Juozas Starkauskas KAI KURIE A. SNIEČKAUS VEIKLOS BRUOŽAI
Apie A. Sniečkų (1903-1974) - svarbiausią Lietuvos kolaborantą - yra nemažai rašyta. Pakankamai protingas, valingas, veiklus, jis kai kuriems žmonėms ir dabar imponuoja, apie jį vis dar sklando įvairūs pasakojimai, dažniausiai nelabai ką bendro turintys su tikrove. Imponuoja jis ne tik savo bendražygiams komunistams, bet ir kai kuriems toli nuo valdžios buvusiems žmonėms. Pirmieji, vis kurstydami kalbas ir svarstymus apie A. Sniečkaus veiklą neva mūsų šalies labui, taip gina save ir savo išdavikišką veiklą, o antrajai grupei sekretorius patiko dėl savo veiklumo ir mokėjimo bendrauti su paprastais žmonėmis.
Atrodo, kad A. Sniečkų bene geriausiai yra apibūdinęs V. Tininis, plačiai ir nuodugniai apie jį rašęs savo knygoje1. Naujame savo darbe istorikas štai ką apie jį rašo: „Antanas Sniečkus -stalininės epochos žmogus, sovietinės santvarkos Lietuvoje kūrėjas, svarbiausias sovietų kolaborantas. Įtikėjęs komunizmo idealais ir bolševikų partijos išauklėtas žmogus, jis visą gyvenimą liko ištikimas marksistinio dogmatizmo, paklusnumo, nepakantumo priešingai nuomonei tradicijoms. Visais pokario metais A. Sniečkus buvo VKP(b) CK politinės veiklos įrankis, ištikimas Maskvos vietininkas Lietuvoje. Kaip tik su jo vardu sietinas prievartinis Lietuvos sovietinimas ir rusinimas, kovos su tautiniu pogrindžiu organizavimas, masiniai nekaltų žmonių trėmimai, įkalinimai, kitaminčių ir Katalikų bažnyčios persekiojimas, tautinės kultūros žlugdymas.
Politinės (partinės) karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė sovietiniam politikui būdingas savybes: atsargumą, lojalumą ir paklusnumą. Nepretenduojantis į aukštesnius partinius postus Maskvoje, niekada nekeliantis jokių revizionistinių klausimų, nuosekliai įgyvendinantis bet kurios politinės pakraipos partijos vadovybės nurodymus, pasižymintis draugiškumu ir kuklumu, A. Sniečkus daugeliui Kremliaus vadovų kėlė simpatiją. Išsilaikyti daug metų valdžioje jam taip pat padėjo pareigingumas, administratoriaus savybės, valingas būdas, griežtumas, puiki atmintis ir ryžtingumas. Turėdamas gerą politinę nuovoką, jis visada sugebėdavo laiku persiorientuoti, pakreipti įvykius sau palankia kryptimi. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. Kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo grėsmė, A. Sniečkus ne tik kad nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai - palaikė ir net skatino partinių ir represinių struktūrų vykdomas genocido akcijas, visada rėmė „liaudies priešų“ ar „socialiai svetimų asmenų“ represavimo politiką. [...]
Po Stalino mirties, atsižvelgdamas į politinę konjunktūrą, A. Sniečkus keitėsi, netgi su tam tikromis išlygomis pradėjo paisyti Lietuvos ūkinių, socialinių ir kultūrinių interesų, tačiau jis visada buvo ištikimas bolševizmo tradicijoms. Visą laiką jis buvo negailestingas tautiniam pogrindžiui, disidentams, kitaip mąstantiems žmonėms [...]“2.
Vis dėlto kai kuriems V. Tininio teiginiams galima paprieštarauti, ypač vienam. Istorikas teigia, jog A. Sniečkus, klusniai vykdęs visus Maskvos nurodymus Stalino valdymo metais, po jo mirties 1953 m. pradėjo Maskvai kartais prieštarauti ne tik ekonomikos klausimais, bet ir remdamas lietuvišką savitumą. Kai ką jis iš tikrųjų darė, tačiau, reikia manyti, visa tai buvo daroma ne siekiant per švietimą, kultūrą, žiniasklaidą suformuoti demokratišką, savarankišką, tautiškai mąstantį žmogų, o lietuviškai kalbantį (beje, prastai), banalias lietuviškas dainas traukiantį, bet sovietiškai mąstantį žmogų. A. Sniečkus davė pradžią masiniam sovietinio tipo žmogui, plačiai įsišaknijusiam visuose gyventojų sluoksniuose, ypač kaime. Paviršinis tautiškumas, neparemtas moralės principais, dar nėra vertybė. Konformistinį tautiškumą, kurio ryškiausias atstovas buvo „Lietuvos“ dainų ir šokių ansamblis, A. Sniečkus ir protegavo. Visos jo ir vėliau jį pakeitusių partijos pirmųjų sekretorių pastangos Lietuvos visuomenę atvedė į tokį liūną, iš kurio sunku iki šiol išsikapstyti.
Nors A. Sniečkaus veikla yra gana gerai žinoma, bet keletą štrichų prie jo portreto dar galima pridėti, nes jo šešėlis ir dabar painioja kai kurių veikėjų mintis.
Atrodo, kad A. Sniečkus, 1944 m. liepos mėn. grįžęs iš Sovietų Sąjungos į rusų užimtą Vilnių, prieš įsisiūbuojant ginkluotam pasipriešinimui, dar turėjo šiokių tokių vilčių bei ketinimų rasti kalbą su tauta. Tų vilčių ir ketinimų jis galutinai atsisakė 1945 m. pradžioje, tapęs aršiausiu, fanatiškiausiu dėl šalies nepriklausomybės kovojančių jėgų priešu. Jis ne tik klusniai vykdė visus Maskvos nurodymus, bet neretai ir pats ėmėsi iniciatyvos.
Komunistai, pabrėždami, kad jie pirmą kartą Lietuvos istorijoje sujungė Lietuvos žemes su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais, remdamiesi lietuvių neapykanta vokiečiams, 1944 m. dar tikėjosi užsitikrinti inteligentų, o po jų ir daugumos Lietuvos gyventojų jei ne paramą, tai bent pakantų supratimą. Buvo samprotaujama maždaug taip: turime bendrus priešus vokiečius, todėl esame ar turime tapti sąjungininkais.
