės atėjusios gausios rusų pajėgos. Iš apsupties pavyko pabėgti tik Skirmantui ir kuopos vadui Tigrui. Vos kelias minutes trukusių kautynių metu žuvo Geležinio Vilko rinktinės vadas, partizanų majoras Juozas Stravinskas-Žiedas, Kardas, rinktinės štabo sanitarijos skyriaus viršininkė med.seselė Damutė Dičpinigaitytė-Laimutė, partizanai Juozas Gylys-Vėtra, Jonas Naujokas-Gintaras, kulkosvaidininkas Špokas ir Vilius - vokietis Vilhelmas, kovotojai

Jazminas, Studentas ir nežinomas partizanas.

1946 m. per Sekminių šv.Mišias prieš šventoriaus vartus numestų ir išniekintų žuvusių Laisvės Kovotojų garbei paslapčia sugaudė Šilavoto bažnyčios vargonai...

Vytautas Juodsnukis

Panaudota Žiedo žmonos Konstancijos pateiktos žinios ir archyvinė partizanų medžiaga.