KRAŽIŲ SKERDYNĖS - Antroji Dalis

ANTROJI DALIS

XIV.

Prisirinkusi žabų, Viktutė nešėsi j vidų pasidžiovinti. Priemenėj jai pasipynė po kojomis kačiukas ir purkštelėjęs gailiai sukniaukė.

— Volungėle, — nuguodė tartum kūdikį, — nebūk toks liurbis.

Žabus krestelėjusi į papečio dureles, Viktutė atsisėdo, nusibraukė nuo kaktos prakaitą, atsiduso, ir vidujinis pasitenkinimas nublausė jos veidą.

Kačiukas nuliūdęs, raudonomis akutėmis švytruodamas, laižė kojas.

Trobelėje buvo švaru, bet labai ankšta ir karšta. Saulė spinksojo pro visus tris langelius, o krosnis buvo kūrenta, nes rytą kepė duoną.

Viktutės anyta, Lauryno motina, kiūksojo prie stalo, atsukusi nugarą į saulėtą, smulkių muselių nusėstą langiūkštį. Ji šnabždėjo poterius. Senio Karniaus lovelė, girgždanti, virvagaliais suraišiota, buvo išnešta, nes prieš penkis mėnesius jis mirė, Monikutės besielvartaudamas. Nors ir pačiu Dievu išvysiąs Lauryną iš namų, kaip sūnų palaidūną, šito betgi nepadarė. Pasikvietęs kunigą, prieš Jėzaus Kristaus širdį prisaikdino Lauryną išmokėti abiem seserims lygiai po 100 rublių dalies, motiną nukaršinti, o jam, sūnui, visą ūkelį paliko. Beveik tuo pačiu laiku mirė ir Viktutės motina. Liko ji šiame pasaulyje viena vienintelė su Laurynu ir mažyčiu Adomėliu, kurį bobutė pagavo sveiką ir kaip du lašus panašų į tėvą.

Jaunoji Karniene ilgai nesulaukė kaimo moterėlių su vystyklėliais ir kitokiomis dovanomis. Ir anyta nenusimalšė. Buvo puolusi karščiau poterius berti, nebeišleis iš rankų „Peklos knygos“. Smaigė, badė ji ašarojančiomis akimis tą puslapį, kuriame buvo pavaizduota pragaro kančia už paleistuvavimą ir kūninį smaguriavimą. Didžiules, visaip raitytas dūdas prie ausų prirėmę, akis išsprogdinę velniai pūtė, badė nusidėjėlės šonus smailiausiomis šakėmis. „Kas, kad apsi-vinčiavojo“, galvojo senė, „bene visas svietas, bene visa pavietrė nežino, kad penktą mėnesį po veselijos pagimdė“...

Skaudėjo širdį ir jaunajai motinai. Negirdėjo kalbų pamazgų, bet naktimis pasivaidendavo jai čia Rimkienė, Sarauskienė, čia Andriejauskienė ar Razminienė. Vystyklėlius, bandutes rankose vartydamos, moterėlės stoviniuodavusios palangėmis ulbėdamos, tik į vidų neidavusios. „Kol mes tavęs į bažnyčią nenuvesim, kol kunigelis į jūsų gyvenimą kojos neįžengs, nenorėk mūsų meilės“.

Pablogėjus buvo Viktutės ir sveikata. Tik kai Laurynas prisėsdavo prie lovos, kai paglostydavo vargiai supintas kasas, pakutendavo naujagimį už pasmakrėlio — nusijuokdavo jos širdis. Slapčia gaudydavo vyro žvilgsnį, bene pastebės slepiamą skausmą, nusivylimą. Lauryno akys visuomet linksmai spindėdavo: kutendavo Viktutės kūną ir sielą.

— Kokios gražios tavo kaselės, žvilga, kaip gyvačiukės! Tik išgyk, tik nesusuk juodulio galvelėj, neatlupk nuo savęs džiaugsmo, Viktele, — kartodavo jis, supratęs žmonelės nerimastavimus.

Viktutė vėi paskęsdavo laimėj.

Susapnuodavo ji dvarą, seniau tokį didingą ir savotiškai baisų, dabar gi nieko nebereiškiantį, beveik atšiaurų. Tuščia to turto ir tokio gyvenimo! Josios laimėje, šioje mažytėje trobelėje, šitame kaip rieškučios lopšelyje paskendo didingieji rūmai, paskendo vakaruškos, berniokai, atkinsnojančių ponaičių išdykumas ir vilionės, „Dievo nenubovysi, vaikeli“, prisiminė ji motutės posakį: „kaip Jis panorės, taip ir bus“.

Teisybė.

Pagaliau, atvažiavo kalėdoti ir kunigas. Pagal amžiną žemaičių paprotį, atsilankė ir kaimynės pamatyti naujagimio. Viena gelsvą buteliuką atnešė, kita vystyklėlius, kuriais trejetą savo vaikų buvo vysčiusi, trečia — paviržio bandelę su aguonomis. Ties langu pasilenkusios, pakibinusios Adomėlį, kojytę iškėlusį į lubas, jos pajuto gryną motinišką atlaidumą, draugingomis akimis sužiuro ir į pačią motiną.

—    Ale jau tavo čiutnumasl Kaip pakajuose...

—    Pliurpia, mat. Tiek su ponais išdužojo, pati parokuok ...

Trys kačiukai šokinėjo pas pečių, šiaušėsi, graibstė vienas kitam už snukučių, raizgė uodegaites, pūravo. Kiekvienas rodė savitą gudrumą, bet vos pribėgdavo prie Viktutės kojų — nebesiskyrė. Visi lygiai slėpėsi nuo tariamo priešo ...

Viktutei įstrigo į galvą keista mintis. Kačiukai vienos motinos. Motina raina, o kačiukai vienas baltas, kitas juodas, trečias gelsvas, keistai pilkais lopais. Ir užaugę jie nebus vienodi. Juodasis gal visus gąsdins, pūruos išsitempęs saulėje, baltasis gaudys peles, gelsvasis amžinai landys į kamarą ir daužys puodynes. Vieną gal užmuš, antrą piktas šuo sudraskys, trečias augs pas mane kaip savo vaikas ...

—    O žmonėse ar ne tas pats? Nagi dvaro kalakutai. Nekęsdavo jų Viktutė. Seniai kalakutai buvo perdaug poniški, lepūs ir priekabiai išdidūs. Niekuomet ji negalėdavo ramiai į šalį nutamsti, kad mergės, bernai ar net pati ponia neišgirstų, nepamatytų. Pasišiaušdavo, suburbuliuodavo kalakutai ją pamatę. Noromis nenoromis Viktutė puldavo, bent ką veikti, nušlapuodavo patvarčiais.

Rodos, ir kalakučiukai būdavo vienos motinos, iš to paties kiaušinio išriedėję, o ne visi žvilgančiomis plunksnomis apsikaišydavo.

Tartum audėja už staklių, Viktutė metė minčių šaudyklę ir audė paprastutę dygią savo praeities drobę.

Nagi aš. Augome taip pat trejetas: broliukas Juozas, aš ir sesutė Ona. Augome dvare. Vienos motinos, vieno tėvo ... Broliukas, net baisu prisiminti, susirgo kažkokiais sibiriniais niežais ir tol kasėsi, kol mirė. Nesusirado žmogaus, kuris būtų vargšą į pirtį priėmęs ar vaistų parūpinęs. Onutė darbšti mergelė, graži kaip uoga, prigėrė paprastoj linmarkoj. O ji, Viktorija, ir vargo, ir skaudžiai svajojo, ir retkarčiais išdykusiai gundėsi, ponaičių užkalbinta, bet nusimalšę, išbrido iš svetimų tvartų, paukštides ir jaučias ragaujanti iš pilnos laimės taurės.

Dievas, matyt, nėra toks rūstus, kaip jai, dar mažai piemenaitei, motina nusakydavo. Jaunos, gražios mergelės išdidžią širdį sutramdžiusi, Viktutė visos parapijos akyse atgailėjo, atgulėjo kryžium, atsižegnojo prieš žaibus, atstoviniavo prie bažnyčios, atklūpojo prieš senas vienuoles, ko ligi šiol nei Laurynas, nei kas kitas pasaulyje nežino. Tur būt, dėlto Dievas nepagailėjo jai gero vyro, sveiko sūnaus ir žmonių pagarbos.

Kitos kražietės vyrams rankas bučiuoja, tūpčioja, tyliai kūkčiodamos, kaip nuplaktos vergės. Dažną artojėlį arkliai namo parveža: ne vienas šurmuliuoja po aslą; yra trobų, kur dūmai palubėj banguoja lyg pilki debesys.

O Karniu trobelėje kita dvasia. Išvalė juodu ją, išpurtė visus pelėsius ir pro šiaudinį stogą prasikalė kaminą lyg langą į kitą pasaulį. Džiaugsmo buvo, vos širdys sutalpino.

Neieškojo Viktutė lipčikų, žolelių, nors širdis alpo jaučiant, kad Laurynas su vestuvėmis delsia, žodelio aiškaus netaria. O kodėl? Pats šiandien nesupranta. „Maniau, kad tu būsi poniška ir ne manęs vieno dabosi“, pasako dažnai. Kvailelis! Ne tokia aš buvau kaip kitos. O jei valandėlę užmiršau Dievo prisakymą, tai todėl, kad Laurytį mylėjau, buvau apakusi iš meilės. Tegu šiandien ir grapaitis mielą žodelį tartų — skelčiau!

— Manęs, menkesnės už tuos kačiukus. Dievulis nesumynė. — pamaldžiai atsiduso Viktutė ir nuėjo į kamarą.

Vienoj puodynėj rytinis pienas, kitoj jau surūgęs. Dubenėlis varškės, maišytos su sviestu Laurynui priešpiečiams. Ką gi duoti tiems kačiukams?

Nesigailėdama pripylė ji šviežaus pieno į puodynės šukę ir atrėmė į sieną. Tegu laka. Šią akimirką kačiukai buvo tokie brangūs, tokie artimi...

—    Varguolėliai, visi pas mane uodegėlių neraitysit. Gal akmenėlį po kaklu... Tik jau ne aš!

Viktutė vėl išėjo į kiemą. Saulelė stovėjo pačiame dangaus viduryje, kepino viršugalvį. Miškai papilkavo, tartum dūmais aprūko ir šniokštavo pritvinkę kvepiančiu, šiltu vėju.

Laurynas piovė vasarojų. Lankstėsi, graudingai blaškėsi mažučiame žemės sklypelyje, rodos gynėsi nuo nematomų, bet piktų priešų. Ties tuo dalgiu, ties tuo kryžium parpuolusiam niekas neatveda Simono, nenušluosto Veronika veido. O jei kas atvestų Simoną, jei pripultų prie jo Veronika, jis lengviau piautų miežius, avižėles. Nulinguotų iki Amerikos, tos saldžiųjų pasakų šalies, kurią jis mato kiekvienoj pradalgėj.

—    Ko gi aš vaikštinėju, ko svajoju? Felicija tarnauja pas Šemetus jos vietoje, Uršė su Laurynu laukuose. Kačiukus maitinu, o jiems vis dar varškės su sviestu nenunešu.

Sužvingo arklys. Viktutė net krūptelėjo.

Nespėjo ji nė rankos prie plačių, juodų antakių pakelti, o galikiemy nutarškėjo taip garsiai, tartum per Raseinių grindinį lėktų pasibaidęs eržilas. Vežimėlyje sėdėjo Šemetų vyresnysis ponaitis ir taip šokinėjo, kad vos laikėsi.

Viktorijos širdis aiktelėjo.

—    Ar vyras namie? — šūktelėjo garsiai ponaitis ir, lengvai nušokęs ant žemės, rišo arklį prie nudžiūvusio, seniai perkūno nutrenkto beržo.

Iš prieangio purkštelėjo kačiukai, pasišiaušė raina motina, trys pilkos vištelės, kaklus ištiesusios, sparnais mušdamos, smuko po palinkusia klėtele. Šuo sulojo piktai.

Lengvai saule nudegęs, juodais, padažytais ūseliais, kanapėtomis kelnėmis, blizgančiais batais, susirūpinusiu, bet apnokusiu veidu ponaitis žengė prie Viktorijos, lyg jaunas gaidys, rėžiąs sparnu, gretimais matydamas seną gaidį auksinėmis plunksnomis. Viktutė vos vos nesusijuokė.

—    Oho, kokia gosposia, — nusišypsojo Šemeta, stabtelėjęs šalia Viktorijos. — Žiūri kaip karalienė. Tik karalystė maža.

—    Man užtenka.

—    Ar nepasiilgai dvaro? Kiek gražių gėlių šiemet žydėjo!

—    Žydėjo, ponaiti, ir pas mus ...

—    Cha cha cha! Bravo! Ar pakyrėjo pas mus, kad nebeateini? Bene kalakutų bijai? Kai tik ištekėjai, ir kalakutai išdvėsė.

Į akis pažvelgusi, Viktutė nusijuokė.

Anksčiau dvare ponaitis buvo visų ordinarninkų pabaisa, ne viena mergė, mergelė dėl jo galavosi, o še dabar — žmogus, ir tiek. Stovi prieš jį, ramiai kalbasi.

—    Nė į savo palocių neprašai?

—    Tokiame palociuje tik Dievo posūniai užunksnėlį randa ...

Blykstelėjo ponaičio akys, lūpos pašaipa iškrypo. Suprato Viktorija, ką Šemeta galvoje subrandino. Nenuraudo, nesumišo.

—    Poterėlius tebekalbi, o velniukui ragus glostai .. .

—    Neapmaudauja velniūkščiai nė ponų palociuose.

—    Ak, šeima! Kaip tu moki šidytis. Aš visą laiką maniau, kad tu tetikusi kalakutams lesinti.

Viktutė buvo basa, rausvu, namų audimo sijonu, galvą susirišusi gelsva skarele. Šemetos blizgančiuose batų auluose per sprindį spindėjo jos baltutės blauzdos.

—    Pro šalį važiuodamas užsukau su šiokiu tokiu reikaliuku, — lyg pasiteisino, akių nuo Viktorijos nenukreipdamas.

—    Bene avių kirpti reikės?

—    Argi užmiršai, kada avis kerpa? Paguodžiok gi įvidų, sakau.

Viktutė nubėgo akimis iki Lauryno, pradalges kertančio, ir lyg sumišusi, lyg pasididžiuodama tarė:

—    Prašau.

Senė Kamiene, pirmą kartą gyvenime išvydusi dvaro poną savo troboje, nusigando. Agnosėlius, rožančius į sterblę sužėrusi, paukščiu nuskrido ant pečiaus.

—    Ponaitis geidavot su vyru pasikalbėt?

—    Pasikalbėt? Oho! Kodėl ne su tavim? O gal aš dideliai norėjau pamatyt, kaip tu gyveni. Pana Michalina seniai rūgoja, kad jos neaplankai. Grįžęs turėsiu ką pasakoti.

—    Kas čia ponams įdomaus.

Užsikūrė, sužaižaravo ponaičio akys, prilipo prie moteriškos krūtinės, tartum sakai prie pirštų.

—    Meldžiu poną sėsti.

Šemetos kakta staiga susigarankščiavo, lūpos susiklostė tartum nuskriausto našlaičio. Prisiminė Viktutė šitą ponaičio išraišką ir kaistelėjo. Visuomet šitoks būdavo, jei motina nusekdavo jį merges kalbinant.

—    Apvaldė Laurynas tavo širdį. Sako, bažnyčioje gulėjai. Ar teisybė? Neklausyk taip karštai kunigo, nenuves jis tavęs į dangų.

Atsisėdo. Koją ant kojos užkoręs, gumine gyvačiuke plaukščiojo Šemeta sau per aulus ir žvalgėsi. Nuo aulų kilo dulkės. Saulės spindulių vaivorykštėje dulkės atrodė kaip papurkštas auksas.

Retkarčiais ir Viktutė šito ponaičio būdavo kalbinama, prašyta atbėgti, atšešėliuoti jo kambario patvarkyti. Nekartą jį yra mačiusi ant balno sėdintį ir šita pačia gyvačiuke pliauškinantį per aulus. Kai tuomet jis ar jo kviesti draugai prašnekindavo, rodos, auksu nupurkšdavo. Kitos mergelės, pavaišintos saldžiomis, rudomis varškėmis, džiaugdavosi, tartum geležėlę radusios. Nagi, štai sėdi ponaitis, šneka, nesivaržo, žinda papirosą, o jo žodžiai tiek auksas, kiek tos dulkės nuo batų.

—    Ar nelupa jis tavęs?

—    Už ką? Bene jo valia.

—    Hmm. Tikra romanų didvyrė, — šyptelėjo Šemeta. — O kieno ši senutė?

Sijono padalkomis Karniene užsidengė veidą, bet viena akim vis tiek žiūrėjo, ar ponaičio nosyje kartais netrūksta vienos skylutės ...

Sužvengė arklys garsiai, tartum didžiuodamasis savo gražiu balsu. Pašoko Šemeta ir išėjo iš trobos. Viktutė sekė paskui, nepajėgdama sumesti, ko gi jis dabar apsilankė. Pana Michalina! Tenepasigaili tai senai skroblai, išdžiūvusiai raganai Dievas dangaus! Viktutės draugė Rožytė ko galo negavo jai butelį su šiltu vandeniu bedėdama, bekrapštydama kojų nagus. Sako, tampydavusi tas kojas kaip gumines, šaukdavusi „boli“, vėl liepdavusi skusti paviršius, kad nebūtų pamėlynavę. Taikstėsi Michalina prie Viktutės, geidavo padaryti jai garbę ir nuo kalakutų atsivesti į saloną nagams krapštyti. Ačiū Dievui: pamilo ji Lauryną, ištekėjo, ir šitos garbės neteko ragauti.

—    Pašauk savo Lauryną. Noriu jam porą žodžių pasakyti — giliau įkvėps lauko orą, — tarė Šemeta ir įgnybo jai į pasmakrę.

Negarbiai, piktai pliaukštelėjo Viktorija ponaičiui per ranką ir sijonais nušvytravo, vos spėdama rodyti jam žemėtus padus.

—    Ot, boba. kaip ridikėlis! — gardžiai šyptelėjo juodi ūsiukai, o pageltę dantys įsikando plonutį papirosą.

Atėjo Laurynas sukaitęs, lyg iš kūdros ištrauktas. Baltomis, trumpomis kelnėmis, melsva kaip numirėlio pirštas sagtim susisegęs, prie kaktos prilipusiais plaukais, bronziškai nudegusiais veidais stovėjo Karnius prieš Šemetą, ramiai laukdamas, ką šis pasakys. Nemaloniai nuteikė ponaičio apsilankymas, šlykštino juodi ūseliai, bet jis laikėsi santūriai, pagarbiai. Vieną burną. Feliciją, priėmė į dvarą, retkarčiais ir pats šį tą uždirba ...

Viktutė su Uršule praščiuto pro vyrus per daug susiglaudusios, tik priemenėj susikikeno, pasibalsino.

—    Pons Karniau, norėčiau, kad rytoj rytą ateitum avižų piaut. Savo, matau, šiandien baigsi, o mūsų byra, bernai ištižo.

—    Nežinau, ponas .. .

—    Pasispirk. Toks vaikis, kaip zelionka ..

Laurynas nuolaidžiau šyptelėjo.

—    Gal ir ateisiu.

—    Dar vieną ... Be abejo, žinai, kad ciesorius įsakė Kražių bažnyčią uždaryti. Atjok ar ateik vakare. Į tokius reikalus aš nesikišu, bet ponia liepė. Rodos, ten bus dar keletas tavo susiedų.

Šemeta spoksojo į Lauryną galvodamas: „Neduok Dieve tokiam bernui į saują patekti!“

—    Mano namuose tavęs dar nėra matę. Ar žaliukės nepardavei?

—    Ne, pone.

—    Matai, ir lenkiškai švabaldžiuoji. Značy, ateisi? Atsivesk kada ir savo pačią. Ar tebėr laki prie darbo?

—    Nesiskundžiu.

—    Oi, šelmis, tu, šelmis, Karniau! Iš tavo gyvenimo tik komediją rašyti.

—    Ponai į prastus vis kaip į štukorius veizit.

—    Nesupranti manęs, — šmaukštelėjo Šemeta gyvačiuke per aulą. — Komedija — tai literatūra. Ar pažįsti mano brolį? Jis lipšniausias mužikų brolis. Tik slankioja, tik galvoja, tik rašo ... Su ordinarčikais iš vieno dubens košę kabina ...

—    Gal būt,—karčiai nusišypsojo Laurynas. — Mes, pone, purvini, suprakaitavę, nusidirbę. Žemės mums Dievas maža tedavė. Nereikia ...

Nutrūko Laurynui mintis, pakyrėjo bestovint.

Šemetai nepatiko Lauryno savotiškas kalbos tonas. Jis, rodos, jautė, kad šis bernas per jėgą laikosi ko nors baisaus, įžūlaus nepasakęs. Ar tik ne šis baltakelnis pirmasis pradeda atgyti? „Ar tik ne jo sieloje Dievas kuria naują žmogų?“ pūpstelėjo keista mintis galvoje. „Ne, negali būti! Arklas, badas ir graži žmona dar neįkvėps vergui Spartako istorijos. Pyksta, matau, bet dėlto, kad su jo bobike kalbėjau“.

—    Puiku, puiku. Dirbsi, daugiau žemės gausi. Neužmiršk, Karniau!

Nusigręžė ir, gyvačiuke raižydamas orą, pribėgo prie arklio. Laurynas nepajudėjo iš vietos. Kaip stovėjo su dalgiu rankoje, taip ir liko. Prie mažyčio langelio prilipo du moterų veidai. Vienas šypsojosi bereikšmiu žaidimu, o antras buvo romus, išdidus, tačiau toks rausvai šviesus, kaip pirmojo sniego nupraustas. Šitam veidui, tam pirmajam sniegui, Šemeta įmantriai mostelėjo ranka ir nukūrė.

Įėjo Laurynas į vidų, sėdo prie stalo niūrus, net piktas.

—    Duok kokios bulvasunkės.

—    Tuojau būčiau atnešusi. Tas ponaitis čia kuisėsi, kuisėsi.

—    Jaunesnysis bent žmogų, pasirokuos, rankų ant nugaros neužkars. Šitas strielčius ir trinuklis!

Viktutė nukaito, tartum nusikaltusi.

—    Į dvarą prašė?

—    Kaipgis. Avižų piauti. Šiandien vakare, sako, maskoliai nori bažnyčią atimti.

—    Vėl kažin kas ... Nebebus kur atgajaus rasti. Jau vakar, sako, nuo Raseinių kažkas vežėjais atputavo, — padėjo Viktutė ant stalo varškę ir duonos puskepalį. — Sėsk, Uršut. Gal ir mamulė kokį abrakėlį nori?

Pravirko kūdikis. Senė nulipo nuo pečiaus, dūsaudama, žegnodamos. Prie lingės nutūpusi, sunkiai žodį beištarė:

—    Lauruk, o ponaitį ar veizėjai?

—    Veizėjau!

—    Kažin kas ten vakare bus? Gal vėl po prašymu kryžiukus rinks? — įsiterpė Viktutė.

—    Rinks nerinks, o ponai savo uodegos nekiš.

—    Eisi?

Laurynas gromuliojo pamažu kiekvieną kąsni, tartum pasiryžęs iščiulpti visą skanumyną ligi paskutinio lašo. Kai nurijo, dilbtelėjęs į Viktutę tarė:

—    Ne.

—    Nesiusk, Lauryn, — atsiliepė Uršulė, — supykinsi.. .

—    Ne jų duoną ėdu.

—    Batai nuvalyti, švarius marškinius duosiu, — nutęsė Viktutė.

Laurynas ėmė šniokšti. Moterys susižvalgiusios prikando lūpas. Troboje buvo nejauku.

—    Pana Šventoji, juk anas ne falšyvas buvo — lyg sapnuodama vėl prašneko senė ir visus praklegino.

Kalba užsimezgė iš naujo.

—    Savo nebaigus, kaipgi ponui dirbti, — prakalbo Laurynas. — Vis aniem ir aniem. Mažai tu po purvynėlius pribraidei, kruvinomis kojomis priplaknojai. Širdį man sopa. Nukaulė-jusią karvę tau pasogos davė, o jau šiandien akis spirgė. Jei ir nueisiu, į ranką nepakštelėsiu ...

Trankiai pakilo Laurynas nuo stalo ir ėjo iš trobos.

Dalgį ant pečių užsimetęs, žengė jis atgal į trijų kiškio šuolių didumo lauką, jam brangesnį, negu Adomui su Ieva pasakiškasis rojus. Nėra čia nė vieno uždrausto valgio, tik juoda, skani, bet kruvina duona. Čia ji šventesnė, saldesnė už rojaus vaisius. Čia užtat uždrausta viskas: mažiausias šapalėlis, grūdelis, net akmenėlis.

Juo toliau nuo trobos, Laurynas vis mažėjo, į jo nugarą, rodos, smigte smigo dalgis. Liūdnomis, tačiau tokiomis mylinčiomis, tokiomis brangiomis akimis lydėjo jį Viktutė, kol Laurynas atsisėdo ir pradėjo plaknoti dalgį. Skambus tak tak sklido graudžiai, kad ji vos nepravirko. „Oje, oje, bent kiek daugiau žemės: gal Lauručiui lengviau būtų. O kodėl jis negalėtų apsimauti kanapėtomis kelnėmis, šmaikščioti gyvačiuke, vasarą eržilaičiu jodinėti po kaimynus, o žiemą važiuoti į didelius miestus, valgyti pyragą su razinkomis, kol dūšia supyks. Aš pati spindėčiau poniškomis jupelėmis ir šokdinčiau tarnaites, kaip pana Elzbieta. Keistos svajonės, apgaulingos mintys!“ Viktutė nusijuokė, net pasipurtė.

„Gink Dievulėliau, nenorėčiau, kad mano Laurutis vilkėtų kanapėtas kelnes ir būtų ponaitis! Jis kalbintų mergeles, nepadoriai elgtųs ...

Aš neturėčiau tokios širdies plūstauti tarnaites, kaip tos ponios. Ne, ne. Nebūtų mano Laurynas toks švarus ir mylimas. Verčiau marškiniai — seno beržo luobas, bet šventa širdis ir akys tokios šviesios, tokios stebuklingos kaip žvaigždutės !

XV.

Vakare Laurynas išėjo pas Šemetus. Pakely matė daug tamsių žmogaus šešėlių, bet nesiartino prie jų. Susitiko tik su Antanu Rimkum.

-- Tai pas ponus žirgliojam ...

—    Kas jau čia aniems nutiko, kad kvietė.

—    Prieš Dievą, Laurvn, visi vabalėliai...

—    Ką čia!

—    Žinau — tu prieš anuos dideliai galvos nelenki.

—    O už ką?

—    Žemės palieciavojo. Sėklos kai kada duod.

—    Ar daug tau davė? Saunorius, Jazerskis, kalvis Urbonas, Mielenis, Klapatauskas... Visų nesuminėsi. Kas anie? Pelės su sveikais dantimis, tik graužt neturi ko. Ir po metiežo bizūnais tvatijo. Caras manifestą išleido, ir tai ponai mūsų tėvus maklevojo. Žinau, nebijok. Prijunko, kad jiems tik pakšt, tik kepurę kilst. Kad jėgų turėčiau, patanciavotų! Ką man pati prišnekėjo apie ponus, iktai šaltis eina. Po dvidešimt kalakutų per vakarą suėda, o mums kieta pluta liežuvius plėšia. Kiti kaimynai dar baisiau žiobčioja. Ponai Šemetai, sako, lašiniukus išpiaustą, šunim išmetą, tik nuo kaulelių čiulpią, kad anų veidai būtų šviesesni. Nuleis anie sparnus, paveizėsi! Man ponai biaurūs, kaip pūvanti mėsa.

—    Bėdos, Lauryn, ir po dangum gyventi.

—    Kas to nežino. Tik visi dūsauja, tik rankas laižo. Vėzdo!

—    O ponai, sakai, visi su geru paliaukiu. Nagi, ant Burbos rūgoti negalėtum.

—    Teisingai. Bet iš ano visi juokias.

Laurynas prisiminė neseną įvykį.