Pranešimus apie kintantį Lietuvos gyventojų požiūrį į vokiečius A. Sniečkus ir jo aplinka iš SSRS partizaninio judėjimo štabo 2-ojo (žvalgybinio) skyriaus pradėjo gauti nuo 1942 m. vasaros. Tuo metu tai buvo dar tik fragmentiniai pranešimai, daugiausia gauti iš rusų, pabėgusių iš belaisvių stovyklų ir per Lietuvą pasiekusių Gudijos raudonuosius partizanus. Viename iš pirmųjų pranešimų rašyta, jog lietuvių požiūris į vokiečius staigiai pasikeitė po žmonių gaudynių, rekvizicijų ir panašių vokiečių okupacinės valdžios priemonių. Rašyta, kad kai 1942 m. gegužės mėn. per Šiaulius važiavo sąstatas su lietuviais kariais „savanoriais“, beveik visi kariai išsibėgiojo. Kituose žvalgybiniuose pranešimuose A. Sniečkui rašyta, jog Lietuvoje klesti spekuliacija, nes turguje nieko neleidžiama parduoti. Už vieną nušautą vokietį sušaudomi keli šimtai žmonių. Žmonės vežami darbams į Vokietiją, reikalaujama didžiulių pyliavų. Neužmirštama pridurti, kad „smulkioji buržuazija - už nepriklausomą Lietuvą“3.
Nuo 1943 m. rudens A. Sniečkus pradėjo gauti informaciją iš Lietuvoje veikusių sovietinių partizanų, kurių pranešimus apdorodavo Lietuvos sovietinių partizanų štabo žvalgybos informacijos skyriaus viršininkas B. Baranauskas. Ši informacija jau buvo gana išsami. Pranešimuose buvo rašoma, kad skelbta visuotinė Lietuvos vyrų mobilizacija iš dalies sužlugo, kiekviename kaime slapstosi po 3-4 vyrus, kurių lietuviai policininkai neliečia. Su ginklu nekliudomas bet kas gali pereiti visą Lietuvą. Kai Rytų Lietuvoje buvo gaudomi žmonės darbams į Vokietiją, lietuvių daliniai buvo nuginkluoti, o gaudė estų ir latvių daliniai. Kitame pranešime B. Baranauskas rašė, kad, prasidėjus darbo mobilizacijai, kai kuriose Lietuvos vietovėse vietos valdžios pareigūnai, taip pat ir policija, išsibėgiojo. Dar kitame pranešime rašoma, jog „Lietuvos nacionalistai ir policininkai padeda gyventojams slėptis, ragina juos slėptis, bet atkalbinėja nuo atviro priešinimosi vokiečiams. Nacionalistiškai nusiteikę asmenys kviečia gyventojus laukti lemiamo momento, o tada žada aprūpinti ginklais. Partizanai [raudonieji. - J. S.] savo atsišaukimuose ragina gyventojus tuoj pat imtis ginklų“4.
Iš šių ir kitų panašių pranešimų A. Sniečkus ir jo aplinka galėjo susidaryti nuomonę, kad lietuviai, nusivylę vokiečiais, net perėję į pasyvaus pasipriešinimo stadiją, puls kitam okupantui į glėbį, priimdami jį kaip išvaduotoją nuo vokiškų košmarų.
1944 m. antroje pusėje A. Sniečkų galėjo daugiau paveikti M. Gedvilas ir ypač J. Paleckis, kurie turėjo daugiau nacionalinių aspiracijų. Neatmestinas ir savo krašto nostalgijos poveikis, nors šiaip jau A. Sniečkus, išėjęs iš turtingo tėvo namų (suvalkiečiai tėvai turėjo per 70 ha žemės), nuo 16 metų su savo šeima jokių ryšių nepalaikė ir ne tik gyvendamas Rusijoje, bet ir būdamas Lietuvoje buvo apsuptas mūsų valstybei priešiškų žmonių (baigęs Voronežo lietuvių gimnaziją, trumpai pabuvo Lietuvoje; vengdamas suėmimo, 1921-1926 m. gyveno Rusijoje, slapta grįžęs į Lietuvą, 1931 m. buvo suimtas, nuteistas 15 metų kalėti, bet 1933 m. pasikeitus kaliniais vėl išvyko į Rusiją ir joje išbuvo iki 1936 m., paskui vėl slapta grįžo į Lietuvą; nemažos įtakos jam turėjo jo žmona Mira Bordonaitė; jo artimiausi padėjėjai buvo arba žydai, arba rusai).
Kokie A. Sniečkaus veiksmai 1944 m. leidžia teigti, kad jis tuo metu mėgino šį tą padaryti Lietuvos žmonių labui? 1944 m. liepos 25 d. A. Sniečkus kartu su M. Gedvilu parašė raštą VKP(b) CK sekretoriui Georgijui Malenkovui (gal M. Gedvilas ir buvo to rašto iniciatorius) dėl 1894-1926 m. gimusių Lietuvos vyrų mobilizacijos, prašydamas perduoti Stalinui. Rašė, jog tais metais gimusių vyrų turėtų būti mobilizuota apie 250 tūkst., ir tai sukels sunkumų, ypač žemės ūkyje, nes kaime lauko darbus Lietuvoje dirba tik vyrai, moterys jų nemoka. Prašė iš pradžių į armiją imti 18-35 metų vyrus, dalį jų rezervuoti (mokytojus, gydytojus, agronomus ir kt.). Dar tame rašte prašė trofėjinių mašinų, elektros stočių ir kitų įrenginių ir užbaigė nuo to laiko įprastu prašymu atsiųsti „būtiną NKVD kariuomenės skaičių kovai su galimomis lietuviško ir lenkiško banditizmo apraiškomis“ 5.
