KELI ŠTRICHAI JONO DEKSNIO PORTRETUI

Nijolė Gaškaitė

Jonas Deksnys. Stokholmas, 1948m. (Nuotrauka iš asmeninio A.Vokietaičio archyvo)

Jonas Deksnys - tai žmogus, turintis daug energijos, bet nepakankamai principų. Gimęs 1914m, chemikas pagal išsilavinimą, taikos metais gal būtų nugyvenęs gražų ir prasmingą, tėvynės žmonių gerovei skirtą gyvenimą. Tačiau J.Deksnio kartai buvo lemta išgyventi didžiausius istorinius kataklizmus, kurie, nors į dulkes sumaldami atskiro individo likimą, iš kiekvieno pareikalavo žūtbūtinio apsisprendimo.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais J.Deksnys įsitraukė į rezistenciją. 1940m. buvo suimtas, tačiau jį lydėjo sėkmė: prasidėjus karui, išsilaisvino iš kalėjimo ir dalyvavo Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) veikloje Kaune. Vėliau tapo Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) nariu, laikraščio "Laisvės kovotojas" redaktoriumi 1943m. lapkričio 25d., įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIKą), demokratiškai subūrusį tiek katalikiškos, tiek tautinės liberaliosios orientacijos sroves, J.Deksnys tapo šios antinacinės rezistencinės vadovybės nariu. 1944m. gegužės ld. už šią veiklą buvo nacių suimtas. Ir vėl palankių istorinių aplinkybių dėka netrukus amerikiečių buvo išvaduotas iš Bairoito (Bayreutho) kalėjimo.

Ligtolinė jo gyvenimiškoji patirtis rodė, kad po aštrios rizikos valandėlių tartum savaime ateina laiminga atomazga. Nebuvo net minties apie žuvimą ar dvidešimt penkerius metus koncentracijos lageryje. Todėl tie du trumpalaikiai įkalinimai, nors atvėrė pažeminimų ir kančių bedugnę, tačiau ne tik nesustabdė J.Deksnio politinių ambicijų, bet sutvirtino norą būti pirmųjų asmenų būryje istorijos scenoje.

Tačiau tam trukdė "nereikšminga" smulkmena. Nors buvo abiejų okupantų kalinamas, tačiau pasipuošti didvyrio laurais kliudė jo elgesys nacių kalėjime. Tardomas jis laikėsi pagal laisvesnį etaloną, neslėpdamas nuo tardytojų savo žinių. Tuo tarpu katalikiškosios orientacijos VLIKo nariai laikėsi griežtesnių moralinių nuostatų ir nepateisino kompromiso, net jei tai buvo būtina išlikimo sąlyga.

J.Deksnys nuėjo kompromisų keliu, taip ir neužčiuopęs to Ariadnos siūlo, pasak jo paties, kuris padėtų iš tamsaus politinės veiklos labirinto išeiti į dienos šviesą1. O neužčiuopęs to siūlo žmogus totalitarinei sistemai yra tikras atradimas. Deksnys šiuo požiūriu buvo neįkainojamas lobis. Pirma, buvo aišku, kad jis yra palenkiamas, antra, jo apkartimas prieš buvusius bendražygius - VLIKo narius, atitinkamai paveikus, galėjo virsti nuožmia neapykanta ne tik VLIKui, bet ir apskritai visiems "krikdemams" (J.Deksnio mėgstamas terminas). Trečia, J.Deksnys buvo žmogus, palaikantis ryšį tarp išeivijos ir kovojančio krašto, todėl buvo vertingas ne tik kaip informacijos šaltinis, bet ir galėjo būti palenktas į savo pusę, suteikiant jam nors ir butaforinį, tačiau tą vaidmenį, kurio jam nenorėjo pripažinti anos ideologijos žmonės, t.y. svarbiausio asmens tiek čia, Lietuvoje, tiek išeivijoje.

Visos šios aplinkybės buvo palankios įtraukti J.Deksnį į didįjį bolševizmo ekspansijos scenarijų: sunaikinti rezistenciją Lietuvoje, užkrėsti išeiviją sovietinio liberalizmo dvasia, skaldyti ją ir pjudyti tarpusavyje, įterpti savo įtakos agentus ir "išeiti" į užsienio žvalgybas.

Todėl 1946m., J.Deksniui pasirodžius Lietuvoje, MGB jam skyrė ypatingą dėmesį, "surišo" su ideologiškai artimu (tiek "pasyvios kovos" taktikos, tiek nepakantumo krikdemams požiūriu) emisaru J.Markuliu ir netrukdomai išleido atgal į Vakarus.

Ar nujautė J.Deksnys, kad ir jo asmenybė ir jo ambicijos ištirps šioje totalitarinėje mašinoje, kad jo pastangos atves į tikrai siurrealistinį rezultatą? Negalėjo nenujausti, buvo perdaug protingas, kad nesuprastų, jog jo pasirinkimas nėra paprastas, o pasekmės — nereikšmingos.

J.Deksnio gyvenimas iliustruoja visas stadijas, kurias pereina į MGB gniaužtus patekęs žmogus. Pirmoji stadija buvo "panaudojimas jam to nežinant" ('tamsoje"). Paprastai šis MGB praktikuotas nieko neįtariančio žmogaus panaudojimas trunka neilgai - realizuojant MGB planus, mąstantį žmogų sunku ilgai išlaikyti nežinioje. Pavyzdžiui, J.Lukšą pavyko naudoti jam to nežinant vos kelis mėnesius. Deksnio panaudojimo "tamsoje" stadija truko nuo 1946 iki 1949 metų. Šiuo atveju galima sakyti, kad jam patiko būti užsimerkus, nes 1947m. vasarą, Lenkijoje susitikus su J.Lukša ir sužinojus, kad J.Markulis yra provokatorius (jo dėka buvo suimtas ir žuvo J.Deksnio brolis Juozas), J.Deksnys reagavo visai kitaip, negu partizanų vadai Lietuvoje. J.Lukšai, J.Lelešiui, A.Baltūsiui, J.Žemaičiui, A.Vabalui Erelio išdavystė savo niekšiškumu prilygo Judo darbui ("jeigu jau šitaip padaryta, mes pasmerkti žūti" 2,3). Bet Deksniui ši žinia sukėlė tik rūpestį, kaip atrodys jo asmuo šių įvykių kontekste. Jam buvo svarbiau išlikti Lietuvos pogrindžio Centro atstovu užsienyje. Kieno įtakoje yra šis centras, jam buvo antraeilis dalykas. Asmeninės ambicijos užgožė pavojaus signalą ir grįžtant į Lietuvą 1949 metais. Po Baden Badeno suvokęs, kad BDPS Prezidiumo atstovu užsieniui pasiliks J.Lukša, ėmėsi veiksmų norėdamas sutvirtinti savo (Lietuvos Rezistencijos Sąjungos įgaliotinio) vaidmenį. Tad grįžo į kovojantį kraštą ir buvo suimtas.

Operatyvinėje byloje yra itin įdomūs dokumentai. Saugumiečių, J.Deksnio "angelų-sargų" ataskaitos kalba apie jo elgesį, dvasinę būseną keletą mėnesių po arešto (toliau pateikiami šių dokumentų vertimai ištisai). Žinoma, vertinant šiuos dokumentus, galima įžvelgti J.Deksnio gudrumą, tačiau tai puikiai iliustruoja agento Petrausko atsiradimą.

Antroji J.Deksnio panaudojimo stadija - MGB 2 N valdybos pirmojo skyriaus agentas, slapyvardžiu Petrauskas. Šis skyrius rezistencijos slopinimui buvo pats svarbiausias. Jo užduotis buvo tirti pogrindžio centrus bei vadovauti partizanų naikinimui 1950 metų pradžioje tarp 28 apmokamų šio skyriaus agentų pagal gaunamą atlyginimą (14,6 tūkst. rub. už 7 mėnesius) J.Deksnys buvo penktas4.