Kartą dvarininkui Burbai kažkas naktį išvedė šėmą arklį. Tarnai puolė spėlioti, ūžauti, bet senis įsakė tylėti, niekam nė žodžio. „Jei žemaitis išvedė — atiduos, o jei čigonas — vis tiek nerasi“, murmėjo senis. Pavasarį važiuoja Burba į Tauragę. Iš tolo jau mato — aria trijų margų savininkas Karutis šėmu arkliu. Pasuko Burba iš kelio, privažiavo prie ariančio ir atšoko. Nagi, kaip du lašai — jo arklys.

—    Eee, žmogau, iš kur aną gavai?

—    Ar man, ponuli, sakai? — nugara užstojęs, nuo galvos nuvožė kepurę.

—    Tau, tau, vac panie. Pasitrauk į šalį. Juk mano arkliu ari.

Nepabėgo Karutis. Puolė prieš Burbą ant kelių, į ranką įkibo.

—    Ponuli mielaširdingiausias, ar aš ginuos? Tavo arklelis, tavo. Dovanoki

—    Ak, bedievis esi, vac panie. Kaip aną išjojai?

—    Ogi išjojau, ponutėli velmožnas, kai strošnai ratunko reikėjo. Per žiemą nei dobilėlio, nei šieno saujos. Ant mano arklio iššoko lankai, dusulys apniko. Neišmaitinau, pardaviau. O nei kuo art, nei kuo akėt. . .

—    Kelkis, panie. Ant drėgnos žemės neklūpok.

—    Nesikelsiu, ponuli, kol neišrėksi į akis. Išrėk, ponuli, ir dovanok. Ot, tik išarsiu ir poneliui atvesiu į stainią. Nusipirkti neturiu sylos, bumaškų nėr ... Spaviednės buvau, Švenčiausią priėmiau. Atvesiu!

—    Aha, vac panie, aha ... — pakraipė Burba galvą. — Še tris rublius. Išark, išakėk ir atvesk. Rudenį ir arklį gausi.

—    Tokių ponų, Antan, — smagiai nusijuokė Laurynas, — kaip Burba — maža. Visi miškus kerta, žydams parduoda, o anas ir sau neima. Anas myli ir žmogų, ir vabalą, ir medelį. Tie kiti!

Nuraibuliavo Lauryno akyse jaunojo Šeme-tos paveikslas. Be galo, be krašto laimingas šis ponaitis. Nematė jis vargo nuo pat kūdikystės, jam ir pasakų sekdavo apie karalaites, apie dangiškus kraštus. Ponaitis užaugo lyg brangiausioji gėlė, dešimties sodininkų laistoma, išėjo į miestus, įgijo mokslų. Vakarais vaikštinėja sau galvą atmetęs, žiūri į žvaigždes ir žino, kas anos yra. Trinksi perkūnas, lyja, o ponaitis sėdi šiltame kambaryje ir puikiai žino, kodėl lyja, kodėl perkūnas trankosi. Stabtelėja kur kryžkelėje, kairiąja ranka mostelėja ir iš karto pasako, kur yra Amerika, kur Peterburgas, kur gyvena laukiniai žmonės ir šokinėja beždžionės, Lauryno kartą Raseiniuos matytos su juokdariu bėgančios, moterims rodančios naguotas špygas. Jis viską numano, žino. Kai kiti puolė į mokslą lyg į jūrą, vos kvapą atgaudami, ponaitis įbrido iki kelių arba sėdėjo paunksnėj, kepinosi gyvenimo malonumuose šilčiau negu saulėje. Kodėl taip? Kuriems galams jam mokslas? Juk ponaitis nieko neveikia. Dėl ko jis negalėjo užleisti mokslo kėdės Laurynui, kuris būtų žinojęs, ką su juo veikti? Šiandien spoksodamas į žvaigždes, Laurynas gal nebijotų, kad jos kada nors nukris ir supleškins jo trobelę.

Vėlais vakarais sugalvotų, nugirstų minčių spiečius apniko Lauryną, dilgino širdį, dirbo savo darbą, kaip dirba žiogai žolėje savo smuikais.

Laurynas, rodos, pats savo mintis girdėjo.

— Darbas laukuos tebesmaugia, o čia tie rusai. Numanau, geidžia pirma katalikišką tikėjimą sunaikint, o paskui mus burliokais paversti. Juk drukavojo ruskom literom maldaknyges, velniai tie, — pagaliau išgirdo ir Rimkų kalbant. — Gal, rokuoju, ciesorius prazbos išklausys. Sako, ponai su Andriejauskais šventam Tėvui ir viso svieto ciesoriam parašę.

—    Varnas varnui akies nekirs, Antan. Tikiu, kad mudu tik anas miškelis tegirdi. Aš manau, tik imti vėzdus, akmenis ir duoti! Duoti ir gubernatoriui, ir bajorams, ir visiems kitiems! Išvyti burliokus reikia, kad anie čiaudėtų, kaip čemerio pririję. Ar negirdėjai, ką prasti žmonės Amerikoj yra padarę? Feliksas neseniai man pasakojo, o jis yr išmjslinčius.

—    Va, va, —pasigardžiavo Rimkus. — Jėzus Marija, ką Oliesius rašo! Tik balandžio liežuvėlių anam stoka ...

—    Sukeliavo, o dabar gerą ganiavą turi, kaip ekonomai, — svajingai pritarė Laurynas. — Jaunasis Šemeta, tai bent be ragų. Su mužikais anas. Vieną kartą man pasakojo ...

—    Lauryn, o tu skaityt, girdėjau, jau išmokai?

—    O ką ... Manai, taip sunku. Tik gazas brangus ... Prisineščiau knygų kaip kelmų.

Nebetoli buvo Šemetų dvaras. Nutilo. Žengė be žodžių, narpliodami kiekvienas savo. Dar kalbino Rimkus, bet šis jau nebeatsakinėjo. Sumetė Rimkus, kad Laurynas gal tebepyksta už pernykščius Viktutės apkalbinėjimus, ir į vestuves jo juk nebuvo pakvietęs. Kūliavo paskui, tramdydamas per didelį širdies atvirumą.

Jau tik per dešimt žingsnių stūksojo tankus, žalias miškas, paskendęs prienakčio šešėliuose, ir dėl to atrodė dar tyresnis ir gražesnis. Skanų kvapą į krūtines traukdami, juodu pliumpsojo greta pirmyn. Staiga kažkas velniškai suūkavo. Abu krūptelėjo ir sustojo. Rodos, šioj tamsoj būtų tūnojęs pats šėtonas, nes tik suūkavęs tuoj ėmė spygauti, traškinti šakas.

Rimkus sudrebėjo. Jo akyse pasirodė slibinas. Jis šoko bėgti.

Laurynas stoviniavo, bet pajuto, kad ir jo gyslose stingsta kraujas.

—    Vaidenas, — balsu sušnibždėjo, ir tas žodis, tartum kaulėta ranka smarkiai rėžė jam į nugarą.

Laurynas bėgo paskui.

Prie pat dvaro, kai pro langus jau mušė šviesa, kai sulojo šunes, abu sustojo. Batai buvo purvini, veidai baisūs, kaip numirėlių.

Oras tebebuvo blausus, danguje plaukiojo vos įžiūrimi debesėliai, o juodu vos atgavo kvapą.

Rimkus pamatė tamsią, lyg į juodą skarą įsisupus ą šv. Antano statulėlę ir pamaldžiai persižegnojo.

—    Lauryn, man trečią kartą vaidenas. Senovėje, sako, šitam miške pasikoręs labai šykštus ponas.

—    Gal Soltis?

—    Bene ... Sako, tris skrynias aukso prisipylęs buvęs. O kai perkūnėlis trenkęs į palocius — viskas sudegę ir auksiniai ištirpę. Neištrivojęs ponas ...

—    O kas, jei čia buvo koks apuokas, — šyptelėjo Laurynas.

—    Tylėki Mano papūniuką kartą visetėlaitę naktelę vedžiojo. Ne prieš pyragus, Lauryn.

XVI.

Šiltame, prikvėpintame kambaryje ant blizgančių grindų stovėjo apskritas poliruotas, apstatytas minkštais, linguojamais krėslais, stalas. Ties stalo viduriu degė šviesi lempa, kabanti ant spindinčių grandinėlių, kaip bažnyčioj per rarotas.

Stalo gale sėdėjo ponas Šemeta, apie 50 metų amžiaus vyras, maža galva, pražilęs ir ūsuotas. Šalia kunigas Mažeika, tylus ir paniuręs, žiūrėjo į ponią Šemetienę, kuri dėstė pasiansą ir aiškino, kas atsitiksią rytoj, poryt, net po šimto metų. Čia pat buvo senstelėjusi Šemetienės sesuo Michalina, traukianti papirosus vieną po kito. Priešais jaunesnioji duktė panelė Zita su išblyškusiu, susimąsčiusiu jaunuoju Šemeta.

Dažnai motina pakeldavo akis į sūnų būkštaudama, kad Ignacėlis bent prie kunigo Mažeikos, nors jis ir buvo dažnas šių namų svečias, netinkamo žodžio nelepteltų.

— Dievas dar nebaigė tverti pasaulio, — ūmai bosu tarė kunigas, drauge su motina akim nurėžęs išblyškusį jaunuolį.

—    Aš skaičiau, kad Dievas šitą darbą baigti leido žmogui, — kandžiai tarė jaunuolis.

—    Na, na, tik tu nepradėk Dievo pareigų eiti, — staiga į čirvų dešimkę įdūrė akis motina, nes čirvų dešimkė jos laimingiausia korta. Ji primindavo jai jaunystės meilę, rožių puokštes, didžiules dėžes saldainių, kurias ji valgė, kol susidėjo abi dirbtinių dantų eiles.

Panelė Zita buvo baltai raudona, mėlynakė. Geltonus karčiukus ant kaktos pasipurenusi, ji atrodė gamtos apdovanota garbanų. Eilė žaibuojančių dirbtinių akmenėlių, sumaizgytų gyvačiukėmis, širdelėmis, spinduliavo po jos kaklu. Vinguriuoti, išpūsti drabužiai varžė liemenį, mažytis laikrodėlis, pasietas aukso grandinėle, kabojo ant krūtinės. Zita sėdėjo ramiai, retai nusišypsodama iš kunigo Mažeikos juokingesnio posakio, kuris išsprukdavo iš burnos tiesus ir atviras. Rodos, sėdi ji ne Žemaičiuose, dvarely, bet Varšuvoj, kur augo pas savo tetą ir mokėsi bajorams skirtuose pansionuose, kad kas ją išvestų mozūro ar polonezo. Nesveikas jai žemaitiškas oras, akis duria nutrintos pliušinės kėdės, nors motina ir supasi jose, kaip pasakiškoj arkoj. Kunigas, motina, kortos, išblyškęs, visų užguitas brolis — visa šita aplinka jaunai panelei sukelia tokį skausmą, tartum už nugaros tarnaitė gramdytų skardinį indą. Atjosiąs kaimynas dvarininkas. Mama jo laukia, tikisi, o Zita? Nenorėdama senųjų įžeisti, sutiksianti jį maloniai, tačiau žino, nujaučia, kad jis kvepėsiąs... šviežiu pienu ir dūmais.

Ponia Šemetienė, rodos, viską mokėjo iš kortų išburti, tik neišbūrė, kas būsią jos vaikams. Žemaičiai, seni bajorai, jau trejus šimtus metų čia, šalia Kražių, įleidę šaknis, Šemetai kad ir neišsigimė, bet Varšuva pakvipo. O vaikai? Vyresnysis vis dar neveda. Zita neišteka, Jadzė rankos nevaldo, o jaunesnysis Ignacėlis trankiau vaikšto po kambarius, ilgiau sėdi vienas, dažniau kalba su mužikėliais. Nepatinka senai poniai. Ji nesumeta, nesusigriebia, ką savo vaikams įduoti į rankas, kad jie susirastų bent kunigaikščių kelią ir nenusmauktų bajorų garbės. Keturių šimtų dešimtinių dvarelis — nedaug. Visi nesutilps. Rūmai jau seni, banke Šemetų pavardę žino, į Rygą, Liepoją nebekažin kiek javų išvežama.

Nervingai ponia subraukė kortas, pastūmė jas į šalį ir patraukė varpelį. Įėjo tarnas.

—    Ne tave šaukiau, Brigitą!

—    Brigita verkia...

—    Masz tobie. Kas ją nuskriaudė?

—    Bažnyčios gailis. Wielmozna pani, sako, jau isprauninkas atvažiavęs.

—    No, no!

—    Kaimiečių jau daugelis laukią...

—    O Laurynas Karnius?

—    Ten, prie gonkų.

—    Į pakajus, Vaclovai, aš jų nepageidauju, — kreipėsi Šemetienė į vyrą. — Kas iš divanų beliks. Tik Lauryną paskui pašauksit. Kaip tas stuobris išveizdi, noriu matyti.

—    Andriejauską reikėtų, — įsiterpė Mažeika. — Smarkus vyras, apsiskaitęs, neplepys. Prie kartuvių jį pastatytų, ir tai nenusigąstų.

—    Dieve mano! Nelaiku skandalai, tikrai nelaiku, — prasitarė Elzbieta ir rankomis susiėmė išblyškusį veidą. — Zuozutė atvažiavo, svečių bus...

—    Pana Elzbieta su vėzdu neisit prie gubernatoriaus, — rūkščiai nusijuokė Mažeika.

—    Aš greičiau nueisiu negu kunigas, — piktą žodį paleido ir senoji pana. — Pirmieji krikščionys katakombose užsikasdavo, ant kryžiaus mirdavo ... Ak, kokios įdomios katakombos! — net šūktelėjo Elzbieta. — Kunige, tur būt, Italijoj nė nesi buvęs?

—    Važiuosiu.

—    Gaila, kunige. Dėl to tamsta ir neužsikrėtęs pirmųjų krikščionių dvasia. Eik pirmutinis su parapijonimis, kovok.

—    Gaila, kad pana Elzbieta ne kunigas. Ji tikrai prieš patį carą stotų.

—    Kaip Dievą myliu, stočiau!

—    Ir aš, — šyptelėjo Šemetienė.

—    O ką vyskupas pasakytų?

—    O kas man vyskupas?

—    Valdžia. Kunigas duoda paklusnumo įžadus.

—    Paklusnumas paklusnumui nelygus, jei šv. Petras būt Nerono išsigandęs, nė Kražiuos bažnyčios neturėtume, — net klyktelėjo Elzbieta.

—    Matai, kad ponios istorijoj ir teologijoj daugiau nusimanot negu aš. Sveikinu. O man laikas ...

—    Palaukit, — išsigando Šemetienė. — Jūs gi žadėjot jiems ką nors pasakyti.

—    Ne, ponia, aš apsigalvojau. Kiekvieną savo žodelį reikia slėpti kaip auksą. Tylėjimas — auksas. Rusai tik progos laukia kunigams įtarti ... Visas bažnyčias uždarys.

—    No, no! Juk ir tamstos katalikai — paaiškinkit. Būtų dideliai puiku, jei žmonės nesipriešintų, o tik sakytų ir sakytų: „Mes laukiam ciesoriaus malonės“, — baigė Mažeika keistai virpančiu balsu.

Pakilo nuo stalo ir, iš eilės su visomis moterimis atsisveikinęs, ponui Šemetai stipriau paspaudęs ranką, tarė:

—    Liūdni laikai. Žinau, kad daug parapija nukentės. Gerai nuvokiu, kas daros, o ničnieko nepajėgiu padėti. Griežtas duotas įsakymas išnešti Švenčiausiąjį.

—    Neišnešk, kunige, tamstą visi gerbs. Tamsta būsi šventas, — maldingai nušaukė Elzbieta.

Liūdnomis, bet ironingomis akimis žvilgterėjo kunigas į moteris ir išėjo.

Prie prieangio jo laukė arkliai. Stoviniavo, krutėjo juodi šešėliai, kurių lūpose blykčiojo bankrutės, pypkutės kaip vilko akys. Mažeika norėjo stabtelėti tarti tiems šešėliams žodį, bet trypčiojo, galvą nuleidęs ilgai kažką mąstė ir pagaliau vikriai šokęs į savotišką Šemetos diližaną, vežėjui liepė važiuoti į Kražius aplinkiniais keliais.

—    Simpatingas kunigas, tik bailys, — nervingai tarė Elzbieta.

—    Ak, vintą jis gerai lošia, bet... grubus, nepatinka man ...

—    Bajoras jis ar ne?

—    Kas čia dabar, — net atsilošė Šemetienė, — ar nematei aną kartą, kokios buvo jo panagės? Bože mój! Tik landus kaip žydas.

—    Jūs, ponios, šiandien be takto. Buvo pradėjęs apie reikalą kalbėti, o jūs, panie, su teologija įsikišot ir pabaidėt, — sumurmėjo Šemeta.

—    Tu tik apie jį! Netepk jo per storai sviestu. O tau, meldžiamasis, štai kas: eik pas juos ir pasakyk, tik per daug neišsiplepėk. Nepakenčiu to Vichmano. O jei plepėsi, kuris mužikėlis išduos, ot, ir revoliucija.

—    Susimildamal — pakilo vyras iš kėdės susiraukęs.

—    Žinau tave. Pasakyk: duosiu tris avinus, miltų ... Tegu neišeina iš bažnyčios, tegu valgo ir meldžias. Jei caras į prašymą neatsakys, carienė pasigailės. Kaip Dievą myliu. Tai švabei honoras bus. Tik neilgai. Zita svečių laukia.

Šemeta išėjo. Jis buvo nervingas, bevalis, tikįs ir labai šykštus ponas.

Kelias tarp bažnyčios ir jo dvaro buvo nuvažinėtas ne tik dvejeto bet ir ketverto arklių. Jis mėgdavo arklius, bet užvis labiau pasirodymą, puošnų blykstelėjimą ir prieš savo ordinarininkus, smulkius ūkininkėlius, ir prieš kaimynus. Kai tik sužinodavo, kad kuris kaimynas buvo pasikvietęs iš tolimesnių apylinkių kurį grafą, kuriuo smulkūs bajorai daugiau džiaugdavosi, negu žvejys, atsitiktinai kūdroje ungurį pagavęs, Šemeta tučtuojau dairydavos, bene galės rasti ypatingą progą kad ir senam, kad ir kurčiam bei paliegusiam, bet kunigaikščiui pasikviesti. Jei Burbos ar kito kurio bajoro kurtas keliais šuoliais pagaudavo kiškį, tai Šemeta suruošdavo medžioklę, peralkindavo ir paleisdavo savuosius šunis pagauti dešimtį kiškių. Po tokios nusisekusios medžioklės apdalindavo kumečius po griviną, kad šie galvatrūkščiautų ir pasakotų, kiek kiškių Šemetos kurtai pagavo. Kuris kumetis būdavo gudresnis ir sklandžiau pameluodavo, gaudavo atpildą — čia seną pliušinę skrybėlę, čia žieminius, jau be raudono pamušalo, burlačius ...

Daug keistenybių turėjo ponas Šemeta. Visos buvo savotiškai gražios, kumečių tarpe net legendomis virtusios. Tik viena keistenybė — šykštumas — piovė vargšų žemaičių sprandus, tartum atbukęs peilis. Už glėbelį žabų, už kiškelį, už paprastą akmenėlį Šemeta niekam nedovanodavo. Jis aukodavo bažnyčiai, tris šimtus rublių buvo davęs varpams pirkti, dažydavo savo karietą kas vasarą, bet, gink Dieve, jeigu iškrisdavo bent vienas grašis iš šitos kišenės, kurią jis laikydavo amžinai užsiūtą! Nė šventajam nebūtų atleidęs už ištrauktą grašį, kuris nei jo fantazijos, nei fanaberijos nedidintų.

Su žvake rankoje įėjo Šemeta į kambarį, vadinamą knygyną. Daug ten buvo knygų, tik retai jas Šemetų giminė pasklaidydavo. Jei bent Ignacas.

—    Pašauk man Feliksą Andriejauską, — tyliai tarė tarnui.

Kieme iš tarnų kambario pakvipo riebalais ir smalkėmis. Vakarieniavo. Po langais, uodegas vingiuodami, stovėjo jaunikliai Šemetos medžiokliniai. Ten pat stypčiojo ir sušaukti aštuonetas kražiečių:    Feliksas Andriejauskas,

Antanas Rimkus, Laurynas Karnius, Šemetulskis, Antanas Rozminas ir kiti.

—    Ot, — prasitarė Šemetulskis, — mačiau aš pro langą panaitę. Tokia graži, kad, rodos, iš paveikslo iššokusi šv. Elena.

—    Netauzyk niekų! — piktai subarė Laurynas. — Ko čia po palangėmis stypčioti, geriau einam, vyrai!

—    Kur? Palaukim. Juk matėt, kad kunigas išbildėjo.

—    Ar kunigas popiežius? Praėjo kaip, atsiprašant, nebylys.

—    Bijo.

—    Dar tektinai niekas neturi. Jam ir ano bijot, ir prieš tą drebėt...

Andriejauskas tylėjo. Jo batai buvo purvini, veidas pašiurpęs, akys piktos piktutėlės. Dideles, apžėlusias rankas jis slėpė kišenėse tartum bijodamas, kad jos pačios nepradėtų veikti.

—    Oho-ho! Ponas Šemeta šiandien nei šiaip, nei taip. Juk ir aš esu bajoras, — nebesusilaikė Šemetulskis.

—    Rimkau, eini su manim?

—    Gal dar pakvies. Kartais kas viduj yra.

—    Durniau, ar nematai: visa služba juokiasi. Jei kas būtų, mums slėptis lieptų.

—    Palauk, Lauryn. Aš nekviestas nueisiu, — jau aiškiai supykęs tarė Andriejauskas ir priėjo prie durų.

—    Ko jie čia mane kvietė, aš numanau. Sudie! Žinau, ko aniems reikia!

Laurynas ištiesė kumštį, rodos, ne tik tam, bet visiems, visiems rūmams grasindamas, ir dingo.

Žvakė mirkčiojo kambary, blaškė šviesos šešėlius, o senis Šemeta stovėjo prie stalo ir prisimerkęs, tartum nepažintų, žiūrėjo į Andriejauską.

—    Pone Šemetai, mes sušalom.

—    Labai atsiprašau, labai. Ten ponios buvo, kalbėjo. Ką, panie, ar tu vienas?

—    Ne, daugiau esam.

—    O tas, panie, Laurynas Karnovski?

—    Karnius? Rodos, nuėjo.

—    Kur? Ak, neviežlivai. Juk aną ponia prašė..

Andriejauskas nusišypsojo.

—    Nežinau ...

—    Matai... Oho! Kad tik jis, panie, kam nepapasakotų. Padykęs, girdėjau. Į bažnyčią neina. Su juo ponia norėjo rokuotis ...

—    Laurynas jau išaugo į puikius vyrus. Gal kartais dar prie gonkų stovi. Bet aš, pone, norėčiau aiškiai žinot, ko mes sukviesti?

Pyktis mušė Andriejauskui į galvą, o gerklę, rodos, kas smaugė.

—    Pone Andriejauskai, juk ne grafai esat. Palaukėt, tai palaukėt, — pakėlęs galvą, Šemeta piktas akis įsvilino į Andriejausko kaktą.—Šiandien mudu kalbam kaip katalikai, kaip krikščionys. Vienas Dievas danguj. Tamsta atsakysi už savo nuodėmes, o aš už savo. Prašom pašaukt ir kitus.

Andriejauskas krusteiejo ūsą, nusigręžė, nenatūraliai, kareiviškai išsprūdo pro duris ir garsiai šūktelėjo:

—    Susiedai, striptai, ponas šaukia!

Subildėjo, sugirgždėjo lajum tepti, purvini,

storais aulais iki pat kelių batai, subildėjo pikti, pašiurpę, šilkinėmis skarelėmis parištais kaklais kražiečiai ir sustojo į eilę.

—    Geras vakaras, vacpanai. Tai ot...

Šemeta tučtuojau mėgino pasakoti, tik užsikirto ir atsargiai žvilgterėjo į langą. Žvakės švieselė, gelsvo rato apsupta, spindėjo dideliame stikle kaip šmėkla.

—    Ak, cholera šviesioji, neuždengė!

—    Mes užtikrinam. Svetimo nėra, pone.

Atsikosėjo.

—    Susiedai, broliai, štai ką aš troškau pasakyti. Ryt ar poryt atvažiuos gubernatorius. O žinot, kas jis toks? Švabas, netikėlis, perkrikštą. Isprauninkas toks pat. Aniems negaila. Aniems nieko negaila. Jūs girdėjot, kad liuteriai netikėliai puolė Čenstakavos bažnyčią? Stebuklą Dievas parodė. Barbarai sukapojo Panelei Švenčiausiajai veidą, bet patys žuvo. Ot! Nenusigąskit!

— Gal ciesorius neleis? — pokštelėjo Rozminas.

—    Ciesorius???

Piktomis, liepsnojančiomis akimis permetė Šemeta visus ir antrą kartą nurijo, sunkiai nurijo, dirstelėjęs į langą.

—    Va, vienas iš jūsų, kad ir ne viską, bet šį tą žino. Telegrama mušta Danų karaliui, į Belgiją, Prancūziją, visur. Bet velnio darbas ...

Vėl susilaikė Šemeta ir sunktai atsikvėpęs, čia balęs, čia raudęs, ramiau baigė:

—    Mano bernai, mano mergės visi katalikai. Neišduos manęs. Ir jūs prisiekit. Nepakelčiau aš Sibiro nė vienos dienos.

Nuo kražiečių širdžių tirpo pykčio, nepasitenkinimo ledai. Tokį, kaip šiandien išblyškusį, susijaudinusį, verkaujantį dėl bendro skausmo, dėl to paties Dievo poną jie mato pirmą kartą. Vadinas, ir Šemeta, kuris už gyvatę, pagautą jo raistuose, pyksta ir liepia ją paleisti, taip pat tiki Dievą.

—    Melskitės bažnyčioje, neišeikit dieną naktį, o aš jums duosiu tris avinus, dešimt pūdų miltų ir taukų. Blynus kepkit šventoriuje. Suprantat? Kad man zdraicų neatsirastų!

—    Suprantam, — linktelėjo galvą Rimkus.

—    Ir ponas Dambrauskas žadėjo, ir ponas Burba. Neaplenkit nė jų. Tiek negausit, bet vis ... Giedokit šventas giesmes, melskitės Dievui Aukščiausiajam.

Brūkštelėjęs per kaktą, Šemeta tęsė:

—    Kražiuose, ąžuolynėlyje, garsusis, dieviškasis Skarga pamokslus sakė, bajorai, kunigaikščiai čia pilis statė, su kryžiuočiais kovojo. Nepasiduokit!

Šemeta nutilo. Jis sagstė kražiečius pasmailėjusiomis akutėmis, vaizduodamasis prisikėlusiu Kristum, įsakančiu apaštalams eiti per žemes rutulį ir skelbti gerąją naujieną. Kražiečiai myniojo kojomis, į vienas kitą dilbtelėdami, aiškiai nusivylę. Ir šėlo ponas dar šūktelėti pridedąs ketvirtą aviną, eisiąs drauge su jais, bet pyktis, kažkas savotiškai poniška sugriebė jį už širdies: „Jie nesidžiaugia jo dovanomis, jie raukosi!“

—    Tai ot! Krikščionys mes. Galvą man skauda. Sudie!

Tiek tepasakė Šemeta ir sutrankė duris. Išėjo kražiečiai, taip pat mindami vienas kitam ant batų, kaip buvo įėję, kaukšėdami.

Lynojo. Pūtė vėjas. Ant kelmelių suklupdami, nosis šnirpšdami, atkapnojo Kražių vyrai iki kelio ir čia stabtelėjo.

Miškas šlamėjo ramiai, niekas nebeūkčiojo, nebešnarėjo.

—    Tu, Šemetulski, į kairę?

—    Taip ...

—    Ten mudviem su Laurynu pasivaideno,

—    neiškentė Rimkus.

—    Škaplierius turiu, nebijau.

—    O ponas Šemeta ar jums, vyrai, patiko?

—    ramiai paklausė Andriejauskas.

—    Tris avinus duos, — kreivai nusišypsojo Rimkus ir akis įsmeigė į Andriejausko veidą.

