KRAŽIŲ SKERDYNĖS - KETVIRTOJI DALIS

KETVIRTOJI DALIS

XII.

Nuo skaudžių įvykių prabėgo beveik metai.

Prabėgo greitai, kaip pasibaidęs žirgas.

Kražiečiai vieni netrukus buvo iš kalėjimo paleisti, kiti — septyniasdešimt šeši žmonės — kinkavo po Vilniaus kalėjimų kiemus ir laukė teismo dienos.

Ne vienam teko susidurti, kaktomuša susiglausti su nauju, ligi šiol nežinomu ir nepažįstamu gyvenimu.

Tokį keistą, tačiau įdomų gyvenimą, drąsias mintis nupasakojo Laurynui vienas kalinys, baigiąs plaučius išspiaudyti, liaudies mokytojas, suimtas už revoliucinę veiklą. Gyvos, mažytės, šmaikščios mirštančiojo akys segiodavo Lauryną nuo galvos iki kojų, o iš burnos, kai tik kosulys nurimdavo, paplūsdavo žodžių upelis, čia ugningų, aštrių kaip skustuvas, čia maloniai kunkuliuojančių kaip siaurutis, negilus upelis.

Ir augo Lauryno vaizduotėje didžiuliai miestai, fabrikų kaminais atsirėmę į dangaus mėlynę ir smilkiną dūmus. Nuo jų, anot mokytojo, net šventieji čiaudą. Tūkstančiai, šimtai tūkstančių suodinų, išbadėjusių žmonių eina, eina, telkiasi į kovą, rikiuojasi vieškeliuose. Kirstuvus ant pečių užsimetę, gręžtuvus pasikišę po pažastimis, vieni žengia galvas panarinę, piktą, sugeltą širdy paslėpę, ašarodami, kitiems iš akių blykčioja žaibai.

Klausėsi Laurynas stebėjosi. O mokytojas kasdien šviesiau pratrindavo jam akis, labiau nuskaudindavo širdį. Bloga caro valdžia. Bloga, kad kankina žmones fabrikų savininkai ir didžiųjų dvarų ponai. Labai bloga. Bet ką daryti, kad taip nebūtų? Kur rasti jėgą, kuri įgalintų tuos žmones atsitiesti, kad jie nebevargtų, nebemirtų rūsiuose, nesustų ant trijų dešimtinių smėlėtos žemės?

Mokytojas jam aiškino. Bet jis kalbėjo tokiais keistais žodžiais, vaizdavo tokį platų pasaulį, kad Laurynas, grįžęs į kamerą, pašnekėjęs su kražiečiais, vėl viską užmiršdavo.

— Mokytojas toks protingas, toks mokslus, o pasidavė, o atėjo į tą patį kalėjimą, į kurį atvarė ir mus, vargšus mužikėlius, — galvodavo Laurynas. — Gal gi ir jis toks pat vargšas, bejėgis kaip ir mes. Žinoti — vienas dalykas, o vykdyti — vėl kitas. Juk ir mes žinojom, kad gubernatorius neteisus, mėginome nepasiduoti tai tamsiai jėgai, o vis dėlto ne mes — jie nugalėjo.

Galvojo Laurynas visaip, klausė visko. Valdydavosi nebesileisti į kalbas su tuo mirštančiu žmogum, o vos tik išsprukdavo į kiemą — vėl bėgdavo prie jo, tiesiog skriste skrisdavo, kaip bitelė prie dobilų žiedų. Ir vos tik išgirsdavo jo žodį, jam širdis apsaldavo, tuoj pajusdavo, kad jo siela prisipildo kažko gyva, būtina, ko jis, rodos, yra alkęs iš pat mažens. Geriau nerimas, geriau skausmas negu lašininė ramybė, negu tikėjimas kažkuo, ko niekuomet nebuvo ir nebus.

Ir kai grįžęs vėl galvą prispausdavo prie čiužinio, ji, rodos, liepsnodavo, kaip degąs ugnies kamuolys.

—    Ak, kad aš turėčiau mokslo, lengviau būtų. Pavaduočiau jį mirštantį. Neteisingi ponai, neteisingi. Šimto Blindų jiems reikia!

Rimkus šnekučiuodavosi su mažyčiu, nuparkusiu, taškuotu ir kreivomis kojelėmis žmogiūkščiu. Šis žmogelis nekalbėdavo, bet cypte cypdavo ir pasakodavo tokias istorijas, kad nors už pilvo griebkis. Kražiečiams maisto netrūkdavo —išnešdavo jam Rimkus čia duonos riekę, čia šaukštą sviesto ir klausydavo jo pasakojimų kvatodamas. O žmogelis šokinėjo apie jį kaip šunytis, jausdamas rankoj nenumėsinėtą kaulą, ir kraipydavosi lyg beždžionė. Bet kartą sužinojo Rimkus, kad tas žmogelis yra apvogęs ... bažnyčią!

—    Von, brude! — staiga suriko Rimkus ir dvi savaites nėjo iš kameros.

—    Tik tu pamanyk, — kalbėjo jis Andriejauskui. — Penėjau, penėjau, o pasirodo — Dievo namus apšatralijo! Sako, biesas pušką su Švenčiausiuoju išnešęs!

Lengviausia kalėjime, tur būt, buvo Rimgailai. Rytą, vakarą jis kalbėdavo poterius, atšnibždėdavo rožančių ir perskaitė Bibliją penkis kartus. Aiškių aiškiausiai jis sužinojo pasaulio įkūrimo paslaptis ir pasakodavo tai visiems, net už pečių kratydamas.

Jei tik kurio puldavo dvasia, Rimgaila pašmakšt prisėsdavo ir gyvai įrodinėdavo, kad Dievas padarąs stebuklus tik tokiems, kurie ir ties mirties duobe atsistoję nesuabejoją Jo galybe.

—    Nesimaigyk, šventasis nebūsi, — pamodavo ranka Laurynas ar Ivanauskas, bet Rimgaila sušukdavo, kad net baisu ...

Jis nelaukė teismo, jis nesidomėjo savo byla, nes tikėjo, kad kartą dangaus Viešpats jo byloj tars savo žodį.

—    Be Dievo, vyrai, nė plaukas nuo galvos nenukris!

Kartą buvo toks įvykis. Kai suimtuosius nuvežė į Tauragės kalėjimą, arkliavagiai ir kiti kriminaliniai nusikaltėliai pasirodė labai nedraugiški. Suguldė kražiečius po „narais“ ir išjuokė. Kiaurą naktį Rimgaila akių nesudėjo. Niekam neprasitarė, bet pats giliai tikėjo, kad čia ne arkliavagiai kražiečius skriaudė, o žydai netikėliai tyčiojos iš krikščionių. Ir, štai, rytą įpuolė į kamerą prižiūrėtojas ir be jokios kaltės skaldė jiems veidus. Ką daryti? Vienas iš arkliavagių ir sako:

—    Duokit, vyrai, tam arabui rublį, jis sušvelnės kaip šilkas.

Krapštė kražiečiai kišenes, krapštė, tačiau vos keletą variokų tesurado.

Pietų metu atidarė tas pats prižiūrėtojas duris ir įleido Šemetų giminaitę su karštos bulvienės kibiru.

—    Jėzus, Jėzus, — dūsavo ponia. — Šventi jūs būsit, mužikėliai, šventi. O aš jums karšto viralo atvežiau.

Tiek laiko nevalgę, kražiečiai tikrai nudžiugo, o vargšas Apolinaras Jezerskis net ranką jai pabučiavo.

—    Imkite, mace, rublį, — kyštelėjo ponia jam sidabrinį pinigą ir išeidama atsigręžė, peržegnojo. — Melskitės ir nebijokit. Dievas jūsų neužmirš.

Bulvienę išsrėbė. Sušilo jų pilvai, nušvito akys. Kalėjimų urveliai — kameros nebe tokios niūrios buvo.

Vakare patikrindamas prižiūrėtojas vėl jiems skaldė ausis: vienas netaip atsistojęs, kitas perdaug galvą palenkęs.

Atidavė kražiečiai piktajam prižiūrėtojui ponios sidabrinį rublį. Jis buvo smarkus lakikas. Naktį prisigėrė, o rytą pamėlynavęs, pajuodęs mirė.

Arkliavagis papasakojo kražiečiams šitą įvykį, kaip paprastą reiškinį, o jie susižvalgė, susimąstė. Rimgaila pirmutinis priėjo prie Andriejausko, suspaudė jo alkūnes kaip replėmis ir, į akis įsirėmęs, tyliai tarė:

—    Ar tu supranti, Feliks?

—    Ką?

—    Nagi su tuo rubliu. Dievas aną pakorojo...

Nieko Rimgaila nei Andriejauskas, nei kiti

neatsakė, tačiau tokią gūdžią valandą, po tiekos baisių dienų per visų širdis perėjo šilima.

—    Kodėl gi prižiūrėtojas būtinai už tą rublį prisigėręs mirė — pagalvojo visi. — Dėlko ne anksčiau?

Po šito sidabrinio dvarininkės rublio Rimgaila laukė kitų stebuklų ir giliai tikėjo juos įvyksiant.

Tik Šemetulskis buvo pavargęs dvasia ir kūnu. Dieną naktį jis galvodavo apie savo ūkį, net sapnuodavo, o naktį jau klaikūs sapnai jį kankindavo: čia pleškėdavusi jo troba, čia pasikardavusi žmona ar raganos šokdavusios aplink gilią, gilią duobę.

—    Ne prieš gera, ne prieš gera, — galvodavo jis, draugų nenuraminamas, neprajuokinamas.

Įsisiurbė kalėjimo gyvenimas ir į Adolfo Ivanausko, Margevičiaus, Braslausko, Jesulaičio, Bieloglovaitės, Paplausko ir kitų sielas. Visus kalėjimas paglostė savo žiauria ranka, visus kiek susendino, suneramino protą.

Po kalėjimo langais išsprogo pavasaris, pakvipo žemė. Pro geležinius langus nudainavo vasara. Ir, rodos, tik tuomet jie pasijuto tikri kaliniai, tik tuomet suuodė, širdimi pasijuto esą atitraukti nuo savo brangiausio tikslo — šeimų, atplėšti nuo brangiausio turto — žemės, kurią jie ir myli, ir nekenčia, dėl kurios ir verkia, ir blaškosi skurdo smaugiami. Tačiau be žemės nemokėtų gyventi. Be žemės jie išsektų, išdžiūtų ir kaip nelaimingi našlaičiai bastytųsi po miestų užnarves.

Kražiečiai laukė teismo.

Laukė teismo ir Vilnius, Kaunas, laukė visa Lietuva.

Buvo susibūręs ponių komitetas kaliniams teikti visokeriopą pagalbą.

Kai kurios bažnyčios, kunigai jau buvo spėję kražiečius įterpti į savo pamokslus ir juos išaukštinti.

Suimtųjų giminės ir namiškiai nežinia iš ko gaudavo skanėstų ar panešiotų drabužių siuntinius.

Garsiausieji Rusijos advokatai už nedidelį atlyginimą pasisiūlė kaltinamuosius ginti.

Kunigaikštis Urusovas pasisiūlė ginti net be atlyginimo.

Visa Rusijos kairioji spauda palaikė kalinamuosius, kai kurie žurnalai piešė Klingenbergo karikatūras.

Klingenbergas girtavo ir kėlė skandalus ...

Perkūnais, žaibais pratrenkė pro kražiečius gyvenimas, o jie sėdėjo už geležinių langų paprastučiai, kuklūs, graužė duonos kriaukšles ir laukė teismo, Sibiro, o kai kurie ir laisvės .. .

XIII.

Kražių byla garsėjo visuose gyventojų sluoksniuose.

Buvo kalbama, kad keletas teisėjų vengę patekti į sąstatą ir dėjęsi sergą.

Kunigaikštis Oginskis, sako, klabinęs Petrapilyj, ir šito net rusai bijoję ...

Pagaliau teismo sąstatas buvo sudarytas: pirmininkas A. A. Stodolskis, teismo nariai Niekliudovas, totorius Kobeko, Jevreinovas, prokuroro padėjėjas Dobrininas, sekretorius Matviejevas, luomų atstovai: Vilniaus apygardos bajorų pirmininkas Leontjevas, Vilniaus burmistras Golubinovas, viršaičiai Mickunskis ir Dunovskis.

Vos tik teisėjai susėdo už stalo, teismo pirmininkas Stodolskis, lenkų kilmės, išblyškęs, nervingas, bet rusų valdžioj turįs visišką pasitikėjimą vyras, pakilo ir pareiškė:

— Vilniaus apygardos teismas drauge su luomų atstovais pradeda nagrinėti bylą, kurioj kaltinami septyniasdešimt kražiečių Baudžiamojo

Kodekso 621 straipsniu pasipriešinę valdžios atstovams, neišpildę caro įsakymo.

Salė buvo pilna publikos.

Stodolskis, pakėlęs galvą, peržvelgė visus sėdinčiuosius ir garsiai, kad visi girdėtų, tęsė:

— Byla bus nagrinėjama uždaromis durimis, ir todėl prašau publiką išeiti iš salės.

Garsiai reikšdami nepasitenkinimą, išėjo vilniečiai iš salės. Sargyba įvedė kaltinamuosius.

Ramiai, vienas po kito į teismo salę įėjo trisdešimt trys valstiečiai, dvidešimt šeši smulkūs bajorėliai ir dešimt miestiečių. Vienas iš kaltinamųjų buvo paskendęs.

Ir apkerpėję seniai, ir jauni, dar be išsikalusių ūsų vyrukai, tartum iš anksto pasirinkę vietas, ramiai, be bildesio, susėdo salės kairėje ir žvalgėsi į teisėjus. Rimkus kiek pablogo ir dabar atrodė perdaug energingas, piktas. Jo žvilgsnis tartum siurbte įsisiurbė į teisėjų veidus, Braslauskas atsisėdo šalia jo ir sėdėjo išdidus, tik žvilgčiojo į duris, laukdamas liudytojų, bene pamatys savo giminių. Tuo tarpu į salę įėjo trylika vyrų ir šešios moterys, buvusios už užstatą laisvos.

Kaltinamieji susižvilgčiojo, vienas kitam nusišypsojo ir pasijuto šiltai ir maloniai. Laisvieji pūstelėjo jiems Kražių oro, parodė pažįstamus, brangius veidus: pakvipo šviežia duona, dūmais ir viskuo, kuo nuo kūdikystės kaltinamieji buvo kvėpavę.

Salėje sėdėjo advokatai.

Andriejevskis, vidutinio ūgio, pablyškęs, ūsotas ir akiniuotas vyriškis, bent kiek panašus į Ivanauską, tik jo ilgas, juodas švarkas darė jį panašų į piktą, bet geraširdį poną, mėgstantį bernus labai pabarti, tik niekuomet rimtai nebausti. Jis gynė Feliksą Petkevičių, Joną Margevičių, Juozą Norvilą, Igną Keterauską, Videikį, Jesulaitį, Ivanauską, Rimkų, Jokūbą Žūtautą, Mykolą Gustį ir Vincą Viniką.

Salėje sėdėjo advokatai.

Žukovskis, vidutinio ūgio, stambus vyras, paprasto, širdingo, atviro veido, garsus kalbėtojas, gynė Igną Adomavičių, Praną Lubavičių, Stonkų, Petravičių, Juozą Saunorį, Apolinarą ir Juozą Jezerskius, Praną Norgėlą, Juozą Rimgailą, Juozą Braslauską ir kitus aštuonis kaltinamuosius.

Urusovas, milžiniškos sudėties žmogus, be perstojo kasėsi juodą barzdą ir žvalgėsi po salę. Senosios kartos kunigaikštis ir, rodos, pirmą kartą susidūręs su šitokia atkaklių žmonių minia, nori amžinai įsidėmėti jų veidus. Jis gynė Joną Druktenį, Juozą Levickį, Juozą Steponkų, Lauryną Kamiu ir kitus kražiečius.

Kaminskis, katalikas, aukštas, pailgas, inteligentiškų veido bruožų vyras, nervingai vartė popierius ir šnibždėjo. Jis gynė Praną Klapatauską, Klapatauskienę, Roką Šarauską, Bieloglovaitę ir keletą kitų.

Turčaninovas, rūsčių veido bruožų rusas, sėdėjo išdidžiai kaip senatorius ir kramtė papirosą. Jis gynė Izabelę ir Antaną Dobkevičius, Marijoną Martinkienę, Feliksą Andriejauską ir dar kitus.

Advokatas Bialy paskirtas gynė Domininką, Scholastiką ir Teodorą Zajauskus.

Teismo pirmininkas atskirai šaukė kiekvieną kaltinamąjį.    .

Trankiai atsiliepė ir atsistojo Laurynas, plonai klyktelėjo Bieloglovaitė, Rimkus nutylėjo, tik antrą kartą pašauktas storai tarė „aš“, Šemetulskis visai nepakilo, o tik galvą linktelėjo.

Kiekvieną pavardę paskaitęs Stodolskis, atidžiai nužiūrėdavo kaltinamąjį ir vėl skaitė, ir vėl šaukė monotoniu balsu, tartum vergus parduoti rikiuodamas.

Pašauktieji šnibždėjosi, lingavo galvas į atvykusiuosius, mostagavo rankomis. Tik jie vieni suprato šią paslaptingą kalbą:    jiems ji buvo maloni ir brangi.

Užkimo teismo pirmininkas: liudytojus ėmė tikrinti sekretorius. Iššaukė jų šimtą septyniasdešimt tris. Nestojo tik keletas dėl ligos.

Į salę tik ėjo ir ėjo: gubernatorius, isprauninkas, stražnikai, žandarai ir keletas kražiečių. Kražiečiai stojo liudyti gynėjų iššaukti, o daugumas buvo prokuratūros liudytojai.

— Vo, razbainikas, — garsiai tarė Ivanauskas, žiūrėdamas į gubernatorių Klingenbergą.

—    Akis užsipylęs, — atsiliepė Bieloglovaitė.

—    O, senis Vichmanas kaip susiniršęs!

—    Ciko!¹⁶) — garsiai nušaukė Zajauskienė.

¹⁶ Tylėkite.

—    Ko čia dabar cikuoji! Jei kars, tai visus, — nusijuokė Laurynas.

—    O aš ant to stovėsiu, kad ans va stražnikas į turmią patektų, — neramiai sujudėjo Bieloglovaitė.

Sujudėjo ir kaltinamieji, akyse žybtelėjo piktos ugnelės, kumščiai susigniaužė.

Kol stražnikų nematė, buvo primiršę savo kančias, bizūnus. O kai šie sugargėjo, kai nuleidę akis sėdėjo dešinėje ir ramiai žvalgėsi po salę, rodos, vėl žaizdos atgijo.

—    Pakramtysit dar jūs kada nors geležį, — atsiduso Rimgaila, žiūrėdamas į stražniką, kuris jį buvo puolęs kaip opšrus.

—    Bi tik plepat!

Sekretorius nustojo skaitęs, teismo pirmininkas piktomis akimis pasižiūrėjo į kaltinamuosius, atsigręžė į gynėjus.

Visi nutilo.

Sekretorius vertė puslapį po puslapio ir šaukė liudytojus. Dvi valandos prabėgo, kol visi buvo patikrinti.

—    O to pijanicos Naukunskio nematyt, — burbtelėjo Andriejauskas Razminui į ausį.

—    Ar to, kuris auksinėmis literomis rašė?

—    Nagi.

—    Nukvaksėjo tarbanešys.

—    Ale ...

Po trumpos pertraukos sekretorius skaitė ilgą ilgiausią ir nuobodų kaltinamąjį aktą. Kaltinamieji klausėsi jo įdėmiai, kaklus ištempę, bet ne visi suprato, ką šis skaitė. Skaitytojo kimus balsas skelbė visai salei, o iš salės pasauliui, kad 1891 m. gruodžio mėnesio 12 dieną aukščiausiuoju įsakymu turėjo būti uždarytas benediktinių vienuolynas su bažnyčia ir šventorium ...

Ištisą valandą teisiamieji, advokatai, liudytojai ir teisėjai klausėsi žinomos Kražių bylos, teisiniu atžvilgiu nudailintos, skaudžiais duomenimis paremtos, grasinančios kražiečiams skaudžiausiomis bausmėmis.

Kražiečiai betgi buvo ramūs, jų veidai nesikeitė. Užtat liudytojai, ypač kunigai, sėdėjo lyg sugauti ar patys teisiami. Vogčiomis jie peržvelgdavo teisiamuosius ir čia užuojauta, čia lyg baimė ar gėda garsiais atodūsiais išsiverždavo iš jų krūtinių.

—    Ar prisipažįstate kalti? — paklausė teismo pirmininkas, kai kaltinamasis aktas buvo perskaitytas.

—    Nei

—    Ne!

—    Ne!

—    Mus kotavojo, mes gynėmės!

—    Mes ciesoriaus portretą laikėme, o jie sudraskė!

—    Bažnyčia mūsų, o ne jų!

Šitaip atsakė visi kaltinamieji ir vėl ramiai sustingo savo vietose.

—    Iš ko gyveni? — vėliau klausė teismo pirmininkas vieną teisiamąjį.

—    Pas poną slūžiju.

—    O tu?

—    Klumpes drožinėju.

—    O tu, moteriške, kuo verties?

—    Darbu ir malda, — atsakė Klapatauskienė.

—    Gudriai, gudriai, — susiraukė Stodolskis ir susičiaupė.

Sėdėjo senutė galvą iškėlusi, o į ją smalsiai sužiuro advokatai ir teisėjai.

—    Manot, kad aš jums iš alkiertuko iškritusi, — pagalvojo senė.

—    O-o! Mes jiems į dantį įtvinom, — nusijuokė Jezerskis.

Buvo septinta vakaro valanda.

—    Skelbiu teismo posėdžio pertrauką ligi rytojaus dienos, — garsiai tarė Stodolskis ir, staiga pakilęs, piktais žingsniais ištaukšėjo į savo kabinetą.

—    Juozien! — šaukė Rimgaila. — Ar bažnyčia tebestovi?

—    Stovi, balandėl, stovi, — net pravirko Misevičienė.

—    O mano karvė ar nenudvėsė? — nebeiškentė nė Andriejauskas.

—    Tai, ko jis klausia! O pati ar nerūpi? Laurynas norėjo šūktelėti, kaip gyvenanti

Viktutė, bet sargyba ir jį, ir kitus apstojo ir iškutrino pro duris.

XIV.

Gubernatorius Klingenbergas teisme jautėsi rūgščiai. Retkarčiais nužvelgdamas kunigaikštį Urusovą, didingą, barzdotą vyrą, garsų anuometinės Rusijos advokatą, kražiečius gynusį be atlyginimo, sukinėjosi nedrąsus, lyg paprastas stražnikas. Jis pirmasis teisme parodė:

— Kražiečiai yra ėmę priešintis valdžiai jau seniau. Mano turimomis žiniomis, tai pasėkos separatinių lietuviškų laikraščių ir knygelių, kurios plaukia iš Prūsų. Dar neseniai aš valdau guberniją, smulkmeniškai negalėčiau apibūdinti, kaip ir kokiu būdu tie nelegalūs leidiniai patenka į Žemaičius. Tik viena, jau turėjau progą giliai įsitikinti, kad nors ir nepasisekęs sukilimas, nors jame paprastas valstietis ir nevaidino tinkamo vaidmens, vis dėlto kramola, priešinga Rusijos imperijos uždaviniams, sėklą pasėjo. Drįstu tvirtinti, kad panašios riaušės, kaip Kražiuose įvykusios, ne pirmos. Kęstaičių bažnytkaimis stengėsi nepildyti caro įsakymo, žiauriai priešinos, kaip ir kražiečiai šiaušės.

Klingenbergo balsas, iš pradžių suvirpęs nedrąsiai, dabar skambėjo pilna burna, lyg dekano pamokslas ...

—    Kalbėsiu apie pačią bylą. Kražiečiai pasipriešino valdžiai 1892 m. Rugs4jo 19 dieną dekanui Jastremskiui ir Kelmės klebonui Jaugeliui buvo pavesta atiduoti bažnyčios inventorių parapijos bažnyčiai. Plačioji apylinkė apie tai puikiai žinojo, net jų visur buvo siunčiami prašymai, kad valdžios įsakymas būtų atšauktas. Vadinas, aišku, kad šioj byloj, šiame nusikaltime kas nors vadovavo, ir jie iš anksto buvo pasiruošę.

—    Ką liudytojas pamatė nuėjęs į bažnyčią? — paklausė teismo pirmininkas.

Valandėlę Klingenbergas tylėjo, rodos, norėdamas viską prisiminti, nė vienos smulkmenos nepraleisti. Pagaliau, susijaudinęs plačiai nupasakojo, kaip pamatęs du vyrus, laikančius carų portretus, už jų vyrą, laikantį kryžių, o toliau pilną bažnyčią žmonių.

„Kodėl nevykdote aukščiausiojo įsakymo?" paklausiau, — toliau tęsė gubernatorius. — „Laukiame atsakymo“, — šūktelėjo daugelis balsų. „Visi mūsų prašymai lieka neišklausyti“. „Nesipriešinkite, geruoju išeikite iš bažnyčios“. Po šitų mano žodžių vienas, caro portretą laikęs iš kairės, jau norėjo bėgti, bet kitas taip smarkiai jam kumštelėjo į šoną. kad tas vėl sučiupo portretą už rėmų.

—    Gal liudytojas atsimena, kas kumštelėjo?

Klingenbergas peržvelgė suimtuosius ir piktai sužiuro į vieną veidą.

—    Rimkus!

—    Ar minia reikalavo iš liudytojo parodyti caro parašą?

—    Minioj pasigirdo piktų balsų: „Parodyk caro parašą, tuomet išeisime“. Stengiausi jiems išaiškinti, kad, gražiuoju išsiskirsčius, visiems dovanosiu, o jei ir toliau nepaklusnūs bus, užsitrauks nelaimę. Didesnė pusė sujudėjo, sulingavo. Pajutau, kad pasiryžimas nyksta. Be to, pasiūliau kitą dieną susirinkti visiems ir gražiuoju pasikalbėti. Tačiau netaip būta. Keletas įsiutusių vyrų ir moterų šventoriuje pradėjo šaukti „Mušti maskolius“, „Duoti razbaininkams“. Nespėjau nė atsigręžti, o pagaliai ir akmenys krito ant mūsų galvų kaip lietus. Ir man kažkas smogė per galvą. Ką turėjau daryti? Įsakiau šauti aukštyn. Iš minios suskambėjo trys šūviai. „Mušti, mušti“ vis daugėjo balsų. Minia puolė mus kaip vilnis. Dėl to priversti buvome subėgti į bažnyčią, tik raitieji stražnikai laikė minią.

