Partizanai: Istorija ir dabartis

Antra dalis PASAULINĖ REVOLIUCIJA, PILIETINIS KARAS IR TERORAS

Stéphane Courtois ir Jean-Louis Panné

1. Kominternas prie darbo

Atėjęs į valdžią, Leninas svajojo išplėsti revoliucijos gaisrą Europoje, o paskui ir visame pasaulyje. Ši jo svajonė buvo atsakas į garsųjį 1848 m. Marxo Komunistų partijos manifesto lozungą „Visų šalių proletarai, vienykitės!" Bet staiga ji tapo rūsčios tikrovės poreikių įsikūnijimu: bolševikų revoliucija galėjo išsilaikyti valdžioje ir toliau rutuliotis tik tada, jeigu ją parems, jos estafetę perims kitos revoliucijos labiausiai išsivysčiusiose šalyse - Leninas ypač turėjo galvoje Vokietiją, jos gerai organizuotą proletariatą ir puikią pramonę. Greitai ši konjunktūrinė reikmė peraugo į tikrą politinį projektą - pasaulinę revoliuciją.

To meto įvykiai tarytum rodė bolševikų vadą esant teisų. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų subyrėjimas po jų karinio sutriuškinimo 1918 m. sukėlė Europoje politinį žemės drebėjimą, lydimą milžiniško revoliucijų sūkurio. Revoliucija, rodės, savaime prasiverš iš po Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos griuvėsių dar tada, kai bolševikai negalėjo imtis kitokios iniciatyvos, tik žodinės - agitacijos ir propagandos.

Revoliucija Europoje

Vokietija buvo pirmoji, kurios karo laivyną prieš pat kapituliaciją apėmė visuotinis bruzdėjimas. Reicho žlugimas ir atsiradusi socialdemokratų vadovaujama respublika negalėjo smarkiai nepaveikti tiek armijos, policijos, kai kurių atvirų ultranacionalistų būrių, tiek bolševikų diktatūra susižavėjusių revoliucionierių.

1918 m. gruodį Rosa Luxemburg ir Karlas Liebknechtas išspausdino „Spartako" grupės programą. Po keleto dienų grupė atsiskyrė nuo nepriklausomų socialdemokratų partijos ir kartu su kai kuriomis kitomis organizacijomis įkūrė Vokietijos komunistų partiją. Vedami Karlo Liebknechto, kuris buvo daug didesnis ekstremistas ir Lenino pasekėjas negu Rosa Luxemburg¹ ir nepripažino Steigiamojo susirinkimo rinkimų idėjos, 1919 m. sausio pradžioje spartakiečiai bandė sukurstyti Berlyne sukilimą, bet socialdemokratų vyriausybės nurodymu jis buvo kariškių sutriuškintas. Abu lyderiai buvo suimti ir sausio 15 d. nužudyti. Panašiai atsitiko Bavarijoje, kur 1919 m. balandžio 13 d. VKP veikėjas Eugenas Levine ėmė vadovauti vienai Tarybų respublikai, nacionalizavo bankus ir pradėjo formuoti raudonąją armiją. Šią Miuncheno komuną balandžio 30 d. kariuomenė sutriuškino, o Levine gegužės 13 d. buvo suimtas, teisiamas karo lauko teismo, pasmerktas mirti ir birželio 5 d. sušaudytas.

Pats ryškiausias šios revoliucijų bangos pavyzdys - Vengrijos revoliucija. Nugalėta Vengrija labai sunkiai pakėlė Transilvanijos amputaciją, kurią jai užkrovė nugalėjusioji Antantė². Bolševikams pirmą kartą pasitaikė proga eksportuoti savo revoliuciją. 1918 m. pradžioje bolševikų partija priglobė jai prijaučiančius kitataučius ir surinko į Užsieniečių komunistų kuopelių federaciją. Taigi Maskvoje atsirado vengrų kuopa, sudaryta daugiausia iš buvusių karo belaisvių. 1918 m. spalį dvidešimt savo narių ji pasiuntė į Vengriją. Lapkričio 4 d. Budapešte buvo įkurta Vengrijos komunistų partija, jai vadovauti netrukus ėmė Bélą Kunas. Karo belaisvis Kunas taip entuziastingai metėsi į bolševikų revoliuciją, kad 1918 m. balandį tapo Užsieniečių komunistų kuopelių federacijos pirmininku. Lapkritį su aštuoniasdešimčia bendražygių atvykęs į Vengriją, jis buvo išrinktas partijos vadovybėn. Manoma, kad nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. pradžios į Vengriją buvo pasiųsta 200-300 „agitatorių" ir emisarų. Naudodamiesi bolševikų finansine parama, vengrų komunistai išplėtė propagandą ir sustiprino savo įtaką.

1919 m. vasario 18 d. komunistų suburta bedarbių ir kareivių minia užpuolė socialdemokratų oficiozo Nepszava („Liaudies balsas") redakciją. Komunistai tikėjosi ją užvaldyti arba sudaužyti spaustuvę. Įsikišo policija. Aštuoni žmonės žuvo, apie šimtą buvo sužeista. Tą pačią naktį Béla Kunas ir jo štabas buvo suimti. Centriniame depe kalinius smarkiai sumušė policijos agentai, atsikeršydami už savo kolegas, žuvusius per Nepszavos antpuolį. Vengrijos prezidentas Michelis Karolyi nusiuntė sekretorių pasiteirauti apie komunistų lyderio sveikatą. Šis vėliau pasinaudojo gana liberaliu režimu, nevaržančiu jo veiklos, ir netrukus apvertė situaciją aukštyn kojomis. Kovo 21 d., vis dar tebebūdamas kalėjime, Kunas pasiekė svarbų laimėjimą: susiliejo Vengrijos komunistų partija ir Vengrijos socialdemokratų partija. Tuo pačiu metu, atsistatydinus prezidentui Karolyi'ui, atsivėrė kelias paskelbti Tarybų respubliką, išlaisvinti įkalintus komunistus ir organizuoti Revoliucinę valstybės tarybą, pagal bolševikų modelį sudarytą iš liaudies komisarų. Ši respublika išsilaikė 133 dienas: nuo 1919 m. kovo 21 d. iki rugpjūčio 1 d.

Jau pirmame susirinkime komisarai nusprendė steigti revoliucinius tribunolus, kur teistų liaudies išsirinkti teisėjai. Nuo kovo 22 d. reguliariai buvo palaikomas telegrafo ryšys tarp Maskvos ir Budapešto (pasikeista 218 pranešimų). Leninas, kurį Béla Kunas sveikino kaip pasaulinio proletariato vadą, telegrafu patarė sušaudyti socialdemokratus ir „smulkiąją buržuaziją"; savo telegramoje Vengrijos darbininkams 1919 m. gegužės 27 d. jis teisino terorą: „Ši [proletariato] diktatūra neatsižada negailestingos, greitos ir ryžtingos prievartos palaužti išnaudotojų, kapitalistų, stambiųjų žemvaldžių ir jų pakalikų pasipriešinimui. Kas to dar nesuprato, tas ne revoliucionierius". Netrukus prekybos ir ekonomikos reikalų komisarai Matyas Rákóczi ir Eugenas Varga, taip pat atsakingas už liaudies tribunolus, pradėjo žygį prieš komersantus, tarnautojus ir advokatus. Viena proklamacija ant sienos glaustai išreiškė to laiko dvasią: „Proletarų valstybėje tik tas, kas dirba, turi teisę į gyvenimą!" Darbas tapo privalomas, įmonės, kuriose dirbo daugiau kaip po dvidešimt, paskui dešimt ir net mažiau kaip dešimt darbininkų, buvo eksproprijuotos.

Kariuomenė bei policija buvo paleistos ir įsteigta nauja, savanorių kariuomenė, suformuota iš patikimų revoliucionierių. Netrukus buvo suorganizuotas „Vyriausiosios revoliucinės tarybos teroro būrys", dar žinomas kaip „Lenino vyrukai". Jie nužudė dešimt žmonių, tarp jų jauną mičmaną Ladislasą Dobsą, buvusį pirmąjį valstybės sekretoriaus pavaduotoją, jo sūnų geležinkelių valdytoją, tris žandarmerijos karininkus. „Lenino vyrukams" komandavo buvęs jūreivis Józsefas Czerny, kuris atsirinkdavo pačius radikaliausius komunistus, ypač iš buvusių karo belaisvių, rusų revoliucijos dalyvių. Czerny suartėjo su Szamuely'u, pačiu radikaliausiu komunistų lyderiu, Béla Kuno priešingybe; šis pasiūlė „Lenino vyrukus" paleisti. Atsakydamas į tai, Czerny surinko savo žmones ir liepė jiems žygiuoti į Tarybų rūmus. Ten Béla Kuną užstojo liaudies komisaras karo reikalams socialdemokratas Józsefas Haubrichas. Galop buvo pradėtos derybos ir Czerny'o žmonėms pasiūlyta arba integruotis į Vidaus reikalų liaudies komisariatą, arba dėtis prie armijos. Taip dauguma ir padarė.

Dvidešimties „Lenino vyrukų" priešaky Tiboras Szamuely patraukė į Šolnoką, pirmą Vengrijos raudonosios armijos užimtą miestą, ir ten liepė nužudyti keletą aukšto rango asmenų, apkaltinus juos kolaboravimu su rumunais, - į rumunus buvo žiūrima kaip į priešus tiek nacionaliniu požiūriu (Transilvanijos klausimas), tiek politiniu (Rumunijos režimas buvo priešiškas bolševizmui). Vienas licėjaus studentas žydas, atėjęs prašyti pasigailėjimo savo tėvui, buvo pasmerktas mirti už tai, kad pavadino Szamuely'į žvėrimi. Veltui raudonosios armijos vadas mėgino prilaikyti terorizmu užsidegusį Szamuely'į, kuris rekvizuotu traukiniu važinėjo skersai išilgai Vengrijos ir korė kolektyvizacijai pasipriešinusius valstiečius. Apkaltintas dėl pusantro šimto žmogžudysčių, jo padėjėjas Józsefas Kerekesas turėjo prisipažinti penkis asmenis sušaudęs ir dar trylika pakoręs savo rankomis. Tikslus nužudytųjų skaičius nebuvo nustatytas. Arthuras Koestleris laikosi nuomonės, kad jų būta iki penkių šimtų³. Beje, jis pažymi: „Neabejoju, kad komunizmas Vengrijoje, sekdamas rusiškuoju modeliu, būtų ilgainiui išsigimęs į totalitarinę ir policinę valstybę. Bet šis ne iš karto kilęs įsitikinimas nė kiek nesumenkina viltingo pirmųjų revoliucijos dienų įkarščio..." Istorikai „Lenino vyrukams" priskiria 80 iš 129 užregistruotų egzekucijų, bet tikriausiai jų aukų būtų galima priskaičiuoti keletą šimtų.

Stiprėjant pasipriešinimui viduje ir šlyjant reikalams kare su rumunų kariuomene, revoliucinė vyriausybė griebėsi antisemitizmo. Vienas plakatas kurstė prieš žydus, atsisakančius eiti į frontą: „Sunaikinkite juos, jei jie nenori atiduoti gyvybės už šventą proletariato diktatūros reikalą!" Béla Kuno nurodymu buvo sugaudyta 5000 Lenkijos žydų, atvykusių čia ieškoti pragyvenimo šaltinio, jų turtas buvo konfiskuotas, o jie patys išvaryti. Komunistų partijos radikalai reikalavo, kad Szamuely imtų vadovavimą į savo rankas; taip pat jie reikalavo „raudonosios švento Baltramiejaus nakties", lyg tai būtų buvęs vienintelis būdas pataisyti vis labiau prastėjančių Tarybų respublikos padėtį. Czerny vėl mėgino suburti savuosius „Lenino vyrukus". Liepos viduryje Nepszavoje pasirodė kvietimas: „Prašome buvusius teroro būrio narius, visus tuos, kurie paleidus būrį buvo demobilizuoti, vėl prisistatyti Józsefui Czerny'ui..." Kitą dieną buvo išspausdintas oficialus paneigimas: „Visiems pranešame, kad „Lenino vyrukų" veikia jokiu būdu negali būti atgaivinta: jie taip suteršė proletariato garbę, kad daugiau jų tarnyba Tarybų respublikoje nebeįmanoma".

Paskutinės Budapešto komunos savaitės buvo chaotiškos. Prieš Bélą Kuną mėginta surengti pučą, tikriausiai inspiruotą Szamuely'o. 1919 m. rugpjūčio 1 d., italų karinės misijos saugomas, jis pasitraukė iš Budapešto. 1920 m. vasarą Kunas pabėgo į SSRS ir vos atvykęs buvo paskirtas Raudonosios armijos politiniu komisaru Pietų fronte, ten pasižymėjo liepęs įvykdyti mirties bausmę Vrangelio karininkams, pasidavusiems į nelaisvę, kai jiems buvo pažadėta gyvybė. Szamuely bandė pabėgti į Austriją, bet rugpjūčio 2 d. sulaikytas nusižudė⁴.

Kominternas ir pilietinis karas

Kai Béla Kunas ir jo draugai kūrė antrąją Sovietų respubliką, Leninas ėmėsi iniciatyvos steigti tarptautinę organizaciją, kuri išplatintų revoliuciją po visą pasaulį. Komunistų Internacionalas, dar vadinamas Kominternu arba III Internacionalu, buvo įkurtas Maskvoje 1919 m. kovo mėnesį ir iškart tapo Darbininkų socialistų Internacionalo (II Internacionalo, įkurto 1889 m.) varžovu. Vis dėlto Kominterno steigiamasis kongresas veikiau buvo panaudotas skubiems propagandos reikalams ir bandė prisivilioti spontaniškus judėjimus, nuo kurių krūpčiojo Europa, negu stengėsi sukurti tikrai pajėgią organizaciją. Tikrąja Kominterno įkūrimo data reikėtų laikyti II kongreso datą, 1920 m. vasarą, kai buvo priimta 21 sąlyga, kuriai turėjo paklusti socialistai, pageidavę prisijungti ir kartu įsilieti į griežtai centralizuotą organizaciją - „pasaulinės revoliucijos štabą", kur bolševikų partija jau turėjo užsitikrinusi persvarą savo prestižu, savo patyrimu ir savo valstybės galia (pirmiausia finansine, karine bei diplomatine).

Leninas Kominterną iš karto suvokė kaip tarptautinio perversmo įrankį greta kitų, tokių kaip Raudonoji armija, diplomatija, šnipinėjimas ir t. t., o jo politinė doktrina buvo beveik pažodžiui nurašyta nuo bolševikiškosios: laikas pereiti nuo kritikos prie ginklų. II kongrese priimtas manifestas išdidžiai skelbė: „komunistų Internacionalas - tai tarptautinė sukilimo ir proletariato diktatūros partija". Atitinkamai trečioji iš dvidešimt vienos sąlygos nurodė: „Beveik visose Europos ir Amerikos šalyse klasių kova pereina į pilietinio karo tarpsnį. Tokiomis sąlygomis komunistai negali pasitikėti buržuazine teise. Jie privalo visur, šalia legaliai veikiančios organizacijos, steigti slaptus organus, gebėsiančius lemiamu momentu atlikti savo pareigą revoliucijai". Eufemizmai „lemiamas momentas" ir „pareiga revoliucijai" reiškė ginkluotą sukilimą ir įsipareigojimą mestis į pilietinį karą. Tokia politika buvo skirta ne vien diktatūrų valdomoms šalims, tas pats galiojo ir demokratijos kraštams - konstitucinėms monarchijoms ir respublikoms.

Dvyliktoji sąlyga apibrėžė, kokių organizacinių priemonių reikia rengiantis pilietiniam karui: „Vykstant įnirtingam pilietiniam karui, komunistų partija galės atlikti savo vaidmenį tik tada, jei bus kuo labiau susitelkusi, jei joje bus įvesta geležinė, kone karinė drausmė, o centriniam jos organui bus suteikti platūs įgaliojimai, paremti neginčijamu autoritetu, palaikomu vieningo bendražygių pasitikėjimo". Tryliktoji sąlyga numatyta tam atvejui, jeigu atsirastų „nevieningų" bendražygių: „Kad apsigintų nuo suinteresuotų ir smulkiaburžuazinių elementų, komunistų partijos [...] privalo periodiškai savo organizacijose atlikti valymus".

III kongresas, susirinkęs Maskvoje 1921 m. birželį, dalyvaujant daugeliui jau susikūrusių komunistų partijų, dar tiksliau nustatė kryptis. „Tezė dėl taktikos" mokė: „Komunistų partija privalo patiems plačiausiems proletariato sluoksniams veiksmu ir žodžiu įteigti, kad bet koks ekonominis ar politinis konfliktas, palankiai susiklosčius aplinkybėms, gali virsti pilietiniu karu, kuriam kilus proletariato uždavinys būtų užimti politinę valdžią". „Tezės apie komunistų partijų struktūrą, metodus ir veiksmus" plačiai nušvietė klausimus dėl „atviro revoliucinio sukilimo" ir „kovinių organizacijų", kurias kiekviena komunistų partija turinti slapta steigti savo viduje; tezės tiksliai nurodė, kad šis parengiamasis darbas reikalingas tol, „kol negali būti kalbos apie reguliarios raudonosios armijos kūrimą".

Nuo teorijos iki praktikos tik vienas žingsnis, ir tas žingsnis buvo žengtas 1921 m. kovo mėnesį Vokietijoje, kur Kominternas planavo revoliucinio masto akciją. Jai vadovavo... Béla Kunas, tuo laiku išrinktas į Kominterno Prezidiumą. „Kovo akcija", tikras bandymas įžiebti sukilimą Saksonijoje, surengta tuo metu, kai bolševikai triuškino Kronštato komuną, nepavyko, nors buvo pasitelkta galingos priemonės, tokios kaip pasikėsinimas dinamitu susprogdinti greitąjį Halės-Leipcigo traukinį. Po šios nesėkmės Kominterno gretose įvyko pirmasis valymas. Vokietijos komunistų partijos pirmininkas ir vienas jos įkūrėjų Paulius Levis buvo pašalintas iš savo posto, kam kritiškai atsiliepė apie šią „avantiūrą". Iš pat pradžių priklausomos nuo bolševikinio modelio, komunistų partijos - kurios instituciniu požiūriu tebuvo nacionalinės Internacionalo sekcijos - vis labiau ir labiau pasidavė politinei ir organizacinei Kominterno subordinacijai (o vėliau ir visiškam nuolankumui): Kominternas sprendė konfliktus ir kaip paskutinė instancija nubrėždavo kiekvienos iš jų politinę liniją. Šį potraukį į sukilimus, kuriuo ypač pasižymėjo Grigorijus Zinovjevas, kritikavo pats Leninas. Tačiau jis, nors iš esmės ir pritardamas Pauliui Levi'ui, VKP vadovavimą atidavė jo priešininkams. Nuo to Kominterno aparato įtaka tik padidėjo.

1923 m. sausį, kad priverstų Vokietiją mokėti Versalio sutarties numatytas reparacijas, prancūzų ir belgų daliniai užėmė Rūrą. Viena konkreti šios akcijos pasekmė buvo ta, kad suartino nacionalistus ir komunistus ir sutelkė prieš „prancūzų imperializmą"; kita - kad, vyriausybei pritariant, sukėlė pasyvų gyventojų pasipriešinimą. Ir taip nestabili ekonominė situacija visiškai pašlijo; smuko pinigų vertė, rugpjūtį doleris kainavo 13 milijonų markių!

Paskui prasidėjo streikai, manifestacijos, maištai. Rugpjūčio 13 d., ore tvyrant revoliucijai, Wilhelmo Cuno vyriausybė krito.

Kominterno vadovams Maskvoje pasirodė, jog pribrendo naujas Spalis. Įveikęs jų kivirčus, kas - Trockis, Zinovjevas ar Stalinas - imsis vadovauti naujai revoliucijai, Kominternas ėmė rimtai organizuoti ginkluotą sukilimą. Į Vokietiją buvo pasiųsti emisarai (Augustas Guralskis, Matyas Rákóczi), lydimi pilietinio karo specialistų (vienas iš jų - generolas Aleksandras Skoblevskis, arba Gorevas). Buvo numatyta remtis besikuriančiais darbininkų valdžios organais, sudarytais iš kairiųjų socialdemokratų ir komunistų, kad būtų galima kartu apsirūpinti ginklais. Skubiai pasiųstas į Saksoniją Rákóczi planavo susprogdinti geležinkelio tiltą, jungiantį tą Vokietijos provinciją su Čekoslovakija, kad išprovokuotų Čekoslovakijos intervenciją ir dar labiau padidintų sumaištį.

Akcija turėjo prasidėti per bolševikų pučo metines. Sujudimas pasiekė Maskvą, kuri, įsitikinusi pergale, prie savo vakarinės sienos sutelkė Raudonąją armiją, pasirengusią į pagalbą sukilimui. Spalio viduryje komunistų vadovai įėjo į Saksonijos ir Tiuringijos valdžios organus, turėdami instrukcijas sustiprinti proletarų milicijos būrius (jų buvo keletas šimtų), kuriuose buvo 25% darbininkų socialdemokratų ir 50% komunistų. Bet spalio 13 d. Gustavo Stresemanno vyriausybė paskelbė Saksonijoje nepaprastąją padėtį ir pasitelkusi reichsvero dalinius įvedė savo tiesioginę kontrolę. Nepaisant to, Maskva paragino darbininkus ginkluotis, ir sugrįžęs iš Maskvos Heinrichas Brandleris nusprendė skelbti visuotinį streiką darbininkų organizacijų konferencijos Chemnice proga, spalio 21 d. Šis manevras nepavyko, nes kairieji socialdemokratai atsisakė eiti paskui komunistus. Tada šie nutarė jau paleistą mašiną sustabdyti, tačiau dėl nepatikimo ryšio informacija nepasiekė Hamburgo komunistų. Spalio 23 d. rytą Hamburge įsižiebė sukilimas: ginkluoti komunistų būriai (po du tris šimtus žmonių) atakavo policijos postus. Netikėtam įspūdžiui atslūgus, sukilėliai neįstengė pasiekti tikslo. Policija su reichsveru metėsi į kontrataką, ir po trisdešimt vienos valandos kautynių visiškai izoliuotas Hamburgo komunistų sukilimas buvo užgniaužtas. Antrasis Spalis, kurio taip laukė Maskva, neįvyko. Tačiau Karinis aparatas, svarbi VKP struktūra, plačiai aprašyta vieno iš vadų, Jano Valtino, tikroji pavardė Richardas Krebsas⁵, nenustojo gyvuoti net ir ketvirtajame dešimtmetyje.

Po Vokietijos mėginta sukilimo scena paversti Estijos Respubliką. Tai jau buvo antroji komunistų agresija prieš šią mažą šalį. 1917 m. spalio 27 d. viena sovietinė taryba išties buvo paėmusi valdžią Taline, paleido asamblėją, panaikino komunistams nepalankius rinkimus. Tačiau pasirodžius vokiečių ekspediciniam korpusui, komunistai gavo trauktis. 1918 m. vasario 24 d., prieš pat užeinant vokiečiams, estai buvo paskelbę nepriklausomybę. Vokiečių okupacija truko iki 1918 m. lapkričio. Kritus kaizeriui, vokiečių daliniai irgi buvo priversti pasitraukti. Komunistai tuojau perėmė iniciatyvą: lapkričio 18 d. Petrograde buvo sudaryta vyriausybė ir į Estiją įsiveržė dvi Raudonosios armijos divizijos. Šio užpuolimo tikslas aiškiai išdėstytas laikraštyje Severnaja Kommuna („Šiaurės Komuna"): „Turime nutiesti tiltą, kuris jungtų Sovietų Rusiją ir proletarinę Vokietiją bei Austriją. [...] Mūsų pergalė sujungs Vakarų Europos ir Rusijos revoliucines pajėgas. Ji suteiks neįveikiamą jėgą visuotinei socialinei revoliucijai"⁶. 1919 m. sausio mėnesį už trisdešimties kilometrų nuo sostinės sovietų dalinius sustabdė estų kontrataka. Antrasis puolimas taip pat nepavyko. 1920 m. vasario 2 d. Tartu taikos sutartimi rusų komunistai pripažino Estijos nepriklausomybę. Užimtose vietovėse bolševikai žudė išsijuosę: atsitraukimo išvakarėse 1920 m. sausio 14 d. Tartu jie nužudė 250 žmonių ir dar daugiau kaip tūkstantį Rakverės rajone. Po Vezenbergo išvadavimo sausio 17 d. buvo atkasti trys grioviai (juose gulėjo 86 lavonai). 1919 m. gruodžio 26 d. Dorpate sušaudyti įkaitai buvo kankinami, jiems sulaužytos rankos ir kojos, kai kuriems išdurtos akys. Sausio 14 d., prieš pat pabėgdami, iš 200 žmonių, kuriuos laikė įkalinę, bolševikai tespėjo nužudyti 20, tarp jų ir arkivyskupą Platoną. Kirviu sukapotos ar buožėmis sudaužytos aukos - vienas karininkas rastas su prikaltais prie kūno antpečiais! - buvo sunkiai beatpažįstamos.

Sumušti sovietai neatsisakė minties įgrūsti tą mažą valstybę į savo orbitą. Po slaptų pokalbių Maskvoje su Zinovjevu 1924 m. balandį Estijos komunistų partija nusprendė rengti ginkluotą sukilimą. Komunistai sukėlė ant kojų visas iki vienos savo kovos grandis, suskirstė jas į kuopas (rudenį buvo suburta apie tūkstantį žmonių) ir ėmėsi demoralizavimo darbo kariuomenėje. Buvo numatyta pradėti sukilimą, paskui jį paremti streiku. Estijos komunistų partija, turėjusi apie 3000 narių ir nukentėjusi nuo žiaurių represijų, 1924 m. gruodžio 1 d. pabandė užgrobti valdžią Taline, kad galėtų paskelbti naują sovietų respubliką, kurios visas vaidmuo - tuojau prašytis prijungiamai prie Sovietų Rusijos, tuo pateisinant pasiųstą į pagalbą Raudonąją armiją. Sumanymas žlugo tą pačią dieną. „Darbininkų masės [...] aktyviai nepalaikė sukilusių prieš kontrrevoliuciją. Visa Revelio darbininkų klasė liko abejinga stebėtoja"⁷. Operacijai vadovavusiam Janui Anveltui pavyko pasprukti į SSRS. Ilgus metus jis buvo Kominterno funkcionieriumi, paskui dingo per valymus⁸.

Po Estijos veiksmas persikėlė į Bulgariją. 1923 m. ši šalis patyrė didelių sukrėtimų. 1923 m. birželį buvo nužudytas komunistų ir agrarininkų partijų koalicijos vadovas Aleksandras Stamboliskis ir vietoj jo vyriausybės galva paskirtas Aleksandras Cankovas, kurį rėmė kariuomenė ir policija. Rugsėjį komunistai surengė sukilimą, kuris truko savaitę, kol buvo žiauriai nuslopintas. Nuo 1924 m. balandžio jie pakeitė taktiką ir griebėsi tiesioginių veiksmų bei žmogžudysčių. 1925 m. vasario 8 d. per Godečo miesto subprefektūros ataką žuvo keturi žmonės. Vasario 11 d. Sofijoje buvo nužudytas deputatas, laikraščio Slovet redaktorius ir Bulgarijos žurnalistų profesinės sąjungos pirmininkas Nikola Milevas. Kovo 24 d. Bulgarijos komunistų partijos manifestas iš anksto pasmerkė Cankovą neišvengiamam žlugimui, atskleisdamas ryšį tarp teroristų veiksmų ir komunistų politinių tikslų. Balandžio pradžioje vos nepavyko pasikėsinimas į karalių Aleksandrą I. Balandžio 15 d. buvo užmuštas vienas jo artimųjų, generolas Kosta Georgijevas. Netrukus atsitiko pats skaudžiausias tų politiniu smurtu Bulgarijoje pažymėtų metų įvykis. Balandžio 17 d. per iškilmingą generolo Georgijevo laidotuvių ceremoniją Sofijos Septynių šventųjų katedroje įvyko siaubingas sprogimas, nuo kurio įgriuvo kupolas. Buvo 140 žuvusių, iš jų 14 generolų, 16 aukštų karininkų, 3 deputatai. Victoro Serge'o manymu, tai buvo komunistų partijos karinio padalinio darbas. Numanomi išpuolio autoriai, du šios organizacijos vadovai - Kosta Jankovas ir Ivanas Minkovas - su ginklais rankose užmušti areštuojant.