—    Aš prastas žmogus, tris avinus duočiau, kad tik jis apsirytų, — nusispiovė Šemetulskis.

— Pradžioje dar dar...

—    Ko gi iš jo norit? Avinus duos, bet kailį nulups.

—    Štai ką, susiedai, — trankiai prakalbo Andriejauskas, atsigręžęs tiesiai į Kražių bažnyčią. — Pikta man ant jų. Ne mūsų jie, nors ir vienas tikėjimas. Neklūpoja ponai, lonkose sėdi. Tesėdie! Rytoj nebepiaukim, nebevežkim. Eikim į bažnyčią, o ten susitarsim. Mūsų neapleis Dievas. Padarysim, kaip buvom tarę. Žemaičiai nebuvo ir nebus burliokai, nenusigando, ir nenusigąs net paties ciesoriaus! Aš, vyrai, pirmutinis!

Pasispaudė rankas.

XVII.

Senė Karnienė gulėjo ant pečiaus, mėlyna, gyslota ranka šv. Kaliostro „agnosėlius“ suspaudusi, ir skaudžiai dejavo. Kita ranka, ištiesta prie šono, buvo tokia balta ir mėlynų gyslų išmarginta, kaip tikro numirėlio. Kojos kyšojo iš po suplyšusio vatinio, akys buvo gailios, laukiančios bent žiupsnelio jėgos, bent rieškutėlaičių gyvenimo.

—    Laurynai, man baisu vienai, — megzdama šnibždėjo Viktutė, žvilgčiodama į anytą.

—    Visiems ateis mirtis, Viktele. Aš gi greit parjosiu.

—    Apgaulioji mane. Matau, kad toli josi. Kunigo reikia ...

—    Viktut, jei kartą sakau, tai ir darau. Vakare parjosiu.

Nutilo Viktutė, galvą panarino ir nusigręžė į langą. Dar nenukirstos avižos, o saulutė kyla, o tokia graži, o šviesi ir diena, matyt, bus karšta, be lietaus.

Laurynas tvirtais žingsniais perejo kiemą, išsivedė savo bėrutį ir, šastelėjęs ant jo, keliu nurūko.

—    Trūksta galvą kaip raganius, — pirmą kartą sukeikė Viktutė ir priėjo prie anytos.

—    Gal, mamele, sūrelio suvalgytum?

Senutė pačepseno pamėlynavusiomis lūpomis, pajudino pirštus, bet žodžio ištarti nebeįstengė.

—    O Jėzus Marija, kad bent kuri moteris. Nė grabnyčios neturiu.

Laurynas keliu tik rūko, tik švilpė, tartum čigonas ant svetimo arklio.

Margevičius Jonas kirto miežius.

—    Jonai! — sulaikė Laurynas arklį. — Padėk, Dieve!

—    Ar tik ne pikta dvasia tave nešioja? — sulaikė Margevičius pradalgę ir rankove brūkštelėjo per kaktą.

—    Mes, brolau, dalgį, bėk į bažnyčią!

—    Ar jau?

—    Jau šiandien kazokai sulėks. Nepasiduokim!

—    Pasiuto! Miežiai pražus.

—    Dievas, brolau, pasėjo, Dievas ir nupiaus. Mesk dalgį ir bėk. Pakely visiems apznaimink, visiems.

Margevičius dar žioptelėjo, norėjo kažko klausti, o Laurynas jau tvaktelėjo arkliui per strėnas ir nudūmė toliau.

Ignas Stonkus, dalgį per pečius persimetęs, ežele ėjo į lauką.

—    Stonkau, grįžk atgal! Burliokai į bažnyčią subėgo.

—    Ką sakai? — stabtelėjo kaip įkastas.

—    Grįžk namo, imk moteris ir bėkit visi ko skubiausiai.

—    Sako, kunigas liepęs nesibuntavoti?

—    Klausyk, Stonkau, kunigo iš ambonijos, o ne iš lovos.

—    Kas tave siuntė?

—    Visi žemaičiai, o! Ponai mus už nosių vedžioja, kaip tėvus per metiežą. Pasirodykim, kad patys turim jėgų!

Laurynas, pabėgęs nuo Šemetos durų slenksčio, nemigo visą naktį. Sopėjo širdis, tartum deginama.

Tikėjo ir Laurynas Dievą, buvo katalikas, bet dar ne tas. Jis, rodos, per trumpą laiką, per valandą pajuto savy neišnaudotos jėgos ugniakalnį, rodos, atsivėrė jo sielos pakampyje tūnojusi žaizda ir reikalauja užgydoma kovos, kraujo vaistais.

Kartą į metus, per dižiąsias šventes Šemetienė susikviesdavo visus kumečius, net sodžius. Žmonės susirinkdavo į senąją dvaro salę. Ponia aiškindavo kražiečiams šventraščio paslaptis, mokydavo gyventi švariai ir dorai. Plaukdavo į dvarą visi, kas tik gyvas, bent to kvapo pauostyti, vaikams papasakoti, kokie gražūs ponų rūmai.

Ponia įdėmiai žvalgydavo, tyrinėdavo, kuri duktė ištekėjo, kuris vyras vedė, žentais išėjo. Laurynas nė karto ten nebuvo buvęs. Net Viktutę pamilęs, jis nė prie tarnų atgalio nebuvo prisėlinęs.

Pikta jam būdavo. Netikėjo ponios nuoširdumu, nesigardžiavo dvaro kvapu. O kad jų nebūtų! Kad išnyktų visi žandarai! Prastą žmogų tik mulkina ir Dievo vardą marina. Jo dėdė Jonas nueidavo. Jis klausydavo Šventojo Rašto paslapčių iš ponios lūpų, o dirbo taip sunkiai, kad prieš mirtį beliko jam aštrūs žandikauliai, virpanti, nusususi barzdelė ir dusulys.

Pašėlimas, pyktis, kažkas neapčiuopiama išmetė jį anksti rytą iš lovos ir siuntė į kaimynus. Jam buvo aiškus vienas tikslas: „Mes patys turim ginti. Nereik mums poniučių patarimų. Jei kiti bijo, aš pranešiu visiems Žemaičiams: ne-pasiduokim!“

Laurynas kalneliu žemyn prijojo prie Norvilos trobesių ir nušoko nuo arklio. Išbėgo senis Juozas iš priemenės nustebęs, nusigandęs. Arklys buvo sušilęs, lyg išmaudytas.

—    Į bažnyčią! Į bažnyčią! — duso Laurynas, tartum šimto žmonių apstotas.

—    Ar jau ruskiai?

—    Ruskiai, dėde, ruskiai! Altorius drasko, Panelę Švenčiausiąją prie altoriaus kapoja.

—    Va Jėzus Manja! Ar tikrai sakai?

—    Katalikas esu! Laurynas Karnius, ar nepažįsti?

— Dėkui, vakeli, dėkui. Barbor, Julijona!

Purvinomis, baltomis kelnėmis senis nutapnojo atgal į vidų. Laurynas nelaukė, šoko ant arklio. Maknojo arklys iki kelių, Laurynas vos nenusirito, bet Norvilos troboj triukšmą girdėjo.

Pakely Petkevičius. Čia gyveno Monika, kurią Laurynas taip nelemtai šokino. Pati Monika sėmė vandenį. Sugirgždėjo svirtis kaip paklydusi žąsis, sužvangėjo, sulojo šuo. Pažino ji Lauryną iš karto. Nukaito, nuraudo, kad nors į žemę prasmek.

—    Monikut, — šūktelėjo negarsiai, bet taip šiltai, kad jai net kartis iš rankų išsprūdo.

—    Vaje, vaje ...

—    Ar tėtis namie?

—    Bent nušok nuo arklio.

—    Neturiu laiko, bet gerti ištroškau.

Laurynas šastelėjo į balelę ir aptaškė Monikai sijoną. Monika sveikąja akimi, smaigė atstūmusį ją mylimąjį ir vis labiau raudo.

Prie kibiro pripuolęs, godžiai nurijo Laurynas keletą gurkšnių šalto vandens ir garsiai nusijuokė.

—    Rožyte žydi. Kaip gyveni?

—    Ko man negyventi! Gal į vidų nepapuikuosi? Tėvas laukuos.

—    Monikute. gubernatorius atvažiavo, bažnyčią atima!

—    Pana Švenčiausioji, — nubalo staiga lyg drobe.

—    O aš joju, aš visiems pranešu.

—    Pagaus tave,

—    Ar tau manęs gaila? Ar nebepyksti? — maloniai šyptelėjo Laurynas.

—    Tokio čia man pykčio!

—    Lendreiė šmaikščioji, — maloniai nusijuokė Laurynas, pasijutęs šviesiai, lengvai, tartum retkarčiais jį slėgęs akmuo būtų staiga nusiritęs nuo širdies ir be garso, be pliumptelėjimo įkritęs į šulini. — Už pijokėlio nutekėsi — pirštelius velėsi, už ponaičiuko — per mišias švilpausi, prie mamaitės būsi — jaunystę kaip raita prajosi.

—    O mokėjimas ...

—    Tekėk už Lubavičiaus. Jis ant galvos kepurę nulaiko.

Monika nukaito kaip liepsna.

—    Kaip Dievą myliu, — piršliškai nusiteikęs prisiekdinėjo Laurynas, į šulinio rentinį atsirėmęs. — Poną mylėsi — su rasele nudžiūsi, o su bernu — į šonus ramstysies.

—    Tai patauška! — vos atsikvėpė Monika. Jos veidai persimainė, blukte nubluko.

—    Nepyk, Monikut, nesirūstink. Sakau, kas galvoje yra ...

—    Nereik man arianosių.

—    Veizėk, kokia! Gaila, kad turiu mažai laiko. Kaip Dievą myliu, užsakus pagarsintų...

Pulkelis balandžių nutūpė šalimais, snapelius susmaigstė į džiūstančius vandens latakėlius. Vienas baltutis kaip sniegas net ant rentinio užplasnojo. Monika balandžius mėgo, lesino juos dažniau nei viščiukus, bet šią akimirką ranka taip smarkiai mostelėjo, kad balandis šaute nušovė aukščiau už svirtį.

—    Dvasia Šventoji atskrido, o tu piktauji.— tarė Laurynas kažkaip netikras ir susičiaupė juokavęs. Staiga prisiminė, kad gali išeiti Monikos tėvas.

—    Atleisk, Monikut. Aguona laiko beliko. Bėk, susimildama. Pasakyk tėvui, mamaitei, visiems. Reikia spėriuot į bažnyčią ir melstis, o jei ruskiai lįs — mušti. Ražą pasiimk.

Nespėjo Monika atsikvošėti, net suprasti, koks, pagaliau, reikalas. Laurynas jau prisvilo prie arklio nugaros.

—    Garbė Jėzui Kristui, Juozai! — pasitiko pakely Rimgailą. — Kur blauzdini?

—    Į bažnyčią.

—    Girdėjai?

—    Andriejauskas buvo atjojęs.

—    Feliksas?

—    Kas gi kitas? Juozas, sako, turmoj. Pas carą važiavo. Neturėjo įgaliojimo, ir įgrūdo.

—    Sakiau, kad iš ciesoriaus pagalbos nelaukim.

—    Nežinau, moterys tauška, kad dar vieną prazbą rašė.

—    Vėzdų, akmenų jiems! Sakiau ir sakysiu!

—    Visiems galvų nenukaposi. Bus, kaip per metiežą ar Kęstaičiuos.

—    Vilkų nemuši — visas avis išpiaus. Dievą mylėsi — visą svietą apeisi.

—    Veizėk! Taip ir lakstai, kaip Andriejauskas. Nė stražnikų nebijot?

—    Ne jiems mane pavyti!

Išdidžiai, pašaipingai bakstelėjo Laurynas basomis kojomis į suprakaitavusio bėrio šonus ir nurūko.

—    O, kad visi tokie būtų, — balsu ištarė Rimgaila.

Iki pietų, kol saulė pasiekė pakauši, suplukęs, suprakaitavęs Laurynas apjojo trisdešimt gyventojų. Ir b4go Kražių laukais, pievomis, miškais, lipo kalneliais, kinkavo ežiomis, padirviais vyrai, moterys, seni, jauni. Jeigu būtų galima matyti nuo Kražių ąžuolynėlio visą apylinkę — būtų vaizdas! Atrodytų, tartum žemė dreba, o žmonės bėga, o skuba į stebuklo vietą.

—    Garbė Jėzui Kristui.

—    Per amžių amžius. Amen.

—    Meskit, krikščionys, dalgius, namus, bėgam bažnyčios gelbėti . . .

Garbė Jėzui Kristui, Juozai! — pasitiko pakely Rimgailą — Kur blauzdini?

Taip sutikdavo vienas kitą, taip pranešdavo liūdną naujieną ir, nors nebuvo laiko išlukštenti smulkmenų, visi metė dalgius, namus ir kiūtino, ir ėjo pasiryžę nepasiduoti, neužleisti tos gražios bažnyčios rusui, netikėliui.

Kražių apylinkėje Dievas kėlė pasauli iš numirusiųjų ...

Pavakary miestelis buvo jau pilnas pilnutėlaitis.

Ties krautuvėmis, ties smuklėmis žydai būriavosi, kratė barzdas ir šnibždėjo kaip vėžiai pintinėje.

—    Ui, Ontan, tu caca žmogus, — aiškino Sorelis, tampydamas Rimkų už atlapo. — Kas ne kas, o tu iš manęs bent ylą, bent muilą nuperki. Ir visi kražiečiai feein ...

Aukštas, džiūsna vyras, vos iš smuklės išėjęs, stabtelėjo ties Soreliu ir piktu balsu sušneko:

—    Nesvaigink anam galvos. Spėriai šnekėk apie Varnius!

—    O tu, Rapol, nešauk. Aš seniai sakiau, kad pijoko žmona ties kūdrelėm verkia.

—    Tai parka!

—    Rapolai, būk žmogus, — įsiterpė Rimkus. — Argi šiandien sprogti laikas.

—    O kas man gali užginti? Gal tu? Buntovščikai, rakaliai! Trimiga aš jums karūnas nuiminėsiu!

Prietemoje keletas vyrų taip stumtelėjo įkaušusįjį, kad šis vos nevirto.

—    Pijoke, namo! Pati sudžiūvo, prie lango berymodama.

—    Mano, ne jūsų! — atsiliepė, bet pasislėpė.

—    Arielka ir namus pamaršina!

—    Fu, kad anam! — susiraukė Sorelis ir vėl prilipo prie Rimkaus burnoso. — Aš tau pasakysiu: Varniuos kranksi varnai. Kazokai juda. Anie jau šoblėm mostaguoja, pirmyn ir atgal su pikom daro. Ir dėl ko? Ui, Rimkau! Anie ruošiasi joti į Kražius!

—    O kas tau, smirdale, sakė?

—    Vadink mane rupke, vadink mane žalčiu, zalatyk mane, kuo patinka. Ar aš tau tuomet neteisybę sakiau? O — ta! Jei rokuoju, tai ir galvą guldau.

—    Mes nepasiduosim!

—    Vei, vei koks tu esi, Rimkau. Aš seniai girdžiu „nepasiduosim, nepasiduosim“. Ontan, kas tu prieš ciesoriaus galybę? Vabaliukas, gražus vabaliukas, kaip Dievo karvutė, ir viskas. Subadys, sukapos, oi, oi! Eik namo, Rimkau, eik!

Rimkus tylėjo.

—    Žydų karalius Saliamonas oi, oi, oi, kokią galvą turėjo! Ir tai žuvo.

—    Žydas buvo, tai nusigaiveliojo. Ką čia niekus kalbi.

—    Rimkau. Rimkau. Ar žydas nepučia į nušalusias rankas? Nepykstu aš ant tavęs. Durna burna tavo kalba, ne širdis. Bet paklausyk tu manęs seno. Per metiežą jenerolų buvo?

—    Aš nemačiau, gal ir buvo.

—    Ponų, ponaičių buvo?

—    Tai kas?

—    Jie, Rimkau... Ir aniem ciesorius galvas nukapojo. Ar tu manai, aš prieš ciesorių kalbu? Ui, kad man akys krauju užtektų, kad aš iki smerties macų nevalgyčiau. Žemę arsi — dantys neišbirs, o į šventorių eisi — grįši be galvos. Raudos tavo kanarka. Tu man ne giminė, ne švogeris — kišk galvą, kad nori smerties!

Rimkus raukosi. Sorelio žodžiai jam giliai nubėgo į širdį, prakutrino vaizduotę.

Nepasigailės kazokai, aišku. Žydas daugiau už patį pristavą žino. Bet gal gi caras skerdynių neleis. Bene jam nepranešdavo, kad kražiečiai kas šventą dieną giedodami giesmes prašydavo jam sveikatos ir palaimos? Pranešdavo. Jis žino. Tad už ką tokios žudynės?

Rimkus galvojo, dairėsi, klausėsi...

Toliau sudarė ratą Bucevičius Vincas, senukas Druktenis Jonas, Navickienė Ieva, Eismontas Feliksas, Bielskis Balys ir iki amžino miego įkaušęs Jezerskis Juozas.

— Vo ko mes čia sutratėjom? — garsiai kalbėjo Jezerskis. — Juk nėra nei isprauninko, nei gubernatoriaus. Nė vieno protingo žmogaus aš čia neveizdu. Prabaščius mus prakupčiavojo. Anam buvo gėda, kitus pasirundijo. Ans pasirašė raštą ir pečentį pridėjo, kad ruskiai mūrinę bažnyčią atsiimtų. O gėrė, o puto!

—    Nepliaupk! — piktai suriko Eismontas. — Perkliokęs, išblyškęs, trečia diena namo negrįžta. Pati miršta, begėdi!

—    Teisybė, teisybė, — ėmė sklaidyti rankomis Bucevičius. — Prabaščiai su Šemetais, su ruskiais nolį geria, o ne tikėjimą gano. Anie ir šią koronę užtraukė. Tik kalėdot, tik pinigų, o bažnyčia nerūp. Patiems pas vyskupą reikėjo važiuoti. Sakau, eit ir uždegt kleboniją!

—    Bliuznyk tu, bliuznyk, kai selskon pateksi. Iš kur tiek žinai?

—    Perskaityk gazietą, ir tu žinosi. Žmonės nuo Šiaulių buvo, be užmokesčio anas dalino, — nenusileido Jezerskis.

—    Meluoja ir drukoriai. Bene prabaščiai kibs gubernatoriui į akis. Delikatni žmonės. Sop ir aniem širdis, nerėkauk, — karštai nutęsė Bielskis, smailiai dairydamasis.

—    Eik tu gult, neprašepėli!

—    O kur Feliksas? Kur Feliksas? — kažkas pradėjo šūkauti, ir visų galvos sujudėjo.

Dairėsi Andriejausko.

—    Anas pas dvarininką Šemetą buvo.

—    Tylėkit, gal čia ir slapukų yr.

—    Tegu maskoliai mums patriūbija!

—    Ką jis ten, pas Šemetą, galėjo veikti? Gal kuodelius degliojo? Į ranką pakštelėjo ir išdyksturiavo?

—    Nagi štai ir Rimkus. Ir jis nugarėlę lenkė.

—    Otatai tararai! Nekibkit prie manęs. Bažnyčios ginti ! Dievas visiems ...

—    Liurbis, — užglušino jo sakinį keli balsai. — Užstot anuos nor. Žemė verkia ponų jodinėjamą.

—    O pijokų žvaigždelės visos tamsios.

Feliksas stoviniavo prie šventoriaus didžiulio būrio vyrų, moterų apsuptas. Ten buvo ir Laurynas, Rozminas, Rimgaila, Ivanauskas. Čia įbėgdami pas Zajauskus apšilti, pas Klapatauskius pypkės parūkyti, čia vėl išgurindami, visi spietėsi aplink Andriejauską ir klausė jo pasakojimų.

Andriejauskas kalbėjo; jis buvo virtęs titnagu, tik jo akys keistai žėrėjo. Rodos, tik jis įkūnėjusi kražiečių valia ir drąsa. Rodos, visi nujautė, kad jis pirmutinis tars žodį, nes kas gi kitas tiek daug žino ir tiek daug laikraščių yra skaitęs.

—    Kaimynai, — šaltai, bet kiek virpėdamas skambėjo Andriejausko balsas. — Gubernatorių prašėm, vyskupą prašėm, ciesorių, ciesorienę mai-davom, nė vienas mūsų neišklausė. Keno gi šita bažnytėlė? Pastatė ją mūsų, Žemaičių ir Lietuvių, kunigaikščiai, altorius, Dievo mūkas, lom-kas fundavojo geraširdžiai ir dievobaimingi ponai, bet ir mūsų, praščiokėlių, čia daug kruvinų grašelių yr sunešta. Kaip tos voveraitės žiemai slepia sveikiausius riešutėlius, taip mes, kražiečiai, nešėm į šitą šventą Dievo namą savo kapeikas. Ar aš tauziju, ar teisybę sakau, kražiečiai?

—    Teisybė! — suūžė šventorius, lyg šimtas vargonų, visokiausiais balsais.

—    Kaip Dievas danguj — teisybė! Marškiniai būdavo gręžulys, mėnesio piautuvėlis jau išlįsdavo, o mes dar prociavodavom, o mes rinkdavom grūdelį prie grūdelio, kad ir Dievo namams liktų. Ponai bajorai, ekonomai ir visokie tarnai miestuos tanciavodavo, visokių bankietų pilna burna ragaudavo, o mes, praščiokėliai, tik bažnyčioj širdį nuramindavom, tik šventoriuje visas svieto naujienas surokuodavom. Graži, brangi ir ana, medinė bažnytėlė. Ir ten Dievas gyvena. Anas į mus veizi, mes į jį. Bet medinė jau griūva. Nebepritinka Dievui, ir mums baisu. Ana liks kapų koplytėlė. Prie maloningojo ciesoriaus mūsų neprileidžia visokie šakalai su šalbieriais, atsiprašant šventoj vietoj. Už mūsų skriaudas, už mūsų ašaras anie nori nagradų gauti. Turėkimės, žemaičiai! Duokim stražnikam, žandaram ir pačiam gubernatoriui! Duokim, kaip į molį!

—    Turėsimės!

—    Nepasiduosime!!! — šaukė visi, kiek tik buvo gerklėje balso.

—    Gal kai kurie nežinot, tai aš jums pasakysiu. Nebijau nieko, tik vieno Dievo. Mūsų Žemaičiai turėjo savo ciesorius ir karalius. Kražiai garsėjo po svietą. Kražiečiai kovojo su prūsais, kryžiuočiais ir kitokiu amaru. Visus nugalėjo ... Tik ponai bajorai su lenkais susivinčiavojo, ir dabar ...

—    Isprauninkas atvažiuoja!

—    Vichmanas! — staiga suriko pirmose eilėse.

Andriejauskas nutilo, nubalo.

Sujudėjo, sulingavo minia.

—    Į bažnyčią! — šūviu sušuko Laurynas.

—    Nepasiduokim! Kražiečiai, aš pirmas einu! Tegu užkapoja! Savo tikėjimą, šventą bažnyčią ginkim iki smerties! — vienu kvapu iššovė Andriejausko krūtinė, ir kaip kovos trimitas tai nuaidėjo per visą šventorių.

XVIII.

Į bažnyčią sugūžėjo, subėgo žmonių lyg per Velykų naktį. Trūko oro.

Buvo pilna ir zakristija ir šv. Roko koplytėlė.

Smalsieji šventoriuje žvalgėsi čia į miestelį, čia į kleboniją. Nė vieno kunigo bažnyčioje nebuvo.

Klebonas Renadskis gydėsi užsieniuose.

O per miestelį, o nuo Kražantės vis dar ėjo ir ėjo ...

Ėjo nuo Nemakščių, Viduklės, nuo Kelmės, Tauragės, net nuo Šiaulių. Visi nešėsi didžiules kantičkas, rožančius, maldaknyges, o daugelis net masgelius maisto.

Ir visų širdys buvo sopulingos, o kumščiai kaip akmenys.

Kai kurie dar puoselėjo viltį, kad maloningasis caras išklausysiąs jų prašymo, nes jie tiek maža maldaują.

Vyrai, moterys blogu žodžiu minėjo kunigus, keikė dvarininkus, tik Antano ir Izabelės

Dobkevičių pavardė su pagarba buvo tariama. Dobkevičiai tepasiūlė du avinus, bet pridėjo ir dvi širdis.

Šiedu senukai pasižadėjo eiti drauge su buvusiais baudžiauninkais, kumečiais ginti bažnyčios ir senų, romantinių Kęstučio ir Birutės žemių.

Jiems nuo pat kūdikystės palangėmis samdiniai dainuodavo Birutę, sekdavo pasakas apie piliakalnius, apie dievą Perkūną. Apsiašarodavo žemaičiai bajorai..

Lietuva, tėvyne mūsų, tu, kaip sveikata ...

Kokia jėga šiuos žmones sukvietė? Kas liepė klausyti Lauryno, Andriejausko, purvinomis kojomis daužančių nuvarytiems arkliams pašones?

Dėl ko visi kražiečiai — smulkūs ūkininkėliai, kumečiai, kalviai, siuvėjai, benamiai elgetos ir stambesni žemininkai — staiga sudarė vieną glaudžią šeimą?

Iš kur paplito po plačiuosius sodžius spausdintų lapelių, atsišaukimų, slaptų paraginimų, fantastinių kalbų ir siūlymų?

Nė vienas istorikas šito neužrašys.

Tiksliausios datos, gudriausi samprotavimai nieko nepadės.

Sunku ir romanistui, ir istorikui.

Gal dar plakė žmonių sąmonėje sukilimo širdis. Betgi jie tos širdies nepajuto. Gal ąžuolų miškeliais, piliakalniais, pasakomis paskutinį kartą atbildėjo į Žemaičius Perkūnas? Gal blykstelėjo Kęstučio kardas slegiančiuose sapnuose? O gal tikrasis Dievo balsas — žemaičių liaudis pamėgino nelaisvės pančių atsparą?

Nežinia.

Tik sulėkė žemaičiai kaip paukščiai prieš išskrisdami į vieną vietą.

Tik sušniokštė, subangavo kaip marios.

Sermėgių krūtinėmis nejučiomis prakalbo ir kariai, ir mokslininkai, ir pirmieji apaštalai, ir vergai.

Anais laikais liaudies užtarytojas buvo tik Dievas, geras ir amžinas, vaikščiojąs žemėje, ne danguje.

Jis buvo jų tikrasis draugas ir globėjas.

Prie pėdos žemės prirakintas išbadėjėlis tik šitokį pasaulį teregėjo. Jo šūkiai, jo nesąmoningas senovės regėjimas per pasakas ir dainas gimdė ir atitinkamus šūkius.

Ir toji kančia, ir tieji laimėjimai, ir toji garbė priklauso tikrajam Dievo balsui, pasaulio sąžinei, liaudžiai.

Bažnyčioje grūdosi žmonės, šnibždėjosi, stumdėsi, telkėsi, bet triukšmas buvo rimtas, kaip bažnyčioje.

Plote priplotas prie grotelių Rimgaila nesistengė veržtis policmeisterio sutikti. Akis pakėlė jis į Panelę Švenčiausiąją į dangų imamą ir nebegalėjo suvaldyti savo širdies. Šįkart vėl kitoks buvo altorius. Pana Švenčiausioji, rodos, žiūrėjo į Rimgailą gyvomis akimis, o jis tik salo, tik meldės greičiau gauti progos galvą paguldyti už šventąjį tikėjimą, už tas dieviškąsias akis.

Vaikščiodavęs seniau gerasis Dievas po Žemaičius, Seneliu persirengdavęs, pavargėliu. Ir maža, maža Dievas žemaičių teprašydavęs. Čia prie šulinio atsigerdavęs, čia plutelę duonos sugrauždavęs, čia kelio paklausdavęs. Nakvynės retai paprašydavęs, nes žinojęs senelis, kad pas kražiečius nėra kur pergulėti. Vaikų kaip pupų, besikaršiną seneliai. Ir už šaltą vandenį, už plutelę, už kelio nurodymą Dievulis juos apdovanodavęs čia kepuraite, kurią ant galvos užsidėjęs lieki nematomas, čia lazda, kuri pati vanojanti piktąsias dvasias, čia kapšiuką, iš kurio semk nesėmęs, o auksinių pilna kaip jūroj vandens.