Gubernatorius pablyško, nutilo. Pakėlęs akis į generalgubernatorių Orževskį, jis susitiko su jo žvilgsniu ir vėl pasakojo:

—    Tamsiais laiptais su kunigais, keliais stražnikais ir isprauninku Vichmanu užlipome prie vargonų. Durys buvo silpnos, pabūgau, kad jie neišlaužtų. Stražnikai man nurodė, kad galima pasislėpti dešinėje — balkonėlyje. Ten mane apstojo sargyba. Subėgo į bažnyčią įsiutusi minia lyg iš cirko ištrūkusi žvėrių gauja. ..Parodyk antspaudą, parodyk savo medalius ir caro įsakymą. Mes netikime, kad tu esi gubernatorius“ šaukė visi, ausis užrėkdami, metė į mane akmenis ir lazdas. Dekanas Jastremskis mėgino minią raminti, skaudžiaudamas, įrodinėdamas mane pažįstąs. Minia nė kunigo neklausė. Apšaukė jį išdaviku, o Braslauskas grynai rusiškai sušuko: „Išeikite iš bažnyčios, nes tuoj ims skambinti varpai, subėgs žmonių tūkstančiai ir jus sudraskys. Mes apginsime, tik išeikite“. Netikėjau, kad tai būtų nuoširdūs žodžiai, žemyn nelipau. Vėliau žmonės reikalavo, kad aš surašyčiau protokolą, jog policija sužeidusi ir užmušusi daug žmonių. Skaudančia širdim sutikau, nors tai buvo ne tiesa. Norėjau delsti. Turiu pabrėžti, kad bažnyčioj žmonės keikė valdžią, ypač nesidrovėjo moterys. Tik išgirdę kazokus atjojant nusigando. Po penkius, po šešius sukibę, kazokai išnešė moteris iš bažnyčios ir ją uždarė.

— Tardytojui tamsta esi parodęs, kad buvai skaitęs lietuvių laikraščiuose kažkokius kiršinančius laiškus. Ar neatsimeni, kaip tas laikraštis vadinasi? — paklausė prokuroro padėjėjas.

—    „Apžvalga“. Tai yra separatinis lietuvių dienraštis, kuriame buvo rašoma: „Išmušė veikimo valanda. Persekioja mūsų tikėjimą, uždarinėja bažnyčias. Atbuskime, petys į petį susiglaudę stokime kaip mūras už mūsų bažnyčią, kurią maskoliai nori paversti biauriausia išviete“.

—    Ar tame laikrašty kartais nebuvo pagirti tie, kurie neklauso rusų valdžios?

—    Šito neatsimenu.

—    Ar nerašė, kad kovojant galima pasiekti tikslo?

—    Tikrai neprisimenu.

—    O gal nujaučia liudytojas, kas šitoms riaušėms vadovavo?

—    Jau minėjau ponams teisėjams, kad žemaičiai niekuomet nėra parodę per didelės tolerancijos valdžiai. Tur būt, nuo neatmenamų laikų jie yra augę dvarininkų lenkų dvaruose ir tik prie jų labai prisirišę, nors ir labai skurdų gyvenimą jiems dvarininkai teduodavo. Kiek aš patyriau, žemaičiams dvarininkas ir kunigas tai ašis, apie kurią jie ir iki šios dienos besisuka. Drįstu šią mintį viešai išreikšti tik dėl to, kad bylos aplinkybės šito reikalauja. Tad jie ir šį kartą buvo puikiai pamokyti, kas ir kaip reikia daryti, kaip pasipriešinti ir realiau apjuodinti Rusijos valdininkus. Ne vien kražiečiai, bet šiauliečiai, telšiečiai, apskritai, visi Žemaičiai tik ir kalbėdavo apie pasiųstuosius Jo Imperatorinei Didenybei prašymus. Kratos metu ir pas kunigą Renadzkį buvo prašymas rastas. Tik jis buvo taip kvailai parašytas, kad kunigas nedrįsęs jo pasiųsti. Ar jis pranešė savo parapijonims prašymo neišsiuntęs ar ne, aš nežinau. Aplamai, kunigas Renadzkis vykdė mano įsakymą labai keistai. Savo veiklą slėpdavo ir nuo parapijonių, ir nuo mūsų. Jis stengėsi viską atlikti slapta, jei galima išsireikšti, klastos būdu. Amžinai juodu su kunigu Mažeika ginčydavosi, amžinai aiškindavosi valdžios žmonėms, kad žmonės jų nemyli. Tiesa, parapijonys gal kunigo Mažeikos ir nemylėjo už jo palaidą gyvenimą. Apie kleboną Renadzkį šito pasakyti nedrįstu.

—    Ar liudytojas teisiamuosius pažįsta? — vėl paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Iš kaltinamųjų, be abejonės, brutaliausias buvo Braslauskas, — parodė Klingenbergas į suimtąjį, kuris sėdėjo ramiai ir žiūrėjo ne į gubernatorių, bet į kunigaikštį Urusovą. — Visa gerkle jis šaukė, kad rusai kaip totoriai ar turkai įsiveržę į bažnyčią ir pragaro vartų neišvengsią. Pažįstu, štai, ir Rimkų, kuris buvo piktos minios nepaklusnumo siela ir laikė caro portretą. Tuomet jis, rodos, buvo su barzdele. Lubavičiaus ir Burbos nebeatsimenu. Margevičius buvo išėjęs į priekį ir grasino kumščiu. Rimgailos ir Vadeikio taip pat nebeatmenu. Ivanauskų veidas tikrai matytas, tik nebedrįstu pasakyti, kokiose aplinkybėse esu jį matęs. Žū-tautą gerai prisimenu, tik tuomet jis buvo su žandenomis ...

—    Netiesa, — atsiliepė Žutautas.

—    O o, pažinau dabar jį iš balso. Dar prisimenu vieną įžūlų ir aukštą vyrą, kuris beveik visą laiką vadovavo miniai ir mane patį plyta vos neužmušė.

Kunigaikštis Urusovas paprašė pirmininką leisti liudytoją paklausti.

—    Gal liudytojas nurodys šitą baisųjį nusikaltėlį?

—    Sakiau, kad sunku visus prisiminti.

Laurynas sėdėjo žandikaulius judindamas, veidą nuo gubernatoriaus kiek nugręžęs.

—    Šitaip. O ką darė tamstos kazokai ir stražnikai, kai žmonės iš bažnyčios išėjo?

Klingenbergas nubalo, susinervino.

—    Griebiaus tokių priemonių, kokios, mačiau, reikalingos. Apie tai galiu papasakoti tik teismo įsakomas.

Pirmininkas pakėlė galvą.

—    Tai, kas įvyko, žmonėms išėjus iš bažnyčios, bylos neliečia. Poną advokatą prašau šitų klausimų nekelti.

—    Vadinas, tamsta esi karys, jei iš šūvio supratai, kokiu ginklu šauta? — pakilo advokatas Žukovskis.

—    Kada šitai esu sakęs?

—    Parodymuose. Argi liudytojas neprisimena?

— Taip, prisimenu. Juk ir nekariai lengvai atskiria, — bailiai atsikirto Klingenbergas ir sužiuro į Orževskį.

—    Kražiečiai kaltinami priešinęsi Aukščiausiojo valiai. Ar taip?

— Taip. Jie kėlė revoliuciją.

—    Ar liudytojas supranta, koks yra skirtumas tarp pasipriešinimo ir revoliucijos? Kas galėjo šitai sukurstyti? Liudytojas nurodė, kad dar anksčiau buvo išleisti laikraščiai, brošiūros.

—    Brošiūros sukurstė!

—    Šitai aš iš liudytojo ir norėjau žinoti. Vadinas, ir dabar liudytojas taip galvoja? — kibo Žukovskis.

Klingenbergas aiškiai sumišo. Jis piktomis dilbtelėjo į Orževskį. Šis, tiesioginis jo viršininkas, paraližavo jo valią ir orientaciją.

—    Revoliucija yra veiksmas, nukreiptas prieš valdžią. Revoliuciniai raštai tikrai buvo platinami minioje. Bet kitų žodžių, įžeidžiančių aukštus asmenis, negirdėjau. Tiesa, šaukė ,,Ką mums reiškia caro įsakymas“, „Kas per valdžia, jei bažnyčias uždaro!“

—    Puiku, liudytojau, — įsikišo kunigaikštis Untsovas. — Vadinas, jei šaukia, tai jau ir revoliucija. Tegu liudytojas pasako: ar vienuolyno bažnyčia graži, mūrinė?

—    Taip.

—    Kiek metų ji dar galėtų išlaikyti?

— Du, tris šimtus metų.

Orževskis susiraukė ir atsilošė krėsle. Klingenbergas sviro nuo vienos kojos ant kitos.

—    Girdėjote? Mano žiniomis, ši bažnyčia dar gali laikyti 500—600 metų. Parapinė visiškai sulūžusi, sukirmijusi, lazda galima sieną pradurti. Kodėl gi jūs norėjote būtinai uždaryti šitą, mūrinę?

—    Toks buvo Aukščiausiojo įsakymas. Be to, ir patys kunigai šito geidė. Klebonas Renadzkis buvo mums raštą parašęs, kad uždarytume kaip tik mūrinę bažnyčią, nes prie medinės klebonijai lieką daugiau žemės, ir ji vienoje vietoje.

—    Puikiausia. O liudytojas kartais ar neatsimena, kad Renadzkis šį raštą yra atšaukęs ir pasiaiškino, kad buvo priverstas taip parašyti?

—    Rodos, kad jis rašė nužemintą raštą, aiškindamasis tatai padaręs dėl ligos. Versti jo tikrai niekas nevertė.

Teismo pirmininkas nerimavo. Jis kažką šnibždėjosi su generalgubernatorium Orževskiu ir, pagaliau, Urusovui pastebėjo:

—    Pone advokate, kreipies į liudytoją jo netituluodamas. Turiu teisę priminti, kad gubernatorius Klingenbergas yra jo viršenybė, tikrasis tarėjas ir Imperatorinės Didenybės pareigūnas.

Advokatai susižvalgė. Salėje nutilo. Visi laukė, kas bus.

Kunigaikštis Urusovas nusišypsojo ir, stačiai žiūrėdamas pirmininkui į akis, paklausė:

—    Kuriuo straipsniu ir paragrafu remdamasis ponas teismo pirmininkas man tatai pastebi?

Stodolskis sumišo. Orževskis pasilenkė prie jo ausies ir puse balso kažką šnibždėjo.

—    O aš ponui teismo pirmininkui priminsiu, kad jo gerbiamasis sekretorius perdažnai į ausį šnibžda, — suvirpėjo Urusovo balsas, ir žvilgsnis įstrigo į Orževskį.

Ir generalgubernatorius Orževskis, ir Klingenbergas, abu seniau buvę prokurorai, kunigaikščio Urusovo pastabą tuojau suprato: niekas gyvas neturi teisės su teismo pirmininku kalbėtis, tik jo sekretorius.

Generalgubernatorių palygino su sekretorium!

Salėj vis dar viešpatavo nejauki tyla. Teismo narys Leontjevas, Vilniaus apygardos bajorų pirmininkas, piktas monarchistas, nubalo kaip popierius. Rodos, paleistų šūvį į Urusovą, jei šis nebūtų kunigaikštis. Kiti gi teisėjai nulenkė galvas, paslėpė šypsenas ...

—    Be to, ponui teismo pirmininkui turiu priminti, — kiek ironingai, bet dar balsiau patitulavo kunigaikštis Urusovas, — kad esu ne tik advokatas, bet ir jo šviesybė kunigaikštis!

Orževskis pašoko. Puikiai suprato, kad nei jo ordinai, nei draugystė su ministrais šiuo kartu nieko nepeš. Išdidžiai galvą iškėlęs, bet rūsčiai pablyškęs, jis ištauškino iš teismo salės ir karieta nudūmė namo.

Kliųgenbergas sugniužo. Jei advokatas išdrįso ir sugebėjo iš teismo salės išprašyti generalgubernatorių Orževskį, tai kas dabar bus jam?

—    Penkiolikos minučių pertrauką skelbiu, — užkimusiu balsu tarė teismo pirmininkas ir pirmasis pasispaudę portfelį po pažastim.

Ir teisiamieji, ir advokatai žiūrėjo dabar į kunigaikšti Urusovą kaip iš dangaus iškritusį šventąjį.

— Ot, kad toks ponas būtų atvažiavęs į Kražius, kai mus kotavojo, — sušnibždo Rimgaila Andriejauskui. — Grabas būtų buvęs Klingenbergui!

— Tokių ponų nedaug yra ...

XV.

Po pertraukos gynėjai ėmėsi įrodyti, kad Klingenbergo parodymuose yra daug prieštaravimų: čia jis liepia lupti bizūnais, čia sakosi to nedaręs, čia pažymi pažįstąs visus teisiamuosius, čia vėl visa eilė nepažįstamų. Dėl to gynėjai prašė pirmininką jo parodymus viešai perskaityti.

Parodymus perskaičius, Klingenbergas gynėsi, kaip įmanydamas, bet daugelyje vietų buvo pagautas ...

Pasiprašė pirmininką išvykti į Kauną, gavo leidimą ir išskubėjo iš teismo salės.

Antrasis liudytojas buvo Petras Vichmanas, Raseinių apskrities isprauninkas. Senis Vichmanas nevisai rusišku akcentu kalbėjo ramiai, lyg iš rašto skaitė. Spalių mėn. 7 d., jis pareiškė, gubernatoriaus įsakytas jis atvykęs į Kražius. Ten jam papasakoję, kas buvę nutikę kunigui Mažeikai; kunigai Jastremskis ir Jaugelis įkalbinėję žmones leisti išnešti Švenčiausiąjį, bet susirinkusieji nesutikę, neleidę. Rytojaus dieną, vėl atėjęs prie bažnyčios, jis pamatęs Kla-patauską su Sarausku, laikančius kryžių ir carų portretus.

—    Gražiuoju jiems aiškinau, — kalbėjo Vichmanas nublukusiu veidu, tartum pats savo balsu Ipūtų gėrėjęsis, — kad manęs paklausytų, nurodžiau pavyzdį — Kęstaičių įvykius, bet žmonės neklausė.

—    Ką jie darė? Triukšmą kėlė? — paklausė gynėjas Andriejevskis.

—    Ne. Triukšmo nekėlė. Jie aiškinos pasiuntę dar vieną prašymą carui. Šaukė tik „Laukiam atsakymo“. Kai atvyko gubernatorius, įspėjau jį, kad žmonės nepermaldaujami. Gubernatorius man atsakė, kad ant manęs krisianti atsakomybė, jei teksią šauktis kariuomenės. Kai su gubernatorium ir stražnikais bei žandarais priėjome prie bažnyčios, tuomet kilo triukšmas. Žmonės reikalavo Jo Didenybės caro parašo, ordinų ir medalių. Dvidešimt stražnikų įsakiau nulipti nuo arklių ir apsupti šventorių. Tuomet pasipylė į mus vėzdai ir akmenys. Kryžių ištraukė stražnikas ir atidavė kunigui. Dėl to kilo dar didesnis triukšmas. Minia puolė mus taip smarkiai, kad gubernatorius su sargyba turėjo bėgti Į bažnyčią. Užbėgome ant viršaus. Pravardžiavo mus totoriais, liepė rašyti raštą, kad joks gubernatorius taip nesielgiąs.

—    Ir liudytoją žmonės plūdo? — paklausė Urusovas.

—    Bažnyčioje ne. Seneliai man siūlė nulipti ir išeiti iš bažnyčios, prisiekdami nė pirštu nepajudinti. Net pasitraukė toliau ir padarė man kelią. Tačiau vos aš tik su keliais stražnikais išėjau į šventorių, nuplėšė man kepurę, revolverį ištraukė ir jau basliu suko aplink mano galvą. Sušukau — „Gelbėkite“, ir pasilikę šventoriuje stražnikai mane atgynė.

—    Ar liudytojas nežino, kas platino Žemaičiuose uždraustas brošiūras? Ar nėra kartais tokių suimtų? — paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Nežinau. Rodos, už tai suimtų nėra.

—    Kurį iš suimtųjų liudytojas pažįsta?

—    Gerai pažįstu tiktai Braslauską ir Ivanauską. Ypač Ivanauskas visą laiką kalbėjosi su manim brutaliai ir reikalavo, kad aš parodyčiau savo ordinus.

—    O kai liudytojas buvo aštuntą lapkričio nuvykęs į Kražius, ar jie jam grasino? — klausė advokatas Andriejevskis.

—    Ne.

—    Tardytojui liudytojas yra parodęs, kad girdėjo šūvius, — paklausė Urusovas. — Ar jis negalėtų pasakyti, kas šaudė?

Vichmanas kiek sumišo.

—    Šito negalėčiau aiškiai pasakyti. Šūvis buvo šautas iš minios, bet iš šautuvo ar iš revolverio šovė — neatsimenu.

—Taip. O kuriuo metu buvo suimtas žmogus, laikęs kryžių?

—    Nežinau. Minia taip subangavo, tokia buvo įširdusi, kad vienas kitą stumdė, spardė.

—    Keno įsakytas liudytojas liepė į minią šauti?

—    Nežinau ... Aš tokio įsakymo nesu davęs.

—    Vadinas, nei stražnikai, nei žandarai, nei tamsta į minią nešovė?

Vichmanas neramiai žiūrėjo į teisėjus ir raukė kaktą.

—    Ne, į minią nešovė.

—    Aš žinau, kad nei liudytojas, nei stražnikai į minią nešovė, — šyptelėjo Urusovas. — Tik aukštyn?

—    Taip, tik aukštyn.

—    Puiku. O negali liudytojas pasakyti, kas peršovė senutę šventoriuje? Iš kur daugeliui kulkos blauzdose ar šonuose atsirado?

Vichmanas tylėjo.

—    Šitai bylos neliečia, — piktai priminė pirmininkas.

—    Liudytojas, pone pirmininke, parodymuose tardytojui yra aiškiai pasakęs, kad stražnikai jo paties įsakyti į minią šovę.

—    Ar liudytojas matė, kaip Klapatauskienė su Navickiene akmenimis puolė stražnikus? — pradėjo klausti gynėjas Kaminskis.

Vichmanas lengviau atsiduso.

—    Man kunigas Mažeika sakė, kad jos dalyvavusios ir akmenis mėčiusios. Aš pats tiek težinau, kad pas Klapatauskus ir Zajauskus, gy-veriančius šalia bažnyčios, žmonės užeidavo pasišildyti. Pats Zajauskaš, kai aš jam pagrasinau areštu, skundėsi: „Pas mane — sako — per prievartą žmonės bėga į trobą“.

—    O kai liudytojui gubernatorius įsakė lipti nuo viršaus ir šiaip ar taip išeiti į šventorių kazokų pasitikti, tai ar jo kas nors neišvedė iš bažnyčios?

—    Keletas senelių mane išvedė pro slaptas dureles.

—    Vadinas, pats vienas liudytojas nebūtų išėjęs?

—    Ne.

—    Kuo liudytojas kaltina Andriejauską?

—    Apie lapkričio 10 d. Andriejauskas su Narbutu važiavo į Petrapilį ir įteikė Jo Carinės Didenybės vardu prašymą.

—    Ar tai liudytojas laiko dideliu nusikaltimu?

—    Aš manau, kad ne.

—    Liudytojas žino, kad kiekvienas pilnateisis Rusijos pilietis Jo Carinei Didenybei prašymus gali rašyti ir siųsti?

—    Taip, aš šitai žinau. Narbutas, rodos, po poros savaičių ir atsakymą gavęs.

—    Puiku. Tai kodėl liudytojas tardytojui parodė, kad Andriejauskas su Narbutu yra tikrieji pasipriešinimo vadai?

Vichmanas tylėjo.

—    Ar liudytojas prisimena, kad šitie žmonės buvo bizūnais sumušti, sukruvinti?

—    Neatsimenu. Man regis, kad niekas bizūnais ne tik jų, bet ir kitų nemušę ...

Kunigaikštis Urusovas prašo teismą, kad būtų viešai perskaityti Vichmano parodymai.

—    Iš stražniko Jeraševo ir jo sūnaus Aleksandro žinau, kad Jų Didenybių portretus į bažnyčią atnešė Teodora Zajauskaitė. Kelmės žydai visai apylinkei išpasakojo, kurią dieną atvyks gubernatorius. Iš kur jie šitai žinojo, nesuprantu. Kai mes stovėjome viršuje, žmonės mus puolė, mums grasino. Išsitraukėme revolverius ir paleidome kelis šūvius. Suskambėjo varpai ir būgnas. Kai šventoriuje buvo užpultas Hofmanas su raitaisiais stražnikais, puolė minią ir iššovė kelis kartus. Kai atjojo kazokai, bizūnais išvijo visus iš bažnyčios, — perskaitė teismo sekretorius ilgiausią Vichmano parodymą.

—    Ar liudytojas šiuos parodymus tvirtina?

—    Taip ...

—    Prašau poną pirmininką šitai ¡protokoluoti. Daugiau klausimų nebeturiu.

Advokatai atsisėdo.

Liudijo Aleksandras Smolenskis, ypatingųjų reikalų Kauno gubernatoriaus valdininkas.

—    Šioj byloj aš nieko esminga negaliu pasakyti. Girdėjau tik vieną žemaitį puikiai kalbantį rusiškai.

—    Ar liudytojas negirdėjo gubernatoriaus įsakant šauti į minią?

—    Girdėjau, bet gubernatorius liepė šauti tuomet, kai minia įpykusi prie jo artinosi.

—    Dėkui. Bet įsakymą liudytojas aiškiai girdėjo?

—    Taip, visiškai aiškiai.

—    Prašyčiau šitai įprotokoluoti.

—    Bet liudytojas matė, — kibo prokuroro padėjėjas, — kaip minia į gubernatorių laidė akmenis?

Smolenskis pagalvojo.

—    Aš stovėjau tokioj vietoj, iš kur nieko nemačiau, tik girdėjau ...

Į salę įėjo žandarmerijos rotmistras Jonas Semionovas. Suimtieji sužiuro į jį, nes vežami į kalėjimą ir kalėjime būdami jie apie jį atsiliepdavo geriausiu žodžiu. Juk tai jis buvo priklaupęs prieš altorių, nebuvo dalyvavęs egzekucijoj, buvo visai prasišalinęs.

Kaip ir kiti liudytojai, jis smulkiai nupasakojo ką matęs.

—    Buvau bažnyčioje, kalbėjausi su teisiamaisiais ir buvau giliausiai įsitikinęs, kad tai maldingi, paklusnūs ir ramūs žmonės. Mane apsupo vyrai, moterys ir verkdami prašė, kad tik iš jų bažnyčios neatimtų. Taigi, galutinai įsitikinęs, kad žmonės ramiai yra nusiteikę, nutariau dar kartą reikiant kreiptis su prašymu į Jo Carinę

Didenybę ir prašyti malonės, grįžau ir visa šita išdėsčiau gubernatoriui ir isprauninkui, Vichmanas paabejojo, ir mes visi, kaip ponai teisėjai jau žinote, vėl nuėjome prie bažnyčios. Dalis minios geruoju išėjo iš bažnyčios, o po ilgų derybų, šūkavimų ir kitokių nemalonių smulkmenų likusią dalį policija išvijo prievarta. Girdėjau bizūnų smūgius. Tiktai tuomet į mus pasipylė akmenys.

—    Ar liudytojas nori pabrėžti, kad tik po to, kai policija, anot liudytojo, kirto bizūnų, minia pasipriešino, ar buvo dar ir kitos priežastys, pavyzdžiui, laikraščiai, brošiūros?

Semionovas pagalvojo, peržvelgė teisiamuosius ir netikrai atsakė:

—    Girdėjau, kad kažkokie laikraščiai ir brošiūros buvę kražiečiuose platinamos, tačiau tikrosios priežasties, dėl ko žmonės taip pasipriešino, nesugebėčiau nurodyti.

—    Iš bylos žinia, — kreipėsi į jį advokatas Urusovas, — kad liudytojas norėjo prie bažnyčios durų gelbėti surištą, sukruvintą moteriškę. Tai kas gi, liudytojo manymu, šitą moteriškę sumušė? Argi savieji, kaimynai?

—    Savieji gal ir ne. Bet aš stovėjau toliau ir nemačiau, kas ją sumušė.

—    O kas liudytojui bizūnu per pečius rėžė?

Kaltintojai visi kartu nusišypsojo.

—    Buvo tamsu, nepastebėjau ...

—    Bet liudytojas, kaip humanus ir inteligentus žmogus, — kreipėsi į jį jau advokatas Žukovskis, — neneigs, kad naktinis įsiveržimas į bažnyčią ir mušimas bizūnais negalėjo kaltinamiesiems sukelti švelnių jausmų. Kiekvienas prieš tokį brutalų pasielgimą protestuotų. Ar liudytojas nemano, kad kaip tik dėl tokio neleistino pasielgimo minia ir įširdo?

—    Gal būt...

—    Juk kai liudytojas gražiuoju įėjo į bažnyčią, tai jam žmonės net rankas bučiavo. Ar taip?

Semionovas nublyško, energingi jo veido bruožai paryškėjo, akys sužaižaravo.

—    Taip, teisingai. Daužymas bizūnais kaip tik žmones ir įširdino.

Advokatas Andriejevskis užsikabino už šito atviro prisipažinimo ir paprašė teismo pirmininką paskelbti ir liudytojo parodymus tardytojui.

—    Vyrai beveik visi paklausė ir išėjo iš bažnyčios, o liko tik moterys. Jas stražnikai išvarė bizūnais lupdami, — perskaitė teismo sekretorius priešpaskutines eilutes.

—    Galutinai aš netvirtinu, kas privertė minią priešintis, o bizūnais mušė!

Kibo prie Semionovo prokuroro padėjėjas, skersavo teisėjai, bet jis tvirtino savo parodymus iki galo.

Į salę įėjo kanauninkas Pranas Jastremskis, Šiluvos dekanas. Nežvilgterėjo jis niekur į šoną, tik į teisėjus, bet visi pastebėjo jį jaudinantis.

—    Prašau mane klausti, aš atsakinėsiu.

—    Sakyk tamsta viską, ką šioj byloj žinai, — karčiai tarė teismo pirmininkas.

—    Rugpiūčio 19 d. iš konsistorijos atėjo įsakymas, kad aš su kunigu Jaugeliu nuvykčiau į Kražius uždaryti bažnyčios. Mudu patarėme kunigui Mažeikai laikyti šv. Mišias su išstatymu, nes tuomet lengviausiai galima įsakymą išpildyti. Kunigas Mažeika nuėjo į bažnyčią, bet nerado raktų. Nuėjome ir mudu. Bažnyčioje buvo daug žmonių. Pasakėme ko atėję, aiškinome žmonėms, reikiant įsakymą išpildyti, tačiau du vyrai, būtent: Andriejauskas ir Razminas, pareiškė pasiuntę Jo Didenybei carui prašymą ir prašė mus paprašyti konsistoriją neskubėti. Be to, įteikė ir prašymą konsistorijai. Grįžome ir visa tai pranešėme savo vyriausybei. Netrukus sužinojome, kad ir konsistorija gubernatorių jau prašė palaukti, tačiau gubernatorius tiek tepadarė, kad išsiuntė savo valdininką į Kražius įsakymo būtinai vykdyti. Kai antrą kartą mes, savo vyriausybės įsakyti, su kun. Jaugeliu atvažiavome į Kražius, sužinojome, kas buvo įvykę kunigui Mažeikai.