Išpuolis užtraukė žiaurias represijas: 3000 komunistų suimta, trys viešai pakarti. Kai kurie Kominterno aparato nariai atsakingu už šį išpuolį laikė Bulgarijos komunistų šefą Georgijų Dimitrovą, kuris slapta vadovavo partijai iš Vienos. 1948 m. gruodį Bulgarijos komunistų partijos V suvažiavimo delegatų akivaizdoje jis prisiėmė atsakomybę už tą įvykį sau ir karinei organizacijai. Pagal kitus šaltinius, katedros susprogdinimo užsakovas buvo Meiras Trilisseras, ČK užsienio padalinio vadas, vėliau GPU pirmininko pavaduotojas, 1927 m. už nuopelnus apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu⁹. Ketvirtajame dešimtmetyje Trilisseras buvo vienas iš dešimties Kominterno sekretorių ir galutinai pajungė jį nuolatinei NKVD kontrolei.

Patyręs skaudžių nesėkmių Europoje, Stalino vairuojamas Kominternas atrado naują mūšio lauką, į kurį nukreipė savo pastangas, - Kiniją. Paskendusi anarchijoje, draskoma vidaus karų ir socialinių konfliktų, tačiau pagauta didžiulio nacionalinio pakilimo, ši milžiniška šalis atrodė pribrendusi „antiimperialistinei" revoliucijai. Laiko žymė: 1925 m. rudenį Komunistinio Rytų darbuotojų universiteto (KUTV), įkurto 1921 m. balandį, kinų studentai buvo pervesti į Sun Yat Seno universitetą.

Kinijos komunistų partija, kaip reikiant Kominterno darbuotojų ir sovietinių tarnybų apmokyta, 1925-1926 m., kai dar jai vadovavo ne Mao Zedongas, buvo stumtelėta į glaudų aljansą su nacionalistine gomindano partija ir jos vadu jaunu generolu Chiang Kai Sheku. Tokia komunistų taktika buvo stengiamasi paversti gomindaną lyg ir Trojos arkliu revoliucijai. Kominterno emisarui Michailui Borodinui pavyko įsitaisyti gomindano patarėju. Kairiajam nacionalistinės partijos sparnui, kuris palaikė visiško kolaboravimo su Sovietų Sąjunga politiką, 1925 m. pasisekė paimti į savo rankas partijos vairą. Tada komunistai suintensyvino savo propagandą, ėmė kurstyti socialinius bruzdėjimus, stiprinti savo įtaką, kol gomindano II suvažiavime gavo viršų. Bet greitai jiems iškilo kliūtis - Chiang Kai Shekas, sunerimęs dėl vis labiau plintančios komunistų įtakos, ėmė ne be pagrindo įtarti komunistus norint jį pašalinti. Užbėgdamas tam už akių, 1926 m. kovo 12 d. jis paskelbė karinę parengtį, liepė areštuoti komunistinius gomindano elementus ir net karinius sovietų patarėjus - po keleto dienų visi buvo paleisti, - nušalino savo partijos kairiojo sparno lyderį ir privertė pasirašyti aštuonių punktų susitarimą, kuriuo buvo apribotos komunistų prerogatyvos ir veikla jo partijoje. Nuo tada Chiangas tapo neginčijamu nacionalistų kariuomenės vadu. Matydamas naują jėgų santykį, Borodinas jį pripažino.

1926 m. liepos 7 d. Chiang Kai Shekas, kuris iš sovietų gaudavo nemažą paramą ginklais, metė nacionalistų pulkus užkariauti Kinijos šiaurės, kuri vis dar buvo militaristų valdžioje. Liepos 29 d. Kantone jis iš naujo paskelbė karinę parengtį. Kinijos agrarines provincijas Hunaną ir Hubėjų buvo apėmusi lyg ir žemdirbių revoliucija; net jos dinamika vertė abejoti komunistų ir nacionalistų sąjunga. Kariuomenei artėjant prie Šanchajaus, šioje jau tada didžiulėje industrinėje metropolijoje profesinės sąjungos paskelbė visuotinį streiką. Komunistai, tarp kurių buvo Zhou Enlai, šaukė sukilti, iš anksto būdami tikri, jog nacionalistų kariuomenė neišvengiamai įžygiuos į miestą... Nieko neišėjo. 1927 m. vasario 22-24 d. sukilimas žlugo, o streikininkai generolo Li Baozhango buvo žiauriai nuslopinti.

Kovo 21 d. vietos valdžios organus nušlavė naujas, dar masiškesnis visuotinis streikas ir naujas sukilimas. Viena nacionalistų kariuomenės divizija, įkalbinus jos generolą, įžengė į Šanchajų. Netrukus, nusprendęs perimti situaciją, prie jo prisidėjo Chiangas. Jam įgyvendinti savo tikslus buvo juo lengviau, nes Stalinas, kurio budrumas buvo užmigdytas „antiimperialistinės" Chiango ir jo armijos politikos, kovo gale nurodė padėti ginklus ir laikytis bendro fronto su gomindanu. 1927 m. balandžio 12 d. Kantone Chiangas pakartojo savo Šanchajaus operaciją: komunistai buvo persekiojami ir išmušti.

Tad Stalinas gavo keisti savo politiką pačiu blogiausiu momentu: rugpjūtį, nenorėdamas kapituliuoti prieš savo kritikus iš opozicijos¹⁰, pasiuntė du „asmeninius" emisarus: Visarioną Lominadzę ir Heinzą Neumanną; šie, nutrūkus aljansui su gomindanu, turėjo išjudinti naują sukilimą. Nors jų sustyguotas „rudeninės pjūties" maištas nenusisekė, abu pasiuntiniai užsispyrė žūtbūt Kantone įžiebti sukilimą, „kad parūpintų savo šefui pergalės biuletenį" prieš pat renkantis bolševikų partijos XV suvažiavimui, kuriame iš partijos buvo pašalinti opozicijos nariai. Šis manevras parodė, su kokia panieka bolševikai žiūrėjo į žmogaus gyvenimą, net jeigu tai būtų jų pačių bendražygiai. Apie tai liudija Kantono komunos beprotystė, bet ji iš esmės beveik nesiskiria nuo Bulgarijos teroristų veiksmų prieš keletą metų.

Taigi keletas tūkstančių sukilėlių keturiasdešimt aštuonias valandas kovėsi prieš penkis šešis kartus gausesnę kariuomenę. Ši kinų komuna buvo blogai pasirengusi: ne tik stigo ginklų, bet ir prisidėjo nepalankios politinės aplinkybės, mat Kantono darbininkai tebuvo linkę stebėti, kuo viskas baigsis. 1927 m. gruodžio 10 d. gomindano kariuomenė užėmė pozicijas tose vietose, kur turėjo išsidėstyti Raudonoji gvardija. Kaip ir Hamburge, iniciatyva iš pradžių buvo sukilėlių rankose, tačiau labai greitai šis jų pranašumas išseko. Gruodžio 12-osios rytą „sovietų respublikos" paskelbimas nesusilaukė jokio atgarsio. Vidurdienį nacionalistų pajėgos kontratakavo. Trečią dieną raudoną vėliavą virš policijos prefektūros nuplėšė nugalėjusi kariuomenė. Su sukilėliais buvo žvėriškai susidorota. Tūkstančiai užmuštų.

Kominternas turėjo pasimokyti iš tokios patirties, deja, paprasčiausi politikos klausimai jam buvo neįkandami. Ir šį sykį buvo pateisinta prievarta bet kada ir prieš bet ką, atsiskleidė, kokia gaji tarp komunistų kadrų pilietinio karo kultūra. Ginkluotame sukilime galima perskaityti šią pasibaisėtiną savikritišką citatą su aiškiai numanomomis išvadomis: „Per mažai buvo rūpinamasi nukenksminti kontrrevoliucionierius. Visą laiką, kol Kantoną sukilėliai laikė savo rankose, užmušta vos šimtas asmenų. Nė vieno sulaikytojo nebuvo galima užmušti nesilaikant kovos su reakcionieriais komisijos teismo taisyklių. Vykstant mūšiams, vykstant sukilimui, šitokia procedūra per lėta“¹¹ . Pamoka buvo įsidėmėta.

Po šios katastrofos komunistai pasitraukė iš miestų ir vėl susiorganizavo nuošaliose kaimų zonose, kol 1931 m. Hunano ir Kiang-si provincijose įkūrė Raudonosios armijos saugomą „laisvą zoną". Kinų komunistai, įteisindami politinę karinio aparato funkciją, jau labai seniai buvo įsitikinę, kad revoliucija - pirmiausia karinis reikalas, kol pagaliau Mao trumpai apibrėžė savo koncepciją garsiu posakiu: „Valdžia yra ant šautuvo vamzdžio galo". Ateitis parodė, kad tai buvo komunistinio suvokimo, kaip paimti ir išlaikyti valdžią, kvintesencija.

Vis dėlto nesėkmės Europoje trečiojo dešimtmečio pradžioje ir krachas Kinijoje nė kiek neatbaidė Kominterno nuo planų ir toliau eiti tuo pačiu keliu. Visos komunistų partijos, net ir legaliai veikiančios demokratinėse respublikose, pritarė minčiai turėti slaptą karinę struktūrą, pasirengusią pirma proga išeiti į viešumą. Modelis buvo paimtas iš Vokietijos komunistų partijos, kuri, prižiūrima sovietinių karinių kadrų, sukūrė solidų „M(ilitar) Aparatą". Jo užduotis buvo likviduoti politinius priešininkus (ypač kraštutinius dešiniuosius) ir į partiją infiltruotos skundikus, taip pat ir šefuoti promilitaristines grupuotes, kad ir garsųjį Rote Front (Raudonąjį frontą), turintį tūkstančius narių. Politinė prievarta Veimaro respublikoje buvo iš tiesų visuotinė: komunistai, tegu ir kovojo su kraštutiniais dešiniaisiais bei gimstančiu nacizmu, nesvyruodami puldinėdavo socialistų¹², anot jų, „sociališdavikų" ir „socialfašistų", mitingus ir rengdavo antpuolius prieš, jų žodžiais tariant, reakcingos, taigi fašistinės, respublikos policiją. 1933 metai parodė, kas yra „tikrasis fašizmas", šiuo atveju nacionalsocializmas, ir patvirtino, kad būtų buvę daug išmintingiau sudaryti sąjungą su socialistais ir ginti „buržuazinę" demokratiją. Bet komunistai jokiu būdu nepripažino šios demokratijos.

Prancūzijoje, kur politinis klimatas buvo ramesnis, komunistų partija taip pat telkė ginkluotus būrius. Juos organizavo Albert'as Treintas, vienas partijos sekretorių, kare pelnęs kapitono laipsnį ir įgavęs tam tikro patyrimo. Pirmąkart jie pasirodė 1924 m. sausio 11 d._; per komunistų mitingą: kai grupė anarchistų neleido jam kalbėti, Treintas pasikvietė į pagalbą draugovininkus. Kokie dešimt revolveriais ginkluotų vyrų tada atsistojo tribūnoje ir ėmė iš arti šaudyti tiesiai į triukšmadarius, du nušovė, daug sužeidė. Dėl įrodymų stokos nė vienas žudikas nebuvo patrauktas atsakomybėn. Kitas panašus atsitikimas įvyko praėjus truputį daugiau kaip metams. 1925 m. balandžio 23 d., kelios savaitės iki municipalinių rinkimų, PKP draugovininkai sukėlė sumaištį prie Jaunųjų patriotų, kraštutinės dešiniosios organizacijos, rinkiminio susirinkimo Damremono gatvėje, XVIII Paryžiaus žiede, durų. Kai kurie buvo ginkluoti ir nesvyruodami paleido į darbą revolverius. Trys Jaunųjų patriotų nariai žuvo, vienas sužeistas mirė po dviejų dienų. Buvo apklaustas jų vadovas Jeanas Taittingeris, policija surengė daugybę kratų komunistų būstuose.

Nepaisydama tų keblumų, partija ir toliau ėjo šiuo keliu. 1926 m. ji įpareigojo Jacques'ą Duclos, vieną savo neseniai išrinktų deputatų -taigi saugomą parlamentaro neliečiamybės statuso - organizuoti antifašistinius Gynybos būrius (jie buvo sudaryti iš senų 1914-1918 m. karo frontininkų) ir antifašistinę Jaunąją gvardiją (surinkta iš komjaunuolių). Šios paramilitarinės grupuotės, sudarytos pagal vokiečių Rote Front, 1926 m. lapkričio 11 d. surengė uniformuotą paradą. Duclos varė antimilitaristinę propagandą ir leido žurnalą Le Combattant muge („Raudonasis kovotojas"), kuriame buvo mokoma pilietinio karo meno, aprašomi ir analizuojami gatvės mūšiai ir t. t.

1931 m. Kominternas daugeliu kalbų išleido Neubergo slapyvardžiu pasirašytą knygą Ginkluotas sukilimas - iš tikrųjų jos autoriai buvo atsakingi sovietiniai darbuotojai¹³. Joje aptarta skirtingų sukilimų nuo 1920 m. patirtis. 1934 m. pradžioje ši knyga Prancūzijoje buvo išleista iš naujo. Tik pasikeitus Liaudies fronto politiniam kursui 1934 m. vasarą ir rudenį rengimasis sukilimui nuėjo į antrąjį planą, nors iš esmės pagrindinis prievartos vaidmuo komunizmo praktikoje dėl to nė kiek nesumažėjo. Tas prievartos pateisinimas, kasdieninis klasinės neapykantos kurstymas, tas pilietinio karo ir teroro teorizavimas buvo pritaikytas 1936 m. Ispanijoje, kur Kominternas pasiuntė daug savo kadrų, pasižymėjusių komunistinėse represinėse tarnybose.

Visas vietinių kadrų atrankos, mokymo ir rengimo būsimam ginkluotam sukilimui darbas buvo dirbamas palaikant glaudų ryšį su slaptomis sovietinėmis tarnybomis, tikriau, su viena tokia tarnyba, GRU (Glavnoje razvedatelnoje upravlenije - Vyriausioji žvalgybos valdyba). Įkurta po Trockio sparnu kaip Raudonosios armijos IV biuras, GRU niekada visiškai neapleido šio „auklėjamojo" darbo, net jeigu aplinkybės po truputį ir vertė atsisakyti daugelio savo pretenzijų. Kad ir kaip tai stebintų, bet dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje kai kurie jauni patikimi Prancūzijos komunistų partijos kadrai buvo apmokomi (šaudymas, įprastinių ginklų surinkimas ir ardymas, savadarbių ginklų gamyba, ryšiai, sabotažo technika) Sovietų Sąjungoje prie „Specnazo" - specialiųjų, slaptosioms tarnyboms pavaldžių sovietinės kariuomenės dalinių. Kita vertus, GRU turėjo savo žinioje karinių specialistų ir prireikus galėjo jų parūpinti broliškoms partijoms. Pvz., Manfredas Sternas iš Austrijos-Vengrijos per 1923 m. Hamburgo sukilimą buvo priskirtas prie Vokietijos komunistų partijos „Karinio aparato", paskui darbavosi Kinijoje ir Mandžiūrijoje, kol pagaliau tapo „generolu Kleberiu" Ispanijos internacionalinėse brigadose.

Tuose slaptuose kariniuose organuose, žinoma, susirinko ne „nekalti avinėliai". Jų nariai dažnai užsiiminėdavo vos ne banditizmu, o kai kurie būriai išvirsdavo tikromis gaujomis. Vienas ryškiausių tokių pavyzdžių antroje trečiojo dešimtmečio pusėje buvo Kinijos komunistų partijos „Raudonoji gvardija", arba „raudonieji eskadronai". Vadovaujami Gu Shunzhango, buvusio gangsterio, priklausiusio pačiai galingiausiai Šanchajaus mafijos Žaliojo raiščio slaptajai bendrijai, šie smogikai fanatikai stojo į abejotiną karą su nacionalistais mėlynmarškiniais, fašistų kopija - abu labu tokiu, teroras prieš terorą, pasalūniškas užpuolimas prieš pasalūnišką užpuolimą, pavienė žmogžudystė prieš pavienę žmogžudystę. Visa tai ypač uoliai rėmė SSRS konsulatas Šanchajuje, kuris pats turėjo savo žinioje karybos specialistų, tokių kaip Gorbatiukas, taip pat ir talkininkų nešvariems darbeliams.

1928 m. Gu Shunzhango žmonės likvidavo porą policijos užverbuotų saviškių: He Jiaxingas ir He Jihua buvo suvarpyti kulkomis lovoje bemiegantys. Kad nustelbtų šūvius, parankiniai lauke susprogdino keletą petardų. Tokių pat energingų metodų truputį vėliau griebtasi pažaboti opozicionieriams pačioje partijoje. Kartais užtekdavo paprasto įskundimo. 1931 m. sausio 17 d. He Mengxiongas ir dvidešimt jo draugų iš „darbininkų frakcijos", įniršę, kad jiems komanduoja Kominterno įgaliotinis Pavelas Mifas ir Maskvai pavaldūs vadovai, susirinko Šanchajaus „Rytų" viešbuty. Vos prasidėjus debatams, policija ir centrinio gomindano tyrimų biuro „Diaocha tongzhi" agentai su ginklais rankose įsiveržė į salę ir juos suėmė. Apie susirinkimą nacionalistai buvo informuoti „anonimiškai".

Po to, kai 1931 m. balandį Gu Shunzhangas atsimetė ir iškart sugrįžo į Žaliojo raiščio glėbį bei „atsidavė" gomindano malonei (jis buvo perėjęs pas mėlynmarškinius), estafetę Šanchajuje perėmė specialus penkių asmenų komitetas. Jį sudarė Kang Shengas, Guang Huianas, Pan Hannianas, Chen Yunas ir Ke Qingshi. 1934 m., kai beveik galutinai buvo suardytas Kinijos komunistų partijos miestietiškas aparatas, du paskutiniai ginkluotų komunistinių miesto būrių vadai, Ding Mocunas ir Li Shiqunas, irgi pateko į gomindano rankas. Jie taip pat nusilenkė šios partijos valiai, paskui perėjo į japonų tarnybą, ir ten jų laukė tragiška lemtis: pirmasis buvo nacionalistų 1947 m. sušaudytas už išdavystę, o antrąjį, laikydamas japonu, nunuodijo jo karininkas. Kang Shengas nuo 1949 m. iki mirties 1975 m. buvo slaptosios maoistų policijos šefas, taigi ir vienas pagrindinių Kinijos liaudies budelių valdant komunistams¹⁴ .

Taip pat atsitikdavo, kad vienos ar kitos komunistų partijos aparato nariai būdavo panaudojami sovietinių specialiųjų tarnybų operacijose. Toks, regis, buvo Kutepovo bylos atvejis. 1924 m. generolas Aleksandras Kutepovas buvo didžiojo kunigaikščio Nikolajaus pakviestas į Paryžių vadovauti Rusijos karinei sąjungai (ROVS).

1928    m. GPU nutarė tą sąjungą išardyti. Sausio 26 d. generolas dingo. Sklandė visokiausių gandų, kai kuriuos tam tikrais sumetimais paleido patys sovietai. Du nepriklausomi tyrimai leido suprasti, kas tokie buvo pagrobimo iniciatoriai. Vieną tyrimą atliko senas rusų socialistas Vladimiras Burcevas, išgarsėjęs tuo, kad demaskavo Evno Azevą, į Kovinės socialistų revoliucionierių organizacijos vadovybę infiltruotą Ochrankos agentą, kitas tyrimas - Jeano Delage'o, laikraščio Echo de Paris žurnalisto. Delage'as nustatė, kad generolas Kutepovas buvo nugabentas į Ulgatą ir nuvestas į sovietų laivą Spartakas, kuris vasario 19 d. išplaukė iš Havro. Niekas daugiau nematė generolo gyvo. 1965 m. rugsėjo 22 d. sovietų generolas Šimanovas Raudonosios armijos laikraštyje Raudonoji žvaigždė pripažino, kad buvo tokia operacija, ir atskleidė už ją atsakingo asmens pavardę: „Sergejus Puzickis [...], kuris ne tik dalyvavo sučiumpant banditą Savinkovą [...], bet ir meistriškai vadovavo Kutepovo ir daugelio kitų baltagvardiečių vadų suėmimo operacijoms"¹⁵. Šiandien apie tikrąsias nelaimingojo generolo Kutepovo pagrobimo aplinkybes žinoma daugiau. Toje emigrantų organizacijoje GPU turėjo savo infiltruotų žmonių: buvęs admirolo Kolčiako vyriausybės ministras Sergejus Nikolajevičius Tretjakovas 1929    m. ne kartą buvo slapta nuvykęs pas sovietus, teikdavo jiems žinias numeriu UJ/1 ir kodine Ivanovo pavarde. Iš detalios informacijos, kurią jis perduodavo savo verbuotojui „Večinkinui", Maskva žinojo viską arba beveik viską, kur ir kada carinis generolas važinėja. Viena policijos patruliu apsimetusi diversinė grupė vidury gatvės sustabdė jo automobilį „patikrinti". Prancūzas Honelis, garažo Levalua Pere mieste savininkas, persirengęs kelių policijos agentu, liepė Kutepovui eiti paskui jį. Į operaciją buvo įtrauktas dar vienas prancūzas, Maurice'as Honelis, minėtojo Honelio brolis, turėjęs kontaktų su sovietinėmis tarnybomis; vėliau, 1936 m., jis buvo išrinktas komunistų deputatu. Kutepovas atsisakė paklusti ir, rodos, buvo nudurtas. Jo lavonas, ko gero, bus pakastas po Honelio garažu¹⁶.

Kutepovo įpėdinis, generolas Mileris, turėjo padėjėją generolą Nikolajų Skobliną, kuris iš tikrųjų buvo sovietų agentas. Su savo žmona dainininke Nadežda Plevickaja Skoblinas suorganizavo Paryžiuje generolo Milerio pagrobimą. 1937 m. rugsėjo 22 d. šis dingo, o rugsėjo 23 d. sovietų laivas Marija Uljanova išplaukė iš Havro. Generolas Skoblinas, keliantis vis didesnius ir didesnius įtarimus, taip pat dingo. Generolas Mileris, be abejo, plaukė Marija Uljanova, bet prancūzų valdžia jį perimti atsisakė. Pargabentas į Maskvą, jis buvo tardytas, paskui nušautas¹⁷.

Diktatūra, oponentų kriminalizavimas ir represijos Kominterno viduje

Kominternas, kuris, Maskvos kurstomas, rėmė ginkluotus būrius visų šalių komunistų partijose ir rengė sukilimus bei pilietinius karus vietos valdžioms nuversti, nepamiršo įvesti policinio režimo ir teroro, viešpatavusio SSRS, savo viduje. Kaip tik bolševikų partijos X-ajame suvažiavime 1921 m. kovo 8-16 d., kai valdžia akis į akį susidūrė su Kronštato maištu, pakloti diktatorinio režimo pamatai pačioje partijoje. Rengiantis suvažiavimui, buvo pasiūlytos ir svarstomos bent aštuonios skirtingos platformos. Tie debatai buvo tarytum paskutiniai demokratijos, kuriai Rusijoje taip ir neteko įsitvirtinti, pėdsakai. Vien tik partijos viduje dar šmėstelėdavo diskusijų laisvės surogatas, ir tai neilgam. Antrąją suvažiavimo dieną Leninas davė toną: „Mums nereikalinga opozicija, draugai: dabar tam ne laikas. Būkite čia arba ten [Kronštate], su šautuvu rankose, bet ne su opozicija. Nėra reikalo man prikaišioti - tai išplaukia iš susidariusių aplinkybių. Nuo šiol, draugai, jokios opozicijos. Ir, mano nuomone, suvažiavimas turėtų prieiti išvadą, jog metas sykį baigti su opozicija, užtraukti priešais ją uždangą, gana jau mums opozicijos"¹⁸. Tuos žodžius jis ypač taikė tiems, kurie nesudarė grupės ir viešai nepasiskelbdami buvo susibūrę pagal vadinamąją darbininkų opozicijos (Aleksandras Šliapnikovas, Aleksandra Kolontaj, Lutovinovas) ir demokratinio centralizmo (Timofejus Sapronovas, Gavrila Miasnikovas) platformą.

Suvažiavimas jau ėjo į pabaigą, kai Leninas in extremis pateikė dvi rezoliucijas, kuriose išliejo pagiežą ant darbininkų opozicijos: pirmoji „Dėl partijos vienybės", o antroji „Dėl sindikalistinio ir anarchistinio nukrypimo mūsų partijoje". Pirmosios tekstas reikalavo nedelsiant paleisti visas atskirų platformų jungiamas grupes ir už neklusnumą pagrasinti tučtuojau pašalinti iš partijos. Vienas nepaskelbtas, iki 1923 m. spalio laikytas paslaptyje, šios rezoliucijos straipsnis suteikė Centro komitetui įgaliojimus taikyti šią sankciją. Taigi Felikso Dzeržinskio policijai atsivėrė naujas dar neištirtas laukas: visa partinė opozicijos grupė nuo šiol tapo stebėjimo, o prireikus ir sankcijų objektu - pašalinimas tikram partiečiui reiškė kone politinę mirtį.

Abi rezoliucijos, kurios turėjo uždrausti laisvą diskusiją - ir prieštaravo partijos įstatams - balsuojant buvo priimtos. Pirmajai Radekas surado vos ne simptomišką pateisinimą: „Manau, kad ji gali būti panaudota prieš mus, ir vis dėlto aš ją palaikau. [...] Net jei pavojaus akimirką Centro komitetas turėtų imtis pačių griežčiausių priemonių prieš geriausius mūsų draugus, jeigu jam tai atrodytų būtina. [...] Net jei Centro komitetas ir būtų neteisus! Tai mažiau pavojinga negu plūduriuoti kaip ligi šiol". Toks pasirinkimas, nors ir aplinkybių padiktuotas, bet atspindintis svarbiausias bolševikų tendencijas, nulėmė sovietų partijos, vadinasi, ir Kominterno sekcijų, ateitį.

X suvažiavimas taip pat ėmėsi reorganizuoti Kontrolės komisiją, kurios funkcija buvo apibrėžta taip: „partijos vienybės ir autoriteto konsolidacijos priežiūra". Nuo tada kiekvienam partiečiu! ji užvedė asmeninę dosjė ir surinko jas į vieną krūvą. Prireikus jos pasitarnaudavo kaip pagrindas kaltinimo byloms, jose atsispindėjo požiūris į politinę policiją, dalyvavimas opozicijos grupėse ir t. t. Pasibaigus suvažiavimui, iškart prasidėjo darbininkų opozicijos šalininkų pjudymai ir persekiojimai. Vėliau Aleksandras Šliapnikovas aiškino, kad „kova vyko ne ideologinėje plotmėje, o tokiomis priemonėmis kaip pašalinimas (jei interesai vertė) iš posto, sistemingas kilnojimas iš vieno rajono į kitą ir net pašalinimas iš partijos".

Rugpjūtį prasidėjo daugelį mėnesių trukęs tikrinimas. Iš partijos buvo pašalinta apie ketvirtadalį komunistų. Nuo tada čistka (valymas) tapo partijos gyvenimo dalimi. Apie šią periodiškai taikytą procedūrą yra Aino Kuusineno liudijimas: „Čistkos" susirinkimas vykdavo šitokia tvarka: kaltinamasis pašaukiamas pavarde ir paprašomas lipti į tribūną. Valymo komisijos nariai ir kiti posėdžio dalyviai jam užduoda klausimus. Kai kam pavyksta lengvai išsiteisinti, kitiems tenka ilgai kęsti šią varginančią procedūrą. Jei kuris turėdavo asmeninių priešų, šie galėdavo pasukti bylos eigą lemtinga linkme. Vis dėlto nuosprendį apie pašalinimą iš partijos galėjo paskelbti tik Kontrolės komisija. Jei kaltinamasis nepripažįstamas kaltu padarius veiksmus, už kuriuos šalinama iš partijos, procedūra sustabdoma be balsavimo. Jeigu pripažįstamas, - kaltinamojo niekas neužtars. Paprastai pirmininkas paklausia: „Kto protiv?" Niekam neišdrįsus paprieštarauti, nusprendžiama „vienbalsiai"¹⁹.

