Partizanai: Istorija ir dabartis

NEMATOMAIS TAKAIS

Stasys Indrašius

PARTIZANŲ RYŠININKO ATSIMINIMAI

"Mano gimtasis Drobčiūnų kaimas, kuriame 1927 m. gimiau ir augau, praleidau vaikystę ir jaunystės dienas, buvo Svėdasų vls. Rokiškio aps. (dabar Anykščių r). Čia kirtosi Rokiškio, Kupiškio ir Utenos apskričių ribos", -rašo Stasys Indrašius. Jo tėvas, 1919 m. Lietuvos savanoris, iš Drobčiūnų dvaro gavo 9 ha žemės. Pranas Indrašius buvo gimęs 1900 m. Užpalių vls. Traidžiūnų k. trijų brolių ir dviejų seserų šeimoje. Už Nepriklausomybės kovas apdovanotas dviem medaliais. Buvo šaulys. 1944 m., artėjant frontui, pabūgęs represijų, iš savo namų pasitraukė ir iki pat mirties 1965 m. negrįžo pas šeimą. Namie ūkininkavo žmona su sūnumi Stasiu.

Motina Pranė Urbanavičiūtė-Indrašienė gimė 1902 m. Linskio k., Užpalių vls. Ji turėjo keturis brolius ir keturias seseris. Į Drobčiūnus atitekėjo 1927 m. Motina buvusi labai didelė patriotė ir kovojantiems padėjo iš visos širdies. Jos žodžiai: "Laisvė brangesnė už gyvybę. Reikia kovoti." Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė - mirė 1967 m.

Stasys Indrašius buvo vienturtis vaikas šeimoje. Jam teko visa ūkio vyriškų darbų našta. 1951 m. vedė ir su žmona dirbo kolūkyje laukininkystėje, vėliau fermoje, laiškininku. Nuo 1972 m. iki pensijos Utenoje dirbo santechniku.

Sužinojęs, kad yra renkama medžiaga apie Svėdasų partizanus, Stasys Indrašius tiesiog užvertė mus savo laiškais su tiesiog neįkainuojama medžiaga apie pokario metus savo tėviškėje. Jo atsiminimuose "Nematomais takais" -ryškiausiai atspindėtas ir jo paties biografijos tarpsnis. O kur dar kita: su stebėtinu ryžtu, nekreipdamas dėmesio į savo naštą ir negales, jis siunčia įvairią medžiagą, atsakymus į papildomus klausimus ir t.t.

Apie šį savo darbą Stasys Indrašius rašo: "Pradėjau rinkti atsiminimų medžiagą 1990 m. Gal kas apie mane pasakė, kad aš - buvęs partizanų ryšininkas. Pradėjo pas mane rinktis žmonės iš Utenos muziejaus, kraštoty-ros(...) Aš jiems viską iš eilės pasakot, kas vyko tuo sunkiu laiku, nors (...) daug ko nežinojo ir ryšininkai. Buvo užslaptinta. Kai ką prisimeni kaip per sapną... Reikėjo susitikti su žmonėmis, su kuriais tuo metu turėjai reikalų. Ir

□ Stasys Indrašius-Drąsutis. 1955 m.

□ Pranė Indrašienė (1902-1967). Fotografuota 1955 m. Stasio Indrašiaus

dar viena priežastis, dėl kurios užsitęsė rašymas: nematau viena akimi, o ir kita nepergeriausia. Nors esu baigęs keturis skyrius, bet rašydamas be kitų pagalbos negaliu išsiversti".

Stasys lndrašius yra antros grupės invalidas. Nepaisant visų negalių, jis stebina mus savo ryžtu, pareigos užfiksuoti tų kruvinųjų metų istoriją suvokimu."Rašydamas turėjau vieną tikslą - kad iš Tautos atminties neišnyktų mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų sudėtos aukos dėl Lietuvos Laisvės, kad ateinančios kanos, mums išėjus, žinotų, kaip kovota ir kentėta dėl Lietuvos vardo išlikimo" - sako Stasys lndrašius.

Vytautas Valunta. 1995m.

□ Pranas lndrašius (1900-1965)

Daug metų praėjo nuo tų lemtingų įvykių. Atmintis neišsaugojo visko, kas patirta bei išgyventa. Datos, įvykiai, faktai susipynė į margą kamuolį, kurio pradžią ir pabaigą sunku surasti. Išdilo iš atminties partizaniškos buities detalės, sutiktų žmonių veidai, vardai ir pavardės. Troškimas matyti savo Tėvynę laisvą ir laimingą vienijo bendrai kovai vyrus ir moteris, vaikus ir paauglius, dažnai rizikavusius savo ir savo šeimų brangiausiu turtu - gyvybe, vykdžiusius užduotis su pasišventimu ir meile, slėpusius, maitinusius, padėjusius ne tik duonos kąsniu.

Šių atsiminimų struktūra daugiau mozaikinė, sudėliota iš gabaliukų, neduoda bendro Aukštaitijos veiklos vaizdo. Tai vieno žmogaus, ėjusio partizanų ryšininko takais, atsiminimai ir asmeniniai išgyvenimai, pastebėjimai ir atskiri faktai apie vieną partizanų grupę. Tikiuosi, kad man brangių ir artimų žmonių veikla nebus užmiršta, o mano atsiminimai apie rezistencijos dalyvius įsilies į bendrą atsiminimų srautą ir bus papildyti kitų Kupiškio, Anykščių, Utenos rajonų ryšininkų ir partizanų.

INDRAŠIŲ SODYBOS PRIEGLOBSTIS

1944 m. artėjo bolševikų kariuomenė. Liepos 14 d. atvažiavo dėdė iš Rokiškio aps. Kamajų vls. Gučiūnų k. - Antanas Matiukas ir jo draugas iš to paties kaimo. Jie paprašė leisti įsirengti pas mus slėptuvę.

Už tvarto buvo pasodinta eglučių eilė. Prie jų išsikasė duobę, žemes nuvežė į balą, duobę uždengė lentomis, apdėjo šiaudais ir užpylė žemėmis, palikdami angą įlįsti. Slėptuvę užmaskavo, ant viršaus dar užkrovė žabais.

Kai viską sutvarkė ir papietavo, dėdė labai norėjo nueiti į Linskio k. uošvijon, kuri buvo už kokių penkių kilometrų. Jam su draugu išėjus, po kokių trijų valandų pasirodė rusų kareiviai. O po valandos į Drobčiūnų dvarą atvažiavo vokiečių tankai. Vokiečiai ėmė kirsti medžių šakas tankams maskuoti. Rusų kareiviai paleido ugnį, ir prasidėjo susišaudymas. Neužilgo tankai pasitraukė link Savičiūnų, Kamajų pusėn.

Dėdė Matiukas su savo draugu Zlatkum po keleto dienų sugrįžo, suklastoję dokumentus (pase pakeitė metus - pasisendino), kad nereikėtų eiti į kariuomenę. Jo draugas Zlatkus buvo sulaikytas, pateko į Rusiją ir iš ten nebegrįžo.