Klebonas Jastremskis, atpasakojęs visus jau kitų liudytojų kartotus parodymus, tęsė toliau:

—    Iš savo pusės, kiek galėjau ir mokėjau, rėmiau gubernatoriaus žygius. Ir kai gubernatoriaus griežtu įsakymu buvo ištrauktas kryžius ir carų portretai, žmonės, paklusnūs valdžiai, ėmė abejoti, ar verta besipriešinti, ir ėjo iš bažnyčios. Betgi stražnikai, dviem eilėmis išsirikiavę, išeinančius žmones ėmė mušti bizūnais. Žmonės bėgo, kur akys matė. Tuomet, nesuprantu, kodėl policija ėmė šaudyti, o žmonės puolė atgal jau apsiginklavę basliais. Išsigandau, ieškojau gubernatoriaus ir, radęs jį bažnyčioje, patariau užsidaryti duris ir manęs neapleisti... Kunigas Jaugelis nuo mūsų atsiskyrė. Vos tik mums įlipus į vargonvietę, policija penkis kartus šovė žmonėms pagąsdinti. Po šūvių, minia net balsu ėmė šaukti „Už ką mus mušė? Už ką jie mus šaudo, jei mes geruoju ėjome iš bažnyčios? Kurią teisę jie turėjo naktį kaip banditai įsiveržti į bažnyčią, kada mes meldžiamės?“

—    Tegul liudytojas papasakoja, kaip minia reikalavo iš gubernatoriaus protokolą rašyti? — staiga nutraukė prokuroro padėjėjas.

Advokatai susižvelgė. Pirmininkas truktelėjo kaktą.

—    Prašome toliau. Pasakokite.

—    Protokolą rašyti minia prašė, teisybė. Gubernatorius reikalavo čia plunksnos, čia popieriaus, o minia vienu balsu šaukė: „Parašyk, kad tu naktį įsibrovei į bažnyčią ir mus kruvinai. Parašyk, kad tu nesi gubernatorius, nes maloningasis caras, kurį mes mylime ir kurio klausome, tokio gubernatoriaus mums neatsiųs“. Po ilgų šūkavimų, ne plūdimosi, staiga viskas nurimo. Žvilgterėję pro langą, pastebėjome, kad ištisais būreliais žmonės sklaidosi, bėga ir kad bažnyčią jau supa kazokai...    Į bėgančiuosius policijos komisaras Hofmanas dar du kartus šovė. Kažkokia moteriškė šūktelėjo, parvirto ir vėl pakilusi rodė visiems savo kruvinus drabužius. Kas toliau vyko, nežinau, tik, nulipęs žemyn, mačiau gubernatorių labai įpykusį ir grasinantį klebonui Renadzkiui. Prie altoriaus dar meldėsi apie trisdešimt moterėlių. Aš ėmiau dėti į krūvelę ir nešti į vežimą bažnyčios šventenybes.

—    Ar nežino liudytojas, kad žmonėms buvo jau seniai aiškiai paskelbta Jo Carinės Didenybės valia? — paklausė prokuroro padėjėjas, antakius trukčiodamas.

—    Be abejo, žinojo, tik jie vis maldavo palaukti, nes buvo įsitikinę, kad paskutiniojo prašymo caras išklausys.

—    Ar liudytojui kartais, dar Šiluvoj būnant, kas nors nėra grasinęs?

—    Nežinau, ar tai grasinimas: buvo atėjęs pas mane nepažįstamas kražietis ir pro ašaras įrodinėjo neklausyti, nevažiuoti į Kražius, neprisidėti prie bažnyčios uždarymo. Tas žmogus sakė: „Mes carą maldaujame, maldaukite ir jūs, kunigai.“

—    Tardytojui liudytojas yra parodęs kiek kitaip, — šyptelėjo prokuroro padėjėjas.

—    Atsimenu, sakiau, kad man grasino. Ir teisme galiu patvirtinti, kad kažkas grasino, bet šitai aš girdėjau tik per kitus.

Pirmasis ėmė klausinėti Urusovas.

—    Gal liudytojas pasakys, katra bažnyčia yra tvirtesnė ir gražesnė: medinė ar mūrinė?

—    Mūrinė bažnyčia yra graži, ji gali stovėti šešis šimtus metų, o parapijos — medinė — vos vos bekiūkso. Vienuolyno bažnyčiai reikėjo tik mažo remonto, kuris nedaugiau atsieitų kaip 600 rublių.

—    Gerai. O gal liudytojas prisimena, iš kur buvo šauti pirmieji šūviai?

—    Tarp bažnyčios ir šventoriaus ir tada, kai žmonės bėgo iš bažnyčios. Jei nebūtų šaudę, žmonės būtų ramiausiai išsiskirstę.

— O gal iš minios šovė?

—    Galiu prisiekti, kad iš minios nebuvo paleistas nė vienas šūvis.

—    Gal liudytojas prisimena, ką jam klebonas Renadzkis pasakojo apie vienuolyno uždarymą?

—    Pasakojo, kad gubernatorius jam liepęs uždaryti vienuolyną, bet bažnyčią palikęs jam tvarkyti.

—    Kiek, liudytojo manymu, per riaušes padaryta nuostolių? — paklausė advokatas Žukovskis.

—    Vienuolyno bažnyčią atsidėjęs apžiūrėjau: mažiausiai dvidešimt penki tūkstančiai rublių.

Padilbomis žiūrėjo į kunigą Laurynas, Andriejauskas ir Razminas.

Kokius graudžius pamokslus jis sakydavo, kiek baimės patirdavo kražiečiai, į Šiluvą nuvykę, prie jo klebonijos durų priėję.

—    Mokslinčius, galinčius, — galvojo apie jj Andriejauskas. — O še tau! Tardytojui buvo tiek prišnekėjęs, kad nors akis į žemę durk. Teisina dabar, bet.. . kaip būtų išdidų, jei kanauninkas neliudytų, o sėdėtų drauge su jais ...

Po kanauninko Jastremskio liudijo kunigas Jaugelis, Kelmės klebonas.

—    Kai atvykome prie bažnyčios, gubernatorius paaiškino žmonėms atvykimo tikslą. Žmonės gražiuoju prašė gubernatorių palikti jiems šitą bažnyčią, nes anoji, parapinė, sena ir numatyta palikti kapinių koplyčia. Žmonės iš bažnyčios nėjo. Kas toliau buvo, tikiuos, ponai teisėjai girdėjote. Aš tik galiu pasakyti, kad vėliau bėgančius iš bažnyčios mušė bizūnais ir kalavijais. Mačiau moteris mušant bizūnais taip, kad jos net krito ant žemės. Slėpdamies nuo smūgių, žmonės bėgo susisupę galvas į drabužius, bet policija ir drabužius sukapojo. Kai liko bažnyčioj vos keletas moterėlių ir pilna primėtytų maldaknygių, policija prišoko ir be jokio pasigailėjimo tas moteris stumdė, spardė ...

—    O kur tuo laiku liudytojas buvo? — paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Buvau pasislėpęs klausykloje.

—    Kodėl? Jeigu tie žmonės tokie taikūs, tai kam liudytojui buvo slėptis?

Kunigas kiek sumišo.

—    Kiekviename sąmyšy būna nelaimingų atsitikimų ...

—    O ar neatsimena liudytojas, kad jj minia išdaviku vadino ir sumušti norėjo?

—    Tokiais atsitikimais, kada žmonės vaduojasi tik savo jausmais, o nežino visų aplinkybių, sunku norėti, kad ir kunigą suprastų ar pagerbtų. Gal kas ir grasino, nebeatmenu ...

Į teismo salę įėjo kunigas Augustinas Mažeika. Kaltinamieji kilstelėjo galvas, susišnibždėjo, atidesnį dėmesį atkreipė į jį gynėjai ir teisėjai. Pabrinkusio veido, šviesiai žilstelėjęs, neramiomis, apgriuvusiomis akimis Mažeika atsistojo prie teismo stalo, rodos, rankų nežinodamas kur padėti. Legendų legendos jau plito apie jį. Ir šitai jis jau perjautė, jau kančia, neišgydoma nuosėda ir žvilgsniai, ir kalbos, ir visokiausi klausinėjimai nuslinko į širdies gilumą, bet kad sielos nejaudintų, kad nesopintų — nė dienos nebuvo.

Juk ir kiti kunigai įkalbinėjo išklausyti caro įsakymo, ir kiti stengėsi išnešti Švenčiausiąjį, bet apie juos kiekvienas kitaip kalba. O apie jį ir laikraščiai, ir žmonės pina šlykščiausius aprašymus. Paskui jį eina ši byla kaip šešėlis, ir be grabo lentos nuo to šešėlio jam nepabėgti, nepasislėpti. Ir tuomet net, kai grabo lenta pridengs jo kūną, jis jaučia, jis supranta, tas šešėlis stovės prie jo kapo, kol bus gyvi Žemaičiai, kol bus gyvi Kražiai.

—    Dekano Jaugelio įsakymu norėjau atlaikyti šv. Mišias su išstatymu ir išnešti Švenčiausiąjį. Tačiau šito negalėjau išpildyti, nes kažkokia moteriškė nučiupo cimborijos raktelį. Vėliau žmonės manęs nė prie didžiojo altoriaus neprileido. Aš Mišias laikydavau tik prie šoninių altorių. Pagaliau, ponams teisėjams žinomą dieną aš su savo liokajum pro šonines duris įėjau į bažnyčią, nulaužiau cimborijos užraktą, paėmiau pušką su Švenčiausiuoju ir koridorium ėjau prie durų. Čia mane apipuolė kažkokios moterys, iš kurių viena užgesino žibintą, kurį laikė mano liokajus. Bijodamas, kad neišberčiau Švenčiausiojo ant žemės, pušką padėjau ant zakristijos slenksčio. Į triukšmą atbėgo stražnikas Jeraševas, betgi aš, gavęs lenta per galvą, buvau priverstas pabėgti. Iš kažkur atsirado būrys įniršusių žmonių ir ėmė mane draskyti, pešti plaukus ir reikalauti, kad aš Švenčiausiąjį nuneščiau atgal į altorių. Šito betgi nepadariau. Ištrūkęs grįžau namo. Kai mane mušė, mano liokajus kažkur pabėgo .. .

—    Ar liudytojas pažįsta moterį, kuri pagrobė raktelį nuo cimborijos?

—    Rodos, Klapatauskienė. Gerai neprisimenu.

—    Ar liudytojas galėtų pasakyti, kodėl minia taip įniršo ir nepaklausė gubernatoriaus?

—    Ne. Tik žinau, kad žemaičiai labai pamaldūs žmonės.

—    Bet tie pamaldūs žmonės turėjo parapinę bažnyčią. Kodėl jie būtinai buvo užsispyrę vienuolyno?

—    Vienuolyno graži ir patvari.

—    Na, o kodėl žmonės mėgino priešintis, kai buvo įsakyta vienuolėms išvykti? Ar ir vienuolės jiems laikydavo pamaldas? — kryptelėjo prokuroro padėjėjo lūpos.

—    Šito aš nežinau. Paprastai vienuolės yra gailestingos, slaugo ligonius.

—    Ar liudytojo santykiai su dvarininkais Šemetais ir Dobkevičiais geri?

—    Parapijoje aš lankydavau ir dvarininkus, ir ūkininkus.

—    Suprantama. Bet ar liudytojas nėra girdėjęs, kad Žemaičių dvarininkai pakurstydavę žmones valdžiai priešintis?'Ar kartais neatsimena liudytojas, kad dvarininkai net savo darbininkams pasakodavę, jog dar būsiąs vienas sukilimas, ir tuomet visi gausią daug žemės ir laisvių?

—    Ne, šitai nesu girdėjęs.

—    Vadinas, liudytojas mano, kad kaltinamieji šiaip sau pasipriešinę caro valiai? O ar liudytojui nėra tekę ką nors girdėti apie separatinę lietuvių spaudą?

—    Be maldaknygių aš nemačiau nė vieno lietuviško laikraščio ar knygos.

—    Kokie susirinkimai įvykdavę pas Šemetus ir Dobkevičius?

—    Nežinau.

—    O prieš sąmyšį ar liudytojas nėra viešėjęs pas Šemetus, kai į kitą kambarį rinkosi kai kurie kaltinamieji pasitarti?

Mažeika staiga nubalo.

—    Neprisimenu ...

—    Šitaip ...

—    O kur liudytojas yra buvęs, kai kilo sąmyšis? — paklausė advokatas Andriejevskis, lyg gelbėdamas padėtį.

—    Klebonijoj...

—    Ką liudytojas ten veikė?

—    Verkiau ...

—    Ar girdėjo liudytojas šūvius, klyksmą?

—    Dėl to ir verkiau ...

Suvirpėjo Mažeikos lūpos, akys ašaromis apsiblausė.

Andriejauskas, Razminas, Laurynas, Rimkus, Rimgaila ir kiti, greta sėdėdami, klausėsi Mažeikos parodymų vos kvėpuodami. Ir kai jis susijaudino, kai pasisakė verkęs, ir jų širdys suminkštėjo.

—    Gal jis ir neblogas žmogus, — sušnibždėjo Rimgaila.

—    Tai liudytojas neatsimena, kas yra draskęs jam drabužius? — paklausė advokatas Kaminskis.

—    Rodos, Klapatauskienė ... Tačiau kitų moterų nepažinau.

—    Tardytojui liudytojas parodė kitaip, — kibo prokuroro padėjėjas.

—    Gal būt... Buvau moraliai priblokštas, nervingas, galėjau kažin ką pripasakoti...

Perskaitė Mažeikos parodymus. Buvo aiškiai pažymėtos kelios pavardės, nupasakota visa eiga, tačiau Mažeika nei gynėsi, nei tvirtino. Jo akys maldaute maldavo greičiau išleisti iš salės atsikvėpti grynu oru, nebematyti kai kurių veidų.

Teismo pirmininkas paskelbė pertrauką iki rytojaus vienuoliktos ryto valandos.

XVI.

Lygiai vienuoliktą prasidėjo antroji proceso diena.

Kaltinamieji žvelgė linksmiau į teisėjus, nes jų gynėjai atrodė tokie galingi ir gudrūs: — visą. šią bylą supainios taip, kad ir pats Liucipierius nedaug besupras.

Teodora Zajauskaitė tarp senyvų ir pavargusių moterų sėdėjo graži, jauna, žydinti, kaip jaunutė rožė tarp nasturtų. Advokatai, liudytojai neįstengdavo nukreipti nuo jos akių, o kunigaikštis Urusovas jau buvo spėjęs žemaitiškąja Žana Dark ją praminti. Tik šią, antrąją dieną ji buvo kiek liūdnesnė. Ne rusų kazokų bizūnus ji prisiminė, ne namų ilgėjosi, nes sėdėjo drauge su tėvu ir motina, bet savo sužadėtinio Danieliuko, kuris jau nebeturėjo teisės į salę įeiti.

Pirmuoju liudijo Leonidas Hofmanas, Raseinių miesto pristavas.

— Kai kunigai pareiškė negalį minios suvaldyti, isprauninkas ir aš atvykome į Kražius.

Nupasakojęs visas smulkmenas, Hofmanas tęsė toliau:

—    Kai gubernatorius ties bažnyčia buvo pavojuje, aš stražnikams įsakiau paspausti arklius ir joti į minią, kad ji išsiskirstytų, o aš galėčiau gubernatorių išgelbėti. Minia nepabūgo. Staiga iš moters, rodos, Kavaliauskienės, išgirdau, kad smaugią isprauninką. Puoliau į ataką, sušukęs „Kalavijus iš makščių, tik nekirsti“, šokau gelbėti isprauninko. Išgelbėjęs pasiunčiau stražnikus pasitikti kazokų. Pagaliau ir pats nujojau jų pasitikti. Atskyręs trisdešimt kazokų, įsakiau jiems apjoti aplink šventorių su nuogais kalavijais ir ietimis, bet nekirsti, tik pagąsdinti. Netrukus gubernatorius buvo išgelbėtas ir nulipo žemyn.

—    Ar iš karto ką nors areštavote? — klausinėjo prokuroro padėjėjas.

—    Taip. Kai kuriuos kaltininkus suėmėme čia pat vietoje, bažnyčioje, kitus vėliau.

—    Ar liudytojas yra girdėjęs šūvius?

—    Žinoma.

—    Kas šaudė?

—    Minia.

—    Kada mėtė akmenis: prieš kazokams atjojant ar atjojus?

—    Mėtė visą laiką.

—    Ar ir tuomet, kai gubernatorius priėjo prašyti žmones išeiti iš bažnyčios?

—    Taip.

Advokatai susižvelgė, nusišypsojo.

—    Man pačiam kažkas smogė akmeniu į veidą, o teisiamasis Žutautas ...

Hofmanas atsigręžė į teisiamuosius ir storu, raudonu smaližiumi parodė tiesiog į Žutautą.

—    Jis puolė prie manęs kaip žvėris ir basliu smogė į pilvą: aš vos kvapą atgavau. Kažkas sušuko „Neužmušk žmogaus“.

—    Ar sušuko „Neužmušk žmogaus“ stražnikai, ar minia? — staiga vikriai paklausė advokatas Andriejevskis.

—    Minia.

—    O liudytojas ar supranta žemaitiškai? — pyktelėjo prokuroro padėjėjas.

Hofmanui tartum liežuvi kas prikando. Jis tylėjo.

—    Aš klausiu, ar liudytojas supranta žemaitiškai?

—    Nedaug, bet suprantu . .,

—    Vadinas, liudytojas žemaitiškai suprato, kad šaukia „Neužmušk žmogaus“? — neužsileido Andriejevskis.

— Na, taigi, aš sakiau . . .

Hofmanas žiūrėjo į teisėjus, neberasdamas ką kalbėti.

—    O liudytojas Margevičių ar pažįsta? — paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Mačiau jį, jau gubernatoriui išvykus. Tačiau dar prieš riaušes jis buvo sužeistas, jam kraujas tekėjo per veidą, ir galva buvo surišta. Rimkų taip pat puikiai pažįstu, — jau drąsėjo Hofmanas ir parodė į Rimkų pirštu. - Tai jis dešiniojoje pusėje laikė Jo Didenybės portretą. Aš pats, norėdamas eiti į bažnyčią, jam sakiau „Leisk, bėk iš čia“, tačiau jis neklausė.

—    Ar tikrai liudytojas prisimena, ką dabar teismui pasakoja? — šyptelėjo kunigaikštis Urusovas. — Man regis, kad jis Rimkaus nepažįstąs.

—    Pažįstu puikiausiai.

—    Prašyčiau ponų teisėjų, kad liudytojas man Rimkų parodytų.

Hofmanas atsigręžė ir įdėmiai žvalgė visus sėdinčiuosius.

—    Man regis, kad šitas, — parodė jis į Zajauską.

Kaltinamieji nusijuokė, nusišypsojo ir gynėjai. Prokuroras su pirmininku susižvelge ir susiraukė.

—    Prašyčiau įprotokoluoti, kad liudytojas Rimkaus nepažįsta. Rimkų prašau atsistoti.

Rimkus atsistojo, bet jo veidas buvo. koks buvęs — rimtas, net rūstus.

Hofmanas paraudo.

—    Taip, tai šitas, šitas, tik jis dabar nusiskutęs.

—    Bet liudytojas, tur būt, gerai neatsimena, kad Rimkus Jo Didenybės portretą būtų laikęs?

—    Laikė, tikrai, galiu prisiekti.

—    Prašau teismą ir šitai įprotokoluoti.

—    Kuriuos iš kaltinamųjų liudytojas dar pažįsta? — piktai paklausė prokuroro padėjėjas.

Hofmanas krustelėjo antakius ir pečiais patraukė.

Kaltinamieji garsiai nusijuokė. Teismo pirmininkas griežtai pastebėjo.

—    Mačiau ir Šipilą. Jis buvo sumuštas, vėliau, po riaušių, ilgai slapstėsi, tik po keturių mėnesių jį suėmiau.

—    Kiek iš viso buvo suimtųjų?

—    Šimtas dvidešimt šeši asmenys. Be to, ir anksčiau buvo jau dvidešimt asmenų uždaryta.

—    Ką liudytojas atsimena apie bažnyčios sergėjimą?

—    Bažnyčią sergėjo dieną ir naktį. Prieglaudą rasdavo, pasišildydavo ir pavalgydavo pas činšininkus ir artimiausiose trobelėse. Miegodavo bažnyčios rūsyje, senosios bažnyčios šventoriuje, pas seniūną, pas Petravičius ...

—    Ar liudytojas pažįsta Marijoną Martinkienę? — paklausė advokatas Andriejevskis.

—    Ne. Tik kunigas Mažeika man pasakojo, kad ši moteris jį sulaikiusi su Švenčiausiuoju Sakramentu iš bažnyčios išeinant. Tas pats. kunigas pasakojo apie Navickienę, Klapatauskienę, kurios, sako, aktyviai dalyvavusios, pasipriešinusios.

—    Ar Gustį liudytojas pažįsta ir ką gali apie jį pasakyti?

—    Nepažįstu. Rodos, kad jį po dviejų trijų savaičių aš esu suėmęs.

—    Kiek galėjo būti žmonių naktį, kai atvažiavo gubernatorius? — pradėjo klausinėti kunigaikštis Urusovas.

—    Apie du tūkstančius. Kai aš važiavau į Kražius, sutikau moterėlių, su ryšulėliais skubančių į Kražius nuo Šiaulių, nuo Telšių ir dar iš toliau.

—    Ar liudytojas su kazokais yra vaikščiojęs po miestelį ir gaudęs kaltininkus? — vėl paklausė advokatas Žukovskis.

—    Taip.

—    Kiek liudytojas yra matęs sužeistų ir užmuštų ?

—    Prie bažnyčios gulinčių buvo daug, bet užmuštų nežinau ...

—    Liudytojo manymu, dėl ko gi jie gulėjo? Ar šilta buvę, ar jie nusigėrę ?

—    Tamsta mane pajuoki ...

—    Aš liudytoją rimtai klausiu.

—    Trobose buvo daug ligonių, jie visi dėjosi esą sumušti. O dėl gulėjimo, tai Dievas juos žino, ko jie gulėjo .. .

—    Kad nebegalėjo paeiti! — garsiai sušuko Ivanauskas.

Hofmanas žvilgterėjo į didžiulius Ivanausko ūsus ir į teismo pirmininką, lyg pagalbos laukdamas.

—    Prašau tvarkos, — garsiai subarė pirmininkas.

—    Liudytojas šaukiasi Dievo, — įkyriai klausinėjo advokatas Žukovskis, — bet Dievas byloj ne liudytojas. Gulėjo todėl, kad buvo sumušti. Ar taip?

—    Ne. Jie tik buvo apsimetę sumušti. Gudrūs žmonės!

—    O Zajauskai ar yra dalyvavę pasipriešinime? — kibo jau trečias advokatas Bialimas.

—    Aš pats nesu matęs. Man kunigas Mažeika pasakojo, kad senė Zajauskienė sirgusi. Jaunoji su tėvu smarkiai dalyvavusi.

—    O Klapatauskai?

—    Težinau, kad jie dideli skurdžiai. Troba tokia didumo, kad vos vos mano kumštis telpa.

Šyptelėjo Hofmanas, patenkintas savo palyginimu.

Teisėjai buvo rūstūs.

—    Ar pažįsta liudytojas Rimgailą? — ėmė klausinėti prokuroro padėjėjas.

—    Ne.

—    O Andriejauską?

—    Pažįstu. Jis pirmose eilėse buvo suimtas.

—    O Jesulaitį?

—    Jį areštavo tuojau, kaip tik jis atidavė kunigui kryžių.

—    Ar buvo kruvinas?

—    Ne...

— O ar negali liudytojas pasakyti, dėl ko Jesulaitis buvo suimtas, jei jis paklausė ir kryžių atidavė? — po prokuroro padėjėjo vėl kibo Bialimas.

—    Toks buvo įsakymas.

—    O ar buvo dar kuris nors iš teisiamųjų baltais drabužiais apsivilkęs?

—    Ne.

—    Tai kodėl Jesulaičio kamža visa kruvina?

—    Nežinau.

—    Įdomus liudytojas, čia jis žino, čia nežino, čia pažįsta, čia ne.

Kaltinamieji vėl nusijuokė.

—    Man ne tik iš nosies, bet ir iš ausų kraujas tekėjo. Jis pats mane mušė, — tarė pašokęs Jesulaitis. — Jis, ponai sūdžios, mane mušė!

Teismo pirmininkui leidus, advokatas Andriejevskis paklausinėjo Jesulaitį.

—    Kas tamstai įsakė atiduoti kryžių?

—    Gubernatorius.

—    Ar jis pats, ar per isprauninką?

—    Ir gubernatorius, ir isprauninkas sušuko, kad mesčiau kryžių. Kaipgi aš galiu mesti? Aš jį atidaviau kunigui.

—    Ar kartais kryžiaus kas nemetė ant žemės?

—    Dideliai ilga kalba, pone advokate. Skaudu prisiminti.

—    Gerai. Kryžių atidavęs, kur norėjai eiti: į bažnyčią ar namo?

—    Būčiau ėjęs namo, bet anie pačiupo mane ir kad ėmė duot, kad ėmė duot! Iš galvos, iš ausų kraujas čiurkšlėmis tekėjo.

—    Prašau teismą šį parodymą įprotokoluoti.

Pirmininkas paskelbė posėdį nutrauktą iki septintos vakaro valandos.

Vakare buvo perskaitytas liudytojo Bazilio Mandriko, Raseinių pristavo parodymas. Jis pats nestojo, bet jo neatvykimas buvo pripažintas teisėtas, jo parodymuose buvo aiškiai pabrėžta, kad stražnikai šovė į minią. Be to, jis tvirtino matęs pasipriešinime dalyvaujant Joną Bumbalį, Roką Šarauską, Margevičių, Gideikį, Rimkų, Žutautą, Jesulaitį ir Bieloglovaitę.

Po šių parodymų kunigaikštis Urusovas paprašė teismą, kad Hofmanas dar kartą būtų paklaustas.

Įėjo Hofmanas, piktas, nepatenkintas, ir atsistojo atokiau nuo teisėjų stalo. Klausinėjo jį Urusovas.

—    Gal liudytojas mums paaiškins, kaip suprasti jo teigimus, kad policija nešaudžiusi, jei Mandrikas aiškiai liudija, kad ji šaudė?

—    Gal kartais stražnikai ir šaudė, bet aš jiems nesu liepęs. Teisybė, dabar jau prisimenu, kad šaudė, nes mano būrys buvo išsisklaidęs ...

Juozas Levickis sėdėdamas visą laiką blyško ir blyško. Būdamas kalėjime, be to, sumuštas, vežamas nuogas žiemos metu, jis susirgo greitąja plaučių džiova ir jau pirmąją teismo dieną, per daug susijaudinęs, buvo apalpęs. Matė teisiamieji, kad jis apalps ir šį kartą, gal net amžinai... Andriejauskas priėjo prie kunigaikščio Urusovo ir kažką jam šnibžtelėjo į ausį. Kunigaikštis Urusovas atsistojo ir teisėjams trumpai papasakojo, kad kaltinamasis Levickis labai susirgo ir prašė jį išjungti iš bylos tik trumpą laiką, kol pasveiks.

Urusovui bekalbant, Levickis pamėlynavo ir nuvirto nuo suolo ant grindų.

Salėj nutilo, visi žvalgės nejaukiai. Griežtu balsu pirmininkas įsakė sargybai Levickį išnešti.

Išnešė jį, galvą atmetusį, kaip numirėlį. Kaimynės moterys garsiai pravirko.