X suvažiavimo nutarimai labai greitai pradėjo veikti: 1922 m. vasarį, po to, kai prieštaraudamas Lenino nuomonei gynė spaudos laisvę, vieneriems metams iš partijos buvo pašalintas Gavrila Miasnikovas. Darbininkų opozicija, neturėdama jokios vilties būti išgirsta, suprantama, kreipėsi į Kominterną („22-jų deklaracija"). Stalinas, Dzeržinskis ir Zinovjevas tada paprašė pašalinti iš partijos Šliapnikovą, Kolontaj ir Medvedevą, bet XI suvažiavimas tai atmetė. Kuo toliau, tuo labiau priklausomas nuo sovietų valdžios, Kominternas greitai gavo įsivesti tokį pat vidaus režimą kaip ir bolševikų partija. Logiška ir nė kiek nestebina.

1923 m. Dzeržinskis pareikalavo oficialaus Politbiuro nutarimo, kuris įpareigotų partijos narius pranešti GPU apie bet kokią opozicijos veiklą. Jis tą pasiūlė prasidėjus naujai krizei bolševikų partijoje: spalio 8 d. Trockis kreipėsi į Centro komitetą laišku, po kurio netrukus, spalio 15 d., pasirodė „46-ių deklaracija". Kilo debatai, kurie sukosi apie „naują Rusijos komunistų partijos kursą" ir atsinaujindavo kiekvienoje Kominterno sekcijoje²⁰.

Tuo pačiu laiku, 1923 m. pabaigoje, gyvenimas šiose sekcijose buvo pajungtas „bolševizacijai". Visos jos privalėjo reorganizuoti savo struktūrą įmonių pirminių partinių organizacijų pavyzdžiu ir kartu padidinti savo atskaitomybę maskviškiam centrui. Tos transformacijos buvo sutiktos tylomis, ir tai gerokai padidino Internacionalo missi dominici vaidmenį bei galią tuo metu, kai buvo svarstyta Sovietų Rusijos valdžios evoliucija.

Prancūzijoje vienas PKP lyderių, Borisas Suvarinas, nesutiko su naujaja linija ir nepritarė žemiems metodams, kuriuos Troika (Kamenevas-Zinovjevas-Stalinas) naudojo prieš savo priešininką Levą Trockį. 1924 m. birželio 12 d. SSKP XIII suvažiavimo proga Borisas Suvarinas buvo iškviestas pasiaiškinti. Posėdis pavirto privalomos savikritikos seansu. Specialiai „Suvarino atvejui" svarstyti sudaryta komisija nutarė laikinai jį pašalinti iš partijos. Apie nuotaikas to meto pasaulinio komunizmo gretose aiškiai byloja PKP vadovybės reakcija: „Mūsų partijoje (PKP), iš kurios revoliucinė kova dar neiškratė viso seno socialdemokratinio raugo, per didelį vaidmenį turi asmenybės. [...] Tik tada, kai visos smulkiaburžuazinės individualistinės atgyvenos bus sutriuškintos, susiformuos bevardė geležinė prancūzų bolševikų kohorta. [...] Prancūzijos komunistų partija, jeigu nori būti verta Komunistų Internacionalo, kuriam priklauso, jeigu nori sekti šlovinguoju rusų Partijos nubrėžtu keliu, turi be pasigailėjimo traiškyti visus, kurie jos viduje nenori paklusti jos įstatymui!" (L'Humanité, 1924 m. liepos 19 d.). Anoniminis redaktorius nežinojo, kad jis ką tik išklojo įstatymą, kuris dešimtmečius reguliuos PKP gyvenimą. Profesinių sąjungų veikėjas Pierre'as Monatte'as tokį komunistų partijos evoliucijos posūkį nusakė vienu žodžiu: „kapralizacija".

Kominterno V-ajame kongrese 1924 m. vasarą Zinovjevas grasino „sulaužyti kaulus" opozicionieriams, tuo daug ką pasakydamas apie komunistiniame judėjime įsigalėjusius politinius papročius. Neišdegė - Stalinas „sulaužė kaulus" jam pačiam, 1925 m. atstatydinęs iš Kominterno pirmininko pareigų. Zinovjevą pakeitė Bucharinas, bet ir šį netrukus ištiko tas pats galas. 1928 m. liepos 11 d., Kominterno kongreso (liepos 17 - rugpjūčio 1 d.) išvakarėse, Kamenevas slapčia susitiko su Bucharinu ir pokalbį užprotokolavo. „Policinio režimo" auka Bucharinas jam aiškino, kad jo telefono klausomasi, o jis pats yra sekamas GPU. Du kartus jis ne be pagrindo išsidavė bijąs: „Jis mus pasmaugs... Mes nenorime pasirodyti skaldytojai, nes tuomet jis mus pasmaugs" . „Jis" - suprantama, Stalinas.

Pirmasis, kurį Stalinas bandė „pasmaugti", buvo Levas Trockis. Stalino kova su trockizmu buvo ypač nuožmi. Viskas prasidėjo 1927 m. Bet nieko gero nežadančių perspėjimų būta jau anksčiau, vienoje bolševikų partijos konferencijoje 1926 m.: „Arba teisėtas opozicijos pašalinimas ir sutriuškinimas, arba klausimą teks spręsti gatvėse šautuvais, kaip 1918 metų liepą Maskvoje su kairiaisiais eserais", -trimitavo Larinas Pravdoje. Kairioji opozicija (toks buvo jos oficialus pavadinimas), izoliuota ir vis silpnėjanti, buvo GPU provokacijų taikinys. Ši iš kažkur ištraukė, jog veikia slapta spaustuvė, vadovaujama buvusio Vrangelio karininko (o iš tikrųjų - vieno iš jos pačios agentų), kurioje neva spausdinami opozicijos dokumentai. Dešimtosioms Spalio revoliucijos metinėms opozicija buvo nutarusi surengti demonstraciją su savo lozungais. Sutrukdė brutaliai įsikišusi milicija, o Trockis ir Zinovjevas lapkričio 14 d. buvo pašalinti iš bolševikų partijos. Kitas Stalino kovos su trockizmu etapas prasidėjo 1928 m. sausį, kai labiausiai žinomi opozicijos veikėjai buvo ištremti į šalies pakraščius: Christianas Rakovskis, Rusijos eksambasadorius Prancūzijoje, ištremtas į Pavolgj, Astrachanę, paskui į Barnaūlą, Sibirą; Victoras Serge'as 1933 m. išsiųstas į Orenburgą, Uralą, paskui į užsienį. Patsai Trockis prievarta išgabentas į Turkestaną, Alma Atą, už 4000 kilometrų nuo Maskvos. Po metų, 1929 m. sausį, jis buvo priverstas bėgti į Turkiją, tik taip išvengė kalėjimo, kur jau buvo sukišti jo šalininkai. Vis daugiau ir daugiau jų, kaip, beje, ir buvusios darbininkų opozicijos bei demokratinio centralizmo grupės aktyvistų, buvo suimta ir išsiųsta į specialius kalėjimus, vadinamuosius politinius izoliatorius.

Nuo tada komunistus užsieniečius, Kominterno aparato narius ar gyvenančius SSRS, pradėta suiminėti ir sodinti į kalėjimus, lygiai kaip ir rusų komunistų partijos veikėjus. Jiems buvo taikomos tos pačios taisyklės kaip ir rusams, mat visi komunistai užsieniečiai, ilgesniam laikui apsigyvenę SSRS, buvo verčiami dėtis prie bolševikų partijos, taigi ir paklusti jos disciplinai. Gerai žinomas komunisto jugoslavo, jugoslavijos komunistų partijos Politinio biuro nario Ante Ciligos, kuris 1926 m. buvo pasiųstas į Maskvą kaip JKP atstovas Kominternui, atvejis. Ciliga palaikė šiokius tokius kontaktus su opozicija, susibūrusią apie Trockį, paskui vis labiau ir labiau nutolo nuo Kominterno, kur neliko vietos tikriems idėjiniams debatams ir kur aukščiau sėdintys nesivaržydami naudojosi gąsdinimo metodais prieš kitamanius. Visa tai Ciliga pavadino tarptautinio komunistinio judėjimo „keliaklupsčiavimo sistema". 1929 m. vasarį visuotiniame Maskvoje gyvenančių jugoslavų susirinkime buvo priimta rezoliucija, smerkianti JKP vadovybės politiką, o tai prilygo netiesioginiam Kominterno vadovybės pasmerkimui. Tuojau oficialiosios linijos priešininkai jugoslavai kartu su rusais suorganizavo nelegalią - pagal disciplinos kanonus - grupę. Netrukus viena komisija pradėjo prieš Ciligą tyrimą, ir šis metams buvo pašalintas iš partijos. Vis dėlto Ciliga, įsikūręs Leningrade, nemetė savo „nelegalios" veiklos. 1930 m. gegužės 1 d. jis atvažiavo į Maskvą susitikti su kitais saviškiais iš rusų-jugoslavų grupės. Grupė buvo labai kritiškai nusistačiusi prieš tokią, kokia tuomet buvo vykdoma, industrializaciją ir skelbė apie naujos partijos kūrimą. Gegužės 21 d. Ciliga su savo draugais buvo suimtas, paskui pagal 59-ąjį straipsnį pasiųstas į Verchne Uralsko politinį izoliatorių. Trejus metus kalėdamas izoliatoriuje, Ciliga rašė skundus ir badavo, be paliovos reikalavo teisės išvykti iš Rusijos. Vienu tarpu atgavęs laisvę, jis bandė nusižudyti. GPU mėgino jį priversti atsisakyti italų tautybės. Jis buvo ištremtas į Sibirą ir pagaliau 1935 m. gruodžio 3 d. išvarytas iš šalies. Tai buvo išimtinis atvejis²².

Ciligos dėka mes turime liudijimą apie politinius izoliatorius: „Draugai mums perduodavo kalėjime leidžiamų laikraščių. Kokia nuomonių įvairovė, kokia laisvė kiekviename straipsnyje! Kaip karštai ir kaip tiesiai keliami ne tik abstraktūs ir teoriniai, bet ir patys opiausi praktiniai klausimai! [...] Tačiau mūsų laisvė tuo neapsiribojo. Per pasivaikščiojimą, susirinkę iš daugelio kamerų, kaliniai buvo įpratę kiemo kampe rengti susirinkimus pagal visas taisykles, su pirmininku, sekretoriumi, paeiliui suteikdami žodį kalbėtojams"²³.

Gyvenimo sąlygos buvo tokios: „Maistas - tradicinis vargšo mužiko valgis: duona ir košė, rytą ir vakarą, kiaurus metus, [...] Be to, pusryčiams gaudavome sriubos iš sugedusios žuvies, konservų ir pašvinkusios mėsos. Tą pačią sriubą, tik be mėsos ar žuvies, duodavo pietums. [...] Mums priklausė kasdieninis 700 gramų duonos davinys, kilogramas cukraus per mėnesį, be to, dar buvo skiriamas tabako, cigarečių, arbatos ir muilo davinys. Maistas buvo vienodas, bet ir šito nepakakdavo. Beje, turėjome įnirtingai kovoti, kad ir ta menka porcija nebūtų dar labiau sumažinta. O ką kalbėti, per kokią kovą pasiekėme keletą smulkių buities pagerinimų! Vis dėlto, palyginus su gyvenimu įprastuose kalėjimuose, kur buvo pūdomi šimtai tūkstančių suimtųjų, ir ypač su milijonais į Šiaurės lagerius sugrūstų būtybių, mūsų režimas tam tikra prasme buvo privilegijuotas"²⁴.

Žinoma, tos privilegijos buvo labai sąlygiškos. Gindami savo teises, ypač reikalaudami, kad būtų panaikinta bausmių atnaujinimo tvarka, Verchne Uralsko kaliniai tris kartus buvo surengę bado streikus: 1931 m. balandį ir vasarą, paskui 1933 m. gruodį. Nuo 1934 m. dauguma politinių kalėjimų buvo panaikinta (Verchne Uralske jie išsilaikė iki 1937 m.), o kalinimo sąlygos pasunkėjo: kalinius mirtinai sumušdavo, kitus sušaudydavo, dar kitus laikydavo vienutėse, kaip Vladimirą Smirnovą 1933 m. Suzdalėje.

Šitoks oponentų, tikrų ar tariamų, kriminalizavimas komunistų partijose netrukus pasiekė ir aukšto rango veikėjus. Ispanijos komunistų partijos vadovas José Bullejosas ir dar keletas draugų 1932 m. rudenį buvo iškviesti į Maskvą, ir ten jų politika susilaukė piktos kritikos. Atsisakę paklusti Kominterno diktatui, lapkričio 1 d. jie visi kartu buvo iš jo pašalinti ir nuo tos dienos uždaryti tarytum namų arešte „Liukso" viešbutyje, kur buvo apsistoję kiti Kominterno nariai. Buvęs Kominterno įgaliotinis Ispanijoje prancūzas Jacques'as Duclos atėjęs pranešė jiems apie pašalinimą ir paaiškino, kad bet koks bandymas kelti riaušes bus nuslopintas „visu sovietinių įstatymų griežtumu"²⁵. Bullejosas ir jo draugai vargais negalais po dviejų mėnesių sunkių derybų atgavo pasus ir ištrūko iš SSRS.

Tais pačiais metais pasibaigė ir neįtikėtina su Prancūzijos komunistų partija susijusi byla. 1931 m. pradžioje Kominternas pasiuntė į PKP savo atstovą ir instruktorius, kad šią prigriebtų. Liepos mėnesį pats Kominterno vadas Dimitrijus Manuilskis paslapčia atvažiavo į Paryžių ir apstulbusiam Politiniam biurui pareiškė, kad jame yra „grupė", kuri veikia kaip frakcija. Iš tiesų tai buvo spektaklis, sumanytas norint paaštrinti krizę, iš kurios PKP buvo beišeinanti, susilpninti jos autonomiją ir padaryti ją visiškai priklausomą nuo Maskvos ir jos žmonių. Tarp garsiosios „grupės" vadų buvo paminėtas Pierre'as Celoras, vienas pagrindinių PKP vadovų nuo 1928 m. Jis buvo iškviestas į Maskvą lyg ir užimti jam patikėto PKP atstovo Kominterne posto. Tačiau vos atvykęs Celoras buvo sutiktas kaip „provokatorius". Likusiam be jokios galios, be uždarbio, Celorui tik vienintelė maisto kortelė, išduota jo žmonai, kuri jį atlydėjo ir dirbo Kominterne, padėjo išgyventi rūsčią Rusijos žiemą. 1932 m. kovo 8 d. jis buvo iškviestas į susirinkimą. Čia NKVD atstovai dvylika valandų jį kvotė versdami „prisipažinti", kad jis yra „į partiją infiltruotas policijos agentas". Celoras nieko neprisipažino, ir po daugybės vargų ir persekiojimų pagaliau jam pavyko 1932 m. spalio 2 d. grįžti į Prancūziją, kur tuojau pat buvo apskelbtas „išdaviku". 

Tais pačiais 1932 m. daugelyje komunistų partijų bolševikų partijos pavyzdžiu buvo įkurti kadrų skyriai, priklausantys centriniam Kominterno kadrų skyriui. Jų darbas buvo sudaryti narių kartotekas, sugrupuoti biografines kartotekas bei smulkias visų vadovų autobiografijas. Per penkis tūkstančius vien tik PKP priklausančių tokių biografinių aplankų buvo prieš karą pervežta į Maskvą. Daugiau kaip septyniasdešimties klausimų biografinė anketa buvo sudaryta iš penkių didelių punktų: 1) kilmė ir socialinė padėtis; 2) partijoje užimama vieta; 3) išsilavinimas ir intelektualinis lygis; 4) dalyvavimas visuomeniniame gyvenime; 5) žinios apie teistumą ir patirtas represijas. Visa ši medžiaga, skirta surūšiuoti partiniams darbuotojams, buvo sukaupta Maskvoje, ją saugojo Kominterno kadrų tarnybos viršininkai - pirma Antonas Krajevskis, paskui Černomordikas, po jo Gevorkas Alichanovas. O pats Kominternas buvo priskirtas NKVD užsienio skyriui. 1935 m. vienas aukščiausių NKVD pareigūnų, Meiras Trilisseras, buvo paskirtas Kominterno vykdomojo komiteto sekretoriumi kadrų kontrolei. Michailo Moskvino slapyvardžiu jis rinko informaciją ir įskundimus, taip pat spręsdavo, kas pateko į nemalonę, o tai reiškė būti likviduotam artimiausiu metu²⁶. Šios kadrų tarnybos privalėjo taip pat sudarinėti „komunizmo ir SSRS priešų juoduosius sąrašus".

Labai anksti, jeigu ne nuo pat pradžių, Kominterno sekcijos tapo SSRS žvalgybos agentų saugykla. Kai kuriais atvejais partiniai darbuotojai, apsiėmę dirbti nelegalų ir slaptą darbą, nežinodavo, kad iš tikrųjų jie dirba vienai iš sovietinių tarnybų: Raudonosios armijos žvalgybai (GRU arba IV biuras), ČK-GPU užsienio padaliniui (Inostrannyj otdel, INO), NKVD ir t. t. Šie atskiri aparatai sudarė neišpainiojamą raizginį ir žiauriai varžėsi tarp savęs, kartais net papirkinėdami gretimų tarnybų agentus. Savo prisiminimuose Elza Porecki pateikia daugybę tokios konkurencijos pavyzdžių . ²⁷

Prancūzijos komunistų partijos juodieji sąrašai

Nuo 1932 m. PKP pradėjo rinkti žinias apie, partijos manymu, įtartinus ir keliančius pavojų jos veiklai asmenis. Šie sąrašai atsirado tuo pat metu, kai Kominterno emisarai perėmė partijos kadrų kontrolės aparatą. Naujasis kadrų skyrius, turįs atrinkti geriausius komunistus, gavo ir kitokią užduotį: surašyti tuos, kurie vienaip ar kitaip „nusilpo". Nuo 1932 iki 1939 m. birželio PKP išspausdino dvylika „juodųjų sąrašų" skirtingais ir kartu labai panašiais pavadinimais: Juodasis provokatorių, išdavikų, iš Prancūzijos revoliucinių organizacijų išvytų skundikų sąrašas arba Juodasis provokatorių, vagių, sukčių, trockininkų, iš Prancūzijos darbininkų organizacijų išvytų išdavikų sąrašas... Pateisinti šiems sąrašams, kuriuose jau tada buvo užregistruota daugiau kaip tūkstantis pavardžių, PKP griebdavosi paprasto politinio argumento: „Buržuazijos kova su darbininkų klase ir revoliucinėmis organizacijomis mūsų šalyje darosi vis aštresnė".

Partiniai darbuotojai turėjo pateikti nurodomų asmenų ypatingas žymes („ūgis ir kūno sudėjimas, plaukai ir antakiai, kakta, akys, nosis, burna, smakras, veido forma, spalva, ypatingos žymės" - Sąrašas Nr. 10, 1938 m. rugpjūtis), „visus duomenis, galinčius palengvinti paiešką", taip pat ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Kiekvienas partietis turėjo nors kiek pasijusti ypatingosios policijos pagalbininku, pabūti mažyčiu čekistu.

Kai kurie iš šių „įtartinų tipų" gal ir buvo tikri nenaudėliai, bet kiti buvo partijos linija nepatenkinti asmenys, netgi ne partijos nariai. Ketvirtajame dešimtmetyje įtarimas pirmiausia krito komunistams, kurie nuėjo su Jacques'u Doriot ir jo Sen Deni rajonu, paskui trockininkams. Kai dėl prancūzų komunistų, tai jie nesivaržydami pasiskolino vyresniųjų sovietinių brolių argumentus: trockininkai tapo „pasiutusia ir principų neturinčia gauja sabotažininkų, diversantų bei žudikų, veikiančių pagal užsienio šnipinėjimo tarnybų nurodymus" (Juodasis sąrašas Nr. 10, 1 i r 8).

Karas, PKP, kuri palaikė vokiečių ir sovietų suartėjimą, uždraudimas, paskui vokiečių okupacija davė progą „partijos policijai" pasiraitoti rankoves. Komunistai, atsisakę pripažinti Hitlerio-Stalino aljansą, buvo įskųsti, net ir Pasipriešinimo dalyviai, kaip Adrienas Langumier, priedangai dirbęs Liušero laikraščio Temps Nouveaux redaktoriumi (tačiau PKP niekada neišdavė Frédérico Joliot-Curie dėl jo labai kompromituojančio straipsnio tame pačiame laikraštyje 1941 m. vasario 15 d.), arba René Nicodas, buvęs Uonakso komunistų deputatas, niekad niekuo neužgavęs nė vieno iš savo buvusių draugų. Ką jau kalbėti apie Jules'į Fourrier, kurį „partijos policija" sykį nesėkmingai bandė likviduoti. Fourrier iš pradžių balsavo už neribotus Pétaino įgaliojimus, vėliau, nuo 1940 m. pabaigos, padėjo kurti Pasipriešinimo tinklą; jis buvo deportuotas į Buchenvaldą, paskui į Mauthauseną.

Be jų, dar buvo tie, kurie 1941 m. kūrė Prancūzijos darbininkų ir valstiečių partiją su buvusiu PKP sekretoriumi Marceliu Gittonu, komunistų nužudytu tų pačių metų rugsėjį. PKP vienašališkai juos paskelbė „Partijos ir Prancūzijos išdavikais". Prie kai kurių kaltinamųjų išvadų pridėtas prierašas: „Gavo pelnytą bausmę". Kai kurie išdavyste įtarti komunistai buvo nužudyti, o vėliau, po karo, kaip Georges'as Déziré, „reabilituoti".

Žydų medžioklės įkarštyje komunistų partija naudojosi keistu būdu paženklinti savo „priešams": „C... Renée, vadinama Tania, taip pat Thérèse, iš XIV raj., Besarabijos žydė"; „De B..., žydas užsienietis. Persimetėlis, juodina KP ir SSRS". Imigracinės darbo jėgos organizacija (MOI, Main-d'oeuvre immigrée"), kurioje buvo susibūrę komunistai užsieniečiai, taip pat rašydavo tokias charakteristikas: „R. Žydas (tai netikra jo pavardė). Dirba su priešiška žydų grupe". Komunistai niekada neužmiršo savo neapykantos trockininkams: „D... Yvonne. Gar Biure aikštė, Nr. 1, Paryžius, VII raj. [...] Trockininkas, turėjęs ryšių su POUM. Juodina SSRS". Labai galimas daiktas, kad per areštus tie sąrašai pakliuvo į Viši policijos ar gestapo rankas. Kas tuomet laukė šitaip paženklintų žmonių?

1945 m. komunistų partija išspausdino naują seriją juodųjų sąrąšų, skirtų, autorių žodžiais, „išguiti iš tautos" politiniams priešininkams; kai kurie iš jų vos išvengė mirties. PKP įteisintas juodasis sąrašas aiškiai pamėgdžioja sovietinių saugumo organų (ČK, CPU, NKVD) sudarinėjamus potencialių kaltinamųjų sąrašus. Tai universali komunistų praktika, prigijusi dar Rusijos pilietinio karo pradžioje. Lenkijoje prieš pat karo pabaigą tokiuose sąrašuose figūruoja keturiasdešimt aštuonios stebimų asmenų kategorijos.

Netrukus painiavai tarp tarnybų padarė galą lemiamas faktorius: Kominternas, lygiai kaip ir specialiosios tarnybos, buvo pavaldus SSKP aukščiausiajai vadovybei ir turėjo už savo veiklą atsiskaityti pačiam Stalinui. Martemjamas Riutinas, kuris atsidėjęs ir be skrupulų vykdė represijas prieš oponentus, 1932 m. pats susikirto su Stalinu. Jis parašė vieną programą, kurioje sakė: „Šiandien Stalinas Kominterne dedasi esąs neklystantis lyg popiežius. (...) Stalinas kietai laiko tiesiogiai ir netiesiogiai materialiai nuo jo priklausomus visus vadovaujančius Kominterno kadrus ne tik Maskvoje, bet ir vietose, tai ir yra pagrindinis argumentas, kodėl jis neįveikiamas teorijos srityje"²⁸. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Kominternas, kuris finansiškai priklausė nuo Sovietų Sąjungos, jau buvo praradęs bet kokią galimybę būti nepriklausomas. Tačiau prie materialinės priklausomybės, kuri darė dvigubai didesnę politinę priklausomybę, prisidėjo dar policinė priklausomybė.

Dėl vis stiprėjančio policinių tarnybų spaudimo tarp Kominterno darbuotojų įsigalėjo baimė ir nepasitikėjimas. Skundinėjimas iškart suardė tarpusavio santykius, įsikerojo įtarumas. Įskundimai būdavo dvejopi: savanoriški ir tie, kurie išplėšiami fiziniais bei dvasiniais kankinimais. Kartais juos išgaudavo baugindami. Būdingas šios įsisiautėjusios paranojos, nesuvaldomo troškimo pasirodyti kuo budresniu komunistu pavyzdys - prancūzų komunisto André Marty atvejis. 1937 m. birželio 23 d. „visiškai slaptame" laiške, adresuotame Kominterno generaliniam sekretoriui Georgijui Dimitrovui, jis surašė ilgą raportą apie Internacionalo atstovą Prancūzijoje Eugeną Friedą ir reiškė nusistebėjimą, kad Friedas dar nėra Prancūzijos policijos areštuotas... tai jam atrodą mažų mažiausiai įtartina!²⁹

Apie Maskvos procesus

Teroro ir teismo procesų fenomenai negalėjo nesusilaukti skirtingų interpretacijų.

Štai ką ta tema rašė Borisas Suvarinas:

„Taigi tvirtinti, kad Maskvos procesai yra specifinis rusiškas fenomenas, būtų perdėta. Niekas neginčija nacionalinių ypatybių, tačiau panagrinėjus po jomis galima atrasti kai ką bendra visiems.

Pirmiausia svarbu atsisakyti prietaro, esą kas galioja rusui, negalioja prancūzui. Prisipažinimą išlupti prancūzai moka ne blogiau už rusus. O tokių, kuriems iš fanatiško solidarumo su bolševizmu tai atrodo natūralu, be abejonės, už SSRS ribų yra daugiau negu joje pačioje. [...]

Pirmaisiais rusų revoliucijos metais bet kokį sunkiai paaiškinamą dalyką buvo patogu suversti „slaviškai dvasiai". Tačiau netrukus tai, kas buvo priskiriama vien tik rusams, pasireiškė Italijoje, vėliau Vokietijoje. Užtenka nuo grandinės paleisti žmoguje slypintį žvėrį, ir dėl tų pačių priežasčių dėsis tie patys dalykai romanų, germanų ar slavų šalyse, nepaisant formų ir priemonių skirtumų.

Kita vertus, nejaugi Prancūzijoje ar kokioje kitoje šalyje nėra visokių žmonių, taip pat ir tokių, kuriems priimtinos pačios baisiausios Stalino machinacijos? Pavyzdžiui, į totalitarinės skrupulų nepripažįstančios diktatūros gniaužtus patekusi L'Humanité redakcija keliaklupsčiavimu ir niekšingumu nenusileistų Pravdos redakcijai. Akademikas Komarovas Maskvos Raudonojoje aikštėje eilinį kartą suteršė savo garbę reikalaudamas galvų, bet atsisakymas tai daryti jam būtų reiškęs sąmoningą savižudybės aktą. O ką kalbėti apie tokį Romainą Rolland'ą, tokį Langeviną, tokį Malraux, kurie, neverčiami jokio bado nei kankinimų, žavisi vadinamuoju sovietiniu režimu ir pripažįsta jo „kultūrą", jo „teisingumą"?"

(Le Figaro littéraire, 1937 m. liepos 1 d.)

Štai dar viena ištrauka ta pačia tema iš laiško „draugui L. P. Berijai" (SSRS vidaus reikalų komisarui), kurį parašė bulgarė Stella Blagojeva, kažkokia neaiški Kominterno vykdomojo komiteto kadrų skyriaus darbuotoja: „Komunistų Internacionalo vykdomasis komitetas turi žinių, kurias raštu pateikė visas būrys draugų iš broliškų partijų, ir mes laikome būtina tas žinias perduoti jums, kad galėtumėte jas patikrinti ir imtis neatidėliotinų priemonių. [...] Vieno iš Vengrijos komunistų partijos Centro komiteto sekretorių, Karakacho, kai kurie pokalbiai liudija apie nepakankamą jo atsidavimą Lenino ir Stalino partijai. [...] Taip pat minėtieji draugai kelia labai rimtą klausimą: kodėl 1932 m. Vengrijos tribunolas jį nuteisė tik trejus metus kalėti, kai viešpataujant proletariato diktatūrai Vengrijoje Karakachas vykdė revoliucinio tribunolo skirtas mirties bausmes. [...] Daugelis vokiečių, austrų, latvių, lenkų ir kitų draugų kalbų rodo, kad politinė emigracija yra ypatingai priaugusi piktžolių. Visa tai reikia ryžtingai išravėti"³⁰.