Kitas motinos brolis Balys Urbonavičius 1944 m. vasarą atvažiavo pas mus su žmona ir vaikais iš Užpalių miestelio. Kai vyrus pradėjo rudeni šaukti į kariuomenę, dėdė iš pradžių slapstėsi: virtuvėje, po lova, atplėšėme dvi grindų lentas, iškasėme duobę, kad žmogus galėtų sėdėti. Toje duobėje teko keletą kartų slėptis. Dėdės sušlubavo sveikata, todėl praėjęs komisiją buvo pripažintas nesveiku. Po to jau nebesislapstė ir 1944 m. prieš Naujuosius metus sugrįžo į namus.

Žmonės pranešdavo visokių naujienų apie prievartinį ėmimą į kariuomenę. Pasakojo, kad iš vienos sodybos išsivarė jaunuolius, surišę rankas ir varėsi iki pamiškės, ten smarkiai sumušė, nušovė. Šauta buvo į galvą ir veidai sužaloti. Šią 1944 m. gruodžio 22 d. nužudyti: Juozas (g.1923 m.) ir

□ Petrauskų šeima iš Utenos r. Užpalių vls., Lins-kio k. Stovi: Bronius ir Juozas Petrauskai

Bronius (g.1926 m.) Petrauskai bei Benonas Buitvydas (g.1923 m.).

Gyvenau sodyboje su mama. Tą 1944 m. vasarą užderėjo geras javų derlius. Iš manęs buvo menkas rugių pjovėjas - paauglys. Javus nupjauti man padėjo kaimynas Apolinaras Vilutis su žmona Natalija iš gretimo Narbūčių k. 1944 m. rugsėjo 29 d. į jų namus atėjo skrebai su kareiviais, sumušė ir nušovė Apolinarą Vilutį. Buvo labai baisu, kad visai nekaltus žmones žudo.

Aš buvau augalotas, kai pamatydavau kareivius, sėdu ant grindų ir su dėdės vaikais žaidžiu. Vyresnysis buvo

trejų, o mažesnysis - pusantrų metukų. Man liepdavo atsistoti ir braukdavo per veidą ranka - tikrindavo, ar neauga barzda. Prie manęs nekibdavo, nes turėjau gimimo metrikus.

□ Apolinaras Vilutis

Po Naujųjų metų, 1945 m. sausio mėn. gavau šaukimą Į komisiją. Ten išrašė prirašymo kortelę ir paleido namo. Gavau antrą šaukimą. Pavasariop turėjau pasitikrinti sveikatą ir išvažiuoti į apmokymus. Rokiškio dvare iš apylinkių buvo surinkta apie 300 jaunų vyrų, daugiausia gimusių 1927 m. Tarp jų buvo ir tokių, kurie suklastojo metus, pasijaunino.

Nemažai vyrų iš dvaro naktį pabėgdavo. Jie pasiimdavo ginklus ir išeidavo į mišką. Mokino virš mėnesio, ruošė į frontą, į Latviją. Kiekvieną rytą Rokiškio dvaro kieme vejodavo skrebus. Po jų treniruodavo mus: mokino seržantas ir viršila - Lietuvos gyventojai, o leitenantai buvo rusai. Komanduodavo dviem kalbom: pradžioje - lietuviškai, o paskui tą patį kartodavo rusiškai. Supažindino su ginklais, jų konstrukcija ir veikimu. Buvo surinkta visokių ginklų: tiek rusiškų, tiek užsienietiškų. Dvi dienas savaitėje, po pietų, vesdavo į Rokiškio mokyklą, kai jau nebūdavo mokinių. Mokino pažinti rusiškas raides. Išmokome pasirašyti rusiškai pavardę.

Dažnai mus pakeldavo, surikiuodavo ir varydavo į Rokiškio geležinkelio stotį iškrauti vagonų. Jaunam žmogui tai buvo nelengvas darbas. Kankino alkis. Vogdavome grūdus, nešdavome gyventojams, kad jie mus pavalgydintų. Dažniausiai kraudavome avižas.

Kiekvieną rytą prausdavomės prie šulinio. Karo metu dvare būta ligoninės. Matėme, pusiau užkastus į žemę vokiečių kareivių lavonus, šunų apgraužtomis kojomis. Lavonai buvo menkai apipilti žemėmis.

Mus treniruodavo netoli nuo dvaro esančiame miškelyje. Vieną rytą ten išvydome apkasuose priverstų lavonų. Į miškelį atvažiuota arkliais. Vieną vyrą matėme miške po žabais, tik kojos išlindę. Šiuos lavonus naktį atveždavo iš Rokiškio kalėjimo. Pavasarį žemė buvo dar įšalusi, tai lavonų neužkasdavo.

1945 m. gegužės pradžioje mus pasikvietė politrukas ir pranešė, kad karas baigėsi. Mums labai pasisekė, paleido į namus.

Parvažiavęs namo, radau motinos priimtus slėptis artimus kaimynus: Vladą Pakalnį iš Narbūčių ir Joną Vanagą iš Padvarių. Ginklų jie neturėjo. Naktį eidavo pas savo šeimas, pasiimdavo maisto ir grįždavo pas mus. Po kelių dienų vyrai nutarė pasidaryti patikimesnę slėptuvę, nes klojimas buvo labai aukštas, šiaudų mažai. Pamanė, kad ten nebus saugu. Vieta buvo parinkta netoli nuo klojimo, dirbamoje žemėje, už trijų metrų nuo dirvos pakraščio. Iškasė duobę 2x1,5 m gilumo, kad įlindus būtų galima atsistoti. Nuo duobės iki klojimo iškasė tunelį, užvelėnavo. Anga buvo tarp klojimo pamatų akmenų - vieną akmenį atverčia, o kai įlenda, vėl jį užverčia. Ant tos duobės pasėjau miežius ir apakėjau, kad nebūtų jokios žymės. Po kurio laiko miežiai gražiai sužaliavo.

Mums tą duobę bedirbant, pastebėjau, kad kažkas ateina. Vyrus perspėjau, bet jie nespėjo pasislėpti. Gerai, kad ten buvo mūsų partizanai Stasys Gimbutis-Tarzanas su draugu. "Nors jūs ir dešimt metrų po žeme pasikaskit, skrebai vis tiek jus suras, geriau eikit su mumis į mišką",- pasakė.

Pakalnis ir Vanagas čia prabuvo per vasarą, o rudenį legalizavosi. Aš miežius nupjoviau, naktį tą slėptuvę užverčiau ir apariau, kad nebūtų žymės.

1945 m. prieš šv.Kalėdas, naktį, atėjo tas pats Stasys Gimbutis-Tarzanas pas mano moliną prašytis, kad priimtų slėptis. Prašėsi vienas, o atėjo dar keturi: Albertas Nakutis-Viesulas iš Malaišių k., Stasys Gimbutis-Rūkas, Jonas Pajarskas-Rugelis ir Vladas Karosas-Vilkas, visi iš Drobčiūnų k.