Tačiau šios "prestižinės" tarnybos J.Deksnys neatsisakė ir pasibaigus partizaniniam karui Ir ne vien todėl, kad vieną kartą įkliuvus į MGB "voratinklį", pasitraukti beveik neįmanoma. Iš 1959m. jo agentūrinių pranešimų (kurie čia pateikiami) matyti, kad tai ne priverstinė informacija, o apybraižos forma pateikta visapusiška sekamų asmenų charakterio, pažiūrų, stipriųjų ir silpnųjų asmenybės pusių analizė bei iš to išplaukiančios rekomendacijos. Šie agento pranešimai rodo, kad trečioje MGB panaudojimo stadijoje J.Deksnys tapo įtakos agentu tarp inteligentijos ir pats tai traktavo ne kaip prievartinę naštą, o kaip dar vieną saviraiškos formą. Ir tik atviras vieno ar kito asmens nepasitikėjimas, tiesiai pareikštas įtarimas, kad jis yra MGB agentas, arba, atvirkščiai, perdėtai uolus sovietinių pažiūrų deklaravimas (tokiu deklaravimu ginasi nuo agento tiek rašytojas J.Dovydaitis, tiek poetas A.Miškinis) parodė MGB, kad agento galimybės šioje sferoje išsemtos. Todėl J.Deksnio amplua buvo pakeistas, ir jis įžengė į ketvirtą panaudojimo stadiją - viešą išpažintį. Taip 1960m. 'Tiesoje" pasirodė J.Deksnio straipsnis (vėliau jų buvo ir daugiau), kuriame autorius smerkė "buržuazinį nacionalizmą", "krikdemus" ir savo "paklydimus". Palaistęs purvu buvusius bendražygius, J.Deksnys buvo maksimaliai išnaudotas — tapo archyviniu agentu. Gal dar kada ir buvo "prikeltas" vienai ar kitai užduočiai ar informacijai, bet kaip svarbiausias scenos veikėjas palaidotas amžinai.

O tada, 1959m., jis tebesijautė "ant bangos". Jam buvo patikėta ne tik teikti informaciją, formuoti nuomonę, pakreipti reikiama linkme įsitikinimus, bet ir atlikti slaptą "profilaktiką", ty. sulaikyti nuo "netinkamų" poelgių ir veiksmų. Į Deksnio įtakos zoną pateko visi daugiau ar mažiau buvę pažįstami inteligentai bei tie, su kuriais susipažino pagal darbo profilį (buvo vertėju). Teisėjo tonu jis dėsto priekaištą, kad J.Dovydaitis vertina marksizmo-leninizmo ideologiją tik kaip vieną iš daugelio kitų filosofinių-ideologinių koncepcijų, kai tuo tarpu ši ideologija yra "vieninteliai galimas, logiškas, istoriškai klasiškos visuomenės vystymosi produktas ir neišvengiama ateities žmonijos formavimosi būtinybė5". Kiek čia Deksnys nuoširdus? Turbūt ne mažiau kaip 90 proc., nes, tuo metu sušvelnėjus režimui, agentui būtų pakakę tik išdėstyti faktus, neapibendrinant jų iki filosofinių kategorijų. Bet čia pats J.Deksnys stengiasi įtikti šeimininkui - jei jau jis agentas, tai aukščiausios prabos.

Be to, tai rodo, kad užverbuotas, nors ir remiantis kompromituojančia medžiaga, J.Deksnys jau tapo idėjiniu agentu. Tai antrasis pagal svarbą verbavimo uždavinys, kuriam realizuoti skiriama ne mažiau jėgų, laiko ir lėšų, kaip postūmiui į pirmą išdavystę. Deksniui poveikio priemonių ir atidos buvo atseikėta su kaupu. Tačiau ne emgebistų rodomi spektakliai, sovietiniai kinofilmai ar "klestintys" miestai įtikino J.Deksnį "patriotizmo vaisingumu tik socializmo statybos fone". Tai jam nebuvo nauja idėja, nes kadaise jos sėklą nešiojo lietuviško liberalizmo vėjai ir diegė jaunose galvose. Naujesnis ir sunkesnis dalykas gal buvo agento vaidmuo. Tam palengvinti J.Deksnio auklėtojai iš MGB neišsivertė be alkoholio ir įtaigos specialistų.

Iš pateikiamų JDeksnio agentūrinių pranešimų ryškėja ne tik paties agento, bet ir jo sekamų asmenų paveikslai. Kiek galima pasikliauti šiais negatyvais? Turbūt jiems reikia specialaus "ryškalo". Tai patvirtina su šypsena ištarti J.Dovydaičio žodžiai: "Dabar aš tavo asmeny turėsiu konsultantą, kuris neleis man nukrypti nuo užsibrėžtos skridimo linijos6." Abiem veikiantiems asmenims — tiek agentui, tiek sekamajam — aiškūs jų vaidmenys, bet žaidimo taisyklės neleidžia nusiimti kaukių.

Tačiau po šio marionečių pasivaikščiojimo J.Deksnys grįžta prie agento kasdienybės. Jam reikia ištirti dirvą, ar J.Dovydaitis neparašytų apybraižos apie "banditus", sužinoti jo požiūrį į šią problemą. Tai neatsitiktinė užduotis: kaip tik 1959m. balandžio mėn. LKP CK biuras nutarė sukurti iš KGB operatyvininkų ir LKP CK Partijos istorijos instituto "mokslininkų" redakciją, kuri rengtų publikacijas apie "buržuazinių nacionalistų" nusikaltimus7. O kad publikacijos būtų įtaigesnės, reikėjo literatų pagalbos.

Kiek kitoks J.Deksnio santykis su A.Miškiniu. Pas poetą jis ateina, norėdamas eksploatuoti "kaltės" kompleksą ir šiuo pagrindu atsiradusį bendrumą. Pajutęs, kad A.Miškinis nesiliauja krimtęsis ir abejojęs dėl priverstinių reveransų valdžios pusėn (eilėraštis "Pasikeitė vertybių matas", 1956m.; pareiškimas rašytojų sąjungoje, 1959m.), agentas prisistato poetui tartum dvasios brolis, Miškinio deklaracijas prilygindamas savo išdavystei. Dovydaičio atveju agentui tereikėjo tik ištirti rašytojo dvasios lauką, o čia jis reikalauja, kad poetas dar ir dar kartą patvirtintų, jog dalyvavimas rezistencijoje buvo klaida. Deksnys nori, kad vieną kartą priverstas klauptis poetas būtų vėl ir vėl verčiamas, t.y. taptų amžinu pažemintuoju, kokiu širdies gilumoje jaučiasi jis pats.

Tačiau Deksniui perėjus prie atviros propagandos, poetas tampa budrus ir atsisako agento samprotavimų. Iš tiesų pasitvirtina anksčiau parašyti A.Miškinio žodžiai: "Jei gyvenimas yra kova, tai aš asmeniškai toj kovoj niekad nemokėjau prisidengti veido8." Neprisidengia veido ir dabar, nors jau yra išėjęs lagerinius universitetus.

Neužčiuopęs bendrų sąlyčio taškų asmeninių poelgių motyvacijoje, J.Deksnys užpila poetą brutalia demagogija apie "kruvinus banditų nusikaltimus", "klero-fašizmo siautėjimą", "pogrindžio išsigimimą" ir pan. Čia agentas bando užčiuopti dar vieną aukso "gyslą" — neapykantą krikdemams. Tačiau A.Miškinis nesileidžia į šios temos plėtotę, kukliai pareikšdamas, kad "kaip ten bebuvę, bet mudviejų pastangos ir siekimai turėję nuoširdų savo tautos, liaudies meilės pradą9."

Deksnys suprato, kad nors A.Miškinis buvo sutramdytas, tačiau širdies gelmėje vis tiek liko ne "pasikeitusių vertybių", o tragiškųjų psalmių autorius. Todėl skubėjo perspėti savo šeimininkus apie "teorinę galimybę" prarasti poetą.

1959m. J.Deksnio agentūriniai pranešimai, parašyti turint dešimties metų MGB agento stažą, atskleidžia tai, jog Deksnys tebeieškojo savo poelgių pateisinimo. Jis vėl ir vėl įtikinėjo kitus ir save, kad jo orientacija į Sovietų Sąjungą kilo iš vidinio poreikio, o ne emgebistų įtakoje, kad emigracija "išsigimė", o partizanai tapo "banditais", todėl jo perėjimas į kitą barikadų pusę tėra tas pats kilnus siekis apginti tautą nuo pražūtingos lemties. Dešimtį metų jis nesiliovė gvildenęs šių klausimų, nors tarėsi esąs laisvas savo sprendimuose.