Be abejo, šiame prašyme galima įžvelgti ne tik rūpinimąsi Lietuvos žmonėmis, bet ir blaivų padėties vertinimą. Žinodami, kaip lietuviai reagavo į įvairias vokiečių mobilizacijas, komunistai turėjo padaryti išvadą, jog taip pat bus ir su sovietine mobilizacija. Jie neklydo. Kartu reikia pasakyti, kad ir toks dalinis Lietuvos vyrų šaukimas į RA buvo pražūtingas. Daugiau kaip pusė šaukiamojo amžiaus vyrų nėjo į šaukimo punktus, o pradėjo slapstytis. Dalis jų buvo rusų kariuomenės išgaudyti ir pasiųsti į atsargos pulkus, kur po trumpo mokymo buvo išsiųsti į frontą, ten jie masiškai žuvo. Keli tūkstančiai besislapstančiųjų buvo iššaudyti. Mobilizacijos paskelbimas paskatino dešimtis tūkstančių vyrų traukti į miškus, iš kur jų dauguma, pasibaigus karui ir paskelbus kelias amnestijas, grįžo ir legalizavosi, bet dalis ryžtingesnių, drąsesnių ir patriotiškiau nusiteikusių, tikėjusių, kad Vakarų šalys nepaliks Lietuvos okupuotos, pasiliko (kai kurie liko miške ir dėl įvairių „nusikaltimų“ sovietų valdžiai, tokių kaip dalyvavimas 1941 m. Birželio sukilime), ir Lietuvoje beveik dešimt metų tęsėsi precedento neturintis partizaninis karas.
Didžiųjų kolaborantų pastangos davė vaisių. Lietuvoje į kariuomenę nebuvo imami vyrai iki 50 ar net 55 metų amžiaus. Vietoj 250 tūkst. buvo surinkta tik apie 100 tūkst. (dažniausiai sugaudė čekistinė kariuomenė šukuodama kaimus ir miškus). Kitas patogus būdas išvengti kariuomenės buvo rezervavimas — karinės tarnybos atidėjimas dėl darbo tam tikrose ūkio šakose. Tuo taip pat pasinaudojo dešimtys tūkstančių Lietuvos vyrų, taip išvengdami beprasmiškos žūties frontuose (per trečdalis iš atėjusių į šaukimo punktus buvo atleisti nuo tarnavimo dėl darbo). Sovietų Sąjunga Antrajame pasauliniame kare kariavo ne tiek karine išmone ir technika, kiek kareivių masėmis, savo karius be reikiamo parengimo siųsdama be atodairos pulti. Milijonai rusų karių beprasmiškai žuvo.
Kitas šiek tiek neįprastas A. Sniečkaus žingsnis 1944 m. buvo primygtinis SSRS vadovų prašymas kuo skubiau Vilniaus kraštą išvalyti nuo lenkų Armijos krajovos (AK) dalinių. Į SSRS vadovus tuo klausimu A. Sniečkus ir M. Gedvilas kreipėsi liepos 9 ir 12 d., o rugsėjo 20 d. A. Sniečkus vėl kreipėsi į SSRS NKGB liaudies komisaro pavaduotoją Ivaną Serovą su prašymu nuo baltųjų lenkų išvalyti Vilniaus ir Trakų aps. Beje, AK daliniai iš dalies buvo nuginkluoti, iš dalies sunaikinti, iš dalies pasitraukė į Lenkiją, ir 1945 m. antroje pusėje Vilniaus krašte jų beveik nebeliko.
Prieš tai, rugpjūčio 10 d., A. Sniečkus rašte LSSR NKGB liaudies komisarui A. Guzevičiui išvardijo apie 10 lenkų partizanų puolimų ir siūlė: „Matyt, nereikėtų apsiriboti vien miškų šukavimu, o kadangi banditai daugiausia laikosi kaimuose, reikia kruopščiai filtruoti kaimus, suimant banditizmu įtariamus asmenis. Prašau imtis ryžtingų priemonių šia kryptimi ir pranešti man tiek apie Jūsų naudotų priemonių pobūdį, tiek apie operacijos rezultatus“6. Beje, A. Sniečkaus įniršį prieš lenkų partizanus tikriausiai sukėlė ne nacionaliniai klausimai ir Vilniaus krašto priklausomybė. Lenkai, Vilniaus krašte aktyviai veikę per visą vokiečių okupacijos laikotarpį, buvo gerai organizuota, stipri karinė jėga, turėjusi dešimtis tūkstančių karių, kurie pajėgė pulti ir didelius miestus (tuo tarpu lietuviški raudonųjų partizanų būriai į šiek tiek organizuotesnius junginius pradėjo jungtis tik nuo 1945 m. pradžios ir tada jie geriausiu atveju buvo pajėgūs pulti tik kai kuriuos apskričių centrus). Todėl A. Sniečkus ir norėjo juos kuo greičiau pašalinti iš Vilniaus bei jo prieigų. Tą padarė III Baltarusijos fronto užnugario apsaugos pasienio būriai, daugumą AK dalių apsupę ir nuginklavę. Beje, iš Maskvos atsiųsti komunistai, konkrečiai D. Šupikovas (vienas aršiausių Lietuvos rusintojų ir sovietintojų, 1947-1950 m. net buvęs LKP(b) CK kadrų sekretoriumi, o tuo metu - LKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjas) tą A. Sniečkaus „nukrypimą“ tik prieš lenkų partizanus užfiksavo ir apie tai pranešė Maskvai.
D. Šupikovas 1944 m. liepos mėn. savo viršininkui - VKP(b) CK Organizacinio instruktorių skyriaus vedėjo pavaduotojui M. Šambergui nusiuntė pranešimą, kurį šis perdavė CK sekretoriui G. Malenkovui. Trumpame prieraše M. Šambergas rašė, jog Lietuvoje veikia dvi sovietams besipriešinančios grupės - lietuviška ir atvirai besipriešinanti lenkiška, ir yra „neteisinga Lietuvos KP(b) CK pozicija ryšium su šiais faktais. Matyt, reikia imtis energingų priemonių išvalant išvaduotus Lietuvos TSR rajonus“. D. Šupikovo raštas persiųstas 1944 m. liepos 15 d.
D. Šupikovas M. Šambergui rašė, jog lietuviai, padedami vokiečių, rengiasi kovoti dėl „nepriklausomos Lietuvos, P. Plechavičius paleido vyrus su ginklais į miškus“. Lenkai irgi tik vaizdavo kovoję su vokiečiais, dabar nori būti viena iš derybų su RA šalimi. III Baltarusijos ir I Pabaltijo fronto karo tarybos siūlė frontų užnugario išvalymui mobilizuoti visus frontų užnugario gyventojus, o paskui išsiaiškinti, kas kam tinka. J. Paleckis ir K. Preikšas su tuo nesutiko, siūlė lenkus tik nuginkluoti, bet jų neliesti. A. Sniečkus taip pat kalbėjo tik apie lenkus, o apie lietuvius neužsiminė. „O jie verti vienas kito“ (atseit lenkai ir lietuviai vienodi). D. Šupikovo manymu, LKP(b) CK nuolaidžiavo nacionalistiniam pogrindžiui vokiečių laikais, ir dabar jis nesąs tikras, kad su tuo pogrindžiu bus energingai kovojama.