Albertas Nakutis-Viesulas pasakojo, kad priartėjus frontui, vieni vyrai išėjo į mišką, kiti pasidarė slėptuves namuose. Vėliau jie slėpęsi užpelkėjusiame ežere, apaugusiame nendrėmis ir krūmais. Iš to ežero išteka Jaros upė. Ant suvarytų visos apylinkės valčių vyrai įsirengė stovyklą - palapines. Valgį gaminosi ant primusų. Gyveno ne tik jie penki, bet ir daug kitų vyrų. Prieiti prie ežero buvo sunku dėl liūnų, ir tik vieti-

□ Indrašių sodyba Drobčiūnuose. Joje 1945-1948 m. buvo partizanų slėptuvė. Fotografuota 1955 m. Stasio Indrašiaus

niai žinojo saugias vietas.

Atšalus orams ir artinantis žiemai, gyvenimas ežere tapo nebeįmanomas. Teko ieškoti prieglobsčio pas žmones. Nedaug buvo patikimų žmonių, kurie ryžtųsi priimti į savo namus svetimus. Tuo metu mūsų šeimoje nebuvo nė vieno vyro, kuriam reikėtų slėptis arba eiti į mišką. Nežinau, kodėl mano motina ryžosi tokiam pavojui ir ką ji tuo metu galvojo. Išaiškinus slepiamus vyrus, tektų atiduoti sūnaus ir savo gyvybę. Gyvybė žmogui yra brangiausia, bet laisvė jokiais pinigais nenuperkama. Tada aš jaunas buvau, ne viską supratau, nebijojau pavojų, kaip mama liepdavo, taip ir darydavau. Mama žinojo, kad už tai, geriausiu atveju, galime atsidurtume kalėjime ar Sibire. Net dabar man baisu, kai prisimenu tuos įvykius ir pavojus. Laikui bėgant, draugaujant su partizanais, jie mane kovos už nepriklausomą Lietuva dvasia išauklėjo, nuteikė...

Mūsų klojime dar 1944 m. vasarą, artėjant frontui, buvo iškasta 2,5x1,5x1,5 m duobė, kurioje slėpėme grūdus, drabužius ir vertingesnius daiktus. Per naktį visi vieną prėslą perkrovėme, duobę atkasėme, uždėjo-me lubas, prie pat pamato palikome 60x70 cm angą, o šiaudus vėl sukrovėme ant slėptuvės. Išlindus galima atkelti tris apatines lentas ir išlįsti į lauką. Per visą šiaudų prėslą padarėme urvą, kuriuo buvo galima patekti į klojimo vidurį, prie pat laukųjų durų. Kai paskutinis vyras įlįsdavo į urvą, kartu iš vidaus užsimaskuoja šiaudais. Su grėbliu nugrėbsčius prėslą ir pats sunkiai besurasdavau įėjimą.

Nuolat ėjau sargybą. Žiemą toje pusėje, kur slėptuvė, siena apšarmodavo. Būdavo, anksti rytą pereinu su šluota, kad nesukeltų įtarimo. Į klojimą dar arklį pastačiau ir ten laikiau, kad galėčiau dažniau eiti su kibiru - jame nešdavome partizanamas valgį. Eidamas pirma paleidžiu šunį ir su slidėmis apvažiuoju ratą, kad nebūtų kur pasislėpusių skrebų. Jei viskas ramu, tada nešu pusrytį arba vakarienę. Valgyti nešdavau tik du kartus - sakydavo, kad kai sėdim, tai ir valgyti nesinori.

Pas mus besislapstančius vyrus maistu aprūpindavo jų artimieji. Tai bulvių, miltų ar duonos atveždavo. Patys partizanai važiuodavo į pienines sviesto, sūrių. Kai gaudavo didesnį kiekį, dalį duodavo savo likimo draugams. Imdavo tiek, kiek galės sunaudoti. Nusavintus produktus palikdavo pas patikimus žmones. Kai kada pranešdavo, kad sviestas paliktas ten ir ten, tik reikia nuvažiuoti į nurodytą vietą ir parsivežti.

Motinai rūpėjo, kad mūsų vyrų nesusektų, nesužeistų. Kai po naktinių pasivažinėjimų grįždavo atgal, net lengviau atsikvėpdavome. Po to man reikėdavo arkliu nuvažiuoti į nurodytą vietą, sugrįžti namo ir dar apsukti ratą, mėtant pėdas, klaidinant galimus sekėjus. Mes gyvenome vienkiemyje, kaimynai buvo lojalūs - išduoti negalėjo. Aišku, jie jautė, kad mūsų sodyboje slapstosi vyrai.

Kūčias valgėme visi kartu. Arčiau gyvenantys išėjo į savo namus arba jų namiškiai maisto atnešė pas mus. Kūčioms vyrai slėptuvėje pasidėjo eglės šakelę, turėjo ir žvakučių. Naujuosius metus sutikome taip pat kartu. Spėliojome, gal kitus švęsime laisvai ir viešai. Su baime sulaukėme Vasario 16-osios. Suėję sugiedojome "Lietuva - tėvyne mūsų" ir pasimeldėme, kad Dievas greičiau suteiktų Lietuvai Laisvę, kurios taip laukėme: diena po dienos, savaitė po savaitės kalbėdavome, kad gal kiti metai bus šviesesni.

Taip ir praleidome vieną žiemą. Klojime iškasta duobė penkiems vyrams buvo per maža, bloga ventiliacija. Tamsu, tekdavo šviesti žibaline lempa, kuri orą dar pablogindavo, be to vyrai rūkydavo. Po kurio laiko jie gavo akumuliatorių. Akumuliatorius išsekdavo per dvi savaites. Pakrauti tekdavo vežti pas kaimyną, turėjusį vėjo dinamą.

Vyrai planavo praleisti mūsų klojime ir antrą žiemą. Sutarėme, kad teks įsirengti savo dinamą. Taip bus patogiau ir mažiau rūpesčių. Tam tikslui reikėjo parsivežti ilgą medį. Vasarą sutartu laiku nuvažiavau į nurodytą vietą. Miške radau medį jau nupjautą. Vyrai padėjo užkelti ant ratų. Su tokiu ilgu medžiu vienam būtų buvę sunku išlaviruoti. Medį parsivežiau dieną. Nulupau žievę ir iškasiau duobę. Vieną naktį atėję partizanai stulpą pastatė.

Aš domėjausi elektra, įvairia technika, mokėjau įrengti vėjo agregatą. Greitai jis buvo įrengtas ir išbandytas. Atėjo ruduo. Buvo bulviakasis. Kai kartą paryčiais sugrįžau iš šokių, pastebėjau, kad iš stulpo pavogta dinama. Pasakius naujieną tuo metu buvusiems pas mus partizanams, šie pajuokavo: nematę, kas vogė - būtų geras taikinys... Teko vėl ieškoti agregato. Gavau dinamą, įkėliau į stulpą, tačiau dabar prie stulpo jau nebelaikiau kopėčių, kurios ir pasitarnavo vagiui.

