PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: Dom. Penikas, Br. Aušrotas, Zig. Raulinaitis ir Sim. Urbonas Leidžia KARIO leidykla. Prenumerata: metams 4 dol., pusm. — $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick A ve., Brooklyn 21, N. Y. Redakcijos telef.: GL 6-1658, tik nuo 6 val. vakare.
T U R I N Y S
KO VERTA MASKVOS TAIKOS OFENZYVA
LIETUVIAI II-JO PASAULINIO KARO AUDROJ
ČIA TOS ŠVELNIOS RANKELĖS...
LEMTINGASIS BIRŽELIS
PRIEŠO PROPAGANDOS VISUOTINAS IŠSIPLĖTIMAS
RYŽTO IR IŠTVERMĖS GALIŪNAI
LIETUVIŲ SEIMĄ PETRAPILYJE PRISIMINUS
MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
KODĖL KRITO VYRIAUSIAS BUDELIS BERIJA ?
Kuprinės pabiros
RUGSĖJO AŠTUNTOJI
VYTAUTO DIDŽIOJO MŪŠIS PRIE VORKSLOS
1830-31 METAI
VILNIAUS KALNELIAI, SVEIKINAME JUS . . .
IŠ 1863 METŲ SUKILIMO
RUSAI KOVOJE SU KOMUNIZMU
Trys velniai
MŪSŲ KARIUOMENĖS GIMTADIENIS
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ PRISIMENANT
Kpt. Simas Urbonas ATSIMINIMAI
LABAI KLAIDINGA NUOMONĖ
Poezija
Šaunaus politruko liūdni užrašai
LIETUVIŠKASIS ŽVILGSNIS Į 1953 METUS
Skaisčiausias jaunimas už Tėvynę Lietuvą...
ORGANIZACIJA - GINKLUOTŲ PAJĖGŲ ŠARVAS
VIENAS IŠ MIRTIES KATILO ...
KORĖJOS KARAS
KARIŲ GYVENIMAS
KARINĖS IR KITOKIOS ŽINIOS
KARIO patriotiniai straipsneliai
IŠ L. S. RAMOVĖS VEIKLOS
NAUJI LEIDINIAI
Žurnalo fotografinės kopijos PDF: 1953m 4, 1953m 5, 1953m 6, 1953m 7-8, 1953m 9, 1953m 10, 1953m 11, 1953m 12
V. SIDZIKAUSKAS
Stalino išnykimas iš Sovietų Rusijos politinės scenos ir pirmieji jo palikuonių ėjimai Rusijos užsienių ir vidaus politikoje sukėlė geroką sąmyšį žmonių galvosenoje. Kremliaus paleistam taikos balandžiui pasirodžius laisvojo pasaulio pašvaistėje, vieni reiškia džiaugsmą, nors kolkas atsargiai ir negarsiai, ir viliasi brėkštant naujai erai tarpvalsybiniuose santykiuose.
Išsiilgę taikos ir ramybės, patys kolkas džiaugdamiesi laisve, jie skuba priimti kiekvieną Kremliaus valdovų mostą už gryną pinigą, su viltimi registruoja kiekvieną bolševikiškųjų tironų šypseną ir jų ištartą žodį, mielai spaudžia jų tiesiamą kruviną ranką, pamiršdami savo dar taip neseniai skelbtus moralės ir teisingumo principus ir tartus užuojautos ir padrąsinimo žodžius skriaudžiamiesiems. Politišku naivumu atsiduoda ir šio krašto keletos žurnalistų, kuriuos neseniai buvo įsileidę pas save bolševikai, reliacijos iš Maskvos. Ar jie turėjo galimybę patyrinėti tikrąjį Rusijos liaudies gyvenimą ir jos nuotaikas, slaptosios policijos vykdomą terorą, vergų darbo stovyklas, kuriose kalinami ir marinami milijonai nekaltų žmonių? Ar jie panoro ir ar galėjo apsilankyti Sovietų okupuotuose Baltijos ir kitose Europos Vidurio valstybėse, patirti kas ten dedasi?
Kitiems paskutinysis Kremliaus vingis kelia didelę nerimastį ir susirūpinimą. Ar tai dėl to, kad jie toliau mato ir akyliau seka Maskvos politiką ir taktiką, ar tai dėl to, kad jie ar jų tautos yra ant savo pečių patyrusios visą bolševikų klastą ir veidmainiškumą bei ciniškumą, jie bijo, kad Malenkovui, Molotovui ir Bėriai gali pasisekti sudemoralizuoti laisvąjį pasaulį, susilpninti jo budrumą, įtaigoti pasikliauti iliuzija. Jie būkštauja, kad regimas Maskvos politikos pasikeitimas gali sužlugdyti tiek vilčių sukėlusią ir šio krašto vyriausybės dinamišką laisvinimo politiką.
Skaityti daugiau: KO VERTA MASKVOS TAIKOS OFENZYVA
TRUPUTIS IŠ PRISIMINIMŲ
Ats. j. Itn. B.
1943 mt. kovo men. man buvo įsakyta vykti į vieną lietuvišką kuopą karininko pareigoms. Susidarė nemaloni padėtis. Po derybų su atitinkamais preigūnais Kaune teko išvykti.
Mano dalinys tuo laiku stovėjo Rytų Lietuvoje. Nuvykęs prisistatau kpt. U., kuris čia vadovavo vienai kuopai. Kuopa dalyvauja kautynėse. Reikia pasakyti, kad tuo laiku toje apylinkėje buvo skaičiuojama keliolika tūkstančių rusų partizanų, kurie terorizavo ir plėšikavo vietinius gyventojus. Mažesnius dalinėlius užpuldavo ir sunaikindavo. Lapkričio mėn. prie Naručio ežero buvo užpultos dvi kuopos. Po žiaurių kautynių, durtuvais vyras prieš vyrą, patiesę apie 60 partizanų, iš tos apylinkės pasitraukia. Viena kuopa buvo apsupta ir apsupime išlaikyta apie 4 val. Tik po aršių kautynių rankinėmis granatomis ir minosvaidžiais pavyko priversti partizanus trauktis.