Bet ar tikrai laisvas? Nors deklaravo panieką "klerikalizmui", tačiau tebejautė, kad yra kita, aukštesnė nei KGB, priklausomybė. Ir ta priklausomybė diktavo tragišką būties dilemą: kas yra lengviau — žygdarbis ar išdavystė? J.Deksnys nuėjo antruoju keliu. Bet atrodo, kad jis bus apsirikęs: pasirinkdamas dar nežinojo savosios naštos svorio.

Šaltiniai

1. Daumantas J. Partizanai. V.1990. P.448.

2.    Ignatavičius E. lšdavystė.//Dienovidis. 1995 04 07. Nr.14. P.12

3.    Partizano Grafo-kun.J.Lelešiaus dienoraštis. K. 1995. P.153-155.

4.    Buvęs VSK archyvas. F.10. Ap.6. B.12 L.15.

5.    Ten pat. F.Opertyvinės bylos. B.5529. D.2 L62

6.    Ten pat

7.    Ten pat F3. Ap.77. B.2 L291-310.

8.    Jakelaitis V. Su Antanu Miškiniu Vičiūnuose, ir po to-poeto akademijos// Miškinis A. Sulaužyti kryžiai. V.1989. P241

9.    Buvęs VSK archyvas F.Operatyvinės bylos. B.5529. D.2 L65.

Priedas Nr.1

Lietuvos SSR Valstybės Saugumo Komitetas
2-N valdyba
Priėmė - Rimkutė

Ag. Bagdonas
1949 metų rugpjūčio 30d.

Agentūrinis pranešimas
Pažyma apie Jono Deksnio bylą

Nuo š.m. rugpjūčio 11d. Benamiui buvo pavesta stebėti suimtąjį Joną Deksnį. Šio stebėjimo rezultatai tokie:

1. Elgesys

Deksnys jaučiasi pakankamai žvaliai, kokio nors liūdesio ar moralinės depresijos nepastebėta. Atvirkščiai, jis labai nori vėl įsitraukti į gyvenimą, net galvoja apie moteris./.../Pastaruoju metu Deksnio ir darbuotojų pokalbiai dažnai sukasi apie moteris. Pastebėta, kad jis pavydi bendradarbiams jų laisvo asmeninio gyvenimo; ypač pavydas pastebimas (nors ir slepiamas), kai kuris nors iš darbuotojų išeina į miestą.

Būdamas linksmo charakterio, vyno ir moterų mėgėjas, Deksnys dažnai pasakoja lyg ir su pasitenkinimu apie savo linksmą ir nerūpestingą gyvenimą Vakaruose, ypač Švedijoje, o tai rodo jį esant ne griežtą, asketišką ir principingą žmogų, o greičiau protingą, gudrų nuotykių mėgėją, kuris, netgi būdamas tokioje padėtyje, neprarado gyvenimo ir materialių malonumų skonio.

Vis dėlto pastaruoju metu jaučiamas kažkoks jo nervingumas, jis pats skundžiasi, kad toks pernelyg komfortabilus ir ramus gyvenimas, kokio jis iki šiol neturėjo, veikia jį blogai. "Ką gi mes darome, - sako jis dažnai, - žaidžiame kortomis, plepame ir visai atpratome rimtai dirbti. Net gėda, kad turint tiek laiko, mes taip nenaudingai ir tuščiai jį leidžiame."

Tačiau, nors jam buvo pasakyta, kad Benamis bus jo tarsi konsultantas, bet jis dar nė karto nieko nesikalbėjo su Benamiu apie darbą. Vienąkart pats Benamis apie tai užsiminė, bet Deksnys atsikalbėjo bendromis frazėmis, kad atseit reikės rašyti kažkokias specifines suvestines, skirtas Vakarams, ir kad Benamis padės jam kai kuriais klausimais, rašant apie Tarybų Lietuvos dabartį.

2. Nuotaika

Šis žodis, Benamio nuomone, tai tas protinis procesas, kuris vyksta Deksnio galvoje. Teigiamu jo pavadinti negalima.

Dažnai ginčijantis su Benamiu filosofinėmis, socialinėmis ir politinėmis temomis, Deksnys visada lieka švediškojo ar angliškojo socialdemokrato pozicijoje. Kartais Benamiui susidaro toks įspūdis, kad Deksnys pats nori paveikti jj; vis dėlto po vieno karšto ginčo, kai Benamis aštriai pasisakė apie komunistinės socialinės doktrinos teisingumą, pabrėždamas, kad diktatūra - laikinas socialistinės valstybės reiškinys, kuris dings kartu su klasine visuomene, Deksnys kiek pritilo ir pradėjo teisintis, kad jis pats komunistinės doktrinos šalininkas, bet kartais prieštarauja dėl savo polinkio ginčytis.

"Juk toks ginčas - gryniausia dialektika, kuri padeda išsiaiškinti daugybę neaiškių klausimų," - lyg teisinosi Benamiui Deksnys po ginčo.

Kitą kartą, kai ginčas vėl panašiai paaštrėjo dėl to paties objekto, Deksnys pasakė: "Tai Jūs tikite, kad po diktatūros bus tikra demokratija, tačiau tai neįrodyta ir geriausiu atveju yra graži svajonė, o norint ją pasiekti, reikia tikėti. Komunistas - tai tikintysis. Štai Jūs tikite, o aš savo natūra skeptikas ir todėl abejoju."

Apskritai labai būdinga, kad besiginčydami kiekvienas remiasi savo autoritetais. Deksnys visada remiasi buržuaziniais autoritetais. Sprendžiant iš to, kaip jis laisvai operuoja faktais, pavardėmis ar amerikiečių autoritetų mintimis, galima jausti, kaip giliai tos idėjos glūdi Deksnio mintyse.

Toinbis, Bartletas, Kaselis, Raselas, Sartras, Bergsonas, Averlundas ir daugelis kitų taip ir liejasi iš Deksnio lūpų bet kokio ginčo metu.

Reikia sutikti, kad buržuaziniu požiūriu Deksnys "pasikaustęs" puikiai, ypač ekonomikos ir socialinių mokslų klausimais.

Griaunančios, skeptiškos Vakarų nuotaikos lyg sunki našta dar slegia šį protingą, bet tipišką buržuazinį inteligentą, kuris linkęs viską, kas pažangu Tarybų Sąjungoje - menkinti. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Tarybų Sąjungos atžvilgiu Deksnys stengiasi, kartais visai nuoširdžiai, rasti gerų bruožų, tačiau tai jam sekasi silpnai ir blankiai.

Aišku viena - jis aštrus dvasininkijos, fašizmo ir bet kokio idealistinio svaičiojimo priešininkas, tačiau tai dar nereiškia, kad jis gali visiškai įsitraukti į tarybinį gyvenimą, nes dar labai jame stiprus ir gyvas Vakarų socialdemokratijos smulkiaburžuazinis požiūris. Tačiau tai suprantama, kadangi tokios proto sandaros žmogui sunku per keletą mėnesių persiorientuoti į tarybinį būdą.

Dar liūdniau, kad Deksnys su dideliu dėmesiu klauso laidas iš Londono, Niujorko.

3. Charakteris

Susižavintis ir stebėtojo tipas, kuris turi beveik visiems lietuviams būdingą bruožą - užsispyrimą, vis dėlto šis žmogus pakankamai blaiviai mąstantis, be jokių romantiškų priemaišų.

Štai kodėl jis pasidavė naujai įtakai (jei, žinoma, dabartinį jo elgesį laikysime neapsimestiniu, nes Benamis dar iki šiol negali pasakyti "taip" ar "ne" šiuo klausimu). Kaip kiekvienas blaiviai mąstantis ir realus žmogus, jis turėtų taip pasielgti, bet jis neslepia, kad jam tai nelabai malonu; juk kaip ne kaip jis išdavė tuos, už kurių interesus kovojo ir kurie juo tikėjo. Jis turi galvoje ne užsienio žvalgybą, o lietuvius emigrantus Vakaruose.

Apie žvalgybą jis yra labai būdingai ir šaltakraujiškai pasakęs: "Ką gi, jei jie siunčia žvalgus į Tarybų Sąjungą, tai turės atsižvelgti ir į visas galimas su tuo susijusias pasekmes. O juk žvalgybinį darbą jie man įpiršo, pasinaudodami lietuvių pogrindžiu. Tai buvo lyg ir "biznis"-už pagalbą jiems aš gaunu jų paramą."