VASAROS NUTIKIMAI

1946 m. vasarą partizanai gyveno miške, o į slėptuvę sugrįždavo tik kariuomenei "šukuojant" mišką ar lyjant. Vasaros stovyklos vietą žinojo besislepiančių giminės ir artimieji. Vyrai prašydavo, kad aš praneščiau jiems naujienas. Tai padaryti geriausiai grįžtant paryčiais iš šokių. Miške buvo daug lazdynų krūmų, lapuočių medžių, tekdavo nusiauti batus, pasiraitoti kelnes. Eidamas uždainuodavau, kad mano atėjimas nebūtų netikėtas ir neišgąsdintų.

1946 m. pavasarį pirmą kartą nuėjęs į stovyklą, radau daug vyrų. Buvo sekmadienis. Buvo ir svečių - Jokeris, Bebas. Kitų slapyvardžių neprisimenu. Partizanai įdomiai kalbėjosi. Vienas pasakojo, kaip susidūrė su skrebais ir penkis nušovė, o pats pabėgo. Tada aš rinkau partizanų eilėraščius ir dainas. Nemažai poezijos gaudavau iš Jokerio.

Greitai prabėgdavo laikas partizanų vasaros stovykloje. Kartą besisvečiuojant, nepastebėjome, kaip kažkokia moteris priėjo prie stovyklos. Nusigandęs, kad manęs nepažintų, staigiai kritau ant žemės kniūbsčias,

□ Albertas Nakutis-Viesulas, Petras Miškinis-Šarūnas, Vladas Karosas-Vilkas ir Stasys Cimbutis-Rūkas. Fotografuota Stasio Indrašiaus 1947 m.

rankomis užsidengdamas veidą. Vyrai tą moterį pasitiko ir nusivedę toliau, sužinojo, kad ji skrebo sesuo. Aš, kiek pabuvęs, iš stovyklos pasišalinau. Moterį išleido tik sutemus.

Iš vasaros stovyklos partizanai pasitraukė ir visą savaitę prabuvo mūsų namuose. Rytojaus dieną skrebai ir kareiviai jau šukavo tą mišką. Gerai, kad toji moteris nepamatė manęs iš arti. Kitaip partizanai mus abu būtų laike iki vakaro ir kartu paleidę, kaip netikėtai atradusius jų stovyklą.

Nuėjęs miškan, rasdavau vyrus bedirbančius: vieni pina krepšius, kiti skuta vyteles ir t.t. Bepindami lenktyniaudavo, kuris gražesnį padarys. Krepšiai buvo skirti maistui susidėti, grybauti, uogauti. Turėjo savo reikmėms nusipynę uždaromų pintinių. Teko matyti tankioje eglėje pakabintą krepšį su partizanų maistu.

Pintines dovanodavo saviesiems arba geriems draugams, rėmėjams. Kiti droždavo grėbliams dantis - ir man buvo pridrožę didelį krepšį -būtų užtekę visam gyvenimui. Kai nusibosta dirbti, sėda šachmatais lošti, kortuoti arba klausydavosi radijo.

Indrašių sodybos planas

Rudeniop buvo atlaidai Adomynėje (prie Šimonių girios, dabar Kupiškio r.). Ten buvau kviestas kaip fotografas. Šokiuose susipažinau su viena mergina ir ją palydėjau į namus. Kitas jaunuolis lydėjo jos seserį. Kai parėjome, jau švito. Merginos padengė stalą, atnešė naminės butelį. Maždaug po pusvalandžio į duris ėmė belstis miškiniai. Jie buvo dviese. Tuoj mus pradėjo tardyti: kas mes esame, ar ne komjaunuoliai, ar ne skrebai, ar ne skrebų broliai. Tardė gana griežtai. Betardydami pamatė, kad prie namo artinasi kareiviai. Staiga merginos nuo sienos nusegė kilimėlį, ir pasirodė durelės į slėptuvėlę. Miškiniams sulindus, merginos užtrenkė dureles, užkabino kilimėlį virš lovos. Pagriebęs vieną seserį, paguldžiau lovon, ir gulime abu apsikabinę. Kita pora sėdi prie stalo.

Tuoj į kambarį įėję kareiviai, skrebai pradėjo domėtis, ar nėra svetimų. Iš mūsų paprašė dokumentų. Aš turėjau pažymėjimą, kurį man išdavė, paleisdami iš apmokymų. Kitas jaunuolis parodė metrikus. Tačiau kareiviai nuo mūsų neatstojo - klausinėjo, kur dar du. Ant žolės liko brydės, kad dviejų ateita visai neseniai. Mes gynėmės, kad nieko daugiau nematėme. Sakėme, gal iš šokių kokia pora ėjusi, bet pas mus neužsukusi. Gal jie ant šieno nuėję?

Kareiviai patikrino palovius, užlipo ant aukšto. Išeidami pasiėmė pusę butelio naminės ir pasuko tvarto, klojimo link. Nieko neaptikę, išėjo. Pasekę, į kurią pusę nuėjo, apžiūrėjome kiemą, ar neliko seklių. Kai įsitikinome, kad pavojaus nėra, iš slėptuvės išleidome miškinius. Visi išgėrėme, padainavome. Norėjo, kad visus nufotografuočiau, bet neturėjau tuščios juostos.

Po pietų vieni kitiems palinkėję sėkmės, išsiskirstėme. Vėliau tą merginą retkarčiais matydavau. Supratau, kad pas jas lankosi miškiniai, jei namuose įrengta slėptuvė. Papasakojau tuos nuotykius saviems vyrams. Jie patarė daugiau ten nesilankyti, nes ir savuose namuose pakanka visokiausių rūpesčių.

Mūsų krašte, rudeniui atėjus, prasidėdavo kalėdojimai. Po kaimus vaikščiodavo varpininkas, pranešdamas, kurią dieną atvažiuos kunigas. Pirmieji važiuodavo varpininkas su vargonininku, o paskui juos kunigas su vežiotoju. Vežiotojas į namus neužeina, pasilieka kieme. Aš su mama pasakytą dieną sulaukėme kunigo, vargoninko ir varpininko. Atidavėme jiems skirtas aukas. Kunigas matė, kad gyvename dviese, todėl paliko dvi plotkeles. Tuomet iš kito kambario pasirodė mūsų gyventojai.

Klebonas Survila nustebo ir paklausė, ar tai kita šeima. Atsakėme, kad šie žmonės pas mus gyvena laikinai. Kunigas suprato ir patarė būti atsargiems. Visus palaimino, palinkėjo sulaukti taip brangios laisvės dienos ir išvažiavo. Kai lik kunigą sutikdavau, jis mane visada užkalbindavo ir kviesdavo užeiti į kleboniją. Kunigas patardavo būti labai atsargiam, kuo mažiau vaikščioti, degtinės negerti, nežudyti, būti atlaidiems. Linkėdavo sveikatos, ištvermės, kad sulauktume Laisvės varpo dūžių.

Rudeniop visiems kaimiečiams uždėjo miško kirtimo ir išvežimo prievoles. Aš gavau iškirsti nuo 20 iki 30 kietmetrių miško. Visi kaimynai susitarę, vieną pirmadienį išvažiavome į Šimonių girią. Dirbome kartu: vieni nuo kelmų leidžiame, kiti šakas genėjame, treti tas šakas deginame. Vakare važiuodavome pas žmones, arčiau miško gyvenančius, nakvoti. Į savo namus grįždome tik šeštadienį.