O dabar jau kuris laikas niekas nebepasipasakoja sutikęs Dievulį, nebegauna kapšiukų, kepuraičių. Tur būt, nuėjęs Dievas į kitus kraštus. Gal jį užrūstinę kražiečiai — vandens pasišykštėję, duonos abrakėlį murmėdami davę. Ir kaip jis nesupyksiąs? Sutvėrė Dievulis pasaulį, davė žmogui viską, o žmogus jam trupinio pagailėjęs ...

Visos šios nelaimės, tai Dievo bausmė. Ir jei šią akimirką visa bažnyčia ūmai atsiklauptų ant kelių ir galėtų išprašyti kiekvienam po lazdelę, kuri pati mušanti, po kepuraitę, tai kas beliktų iš isprauninko, iš gubernatoriaus?

Taip mąstė Rimgaila, o kas už jo nugaros dėjosi, nematė ir negirdėjo. Tik išgirdo jis giesmę „Viešpats Dievas galybių". Neatsigręžė. Klektelėjo ant kelių ir iš visos krūtinės giesmei pritarė. Neskambėjo šįkart varpeliai, nebegaudė vargonai, kunigas atsigręždamas negiedojo Dominus vobiscum, bet giesmė aidėjo taip šventai, taip graudingai, kad žmogus, su savim atsinešęs ir visą pasaulio išdidumo filosofiją, būtų taip pat giedojęs bei klūpojęs ant kelių.

Grotelių vartelius užgulusios klūpojo keturios moterys; Braslauskienė, Martinkienė, Šarauskienė ir Bieloglovaitė. Jos visos buvo apsirengusios šventadieniškai, jau iš seniau sutarusios, kad ne kas kiti, tik jos neprileis kunigo Švenčiausiąjį išnešti.

Maždaug vienodo amžiaus moterys klūpojo, kaip ir kiekvieną sekmadienį, su tomis pačiomis žalsvomis, juosvomis milelio jupelėmis, margas skaras per pečius persimetusios, bet jų veidai ne tiek maldos buvo nuteikti, surimtinti, kiek slapto skausmo ir pikto pasiryžimo. Ir, rodos, visi bažnyčioje, kurie tik įstengė jas matyti, suprato tų moteriškių uždavinį ir giedojo giesmes, dairėsi į didžiąsias duris, pasitikėdami, kad Švenčiausiasis nebus paliestas.

Bieloglovaitė kas antrą dieną eidavo išpažinties ir priimdavo Švenčiausiąjį. Jos doras gyvenimas, lankstus liežuvėlis plačiai garsėjo sodžiuose. Užtat laidotuvės, Dievo Kūno šventės be Bieloglovaitės neapsieidavo. Kaip tyras oras net pro mažiausią plyšelį įsiveržia, taip ir Bieloglovaitė prisistatydavo prie numirėlio, prie ligonio, prie vėliavų nešimo aplink bažnyčią, prie gegužinių pamaldų ar bažnyčios puošimo neprašyta, neskatinta, nelaukta.

Neaugo, tur būt, Žemaičiuose nė tokios žolelės, gėlės, kurių Bieloglovaitė nebūtų žinojusi slepiant šiokias ar tokias stebuklingąsias gydymo galias. Ji „tručydavo“ svirplius, peles, gydydavo kaimynes nuo gumbo, akių ašarojimo, mėšlungio, reumato, ji aiškindavo sapnus geriau už patį Saliamoną. Neišpranašavo tiek stebuklininke Mikalda, kiek išpranašaudavo visokios laimės ir nelaimės apsukrioji Bieloglovaitė, visur kaip vijurkas sukdamasi, zyzdama, į kiekvieną trobą atnešdama ir juoko, ir pykčio, ir rūkštaus nusiminimo.

Šventųjų gyvenimą ji mokėjo atmintinai, bet savotiškai nupasakodavo, pridėdama savo vargo ir minties. Didžiausią užuojautą reikšdavo, švelniausiais žodžiais piešdavo tas šventąsias karalaites, kurios, atsisakiusios tekėti už pagonių, kančiose mirė ir regėjo angelus, net patį Dievą. Kuomet ji apie šitokias šventąsias kalbėdavo, ji, rodos, nepavargdavo, o tik susigraudindavo ir nekartą slaptai vaizduodavos pati gyvenanti tokias pat kančias ir laukianti angelo pasirodant. O jau kunigų gyvenimas jai buvo taip žinomas, kaip karkleliai, suaugę palei jos trobelę, kaip nasturtos, jurginai, jos laistomi ir kas vasarą palei langą žydį. Trys margai molio, kuriame ji su giminėmis kūrė savo gyvenimą, juokėsi iš jos vargo ir darbo, bet ji buvo atkakli ir dažnai tą molį nugalėdavo. Pakankamai užaugdavo jai duonos ir pupų, o lašinių sprindelį, o skarelę ar megztas pirštinaites su geltonomis eglaitėmis ji subėgiodavo, moterėles begydydama, žolelėmis sveikatą benešiodama.

Bieloglovaitė, ilgą, stambų rožančių į abi rankas suėmusi, karštai meldėsi, bet nė valandėlę neužmiršo žvilgterėti į zakristiją.

Braslauskienė nesimeldė. Karštų kopūstų, bulvinių blynų, rūkyto skilandžio nudažytas jos veidas nesveikais raudonais lopais atrodė papurtęs, bet piktas. Ji be perstojo kasėsi kairįjį paausį, nes jau treti metai kilo jai, anot kaimynių, raudonas velnio pirštelis, kurio nė Bieloglovaitė išgydyti nepuolė. Kaipgi ji gydys, kad Kelmės felčeris, akiniuota beždžione pramintas, tepė paausį ir baltais, ir raudonais, ir juodais tepalais, rublį paėmė, bet velnio smaližius kaip augo, taip ir tebeaugo. „Ta mergelė tik persiės“, nuo pat jaunystės kalbėjo apie ją kražietės. „Nėra tos dienos, kad Braslauskienė nesuraitytų puskepalio duonos, nesuvalgytų svaro lašinių“. O ji visiems baltus dantis rodė ir į bažnyčią važiuodavo dažniau į šonus įsirėmusi negu Šarauskienė. Su ja ir Kražių žydai mandagiai kalba, ir pats viršaitis sutikęs prašnekina ir nekartą iš aptrauktų kailinių kišenės išėmęs „cukierką“ duoda vaikams parvežti. Ir po tokio įvykio pakraipo galvomis kitos kražietės, visą popietį kalbasi apie tą „cukierką“, tartum žvaigždę, nukritusią ant žemės. „Oi, ne už baltus dantis anas cukierkas dalina“, nušneka moterys, bet ją susitikusios vizgina skarų kutais, kaip lapės uodegas. Nejuokai — tokį girtuoklį vyrą suvaldė!

Ir suvaldė Braslauskienė. Vyras aukštas, padžiūvęs, primerktomis, išgesusiomis akimis, bet jei juodą ūsą krustelėja, tai drebėk prieš jį kaip prieš baudžiavos rykštininką. Dvylikos dešimtinių ūkį turi, bet argi taip buvo po vestuvių? Visose smuklėse voliodavos, ardavo pakrūmiais, įpliauškindavo į trobą kaip iš kūdros ištrauktas. Jokios paspirties iš jo ūkis jau nebeturėjo. Ir zaunydamas, ir tyliai nugulęs taip sukriokdavo Braslauskas, kad net trobelės langai cimpdavo. Ir vieną kartą prinešė Braslauskienė savo vyrą prie šulinio, persvėrė jį per rentinį ir, jei nebūt prisiekęs gerti, būtų įmetusi. Tiesa, gydė Braslauską kažkokiomis žolelėmis ir Bieloglovaitė, bet nežinia, katrie vaistai pagelbėjo: žmonos jėga, ar burtai. Penkeri blaivūs metai sukako. Braslauskas jau pirštalaižis, minkštutis kaip vata, o nebe degutbobis, nebešoka apie butelį suktinio, pravažiuodamas pro smuklę nebesako: „Motin, ot, į širdį man kažkas įlindo ir įlindo“.

Martinkienė — mažutė, smulkutė moterėlė, bet pikta kaip pintarda. Sijono klostėse, skaroję ji pražūva kaip kumštis, tik smaili noselė ir žibančios akutės matyti. Ji žiūri į altorių nemirkčiodama tartum višta, pamačiusi vanagą padebesyse sukant, stebi, kur jis nusileis, kur jai teks slėptis. Išpažinties ji eina kasdien ir, jei neturi draugių, tai viena klūpoja medinėj bažnytėlėj sustyrus, sušalus, be perstojo pūsdama, pliaukšėdama nedideles kaulėtas rankas. Didžiausios jos nuodėmės — tai pono Šemetos miškas. Žiemą, vasarą, rudenį, pavasarį, vos tik grįžusi iš bažnyčios ir priėmusi Švenčiausiąjį Martinkienė tuojau šmikštelėdavo į mišką, ir ten kad ir šimtas kurtų jos nesuras.

Vasarą uogos, rudenį grybai, riešutai, žiemą žabai, o pavasarį — iš papratimo. Miškelis nekoks—krūmokšniai, bet Martinkienė surinkdavo visas uogas, visas lepšikes, baravykėlius, rudmėsėles, o žiemą prisinešdavo žabų, kad užtekdavo ir viralui išsivirti, žlugtiniams išsidžiovinti, „karunkas“ atgiedoti ir kojų padus atsikaitinti. Žemuogių, aviečių, mėlynių ji nešdavo į kleboniją ir iš ten gaudavo griviną kitą, o gervuogėles, girtuokles, net erškėčius pasilikdavo sau. Virdavo Martinkienė iš tų uogų visokiausių uogienių, net trys kaimai pilvais juokdavosi. Ji, mat, kaip ponia.

Baravykėlių, tokių mažyčių ir kietų kaip riešutas ji nešdavo šeimininkei, o šeimininkė jai padovanodavo čia nublukusį šaliką, čia vaikams kad ir senų, bet kvepiančių skudurėlių. Įsiutęs, pamėlynavęs saugodavo ją ponas Šemeta ir jo tarnai. Bet pagauk voverę miške! Tik vieną kartą ją pridabojo išeinančią ir šovė druskos gniužulu į minkštąją vietą. Nesurado šūvis minkštos vietos, atsimušė į kaulą, dėlto ir dabar Martinkienė vieną koją truputį pirmyn meta ir kairįjį petį kryptelėja žemyn.

Neprašė jos nei Braslauskienė, nei Bieloglovaitė priklaupti prie vartelių, bet ji ir neprašyta tat padarė. Kalbėta buvo moterų, kalbėta buvo vyrų, kad kunigas Mažeika, isprauninko paragintas, taikąsis išnešti Švenčiausiąjį. Dėl to ji atsiklaupė, dėl to kaulėtos rankos sunertos, kaip sulipusios virpėjo, nors akys jau nukrypo į auksinę Dievo akį.

Nesumokėjo dar jai kunigas Mažeika už tris gorčius žemuogių, taip kruopščiai atrinktų. Daug kartų ji mėgino pribėgti prie jo, pabučiuoti ranką, pasiskųsti, kad vaikai sirguliuoja — nedrįso. Sutikdavo jį šventoriuj piktą, susimąsčiusį. Neduok, Dieve, šią minutę jis eitų prie Švenčiausiojo, tai Martinkienė šoktų prie jo ir kapotų jam pakaušį kaip genys medį.

Šarauskienei nutirpo keliai, nes, kaip paprastai, keliomis skaromis susisupusi, ji atrodė riebi kaip raguolis, ir sunkesnė už kelerias girnas. Pasižvalgė, bet atsisėsti nebuvo vietos. Viena iš keturių čia klūpančiųjų garsiai traukė giesmę, tik sunkiau persisvėrusi per groteles, po keliais pamaigiusi keletą sijono kloščių.

Į šventorių neįėjo nei policmeisteris Vichmanas, nei stražnikai, nei kunigai.

Bobinčiuje ir prie pirmųjų didžiųjų durų stovėjo eilė vyrų lyg geležinė siena; net nusilpo besidairydami. Atėjo tik Kražių viršaitis Petras Gaidamavičius ir kažkoks nematytas civilis. Jų žingsniai buvo nebedrąsūs, veidai baime pasaldinti, akys bėgiojančios. Pamatę Feliksą Andriejauską su Ivanausku drauge stovinčius, jie stabtelėjo, linktelėjo galvomis ir nė žodžio netarė.

—    Ponas staršina melstis atėjote? — už nugaros šyptelėjo Laurynas.

—    O kaipgi. Melskis už jus, kad caro įsakymo išklausytumėt, — pašnibždomis atsakė Gaidamavičius.

—    Parodykit caro pečentį, — įsmeigė į Gaidamavičių akis Feliksas.

—    Mums vabalams ranka nudžiūtų, kad caro pečentis mes nešiotume. Ana auksinė.

—    Vis tiek, — ramiai tarė Ivanauskas. — Auksinė ana, ar popierinė, kad tik caro.

—    O mes, Adolfai, ar ne caro tarnai?

—    Caro tarnų daug, kiekvienas kitaip kalba, — pasigirdo daugiau balsų.

—    Vadinas, nepasiduodat?

—    Ne.

—    O kai Dono kazokai atjos?

—    Mes nukentėsim, ne ponas staršina.

—    Kur ponas isprauninkas? — arčiau prisigrūdo Braslauskas.

—    Volostyj...

—    Kodėl jis neateina su mumis pakalbėt?

—    Ateis, neprašykit. Geruoju susišnekėkit, panie, kražiečiai. Kraujo bus, kraujo ...

—    O kas mums užgins melstis! — piktai ir garsiai šūktelėjo Laurynas.

—    Panie Karnius, — pakėlė piktas akis Gaidamavičius. — Ar seniai pradėjai maldą gerbti? Oho! Aš jus gerai pažįstu ir žinau: arkliu jodinėjai, buntavojai. Tu manai, dabar negalėtų šmakšt stražnikai į tavo trobą ...

Pabaigą sakinio nurijo Gaidamavičius, pavargusiomis, nusilpusiomis akimis visus vedžiodamas. Rodos, nepastebėjo jis nė vieno baisiai rūstaus veido, bet šiurpas perėjo per nugarą. Visų akyse švitėjo toks aiškus, nepermaldaujamas pasiryžimas, kad viršaitis nutarė toliau jų nebegraudinti, nebegąsdinti savo ant kaklo užkabintu medaliu.

—    Sakot, meldžiatės? Cha, cha, cha! O kelinta savaitė nė kunigų į bažnyčią nebeleidžiat? Dievas tokios maldos nepriima.

Nusigręžė, šnibžtelėjo kažką savo draugui ir, abu nuėjo per šventorių.

—    Dabar bus, — sušnibždėjo Braslauskas.

—    Reikia kuriam nors nueiti į miestelį ir pasižvalgyti, — ilgai tylėjęs metė žodį Andriejauskas. — Gal dar nieko nėra. Kelinta diena namuos nebuvom.

—    Girdėjot, kaip jis pagrąsino Karniui? Gal bobas surišę išveže? — giliai atsiduso Stonkus, į Nukryžiuotojo kojas pečius priglaudęs.

—    Neišveš.

—    Gera jums šnekėt — bobos čia pat. O aš visą nedėlią nebuvau ir nežinau.

Daugiau kaip pusvalandį kalbėjosi vyrai, ką daryti, jei iš tikrųjų kazokai atjos su gubernatorium. Laurynas nenumaldomai siūlė akmenis, bet kiti tylėjo arba aiškiai jam priešinosi.

—    Ką mes prieš tokią galybę padarysim? — kalbėjo Barauskas. — Reikia gražiau . ..

—    Išeikim iš bažnyčios, ir bus gražiausia, — pašiepė Laurynas.

—    Jei šito aš būčiau geidęs, ko visą savaitę čionai be miego, be valgio styrėčiau? Katalikas esu, tik sakau, vyrai, ką nors geresnio reik išmįslyt.

Giesme nutrūko, nurimo. Pro zakristiją, pro trečiąsias šonines durts veržėsi būriais vyrai, moterys. Visi jie trankiai kalbėdami, mostaguodami rankomis, rinkosi pas zakristijoną Domininką Zajauską ir smulkius bajorėlius Praną ir Marcelę Klapatauskus. Ten buvo įtaisytos net trys slaptos virtuves — katilai, katilėliai. Po samtį viralo, po gabalėlį mėsos, pyrago gaudavo visi, kas tik ateidavo. Pranas Petravičius, taip pat smulkus, nusigyvenęs bajorėlis, kurio visas pasididžiavimas buvo kareivinės kelnes su raudona siūlele šonuose, priimdavo visa, ką kas atveždavo, o ypač dosnieji Dobkevičiai. Kelių moterėlių padedamas jis ir virdavo, ir dalindavo, ir mokydavo niekam nepasakoti, neparodyti tos sandoros skrynios, kuri tokia brangi buvo laukus ir namus pametusiems maldininkams — Švenčiausiojo saugotojams.

—    Ir aš jau ėsti noriu, — balsu tarė Šarauskas.

—    Pakentėkim, vyrai, — atsigręžė Andriejauskas į altorių ir matydamas, kaip linguoja, banguoja nuogos ir skarotos galvos, įpuolė į ekstazę. Žiūrėjo į jį Braslauskas, Laurynas, Barauskas, Stonkus, žiūrėjo visi, kurie drauge su juo buvo sudarę pirmojo mūšio stipriausi būrį, o jis nė lūpų nepakrutino. „Tiek čia galvų, tiek širdžių, tiek geležinių kumščių, o kai atjos stražnikai, kazokai, ar neliksim mes tik keli? Ar nesuriš mūsų kaip avelių ir ar nenuves per miestą, per laukus į grotuotais langais namą, kur neišgirsi malonaus žodelio? Ar nebadys tos moterėlės mus pirštais? Ar nelaidys akmenimis?“

—    Feliks, žiūrėk, būrelis žmonių vėl ateina. Ot, anie viską ir pasakys, — timptelėjo už rankovės Andriejauską Laurynas.

Andriejauskas atsikvošėjo, ir staiga jam pasirodė, kad iš to būrelio moterų, dūstančių ir bėgančių į šventorių, išsiskyrė policmeisteris, atjoja stražnikai.

—    Vyrai, štai ką aš sugalvojau. Prieš ciesoriaus portretą anie nepuls, ano šoblėm nekapos.

Kai tik Vichmanas į bažnyčią, mes sutinkam aną su ciesoriaus portretu ir kryžium.

Bobinčiuj įsiviešpatavo tyla kaip numirėlio rūsy.

—    Aš skaičiau, vyrai, kad per metiežą, kur tik su caro portretu pasirodydavo, kazokai suklaupdavo.

—    Bet kur gausim caro portretą? — toj visiškoj tyloj tarė Ivanauskas, ir balsas nuaidėjo giliau į bažnyčią.

—    Pas zakristijoną, pas zakristijoną! — sušuko moteriškas balsas prie klausyklos.

—    Nešaukit, juk čia bažnyčia, — supyko Barauskas.

—    Tiesą ana sako, — nudžiugo Andriejauskas.

Ir vėl pirmoji eilė susispietė aplinkui į ratą, vėl karštai ėmė svarstyti, kaip gauti caro portretą ir kurioj vietoj jį laikyti, kad neįsigrūstų Vichmanas su žandarais ar gubernatorius su kazokais.

Vis karščiau besiginčijant, bažnyčioj takas darėsi vis didesnis ir didesnis. Sušilusi, uždususi įsiveržė į bažnyčią Teodora Zajauskaitė.

—    Andriejauskai, — pripuolė ji prie Felikso.

—    Kas, ar jau? — nusigando šis.

Rausvi, gaivūs Teodoros veidai kaip kapų rožė rytą nubalo, juodos, didelės akys, tokios, paprastutės ir seseriškos, peržvelgė visus sermė-gius. Kurį laiką stovėjo ji profiliu, ir Laurynas matė, kad šįkart ji savim nesigėri, tik kažką pasakyti bijosi, o vis dėlto yra tokia graži, net už jo Viktutę gražesne. „O, kad aš būčiau geras dievadirbis, tai iš jos Panelę Švenčiausiąją išdrožčiau! Nuo galvos nuimčiau šią skarelę, uždėčiau karūną, plaukų nereikėtų juodinti, nes jie tokie juodi, net žvilga. Ak, melstųsi mano mama, melstųsi visi o aš tik žiūrėčiau ir žiūrėčiau!“

—    Nieko, dar nieko nėra, — pagaliau atsiduso Teodora. — Bet pas mano papūnį buvo kunigas Mažeika.

—    Juk tavo papūnis susirgo.

—    Tyčiom jis susirgo. Jį šaukė į kleboniją atiduoti raktelį nuo cimborijos.

—    Dabar kunigas pats pasiėmė? — krustelėjo ūsus Braslauskas.

—    Taigi, taigi ...

—    Bet, Andriejauskai, man papūnis štai ką liepė. Sako, laikykit caro portretą prie durų, žvakes uždekit.

—    Nagi ir mes taip šnekam. Bet kur tas portretas ?

—    Aš... gavau. Apredžiau ... Paimsiu dvi moteris. Jos per zakristiją atneš.

XIX.

Kulnojo senis Polikarpas, dvilinkai linkdamas, drebėdamas, suskretęs.

Prieblandos šešėliai, nukritę, čeža lapai, pilkuoją akmenėliai, ramiai, paslaptingai aukščiau galvos slenką pilki debesys, kuriuos vos vos beįžiūrėjo Polikarpo akys, jį gąsdino, jį dar labiau saldino negu viduržiemio speigas. Nuo kalnelio į pakalnę ritosi sems vienų vienas, kaip amžinas žydas, galvote nesugalvodamas, kur jam teks nusikaršinti, amžinai užmerkti akis.

Tiek Polikarpas mokėjo pasakų, tiek stebuklų neregėtų girdėjo, viską sugebėjo kitiems išaiškinti, o pats savo likimo į saują nesuėmė, neišsibūre, neišsikalbėjo šilto užpekčio ir karštos bulvienes be melavimo, be išmaldos, be svirduliavimo po visą apskritį.

Dažniau pasėdėdavo senis bobinčiuje, pastovėdavo prie špitolės, prie klebonijos lango prieidavo, bet neilgai. Nematė jis tose vietose savo senatvei nei poilsio, nei nusiraminimo.

Bobinčiuje gėda suvaidydavo Polikarpą atkišti ranką tokiam Rimkui, Laurynui, Barauskui ar kitiems, kuriuos jis stebindavo visokiausiomis žiniomis, jo šmaikščioj galvelėj sufabrikuotomis. Neišdidu buvo prieš šituos žmones susilenkti trilinkam ir galutinai pasisakyti, kad jie buvo ir tebėra už ji gudresni. Špitolėje, anot davatkų, nebebuvę vietos, o klebonija tokių išminčių apie Rymą niekuomet dosnumu nestebindavo.

Jau ištisi metai Polikarpas sapnuoja didžiules žuvis, gražias kojas ir moteriškę juodais drabužiais. Neretai pasibaldo jo a. a. Praksėda ir vis moja pas save ranka. Suprakaitavęs, sušilęs pabunda Polikarpas kur daržinėj ar kamaroj, dar gaidžiams nenugiedojus, ir šaujasi poteriauti. Nebetoli, jau nebetoli drėgna žemelė, nenustoja jo kankinusi mintis, nors pamėlynavusios lūpos srėbte srebia „Tikiu į Dievą Tėvą" ... Ir tuomet nutaria Polikarpas amžinai nebepasakoti apie Rymą, be reikalo neminėti Dievo vardo, net žemę susilenkęs pabučiuoja. Tačiau vos tik sapnai išnyksta, vos tik perkūnėlis dangaus plaktuku nebetauškina, jis vėl užsimiršta. Vėl eina per kaimus, seka pasakas ir prikaišioja, jei kuris nebeperka „agnosėlių“ arba netiki, kad jis yra buvęs Romoje.

Varpai gaudė garsus nutęsdami.

Polikarpas buvo alkanas, jį rietė prie žemės, galva taip svaigo, kad, stabtelėjęs ir sunkiai sunkiai atsidusęs, vos nesugriuvo.

—    O kad tik šičia, neduok Pondieve, smerties negaučiau, — sušnibždo lūpos, baigusios poterius. — Kad bent pas dukrelę nuplumpyčiau...

Priešais jį styrėjo Jezerskio trobelė. Tai buvo mažytis, keturkampai sudėtas rąstų kūgelis be kamino, be langų. Du langeliai iš kampo kyšojo, bet ir tie skarmalais, kailinių rankovėmis užkaišioti.

Nudžiugo Polikarpas. Šitoj trobelėj jis buvo lankęsis prieš trejus metus. Sočiai pavalgydintas, apdovanotas auksinu, ilgai pasakojo Jezerskienei apie „Peklos knygas“ ir Rymo stebuklus. Kruvinas ašaras moteris liejo ir maldavo parnešti kokių nors vaistų, kad vyras nustotų arielką gėręs. Dievu prisiekė senis, pažadėjo ...

Prikiūtino, prisėlino prie Jezerskienės gyvenimo, bet šičia nė šuo nesuiojo. Nebuvo ko sergėti, nė kuo šuns maitinti.

Pakrapštomis pasibeldęs, įsliūkino Polikarpas į vidų, bet viduj buvo tamsu.

—    Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus.

—    Ką gi čia Dievas taip vėlai nešioja? — paklausė girgždąs moteriškas balsas.

—    Ak, tai dar gyva, Teresėle, tebesi?

—    Ar ne Polikarpas?

—    Tas pats, uogele. Nei šviesos neužsižiebi? Ar gazo pritrukai, ar su Dievu geruoju?

—    Jei Dievą, sako, mylėsi — velnias ragų neparodys. Sėsk, Polikarpėli, apsigraibyk. Sijoną užsimesiu ir lempą užžibinsiu.

—    Duok, Dieve, Teresele, tau sveikatą. O jau pailsau, o jau nusikurkštinau ... Vo Apolinaras ar miega?

—    Nė nešnekėk. Kaip raišiojo velniam uodegas, taip tęberaišioja.

—    Tai vis ta arielkėlė, sakai? Dideliai gaila. Juk kiekvienas žmogus prieš Dievo sūdą stosis. Gal, sakau, sierčikų neturi?

—    Tuoj, tuoj rasiu.

Čirkštelėjo degtukas, blykstelėjo silpna, silpnute švieselė. Atsisėdo Polikarpas kampelyje prie staklių ir žvalgėsi po trobą. Troboje buvo tamsu ir pilka, tartum dūmai iš pečiaus veržtųsi.

Jezerskiene basa nušlepavo į lovą, atsigulė ir dešine ranka sulingavo lopšį.

Net persigando Polikarpas. Nebe ta buvo Jezerskiene: veidai pageltę, išdžiūvę, beveik permatomi, plaukai susitaršę, rankos liesos kaip botkočiai. Tik akys, tokios didelės ir klaikios, rodos, žibėjo šviesiau už lempelę.

Ilgai nerado Polikarpas kalbos.

Kertėje prie šv. Jono paveikslo, kuri Polikarpas tik atmintinai pažino, stovėjo keturkampis stalas, ties juo palubėje ant nurūkusios vielos kabojo mažytė lempelė, iš kurios smilko juodi dūmai, tartum iš užburtos pypkės. Troba buvo šalta, drėgna, tręšuliais kvapą užimanti. Šalia nuogų, samanomis ir pajuodusiais rąstais atsikišusių sienų, tįsojo suolai, siauručiukai, netinką nei sėdėti, nei gulėti. Toliau, prie pat lubų, kabojo pajuodėję šventieji paveikslai. Paskutinysis teismas, pulkas žalių velnių, lempelei šroėkščiojant, šokinėjo, lyg gyvi, ir Polikarpas, nebetekęs drąsos žvalgytis po kambarį, akis įrėmė į lopšį.

Lopšys girgždėjo, čirškavo svirplys, ant pečiaus garsiai pūškavo vaikai.

Staiga pabudo aštuonerių metų mergaitė ir atsisėdo lovoje. Rankeles ant kelių nusvirdinusi, susimąsčiusi, lyg užburta, ji žiūrėjo į spinksinčią lempelę didžiulėmis, nenusakomos išraiškos pilnomis akimis, jos išdžiūvusios rankelės virpėjo.