Matyt, tai, kad jis apgavo užsienio žvalgybą, jo nejaudina taip, kaip apgavus VLIKą, tuo labiau kad jis ne tik apgavo, bet ir pradėjo dirbti prieš juos. Bent jau taip kartą jis užsiminė Benamiui, kai kalba ėjo apie pastarojo ir paties Deksnio likimą.

Tas bruožas rodo jį esant garbingą žmogų, nemokantį dėl karjeros ar net dėl savo kailio greitai persiorientuoti net tuo atveju, kai jis mato, kad toks persiorientavimas duos naudos jo liaudžiai.

Tai visiškai suprantama, nes kiekvienam tikrai garbingam žmogui toks persiorientavimas yra tam tikras skausmingas lūžis.

Galų gale, sprendžiant pagal jo elgesį ir kalbas, galima pasakyti, kad šio žmogaus charakteris nesugadintas, ne smulkmeniškas, ne niekšiškas. Polinkio į padlaižiavimą, prisitaikymą nepastebėta.

4. Požiūris į būsimą darbą

Apie būsimą darbą Deksnys vengia kalbėti. Benamis nežinojo, kodėl jis toks uždaras (nes tai gali būti toks MGB darbuotojų instruktažas Deksniui), pats nebando apie tai kalbėti.

Tačiau aišku viena: mušti ir naikinti banditus (aišku, ne tiesiogine prasme) jis gali, kadangi jų nepripažįsta politiniais pogrindininkais, o laiko paprasčiausiais kriminaliniais nusikaltėliais arba (ypač vadovus) pavojingais ir besmegeniais politikieriais, visiškai nerealiais ir bukais, su kuriais neverta terliotis, tuo labiau kad banditams daro įtaką dvasininkija, prieš kurią Deksnys visada kovojo.

5. Bendros stebėjimo išvados

1.    Panaudoti Deksnį prieš banditus galima.

2.    Vis dėlto paleisti jį be kontrolės jokiu būdu negalima, nes šis žmogus dar nepersiorientavo. Jis, kaip patyręs žurnalistas ir protingas, pastabus žmogus, net tuo atveju, jei sąžiningai dirbs, gali pasukti iš kelio tiesiog dėl to, kad, pastebėjęs kai kurias negeroves mūsų respublikoje ir susitikinėdamas su pogrindininkais, gali lengvai patekti į antitarybinę įtaką, kadangi mūsų šalies trūkumus vertins ne kaip sąžiningas, sąmoningas tarybinis žmogus, o kaip asmuo, kuriame gyvas polinkis viską vertinti iš priešiškų pozicijų.

Aišku, kad prie banditų jis neprisiplaks, tačiau nutols nuo organų kontrolės, o tai turės skandalingų pasekmių.

3. Dar kartą pasitvirtino Benamio nuomonė, kad Deksnys pati aktyviausia figūra lietuvių emigrantų sluoksniuose. Ne veltui jį užverbavo užsienio žvalgyba.

Šio žmogaus silpnybės:

1. Polinkis į avantiūrizmą, duodantis galimybę panaudoti jį žvalgybos darbui.

2.    Lengvabūdiškas ir stiprus potraukis moterims.

3.    Žavėjimasis, kas, protingai veikiant, duoda galimybę jį veikti moraliai.

6. Kasdieninio elgesio charakteristika

Iš viso jo elgesio neatrodo, kad jis galvotų (bent jau šiomis sąlygomis) apie pabėgimą.

Apie savižudybę ir kitą kokį panašų poelgį negali būti nė kalbos, kadangi nėra jokių požymių, bent jau Benamis nepastebėjo.

Bagdonas

Tikra: LSSR MGB 2-N valdybos 1 skyriaus 4 poskyrio viršininko pavaduotojas (pas.) Rimkevič

Buv.LTSR VSKA. Op.b. f. B.5582.T.3. L.193-198. (Originalas mašinraštis, rusų k.)

Priedas Nr.2

Lietuvos SSR Valstybės Saugumo Komitetas
2-N valdyba

Agentas "Bagdonas" 1950.IX.23

Priėmė: Počkaj ir
Grišečkin

Agentūrinis pranešimas

Paskutinių savaičių laikotarpiu Jono charakteryje ir elgesyje ypatingų pasikeitimų neįvyko. Tik viena galima konstatuoti - Jonas vis labiau įsitraukia į savo darbą ir yra suinteresuotas, kad jis vyktų sėkmingai. Jaučiamas net tam tikras pasididžiavimas (žinoma, teigiama prasme) savo darbu, jo subtilumu, atsakingumu ir sudėtingumu. Galima tvirtai pasakyti, kad pati jautriausia šio žmogaus vieta - jo savimeilė, kai kada pereinanti į savęs pervertinimą. Būtent tokiais momentais, kai vadovybė paiso jo nuomonės, jis būna labai pamalonintas ir patenkintas ir, reikia pasakyti, tai teigiamai atsiliepia jo nuotaikai. Beje, jis labai patenkintas savo bendradarbiavimu su majoru Zub. ir dažnai atvirai kalba, kad tas žmogus daug geriau orientuojasi jų darbo subtilumuose, nei visi prieš tai buvę, ypač Belą.

Apie jo teigiamą lūžį liudija ir tai, kad dabar jis visiškai aiškiai suvokia, jog kelio atgal nėra. Kaip tik kalbantis su Benamiu, jis visiškai nuoširdžiai pasakė: "Žinai, Stasy, kokių nors permainų atveju, jei teoriškai svarstysim, kad jos galimos, Lietuvoje kiltų toks priešiškumas ir skerdynės, kad visiems tarybiniams žmonėms, ir tau, ir man tektų eiti į mišką ir ten gintis iki paskutinio šovinio."

"Tik pagalvok, - sakė jis, - kaip įsisiautėtų visi tie "juodomis rankomis, kunigai ir kiti niekšai. Iš tikrųjų tada jau geriau kautis iš paskutiniųjų."

Vis dėlto, nepaisant šių teigiamų Jono poslinkių, dažnai praslysta kai kurie mūsų partijos ir vyriausybės veiksmų vertinimai, kurie rodo, kad šio žmogaus mąstymas dar negreit virs tarybiniu.

Šis trūkumas, Benamio nuomone, paaiškinamas tuo, kad Jonas labai mažai skaito marksizmo-leninizmo klasikų, niekinamai juos vertina, o tai rodo, kad "maniera mąstyti vakarietiškai" jame dar labai tvirta. Lengvabūdiškas Jono požiūris į politšvietimą liudija tai, kad jis dar neįsisąmonino to esminio lūžio, kuris jame įvyko.

Pažyma: Jonas- agentas Petrauskas.

Benamis- agentas Bagdonas, kuris kartu su juo gyvena, apdoroja jį tarybiškai.

Lietuvos SSR MGB 2-N valdybos viršininkas pulkininkas
(pas.) Počkaj

Buv.LTSR VSKA.Op.b.f. B.5582. T.3. L.199-200. (Originalas-mašinraštis, rusų k.)

Priedas Nr.3

Visiškai slaptai

Lietuvos SSR Valstybės Saugumo Ministerijos 2-N valdyba

Agentas Bagdonas
1950m. lapkričio 16d.

Priėmė: Grišečkin

Agentūrinis pranešimas
Būdingi Jono pasisakymai

1. Tarptautinės padėties klausimais.

Pasaulis ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio. Konfliktas Korėjoje po Kinijos įsikišimo pastatė Ameriką į beveik beviltišką padėtį: arba prisipažinti sumuštais ir pasitraukti iš Korėjos, arba, nepaisant visų pasekmių, tęsti karą, kas būtinai atves į konfliktą su Kinija ir taip pat su SSRS. Kapituliuoti Korėjoje amerikiečiai negali, nes pripažinus nugalėtais tokiame palyginti nedideliame konflikte, jie praranda bet kokį pasitikėjimą savo satelitų akyse, tarp jų ir Vakarų Vokietijos, o tai reiškia visišką Amerikos karinio prestižo žlugimą, ir tai glaudžiai susiję ir su politiniu JAV prestižu. Aišku, kad tokiu atveju amerikiečiai turi prisipažinti nugalėtais ir kituose tarptautiniuose reikaluose, būtent Europos klausimu. To amerikiečiai negali sau leisti, nes jau per toli nuėję, vadinasi, liko tik viena išeitis- ruoštis pasauliniam karui. Ne paprastam karui, o ideologiniam, kai susiduria dvi socialinės ir politinės doktrinos. Aišku, kad tai bus labai sunkus ir baisus karas, tuo baisesnis, kad kiekvieną kovojančią šalį skaldys į dvi dalis: į socializmo ir kapitalizmo šalininkus.