Pirmininkas paskelbė dešimties minučių pertrauką.

Po pertraukos vėl klausinėjo liudytoją Hofmaną.

—    Tardytojui liudytojas yra parodęs, kad tikrai yra girdėjęs šaudant iš minios. Kuo gi jis pagaliau šitą savo teigimą gali patvirtinti? — paklausė advokatas Andriejevskis.

—    Mačiau, kad šaudė iš pištalietų, — ėmė dėlioti Hofmanas rankas čia ant nugaros, čia ant pilvo, o jo ausys neberaudo, bet jau mėlynavo.

—    Iš kokių?

—    Pone pirmininke, ką aš galiu pasakyti? Iš didelių.

—    Ar liudytoms yra atėmęs bent vieną didelį pištalietą? — per akis juokėsi advokatas.

—    Žinoma, esu atėmęs.

—    Kur jį esi padėjęs?

—    Nebeatsimenu .. .

—    Daugiau klausimų nebeturiu, — atsisėdo advokatas, kažką į bloknotą pasižymėdamas.

Po Hofmano liudijo Jonas Ivanovas, Telšių pristavas.

—    Kurį iš kaltinamųjų liudytojas pažįsta? — klausė prokuroro padėjėjas.

—    Va, šitą, Braslauską, — ramiai parodė ranka į Rimkų.

—    Ar tai tikrai Braslauskas? — pyktelėjo.

—    Taip, aš jį ir nuluptą pažinčiau.

Advokatai net nusijuokė.

Peržvelgęs advokatus, kaltinamuosius, Ivanovas sumišo.

—    O kuris Rimkus? — atsigręžė kunigaikštis Urusovas.

—    Hm... rodos, šitas, — ištiesė ranką į Braslauską. — Jis puolė prie kryžiaus, šaukė „Neduok“ ir mane vadino banditu.

Teisiamieji dar garsiau nusijuokė.

—    Prašau tvarkos! — pasigirdo piktas pirmininko balsas.

—    Prašau teismą įprotokoluoti, kad liudytojas nepažįsta nė vieno kaltinamojo, — paprašė Urusovas.

—    Kaip tai nepažįstu?

—    Nagi paprastai. Pirmasis ne Rimkus, bet Braslauskas, o antrasis Braslauskas, bet ne Rimkus.

—    Velniai rautų!

Prokuroro padėjėjas prašė pagarsinti liudytojo parodymus.

Jono Ivanovo buvo tardytojui parodyta, kad jis gerai pažįsta Gideikį, Rimkų, Steponkų, Žutautą ir Burbą. Steponkus grasinęs gubernatoriui, Žutautas laidęs akmenis ir šaukęs „Plėšikai bažnyčią atima“.

—    Ar liudytojas tvirtina savo parodymus?

—    O kaipgi. Pas tardytoją, matot, ponai teisėjai; tai aš tikrai puikiai visus pažinojau. Bet dabar, atsiprašau, klaida įvyko.

Prokuroras neišlaikė — mostelėjo ranka, liudytojas sučiaupė lūpas ir pirštų galais išėjo iš salės.

—    Velniai rautų! — sušuko dar kartą, nespėjęs nė durų uždaryti.

XVII.

Trečias teismo posėdis įvyko ketvirtadienį, rugsėjo mėnesio 22 dieną.

Liudijo Jonas Heckondorfas, Kauno žandarmerijos puskarininkis.

—    Ką liudytojas žino šioj byloj?

—    Paprastai apsirengęs, lapkričio aštuntą dieną nuėjau į bažnyčią pasidairyti. Prie manęs tučtuojau priėjo kažkoks žmogus ir paklausė, ar ne šnipas. Pasiaiškinau esąs statybos agentas ir iš tolo ėmiau klausinėti, ką čia veikią susirinkę žmonės. Vyriškis man papasakojo, jog visi bažnyčioj susirinkusieji saugoją bažnyčią, kad rusai neuždarytų. Paaiškino dar, kad maistu juos šelpią dvarininkai. Jis gi maistą dalinąs ir prižiūrįs, įprašytas ponų Dobkevičių, nes esąs jų augintinis. Kai kurie jį vadino Jakubausku. Po triukšmo jo visur ieškota, bet iki šios dienos tebėra pasislėpęs. Pažįstu jį iš fotografijos, ir čia kaltinamųjų tarpe jo nėra.

—    Ar liudytojas pažįsta Ivanąuską? — paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Ne. Nepažįstu dabar nė vieno. Tačiau, ką esu parodęs anksčiau tardytojui, ir šiandien tvirtinu.

—    Ar Grigulą, Juozą Levickį ir Steponkų liudytojas pažįsta? — atsigręžė kunigaikštis Grusovas.

—    Dabar nepažinčiau.

—    Liudytojas yra tardytojui parodęs, kad Steponkus, Levickis ir Grigula minioj garsiausiai šūkavę?

— Gal būt. Visus, kuriuos tik pastebėjau, buvau į knygelę susirašęs, bet po lapkričio 10 d. labai susirgau ir tą knygelę pamečiau . ..

—    Ar ilgai liudytojas persirengęs buvo bažnyčioje? — pirmą kartą paklausė advokatas Turčaninovas.

—    Lygiai dvylika minučių.

—    Ar daug žmonių apie ponus Dobkevičius pasakojo, kad jie pristatą maistą?

—    Ranką ant širdies padėjus — nė vienas. Puikiai moku žemaitiškai, bet nesu girdėjęs.

—    Tai apie ką liudytojas su žmonėmis bažnyčioje yra kalbėjęs? —- netekęs pusiausvyros piktai šūktelėjo prokuroro padėjėjas.

—    Apie viską ... Kažkoks nepažįstamas paprašė mane paaukoti bažnyčiai. Dešimt kapeikų daviau ir pagyriau, kad drąsiai savo tikėjimą giną. Vėliau visą laiką buvau prie gubernatoriaus ir jį saugojau.

—    Ką tuomet liudytojas yra matęs?

—    Esu matęs, kaip keletas valstiečių mėgino pulti gubernatorių, tačiau kiek jų yra buvę, nebeatmenu.

Prieštaravimai buvo per dideli ir aiškūs. Prokuroro padėjėjas paprašė perskaityti liudytojo parodymus.

—    Bažnyčioje sutikau Dobkevičiaus augintinį. Jis man pareiškė: visi žemaičiai nutarė verčiau mirti, tik neleisti bažnyčios uždaryti. „Išdaužysime,“ sakė jis, „visą valdžią, kokia tik į Kražius tuo reikalu atvyks“. Kai minia jau buvo išvyta į šventorių, padrioskėjo keletas šūvių, bet šovė ne stražnikai. Iš areštuotųjų, kuriuos man parodė, aš pažinau Joną Ivanovą, Grigulą, Žutautą, Andriejauską ir Joną Deringą, laikiusį kryžių.

—    Ar liudytojas tvirtina šiuos parodymus?

Heckendorfas papurtė galvą.

—    Nesakiau, kad Dobkevičius siųsdavo maistą.

—    O ar liudytojas tikrai matė, kas laikė prie bažnyčios durų kryžių?

—    Nemačiau. Neatmenu net, kad tą žmogų būtų vilkę ir mušę.

—    Jakubauskas niekuomet mano augintinis nėra buvęs, jis pas mane tarnavo kalviu, — pakilo teisiamasis Dobkevičius.

—    Ar liudytojas neprisimena, kokiais drabužiais buvo apsivilkęs tas žmogus, su kuriuo jis yra kalbėjęs?

—    Jis vilkėjo sermėgą.

— Ar liudytojas tiki, kad dvarininko augintinis į bažnyčią eitų su sermėga?

—    Gm! Nežinau, ką pasakyti. Dvarininkų esu daug matęs, bet augintinių nė vieno.

—    Bet liudytojas, nė parodymų neperskaičius, yra pasisakęs kalbėjęs su Dobkevičiaus augintiniu, — dar kartą kibo prokuroro padėjėjas, miglotai žiūrėdamas į buvusį šnipą, — o dabar jau mėgina užsiginti?

—    Aš neginčiju, kalbėjaus, bet kad ponas Dobkevičius būtų maistą jiems vežęs, nesakiau.

Pašaukė Fridrichą Korvaitį, žemą. storu, raudonu kaklu Kuršėnų miestelio žandarmerijos puskarininkį.

—    Kai atjojo kazokai, — pradžią papasakojęs, tęsė žandarmerijos puskarininkis, — kažkas iš teisiamųjų vožė man spragilu per galvą. Tuojau pribėgo ir kitas, aukštas stambus vyras, ir kartimi dūrė kazokui į krūtinę; šis net iš balno iškrito. Ką gi dar žinau? Nagi, tiesa, buvo labai daug sužeistų, apie penkiasdešimt žmonių kraujuose maudės. Vėliau gavau įsakymą imti visus ...

—    Argi liudytojas gerai prisimena, kad tiek daug buvo sužeistų? — suraukė kaktą prokuroro padėjėjas.

Korvaitis jau iš mažens mėgdavo daug kalbėti.

—    Kaip aš, ponai teisėjai, neprisiminsiu? Savo rankomis penketą kryžium gulinčių surin- , kau. Kai į valsčių suvarė ir į kailį kirto, visus pažinau. Podleci, ponai teisėjai!

—    Liudytojo nuomonė teismui nereikalinga.

—    Klausau!

—    Ar liudytojas prisimena buvus žmonių taip sunkiai sužeistų, kad nebepaėjo? — mandagiai paklausė Žukovskis. — Tokiais sąmyšiais, be abejo, atsitinka?

—    Neatsitiks, mat! Kur medį kerta, ten skiedros ... Atsiprašau. Taip jau baisu, kaip kas čia iš liudytojų kalbėjo, nebuvo. Galvos sukruvintos, rankos, bet kad paeiti negalėtų ir kelio nematytų, aš netikiu.

— Ar liudytojas girdėjo šūvius? — staiga aštriu balsu paklausė teismo narys Evrejimovas.

—    Ačiū Dievui, ir kiek!

—    Šaudė iš revolverių ar iš šautuvų?

—    Kai gubernatorius buvo viršuj, tai minia skambino varpais ir mušė būgną ...

Ir teisėjai, ir gynėjai prapliupo juokais.

—    Ar liudytojas girdėjo mano klausimą? — net pabalo Evrejimovas.

—    Taip, girdėjau!

—    Aš liudytoją klausiu: iš revolverių ar iš šautuvų šaudė?

—    Iš visokių ginklų!

—    Kas šaudė: liudytojas į minią, ar minia Į liudytoją?

—    Aš, pone teisėjau, nieko nešaudžiau.. Tik girdėjau, kad šaudė ir šaudė, o kas — nežinau.

—    Liudytojas, tur būt, girtas?

—    Saugok, Viešpatie! — bailiai paraudusias akis įsmeigė Korvaitis į pirmininką ir išsitempė. — Tarnyboje aš nė gurkšnio negeriu!

Nepatenkintas, piktas prokuroro padėjėjas paprašė perskaityti Korvaičio parodymus tardytojui.

—    Lapkričio 8 d. vakare persirengęs ėjau į Kražių bažnyčią sužinoti, kokia žmonių nuotaika. Bet bažnyčioje su nieku nesikalbėjau, dėl to nieko negalėjau sužinoti. Pamatęs vieną baisų veidą, nusigandau, kad manęs nepažintų, ir išėjau. Kai visi iš bažnyčios buvo išvaryti, išgirdau keletą šūvių minioje. Daugelis į mus mėtė baslius. Pažinau Joną Mongirdą, Levickį, Saunorį, Steponkų, Zavadskį ir Antaną Žutautą, kuris laikė Jo Didenybės portretą.

—    Liudytojas buvo vienas ar su Heckendorfu? — iš paniūrų žiūrėjo klausdamas prokuroro padėjėjas.

—    Ne, aš vienas. Jį visi pažįsta . ..

—    Kiek maždaug buvo žmonių bažnyčioj, kai liudytojas persirengęs įėjo? — paklausė Vilniaus apygardos bajorų pirmininkas, teisėjas Leontjevas.

—    Šešiasdešimt bobų ir tiek pat vyrų.

Ir kaltinamieji, ir gynėjai, net patys teisėjai visą laiką prunkštė, į liudytoją žiūrėdami. Šypsojosi, kraipė galvą ir liudytojas, o stambus, raudonas jo sprandas raitė riestainius.

—    Iš kur liudytojas taip tiksliai žino vyrų ir moterų skaičių? Argi suskaičiavo? — paklausė advokatas Andriejevskis.

—    Oho, mūsų tokia profesija: žvilgterėjai — ir žinai!

Visi prapliupo garsiai juoktis. Pirmininkas sudraudė, tačiau pats šyptelėjęs liepė liudytojui sėsti.

Liudijo Steponas Volosenko, Kelmės žandarmerijos puskarininkis.

—    Kuriuos teisiamuosius liudytojas pažįsta? — išklausęs trumpą parodymą, paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Jesulaitį, Traškelį ir Šipilą. Jesulaitis buvo minioj ir mėtė į gubernatorių akmenis. Traškenis, tai šitas va, — rodė ranką į jauną berniuką, — mušė būgną. O Šipila gulėjo sumuštas.

—    Ar liudytojas gerai prisimena, kad Jesulaitis mėtė akmenis į gubernatorių? — paklausė advokatas Andriejevskis.

—    Tikriausiai.

—    O ar liudytojas nematė, kas laikė kryžių?

—    Nesuprantu ...

—    Juk liudytojas pasakojo, kad jis, priėjęs su gubernatorium prie bažnyčios, matęs vienus laikant Jo Didenybių portretus, kitus krucifiksą?

—    Teisybė, girdėjau, kad Jesulaitis ... A-ha Jesulaitis kryžių laikęs!

—    Bet pats liudytojas šito nėra matęs?

—    Ne...

—    Aš liudytojui pasakysiu, kad Jesulaitis laikė kryžių ir tučtuojau buvo suimtas. Kokiu gi būdu tas pats žmogus galėjo akmenis laidyti?

Volosenko raudo kaip vėžys.

—    Tur būt, liudytojui kas nors pasakojo, kad Jesulaitis akmenis laidęs?

—    Pasakojo ...

Prokuroro padėjėjas ėmė nervintis.

—    O liudytojas, tur būt, nematė nė Traškelio, kaip šis būgną mušė? — gaudė ir advokatas Turčaninovas.

—    Treškelį tikrai esu matęs. Mušė į būgną anksti rytą, prieš kazokams atjojant.

Prokuroro padėjėjas prašo paskelbti žandaro parodymus tardytojui.

—    Feliksas Traškelis skambino katilą, — baigė sekretorius žandaro parodymą.

—    Tai kaip, ar Traškelis mušė būngą, ar katilą?

—    Aš ... nemačiau, tik girdėjau.

—    Vadinas, buvo panašu ir i būgną, ir į katilą?

—    Taip.

—    Prašau teismą įprotokoluoti, — kreipėsi advokatas Turčaninovas, — kad liudytojas Volosenko savo parodymuose prieštarauja. Jis nei Traškelio, nei Jesulaičio nėra matęs.

—    Ar liudytojas tvirtina savo parodymus, duotus tardytojui? — antrą kartą klausė prokuroro padėjėjas.

—    Taip... tvirtinu. Gal kai ko neatsimenu dabar, bet, kaip Dievą myliu, teisybę esu sakęs.

Liudijo Jokūbas Putra, Gargždžių žandarmerijos vachmistras.

—    Ar liudytojas yra matęs sužeistų? — klausinėjo advokatas Andriejevskis.

—    Ne.

—    Ar liudytojas pažįsta Žukauską?

—    Pažįstu. Jis vilkėjo raudonus kailinius.

—    Ką jis yra veikęs sąmyšio metu?

—    Jis? — krūptelėjo Putra veidais. — Rodos, nieko.

—    Ar jis yra stovėjęs, ar žegnojęsis, ar bėgiojęs? — vis daugiau pradėjo netekti pusiausvyros prokuroro padėjėjas.

—    Kai buvau bažnyčioj, tai visi žegnojos. Tiesa, dabar atsiminiau: jis ramino minią.

—    Ramino?

—    Taip, pone. Lakstė su raudonais kailiniais ir vis šaukė „Ramiau, ramiau, nes bus blogai“. O, štai, ir jis pats sėdi, — atsigręžė Putra į Žukauską.

—    O pas tardytoją liudytojas parodė, kad nė vieno nepažinojo.

—    Tuomet buvo labai tamsu, ir man akis skaudėjo . ..

Liudytojas Mykolas Krestnikovas, Telšių žandarmerijos vachmistras. Tai aukštas, storas, plačios krūtinės vyras, ir jo pavardė jam tikrai tiko, nes ant krūtinės kabojo du medaliai ir kryžius. Tyliu, prikimusiu balsu jis pasakojo, kaip gubernatorius buvo nuvytas į bažnyčią ir kaip jis pats pabėgo ant viršaus.

—    Gubernatorius visą laiką ir mūsų vadui sakė, kad žmonių nesužeistų, — baigė Krestnikovas.

—    Ar liudytojas yra matęs, ką darė teisiamieji Žūtautas, Marčiauskis, Lubavičius, Traškelis ir Jaugelis? Ot, štai, šitie sėdį kampe? — parodė advokatas Turčaninovas.

Iš paniūrų žvilgterėjo liudytojas į kaltinamuosius ir taip pat raportuodamas atsakė:

—    Petravičius laikė kryžių, Jesulaitis buvo baltais drabužiais apsivilkęs ir laikė caro portretą, Žūtautas stovėjo šalia didžiųjų durų dešinėje ir plūdosi, o kitų nebeprisimenu.

—    Gal kartais liudytojas, — piktai susiraukė prokuroro padėjėjas, — ne viską prisimena?

—    Jei klystu, tai labai mažai. Ot, štai šitas, — parodė į Traškelį, tai kaip gyvą matau. Jis skambino varpais.

Kaltinamieji suklegėjo.

—    Matot, jie ir teisme juokiasi, — krustelėjo pečiais Krestnikovas.

Prokuroro padėjėjas prašė perskaityti vachmistro parodymus.

—    Minia viliojo mus nuo viršaus žemyn, norėdama sumušti. Jokūbas Žūtautas, baltai apsirengęs, prie didžiųjų bažnyčios durų laikė kryžių ir neleido mums įeiti į bažnyčią.

—    Ar liudytojas tvirtina savo parodymus?

—    Tvirtinu.

—    Kaip liudytojas aiškina savo prieštaravimus? Nesuprantu dabar: ar Žutautas yra laikęs kryžių, ar Petravičius? — klausė advokatas Andriejevskis.

—    Ponai, tur būt, manote, kad ten vienas kryžius yra buvęs ...

—    Tai gal liudytojas pasakys kiek?

—    Trys ar keturi.

Advokatai šypsosi, bloknotuose pasižymi ir reikalauja teismą tuos prieštaravimus įprotokoluoti.

Krestnikovas stovėjo išsitempęs prieš teismą, pilkomis akimis mirkčiojo. Jo veidas sakyte sakė, kad jis, nors seniai jau žandarmerijoj tarnauja ir nekartą teisme yra liudijęs, šį kartą kažką blogai padarė.

—    Ponas teismo pirmininkas, be abejo, girdėjo, kad visi liudytojai savo parodymuose neleistinu būdu prieštarauja, — pakilo kunigaikštis Urusovas. — Gubernatorius Klingenbergas, aukščiausias šios bylos valdininkas ir caro įsakymo vykdytojas, pareiškė, kad buvo įsakęs bizūnais išvyti žmones iš bažnyčios, o liudytojas Vichmanas mėgino šitai nuneigti, kol, pagaliau, ir pats turėjo pripažinti taip buvus. Rotmistras Semionovas ir kiti prieš tai liudiję valdininkai aiškiai parodė, kad ne tik bizūnais žmonės buvo plakti, bet į juos ir šaudyta. Toliau dėl kaltinamųjų! Vieni sako, kad Jesulaitis esąs laikęs kryžių, kiti — kad Žutautas, treti — Rimkus ... Iš parodymų atrodo, kad Rimkus, Žutautas, Jesulaitis, Grigula ir dešimtys kitų buvę kažkokios dvasios ir keitęsi visokiausiais pavidalais. Visų gynėjų vardu aš prašau teismą dar kartą apklausti akistatoje su kitais liudytojais liudytoją Vichmaną.

Nedrąsus, išsigandęs įėjo Vichmanas. Šį kartą atsistojo nuošaliau teismo stalo ir stovėjo ramiai žiūrėdamas į caro ir carienės portretus. Rodos, jis bijojo į gyvus veidus žvilgterėti.

—    Liudytojas teismui pareikš dar kartą: ar sargyba minią yra šaudžiusi ir ar mušusi bizūnais? — paklausė prokuroro padėjėjas, akis į Vichmaną įsmeigęs, pieštuku tarškindamas į stalą.

—    Aš tik žinau, kad mes užsilikusias bobas esame išstūmę iš bažnyčios.

Vichmanas energingai mostelėjo ir dar garsiau šūktelėjo:

—    Mes jas vyturili¹⁷)!

¹⁷ Išgujom.

—    Prašau ponus teisėjus įsidėmėti, ką yra pasakęs liudytojas Klingenbergas, — tarė advokatas Žukovskis ir iš bloknoto perskaitė. — Kadangi minia neklausė ir iš bažnyčios neėjo, įsakiau ją išvyti bizūnais. Bizūnų nepaklusnieji gavo ir tuomet, kai atjojo kazokai, nes bijojau, kad jie neimtų minios mušti kalavijais.

—    Gubernatorius Klingenbergas nieko šitaip nėra sakęs, — protestavo prokuroro padėjėjas.

—    Kaipgi: mano bloknote įsirašyta.

—    Bet neteisingai.

—    Ponai teisėjai, aš įsižeidžiu. Esu prisiekęs advokatas, ir jei ką tvirtinu, tai turiu pagrindą.

Teismo salėj įsiviešpatavo nejauki tyla.

Bieloglovaitė, visą laiką įdėmiai sekusi kaip tik advokatą Žukovskį, nes jis buvo jos gynėjas, nudžiugusi net šūktelėjo:

—    Vo, bus tam strapaliui!

Zajauskas jai pagrūmojo pirštu.

Teisėjai ėmė šnibždėtis.

—    Aš reikalauju liudytoją Klingenbergą apklausti antrą kartą, — net pergarsiai tarė prokuroro padėjėjas.

Teismas išėjo pasitarti. Po to buvo paskelbta, kad liudytojas gubernatorius Klingenbergas to paties prokuroro padėjėjo paliepimu, jau atleistas ir išvažiavo į Kauną, tai teismas pripažįsta, kad advokatas Žukovskis yra įsirašęs teisingai, ir ėmė bylą nagrinėti toliau.

—    Vadinas, liudytojas neginčija gubernatoriaus Klingenbergo parodymų? — klausinėjo dabar kunigaikštis Urusovas.

—    Ne... rodos, kad ir pirmą kartą minėjau ... Minia į mus šovė, o mes bizūnais vaikėme. Bet aš šitokio įsakymo nesu davęs.

—    O jo Carinės Didenybės valią ar buvo galima išpildyti gražiuoju? — paklausė teisėjas Leontjevas.

—    Nė. Reikėjo arba smurto griebtis arba grįžti be nieko.

—    Ką liudytojas dar galėtų pasakyti apie minios nuotaiką? — klustelėjo ir teisėjas Nekliūdovas.

—    Trumpai ir aiškiai, ponai teisėjai: minia buvo taip nusiteikus, kad norėjo visus mus išmušti .

—    Kodėl? — neužmigo nė advokatas Žukovskis.

—    Tur būt, dėl to, kad atvykome naktį ir kai kas pavartojo smurtą.

—    Dėkui, aš nebeturiu klausimų, — jei būtų galėjęs, būtų paplojęs Žukovskis Vichmanui už šitą paskutinį sakinį.

—    Kiek metų liudytojas tarnauja Raseiniuose? — pasiteiravo Urusovas.

—    Dešimt metų.

—    Ar liudytojas yra pastebėjęs, kad jo apylinkės žmonės būtų nepaklusnūs ir riaušių kėlėjai ?

—    Man tarnaujant žmonės yra laikęsi ramiai ir nė mažiausio pasipriešinimo prieš valdžią nerodę.

—    O liudytojas ar nėra girdėjęs apie įvykius Kęstaičiuose? — tučtuojau paklausė Leontjevas.

—    Gerai neprisimenu. Rodos, kad eskadroną kavalerijos kažkur reikėję siųsti.

Po Vichmano liudijo Baltramiejus Siemaška, buvęs stražnikas.

Įvedė jį į salę kalinio drabužiais aptaisytą du sargai.

Garsiai sušnibždėjo suimtieji, atsigręžė į jį gynėjai, niūriai žiūrėjo teisėjai.

Išblyškęs, papurtusiu, net mėlstelėjusiu veidu Siemaška plačiais žingsniais priėjo prie teismo stalo ir trinktelėjo užkulniais. Buvo girdėti ne kaukštelėjimas, bet šleptelėjimas auto į autą.

—    Dabar sėdžiu kalėjime, o apie šią bylą tvirtinu viską, ką esu tardytojui parodęs.

—    O, taip negalima, prašau viską papasakoti, — tarė pirmininkas.

—    Bažnyčia buvo pilna žmonių. Gubernatorius atvyko naktį. Mums, stražnikams, buvo įsakyta stovėti prie bažnyčios. Kai gubernatorius su kunigu prakalbo, žmonės ėjo iš bažnyčios, tačiau šventoriuj vienas vyras ėmė šaukti, sakyti prakalbą. Žmonės grūdosi atgal. Vėliau, kai antrą kartą žmonės išbėgo iš bažnyčios, į mus laidė akmenis, plytas, lentgalius. Man kaltinamasis Žutautas rėžė plytgaliu į pilvą už tai, kad aš jam neleidau pabėgti. Suėmiau jį bėgantį gatve.

—    Tamsta pas tardytoją parodei, kad Vichmanas pats, eidamas prie bažnyčios nepaklusniųjų malšinti, išsitraukęs iš kepurės kokardą ir nusiėmęs antpečius, kad nebūtų pažintas. Vichmanas gi teisme aiškinosi, kad jj apdraskiusi minia? — ėmė klausinėti kunigaikštis Urusovas. — Ar tamsta tvirtini tardytojui duotus parodymus ?

—    Tvirtinu. Bet ne aš pats mačiau, kaip Vichmanas persirengė, draugai man yra sakę.

—    Šitaip! O kai liudytojas buvo šokęs užpultojo Vichmano gelbėti, ar jis mušė kalaviju ar bizūnu

Liudytojas' atsakė greit, neabejodamas:

—    Nei kalaviju, nei bizūnu.

—    Tai liudytoją minia geruoju yra prileidus!?

—    Ne...

—    Tai liudytojas, tur būt, stebuklingąją lazdelę yra turėjęs?

Laurynas nusišypsojo ir kumštelėjo Andriejauskui.

—    Aš garsiai surikau ir prišokau ...

—    O už ką liudytojas nuteistas šešeris metus kalėti?

Siemaška atsigręžė į kunigaikštį Urusovą.

—    Liudytojas tegu žiūri į teisėjus.

—    Už niekus.

—    Teismas už nieką šešerių metų neteisia.

—    Poną advokatą prašau klausti tik tai, kas liečia bylą, — neiškentė teismo pirmininkas.