Daug kautynių turėta, kol galiausiai frontui artėjant teko trauktis. Buvo įsakyta ginti Lentvarį nuo besiveržiančios bolševikų kariuomenes, bet iš čia dar nesusidūrus su priešu buvome perkelti ruošti įtvirtinimus ir ginti Kauno. Jau bolševikams užėmus Palemoną ir persikėlus ties Prienais per Nemuną, buvome mesti tenai. Bolševikams su tankais smarkiau paspaudus, teko trauktis ir organizuoti stabdymo liniją prie Kauną su Marijampole jungiančio plento. Dar nesuspėjus tinkamai išsidėstyti ir neparemiant tinkamai vokiečių artilerijai, tenka vėl trauktis. Sekanti stabdymo linija buvo numatyta ant Šešupės krantų, bet ir čia dar nesuspėjus suorganizuoti gynimosi ir išsprogdinti tilto per Šešupę, bolševikų tankai prasiveržė pro neišsprogdintą tiltą ir lipo ant kulnų. Tik Didvyžių kaime, kur jau buvo tinkamiau paruošti apkasai, priešas buvo sustabdytas. Keletas dienų apkasuose.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI II-JO PASAULINIO KARO AUDROJ
Jonas Karys
Gražiausias gegužės mėnuo skirtas Motinai pagerbti, ją prisiminti. Tuo tikslu šis vaizdelis ir spausdinamas.
Redakc.
Anądien mudu su Skirgaila išėjome už miesto pasišildyti saulėje. Susiradom apysausi dirvonėlį, prisitaikėm prie kalvelės pakilimo, ištiesėme kojas ir rengėmės snausti. Reikia pasilsėti, nes prieš mus vėl ištisa savaitė dirbtuvėje. O ten stačias ir stačias. Laisvoji darbininko diena šioje šalyje nėra pramogai.
— Kaip ilgai laikys mūsų blauzdikauliai, jei negausim kitokio darbo? — tingiai klausia Skirgaila.
— Laikys, kol tik reikės, — greit atšoviau aš. — Kaip gi kitaip įsikabinsime į šią kietą žemę? Nei tėvas, nei motina čio mūsų nepagailės. Be to, mes jų, tų brangiausiųjų, nei neturime, amžiną jiems atilsį. . .
Skaityti daugiau: ČIA TOS ŠVELNIOS RANKELĖS...
A. MERKELIS
Gražusis birželio mėnuo nuo 1940 m. mūsų tautos gyvenime atžymėtas skaudžiais ir tragiškais įvykiais.
1940 m. birželio 15 d. raudonoji armija okupavo Lietuvą, klasta ir smurtu sunaikindama jos laisvę.
1941 m. birželio 14 d. bolševikai pradėjo masinį lietuvių tautos išvežimą į Sibirą ir tuo būdu mūsų tautos naikinimas ir šiandien tebetęsiamas.
1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos Sovietų Sąjungos karui, lietuvių tauta sukilo prieš savo pavergėjus ir atstatė savo nepriklausomą valstybę. Tik deja, šį kartą Lietuvos nepriklausomybę netrukus užgniaužė hitlerinė Vokietija.
1940 ir 1941 metų birželio mėn. buvo daug aukų paimta iš mūsų tautos. Ir minėdami lemtingąjį birželį, mes pirmiausia pagerbiame savo tautos aukas. Juk tos aukos buvo sudėtos ant mūsų tautos laisvės aukuro. Kol mūsų tauta nesigailės aukų savo laisvės aukurui, tol jis neužges, ir mes savo tautos laisvę tikrai atgausime. Tad, minėdami lemtingojo birželio aukas, mes draug sutvirtiname ir savo ryžtą dirbti ir kovoti dėl savo tautos laisvės. Minėdami birželio įvykius, mes savy stipriname kario ir partizano dvasią. Geriau birželio aukų mes negalime pagerbti, kaip nuoširdžiai vykdydami jų idealus.
Skaityti daugiau: LEMTINGASIS BIRŽELIS
PETR. TARVYDAS
Jeigu paimsime Jungtines Valstybes, tai grynai komunistinių laikraščių čia nerasime daug. Komunistiniai leidiniai pasisekimo neturi ir kalbėti apie jų įtaką į visuomenę, atrodo, netektų. Bet tikrumoje komunistinė įtaka čia nepaprastai stipri ir nepaprastai pastovi ir, galima sakyti, beveik visoje spaudoje ar vienokiu ar kitokiu būdu pasireiškia.
Komunistinių pažiūrų, ar tų pačių nuotaikų žurnalistų rasime nemaža bendroje, visai ne komunistinėje spaudoje. Dalis žurnalistų, pravesdami komunizmui naudingas idėjas, labai gerai nusimano, ką daro. O kita dalis žurnalistų, radijo ir televizijos komentatorių, aiškių komunistinių nusistatymų neturėdami, vis tik patarnauja komunizmui, nes jie nejučiomis patenka į komunistų įtaką.
Deja, ši aplinkybė didžiajai daugumai ir visuomenės ir administracijos nėra aiški. Čia pasakytoji gan kategorinėje formoje mintis turbut daugeliui atrodys pirmu žvilgsniu, jeigu jau ne iš piršto išlaužta, tai žymiai perdėta.
Bet pažiūrėkime į gyvenimo faktus.