Antras D. Šupikovo pranešimas M. Šambergui, kuris tuo metu tapo VKP(b) CK skyriaus vedėju, nusiųstas 1944 m. rugsėjo 6 d. Jame rašoma, jog LKP(b) neišgyvendintos nacionalistinės tendencijos, trukdoma vykdyti kai kurias priemones: 1) prastai remiama RA, įsiklausoma į buožių skundus, keliamas triukšmas dėl RA karių padarytų nusikaltimų ir t.t. Neleidžiama vykdyti paruošas, sakoma (V. Niunka, M. Gedvilas), kad visos paruošos gali atitekti vien RA; 2) trukdoma normaliai mobilizacijai, teigiant, esą nebus kam nuimti derliaus, ginčijamasi dėl šaukiamųjų amžiaus. Susitarus dėl amžiaus, prašoma atidėti šaukimą, o įvairiose įstaigose, įmonėse slepiasi „visokie šunsnukiai“. Kai šaukimas į kariuomenę baigėsi nesėkme, A. Sniečkus apkaltino karinius komisariatus, jog šie šaukimui nepasirengė, o iš tikrųjų kalti nacionalistai ir buožės; 3) daug vyrų nuėjo į pogrindį, kol kas jie aktyviai nesipriešina, bet žlugdo valdžios priemones. A. Sniečkus esą draudžia suiminėti net nacionalistų vadus. D. Šupikovas citavo A. Sniečkaus žodžius, neva jis sakęs, „jog beveik visi inteligentai (gal išskyrus 5-10 proc.) yra prieš sovietų valdžią ir juos suėmus liksime be inteligentų“. Dar rašė, jog po Vilnių vaikšto V. Krėvė-Mickevičius (rašytojas tuo metu jau buvo pasitraukęs į Vakarus), norima visiems viską atleisti.
Trečiame D. Šupikovo pranešime analizuojama, kaip vykdomas LSSR AT 1944 m. rugpjūčio 30 d. įstatymas „Dėl vokiečių okupacijos padarinių likvidavimo Lietuvos TSR žemės ūkyje“. Jame teigiama, jog 1940 m. mažažemiams ir bežemiams buvo duota prasta žemė, jie jos nenori. Ir dabar jie nenori imti 1941 m. atimtą žemę, o kai kurie bijo7.
Apie tai, jog A. Sniečkus 1944 m. buvo šiek tiek nutolęs nuo dogmatinio mąstymo ir paisė nacionalinių interesų, rodo ir M. Suslovo 1944 m. lapkričio 11d. Stalinui nusiųsta ataskaita apie Lietuvoje nuveiktus darbus. M. Suslovas rašė, jog padėtis respublikoje labai sudėtinga. „Lietuvos KP(b) CK tomis aplinkybėmis parodė itin silpną organizacinį aktyvumą, vietinėms partinėms organizacijoms nedavė aiškių ir tikslių nurodymų VKP(b) CK 1944 m. spalio 30 d. nutarimas „Dėl Lietuvos TSR partinės organizacijos politinio darbo ir trūkumų“ respublikoje sukėlė sąmyšį. Partinės organizacijos sutrikusios, kai kas pateko į priešų įtaką. „Santykiai tarp VKP(b) CK biuro Lietuvai ir LKP(b) CK bei LKT iš pradžių buvo gana šalti“. Ir A. Sniečkus, ir M. Gedvilas biuro narius sutiko „pasimetę, liguistai ir su baime, kad lietuvių vadovybė gali būti nustumta į antrą planą“. A. Sniečkus kreipėsi su tokiu klausimu: „Ar Jūsų atvažiavimas nereiškia, jog dabar vadovaujantį vaidmenį vaidins draugai rusai?“ Įsitikinus, „kad mes jų nenorime nustumti, santykiai normalizavosi“. A. Sniečkus dirbti stengiasi, bet ir jis, o ypač M. Gedvilas su J. Paleckiu, turi daug trūkumų: nėra ryšio su masėmis, jie neoperatyvūs, netikrina, kaip vykdomi nutarimai, „labai jautrūs rusų darbuotojams (kad tik neatsirastų dar vieno rusų darbuotojo)“ 8.
Tas A. Sniečkaus blaškymasis 1944 m. greitai baigėsi. Nuo 1945 m. pradžios jis ne tik uoliai vykdė drastiškiausius Maskvos nurodymus, bet neretai juos sugriežtindavo ir praplėsdavo. Nuolat prašydavo Maskvos leisti surengti naujus trėmimus, siųsti į Lietuvą daugiau čekistų operatyvininkų ir kariuomenės. Nors iš pusiau kriminalinių elementų sudarė vadinamuosius „liaudies gynėjų“ būrius, Lietuvos gyventojų vadintus stribų būriais, kuriuose 1945 m. buvo per 10 tūkst. vyrų (vėliau jų skaičius mažėjo, nes žūvant vieniems, nebuvo norinčių juos pakeisti), ir vieną tautos dalį nuteikė prieš kitą, iš Maskvos 1947 m. dar prašė leisti vieną 4-osios SD pulką sudaryti iš lietuvių. Tą savo prašymą aiškino būtinybe palaikyti ryšį tarp rusų vidaus kariuomenės ir Lietuvos gyventojų.