Joks pasaulio genijus negali numatyti šio karo rezultatų ir nugalėtojo. Galimas daiktas, kad to nugalėtojo ir nebus, nes abi pusės vienodai stiprios, ir karo pasekmė gali būti-šiuolaikinės civilizacijos griuvėsiai, kadangi abi pusės kausis iki galo.

Iš susidariusios padėties aišku, kad sovietinė vyriausybė, matyt, padarė išvadą, kad dabar pats patogiausias momentas galutinai rengti žygį prieš kapitalizmą, o JAV savo ruožtu mano, kad tolesnis delsimas naudingas DK SSRS, ir taip pat pasiryžę kariauti.

Pokarinė tarptautinė politika yra agresyvi ir chaotiška iš abiejų pusių: kur tik galima, abi sistemos, socialistinė ir kapitalistinė, stengiasi įsitvirtinti. SSRS įsitvirtino pietryčių ir centrinėje Europoje. Pats ryškiausias pavyzdys-Čekoslovakija, kur 1947m. aiški demokratinė mažuma (komunistai) užgrobė valdžią.

Aišku, kad tai negali nešokiruoti JAV, kuri negali ramiai laukti, kol SSRS ją išmes iš Europos žemyno, o savo ruožtu stengiasi įsitvirtinti ten, kur tik gali.

Apskritai reikia pripažinti, kad buržuazija, kad ir kokia ji būtų tvirta, pastaruoju metu yra tokia stipri, kad nedera savęs raminti iliuzijomis apie lengvą karą. Ne, jis nebus lengvas, kadangi Vakarų valstybėse komunistinė diktatūra svetima ir visiškai skiriasi nuo buržuazinės doktrinos, kuri Vakaruose turi gilias šaknis.

Tiesiog sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip tose šalyse Švedijoje, Danijoje ar Anglijoje bus diegiamas komunizmas, kur buržuazinis parlamentarizmas ir išorinės buržuazinės demokratijos formos tiesiog įaugę į kraują eiliniam anglui, danui ar švedui.

Visiškai aišku: galima pasiekti tokios materialinės gerovės, kokia yra Švedijoje, taikių socialinių reformų būdu visoje žemėje, ir vargu ar verta jėga keisti socialinę santvarką, nes tai per brangiai kainuoja žmonijai.

Dar vienas klausimas - tai didelių tautų ambicijų susidūrimas, net ir tuo atveju, jei jie įvestų pas save SSRS pavyzdžio komunistinę santvarką.

Kyla klausimas: ar turi, pavyzdžiui, Berlynas, Londonas ar Paryžius paklusti Maskvai, nepaisant to, kad jos visos taps komunistinėmis? Net mažiausias centralizacijos bandymas, net ideologinis, gali sukelti rimtas komplikacijas.

Ryškus pavyzdys- Jugoslavija, kuri turi daug mažiau teisių ir pretenzijų, nei galėtų turėti tokios šalys, kaip Anglija ar Prancūzija, o vis dėlto ji tarsi "pasimaišė" nacionaliniu klausimu.

Štai kodėl sunku ne tik numatyti būsimo karo pasekmes, bet ir ne mažiau sunku numatyti Europos tautų visuomenines formas tuo atveju, jei Europa taps socialistinių valstybių federacija tikrąja to žodžio prasme. Rimta problema ir Kinija, kuri kaip ne kaip yra gausiausia pasaulio tauta. Dabar ji teigiamai veikiama SSRS, be to, Kinija kol kas silpnas vienetas ekonominiu, politiniu ir administraciniu atžvilgiu, bet kai atsistos ant kojų, sustiprės - ar nepasireikš neigiami nacionalizmo bruožai?

Tokie paskutiniu metu Jono politiniai svarstymai bendrais bruožais.

Asmeniškai jis sielojasi dėl to, kad slaptų MGB bendradarbių darbą jis laiko kažkuo žemu, lyg samdomų šnipų, darančių "tą juodą darbą", kuris neleidžiamas oficialiems darbuotojams. Kodėl neleidžiama, jis nepasakė, bet buvo galima suprasti, kad, jo nuomone, šis darbo pobūdis žeminantis ir žeidžiantis kiekvieno padoraus tarybinio žmogaus savigarbą. Ne veltui jis pasakė Benamiui, kad "tokį darbą daro tik tokie žmonės, kaip tu ir aš" (turima minty visi buvę antitarybininkai).

Štai kas jį slegia ir žeidžia jo savigarbą, tuo labiau kad jis pats visą laiką yra prižiūrimas. Dar vieną būdingą detalę reikia pridurti: jis pasakė Benamiui, kad būdamas Stokholme, jis asmeniškai iššifravo vieną tarybinį agentą, kurį tarybinė pasiuntinybė atsiuntė pas jį ir Žilinską. Jo žodžiais, po iššifravimo tam agentui buvo uždrausta gyventi Stokholme, ir jis buvo išsiųstas į provinciją.

Bendra išvada: nepaisant įvykusio lūžio, Jonas dar ne visiškai išsilaisvino nuo viso to ideologinio šlamšto, kuris traukia jį kairiųjų socialdemokratų link.

Pažyma: Agentas Bagdonas praneša apie agento Petrausko nuotaikas, pasisakymus ir pareiškimus

LSSR MGB 2-N valdybos 1 skyriaus viršininko pav. vyr.ltn.
(pas.) Grišečkin

Buv.LTSR VSKA.Op.b.f. B.5582. T.3. L.217-220. (Originalas-mašinraštis, rusų k.)

Redakcijos pastaba.Visos pažymos yra išverstos iš rusų kalbos, maksimaliai išsaugant prasmę ir teksto sandarą. Palikti originale naudojami terminai "banditai", "buržuaziniai nacionalistai", "klerikalai" ir kt.

 

Priedas Nr.4

Visiškai slaptai

Šalt. Petrauskas a.b. 1031
 A. Basenko 1959.VIII.25 
(rezoliucija rusų k.)

KAI KURIOS IŠVADOS IŠ PAŠNEKESIŲ SU RAŠYTOJAIS
JONU DOVYDAIČIU IR ANTANU MIŠKINIU

I.Jonas Dovydaitis

Rašytojo Jono Dovydaičio biografinius davinius galima rasti bet kuriame, po Didž. Tėvynės Karo išleistame, Tarybų Lietuvos rašytojų almanache. Aš čia tik priminsiu, kai kuriuos svarbesnius Dovydaičio biografinius momentus, leidžiančius suprasti charakterį ir dvasinius polinkius.

Jono tėvas buvo žymus katalikų judėjimo veikėjas, universiteto profesorius, mokslinio žurnalo "Kosmos" organizatorius ir redaktorius.

Reikėjo laukti, kad Jonas iš tėvo turėjo bent šį tą paveldėti iš katalikiškos ideologijos. Tačiau, kaip pirmu požiūriu ir nekeista, atrodo, šito neįvyko. Iš savo tėvo jis paveldėjo tik statoką būdą, užsispyrimą ar net nemažą valingumą. Jo tėvas buvo vedęs beraštę tarnaitę, kurios per visą savo gyvenimą nepajėgė "apšviesti". Šis tėvų šeimyninio gyvenimo paradoksalumas, tur būt, buvo viena svarbiausių priežasčių, kad Dovydaičių vaikai augo ir brendo savo protu ir išmanymu.

Ne tik ideologiniai, bet ir materialiniai Jonas ankstyvoje jaunystėje tapo mažai, o vėliau ir visai nepriklausomas nuo tėvo. Prieš tėvo valią Jonas iš pat ankstyvos jaunystės savo energiją nukreipė į aviacijos sportą, apleisdamas bendrą lavinimosi gimnazijos suole ir namuose. Jaunas būdamas jis jau tapo vienu žymiausių Lietuvos sklandytojų ir civilinių lakūnų. Sportines savo treniruotes Jonas susiejo su žurnalistiniais bandymais, apėmusiais išimtinai aviacijos techniką ir sportą. Žurnalistinė Jono karjera jam greit sudarė pakankamas pajamas būti nepriklausomu nuo tėvo.