Skaityti daugiau: PRIEŠO PROPAGANDOS VISUOTINAS IŠSIPLĖTIMAS
DARIAUS IR GIRĖNO ŽYGIO REIKŠMĖ
A. MERKELIS
Liepos 17 d. sukako 20 m., kai Darius ir Girėnas, perskridę Atlantą, žuvo netoli Lietuvos, Vokietijoje, Soldino miške. Visa lietuvių tauta buvo sukrėsta jų didingo ir tragiško žygio.
Per tą. palyginti, nedidelį 20 metų laikotarpį daug nepaprastų, nelauktų ir netikėtų dalykų įvyko ir Lietuvoje ir visame pasaulyje. Daug svarbių įvykių nebeteko savo pirmykštės reikšmės ir liko pamiršti. Tačiau Dariaus ir Girėno žygis mums ir šiandien tebešviečia, ir netolimos praeities skaudžiųjų įvykių perspektyvoje jis dar skaidresnis ir didingesnis.
Kpt. ST. DARIUS, Nepriklausomybės kovų dalyvis, ..žygio per Atlantą iniciatorius...
Kodėl? Kame glūdi jo nenykstanti reikšmė? Juk tai, ką prieš 20 metų įvykdė Darius ir Girėnas, šiandien jau paprastas, kasdieninis reiškinys. Dabar kasdien per Atlantą skrenda šimtai lėktuvų, gabendami tūkstančius visokio amžiaus keleivių.
Jei šiandien kelionė per audringąjį Atlantą nebepavojinga ir skaičiuojama tik valandomis, tai to pasiekė tokie drąsuoliai, tvirto ryžto ir nepalaužiamos ištvermės vyrai, kaip Darius ir Girėnas. Čia pirmiausia ir glūdi jų didingo žygio nenykstanti reikšmė.
Skaityti daugiau: RYŽTO IR IŠTVERMĖS GALIŪNAI
1953m. 5
RAŠO ATS. BRIGADOS GENEROLAS GYDYTOJAS V. NAGIUS-NAGEVIČIUS
1917 metų pavasarį Rusijoje iš visokių tremtinių srovių buvo sudaryta Tautos Taryba, kuri gegužes mėn. 27 dieną sušaukė lietuvių tremtinių seimą Petrapilyje.
Tuo pačiu laiku beviek gretimose patalpose vyko ir pirmasis Rusijos kariuomenėje tada tarnavusių lietuvių karių suvažiavimas. Man, tada tarnavusiam rusų karo laivyne, teko seime atstovauti Helsinkio lietuvių tremtinių koloniją, o karių suvažiavime tos pačios vietos lietuvius karius atstovavo karys Šatas.
Spėju, kad seime dalyvavo daugiau 300 asmenų, kurie susėdo frakcijomis pagal pritarimą tai ar kitai partijai.
Dešiniame sparne sėdėjo krik. demokratai, pažanga ir nepartiniai, o kairiame — santara, liaudininkai ir soc. demokratai. Uniformuotų karių, dargi su Jurgio kryžiais už narsumą matėsi visose frakcijose, o iš viso jų gal buvo apie pusė šimto. Iš karto kairysis blokas atrodė lyg skaitlingesnis, bet jų atstovų prezidiume, rodos, nesimatė, gi pirmininkavo dešiniojo bloko atstovas, senas teisininkas, Čepas.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ SEIMĄ PETRAPILYJE PRISIMINUS
1953m. 4
A. a. Antano Grušaičio netekus
Negailestingoji mirtis, lyg ir keršydama tiems, kurie skiria visą savo gyvenimą ir jėgas kilniausiems tikslams, peranksti išplėšia juos iš gyvųjų tarpo, pasiimdama amžinybėn.
A. a. Ant. Grušaitis
Š. m. kovo mėn. 11 d. 9 vai. vakaro po labai sunkios ligos mirė kūrėjas-savanoris kpt. Antanas G R UŠ A I T I S, palikdamas giliam nuliūdime savo mylimą žmoną, dvi dukreles, žentus ir tris anūkus. Water-būriečių lietuvių tremtinių šeima neteko vieno brangaus savo šeimos nario, gilaus patrioto, užsigrūdinus'o kovotojo dėl tėvynės Lietuvos la'svė'.
Velionis gimė 1895 m. spaliu mėn. 20 d., Raseinių apskr., Gruzdiškiuose. Pradžios mokslą pradėjo savo gimtojoj apylinkėj. Augštesniojo mokslo siekti persikėlė į Vilnių. Deja, neilgam. Prasidėjus D. karas užkupo jį Vilniuje be tėvų, be globėjų. Negalėdamas pasiekti savo gimtojo kampelio, paveiktas besitraukiančių rusų kariuomenės ir daugybės Vilniaus miesto gyventojų dėl puolančių ir artėjančių vokiečių žiaurumų, mažas Antanėlis, vos 15 metų berniukas, pateko toli nuo tėvynės į svetimą Rusijos kraštą. Našlaitis ir tremtinis. Tačiau jis nepasimetė, nepalūžo. Prisiminė savo tikslą. Prisiminė jis savo tėvelių, o ypač mamytės norus matyti jį kunigu. Nugalėjęs visas kliūtis ir sunkumus, jis pateko gimnazijon. Mokėsi Voronežo gimnazijoj. Baigęs 4 klases, įstojo į kunigų semintariją. Mokėsi gerai, bet kaip lietuvis nebuvo mylimas lenkų kunigų. Po metų laiko seminarijos rektoriaus, kunigo lenko pavadintas “lietuviška meška’’, užsigavo ir metė kunigų seminariją. Įstojo į karo mokyklą. Sėkmingai baigęs karo mokyklą Gacinoje, 1917 m. išvyko į frontą prieš vokečius. Tada Antano mintys nukrypo į gimtąjį kraštą.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
JONAS DUNĆIA
Kodėl nustumtas nuo savo sosto Laurenti Berija, tas vyriausias MVD (NKVD) policininkas, ir kodėl patupdytas kalėjiman, kur jis per eilę metų kitus tupdydavo? Tai klausimas, kuris vakariečių visuomenėje kelia didelio susidomėjimo, o laisvoje spaudoje randa platų atgarsį.
