ANDRIUS DRUČKUS Laukit, sugrįšim laisve nešini PRATARMĖ
ANDRIUS DRUČKUS
LAUKIT, SUGRĮŠIM LAISVE NEŠINI
LIETUVOS POLITINIŲ KALINIŲ IR TREMTINIŲ SĄJUNGA
ISTORIJOS SEKCIJA
ANDRIUS DRUČKUS
Laukit,
sugrįžim laisve nešini
Kaunas, 1995
UDK 947.45.083
Dr 324
Redaktorius Kęstutis KASPARAS
Kalbos stiliaus redaktorė Ona BALČYTIENĖ
Kompiuteriu maketavo Vitalija VITKUTĖ
Nuotraukos autoriaus ir iš jo asmeninio archyvo
© Andrius Dručkus
© Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1995
"Laisvės kovų archyvo" priedas
Knyga PDF formatu: 
fotografinė kopija: 
WEB formatu: 
ISBN 9986-577-10-1
PRATARMĖ
Esu gimęs nuostabiame Šiaurės rytų Lietuvos krašte, Vaičėnų kaime, kuris yra pusiaukelėje tarp Obelių ir Dusetų. Tėvai - Konstancija ir Juozapas Dručkai-paprasti, nuoširdūs kaimo žmonės, kantriai, su meile dirbę ne itin dosnią kalvotą Aukštaitijos žemę. Šviesios atminties Tėveliai suteikė man pirmąsias žmoniškumo, Tėvynės meilės, aukos pamokas. Ligos pakirsta mirė jaunutė sesuo, nuo stribų rankos krito atostogų grįžęs brolis — sovietinės armijos rekrūtas... Visa tai anksti paskatino susimąstyti apie žmones, gyvenimą, tikras ir tariamas vertybes.
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, gimtojo Vaičėnų kaimo vyrai išėjo į miškus. (Vėliau jie sudarė 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopos branduolį). Išeidami ginti tėviškę, žadėjo parnešti Laisvę. Tai man, paaugliui, paliko neišdildomą įspūdį. Deja, nei vienas iš jų negrįžo. 1951 metų pavasarį krito paskutinieji partizanai - vaičėniškiai, tačiau nė vienas savo tėviškės nesutepė išdaviko dėme. Garbė jiems! Deja, tik prie vieno kito jų kapo galime padėti gėlių ir nulenkti galvas. Daugelio kauburėlių artimieji tebeieško ir šiandien...
Žuvo vyrai, išsiblaškė artimieji. Neliko sodybų. Naujieji kaimo laukų šeimininkai iškirto svyruoklius beržus, audrų nepalaužtus ąžuolus. Liko tik tai, ko negalima atimti: meilė gimtajam kraštui ir tikėjimas ateitimi
Dokumentuose, nuotraukose, atmintyje išliko veidai, likimai. Neturiu teisės leisti jiems nueiti užmarštin. Tad ryžausi paskelbti žinomus ir surinktus faktus, juos surikiavęs į vientisą, chronologine tvarka išdėstytą pasakojimą. Dėl tam tikrų aplinkybių kai kuriuos dalykus teko nutylėti, kai kuriuos - tik glaustai aptarti, smulkmenas paliekant vėlesniam laikui Be to, dar daug kas lieka apgaubta nežinios. Tai tik kuklus bandymas praskleisti uždangą nuo Šiaurės rytų Lietuvos rezistencijos, pastangos nors kiek pagelbėti tiems, kas ryšis parašyti išsamią 3-iosios Vytauto apygardos istoriją.
Lietuvos partizanų organizacinė struktūra buvo tokia; 2-3 partizanai sudarė smulkiausią vienetą-skyrių; keli skyriai sudarė būrį; keli būriai — kuopą; kelios kuopos - rinktinę; kelios rinktinės - apygardą; kelios apygardos -sritį. Sritys buvo trys: Jūros (apėmė Žemaitiją), Pietų (apėmė vidurio Lietuvą) ir Kalnų (apėmė Šiaurės rytų Lietuvą). Jų vadai buvo tiesiogiai pavaldūs vyriausiajai visos Lietuvos partizanų vadovybei. Tokia struktūra galutinai susiformavo 1949 m. pradžioje. Gana dažnai keitėsi ne tik atskirų partizanų slapyvardžiai, bet ir ištisų organizacinių vienetų pavadinimai, veikimo plotų ribos.
Šiaurės rytų Lietuvą rusų sovietinė armija okupavo pirmiausia ir čia pirmiausia kilo partizanų pasipriešinimas. Čia reikia ieškoti 3-sios Vytauto apygardos organizacijos pradmenų. Jos pagrindu tapo dviejų 3-sios Šiaurės LLA ir Vilniaus LLA - partizanų apygardų tolimesnė organizacinė raida. 3-ioji LLA Šiaurės apygarda buvo įsteigta 1945 m. vasario mėnesį. Pirmuoju jos vadu buvo ltn.Stepas Girdžiūnas, žuvęs 1945 m. rugsėjo mėnesį, o štabo viršininku - ltn.Vladas Jazokas. 1946 m. vasarą 3-iosios LLA Šiaurės apygardos pavadinimas išnyksta, o vietoj jo atsiranda kitas: LLA 3-ioji Vytauto apygarda.