—    Arkliavagį aplupau, — graudingu baisu prisipažino, Siemaška ir antrą kartą kryptelėjo gaivą į Urusovą.

—    Ir arkliavagis tebėra gyvas?

—    Ne ... Nudvėsė ...

—    Tai liudytojas arkliavagius taip yra mušęs, kad jie, anot jo, net nudvėsę. O kražiečių liudytojas yra pasigailėjęs?

—    Ponai teisėjai, kam bėda, kam ne, o man vėl. Uždaviau bizūnu, bet bene aš vienas. Tik jau mirti tikrai nemirė ...

—    Kodėl gi liudytojas taip ilgai teisybės nepasakė? Nemirė, ir gerai!

Kunigaikštis Urusovas klausinėjo liudytoją, šaipėsi iš jo, net peržengdamas teismo proceso įprastus nuostatus, bet nei teismo pirmininkas, nei prokuroro padėjėjas jo nedraudė. Šis tik griežė dantimis tyliai, kasėsi kairįjį veidą, nes dešiniu dažniau būdavo pasirėmęs ant rankos.

Išvedė Siemašką, nespejusį nė teismo salės oru pakvėpuoti.

—    Šis razbaininkas mane sumušė, — tarė balsiai Žutautas, bet gynėjas mostelėjo jam ranka tylėti.

XVIII.

Teismo posėdis rugsėjo mėn. 23 d., penktadienį.

Vienuoliktą ryto valandą pirmuoju buvo pašauktas liudytojas kunigas Apolinaras Renadzkis, Kražių klebonas.

Po sunkios ligos ir sunkių, skaudžių įvykių išvargintas klebonas Renadzkis buvo nugeltęs kaip vaškas, bet priėjo prie teismo stalo ramiai ir išdidžiai.

—    Prašau liudytoją papasakoti viską nuo pradžios iki galo, — kreipėsi į jį teismo pirmininkas.

—    1892 m. vasario septintą ryto valandą į Kražius buvo atvykęs generalgubernatoriaus kanceliarijos viršininkas Gololobovas bažnyčios apžiūrėti ir įsakyti vienuolėms, kad jos apleistų vienuolyną. Nuėjau į bažnyčią su ponu Gololobovu ir kitais, dėl smalsumo atvykusiais. Čia kanceliarijos viršininkas įsakė vienuolėms per du mėnesius išvykti į Kauną. Vienuolės švelniai ir susigraudinusios pareiškė negalėsiančios tokiu trumpu laiku išvykti, nes esančios nesveikos. Mane gi ponas Gololobovas paklausė, ar man būsią naudinga, jei vienuolyno bažnyčią atiduosią parapijai be vienuolyno žemių. Tuomet pasakiau, kad man šitai nenaudinga, nes vienuolyno bažnyčia yra per toli nuo klebonijos žemės, kuri yra už miestelio. Dėl to pasiūliau sukeisti vienuolyno žemes su parapijos. Ponas Gololobovas man davė vilties, kad šitaip būsią galima padaryti. Aprodžiau parapijos bažnyčią, ir pats kanceliarijos viršininkas įsitikino, kad ji jau sena. Apžiūrėjo ir kleboniją ir pasiūlė man parašyti raštą, kad jei bažnyčios būsiančios sukeistos, būtent, jei mūrinė būsianti atiduota parapijai be žemės, man tatai būsią nenaudinga. Pradžioje nenorėjau šitokio rašto rašyti. Be to, buvau dar nelaikęs Mišių ir nevalgęs ir šiaip išvargęs: jaučiaus nepajėgsiąs sutelkti minčių tokiam ¡raštui sudėti. Tuomet atėjo pas mane isprauninkas ir raštą padiktavo. Raštą paėmęs, ponas Gololobovas išvažiavo. Aš gi aplankiau vienuoles ir įkalbėjau parašyti man pasižadėjimą, kad per du mėnesius iš vienuolyno išsikels. Vienuolės atsisakė. Grįžęs į kleboniją susimąsčiau. Taip, nutariau, blogai esu padaręs, įduodamas Gololobovui šitokį raštą. Pirma, aš peržengiau savo teises, antra, tokius reikalus turi spręsti diecezija ir parapija. Norėjau savo raštą atsiimti, bet valdžios atstovas buvo išvažiavęs, tad pasiunčiau telegramą...

Atsiduso, pagalvojo Renadzkis ir, tartum naujų jėgų pasisėmęs, tęsė toliau:

— Netrukus dėl bažnyčių sukeitimo mane paklausė ir bažnytinė vyriausybė. Su dekanu gerai šitą reikalą apsvarstęs, aš galutinai įsitikinau klydęs ir pasiunčiau labai kruopštų raštą, kad vienuolyno bažnyčia yra mūrinė, graži, o parapijos jau vos bestovinti, ir sutikau mūrinę paversti parapijos bažnyčią, nors čia buvo penkios dešimtinės žemės mažiau. 1893 m. vasarą išvežiau užsilikusias vienuoles. Atvykęs i Kražius, gubernatorius apžiūrėjo vienuolyno bažnyčią ir ją atidavė mano nuožiūrai. Tuomet kreipiausi į gubernatorių prašydamas, kad mums leistų užimti vieną kambarį iš vienuolyno trobesių, tačiau gubernatorius man šito padaryti neleido, pabrėždamas turėsiąs tuo reikalu susitarti su valdininkais, kurie netrukus atvyksią į Kražius su Jo Carinės Didenybės įsakymu. Toliau šioj byloj kažkas pasikeitė. Valstiečiai pasiuntė vyriausybei prašymą, prašydami vienuolyno bažnyčią greičiau padaryti parapine. Aš gavau konsistorijos įsakymą išnešti iš bažnyčios Švenčiausiąjį. Šito negalėjau išpildyti, nes vykau į užsienį gydytis, tat liepiau padaryti kunigui Mažeikai. Spalių 3 d., grįžęs iš užsienio, bent kiek buvau užkliuvęs Kaune — prašiau vyskupą leidimo dar kartą išvykti į užsienį baigti gydytis. Vyskupas supyko ir įsakė ko greičiausiai vykti į Kražius dėl to, nes gubernatorius primetęs bažnytinei valdžiai kažkokius trukdymus ir vilkinimą. Prašiau vyskupą mane atleisti nuo Švenčiausiojo išnešimo. Vyskupas mano prašymą išklausė ir šį žygį atlikti pavedė kunigui Mažeikai. Spalių 7 d. grįžau į Kražius, naktį radau bažnyčią apšviestą ir išgirdau giedant...

Vėl nutilo klebonas Renadzkis. Jo veidas dar labiau pagelto.

Nė vieno parodymo kaltinamieji taip įdėmiai neklausė kaip Renadzkio.

Rimgaila ir plakamas, ir į kalėjimą vežamas, ir jame sėdėdamas nė vieną valandėlę neabejojo, kad Dievas visur yra ir kad jis kražiečių neapleido. Laurynas, Ivanauskas ir dar vienas kitas jų pažįstamas jau visiškai drąsiai paburnodavo prieš kunigus, tik Rimgaila jiems nepritardavo nei žodžiais, nei slaptomis mintimis. „Negynė bažnyčios kunigai, negynė jos ponai, bet gal jie daugiau padarė galvomis, protu ar kokiu nors neišaiškintu apsukrumu negu jie plytgaliais ir basliais“, galvojo Rimgaila. Renadzkis, Mažeika ir šioks ir toks, bet tik taip atrodo iš paviršiaus žiūrint: gal visai kitaip nušvis jų vardai, kai jie prakalbės. O kanauninkas Jastremskis ar ne gražiai yra pasakęs?

Todėl Renadzkiui kalbant niekas taip jo žodžių negaudė, kaip Rimgaila. „Drąsiai šneka klebonas, tik vis dar ne tai, ko iš jo laukiama. Tačiau tuoj jis, mūsų ganytojas, pabers žodžius kaip auksinius pinigus, o Rimgaila rinks juos kruopščiai ir surinkęs padalins kitiems, niurnekliams ir tyliesiems sakydamas: štai, matot, tikras auksas! Ar aš nesu sakęs: kunigėlis mūsų buvo, mūsų tebėra“.

Pradžioje klebono Renadzkio klausė ir Laurynas. Seniai jam nubodo teismas ir tie kvaili klausinėjimai bei atsakymai, jis puikiai žinojo, kad maža kas yra buvę taip, kaip dabar teisme visi pasakoja. Gynėjai garsūsm tokie malonūs, švelniai pašneka su paprastu žmogum ir dar pamoko, ką sakyti, o vis tiek negražu. Nekartą jau jis spėjo pyktelėti, kai Margevičius, Bieloglovaitė ir kiti melavo susiriesdami.

— Jei mane paklaus — pasakysiu teisybę!

Per tiek laiko jis šimtą kartų peržvelgė teisėjų veidus, viską pergalvojo iki smulkiausio aguonos grūdo. Ir teisėjai, matyt, miego nori, ir gynėjams nelabai įdomu, o vis tiktai kalba, įrodinėja priešingai, nes, tur būt, taip reikia.

Krutindamas didelę, batų suveržtą koją, Laurynas raukėsi ir nustojo domėjęsis klebono parodymais. „Bailys, godžius“, vos balsu neištarė ir vėl galvojo apie lingę ir prie jos esančią Viktutę. „Kitų bobos, sako, pasileidusios. Viktutė šito nepadarys. Tik sunku jai vargšei vienai“. Šitaip jis skęsdavo prisiminimuose kasdien. Ir, žiūrėk, pranykdavo teismo salė, draugai, išdžiūvęs, mirštąs mokytojas, pranykdavo Tadas Blinda, o sučiulbėdavę paukščiai, sušlamėdavęs miškas, prisiglausdavęs prie jo krūtinės nuraudęs, su svaiginančiomis akimis Viktutės veidas. Jis nusišypsodavo plačiai, laimingai, ir tik Rimkaus ar Andriejausko pakumščiuotas į pašonę pabusdavo iš savo svajonių ir pakeldavo akis į liudytojus ar teisėjus.

Kokia jėga jį taip staiga pririšo prie trobos, Viktutės, prie to mažyčio kaip šuns ląsta gyvenimo — jis nė karto dar nesuprato. Bet pririšo!

— Tučtuojau pasiunčiau, — toliau kalbėjo klebonas Renadzkis, — savo liokajų Elijošių pas Zajauską, kad jis pats ateitų ir atneštų nuo cimborijos raktą. Tačiau jis pareiškė sergąs, o dėl raktų paaiškino, kad juos pavogusi kažkokia moteriškė. Tuomet pasišaukiau kunigą Mažeiką ir griežtai jam įsakiau, kad rytą jis išneštų Švenčiausiąjį. Šeštą ryto atbėgo pas mane liokajus ir susijaudinęs papasakojo, kad minia prirėmusi Mažeiką prie sienos, draskanti jo drabužius, pešanti plaukus, o moterys verkiančios, kad tik jis neišneštų Švenčiausiojo. Įsakiau liokajui pakviesti stražniką. Vos tik Elijošius išbėgo, grįžo ir kunigas Mažeika. Susijaudinęs, suprakaitavęs virto į lovą ir kalbėjo: „Nebebūsiu kunigu, nebetarnausiu...“ Jokių žaizdų Mažeikos veide aš nesu pastebėjęs. Poryt kunigas Mažeika su kunigu Jaugeliu antrą kartą buvo nuėję į bažnyčią Švenčiausiojo išnešti. Žmonės sutiko juos prie durų ir neleido į bažnyčią, prašydami neišnešti Švenčiausiojo, ligi jie gausią galutinį atsakymą. Bažnyčia visą laiką buvo apšviesta, viduj dieną naktį giedota bažnytines giesmes. Apylinkėje plito gandai, kad atvažiuosiąs kažkoks aukštas valdininkas iš Peterburgo apžiūrėti bažnyčios ir išklausysiąs žmonių prašymo. Gubernatorius šį valdininką tik lydėsiąs. Valdiško pranešimo apie tai negavęs, gandams netikėjau: juos platino iš Tilžės atvykę pirkliai ir užsienio laikraščiai. Viso triukšmo nesu matęs. Sirgau, buvau apsidėliojęs kompresais. Kol atsikėliau, kol susitvarkiau ir įsakiau apšviesti parapinę bažnyčią Švenčiausiajam priimti, jau buvo atjoję kazokai. Gubernatorius smarkiai ant manęs pyko; šaukė: „Aš tamstą pamokysiu“. Girdėjau, kaip gubernatorius įsakė bizūnais lupti žmones, kiek tik lenda, o penkioms dešimtims kazokų apeiti visus katalikų namus ir ...

—    Kas toliau vyko, bylos neliečia, — skambiai tarė teismo pirmininkas ir sužiuro į gynėjus.

—    Ar liudytojas neatsimena, ką yra kalbėjęs su generalgubernatoriaus kanceliarijos viršininku Gololobovu? — tuojau ėmė klausinėti prokuroro padėjėjas.

—    Pažodžiui nebeprisimenu. Žinaus pareiškęs, kad man naudingiau būtų turėti daugiau žemės.

—    Ką gali liudytojas paaiškinti apie prašymą Jo Carinei Didenybei, kuris buvo klebonijoj rastas?

—    Vienuolės Jos Carinei Didenybei carienei buvo parašiusios prašymą, kad jų pasigailėtų ir davusios man perskaityti. Radęs netinkamai parašytą, aš jį ir palikau savo stalčiuje, manydamas pirma proga sugrąžinti.

—    Ar liudytojas pats nėra rašęs prašymų parapijonių vardu?

—    Ne.

—    O kam liudytojas yra parašęs rekomendacijos laišką?

—    Vienam Raseinių žmogui. Vėliau tuos laiškus esu atsiėmęs.

—    Dėl ko liudytojas šitai yra padaręs?

—    Nenorėjau, kad toks girtuoklis, koks yra anas žmogus, mane kunigą kompromituotų ...

—    Ar kunigas Mažeika seniai Kražiuose?

—    Ne.

—    Ar liudytojas pažįsta Šarauską ir Klapatauską?

—    Taip.

—    Ką liudytojas apie juos gali pasakyti?

—    Jie labai dažnai eina į bažnyčią ...

Tuo momentu prisiekęs advokatas Turčaninovas pakilo ir kreipėsi į teismo pirmininką.

Savo ir visų šios bylos gynėjų vardu prašau teismą įtraukti į protokolą šį dalyką: kriminalinėse bylose visuomet tardoma, kaip nusikaltėlis yra elgęsis, nusikaltimą įvykdęs. Šitoks būdas plačiau išaiškina kaltės dydį. Šioje byloje teisiamųjų santykiai su vietine valdžia yra labai migloti, tačiau iš esmės aiškūs. Jei teismas neleis mums prisiekusiems advokatams nušviesti to, kas yra įvykę kazokams atjojus, mes būsime priversti griebtis teisinių priemonių.

Teisėjai suraukė kaktas.

Salėje įsiviešpatavo visiška tyla.

Kiekvienas advokatas atskirai, remdamasis atitinkamais straipsniais, paprašė to pat, ir teismas išėjo pasitarti.

Po dešimties minučių pirmininkas paskelbė:

—    Kadangi teismas pripažįsta mane trukdant liudytojų apklausinėjimą, o teismo nutarimo diskutuoti neturiu teisės, tai skelbiu: nesusipratimams išvengti leidžiu gynėjams klausinėti, kas jiems reikalinga. Ar mane, ponai, supratote?

—    Supratome, — atsakė advokatai.

Penkias minutes teisėjai, advokatai ir teisiamieji sėdėjo nekrutėdami.

—    Ar liudytojas pažįsta Feliksą Andriejauską? — pagaliau paklausė advokatas Turčanino-vas kunigą Renadzkį.

—    Pažįstu.

—    Ką Feliksas Andriejauskas kunigui yra sakęs dėl bažnyčios uždarymo?

—    Kartą Feliksas Andriejauskas su kitais parapijos įgaliotiniais buvo pas mane atėjęs ir pareiškė, kad parapija neleisianti uždaryti bažnyčios, kol negausianti caro atsakymo.

—    Ar kartais jis nėra išsireiškęs, kad bažnyčios neduos uždaryti, nors ir caras prašymo neišklausytų?

—    Ne, šitai man nėra sakęs.

Kiek Kražių parapija turi gyventojų ? kibo prokuroro padėjėjas.

—    Aštuonis tūkstančius.

—    O kiek katalikų pačiame miestely?

—    Beveik aštuoni šimtai.

—    Tai ar Feliksas Andriejauskas ir kiti buvo įgalioti aštuonių tūkstančių, ar tų aštuonių šimtų?

—    Jie buvo įgalioti visos parapijos.

—    Kiek tiems įgaliotiniams laiko reikėjo, kol jie su visais susižinojo?

—    Šito negaliu pasakyti. Paprastai parapijonys susižino sekmadieniais į bažnyčią suėję, per prekymečius, smuklėje.

—    Argi tokiu opiu klausimu rinkoje susirenka ir tuoj susikalba? Ar liudytojas kartais nežino kitokių susikalbėjimo būdų?

—    Aš pono prokuroro nesuprantu. Žemaičiai giliai religingi, tik nekalbūs, o susikalba greit, ypač tikėjimo reikalais.

—    Ar liudytojas mano, kad pasipriešinimas caro valiai yra tikėjimo reikalas?

Renadzkis pagalvojo

—    Aš šito, rodos, nesu tvirtinęs.

—    Ar liudytojas nėra girdėjęs, kas yra įsakęs suimtuosius varyti į valsčių? — paklausė advokatas Žukovskis.

—    Gubernatorius.

—    Ar liudytojas negalėtų papasakoti, kaip ten yra vykęs tardymas?

—    Esu matęs pačią pradžią, o ką esu girdėjęs, tai nedrįstu teisme net pasakoti. Esu ligūstas ir labai jautrios sielos. Ten yra krėtę visiems po dvidešimt, po keturiasdešimt bizūnų, mušę net vaikus ir moteris.

—    Aš esu gavęs trisdešimt bizūnų! — atsistojo Žutautas ir taip garsiai šūktelėjo, kad net salė suskambėjo.

—    Aš keturiasdešimt! — atsistojo Rimkus.

—    Tai gal kaltinamieji teismui dabar pasakys, kas juos yra mušę? — paklausė advokatas Kaminskis.

—    Kad mums neleidžia kalbėti, — atsistojo Laurynas Kamius.

—    Jei aš klausiu, tai galima. Tik žiūrėk į ponus teisėjus.

—    Yra mušę bažnyčioje, šventoriuje, o paskui, kai nuvedė į valsčių, tai kapojo kaip razbaininkai. Mane buvo beveik užmušę. Gali tai paliudyti Rimgaila, Andriejauskas, visi gali po priesaika pasakyti.

—    Kaltinamasis, prašau kalbėti ramiau, — pastebėjo teismo pirmininkas.

—    Ką ponas sako?

Laurynui išvertė.

—    O kaip aš ramiau kalbėsiu, ne ant duknų guliu. Nuo šeimų mus atskyrė, po kalėjimus tranko, po teismus vedžioja, ką mes esame padarę?

—    Kaltinamasis, reikia atsakyti į klausimus,

—    susirūpino advokatas.

Laurynas pamojo ranka ir atsisėdo.

—    O man buvo sukapoję galvą, kad kasas turėjo nukirpti, — tuojau atsistojo Bieloglovaitė.

—    Tris kartus yra mušę. Vienas stražnikas liudijo, kad aš baslius esu mėčiusi į stražniką. Nutylėjau. Dabar pasakysiu. Tas stražnikas buvo norėjęs mane išgėdinti. Esu nesidavusi... dėl to ir sudraskytas jo veidas. O jis čia sakosi nukentėjęs nuo metiežo.

Teisiamieji nusijuokė. Bieloglovaitė klektelėjo, staiga nubalo. „Dabar paleis kalbas“, — dūrė mintis.

Renadzkis drąsiau žvalgėsi į suimtuosius.

Po vieno, kito klausimo vėl paprašė liudyti isprauninką Vichmaną.

—    Ar liudytojas yra diktavęs kunigui Renadzkiui raštą bažnyčių sukeitimo reikalu? — paklausė prokuroro padėjėjas.

—    Taip, esu diktavęs. Bet dėsčiau tai, ko norėjo pats Renadzkis.

Tai kodėl Renadzkis pats negalėjo rašto parašyti?

—    Man aiškinosi nerandąs formos.

Pakilo dvarininkas Dobkevičius. Jam leido kalbėti ir jis klausė:

—    Tegu ponas isprauninkas pasako, už ką jis mane yra areštavęs?

—    Vykdžiau įsakymą .. .

—    Tamsta pats esi sakęsis ieškąs suimti kažkokį Dabkų, o suėmei mane? juk aš esu Dobkevičius.

Liudijo Mykolas Liandsbergis, gydytojas.

—    Šioje byloje, — pradėjo Liandsbergis, — aš galiu pasakyti tik apie sužeistuosius. 9 į 10 dienos naktį esu išėmęs sužeistiesiems tris kulkas, o vėliau drauge su Ivanrckiu ir Vasilenka esu teikęs medicinos pagalbą dvidešimt sužeistųjų. Kai kuriuos yra gydęs ir gydytojas Levaneckis. Daugumas buvo sužeistų į galvą. Tai, aišku, nuo bizūnų smūgių. Daug kulkų esu radęs kakluose, kojose.

—    Ar liudytojas gali mums pasakyti sužeistųjų pavardes? — klausė prokuroro padėjėjas.

—    Žmonės, ateidami gydytis, pavardžių nesisakė. Mat, po skaudžiųjų įvykių kražiečiai nusivylė inteligentais ir bijojo, kad jų neišduotų. Atsimenu tik Marijoną Martinkienę. Ji buvo taip smarkiai sumušta, kad vos nemirė. Vienas pašautas, atsimenu, gyveno pas dvarininką Baikovskį, bet ir jo pavardę esu pamiršęs.

—    Ar liudytojas kartais nėra rašęs prašymo Jo Didenybei carui Kražių bažnyčios reikalu?

—    Ne, tai, rodos, rašė mano brolis, felčeris.

—    Ką liudytojas gali pasakyti apie Dobkevičių? Ar jis yra dalyvavęs pasipriešinime? — paklausė advokatas Žukovskis.

—    Ne, Dobkevičius pasipriešinime nėra dalyvavęs. Aš tuo laiku jį esu gydęs.

Prokuroro padėjėjas prašo perskaityti Liudviko Liandsbergio parodymus.

—    Atkreipiu gerbiamojo teismo dėmesį. Parodymuose tardytojui liudytojas nėra pasakęs, kad moterys buvusios pašautos iš revolverių ar šautuvų.

—    Gal aš revolverio ar šautuvo nesu paminėjęs, bet kad pašautos buvo, tai tikrai, nes mudu su broliu jas esame gydę.

—    O kuo liudytojas gali įrodyti, kad jos ne minios buvusios pašautos?

—    Išimtos kulkos buvo karinės ...

—    Ar liudytojas kartais nėra girdėjęs, kad buvo ir užmuštų?

—    Žmonės dar ir dabar pasakoja, kad du ar trys tolimesnių apylinkių gyventojai užmušti ir netoli Kražantės palaidoti...

Liudytojus beklausinėjant, iškilo reikalas apklausti Levickį. Tačiau jo teismo salėje nebuvo; jis sirgo — nė paeiti nebepajėgė.

—    Levickis buvo sumuštas, lig sąmonės netenkant, ir aš pats jam esu tvarstęs galvą, — baigė savo parodymus felčeris Liandsbergis.

Teismo pirmininkas kaltinamąjį Levickį nurodė reikiant išskirti iš bylos ir jo bylą spręsti atskirai, jam pasveikus. Advokatas Urusovas sutiko, bet su sąlyga, jei Levickį išleis iš kalėjimo ir atiduos policijai prižiūrėti.

Trumpai pasitaręs, teismas nutarė išleisti Levickį ir atiduoti policijai prižiūrėti, paskyręs jam nedidelį užstatą.

Tuo momentu įvyko gana keistas incidentas. Vienas teisėjas pakėlė akis į dangų, sudėjo rankas maldai ir gynėjams parodė, kad Levickis jau mirė.

Taip ir įvyko. Levickis mirė rytojaus dieną.

Šituos keistus ženklus pastebėjo teisiamieji. Susižvalgė, susišnibždėjo, ir Ivanauskas pakilęs advokatus garsiai paklausė:

— Ar ponas teisėjas rodo mums klauptis ir prašyti Dievo malonės, ar Levickis jau yra miręs?

Teisėjas pabalo, nuleido akis.

Advokatai tylėjo.

Teismo pirmininkas paskelbė pertrauką.

Išsiskirstė teisėjai šį kartą greičiau negu kitais kartais, o advokatai ilgai kalbėjosi su teisiamaisiais.

Su ryšulėliais rinkosi gynėjų liudytojai, stypčiojo būrelis kražiečių, alpte alpdami pasimatyti su savaisiais.

Jų neprileido.

O advokatai, baigę su prokuratūros liudytojais, buvo smagūs ir linksmi.

Kaip ir visuomet, jie pietavo garsiausiame Vilniaus restorane ir juokėsi susiriesdami iš liudytojų ir teisėjų.

Vilniečiai puldinėjo jų pasižiūrėti kaip garsiausių žmonių visoje Rusijoje ir didžiavosi jais.

Katalikai veržėsi į restoraną pamatyti kunigaikščio Urusovo, Andriejevskio, Kaminskio kaip šventųjų.

Damos, panos, juos pamačiusios, išeidavo į balkonus.

XIX

Teismo posėdis rugsėjo mėn., 25 d., sekmadienį.

Pirmą valandą liudijo gynėjų liudytojai.

Jeronimas Šemetulskis trumpai pasakė:

—    Kaltinamasis Kazimieras Čepauskas nuo mažens virėjas. Išgirdęs, kad lapkričio 10 d. atvažiuos gubernatorius, iš ryto išbėgo į Kražius.

—    Ko jis ten skubėjo? — klausė prokuroro padėjėjas.

—    Jis norėjo išvirti gubernatoriui gerus pietus ...

Ne tik gynėjai, bet ir teisėjai nusijuokė.

—    Iš kur liudytojas apie tai žino?

—    Pats man sakėsi:    „Viriau“, sako, „po

nams, o dabar išvirsiu gubernatoriui ... Gal nagradą gausiu“.

—    Tai už ką ji suėmė?

—    Nežinau.

—    Gal jis blogus pietus išvirė?

—    Nežinau, pone teisėjau. Ką žinau tai sakau.

Antrasis liudijo Martynas Skradelis.

—    Naktį, kai buvo buntas, kaltinamasis Antanas Gužauskas naktį mynė linus. Jis pas mane bernauja.

—    Ar tai jumyse naktį mina linus? — stebisi prokuroro padėjėjas.

—    Gaspadorystėje ir dieną, ir naktį dirba. Čia pečių reikia pakurti, čia gyvulius, paėsdinti.

—    O kartais kaltinamasis Gužauskas ar nebuvo bent kur išėjęs?

—    Aš buvau paprašęs, kad ans nueitų į malūną: žydas Leiba vagia rugius, tai pristramužijau, kad priveizdėtų.

Ona Saunoraitė paklausta, ką žinanti apie Praną Nargelį, pasakė:

—    Jis nekaltas.