Prieš Stalino mirtį, o ypač šiam mirus, Berija sparčiai pradėjo pakeisdinėti MVD žinioje esančius komunistų partijos žmones sau patikimais. Aišku, tai buvo Berijos siekimas pasidaryti įtakingiausiu žmogum Sovietų Sąjungoje ir tuo būdu įkopti į Stalino sostą. Malenkovas, tas buvęs tėvelio Stalino numylėtinis ir dabar esąs neva jo įpėdinis, Berijos kėslus bei pasiruošimus jį išstumti iš Kremliaus valdovų aiškiai suprato, todėl, susitaręs su kitais politbiūro nariais ir raudonosios armijos vadovybe, MVD viešpatį patupdė į vienutę.
Sovietų Sąjungoje valdžia dalijasi trys vienokia ar kitokia prasme galingos grupės: Komunistų partija, Saugumas (MVD) ir Raudonoji armija. Rusijoj yra visai normalu, kad kom. partijos agentai veikia armijoje, MVD agentai — partijoj, o partijos vadams ištikimi asmens dirba saugumo policijoj, šiame atvejuje komunistų centrinės partijos MVD centro įstaigoje agentu buvo saugumietis Sergej Kruglov, kuris, areštavus Beriją, pats į jo vietą atsisėdo.
Įdomu pagvildenti Berijai primetamus kaltinimus.
Skaityti daugiau: KODĖL KRITO VYRIAUSIAS BUDELIS BERIJA ?
1953m. 5
PAVASARIO LINKSMYBĖS
1953 metai
Kai saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir, karštos taikos triūsus pargriaudama, juokės.
Ginklų pramonės vėl didžius užsakymus gavo,
Ir taksų numušimas vėl mums į nieką pavirto. . .
Tuoj laukus atomų spinduliai varkšlendami glostė,
Ir daineles taikingas Maskvos lakštingala suokė.
Vakarai su draugais visais atsibudino džiaugtis
Ir jau rengėsi numest sunkią šarvuotą skrandą.
Vislab, kas Korėjos bjaurybėj murkdėsi keikdams,
Vislab, kas New Yorko dugne gyvendams peržiemavojo,
Ar po kompartijos keru per žiemą buvo tūnojęs,
Vislab tuoj pulkais išlindo Malenkovą sveikint...
Progresyviai visokie, lyg kurmiai, tą šilumą gyrė,
Lyg musės, vabalai ir uodai su kaimene blusų
Mus jau pykint vėl pulkais susirinko,
Ir “ponus” taip, kaip DP, įgelt išsižiojo.
Štai, ir Bitins jau šeimyną savo išjudint
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt neužmiršo.
Tuoj pulkai jų pro plyšius išlįsti pagavo,
Ir lakstydami ant “steičiaus” žaisti pradėjo.
O vorai jų, kampuos sėdėdami, vėl planus audė
Ir medžiot rublius tyloms slampinėdami rengės.
Bet ir Maskvos meška šokinėdama džiaugės
Ir suplėšyt ką tylomis į Korėją traukė.
Ale dyvai kokie, nei viens iš didžiųjų ponų
Mūs vyrų užmuštų ir visaip nukankintų
Nei per radarą anksčiau nelaisvėj nepastebėjo. . .
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
A. MERKELIS
Anglijoj, Manchesterio mieste lietuvių paminklinis kryžius.
Šis kryžius D. B. L. S. Manchesterio skyriaus pastangomis pastatytas 700 metų Lietuvos krikšto sukakčiai paminėti ir čia mirusiems tautiečiams atminti. 1953 m. gegužės 3 d. kryžių pašventino J. E. vysk. V. Padolskis. Šalia to kryžiaus palaidotas Lietuvos savanoris-kūrėjas Pranas J. Butkus. Kryžiaus projektas — J. Šiaučiulio. Foto V. Rudžio.
Tautos šventė, Rugsėjo 8 d., mus nukelia į tolimos praeities laikus, kai Lietuva buvo ne tik laisva, bet didelė ir galinga valstybė, kurios sienas skalavo Baltijos ir Juodosios jūros bangos. Tai buvo prieš 523 metus, kai Lietuvą valdė Vytautas Didysis, kai Lietuvos vardas plačiai skambėjo po visą Europą.
Rugsėjo 8 diena mus sieja su garsiąja Lietuvos praeitimi. Šiandien, minėdami Rugsėjo 8-ją, mes ją taip pat norime sieti su dabartiniu skaudžiu mūsų tautos likimu. Šiandien mes sielojamės savo tautos skaudžiu likimu ir svarstome būdus ir priemones, kurie išgelbėtų mūsų tautą nuo pražūties ir ją išvestų į laisvą gyvenimą.
Skaityti daugiau: RUGSĖJO AŠTUNTOJI
Vytautas Didysis prie Juodųjų Jūrų
J. Juodžio piešinys
Kasmet rugsėjo-spalio mėnesiais mes prisimename Vytautą Didįjį ir jo laikų Lietuvą. 1430 m. spalio 27 d. tas garsusis Lietuvos karo vadas ir valstybės vyras mirė, nesuspėjęs įgyvendinti vieno didžiųjų savo politinių siekių—vainikuotis Lietuvos karaliumi. Jei kiekviena mirtis yra tragiška, tai Vytauto Didžiojo mirtyje slepiasi visos mūsų tautos tragizmas. Dažnai per jos istoriją galingesnės likimo ar kitokios jėgos sutrukdė jai išugdyti ir įgyvendinti tas savo aspiracijas, kurios joje glūdi.