Visaip gyveno senis Polikarpas. Visokiausių trobelių yra matęs. Troško, mirė jo akyse kūdikiai ir suaugę žaliūkai vyrai, liepsnojo trobesiai, nors apie juos ir bėgiojo žmonės, trupindami šv. Agotos duoną. Du kartus jis matė danguje stebuklingus ženklus, krintančias ugnis, kurios, anot labai gudraus siuvėjo, esančios Dievo padų dulkės, bet niekuomet taip skaudžiai jo širdis nebuvo sudrebėjusi gailesčiu ir baime kaip šjkart. „Už kokią bausmę Dievo nėra šiuose namuose", pagalvojo Polikarpas, užmiršęs ir nuovargį, ir alkį. „Regis, ši moteriškė ir prie šliūbo priėjo, kaip visas svietas, ir darbininkė už tris... Gal trobos nepašventino? Velykinių neina? Ne. Namų nepašventinti, velykinės neprieiti permaža nuodėmė už tokias kančias “, nutarė Polikarpas.

—    Musėt, Apolinaras Kražiuos?

—    Kas jį žino. Pusnedėlis namuos nesirodo. Buvo Kražiuos, sakė į Raseinius važiuosiąs kumelės pirkt.

—    Žiemai?

—    Et, jis vasarą parduoda, o žiemą perka, — tingiai kasydamasi galvą atsakinėjo moteriške. — Taip ir vargsiu su vaiku visą amžių.

—    Šalta pas tave.

—    Prabočyk, Polikarpai, šį kartą. Štai maželis serga, dreba per naktis, o nė žabelio. Nebent žolėm teks kūrenti. Iš vyro jokio pasparo.

Mergaitė vėl atsigulė. Ji prisiglaudė prie motinos nugaros, apsikabino ją per kaklą ir užmerkė blakstienas.

—    Matai, Polikarpai, netrukus jau teks duobkasius girdyti. Žadėjai man, žadėjai liekarstų atnešt.

—    Nugi kad daug jų reikia. Nešiau, nešiau, Tarasėl, ir pritrūkau. Bet agnosėlių tikrai turiu. Šv. Simano, apaštalo, ir šv. Tarasėlės, tavo patronkos ... Neseniai anuos pašventino ir peržegnojo.

—    Kad nė agnosėliai nieko nemačija.

—    Mačys, vaikei, mačys. Juk ir aš greit pagrabnykus girdysiu. Nemeluoju tau. Tik stiprią vierą reik turėt.

—    Šimtą kartų keliais apie bažnyčią apėjau, visą Kražantę priverkiau, Jėzuso mūkelę iki juodumo nubučiavau, ar mačijo? Nuo anų metų tebeturiu agnoselių ir tų žemių, o kas? Blogyn ir blogyn.

—    Dideliai nerūgok, Tarasėl, dar blogesni laikai ateina,

— Ajau, nieko blagesnio būt negali.

—    Vo kaip Jėzus Kristus kentėjo! Anam erškėčių karūną ant galvos dėjo, šoną perdūrė ..

—    Kad man kas šoną perdurtų, dėkui pasakyčiau. Vieną kartą akis užmerkei, ir gana.

—    Vardan Dievo Tėvo... Ir laučas taip šnekėjo, ir liokajus ... Anuos į krūvą sutraukė.

—    Nebliuzniju aš, Polikarpai, prieš Dievą, nesižegnok. Teisybę sakau. Keturiolikti metai su tuo pijoku gyvenu, visą mano kraują iščiulpė. Gerai žmonės sako, kad pijoką pamačius ir saulelė slepiasi . . .

—    Dideliai gaila, kad jo namuos nėra. Pasakyčiau; per vėlu, Apolinarai, bus žegnotis, kai velnias dūšią neš.

—    Ir kunigas kalbėjo, ir staršina grūmojo, o jis nieko. Primuša mane, primėlynuoja, kad nė vaikai nebepažįsta. Sakau, ir Dievas... Kam per daug, tai per daug užkrauna. Kaip kokį mūrą ant pečių. O kam nė biskio, tai nė biskelio. Štai, šneka žmonės, kad toji mergė Pūdymaitė, už Karniuko ištekėjusi, ant rankų nešiojama, kaip gėlė prie krūtinės segama. Už ką jai Dievas tokį raškažį davė?

—    Toks tamsus vakaras, Tarasėl, nebliuznyk. Dievas žino, ką daro.

—    Not tavo betariant... Tur būt permiegoti norėsi?

—    Taigi, naktelė ... Ir pailsęs esu, ir nevalgęs. Tik, mat, dar noriu pasakyt, Tarasėl. Blogai, tai blogai tau, vargšele, vo greit visiems bus strošna. Strošna naujieną tau išdėsiu.

—    Ką gi?

—    Jau Kražių bažnyčią ciesorius atima. Burliokams aną atiduoda.

—    Nenupliaupk, — dar baisiau sužibo Jezerskienės akys.

—    Tur būt dvi nedėlias iš lovos nebuvai išlipusi, jei nieko nežinai? Jau kunigai šventoriuje pamokslą sakė, kad žmonės iš bažnyčios išeitų ir leistų išnešt Švenčiausią. Neįleido. Spraunikas atvyko, gubernatorius su drončkom atbildėjo, ir kazokai Varniuos muštrus daro. Su geležiniais smaigalais atjos ir badys krikščionis.

—    Vardan Dievo Tėvo ...

—    Vo tatai, Tarasėl. Sukapos Dievo mūkas, išneš Švenčiausį, kaip Kęstaičiuos. Kur mes. vargšai, be bažnyčios pasidėsim?

Jezerskienė žiūrėjo į seni nutirpusi.

—    Pilna svieto subėgo į bažnyčią. Daugiau kaip nedėlią anie meldžiasi ir dieną naktį neišeina. Visi sodžiai, visi, kas tik gyvas, jei negali iš namų išeiti, duoda apierą tiem, kurie bažnyčią sergsti. Apieravoja, kiek gali. Kas sviesto spotkelę, kas vištelę, o kas ir cielą aviną. Kuknia ant šventoriaus įtaisyta.

—    Mergaite vakar pas susiedus buvo, grįžus pasakojo:    Apolinaras girtas tauzijęs. Maniau, kad baikos.

—    Voja, voja, Tarasėi. Ne baikos, o šventa teisybė. Jau ir Ryme popiežius žino. Kardinolai surašinėja visas pavardes tų, kurie bažnyčioj meldžias ir kurie almužnos nesigaili. O Dievas, manai, nemato? Dievas viską mato. Veizėk, koks aš šiandien nuskaręs. Ponas Dabkevičius man buvo burnusą apieravojęs. Eidavau, kaip vyskupas, visi man kepures keldavo. Bet nuėjau ant šventoriaus ir apieravojau savo burnusą šventai bažnyčiai. Juk, Tarasėl, ką pas Dievą padėsi, visuomet rasi.

—    Kas to nežino ...

—    O moterys pluk, o neš, nė vienam sodžiuj gaidžių nebėr. Visus gaidelius, Tarasėi, sunešė, sučvertavojo. Mėselė gardi, bet aniem, kurie bažnyčią saugo, reikia. Anie galvą guldo, tai mum nėra ko gailėti. Tu gal nežinai. Kai Kristaus grabą saugojo, tai jiems tik migdolus duodavo valgyti. O juk buvo netikėliai. Mes apieravojom krikščionim, savo susiedam. Nepaskūpėk ir tu, Tarasėi. Vargše esi, žinau, bet Dievas iš vargšo meiliau griveną priima, negu iš bagočiaus rublį.

—    Žinia... Visi to pinigo meilija.

Nepasijuto senis Polikarpas išsišnekėjęs, išsigraudinęs. Jo akyse vėl šmėkščiojo ne prasti žmonės, bet kardinolai, auksinės gatvės ir šventieji. Iš lūpų biro žodžiai, sukti kaip apivarai ir melagingi. Jis dar pats nesuvokė, ką darys su išprašyta auka, bet jautė, kad ši žibančiomis akimis, nemigo naktų nukamuota, girtuoklio vyro atitrankyta moteriškė jau pati svarsto, ką paaukoti, kokį kąsnelį nuo burnos nutraukti.

—    Gal nuo bagotesnių, sakau. Aš nė kruopelės nebeturiu, Polikarpai. Ir tau tik sūrio grumulėlį galiu pasiūlyti.    

—    Man, Tarasėl, ką duosi, tai bus gerai. Tik Pondievo neužmiršk. Jei kaip vienas stosim, vienas kitam pamačysim, neatims ciesorius bažnyčios. Paveizės Dievas, kad mes jį mylim, ir mus pašėnavos. Juk pernai, Tarasėl, aš Ryme buvau. Ten prie popiežiaus durų yra tokia didelė tablyčia auksinėm litarom. ,.Nesigailėk Dievui nei avies, nei kūdikio, nei vištelės, nei paskutinės grivenos“. Tu Dievui, Dievas tau. Taip ten, Tarasėl, parašyta. Visi šitą tablyčią perskaito ir kas kitaip padaro, prieš smertį gailisi. O puikiausias kardinolas šitaip kalbėjo: „Ant žemės ne gyvenimas, bet ašaros. Kuo daugiau žemėj verksi, tuo linksmiau danguje bus“. Ar tu rokuoji, kad man raškažna gyvent? Kiek privargsti, kiek pripakūtavoji, o ar daug kas gerą žodelį pasako? Ubagu, melagiu išvadina, šunis pakuso. Štai, ir dabar dar skvernai nudraskyti. Bet man niekis. Mano širdis džiaugiasi. Aš gerai žinau, kad ir pats Dievas ubagu pasivertęs po svietą vandravoja. Oi, oi! Apsilpo galva, dideliai apsilpo, jei netingi, duok to sūrelio. Kad dantų ir neturiu, vis ... Bent pilvą apmonysiu.

Jezerskienė striktelėjo ant aslos lengvutėj net lova nebrakštelėjo, ir vienmarškinė nušvytravo į kamarą.

Smarkiai stumtelėtas lopšys judėjo, brūžindamasis į kampus, ir skaudžiai užgavo mergaitės ranką, ji pabudo, pašoko, „mama“ sušuko.

Jezerskienė pirma klyktelėjo „o Jėzau Marija“, paskui nusispiovus „Škac, bjaurybe“, negirdėjo dukters. Ji ilgai kažko krapštėsi, dandalavo tuščias puodynes, murmėjo.

Polikarpas siurbte nusiurbė mergaitę akimis. Keisti jaunystės prisiminimai sugraudino jo širdį.

„Vargsta mažuolėlė, papūnio pijokėlio laukia. Retai kada lašinių spirgelį sučiulpia. O ir daugiau dar ant pečiaus dūsauja. Visiems bloga kaip išmestiems kačiukams. Bent permiegoti turi ant ko. Bent šiaudelių. O kur man dėtis? Arielkos per nemierą negėriau. Nesakyčiau man: „Polikarpai, užsimerk, karčiamėlė arti, Mauša barzdą kyščioja“, O kaip vargstu. Dvare baudžiauninkais mano tėveliai vargą tempė. Nelaukdavau aš papūnio, nes čia į vieną palivarką, čia į kitą išveždavo. Dėdę a. a. į strielbą buvo išmainęs. Mane mamaitėlė bulveles kasdama pagimdė. „Oi, jūs bulvelės, bulvelės“, verkdavo senutė, kai aš jau kepurę nulaikydavau. „Vargšams baudžiauninkėliams Dievas jus išmislijo. Kuo mitintumės. jei ne bulveles“. Caras manifestą išdavė. Štai. ir Jezerskiene gyvenimėlį turi, vaikus bent ant pečiaus gali gimdyti. Papasakočiau tai mergičkėlei. gal graudžiau apsiverktų, negu sušalus gulėdama“.

Apniko Polikarpą mintys, kaip uodai. Kandžiojo jo širdį, virkdė akis, tik ašaros nebelašėjo. Sukepo, suakmenėjo graudžios ašarėlės per žmones beeinant. Nenugirdo nė kada Jezerskiene iš kamaros grįžo. Tik pajuto beturįs sūrio gabalėlį rankoje, tik išgirdo suklykus lopšyje mažytę, šaukiančią motinos krūtinės.

—    Bene miegi. Polikarpai?

—    Ar man sakai? — staiga net pakilo nuo suolo senis.

—    O kam gi ? Pasimesk gūnelę prie pečiaus. Lovos neturiu.

—    Gerai man, volungėle. Ot, taip dideliai užsimislijau, įtavo Onę bežiūrėdamas. Juk toks anos vardas? Matai, prisiminiau savo kūdikystę ir vos neapsiašarojau. Blogiau mūsų baudžiauninkam buvo negu dabar tau. Tarasėl. Savo palocių neturėjom. Kada užsigeidė ponas, tada kaulus bambino.

—    Eik jau. Duona buvo gatava, niekas nerūpėjo, tik Dievui malda. Dabar turi žmogus žemės — katino kapelį ir nebežinai, kaip išsiverst.

—    Kai tu kalbi. Tarasėl, tai taip ir limpa. Jei dar kartą į Rymą nusikapstysiu, už tave prie Tėvo Popiežiaus žodžio nepagailėsiu ...

Jezerskienė kreivai šyptelėjo. Graudingas pasidarė jos veidas kaip kančios kertėje, rausvais pumpurėliais nukaišytos, dulkių nusėdėtos. Skausmas, pašaipa ir abejonė blykstelėjo jos akyse. Pastebėjo senis ir vėl nušalo. Akmenėliu virto sūris burnoje.

—    Nesišidyk iš manęs, Tarasėl. Nenumanai, ką tau Pondievs naktį siunčia. Tikrai žinau, kad drebėjai viena, trobos kerteles nužegnojai. Kabo štai nečystos dvasios, žaliai numaliavotos. Šaiposi, bezliepyčios, ir gundo tave prieš Dievą pabliuznyti. Dideliai bijojai viena, galiu persižegnot. Ot, atėjau pas tave, ir tau geriau. O kodėl aš pas kitą negalėjau nueiti? Viešpaties valia nežinoma. Prieš nedėlią ar matei ant dangaus kryžių?

—    Negąsdink, Polikarpai, nemačiau.

—    Koks čia gąsdinimas. O aš regėjau ir visam svietui rodžiau. Toks, žinotum, kryžius, pilnas liepsnos. O ant ano Jėzusėlis prikaltas, galvelę palenkęs ... Aš tik klupt ant žemės ir bijau griešnas akeles pakelti. Kai išdrįsau, veizdu, o Jėzus Marija, ugnies stulpas ritasi ir ritasi į Peterburko pusę. Ar žinai, kur Peterburkas yr? Ką tu, vargšele, žinosi. Peterburke aš pas vieną jenerolą liokajum slūžijau. Iš kibirų vyną gerdavo ir mėtydavo bumaškas su Ekaterinos Didžiosios abrozdais kaip bulvių skutenas. Tai ot, ugnies kryžius. Vot ir neščėstis, moterėl. Bažnyčią atima.

—    Šarauskienė, sako, regėjusi. Aš tik jauna būdama kapuos esu mačiusi baltą nabašninką.

—    Kiek aš esu nabašninkų matęs. Pakavojo kartą vieną poną ... Į grabą sudėjo šobles, ant galvos užvožė auksinę kepurę, medalius prisiuvo prie krūtinės, ir įmūrijo jį į koplyčią. Nugi joju arklius, o ponas iš koplyčios tik kilst, kilst ir eina šoblėm pasiramsčiuodamas, iš nosies taip ir švilkščia žarijos. Ano liokajus ant kalakuto paskui joja. Ačiū Viešpačiui, moterėl, kad škaplierius ant kaklo turėjau: nusikabinau anuos, į visus keturis kraštus peržegnojau, ir ponas su liokajum pelenais pavirto. Taigi, svieto pabaiga ant nosies. Atvažiuos Liucipierius su pečiais, išsipildys Mikaldos pranašavimai.

—    Gana, Polikarpai, aš bijau.

—    Melskis, nebijosi. Jei agnosėlius ant kaklo tebeturi, niekas tau nestrošna. Gali pats Liucipierius apie tavo lovą sukinėtis, lenciūgais žvanginti, o tu tik melskis, tik bučiuok agnosėlius ir pilk anam į akis šventosios Rymo žemės. Dideliai mačija. Manai, ir man širdis nevirpa? Bet visko prisizopastiju, nesišaipau iš šventų daiktų, Dievui službą nešu.

—    Kas tau sakė, kad aš juokiuos? — išsigando Jezerskienė. — Tebeturiu ir agnosėlius. Juk sakiau, ant lango sudėti. Tik tas žemes vaikai išbarstė... Apolinaras sakė, kad tu čia pat žemių pasikasąs...

—    Ot, pijokas! Ot bedūšnykas! — net sudrebėjo Polikarpas, ir likęs sūrio gabalėlis nukrito ant aslos.

—    O tas Laurynas, tai pilvu juokias. Sako, savo amžiuj Rymo nesąs matęs. Aš, Polikarpėli, vis tiek tikiu. Jei turėtum kokį prašmatnesnį agnosėlį, ir dabar pirkčiau.

Į suskilusį langelį ėmė. parbenti lietus. Valandėlę buvo tylu. Perėjo jiedviem šiurpas nugaromis, tartum į langą barbentų prisikėlęs numirėlis.

—    Ko, Polikarpai, pas dukterį neapsigyveni? — visomis jėgomis stengdamasi pakreipti kalbą kita linkme, tyliai prašneko Jezerskienė.— Vis šviesiau nukarštum.

—    Manai, manęs ten su trūbom laukia? O jei ir užkeltų ant pečiaus ar daržinėj paguldytų, tuoj numirčiau. Po svietą vandravojant ir paukšteliai gražiau čiulb, ir širdis dar krūtinę šildo.

Ilgai dūsavęs, tyliau ir švelniau senis tarė:

—    Sakei, agnosėlių reikia? Turiu aš čia už pamušalo užsisiuvęs vieną kapšiuką. Šitie tai šv. Didziono. Dešimt metų atpuskų, jei prie brostvos prisikabinusi kasdien nešiosi. Šventas Didzionas sergsti nuo razbaininkų ir blogų žmonių. Anas ir vaikus gydo, ir pijokus sutramdo. Gal, sakau, Apolinarui mačytų?

—    O po kam?

— Penkios kapeikos už vieną.

— Brangu, Polikarpėli.

—    Dvi, Tarasėl, tau duosiu. Tik ot žemių jau nebeturiu. Per sunku man. Pernai Ryme puoliau prie popiežiaus palociaus gonkų, vo žemės visos buvo susemtos. Paliokai strošniai buvo užpuolę. Daug, sako, ten griešnų žmonių privisę.

Ant pečiaus pabudo vaikai. Už lango ėmė smarkauti lietus. Langeliai virpėjo, zyzė, kaip musės į voratinklį patekusios, pro kertinį, skudurais apkaišiotą, pūstelėjo vėjas taip smarkiai, kad net lempelę užgesino.

Nutilo Polikarpas, nutilo vaikai ir Jezerskienė.

Tamsa, drėgmė, tebecirpčiojąs svirplys, Dievo kančia, prilipus prie sušlapusios palangės, žaliai dažyti velniai, paskutinysis pasaulio teismas staiga įgavo kitokių spalvų, kitokios gyvybės.

Merkėsi Jezerskienė, net galvą užsiklojo suplyšusią, iš juostelių suausta antklode, bet juodais, rausvais, mėlynais burbuliukais maigėsi kažkokie ugniniai kryžiai, vaikščiojo numirėliai, Čia vėl šv. Tėvas su kardinolais į aukso knygą rašė Kražių bažnyčios gynėjų ir aukotojų vardus.

—    Ak, tas ubagas! Prinešė čia man į trobą visokių dvasių, — piktai galvojo moteriškė, bet žegnojos ir žegnojos be perstojo.

Polikarpas gūnios nesurado. Atsigulė prie pečiaus, koks buvo atėjęs, galvą priglaudė prie slenksčio. Ir jo akyse sujudėjo paskutiniojo teismo paveikslas.

— Tai, Tarasėl, rytoj kokios vištelės nepasigailėk apierai, — sumurmėjo snausdamas ir tuoj užmigo.

Jezerskienė meldėsi iki gaidžių. Gaidžiams sugiedojus, ji kas akimirka pakildavo prie langelio — bene grįžta Apolinaras.

Apolinaras negrįžo. Tuomet ji verkė, verkė, kol pabudo Polikarpas.

XIX.

—    Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus, — kyštelėjo Polikarpas galvą į senio Urbono trobelę.

—    Per amžių amžius, — nustebo Urbonienė, žema, stora moteriškė gerokai pražilusiais plaukais. — Iš kur tą vištą tempi?

—    Apiera, Rozaliut.

—    Veizėk, ir vardą atsimeni.

—    Kas, ar aš?

—    Tik su tavim, regis, ir kalbu.

—    Nagi ar ne aš jums pasakojau apie Tvardauską velniams dūšią pardavusj, kai kalvelę statėt? Kūjo negirdėti dangsint. Tur būt, vyro namie neturi?

—    Sėsk, susimildamas, ir paleisk vištelę. Matai, akeles aptraukė.

Žvilgterėjo Polikarpas į vištą, pakuteno pagurklį. Vištelė gailiai knirktelėjo, pasipurtė, bet gyvybės joje beliko du lašai.

—    Nesurišiu, manau, tai išspruks ir pabėgs kaip kurapka. Tatai pačiam Dievui atiduota.

Čia pat priemenėj atsisėdo Polikarpas į kėdę, kurios nugaroj buvo išpiauta žvaigždė, ir šalia kojų pasidėjo vištą. Vištelė purstelėjo kojomis, kelis kartus žioptelėjo.

—    Ak, bedūšis! Paleisk, palesinsiu. Kad ir žydui parduosi, vis tik Dievo sutvėrimas.

— Kaip aš galiu parduot, — rūsčiai pažvelgė Polikarpas į išraudusį Urbonienės veidą. — Sakau, kad čia Kražių bažnyčiai apieravota.

—    Koks durnius ją tau davė?

—    Jezerskienė.

—    Ar to valkatos pati?

—    Ana, Rozaliuk. Paskutinę vištelę atidavė. Nepaskūpuok ir tu. Gal nenueini bažnyčios saugot, su ruskiais kovot, tai bent apierą.

—    Aaa! Tai tu bažnyčios sargybai neši?

—    Naje, naje, volungėle.

Urbonienė pasikrapštė žilę ir vėl užsigobusi skarelę atsisėdo ant slenksčio.

Į priemenę įbėgo du paršeliai murzinais snukiais ir gyvomis, kūdikiškomis akimis. Uodegaites vizgindami, šniukštinėjo jie palei kibirus, kriuksėjo linksmai, nerūpestingai, į šeimininkę žiūrėdami, o Polikarpas sagsė juos akimis net apsilaižydamas.

—    Nugi papasakok, kas Kražiuos dedas? Tik nemeluok, susimildamas, nekenčiu melagių.

—    Šimtą metų išgyvenau nemelavęs, ko man prieš smertį, — dilbtelėjo akimis, kaip nenunokusiomis slyvomis senis ir vėl nukrypo į paršelius.

— Suvažiavo džekonai, ispravninkai, ciesorius atsiuntė gvardijos pulką. Visi anie kaip bitės prie medaus puol bažnytėlę. Jau vieną varpą nuėmė, tik kitų moterys neduoda. Sukibo anos į varpus ir šaukia „retavokit“. Gvardija supyko, anas nor pikom pasiekt, bet negali. Ciesorius įsakė moterų ir vaikų nebadyt, tik vyrus.

—    O Jėzau Marija! Nagi ir mano senis šiandien išbėgo.

—    Dievui ant garbės, Rozaliuk. Tegu bėga, tik valgyt reikėjo įdėt. Kas kartą ten nueina, greit negrįžta. Lenciūgais vaisko apstoję aplinkui, įleist įleidžia, o išleist ir kruvinom ašarom neišprašysi.

Staiga nušiurpo Urbonienės veidai, akimis įsismeigė į Polikarpo veidą, kaktą suraukė.

—    Girdėjau aš apie tave. Jėzus Marija, tik nemeluoki Jei ciesorius tiek vaisko prisiuntė, tai ko čia galvą kišt? Eitų namo ir gana. Iki šiol medinėj meldėmės, melstumės ir toliau.

—    Tai galva! Kartą ciesoriui pasiduosi — vėl baudžiava bus. Jei tavo vyras bus nukūtavotas, vaikai geriau gyvens.

—    Šnekėk!

—    O mane pasiuntė apierų rinkt. Kas griviną, kas kitą, kas lašinių bryzelį... Į kuknią viskas eina. Tu, Rozaliuk galėtum šitą paršelį...

—    Per akis tau!

—    Vanas, Pondievui tau paršelio gaila?

—    Nemonyk akių: Dievas nevalgo. Nuneši ir parduosi žydui.

—    Ar jau žydai kiaulieną ėdą?

—    Pats suėsi. Ukš laukan, biurybės!

Pašoko Urbonienė, suplasnojo sijonais, sutrypė kojomis. Paršeliai pasišokinėdami išbėgo į kiemą, o Urbonienė nė sėsti nebesitaikė.

Tokios veislinės, tokios gražios kiaulės, šitie du paršeliai. Verčiau ji leistų vieną akį išdurti, negu paršelių netektų.

—    Jei žinočiau, kad tave siuntė, auksiną duočiau.

Polikarpas lengviau atsiduso. Jis žiūrėjo dabar į atpalaiduotą Jezerskienės vištą, kuri lesė kampe virtų bulvių trupinius ir purtėsi, purtėsi be perstojo. „Žydas ją kaip smauglys tikrai surytų“, striktelėjo Polikarpui į galvą nedora mintis. „Ir porą grivinų sumokėtų. O už dvi grivinas kiek dešros, kiek riestainių ?!“

O seniai Polikarpas dešros bebuvo valgęs. Bulvienėlėmis, sūrelių graužtukais, parūdijusiu spirgučiu palaikydavo jis savo gyvybę jau nebe pirmieji metai. Galvelė paseno, nebesumeta gražių pasakų, nebesuaudžia lakių minčių, graudžių paveikslų. Apie Rymą, apie popiežių ir šventuosius nebegodžiai žmonės klausos. Jiems tatai paprasta, rodos, pačiuose Kražiuose matyta.

—    Kad, sako, ciesorius žadėjo bažnytėlę palikt ...

—    Nueik ir pamatysi.

—    Nueičiau, nubėgčiau, bet gi viena likau. Tėvas nakčia išėjo, sesuo rytą. Jokios žinelės. Dar gyvenimą kas padegs.

—    Tai paršelio taip ir neapieravoji?

Ilgai Urbonienė žiūrėjo pro langą į bėgiojančius paršelius, pagaliau atsiduso ir lyg nusikaltėlė pasakė:

—    Negaliu, Polikarpai. Auksiną duosiu. Valgyt, girdėjau, jiems ponai atveža, o nuo manęs nupirk tabokos. Jei seni mano pamatysi, duok ir jam. Rūkorius nesvietiškas.

Išsitraukė iš klostėto sijono parūdijusį skarmalėlį, atrišo kampą ir padavė Polikarpui tris variokus po penkias kapeikas.

—    Nepamesk ir nepratriunyk. Neduok, Viešpatie, pragertum, prakeikčiau. Tokia bėda su kapeika.

—    Tūkstančius kišenėse vartydavau, ir tai... Dėl tos grivinos ji mane muštravos.

—    Ne, nepyk. O kai vyrus į Sibiriją išveš, ką mes darysim?

Staiga dingo Urbonienei veido raudonumas, prigeso pašaipingos akys, lūpos sutrūkčiojo, lyg už ausų patampyto kūdikio. Pravirko.

—    Nueik, ubagei, dar pas susiedus. Galėtų kas ir su arkliu atvažiuot, jei nebijotų. Duonos įdėtume, miltų... Negi Dievas esi, kad ta viena vištele manai tokį svietą prisotinti.

Polikarpas pasidarė keistai rūstus, santūrus. Čiuptelėjo jis vištą viena ranka už kojų, kita už sparnų. Sugavęs ją, tartum laukini paukštį vėl pasikišo po pažastim ir nukiūtino, nukiūtino.