— Ar liudytoja žino, kur jis yra buvęs tą naktį, kai prie bažnyčios buvo kilęs pasipriešinimas ?

—    Namie. Mudu abu miegojome viename kambary.

— Kaip? Liudytoja mergina ir gulėjo su vyru viename kambary?

Saunoraitė nukaito kaip žarija.

—    Ne. Miegojome toj troboj, kur visi mie-ga . . .

Leonardas Navickis pasakojo apie kaltinamąjį Juozą Steponkų.

—    Juozas Steponkus yra mano bernas. Naktį, kai buvo skandalas, jis dirbo pas dvarininką

Šiukštą, iš kurio arendavoja kąsnelį žemės ir anam turi atiduoti. Ką jis veikė kitą naktį, nežinau, ale Šiukštos ekonomas man sakė, kad jie visą naktį kūlę.

—    Liudytojas tardytojui yra parodęs, kad jam sakęs apie tai ne ekonomas, bet pats šeimininkas, — sužiuro prokuroras į Navickį.

—    Liudytojo parodymuose nėra jokių prieštaravimų: Kauno gubernijoj taip vadina tuos žmones, kurie darbininkus prižiūri ir su jais bendrauja.

—    Ar jumyse visuomet naktimis kulia ir linus mina?

—    Taip, nes dieną valome kūtes, mėšlą vežame . ..

—    Ar jau toks didelis darbas mėšlą vežti? — pyko prokuroro padėjėjas.

—    Uuu-a!

—    O pats liudytojas ar daug mėšlo turi?

—    Pons sūdžia, mėšlas — tai visas gyvenimas. Kiek dabar vežimų to skarbo turiu, nesvėriau ...

Liudija Jezerskienė.

—    Esu Apolinaro Jezerskio žmona. Mano vyras buvo namie ... Už ką jį suėmė, aš iki šios dienos nežinau. Paliko mane vieną su vaikais...

Jezerskienė pravirko.

—    Man kazokai įkirto trisdešimt bizūnų, — atsiliepė Jezerskis.

—    Juozelis ... sublogęs . ..

—    Gerai, gerai, nepradėkit.. . — mostelėjo pirmininkas ranka.

—    Aš sakau teisybę, — dar garsiau šūktelėjo Jezerskis. — Visą nugarą man sučvertavojo. O vyras, kad ir šioks ar anoks — vis galva.

—    Tylu dabar troboje, Jėzusėli... Pulk, vy-rel, ant kelių, gal dovanos ...

Daug vargo padėjo pirmininkas, kol liudytojai įsakė sėsti.

Liudijo Juzė Rudaitytė.

—    Ką šioje byloje liudytoja žino apie Ivanauską? — klausė prokuroro padėjėjas.

—    Žinau, kad jis lygiai nakties dvyliktą keliu riogliojo.

—    Ką tai reiškia riogliojo? Jis, tur būt. ėjo?

—    Ne...

—    Nesuprantu.

—    Jis sakė, kad j5 iš bažnyčios gubernatorius išnešęs.

—    Tai jis, tur būt, buvo sužeistas? — pakilo advokatas, Andriejevskis.

—    Suronytas buvo, ponuli. Sakė. kad bažnyčioj šaudą...

—    Sėsk! — suriko pirmininkas.

Liudytoja Petrė Petkevičienė.

—    Iš Varnių grįždama sutikau Ivanauską. Jis pasakojo, kad bažnyčioj piktosios dvasios dūkstančios.

—    Ar taip ir sakė „piktosios dvasios"?

—    Ką jau žinau, tą ir sakau. Sakė, piktosios dvasios šaudančios.

Gynėjai nusijuokė.

Liudijo Jonas Orvidas.

—    Aš esu šiaučius, o Levickis mano gizelis. Naktį, kai tas striokas buvo, mudu miegojome. Vos gaidžiams pragydus išgirdom varpus skambinant. Išbėgom iš trobos. O žmonių strošniai daug. Ir visi šaukia, kad žmones kotavoją bažnyčioje. Pakėliau Levickį, sėdom abu drožti klumpes. Rankos virpa, ponuliai, ir virpa. Aš net pirštą nusipioviau.

Orvidas parodė teisėjams apvyniotą pirštą, bet ir vėl mikliai paslėpė ranką į kišenę.

—    Ir kaip Dievas danguj, jis nebuvo niekur išėjęs iš trobos.

—    Tai melagis, — sušnibždėjo Rimgaila. — Kaip anas Dievo nebijo!

—    Pats Levickis yra prisipažinęs metęs akmenis į stražnikus, — šyptelėjo prokuroro padėjėjas.

—    Vo Jėzau! Tai gal anas dėl unaro.

—    Na, sėsk.

Liudijo Beilis Šneideris.

—    Ką liudytojas gali pasakyti apie teisiamąjį Rimkų?

—    Ui, nieko.

—    O jis tamstą pašaukė liudyti?

—    Jis, tur būt, apsiriko. Aš jo visai nepažįstu.

— Suronytas buvo, ponuli. Sakė, kad bažnyčioj šaudą...

—    Biaurybė žydas ! — supyko Rimkus.

Liudijo Maušius Zaksas:

—    Praną Lubavičių aš gerai pažįstu, nes gyvenu per dvidešimt žingsnių nuo jo. Tą baisiąją naktį jis stovėjo kieme su mano sūnum . ..

—    Kelintą valandą? — susiraukė prokuroro padėjėjas.

—    Galėjo būti dvylikta, o gal pirma; na, nedaugiau kaip pusė antros.

—    O antrą kartą kada liudytojas jį yra matęs?

—    Galėjo būt trečia valanda, galėjo būt ketvirta ...

—    Ir vėl jis kieme stovėjo?

—    Je, pone prokurore. Jis stovėjo kieme su mano sūnum. Mano sūnus turi karvelių. Jie tavorščiai.

—    Vadinas, liudytojas tikrai nuo dvyliktos ligi ketvirtos yra matęs Lubavičių stovint kieme?

—    Pone prokurore, aš taip nesakau. Galėjau aš jo ir nematyti, bet tik tada, kai gėriau arbatą.

—    Tai kuriuo laiku liudytojas geria arbatą?

—    Geriu šeštą valandą vakaro, geriu devintą, o kai yra apetitas, pone prokurore, geriu ir antrą ...

—    Tai kiek laiko liudytojas arbatą geria?

—    Vieną kartą dvidešimt minučių, kitą kartą valandą ...

Prokuroras mostelėjo. Zaksas skėstelėjo abiem rankomis ir atsisėdo.

Buvo išklausinėti dar apie dvidešimt liudytojų. Vieni teisybę sakė, kiti šiek tiek melavo, teisino, tačiau beveik visi, baigę liudyti, pravirk-davo ...

Teisiamieji atrodė ramesni ir linksmesni negu liudytojai.

Ypač garsiai verkė Jezerskiene ir Rimkiene. Pasikūkčiodama, kratydama nugarą, Rimkienė verkė, tartum širdis plyštų. Ir Rimkui drebėjo pasmakrė. Rodos, pultų jis prie jos per sargybą, čiuptų už rankos ir nueitų. Nueitų tuo keliu, kuriuo Šemeta ketvertą pasikinkęs sukelia dulkes, nubaltina pakrypusias statulėles, kryžius, šv. Jonus Krikštytojus.

Jis keltų kaip ir kėlęs prieš juos kepures, o ji šnabždėtų poterius ar stebėtųsi dėl Šemetos gyvačių. Šypsotųsi juodu, prisimintų vestuves, sekmadieniais pasikalbėtų su Andriejausku apie žmones ir karvutę .. . „Nerėk, ožka“, norėtų jis tarti jai ir pats gal pravirktų, bet gėda šitaip žemaičiui suminkštėti. Visi rusai bijo žvilgterėti į jo veidą; ne gerai! Tegu bijo ištinakiai! ...

Vienuoliktą nakties valandą teismo pirmininkas paskelbė pertrauką ligi antradienio, nes pirmadienį buvo didelė stačiatikių šventė.

Antradienį liudytojus klausti buvo visiškai baigta. Advokatui Railai išvykus, versti į lietuvių kalbą pakvietė Urbonavičių. Kaltinamieji vos tik keliais žodžiais pasisakė esą nekalti. Tada ėmė žodį prokuroro padėjėjas Dobrinas.

Pakilo jis ir, akis įrėmęs į popierius, kalbėjo tris valandas.

— Ponai teisėjai ir luomų atstovai! Sprendžiate jūs ne paprastos mušeikų gaujos bylą, ne sugniužintų, nugalėtų žmogiūkščių nesusipratimus su vietiniais valdžios organais. Tai ryški ir būdinga sukilėlių prieš valdžią byla, į kurią reikia atkreipti ypatingą ir budrų dėmesį. Kas bent kiek akyliau seka politinį mūsų imperijos gyvenimą, supranta, kodėl šitie pirmu žvilgsniu apskurdę, tamsūs žmonės išdrįso žiauriai priešintis Jo Didenybės įsakymui. Ar galima sveiku protu įsivaizduoti, kad šita paprasta liaudis, šitie žmonės, kurie stražnikui iš tolo kepurę keldavo, o pabučiavę savo kunigui ranką, džiaugte neatsidžiaugdavo, staiga nei iš šio, nei iš to pasipriešins tam, prieš kurį lenkiasi šimtas aštuoniasdešimt milijonų? Tikiuos, ponai teisėjai, ponai luomų atstovai, puikiai suprantate, kad čia glūdi kažkas daugiau. Taip! Jau seniai iš Pavyslio krašto, iš mirštančių magnatų rūmų ir klebonijų yra atėjusi nerami, maištinga ir neteisinga dvasia į Pabaltijo kraštą. Ji yra atėjusi per pamokslus, per literatūrą, o pagaliau ir per liokajus, vežikus ir slaptą revoliucinę spaudą. Šitoji dvasia ir atvedė kaltinamuosius prie Temidos svarstyklių. Ryšulių ryšuliais gabenama iš Prūsų slaptoji žemaitiška, lietuviška literatūra, kurstanti priešintis valdžiai, prikišamai bylojanti, kad ir žemaičiai turėję savo kunigaikščius ir valdovus. Nėra tos savaitės, kad bent vienas knygų kontrabandininkas nebūtų suimtas. Mūsų kaimyninė imperija, šį biaurų lizdą, tą piktą kramolą pas save apgyvendinusi, žino, ko siekia. Bet puikiai supranta, puikiai žino ir tie patys kaltinamieji, ką jie yra skaitę ir dėl ko pasiryžo daryti pirmąjj visuotinio maišto žingsnį. Sakau, visuotinio, ir tatai galiu duomenimis patvirtinti. Štai, Kauno gubernatorius Klingenbergas minėjo mums vieną žemaitišką laikraštį, „Apžvalgą“, kurioj aiškiai pasakyta:    „Nepasiduokite, greit išmuš laukiamoji valanda“. Taip! Šios valandos jie seniai laukia. Štai ryškus pavyzdys. Dar nebuvo baigtas kaltinamųjų tardymas, o jau tam tikra spauda, lenkų magnatų ir dvasininkų palaikoma, pakėlė Europoje triukšmą. Visi Rusijos priešai, naminiai ir užsieniniai, kelia triukšmą, ponai teisėjai, nes jie įsitikinę, kad ta piktoji dvasia, visokiais pavidalais besibastanti po imperiją, medžiagą jau esanti paruošusi. Atvažiuoja kunigai, kanauninkai — kaltinamieji jų neklauso, artyn neprisileidžia. Caro ir vyskupo įsakytas eina kunigas Mažeika išnešti Švenčiausiojo — jį sudrasko, sumuša. Ar tai ne būdingas minios įniršimas prieš valdžią. Atvažiuoja isprauninkas, pagaliau gubernatorius — kaltinamieji į juos laido akmenis, baslius, vėliau visokeriopai tyčiojasi ir šaukia „Kas mums caras“, ,,Mušti rusus“. Ar tai tik bažnyčios gynėjai? Jie laiko imperatoriaus portretą lyg gerbdami, bet besitampydami jį sudrasko ir kojomis sumindžioja. Šitas reikalas aiškiai byloj nebuvo iškeltas, bet kelių liudytojų parodymai mano užrašyti. Net kanauninkas Jastremskis yra pasakęs, kad gubernatorių ruošęsi nužudyti.

Kaltinamuosius kiekvieną atskirai apibūdinęs, prokuroro padėjėjas Dobrinas nors ir išskyrė Rimkų, Andriejauską, Šemetulskį, Margevičių, taip pat moteris, užpuolusias Mažeiką, bet kaltino visus lygtai ir reikalavo bausti griežtai Baudž. Kodekso 263—266 straipsniais.

—    Gynėjai stengėsi įrodyti, kad administracija per griežtai su šiais maištininkais yra pasielgusi, kurie esą veikę nesąmoningai.

—    Netiesa! Visi jie yra buvę sąmoningi, visi yra žinoję, ką daro. Kražių miestelis nors ir stūkso imperijos užkampy, bet nėra toks paprastas, kaip pirmu pažvelgimu atrodo. Ten nuo senų senovės buvo tvirtovės — katalikiškos mokyklos, vienuolynai. . . Ten mirusioji šių kraštų istorija degdavo visų kunigų ir dvarininkų lūpose. Ir jei jūs, ponai teisėjai, ponai luomų atstovai, kurie ginate teisybę, o tuo pačiu ir imperijos pagrindus, neatkreipsite tinkamo dėmesio į šią bylą, jei jūsų širdis suminkštins apgaulinga kaltinamųjų išvaizda, tai žinokite, kad šitokių Kražių gali atsirasti ir daugiau. Piktžolė ir nesėjama auga, ir ją labai sunku kad ir moderniausiomis priemonėmis išnaikinti. O jeigu, gink Dieve, tai piktžolei dar žemę papurensi, dar ją palaistysi, tai kas beliks naudingajam augalui?

Prokuroro padėjėjas baigė, atsisėdo ir šluostėsi suprakaitavusią kaktą.

Teisiamieji sėdėjo visi kaip sustingę.

Aštrus, rėžiąs balsas dar tebeskambėjo salėje, ir jie, rodos, nė nepastebėjo, kad prokuroras jau sėdi.

Daugumas nesuprato jo kalbos, bet iš veido, iš dažno pirštu rodymo į juos nujautė, kad šitas piktasis ponas jiems nieko gera nežada.

—    Bus, vyrai, smertis, — pagaliau sušnibždėjo Rimgaila.

Nė vienas jo negirdėjo, neatsakė.

Peržvelgė kaltinamuosius ir teisėjai. Jų išvargę, bet ramūs, užsispyrę veidai ir teisėjus pykino.

—    Tikri riaušininkai, — pašnibždėjo Leontjevas savo draugui į ausį.

Po trumpos pertraukos kalbėjo advokatas Kaminskis.

—    Ateik, Šventoji Dvasia, į mano širdį, ir nuo visokios neteisybės ją apsaugok! Maldos žodžiais, ponai teisėjai ir luomų atstovai, pradedu aš ginamąją kalbą šioj byloj, kuri yra gimusi prie altoriaus, o baigsis čia jūsų sprendžiama. Tikrosios teisybės ieškodami, patys sau, be abejo, atsakysite į du pagrindinius klausimus: kas yra teisiamieji ir kokį nusikaltimą jie yra padarę? Pirmojo klausimo sprendimas, kiek leidžia aplinkybės ir teisinės galimybes, gula ant manęs. Dėl to aš ir stengiaus suprasti, įsigyventi į šių žmonių būdą, jų pasauližiūrą, papročius ir tikėjimą. Žodžiu, stengiausi pažinti tai, kas sudaro šios žmonių grupės dvasinį pasaulį. Suprantama: žmogaus siela nėra kažkoks atsitiktinis dalykas. Siela tai žmogaus praeities išgyvenimų išdava. Ir visa tai, ką aš esu sužinojęs iš teisiamųjų, ką esu išskaitęs iš prieinamųjų šios bylos šaltinių, patiekiu jums, ponai teisėjai, kaip kaltinamųjų įgaliotinis. Taigi, kas jie, tie mūsų teisiamieji? Ar tai kokia laukinių bastūnų gauja, kuriai taikintinos griežtos priemonės, kad visuomenė būtų rami? Oi ne! Tai rimti, ištikimi, gerbią teisę gyventojai. Kražių miestelis žinomas jau dvyliktame amžiuje. 1528 m. mokesčių lapuose sužymėtos jo prosenelių pavardės. Nenuperkamas, garbingiausias jų privalumas — tai tikėjimas ir nusižeminimas. Tiesa, kai senais laikais kryžiuočių ordinas mėgino užgniaužti tikėjimą kalaviju ir ugnimi, šitie žmonės nepalaužiamai gynė savo pagonišką šventovę. Betgi kada valdovas juos apkrikštijo, meilės ir gailestingumo tikėjimą kražiečiai priėmė be sąmyšio, be pasipriešinimo, be sukilimo.

—    Ponas advokate, teismas susirinko ne Kražių istorijos studijuoti, bet bylos nagrinėti. — pastebėjo teismo pirmininkas.

—    Atsiprašau, tai liečia bylą, — karštai atsikirto advokatas Kaminskis ir tęsė toliau:

— Ir nuo to laiko tikėjimas giliai yra įsišaknijęs jų gyvenime. „Kuo verčiatės?“ — paklausė teismo pirmininkas kalbinamuosius. „Darbu ir malda“, — atsakė moteriškė. Taip. Tik darbu ir malda jie gyveno. Darbui reikia žemės. Myli jie savo žemelę maitintoją. Maldai bažnyčios — jie ja rūpinasi. Tačiau ta šventovė, ta parapinė bažnytėlė yra medinė, sutrūnijusi nuo senatvės, vos vos besilaiko. Šalia gi stūkso išdidus mūras — kita bažnyčia. Kas galėtų būti paprasčiau, galvojo kražiečiai, kaip bažnyčias sukeisti? Tačiau nereikia pamiršti, kad kražiečiams su parapijos bažnyčiomis yra nesisekę. Pirmoji, Vytauto ir Jogailos pastatytoji sudegė, antroji, kunigaikščio Giedraičio dovana, sudegė. Ilgą laiką kražiečiai bažnyčios pasistatyti nebepajėgė. Kame jie meldėsi? Vienuolyno bažnyčioje! Toj bažnyčioj, kurioj tebegarsėja stebuklingasis Leonardo de Vinči paveikslas. Vienuolyno bažnyčioje jie matė brangius savo širdžiai senovės paminklus, už senelių vėles siuntė Dievui karštas maldas, eidavo į moterystės luomą, krikštijo kūdikius, išpažintį atlikdavo. Štai dėl ko, kai parapijos bažnyčiai gresia subyrėjimas, o vienuolynas uždaromas, kražiečiai maldauja, kad pamaldos būtų laikomos mūrinėj. Aiškus daiktas, jie nežino visų biurokratinių formų, nesupranta išleistųjų įsakymų galios, o vis tik neklysta tikėdami, jog aukščiausioji valdžia gali ir pakeisti, ir panaikinti savo nutarimą. Dėl to jie klūpoja bažnyčioj, meldžiasi ir su viltimi gyvena. Dėl ko jie tikėjosi, paklaus mus prokurorai, jeigu jiems buvo atsakyta ir tas atsakymas pagarsintas? O dėl to, atsakau aš, kad šitie žmonės ne mūsų protu gyvena. Matome, kad tai paprasti kaimiečiai. Nuo senų senovės prakaite maudydamiesi, pūslėtų rankų nebejausdami, jie pelnosi duonų. Net šiek tiek apsišvietę, būtent tie, kurie kalendorių paskaito, nė vienos praktinės knygos apie teisę ar platesnį gyvenimo supratimų rankose nėra turėję. Jie tik žino, kad Dievas yra įsakęs klausyti caro ir gerbti jo valdžių, Caras nori, kad ir už jį būtų meldžiamasi. Melstis Dievui reikalinga bažnyčia. Vadinas, caras mums bažnyčių atiduos, nors jo valdžios pareigūnai ne visi šito nori. Ko gi daugiau? Net kunigas, laikus bažnyčioje pamaldas neturi į ją didelių teisių. Bažnyčia yra parapijos ar caro nuosavybė, tik ne kunigo ar kieno kito.

— Šitaip svarstė kražiečiai, šitaip jie galvojo. Esu tikras, kad visiems suprantama tai, kas buvo padaryta kunigui Mažeikai ir dėl ko skaudžiai kaltinami mano ginamieji. Visi mes matome, kad kunigas Mažeika buvo labai stropus, vyriausybės įsakymą pildydamas. Sunku pasakyti, ką jautė kunigo širdis, kai jis pastebėjo. jog parapijonys yra kitos nuomonės negu jų ganytojas. Ar kartais ir jam nepritrūko drąsos? Gal kartais jo galvoj blykstelėjo mintis: parapijonys teisūs? Gal jie, užtęsę vieną kitą mėnesį, sulauks caro malonės? Ar neišsiveržė iš kunigo lūpų „Viešpatie, pasigailėk manęs“, ir jis pats Švenčiausiąjį padėjo, atsidavęs miniai į rankas. Bonus pastor animam suam deponit pro ovibus!¹⁸)

Smulkiai nupasakojęs įvairiausias kunigo Mažeikos puolimo sutuacijas, nušvietęs Klapatausko, Šarausko, Martinkienės ir kitų moterų dalyvavimą šioje byloje, sukirtęs prokurorą, advokatas rankomis mostaguodamas karštai baigė:

— Ponai teisėjai! Kai prieš aštuoniolika amžių šv. Povilą puolė čaižyti bizūnu, tai vienas žodis „Caesarem appello“¹⁹) budelius sulaikė. Ir kražiečiai turėjo savo cezarį. Ir jie šaukėsi į jį, tačiau niekas iš valdžios atstovų Rymo konsulu Fetijum nepasekė. Bizūnus paleido į darbą! Jie švilpė šventoriuje, bažnyčioje; moterų kraujas tiško ant altorių. Ką gi kankino ir kruvino bizūnais? Ogi žmonas, dukteris, seseris, motinas žmonių, iš bažnyčios jau išėjusių. Bažnyčioje mušė! O kas yra bažnyčia? Maldos namas. Ten ir katalikui, ir stačiatikiui, ir mums visiems, tikintiems Dievą, yra šventi Sakramentai. Pasakysiu dar aiškiau:    Dievo šventovė yra ne tik maldos namai, ten gyvas kraujas ir kūnas Viešpaties Jėzaus Kristaus. Liaudis nežino kanonų teisių, o ypač „de sanguinis effusione et vulnere injuriose illato“.*) Vis dėlto supranta, kad bažnyčioje nei kankinti, nei kraujo pralieti negalima. Štai kur šios bylos priežastys! Papildykite tą vaizdą tamsia naktimi, ašaromis, vaitojimais ir pamatysite, kad Kražiuose yra buvęs tikras pragaras. Tatai išrauna iš žmogaus širdies gražiausius jausmus! Nekalbėsiu čia apie Baudž. Kodekso straipsnius ir teisę. Tų straipsnių turime daugybę, tačiau vienas iš jų, 775-sis, žiba kaip žvaigždė visame Baudžiamajame Kodekse. Ir tą straipsnį, ponai teisėjai, surasti pajėgsite. Baigiau. Tačiau nepajėgdamas nugalėti širdies skausmo, kad ir pasitikiu pasauline valdžia, pakeliu akis į Aukščiausiąjį. O Dievo Motina, Vilniaus užtarėja, suteik mums malonę, sutramdyk skriaudėją!

¹⁸ Geras piemuo savo sielą pasiaukoja avims.

¹⁹ Kreipiuosi į cezarį.

*) Apie kraujo išliejimą ir neteisingai gautą žaizdą.

—    Ponas advokatei — net suriko teismo pirmininkas. — Susilaikyk nesimeldęs! Teismas sprendžia remdamasis teise, ne Dievo Įsakymais.

—    Taip, taip, — susijaudino advokatas. — Su Dievo pagalba ... baigiau!

Kaltinamieji šluostėsi ašaras, garsiai šnarpavo ...

Pakilo kalbėti advokatas Andriejevskis.

Stenografas pasitiesė popierius. Teismo pirmininkas suprotestavo. Andriejevskis, rodos, neišgirdo, nepastebėjo. Jis kalbėjo garsiai, bet ramiai:

— Ponai teisėjai, ponai luomų atstovai! Keista ir sunku man ginti teisiamuosius už sukilimų prieš valdžią, kadangi niekas, tur būt, ir niekur nėra matęs ištikimesnių valdinių, karščiau mylinčių ir gerbiančių savąjį valdovą kaip, štai, šitoji žemaičių minia. Ne tik mūsų tarpe, bet ir, aplamai, istorijoje niekas nežino, net neįsivaizduoja, kad maištininkai gintųsi monarcho portretu, papuošę jį gėlėmis, vainikais kaip stebuklingą paveikslą. Pats gubernatorius nustebo tokį apsigynimo būdą išvydęs. Imperatoriaus portretą laikantiems jis įsakė pasitraukti, net policiją pasikvietė, tačiau pastebėjęs, kad minia puola prie savojo valdovo paveikslo ir dar maldingiau šaukia „Neduosim“ — liepė nebeliesti. Ką tai reiškia? Ar tat neparodo, kad toji pati jėga, kurios vardu atvyko gubernatorius malšinti tariamojo sukilimo, kad toji pati jėga, kulią simbolizavo valdovo portretas, suparaližavo jo valią? Taigi, ponai teisėjai, abi pusės rėmėsi vienintele ir ta pačia valdžia, kuri palaiko valstybės jėgą ir didybę. Koks gi čia sukilimas? Ne, tai nebuvo sukilimas, tik gilus nesusipratimas tarp liaudies ir administracinės valdžios. Viso šito pagrindas yra monarcho valia. Todėl reikia plačiau išaiškinti, kaip stengėsi abi pusės šią valią įvykdyti.

Priminęs, kad kražiečiai yra prašę palikti jiems mūrinę bažnyčią, o opiuoju momentu bent caro parašą parodyti, advokatas Andriejevskis tęsė:

— Ar galėjo būti kas nors aiškiau apibrėžta ir lengviau išpildoma kaip kražiečių prašymas? Sunku suprasti, kodėl jų maldavimo nebuvo galima įteikti Šviesiausiajam Viešpačiui. Su Romos kuriją pastaruoju laiku atnaujinti diplomatiniai santykiai aiškiai parodo Jo Didenybės politiką, nuoširdžią, tolerantingą, taikos meilės puoselėjimą. Jei žmonių kančios, sielvartai būtų Jo Didenybei buvę teisingai pavaizduoti, neįmanoma patikėti, kad mūsų valdovas nebūtų leidęs kražiečiams pakeisti medinę, sugriuvusią bažnyčią į sveiką ir gražią mūrinę. Kažkodėl ši byla nebuvo nukreipta į tikrąjį kelią, bet—aiškiai matėme — į visiškai priešingą; iš to ir kilo Kražių katastrofa. Šitiems nelaimingiems įvykiams suprasti, būtina išspręsti klausimą, ar Aukščiausiojo įsakymas vienuolyną uždaryti buvo toks svarbus, kad niekas jo nebegalėjo atidėti, atsižvelgdamas į vietines komplikacijas? Ar buvo nustatytas terminas? Nieko panašu! Ištisus dvejus metus — nuo 1891 m. gruodžio 12 d. iki 1893 m. pabaigos — administracija sprendimo vykdymą delsė. Ir iki šios dienos šis įsakymas, dėl kurio tiek kraujo išlieta, nėra galutinai įvykdytas. Juk aiškiai pasakyta, kad bažnyčia turi būti nugriauta, o tuo tarpu ji ir šiandien tebėra sveika. Kodėl nebuvo galima nutęsti dar dviejų trijų mėnesių, kol žmonės būtų sulaukę atsakymo į paskutinįjį prašymą? Tačiau prašymai, kuriuos žmonės siuntė generalgubernatoriui, buvo neatsakyti, nenurodant priežasčių. Taigi, ir tie, kuriuos kražiečiai siuntė Jo Didenybės vardu, mano giliausiu įsitikinimu, pakeliui nuklydo ... Šitaip yra elgusis administracija. Žvilgterėkime dabar, ką yra dariusi liaudis.