Itin fanatiškai A. Sniečkus kovojo su religija ir Bažnyčia, kartais net pranokdamas Maskvos užmačias. Apie tai V. Tininis rašo: „Visą savo gyvenimą A. Sniečkus buvo karingas ateistas, fanatiškai nekentė religijos ir dvasininkų. Su jo pritarimu pokario metais buvo tremiami kunigai ir uždaromos katalikų bažnyčios. Čia jis rodė kur kas daugiau iniciatyvos, negu to reikalavo Maskva. Vėliau atsiskleidė dar tokios A. Sniečkaus veiklos detalės. Kai 1956 m. atsirado galimybė grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą, A. Sniečkus pats sutrukdė tai padaryti. Panašiai pasielgė ir tikinčiųjų lėšomis pastatytos Klaipėdos Taikos karalienės bažnyčios atžvilgiu. 1960 m. gruodžio 3 d. LKP CK biuro posėdyje jis kalbėjo: „Klaipėdos bažnyčią norėjo atidaryti vasarą. Bet aš prašiau draugus klaipėdiečius ir draugą Randakevičių [KGB pirmininką. - J. S.], kad jie sutrukdytų atidarymą [...]. Mes nedarėme nuolaidų katalikų bažnyčiai. Atvirkščiai, mes daug bažnyčių ir vienuolynų uždarėme. Savo laiku mus kaltino kairiuoju nukrypimu, aš buvau iškviestas į TSKP CK sekretoriatą, kur man reikėjo tuo klausimu pasiaiškinti [...]. Visa mano veikla tuo klausimu, nors ir labai spaudžiant, buvo neigiama“9.
Dėl aktyvios A. Sniečkaus veiklos Bažnyčia ir religinė mintis buvo stumiama iš viešojo gyvenimo, varžomos Bažnyčios ir kunigų teisės, stiprinamas ateistinis auklėjimas mokyklose ir spaudoje. Tiek partiniams funkcionieriams, tiek represinėms struktūroms parankiausias buvo jų prigimtį ir brutalias marksizmo tiesas atitinkantis fizinis susidorojimas su dvasininkais, nors tai ir keldavo didelį gyventojų pasipiktinimą. 1944-1953 m. buvo suimti ir teisti 362 kunigai, t. y. apie trečdalis visų Lietuvos kunigų. Tarp nuteistųjų buvo 1 arkivyskupas, 3 vyskupai, 3 vyskupijų valdytojai. Telšių vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas. A. Sniečkus savo kerštingą bolševikinę prigimtį yra realizavęs nurodydamas persekioti, tremti, suiminėti daug dvasininkų. Būdingas šiuo atžvilgiu yra jo elgesys su vyskupu kankiniu Teofilių Matulioniu, komunistų kankintu ir kalintu kelis kartus. Kai jis 1953 m. buvo paleistas iš paskutinės įkalinimo vietos, LSSR vidaus reikalų ministras J. Vildžiūnas 1953 m. spalio 26 d. A. Sniečkui parašė išsamų pranešimą apie vyskupo veiklą bei jo gimines ir prašė po bausmės atlikimo neleisti vyskupui grįžti į Lietuvą, o išsiųsti į tremtį, nes jo grįžimas „[...] neigiamai paveiks vykdomas priemones siekiant katalikų dvasininkiją padaryti lojalią Tarybų valdžiai“. Ant to rašto yra A. Sniečkaus rezoliucija: „Matulioniui neleisti atvykti“ 10. Tiesa, po kurio laiko T. Matulioniui leista grįžti į Lietuvą, bet neleista valdyti vyskupystės. Jis gyveno provincijoje - Birštone ir Šeduvoje.
Beje, tam tikros menkutės laisvamanybės apraiškos, 1944-1945 m. buvusios ir kai kurių kitų partinių funkcionierių, taip pat partijos apskričių komitetų pirmųjų sekretorių veikloje, vėliau visiškai išnyko. Buvo perprastos komunistinio elgesio taisyklės ir toliau net nemėginta rodyti savarankiškumo, kitokios nuomonės ar abejonių dėl aukštesniųjų organų sprendimų. Įsivyravo tai, ką komunistai vadino demokratiniu centralizmu.
Tačiau ir būdamas fanatišku komunistu bei uoliu Maskvos norų vykdytoju, toje despotiškoje valstybėje A. Sniečkus galėjo būti pašalintas iš posto, o gal ir suimtas bei sunaikintas. Kai Kauno partinę organizaciją 1946 m. vasarą tikrino ir triuškino VKP(b) CK atsiųsta V. Žavoronkovo vadovaujama inspekcinė grupė, po jos I. Tkačenka, D. Šupikovas ir kiti į LKP(b) CK pirmojo sekretoriaus postą siūlė paskirti tos grupės vadovą. Mintis pakeisti A. Sniečkų buvo kilusi ir 1952 m., o dar vėliau, po Stalino mirties, tą mėgino padaryti L. Berija. A. Sniečkus vos išsilaikė poste ir Nikitos Chruščiovo valdymo laikais. Išties nelengva buvo ir komunistų vadų duona, nuolat reikėjo dairytis, iš kur vėjas pučia.
Kai kurie A. Sniečkaus gynėjai teigia, kad ne jis, o Maskva buvo represijų Lietuvoje užsakytoja ir vykdytoja, kad jei ne jis, tai į jo vietą būtų paskirtas kitas, dar blogesnis. Tačiau dar blogesnį Lietuvoje vargu ar buvo galima rasti. A. Sniečkaus protas, jo veiklumas Lietuvos valstybingumo naikinimui ir represijoms teikė papildomų bruožų. Pagaliau niekada neišnyksta ir žmogaus asmeninė atsakomybė už padarytus nusikaltimus, nepaisant to, ar jis tai darė laisva valia, ar aplinkybių verčiamas. Į daugumos lietuvių sąmonę A. Sniečkus įsirėžė kaip „pabaisa“ (jo motinos žodžiai, pasakyti jau būnant jai Vokietijoje).
A. Sniečkus visada atkakliai gynė čekistus, jei tik kas nors iš jo bendražygių suabejodavo jų veiklos skaidrumu, nors išlikę dokumentai aiškiai rodo, jog jis neblogai žinojo čekistų juodus darbus, kai dažnai niekuo dėti žmonės būdavo išsiunčiami į lagerius ar net nukankinami. Lietuvos pasienio apygardos karo prokuroras plk. S. Grimovičius jam buvo pateikęs iškalbingų faktų apie čekistų nusikaltimus. Vis dėlto A. Sniečkus 1952 m. rugsėjo 20 d. LKP(b) CK XV plenume kalbėjo: „Į diskusijose iškeltus klausimus atsakau, kad valstybės saugumo organai jokių areštų be pagrindo nevykdo. Buvo atvejų, kai paaiškėjo, kad kai kurie moksleiviai yra teroristai. Kokia to priežastis?“ A. Sniečkaus manymu, dėl to kalta nemaža grupė mokytojų, kurie moko „buržuazinio nacionalizmo dvasia“11.