Nuėjau aplankyti savo gyventojų. Jie išklausinėjo apie miško darbus, prievolės dydį. Pasakiau, kad mums paskyrė labai prastą miško plotą, kurį reikia ne tik iškirsti, bet ir visą išvalyti, o tai užima labai daug laiko. Geresnius plotus atiduodavo nuolatiniams miško darbininkams, o kaimiečiams išdalydavo tai, kas lieka. Reikėjo važiuoti ir kitai savaitei, o gal ir trečiai, iki bus baigta norma.

Vyrai labai susirūpino, nes be manęs jiems niekas maisto neatneša. Jie turėjo patys rizikuoti. Sužinoję, koks eigulys vadovauja miško kirtimo darbams, manęs neišleido, o patys išėjo pas eigulį. Gal po dienos sugrįžę pranešė, kad man nebereikės važiuoti. Kad kaimynams nekiltų įtarimo, liepė sakyti, kad pasisamdžiau žmogų miško kirtimui: nuolatiniai miško darbininkai turėdavo paruošę medienos pardavimui ir, su jais susitarus, buvo galima nuo prievolės išsipirkti. Taip aš buvau atleistas nuo miško kirtimo darbų.

KEIČIAMA SLĖPTUVĖ

1946-1947 m. žiemą vyrai nutarė, kad klojime slėptuvė nepatikima, nepatogi, toli nuo gyvenamo namo (60-70 m), todėl pavojinga nešti maistą. Mūsų namas buvo dviejų galų: viename gale gyvenome, o antrame seklyčia. Po ja iškastas 2 m gylio neišmūrytas bulvių rūsys. Jame partizanai iškasė mažesnę duobę 2,5x3,5 m. Žemė buvo molinga, kraštai negriuvo. Duobės šonus apdėjo lentomis, žemes išlygino, suplūkė, įkasė atramas. Vienoje vietoje paliko 50x70 cm angą atsarginiam išėjimui. Įėjimui sukalė 50x60 cm dėžę be dugno, kuri užsidarydavo kita dėže su žemėmis. Bulvių duobės paviršius susilygindavo, nelikdavo jokios žymės. Dėžė su žemėmis buvo labai sunki - vienas vyras neatkeldavo. Įtaisė dvi kilpas: užsidarydami jas įtraukdavo į vidų, o kai išlipus reikėdavo atsidaryti, kilpas palikdavo ištrauktas į viršų.

Slėptuvės lubų storis buvo apie pusę metro, c gal ir daugiau. Atnešę iš klojimo pabirų, šiukšlių supylėmė bulvių duobėje, gal porą savaičių palaikėme ten vištas, kad geriau užsimaskuotų. Grindyse buvo įrengtos 1x1 m durelės. Kitas išėjimas su durelėmis vedė tiesiog prie kopėčių ant aukšto.

Per naktį įrengus slėptuvę, vyrai iš klojimo persikėlė į ją. Kai orai nešalti, tai užlipdavo ant aukšto ir iš ten žvalgėsi po apylinkes. Stoge buvo padaryta skylė, o skliautuose - langai. Kai pastebėdavo pavojų, galėdavo patys pasislėpti be mūsų pagalbos. Vieni budi, kiti šachmatais žaidžia, valgo. Išeidami ant durų užkabiname spyną ar šluota užremiame. Pastebėjus artėjančius kareivius ar skrebus išeidavome pas kaimynus: niekada nepasitaikė, kad kratytojai nuplėštų spyną nuo durų ir įsibrautų į vidų pro langą be šeimininkų žinios. Jeigu skrebai ar kareiviai užklupdavo netikėtai, ar nakties metu, tada atsiduodavome Dievo valiai: kas bus, tas bus.

1946 m. liepos 11d. mūsų kaime buvo nušautas Antanas Budreika. Pas jį kartais išgerdavo skrebai. Mes su mama nieko nežinojome. Pradėjo siausti kariuomenė su skrebais. Visur kratė, buvo ir pas mus, bet vyrai spėjo pasislėpti. Mūsų būrio vadas Albertas Nakutis-Viesulas labai užpyko, kad kažkas atėjo į jų teritoriją ir pridarė šunybių. Jis sakydavo: "Kur šeškas gyvena, visos vištos turi būti".

Mūsiškiai nebuvo žiaurūs. Jie taikydavo lengvesnes bausmes. Kaime buvo vienas žmogus: ką tik pamato ar nugirsta, kur šuo loja, tuoj domisi, klausinėja, leidžia gandus. Žmonės įtarė, kad mėgdavo pranešinėti ir saugumui. Rudenį, kai buvo jau lengvai pašalę, nusivedė partizanai plepį prie balos ir liepė plaukti. Kai tas perplaukė, kiti partizanai, stovėję kitoje balos pusėje, liepė žmogeliui plaukti atgal. Tai pakartojo keletą kartų ir paleido, pasakę, kad dabar karštis jau praėjo, gal daugiau nebėgiosiąssu žiniomis. Nuo to karto žmogelis apsiramino.

Už mūsų tvarto, apie 200 m buvo duota dvaro žemės vienam rusui. Jis gyveno už penkių kilometrų, bet čia žemę dirbo. Atvažiuodavo su šautuvu, kad apsigintų nuo "banditų". Mūsų gyventojas Stasys (Tarzanas) juokavo, kad galįs nueiti ir paimti šautuvą iš to ruselio, nes, kai aria lauką, ginklą palieka vežime. Būrio vadas Albertas neleido to padaryti, sakydamas, kad ramiau ir saugiau būti, kai tas rusas dirba ginkluotas. Vakarui artėjant, rusas prašosi priimamas pernakvoti klojime. Jis buvo arkliui įsidėjęs pašaro, tai leidome. Klojime, nukinkęs ir pašėręs arklį, pats atsigula. Taip tęsėsi apie pora savaičių - vienas miega klojime ginkluotas, kiti - kambaryje. Rusas turėjo du sūnus skrebus. Partizanas Stasys juokėsi, kad esą ramu su "apsauga" miegoti.

DIDŽIOJI KRATA

Kaip ir pas visus, namuose buvo daug kratų. Buvo 1947 m. rugsėjo 2 d. Partizanai norėjo žiemai pasirūpinti maisto atsargų. Kitame kaime, pas "tarybinį žmogų" nušovė bekoną, nusvilino, galvą ir vidurius paliko. Mėsą atsinešė pas mus, sukapojo ir pasūdė, bet, nieko bloga negalvodami, skerdieną paliko kambaryje. Stasys (Rūkas) ir Jonas išėjo su reikalais pas draugus, o Albertas, Vladas ir Stasys (Tarzanas) po nakties išvykos miegojo slėptuvėje.

