Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 10 (1347) GRUODIS - DECEMBER 1958 
Dr. Vinco Kudirkos paminklas, Clevelando Lietuvių Darželyje, Lietuvos Karininkų Ramovės dovana. Atidengtas spalio 2 d. 1938 m. Iš kairės dešinėn: Clevelando meras Burton, konsulas P. Daužvardis, maj. S. Narušis ir M.Narušienė. ..... Viršelis
TURINYS
E. Šulaitis — Mintys metų pabaigai *
J. Skardis — Ką galvoja rusų generolai *
B. Auginas — Po amžių dangum *
K. Tallat-Keipša — Su Clevelando Ramove *
S. Stasienė — Birutietės nepamiršta savo siekių *
K. S. Karpius — Lietuvos Kar. Ramovės Dovana *
P. J. Žiurys — Antanas Smetona *
B. Auginas — Mūsų jėgos ir darbai — Tėvynės išlaisvinimui *
Tremties Trimitas *
Poezija, sveikinimai *
Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 10 Turinys, metrika
Edv. Šulaitis
1958 metai jau eina prie pabaigos. Eina nesulaikomais žingsniais, palikdami žmones, valstybes, karalius, eilinius žmones, tuos, kurie visko turi ir tuos, kurie gyvena nedatekliuje. Ir vėl ant sienos kabinsime naują kalendorių, plėšime vieną po kito jo lapus, laukdami savo svajonių išsipildymo, žydresnės ateities. Žiemos sniegą pakeis pavasario žalias želmuo, vėliau karštos saulės spinduliai ir pagaliau, nugeltę rudens lapai. Ir taip, kaip mašinos ratuose — viskas suksis laikrodžio tikslumu: be nukrypimų ir išimčių.
Šiandien mes linkime vieni kitiems geresnių Naujųjų Metų, kurie atneštų daugiau džiaugsmo, laimės ir kitų žemiškųjų ir sielos gėrybių. Sakome nuvalkiotas frazes, lyg jos iš tikrųjų daug ką reikštų ir būtų labai prasmingos. Apgaudinėjame save ir artimuosius su įvairiais linkėjimais, kurie turi tiek pat naudos kaip ir dažnos šventinės dovanos, savo prigimtimi kartais tuščios, be gilesnės prasmės.
Tačiau gyvenimas yra realus ir jis eina savo keliu, nežiūrint - ar mes jį norėtume matyti tokį ar kitokį. Ir nepaisant to, kiek mes gražių žodžių išsakysime, kiek malonių kortelių parašysime - jis nuo to nepasikeis, panašiai, kaip nepasikeičia politinė padėtis nuo mūsų ar kitataučių politikų tuščiažodžiavimų.
Koki buvo 1958 metai? Jie mums buvo gana brangūs, nes minėjome nemaža svarbių sukakčių. Viena iš jų - 40 metų sukaktis nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, kita -vienodai svarbi - Lietuvos kariuomenės 40 metų sukaktis, kariuomenės, padėjusios tą paskelbtąją Nepriklausomybę iškovoti ir išsaugoti. Šios sukaktys buvo daugelyje vietų gražiai prisimintos ir atšvęstos, tačiau nevisi jas pagerbė kas taip pat buvo laukta. Daugelyje vietovių mes matėme tam tikrų šešėlių ir asmeniškumų, vietų prie garbės stalų nepasidalinomo, matėme nesutikimų dėl minėjimuose surinkto dolerio ir kitų menkumo žymių.
Skaityti daugiau: MINTYS METŲ PABAIGAI
J. Skardis
Vakariečių kariniai vadai jau seniai suprato, kad sovietų galvojimas yra visiškai skirtingas nuo pokarinio vakariečių galvojimo. Buvo manyta, kad rusai yra sustingę ir apsikasę II-ojo Pasaulinio karo patyrimuose ir nesugeba suprasti painiavos, kurią įnešė karybon naujieji branduoliniai ginklai. Tačiau jau šią vasarą JAV Gynybos departamento analizuotojas ir sovietų karinės literatūros specialistas Raymond L. Garthoff savo kruopščioje studijoje apie sovietų karinę doktriną, pareiškė visai skirtingą nuomonę.
Savo knygoje “Soviet Strategy in the Nuclear Age” (sovietų branduolinio amžiaus strategija) R.L. Garthoff sako, kad sovietų karinė doktrina nuo Stalino mirties 1953 m. yra padariusi milžinišką šoksnį — nuo durtuvo amžiaus į termobranduolinį amžių. Šis sovietų šoksnis neatvedė tačiau sovietų generolų arčiau prie dabartinės JAV karinės doktrinos, o faktinai tik nukreipė rusus visai kita kryptimi.