Arkadijus Vaksbergas sako, kad Kominterno archyvuose yra dešimtys (iš tikrųjų šimtai...) įskundimų. Toks reiškinys liudija visuotinį Kominterno bei Sovietų Sąjungos komunistų partijos funkcionierių moralės nuosmukį. Šis nuosmukis virto epidemija, kai prasidėjo didieji „senosios bolševikų gvardijos" procesai, tos gvardijos, kuri prisidėjo prie valdžios, besiremiančios „absoliučiu melu", įtvirtinimo. 

Didysis teroras užgriuva Kominterną

Kirovo nužudymas 1934 m. gruodžio 1 d. Stalinui davė puikią progą nuo griežtų represijų pereiti prie tikro teroro tiek Kominterne, tiek rusų komunistų partijoje³¹. SSKP, o kartu ir Komintemo istorija įžengė į naują fazę. Iki tol visuomenei valdyti naudotas teroras atsigręžė prieš tuos, kurie savo rankose laikė visą valdžią ir su niekuo ja nesidalijo.

Pirmosiomis aukomis tapo jau kalėjimo paragavę rusų opozicijos nariai. 1935 m. pabaigoje, atbuvę bausmės laiką, išleisti į laisvę kaliniai vėl buvo uždaryti už grotų. Tūkstančiai trockininkų atsidūrė Vorkutoje. Maždaug 500 pateko į kasyklas, tūkstantis - į Uchtos-Pečioros lagerį; iš viso Pečioros rajone jų buvo keletas tūkstančių. 1936 m. spalio 27 d. tūkstantis jų³² pradėjo 132 dienų bado streiką. Jie reikalavo būti atskirti nuo kriminalinių kalinių ir teisės gyventi su savo šeimomis. Po keturių savaičių vienas kalinys numirė. Kitus ištiko toks pats likimas taip ir nesulaukus, kol administracija paskelbs, jog jų reikalavimai patenkinti. Ateinantį rudenį 1200 areštantų (maždaug pusė jų - trockininkai) buvo apgyvendinti netoli senos plytinės. Kovo gale pagal administracijos sudarytą sąrašą 25 kaliniai gavo po kilogramą duonos ir nurodymą pasirengti kelionei. Po keleto minučių nuaidėjo šautuvų salvė. Kaliniai, pamatę skubiai grįžtančius konvojininkus, suprato, kad pasitvirtino pati pesimistiškiausią hipotezė. Kitą dieną - naujas sąrašas, nauja salvė. Ir taip iki gegužės pabaigos. Lavonus sargybiniai apipildavo benzinu ir sudegindavo. NKVD per radiją viešai skelbdavo sušaudytųjų „už kontrrevoliucinę agitaciją, sabotažą, banditizmą, nenorą dirbti, bandymą pabėgti" pavardes... Nebuvo aplenktos ir moterys. Automatiškai mirties bausmė buvo taikoma ir sušaudyto opozicionieriaus žmonai, taip pat vyresniems kaip dvylikos metų vaikams.

Kolymos „sostinėje" Magadane maždaug 200 trockininkų irgi griebėsi bado streiko, reikalaudami politinių kalinių statuso. Jie išleido atsišaukimą, kuriame demaskavo „budelius ir banditus" bei „Stalino fašizmą, daug blogesnį negu Hitlerio". 1937 m. spalio 11 d. jie buvo nuteisti mirti ir spalio 26-27 bei lapkričio 4 d. 74 buvo sušaudyti. Tokios egzekucijos tęsėsi 1937-1938 m.³³

Visose šalyse komunistai ortodoksai, kur tik tokių buvo, gavo nurodymą kovoti su partinės mažumos, susibūrusios aplink Levą Trockį, įtaka. Prasidėjus karui Ispanijoje, ši operaciją įgavo naują užmojį, t. y. pačiu melagingiausių būdu trockizmas buvo siejamas su nacizmu, kai pats Stalinas tiesė kelius suartėjimui su Hitleriu.

Greitai Stalino paleistas į darbą Didysis teroras pasiekė centrinį Kominterno aparatą. 1965 m. Branko Lazičius pirmą kartą bandė paliesti kominternininkų likvidavimo temą. Savo apžvalgą jis vaizdingai pavadino Kominterno martirologija³⁴. Po B. Lazičiaus buvo išspausdinti Boriso Suvarino „Martirologijos" komentarai, kuriuos autorius užbaigė pastaba apie kuklius Kominterno bendradarbius, bevardes Didžiojo valymo aukas. Kalbant apie šį ypatingą sovietinio komunizmo istorijos skirsnį, verta prisiminti jo žodžius: „Daugybė dingo tose Kominterno skerdynėse, bet tai tebuvo nežymi dalelė tų nesuskaičiuojamų milijonų išžudytų niekuo dėtų darbininkų ir valstiečių, beprasmiškai paaukotų pabaisiškai tironijai, užsilipdžiusiai proletariato etiketę".

Tiek centrinio, tiek ir nacionalinių sekcijų aparatų funkcionierius represijų mašina griebdavo lygiai taip pat kaip ir bet kurį pilietį. Prasidėjus Didžiajam valymui (1937-1938 m.), represinių organų aukomis tapdavo ne tik opozicionieriai, bet ir Kominterno bei jam priklausančių organizacijų - Komunistinio jaunimo internacionalo (KIM), Raudonųjų profsąjungų internacionalo (Profinterno), Raudonosios savitarpio pagalbos (MOPR), Tarptautinės leninizmo mokyklos, Komunistinio vakarų nacionalinių mažumų universiteto (KUMNZ) ir t. t. -aparatų funkcionieriai. Vieno seno Lenino bendražygio duktė, Wanda Pampuch-Bronska, slapyvardžiu pranešė, kad 1936 m. KUMNZ buvo panaikintas, o jo personalas, taip pat beveik visi studentai areštuoti³⁵.

Istorikas Michailas Pantelejevas, tyrinėdamas skirtingų Kominterno tarnybų ir sekcijų fondus, iš bendro 492 asmenų personalo ligi šiol suskaičiavo 133 represijų aukas (t. y. 27%)³⁶. Tarp 1937 m. sausio 1 d. ir rugsėjo 16 d. Vykdomojo komiteto sekretoriato komisijos, kurią sudarė Michailas Moskvinas (Meiras Trilisseras), Wilhelmas Florinas ir Janas Anveltas, vėliau 1937 m. gegužę mėnesį įkurtos Specialiosios kontrolės komisijos, kurią sudarė Georgijus Dimitravas, M. Moskvinas ir Dimitrijus Manuilskis, sprendimu 256 Kominterno darbuotojai buvo atleisti. Paskui vieni anksčiau, kiti vėliau areštuoti: 1938 m. spalio 16 d. iš Dimitravo sekretoriato atleista Elena Walter suimta po dviejų dienų, o liepos 17 dieną iš Kominterno Vykdomojo komiteto atleistas Janas Borowskis (Ludwikas Komorowskis) suimtas kitų metų spalio 7 dieną. 1937 m. areštuoti 88 Kominterno tarnautojai, 1938 m. -19. Kiti, kaip Antonas Krajewskis (Wladyslawas Steinas), tuomet atsakingas už spaudos ir propagandos tarnybą, suimtas 1937 m. gegužės 26 d., buvo areštuoti „prie savo darbo stalo". Daugelis suimti vos grįžę iš savo misijų užsienyje.

Nukentėjo visos tarnybos, nuo sekretoriato iki užsienio komunistų partijų atstovybių. Nuo 1937 iki 1938 m. areštuotas 41 žmogus iš Vykdomojo komiteto sekretoriato. Jo ryšių tarnyboje (iki 1936 m. vadinosi Tarptautinių ryšių skyrius) suimtų priskaičiuojama 34. Pats Moskvinas 1938 m. lapkričio 23 d. tapo represijų mašinos grobiu ir 1940 m. vasario 1 d. nuteistas sušaudyti. Janas Anveltas numirė kankinamas, o danas A. Munchas-Petersenas užgeso kalėjimo ligoninėję, suėstas chroniškos tuberkuliozės. Penkiasdešimt funkcionierių, iš jų devynios moterys, sušaudyta. Šveicarė Lydia Dübi, atsakinga už slaptą Kominterno tinklą Paryžiuje, 1937 m. rugpjūčio pradžioje buvo iškviesta į Maskvą. Vos atvykusi ji su savo bendradarbiais Brichmanu ir Wolfu buvo areštuota. Apkaltinta dalyvavimu „antisovietinėje trockininkų organizacijoje" ir šnipinėjimu Vokietijai, Prancūzijai, Japonijai ir ... Šveicarijai, lapkričio 3 d. SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos ji buvo pasmerkta mirti ir po kelių dienų sušaudyta. Šveicarijos pilietybė jos nė kiek neapsaugojo, o jos šeimai buvo šiurkščiai pranešta apie nuosprendį ir nepateikta jokio paaiškinimo. Lenkė L. Jankovskaja buvo nuteista aštuoneriems metams laisvės atėmimo kaip „tėvynės išdaviko šeimos narė" - jos vyras Sta-nislawas Skulskis (Mertensas) 1937 m. rugpjūtį buvo suimtas ir rugsėjo 21 d. sušaudytas. Šeimyninės atsakomybės principas, jau taikytas eiliniams piliečiams, galiojo ir aparato nariams.

Osipas Piatnickis (Taršis) iki 1934 m. buvo antrasis po Manuilskio asmuo Kominterne, atsakingas už visą organizaciją (ypač užsienio komunistų partijų finansavimą ir slaptus Kominterno ryšius visame pasaulyje), paskui SSKP Centro komiteto politinio ir administracinio skyriaus viršininkas. 1937 m. birželio 24 d. Centro komiteto plenume jis kalbėjo prieš represijų griežtinimą ir nepaprastų įgaliojimų suteikimą NKVD šefui Ježovui. Įsiutęs Stalinas buvo priverstas nutraukti posėdį ir liepė kuo griežčiausiai prispausti Piatnickį, kad šis imtų atgailauti. Veltui. Kitą dieną, pradėjus nutrauktą posėdį, Ježovas apšaukė Piatnickį senu carinės policijos agentu, ir šis liepos 7 d. buvo areštuotas, Ježovas privertė Borisą Miulerį (Melnikovą) liudyti prieš Piatnickį. 1938 m. liepos 29 d., kitą dieną po Miulerio egzekucijos, Aukščiausiojo teismo karinė kolegija teisė Piatnickį, kuris atsisakė prisipažinti esąs kaltas šnipinėjimu Japonijos naudai, jis buvo pasmerktas mirti ir tą pačią naktį sušaudytas.

Daug kominternininkų buvo nuteista mirti apkaltinus juos priklausymu „Piatnickio, Knorino (Wilhelmo Hugo) ir Béla Kuno vadovaujamai antikominterninei organizacijai". Kiti paprasčiausiai buvo teisiami kaip trockininkai ir kontrrevoliucionieriai. Buvęs Vengrijos komunos vadas Béla Kunas, kuris 1937 m. pradžioje pasipriešino Manuilskiui, buvo šio apkaltintas (tikriausiai Stalinui pamokius), esą jo kritika taikoma tiesiogiai Stalinui. Kunas tikino savo gera valia ir pakartojo, kad Manuilskis bei Moskvinas atsakingi už blogą SSKP reprezentaciją, o tai, jo žodžiais tariant, yra viena iš Kominterno neefektyvumo priežasčių. Niekas iš ten dalyvavusių, nei Palmiro Togliatti, nei Otto Kuusinenas, nei Wilhelmas Pieckas ar Klementas Gottwaldas, nei Arvo Tuominenas nestojo Kuno ginti. Susirinkimo pabaigoje Georgijus Dimitrovas pasiūlė priimti rezoliuciją, kad „Kuno bylą" išnagrinėtų speciali komisija. Be specialios komisijos Béla Kunui teliko teisė būti areštuotam išeinant iš susirinkimo salės. Mirties bausmė jam buvo įvykdyta Lubiankos rūsiuose, mirties data nežinoma³⁷.

Anot M. Pantelejevo, galutinis šių valymų tikslas buvo išgyvendinti bet kokią opoziciją Stalino režimui³⁸. Tie, kurie seniau simpatizavo opozicijai arba palaikė ryšius su Trockiui artimais partiečiais, buvo pirmi represijų sąrašuose. Tas pats pasakytina apie vokiečių komunistus, priklausiusius Heinzo Neumanno (jis pats buvo likviduotas 1937 m.) vadovaujamai frakcijai, arba apie buvusius Demokratinio centralizmo grupės narius. Anuomet, kaip liudija Jakovas Matusovas, GUGB-NKVD slaptojo politinio sektoriaus pirmojo skyriaus viršininko pavaduotojas, kiekvienam aukštam valstybės aparato pareigūnui slapta nuo jo buvo užvesta dosjė, ten būdavo sukaupiamos visos detalės, kurias atėjus laikui būtų galima panaudoti prieš. Tokios dosjė buvo užvestos Klimentui Vorošilovui, Andrejui Vyšinskiui, Lazariui Kaganovičiui, Michailui Kalininui, Nikitai Chruščiovui. Daugiau negu tikėtina, kad Kominterno vadai buvo lygiai taip pat akylai stebimi.

Beje, represijose aktyviai dalyvavo ir patys aukščiausi Kominterno pareigūnai ne rusai. Vienas simptomiškiausių atvejų - italo Palmira Togliatti'o, vieno iš Kominterno sekretorių, kuris po Stalino mirties buvo vaizduojamas kaip atviras ir prieš teroristinius metodus nusistatęs žmogus. Togliatti pareiškė kaltinimus Hermannui Shubertui, Tarptautinės raudonosios pagalbos funkcionieriui, ir neleido jam pasiaiškinti susirinkime. Greitai Shubertas buvo areštuotas ir sušaudytas. Sutuoktiniai Petermannai, vokiečių komunistai, po 1933 m. persikėlę gyventi į SSRS, viename susirinkime Togliatti'o buvo pavadinti „Hitlerio agentais" vien dėl to, kad susirašinėjo su savo šeima Vokietijoje. Po kelių savaičių jie buvo suimti. Togliatti dalyvavo, kai su žemėm buvo maišomas Béla Kunas, ir pasirašė rezoliuciją, kuri šį pasiuntė į mirtį. Jis artimai susijęs ir su Lenkijos komunistų partijos likvidavimu 1938 m. Ta proga jis pritarė trečiajam Maskvos procesui ir savo kalbą užbaigė: „Mirtis karo kurstytojams, mirtis šnipams ir fašizmo agentams! Tegyvuoja Lenino ir Stalino partija, budrus Spalio revoliucijos iškovojimų sargas! Tegyvuoja tasai, kuris tęsia Felikso Dzeržinskio pradėtą darbą - Nikolajus Ježovas!"³⁹

Teroras komunistų partijose

„Išvalęs" centrinį Kominterno aparatą, Stalinas ėmėsi atskirų Kominterno sekcijų. Pirmoji tai patyrė vokiečių sekcija. Vokiečių bendruomenę Rusijoje, be Pavolgio kolonistų palikuonių, sudarė Vokietijos komunistų partijos nariai, atvykę ieškoti prieglobsčio antifašistai bei darbininkai iš Veimaro respublikos, panorėję dalyvauti „socializmo statyboje". Nė viena iš šių ypatybių nė trupučio nesaugojo, kai 1933 m. prasidėjo areštai. Represijos palietė du trečdalius ištremtų į SSRS vokiečių antifašistų.

Kai dėl komunistų, tai jų likimas žinomas iš Kaderlisten - sąrašų, už kurių sudarymą buvo atsakingi VKP vadovai: Wilhelmas Pieckas, Wilhelmas Florinas ir Herbertas Wehneris. Jie tais sąrašais pasinaudojo, kad atsikratytų jau baustais ir/arba patyrusiais represijas komunistais. Pirmasis sąrašas pažymėtas 1936 m. rugsėjo 3 d., paskutinis - 1938 m. birželio 21 d. data. Kitas dokumentas, datuojamas šeštojo dešimtmečio pabaiga, sudarytas SED (komunistų partija busimojoje VDR atsikūrė Suvienytosios socialistų partijos vardu) kontrolės komisijos, nurodo 1136 asmenis. Areštai kulminaciją pasiekė 1937 m. (suimta 619 žmonių) ir tęsėsi iki 1941 m. (21 asmuo). Pusės šių žmonių (666) likimas nežinomas. Manoma, kad jie mirė kalėjimuose. Kita vertus, tiksliai žinoma, kad 82 nubausti mirtimi, 197 mirė kalėjimuose arba lageriuose ir 132 išduoti naciams. Kokiems 150-čiai kitų, nuteistų ilgai kalėti, pasibaigus bausmės laikui pasisekė ištrūkti iš SSRS. Vienas ideologinių motyvų, prasimanytų pateisinti bendrapartiečių areštams, buvo tas, esą jie nesugebėjo sutrukdyti Hitleriui, lyg didelė dalis atsakomybės už tai, kad naciai paėmė valdžią, nebūtų tekusi Maskvai ⁴⁰.

Tragiškiausias epizodas, kur atsiskleidė visas Stalino cinizmas, buvo vokiečių antifašistų išdavimas Hitleriui. Mat 1937 m. sovietai nusprendė išvaryti vokiečių išeivius. Vasario 16 d. dešimt jų buvo nuteisti. Kai kurių pavardės žinomos: Emilis Larischas, technikas, nuo 1921 m. gyvenęs SSRS; 1931 m. atvykęs inžinierius Arthuras Thilo; komunistas iš Hamburgo Wilhelmas Pfeifferis; universiteto dėstytojas, Marxo-Engelso instituto darbuotojas Kurtas Nixdorfas. Jie visi buvo areštuoti 1936 m. apkaltinus šnipinėjimu arba „fašistine veikla", ir Vokietijos ambasadorius von Schulenburgas teiravosi apie juos sovietų užsienio reikalų ministro Maksimo Litvinovo. Pfeifferis, žinodamas, kad vos grįžęs į Vokietiją iškart bus suimtas kaip komunistas, mėgino prašyti, kad jį išsiųstų į Angliją. Po aštuoniolikos mėnesių, 1938 m. rugpjūčio 18 d., jis buvo atvežtas prie Lenkijos sienos, ir ten jo pėsakai dingo. Arthurui Thilo pavyko pasiduoti Britanijos ambasadai Varšuvoje. Daugumai neteko tokia laimė. Rusijoje gyvenęs nuo 1908 m. litografas iš Leningrado Otto Waltheris 1937 m. kovo 4 d. pasiekė Berlyną. Jis nusižudė iššokęs pro namų, kuriuose buvo prisiglaudęs, langą.

1937 m. gegužės pabaigoje von Schulenburgas perdavė naujus areštuotų vokiečių, kurių grąžinimas būtų pageidautinas, sąrašus. Tarp 67 pavardžių galima rasti nemaža antifašistų, kartu ir Kurto Nixdorfo. 1937 m. rudenį derybos pasuko nauja linkme: sovietai, kaip ir reikalavo Vokietijos valdžia, sutiko paspartinti vokiečių išsiuntimą iš šalies (apie trisdešimt operacijų jau buvo įvykdyta). Nuo 1937 m. lapkričio iki gruodžio buvo išsiųsti 148 asmenys; per 1938 metus - 445. Atvežti prie Lenkijos ar Latvijos, retkarčiais prie Suomijos sienos, šie vokiečiai, tarp kurių buvo ir austrų Šucbundo narių (Schutzbündler), būdavo perduodami tiesiai vokiečių valdžios atstovams. Kartais, kaip komunistas Austrijos žydas Paulius Meiselis, išsiųstas 1938 m. gegužę, kaliniai būdavo per Lenkiją atvežami iki Austrijos sienos ir ten perduodami gestapui. Paulius Meiselis tikriausiai žuvo Aušvice.

Tokį puikų nacių Vokietijos ir sovietų Rusijos tarpusavio supratimą lydėjo 1939 m. paktai, „kuriuose atsiskleidė bendra tikroji totalitarinių sistemų prigimtis" (Jorge Semprunas). Pasirašius tuos paktus, išsiunčiamųjų padėtis tapo dar dramatiškesnė. Kai Hitleris ir Stalinas sutriuškino Lenkiją, abi valstybės įgijo bendrą sieną, leidusią pervesti kalinius iš sovietinių kalėjimų tiesiai į vokiečių kalėjimus. Taigi, norėdami įsiteikti naujajam sąjungininkui, 1939-1941 m. sovietai gestapui įdavė 200-300 vokiečių komunistų. 1939 m. lapkričio 27 d. buvo pasirašytas abišalis susitarimas, po kurio nuo 1939 m. lapkričio iki 1941 m. gegužės iš SSRS buvo išsiųsta 350 žmonių, iš jų 85 austrai. Tarp austrų buvo Franzas Koritschoneris, vienas Austrijos komunistų partijos įkūrėjų, vėliau tapęs Raudonųjų profsąjungų internacionalo funkcionieriumi. Pirmiausia jis buvo išvežtas į tolimąją Šiaurę, paskui išduotas Liublino gestapui, perkeltas į Vieną, kankintas, ir 1941 m. birželio 7 d. Aušvice jam buvo įvykdyta mirties bausmė.

Sovietų valdžia nerašė jokių apyskaitų, kiek tarp šių ištremtųjų buvo žydų. Kompozitorius ir dirigentas Hansas Walteris Davidas, žydas ir VKP narys, buvo išduotas gestapui ir gyvenimą baigė 1942 m. Maidaneko konclagerio dujų kameroje. Tokių buvo ir daugiau, kad ir fizikas Alexandras Weissbergas, kuris išliko gyvas ir parašė atsiminimus. Nušalinto nuo vadovavimo VKP, paskui emigravusio į SSRS Heinzo Neumanno žmona Margaretė Buber-Neumann irgi paliudijo apie tą neįtikėtiną nacių ir sovietų draugystę. Po tremties Karagandoje ji su kitais nelaimės draugais 1940 m. vasarį buvo išduota gestapui. Tie „mainai" jai reiškė uždarymą į Ravensbriuko koncentracijos stovyklą ⁴¹.

Ant Brest Litovsko tilto

„1939 m. gruodžio 31 d. mus pažadino 6 valandą ryto [...]. Apsirengę ir nusiskutę turėjome kelias valandas stovėti laukiamajame. Vengrų komunistas žydas, vardu Blochas, buvo pabėgęs į Vokietiją po Vengrijos komunos žlugimo 1919 m. Jis turėjo suklastotus dokumentus ir toliau darbavosi Partijai. Vėliau su tais pačiais netikrais dokumentais emigravo į SSRS. Jis taip pat buvo areštuotas ir, nepaisant protestų, turėjo būti įduotas vokiečių gestapui. [...] Prieš pat vidurnaktį atvažiavo autobusai ir mus nugabeno į stotį. [...] Naktį iš 1939 m. gruodžio 31-osios į 1940 m. sausio l-ąją traukinys pajudėjo. Jis vežė „jiems" septyniasdešimt palaužtų žmogystų. [...] Mūsų kelias per nuniokotą Lenkiją vedė į Brest Litovską. Ant tilto per Bugą mūsų laukė kito totalitarinio Europos režimo aparatas, vokiečių gestapas".

Alexandre Weissberg, L'Accusé („Apkaltintasis") Fasquelle, 1953. A. Weissbergui pavyko ištrūkti iš nacių kalėjimo. Jis prisidėjo prie lenkų sukilėlių ir kovėsi kaitų su jais. Karo pabaigoje išvažiavo į Švediją, paskui į Angliją.

„Trys žmonės atsisakė eiti per tiltą: tai tas Vengrijos žydas Blochas, anas nacių nuteistas darbininkas komunistas ir vokietis mokytojas, kurio pavardę užmiršau. Jie buvo vilkte nuvilkti į kitą pusę. Esesininkai tuojau pat išliejo ant žydo savo įtūžį. Mus susodino į traukinį ir nuvežė į Liubliną [...]. Liubline buvome perduoti gestapui. Kaip tik tada turėjome progos įsitikinti, kad NKVD perdavė gestapui ne tik mus, bet ir mus liečiančius dokumentus. Pavyzdžiui, mano byloje buvo parašyta, kad, be kita ko, aš esu Neumanno žmona ir kad tas Neumannas yra vienas nacių labiausiai nekenčiamų vokiečių..."

Margarete Buber-Neumann, „Dépositions au procès Kravchenko contre Les Letrres françaises, 14 audience, 23 février 1949. Compte rendu sténographique" (Parodymai byloje „Kravčenko prieš Les Letrres françaises", 14 posėdžio stenografinė ataskaita, 1949 m. vasario 23 d.), La Jeune Parque, 1949. 1937 m. suimta, paskui išvežta į Sibirą, naciams išduota Margaretė BuberNeumann išbuvo uždaryta Ravensbriuko koncentracijos stovykloje iki išvadavimo 1945 m. balandį.

Tuo pat metu kaip vokiečių komunistus teroro mašina traiškė ir Palestinos komunistų partijos kadrus, tarp kurių buvo daug emigrantų iš Lenkijos. Josephas Bergeris (1904-1978), 1929-1931 m. PKP sekretorius, areštuotas 1935 m. vasario 27 d. ir paleistas tik 1956 m., po SSKP XX suvažiavimo. Tai, kad jis išgyveno, - išimtis. Daug kitų partiečių įvairiu laiku buvo nubausti mirtimi arba dingo lageriuose. Wol-fas Averbuchas, kuris buvo tapęs vienos traktorių gamyklos Rostove prie Dono direktoriumi, 1936 m. areštuotas, paskui 1941 m. nubaustas mirtimi. Sistemingas PKP ar į SSRS atvykusių sionistų socialistų grupių narių naikinimas sietinas su sovietų politika santykiuose su žydų nacionaline mažuma ir įkurtu Birobidžanu, kurio vadovams buvo iškeltos bylos. Profesorius, Birobidžano vykdomojo komiteto pirmininkas Josifas Liberbergas buvo apšauktas „liaudies priešu". Po jo represuoti kiti tos autonominės srities įvairių institucijų vadovai. Samuelis Augurskis (1884-1947) apkaltintas priklausymu tariamam judėjų fašistiniam centrui. Visa rusų komunistų partijos žydų sekcija („Jevsekija") išardyta.

Tai buvo daroma norint sunaikinti žydų organizacijas. Kartu sovietų valdžia ieškojo ne SSRS gyvenančių žydų paramos⁴².

Vieni labiausiai nukentėjusių nuo teroro buvo lenkų komunistai. Represijų statistikose lenkai užima antrą vietą, iš karto po rusų. Beje, dar taip nebuvo buvę: 1938 m. rugpjūčio 16 d. Lenkijos komunistų partija po vieno skubaus Kominterno vykdomojo komiteto balsavimo buvo oficialiai paleista. Stalinas niekada neturėjo akies ant LKP, kuri buvo linkusi į nukrypimus. Daugelis lenkų komunistų vadovų prieš 1917 m. priklausė Lenino aplinkai ir gyveno be pilietybės teisių SSRS. 1923 m. LKP užėmė Trockį palaikančią poziciją. Lenino mirties išvakarėse jos vadovybė priėmė opozicijai palankią rezoliuciją. Galų gale ji buvo kritikuojama už „liuksemburgizmą". 1924 m. birželį — liepą vykusiame Kominterno V suvažiavime Stalinas nušalino istorinę LKP vadovybę: Adolfą Warskj, Maximilianą Waleckį ir Werą Kostrewą-Kochtchvą. Tai buvo pirmas Kominterno žingsnis paimant partiją savo kontrolėn. LKP buvo paskelbta trockizmo židiniu. Trumpa apžvalga negali aprėpti šią partiją užgriuvusio beatodairiško valymo; daugelis jos vadovų buvo žydų kilmės. 1933 m. buvo atskira byla dėl Karinės lenkų organizacijos - POW (žr. Andrzejaus Paczkowskio straipsnį). Nereikia pamiršti ir to fakto, kad Kominternas stengėsi lenkų sekcijai primesti veiklą, tiesiogiai skirtą silpninti Lenkijos valstybei, - tai tenkino SSRS ir Vokietijos interesus. Verta dėmesio hipotezė, kad LKP likvidavimas pirmiausia buvo reikalingas rengiantis pasirašyti SSRS-Vokietijos sutartis. Tą rodo ir Stalino elgesys: pasinaudodamas Kominterno aparatu, jis parsikviesdavo kurią nors savo auką ir žiūrėdavo, kad šiai būtų kuo sunkiau ištrūkti. Išgyveno tie, kurie, kaip Władystawas Gomulka, sėdėjo Lenkijos kalėjimuose.