Kiekvienas iš kaltinamųjų turįs talismaną, kuris gelbsti jį nuo skaudžių gyvenimo smūgių, nuo bausmių. Šis talismanas yra gyvas, nepalaužiamas tikėjimas Dievu. Tikėjimas jiems brangesnis už gyvybę. Kito tokio tikėjimo nerasime nė viename žemės kampelyje. Tai nėra madinga krikščioniška religija, kurią skelbia Levas Tolstojus. Tolstojaus religija, tiesa, persunkta žmoniškumo, geraširdiškumo, ji suprantama kiekvienam išsilavinusiam žmogui, betgi iš tikrųjų yra šalta, racionali, kurią išpažindami dėvėsime tik mužikiškus marškinius, juokingai cimpinėsime paskui plūgą, ir daugiau nieko. Šitų gi žemaičių tikėjimas yra gyvas tikėjimas Dievu, tuo Kristum, kuris viską mato, viską girdi ir gyvena žmonių širdyse. Jis tik todėl iš dangaus buvo nužengęs ant žemės, kad nukentėjęs už žmonių nuodėmes, miręs ir prisikėlęs, vėliau apsigyventų savoj šventovėj — bažnyčioj, įsikūnytų Švenčiausiajame Sakramente ir kaip Dievas Žmogus gydytų visokeriopas žmonių kančias ir lengvintų vargus. Kaltinamieji kaip kūdikiai tikėjo Dievą — Dievą valdovą, viso pasaulio teisingąjį Teisėją, nepasiekiamą Kūrėją. Juos mokė, kad Dievas yra davęs jiems ir žemiškąjį valdovą. Dėl to tad jie nepaliovė tikėję, kad šis valdovas visuomet yra vienos minties su Dievu. Iš poterių, iš pamokslų žinodami, kad Dievas yra gyva būtybė, jie nekėlė jokių abejonių, kad Dievas tokia pat meile ir stropumu saugo ir jų bažnyčią, kurioje metų metais jie siunčia jam karštas maldas. Ir šitokią štai šventenybę nutarta sunaikinti! Ar nesudrebėjo jų širdys? Ar, galop šitokios širdys galėjo negirdėti Dievo balso? „Vaikai mano, kas mane tiki, išgelbės ir mano bažnyčią“. Šitokio įkvėpimo, šitokio balso iš aukštybių, aišku, kaltinamieji nepajėgs mums žodžiais išrodyti. Taip pat ir mes neturėtume juridinės teisės pasiremti liudytojais, kurie sakytųsi panašų balsą girdėję. Tačiau kiekvienas giliai tikis sielos gelmėje privalo šitą balsą pajusti, išgirsti. Taigi, įsitikinę, kad jų bažnyčiai tikrai gresia nelaimė, kražiečiai puldinėjo visur, nuo žemiausios iki aukščiausios įstaigos, iš savo tarpo paskyrę sargybą šventovei sergėti, kol gaus atsakymą iš mylimojo caro. Ponas prokuroras yra pabrėžęs tai, kas padaryta kunigui Mažeikai, ir pasakęs, kad tai minios įsiutimas ir didžiausia nepagarba valdžiai. Žmonių griežtesnis pasielgimas su šiuo dvasininku nieku būdu neparodo kražiečių nuotaikos valdžiai. Kunigas turėjo kentėti drauge su jais, o jis šito nepadarė. Ir dėl to įvykęs tarp tikinčiųjų ir jų ganytojo tarpusavio nesusipratimas visiškai neliečia pasaulinės valdžios. Tad klausiu: kame gi pagaliau pasireiškė pasipriešinimas ar maištas prieš valdžią?

Peržvelgęs teisėjus ir visą salę, Andriejevskis tęsė savo kalbą be ryškesnių mostų ir patoso:

— Bažnyčios sergėjimas yra reiškęsis tokia forma, kad bet kas, sugebąs šiek tiek žmones suprasti, kiekvienas, sakau, nebūtų pabūgęs fizinės jėgos išsiveržimo. Juk šitie žmonės be pertraukos giedojo giesmes, meldėsi ir už savo žemiškąjį valdovą — imperatorių, — nepaliovė tikėję jo geraširdiškumu. Kražiečiai giliausiai buvo įsitikinę, kad jų dvasiniai ginklai galingesni ir aštresni už plieno ginklus. O juk iš tikrųjų jie yra buvę visiškai beginkliai. Jų širdys sakyte sakė: „Eikit, išvarykite mus, jei turite jėgų, sąžinės! Geruoju mes neišeisime, nepasiduosime, kol negausime caro atsakymo. Jei caro bus tokia jau valia, kokią jūs čia skelbiate, tuomet mes paklusniai išsiskirstysime.“ Todėl ir gubernatorius turėjo pasvarstyti, kaip šitokią minią paveikti. Matome, kad isprauninkas nepajėgė susitelkti nė vienam galutiniam žingsniui. Kodėl? Argi jis neturėjo ginkluotų pajėgų? Ar jo laipsnis šito neleido? Turėjo ir leido. Tačiau to nepadarė dėl visiškai kitokios kliūties. Ar nuo galvos iki kojų apsiginklavusiam administratoriui neužteko kartais drąsos dėl to, kad su šitais varguoliais būta Dievo ir caro iš minios ir prieš administraciją viską stebinčių kryžiaus bei portreto pavidaluose? Jau mėnesį anksčiau gubernatorius žinojo, koks yra kražiečių dvasios būvis. Jam buvo raportuota, jog žmonės geruoju iš bažnyčios neišeis, kol negaus atsakymo iš Jo Imperatorinės Didenybės. Ponas Klingenbergas įsidėjo į galvą tik pirmąją sakinio dalį — „geruoju nepasiduos“ — ir apsirūpino fizine jėga. O kodėl jis nepagalvojo apie tą sakinio dalį, kurią žmonės kartojo kaip psalmę, kaip Aleliuja, apie caro atsakymą? Nereikalinga įrodinėti, kad šitoks žingsnis būtų buvęs šventas. Pasirūpinęs imperatoriaus atsakymu, ponas Klingenbergas būtų likęs teisingas prieš visą pasaulį, prieš savo sąžinę ir istoriją. Argi šito nebuvo galima atlikti? Pagaliau, juk nebūtų buvę rimtų kliūčių gauti ir caro atsakymo originalą. Dieve mano, kiek archyvuose apdulksta dokumentų, brangiame popieriuje, gražiausiomis raidėmis surašytų ir caro ranka pasirašytų! Ar maža imperatoriaus parašų yra diplomatų paskyrimų bei apdovanojimų raštuose, kurie, deja, be pėdsako sutrūnija archyvuose? Ar gubernatorius nesuprato, kad šitoks dokumentas, patvirtintas Jo Didenybės parašu, minios akyse būtų buvęs neginčijama šventenybė? Be to, reikėjo nepasigailėti bent kiek pasistengti išsiaiškinti, koks gi iš tikrųjų yra caro atsakymas. Gal gi ši byla mūsų išmintingojo valdovo nebuvo nė pasiekusi. Poną Klingenbergą apklausinėdami, įsitikinome, kad ta linkme jo nė mažiausia nepasistengta. Pasakysiu dar daugiau: ponas Klingenbergas griežtai pagarsino liaudžiai tai, ko visiškai mūsų imperijos teisės nenumato, būtent, jei gubernatorius skelbia Jo Didenybės valią, tai žmonės turi juo tikėti. O taip nėra. Jo Carinės Didenybės valią skelbti žodžiu turi teisę tik ministrai ir tai išskirtiniais atvejais, o jokiu būdu ne gubernatoriai. Imperatoriaus įsakymai ir paliepimai visuomet skelbiami raštu ir spausdintu žodžiu.

Rimgaila klausė, klausė ir vėl pravirko: jo širdis apsalo. „Šitaip gali kalbėti“, galvojo jis, „tik žmogus, Dievo palaimintas. Tegu kalba kas ką nori, bet Dievulis mūsų neapleido".

Andriejevskis, išgirdęs vyrą kūkčiojant, atsigręžė į kaltinamuosius. Tyla viešpatavo salėje. Nė vienas Rimgailai nei kumštelėjo, nei jo malšino. Gal ir visi jie būtų pravirkę, jei ne kietesnės širdys.

— Neaiškinsiu šios bylos svarbumo politiniu požiūriu. Neberyškinsiu, ką kalba krikščioniškoji Europa. Kalbėsiu apie gubernatorių. Atėjo jis, ponai teisėjai ir luomų atstovai, stoti akis į akį su žmonėmis, kurie be pertraukos gal net tris mėnesius yra išklūpoję šventoriuje, kurie yra tik meldęsi ir giedoję himnus. Esu įsitikinęs, kad niekas neišdrįs ginčyti, jog kražiečiai buvo atsidūrę tokiame dvasios būvyje, švenčiausiame sielos pakilime, kada akys jau nebemato žemės, o tiktai didingą Dievo sostą. Šitokius žmones ne policijos bizūnai, revolveriai, bet kažkas aukšta, šventa ir gražu būtų pajėgęs sugrąžinti į protą, įkalbėti ramiai pasiduoti likimui. Ar nebūdinga šitos pakeltos nuotaikos smulkmena, kad kražiečiai visokiausiai yra geidavę pamatyti ant gubernatoriaus krūtinės bent medalį, ordiną, ką nors, kas jį išskirtų kaip tikrąjį caro pasiuntinį. Pagaliau, kartoju, ponai teisėjai, kad raštinis į jų prašymą atsakymas buvo būtinas ir formaliu atžvilgiu. Žinoma, aš tikiu, kad šitokią kritišką valandą joks, net ir aukščiausias valdininkas nedrįso pasisavinti teisės atsakinėti į žmonių klausimus valdovo vardu be jo žinios, nes čia reikalai ėjo apie religiją, buvo sprendžiamas reikalas apie Dievą, tą patį Dievą, kuris įsako būti paklusniems savo valdovui. Dievo vardas savo šventumu ir didybe nuskaidrina valdovo sostą, širdyse išugdo jam ištikimybę, todėl ir Dievo pateptasis turi teisę tikėjimo reikaluose būti teisėjas. O gubernatorius yra buvęs kitokios nuomonės. Jis yra buvęs padėties šeimininkas. Jis apsišvietęs, išauklėtas yra kalbėjęs į šiuos žmones, tamsius, skurdo suėstus, ne tokia kalba, kokia turėjo kalbėti. Sakysim, minioje būtų atsiradęs bent vienas šviesesnis ar šaltesnio kraujo žmogus ir būtų mandagiai šitaip prakalbėjęs:    „Ekscelencija, leisk mums nuoširdžiai išdėstyti savo prašymą. Teikiesi, Jūsų Ekscelencija, vykdyti Aukščiausiojo įsakymą, kurio data gruodžio mėn. 12 d., tačiau nuo to laiko jau praėjo dveji metai. O mes prašome dar lukterėti, kol gausime į paskutinįjį savo prašymą caro atsakymą. Tegu Jūsų Ekscelencija leidžia mums melstis šioje bažnyčioje, kol visi pasitarimai baigsis“. Nežinau, ar ponas Klingenbergas būtų tuomet drįsęs ramumą drumsti. Tačiau byla baigėsi kitaip. Po pasakytų įvykių su caro portretu žmonės betgi yra nusileidę ir ėmę skirstytis iš bažnyčios. Trumpas minios suabejojimas čia neturi reikšmės. Reikėtų užsimerkti nuo gyvenimo, griebtis nepaprasčiausių teisinių išsisukinėjimų, kad tame suabejojimo laikotarpy išlukštentum sukilimo prieš aukščiausiąją valdžią terminą. Gubernatorius skelbia vieną Aukščiausiojo įsakymą, o žmonės laukia kito: abi šalys yra laikiusios save ginančiomis tą pačią valdžią. Po trumpo sąmyšio vėl grįžo ramumas, tvarka. Žmonės, pagaliau ir žodžiu patikėjo, jog toks iš tikrųjų yra Aukščiausiojo įsakymas, nors ir teisingai buvo juo suabejoję, kad Aukščiausiasis Viešpats nežino, kas čia dedasi; ir vis dėlto jį pildydami yra skirstęsi.

Dar kartą nutilo Andriejevskis. Trumpai žvilgterėjęs į savo užrašus, jis tęsė jau balsiau:

— Ką gi daro ponas Klingenbergas? Ar nesupratęs, ar nenorėjęs suprasti minios elgesio, jis įsako paleisti į darbą bizūnus. Puikūs yra žandarmerijos karininko Semionovo ir patarėjo Kožino parodymai: minia atsipeikėjo ir virste virto iš bažnyčios. Skubėjo prie jų stražnikai ir bizūnais kapojo moteris, kad šios greičiau bėgtų... Kokį įspūdį miniai padarė toks pasielgimas, man netenka ilgai aiškinti. Iš visos bylos matyti, kad prieš bizūnus kaltinamieji yra buvę vienokie, o jau po bizūnų visai kitokie. Prieš bizūnus žmonės yra giedoję himnus, kantriai laukę caro valios. Kaip žinome, žmonės yra maldavę, jie netikėję, kad caras šituos žmones naktį atsiųstų jų bažnyčios atimti. Betgi tai nėra maištas, nėra sukilimas prieš Aukščiausiąją valdžią! O po bizūnų visi subrūzda, įniršta, įsitikina, kad juos kankina be jokios kaltės, nes iš tikrųjų kokia gi jų kaltė yra buvusi? Ir kilo žmonėse ta jėga, kuri sukyla prieš smurtą, kuri nenugalima nei bizūnu, nei šautuvu. Sakau, sukilo pažeisto, paniekinto žmogaus jėga ir stojo prieš policijos pareigūnus mirti ar gyventi! Ir tai šitie žmonės dar yra mėginę rasti legalų kelią, dar yra reikalavę gubernatorių parašyti popieriuje, kokius pėdsakus jis yra čia palikęs.

Andriejevskis gynė Rimkų ir kitus sunkiai kaltinamus. Jis pažvelgė į Rimkų, vėliau į teisėjus ir tęsė kalbą:

— O vis dėlto vargas man su ginamaisiais, Štai, pvz., Rimkus. Gamta jį apdovanojo būdinga veido išraiška. Kur jis bebūtų, jį visi pastebės. Ūsuotas, išdžiūvęs, plonyte nosim, užgriuvusiomis tamsiomis akimis jis atrodo užsispyręs, paniuręs. Nors ir švelniausiai su kuo šnekėtų, visi jį įtars kalbant piktai, protestuojamai. Jo išvaizda ... tartum gyvas Mateikos paveikslas. Ar nebūdinga: gubernatorius jį vieną tepažino ! Bet aš, ponai teisėjai ir luomų atstovai, tikiu, kad jo ryškaus veido negana nusikaltimui įrodyti. Kuo gi jis yra nusikaltęs? Gubernatorius tvirtino, kad Rimkus pikta ir išdidžia veido išraiška, pakeltu tonu kažką kalbėjęs žemaitiškai. Betgi jis kitokios veido išraiškos neturi, o kalbėjo ką ir visi: „Laukiam ciesoriaus atsakymo“. Vėliau Rimkus visiškai yra dingęs, o jei rimčiau kai kurių liudytojų parodymus perkratytume, rastume, kad vieni jo visiškai nėra pastebėję, kiti matę stovintį su kryžium rankose. Tuo tarpu kryžių, gubernatoriui atvykus, yra laikęs tiktai Jesulaitis.

Trumpais, aiškiais argumentais išrodęs savo ginamųjų nekaltumą, advokatas Andriejevskis šitaip baigė kalbą:

— Susipažinęs su kaltinamuoju aktu, pagalvojau: nieku būdu nesusiras tokio skaitytojo ar klausytojo, o dėl to ir teisėjo, kuris, gerai bylą pažinęs, nepajustų kaltinamiesiems užuojautos, širdingos užuojautos. Ogi kaltinamajame akte ne viskas surašyta. Atjojo kazokai, ir byla nutrūko. Tardymas apie kazokų atjojimą atsirėmė kaip į sieną. Betgi jūs, ponai teisėjai, net ir nenorėdami žinote, kokių skaudžių, kokių kruvinų valandų Kražiai pergyveno, kazokams atjojus. Baudžiamajame Kodekse yra numatyta, kad už kančias prieš sprendimą mažinama bausmė arba visiškai nuo jos atleidžiama. Ir dėl to, sprendžiant šią bylą, jums, ponai teisėjai, teks į šitą aplinkybę atsižvelgti. Štai ramūs Baudžiamojo Kodekso žodžiai: „Išimtiniais atsitikimais teismas per teisingumo ministrą gali prašyti Jo Imperatorinę Didenybę bausmę sušvelninti ar visiškai nuo jos atleisti, jei teisiamasis yra nusikaltęs nelaimingo atsitikimo aplinkoje.“ Nelaimingo atsitikimo aplinka! Visa mano kalba šituo paremta. Tegu teismas pagaliau pačiam monarchui parodo tą nuogą teisybę, kurią pažino Kražių įvykiuose. Tegu, pagaliau, iš ten, nuo sosto ateina paskutinis žodis! Duokit šviesos tamsiai liaudžiai! Atidarykite duris, tegu pūstelėja grynas oras, taip seniai visų laukiamas, svajojamas. Šitų durų raktus jus turite. Nesigailėkit, neužgniaužkit jų delnuose, duokite tuos raktus greičiau, greičiau! O tuomet jokie, ir baisiausieji Baudžiamojo Kodekso straipsniai gynėjų nebe-nugąsdins!

Laurynas pasijuto lengvai, tartum pavasarį sulos išgėręs.

—    Šitaip ir ans rokuoja. Mokytojas, — sušnibždėjo jis Andriejauskui. — Duotų, sako, raktus, mes žinotume ką atrakinti.

—    Je, je ... — atsakinėjo Andriejauskas susijaudinęs.

Kiti nė krust.

Laukė kunigaikščio Urusovo kalbos. „Toks aukštas, stambus, barzdotas vyras, tikras ponas,“ mąstė jie, „net teisėjai jo bijo. Jei jis nepabūgo su generalgubernatorium susipykti, — kai sakys, tai sakys“.

Ir Laurynui kunigaikštis Urusovas patiko. Užmiršęs savo Viktutę, mišką, paukščius, jis dažnai pakeldavo į Urusovą akis, ir maloni šypsena sustingdavo jo veide. „Ot, toks ponas tai neapgautų“, mąstydavo. „Ir jei visi tokie geri kunigaikščiai, tai mokytojas gal perdeda. Laurynas tokiems ateitų avižų kirsti ir kirstų smagiai, kaip savo“.

Kunigaikštis Urusovas pakilo:

— Ponai teisėjai, ponai luomų atstovai! Šimtus tomų būtų galima prirašyti apie šią bylą. Paslaptingoji spauda, piktosios dvasios, sukilimas prieš Jo Imperatorinę Didenybę, griovimas imperijos pamatų, kunigų draskymas ... Esame inteligentai, esame teisininkai, ir iš praktikos puikiai žinome, kiek daug įvairiausių baisenybių galima ant žmogaus užkrauti, ypač kai jis sėdi kaltinamųjų suole. Štai, iš paprasto, nukamuoto, nors ir garbingo sklypelio žemės savininko Andriejausko galima padaryti Garibaldį! Ir šito, štai, vyro, Lauryno Karniaus Stenką Raziną, iš Bieloglovaitės — šventąją, iš kitų Sokratą ar paprastą mušeiką net banditą. Nesijuokite, ponai teisėjai, ir nemanykite, kad juokus kalbu. Kuo gi, klausiu, remdamasis prokuroras jus, ponai teisėjai, yra stengęsis įtikinti, kad kažin kurie iš jų yra norėję nužudyti gubernatorių, sudraskę caro portretą, net šaudę iš pištalietų? Jokiais bylos duomenimis prokuroras šito negali paremti. Kunigas Jastremskis kažką kažkam yra pasakojęs, bet teisme šito nepatvirtino, tik aiškiai pabrėžė: „Kazokai šaudė". Caro portretą pats gubernatorius yra išplėšęs, o apie separatizmą, apie tą baisiąją spaudą — tik miglotos legendos. Kodėl prokuroras nėra prijungęs prie bylos minėtojo laikraščio, jei jis iš tikrųjų toks svarbus šiai bylai? Ne, mano ponai; esame rimti žmonės ir tokiomis pasakomis mums proto neapniauks. Bylos duomenys, teisė ir sąžinė — mūsų tikrieji vadovai. Kodėl, pagaliau, ši byla yra kilusi? Pirmas dalykas — gubernatorius neteisėtai yra paskelbęs Jo Imperatorinės Didenybės valią. Be to, jis naktį su ginkluotais žmonėmis yra įsibriovęs į bažnyčią. Minia nepatikėjo, kad tai caro siųstas asmuo, ir jam į akis tatai yra pasakiusi. Ar tai maištas, caro valios nevykdymas? Ponai teisėjai, aš didžiuojuos savo ginamaisiais. Matote, žmonės ramūs, rimti, jie sėdi taip, tartum čia ne jų likimas sprendžiamas. O kodėl? Dėl to, kad jų sąžinės ramios, kad jie žymiai turtingesni dvasios už tūkstančius inteligentų ir žmonių, skelbusių jiems caro valią. Sunkiu momentu juos yra apleidę visi: vyskupai, kunigai, dvarininkai. Bet jie liko vietoje, liko nesuabejoję, nes jų reikalavimai buvo teisėti, o širdys ne tokios piktos ir kruvinos, kaip ponas prokuroras norėjo jus įtikinti. Tariamieji kurstymai ir kažkeno vadovavimas šiam sąmyšiui prokuroro lūpose skambėjo kaip pasaka. Kas gi vadas? Kanauninkas Jastremskis, Jaugelis, klebonas Renadzkis, kunigas Mažeika? O gal šitas senukas Dobkevičius, kurio didžiausias nusikaltimas, kad jis alkanam yra davęs pavalgyti? Nejuokinkime, ponai teisėjai, pasaulio ! Vadai visuomet pirmieji sėdi kaltinamųjų suole, o ne liudija! Nors trumpai prisiminkime liudytojų parodymus. Kiek prieštaravimų, kiek neįtikinamų dalykų! Ar galite, ponai teisėjai, dabar žinoti, kas yra laikęs kryžių, kas caro portretą ir kas yra reikalavęs, kad Klingenbergas pasirašytų nesąs gubernatorius, o plėšikas? Vienas tvirtino ir rodė, kad kryžių yra laikęs Rimkus, kitas — kad Rimgaila, trečias — kad dar kažkas kitas. Byloj aiškiai nustatyta, kad Jesulaitis tučtuojau buvo suimtas ir sumuštas, o ne tik vienas, bet keli žandarai tamstoms, ponai teisėjai, siekdami sakė, kad tas pats Jesulaitis yra metęs į gubernatorių akmenis. Gubernatorius Klingenbergas autoritetingai pabrėžė: „Žemaičiai nuo senų senovės nepaklusnūs“. Isprauninkas Vichmanas, ilgiau šiuose kraštuose tarnavęs, parodė visiškai priešingai. Man kaip rusui gėda, kad šioje byloje maža teatsirado Semionovų ir Žalkevičių. Tur būt, atsimenate, ką rotmistras Semionovas, kad ir nenoromis, o vis dėlto parodė? „Mes, rusai, Dievo ieškotojai, širdies žmonės, prie mažos, gražios bažnytėlės, prie šitų, štai, kilnių žmonių, nuoširdžiai mylinčių Dievą ir imperatorių, garbingai sau pelnančių duoną ant kalnėtos, smėlėtos žemės sklypelio, atvedėme pulką Siemaškų, už žiaurumus nuteistų sunkiesiems darbams!“ Ar ne būdingas Hofmano pasakymas: „Nuogais kalavijais mes prajojome pro bažnyčią jų pagąsdinti“. O dar gražiau pasakė Siemaška, kad jis esąs nuteistas už nieką, nors, žinote, užmušė žmogų.

Apibūdinęs tą pragarą, koks yra įvykęs kazokams atjojus, smulkmeniškai atsakęs į prokuroro kaltinimus, jo visus teigimus paneigęs liudytojų parodymais ir bylos duomenimis, kunigaikštis Urusovas šitaip baigė:

— Kantrūs yra buvę kražiečiai tuomet, nepasikeitė jie nė dabar. Ar girdėjote, ponai teisėjai, bent vieną iš kaltinamųjų meluojant, išsi-sukinėjant? Ne. Žodį kitą pratarę, jie sėdi ramūs ir išdidūs. Ir kodėl nebūti išdidiems! Jie drąsiai gali žiūrėti į Imperatorinės Didenybės portretą, nes jį yra laikę balta drobule suėmę. Dar drąsiau jie turi teisę pulti pačiam imperatoriui po kojomis, pasiskųsti jam, nes jį myli ir jo valią pildo. Drąsiai, ponai teisėjai, jie žiūri ir į jus, nes nekalti. Jei jūs ir nerasite galint visiškai juos išteisinti, tai pritaikinsite pačią švelniausią bausmę, kadangi teisiamieji per daug yra nukentėję, per sunkiai pačioje jų gimtinėje nubausti. Priežodis sako: „Nuo vieno jaučio dviejų kailių niekas nelupa“. O čia gi žmonės!

—    Ot, šis ponas kunigaikštis šventą teisybę pasakė, — pašoko Ivanauskas. — Pamatytumėte mūsų širdį: nieko mes nebijom!

Paskutinysis žodis suskambėjo taip garsiai, kad Ivanauskas net pats savęs išsigando.

Ivanauskas nesėdo. Jis peržvelgė liudytojus, kurių dauguma vis dar tebesėdėjo salėj, ir įsisiurbė akimis į kunigą Renadzkį. Klebonas atrodė toks silpnas, vos kvėpavo. Vichmanas sėdėjo paniuręs, net krūptelėjo, išgirdęs Ivanausko balsą. Tiktai kaltinamieji nustebo: jie žvalgė Ivanauską kaip savo brolį, nes jei ne jis, tai gal ir jie visi būtų šituos žodžius šūktelėję. Tik Zajauskienė timptelėjo jam už sermėgos brankto ir sušnibždėjo:

—    Ką čia garsinies. Sūdžios už visus viršesni...

—    Jie mušė, tai mes gynėmės, vo! — tartum nujausdamas neviską pasakęs, dar garsiau sušuko Ivanauskas ir plačiais žingsniais priėjo prie Urusovo. Sargai žengė pirmyn, bet nepasivijo jo, sustojo vietoje, kvailai spoksodami į teismo pirmininką.