R.L. Garthoff, kurio knyga yra pagrįsta šimtais paaiškinimų, nurodymų ir informacijų iš sovietinės karinės spaudos, ir paremta jo asmeniniais pasikalbėjimais su sovietų karininkais, šitaip aprašo sovietų įsivaizduojamą ateities karą:
Pirmieji strateginiai smūgiai padaryti modernių sprausminių bombonešių, tarpkontinentinių ir vidutinių nuotolių raketų ir povandeninių laivų vairuojamų raketų sunaikins abi puses. Tačiau abipusiškas sunaikinimas, sovietų nuomone, nereikštų abiejų pusių pralaimėjimą. Pirmieji smūgiai sunaikintų daugumą priešo strateginių oro ir vairuojamųjų raketų bazių. Didesnieji miestai ir pramonės centrai taip pat sunkiai nukentėtų. Gali būti panaudoti net radiologiniai ir bakteriologiniai ginklai.
Tačiau šis milžiniškas abipusis sunaikinimas greičiausiai sunaudotų didesnę dalį atitinkamų tolimo veikimo oro jėgų ir vairuojamų raketų taip kad tolimesni šių ginklų veiksmai abiejose pusėse kaip ir nebeegzistuotų. Čia gi prasidėtų pati kritiškoji ir sprendžiamoji karo fazė, kurią silpnoji ar blogai pasirengusioji pusė pralaimėtų. Tačiau, reikia manyti, karas bus vedamas tarp gerai pasirengusių didžiųjų pasaulio galiūnų ir šioji karo fazė dar nenustatys laimėjančios ir pralaimėjančios pusės.
Taktinės oro jėgos ir raketos, kurių tikslas yra priešo karinių jėgų sunaikinimas apytikriai ligi 1000 mylių atstumo nuo kariaujančių valstybių sienų, irgi smogtų abipusius branduolinius smūgius. Gi pats svarbiausias dalykas kuris galėtų visą karą pasukti sovietų pageidaujama kryptimi ir iš karto parodytų abiejų kariaujančių pusių karinių jėgų nesibalansavimą, tai būtų sovietų žemyno kariuomenės persvara.
Komunizmo grėsmė pasauliui — atominės raketos parade Maskvoje, Raudonojoje aikštėje
Skaityti daugiau: KĄ GALVOJA RUSŲ GENEROLAI?
1918— 1958
P.
Šįmet Lietuvos kariuomenei sueina 40 metų, kai ji atsisteigė Vilniuje 1918 m. ir sudarė sąlygas atsikurti Nepriklausomai Valstybei.
Vykstant kovoms del laisvės gen. S. Žukauskas, kariuomenės vadas, pasirūpino, kad pasižymėjusieji kautynėse kariai būtų apdovanojami ordinu. Kariuomenės Vado sumanymas Vyriausybės buvo įvykdytas: 1919 m. Liepos 30 dieną buvo paskelbtas įstatymas pasižymėjusius karius apdovanoti Kryžium “Už Tėvynę” 1920 m. Vasario 8 d. Kryžius “Už Tėvynę” buvo pavadintas “Vyties Kryžium”.
1930 m. įstatymas buvo pakeistas ir “Vyties Kryžius” pavadintas “Vyčio Kryžiaus ordinas”.
Vyčio Kryžius turi Vyties skydą ir kryžių astuonių galų. Kryžiuose su kardais įrašyta “Už narsumą”. Vyčio Kryžiai turi Nr. ir Lietuvos kariuomenės atsikūrimo datą: 1918.XI.23.
Vyčio Kryžius yra dviejų rūšių. I-ji rūšis -su kardais - pasižymėjusiems kautynėse. II-ji rūšis - be kardų - už nuopelnus valstybei bei kariuomenei. Abiejų rūšių Vyčio Kryžiaus ordinas yra 3-jų laipsnių.