1938 m. vasarį J. Swiecickio vadovaujamas dukart per savaitę išeidavęs Kominterno oficiozas La Correspondance internationale apkaltino visą LKP. 1937 m. birželį prasidėjus valymui, - generalinis sekretorius Julianas Lenskis buvo iškviestas į Maskvą ir nuo tada dingo, - likviduota dvylika Centro komiteto narių, daug žemesnio rango vadovų ir keli šimtai eilinių partiečių. Valymas pasiekė ir į Ispanijos internacionalines brigadas įstojusius lenkus: atsakingi Dombrowskio brigados politikai Kazimerzas Cichowskis ir Gustavas Reicheris buvo areštuoti vos sugrįžę į Maskvą. Tik 1942 m. Stalinui atėjo į galvą atkurti Lenkijos komunistų partiją pavadinus ją Lenkijos darbininkų partija (PPR), iš kurios būtų galima sudaryti branduolį būsimos nuo jo priklausomos vyriausybės, pabėgusios į Londoną legalios vyriausybės varžovės.

Jugoslavų komunistai irgi prisikentėjo nuo Stalino teroro. 1921 m. Jugoslavijos komunistų partija buvo uždrausta ir priversta glaustis užsienyje: nuo 1921 iki 1936 m. Vienoje, vėliau, 1936-1939 m., Paryžiuje. Tačiau nuo 1925 m. svarbiausias jos centras buvo Maskvoje. Pirmieji jugoslavų emigrantai buvo Komunistinio nacionalinių mažumų universiteto (KUNMZ), Komunistinio Sverdlovo universiteto ir Tarptautinės leninizmo mokyklos auklėtiniai. 1929 m. karaliui Aleksandrui įvedus savo diktatūrą, juos greitai papildė nauja emigracijos banga. Ketvirtajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungoje buvo nuo dviejų iki trijų šimtų jugoslavų komunistų⁴³. Daug jų buvo ir tarptautinėse Kominterno, ypač Komunistinio jaunimo internacionalo administracijose. Taigi JKP buvo aiškiai susieta su SSKP.

Jugoslavai įgijo blogą reputaciją dėl įvairių frakcijų tarpusavio kivirčų: kiekviena norėjo vadovauti JKP. Tokiomis aplinkybėmis Kominternui vis dažniau tekdavo įsikišti. 1925 m. viduryje KUNMZ'e buvo surengta prijaučiančių opozicijai ir nusiteikusių prieš rektorę Mariją J. Frukiną jugoslavų studentų „čistka", arba patikrinimas ir valymas. Nemaža studentų buvo pašalinti arba gavo papeikimus, o keturi (Ante Ciliga, Dedičius, Dragičius ir Eberlingas) areštuoti ir išvežti į Sibirą. 1932 m. vyko naujas JKP valymas, pašalinta šešiolika jos narių.

Po Kirovo nužudymo buvo sustiprinta politinių emigrantų kontrolė, ir 1936 m. rudenį, dar prieš užgriūnant terorui, visi JKP nariai pertikrinti. Apie politinių emigrantų likimą yra daugiau žinių negu apie kitų eilinių partijos veikėjų. To meto duomenimis, areštuota arba dingo 8 JKP Centro komiteto sekretoriai, 15 kitų Centro komiteto narių, taip pat 21 rajoninių ar vietinių vadovybių sekretorius. Vienas iš JKP sekretorių, Sima Markovičius, kuris buvo priverstas ieškotis prieglobsčio SSRS, iki arešto, 1939 m. liepos, dirbo Mokslų akademijoje. Jis buvo nuteistas dešimčiai metų priverčiamųjų darbų be teisės susirašinėti ir kalėjime mirė. Kiti, kaip broliai Vujovičiai -Radomiras (JKP Centro komiteto narys) ir Gregoras (komjaunimo Centro komiteto narys) - sušaudyti vietoje. Jų brolis Voja, buvęs aukštas Komunistinio jaunimo internacionalo pareigūnas, kuris 1927 m. solidarizavosi su Trockiu, dingo. Per jį jo broliai ir buvo areštuoti. JKP Centro komiteto sekretorius 1932-1937 m. Milanas Gorkičius buvo apkaltintas „antisovietinės organizacijos įkūrimu Kominterno viduje ir vadovavimu teroristinei grupei, priklausančiai Knorino ir Piatnickio organizacijai".

Septintojo dešimtmečio viduryje JKP reabilitavo apie šimtą represijų aukų, tačiau nebuvo imtasi jokio sistemingo tyrimo. Juk, pradėjus tokią bylą, netiesiogiai būtų iškilęs klausimas apie represuotus SSRS šalininkus Jugoslavijoje po 1948 m. atskilimo. Ir ypač būtų išryškėję, kad Tito (Josip Broz) iškilimas į partijos viršūnes 1938 m. buvo susijęs su nepaprastai kruvinu valymu. Tas faktas, jog Tito 1948 m. šiaušėsi prieš Staliną, jokiu būdu nepanaikina jo atsakomybės už ketvirtojo dešimtmečio valymus.

„ Trockininkų" medžioklė

Išretinęs SSRS gyvenančių užsienio komunistų gretas, Stalinas griebėsi „disidentų", gyvenančių užsienyje. Šitaip NKVD gavo progą parodyti savo galią visame pasaulyje.

Vienas ryškiausių - Ignazo Reisso, tikroji pavardė Nathanas Poretskis, atvejis. Reissas buvo iš tų jaunų 1914-1918 m. karo pagimdytų revoliucionierių žydų, kokių Centrinėje Europoje netrūko ir daugybė jų susibūrė Kominterne⁴⁴. Kaip profesionalus agitatorius jis veikė slaptame tarptautiniame tinkle ir taip gerai dirbo savo darbą, kad 1928 m. buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Po 1935 m. jį „pasiskolino" NKVD, kuri kontroliavo visus užsienio tinklus ir šnipinėjo Vokietijoje. Pirmas didysis Maskvos procesas Reissą sukrėtė, ir jis nusprendė atsimesti nuo Stalino. Žinodamas „namų" papročius, jis rūpestingai pasiruošė ir 1937 m. liepos 17 d. viešai paskelbė savo laišką SSKP Centro komitetui, tame laiške paaiškino savo apsisprendimą ir apkaltino Staliną bei stalinizmą - „paties blogiausio, be jokių principų, oportunizmo, kraujo ir melo mišinį, kuris grasina apnuodyti visą pasaulį ir sunaikinti darbininkų judėjimo likučius". Kartu Reissas pareiškė prisidedąs prie Levo Trockio. Taip pats to nežinodamas jis pasirašė sau mirties nuosprendį. NKVD tučtuojau mobilizavo savo tinklą Prancūzijoje, surado Reissą Šveicarijoje ir paspendė jam spąstus. Rugsėjo 4 d. vakare Lozanoje jis buvo suvarpytas kulkomis dviejų prancūzų komunistų, o tuo tarpu NKVD agentė bandė užnuodyto šokolado dėžute nunuodyti jo žmoną ir sūnų. Nepaisant Šveicarijoje ir Prancūzijoje skubiai pradėtų tyrimų, žudikai ir jų bendrininkai niekada nebuvo surasti ir nuteisti. Trockis iš karto apkaltino vieną PKP sekretorių, Jacques'ą Duclos, paprašęs savo sekretorių Janą Van Heijenoortą pasiųsti Prancūzijos vyriausybės vadovui šią telegramą: „Skubiai Paryžiaus Tarybos Pirmininkui Chautemps'ui/ Dėl Ignazo Reisso nužudymo bylos, mano archyvo vagystės ir kitų panašių nusikaltimų/ drįstu primygtinai teigti, kad būtina bent kaip liudytoją apklausti Atstovų rūmų vicepirmininką, seną GPU agentą Jacques'ą Duclos"⁴⁵ .

Nuo 1936 m. Jacques'as Duclos buvo išrinktas Atstovų rūmų vicepirmininku, ir telegrama neturėjo jokių pasekmių.

Reisso nužudymas, be abejo, neeilinis įvykis, bet tai tebuvo didelio trockininkų likvidavimo plano dalis. Nėra ko stebėtis, kad SSRS su trockininkais buvo susidorojama, kaip ir su daugeliu kitų. Bet stebina pagieža, su kokia specialiosios tarnybos ėmėsi fiziškai likviduoti užsienyje gyvenančių opozicionierių arba įvairiose šalyse įsikūrusių trockininkų grupes. Šis žygis rėmėsi kantriu infiltravimo darbu.

1937 m. liepą dingo trockininkų opozicijos tarptautinio sekretoriato vedėjas Rudolfas Klementas. Tų pačių metų rugpjūtį Senoje buvo išžvejotas kūnas be galvos ir be kojų, ir netrukus nustatyta, kad jis - Klemento. 1938 m. vasario 16 d. Paryžiuje po nesėkmingos operacijos mirė Trockio sūnus Levas Sedovas; labai įtartinos jo mirties aplinkybės vertė artimuosius manyti, kad tai sovietinių tarnybų organizuota žmogžudystė⁴⁶. Tačiau Pavelas Sudoplatovas savo prisiminimuose⁴⁷ rašo, kad taip nebuvo. Ką gi, Levas Sedovas buvo NKVD įdėmiai stebimas. Vienas jo artimųjų, Markas Zborowskis, buvo į trockininkų judėjimą infiltruotas agentas.

Louis Aragon, Preliudas sirpstant vyšnioms

Aš giedu giesmę Gėpėu

kuri šią valandą ant kojų stojas Prancūzijoj 

Aš giedu giesmę Gėpėu kurios taip Prancūzijai reikia 

Aš giedu giesmę Gėpėu kuri visur ir niekur

Aš prašau Gėpėu kad paruoštų ji pasaulio pabaigą

Paprašykite Gėpėu kad paruoštų ji pasaulio pabaigą

kad apgintų tuos kurie išduoti

kad apgintų visus tuos kurie išduoti

Jūs klupdomi ir žudomi paprašykite Gėpėu

paprašykite Gėpėu

Jums reikia Gėpėu

Tegyvuoja Gėpėu dialektiškas heroizmo atspindys

tai ne kokio nors ištiškusio į žemę

ir tapusio kvailių akyse didvyriu aviatoriaus sumautas paveikslėlis

Tegyvuoja Gėpėu tikras materializmo didybės paveikslas 

Tegyvuoja Gėpėu prieš dievą Čiapę ir prieš „Marselietę"

Tegyvuoja Gėpėu prieš popiežių ir utėles

Tegyvuoja Gėpėu prieš bankų rezignaciją

Tegyvuoja Gėpėu prieš Rytų pratybas

Tegyvuoja Gėpėu prieš šeimą

Tegyvuoja Gėpėu prieš niekšiškus įstatymus

Tegyvuoja Gėpėu prieš socializmą žmogžudžių

tokių kaip Caballero Boncouras MacDonaldas Zoergibelis

Tegyvuoja Gėpėu prieš visus Proletariato priešus

TEGYVUOJA GĖPĖU.

(1931)

(Cit. Jean Malaquais, Le nommé Louis Aragon ou le patriote professionel,

Masses priedas, 1947 m. vasaris.) 

Antra vertus, Sudoplatovas prisipažino, kad 1939 m. kovo mėnesį jam asmeniškai Berijos ir Stalino buvo pavesta nužudyti Trockį. Stalinas jam pareiškęs: „Reikia baigti su Trockiu šiemet, kol neprasidėjo karas, kuris neišvengiamas [...]" ir pridūrė: „Jūs esate tiesiogiai pavaldus draugui Berijai ir niekam kitam, tačiau jums tenka visa atsakomybė už šios užduoties įvykdymą"⁴⁸ . Leistasi į negailestingą medžioklę per Paryžių, Briuselį ir Jungtines Amerikos Valstijas iki Mechiko, kur buvo apsistojęs IV Internacionalo vadas. Veikdami sutartinai su Meksikos komunistų partija, Sudoplatovo agentai gegužės 24 d. surengė pirmąjį pasikėsinimą. Trockis per stebuklą jo išvengė. Būdą atsikratyti Trockiu Sudoplatovas surado, kai pavyko netikra pavarde infiltruoti Ramoną Mercaderą. Pelnęs vienos Trockio šalininkės pasitikėjimą, Mercaderas pagaliau gavo progą susitikti su „Seniu". Nieko neįtardamas Trockis sutiko jį priimti ir pasakyti savo nuomonę apie vieną straipsnį, ginantį jį kaip revoliucionierių. Mercaderas smogė jam ledo kirtikliu į galvą. Sunkiai sužeistas Trockis sukliko, jo žmona ir asmens sargybiniai šoko ant Mercadero, o tas, atlikęs savo juodą darbą, stovėjo kaip įbestas. Kitą dieną Trockis mirė.

Trockis gerai suvokė, jog Kominterne šeimininkauja NKVD, o iki jos GPU. Jis buvo atskleidęs, kad komunistų partijos Kominterno sekcijos susipynusios su NKVD tarnybomis. 1940 m. gegužės 27 d., trys dienos po pirmojo pasikėsinimo prieš jį, laiške Meksikos generaliniam prokurorui Trockis rašė: „GPU organizacijos tradicijos ir metodai gerai įsišakniję už Sovietų Sąjungos ribų. Kad galėtų veikti, GPU reikalinga legali arba pusiau legali priedanga bei palanki terpė verbuoti agentams; šią terpę ir apsaugą ji randa vadinamosiose „komunistų partijose"⁴⁹. Paskutiniame savo tekste vis dar to paties gegužės 24 d. pasikėsinimo tema jis detaliai atkūrė operaciją, kurios auka vos netapo. Jam GPU (Trockis tebevartoja 1922 metų pavadinimą, dar iš tų laikų, kai jis buvo valdžioje) - „svarbiausias Stalino valdžios organas", „totalitarinio viešpatavimo įrankis" Sovietų Sąjungoje, iš kur „keliaklupsčiavimo ir cinizmo dvasia išplito po visą Kominterną ir kiaurai užnuodijo visą darbininkų judėjimą". Trockis primygtinai pabrėžė vieną ypatybę, kuri nulėmė daugelį dalykų komunistų partijų gyvenime: „GPU ir Kominternas nėra tapačios organizacijos, bet jos neatskiriamai susijusios. Jos pavaldžios viena kitai, bet ne Kominternas nurodinėja GPU, o priešingai, GPU absoliučiai viešpatauja Kominterne"⁵⁰.

Ši daugeliu elementų paremta analizė kilo iš dvejopos Trockio patirties: kadaise vienas besikuriančios Sovietų valstybės vadovų, vėliau pasmerktasis, medžiojamas po visą žemę NKVD žudikų, kurių vardai šiandien tiksliai žinomi. Turimi galvoje 1936 m. gruodį Nikolajaus Ježovo įkurto „Specialių užduočių" poskyrio vadovai: Sergejus Spiegelglassas (tai tas, kuriam nepavyko), Pavelas Sudoplatovas (mirė 1996 m.) ir Naumas Eitingonas (mirė 1981 m.), kurie daugelio bendrininkų talkinami pasiekė savo tikslą⁵¹.

Svarbiausios žinios apie Trockio nužudymą 1940 m. rugpjūčio 20 d. gautos iš nedelsiant vienas po kito atliktų tyrimų įvykio vietoje. Vėliau juos dar pakartojo Julianas Gorkinas⁵². Beje, dėl žmogžudystės užsakovų nekilo jokių abejonių, tiesiogiai už tai atsakingi asmenys buvo žinomi, tą informaciją neseniai patvirtino Sudoplatovas. Jaime Ramónas Mercaderas dėl Rio buvo Caridad Mercader, seniai dirbančios Organams komunistės ir N. Eitingono meilužės, sūnus. Mercaderas priėjo prie Trockio pasivadinęs Jacques'u Mornard'u. Toks asmuo iš tikrųjų egzistavo, 1967 m. jis mirė Belgijoje. Mornard'as buvo kovojęs Ispanijoje, ir ten, galimas daiktas, jo pasą „pasiskolino" sovietų tarnybos. Mercaderas taip pat naudojosi Jacsono, kanadiečio, kuris buvo įstojęs į internacionalines brigadas ir žuvo fronte, pavarde ir pasu. Ramonas Mercaderas mirė 1978 m. Havanoje, kur Fidelis Castro jį buvo pakvietęs dirbti Vidaus reikalų ministerijos patarėju. Tasai, kuris už savo nusikaltimą buvo apdovanotas Lenino ordinu, kukliai palaidotas Maskvoje.

Stalinui atsikračius paskutinio politinio priešininko, trockininkų persekiojimas anaiptol nesiliovė. Kaip komunistai elgėsi su nedideles organizacijas sudarančiais trockininkais, gerai iliustruoja prancūzų pavyzdys. Negalima atmesti, kad Prancūzijos okupacijos metais kai kurie trockininkai komunistų buvo įskųsti prancūzų arba vokiečių policijai.

Trockininkai sistemingai būdavo kišami į kalėjimus arba Prancūzijos konclagerius Viši. Nontorne (Dordonės departamentas) Gerardas Blochas buvo išguitas iš komunistų kolektyvo, kuriam vadovavo Michelis Blochas, rašytojo Jeano Richardo Blocho sūnus. Netrukus jis atsidūrė Eiso kalėjime, kur kartą vieno pradinės katalikiškosios mokyklos mokytojo buvo perspėtas, jog kalėjimo komunistai nusprendė jį nužudyti, naktį pasmaugti⁵³ .

Šita akla neapykanta galutinai paaiškina keturių trockininkų, tarp jų ir Pietro Tresso, Italijos komunistų partijos įkūrėjo, „dingimo" FTP rezistentų būryje „Wodli", Luaros aukštupio rajone, bylą. Penki trockininkai kartu su savo draugais komunistais, 1943 m. spalio 1 d. pabėgę iš Piuenvelės kalėjimo, „prisiglaudė" šiame partizanų komunistų būryje. Vienas iš jų, Albert'as Demazière'as, atsitiktinai atsiskyrė nuo draugų. Jis vienintelis iš penketo liko gyvas⁵⁴. Tresso, Pierre Salini, Jeanas Reboulis, Abrahamas Sadekas spalio pabaigoje po itin išpūsto teisminio farso susilaukė mirties nuosprendžio. „Liudytojai" ir dar gyvi dalyviai pasakoja, jog tie trockininkai buvo apkaltinti ketinimu „užnuodyti stovyklos vandenį". Toks viduramžiškas kaltinimas - užuomina apie žydišką Trockio (jo sūnus Sergejus irgi buvo apkaltintas turėjęs tokių pačių ketinimų SSRS) ir bent vieno iš rezistentų būrio kalinių (Abrahamo Sadeko) kilmę. Taigi komunistinis judėjimas pasirodė neapsaugotas nuo pačių barbariškiausių antisemitizmo atgyvenų. Prieš nužudomi keturi trockininkai buvo nufotografuoti - tikriausiai tam, kad PKP viršūnės galėtų nustatyti jų tapatybę - ir priversti parašyti savo biografijas.

Net koncentracijos stovyklose, naudodamiesi stovyklos hierarchijoje užimama padėtimi, komunistai ieškojo būdų fiziškai sunaikinti savo artimiausius priešininkus. Marcelis Beaufrère'as, darbininkų internacionalistų partijos bretonų regiono vadovas, 1943 m. spalį buvo suimtas ir 1944 m. sausį išvežtas į Buchenvaldą. Ten interbloko vadas (komunistas) įtarė jį esant trockininką. Po dešimties dienų vienas draugas jį perspėjo, kad 39-ojo, t. y. jo, bloko partinė kuopelė jį pasmerkė mirti ir nori pasiųsti į „bandomųjų triušių" bloką, kur jis būsiąs apkrėstas šiltine. Įsikišus vokiečių komunistams, Marcelis Beaufrère'as in extremis buvo išgelbėtas⁵⁵ . Norint atsikratyti politiniais priešininkais - tokiomis pačiomis gestapininkų ar SS aukomis - užtekdavo pasinaudoti nacių konclagerių sistema ir paskirti juos į pačius sunkiausius darbus. Marcelis Hicas ir Roland'as Filiâtre, abu išvežti į Buchenvaldą, buvo pasiųsti į baisųjį Doros lagerį „su VKP kadrų, kurie dirbo lagerio administracijoje, sutikimu", - rašė Rodolphe'as Prageris⁵⁶. Marcelis Hicas neištvėrė. Roland'as Filiâtre dar 1948 m. išvengė pasikėsinimo jį nužudyti darbo vietoje. Kiti trockininkų „likvidavimai" vyko prisidengus išlaisvinimu. Jaunas paryžietis darbininkas Mathieu Buchholzas iš grupės „Klasių kova" dingo 1944 m. rugsėjo 11 d. Jo grupės laikraštis 1947 m. gegužę dėl to apkaltino „stalinistus".

Į trockininkų judėjimą Graikijoje taip pat nebuvo žiūrima pro pirštus. Graikijos komunistų partijos sekretorius Pandelis Pouliopoulos, kurį sušaudė italai, net buvo su jais prieš pat karą susidėjęs. Karo metu trockininkai individualiai stojo į 1941 m. birželį komunistų įkurtą Nacionalinio išsivadavimo frontą (EAM). Apie dvidešimt trockininkų vadų Nacionalinio išsivadavimo liaudies armijos (ELAS) generolo Ario Velouchiočio įsakymu buvo sušaudyti. Po išsivadavimo padaugėjo trockininkų grobimų. Dažnai jie būdavo kankinami, kad išduotų savo draugų adresus. 1946 m. raporte GKP Centro komitetui Vassilis Bartziotas mini 600 trockininkų, sušaudytų OPLA (Liaudies kovų gynimo organizacija); tikriausiai į tą skaičių pateko ir anarchistai bei socialistai disidentai⁵⁷. Lygiai taip pat buvo persekiojami ir žudomi Archeomarksistų organizacijos, susikūrusios atskirai nuo Graikijos KP, nariai⁵⁸.

Neatsiliko ir albanų komunistai. 1941 m. lapkritį susivienijus kairiosioms grupuotėms, tarp kurių buvo ir apie Anastastę Loulą susibūrę trockininkai, tarp trockininkų ir ortodoksų (Enveras Hoxha, Memetas Chehu), kuriems patarinėjo jugoslavai, iškilo nesutarimų. Loula 1943 m. buvo sušaudytas. Kitam ypač populiariam trockininkų lyderiui Sadikui Premtajui pavyko išvažiuoti į Prancūziją. 1951 m. gegužę jį vėl mėginta nužudyti, pasikėsinimą rengė buvęs internacionalinių brigadų kovotojas, Albanijos atstovybės Paryžiuje parankinis Djemalas Chami.

Kinijoje trockininkų judėjimo embrionas susiformavo 1928 m., jam vadovavo Chenas Duxiu, KKP įkūrėjas ir buvęs sekretorius. 1935 m. judėjimui priklausė vos keletas šimtų narių. Vykstant karui su Japonija dalis jų stojo į APL Vlll-ąją armiją. Mao Zedongo įsakymu jie buvo sušaudyti, o batalionai, kuriems jie vadovavo, likviduoti. Pilietinio karo pabaigoje trockininkai buvo sistemingai persekiojami ir žudomi. Daugelio jų likimas iki šiol nežinomas.

Indokinijoje iš pradžių situacija buvo kitokia. Grupės Tranh Dau („Kova") trockininkai ir komunistai nuo 1933 m. veikė išvien. Ypač didelę įtaką trockininkai turėjo pusiasalio pietuose. 1937 m. Jacques'as Duclos atskira direktyva uždraudė Indokinijos komunistų partijai bendradarbiauti su „Kovos" organizacija. Praėjus keletui mėnesių po japonų sutriuškinimo, komunistų vadovams ėmė kelti nerimą išaugusi kitos trockininkų šakos, Tarptautinės komunistų lygos, įtaka. 1945 m. atvykus anglų daliniams, Lyga pasmerkė pasiruošusį juos taikiai sutikti Vietminą (Demokratinis nepriklausomybės frontas, įkurtas Ho Chi Minho 1941 m.). Rugsėjo 14 d. Vietminas pradėjo plačią operaciją prieš trockininkų kadrus, kurie nebuvo nusistatę prieš Lygą. Dauguma sučiuptų buvo sušaudyti vietoje. Vėliau, stoję į mūšius su prancūzų ir anglų kariuomene ir priversti pasitraukti į Nendrių lygumą, jie buvo sumušti Vietmino kariaunos. Kitas operacijos momentas: Vietminas dar kartą atsigręžė prieš „Kovos" organizaciją, jos nariai buvo įkalinti Ben-Suke ir, prieš atvykstant prancūzų daliniams, sušaudyti. Pagarsėjęs judėjimo lyderis Ta Tu Thau sušaudytas 1946 m. vasarį. Rodos, Ho Chi Minhas yra rašęs, kad trockininkai - „tai patys niekšiškiausi išdavikai ir šnipai"⁵⁹ .

Čekoslovakijoje Zaviso Kalandros likimas savaime simbolizuoja jo draugų likimą. 1936 m. Kalandra buvo pašalintas iš ČKP už brošiūrą, kurioje smerkė Maskvos procesus. Kaip rezistencijos dalyvis jis buvo vokiečių išgabentas į Oranienburgą. 1949 m. lapkritį jį areštavo ir kankino, apkaltinę vadovavimu „sąmokslui prieš Respubliką". Teismo procese, kuris prasidėjo 1950 m. birželį, Kalandra kritikavo pats save. Birželio 8 d. jis buvo nuteistas mirti. Laikraštyje Combat (1950 m. birželio 14 d.) André Bretonas kreipėsi į Paulį Eluard'ą, prašydamas užsistoti žmogų, kurį abu pažinojo dar prieš karą. Eluard'as jam atsakė: „Aš per daug turiu darbo su nekaltais, kurių nekaltumas šaukte šaukia, kad užsiimčiau kaltais, kurių kaltė akivaizdi"⁶⁰. Birželio 27 d. Zavisas Kalandra su trimis kitais savo draugais buvo sušaudytas.

Antifašistai ir revoliucionieriai užsieniečiai - teroro SSRS aukos

Nors Kominterno išretinimas, trockininkų ir kitų komunistų disidentų naikinimas - svarbūs komunistinio teroro bruožai, tai dar ne viskas. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje SSRS gyveno nemaža užsieniečių, nors ir ne komunistų, susiviliojusių sovietiniu miražu. Daugelis jų už šį savo susižavėjimą sovietų šalimi sumokėjo laisve, o dažnas ir gyvybe.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje sovietai varė propagandos kampaniją dėl Karelijos, spekuliuodami šio pasienio regiono tarp SSRS ir Suomijos galimybėmis ir „socializmo statybos" žavesiu. Buvo apie 12 000 žmonių, palikusių Suomiją, prie jų prisidėjo dar maždaug 5000 suomių iš JAV, daugiausia Suomių (Amerikos) darbo žmonių asociacijos narių, patyrusių didelius sunkumus dėl 1929 m. krizės sukelto nedarbo. „Karelijos karštligė" buvo juo smarkesnė, kad „Amtorgo" (sovietinė prekybos agentūra) agentai jiems žadėjo darbą, gerą užmokestį, būstą ir nemokamą kelionę iš Niujorko į Leningradą. Jiems buvo siūloma pasiimti su savimi visa, ką turėjo.

„Veržimasis į utopiją", pasak Aino Kuusineno, pavirto košmaru. Vos atvykus šių emigrantų mašinos, įrankiai, santaupos buvo konfiskuota. Iš jų atėmė pasus, ir jie susivokė esą kaliniai neišsivysčiusiame krašte, kur aplink vieni miškai, o gyvenimo sąlygos nepaprastai sunkios⁶¹. Kaip sakė Arvo Tuominenas, iki 1939 m. pabaigos vadovavęs Suomijos komunistų partijai ir ėjęs Kominterno vykdomojo komiteto Prezidiumo nario pareigas, kol buvo nuteistas mirti, o paskui mirties bausmė jam buvo pakeista dešimčia metų kalėjimo, koncentracijos stovyklose buvo kalinama ne mažiau kaip 20 000 suomių⁶².