1947 m. Šiaurės rytų Lietuvos srities vadas ltn. Jonas Kimštas-Žalgiris buvo sujungęs keturias Aukštaitijoje veikusias apygardas: Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto. Kadangi apie pastarosios steigimą ir veiklą iki šiol literatūroje duomenų labai mažai, skelbdamas išsaugotos (surinktos) autentiškos archyvinės medžiagos pluoštą, tikiuosi, kad tai, palengvins Šiaurės rytų Lietuvos (Aukštaitijos) Pasipriešinimo istorijos tyrimą. Todėl svarbiausia šio darbo dalis - 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės ir jos padalinio - Vyties kuopos — autentiški dokumentai (įsakymai, raportai, atsišaukimai, dienoraščiai, laiškai, periodiniai leidiniai ir kt.), nuotraukos, amžininkų liudijimai.
Mūsų turimomis žiniomis, iš pradžių, t.y. 1944-1948 m. 3-ioji Vytauto apygarda formavosi LLA struktūroje. 1946 m. organizuojant liūdnai pagarsėjusį Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą (VGPŠ) Vilniuje, apygardos vadovybė buvo užmezgusi su juo ryšius, tačiau jie greitai nutrūko. Kiek vėliau apygarda prisijungė prie Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) struktūros.
1949 m. vasario 11 d. Prisikėlimo apygardos vadovybės bunkeryje (tarp Baisogalos ir Radviliškio) įvyko jungtinis BDPS Prezidiumo ir Karo Tarybos posėdis (suvažiavimas). Jame dalyvavo visos Lietuvos partizanų atstovai Pietų srities vadas J.Žemaitis-Vytautas, iš Rytų Lietuvos - J.Šibaila-Mierainis ir Laužikas-Briedis. Prisikėlimo apygardos vadas. Leonas Grigonis-Žvainys (iš mūsų krašto), Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas Vytautas Šniuolis-Vytenis, Prisikėlimo apygardos politinio skyriaus viršininkas B. Liesys-Naktis, ir kt. Suvažiavime buvo priimta nemažai svarbių nutarimų: ligtolinis pasipriešinimo sąjūdžio pavadinimas — BDPS — pakeistas į Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS), BDPS Prezidiumas nuo tol pradėtas vadinti LLKS Tarybos Prezidiumu, išrinkta vieninga visos Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio vadovybė. J.Žemaičiui-Vytautui suteiktas generolo laipsnis, jis išrinktas Lietuvos prezidentu. Plk.Vanagas (A.Ramanauskas) paskirtas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu. LLKS generalinio štabo viršininku buvo paskirtas Žygimantas-buvęs pirmasis Prisikėlimo apygardos vadas, vėliau vadovavęs Vakarų sričiai Štabo nariais išrinkti Žvainys, Žiedas, Šibaila-Mierainis. Pastarajam buvo suteiktas pulkininko laipsnis, jis tapo atsakingas už tautos švietimą ir propagandą. Jo žinioje buvo du skyriai Politinis (virš.Naktis) ir Visuomeninis (virš.Vytenis). Kaip matyti iš LLKS Tarybos deklaracijos, priimtos 1949 m. vasario 16 d. Rytų Lietuvos sritis tuo metu apėmė Algimanto, Didžiosios Kovos, Vyčio ir Vytauto apygardas.
Ši knyga - tai pasakojimas apie žinomus 3-osios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės, ir ypač Vyties kuopos, partizanus bei jų kovas. Kadangi Vaičėnų kaimo jaunimas sudarė Vyties kuopos branduolį, knyga prasideda pasakojimu apie Vaičėnų kaimą; kaip ir kokiomis aplinkybėmis formavosi tų mažažemių ūkininkų vaikų patriotizmas, kaip jie apsisprendė stoti į kovą, kaip kovojo ir žuvo; pirmoji dalis baigiasi pasakojimu apie brolių Streikų bei V.Krasausko - paskutiniųjų žinomų Vyties kuopos partizanų "teismo" procesais. Kraštas kuriame jie veikė aprėpia ne tik tuometinę Rokiškio, bet ir Zarasų, Utenos apskritis.
Kitose knygos dalyse - vienaip ar kitaip susiję su 3-iosios Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės Vyties kuopa paties autoriaus fotografuotos ir surinktos nuotraukos, dokumentai, laiškai periodinė spauda, atsiminimai duomenys apie sovietinio teroro vykdytojus ir jų aukas, kautynes, vardus ir slapyvardžius. Daugelis dokumentų ir nuotraukų - tai Vyties kuopos vado Balio Vaičėno paliktos ir iki šiol išsaugotos relikvijos. Yra išlikę taip pat 1945-1949 m. rašyti dienoraščiai, kurių ištisai neskelbiame, apsiribodami tik ištraukomis. Skelbiami dokumentai išdėstyti taip pat chronologine tvarka, dokumentų kalba netaisyta.
Nuoširdžiai dėkoju savo sesei Antaninai, sūnėnui Petrui, Balio Vaičėno-Liubarto seseriai Emilijai, savo dukrai Jūratei, Leokadijai Abariūtei-Erslovienei, Kostui Jesinevičiui, Bronislavai Juškevičiūtei-Valainienei, Aušrai Juškevičiūtei, Genovaitei Vasiliauskaitei-Juškevičienei, Elvyrai Kviliūtei-Karpavičienei, Vaclovui Mikalaičiukui, Vandai Petroškaitei-Blaževičienei, Bronislavai Pupeikytei-Šinkūnienei, Izidoriui Streikui, Valerijai Streikutei-Daukienei ir jos vyrui Povilui Daukui, Jonui Zamariui, Vladui Dominauskui ir daugeliui daugeliui kitų, kurie savo nuoširdžia parama padėjo parengti šią knygą.
Autorius