A. Sniečkus iš represinių institucijų gaudavo labai išsamią, neretai ir operatyvinę informaciją. Net 1944-1947 m. jam buvo pateikiama ta pati rašytinė informacija kaip ir Maskvos emisarams M. Suslovui ir V. Ščerbakovui (be abejo, pastarieji gaudavo dar ir papildomą informaciją žodžiu). J. Paleckiui ir M. Gedvilui tuo metu ir vėliau buvo skiriama tik menka dalis pirmąjį sekretorių pasiekiančios informacijos. Atrodo, kad A. Sniečkumi tiek Maskvos, tiek Lietuvoje veikusių represinių institucijų vadovai visiškai pasitikėjo, o J. Paleckis, kaip rodo vėliau nužudyto P. Švilpos byloje esanti medžiaga, buvo nuolat sekamas (bent jis pats taip manė).
A. Sniečkus gaudavo pranešimus apie visus įvykius Lietuvoje. Iš LSSR MGB (anksčiau - NKVD) gaudavo spec. pranešimus apie partizanų, jų ryšininkų žuvimus bei suėmimus. Tokie pranešimai po 1947 m., panaikinus VKP(b) CK biurą Lietuvai, buvo adresuojami tik čekistų vadovybei Maskvoje ir A. Sniečkui. Nuo jo nieko nebuvo slepiama. 1953 m. birželio 12 d. LKP(b) CK Administracinio skyriaus vedėjas V. Bylinskis ir LSSR MVD inspekcijos viršininkas V. Babincevas nusiuntė A. Sniečkui išsamų pranešimą (matyt, iš jo buvo gavę nurodymus) apie Tauragės r. kolūkio pirmininko N. Eičio ir jo žmonos nužudymą. Pranešime išdėstytos visos įvykio detalės, smulkiai aprašyti būdai, kuriuos saugumiečiai naudojo norėdami sužinoti, kas tai padarė. Tam panaudoti kameros agentai, įtariamieji pervežant buvo agentų smogikų neva išvaduoti ir ištardyti, naudotos ir kitos priemonės iš čekistų arsenalo. Per tardymą įtariamieji buvo mušami, todėl daugelis „prisipažino“, o teismo metu atsisakė savo parodymų 12.
Labai smulkiai A. Sniečkui buvo aprašytas partizanų generolo J. Žemaičio suėmimas, pateikta daug pranešimų apie agentais tapusių buvusių partizanų veiklą. Jam buvo pateikiami ir reikšmingesni partizanų dokumentai, išversti į rusų kalbą. Būdavo pranešama ir ne itin reikšmingų dalykų, pavyzdžiui, apie nustatytus anoniminių laiškų autorius. Beje, viename dokumente A. Sniečkui pranešta, kaip buvo atskleistas Aloyzas Sakalas, tuo metu Kauno gimnazistas, 1950 m. rašęs antisovietinius laiškus ištremtam pažįstamam. Nustatyta paprasčiausiu būdu, atlikus laiškų rašto ekspertizę13.
Ant gautų raštų A. Sniečkus užrašydavo rezoliuciją su nurodymu, kaip elgtis ar kam dar skaityti raštą. Kartais tik užrašydavo slaviškais rašmenimis raides AS, rodančias, jog jis dokumentą perskaitė. Buvo labai veiklus ir darbštus: per dieną perskaitydavo ir pasirašydavo dešimtis įvairios tematikos raštų. Dalyvavo visuose LKP(b) CK biuro posėdžiuose (kiti biuro nariai -anaiptol ne kiekviename).
A. Sniečkus, kaip ir visi kiti partiniai sovietiniai veikėjai, gavę bet kokį politinio atspalvio raštą, jį dažniausiai tuoj pat persiųsdavo represinėms institucijoms. Tokie kaip J. Paleckis tą tikriausiai darė bijodami provokacijų, o A. Sniečkus taip elgėsi dėl partinio uolumo. Pažymėtina, kad jis net prieš bendražygius savo iniciatyva imdavosi akcijų, kurios jiems galėjo blogai baigtis. Antai jis 1952 m. pabaigoje LSSR MGB ministrui P. Kondakovui nusiuntė iš partijos Kauno sr. komiteto gautą 1934 m. žurnalą, kuriame buvo rašoma, jog Ksaveras Kairys (1952 m. - LSSR MT pirmininko pavaduotojas) bėgo estafetę A. Smetonos 60-mečio garbei iš Rygos į Kauną. Toliau tyrinėjant dokumentus nustatyta, jog buvęs kažkoks neaiškus sąrašas, kuriame nurodyta K. Kairį suimti14. Po šio slapto knaisiojimosi po K. Kairio praeitį jis vis dėlto išliko aukštuose postuose, bet jį galbūt išgelbėjo Stalino mirtis. Po diktatoriaus mirties į visokias politines smulkmenas jau ne taip smarkiai buvo reaguojama.