Apėjo Polikarpas dar dvi, tris trobas. Visur pasakojo, kas jam į galvą įkrito. Gąsdino suaugusius, vaikus, piešė kruviniausius paveikslus. Kad ir niurnėdami, kad ir pečiais traukydami, pagaliau jam įtikėdavo. Aukų davė, ir patys, kas dar galėjo, bėgo į Kražius altoriaus gelbėti, už bažnyčią galvą dėti.

Saulė jau nuožulniai bėrė spindulius, tamsūs debesys iš vakarų rinkosi, pranašavo lietų.

Polikarpas kinknojo į kuprą susimetęs ir labiau, negu aną kartą, žaibams blykstelėjus, susimąstęs. Atiduoti aukas ar ne? Jei parduotų vištelę, jei visas grivinas sau po pamušalais pasisiūtų ar po kelmeliu pasikastų, tai mirus bent grabas. Paskambintų varpai Polikarpui, kunigas jo duobę pašventintų, moterėlės „Angelas Dievo“ atgiedotų. Juk keturis rublius dvidešimt kapeikų surinko. Bet Dievas viską mato. Jis net žinojo, kiek Polikarpas surinks. Kas iš to, kad varpai gaus, kad kunigas duobę šventins, jei Dievas jo vėlės nepriims? Tiek jau nuodėmių, o dar vieną užsitraukti, ir pačią mirštamiausią!

Žvangėjo Polikarpo kišenėje pinigas, lipo prie pirštų suprakaitavęs, sušilęs, o širdis gundėsi, o ji kovojo,, tartum ta vištelė ir variokai jo milijonai būtų.

Kai kada jis vien už „agnosėlius“ daugiau surinkdavo, bet anie laikai nebegrįžta. Mėgdavo senis ir odinius batus nusipirkti, ir raudonos, putojančios giros išgerti, ir alaus butelį išlenkti. Kaip lengvai ateidavo pinigai, taip dar lengviau jie ir nubėgdavo nelyginant upeliai pavasarį. Gal paskutinį kartą žvanga prie jo šono pinigai!

Miestelį pasiekęs, Polikarpas sulėtino žingsnius. Jis nieko nežinojo nei apie kazokus, nei apie gvardiją, nei apie atimtus varpus, tačiau bepasakodamas vos pats neįtikėjo. Žvalgėsi atidžiai. Tylu. Kažkur tarškėjo vežimas, žvinguliavo arklys, kosėjo dusulingas žydas.

„Gal ciesorius išklausė“, džiugiai pagalvojo Polikarpas. „Gal savo sūnų ar kokį jenerolą atsiuntė ir uždraudė žmones kankint?“

Miesteliu cipnodamas, vėl stabtelėjo Polikarpas ties pirmąja žydo krautuve. Višta lyg tyčia ėmė tąsytis, kojomis šonus draskyti.

—    Nenori, padla, kad tave metiežnikai suvaldytų! Žydui parduosiu.

Žemas, apšepęs, jermulką ant pakaušio užsismaukęs žydas išlindo iš kiemo. Jis žiūrėjo į Polikarpą abejingomis, pavargusiomis akimis, o Polikarpas į ji.

—    Kiek už tą vištą prašai?

—    Rublį.

—    Mišiugina. Dešimt kapeikų duosiu. O gal nudvėsus?

„Dešimt kapeikų“, galvojo stovėdamas Polikarpas, „o višta tikrai vieni kaulai. Parduosiu ir kilbasos suvalgysiu. Ką aš šiandien valgiau? Nieko“.

—    Niu, imk pinigus, — ėjo prie jo žydas pirštus atstatęs vištos pasparniams čiupinėti.

—    O kazokų ar yr? — staiga paklausė Polikarpas, stengdamasis saldžią pagundą nugalėti.

—    Tuoj bus, tuoj. Atims iš tavęs vištą, ir dešimt kapeikų neturėsi.

—    Atims?! Kad tu nesulauktum!

Bėgte nubėgo Polikarpas nuo žydo ir Valančiaus gatvės viduriu nustylinėjo tiesiog prie bažnyčios.

Šventoriuje buvo kur-ne-kur moterėlė, bet bažnyčia pilna. Prie didžiųjų durų bobinčiuje stovėjo eilė stiprių vyrų, o už jų baltavo skarelės, pilkavo pasišiaušę, ant akių nudribę vyrų plaukai. Pirmutinis stovėjo žemo ūgio, bet vikrus, kresnas Jasiulaitis, balta komža apsivilkęs, laikė rankose kryžių.

Prieš tuos vyrus, prieš tą kryžių stovėjo Šiluvos dekanas kunigas Jastrzemskis, Kelmės klebonas Jaugelis ir kažkoks rusas su blizgančiais antpečiais. Nusigando Polikarpas savo pasakas iš tikrųjų pamatęs. Atsidusęs, mintimi persižegnojo, nes persižegnoti ranka jam kliudė kirkčiojanti višta. Smalsumas paėmė viršų. Pamūriais jis įėjo į šventorių ir užlindęs už šv. Roko statulėlės apmirė. Iškrito višta iš po pažasties, persivertė kūliais ir pakilusi, pasipurčiusi bėgo iš šventoriaus, nes pas Urbonienę palesinta nebebuvo surišta.

Karingai, rodos, žiūrėjo juoda šv. Benedikto statula į kunigus ir Polikarpą, o Scholastika tokiu verksmingu, tokiu iškentėtu veidu žvelgė toli į miestelį, tartum daugiau maldininkų laukdama.

—    Brangūs kražiečiai!— kalbėjo bosu stambus dekanas, tik šį kartą išblyškęs, kaip miltais nubertas. — Ciesorius per mūsų mylimus vyskupus jums liepia išeiti iš bažnyčios, o mums išnešti Švenčiausiąjį. Neužtraukit, brangūs katalikai, ant savęs valdžios rykštės už nepaklusnumą. Esame, kad klausytume savo vyskupų ir ciesoriaus. Antrą kartą jums kalbu. Anuokart šitiek daug jūsų nebuvo, gal ne visi atmenat. Dabar girdit. Pažįstat mane. Matot, kad aš esu kunigas, dekanas...

Dekanas sunkiai atsiduso, grybštelėjo už galvos, kuri svaigo, lyg nuo trijų nemigo naktų, ir vėl kalbėjo:

—    Dievas priims jūsų nuoširdžias maldas ir senojoj bažnytėlėj. Išeikite, paklausykite manęs ir leiskite mums išnešti Švenčiausiąjį. Neišniekinkime šventovės.

—    Pasigailėkite, kražiečiai, ir mūsų, ir savo vaikų. Supyks ciesorius, užsirūstins vyskupai.

Neškite kryžių į bažnyčią, — pradėjo virpančiu balsu ir kunigas Jaugelis.

Minutę, dvi viešpatavo tyla. Antpečiuotas valdžios atstovas kažką tarėsi su kunigais.

—    Neatiduosim bažnyčios!!!—sušuko Adolfas Ivanauskas.

—    Neatiduosim!

— Neleisim išnešt Švenčiausiojo!

—    Ar kunigam taip pridera! — nuaidėjo bažnyčioj, net langai sudrebėjo.

—    Neįleiskit jų į bažnyčią!

—    Neduosim uždaryt. Bažnyčia mūsų! Kunigai pasitraukė nusiminę, dar daugiau nubalę.

—    Ciesoriaus, prabaštėliai, eitumėt prašyt, kad bažnyčios neuždarytų, o ne mus graudenti! —    visus perrėkė Feliksas Andriejauskas. — Mirsim čia, prie šio kryžiaus, bet nepasiduosim. Mūsų teisybė.

—    Vyrai, o vėzdus, o akmenis rinkim! — išėjo į priekį Laurynas ir pakėlė aukštyn kumščius.

—    Niekur nėra tokio prisakymo, kad bažnyčią atimtų!

—    Parodykit ciesoriaus parašą!

Bažnyčioj ūžė, trypė. Iš tolo pasirodė kažkokie paveikslai, sužibo žvakės, sugaudė giesmės.

Druktenis stovėjo su kryžium, kaip akmeninė statula, ir smarkiau krutino žandikaulius. Tik kryžius, kuriuo jis nuo mažens tikėjo, sulaikė jį nuo šūkių, nuo skaudžių žodžių.

Polikarpas klausėsi, o širdis plakė, o mušė, krūtinėj žadą užimdama.

—    Į Rymą eisiu! Popiežiui papasakosiu !— sušuko baisiai spiegiančiai, kad net kunigai krūptelėjo.

—    Polikarpai, — pribėgo prie jo Braslauskienė Julė, lyg iš žemės išdygusi.

—    Jėzų pardavė, Judošiai! Dūkiam!! Dūkiam!!

Kaip girtas, susmuko Polikarpas ant žemės. Iš suplyšusios kišenės pabiro variokai, sidabriniai, bet rankoj vieną pinigą tebelaikė suspaudęs kaip replėmis. Tai buvo Jezerskienės grivina.

XX.

Kad ir liūdnos, kad ir skaudžios buvo dienos, bet bėgo greitai, tartum per vestuves.

Žmonės apsvarstė caro įsakymus, kunigų pasielgimus, šimteriopai apgalvojo kaip gintis, jei įsiverš kazokai, tarp savęs arčiau susipažino, pasišnekėjo apie savo namus, šeimas, visą gyvenimą.

O tas gyvenimas, kaip pelenų sauja, iš kurio nei duonos iškepsi, nei ugnies kitą kartą nepakursi.

Padejuodavo, nusišluostydavo ašaras moterys, širdį kaip pjautuvą kitas kitam parodydavo ir vyrai. Kaimo skurdžiai ir buvusieji dvaro bernai nieko kito neturėjo kaip molio ar smėlio kalnelius. Po dešimtinę, po penkias, daugiausia po dešimtį gavę iš dvarininkų, jie matydavo tik saulę tekant ir leidžiantis, daugiau nieko. Kol dar buvo išsisklaidę po kelias parapijas, vis tikėdavos, kad Jonas ar Petras, Nikodimas ar Jokūbas gražiau gyvenąs, kad dar tokios gerovės reikią siekti, nes jis esąs už Nemakščių, už Kelmės, už Šiaulių. O subėgę į bažnyčią, per keturias savaites kasdien vienas su kitu susidurdami, jie pasijuto tartum į vieną kapšelį sumesti variokai, vieno svorio ir vienos vertės. Žvangėk nežvangėjęs, blizgėk neblizgėjęs, o liksi tokios vertės, koks skaičius monetoje įkaltas.

Laukė nesulaukė gubernatoriaus, o tik kunigų. Daugumas dėl to ir nusivylė, ir nudžiugo. Kaskart daugiau tuštėjo bažnyčia, iš toliau atkeliavusieji grįžo bulvių kasti, žiūrėti namų. Tik arčiau gyveną, kad vakarais ir grįždavo pernakvoti, šio to apie namus apsisukti, dieną vėl ateidavo. Tik jų eilės nebebuvo tokios pilnos ir tankios.

— Sutramdė tuos nevidonus ciesorius, — jau garsiau čiauškėjo moterėlės, pamaldžias akis vis dažniau pakeldamos į aprūkusius šventuosius, širdyse dėkodamos, kad ir vyrai liko namie, ir bažnytėlė mūrinė liks jų.

Laurynas, ištisą dešimt dienų nebuvęs nė karto namuose, ėjo, galvą į šoną palenkęs.

Kiaurą naktį buvo liję. Dangus apsiniaukęs, šniokščiąs vakarų vėjas tamsino jo sielą. Visa, ką jis per tą laiką patyrė, pamatė, nepažabojamu viesulu blaškėsi jo širdy. Kas? Nesuvaldomas pyktis? Kad tas pyktis būtų peilis, kalavijas, tai Laurynas ištrauktų jį ir stipria, raumeninga ranka pakeltų. O jei tas nerimas, tas kaž-kas, ko jis dar neįstengia suprasti, būtų totorius ar bent Klingenbergas, tai Laurynas pultų jį ir sukapotų į nesuskaitomas dalis.

Likučiai vasarojaus sulyti. Bulvės lauke. Trobelė neparemta, nepakelta, naujos grindys neįdėtos. Viktutė viena plušo, dirbo už du, strėnas pasirovė, vaiką nuklykdino, ir dėl ko? Dėl ponų jenerolų užmačių.

Netoli namų ėmė lynoti. Laurynas pagreitino žingsnius. Dar priemenėj pasitiko jį Viktutė, išraudusi, iškaitusi, bet vieną ūsą išsisuodinusi.

—    Lauruk ...

—    O tu kaip čia? Nusipraustum bent, — švelniai susijuokė Laurynas, gnybtelėjęs jai į petį.

—    O kas? — susigėdo Viktutė.

—    Eikš, parodysiu, bezdžionkėle tu.

Nusivedė ją į vidų, pasodino prie lango, o ji vis purtėsi, vis raudo ir ranka braukė per kaktą.

—    Ne čia, kvailele, ne čia, — kyštelėjo Laurynas jai apgramdytą, sutrukusį veidrodėlį.

—    Matai? Jei dar vieną ūsą nusiteptum, tai būtų didesni už mano .. .

—    Eik sau, eik, — pliaukštelėjo vyrui per ranką ir skarelės kampu greit suodžių ūselį nusišluostė. — Beskuo nė nepabučiavai...

Troboje buvo karšta, trošku kaip pirty. Laurynas priėjo prie lopšio, pasilenkė. Miegojo jo sūnus suprakaitavęs, sušilęs, tartum taukuotas.

—    Ale prisikūrenai. Musėt, maudysi mane?

—    Taigi... Blynus baigiu kepti. Jau visos neša, šiandien būčiau ir aš atėjus.

—    Į Kražius?

—    Kaipgi. Pasakyk, Laureli, kas ten girdėt? Rimkiene buvo atbėgusi, sakė. kad to gubernatoriaus nei buvo, nei bus. Esą, tik džekonai suvažiavę.

—    Tu klausk mane, aš tave. Makalynė kažkokia. Isprauninkas, sako, tik vieną kartą prie bažnyčios buvęs priėjęs, o kunigai jau dukart iš bažnyčios prašę išeit.

—    Rimkienė sakė, kad ir Švenčiausiąjį norėję išnešt?

—    Prie durų buvau, nemačiau, tik Žutautas aiškino, kad svetimas kunigas norėjo su mūsų Švenčiausiuoju išeit.

—    Vo, vaikel, ar tau nieko nenusitropijo? — kyštelėjo galvą nuo pečiaus motina.

—    Nieko, mamaite. Kaip sveika?

—    Taigi, Pondievo meldžiau, meldžiau ir išmeldžiau. Bet jau grabą. Laurynėli, tu man daryk. Strošną šiandien sapną mačiau ...

Laurynas palingavo galvą, mostelėjo ranka ir dar arčiau prie Viktutės prisėdo

—    Kiek čia tų blynų prikepei? Bent man duok.

—    Gausi tuojau. Kad tu nieko nepapasakoji.

Gnybtelėjo Laurynas į žandą, pabučiavo į vieną, į kitą akį ir žiūrėjo į ją šmaikščiai žaižaruojančiomis akimis. „Ne, ne Teodora gražesnė. Nepamainyčiau aš savo balandėlės į Zajauskaitę! Juokias, tartum širdį kutena. O anoji kai pasižiūri, taip ir nulinksta rankos kaip prieš didelę ponią".

Pavakarieniavo skaniai, riebiai, sočiai, kaip Velykų pirmą dieną.

Viktutė vis taikstėsi paklausti, ar rytoj eisiąs į Kražius, o jei eis, paprašyti, kad paliktų namie ir bent rugių kiek spragilais pradaužytų ar bulves padėtų kasti. „Jau šalnos artinasi o keturi pūrai bulvių, perpus supiaustytų, kaip kiaušiniai atsargiai sudėliotų pasėlio, taip gražiai nuaugo", galvojo Viktutė, bet prasitarti nedrįso. Jiedvi vieno pūro sėją nusikasė. Uršulė arė, o ji bulves rinko, kai Uršulė pavargdavo, pati žagrę laikė. Arklys neklauso, neina vaga, arklas lenda ne tiek į žemę, kiek piausto bulves. Baisu ir Laurynui pasisakyti, kad pusę bulvių sugadino, supiaustė.

—    Kur Uršė? — pagaliau paklausė Laurynas.

—    Rodos, pas Andriejauskienę išėjo naujienų.

Nuovargis, riebus valgis merkė Lauryno akis. Šio to klausinėjamas atsakinėjo pusiaužodžiais ir pagaliau nuėjo į lovą.

Saldžiai ištįso sąnariai, prie galvos lipte prilipo pagalvis. Dar nė karto gyvenime nebuvo jam lova tokia meili ir šilta. Net šyptelėjo pamąstęs, kad Andriejauskas, Rimkus, Šemetulskis, Ivanauskas pabažnyčiais gulinėja, tebesnaudžia bobinčiuje, aklų elgetų vietoje. „Apgavo, tai apgavo“, galvojo visai snausdamas. „O gal ruskiai išsigando? Gal žmones engti valia, o bažnyčių uždarinėti negalima?“

Nepraėjo pusvalandis, o į Karniaus trobą prigūžėjo moterų, tartum į krikštynas. Dievą pagarbinusios, sustojo jos vidury aslos, rankas ant pilvų sunėrusios, baltų skarelių snapus atkišusius ir tokios nusiminusios, tokios nedrąsios lyg žiemai užsilikusios gervės.

—    Tavo pats sugrįžo?

—    Antai miega.

—    Ar sveikas?

—    Sveikas, — šyptelėjo Viktutė.

—    Vo, sako, jau pats ciesorius su nagaika atvažiavęs. Jėzuš Marija, nei išeit negalima, — netvėrė Rimkienės veidas rūpesčiu. — Kitų štai ir pareina, ir pasikalba, o manasis, kaip nutrūko sprandą, taip ir nutrūko.

—    Sėskit, moterėlės, prašom.

Kojomis čiužinėdamos, dūsaudamos, susėdo jos išilgai suolą ir vėl sunėrė rankas. Viktutė ėmė iš pečiaus bulvinius blynus, gramdė kopūstlapius ir dėjo ant stalo, rankoves pasiraitojusi, vikri kaip riestainininkė. Skanus kvapas mušė visoms į nosį, erzino gomurį.

—    Ar jau bankietą kokį čia ruošiat? — nebeiškentė viena moterėlė.

—    Taigi, prikepiau ... sakau, nešiu vyrams.

—    Dar jiems mažai, — šnekėjo ta pati moteriškė. — Sako, ne tik lašinių, kilbasų, bet ir keptų žąsų privežę. Jezerskienė, girdėjau, tam padaužai paskutinę vištelę atidavusi, o jis žydam pardavęs. Ir arielkos, sako, ten jiem duodą.

—    Vo dėl to ir knapso, ar reik ar nereik, kad tik nedirbtų. Užvakar mano degloji puto, puto ir būt nudvėsusi, jei ne dalgis. Pripuoliau pati... Paskui tas vienakis Rimbikas skūrą nulupo. Vakar buvau į Kražius nuėjusi pas savąjį: kur tau! „Tegu stimpa“, šaukė, „kas nori, o aš ciesoriaus atsakymo laukiu“.

—    Su tokiais paršais ciesorius užsiims, — visą laiką tylėjusi bamtelėjo kraštutinioji.

—    Duokit susiedui miegot, nesibalsinkit, — sudraudė Rimkienė.

Viktutė nesileido į kalbas. Ji piaustė apskritus, priplotus gabalėlius ir sau viena galvojo blogai padariusi, kad pavėlavo. Rytą blynai bus šalti. Jei šiandien, Uršulė būtų nunešusi.

—    Ką gi, Karnien, tavo vyras porino?—kibo su savo kalba piktoji moteriškė.

—    Nugi nieko. Parėjo pavargęs ir štai atsigulė.

—    Tai laikai atėjo, — atsiduso Rimkienė. — Svieto pabaiga. Dar šidinomės iš to ubagėlio Polikarpo. O jis nekartą sakė ...

—    Ir knygose yra parašyta. Andriejauskienė dar pavasarį šnekėjo, kad Mikaldos pranašavimai išsipildysią.

—    Ką ta galvotinė!

Laurynas sujudėjo, atsigręžė ant kito šono ir, kažką sumurmėjęs, kilstelėjo ranką, atvėrė akis. Visų moterų akys įsmigo į jj, o jis ilgai negalėjo suprasti kur esąs. Tik pamatęs lopšį, Viktutę, tebepiaustančią blynus, atsikvošėjo.

—    Maniau, kad bobinčiuj užmigau.

—    Sveikas, susiėdė. Mūsų vyrus palikai, o pats pas pačią? — šyptelėjo Rimkienė.

—    O Antans ar neparėjo?

—    Sakau, kad ne. Dusyk buvau jo parsivadinti — neina. Sako, ponai jus ten gerai maitiną?

—    Amaru jie mitina. Ponia Dobkevičienė tai dukart pati buvo atvažiavusi, o trečią — savo berną atsiuntė.

—    Nagi Šemeta, dešimt avinų naktį atvežęs?

—    Jei bent katinų, — piktai nusijuokė Laurynas. — Žadėjo, šaukė, garsinosi, o kai reik, bijosi ir pasirodyti. Kai lonkose tai jie sėdi.

—    Ponai vis ponai. Negi eis bobinčiuj miegot.

—    Jų niekas ir neprašo, tegu tik nesigarsina.

Iki vėlyvo vakaro klausinėjo moterys Lauryną ir kaip, ir kas, ir kodėl, o jis atsakinėjo, atsakinėjo, kol vėl ėmė snausti.

—    Moterys, žinokit, kai tik išgirsit varpus skambinant, tai visos ir bėkit į bažnyčią. Tuomet jau kazokai bus atjoję.

Staiga sulojo šuo. Į trobą uždususi įbėgo Felicija.

—    Ar Laurynas namie?

—    Namie. O ko tu tokia persimainius?

—    Lauryn! — pribėgo Felicija prie lovos.

Laurynas sviediniu iššoko ant aslos.

—    Kas, po biesų?

Felicija žvalgėsi.

—    Lauryn, aš iš ponų girdėjau, kad tave į turmą išveš. Antrukart isprauninkas atvažiuoja su žandarais ir stražnikais. Kas neklausys, neis iš bažnyčios, į tą tiesiog šaus.

—    Ko tu, sesei, drebi? Visų neiššaudys.

—    Galinčius, matai! Nė vienas nesidaužė po kaimus, tik judu su Andriejausku. Judu pirmuosius ir nušaus.

—    Fele! — nubalo Viktorija, ir jai peilis iškrito tarp kojų.

—    Fele, Fele! Matai, kad atbėgau uždususi. Ponia liepė pranešti: slėpkitės!

Baltesnis už naujus marškinius stovėjo Laurynas nekrustelėdamas, tik akimis vedžiojo nuo lopšio prie Viktorijos.

—    Dėl ko jie mane nušaus? Blūdiji, — tyliai prasitarė, bet rankos suvirpo, akys išsiplėtė.

—    Džekonas prašė, kunigas prašė, staršina. Isprauninkas jau buvo atvažiavęs, o jie savo ir savo. Paguldysit galveles.

Senė motina pravirko pirmoji. Paskui Viktorija, Felicija ir visos moterys.

—    Nežliumbkit! — karštai suriko Laurynas. — Kol visus iššaudys, ir aniems galas ateis!

Nutilo moterys, bet šniurkštė, akis, nosis šluostėsi.

Stovėjo Laurynas, žandikaulius spaudydamas, akis nusmeigęs toli, toli, tartum jis ne troboj būtų, bet stovėtų ant aukšto kalno ir matytų kartuves.

—    Purve gyvenam, purve braidžiojam, tegu šaudo, — pašnibždomis nutęsė moterėlė, kurios karvė krito. Nė viena jai neatsakė. Tik senės motinos atdūsis nuo pečiaus nesąmoningai jai pritarė.

Palengva kažkoks dusulingas oro virpėjimas veržėsi į trobą. Moterys nutirpo, Lauryno sielą sukrėtusi skaudi žinia jau rimo. Virpėdamas jis įsisiurbė pro langą Į rudens tamsą ausim ir klauso.

Gaudė varpai.

Patirpo jo keliai, pašalo pirštų galai. Su kiekvienu širdies sutvaksėjimu jis girdėjo varpus garsiau ir garsiau.

Išgirdo varpus ir moterys.

Virpėdamas jis įsisiurbė pro langą į rudens tamsą ausim ir klauso

Viktorija nubalo, net jos lūpos numėlynavo. Maldaujančiomis akimis ji sužiuro čia į Lauryną, čia į miegant; sūnų, sieloje kilo audra. Gaila jai buvo bažnyčios, bet dar gailiau Lauryno, kūdikio ir to gražaus gyvenimo, kurį juodu ne iš knygų skaitė, ne Elzbietos pasveikinti sukūre. Rodos, primanytų, sušuktų ką nors, kad įstengtų perrėkti varpų gaudesį. Viešpatie! Kas gi ji prieš Dievą? Dulkė. Neišdrįstų gal iš to padaryti, nepajėgtų, bet amžinai Dievui būtų dėkinga, jei šį kartą jis apkurtintų Lauryną ir neišleistų jo tokio išbalusio, tokio susitelkusio ir pasiryžusio į tamsią rudens naktį.

—    Atidarykit langą! — garsiai tarė Laurynas ir mostelėjo ranka į dešinįjį langą.

—    Užkaltas jis, Lauruti.

—    Girdit? Varpai!

—    Varpai, — garsiai pravirko visos moterys.

—    Viktut!

Klykte klykdama pribėgo prie jo Viktorija ir sukniubo į krūtinę.

—    Lauruti, ir aš su tavim, ir aš!

—    Paduok mano batus!

—    Lauryn ... vaikas, — įsiterpė Felicija.

—    Kad man nė žodžio! Greičiau batus!

Išbalusios, verkiančios išbėgo moterys viena po kitos, o Viktutė užsikniaubė lopšį ir taip garsiai sukniūkštėjo, kad pabudo berniukas ir ta pačia gaida ėmė verkti. Pro petį ji matė į aslą įspaustas dideles, basas Lauryno kojas, nes jis pats išbėgo į kamarą.

O varpai gaudė, o varpai šnekėjo tokia aiškia, tokia graudžia kalba:

Bėkite! Bėkite! Bėkite!

Patižusiais keleliais, lyjant, potamsiu, pritvinkusiu dangum šmėkščiojo šešėliai. Vieni leidos nuo kalnelių kaip strėlos, kiti roplojo kulvertomis.

Paskui dusdami, skubėdami ėjo Laurynas su Viktorija. Abu galvojo apie savo sūnų, paliktą su mirštančia motina, bet spranginanti baimė, plieninis pasiryžimas pamatyti, kas ten įvyks, ir nepasiduoti, nors ir gyvus sukapotų, išbraukė iš atminties sūnų ir senutę.

O varpai netilo, o jų garsas vis artėjo.

Už nugaros subildėjo vežimas. Instinktyviai susikabino abu ir prisiglaudė prie išsišakojusio karklyno.

Grįžo iš užsienių Renadzkis.

Palengvėl, be energijos pravažiavo pro juos klebonas Renadzkis. Šokinėjo ant papėdės vežėjas, kratėsi klebonas, ir abu buvo liūdni, lyg į motinos laidotuves skubėtų.

— Klebonas grįžta, — sušnibždėjo Viktutei į ausį, širdyje lengvumą pajutęs.

Įvykių iškamuotas, parapijonių apkalbėtas Renadzkis buvo išsiprašęs pasigydyti į užsienius ir manė, kad vėlų rudenį caro įsakymas bus išpildytas ir jis nusiplaus rankas.

Pro bažnyčią važiuojant arkliai stabtelėjo.

Žibėjo žvakės, iš bažnyčios plito giesmė, maišėsi žmonės šventoriuje ir čia pat, miestelyje.

Dar neviskas baigta.

Taip, neviskas. Tatai sužinojo jis dar Kelmėje. Kalbėjosi Kelmės klebonijoj trys kunigai: Renadzkis, Jastremskis ir Jaugelis.

Dekanas norėjo išnešti Švenčiausiąjį iš bažnyčios, kražiečiai jam neleido.

Prašė skirstytis — nepaklausė.