Priverstas apsistoti Kirovakane Aino Kuusinenas matė, kaip po Antrojo pasaulinio karo, apsukrios propagandos apgauti, į Armėnijos sovietų respubliką atvyko užsienio armėnai čia įsikurti. Atsiliepdami į Stalino kvietimą visiems užsienyje gyvenantiems išeiviams iš Rusijos grįžti į SSRS, šie armėnai, net ir tremtiniai iš Turkijos, būrėsi norėdami grįžti į Armėniją, kurią vaizduotėje matė kaip savo protėvių žemę. 1947 m. rugsėjį keletas tūkstančių jų suvažiavo į Marselį. Pusketvirto tūkstančio pakilo į „Rossijos" denį plaukti į SSRS. Laivui perkirtus simbolinę sovietinių Juodosios jūros teritorinių vandenų ribą, sovietinių pareigūnų laikysena pasidarė visai kitokia. Daug kas tada suprato, kad pateko į bjaurius spąstus. 1948 m. 200 armėnų atvyko iš JAV. Pradžioje su iškilmėmis sutikti, jie patyrė tą pačią dalią: iškart buvo konfiskuoti jų pasai. 1956 m. gegužę Prancūzijos užsienio reikalų ministrui Christianui Pineau lankantis SSRS, keli šimtai iš Prancūzijos atvažiavusių armėnų surengė demonstraciją. Tik šešiasdešimt šeimų tada galėjo palikti Sovietų Sąjungą, o kitus užgriuvo represijos⁶³. Vėliau beveik visi po truputį grįžo į Prancūziją.

Teroras nepasiekė tik tų, kurie savo noru atvyko į Sovietų Sąjungą, ir tų, kurie buvo priversti čia slėptis nuo diktatorinių režimų represijų. Pagal 1936 m. sovietinės konstitucijos 129 straipsnį „SSRS suteikia prieglobstį užsienio piliečiams, persekiojamiems už darbo žmonių interesų gynimą, dėl mokslinės veiklos arba nacionalinio išsivadavimo kovos". Savo romane Gyvenimas ir lemtis Vasilijus Grosmanas pavaizduoja esesininko ir jo belaisvio seno bolševiko pokalbį. Ilgame savo monologe esesininkas ištaria žodžius, kurie puikiai nusako tūkstančių vyrų, moterų, vaikų, atvykusių ieškoti prieglobsčio Sovietų Sąjungoje, likimą: „Kas tokie laikomi mūsų konclageriuose taikos metu, kai nėra karo belaisvių? Juose laikomi Partijos priešai, liaudies priešai. Jums tai pažįstama, tai tokie patys, kokie laikomi ir jūsų lageriuose. O jeigu taikos metu jūsų lageriai atsidurtų SS žinioje, mes jūsų kalinių neišleistume. Jūsų kaliniai yra mūsų kaliniai"⁶⁴.

Tegu ir atvykę patys sovietų kvietimu ar ieškodami saugumo, kurio būtų neturėję gimtoje šalyje dėl savo politinių pažiūrų, visi užsieniečiai buvo laikomi potencialiais šnipais. Bent jau toks motyvas dažniausiai figūruodavo nuosprendžiuose.

Viena ankstyviausių buvo italų antifašistų emigracija trečiojo dešimtmečio viduryje. Ne vienas ir ne du iš tų, kurie tikėjosi „socializmo šalyje" rasti priebėgą savo svajonėms, žiauriai nusivylė arba savo kailiu patyrė terorą. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje SSRS gyveno kokie 600 italų komunistų arba jų šalininkų: apie 250 emigravusių politinių kadrų ir 350 trijose politinio lavinimo mokyklose besimokančių moksleivių. Daug šių moksleivių po mokyklos baigimo jau buvo palikę SSRS, o maždaug šimtas partijos narių 1936-1937 m. išvyko kovoti į Ispaniją, kai ant tų, kurie liko, užgriuvo Didžiojo teroro banga. Apie 200 italų buvo areštuota, dažniausiai už „šnipinėjimą"; apie 40 sušaudyta (dvidešimt penkių asmenybės nustatytos), kiti pasiųsti į Gulagą, kas į Kolymos aukso kasyklas, kas į Kazachstaną. Romolo Caccavale išspausdino jaudinančią knygą, kurioje vaizduoja keliasdešimties tokių žmonių kelius ir tragišką lemtį⁶⁵.

Vienas pavyzdys iš daugelio: Nazareno Scarioli - antifašistas, 1925 m. pabėgęs iš Italijos. Pirma jis pateko į Berlyną, iš ten į Maskvą. Priimtas į Raudonosios pagalbos italų sekciją, metus dirbo vienoje Pamaskvės žemės ūkio kolonijoje, paskui buvo perkeltas į Jaltą, į kitą koloniją, kurioje dirbo apie dvidešimt italų anarchistų, vadovaujamų Tito Scarselli. 1933 m. kolonija buvo panaikinta, Scarioli sugrįžo į Maskvą ir nusisamdė į porceliano fabriką. Dalyvavo italų bendruomenės veikloje.

Atėjo Didžiojo valymo metai. Baimė ir teroras išardė italų bendruomenę: tėvynainiai kaip apsėsti įtarinėjo vienas kitą. Komunistų veikėjas Paolo Robotti italų klube pareiškė, jog kaip „liaudies priešai" areštuoti trisdešimt šeši vieno guolių fabriko darbininkai. Robotti privertė susirinkimo dalyvius pritarti jam gerai pažįstamų darbininkų areštui. Keliant rankas, Scarioli balsavo „prieš". Kitą vakarą jį suėmė. Neišlaikęs kankinimų Lubiankoje, jis pasirašė savo prisipažinimą. Išvežtas į Kolymą, dirbo aukso kasykloje. Ta pati dalia teko daugybei kitų italų, daug jų mirė: skulptorius Arnaldo Silva, inžinierius Cerquetti, vienas iš komunistų vadovų Aldo Gorelli, kurio sesuo buvo ištekėjusi už būsimo komunistų deputato Siloto, buvęs IKP Romos sekcijos sekretorius Vincenzo Baccala, toskanietis Otelio Gaggi, kuris dirbo durininku Maskvoje, Maskvos darbininkas Luigi Calligaris, profesinių sąjungų veikėjas iš Venecijos Carlo Costa, Odesos darbininkas Edmundo Peluso, kuris lankydavosi pas Leniną Ciūriche. 1950 m. Scarioli, kuris tesvėrė vos 36 kilogramus, paleistas iš Kolymos, bet kaip sovietų vergas dar priverstas dirbti Sibire. Tik 1954 m. jis buvo amnestuotas, paskui reabilituotas. Dar šešerius metus laukė vizos, kad galėtų sugrįžti į Italiją ir gautų menkutę pensiją.

Tie pabėgėliai buvo ne vien komunistai, IKP nariai arba jiems simpatizuojantys. Buvo ir anarchistų, kurie prieglobsčiu nuo persekiojimų pasirinko Sovietų Sąjungą. Žinomiausias - Francesco Ghezzi, profesinių sąjungų veikėjas ir libertaras, kuris 1921 m. birželį atvažiavo į Rusiją kaip „Unione sindicale italiana", priklausiusios Raudonųjų profesinių sąjungų internacionalui, atstovas. 1922 m. jis iškeliavo į Vokietiją ir ten buvo suimtas, mat italų vyriausybė paprašė jį išduoti, kaltindama terorizmu. Triukšmingos kampanijos dėka jis išvengė italų kalėjimų, bet gavo vėl sugrįžti į SSRS. 1924 m. Ghezzi, artimai susijęs su Pierre'u Pascaliu ir net pačiu Nikolajumi Lazarevičiumi, pirmasis susikirto su GPU. 1929 m. jis buvo suimtas, nuteistas trejiems metams ir uždarytas Suzdalės kalėjime, kur džiovininką sodinti tikras nusikaltimas. Draugai ir bendražygiai Prancūzijoje bei Šveicarijoje organizavo kampaniją, reikalaudami jį paleisti. Romainas Rolland'as (ankstyvuoju laikotarpiu) ir kiti pasirašė peticiją. Sovietų valdžia, norėdama išvengti triukšmo, atsakė, kad Ghezzi esąs „fašistų ambasados agentas". 1931 m. paleistas iš ka-lėjimo, jis grįžo prie darbo gamykloje. 1937 m. pabaigoje vėl areštuotas. Bet šį kartą draugams užsienyje nepavyko gauti nė menkiausios žinios apie jo likimą. Manoma, kad jis 1941 m. rugpjūčio gale mirė Vorkutoje⁶⁶.

Ar Šucbundo (Schutzbund) - Austrijos socialistų partijos Respublikos gynimo lygos - veikėjai galėjo įsivaizduoti, kokia lemtis laukia jų draugų, kai 1934 m. vasario 11 d. Lince nutarė priešintis bet kokiai Patriotų gvardijos (Heimwehren), kuri siekė socialistų partijos uždraudimo, atakai?

Dėl Linco haimvėrininkų agresijos socialdemokratai Vienoje surengė visuotinį streiką, paskui sukilimą. Keturias dienas truko įnirtingi mūšiai. Dollfusso vadovaujamai Patriotų gvardijai paėmus viršų, socialistų kovotojai, kuriems pavyko išvengti kalėjimo arba internavimo stovyklų, sulindo į pogrindį arba pabėgo į Čekoslovakiją, kai kurie vėliau išvyko tęsti savo kovos į Ispaniją. Daugelis, prisiklausę propagandos, sėkmingai juos nustačiusios prieš socialdemokratų vadovybę, nusprendė ieškoti prieglobsčio Sovietų Sąjungoje. 1934 m. balandžio 23 d. į Maskvą atvyko 300 žmonių, po jų traukė mažesnės grupės iki pat gruodžio. Vokiečių ambasada suskaičiavo 807 į SSRS emigravusius šucbundlerius⁶⁷. Įskaitant šeimų narius, SSRS glaudėsi maždaug 1400 austrų.

Pirmąją žmonių siuntą Maskvoje priėmė aukšti Austrijos komunistų partijos pareigūnai, sostinės gatvėmis nusidriekė emigrantų virtinė. Juos pavedė Profesinių sąjungų Centro komitetui. Buvo surinkta 120 vaikų, kurių tėvai žuvo barikadose arba buvo nuteisti mirti, pirma juos pasiuntė į Krymą, paskui įkurdino specialiai įsteigtuose Šeštuosiuose vaikų namuose Maskvoje⁶⁸.

Keletą savaičių pailsėję, austrų darbininkai buvo išskirstyti po Maskvos, Charkovo, Leningrado, Gorkio ar Rostovo gamyklas. Gan greitai jie nusivylė naujomis gyvenimo sąlygomis, ir austrų komunistų vadovybė gavo įsikišti. Valdžia spyrė austrus priimti sovietų pilietybę. Trys šimtai jų 1938 m. taip ir padarė. Kiti, ištisos grupės šucbundlerių, susisiekė su Austrijos ambasada, vildamiesi būti repatrijuoti.

1936    m. septyniasdešimt septyniems šucbundleriams pavyko grįžti į Austriją. Vokietijos ambasados duomenimis, iki 1938 m. pavasario namo iškeliavo 400 austrų (po 1938 m. kovo mėnesio anšliuso austrai tapo vokiečių reicho valdiniais). Šimtas šešiasdešimt patraukė į Ispaniją kautis už Respubliką.

Daugeliui neteko laimė palikti SSRS. Šiandien skaičiuojama, kad nuo 1934 m. pabaigos iki 1938 m. areštuoti 278 austrai⁶⁹ . 1939 m. Karlo Stajneris Norilske buvo sutikęs vienietį Fritzą Koppensteinerį, kas toliau jam nutiko, nežino⁷⁰. Kai kurie buvo sušaudyti, kaip Gustlas Deutchas, buvęs Florisdorfo kareivinių viršininkas ir Karlo Marxo pulko vadas, kurio brošiūrą Vasario kovos Florisdorfe (Maskva, Prometheus-Verlag, 1934) sovietai buvo išleidę.

Nebuvo aplenkti ir Šeštieji vaikų namai. 1936 m. rudenį prasidėjo išsigelbėjusių tėvų areštai. Jų vaikai automatiškai perėjo NKVD žinion ir buvo perkelti į jam priklausiusius našlaičių namus. Wolf-gango Leonhardo motina 1936 m. spalį buvo suimta ir dingo, tik 1937    m. vasarą jis gavo nuo jos atviruką iš Komijos respublikos. Ji buvo nuteista penkeriems metams lagerio už „kontrrevoliucinę trockistinę veiklą"⁷¹.

Tragiška Sladekų šeimos odisėja

1963 m. vasario 10 d. socialistų laikraštis Arbeiter Zeitung aprašė Sladekų šeimos istoriją. 1934 m. rugsėjo viduryje ponia Sladek su dviem vaikais atvažiavo į Charkovą pas savo vyrą Josefą Sladeką, buvusį Zemeringo geležinkelininką šucbundlerį, pabėgusį į SSRS. 1937 m., po Maskvos ir Leningrado, NKVD ėmėsi areštų Charkovo austrų bendruomenėje. 1938 m. vasario 15 d. atėjo Josefo Sladeko eilė. 1941 m., prieš vokiečiams užpuolant Sovietų Sąjungą, ponia Sladek pasiprašė išvykti iš SSRS ir kreipėsi į Vokietijos ambasadą. Liepos 26 d. NKVD ją ir šešiolikmetį sūnų Alfredą areštavo, o aštuonerių metų Viktoras buvo išsiųstas į NKVD našlaičių namus. NKVD funkcionieriai norėjo žūtbūt išplėšti iš Alfredo „prisipažinimą": mušė jį, pasakė, jog motina sušaudyta. Artėjant vokiečiams, evakuoti motina ir sūnus atsitiktinai susitiko Ivdelio lageryje Urale. Ponia Sladek buvo nuteista penkeriems metams lagerio už šnipinėjimą, Alfredas Sladekas - dešimčiai metų už šnipinėjimą ir antisovietinę agitaciją. Perkelti į Sarmos lagerį, jie sutiko Josefą Sladeką, kuris Charkove buvo nuteistas penkeriems metams kalėjimo. Tačiau juos vėl išskyrė. 1946 m. paleista, ponia Sladek buvo paskirta gyventi į Solikamską Urale, ten vėliau pas ją atvažiavo ir vyras. Jis sirgo tuberkulioze, buvo silpnos širdies ir negalėjo dirbti. Zemeringo geležinkelininkas 1948 m. gegužės 31 d. išėjo iš gyvenimo kaip elgeta. Alfredas 1951 m. buvo taip pat paleistas ir galėjo apsigyventi su motina. 1954 m. per didelius vargus abu išvažiavo į Austriją ir sugrįžo į Zemeringą. Paskutinį kartą jie matė Viktorą prieš septynerius metus. Paskutinės žinios apie jį juos pasiekė 1946 m.

Nuo 1917 iki 1924 m. Rusijoje apsigyvenusių jugoslavų skaičius nuo 2600 išaugo iki 3700. Dar prisidėjo pramonės darbininkai ir specialistai, su savo technika atvykę iš Amerikos ir Kanados dalyvauti „socializmo statyboje". Jų kolonijos buvo išsibarsčiusios po visą teritoriją tarp Leninsko, Saratovo ir Magnitogorsko. Kai kurie (nuo 50 iki 100) statė Maskvos metro. Kaip ir visi kiti, emigrantai iš Jugoslavijos patyrė represijas. Bozidaras Maslaričius tvirtina, kad jiems teko „pati žiauriausia dalia": „Dauguma jų buvo suimti 1937-1938 m., ir apie jų likimą ničnieko nežinoma..."⁷² Tai subjektyvus vertinimas, besiremiąs tuo, kad šimtai emigrantų pradingo. Ligi šiol nėra galutinių duomenų apie SSRS dirbusius jugoslavus, ypač apie tuos, kurie statė Maskvos metro ir buvo žiauriai represuoti už tai, kad protestavo dėl nepakeliamų darbo sąlygų.

1939 m. rugsėjo pabaigoje buvo įgyvendintas nacių Vokietijos ir sovietų Rusijos 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas slaptas susitarimas pasidalyti Lenkiją. Du grobuonys suderino savo veiksmus, kad užsitikrintų padėties ir gyventojų kontrolę - gestapas ir NKVD dirbo ranka rankon. Padalyta tapo ir 3,3 milijono viršijanti žydų bendruomenė: maždaug 2 milijonai atsidūrė vokiečių pusėje. Žydai buvo persekiojami (sudegintos sinagogos), terorizuojami, paskui suvaryti į getus. 1940 m. balandžio 30 d. buvo įkurtas Lodzės getas, spalį - Varšuvos getas. Lapkričio 15 d. išėjimas iš geto buvo uždarytas.

Daug Lenkijos žydų, artėjant vokiečių armijai, pabėgo į rytus. 1939-1940 m. žiemą vokiečiai nelabai saugojo naująją sieną. Bet tie, kurie pabandė ją pereiti, susidūrė su netikėta kliūtimi: „Pažadėtoje žemėje klajūnus vilkšuniais ir automatų papliūpomis pasitikdavo „klasikiniai" sovietų sargybiniai ilgais kailiniais, kepurėmis su snapeliu ir durtuvais ant šautuvų vamzdžių"⁷³. Nuo 1939 m. gruodžio iki 1940 m. kovo tie žydai išbuvo įsprausti pusantro kilometro pločio niekieno teritorijoje rytiniame Bugo krante, po plynu dangumi. Dauguma grįžo į vokiečių zoną.

Buvęs generolo Anderso vadovaujamos lenkų kariuomenės kareivis L. C. (registracijos numeris 15015) papasakojo apie neįtikimus dalykus, kurie ten dėjosi: „Šiame 600-700 m² žemės sklype jau keletas savaičių grūdosi 700-800 žmonių. 90% jų buvo žydai, pasprukę iš vokiečių kontrolės. [...] Mes buvome kiaurai šlapi toje rudens lietaus permerktoje žemėje ir sirgome, spausdamiesi vieni prie kitų, veltui laukdami, kol „humaniškieji" sovietai malonės mums duoti gabalėlį duonos ar šilto viralo, jie net neprileisdavo gretimo kaimo gyventojų, kurie troško nors kuo mums padėti, kad išgyventume. Daug liko mūsų kapų toje žemėje. [...] Galiu patvirtinti, kad grįžusieji atgal į vokiečių pusę buvo savaip teisūs, nes NKVD nė kiek ne geresnė už vokiečių gestapą, skirtumas tik toks, kad gestapas atima žmogui gyvybę be ilgų kančių, o NKVD kankinimai daug baisesni už mirtį, ir tas, kuriam per stebuklą pavyksta ištrūkti iš jo nagų, lieka invalidas visam gyvenimui..."⁷⁴ Simboliška, kad Israelis Joshua Singeris savo herojui, tapusiam „liaudies priešu" ir pabėgusiam iš SSRS, leidžia numirti niekieno žemėje⁷⁵.

1940 m. kovo mėnesį keletui šimtų tūkstančių pabėgėlių - kai kas tvirtina, kad šešiems šimtams tūkstančių - buvo išduoti sovietiniai pasai. Sovietų ir nacių susitarimuose buvo numatytas pasikeitimas pabėgėliais. Nepakėlę išsiskyrimo su šeimomis, vargo ir vis nuožmesnio NKVD teroro, kai kurie nusprendė grįžti į buvusios Lenkijos vokiškąją dalį. Jules'is Margoline'as, kuriam pačiam tuomet teko būti Lvove, Vakarų Ukrainoje, pasakoja, kad 1940 m. pavasarį „žydai mieliau rinkosi vokiečių getus negu sovietų lygybę"⁷⁶. Tada jiems atrodė lengviau bandyti tiesiai pasiekti kokią nors neutralią šalį negu bėgti per Sovietų Sąjungą.

Su 1940 m. prasidėjo buvusių Lenkijos piliečių trėmimai (žr. Andrzejaus Paczkowskio straipsnį), jie tęsėsi iki birželio. Visų konfesijų lenkai buvo išvežti traukiniu į tolimąją Šiaurę arba į Kazachstaną. Jules'io Margoline'o traukinys dešimt dienų važiavo, kol pasiekė Murmanską. Atidus lagerio gyvenimo stebėtojas, jis rašė: „Nuo visų kitų pasaulio kalinimo vietų sovietinius lagerius skiria ne vien didžiuliai, neįsivaizduojami plotai ar nežmoniškai sunkios gyvenimo sąlygos. Pagrindinis skirtumas - kad reikia be paliovos meluoti, norint išsaugoti savo gyvybę, visą laiką meluoti, metų metus nešioti kaukę ir niekada nesakyti, ką galvoji. „Laisvi" piliečiai sovietinėje Rusijoje taip pat privalo meluoti. [...] Taigi veidmainystė ir melas tampa vienintele savisaugos priemone. Mitingai, susirinkimai, susitikimai, pokalbiai, sienlaikraščiai apvelti oficialia, nuvalkiota frazeologija, kurioje nėra nė žodžio teisybės. Vakarų žmogui sunku suprasti, ką reiškia būti beteisiam ir penkerius ar dešimt metų negalėti laisvai išsisakyti, užgniaužti net mažiausią „neteisėtą" mintį ir tylėti lyg kapui. Nuo tokio nepakeliamo spaudimo deformuojasi ir subyra visa žmogaus esybė".

Kalinių Nr. 41 ir Nr. 42 mirtis

Darbininkų socialistų internacionalo biurų narys Viktoras Alteris (gimęs 1890 m.) buvo Varšuvos mero patarėjas ir vadovavo Žydų profesinių sąjungų federacijai. Henrykas Erlichas buvo Varšuvos miesto tarybos narys, jidiš kalba ėjusio dienraščio Folkstaytung redaktorius. Abu priklausė Bundui, Lenkijos žydų socialistų partijai. 1939 m. jie pabėgo į sovietų zoną. Alteris buvo areštuotas rugsėjo 26 d. Kovelyje, o Erlichas - spalio 4 d. Brest Litovske. Alteris buvo pervežtas į Lubianką ir 1941 m. liepos 20 d. nuteistas mirti už „antisovietinę veiklą" (esą jis su Lenkijos policijos žinia vadovavęs vienai nelegaliai Bundo akcijai). Šis SSRS Aukščiausiojo teismo karinės kolegijos nuosprendis buvo pakeistas dešimčia metų lagerio. Rugpjūčio 2 d. Saratovo NKVD ginkluotųjų pajėgų karo tribunolas Erlichą taip pat nuteisė mirti. Rugpjūčio 27 d. bausmė jam irgi buvo pakeista dešimčia metų lagerio. 1941 m. rugsėjį, po Sikorskio-Maiskio susitarimų, Alteris ir Erlichas buvo paleisti. Berija juos išsikvietė ir pasiūlė prisidėti prie Žydų komiteto prieš nacius. Jie sutiko.

Pasitraukę į Kuibyševą, gruodžio 4 d. abu vėl buvo areštuoti - apkaltinti ryšiais su naciais! Berija liepė juos įslaptinti. Nuo šiol jie buvo kaliniai Nr. 41 (Alteris) ir Nr. 42 (Erlichas), ir niekas negalėjo žinoti, kas jie tokie. 1941 m. gruodžio 23 d. jie buvo teisiami kaip sovietiniai piliečiai ir dar kartą pasmerkti mirti (58 straipsnis, 1 paragrafas) už tėvynės išdavimą. Veltui jie savaičių savaites dar siuntinėjo prašymus valdžiai, galbūt nežinojo, kad yra pasmerkti. 1945 m. gegužės 15 d. Henrykas Erlichas pasikorė ant savo vienutės grotų. Kol nebuvo atverti archyvai, manyta, jog jis sušaudytas.

Viktoras Alteris grasino nusižudysiąs. Tada Berija davė nurodymą sustiprinti jo priežiūrą. 1943 m. vasario 17 d. Viktorui Alteriui buvo įvykdyta mirties bausmė. 1941 m. gruodžio 23 d. nuosprendį asmeniškai patvirtino Stalinas. Jis buvo įvykdytas labai sureikšmintai kiek vėliau po Stalingrado pergalės. Prie šios žmogžudystės sovietų valdžia prisegė šmeižtą: atseit Alteris ir Erlichas skleidė propagandą, ragindami sudaryti taikos sutartį su nacių Vokietija.

Lukasz Hirszowicz, NKVD Documents shed new light on fate of Erlich ; and Alter, East European Jewish Affairs, Nr. 2,1992 m. žiema.

______

1945-1946 m. žiemą JAV Žydų darbininkų komiteto sekretorius Jacques'as Patas atvyko į Lenkiją su misija tirti nacių nusikaltimus. Grįžęs leidinyje Jewish Daily Forward išspausdino seriją straipsnių apie pabėgusius į SSRS žydus. Jo manymu, 400 000 žydų pražuvo tremtyje, lageriuose ar darbo kolonijose. Karo pabaigoje 150 000 jų susigrąžino Lenkijos pilietybę, kad galėtų ištrūkti iš SSRS. „Šimtas penkiasdešimt tūkstančių žydų, šiandien perkirtusių Sovietų-Lenkijos sieną, daugiau nediskutuoja apie Sovietų Sąjungą, socialistinę tėvynę, diktatūrą ir demokratiją. Jiems šios diskusijos jau pasibaigė, o pabėgimas iš Sovietų Sąjungos - paskutinis jų žodis", - rašė Jacques'as Patas, šimtus jų apklausęs .⁷⁸

Prievartinis sovietinių belaisvių sugrįžimas į SSRS

Jeigu tas, kas turi ryšių su užsieniečiais ar yra atvykęs į SSRS iš užsienio, režimui jau įtartinas, tai ketverius metus vokiečių nelaisvėje praleidęs rusų kareivis - tiesiog bausmės vertas išdavikas. 1942 m. dekreto Nr. 270 dėl Baudžiamojo kodekso pataisų 193 paragrafas skelbė, kad priešo sugautas belaisvis yra ipso facto išdavikas. Nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis patekai į nelaisvę ir kokios ten buvo sąlygos. O rusams jos buvo siaubingos: slavai, dar vieni nevisaverčiai žmonės, pagal nacių „veltanšaungą" (Weltanschaung - pasaulėžiūra. - Vert. past.) turėjo išnykti nuo žemės paviršiaus - 3,3 iš 5,7 milijono karo belaisvių mirė nuo bado ir ligų.

Taigi Stalinas, turėdamas galvoje sąjungininkų pareikštą susirūpinimą, jog vermachte yra rusų kareivių, labai greitai nusprendė išreikalauti, kad būtų repatrijuoti visi Vakarų zonoje atsidūrę rusai. Jam tai pavyko be jokio vargo. Nuo 1944 m. spalio iki 1945 m. sausio 332 000 belaisvių (tarp jų 1179 iš San Francisko) be jų sutikimo buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungą. Britų ir amerikiečių diplomatai ne tik neparodė jokios užuojautos, bet dar ir su tam tikru cinizmu žiūrėjo į šį dalyką, nes jiems, kaip ir ponui Antony'ui Edenui, nebuvo nežinoma, kad tam „sutvarkyti" reikia panaudoti jėgą.

Po Jaltos derybų (1945 m. vasario 5-12 d.) trys protagonistai (Sovietų Sąjunga, Didžioji Britanija ir JAV) sudarė slaptus susitarimus dėl svetur atsidūrusių tiek kareivių, tiek civilių. Churchillis ir Edenas leido Stalinui nuspręsti generolo Vlasovo vadovaujamos Rusijos išlaisvinimo armijos (ROA) gretose kovojusių belaisvių likimą, tarytum šie būtų galėję tikėtis bešališko teismo.

Stalinas puikiai žinojo, kad dalis šių sovietų kareivių pateko į nelaisvę pirmiausia dėl Raudonosios armijos suirutės, už kurią jis pats pirmas buvo atsakingas, bei dėl generolų ir jo paties negabumo. Teisybė ir tai, kad daug kareivių neturėjo jokio noro kautis už nekenčiamą režimą ir, prisiminus Lenino ištartą frazę, „balsavo kojomis".

Po Jaltos susitarimų nebuvo nė savaitės, kad į Sovietų Sąjungą iš Britų salų laivai neplukdytų žmonių. Per du mėnesius, nuo 1945 m. gegužės iki liepos, „repatrijuota" daugiau kaip 1,3 milijono vakarinėje okupuotos teritorijos dalyje atsidūrusių asmenų, kuriuos Maskva traktavo kaip sovietų piliečius (įskaitant ir 1940 m. aneksuotų Baltijos šalių gyventojus bei ukrainiečius). Rugpjūčio pabaigoje iš viso jau buvo perduota daugiau kaip 2 milijonai šių „rusų". Kartais tai vykdavo šiurpiomis aplinkybėmis: nuolat pasitaikydavo pavienių ir kolektyvinių (ištisomis šeimomis) savižudybių, susiluošinimo. Veltui belaisviai bandė pasyviai priešintis, kad nebūtų perduoti sovietų valdžios organams, anglai ir amerikiečiai, tenkindami sovietų reikalavimus, nesivaržydavo pavartoti jėgą. Atvykę repatriantai būdavo atiduodami į politinės policijos kontrolę. „Almanzora" atplaukė į Odesą balandžio 18 d., ir tą pačią dieną jau prasidėjo egzekucijos. Tas pats scenarijus pasikartojo, kai į Juodosios jūros uostą įplaukė „Empire Pride".