Ryte išvydome prie namų kareivius ir skrebus. Ėmė daryti kratą ir pamatė mėsą. Motinai atsakius, kad pjovėme kiaulę, kratytojai paliepė parodyti kiaulės galvą, vidurius ir svilinimo vietą. To parodyti negalėjo, tad įtarė, kad mėsą atnešę "banditai". Prasidėjo krata, užtrukusi beveik 8 valandas. Ieškojo su šunimis, mane kumščiavo, mušė, spardė, bet gyniau-

□Partizanų susitikimas Kušlių miške 1947 m. Pirmoje eilėje: Juozas Paškonis-Ąžuolas, neatpažintas, Antanas Kazakevičius, Pranas Kemeklis-Tėvas, neatpažintas, Ignas Klibas-Tėvukas, Balys Kazlauskas-Bijūnas. Antroje eilėje: Julius Sirutis-Eimutis, Petras Miškinis-Šarūnas, Jurgis Gudas, neatpažintas, Balys Žukauskas-Žaibas, neatpažintas. Trečioje eilėje: Leonas Dubinskas, Matas Paškonis-Don Kichotas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Vladas Karosas-Vilkas, Albertas Nakutis-Viesulas, Vytautas Velėniškis, Jurgis Čižius-Tigras, Pranas Urbonavičius-Dėdė, neatpažintas, Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis, neatpažintas, Vytautas Baltrūnas. Fotografuota Stasio Indrašiaus

□ Albinas Pajarskas-Bebas. Fotografuota 1948 m. pavasarį P.Indrašienės sodyboje Drobčiūnuose Stasio Indrašiaus

si miegojęs ir nieko nežinąs. Kratos metu grindis iškapojo, išplėšė, bet, ačiū Dievui, nieko nerado. Per ventiliacinę angą pamate vyrai beveik viską girdėjo, ką darė su manimi ir mama.

Kai viskas aprimo, tada vyrai išlindo, uždarė slėptuvę ir per lauką nušliaužė į artimiausią mišką. Dar buvo nesutemę, ir kai kurie kaimynai juos matė. Visaip spėliojo: vieniems atrodė, kad partizanai, kiti sakė, kad atsilikę skrebai.

Mane su molina suėmė ir išsivežė Į Svėdasus, ten buvo NKVD garnizonas, kuriam vadovavo leitenantai Beriozovas ir Vesiolovas. Motiną laikė antrame aukšte, o mane rūsyje. Naktį išvesdavo tardyti. Vis klausinėjo, kur "banditai", kiek jų buvo, grasino ir mušė, bet gyniausi miegojęs ir nežinąs nieko. Trečią kartą nebemušė, šnekėjo kultūringiau ir agitavo, kad padėčiau jiems išaiškinti "banditus". Patarinėjo kaip elgtis, atėjus partizanams pasiimti mėsos: pasirūpinti "samagono", nugirdyti juos ir pranešti skrebams. Už "samagono" gaminimą žadėjo nebausti.

Nebuvo jokios galimybės išsiginti, kad mėsą atnešė ne partizanai. Todėl motina prisipažino, kad ją paliko partizanai, patvirtino, kad sūnus nieko apie tai nežinojo, nes miegojo. Skrebų viršininkas žadėjo už partizanų sugavimą didelę pinigų sumą.

Po trijų parų paleido į namus. Gal trečią vakarą atėjo vienas iš partizanų. Susitikę apsikabinome su ašaromis akyse: partizanai jau nebetikėjo, kad reikalai taip pakryps. Kitą dieną miške susitikau savo draugus. Džiaugėmis, kad per kratą likome sveiki ir gyvi. Partizanai nutarė, kad pas mus slėptis nebegalima, pavojinga tiek mums, tiek jiems.

Tuo pat metu miške įvyko "krikštynos". Už parodytą drąsą ir ištvermę, man davė naują vardą - Drąsutis. Partizanai palinkėjo pridaryti kuo daugiau naminės, juos "sugauti" ir "išduoti" skrebams. Taip juokais buvo palinkėta ir toliau išvengti susekimo.

Partizanai gyveno miške, nuo mūsų namų 3 km. Vieną žiemos naktį buvo užėję, domėjosi, ar tebelaikome mėsą. Ją saugojome dėl skrebų, kol visai pažaliavo ir supuvo.

□ Šiuo fotoaparatu 1947-1949 m. buvo fotografuojami partizanai

Po didžiosios kratos, 1947 m. rudenį į seną lizdą sugrįžo tik Stasys Gimbutis-Tarzanas iš Liepagirių. Jis atėjo su savo sesute Vale, kuri buvo iš tremties pabėgusi. Kai gyveno pas seserį Stefą Abromiškio k., Užpalių vls., ją surado, suėmė ir nuteisė už pabėgimą. Po kiek laiko ji vėl pabėgo. Tada brolis atsivedė ją ir dar vieną draugą - Albiną Pajarską-Bebą iš Jotkonių k. Kai Stasys (Trazanas) ir Albinas išėjo į mišką, Valiutė-Piligrimas liko pas mus. Mano motinai ji padėdavo prie namų ruošos, megzdavo. Visą laiką Valiūtę gniaužė baimė. Vos kieme šuo suloja, ji kaip pelytė lenda į urvą. Pradėjo labai nervintis, dažnai verkdavo, nes ramybės neturėjo nei dieną, nei naktį.

Valiūtė yra man pasakojusi apie visas baisybes, patirtas kalėjime ir lageryje, kaip pabėgo, kaip badavo, kentė troškulį, slėpėsi miške, miegojo medyje, mito žolėmis ir uogomis, apie kelionę ant traukinio platformos. Ji sakydavo: "geriau vieną kartą per dieną valgyti duoną su vandeniu, bet gyventi savame krašte, Lietuvoje, ir laisvėje". Ji užrašė man šią dainą iš lagerio:

Tenai kur mėlyna padangė

Tenai, kur mėlyna padangė,
Kur mėnesiena ta graži,
Ten snaudžia tėviškėlė brangi
Ir liūdi mama vis viena.

Ten laukuose brangiosios Tėvynės
Kur nėra postų, nei sargų,
Tik šlamesys žalių beržynų
Ir skambesys laisvų dainų.

Ar tu žinai, mieloji mama,
Už ką už grotų patekau?
Kad tėviškės laukus mylėjau,
Kad broliams valgyt padaviau.

Prabėgo metai, prabėgs dar pora.
Paliksim barakus tuščius. 
Tikėjimas, viltis ir meilė 
Dar neužgeso širdyse.

Aptemo akys rūsčių žvilgsnių.
Apkurto ausys nuo keiksmų. 
Bet už tave, brangi Tėvyne 
Kentėt ir mirti- nėr baisu.

1947-1948 m. žiema buvo labai nerami ir sunki. Mūsų namuose dažnai lankėsi skrebai, tikrindami, ar tebėra mėsa. Praeina koks mėnuo ir enkavedistai šaukia motiną, tardo, klausinėja apie "banditus". Taip visą žiemą, gal iki pusei vasaros. Kartą pašaukta, motina paklausė, kur jai dėti mėsą: apipelijo, dvokia, tokios ir šuo neėstų. Enkavedistai leido ją išmesti, stebėdamiesi, kodėl neateina partizanai, gal jų gyvų nebėra. Vėliau motinos Į miestelį jau nebešaukdavo, tik užeidavo patardyti, pakratyti, kaip kad darė visuose kiemuose.