A. Sniečkus iš represinių struktūrų gautas žinias mėgindavo patikrinti ir savais, partiniais kanalais. Tai rodo, kad jis suprato, jog čekistų pranešimuose daug kas būdavo sutirštinama, užaštrinama ir ne viskuo reikia tikėti. Beje, ne mažiau perdėdavo ir partijos komitetai, nes vadinamoji revoliucinė laikysena ir elgsena bei budrumas buvo laikoma norma visiems komunistams. 1945 m. vasarą jis rašė LKP(b) Mažeikių aps. komiteto pirmajam sekretoriui Alfonsui Kondrotui, jog iš „kariškių gautomis žiniomis“ Sedos partorgas ir Sedos vykdomojo komiteto pirmininko žmona skleidžia antisovietinius gandus, be to, vykdomojo komiteto mašinėle buvo spausdinami atsišaukimai. Raštas baigiamas taip: „Prašau patikrinti, kokie jie žmonės, ir nuodugniai ištirti, ar suteiktos žinios atitinka tikrovę“. Partijos komitetas vėliau atsakė, jog nieko ypatingo nepastebėta, o partorgas atleistas dėl neveiklumo15. 1950 m. pradžioje A. Sniečkus rašė partijos Kaišiadorių aps. komiteto pirmajam sekretoriui J. Grigoniui apie keletą kolūkių pirmininkų, kurie turi „nuodėmių“. Vienas iš jų — Leonas Trakimas — neva jaunuoliams sakydavęs, kad šie eitų į mišką, o ne į sovietinę armiją; karui prasidėjus žadėjo stribus iškarti ir t. t. 16
Į N. Chruščiovo pradėtą politinių kalinių amnestiją A. Sniečkus žiūrėjo labai neigiamai, kelis kartus Kremliuje kalbėjo apie Lietuvos partizanų ir kitų pasipriešinimo dalyvių „neteisėtą“ reabilitaciją, gąsdino SSRS vadovybę naujomis pogrindžio ginkluotomis akcijomis. Jo iniciatyva LSSR AT Prezidiumas 1957 m. priėmė įsakus, draudžiančius iš įkalinimo ir tremties vietų grįžti nepriklausomos Lietuvos vadovams ir rezistencijos dalyviams17. Beje, tie įsakai suformuluoti taip, kad uždrausti grįžti į Lietuvą buvo galima bet kuriam buvusiam politiniam kaliniui ir net tremtiniui. Dauguma vietinių partinių ir sovietinių veikėjų, praturtėjusių ištremtųjų ir suimtųjų turtu, tik dėl vergiško atsidavimo okupantams dažniausiai užėmę nei jų pasirengimo, nei proto, nei asmens savybių neatitinkančias tarnybines vietas, noriai talkino A. Sniečkui. Negalėdami grįžti į Lietuvą, dešimtys tūkstančių lietuvių pabiro Rusijos platybėse, kai kurie įsikūrė arčiau, Latvijoje ir Karaliaučiaus sr. Dauguma jų prarado tautinį identitetą ir ištirpo svetimųjų masėje.
A. Sniečkaus, tiksliau - jo padėjėjų rašytos, jo tik taisytos, kalbos yra schematiškos, dogmatiškos, jose nerasi gyvos, originalios minties. Mintys dėstomos sunkiai, sakiniai kaip lozungai. Jo teiginiai dažnai prasilenkdavo su realybe, jis sakydavo tai, ko reikalavo marksistinės tiesos. Štai vienas A. Sniečkaus kalbos pavyzdys. 1945 m. gruodžio 6 d. vykusiame LKP(b) CK VIII plenume jis kalbėjo: „Partiniai organai turi visokeriopai stiprinti mūsų čekistinius organus, suaktyvinti jų veiklą, patys aktyviai įsitraukti į kovą, vadovauti kovai“18.
Nevengė plūstis, savo kalbose dažnai vartojo žodžius „niekšai, pašlemėkai, kloaka“ ir pan. 1945 m. balandžio 11d. kalbėdamas LKP(b) CK V plenume apie tai, kad nepakankamai kovojama su buržuaziniais nacionalistais, teigė, jog nuo „patriotų“ nuplėšta kaukė, jie - vokiečių statytiniai. „Į vieną bendrą vokiečių rėmėjų ir lietuvių liaudies išdavikų kloaką nusirito buožiniai buržuaziniai visų rūšių nacionalistai“19. Plenumų, suvažiavimų bei pasitarimų metu kalbėtojus mėgdavo pertraukti, jiems replikuoti. Toks elgesys, matyt, buvo jam įprastas, to jis mokėsi iš savo vadų Stalino ir M. Suslovo.
Kai kurie sovietiniai partiniai veikėjai, ypač J. Paleckis, yra mėginę iš kalėjimų ir tremties gelbėti vieną kitą žinomą kultūrininką. Aišku, bendro represijų vaizdo tai nekeitė (vieną išlaisvindavo, dešimt įkalindavo), tačiau konkrečiam iš kalėjimo ar tremties ištrauktam žmogui tai buvo didžiulė laimė (nors, reikėtų sakyti, santykinė laimė, nes dažniausiai išlaisvindami žmogų čekistai mėgindavo užsitikrinti įvairias jo paslaugas). Traukdami žmonės iš kalėjimų ir tremties sovietiniai veikėjai, matyt, stengėsi užgniaužti sąžinės priekaištus, o J. Paleckis taip elgėsi dar ir dėl savo minkštumo, gailestingumo. Tarp daugybės peržiūrėtų buvusio Partijos istorijos instituto archyvo dokumentų pavyko rasti tik vieną A. Sniečkaus pasirašytą tokio pobūdžio raštą. A. Sniečkus gelbėjo rašytojo Jono Dovydaičio šeimą, ištremtą per 1941 m. birželio trėmimus. Tas A. Sniečkaus raštas rašytas 1948 m. liepos mėn. VKP(b) CK sekretoriui Aleksejui Kuznecovui. Jame prašoma grąžinti į Lietuvą rašytojo šeimą, išskyrus tėvą prof. Praną Dovydaitį, „kuris turbūt mirė“. A. Sniečkus rašė, jog „TSRS MGB atmetė LTSR AT Prezidiumo prašymą šiuo reikalu [...]. Kadangi šeimos grąžinimas teigiamai paveiktų rašytoją, prašom Jūsų nurodymo TSRS MGB leisti grįžti Dovydaičio šeimai [...]“20. J. Dovydaitis vienas iš nedaugelio lietuvių rašytojų tuo metu rašė apie okupantus, jų tvarką, kolektyvinio darbo pranašumus ir t. t. (žymiausias jo kūrinys — romanas „Dideli įvykiai Naujamiestyje“, kurio pirmoji redakcija pasirodė 1948 m.). Nepavykus jo šeimos išvaduoti J. Paleckiui, šis, matyt, sugebėjo įkalbėti A. Sniečkų imtis jam neįprasto reikalo — vaduoti žmones.
Galima manyti, jog tik siekdamas nepakenkti komunistų įvaizdžiui Lietuvoje A. Sniečkus nuo čekistų yra apgynęs kelis žinomus lietuvių inteligentus, tarp jų rašytoją V. Mykolaitį-Putiną. Kai jam čekistai pranešė, kad poetas vokiečių okupacijos metais buvo parašęs keletą antisovietinių eilėraščių, A. Sniečkus atsakė, jog LKP(b) CK apie tai žinoma. Tai turėjo reikšti, kad „nekibkite prie to, ką mes jau apsvarstėme“. Beje, A. Sniečkaus ir jam artimų komunistų akimis žiūrint, daug naudingiau buvo V. Mykolaitį-Putiną ne į kalėjimą greta kitų rašytojų (Kazio Borutos, Antano Miškinio, Kazio Inčiūros ir kt.) pasodinti, o priversti jį rašyti eilėraščius, šlovinančius sovietinę santvarką, valstybę, Leniną ir Staliną.