Iš visų gausių problemų, kurios surištos su Vytauto Didžiojo ir jo laikmečio Lietuva, šiuo metu galbūt įdomiausia yra jo Rytų politika, ypač jo kovos su mongoliškai totoriškomis Azijos jėgomis. Kai kuriais atžvilgiais tai primena ir dabartiniu metu organizuojamą jėgų konsolidaciją prieš eurazišką sovietinį kolosą.
Skaityti daugiau: VYTAUTO DIDŽIOJO MŪŠIS PRIE VORKSLOS
1953m. 4
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
25 skirsnis
Žinios apie nelaimes Lietuvoje paveikia tautos nuotaiką. — Nepasitikėjimas tautine vyriausybe. — Gen. Paškevičiaus vadovaujam rusų armija atnaujina puolimą. — Jo sprendimas keltis per Vyslą. — šio plano vertingumo nagrinėjimas. — Gen. Skžyneckio planas dėl veiksmų prieš atskirus priešo korpus. — Gen. Chžanovskio laimėjimai prieš Rudigerio korpą. — Rusų kariuomenės kėlimasis per Vyslą. — Gen. Skžyneckis keliasi per Vyslą veikti prieš priešą kairiajame krante. — Tauta reikalauja ištirti gen. Skžyneckio elgesį ir sudaryti karo tarybą. — Gen. Dembinskio rinktinės atvykimas į Varšuvą.
Nors tauta jaudinosi dėl išdavimų Varšuvoje, jos viltys buvo gaivinamos vykstančiais žygiais Lietuvoje. Tad kas galėtų išreikšti nusiminimą sužinojus tai, kad Lietuvos korpo jau nebėra, kad mūsų auginamam pastatui palaikyti toks esmingas pastovas jau sugriuvo, ir kad šią nelaimę atnešė didelis apsileidimas, jeigu ne išdavimas, tų, kuriems buvo patikėta toji visų svarbiausioji ekspedicija. Tauta juto, kad tatai buvo beveik mirtinas smūgis. Ji regėjo artėjančią ir pasibaisėtiną savo ateitį, kurią paruošė tėvynės žudikų rankos. Po šių pasikartojančių šlykštumų tauta pasinėrė į didžiausią nusiminimą. Tie žmonės, kurių pasitikėjimas buvo taip šlykščiai išnaudotas ir kurių švenčiausieji tikslai buvo taip begėdiškai pašiepiami, atrodė, pagaliau pakeitė savo prigimtį. Taip dažnai prigaunami, jie nustojo pasitikėję bet kuo ir rūsčiais veiksmais, vargu begalima iš to stebėtis.
Skaityti daugiau: 1830-31 METAI
J. CICĖNAS
LIETUVOS RESP. PREZIDENTAS A. SMETONA, asistuojant vyriausybes nariams, iš prezidentūros balkono kalba į susirinkusią minią Vilniaus grįžimo iškilmių dieną.
1920. 10. 9. ir 1939. 10. 28. — dvi laiko tėkmėj nutolę datos, bet viena ta pati prasmė: —su ryžtu ir ginklu budėti sostinės ir visos šalies gimtosios sargyboje, budėti ir nepralaimėti!
Abiemis atvejais Lietuva be reikalo ginklo nepakėlė ir be garbės nenuleido. Ir spalio 9-tąją teatsitraukė, bet ne pralaimėjo. O spalio 28-tąją nieko iš pasalų nepuolė, į svetimą nepasikėsino, pargrįžo teisėtai, nes į savastį, į tėvų sostą.
1939 m. rugsėjo Lietuva nepakluso Berlyno gundymams, nepažeidė neutralumo, o sostinę atgavus per užs. reik. min. J. Urbšį paskelbė “pasauliui ir lenkų tautai žinoti:
“Grįžus Lietuvos sostinei Vilniui į savo valstybę, neliko, iš lietuvių pusės, nieko, kas galėtų juos neigiamai nuteikti lenkų atžvilgiu.”
Skaityti daugiau: VILNIAUS KALNELIAI, SVEIKINAME JUS . . .
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
KORESPONDENTAS ŽEMAITIJOS SUKILĖLIŲ EILĖSE “Niepodleglose,” Paryžius, 1863 m. rugpiūčio 23 d.
Kun. Antanas Mackevičius
Vargingų ūkininkų sūnus, gimęs Tytuvėnų parapijoje 1828 m., Antanas buvo pratęs pasitikėti tik savimi. Būdamas 12 metų vaikas, jis pėsčias atkeliavo į Vilnių, čia, patarnaudamas vienuoliams mainais už duoną ir guolį, šešerius metus lankė Vilniaus liciejų. Vėliau jis vėl pėsčias nukeliavo į Kijevą, į tolimą Ukranną, ir stojo į universitetą. Po dvejų metų jis pajuto kunigo pašaukimą ir įstojo į Varnių dvasinę seminariją. Baigęs mokslą, jis buvo paskirtas į Krekenavą. Sukilimui prasidedant, jis buvo Paberžės filijalistas Surviliškio parapijoje, šiaurinėje Augštaitijoje.
Giliai religingas, gabus pamokslininkas-kalbėtojas, labdaringas, į-sitikinęs demokratas, didelis baudžiauninkų mylėtojas, — jis buvo pirmutinis ginklą pakėlęs kunigas 1863 m. kovo mėn.
Jo gili meilė žmonėms kūrė pasekėjų minias. Daugiau kaip 500 vyrų, ginkluotų dalgiais ir šautuvais, susyk atsiliepė į jo šauksmą prie ginklo. Apsivilkęs kunigo sutaną, ligi kelių paraitytais galais, kryžiumi vienoje rankoje ir kardu prie šono, jis vadovavo ano meto partizanų daliniams.