Vakarai bijojo, kad Sovietų Sąjunga įkaitais nepasiliktų belaisvių anglų, amerikiečių ar prancūzų ir nesiimtų šantažo, grasindama atsimokėti tuo pačiu, - tą labai gerai atspindi jų laikysena sovietų diktato akivaizdoje. O sovietai spyrė, kad būtų „repatrijuoti" visi rusai ir išeiviai iš Rusijos, net ir emigravę po 1917 metų revoliucijos. Vis dėlto ši visiškai sąmoninga Vakarų politika nedavė norimo rezultato ir nepalengvino jų pačių piliečių sugrįžimo. Priešingai, ji leido SSRS pasiųsti aibę funkcionierių ieškoti nepaklusniųjų ir veikti pamynus po kojomis Jungtinių Tautų įstatymus.

Karinės valdžios Vokietijoje biuletenis tvirtino, jog iki 1945 m. spalio 1 d. iš prancūzų zonos į sovietų pusę buvo persiųsta 101 000 „nuo namų atskirtų asmenų". Prancūzų valdžia sutiko, kad pačioje Prancūzijoje būtų įkurta 70 žmonių surinkimo stovyklų, dažniausiai besinaudojančių keista teritorijos neliečiamybe, - kad ir Boregaro stovykla Paryžiaus priemiestyje, - kurių prancūzai visiškai nekontroliavo ir leido sovietų agentams iš NKVD nebaudžiamai darbuotis Prancūzijoje, net pažeidžiant nacionalinį suverenitetą. Sovietai visas tas operacijas buvo rimtai apsvarstę ir, pasitelkę komunistinę propagandą, pradėjo jas dar 1944 m. rugsėjį. Boregaro stovykla buvo teritorinės saugumo valdybos uždaryta tik 1947 m. lapkritį, po to, kai buvo pagrobti vaikai, kurių nepasidalijo išsiskyrę jų tėvai. Operacijai vadovavęs Rogeris Wybotas sako: „Po teisybei, sprendžiant iš to, ką man pavyko sužinoti, ši tranzito stovykla labiau primena pagrobtųjų stovyklą"⁷⁹ . Protestai prieš tokią politiką buvo pavėluoti ir gana reti, kaip ir 1947 m. išspausdintasis socialistų žurnale Masses: „Nesunku suvokti, kai Čingischanas aklinai uždaro sienas, kad vergai nepabėgtų. Bet kad jam suteikiama teisė parsivaryti juos iš svetimų teritorijų, tai jau viršija net ir mūsų sugedusią pokario moralę. [...] Kokia moraline ar politine teise galima priversti žmogų gyventi šalyje, kur jis bus pajungtas fizinei ir dvasinei vergovei? Kokios padėkos pasaulis tikisi iš Stalino už tylėjimą girdint šauksmus Rusijos piliečių, kurie verčiau ryžtasi mirti negu grįžti į savo šalį?"

Žurnalo redaktoriai pasakoja apie paskutinius išsiuntimus: „Padrąsinta nusikalstamo masiško abejingumo matant pamintą minimalios prieglaudos teisę, karinė anglų valdžia Italijoje neseniai padarė niekšybę, kokiai nėra žodžių: kovo 8 d. iš Ručonės stovyklos Nr. 7, žadėdami nugabenti į Škotiją, anglai pagrobė 175 rusus ir dar 10 iš stovyklos Nr. 6 (šios stovyklos žmonės gyveno šeimomis). Kai tie 185 žmonės jau buvo toli nuo stovyklų, iš jų atėmė viską, kas galėtų tikti savižudybei, ir pasakė, kad vyksta jie ne į Škotiją, o į Rusiją. Keletui vis dėlto pavyko pasidaryti galą. Tą pačią dieną dar buvo pagrobta 80 žmonių (visi kaukaziečiai) iš Pizos stovyklos. Visi tie nelaimingieji anglų kareivių saugomuose vagonuose buvo nugabenti į rusų zoną Austrijoje. Kai kurie mėgino pabėgti ir buvo sargybinių nušauti..."⁸⁰

Repatrijuoti belaisviai būdavo uždaromi į specialias, vadinamąsias „filtravimo ir patikrinimo" stovyklas (pradėtas steigti 1941 m. pabaigoje), kurios beveik nesiskyrė nuo darbo lagerių ir po 1946 m. sausio įsiliejo į Gulagą. 1945 m. jas perėjo 214 000 belaisvių⁸¹. Tai buvo Gulago apogėjaus periodas: daugiausia tie belaisviai būdavo teisiami pagal 58-1 b straipsnį ir nuteisiami šešeriems metams lagerio. Taip pat ir buvę ROA (Rusų išlaisvinimo armija) nariai, dalyvavę mūšiuose su SS išvaduojant Prahą.

Priešo belaisviai

SSRS nebuvo ratifikavusi tarptautinių konvencijų dėl karo belaisvių (Ženeva, 1929 m.). Teoriškai konvencija gynė belaisvius, net jei jų šalis ir nebuvo jos pasirašiusi. SSRS visiškai nesuko galvos dėl tos nuostatos. Laimėjusi karą, ji laikė tris ar keturis milijonus belaisvių vokiečių. Tarp jų buvo ir Vakarų sąjungininkų paleisti į laisvę kareiviai, kurie, grįžę į sovietų zoną, buvo deportuoti į SSRS.

1947 m. kovo mėnesį Viačeslavas Molotovas pranešė, kad repatrijuota milijonas vokiečių (tiksliau, 1 003 974) ir dar 890 532 yra internuoti jo šalies stovyklose. Dėl šių skaičių buvo ginčijamasi. 1950 m. kovo mėnesį SSRS paskelbė, esą belaisvių repatrijavimas baigtas. Vis dėlto humanitarinės organizacijos pranešė, kad SSRS nelaisvėje gyvena mažiausiai 300 000 karo belaisvių, taip pat 100 000 civilių. 1950 m. gegužės 8 d. Liuksemburgo vyriausybė pareiškė protestą prieš repatrijavimo operacijų nutraukimą, nes 2000 jo gyventojų dar laikoma SSRS. Ar neskelbiant tikrų duomenų buvo stengiamasi nuslėpti liūdną šių belaisvių likimą? Turint galvoje mirtingumą lageriuose, galima manyti ir taip.

Specialiosios komisijos (Maschke's komisijos) apskaičiavimais, miĮ lijonas vokiečių kareivių belaisvių mirė sovietiniuose lageriuose. Taigi iš Raudonosios armijos prie Stalingrado paimtų 100 000 belaisvių išgyveno tik 6000.

Kartu su vokiečiais 1947 m. vasarį Rusijoje praleido apie 60 000 italų kareivių (dažnai pateikiamas ir kitas skaičius - 80 000 belaisvių). Italijos vyriausybė informavo, kad ligi šiol iš tų belaisvių į Italiją grįžo tik 12 513. Beje, lygiai tą patį patyrė rusų fronte kariavę rumunų ir vengrų belaisviai. 1954 m. kovo mėnesį buvo paleista šimtas ispanų „Azul" (Žydrosios divizijos. - Vert. past.) savanorių. Ši apžvalga nebūtų išsami, nepaminėjus 900 000 japonų kareivių, paimtų į nelaisvę 1945 m. Mandžiūrijoje.

„Prievolininkai"

Apie Gulago kalinių tautinę įvairovę puikiai byloja lageriuose paplitęs posakis: „Jei Gulage nėra kokios šalies atstovo, tai tik todėl, kad tokios šalies nėra". Prancūzija taip pat turėjo savo kalinių Gulage, kalinių, kurių apginti ir susigrąžinti diplomatai per daug nesistengė.

Trys Prancūzijos departamentai - Mozelio, Baso ir Reino aukštupio - susilaukė ypatingo triumfuojančių nacių dėmesio: Elzasas-Lotaringija buvo aneksuotas, germanizuotas ir netgi nacifikuotas. 1942 m. naciai nusprendė kaip prievolininkus paimti į vokiečių kariuomenę 1920 m. ir 1924 m. gimusius Mozelio ir Elzaso jaunuolius. Daugelis jų nejautė jokio noro vilkėti vokišką uniformą ir stengėsi išvengti tos „privilegijos". Iki karo pabaigos buvo mobilizuoti dvidešimt vienos amžiaus grupės elzasiečiai ir keturiolikos amžiaus grupių mozeliečiai, iš viso 130 000 jaunų vyrų.

Dauguma iš pasiųstų į rusų frontą 22 000 „prievolininkų" žuvo mūšiuose. Laisvosios Prancūzijos informuoti apie tokią ypatingą situaciją, Sovietai išplatino raginimus dezertyruoti, žadėdami juos grąžinti į kovojančios Prancūzijos gretas. Šiaip ar taip, 23 000 elzasiečių-lotaringiečių buvo paimti į nelaisvę - tiek asmens bylų 1995 m. rusų valdžios organai perdavė prancūzams. Daug jų buvo uždaryta į MVD (buvęs NKVD) saugomą 188-ąjį Tambovo lagerį ir kentė baisias gyvenimo sąlygas: menkas maistas (600 gramų juodos duonos per dieną), priverstinis darbas miškuose, vargani būstai (medinės, pusiau į žemę įkastos pašiūrės), jokios medicinos priežiūros. Išsigelbėjusieji iš tos lėtos mirties stovyklos mano, jog 1944 ir 1945 m. ten mirė apie 10 000 jų draugų. Pierre'as Rigoulot (La Tragédie des Malgré-nous. Tambov le camp des Français, Denoël, 1990) rašo, kad įvairiuose lageriuose ar kelyje į lagerius mirė 10 000. Po ilgų derybų 1500 belaisvių 1944 m. vasarą buvo paleisti ir repatrijuoti į Alžyrą. Nors Tambovo lageryje gyveno daugiausia elzasiečių-lotaringiečių, buvo ir kitų lagerių, išsimėčiusių lyg salos salyne, kur, užuot kovoję dėl savo šalies išvadavimo, kalėjo uždaryti prancūzai.

Pilietinis karas ir nacionalinio išsivadavimo karas

Nors po vokiečių-sovietų paktų 1939 m. rugsėjo mėnesį pasirašymo dauguma komunistų partijų iširo, nes jų nariams buvo nepriimtinas Stalino nusigręžimas nuo antifašistinės politikos, vokiečių ataka prieš SSRS 1941 m. birželio 22 d. bemat pažadino antifašistinį refleksą. Birželio 23 d. Kominternas per radiją ir radiotelegrafu visoms savo sekcijoms paskelbė, kad dar neatėjo laikas socialistinei revoliucijai, bet išmušė valanda stoti į kovą su fašizmu ir dėl nacionalinio išsivadavimo. Kartu iš visų okupuotų kraštų komunistų partijų buvo pareikalauta nedelsiant imtis ginklo. Taigi karas davė komunistams progą išmėginti naują veikimo formą - ginkluotą kovą ir hitlerinės karo mašinos laužymą partizaninėmis sąlygomis. Tam aplink sustiprintas sukarintas struktūras buvo imta formuoti ginkluotus komunistų būrius, kurie, priklausomai nuo šalies geografinių sąlygų ir konjunktūros, greitai išaugo į stiprias partizanines grupuotes, ypač po 1942 m. Graikijoje ir Jugoslavijoje, o 1943 m. pabaigoje Albanijoje ir Šiaurės Italijoje. Retkarčiais, pasitaikius palankiai progai, komunistai, savo partizanų padedami, užimdavo valdžią, prireikus net stodami į pilietinį karą.

Ryškiausias naujosios orientacijos pavyzdys - Jugoslavija. 1941 m. pavasarį Hitleris gavo ateiti į pagalbą savo sąjungininkui Mussolini'ui, nesusidorojusiam su mažyte, bet ryžtinga armija Graikijoje. Balandį vėlgi turėjo įsikišti Jugoslavijoje, kur palankią Vokietijai vyriausybę nuvertė probritaniškai nusiteikę sąmokslininkai. Ir vienoje, ir kitoje šalyje veikė negausios, bet prityrusios komunistų partijos, kurios, diktatorinių Stojadinovičiaus ir Metaxo režimų uždraustos, daugelį metų buvo praleidusios pogrindyje.

Po paliaubų Jugoslaviją išsidalijo italai, bulgarai ir vokiečiai. Prie viso to dar prisidėjo vadinamoji nepriklausoma Kroatijos valstybė, kurioje šeimininkavo ustašiai, Ante Paveličiaus vadovaujami dešinieji ekstremistai, įvedę tikrą apartheido režimą serbams ir nevengę net masinių - taip pat žydų bei čigonų - žudynių. Jie pasišovė sunaikinti bet kokią opoziciją, o tai pastūmėjo daugelį kroatų į pasipriešinimo judėjimą.

Balandžio 18 d. Jugoslavijos armijai kapituliavus, pirmieji į partizanus išėjo karininkai rojalistai su pulkininku Draža Mihailovičiumi priešaky. Šis greitai buvo paskirtas vyriausiuoju Jugoslavijos pasipriešinimo vadu, vėliau egzilinės vyriausybės Londone gynybos ministru. Mihailovičius sukūrė Serbijoje iš esmės serbišką, vadinamųjų četnikų, armiją. Tik po 1941 m. birželio 22 d. vokiečių įsiveržimo į SSRS jugoslavų komunistai pripažino, kad reikia stoti į nacionalinio išsivadavimo kovą, „išvaduoti šalį iš fašistinio jungo ir kol kas atidėti socialistinę revoliuciją"⁸² . Bet kol Maskva stengėsi kuo ilgiau negąsdinti savo sąjungininkų anglų ir nekliudyti rojalistų vyriausybės, Tito pasijuto pakankamai stiprus žaisti savo žaidimą atsisakydamas paklusti teisėtai egzilinei vyriausybei. Neskirstydamas žmonių pagal etninį požymį, - pats jis buvo kroatas, - 1942 m. Bosnijoje Tito pradėjo kurti savas partizanų bazes. Du tarpusavyje besivaržantys judėjimai, kiekvienas su savomis užmačiomis, stojo vienas prieš kitą. Žinodamas komunistų pretenzijas, Mihailovičius paliko ramybėje vokiečius ir net sudarė sąjungą su italais. Situacija pavirto tikra painiava, išsivadavimo karas susimaišė su pilietiniu, politiniai nesutarimai su etnine neapykanta, dar piktesne okupacijos sąlygomis. Tada abi pusės išžudė daug žmonių, kiekviena norėjo sunaikinti tiesioginius priešininkus ir primesti gyventojams savo valdžią.

Istorikų pateikiamais skaičiais, iš šešiolikos su viršum milijonų Jugoslavijos gyventojų žuvo šiek tiek daugiau nei milijonas. Egzekucijos, sušaudyti belaisviai, įvairiausios represijos - visam tam įsisiautėti buvo juo lengviau, kad Balkanų kultūra visais laikais buvo maitinama klanų nesutarimų. Vis dėlto galima atskirti, kur žudė četnikai ir kur žudė komunistai: četnikai, kurie ne visada paklusdavo „centralizuotos organizacijos valdžiai", - daug gaujų išslysdavo iš Mihailovičiaus kontrolės, - dažniau žudydavo žmones pagal etninius, o ne politinius kriterijus. Komunistai vadovaudavosi kariniais ar politiniais motyvais. Vienas iš Tito padėjėjų, Milovanas Djilas, daug vėliau paliudijo: „Mums būdavo skaudu girdėti valstiečius aiškinant, kodėl jie ėjo pas četnikus: sakydavosi bijoję, kad sudegins jų namus ar kaip kitaip su jais susidoros. Tas klausimas buvo iškeltas viename susirinkime dalyvaujant Tito ir pateiktas toks argumentas: valstiečiai persigalvos, kai leisime suprasti, kad jeigu jie eis pas grobikus [atkreipkite dėmesį į žodžių „četnikas" (jugoslavų rezistentas rojalistas) ir „grobikas" skirtumą], tai mes irgi deginsime jų namus. [...] Galop Tito, atmetęs abejones, nukirto: „Ką gi, kartkartėmis ir mes galime sudeginti kokį namą ar kaimą". Vėliau Tito tuo klausimu išleido aiškius, nepaliekančius vietos dvejonėms, įsakus"⁸³.

Kai 1943 m. Italija kapituliavo ir Churchillis nusprendė sąjungininkų paramą verčiau suteikti Tito negu Mihailovičiui, o 1943 m. gruodį Tito įkūrė Antifašistinę nacionalinio išsivadavimo tarybą (AVNOJ), komunistai įgijo aiškią politinę persvarą prieš savo priešininkus. 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pradžioje partizanai komunistai viešpatavo kone visoje Jugoslavijoje. Artėjant Vokietijos kapituliacijai, Paveličius ir jo kariauna, jo funkcionieriai su šeimomis - iš viso keliasdešimt tūkstančių žmonių - patraukė link Austrijos sienos. Bleiburge prie jų prisidėjo slovėnų baltagvardiečiai ir juodkalniečių četnikai. Ten visi pasidavė anglų karinėms pajėgoms, o šios juos perdavė Tito.

Kareivių, visų policininkų laukė mirties keliai, nusidriekę šimtus kilometrų per visą Jugoslaviją. Belaisviai slovėnai buvo nuvaryti į Slovėniją, netoli Kočevjės, 23 000 jų buvo išžudyta . Nugalėtų četnikų laukė partizanų, kurie neėmė belaisvių, kerštas. Milovanas Djilas prisimena serbų kovotojų galą, neišdrįsdamas pateikti tikriausiai šiurpių šios paskutinės kampanijos detalių: „Dražos [Mihailovičiaus] kareiviai buvo išžudyti maždaug tuo pačiu metu kaip ir slovėnai. Četnikai, kurių nedidelės grupelės po sutriuškinimo nusigavo į Juodkalniją, papasakojo apie naujus baisumus. Niekam niekad apie tai nebesinorėjo kalbėti - net ir tiems, kurie dėjosi esą dideli revoliucionieriai - lyg apie klaikų košmarą"⁸⁵. Sučiuptas Draža Mihailovičius buvo teisiamas, pasmerktas mirti ir 1946 m. liepos 17 d. sušaudytas. Sąjungininkų misijų karininkų, kurie buvo pasiųsti į jo štabą ir kartu kovėsi prieš vokiečius, pasiūlymai „procese" liudyti jo naudai buvo nedviprasmiškai atmesti⁸⁶. Po karo Stalinas Milovanui Djilui atskleidė savo filosofijos pagrindą: „Kas užima teritoriją, tas įveda ir savo santvarką".

Užėjus karui, Graikijos komunistų padėtis buvo labai panaši kaip ir jų draugų jugoslavų. 1940 m. lapkričio 2 d., kelios dienos po italų invazijos į Graikiją, Graikijos komunistų partijos sekretorius Nikos Zachariadis, kuris 1936 m. rugsėjį buvo pasodintas į kalėjimą, išplatino atsišaukimą, raginusį priešintis: „Šiandien graikų nacija kariauja nacionalinio išsivadavimo karą prieš Mussolini'o fašizmą. [...] Visi į kovą, kiekvienas į savo postą"⁸⁷. Bet pogrindinio Centro komiteto gruodžio 7 d. manifestas pasmerkė tokį kursą, ir GKP grįžo prie oficialios Kominterno linijos - revoliucinio nesikišimo. 1941 m. birželio 22 d. kryptis akivaizdžiai pasikeitė: GKP visiems savo nariams davė nurodymą organizuoti „kovą Sovietų Sąjungai apginti ir nuversti atėjūnų fašistų jungui".

Pogrindyje įgyta patirtis Graikijos komunistams labai pravertė. 1941 m. liepos 16 d., kaip ir kitos komunistų partijos, jie įkūrė Darbininkų nacionalinio išsivadavimo frontą EEAM (Ergatiko Ethniko Apélevthériko Métopo), suvienijusį tris profesinių sąjungų organizacijas. Rugsėjo 27 d. atsirado EAM (Ethniko Apélevthériko Métopo). Šis Nacionalinio išsivadavimo frontas buvo politinis komunistų įnagis. 1942 m. vasario 10 d. ėmė veikti ELAS (Ellinikos Laikos Apélevthérotikos Stratos) - Nacionalinio išsivadavimo liaudies armija. Jos pirmosios stovyklos buvo suorganizuotos gegužės mėnesį iniciatyva Ario Velouchiočio (Thanassis Klaras), prityrusio komunisto, kuris laisvei atgauti pasirašė pareiškimą, jog atgailauja. Nuo to laiko ELAS žmonių skaičius be perstojo augo.

ELAS nebuvo vienintelė karinė pasipriešinimo organizacija. 1941 m. rugsėjį iš kariškių ir civilių respublikonų buvo įkurta Demokratinė nacionalinė graikų sąjunga EDES (Ethnikos Démokratikos Ellinikos Syndesmos) - dar viena partizanų grupuotė, kuriai vadovavo atsargos pulkininkas Napoleonas Zervas. Trečioji buvo pulkininko Psarro organizacija EKKA (Ethniki Kai Koiniki Apélevthérosis) - Nacionalinio ir socialinio išsivadavimo judėjimas, atsiradęs 1942 m. spalį. Organizacijos viena per kitą stengėsi prisivilioti kovotojus iš kitų stovyklų.

ELAS sėkmė ir jėga paakino komunistus šaltakraujiškai primesti savo hegemoniją visai ginkluotai rezistencijai. Ne kartą buvo užpultos EDES, taip pat ir EKKA partizanų stovyklos. Šios organizacijos gavo išsklaidyti savo pajėgas, o paskui vėl atsikurti. 1942 m. Vakarų Tesalijoje, Pindo kalnų papėdėje, majoras Kostopoulos (perbėgėlis iš EAM) ir pulkininkas Safaris įkūrė pasipriešinimo būrį pačioje EAM kontroliuojamoje zonoje. ELAS jį apsupo, o kovotojus, kurie negalėjo pabėgti ar atsisakė įstoti į jos gretas, išžudė. Paimtas į nelaisvę Safaris galop sutiko tapti ELAS štabo vadu.

Britų karininkai, atvykę dalyvauti graikų pasipriešinime, kėlė nerimą ELAS vadams; komunistai jau tada bijojo, kad anglai nerestauruotų monarchijos. Bet būta pažiūrų skirtumo tarp Velouchiočio vadovaujamos karinės atšakos ir pačios GKP, kuriai vadovavo Giorgos Siantos, linkęs laikytis Maskvos nubrėžtos antifašistinės koalicijos politikos. Anglai vienu tarpu atliko teigiamą vaidmenį, mat jų karinė misija 1943 m. pasiekė, kad trys pagrindinės Graikijos formuotės pasirašytų lyg ir tarpusavio susitarimą. ELAS pajėgas tuomet sudarė maždaug aštuoniolika tūkstančių žmonių, EDES - penki tūkstančiai ir EKKA - apie tūkstantį.

Po rugsėjo 8 d. italų kapituliacijos situacija iškart pasikeitė. Brolžudiškas karas kilo tada, kai vokiečiai pradėjo smarkų puolimą prieš EDES, dėl to ši buvo priversta atsitraukti ir atsidūrė tiesiai priešais pagrindinius ELAS batalionus, o šie ėmėsi ją sunaikinti. Sprendimą atsikratyti EDES priėmė GKP vadovybė, kuri ketino šitaip pasinaudoti naujai susidariusia padėtimi ir sužlugdyti anglų politiką. Po keturias dienas trukusių mūšių Zervo partizanams pavyko ištrūkti iš apsupties.

Šis pilietinis karas vykstant nacionalinio išsivadavimo karui leido vokiečiams puikiai manevruoti, jų kariuomenė galėjo pulti tai vieną, tai kitą rezistencijos organizaciją⁸⁸. Sąjungininkai ėmėsi iniciatyvos sustabdyti pilietinį karą: 1944 m. vasarį mūšiai tarp ELAS ir EDES liovėsi, ir Plakoje buvo pasirašyta taika. Ji truko neilgai: po kelių savaičių ELAS užpuolė EKKA. Po penkias dienas trukusių kautynių EKKA sumušta, jos vadas pulkininkas Psarros pateko į nelaisvę. Karininkai buvo išžudyti, o pačiam pulkininkui nukirsta galva.

Komunistų veiksmai demoralizavo rezistenciją ir diskreditavo EAM. Ištisose srityse jis buvo taip nekenčiamas, kad kai kurie rezistentai įstojo į vokiečių organizuotus saugumo batalionus. Tas pilietinis karas liovėsi tik tada, kai ELAS sutiko bendradarbiauti su egziline Graikijos vyriausybe Kaire. 1944 m. šeši EAM-ELAS atstovai tapo Georges Papandreou pirmininkaujamos nacionalinės vienybės vyriausybės nariais. Rugsėjo 2 d., kai vokiečiai pradėjo trauktis iš Graikijos, ELAS, motyvuodama tuo, kad tebėra saugumo batalionai, metė savo būrius užkariauti Peloponeso, slystančio iš jos kontrolės. Nukariauti miestai ir miesteliai buvo „nubausti". Meligaloje nužudyta 1400 vyrų, moterų, vaikų, taip pat pusšimtis saugumo batalionų karininkų ir puskarininkių.

Rodės, kad niekas negali sukliudyti EAM-ELAS hegemonijai. Tačiau spalio 12 d. išvaduoti Atėnai, Pirėjuje išsilaipinus britų kariuomenei, išsprūdo. GKP vadovybė tada nesiryžo panaudoti jėgą. Ar ji ketino leistis į žaidimą su koalicine vyriausybe? Vargu. Ji atsisakė paklusti vyriausybės reikalavimui demobilizuoti ELAS, o žemės ūkio ministras komunistas lanis Zegvos pareikalavo paleisti vyriausybei pavaldžius karinius junginius. Gruodžio 4 d. ELAS patruliai įžengė į Atėnus ir stojo į mūšį su vyriausybinėmis pajėgomis. Kitą dieną beveik visa sostinė atiteko ELAS, kuri čia sutelkė 20 000 žmonių. Bet britai, tikėdamiesi atvyksiant pastiprinimą, tebesipriešino. Gruodžio 18 d. ELAS taip pat užpuolė EDES Epire. Dar tebevykstant mūšiams komunistai ėmėsi kruvino antirojalistinio valymo.

Tačiau komunistų puolimas buvo sužlugdytas. Varkizoje surengtoje konferencijoje jie buvo priversti pasirašyti ELAS nuginklavimo sutartį. Iš tikrųjų daug ginklų ir amunicijos buvo rūpestingai paslėpta. Vienas svarbiausių vadų, Aris Velouchiotis, atsisakė pripažinti Varkizos susitarimus ir su šimtine vyrų išėjo į miškus, vėliau pasitraukė į Albaniją, laukdamas, kol vėl galės stoti į ginkluotą kovą. Paklaustas apie EAM-ELAS sutriuškinimo priežastis, Velouchiotis atsakė tiesiai: „Taip atsitiko todėl, kad mes per mažai žudėme. Toje kryžkelėje, vadinamoje Graikija, anglai turėjo savų interesų. Jei nebūtume paleidę nė vieno jų draugo gyvo, jie nebūtų turėję kur išsilaipinti. Tačiau kiti mane vadino žudiku - štai prie ko jie mus privedė. - Ir pridūrė: - Revoliucijos laimi tada, kai upės nusidažo krauju, bet jį verta lieti, jei atlygis - tobulesnė visuomenė"⁸⁹. ELAS įkūrėjas Alis Velouchiotis sutiko savo mirtį 1945 m. viename mūšyje Tesalijoje, kelios dienos po jo pašalinimo iš GKP. EAM-ELAS pralaimėjus pratrūko susitvenkusi neapykanta komunistams ir sąjungininkams. PromiIitaristinės grupuotės nužudė nemaža komunistų partijos narių. Daug pateko į kalėjimus. Vadovai dažniausiai būdavo tremiami į salas.