O caro reikia klausyti. Jis gali įsakyti atimti visas bažnyčias, katalikų tikėjimą visoj imperijoj dar žiauriau persekioti.

Šiluvos, Kelmės kunigai įpareigojo patį Renadzkį Šenčiausiąjį išnešti.

Arkliai truktelėjo, smulkia ristele bėgo į kleboniją. O klebonui taip sunku, o jam taip skaudžiai širdį spaudžia. Jis pats lyg žandaras turi stoti prieš tikinčiuosius.

O jeigu tikintieji jo nepaklausys?

Viešpatie! Kokia sunki našta užkrito ant jo pečių, koks skaudus sopulis pervėrė jo širdį !

Kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui.

Ne visuomet aiški ši tiesa.

Kražiečių byloj nei jis, nei kiti kunigai negali išspręsti, kas čia Dievo, kas ciesoriaus.

Gal ir galėtų, bet jų rankos tokios baltos, ir taisyklių tiek daug.

Arkliai stabtelėjo, sužvingo, o varpai vis gaudžia. Baisiai šįkart skamba klebonui varpai. Ko gi juodi šešėliai slankioja aplink kleboniją? Ko bėgo būrelis Valančiaus gatve, jį grįžtant pamatę?

Dėl jo šie varpai gaudžia.

Varpai gaudžia, graudžiu balsu garsindami, kad grįžo klebonas ir reikia visiems, visiems rinktis į bažnyčią Švenčiausiojo sergėti.

Taip jam aiškino Šiluvos dekanas, bet jis ir be aiškinimo supranta.

Nebemyli, nebepasitiki jie kunigais!

Žengiančiam per slenkstį į savo kambarius klebonui nukrito dvi didelės ašaros.

XXI.

Bažnyčia vėl buvo tiek pilna, kad žmones ne atsiklaupti nebegalėjo.

Laurynas su Viktorija prisigrūdo pne zakristijos ir stovėjo greta.

Greta stovėjo Rimkus su žmona, o šalia jų Jezerskienė,

Degė bažnyčioj žvakės.

Kunigai iš klebonijos lango stebėjo nušvitusius bažnyčios langus. Nei gubernatorius, nei isprauninkas nesirodė. Niekas net nežinojo, ar jie yra miestelyje ar ne.

Penktą ryto, vos vos pabalo dangaus pakraščiai, iš klebonijos išėjo kunigas Mažeika. Kad ir šimtą žingsnių, bet jis žengė sunkiai, o širdis daužėsi krūtinėje.

Kiek daug, neaprašomai daug jis per šiuos pastaruosius metus pergyveno!

Tris kartus mėgino slaptai išnešti Švenčiausiąjį bet nepavyko. Dabar eina ketvirtą kartą. Grįžęs klebonas pradžioj gražiuoju paskui griežtai įsakė išpildyti vyskupo ir caro įsakymą. Jis vikaras. Jis pirmasis eina į ugnį.

Jei dabar nusižeminęs ir sugraudinta širdim kunigas Mažeika eitų išpažinties, turėtų pasisakyti, kad neperseniai pats savo ranka buvo parašęs vyskupui raštą, kad negali be valdžios paramos įsakymo išpildyti. Nespėjo dar, rodos, rašalas nudžiūti, o jau iš konsistorijos atėjo kitas raštas, įsakąs žūt būt Švenčiausiąjį išnešti.

Neseniai, pamaldas belaikant, nuo altoriaus moteriškė čiupo raktelį nuo cimborijos, ir jo širdis aiktelėjo. ,,Štai“, pagalvojo jis, prie altoriaus stovėdamas, „ir mane parapijonys saugo“.

Oras buvo drėgnas, smilko lietutis, šaltis lindo į kaulus. O jis jautė, o jis suprato, kad ne tiek oras, kiek savijauta šaldo jo kūną, kad, rodos, net rankos sustyrusios. „Vyrai, ciesoriaus į autą neperdirbsit", neseniai pasakė jis Andriejauskui, bet nei šitokiais žodžiais, nei švelniu lakštutės čiulbėjimu, nors jis ir būtų sugebėjęs, matė, kad kražiečių neperkalbės, neįtikins.

Prie zakristijos durų priėjęs, Mažeika ilgai stovėjo ir klausėsi. Bažnyčioj buvo tylu kaip tylus rytas. Vadinas, žmonės išsiskirstė. Pasiųstasis liokajus, po bažnyčią ir šventorių slankiojęs visą pusnaktį, teisybę sakė. Bet kada ir kur jie išsivaikščiojo? Juk suplaukę buvo mažiausiai šeši šimtai žmonių.

Čiuptelejo užpakalinę kišenę, išsitraukė vitraktį ir kreivai šyptelėjo. Einu į bažnyčią kaip vagis. „Viešpatie, Tu vienas matai mano širdį, Tu vienas supranti, kas mane stumia išnešti iš šventų namų Tavo kūną ir kraują!“

Zakristijos raktai buvo dingę. Tai jis žinojo iš zakristijono Zajausko, kuris vis dar tebeserga. Kaipgi įeiti į vidų?

Įsirėmė Mažeika į šonus, pasisvėrė ant kairiosios kojos ir atsigręžė į kleboniją. Tamsu. Iki vidurnakčio klebono kambary buvo šviesa. Ar jis klūpojo prieš Nukryžiuotąjį, ar rašė vyskupui pranešimą, vikaras nežino. Bet jis pats kaip negyvas išmiegojo nuo pietų iki vidurnakčio.

Pro mėnulį praplaukė didžiulis debesis, lietutis nustojo lašėti. Išsikišo viena kita žvaigždė, sumirgėjo linksmai kaip ką tik pabudęs kūdikis. Ak, ten, ant tų žvaigždelių, jeigu tik Dievas laiko tokius pat žmones kaip mus, gal ramiau.

Mažeika stipriai trenkė ir pasibeldė į zakristijos duris. Duslus aidas nuaidėjo per bažnyčią, ir jis dabar tikrai suprato, kad žmonių nebėr.

Pasibeldė antrukart.

— Atidarykit! — šūktelėjo kunigas Mažeika iš desperacijos, instinktyviai tikėdamas, kad bažnyčioj kas nors vis dėlto yra, nors ir, be to, jis jau buvo įspėtas, kad ant vargonų, po klausyklomis keletas drąsesniųjų esą pasislėpusių.

Trakštelėjo durys ir atsivėrė. Mažeika sustojo tarpdury, bijodamas į vidų eiti. Nelauktas, netikėtas už jo nugaros išdygo stražnikas Jezerskis.

—    Eikit, kunige. Aš valdžios vardu jus saugosiu.

—    Ak, nereikia. Aš be jūsų apsieisiu.

—    Dėkokit, kunige, ir eikit. Valdžia žino, ką daro.

Mažeika įėjo į zakristiją mažyčiais, smulkiais žingsniais, nors visuomet vaikščiodavo plačiais ir drąsiais. Keletas moterėlių klūpojo ties grotelėmis. Visos suvargusios, pašiurpusios. Jis norėjo kažką sakyti, bet burna tartum rakinte užsirakino. Tamsi bažnyčia visai aptemo. Jis drąsiai ir greit priėjo prie altoriaus ir užmiršo priklaupti. Moterys sujudo, susišnibždėjo.

—    Matot, jau prieš altorių nebesiklaupia,— pusbalsiai tarė Klapatauskienė į kampą susirangiusiai Bieloglovaitei.

—    Negi jis mišias laikys?

—    Moterys, moterys! Bėkite pas vyrus, pasakykite, — piktai sušnibždo Martinkiene ir pakilusi nuo grotelių žvirbliu išskrido į bobinčių.

Bobinčiuje buvo Šemetulskis, Rimkus, Rozminas, Laurynas ir Barauskas. Pašoko, nusigando lyg Dievo grabą pramiegoję, budėtojai ir prisėlino aplink suolus pro šoninius altorius prie didžiojo altoriaus.

Staiga sukilo ir kiti. Lipo nuo vargonų, kūprino iš šventoriaus. Sugirgždėjo didžiosios durys, šalto oro srovė pūstelėjo iki pat didžiojo altoriaus, bet Mažeika nieko negirdėjo, nematė. Virpančiomis rankomis kaišiojo jis vitraktį į cimboriją, bet jam nesisekė: ranka vis slydo žemyn, kakta čia raudo, čia balo, kaip nuo keliolikos taurių vyšninės.

—    Švenčiausiąjį jis nori išnešti, — išsigandusiu balsu šnibždėjo Bieloglovaite ir visa virpėjo — Jėzau Marija, gelbėkit!

—    Tyliau, tyliau, — malšino ją Rimkus.

—    Aš mačiau stražniką. Juk aš tą begėdį įleidau, — tarė Šarauskienė. — Bėkit daugiau vyrų pašaukti.

—    Nekudakinkit, moterėles tylėkit,—šnibždėjo Andriejauskas. — jau pasakyta, pasakyta, atbėgs visi.

—    Ar jūs tik matot? Antai jis nebuvo toks išbalęs. Dantimis tratina ir nieko nebegirdi. Argi jis išdrįs Švenčiausiąjį Sakramentą tokiomis drebančiomis rankomis imti?

Zakristijoj susirinko apie dvidešimt žmonių, prie suolų klūpojo apie trisdešimt, o prie altoriaus buvo suklaupusios tiktai moterys.

Visas jėgas sutelkęs, įgrūdo kunigas vitraktj į šoną ir išlaužė dureles.

Moterys aiktelėjo.

Rankomis griebęs pušką, lyg degančią žariją, kunigas atsigręžė, bet akių nepakėlė. Nuleidęs jas žemyn, jis pustekinis nulipo nuo laiptelių ir pasuko į zakristiją.

Tylios, baisiais, net pamėlynavusiais veidais, apstojo jį moterys. Visos jos, rodos, norėjo šaukti, klykti ir iš paskutiniųjų laikėsi, bijojo akis jrėmusios į pušką.

Kunigas sustojo ir išbalęs, kaip iš marmuro iškaltas, pakėlęs ties veidu pušką, žiūrėjo į ją keistomis, baisiomis akimis.

Niekuomet savo gyvenime kražiečiai nebuvo matę tokio suvargusio, tokio pasenusio ir skausmingo, o drauge ir baisiai šiurpulingo veido. Vyrai jau norėjo keltis, bėgti prie kunigo, bet šitą veidą pamatę žiūrėjo į jį akis išplėtę, tartum ant dangaus matytų tikrą liepsnojantį kryžių.

Staiga, kaip susitarusios moterys suklaupė ant kelių ir visos pragydo karščiausią giesmę „Prieš taip didį Sakramentą“. Ne šnabždesiu, ne pro nosį sklindančiu, bet tyru, nuoširdžiu garsu skardėjo moterų balsai, kurie užkrėtė ir vyrus.

Kunigas atsiduso ir žengė pirmyn du žingsnius.

—    Kunigėli, nenešk! — puolė jam po kojų Bieloglovaitė.

—    Nenešk!

—    Palik Švenčiausiąjį!

—    Negūbyk mūsų, kunige! — nuaidėjo iš visų kampų, rodos, vėl pilna bažnyčia būtų.

Mažeika sudrebėjo, vėl sustojo. Puška virpėjo rankose, ir jo pasmakris šokinėjo. Suvirpejo lūpos, kažką sušnibždėjo, bet niekas nesuprato to šnabždesio, jam po kojų kriste krito Klapatauskienė, Martinkienė, Rimkienė. Andrieįauskienė, o Šarauskiene apkabino kojas ir suspaudė jas kaip replėmis. Jautė kunigas karštą į kojas alsavimą, matė moterų klaikius ir drauge baisius veidus, bet jo gyslos visame kūne išsitempė, ir per širdį tartum kas kančiuku pliaukštelėjo, nuėjo ir pykčio, ir baimės banga. Smarkiai ištraukė jis vieną koją iš Šarauskienės ir nusigręžęs bėgte bėgo pro kitas duris.

Ir tose kitose duryse įvyko tai, ko niekas nesitikėjo.

Prie tų durų klūpojo Viktutė, Stonkiene, Jezerskienė ir dar septynios moterys nuo Kelmės ir Viduklės. Jos taip pat puolė ant kelių ir, pakilusios akis į Švenčiausiąjį, atstatė į kunigą rankas.

—    Viešpatie, neapleisk mūsų:

—    Kunige, neišnešk Švenčiausiojo!

Ne voverėmis, ne paukšteliais, ne kurapkėlėmis subėgo nuo anų durų moterys prie kunigo. Tai buvo vilkės, jau užmiršusios, kur besančios, vilkės alkanos, ginančios savo vilkiukus.

—    Nepasiduokit, moterys ! — suskambėjo Lauryno balsas. — Neišleiskit!

—    Tik, Jėzus Marija, Švenčiausiojo nepalieskit, — atsiliepė ir Rimkus.

Pirmoji puolė Martinkiene. Ji nutraukė kunigui kamšą ir pirštais, išdžiūvusiais kaip vanago įsikabino kunigui į pečius. Antra Klapatauskienė, trečia Bieloglovaitė. Baisiai iškrypusiu veidu ir klaikiomis akimis žiūrėdama į pušką, Braslauskienė įsikibo kunigui į žilus plaukus.

Kunigo veidas buvo molio spalvos. Jis susilenkė, sutraškino dantimis, bet iš vietos nebestengė pajudėti.

—    Padėk Švenčiausiąjį!

—    Įdėk į altorių! — pribėgo ir Rimkus su Laurynu.

Mažeika tylėjo.

Laurynas norėjo čiupti kunigą pusiau, bet susivaldė ir žiūrėjo į jo veidą, laikydamas sugniaužtus kumščius, norėdamas rasti nors vieną bruoželį seniau buvusio kunigo, jo užsakus pagarsinusio. Nebebuvo to kunigo piktas ir išsigandęs, lyg vilkų apniktas jis, rodos, mylėjo visus, kat pakeldavo akis į pušką, stipriai kumščiuose sugniaužtą, ir neapkentė, kai akimis žvalgėsi po moteris ir vyrus.

—    Kunige, nunešk Švenčiausiąjį į altorių! — pats nepasijuto širdingai taręs Laurynas, nes jam jo pagailo.

Mažeika papurtė galvą.

—    Nepurtyk galvos, bet kalbėk!

—    Negali jis kalbėt, kai Švenčiausiąjį laiko. Meskit jį ant žemės! Muškit! — šaukė Martinkienė spiegiančiu balsu. — Jis nebe kunigas, pikta dvasia jį apsėdo.

Ir kunigą prilenkė prie žemės. Daužomas, draskomas, už plaukų pešiojamas, jis padėjo Švenčiausiąjį ant slenksčio ir pats pasipurtė, suriko:

—    Gelbėkit!

Du vyrai ir šešios moterys ratu apklaupė pušką, ir drebėdami, virpėdami žiūrėjo į ją, tokią gražią, žibančią, užvalkalėliu apdengtą.

Pro duris įbėgo stražnikas. Vyrai, akimis susimerkę, čiupo jį už krūtinės, stūmė pro duris į šventorių, o šventoriuje, rodos, vėzdai, akmenys, plytos patys lėkė jam į kuprą. Su perskelta galva, sukruvintas stražnikas pabėgo.

O Mažeika gynėsi. Gynėsi nuo moterų, vyrų, bet jį parsimetė ant grindų, rankšluosčiu surišo rankas ir mušė, ir draskė, ir spiaudė jam į veidą.

Kaip pikčiausias piktadarys, jis raitėsi po grindis su sudraskytu veidu, murzinas, o ašaros taip ir lašėjo per veidus.

—    Užmušt jį!

—    Sudraskykit! — nešaukė, bet šnypštė pamėlynavusios moterys ir į skutus sudraskė jo bažnytinius drabužius.

Jėga ištrūkęs, tekinas parbėgo kunigas Mažeika į kleboniją ir virtęs į lovą verkė nesavu balsu.

—    Už ką man ta kančia? — šaukė jis raminančiam klebonui. — Nebeisiu daugiau į bažnyčią, nė kunigu nebebūsiu!

Audra praėjo.

Širdys plakė smarkiai, bet proto jau nebetemdė.

Kraujas ėmė tekėti ramiau gyslomis.

Iš akių pasislėpė vilkų žvilgsniai, iš pasąmonės bėgo budelis, nukryžiavęs Kristų.

Tik niekam nežinant vėl suskambo varpai.

Į bažnyčią grūdosi žmonės, bėgo, tartum jie čia pat aplinkui būtų miegoję.

Nugalėjusios kunigą, moterys dar tebesidairė klaikiomis akimis, tartum regėjusios baisiausi sapną.

Puška tebestovėjo ant slenksčio.

Susigrūdo žmonės, keliais prišliaužė, o Rokas Sarauskas skardžiu balsu pirmas užgiedojo „Šventas Dieve“.

—    Šventas Dieve, Šventas macnas, šventas nesmertelnas, — pagavo moterys, vyrai, ir visa bažnyčia suliūliavo, suaidėjo.

Dievo kūnas ir kraujas buvo visų akyse, žėrėjo, auksu spinduliavo gražiau negu pirmiesiems apaštalams iš dangaus nulijusi šventoji Dvasia.

—    Pasigailėk mūsų, — dar garsiau veržėsi iš visų krūtinių, o Viktutė net ašaromis apsipylė. Ot, čia pat ji gulėjo kryžium, kur dabar puška, ir jos Dievas pasigailėjo.

Nutilo giesmė. Visa bažnyčia garsiai alsavo, nė vienas nepakilo.

Į visų galvas įstrigo mintis, kasgi dabar įdės Švenčiausiąjį į altorių? O Rokas Šarauskas galvojo už visus. Paimsiu pušką nuogomis rankomis — rankas sutrauks. Reikia suimti švariu, šilkiniu drabužiu ir būti po išpažinties.

Prieš du mėnesius Šarauskas priėmė Švenčiausiąjį. Žaibo blykstelėjimu pergalvojo savo nuodėmes: nė vienos neprisiminė.

Saldu jam būtų įnešti pušką, įdėti į cimboriją, nes jaunystėje tarnavo mišioms ir žino kaip, bet kur gauti baltas pirštinaites?

Atsistojo ir stovėjo jis vienas. Visi sužiuro į jį, tartum supratę, kas dedasi jo galvoje.

Karnienės gražus šalikas. Bet ne. Nuodėminga būdama ištekėjo. Štai, dar vienos moterėlės šilkinė skarelė. Ne. Į jos tvartą svetimas paršelis neseniai buvo įbėgęs.

Šalia grotelių, į Švenčiausiąjį atsigręžus, klūpojo Teodora Zajauskaitė ir karštai meldėsi. Naujintėlaitis šalikas sviro per pečius, o akys tokios nekaltos, maldoj paskendusios. Ot, šita mergaitė ...

—    Žmonės! Kuris įnešim Švenčiausiąjį? — rodos, tyliai prašneko Šarauskas, bet visi sujudėjo, sukruto.

—    Tu, — kažkas atsiliepė iš zakristijos.

—    Sakot, aš? Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šentosios. Amen, — persižegnojo Šarauskas balsu. Jį pasekė visa bažnyčia.

Šarauskas atsiklaupė, tiesė virpančias rankas į pušką ir išbalo kaip numirėlis.

Iškilmingu veidu, pabalęs, kiek persigandęs prieš Dievo galybę, Šarauskas atsiklaupė ant kelių, pabučiavo žemę ir pakilęs priėjo tiesiai prie Zajauskaitės. Sužiuro, nustebo moterys nesuprasdamos, ką tai reiškia. O senis pasilenkė prie merginos, atrišo jos šaliką ir, susisukęs juo rankas, priėjo prie puškos.

—    Jėzus Marija, — balsu atsiduso Martinkienė.

Šarauskas atsiklaupė, tiese virpančias rankas į pušką ir išbalo kaip numirėlis. Šarauskienė žiūrėjo į savo vyrą beprotiškomis akimis, aiktelėjo. Sujudėjo, subangavo bažnyčia, visi grūdosi prie altoriaus. Bet Šarauskas pagaliau išdrįso. Jis paėmė į rankas pušką, pakilo ir palengvėle, aplink klūpojusių vyrų ir moterų lydimas, nuėjo pro vartelius.

Lipant laipteliais, visi matė, kaip virpėjo jo kojos. Jis vos nesusmuko.

Įdėjo pušką į cimboriją, atitraukė rankas, ir tartum nebežinodamas ką veikti, tartum netikėdamas, kad jis tai galėjo atlikti, žnekte žnektelėjo ant kelių. Šalikas nusviro ant patiesalo, ir jis jo nebepajėgė pakelti.

—    Uždaryk dureles, dureles, — nekantriai šnibždėjo moterys, bet prabėgo dešimt, penkiolika minučių, kol Šarauskas sujudėjo ir pakilo.

Spaudė dureles vieną, kitą kartą, bet jos nevisai užsidarė, tebeliko kiek praviros.

Pasilenkęs, paėmęs Teodoros šaliką, jis nulipo toks ramus ir baltas, tartum pirmasis kankinys, ką tik nuo prirakintos sienos paleistas.

Teodora švitėjo. Ji, rodos, keleriais metais dar pajaunėjo ir dabar žydėjo pirmąjį kartą.

Patiesė ant pečių Sarauskas jos šaliką ir atsiklaupęs skardžiu, džiugiu balsu užtraukė:

—    Tegul bus pagarbintas Švenčiausias Sakramentas ...

—    Tikras Kūnas ir Kraujas Viešpaties mūsų Jėzaus Kristaus ... — pritarė moterys, pritarė visa bažnyčia.

Jei šiuo momentu būtų sujoję tūkstančiai kazokų, jei būtų anuotomis šaudę, bažnyčioj niekas nebūtų išgirdęs. Visi klūpą bažnyčioje buvo nebe žmonės, bet viena ištisa giesmė, nusilenkimas Dievo galybei ir meilei

XXII.

Atėjo lapkričio dešimtoji.

Gubernatorius Klingenbergas apsistojo Šiauliuose ir laukė žinių iš Kražių. Tikrų žinių dar nebuvo, tik atgarsiai, kad kražiečiai nieku būdu nepasiduosią, iš bažnyčios geruoju neisią, pasiekė ne tik Klingenbergą, bet ir jojo artimuosius.

Šiauliuose pašnibždomis kalbėjo, kad to meto lietuvių inteligentai ir bajorai buvę išleidę atsišaukimus, ragindami kražiečius kovoti su rusais ne tik dėl bažnyčios, bet ir dėl laisvės. Šis žodis, lenkų socialdemokratų, rusų dekabristų liaudininkų paskleistas, prigijo Lietuvos inteligentų širdyse, o jie mesdavo jį ne tik į savo sluoksnius, bet ir į ūkininkų, darbininkų lūšneles ir protą. Žodis laisvė, garsioji Lietuvos praeitis per tuos žmones buvo persimetusi į „Varpą“ ir kitus lietuviškus laikraščius, kurie, kad ir nerado Kražių apylinkėse šiltos ir amžinos gūžtos, nes maža kas apie „Varpą“ ten buvo girdėjęs, bet vis dėlto ,,Kelkite, kelkite, kelkite” vieną kitą kaimietį jau anksčiau buvo pasiekęs.

Klingenbergas kilimo vokietis, bet buvo seniau priėmęs pravoslaviją. Prie Vilniaus generalgubernatoriaus Totlebeno jis tarnavo prokuroro padėjėju, vėliau buvo Vilniaus policmeisteris. Kai generalgubernatorių Kochanovą dėl jo liberalinių pažiūrų ir neryžtingumo atleido, Klingenbergą pakėlė į Kauno vicegubernatorius. jis nepasižymėjo administraciniais gabumais, bet buvo paslaugus, parodė visišką paklusnumą, nekentė katalikų ir iš viso vadinamųjų kitataučių.

Trumpai tarnavęs vicegubernatorium, Klingenbergas sugebėjo būti paskirtas tikruoju Kauno gubernatorium. Buvęs prieš jį gubernatorius Melnickis pasitraukė dėl Kęstaičių įvykių. Pakeltas į tikrojo tarėjo rangą, Klingenbergas peremė gubernatūrą, tą dieną pažymėdamas pagarsėjusiu balium.

Kražių bažnyčią uždaryti savo jėgomis, nesišaukiant kazokų, Klingenbergas svajojo nuo pat pirmosios gubernatoriavimo dienos. Tai buvo ne tik jo asmeninio pykčio objektas, bet noras pasitarnauti ir tikrasis valdžios politikos nujautimas.

Anais laikais rusų valdžia, ypač tam tikri šovinistai valdininkai, puikiai numanė, kad užgniaužti pabudusią tautinę gyvybę galima tik išrovus tikėjimą. Rusų valdžia čia vienoj, čia kitoj vietoj jau buvo padariusi bandymų ir, nors tie bandymai nedavė lauktų pasėkų, vis dėlto buvo proga savo veiklą parodyti valdžiai tinkama prasme ir, be abejo, pateisinti milžiniškas išlaidas. Spaudos draudimas, rusų raidės perbėgo per Lietuvą kaip alkanas vilkas, nepateisinęs savęs, o tik davęs gerų vaisių pavergtam ir jau kurį laiką bemiegančiam kraštui.

Kūną ir sielą nukamuotas lietuvis ir žemaitis puolė prie uždrausto vaisiaus ir, prasitrynęs akis, pamate, nustebo, kad jis kadaise yra valdęs žemes nuo Baltijos iki Juodųjų jūrų. Jis pajuto sieloj skaudų ir drauge saldų dunktelėjimą, sužinojo, kad jo seneliai, proseneliai nebuvo keičiami į šunis, o kaip riteriai kovojo su didžiausiomis Europos galybėmis. Šitos žinios, ta garsi žemaičių, lietuvių istorija knygelėmis, laikraščiais pasiekė jį nakties tamsoje ir prie skalos, prie žibalinės lempelės nuščiuvo kaip gaisras.

Ir visi, kas tik tą gaisrą vaizdavos, kas bent širdies kampeliu jį pajuto — matė gražesnius vaizdus, negu iš tikrųjų buvo. Su spauda, su tokia istorijos vaivorykšte gubernatoriai, isprauninkai bei žandarai neįstengė sėkmingai kovoti. Dusdami, degtine užgerdami nepasisekimus, vaikė atbundantį vergą po raistus, po miškus ir, atėmę knygų ryšulėlį, siuntė aukštesniajai valdžiai pasigirdami, manydami, kad šitame ryšulėlyje sugavo jėgą, kuri ir gaisrais, ir nematomu, neapčiuopiamu Dievu vaikščioja po Lietuvą.

Generalgubernatorius Orževskis, buvęs lenkas, perkrikštas, taip pat stengėsi užgniaužti atgimusį, su ryšulėliu besibastantį lietuvį. Metęs savo tėvų tikėjimą, jis nekentė katalikybės ir visomis išgalėmis darė karjerą. Karjera jam sekėsi, nes jis buvo vidaus reikalų ministerio draugas. 1882 metais buvo Policijos Departamento viršininkas, nes prieš tai, būdamas Varšuvos žandarmerijos viršininkas, pasižymėjo ištikimybe patiems juodašimtiškiausiems rusų sluoksniams. Kad ir žemo ūgio, bet vyriškas, gražus, jis patiko moterims, mokėjo elegancijos toną laikyti aukštesniosiose moterų draugijėlėse ir visuomet laiku nujausdavo, kada reikia keisti nuomonę.

Kad galėtų galutinai ir tikrai ištirti žmonių nuotaiką ir ją pranešti gubernatoriui, apskrities viršininkas (isprauninkas) Vichmanas, gubernatoriaus įsakytas, dar kartą atvyko į Kražius keturias dienas anksčiau už Klingenbergą.

Paskyręs bažnyčiai uždaryti galutinį terminą lapkričio 10 dieną (senojo stiliaus), gubernatorius Klingenbergas buvo įsakyme pabrėžęs, kad tos dienos išvakarėse susirinktų Vichmano vadovaujami septyni policijos valdininkai, penkiasdešimt raitų stražnikų ir dvylika žandarmerijos puskarininkių. Varniuose, už tridešimt verstų nuo Kražių, stovėjo trečiasis kazokų pulkas. Šitam pulkui buvo įsakyta, kad davus žinią trys šimtai raitų kazokų būtų pasiruošę išžygiuoti į Kražius. Dar iš Kauno neišvažiavęs, gubernatorius Klingenbergas gavo iš Raseinių isprauninko dvi telegramas, kad Kražių bažnyčioj nuolat budį apie 50 vyrų ir moterų, o miestely iš apylinkės prisirinkusių esą apie tris šimtus. Klingenbergas dėl tų žinių nerimavo, stačiai pyko. Jis sakė negalįs suprasti, kaip paprasti, bemoksliai „mužikai“ drįsta priešintis caro įsakymui. Savo pareigūnams karčiai prikaišiojo, kad jie nemoką laiku griežtai ir energingai pasielgti, nesuprantą žmonių psichologijos.