Sulaukėme Šv.Kalėdų ir Naujųjų metų. Mūsų namuose prasidėjo naujos bėdos. Nuo išgyvenimų ir kratų labai sunkiai susirgo geroji Valiūtė. Teko važiuoti į Užpalius pas gydytoją Vaičiulį (vėliau iki mirties dirbęs Antalieptės ambulatorijoje). Jis buvo geras žmogus: išklausinėjęs visas bėdas, apie ligonės padėtį, išrašė migdančių vaistų. Jų pirkti važiuodavau du kartus per mėnesį: visi labai troškome, kad Valiūtė pasveiktų.

Labai laukėme pavasario. 1948 m. balandžio mėn., sužaliavus lapuočiams, partizanai, padėkoję ir atsisveikinę, išėjo. Sakė eis į Šimonių girią. Prieš išeinant, juos visus tris - Stasį (Tarzaną), Albiną ir Valiūtę nufotografavau. Nuo to laiko daugiau jų nemačiau. Tik sužinojau, kad juos išdavė, kai kurie iš jų būrio žuvo, tarp jų Albinas, o Stasį paėmė

gyvą.

RYŠININKO TAKAI

Partizanai siųsdavo mane į Šimonių girią laikraštėlių ar laiškų parnešti. Vasarą miške būdavo vadinamas "paštas" - sutarta vieta. Prie Kušlių-Sliepsiškio kaimų pakraščio, Šimonių girios palaukėje augo augalota pušis. Netoli jos samanose buvo paslėptas indelis, kuriame rasdavau partizanų spaudą: laikraščius, atsišaukimus, pranešimus. Pasiimdavau juos ir palikdavau Viesulo įteiktas žinias.

Į miško stovyklas ateidavę ir man visai nepažįstami. Neklausdavau, iš kur kilę, nors jiems patikimas buvau. Kartais paklausti sakydavo: "Kam teiraujatės?"

Mane pasikviesdavo į Šimonių girią, kad juos nufotografuočiau. Laukdavo miško pakraštyje, sutartoje vieloje, kur būdavo mūsų "paštas". Kai nuvažiuodavau, rasdavau belaukiančius vieną arba du partizanus. Kad būtų saugiau, vesdavo tiesiog per mišką, o ne keliu. Mišką gerai žinojo, jautėsi kaip namie.

Aš mėgau nuotraukas daryti. Eidavau į kermošių, kur pasibaigus atlaidams fotografuodavau, o kitą sekmadienį atnešdavau nuotraukas. Būdavo, ir į kitus miestelius, aplinkinius kaimus kviesdavo padirbėti. Tuo metu artimesniuose miesteliuose nebuvo fotopopieriaus ir chemikalų. Reikėdavo važiuoti į Vilnių. Pasiekti sostinę buvo nelengva, nes autobusai nekursavo. Tekdavo keliauti į Uteną. Čia sėsdavau į siaurąjį traukinuką "Utena - Švenčionėliai". Švenčionėliuose pirkdavau bilietą iki Vilniaus jau plačiuoju geležinkeliu.

Vilniuje medžiagų ieškodavau pas fotografus. Kai reikiamų medžiagų nusiperku, grįžtu į namus. Vieną kartą taip jau atsitiko, kad nusipirkau bilietą iki Švenčionėlių ir atvažiavęs turėjau persėsti į Utenos siauruką. Apsižiūrėjau, kad nebeturiu pinigų, kuriuos buvau pasilikęs kelionei. Mane apvogė. Be bilieto manęs į traukini neįleidžia.

Rytojaus dieną ėmiau pardavinėti fotofilmutes, fotopopierių. Milicininkai mane sugavo, surašė protokolą, liepė pasirašyti ir paleido. Aš labai bijojau, kad gali sulaikyti kaip spekuliantą, nes savo partizanams vežiau didelį lagaminą cigarečių...

Yra išlikę kelios dešimtys mano darytų nuotraukų, keliose matyti didesnės partizanų grupės. Tarp jų yra ir nekokybiškų, todėl visus veidus sunku ir atpažinti, be to, buvo ir nepažįstamų partizanų, iš toliau atvykusių.

1948 m. balandžio mėnesį vieni partizanai išsikėlė į Drobčiūnų mišką, kili - į Šimonių girią. 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miške žuvo septyni partizanai: Albertas Nakutis-Viesulas iš Malaišių k., Petras Miškinis-Šarūnas iš Miškinių k., Petras Dilys-Eimutis, Kazys Palskys-Ąžuolas iš Tadauskų k., Petras Černius-Tigras, Jonas Meškauskas-Caras, Stasys Gimbutis-Rūkas iš Narbūčių k. Gyvas ištrūko tik Juozas Kemeklis-Rokas.

Partizanus, išėjusius į Šimonių girią ir apsigyvenusius Drobčiūnų -mūsų kaimo - miške, teko keletą kartų aplankyti. Slėptuvę Drobčiūnų miške aptarnavo kitas globėjai - Žėrutis, Balandis, Degasparis. Kartais vasarą partizanai ateidavo ir į Pridotkų mišką, kuris buvo visai netoli mūsų namų. Į tą mišką ateidavo partizanų ir iš kitų apylinkių, net iš Šimonių girios.

Po 1949 m. lapkričio 2 d. Drobčiūnų miško tragedijos dar palaikiau ryšį su likusiais partizanais: Juozu Kemekliu-Roku, Rimtučiu, Baliu Žukausku-Žaibu, Jonu Mockumi-Vėju, Don Kichotu - iki 1951 m. lapkričio mėnesio.

Juozą ir Balį pažinojau iš anksčiau: jie ateidavo į mūsų būrio partizanų stovyklą. Po Drobčiūnų bunkerio žūties buvo trumpam užsukęs pas mus, o 1950 m. birželio 15 d. atnešė savo eilėraštį "Broliams septyniems". Juozas žinojo, kad renku eilėraščius, dainas. Šitas eilėraštis mano rinkinyje buvo paskutinis gautas iš partizanų rankų.

Kartą pas mane atėjo Juozas ir Balys ir pasakė, kad netoli mūsų namų, miške, jie nori apsistoti. Manęs prašė, kad atvežčiau akumuliatorių ir baterijų, nes jie sunkūs. Vyrai kėlėsi į kitą stovyklą ilgesniam laikui, todėl jiems buvo reikalinga pagalba. Partizanai turėjo gerą radijo aparatą "Philips", jo klausėsi su ausinėmis, kad mažiau būtų triukšmo. Kai turėdavau

□ Juozas Kemeklis-Rokas, Rimtutis Samosiškio miške 1951 m. Fotografuota Stasio Indrašiaus

laisvo laiko, nueidavau pas partizanus į stovyklą pasiklausyti žinių. Juozas turėjo užrašų knygutę, kurioje pasižymėdavo svarbesnius įvykius, išgirstus per radiją. Tą knygutę atsivertęs, man paskaitydavo.