Kauno Karo Apygardos sukilėlių įsakymas Nr. 586, datuotas 1863 m. gruodžio 3 d., jį vadino “mūsų antruoju Vytautu”: vos su 200 vyrų saujele Mackevičius atlaikė priešo smūgius ir gabiai švaistėsi tarp 10,000 prieš jį veikusios maskoliškos kariuomenės.
Skaityti daugiau: IŠ 1863 METŲ SUKILIMO
Ateis toks laikas, kada tas politinis iškrypimas, kuris tiek daug nelaimių atnešė žmonėms, — kruvinasis komunizmas bus nugalėtas. O tada jau tautos, kurios patyrė komunizmo jungą, turės pradėti naują gyvenimą ir sudaryti naujus tarpusavius santykius.
Lietuvis gal daugiau negu kas kitas galvoja apie tuos laikus, kai nugalėjus komunizmą teks pradėti naują gyvenimą. O galvodami apie tą naują gyvenimą, mes negalime užmiršti savo artimiausių kaimynų, su kuriais teks iš naujo santykius derinti.
Kokiu būdu komunistai, būdami aiškioje mažumoje, vis tik užkariavo milžinišką Rusiją? Caro Rusijos žlugimas buvo pribrendęs. Bet kodėl gi caro atsikračius nesusidarė jėgų šiame krašte, kurios butų sukūrusios naują laisvą valstybinį gyvenimą, kodėl gi palyginti nesunkiai buvo atiduota valdžia vokiečių tyčia atgabentiems su Leninu priešakyje komunistams, kurie buvo numatyti destruktyviam darbui? Ir tą nelemtą pačiai Rusijai darbą jie uoliai atliko.
Jau praeito karo praktika parodė, kad ne kas kitas, o patys rusai uoliausiai gynė ne tik savo kraštą, bet kartu ir tą valdžią, kuri krašte viešpatauja. Tautiniu mažumų tarpe atsirasdavo ir daugiau dezertyrų ir pasireikšdavo separatystinis nukrypimas, o jau rusai, kaip ten bebūtų, kraujo aukomis atmušė Hitlerio puolimą ir įsisiūbavę toli nuriedėjo nuo savo buvusių rubežių. Kartu su komunistinių nuotakų įkaitimu, pakilo ir rusų patriotizmas. Rusai didžiavosi savo laimėjimais.
Jokioje komunistinėje programoje nėra aiškinama, kad komunistų užkariauti kraštai privalo persiimti ir rusiška kultūra. O tuo tarpu rusai visur, kur tik jie įžengdavo, nedelsdami tuojau pradėdavo skiepyti rusišką.
Skaityti daugiau: RUSAI KOVOJE SU KOMUNIZMU
1953m. 6
JONAS NOREIKA
(Tęsinys iš 1952 m. Nr. 4)*
*)Kliūčių dėliai šios novelės spausdinimas buvo pertrauktas, dabar bus tęsiamas iki galo. Paskutinėj atkarpoj buvo vaizduojama, kaip Trinkūnas su savo ginklo draugais išėjęs žvalgybon sučiupo du bolševikų sargybinius, kuriuos dabar tardo.
— Ėjome patruliuoti.
— Kur jūsų lauko sargybos?
— Lauko sargybų nėra.
— Meluoji. Sakyk!
— Nemeluoju.
Trinkūnui bolševiko balsas irgi atrodė kažin kur girdėtas. Jis prisilenkė arčiau jo veido. Įsižiūrėjo ir pažino, tik negalėjo atsiminti pavardės. Tai buvo vienas jo pažįstamų sibiriečių rusų.
— Tu Trinkūnas? — Paklausė bolševikas, pažinęs savo nugalėtoją.
— Taip. .. O tu ?
— Argi nepažįsti: aš Dolochovas.
Skaityti daugiau: Trys velniai
KRAUJU PASRUVUS KARIO VEIDAS YRA NEPALYGINAMAI DAUGIAU VERTAS UŽ PARIZIEJŲ TEISMĄ
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
D. L. KUNIGAIKŠTIS GEDIMINAS
Padavimas sako, jog jis įkūręs Vilniaus miestą.
Pakrikusi vokiečių kariuomenė traukėsi 1918 metais iš Rusijos gilumos Lietuvos link. Paskui vokiečius veržėsi raudonieji maskoliai. Vilniuje sujudo komunistai ir vietiniai lenkai. Viltys, kad demokratiškos Lietuvos niekas nelies, galutinai dingo. Reikia organizuoti karines pajėgas. Ministerių Kabineto pirmininkas Aug. Voldemaras diplomatiniais reikalais išvykęs užsienin. O laukti nėra kada. Tautai pavojus čia pat. Persiorganizavęs Kabinetas, kurio pirmininkas min. M. Šleževičius, skelbia lapkričio 23 dieną šaukimą į savanorių pulkus.
„Palikę vyrai arklą, knygą, lyrą išskubėjo laisvės ginti. Susirinko apie 15,000 savanorių. Nemažas būrys, bet kas jis prieš daug galingesnį priešą, kuris jau trankosi prie Lietuvos sienos?! Lietuvon įsibrauna bolševikai ir 1919 m. kovo 5—6 dienomis užima Vilnių. Savanorių jėgų nepakanka, šaukiama visuotinė mobilizacija.
Skaityti daugiau: MŪSŲ KARIUOMENĖS GIMTADIENIS
1953m. 6
ŠAULIŲ SĄJUNGOS SUKAKTUVINIS BIRŽELIS
Pulk. ltn. M. Karaša,
Birželis Lietuvoje—tai gražiausias mėnuo. Girios ir gojaliai padengti šviežia lapų žaluma, pievose suversti kvapaus šieno pradalgiai, saulė, pasiekusi augščiausį tašką, savo spinduliais traukte traukia vasarojaus želmenis augštyn, žiemkenčiai išplaukę banguoja, soduose ir giriose sparnuočiai kvapų orą užpildo įvairiabalsiais garsais, vyturėlis ūkininko džiaugsmui iš dangaus siunčia savo giesmeles. Su pavasariu atgijusi gamta bujoja.