Nors Stalino valdymo laikotarpiu A. Sniečkus, kaip minėta, nebuvo vienvaldis Lietuvos valdovas (ypač kol veikė VKP(b) CK biuras Lietuvai; vėliau jam teko valdžia dalytis su čekistų vadais bei kitais Maskvos emisarais), bet jis, be abejo, buvo įtakingiausias asmuo Lietuvoje, nuo jo priklausė šimtų tūkstančių žmonių likimai. Todėl dabar keista skaityti kai kuriuos sekretoriaus raštus, adresuotus Stalinui ar VKP(b) CK sekretoriams į Maskvą su smulkmeniškais prašymais. Tikriausiai A. Sniečkus, net dėl smulkmenų atsiklausdamas Maskvos nuomonės, šiek tiek gudravo; dažniausiai po pareikšto visiško lojalumo jis ko nors prašydavo. Pavyzdžiui, 1951 m. G. Malenkovo nuolat prašydavo nurašyti kolūkių skolas, atsiųsti grūdų sėjai, pašarų. Stalinui siųstuose raštuose prašė leisti vieniems kolūkiams skolintis iš kitų kolūkių. Tuos prašymus motyvavo prastais orais, kolūkių sudarymo sunkumais ir panašiomis priežastimis. Aukščiausioji partijos vadovybė Maskvoje turėjo spręsti, ar leisti spaudoje skelbti laiškus Stalinui, kurių vienas buvo priimtas LSSR AT deputatų, antras - kolūkiečių suvažiavime. Abu prašymai buvo nusiųsti G. Malenkovui. M. Suslovo buvo prašoma leisti sumažinti „Sovetskaja Litva“ ir „Valstiečių laikraščio“ tiražus, padidinti „Tiesos“ tiražą. G. Malenkovo taip pat prašyta leisti surengti 120 kolūkiečių ekskursiją į Maskvos sr.21
Apskritai A. Sniečkus, nemenkų gabumų, valingas ir veiklus žmogus, Lietuvai padarė daug blogo. Jis iš esmės neigė Lietuvos nepriklausomybę, šalies ateitį matė tik SSR Sąjungoje, neigė bet kuriuos demokratijos pradus, Lietuvą buvo pasmerkęs sovietizacijai, rusinimui ir despotizmui. Būdamas įžvalgus, neretai daugiau dėmesio skyrė sovietizacijai, o ne rusinimui, nes sovietizaciją buvo galima geriau užmaskuoti. Tai kartais sukeldavo konfliktų su Maskvos emisarais, kurie marksizmą suprato tik dėstomą rusų kalba. A. Sniečkus, įnešdamas dalelę sveiko proto į marksistinių dogmų valdomą kraštą, daliai Lietuvos gyventojų sukėlė iliuzijas, jog sovietinė sistema gali būti priimtina, jei valdo protingi žmonės, todėl dešimtys tūkstančių lietuvių įstojo į komunistų partiją. Nuolat „patepant“ Maskvos valdininkus, šį tą iš jų išpešant virš normos, galėjo šiaip taip gaivaliotis ir visiškai neskatinanti iniciatyvos visuomeninė santvarka, gyvavusi Lietuvoje A. Sniečkaus laikais ir dar ilgai po jo. Tas kresnas partijos sekretorius daug prisidėjo prie to, kad kai kurie žmonės iki šiol ilgisi „senų gerų laikų“, kai nereikėjo beveik niekuo rūpintis ir galvoti.
1 Žr. V. Tininis, Sniečkus. 33 metai valdžioje, V., 2000.
2 V. Tininis, Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944-1953 m., t. 1, p. 34-35.
3 LYA LKP DS, f. K-8, s. v. 3 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).
4 Ibid.
5 Ibid., f. 1771, ap. 7, b. 85, 1. 22-23. LKP(b) CK pranešimai, informacijos VKP(b) CK, TSRS MT apie padėtį išvaduotuose rajonuose.
6 Ibid., ap. 7, b. 105,1. 2,4-5. LKP(b) CK susirašinėjimas su LTSR NKGB, NKVD ir prokuratūros organais.
7 Ibid., f. K-8, s. v. 1 (iš Maskvos parvežti mikrofilmai).
8 Ibid,
9 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, p. 261.
10 LYA, f. 1, ap. 10, b. 130,1.147-150. Spec. pranešimai, grąžinti iš LKP(b) CK.
11 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 131, b. 39,1. 1. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK XV plenume.
12 LYA, f. l,ap. 10, b. 130,1.32-40. Spec, pranešimai, grąžinti iš LKP(b) CK.
13 Ibid., ap. 3, b. 422,1. 8-9. Pranešimai TSRS MGB 5-ajai valdybai, LKP(b) CK apie anoniminių dokumentų autorių paieškas.
14 Ibid., b. 424,1. 279. Pranešimai apie kovas, politinę padėtį ir kt.
15 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 159,1. 100, 101. LKP(b) CK susirašinėjimas su partijos miestų, apskričių komitetais apie politinę padėtį ir kt. klausimais.
16 Ibid., ap. 92, b. 9,1. 170-172. Partijos sričių, miestų, apskričių komitetų pranešimai, informacijos apie nuveiktus darbus.
17 V. Tininis, Sovietinė Lietuva ir jos veikėjai, p. 260.
18 LYA LKP DS, f. 1771, ap. 8, b. 22, l. 11. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK VIII plenume.
19 Ibid., b. 6,1. 1. A. Sniečkaus kalba LKP(b) CK V plenume.
20 Ibid., ap. 11, b. 216,1. 13. A. Sniečkaus ir kitų LKP(b) CK sekretorių laiškai A. Ždanovui, A. Kuznecovui.
21 Ibid., ap. 108, b. 1,1. 146, 153, 171, 223. Susirašinėjimas su VKP(b) CK ir TSRS MT įvairiais klausimais.