Pašventęs savo jaunystės energiją aviacijos sportui ir žurnalistikai, Jonas neteko sistematiško humanitarinio ir visuomeninio išsilavinimo. Maždaug 20m. jaunuolis jis jau buvo žymus aviatorius ir aviacijos žurnalistas su gana solidžiomis pajamomis. Tačiau lietuvių bei pasaulinės literatūros istorijos ir kitų humanitarinių disciplinų srityse jis buvo beveik profanas. Vieną kartą paneigęs tėvo politines pažiūras, Jonas iš viso nerodė jokio intereso politiniais-socialiniais klausimais. Šitai, tarp kitko, ne tik Jonui, bet ir daugeliui buržuazinės Lietuvos jaunuolių-moksleivių būdinga.

Turėdamas užsispyrėlišką būdą, nežiūrint pasisekimų aviacijos sporte bei uždarbyje, Jonas vis dėlto sugebėjo baigti ne tik karo lakūnų mokyklą, bet ir Kauno Aukštesniąją Technikos Mokyklą. Karo lakūno karjerą padaryti jis nesugebėjo, nes nemokėjo prisitaikyti prie karininkijos tarpe vyravusios padlaižiavimo atmosferos. Puikiausiai baigęs karo aviacijos mokyklą, jis, kaip "nedrausmingas", iš karo aviacijos buvo pašalintas.

Su Jonu Dovydaičiu aš buvau pažįstamas maždaug 1933m. Labai artimu draugu aš nebuvau. Su juo artimai draugavo mano brolis Juozas, kuris taip pat sirgo tada madinga aviacijos sporto "liga". Kadangi Jonas visai nežinojo svetimų kalbų, tai jo žurnalistinėje praktikoje aš jam dažnai talkininkaudavau. Iš mūsų bendro darbo gaunamą honorarą neretai praleisdavome pasilinksminimuose. Man imponavo Jono drąsa, linksmas, atviras, kiek statokas būdas ir ryškus "demokratiškumas" (jis organiškai nemėgo ir nebendravo su "auksinės jaunuomenės", kaip būdavo vadinami išpaikinti ponų sūneliai, atstovais). Savo ruožtu aš jam imponuodavau didesniu humoristiniu ir politiniai-visuomeniniu pasiruošimu bei išsilavinimu.

Berods 1941 m. pradžioje Jonas buvo išsiųstas į Tarybų Sąjungą, ir mūsų santykiai labai ilgiems metams nutrūko.

Dabar gyvendamas Vilniuje, aš Joną ne kartą matydavau gatvėse, valgyklose ir pan. Susitikti su juo ir pasikalbėti aš progų neieškojau. Man atrodė, kad ir jis susitikti, ir pasikalbėti nedarė pastangų.

Prieš porą metų mano geras prietelius velionis skulpt. Pundzius pasakojo, kad Dovydaitis klausinėjęs, kaip aš gyvenu. Jis Pundzių įspėjęs, kad susitikti su manimi gali būti pavojinga. Dovydaitis daręs iliuzijų, kad aš neva turįs kokius tai slaptus ryšius ar santykius su užsienio žvalgybomis ar kas tai panašaus. Apie tokias Dovydaičio aliuzijas man vėliau pasakojo ir Kiela.

Tik š.m. maždaug kovo mėn. Joną sutikau pas Kielą. Jis klausinėjo, kaip gyvenu, kuo užsiimu ir pan. Jam trumpai atsakiau, kad gyvenu Vilniuje, darau vertimus iš svetimų kalbų, o grįžęs į Lietuvą esu savo noru, bet kada ir kaip neaiškinau. Jonas man papasakojo, kad iš brolio Juozo šiek tiek sužinojęs apie mano veiklą vokiečių okup. metu ir apie tai, kad gestapo buvau suimtas ir išvežtas Vokietijon. Turėdamas galvoje šias informacijas, jis gerokai nustebęs, kai prieš kelis metus pirmą kartą pamatęs mane gatvėje. Jis pareiškė pasitenkinimą, kad jo nuogąstavimai dėl mano "slaptumo" buvę be pagrindo. Aš pasijuokiau, kad mūsų intelektualai iš viso serga kažkokia tai špionomanija. Apskritai visą reikalą baigėme laisvu humoru. Greit perėjome prie literatūrinių temų. Kaip tik neseniai buvo įvykęs LTSR rašytojų suvažiavimas, kuriame buvo pasmerkti Dovydaičio "Pasmerktieji". Dovydaitis davė savo telefoną ir prašė prie progos paskambinti.

Už poros savaičių gatvėje sutikau Kielą. Mes paskambinom Dovydaičiui, kuris paprašė užvažiuoti pas jį pietų. Dovydaitis supažindino mane su savo vaikais ir nauja, neoficialia žmona (pirmoji Dovydaičio žmona prieš kelis metus tragiškai mirė, gimdydama paskutinį iš trijų vaikų). Pietų metu gerokai išgėrėme ir nieko rimtesnio nesikalbėjome.

Po kurio laiko Dovydaitį sutikau skulp. Pundziaus laidotuvėse. Po laidotuvių užsukome pas jį (Dovydaitis gyvena naujuose rašytojų namuose Antakalnyje, kurie randasi netoli kapinių). Dovydaitis aprodė man savo biblioteką, papasakojo, kaip rašė “Pasmerktuosius". Aš iš jo pasakojimų ir rankraščių bendrais bruožais susipažinau su šios apysakos turiniu. Aš nurodžiau Jonui, kad, mano nuomone, “Pasmerktųjų" nepasisekimo priežastimi galėjo būti: politinės situacijos karo metu Lietuvoje nepakankamas pažinimas, ne visiškas vokiečių kėslų lietuvių tautos atžvilgiu supratimas ir pan. Dovydaitis pripažino, kad su šiuo veikalu gerokai susipainiojo ir padarė žymių klaidų. Tačiau, ne be apmaudo, jis pareiškė, kad kritika jo adresu buvusi pernelyg aštri ir išpūsta. Kad klausimas buvo svarstytas net LKP suvažiavime, tai čia dalinai G.Zimano, su kuriuo Dovydaitis, dirbdamas "Tiesoje", turėjęs gana aštrių, asmeniško pobūdžio susikirtimų, įtaka. Pvz., kažkokių tai viešų vaišių metu, minint kokį tai “Tiesos" jubiliejų, Zimanas garsiai užklausęs Dovydaitį: "Na, kaip, drg. Dovydaiti, tavo tėvas?" Dovydaitis taip pat garsiai atsakęs: "Ką gi, drg.Zimanai, mano tėvas nebuvo blogesnis už tuos, kurie smetoniniais laikais nuomavo stambius dvarus." Zimanas likęs labai nepatenkintas, nes ir jis, ir daugumas svečių supratę, kad Dovydaičio replika buvo taikoma į Zimano tėvą, stambių dvarų burž. Lietuvoje, nuomininką. Mums besišnekučiuojant, pas Dovydaitį užėjo jo kaimynas rašytojas Kostas Kubilinskas. Kiek pasišnekėjus aš atsisveikinau, nes dar norėjau aplankyti tame pačiame name gyvenantį poetą Antaną Miškinį.

Pas Dovydaitį lankiausi dar gegužės mėn. vidury. Tada pas jį buvo žmonos svečių iš provincijos, todėl pokalbis vyko bendromis bėgamosiomis temomis. Aš rengiausi vykti atostogų į Nidą, o Dovydaitis kelionėn į Vengriją ir vėliau visam vasaros sezonui atostogauti į Palangą. Dovydaitis klausė, kaip galėtų su manimi susisiekti, kad bus Vilniuje. Aš jam daviau savo žmonos darbovietės telefoną.