Birželio vakarais tylus, ramus, kiek atvėsęs oras gaivina. Nespėjus saulėlydžiams vakaruose užgęsti, lytuose jau brėkšta nauja diena. Vakaro ir aušros tylumą užpildo lakštutės čiulbėjimas ...
* * *
Vieną iš gražiausiųjų žavingojo birželio dienų šaulių Sąjunga pasirinko savo metine švente. Ta diena tai birželio 24-ji — Joninės, šiai dienai Lietuvoje yra skirta daug padavimų ir pasakų, sukurta prasmingų įpročių, štai jų keletas. Stebulės ar degutinės, iškeltos ant kiek galima ilgiausios kartės, deginimas. Tai jaunuolių sugebėjimams pasireikšti proga. Upėse ir upeliuose vainikų plukdymas. Tai merginų rūpestis ir pramoga. Ir raguočiai karštą popietę iš ganiavos grįždavo žalumynais ir vainikais išdabinti. O kiek įvairių pasakojimų apie paparčio žiedą, kurio suradimas žada neišsekamą laimę jį nuskynusiam. Tam tikslui pasiekti kelią pastoja įvairiausios baisybės ir suraizgytos kliūtys, kurių nugalėjimas neįmanomas.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGĄ PRISIMENANT
1953m. 6
SIAUBO DIENOS IR NAKTYS ŽEIMENOS PAKRANTĖSE
1941 m. gegužės dvidešimt penktosios popietė bvuo skaidriai saulėta, maloni, o ir persunkta nenusakomu pavasariškuoju ilgesiu. Tą dieną 29-j o Šaulių Teritorinio korpo 179-oji divizija atsisveikino senelį Vilnių ir buvo pakelta žygin į Pabradės (Pažeimenės) vasaros poligoną.
Liūdni ir palengva žingsniavo bataliono vado ir mano (adjutanto) žirgeliai Antakalnio gatvėmis. Mudu jojome 234-jo šaulių pulko vyrų gretose. Rūstūs vokiškieji karių šalmai vis dar priminė stangrias ir darnias Lietuvos kariuomenės gretas. Nepalaužiami dvasioje mūsų žaliūkai žengė tylūs, susimąstę, į priekyje žygiuojančius savo karininkus įsmeigę pilną nerimo žvilgsnį.
Vilnių apleidžiančius lietuvių dalinius palydėjo kur ne kur nedrąsiai sustojusių miesto gyventojų būreliai. Mus taip pat piktai sekė pilnos pagiežos ir slapto džiaugsmo (kad pagaliau esame išsklaidomi iš Vilniaus) miesto komunistinių padugnių ir žyduojančios daugumos akys.
Skaityti daugiau: Kpt. Simas Urbonas ATSIMINIMAI
Red. pastaba, šį “Kario” skaitytojo J. Švitros iš Los Angeles straipsnį talpindami, pildome tik savo pažadą leisti ir kitiems pasisakyti Petrapilio Seimo pakeltu klausimu. Duodami vietos, mes savo nuomonės šiuo reikalu nereiškiame. Laikydamiesi neitralumo, paliekame ir autoriaus kalbos savumus.
Redakcija.
Kario 7—8 numeryje tilpo Birutės Grigaitytės-Novickienės straipsnis LIETUVIŲ SEIMĄ PETRAPILYJE PRISIMINUS, kuriame autorė net dviejose vietose sako: “Raudona vėliava tuomet reiškė laisvę, o ne žiaurią tironiją, kaip šiandien”. Toliau vėl sako: “Karių delegacijoje, atvykusioje į seimą su raudona vėliava, tuomet laisvės simboliu...” Dar toliau prieraše autorė vėl sako: “Jurgis Smolskis, kaip man žinoma, niekuomet bolševiku nebuvo, jis buvo tikras social-demokratos, kas jam netrukus būtų geru Lietuvos patriotu.”
Net nusiminti tenka, kuomet žmogus matai, kad toki jau gerai gyvenimo išprusinta ir gabi moteris šiandien dar vis laikosi tos melų pridengtos nuomonės, kad kada nors praeityje raudona vėliava buvo laisvės simboliu, ir kad socialdemokratas gali būti geru Lietuvos patriotu!? Atrodo, lyg ponia Navickienė niekuomet dar nėra girdėjus, kad ne kas kiti, o vien tik social-demokratai išperėjo ir iš auklėjo bolševikus (šiandieniniai bolševikai-komunistai yra gryniausias social-demokratų ilgametės veiklos produktas) ir kad ta pati bolševikų raudona vėliava ir šiandien dar tebėra ir social-demokratų vėliava! Man dar niekuomet neteko pastebėti, kad social-demokratai būtų kada nors išsižadėję raudonos vėliavos ar marksistų himno ‘Internacionalo.”
Ne tik ponia Novickienė, bet ir daug kitų gan gerų žmonių dažnai pražiopso faktą, kad social-demokratai, kaip ir jų išperėti bolševikai, yra MARKSISTAI! O juk rodosi šiandien jau niekam nėra paslaptis, kad marksizmas yra gryniausias banditizmas, taigi aišku, kad ir kiekvienas maksistas yra gryniausias banditas. Marksinis banditas yra tokis pat banditas, kaip ir gatvinis banditas. Skirtumas yra tik tokis, kad gatvinis banditas jieško progos įsigrūsti kur nors tamsiam kampe ir apiplėšti tik vieną žmogų, arba mažą grupę žmonių, o marksinis banditas jieško progos apiplėšti vienu ir tuo pačiu sykiu viso krašto visus žmones. Bet kaip gatvinio, taip ir marksinio bandito tikslas yra vienas ir tas pats—PLĖŠIMAS.