Prašymą išpildžiau: iš nurodytos vietos parvežiau akumuliatorius ir baterijas. Tą vasarą ir man prisireikė kreiptis pagalbos į partizanus. Žinojau, kad Juozas yra veterinaras. Mūsų karvė susirgo. Tai jis atėjo ir pagelbėjo, už ką aš jam buvau labai dėkingas. Kai kitą kartą nuėjau pas juos į stovyklą, jie pasisiūlė padėti šienauti. Suradau dalgių, išgalandau. Visą pusdieni vyrai pjovė šieną, ginklus pasidėję po drabužiais, tik už juostų buvo užsikišę "mauzerius". Po kelių dienų mokiau Bali fotografuoti. Nusifotografavome kartu atminimui.

1950-1951 m. Juozas Kemeklis ir Balys Žukauskas prašėsi, kad priimčiau juos kitai žiemai, nes žiemojimui reikėjo iš anksto pasiruošti. 1951 m. rudenį mūsų apylinkėje buvo atliktas raudonųjų valymas. Po šio įvy-

□ Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Balys Žukauskas-Žaibas ir Stasys Indrašius Drąsutis. Samosiškio miškas, 1951 07

□ Jonas Mockus-Vėjas, Don Kichotas, Stasys Indrašius-Drąsutis (su J.Kemeklio-Roko ginklais) ir Balys Žukauskas-Žaibas. Samosiškio miškas, 1951 07

kio pradėjo ir mane terorizuoti, visaip užgaulioji, įtarinėti. 1952 m. mūsų miške dar lankydavosi partizanai, bet jau mažai pažįstami.

Apie 1955 ar 1956 m. gal porą kartų buvo atėję visai nematyti partizanai ir prašė pamokyti fotografuoti. Juos atvedė mano pažįstamas ryšininkas Vytautas Šukys. Kitaip su jais nebūčiau net kalbos pradėjęs. Tai paskutiniai mano sutikti partizanai.

Noriu paminėti daugiau partizanų pagalbininkų. Visai netoli tėvo namų slapstėsi Jonas Pajarskas-Rugelis ir Stasys Gimbutis-Rūkas. Vieno į Svėdasų vidurinę mokyklą ėjo broliukas, kito - sesutė. Iki mokyklos buvo toli, gal apie šešis kilometrus, ir jie mums daug padėjo. Eidami į mokyklą, dažnai pamatydavo, kur eina skrebai ar kareiviai, iš kur jie grįžta. Vaikai turėjo ryšių su kitais vaikais, kurių broliai slapstosi, ir iš jų gaudavo žinių. Visi besislapstančių artimieji taip pat rinkdavo žinias, kurias perduodavo mums. Kai vaikai sugrįždavo iš mokyklos, aš nueidavau pas juos ir viską sužinodavau, o paskui, tai kas svarbu, pranešdavau partizanams. Sužinoti padėties nueidavau į tolimus kaimus. Partizanai be ryšininkų nebūtų galėję išsiversti: mes buvome jų akys ir ausys. Tik kai apylinkėje ramu, kai žiemos keliai praminti ar smarkiai pusto, partizanai išeidavo iš slėptuvių.

Palaikiau ryšius su Steponu Pajarsku, gyvenusiu Jotkonių k. Samo-siškio, Pridotkų, Briedelių, Būtėnų miškuose stovyklavęs Margio rinktinės vadas Juozas Kemeklis-Rokas-Rimtutis su manimi palaikė ryšius, kad galėčiau perduoti žinias partizanams į Kamajų šilą, Puodžių k. prie Užpalių ir į Kušlių mišką.

Su užduotimis lankiausi, pažinojau šiuos partizanų ryšininkus ir rėmėjus: Bronių Jukną-Žėrutį Savičiūnų k., Vladą Tursą-Daukantą Vigelių k., Oną Vanagaitę-Lapinskienę-Pempę Mikėnų k., Rapolą-Balandį ir Gasparą-Degasparį Gimbučius Narbūčių k., Praną Paršiūną-Lakštingalą Pamalaišio k., Juozą Augulį Druskių k., Onutę Mirklaitę-Genutę Kušlių k., Verutę Ridikaitę-Pranskūnienę Duokiškyje, Vytautą Šukį Samosiškio k., Feliksą Skardžių Vilkabrukių k., Juozą Matuliauską-Geležinį Daujočių k.

Ryšininko darbe reikėjo mokėti ir kai kurių gudrybių: kaip paslėpti savo pėdsakus (tam naudojau ant batų užmautus iš padangų kamerų pasiūtus kaliošus), užmaskuoti partizanų slėptuvę ir pan. Pranešimus slėpdavau ir dviračio rėmuose.

Vasaros metu mėgdavau miegoti klojime ant šieno. Partizanai Balys ir Juozas žinojo kaip atkabinti duris be triukšmo. Jie ateidavo, prisikeldavo mane, teiraudavosi kokios naujienos apylinkėje. Jei ramu, tai įlenda į šieną ir miega per dieną. Atnešdavau jiems valgyti.

Gyvenome neramiai. Kai sužinodavome apie žmonių trėmimus į Sibirą, eidavome slėptis. Nors namuose buvo saugi slėptuvė, bet aš ja nesinaudojau. Slėptuvės dangtis buvo sunkiai vienam žmogui pakeliamas, reikėjo daug jėgos pakelti ir uždaryti. Kai buvo masinis žmonių trėmimas, slėpiausi rugiuose. Vakare nueidavau, o rytą pasižvalgęs, grįždavau. Motina ant tvoros pakabindavo baltą skudurą - tai ženklas, kad pavojaus nėra.

Teko slėptis ir ant pirties pamiškėje. Pirtis visada būdavo užrakinta. Mes su kaimynu Rapolu atsiplėšėme skliaute porą lentų, pro kurias įlįsdavome ir kopėčias užsitraukdavome. Lentos užsiskleidžia ir nesimato. Jei būtų darę kratą pirtyje, ant pirties užlipti negalėtų, nes lubose angos nebuvo. Pro skliautų plyšius gerai matėsi ir namai, ir kas apylinkėje dedasi.

Trėmė vieną pavasarį. Dar sniegas stovėjo ir naktimis pašaldavo. Trijų kiemų žmonės slėptis eidavo į mišką po egle. Nusinešėme šiaudų, šakų pasiklojome, miegodavome apsirengę. Rytą žiūrėdavome, ar kabo ant tvoros sutartas ženklas, kad pavojaus nėra. Miške būdavome iki vienuoliktos valandos... Mano motina nesislėpdavo - atsiduodavo Dievo valiai. Buvo labai drąsi ir rizikavo, norėdama sūnų apsaugoti nuo pavojų.

Savo namuose gyvenau iki 1972 m., kada juos pardaviau ir išvažiavau gyventi kitur. Palikau po namu ir slėptuvę. Jos neužverčiau, nes joje partizanai buvo palikę prieštankines minas. 1989 m. pavasarį trobesius nugriovė melioracija, pamatus sulygino su žeme...

Mano ryšininkavimo laikotarpis tęsėsi nuo 1945 iki 1956 m. Tai buvo labai sunkus, kupinas pavojų, kariais rizikuojant gyvybe, kelias. Bet džiaugiuosi, kad nors maža dalele galėjau prisidėti prie mūsų tautos laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo., kad visi mūsų didžios kovos žygiai ir aukos nenuėjo veltui.

1992 09 27