—    Dėkui, žemaitiškai dėkui, — išsitempė prieš Urusovą, o šis nusišypsojo, pliaukštelėjo jam per petį ir apsikabinęs pabučiavo.

Kas pirmas suplojo delnais — nežinia. Tik tą akimirką ėmė ploti liudytojai, teisiamieji, net kojomis trypė.

—    Vyras! Vyras!

Teismo pirmininkas skubiai paskelbė pertrauką iki septintos vakaro valandos.

XXI.

Vilniaus gatvių sankryžose kabojo spiritinės lempos, apskritos, kaip pūslės, ir skurdžiai bėrė šviesą.

Miestas skendo prietamsy, gąsdino šūkaujančiais vežikais, įkaušusių karių šešėliais.

Bažnyčių bokštai stiebėsi į apsiniaukusio dangaus pusratį, vakarų kraštai raudonavo kaip gęstančio gaisro atspindžiai.

Kražiečiai rikiuota eile, sargybos apsupti plapnojo Vilniaus gatvėmis į teismą tylūs, kiekvienas su savo mintimis.

Juos, kaip paprastai, sekė didžiulis Vilniaus gyventojų būrys, drąsiai reikšdami jiems užuojautą ir nedirbantį, jaunuolišką susižavėjimą. Sekė senos, garbingos Vilniaus ponios, vyrai, bėgo paskui jaunimas, net patys rusai staptelėdavo ir sušukdavo:

— Bravo!

Nuo pat pirmosios dienos ponios pro langus, iš balkonų numesdavo į jų būrį brangių gėlių puokštes, nors buvo šalta, žvarbus ruduo. Prikūprindavo senutės, paduodavo paveikslėlį, rožančių, saldumynų, rūkalo, nors sargyba nesivaržydama tokias geradares koliodavo, net į nuovadą nuvesdavo.

Ties Lukiškių kalėjimu susirinkdavo tūkstantinė vilniečių minia, keldavo ovacijas, plodavo, verkdavo. Tekdavo sargybai rimtai pasistengti, kol minią išskirstydavo.

Vilnius kražiečius priėmė kaip tikra motina. Nors toji motina buvo bejėgė nuimti nuo jų geležinius pančius, išlaisvinti, betgi širdį, ašaras parodė. Šito kražiečiams buvo su kaupu. Eidavo jie į teismą ramūs, išdidūs, tikį ne žemės, bet dangaus teisingumą viską rikiuojant.

Jei Teodora Zajauskaitė būtų susirinkusi visas gėles, jos sužadėtinis raudonų rožių nebūtų panešęs.

Jei ji būtų nevalgiusi ir draugų neapdalinusi saldainiais ir kitokiais saldumynais — tris pūrus būtų galėjusi vežtis į Kražius.

Visi, visi buvo apdovanoti!

Paskutinį kartą į teismą eidami, kražiečiai nebesistebėjo. Kiekvieno širdį, kaip Rimgaila sakė, mirtinai gąsdino teismo sprendimas, kurio kad ir nebijojo, bet laukė neslėpdami.

Andriejauskui Rimgaila pasakojo:

—    O, jei tie nevidonai daug nenusūdys — visas bažnyčias aplankyčiau. Sako, Vilniuje 300 bažnyčių yra. Musėt, nušneka.

—    Tur būt, yra . ..

—    Vo, sako, Vilnių pastatęs Žemaičių ciesorius Gediminas.

—    Taip. Anas buvo didysis Lietuvių ir Žemaičių kunigaikštis. Vilniuje yra jo kalnas. Ar matei vakar tris baltus kryžius?

—    O, je. Ar tai ten jo tronas buvo?

—    Nevienoj vietoj buvo jo sostas. Ant to kalno ans geležinį vilką sapnavo. Kai pabudo, tai anam žemaičių ponai tą sapną išaiškino, kaip Juozapas paraonui. Atsimeni?

—    Vo je!

—    Pastatysi, sako, čia miestą garsų. Visas svietas apie aną išgirs. Pražudė mūsų karalystę poneliai ir lenkai. Dabar nei Vilniaus turim, nei nieko ...

—    Dievas duos, Feliks, — tyliai čiauptelėjo Rimgaila ir paslydęs vos nesuklupo.

Šemetulskis žengė drauge su Laurynu ir Rimkum. Į juos spoksojo būrelis moterų ir garsiai reiškė savo pastabas. Šemetulskis tylėjo, Laurynas dairėsi, tartum amžinai norėdamas atsiminti kiekvieną šio gražaus miesto namą, kad galėtų Viktutei ir savo Adomėliui papasakoti. Kiti linksmai juokavo iš liudytojų ir teisėjų.

Daugelis susilaukė giminių, pažįstamų. Atvažiavo paskutiniuosius mazgelius atraišioję, vaikus palikę peržegnotus, prigrasintus, apverktus.

Susišukavo Laurynas, kad jo Viktutė atvažiuoti negalėjo, nes sergąs sūnus. Tačiau vargšelė ji kasdien meldžiasi Dievui, o jam atsiuntė karštos meilės žodžių ir visą skilandį. „Ak, būtų smagu ją matyti einančią šaligatviu, raustančią, besišypsančią! Bet ką padarysi.“

Lauryno pavardę teisme retai kas linksniavo, kaltino jį skystai, tad jis ir dabar, eidamas į teismą, sprendimo nebūkštavo, nematė savęs vežamo į ledų aptrauktą žemę ...

—    Dideliai bloga, kad tų ruselių smarkiau nesame apkūlę, — sumojo Laurynas ir šyptelėjo. — Visas svietas sužinojo, galvų nenusukins.

Čia lankomi, čia laikraštį į rankas sučiupę, kražiečiai tik kalėjime sužinojo, kokį didelį triukšmą jie visame pasaulyje yra sukėlę.

—    Girdėjo apie mus viso svieto karaliai, — džiugino kalėjime draugus Andriejauskas, nors pats retai būdavo linksmas, o vis suknirkęs, susigalvojęs. — Šventasis Tėvas žino, Prancūzų karalius pats mušė telegramą į Daniją, kur viešėjo rusų ciesorius. Anglijos karalienė, didelis galinčius, pati, sako, savo ranka rašiusi carienei juodame popieriuje auksinėmis litaromis. Nepra-žūsim!

—    O ką čia rašinėti, — niurnėjo Rimkus. — Daryk žmoniškai, teisingai, ir bus su dora.

—    Feliksas duobę yra kasęs savo rankomis, kad mes ne ponai, — piktą žodį metė ir Laurynas.

—    Ei, vyrai, vyrai, išmislinčiai, galiūnai ir tai visaip primislija, o aš gi toks pat žmogus kaip ir jūs. Taip, matyt, ir Dievo surėdyta: kur šviesus, tai šviesus, o kur tamsus, tai tamsutėlis.

Tačiau nė vienas iš suimtųjų neįstengė paslėpti savo džiaugsmo. Jiems buvo linksma ir nuostabu, kad niekam nežinomi vargšai tiek karalių iš lovų yra išvartę ...

Nebetoli teismo rūmų Rimgaila vėl Andriejauską šnekino:

—    Sakyk nesakęs, o tu, Feliks, išmislinčius. Taigi ve, jei Vilniaus žmonės taip padarytų kaip mes. „Von“, suriktų, „iš Gedimino miesto, ir gana.“ Ir aš su spragilu atbėgčiau, — šyptelėjo. — Šitiek bažnyčių nevidonai užponavoję. Dievas vilniečiams greičiau padėtų. Kur dvi bažnytėlės, o kur trys šimtai!

—    Andriejauskas nusišypsojo.

—    Taigi... Tik bloga, kad mūsų žmonės ... O dar rusai ir draugų turi...

—    Misliji, kad jie vilniečius sumuštų?

Kražiečiai suėjo į teismo salę.

Rimgaila sėdosi pirmutinis, bet mintys tebespraksėjo žiežirbomis.

Jis matė Dievo pirštą kiekviename žingsnyj, visur: kalėjime, gatvėj, teisme. Ar ne Dievas siunčia sekioti žmones paskui mus ir gėles barstyti? Jėzų Kristų sutiko tik Veronika, Simonas, jam širdį parodė vos vienas kareivis, o mus, štai, kiek sutinka ir palydi! Dideliai nusideda bent kartą pamanę, kad mus Dievas yra apleidęs. Jei taip be atlydžio, be baimės visi pultume tuos netikėlius, tai šis gražusis miestas, kuriame Gediminas sapnavo vilką, būtų mūsų!

Greta Rimgailos atsisėdo Bieloglovaitė.

Rimgaila net krūptelėjo ir atsigręžė į ją.

Bieloglovaitė buvo nubalusi, pergeltusi kaip niekad: rodos, tik į grabą dėk. Josios širdį jau seniau raižė naujas skausmas, ligi šiol negirdėtas, nesuprantamas. Vos ją uždarė į kalėjimą, ji meldėsi ir meldėsi, net naktimis. Keliais prislinkdavo prie lango, sulenkdavo nugarą taip, kad nugarkaulis lyg kraitelės lankas kyšodavo pro drabužius, o ji melsdavosi, karštai ašarodama, nubaldama. Neseni dar metai tamsino jos veidą, nedidelės nuodėmės blaškė sielą. Tačiau nuodėmės, baimė, skausmas yra tokio dydžio, kokia vaizduotė.

Draugės kalinės pabardavo ją, paulbdavo, paguosdavo, ašaras nušluostydavo. O Bieloglovaitė nerimo. Jos vaizduotė šėlo neperkalbama, nenumalšinama. Galvą užsiklodavo, prisiglausdavo prie čiužinio, o mintys kaip nepagydoma ir neištirta liga apnikdavo ją iš naujo. „Mirsiu, nebeištversiu“, šnibždėdavo ji.

Save smerkdama, Bieloglovaitė praėjusią naktį net pamėlynavo bekūkčiodama. Kameros draugės šiaip taip prisibeldė sargo, o šis atvedė kalėjimo felčerį. Tas davė jai gerti kažkokių miltelių, šiltai užklojo, bet Bieloglovaitė vis dėlto akių nesudėjo — išverkė iki aušros.

Spėjo išpasakoti jai moterys, kad šv. Jono bažnyčioje altoriai sukrutą kaip gyvi, jei maldininkai iš širdies atgailaują, angelai pragystą, jei Dievas nuodėmes atleidžiąs, šv. Mykolo bažnyčioj arkangelas sutrimituojąs, o klausykloje sėdįs žilas žilutėlis senelis, kaip šv. popiežiai kalendoriaus puslapiuose, Aušros Vartų koplytėlėj Dievo Motiną saule spinduliuojanti. Kas tik prieš ją priklaupiąs, gaunąs malonių: neregiai pamatą šviesą, kupriai išsitiesią, seniai atjaunėją, O jei kuris netikėlis, kad ir auksu pirštus apsimaustęs, praeinąs pro šalį kepurės nenusiimdamas, tuoj į stuobrį pavirsiąs arba krintąs grindinyj negyvas. Alpdavo Bieloglovaitė klausydama, o likusi viena su savo mintimis, supykdavo ir dantimis sugrieždavo. Visos kražietės, atvykusios liudyti, eina į tas šventoves, Dievo stebuklus mato, nuo nuodėmių kaip nuo bjauriausių skarmalų atsipalaiduoja... O ji suimta, ji negali.

— Dievas mane baudžia, baudžia, — galutinai nutarė Bieloglovaitė ir sėdėjo tokia nelaiminga, kad net širdį veria.

Susėdo ir visi kaltinamieji greta vienoj eilėj. Vienas susičiaudėjo, kitas garsiai atsiduso, trečias nosį šluostės.

Nekalbino vienas kito. Tartum aparto lauko akmenys, šį kartą jie atrodė dar rūstesni, dar kietesni, neprieinamesni.

„Teiskit. Šnekėkit apie mus, ką tik norit, o mūsų nesuprasit“, rodos, prikišamai sakė jų veidai. „Svetimas jums, ponai valdovai ir užtarytojai, mūsų pasaulis, svetimas kaip tas pasakiškasis rūmas, kuriame per amžių amžius gyvenančios užkeiktos karalaitės ir nenugalimi milžinai.“

Dešimt minučių pavėlavę, suėjo į teismo salę teisėjai ir luomų atstovai.

Pirmininkas Stodolskis, ilgai trynęs akinius, kietai užsidėjo juos ant nosies ir pakilo.

Tyla.

— Jo Carinės Didenybės įsakymu, Vilniaus apygardos teismas, uždarame posėdy išnagrinėjęs Prano Klapatausko, Prano Jurevičiaus, Prano Lubavičiaus, Juozo Saunorio, Jono Margevičiaus ir kitų kaltinamųjų bylą Baudžiamojo Kodekso 263—266 straipsniais ir tam tikrais paragrafais, nusprendė teisiamąjį bajorą Joną Marge-vičių 32 m., atsargos kareivį Juozą Braslauską 40 m., Rimkų 39 m. ir Jokūbą Žūtautą 38 m. nubausti sunkiųjų darbų kalėjimu kiekvieną atskirai po 10 metų su pasėkomis, nustatytomis Baudžiamojo Kodekso 25 paragrafe.

Keturi nuteistieji kiek pablyško, bet susižvelgę nusišypsojo. Ypač pirmasis šyptelėjo Žūtautas ir mostelėjo didele kaip lokio letena ranka. Moterys aiktelėjo. Pirmininkas, nepakėlęs akių, skaitė toliau:

—    Bajorą Praną Petravičių 57 m., Jezerskį 45 m., Juozą Rimgailą 30 m., Lauryną Karnių išsiųsti į Tobolsko guberniją ir atimti jiems visas piliečio teises.

Rimgaila ištiesė kaklą, bet nieko nesuprato.

—    Tave išsiunčia į Tobolsko guberniją, — šnipštelėjo jam Andriejauskas.

—    O Jėzaul

—    Nebijok!

—    Kas, ar aš?

—    Tššš? Klausykime.

—    Vo kaip aš ten? Cerkvėj melsiuos?

Advokatas Andriejevskis atsigręžė, susiraukė.

—    Šėtonai, — piktai sušnibždėjo Rimgaila ir taip išblyško, kad, rodos, dar vienas žodis, ir jis arba puls teisėjus spragilu arba pravirks kaip kūdikis.

—    Tai kažin, pačią ar bus galima pasiimti? — piktai tampė Jezerskis Lauryną už rankovės.

—    Ar kad žliumbtų?

—    Būkit vyrai, nurimkit, — sudraudė Petravičius, rodos, nė į ūsą nepūsdamas.

—    Teisiamuosius, — skaitė toliau teismo pirmininkas, — Domininką Zajauską 55 m., Roką Šarauską 74 m., Izidorių Karpavičių 24 m. laikyti pataisos namuose vienerius metus ir susiaurinti teises Baudžiamojo Kodekso 48 ir 77 paragrafais. Bajorą Praną Lubavičių 19 m., Stanislovą Marčiauską 20 m. uždaryti po 4 mėnesius kalėjime.

—    Tai išgąsdino, — garsiai nusijuokė Marčiauskas, net teismo pirmininkas pro akinius į jį dilbtelėjo.

—    Bajorą Praną Burbą 32 m., Igną Stonkų 48 m., Juozą Saunorį 38 m., Gertrūdą Petkevičiūtę 36 m, Vincą Bucevičių 44 m., Moniką Petkevičiūtę 28 m. išlaikyti kalėjime tris savaites.

Monikutė žvilgterėjo į Lauryną, šis mostelėjo dešine ir nusijuokė. Nusišypsojo ir ji.

—    Teisiamuosius miestietį Stanislovą Šipilą 38 m., Joną Videikį, kitaip vadinamą Gideikį, 28 m., Petrą Čižauską 22 m., Antaną Kimantą 22 m., valstietį Juozą Grigulą 30 m., Mykolą Jesulaitį 34 m., Bieloglovaitę 35 m., Adolfą Ivanauską 35 m. ir kitus penkis laikyti policijos arešte tris savaites.

Visi paminėtieji nudžiugo, o Bieloglovaitė ... iš karto pajaunėjo, pasikeitė. „Po trijų savaičių aš galėsiu lankyti stebuklingąsias bažnyčias, — nusmelkė ją pirmoji mintis. — „Dėkui Jėzusėliui!“

—    Teisiamuosius Vincą Zavadzkį 18 m., Juozą Mockų 20 m., Antaną Gružauską 20 m., Domicėlę Jerulaitytę 18 m. nubausti septyniomis paromis arešto. Feliksą Traškelį 16 m. išsiųsti į pataisos namus. Teisiamuosius bajorą Praną Klapatauską 70 m., Pranę Jurevičienę 30 m., Eleną Jesevičienę 45 m., Igną Adomavičių 71 m., Feliksą Petkevičių 76 m., Praną Norgėlą 22 m., Feliksą Eismontą 30 m., Antaną Dobkevičių 60 m., Izabelę Dobkevičienę 58 m., Mariją

Klapatauskienę 62 m., Ievą Novickienę 50 m., Juzę Norvilienę 58 m., Motiejų Paplauską 68 m., Boleslovą Bielskį 39 m., Igną Keterauską 75 m.. Scholastiką Zajauskienę 56 m., Teodorą Zajauskaitę 23 m., Marijoną Marzinkienę 79 m., Vincą Žukauskį 45 m., Mykolą Levickį 20 m., Juozą Steponkų 24 m., Feliksą Andriejauską 52 m. ir visus kitus teisiamuosius pripažinti nekaltus esant ir paleisti.

Sprendžiant bylą pašalinių neįsileista, tačiau sprendimo išklausyti prisirinko pilna salė, net netilpo. Būriavosi koridoriuose, gatvėje.

Salėje sėdėjo garsiausios anų laikų vilnietės ir vilniečiai. Kai pirmuosius keturis nuteisė dešimčiai metų, daugelis moterų pravirko. O kai Stodolskis baigė skaityti kaltinamųjų pavardes ir visa salė išgirdo, kad tiek daug išteisintų, ėmė ploti, o kelios panelės numetė šešias puokštes gėlių.

Rankose laikė gėles Laurynas, šypsojosi, bet blankiai ir skaudžiai. Niekuomet jis nebuvo girdėjęs apie Tobolsko guberniją, o dabar reikės ten vykti. Nebepasimatys jis su Viktutė, ir Dievas žino ...

Net pyktelėjo ant Viktutės, kad nepasistengė atvykti. Jei ne tiek žmonių, jis sudraskytų gėles ir numestų.

— Mes, razbaininkėliai, — krūptelėjo lūpos, bet akys degė ...

Teismo pirmininkas garsiai paprašė publiką aprimti.

—    Kai tik įsigalios šis sprendimas, teismas yra nutaręs, pasiremdamas Baudžiamojo Kodekso 945, o taip pat 775 ir 798 straipsniais, dėl nuteistųjų Jono Margevičiaus, Prano Petravičiaus, Jezerskio, Rimgailos, Juozo Braslausko, Jokūbo Žutauto, Rimkaus ir Lauryno Karniaus, o taip pat ir dėl kitų griežčiau nuteistų nuolankiai kreiptis per vidaus reikalų ministrą į Jo Carinę Didenybę prašant pasigailėjimo.

Teismo salėje kilo triukšmas. Nuteistieji ir išteisintieji puolė vienas prie kito ėmė bučiuotis, glostytis, ramintis.

—    Nenusimink, Rimkau, turėkis, mes tave kilbasom maitinsim, — bučiavo jį verkdamas Šarauskas, o Rimkienė klykė, apsikabinusi kaklą.

—    Lauruti, nebūk toks baltas, sugrįši. Viktutė keliais pas tave ateis, — glostė Lauryną Bieloglovaitė, veik šokinėte šokinėdama.

—    O teisybės sviete nėra, — paniuręs, nepatenkintas stovėjo Feliksas Andriejauskas. — Mane išvalnino, o kitus ...

Teismo pirmininkas dar siūlė sprendimą išversti, bet niekas jo nebeklausė. Publika puolė prie nuteistųjų, bučiavosi visi, pažįstami nepažįstami, džiaugėsi, garsiai verkė, šluostėsi ašaras.

—    Didvyriai! Didvyriai jūs! — verkdama bučiavo viena ponia Rimkų, kita Rimgailą ir visiems šios bylos atminčiai kabino ant kaklo sidabrinius medaljonėlius.

— Jūs tikėjimą, jūs visas bažnyčias apgynėte, — kūkčiojo moterys.

Sunkiai kaip broliai nuteistieji susispietė į vieną būrelį. Ar jie kiek pasikeitė? Ne. Visų apstoti, visų drąsinami ir giriami, jie šypsojosi. Tik žodžio, gyvo žodžio nė vienas nepajėgė ištarti.

Dešimtą vakaro valandą salė ištuštėjo ...

Tik ant sienos kabojo vienų vienas piktas dvigalvis erelis ...

XXII.

Nubėgo, tvoromis nupoškino žiema, pražydo pavasaris. Žalias kepures užsidėjo Kražių kalneliai, susprogo ąžuolynas, liepos, kaštanai, išsiskėtroję apie abi bažnyčias.

Kryžiai, šv. Teresėlės, šv. Jonai Krikštytojai, šv. Antanai pavasario saulės nusvilintais veidais vėl liūdnai, su užuojauta ir paslėpta meile, rodos, gyvi, žiūrėjo į kražiečius, einančius važiuojančius į bažnyčią.

O į bažnyčią, kaip prieš metus, kaip prieš šimtą metų, kinkavo pokšojo, cimpnojo ir Rimkienė, ir Andriejauskienė, ir Viktutė, ir visi, visi.

Šemeta birbė ketvertu. Nudažytame, blizgančiame vežime sėdėjo Šemetaitės, jau naujomis, bet dar didesnėmis skrybėlėmis pridengusios nuo saulės akis, o joms visi, ir moterys, ir vyrai, kėlė kepures ir kėlė.

—    Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus.

—    Ant amžių amžinųjų. Amen, — taip sutiko vienas kitą kražiečiai, taip palydėjo ir nešė savo skundus, savo vargus į numylėtą, krauju aplaistytą bažnyčią.

Tik dabar ir ta bažnyčia, rodos, brangesnė, ir varpai garsiau gaudžia, ir laukai, pievos, kalneliai brangesni, neįkainuojami. Caras visų pasigailėjo, neišsiuntė nė į Tobolsko guberniją. Tik keturiems, po dešimtį metų nuteistiems, sumažino bausmę ligi vienerių metų.

Ir laukė jų sugrįžtant ne tik žmonos, motinos, vaikai, bet visi, visa apylinkė. Seniai jau ruošėsi juos sutikti, priimti. Ir prikeps kražietės pyragų, pripirks alaus, kiek dar čia nebuvo matyta, regėta.

Eina. ir Laurynas su Viktutė į bažnyčią. Šiandien Zajauskaitės jungtuvės, šiandien pamaldos ir už žuvusius kražiečius.

Eina jis, kaip paprastai, plačiais žingsniais, mostaguodamas rankomis lyg gvardijos kareivis, bet veidas jo apsiniaukęs, skaudus. Viktutė seka jį, vos paspėdama; meiliai žvilgčioja į veidą ir nedrįsta paklausti, kas spaudžia jo širdį.

Nebe tas jos Laurynas, iš kalėjimo sugrįžęs. Naktį pabudęs sau vienas šnibžda, aplink trobą eina tartum ne apie savo.

—    Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, -— pasveikino Lauryną iš užpakalio Andriejauskas.

—    Ant amžių amžinųjų, — linksmai atsakė Viktutė ir sulėtino žingsnius, kad galėtų kiek atsidusti.

—    Tai į bažnyčią, Lauryn?

Laurynui sugrįžus iš ištrėmimo.

—    O kur eisi, reik ...

—    Reik, Lauryn. Kunigai tai kunigai, o bažnyčia — bažnyčia. Žinau aš, ko tu niaukstais.

—    Et! Grįžau ir, rodos, nebe ta žemė, viskas nebe tas. Žinau, kad žmonės sviete kitaip gyvena. Teisybę tau pasakysiu, nors ir pati girdi. Rodos, mesčiau viską ir bėgčiau teisybės ieškoti.

—    Visur, Lauryn, duona su pluta. O jei kaplūnėlio gauni, tai ir džiaukis, — šyptelėjo Andriejauskas, bet šyptelėjo skaudžiai, su užuojauta.

Šventoriuje buvo pilna žmonių. Ir prisiminė Andriejauskas, kad čia jis buvo skaitęs jiems laikraštį, čia buvo kovojęs su gubernatorium.

Klaikus sapnas. Rodos, prabėgo jis jo nepalietęs, nesugniužinęs.

—    Atsimeni, Lauryn? ... Bet ir palikę seniokai nesnaudė. Nueik kada prie medinės bažnytėlės — paveizdėsi. Rodos, piktoji dvasia nepaneštų tokių akmenų, kokius mūsų bobos ir seniai ant kalno suvilko.

—    Būtume naują bažnyčią pamūriję, — tarė Viktutė.

—    Ar ir tu, šarka? — lūpomis kryptelėjo Laurynas.

—    Juo ilgiau gyveni, Lauryn, juo daugiau Dievui nusidedi. Tokį akmenį ritau, kad maniau patrūksiu...

Tikrai. Prie senosios bažnytėlės į kalną kražiečiai buvo privilkę tiek akmenų ir tokių didelių, kad nei Saliamonas, savo garsiąją šventovę statydamas, didesnių nėra turėjęs.

Šventoriumi praėjo kunigas Mažeika. Andriejauskas, Viktutė linktelėjo prieš jį galvas, o Laurynas nusigręžė.

Viktutė balstelėjo, tik žodžio netarė, o Andriejauskas nesusilaikė:

—    Tai tu ano nebesveikini?

Laurynas tylėjo.

Visi trys sustojo bobinčiuje, nes giliau nebuvo galima įeiti.

Mirgėjo žvakės, kvepėjo smilkalai, kunigas atsigręždamas garsiai tarė „Dominus vobiscum“, didelė auksinė Dievo Akis veizdėjo į suklupusius kražiečius. Meldėsi Šarauskienė, keliomis skaromis susisupusi, klūpojo Bieloglovaitė, akis įsmeigusi į Dievo Motinos veidą, didelę maldaknygę atsivertusi virpėjo Jezerskienė.

Viskas taip pat.

Bažnyčia iškovota.

Viktutė myli.

Pavasaris toks gražus, kvepia skaniau negu popiežiaus rūmai.

—    Laurynai, džiaukis ir gyvenki

Laurynui liūdna, Laurynui gaila visų. Laurynui pikta ant Šemetų, Mažeikų, Renadzkių. To pykčio nė su medum nuo širdies nenutepsi.

Bet kur eiti, ką daryti, Laurynas nežino. Mokytojas, tur būt, jau mirė, o kito mokytojo, ypač Kražiuose, nėra.

Ilgai jis stovėjo vienas kaip beržas ant pliko kalnelio, žiūrėjo į suklupusius žmones tartum žoles vėjo nupūstas ... ir pravirko.

Karštos ašaros riedėjo jam per veidus, ir akyse aptemo altorius, žvakės ...

Rimgaila klūpojo šalia Lauryno ir ašaras rydamas mušėsi į krūtinę.

— Viešpatie, ačiū Tau, Viešpatie ...

• Ankstesnis
• Sekantis