Liepos 14d. Jonas paskambino mano žmonai ir prašė, kad aš jam paskambinčiau į namus. Rytdieną jam paskambinau į butą. Jis prašė užvažiuoti pas jį. Kadangi jo šeima gyvena Palangoje, tai nutarėme važiuoti pas mane. Aš paskambinau žmonai ir paprašiau, kad vyktų namo ir paruoštų vaišes. Pas mane trise jaukiai praleidome keletą valandų. Dovydaičiui bendrais bruožais papasakojau, kad esu parengęs studiją apie vokiečių užmačias lietuvių tautos atžvilgiu. Jis apie tai šį tą girdėjęs iš Kielos. Dovydaitis pareiškė, kad tokios studijos pasirodymas būtų labai naudingas, nes vokiečių politikos užkulisiai lietuvių tautos atžvilgiu labai daug kam, ir jam pačiam, dar ne visai aiškūs. Apskritai jis skatino mane daugiau rašyti, nes tam esą aš turįs "gerų davinių, patyrimo ir turtingų išgyvenimų". Kadangi buvau tik ką grįžęs iš tėviškės, aš papasakojau bendrus įspūdžius, įterpdamas juos į bendrų pasaulinių ir Lietuvos politinių reikalų foną. Dovydaitis mano žmonai pasakojo, kad buvęs labai artimas mano brolio bičiulis. Iš jo jis gerai žinąs mūsų šeimos istoriją, jos gražiąją pusę ir tragiškus (mano sesers tragiška mirtis- nusižudymas). Jis labai apgailestavo brolio žuvimą. Tačiau ir jis patyręs skaudžių smūgių: tremtyje miręs jo tėvas, su kuriuo nors ir ne per geriausiai sugyvenęs, bet vis dėlto jį savotiškai mylėjęs. Su nemažu susijaudinimu jis pareiškė: "Mes žmonės protingi ir iš senų nuoskaudų politinės istorijos daryti nemanome. Be to, už tas nuoskaudas ir mes patys ar mūsų artimieji patys daug kalti. Aš pats stoviu nepajudinamai tvirtai ant tarybinės tikrovės pagrindo, ir visa širdimi džiaugiuosi, kad ir Jonas tokios pat nuomonės." Tolimesniame pokalbyje aš pakviečiau jį apsilankyti kada nors mano tėviškėje. Jonas mielai sutiko sekantį rudenį pakeliauti po mano tėviškę (jis turi nuosavą "Pobiedą"). Toliau Jonas, kreipdamasis į mano žmoną, pareiškė, kad jam grįžus iš Palangos, mes būsime dažnai laukiami jo šeimos svečiai. Žmoną jis daug ir su dideliu dėmesiu klausinėjo apie dukrelę, jos operaciją ir pan. Jis pasakojo savo bendrus įspūdžius iš kelionės po Vengriją. Žmona klausinėjo jį apie Indiją, kur Dovydaitis prieš keletą metų lankėsi. Vakaras jau buvo vėlyvas, ir Dovydaitis skubėjo į namus, nes turįs pasiruošti kelionėn į Nemuno vagos perjungimo iškilmes.

Kokias pagrindines išvadas galima padaryti iš pašnekesių su Dovydaičiu? į šį klausimą nėra lengva atsakyti. Nėra abejonės, kad Dovydaitis absoliučiai tarybiniai nusiteikęs pilietis ir rašytojas. Tačiau, kaip rašytojui, jam trūksta gilaus, kūrybinio marksistinės-leninistinės ideologijos ir teorijos išjutimo ir pažinimo. Jis pats šito neneigia. Visas negerumas tas, kad Dovydaitis, kaip ir daugelis kitų vyresnės kartos inteligentų, į marksizmo-leninizmo ideologiją nori žiūrėti kaip lyg į kokį tai vieną iš daugelio filosofinių-ideologinių koncepcijų bei reiškinių, kaip "atsitiktinai" tapusių tam tikros istorinės epochos ir didelės dalies žmonijos gyvenimo ir kūrybos kelrodžiu. Man susidarė įspūdis, kad Jonas savo dvasios gilumoje nesupranta ar nejaučia, jog marksistinė-lenininė ideologija tai nėra tik viena iš daugelio egzistavusių ir egzistuojančių koncepcijų, bet tai vieninteliai galimas, logiškas, istoriškas klasiškos visuomenės vystymosi produktas ir neišvengiama ateities žmonijos visuomeninio formavimosi būtinybė. Man taip pat susidarė įspūdis, kad Jonas, nesugebėdamas pilnai dialektiškai galvoti, į marksizmoJeninizmo ideologiją ir teoriją žiūri kaip į tam tikrą dogmatinę doktriną, sudarančią kovingojo komunizmo politinę platformą, kurios "ištikimai laikytis" pirmoje eilėje ir privalo tik patys partiniai komunistai. Jeigu mano spėjimai irįspūdis būtų teisingi, tai šitokios klaidingos Dovydaičio pažiūros ir neleidžia jam visu gilumu suprasti sudėtingus visuomenės vystymosi ir santykių dėsnius bei procesus, kas savo ruožtu iššaukia kūrybos lėkštumą ir blaškymąsi.

Galima taip pat išjausti, kad Dovydaitis nėra visu gilumu supratęs ir išgyvenęs tikrosios patriotizmo esmės. Man susidarė įspūdis, kad jis visa galia nejaučia, kad bet koks patriotinis jausmas ir pastanga tik tuomet gali būti vaisingi, kai nuosekliai ir neatlaidžai sujungti su socialine ideologija, su didžiuoju socializmo statybos darbu. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad Dovydaitis sirgtų kokiu tai perdėtu nacionalizmu, juo labiau šovinizmu, bet iš atskirų posakių, intonacijos ir bendros nuotaikos galima jausti kiek perdaug egzaltuotas patriotizmas. Man atrodo, kad čia priežastis glūdi nekūrybingame marksizmoleninizmo supratime ir išjutime.

Apskritai Dovydaitis siekia ir stengiasi savo kūrybinius užmojus derinti su socializmo statybos poreikiais ir dvasia. Jeigu ne visuomet jam tai pavyksta, tai ne blogos valios, bet aukščiau minėtų nepažinimų priežastis. Paskutiniame mūsų pokalbyje jis kalbėjo, kad ruošiasi rašyti knygą apie Darių ir Girėną. Aš jam pažymėjau, kad tema tikrai puiki, bet kartu ir slidi, nes joje lengviau susipainioti, negu, pvz., "Pasmerkaisiais". Jis tokio pavojaus neneigė, bet tikįs savo jėgomis tinkamai įjungti Dariaus-Girėno žygį į socialistinių idėjų tarybinės jaunuomenės tarpe pulsavimo ritmą. "Be to,- šypsodamasis jis pareiškė,- dabar aš tavo asmeny turėsiu konsultantą, kuris neleis man nukrypti nuo užsibrėžtos skridimo linijos."

Kaip tai prabėgomis mes palietėme "Tiesoje" talpinamą apybraižą apie banditus ir šnipus. Dovydaitis pareiškė kai kurių kritiškų pastabų dėl techniško apybraižos išpildymo, bet apskritai tema ir medžiaga esanti "pritrenkianti". Aš pareiškiau apgailestavimą, kad Jonas, būdamas vienas geriausių apybraižos meistrų Lietuvoje, nesiima buržuazinio banditizmo gvildenimo. Jis atsakė, kad ši tema jį seniai dominanti, bet esą labai sunkiai prieinami konkrečios medžiagos šaltiniai.

Aš norėčiau pareikšti įsitikinimą, kad pašnekesiai su Dovydaičiu yra ne tik man asmeniškai įdomūs, bet gali kai kurios įtakos turėti ir į jo kūrybos turinį bei linkmę.

2. Antanas Miškinis

Kas yra Miškinis, koks jo gyvenimo ir kūrybos kelias, atrodo, nėra reikalo kalbėti. Nematau reikalo kartoti žinomus mūsų pažinties bei santykių klausimus.

Kaip savo laiku buvau rašęs, pirmą kartą Miškinį sutikau pernai metais vasarą Stalino prospekte. Tuomet persimetėme keletu žodžių. Apie šį susitikimą aš buvau rašęs. Noriu tik pakartoti, kad tada į mano trumpą paaiškinimą, jog emigracija išsigimė, jog Vakarai tesiekia Lietuvoje tik špionažo, diversijos ir panašių pražūtingų mūsų tautai veiksmų, Miškinis, jam įprastu ekspresyvumu, tuoj pareiškė: "Tai ir aš dabar savo kūrybiniuose užmojuose ir nuotaikose jausiuos daug tikriau ir tvirčiau."