„Be naujų antpečių, be iškilminių veidų niekuomet „mužikams“ negalima pasirodyti“, kalbėjo jis pyktaudamas Šiauliuose ir, jei ne noras viską paslėpti, gal būt Klingenbergas ir daugiau būtų piktų žodžių pašvaistęs.

Šiauliuose Klingenbergas taip pat gavo telegramą. Paaiškėjo, kad žmonės, apie jo atvykimą sužinoję, telkiąsi į Kražius, o bažnyčia esanti pilnutelaitė. Ši žinia visai suerzino gubernatorių. Lapkričio devintą jis išvyko iš Šiaulių. Kelmėje jį pasitiko policijos komisaras Hofmanas ir pranešė, kad Kražiuose neramu.

—    Nuraminsim! — piktai atsakė Klingenbergas.

—    Žydai viską praneša, — pridūrė Hofmanas.

Klingenbergas susimąstė, nieko neatsakęs.

Tuo momentu isprauninko siųstas policijos pareigūnas Ivašencevas atpūškėjo į Kelmę ir atraportavo gubernatoriui, kad į bažnyčią susirinkę apie keturis šimtus žmonių. Klingenbergui dingo mintis pačiam savo jėgomis bažnyčią uždaryti. Nebedelsdamas jis pasiuntė Varnių kazokų vadui telegramą, įsakydamas lapkričio 10 dieną aštuntą ryto kazokams būtinai būti Kražiuose.

— Prokletyje žmudziaky¹), — kartojo Klingenbergas, kasydamas juodas, purias žandenas.

¹Prakeiktieji žemaičiai.

Šalo. Ryto žvarbus vėjas nugulė, pūga nuščiuvo. Tik biro smulkios snaigės ir netirpo ant žemės, nes ratais išvažinėti keliai, apartos rugienos buvo sušalusios į juodą kaulą.

Po pietų, prietamsy Klingenbergas važiavo į Kražius, lydimas žandarmerijos pulkininko Žalkevičiaus, Kauno gubernijos valdybos patarėjo Kožino, policijos bei žandarmerijos pareigūnų ir Kelmės klebono Jaugelio, kuriam drauge vykti įsakė pats gubernatorius. Privažiuodami nuo bažnyčios pusės Kražių miestelį, jie pamatė jau girdėtą reginį. Bažnyčia buvo atvira ir apšviesta. Rodos, dūmais aprūkusios, mirgėjo žvakės taip gražiai ir graudingai, kad gubernatorius įsakė bent kiek stabtelėti.

- Negi visą laiką jie taip dieną naktį ir meldžiasi? — užkalbino Klingenbergas Jaugelį.

—    Tris mėnesius... visą naktį, — atsakė kunigas susijaudinęs.

—    Ne malda, kunige, juos į bažnyčią suvedė. Mes turim kitokių žinių!

Aplink šventorių buvo tuščia ir ramu. Tylūs, tartum nuliūdę žiūrėjo į bažnyčią ir visi kiti gubernatoriaus palydovai. Ryškiai švietė mėnulis, bėrė sidabrinius spindulius pilnomis saujomis, tartum geras senelis vaikams šypseną. Takas į bažnyčią ir net visas šventorius buvo taip aiškiai nušviestas, kad kiekvieną mirkčiojančią žvakę buvo galima suskaityti, stebėti pelę, bėgančią šventorium.

—    Gražus vakaras, — atsiduso pulkininkas Žalkevičius ir pakėlė akis į dangų.

Viena po kitos mirgėjo žvaigždės.

—    Vakaras, tiesa, puikus, — tarė Klingenbergas. — O vis dėlto, jei tie žmudziakai nepaklausys, nagaikų teks įkrėsti.

—    Gal, pone gubernatoriau, aš pirma nueisiu į bažnyčią? — ramiai paklausė pulkininkas.

—    Sugraudint, prašau. Matyt, pulkininkas poetinę sielą turit. Gal geriau įtikinsite.

Staiga jie pamatė bažnyčios pasieniu bėgantį žmogų. Šešėlis švystelėjo greit ir dingo bažnyčios angoje.

—    Ar pastebėjot? — piktai šyptelėjo Klingenbergas. — Matyt, jie puikiai susiorganizavę, net sargybą yra išstatę. Tas šešėlis, aišku, prakalbės ir praneš, kad aš atvykau.

Visi tylėjo.

Klingenbergas apsistojo Kražių valsčiaus valdybos namuose. Jis darėsi niūresnis ir piktesnis. Jis tartum nujautė, kad ne viskas jam taip sklandžiai pasiseks, kaip buvo galvojęs. Būdamas prokuroro padėjėjas ir šiaip trindamasis apie valdinius, keturkampius stalus, Klingenbergas puikiai žinojo, kad lietuviai inteligentai senai leidžia rusų imperijoj uždraustus laikraščius, knygas ir kelia tautą iš miego, kursto separatinį judėjimą. Įvairiausios priemonės, spaudos draudimas ir smarkios bausmės už laikraščių platinimą šito judėjimo neužgniaužė. Ir ne kartą Klingenbergas jau buvo prasitaręs anksčiau, jog, ačiū Dievui, kad ne visi lietuviai, žemaičiai moką raštą. Nors jie, palyginti su lenkais, esą paklusnesni ir greičiau linkę garbinti carą, vis dėlto, jei mokėtų skaityti, sunkiau su jais būtų.

Klingenbergui bemąstant, atvyko Šiluvos dekanas kanauninkas Jastremskis.

—    Pavėlavot, kunige, — piktai pastebėjo Klingenbergas.

—    Pas ligonį buvau išvažiavęs, atsiprašau.

Nieko nebesakęs, gubernatorius paprašė kanauninką sėsti ir pakilo vaikščioti. Rankas užnugaryj sunėręs, galvą kiek palenkęs į priekį, jis kokį pusvalandį žingsniavo, ne tik nė žodžio netardamas, bet ir akių nė į vieną nepakreipdamas.

Pristavas Ivanovas su kitais pareigūnais buvo nuėję į bažnyčią apsižvalgyti, patikrinti žmonių nuotaikos. Jie ilgai negrįžo. Klingenbergas ūmai stabtelėjo ir, sužiuręs į žandarmerijos rotmistrą Semionovą, tarė:

—    Perilgai jie negrįžta.

—    Pone gubernatoriau, ir aš norėčiau į bažnyčią nueiti, — tarė Semionovas.

—    Gerai. Nueikit ir praneškit jiems, kad atvykau su jais gražiuoju kalbėti.

Semionovas išėjo.

—    O jūs, ponai kunigai, vyksit drauge su manim ir žmonėms žemaitiškai išaiškinsit.

—    Mūsų kalbos neturi pasisekimo, — atsakė dekanas Jastremskis.

—    Tokiu būdu tamstos blogi mokytojai..,

Akinių pridengtos, bėgiojo piktos gubernatoriaus akys nuo vieno kunigo prie kito, bet jis dar vengė juos įžeisti. Mat, seniai generalgubernatorius Orževskis ir Kauno gubernatorius Klingenbergas tikėjo, kad kunigai slapta maištininkus palaiko, tik viešai dedasi norį caro įsakymus pildyti. Ne kartą tatai Klingenbergas buvo priminęs. Tik po kunigo Mažeikos tragedijos, kuri jam raportu buvo pranešta visai nesušvelninta, šiek tiek suminkštėjo širdis ir atsirado abejonės. Dėl to, metęs sakinį, jis tučtuojau susilaikė ir ėmė pasakoti anekdotą, kaip armėnas susiginčijo su popu.

Už langų švaisčiojo žmonių šešėliai. Dangus kaskart šviesėjo, žvaigždės žibėjo ryškiau už auksą ir gubernatoriaus sagas.    

Valsčiaus būstinę ėmė siausti mistinė nuotaika. Klingenbergas, baigęs anekdotą, iš paniūrų dilbtelėdavo pro langą, matė šešėlius, matė dangaus pakraštį. Šiurpus jausmas perbėgo jo sielos pakampiu. Kunigai tyli, pareigūnai nekalbūs ir per daug rūko.

Argi nė vienas man nepritaria? — pagalvojo Klingenbergas. Argi ir man teks atsistatydinti, kaip Mielnickui dėl Kęstaičių?

Rotmistrui Semionovui ne kartą teko gaudyti knygnešius, tardyti ir bent apytikriai žemaičius pažinti. Iš prityrimo žinojo, kad tai atkaklūs, bet simpatingi ir vargingai gyveną žmonės. Eidamas į bažnyčią, jis instinktyviai nujautė, kad ten nepamatys baisių metiežnikų, nesutiks pikto urzgėjimo ir kad nė vienas kumštis nepakils prie jo veido. Žmonės kovoja už savo tikybą, už bažnyčią, ir kuriems galams, mąstė jis, ta niekuo ypatingu nepagarsėjusi bažnytėlė reikalinga Rusijai. Tai paprasta administracijos užgaida, ir daugiau nieko.

Jis pats iš mažens buvo religingas, o suaugęs kad ir pasišaipydavo iš popų, su kuriais ne kartą tekdavo jam praleisti klaikias girtas naktis, tikėjo Dievą ir lankydavo cerkvę, nuoširdžiai joje melsdamasis. Juodašimčių rusų akyse katalikybė buvo lenkiškumo įrankis, kataliką vadindavo „poliaku“, tačiau Semionovo pažiūrose nei „poliak“, nei ,,katolik“ nekenkė Rusijai. Tiesa, šitų svarbių problemų jis nė nesprendė. Tikro ruso širdis neturėjo užuojautos kruvinai skriaudai. Nekartą savų rusų draugėje jis pasijuokdavo, kad panašūs Orževskiai, Klingenbergai, Vichmanai, Hofmanai — tai tikrieji „prachvostai ²), tikrieji „niemcy“³), „in-norodcai“⁴), žalingai proteguojami skriaudžią vargšus žmones, siekdami ne ko kito, tik valdžios viršūnių.

²Šunuodegiai.

³Vokiečiai.

⁴Kitataučiai.

Bažnyčia tebebuvo apšviesta, o viduj ramu. Tik plikos vyrų galvos, moteriškių skarelės judėjo, mirguliavo, tarytum čia laukiama Dievo prisikėlimo.

Bobinčiuje Semionovas stabtelėjo ir žvalgėsi atidžiai, keistai plakančia širdim, nes katalikų bažnyčioje buvo pirmą kartą gyvenime. Gražiai jam atrodė susmaigstytos į dvi eiles vėliavos, klausykla ir altoriai tokie šviesūs ir savotiškai gyvi. Jis tučtuojau palygino cerkvės šventuosius su šiais ir pastebėjo milžinišką skirtumą. Per daug aukso apkrauti, smailiomis veido linijomis, evangeliniais posakiais apraizgyti cerkvių šventieji atrodė perdaug senoviški, be gyvybės. Kražių bažnyčios altorius, kurį jis ryškiai matė paskendusį žvakių liepsnose, jam padarė tokį įspūdį, rodos, Panelė Švenčiausioji, žengianti į dangų, tai kažkas neseniai matyta, bet drauge ir nepaliečiamai šventa.

Rotmistrą Semionovą žmonės pastebėjo ir subangavę, sujudėję ėjo prie durų. Pribėgo, prie jo Martinkienė, Klapatauskienė, Šarauskienė, Bieioglovaitė, toliau, už nugaros, stovėjo Viktutė. Prisiartino ir vyrai: pablyškęs, pablogęs, bet energingai nusiteikusiu veidu Antanas Rimkus, Adolfas Ivanauskas, Laurynas, Šemetulskis, Rimgaila ir kiti. Išsirikiavo visi ir tylėjo, lyg stebėdami, ar čia draugas jų, ar priešas.

Semionovas susigraudino. „Moterėlės, senukai sermėgiai (jam visi atrodė pasenę) meldžiasi Dievui, o mes juos turime iš bažnyčios išmėtyti“, galvojo jis žvalgydamasis. „Ką gi jie bloga daro?“

Įėjęs į vidurį bažnyčios, rotmistras priklaupė prieš altorių ir stačiatikiškai persižegnojo. Suklaupė ir visi žmonės, karštai melsdamiesi, staiga nušvitusiais veidais. Rimgaila šnibždėjo vyrams, kad tai bus ne kas kitas, o caro pasiuntinys, giminaitis, pats atvykęs pažiūrėti, kaip laikosi kražiečiai.

— Vyrai, melskitės, melskitės, — šnibždėjo Rimgaila aplink klūpantiems į ausis ir pats karštai mušėsi į krūtinę.

Rimgaiios patikinimas, kad čia caro giminaitis, giliu šnibždesiu perbėgo visą bažnyčią. Moterys pakėlė galvas, ištempė kaklus vyrai, ir visi žiūrėjo į rotmistrą ir nusprendė, kad tai būsiąs tikrasis išganytojas. Tokie blizgą jiems rodėsi antpečiai, tokie malonūs pajuodėję, blogai išskusti veidai.    

—    Anas bus tikras jenerolas, — balsu prašneko Šarauskas.

— Caro giminaičiai dar lopšy jenerolai būna. Jis, tur būt, dukart jenerolas, — atsiliepė Rimgaila.

Vos rotmistras pakilo, prie jo pripuolė Bieloglovaitė, Martinkienė ir puolė bučiuoti viena ranką, kita petį.

—    Babuški⁵), ką jūs, ką jūs,—jaudinosi Semionovas ir nepasijuto apsuptas didelio vyrų ir moterų rato.

⁵Bobelės.

—    Pagelbėkit mums, — vos neverkdamas balsu prakalbo Rimgaila. — Pasakykite ciesoriui, kad mes aną dideliai mylim ir maldaujam, kad ans bažnyčios neuždarytų.

—    Ir caras jus myli. Tik jo įsakymų reikia klausyti, — kiek galėdamas, ramiai prakalbo Semionovas.

—    Vo bažnyčia mūsų, — karštai šūktelėjo Rimkus žemaitiškai.

—    Aš ne visus suprantu. Kas nors kalbėkit rusiškai, — akyliau sužiuro į Rimkų Semionovas.

—    Jis sako, — prakalbo Ivanauskas, — kad bažnyčia mūsų. Jei rusams reikia cerkvės, mes galim pastatyt.

—    Caro reikia klausyti, — kiek kiečiau prasitarė Semionovas. — Jo įsakymas yra šventas.

Jei jūs gubernatoriaus paklausysit ir iš bažnyčios geruoju išeisit, tai aš pats tarpininkausiu, kad caras susimiltų ir bažnyčią vėl leistų atidaryti. Suprantat?

Visi tylėjo.

—    Ponas kunigaikšti, dabar už mus užtarki — puolė į kojas Bieloglovaitė.

—    Moterys, ką jūs darot! Aš gi nesu caras. Jei jo imperatorinė didenybė man įsakytų į ugnį pulti, aš turėčiau įsakymą pildyti. Sakau, išeikit geruoju, o jo imperatorinė didenybė paskui jūsų prašymą išklausys.

Moterys ėmė verkti. Vis daugiau vyrų telkėsi apie rotmistrą ir gražiuoju prašė jį užtarti ir neleisti bažnyčios uždaryti.

—    Aš nieko negaliu padaryti, nieko, — skaudžiu balsu tikino Semionovas kražiečius. — Tuoj ateis pas jus gubernatorius, ir jūs jo paklausykit. Atminkit mano žodį — daugiau laimėsit.

Grįžo Semionovas į valsčiaus valdybos namus skaudžiai prislėgtas, bet tvirtai tikįs, kad kražiečiai jokio maišto nekels. Klingenbergas jo laukė. Grįžę pristavas Ivanovas, Švarovas ir žandarmerijos vachmistras Krestnikovas gubernatorių tikino, kad žmonės bažnyčioje laikosi ramiai ir jo įsakymus išpildys. Isprauninkas Vichmanas atraportavo, kad pusė žmonių iš bažnyčios išsikraustė, bet palikę, apie du šimtus asmenų, yra užkietėję užsispyrėliai ir pareiškę nepasiduosią.

—    Jei mes bažnyčią uždarysim tuojau, žygis gali baigtis riestai, — baigė Vichmanas, drąsiai žiūrėdamas Klingenbergui į akis.

—    O kokia jūsų, pone rotmistre, nuomonė? — kreipėsi gubernatorius į Semionovą.

—    Bažnyčioje, mano manymu, aš mačiau ramiausius ir padoriausius žmones. Man rankas, kojas bučiavo... Esu tikras, kad jei dabar visi nuvyksim su tamsta, pone gubernatoriau, tai žmonės geruoju išsiskirstys.

Gubernatorius Klingenbergas kietai kramtė lūpą ir piktomis žiūrėjo į Vichmaną.

—    Jei pasirodys, kad kazokai be reikalo buvo iškviesti, tai visa atsakomybė kris ant tamstos, — piktai tarė gubernatorius.

—    Pone gubernatoriau, aš kalbu, ką žinau. Tikėkit manimi, kad žmonės įpykę ir kažkeno kurstomi, jie geruoju nepasiduos.

—    Pamatysim!

Gubernatorius vis dar delsė, vis nenorėjo, kad jam dalyvaujant bažnyčia būtų uždaryta su kazokų pagalba. Jis svajojo pabrėžti savo asmens orumą, parodyti drąsą prieš nepatenkintą, nerimstančią minią ir sugebėjimą ją nuraminti ir pasiduoti jo imperatorinės didenybės valiai. Imperijos valdžios viršūnėse toks žygis geriau atestuotų jo administracinius gabumus.

Ilgai sėdėjęs, pasirėmęs galvą, gubernatorius Klingenbergas nutarė tą pačią naktį, nelaukdamas kazokų, bažnyčią uždaryti.

—    Įsakykit stražnikams ir žandarams, kad susitvarkytų ginklus! — skardžiai taręs, pakilo nuo stalo Drauge pakilo ir kunigai.

—    Kai bus duota komanda, elgtis griežtai, tik tiesiog į žmogų nešauti! — pasakė gubernatorius, išėjęs į kiemą, išsirikiavusiai sargybai.

—    Tak točno!⁶).

⁶Taip tikrai.

—    O kunigai pasakys žemaitiškai, ką aš liepsiu !

Kunigai pabalo ir sužiuro viens į kitą.

XXIII.

—    Dabar, vyrai, tai turėkimės, — balsu tarė bobinčiuje Laurynas. — Šitas pulkininkas ar jenerolas ateis su vaisku!

—    Gubernatorių atsives!

—    Kazokai, sako, jau atjoją!

—    Nepasiduokim, — perrėkė visus Rimkus. — Už šventą vierą, už bažnyčią nepabijokim nė smerties!

Žmonės grūdosi prie bobinčiaus, tartum prie altoriaus Komunijos priimti.

Kilo triukšmas. Šią minutę visi užmiršo esą bažnyčioje, sergėję Švenčiausiąjį. Kraujas tvino gyslose, akyse žėrėjo fanatiškas pyktis.

—    Bėkit pas kunigus ! Pasakykit, kad jau paskutinė valandėlė! Tegul ateina klebonas ! — šaukė keletas balsų.

—    Nereikia kunigų! Jie bijo!

—    Rinkit akmenis ir vėzdus ! Duosim anam!

—    Neškit ciesoriaus abrozdą!

—    O Jėzus Marija!

Feliksas Andriejauskas išėjo į priekį. Šįkart jis buvo toks išbalęs, kad, rodos, užtektų neatsargesnio kumštelėjimo, ir jis virstų ant grindų negyvas.

—    Feliksai, ką dabar darome, — čiuptelėjo jam už rankovės Jokūbas Žutautas, storas, stambus vyras. — Aš rokuoju, kalbėkim gražiuoju.

—    Nutilkit, nusiraminkit, skardžiu balsu prašneko Andriejauskas. — Nezaunykit, juk Dievo namuose esam!

Nutilo.

—    Paskutinį gal kartą išklausykit manęs. Šį vakarą tikrai atvažiavo gubernatorius ir kiti ciesoriaus tarnai. Ne pyragų anie mums atvežė, bet aštrių šioblių, nepaglostyti ateis į bažnyčią! Lokys šok, gaurai dulk.

Moterys grūdosi prie kalbėtojo su tokia jėga, kad jis vos spėjo atsiremti į Nukryžiuotąjį, Suskaudo po paširdžia. Tačiau Jėzaus palinkusi, kruvina galva, kurią jis jauste pajuto, nustelbė skausmą. Andriejauskas pasijuto tartum, įkvėptas. Galingu balsu jis tęsė:

—    Palikom laukus neartus, Dievo dovana ne visa aruoduos. Žiemos sulaukėm bažnytėlę besergėdami. Gyvulių, vaikų jau trečias mėnuo nematėm. Prisiekėm Dievui ginti jo namus, giesmes giedodami. Ar dabar, šį vakarą, mes pasiduosim?

—    Nepasiduosime!

—    Dievas mums padės!

—    Tegul parodys ciesoriaus parašą!

—    Neišeisime iš bažnyčios, tegul sukapos vietoje!!

Sušuko visi, kas tik gyvas, ir stiprus garsas nuaidėjo toli už šventoriaus.

—    Brangūs žemaičiai, — vėl išsiskyrė iš visų Andriejausko balsas. — Neišeisim iš bažnyčios! Vieni palikom. Iš niekur pagalbos nesulaukėm. Ponai liko ponais, kunigai išsislapstė. Dievas mato visų darbus ir sąžines. Jis paskutiniojo sūdo dienoj teis visus. Avinais, miltais, vištelėmis, spirgėmis, duonos bakanėliais ne visi atsipirks. Juk ir Kainas dėjo aviną ant laužo, bet Dievas mieliau priėmė Abelio auką. Dėl ko? Žinot, kad Abelio auka buvo nuoširdi, jis aukojo geriausią bandos avelę. Mes, brangūs žemaičiai, aukojam Dievui savo turtą, namiškius, mes aukojami savo gyvybę! Nenusigąskim! Be aukų nėra laimės!

Andriejauskas puolė į ekstazę. Jo balsas skambėjo garsiau ir širdingiau, negu kunigo per pamokslą. Ir klausė jo visi lyg vyskupo.

—    Anąkart aš jums kalbėjau apie mūsų senovę, bet ne viską pasakiau. Šią valandą nebetversiu. Jei jūs mane ir vieną paliksit, tai aš nuogom rankom kibsiu gubernatoriui į pečius ir į bažnyčią neleisiu. Mirsiu!

—    Visi už tave! — sušuko Rimkus.

—    Nepaliksim! — pritarė Laurynas.

—    Nedrebėk, Feliks, kulnims išlėks!

— Raštą mums uždraudė. Tegul, sako, ruskis, ta Lietuva bus tamsi ir juoda! Kitas svietas drukavoja knygas, gazietas, o mes negalim. Į Sibiriją, į tamsią ir šaltą pasvietę išveža žmogelį, kuris iš Prūsų knygelių atneša. Ar tai tokia teisybė? Pas mus Kražiuos labai mažai tų gražių knygelių atneša, nes mes nė skaityti visi nemokam. Laikė mus ponai bajorai kaip gyvulius. Kitur žmonės jau apsišvietę. Anie žino, kokią neščėstį ruskiai mūsų tėvynei daro! Šventa bažnyčia mūsų motina, Panelė Švenčiausia mūsų patronka. Jei atims bažnyčią, jei išniekins Švenčiausiąjį, mes liksime visai tamsūs, visiškai našlaičiai. Kas bijo, tegul tuojau išeina iš bažnyčios, o kas myli Dievą, kas stoja kaip mūras už mūsų tikėjimą — lieka su mumis. Nebėr daug laiko. Visi pulkim prie darbo, kaip kalbėjom!

Iš bažnyčios nepabėgo nė vienas.

Visi puolėsi atlikti tai, kaip kiekvienas buvo susitarę.

Caro ir carienės portretai buvo naujai dirbtinėmis gėlėmis papuošti. Stiprūs rankšluosčiai susukti ir suraišioti. Kryžius Jasulaičio rankose. Pulkas moterų ir vyrų suklaupė ties abejomis zakristijų durimis ir užgiedojo giesmę.

Visos žvakės iki vienos uždegtos mirgėjo ir taip nušvietė bažnyčią, kad buvo ryškiai galima matyti kiekvieną veido bruožą.

Laurynas su keletu vyrų išslinko pro zakristijos duris ir rinko akmenis į krūveles, laužė tvoras, nešė basligalius ...

— Tegul anie šneka, tegul anie verkia čir laukia caro pečenties, o akmenų vis tiek reikės — kalbėjo Laurynas savo draugams.

Gubernatorius Klingenbergas atėjo prie šventoriaus.

Paskui jį jojo penkiasdešimt raitos sargybos, drauge ėjo du kunigai, rotmistras Semionovas, pulkininkas Žukevičius, patarėjas Rodinas, policmeistras Vichmanas ir kiti.

Klingenbergas su Vichmanu jautėsi prislėgti ir pikti.

Prie šventoriaus vartų stabtelėję, jie išgirdo garsias giesmes ir apšviestą bažnyčią. Klingenbergas atsigręžė į savo palydovus ir įsakė jiems per visą šventorių išsirikiuoti, kad kartais už šventoriaus pasislėpę žmonės jo neužpultų iš pasalų.

Šventorius buvo tuščias.

Sargyba išsirikiavo.

Bažnyčios angoj stovėjo minia žmonių. Minios priešaky Jokūbas Žutautas dešinėj ir Jonas Videikis kairėj paauksuotuose rėmuose laikė caro ir carienės portretus. Tiedu vyrai buvo pasirišę ilgą, baltą drobulę, kuri dengdama Žutauto dešinįjį petį, driekėsi ligi Videikio, šiam kairįjį petį gobdama. Abiejų veidai buvo ramūs, bet išbalę ir susijaudinę. Portretus iš pagarbos laikė ne nuogomis rankomis, bet balta drobule suėmę. Iš abiejų šalių po šešetą vaikų laikė degančias žvakes, o Jesulaitis stovėjo prieky, apsirengęs kamža, viršuj portretų stipriai laikydamas kryžių.

Klingenbergas rūsčiai žiūrėjo į Jesulaitį laikant kryžių . ..

Vakare, danguje mirkčiojant žvakėms, mėnuliui beriant sidabrinę šviesą, bažnyčios angoje susitelkusiems žmonėms ir caro atstovams šis vaizdas darė nepaprastą įspūdį.

Rotmistras Semionovas pats nepasijuto persižegnojęs.

Klingenbergas rūsčiai žiūrėjo į Jesulaitį laikant kryžių, bet prieš cąro portretą nusilenkė ir nusiėmė kepurę. Kepures nusiėmė ir visi kiti gubernatorių lydėję.

Valandėlė, kita, trečia tylos.

Pagaliau, gubernatorius prisiartino prie bažnyčios angos stovinčių žmonių ir rusiškai tarė:

—    Jo didenybės caro įsakymu pranešu, kad atvykau uždaryti bažnyčios. Netikiu, kad jūs, būdami caro ištikimi valdiniai, mėgintumėt priešintis jo imperatorinės didenybės vardui. Prašau geruoju visus išeiti iš bažnyčios ir leisti kunigams išnešti Švenčiausiąjį.

Žmonės tylėjo.

—    Be reikalo čia rodote jo didenybės caro ir carienės portretus. Ne paveikslus reikia laikyti rankose, bet gerbti caro vardą. Taigi, dar kartą sakau: tučtuojau išeikite iš bažnyčios!

—    Mes neišeisim, — garsiai suriko Rimkus, — mes laukiam ciesoriaus atsakymo.

—    Kas drįsta priešintis? — pašėlusiai sušuko Klingenbergas.

—    Nepasiduosim, neišeisim!

(Tęsinys antrame tome).

• Ankstesnis
• Sekantis