GKP generalinis sekretorius Nikos Zachariadis gegužę grįžo iš Vokietijos, kur jis buvęs pasiųstas į Dachau. Jo pirmieji pareiškimai aiškiai skelbė tolesnę GKP politiką: „Arba grįšime prie panašaus, tik žiauresnio režimo, kokia buvo monarchinė-fašistinė diktatūra, arba EAM kova dėl nacionalinio išsivadavimo bus vainikuota ir Graikijoje įsigalės liaudies demokratija". Iškamuotai Graikijai beveik neteko pasidžiaugti pilietine santarve. Spalio mėnesį partijos VII suvažiavimas nutarė siekti Zachariadžio užbrėžto tikslo. Pirmasis etapas buvo britų kariuomenės išvedimas. 1946 m. SSRS parodė savo susidomėjimą Graikija ir pateikė paklausimą JTO Saugumo tarybai apie pavojų, kurį kelia anglų kareiviai šioje šalyje. Vasario 12 d., kai beveik neliko abejonių dėl pralaimėjimo artėjančiuose visuotiniuose rinkimuose, GKP nusprendė, jugoslavų komunistų remiama, organizuoti sukilimą.

Gruodį įvyko GKP Centro komiteto susitikimas su jugoslavų ir bulgarų karininkais. Graikų komunistai neabejojo galėsią pasinaudoti Albanija, Jugoslavija ir Bulgarija kaip užnugario bazėmis. Trejus metus ten rasdavo prieglobstį jų kovotojai, ten buvo slaugomi jų sužeistieji, ten buvo jų kariniai sandėliai. Visas tas pasirengimas truko keletą mėnesių po Kominformo sukūrimo, ir paaiškėjo, kad graikų komunistų sukilimas puikiai atitinka naująją Kremliaus politiką. 1946 m. kovo 30 d. GKP ryžosi pradėti trečiąjį pilietinį karą. Demokratinės armijos (AD), įkurtos 1946 m. spalio 28 d. ir vadovaujamos generolo Marko Vafiadžio, pirmosios atakos buvo panašios viena į kitą. Dažniausiai būdavo užpuolami žandarmerijos postai, jų įgula išmušama, o aukšti pareigūnai baudžiami mirtimi. GKP toliau atvirai veikė visus 1946 m.

Pirmaisiais 1947 m. mėnesiais generolas Markos suaktyvino savo veiklą: buvo dešimtys užpultų kaimų, šimtai mirtimi nubaustų valstiečių. Dėl prievartinio kareivių verbavimo AD gretos išsipūtė⁹⁰. Jeigu kaimas nereaguodavo, prieš jį būdavo imamasi represijų. Vienas Makedonijos kaimas brangiai sumokėjo už savo tylėjimą: buvo sudeginti keturiasdešimt aštuoni jo namai, nužudyta dvylika vyrų, šešios moterys ir du kūdikiai. Nuo 1947 m. kovo buvo sistemingai žudomi savivaldybių pirmininkai, taip pat dvasininkai. Kovo mėnesį jau buvo priskaičiuojama 400 000 pabėgėlių. Teroro politika sukėlė atsakomąjį terorą: komunistų partijos nariai ir kairieji dešiniųjų ekstremistų būdavo žudomi būriais.

Apsilankęs Belgrade, Prahoje ir Maskvoje, 1947 m. birželį Zachariadis pareiškė apie netrukus būsiančią sudarytą „laisvą" vyriausybę. Graikų komunistai atrodė tikį, kad jie galės žengti prieš ketvertą metų Tito pramintu keliu. Ta „vyriausybė" buvo „oficialiai" sudaryta gruodį. Jugoslavai net pasiuntė į Graikiją beveik dešimt tūkstančių savanorių iš savo kariuomenės⁹¹. Gausus Jungtinių Tautų Specialiosios komisijos Balkanams tyrimų raportai atskleidžia visą šios pagalbos Demokratinei armijai reikšmę. 1948 m. pavasarį nutrūkę Tito ir Stalino santykiai turėjo tiesioginių pasekmių graikų komunistams. Nors parama buvo teikiama iki rudens, Tito ėmė trauktis, kol galiausiai uždarė sieną. Vasarą, kai vyriausybinės pajėgos pradėjo didelį puolimą, Albanijos komunistų vadas Enveras Hoxha buvo priverstas uždaryti savąją. Graikų komunistai darėsi vis labiau ir labiau izoliuoti, dažniau ir dažniau kildavo vidinių kivirčų. Vis dėlto mūšiai nesiliovė iki 1949 m. rugpjūčio. Daugybė kovotojų pasitraukė į Bulgariją, iš ten pasklido po visą Rytų Europą, ypač daug patraukė į Rumuniją ir į SSRS. Tūkstančiai pabėgėlių, iš kurių 7500 buvo komunistai, užtvindė Uzbekistano sostinę Taškentą.

Po pralaimėjimo GKP tremtyje patyrė keletą valymų, kol 1955 m. konfliktas tarp Zachariadžio šalininkų ir priešininkų baigėsi smarkiu susirėmimu. Kad sugrąžintų tvarką, turėjo įsikišti sovietų armija, buvo šimtai sužeistų⁹².

Šis pilietiniame kare nugalėtų graikų priėmimas Sovietų Sąjungoje juo labiau paradoksalus, kad Stalinas jau buvo išardęs senąją amžiais Rusijoje gyvenusią graikų bendruomenę, kuriai 1917 m. turbūt priklausė nuo 500 000 iki 700 000 žmonių, daugiausia Kaukaze ir Juodosios jūros pakrantėje. 1939 m. jų buvo likę ne daugiau kaip 410 000, o 1960 m. - tik 170 000. Nuo 1937 m. gruodžio 285 000 didžiuosiuose miestuose gyvenusių graikų buvo ištremti į Archangelską Komijos respublikoje ir Šiaurės rytų Sibirą. Kitiems pasisekė grįžti į Graikiją. Kaip tik tada Sovietų Sąjungoje likviduotas buvęs Graikijos komunistų partijos sekretorius A. Haitas ir pedagogas J. Jordinis. 1944 m. 10 000 išlikusių kažkada klestėjusios Krymo bendruomenės graikų buvo apkaltinti provokiška laikysena per karą ir ištremti į Kirgiziją ir Uzbekistaną. 1949 m. birželio 30 d. per vieną naktį į Kazachstaną išvežta 30 000 Gruzijos graikų. 1950 m. balandį toks pats likimas ištiko visus Batumio graikus.

Komunistams kilusi pagunda pasinaudojus rezistencijos ir išsivadavimo kova vieniems užgrobti valdžią kitose Vakarų Europos šalyse greitai užgeso - ten stovėjo anglų-amerikiečių kariuomenė, ir 1944 m. pabaigoje Stalinas davė direktyvą komunistams paslėpti ginklus ir laukti geresnės progos. Tai kuo aiškiausiai išplaukė iš 1944 m. lapkričio 19 d. Stalino pokalbio Kremliuje su Prancūzijos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi Maurice'u Thorezu, kuris, karą praleidęs Sovietų Sąjungoje, rengėsi grįžti į Prancūziją⁹³ .

Prieškario metais Kominterne įsikeroję žiaurūs papročiai ir teroras neišnyko iš tarptautinio komunizmo judėjimo ir po karo, bent iki Stalino mirties (1953). Rytų Europoje siautėjo tikrų ir tariamų disidentų represijos, ypač kai vykdavo koks išpūstas sufabrikuotas procesas (žr. Karelo Bartoseko skyrių). Šis teroras pasiekė viršūnę 1948 m., kilus Stalino ir Tito santykių krizei. Atsisakęs paklusti ir sugriovęs Stalino visagalybės mitą, Tito buvo vaizduojamas kaip naujas Trockis. Stalinas mėgino jį nužudyti, bet Tito buvo atsargus, be to, saugomas savo paties valstybės struktūrų. Nepasisekus likviduoti Tito, viso pasaulio komunistų partijos ėmėsi besaikių nepagrįstų politinių žmogžudysčių ir išmetė iš savo gretų „titininkus", pavertė juos atpirkimo ožiais. Vienu pirmųjų tokių ožių turėjo tapti Norvegijos komunistų partijos generalinis sekretorius Pederis Furubotnas, senas kominternininkas, kuris, daug laiko praleidęs Maskvoje, jau sykį buvo išnešęs kailį - 1938 m. sugrįžęs į Norvegiją. 1949 m. spalio 20 d. partijos susirinkime vienas sovietų žmogus, toksai Strandas Johansenas, apkaltino Furubotną titizmu. Furubotnas, turįs daug draugų savo partijoje, spalio 25 d. sušaukė Centro komitetą ir pranešė, kad jis ir visa jo komanda atsistatydinsią su sąlyga, jeigu labai greitai įvyks nauji Centro komiteto narių rinkimai, ir pasakė, kad jam mesti kaltinimai bus išnagrinėti tarptautinės komisijos. Furubotno priešininkai buvo užklupti netikėtai. Kitą dieną visi apstulbo, kai Johansenas su keletu parankinių įsiveržė į Centro komiteto posėdį su revolveriais rankose ir išvarė generalinio sekretoriaus šalininkus. Paskui susirinkę jie nubalsavo už Furubotno pašalinimą iš partijos. Šis, žinodamas sovietų metodus, apsiginklavęs su draugais užsidarė namuose. Po šio kino juostos verto „rodeo" Norvegijos komunistų partija prarado didžiąją dalį savo „gyvosios jėgos". Johansenas, sovietų agentų varinėjamas, išprotėjo⁹⁴.

Graikų vaikai ir sovietinis Minotauras

Per 1946-1948 m. pilietinį karą graikų komunistai visose savo kontroliuojamose zonose surašė abiejų lyčių vaikus nuo trejų iki keturiolikos metų. 1948 m. kovo mėnesį tuos vaikus suvežė į pasienio rajonus, o keletą tūkstančių išgabeno į Albaniją, Jugoslaviją ir Bulgariją. Kaimiečiai slėpdavo savo vaikus miškuose. Raudonasis Kryžius per didžiausias kliūtis suskaičiavo 28 296 nuo šeimų atskirtus graikų vaikus. 1948 m. vasarą, galutinai nutrūkus ryšiams tarp Tito ir Kominterno, Jugoslavijoje laikyti vaikai (1600), nepaisant Graikijos vyriausybės protestų, buvo perkelti į Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją ir Lenkiją. 1948 m. lapkričio 17 d. JTO III Asamblėja priėmė rezoliuciją, pasmerkusią graikų vaikų pagrobimą. 1949 m. lapkritį JTO Generalinė Asamblėja pareikalavo vaikus sugrąžinti. Šie JTO nutarimai, kaip ir visi kiti, liko be atsako: komunistiniai režimai Graikijos kaimynystėje užsispyrę tvirtino, esą tiems vaikams pas juos geresnės gyvenimo sąlygos negu pačioje Graikijoje. Vienu žodžiu, jie norėjo įtikinti, kad tai, ką jie daro, yra humanistinis aktas.

Tačiau prievarta išvežti vaikai buvo laikomi tokiomis sąlygomis, kad daugelis išsekę mirė per epidemijas. Suvaryti į „vaikų miestelius", jie privalėjo šalia bendrojo lavinimo išeiti politinio mokymo kursą. Nuo trylikos metų buvo verčiami dirbti sunkius darbus, pvz., plėšti dirvonus pelkėtame Hartchago rajone Vengrijoje. Komunistų vadai turėjo slaptą mintį išauklėti naują absoliučiai atsidavusių komunistų kartą. Jų laukė aiški nesėkmė: 1956 m. graikas Constantinides žuvo kaudamasis vengrų pusėje prieš rusus. Kitiems pasisekė pabėgti į Rytų Vokietiją.

Nuo 1950 iki 1952 m. tik 684 vaikai buvo sugrąžinti į Graikiją. 1963 m. repatrijuota maždaug 4000 vaikų (kai kurie iš jų gimę komunistinėse šalyse). Lenkijoje devintojo dešimtmečio pradžioje graikų bendruomenę sudarė keletas tūkstančių žmonių. Kai kurie priklausė „Solidarumo" profsąjungai ir po generolo Jaruzelskio valstybės perversmo pateko į kalėjimus. 1989 m., Lenkijai pasukus demokratijos keliu, keli tūkstančiai Lenkijos graikų sugrįžo į Graikiją. (La Question grecque devant les Nations unies, Specialiosios komisijos Balkanams ataskaita, 1950.)

Paskutinis šio periodo teroro aktas tarptautiniame komunizmo judėjime buvo 1957 m. Vengrų komunistas Imre Nagy, vienu tarpu vadovavęs 1956 m. Budapešto sukilimui (žr. Karelo Bartoseko skyrių), buvo prisiglaudęs Jugoslavijos ambasadoje ir nenorėjo iš ten išeiti, bijodamas dėl savo gyvybės. Sovietams jį sučiupti pavyko tik per gudrybes, aplinkiniais keliais. Jį teisti buvo nuspręsta Vengrijoje. Bet, nenorėdama užsikrauti sau vienai atsakomybės už šią įteisintą žmogžudystę, Vengrijos komunistų partija pasinaudojo 1957 m. lapkritį Maskvoje vykusia Pirmąja pasauline komunistų partijų konferencija, kad už Nagy mirtį nubalsuotų visi joje dalyvaujantys komunistų partijų vadai, tarp jų prancūzas Maurice'as Thorezas ir italas Palmira Togliatti - išimtis buvo tik lenkas Gomulka. Nagy buvo nu teistas mirti ir 1958 m. birželio 16 d. pakartas⁹⁵.

¹ Paskutiniame savo straipsnyje, kuris išspausdintas laikraštyje Die Rote Fahne ("Raudonoji vėliava"), Liebknechtas leido lietis gerai pažįstamai revoliucinei lyrikai: „Vis arčiau diena, kai su trenksmu subyrės ekonomika ir, tarytum išgirdusi Paskutinio teismo trimitus, atsibus dar snaudžianti proletarų armija, ir prisikels užmuštųjų kovotojų kūnai..."

² Arthuras Koestleris tai laiko viena pagrindinių priežasčių, dėl ko susikūrė Vengrijos komuna: „tiesioginė Vakarų politikos, kai didžiosios demokratijos atsuko nugarą savo sąjungininkams liberalams, pasekmė". Plg. La Corde raide, Robert Laffont, „Bouquins", 1994.

³ Arthur Koestler, op. cit.

⁴ Mildos Molnar, De Béla Kun à Janos Kadar, Soixante-dix ans de communisme hongrois, Presses de FNSP, 1987. Arpad Szepal, Les 133 jours de Bela Kun, Fayard, 1959.

⁵ Jan Valtin, Sans patrie ni frontières, Self, 1947. Taip pat žr. Eric Wollenberg, Der Apparat. Stalins Fünfte Kolonne, Bonn, 1946.

⁶ Cit. Henry de Chambon, La République d'Éstonie, ėditions de la Revue parlamentai-re, 1936.

7 A. Neuberg, L'insurrection armée, editė par le Parti communiste (SFIC), 1931, rėim-pression Maspero, 1970.

8 Joseph Berger, Le Nautrage d'une génération, Les lettres nouvelles, Denoël, 1974.

⁹ Victor Serge, Mémoires d'un révolutionnaire, 1901-1941, Le Seuil, 1978. Arkadi Vaksberg, Hôtel lux, Fayard, 1993.

¹⁰ Margarete Buber-Neumann, La Révolution mondiale, Casterman, 1971; sk. 17, „Le soulevement de Canton".

¹¹ Chao-luy, La Commune de Canton, Moscou, 1929.

¹² Tuo klausimu žr. Jano Valtino prisiminimus, op. cit., D. Wapler, 1947; pakartotinis (pataisytas) leidimas, leid. Babel, 1996; ypač sk. 17.

¹³ Talino sukilimą analizuoja generolas losifas Unšlichtas, Hamburgo - Hansas Kip-penbergeris, Kantono ir Šanchajaus sukilimus - generolas Vasilijus Bliucheris ir Ho Chi Minhas, kuris taip pat rašė apie valstiečių sukilimus, o du karo teorijos skyriai parašyti maršalo Tuchačevskio.

¹⁴ Roger Faligot, Rémi Kauffer, Kang Sheng et les Services secrets chinois, Robert Laffont, 1987.

15 Žr. Le Contrat social, Nr. 4, juliet-août, 1966, p. 253.

¹⁶ Roger Faligot et Remi Kaufer, Histoire mondiale du renseignement, t. 1, 1870-1939, Robert Laffont, 1993.

17 Un crime soviétique devant la cour d'assises de la Seine (5-14 décembre 1938). L’Enlèvement du général Miller par le général Skobtine. Le Procès de la Plevitzkaya. Plaidoirie de Mme Maurice Ribet. Imp. du Palais, 1939. Marina Grey, Le général meurt à minuit, Plon, 1981. Marina Gorboff, La Russie fantôme. L'ėmigration russe de 1920 a 1950, L'Âge d'homme, 1995. Pavel et Anatoli Soudoplatov, op. cit.

¹⁸ Lenine, Oeuvres completes, t. XVI, p. 227-228.

¹⁹ Aino Kuusinen, Quand Dieu renverse son ange..., Juliard, 1974.

²⁰ Leonard Shapiro, Les Bolcheviks et l'opposition. Origines de l'absolutisme communiste; premier stade (1917-1922), Les Îles d'or, 1958. Pierre Broue, Le Parti bolchevique, éditions de Minuit, 1977.

²¹ Boukharine en 1928, Le Contrat social, Nr. 1, janvier-février 1964.

²² Žr. Ante Ciliga, Dix ans au pays du mensonge déconcertant, Champ libre, 1977. Philippe Bourrinet, Ante Ciliga 1898-1992. Nazionalismo e communismo in Jugoslavia, Gênes, Graphos, 1996.

²³ Ante Ciliga, Au pays du grand mensonge, Gallimard, 1938, p. 167.

²⁴ Ante Ciliga, op. cit., p. 168.

²⁵ José Bullejos, La Comintern en España, Mexico, 1972, p. 206,

²⁶ Guillaume Bourgeois, Comment Staline dirigeait le PC, Le Nouvel Observateur, 5-11 août 1993. Arkadi Vaksberg, op. cit., p. 62-64. Annie Kriegel, Stéphane Courtois, Eugen Fried. Le grand secret du PCF, Le Seuil, 1997, sk. 13.

²⁷ Les Notres, Denoël, Lettres nouvelles, 1969, pakartot. leid. 1995.

²⁸ Cit. Arkadijus Vaksbergas, op. cit., p. 32. 1927 m. lapkritį viename laiške rusų opozicijai Borisas Suvarinas mėgino atkreipti dėmesį į šj fenomeną ir jo pasekmes. Žr. Boris Souvarine, A contre-courant. Écrits 1925-1939, Denoël, 1984, p. 138-147.

²⁹ Annie Kriegel, Stéphane Courtois, Eugen Fried. Le grand secret du PCF, op. cit., p. 293.

³⁰ Cit. Arkadijus Vaksbergas, op. cit., p. 46-47.

³¹ Alla Kirilina, L'Assassinat de Kirov. Destin d'un stalinien, 1888-1934, Le Seuil, 1995.

³² Femmes et enfants compris, selon Joseph Berger, Le Naufrage d'une génération, op. cit., p. 103-105.

³³ Cahiers Léon Trotski, Nr. 53, avril 1994.

³⁴ Le Contrat social, Nr. 6, novembre-décembre 1965.

³⁵ Alfred Burmeister, Dissolution and Aftermath of the Comintern. Expériences and Observations, 1937-1947, New York, 1995, p. 4-8. Cit. Branko Lazičius.

³⁶ Mikhail Panteleiev, La Terreur stalinienne au Komintern en 1937-1938: Les chiffres et les causes, Communisme, Nr. 40-41, 1995.

³⁷ François Fejtô, Comment Staline liquida Bêla Kun, France Observateur, 9 avril 1959. F. Fejtô rėmėsi Arvo Tuomineno prisiminimais, išspausdintais Helsinkyje pavadinimu Kremliaus varpai.

³⁸ Mikhail Panteleiev, art. cit., p. 48.

³⁹ La Correspondance internationale, Nr. 15,12 mars 1938.

⁴⁰ In der Fangen des NKWD. Deutsche Opfer des stalinistischen Terrors in der UdSSR, Berlin, Dietz Verlag, 1991.

⁴¹ Margarete Buber-Neumann, Prisonière de Staline et d'Hitler. 1 Déportée en Sibérie; 2. Déportée à Ravensbrück, Le Seuil, 1986, 1988.

⁴² Mario Kessler, Der Stalinische Terror gegen jüdische Kommunisten, Kommunisten verfolgen Kommunisten. Stalinischer Terror und „Säuberungen" in der kommunistischen Parteien Europas seit des dreiliiger Jahren, Berlin, Akademie Verlag, 1933, p. 87-102. Apie Birobidžano istoriją, žr. Henri Sloves, L'État juif de l'Union soviétique, Les Presses d'au-jord'hui, 1982.

⁴³ Ubavka Vujosevic und Vera Mujbegovic, Die Jugoslavischen Kommunisten in den stalinistischen „Säuberungen* 1929 bis 1949, žr. Hermann Weber und Dietrich Staritz, Kommunisten verfoigen Kommunisten, op. cit., p. 157-173.

⁴⁴ Apie Reisso bylą galima pasiskaityti jo žmonos Elizabethos Poretski prisiminimuose Les Notres, Denoël, 1969; ir Peter Huber, Daniel Kunzi, L'Assassinat d'lgnaz Reiss, Communisme, Nr. 26-27, 1990.

⁴⁵ Jan Van Heijenoort, De Prinkipo à Coyoacan. Sept ans auprès de L. Trotski, Les Lettres nouvelles - Maurice Nadeau, 1978, p. 172.

⁴⁶ Šios hipotezės laikosi jo biografas Pierre'as Broué knygoje „Levas Sedovas, Trockio sūnus, Stalino auka" (Léon Sedov, fils de Trotski, victime de Staline, Les Éditions ouvrières, 1993).

⁴⁷ Pavel Soudoplatov, Missions spéciales, Seuil, 1994, p. 115-116.

⁴⁸ Ibid., p. 99-100.

⁴⁹ Léon Trotski, Oeuvres complétés, t. XXIV, Institut Léon Trotski, 1987, p. 79-82.

⁵⁰ Léon Trotski, L'attentat du 24 mai et le Parti communiste mexicain, le Komintem et le CPU, op. cit., t. XXIV, p. 310-361.

⁵¹ Apie operacijos „montažą" žr. Pavel Soudoplatov, op. cit., sk. 4, p. 97-120.

⁵² Julian Gorkin et général Sanchez Salazar, Ainsi fut assasiné Trotski, Self, 1948.

⁵³ René Dazy, Fusillez ces chiens enragés!.. Le génocide des trockistes, Olivier Orban, 1981, p. 248.

⁵⁴ Neseniai išėjusioje knygoje (Pierre Broué, Roger Vachernon, Meurtres au maquis, Grasset, 1997) keliama drąsi hipotezė, pagal kurią atsitiktinis Demaziere'o „išsivadavimas" daugiau ar mažiau galėjo būti susijęs su jo draugų žūtimi, beje, atleidžiant nuo kaltės dėl šių žmogžudysčių aukštus prancūzų komunistų veikėjus.

⁵⁵ Renė Dazy, op. cit., p. 238-244.

⁵⁶ Les trotskistes de Buchenwald, Critique communiste, Nr. 25, novembre 1978.

⁵⁷ René Dazy, op. cit., p. 266-274.

⁵⁸ Panagiotis Noutsos, „Säuberungen“ innerhalb der griechischer KP (1931 bis 1956), Kommunisten verfolgen Kommunisten, op. cit., p. 487-494.

⁵⁹ Lettre du 10 mai 1939, Les Cahiers Léon Trotski, Nr. 46, juillet 1991.

⁶⁰ Action, 19-25 juin.

⁶¹ Aïno Kuusinen, Quand Dieu renverse son Ange..., op.cit, 1974, p. 91-96.

⁶² Les Cloches du Kremlin, p. 216, cit. B. Lazitch, Le Martyrologe du Komintern, Le Contrat social, Nr. 6, novembre-décembre 1965.

⁶³ Armand Maloumian, Les Fils du Goulag, Presses de la Cité, 1976.

⁶⁴ Vassili Crossman, Vie et destin, Julliard/ L'Âge d'Homme, 1983, p. 374.

⁶⁵ Romolo Caccavale, Comunisti italiani in Unione Sovietica. Proscritti da Mussolini soppressi da Stalin, Mursia, 1995, 360 p.

⁶⁶ Charles Jacquier, L'affaire Francesco Ghezzi; la vie et la mort d'un anarcho-syndicaliste italien en URSS, La Nouvelle Alternative, Nr. 34, juin, 1994. Taip pat žr. Emilio Guarnaschelli, Une petite pierre. L'exil, la déportation et la mort d'un ouvrier communiste italien en URSS 1933-1939, Maspero, 1979. Étienne Manach, Emilio, Plon, 1990.

⁶⁷ Hans Schafranek, Zwischen NKWD und Gestapo. Die Auslieferung deutscher und ôsterreichischer Antifaschisten aus der Sowjetunion an Nazideutschland 1937-1941, Frankfurt am Main, ISP-Verlag, 1990.

⁶⁸ Les Syndicats de l'Union soviétique, éditions du Secours ouvrier international,

⁶⁹ Hans Schafranek, op. cit.

⁷⁰ Karlo Stajner, 7000 jours en Sibérie, Gallimard, 1983.

⁷¹ Wolfgang Leonhard, Un enfant perdu de la Révolution, France Empire, 1983.

⁷² Boziclar Maslaritch, Moskva-Madrid-Moskva, Zagreb, 1952, p. 103, cit. B. Lazitch.

⁷³ Gustaw Herling, Un monde à part, Denoël, 1985.

⁷⁴ Sylvestre Mora et Pierre Zwierniak, La Justice soviétique, Rome, Magi-Spinetti, 1945, p. 161-162.

⁷⁵ Israël Joshua Singer, Camarade Nachman, Stock, 1985.

⁷⁶ Jules Margoline, La Condition inhumaine, Calmann-Lévy, 1949, p. 42-43.

⁷⁷ Jules Margoline, op. cit., p. 149-150.

⁷⁸ Jewish Daily Forward, 1946 m. birželio 30 d., liepos 7 d.

⁷⁹ Georges Coudry, Les Camps soviétiques en France. Les „Russes" livrés à Staline en 1945, Albin Michel, 1997.

⁸⁰ Masses, Ni. 9/10, juin-juillet 1947: „Nous réclamons le droit d'asile pour les Émigrés soviétiques".

⁸¹ Nicholas Bethell, Le Dernier Secret. 1945: Comment les alliés livrèrent deux mitions de Russes à Staline, Le Seuil, 1975. Nikolai Tolstoy, Les victimes de Yalta, France-Empire, 1980.

⁸² Vladimir Dedijer, Tito, Belgrade, 1953; cit. B. Lazitch.

⁸³ Milovan Djilas, Une guerre dans la guerre. Yougoslavie 1941-1945, R. Laffont, 1980, p. 162.

⁸⁴ Paul Carde, Vie et mort de la Yougoslavie, Fayard, 1992.

⁸⁵ Milovan Djilas, op. cit., p. 443-444.

⁸⁶ Garsusis Dobricos Ćosić romanas Blogio metas (Le Temps du mal, L'Âge d'Homme, 1990, 2 t.) labai gerai parodo, kokia susipainiojusi buvo Jugoslavija.

⁸⁷ Christophe Chiclet, Les Communistes grecs dans la guerre. Histoire du Parti communiste de Grèce de 1941 à 1949, L'Harmattan, 1987.

⁸⁸ ELAS be pagrindo apkaltino EDES sudarius paliaubas su vokiečiais.

⁸⁹ Cit. Evan Averoff-Tossizza, Le Feu et la hache. Grèce 1946-1949, Éditions de Breteuil, 1973. Regis, autorius labai gerai pažįsta šį buvusį studentą, vėliau tapusį Atėnų advokatu.

⁹⁰ Balandžio mėn. Demokratinė armija turėjo 16 000 kovotojų.

⁹¹ Irène Lagani, Les Communistes des Balcans et la guerre civile grecque, Communisme, Nr. 9, 1986.

⁹² Nikos Marantzidis, La deuxieme mort de Nikos Zachariadis: l'itinéraire d’un chef communiste, Communisme, Nr. 29-31, 1992.

⁹³ Philippe Buton, L'entretien entre Maurice Thorez et Joseph Staline du 19 novembre 1944. Méthodologie et historiographie de la stratégie communiste a la Libération, Communisme, Nr. 45-46, 1996.

⁹⁴ Torgrim Titlestad, I Stalins Skygge. Kampen om NKP 1945-1949, Bergen, Fakbok-forlaget, 1997.

95 Federigo Argentieri, Quando il PCI condamno a morte Nagy, Micromega, Nr. 4, 1992.