Šiais metais pas Miškinį užėjau po Puodžiaus laidotuvių. Miškinis mane labai mielai priėmė. Jis atsiprašė, kad negali parengti tinkamų vaišių, nes šeima dar nepersikėlusi iš Kauno. Jis paruošė kavą, ir mudu ėmėm šnekučiuotis. Pirmiausia pašnekesys pakrypo į ne taip seniai vykusiame LTSR rašytojų suvažiavime Miškinio padarytą deklaratyvinį pareiškimą, kuriame jis pasmerkė savo padarytas praeities klaidas ir užakcentavo tvirtą tarybiškumo poziciją. Miškinis šią temą pirmas iškėlė, nurodydamas, kad gal kai kas ir stebisi arba net kaltina jį už tokią radikalią dvasinės metamorfozės deklaraciją, bet jis tai daręs iš pačių giliausių savo įsitikinimų. Aš pažymėjau, kad visuomenėj buvo gyvai komentuoti Miškinio pareiškimai rašytojų suvažiavime, kaip ir prieš porą metų pasirodę jo deklaratyviniai eilėraščiai. Kas dėl Miškinio nuoširdumo, o taip pat ir dėl tokios deklaracijos tikslingumo, nes tokias nuotaikas, gal nebūdamas poetas, ir ne taip emocingai, bet ne mažiau giliai esu išgyvenęs. Atsirado reikalingas vidinis kontaktas pokalbį draugiškai vesti.

Mes trumpai apžvelgėme mūsų veiklą vokiečių okupacijos metu. Mes tikėjome, kad vedame kovą prieš nacius už savo tautos laisvę. Fatalinė mūsų klaida, kad mes patikėjome anglosaksais ir nepajėgėme suprasti, jog tikrąją kovą už pasaulio tautų laisvę ir žmoniškumą veda Tarybų Sąjungos tautos. Mes savo pastangas nuo kovos izoliavome, ir šitai mus nuosekliai ir neišvengiamai privedė prie tolimesnių pražūtingų klaidų.

Miškinis pažymėjo, kad jeigu 1945m. rudenį aš nebūčiau nelegaliai atvykęs į Lietuvą, tai gal šiandien ir Juzas (mano brolis, buvęs surištas su Miškiniu) būtų gyvas ir pačiam jam nebūtų tekę kęsti lagery 10 metų. Jis tuoj pridūrė, kad šį klausimą jis palietęs grynai abstrakčiai ir neturįs jokių kaltinimų ar užmetimų. Jis gerai suprantąs, kad mes visi buvome aukos to klaidingo "patriotinio“ tvaiko, kuris apsprendė ir vadovavo mūsų veiksmams.

Nežiūrint Miškinio atsikalbinėjimų, aš priėmiau iššūkį. Aš pareiškiau nusistebėjimą, kad kaipgi tai galėjo atsitikti, jog Miškinis susirišo su banditais, kurie jo vardą panaudojo pridengti patiems kruviniausiems ir šlykščiausiems veiksmams. Aš pareiškiau, kad mano atvykimas į Lietuvą 1945m. ir vėliau ir mano pasitarimai su Miškiniu 1945m. visuomet turėjo tikslą banditizmą slopinti, o ne jį skatinti.

Miškinis pirmiausia pažymėjo, kad mūsų pasitarimai 1945m rudenį iš tikrųjų nieko konkretaus antitarybinio (teroristinio, špionažinio ir pan.) neturėjo. Apie mūsų susitikimąjį daug klausinėję tardymo metu. Jis viską parodęs taip, kaip buvę. Kai dėl ryšių su banditais, tai tuoj ėmė aiškintis ir teisintis. Jo susirišimas su banditais iš tikrųjų buvusi bene didžiausia jo gyvenimo klaida. Pradžioje, nežinodamas tikrosios padėties, jis, geriausių norų vedamas (gerais norais pragaras grįstas), norėjęs banditams padėti surasti teisingesnį, moralesnį veiklos kelią. Tačiau banditai jau turėjo "savą kruviną kelią". Jo patarimai jiems nebebuvę reikalingi. Toks, pvz., "Žvejys" jį ėmęs šantažuoti, grasindamas baisiausiomis pasėkomis už kokios tai drausmės ir disciplinos nesilaikymą. Jis supratęs, į kokią šlykščią balą įklimpęs, bet neturėjęs drąsos ateiti į saugumo organus ir viską prisipažinti. "Tada dar mes perdaug bijojome bolševikų ir jų visai nesupratom."

Aš bendrais bruožais pavaizdavau vis didėjantį emigracijos išsigimimą, jos nutolimą nuo krašto, vis didesniu slogučiu užgožiantį klero-fašizmo siautėjimą, vis atkaklesnę ir grubesnę amerikiečių, anglų, prancūzų ir netgi švedų žvalgybų užmačią pasinaudoti lietuvių tautos klaidomis ir nelaimėmis savo pražūtingiems mūsų tautai kėslams mūsų krašte pravesti. Aš taip pat pavaizdavau baisų banditinio pogrindžio išsigimimą ir jų kraupulingus nusikaltimus. Aš nurodžiau, kad banditinis pogrindis savo esme buvo grynai klasinės kilmės. Jis nieko bendro neturėjo nei su lietuvių tautos lūkesčiais, nei su jos tikruoju gyvenimo keliu. Iš klasinės neapykantos kilęs banditizmas buvo kurstomas kraštutiniu šovinizmu ir klerikaliniu paroksizmu humaniškoms socialistinėms idėjoms. Miškinis, mane papildydamas, parodė puikiai suprantąs viso šio klaikaus reiškinio esmę.

Mūsų pokalbis vėl įgavo labai jaukią atmosferą. Žinodamas Miškinio seną neapykantą krikdemams, aš atskirais pavyzdžiais nupiešiau atskirų krikdemų vadų- Krupavičiaus, Ambrazevičiaus, Ivinskio, Maceinos ir kt. pastangas teršti, niekinti ir juodinti viską, kas daroma ir vyksta Tarybų Lietuvoje. Aš pažymėjau, kad be krikdemų ir kitų partinių srovių bonzos emigracijoje veda pražūtingą mūsų kraštui liniją.

Miškinis nurodė, kad kaip ten bebuvę, bet mudviejų pastangos ir siekimai turėję nuoširdų savo tautos, liaudies meilės pradą, ko, žinoma, negalima pasakyti apie krikdemus ir kitus politikanus, dvarponius, buožes ir soldatofonus a la Plechavičius ir kt. Jis negalįs, pvz., nesidžiaugti kai mūsų tauta Tarybų Sąjungos tautų šeimoje klesti savo kultūra, materialiniu gerbūviu, socialiniu teisingumu. Šitas vidinis džiaugsmas ir sudarąs jo kūrybinio tvirtumo ir patoso šaltinį bei pagrindą.

Miškinis džiaugėsi mano atsilankymu. Klausinėjo apie asmeninį gyvenimą, darbą, sumanymus ir pan. Pasakojo apie savo kūrybinius sumanymus, šeimą ir pan. Prašė neužmiršti ir apsilankyti.

Kokias išvadas galima padaryti iš pašnekesio su Miškiniu. Aš jau ne kartą esu pabrėžęs, kad Miškinis yra egzaltuotas, kraštutiniai emocingas poetas, nuoširdžiai mylįs savo liaudį. Aš niekuomet neabejojau esminiu Miškinio pozityvumu savo liaudies atžvilgiu. Paskutinis mudviejų pašnekesys mano įsitikinimą visiškai sutvirtino. Miškinio grįžimas į tarybinę literatūrą yra didelis laimėjimas politiniu, moraliniu ir kūrybiniu požiūriais.

Tačiau, nors šiandieną Miškinis ir stovi ant tvirto tarybinės tikrovės kelio, atsižvelgiant į jo egzaltaciją, visuomet lieka bent teoretinė galimybė, kad jo nuotaikas vėl gali sudrumsti pasitaiką kasdieniniame gyvenime sunkumai, klaidos ar gal net sąmoninga, mūsų tarybinio gyvenimo keliui priešinga, valia. Man atrodo, kad Miškinį naudinga laikyti tam tikroje jam draugiškoje ir politiškai apsisprendusioje aplinkoje. Reikia tikėtis, kad tą aplinką jis dalinai randa savo kolegų-rašytojų tarpe. Tačiau, nėra paslaptis, kad jų tarpe taip nemaža netikrumo ir net blaškymosi.

Tikra: A.Basenko
(originale- rusų k.)

Buv.LTSR VSKA. Op.b.f. B.5529. T.2. L.57-66. (Originalas-mašinraštis)