Skaityti daugiau: LABAI KLAIDINGA NUOMONĖ
1953m. 4
Juozas Mikštas
BALADĖ APIE GERIAUSĮ KUOPOS ŠAULĮ
Kulka pervėrė Vytą,
Geriausį šaulį šį kuopos visos.
Ir guli jis nuo pačio ryto,
Prie upės, ant apšaudomos kalvos.
Ir švilpia jau ant visko...
Ir nerimo nejaučia jo širdis.
Jam nesvarbu ar saulė tviska,
Ar kyla dūmų debesys juodi.
Dar vakar jis svajojo
Apie atostogas, apie namus,
Šiandieną nieko jau neboja,
Ir guli kruvinas, ramus.
Varikliai tankų kriokia
Ir plėšosi patrankų sviediniai.
— Kur gausim kitą šaulį tokį?
Galvoja apkasuose jo draugai.
Prišliaužęs sanitaras,
Norėjo morfijaus išvirkšti jam.
Bet Vytui baigėsi jau karas,
Nereikia nieko miegui amžinam.
Skaityti daugiau: Poezija
1953m. 9
NIEKO NESUPRANTU, BET TURIU MOKYTI!
RAULAS GURGA
Mažas būdamas dažnai girdėdavau mamytės perspėjimą: “Nieko neimk, kas ne tavo padėta”. Ir vykdžiau tą mamytės pamoką šventai iki pat paskutinios kariško munduro sagos užsisegimo. Kai jau išaugau į patyrusius eilinius, ėmiau ir pamiršau. Kartą radęs už kareivinių rajono pabertų komunistinių lapelių, ėmiau ir keletą jų parsinešiau į kareivines. Vieną daviau eiliniui Jokūbkai Plokščiagalviui, kitą eil. Timofiejui Sabakinui, na, ir trečią eil. Leibai Lazurkevičiui. Visi jie buvo mano geri draugai iš Skudurinių miestelio.
. .ė nenujaučiau, kad tuo savo žygiu padariau didelių nuopelnų pasaulinei bolševikų revoliucijai kurti. Tai paaiškėjo po 1940 m. birželio mėn. įvykių.
Kai raudonieji Maskvos tankai sustojo netoli mūsų kareivinių ir neva tiltų bei kažkokių kelių apsaugai savo patrankų vamzdžius atgręžė tiesiog mūsų rajono link, iš lėto tyliai prislinko prie manęs eil. Lazurkevičius ir tyliai man į ausį pašnibždėjo:
— Raulai, a, Raulai, girdi, smetoninės kariuomenės nebėra. Dabar bus liaudies kariuomenė. Tu būsi didelis viršininkas. Didesnis net už kuopos vadą, o aš net už pulko vadą.
Kai nieko nesupratęs išsižiojau ir negalėjau nė žodžio ištarti iš nustebimo, kad kuopoje bus aukštesnių viršininkų net už kuopos vadą, Lazurkevičius man paaiškino. Girdi, kompartijoje aš padariau žygių, kad tu būtum paskirtas tuo viršininku. Ir tuo būdu Leibos dėka pasidariau kuopos politruku.
Skaityti daugiau: Šaunaus politruko liūdni užrašai
RAMYBĖ GEROS VALIOS ŽMONĖMS!
LAISVĖ PAVERGTIESIEMS!
Domas Penikas
Dirbdami bet kokį darbą, pačiame to vyksmo prosese nepastebime atlikto darbo kiekio, tik stabtelėję ir žvilgterėję į nuveikto darbo barą — pamatome savo triūso vaisius.
Kalėdų šventės — metų pabaiga yra tas stabtelėjimo momentas, kada žvilgterėjama atgal ir įvertinama, ar prabėgusieji metai buvo pakankamai vaisingi.
CH. J. KERSTEN PO EUROPINĖS KELIONĖS ŽINOMŲJŲ LIETUVIŲ TARPE.
Iš kaires į dešinę: A. B. lietuviškojo skyriaus viršininkas K. Jur-gela, Inf. C-tro direkt. M. Kižytė, Ch. J. Kersten ir A. B. pareigūnas P. Labanauskas.
Palikdami šalia šakotąją pasaulinę politiką, pažvelkime į 1953 metus lietuviškomis akimis, mėginkime pasverti, kas mūsų nuveikta Lietuvos naudai. Nebūkime perdideli skeptikai ir nežiūrėkime su padidinamuoju stiklu į pasitaikiusius nesklandumus lietuviškojo visuomeninio bei politinio darbo bare. Geriau žiūrėkime į tai, taip pat nepadidindami, kur dirbta mažiau ar daugiau sutartinai ir kas laimėta Lietuvos laisvinimo byloje.
Mūsų veiksnių bei organizacijų, veikiančių Jungt- Amerikos Valstybėse ir susisielojusių pavergtos Tėvynės Lietuvos reikalais bei jos kančiomis, 1953 metų veikloje pastebima trys labai svarbūs laimėjimai, būtent:
1. ALTS suorganizuotas palyginti plataus masto lietuvių kongresas Washingtone birželio 20—21 dienomis, Lietuvos karaliaus Mindaugo 700 metų sukakti atžymint;
2. ALT pastangos, pravedant JAV Kongrese Kersteno rezoliuciją, pagal kurią tirta nusikaltėliškas Sovietų Sąjungos Baltijos kraštų užgrobimas 1941 metais ir
3. ALT suorganizuotasis Lietuvių Kongresas Chicagoje lapkričio 27—28 dienomis.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKASIS ŽVILGSNIS Į 1953 METUS