Vyčio Kryžiaus ordino I-ju laipsniu (augščiausiu) Vyčio Kryžiaus ordino Tarybos pasiūlymu apdovanoti šie įžymūs valstybininkai:
Pirmasis Respublikos Prezidentas Antanas Smetona,
Kariuomenės Vadas gen. Silvestras Žukauskas,
Belgijos Karalius Albertas,
Italijos Karalius Emanuelis III,
Italų Ministeris Pirmininkas Mussolini,
Čekoslovakijos Respublikos Prezidentas Tomas Masaryk,
Vokietijos Respublikos Prezidentas feldmaršalas von Hindenburg.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS VYČIO KRYŽIAUS ORDINAS
BALYS AUGINAS
Lietuvos Kariuomenės 40-šimtai sukakčiai
HEROINĖ VALANDA
Pro šimtmečių voratinklius, pro laiko drobių rietimus
Matau iš praeities auksuotų rėmų žvelgiantį į mus
Savosios žemės brolį — milžiną, šviesplaukį —
Kai žygių jo istorijos lapus vidunaktį vėlai
Vartau—girdžiu šlamėjimą sparnų—lyg sakalai
Iš apleistų piliakalnio gojelių būtų čia suplaukę —
Po amžių dulkėmis aprūkusiu dangum
Čia jo kančios įmintos pėdos žėri mums,
Kaip nerūdijančio žvaigždyno žalvarinės sagtys —
NŪNAI
Kai sminga mėnesio pūkais ir bunda šimtametės naktys,
Ir vėjų gentkartės išpusto metų, tolumas—
Aš jį akimirkai regiu bekopiantį keliu: —
Kaitria namų ugnim—lyg šimtas žemės saulių—dega melsvos akys—
Tai jis— tai mūsų protėvis sugrįžta tolimas
Saulėlydžio gaisrų išdegintom vagom —
Jis pina sakmę iš nužydusių dienų ir žuvusių šaulių,
Ir sausą kasdienybės smėlį jis sušlaksto aisčių kraujo apeigom—
PARADAS
Turgaus aikštėje dūdų orkestras:—
zvimbia širšėmis lėkštės metalo,
senas būgnas vis kosti dusliai —
skardžiai rėkia trimito burna ——
Skraido vėliavų kregždės po miestą,
spindi ledo žvaigždutėmis balos ——
Ir nutūpę aušros spinduliai ant kareivių šalmų ——
Skaityti daugiau: PO AMŽIŲ DANGUM
K. Tallat-Kelpša
Niūrūs į nežinią vedantys yra politinės emigracijos keliai. Pradžioje jie skausmingai viltingi, kad kažkas kilnus, nešąs tiesos galią, nutrauks tautų žudynes, paskelbs taiką ir laisvę visiems ir grąžins mus į laisvąją Tėvynę.
Bet ilgieji klajonių keliai vis labiau atitolina emigrantą nuo Tėvynės, išsemia jį fiziškai ir dvasiškai, ir paaiškėja, kad to Kilniojo dar nėra, kad taika ir teisė įgyja kitas sąvokas, ir visų niekinamajam emigrantui lieka tik teisė grįžti atgal mirčiai, arba pradėti naują gyvenimą kitur, kur jo niekas irgi nelaukia.
Taip po daugelio vargo metų, gąsdinimų, gundymų ir žmogų žeminančių bandymų, politiniai emigrantai išsisklaidė po pasaulį, pakeliui palikdami senus, liguistus, nusilpusius tautiečius. Nemaža jų dalis pasiekė ir šį žemyną, už kelių tūkstančių mylių nuo Tėvynės. Tai laimingiausioji emigracijos dalis, nes šio krašto lietuviškosios kolonijos juos priglaudė, nes čia buvo palankesnės sąlygos įsikurti.
Pajutę po kojomis tvirtą žemę, naujieji emigrantai gaivalingai kūrėsi, panaudodami patyrimą, sukauptą per ilgus okupacijų ir klajonių metus, ir gerai įsikūrė. Kolonijoms gausėjant, gausėjo ir organizacijos, papildomos atkuriamomis Tėvynėje veikusiomis draugijomis. Tarpusavio bendravimo noras buvo didelis. Tikslas visuomet tas pat: burtis, išlikti lietuviais ir dirbti Tėvynės atvadavimui.
Clevelando kolonijoje įsikūrę buvę lietuviai kariai veikliai dalyvavo bendrinėse organizacijose, vis puoselėdami mintį, kad kariams privalu turėti savą organizaciją ir tuo pačiu pajėgiau dirbti bendrajam tikslui. Ypač nerimavo mūsų garbingasis Karo Muzėjaus kūrėjas gen. Nagius, neišvengiamame konflikte tarp laisvės ir vergijos matęs ir lietuviškus legijonus. Korėjoje kilęs karas ir drauge su juo naujos viltys, davė naują akstiną. Tačiau iniciatyva ėjo iš Chicagos.
Skaityti daugiau: SU CLEVELANDO RAMOVE
Stf. Stasienė
Mokėti kentėti yra kilnu, bet dar kilniau yra suprasti kitų kančias, rašė Marija Pečkauskaitė. Šio kilnumo lietuvei niekad netrūko, ypač atgimstančios Lietuvos laikais, kada ji, kaip šviesos angelas, ėjo padėti sužeistiesiems Nepriklausomybės kovų kariams, savanoriams.
1922 metais kilnios idėjos paskatintos mūsų moterys sudarė komitetą kariams ligoniams ir invalidams globoti. Šiam komitetui vadovavo Sofija Oželienė. Karininkų šeimų moterys, suprasdamos tą uždavinį, 1925 m. kovo 25 d. susibūrė ir pasivadino Karininkų Šeimų Moterų Draugija. Tikslas buvo taikos metu rūpintis kariais ligoniais našlaičiais, o karo metu organizuoti pagalbą sužeistiesiems, teikti pagalbą į vargą patekusiems karių šeimos nariams. Narėmis galėjo būti tikrosios tarnybos ir atsargos karininkų žmonos bei suaugusios dukterys.
Dešimtmečiui sukakus, ši Draugija pasivadino Kunigaikštienės Birutės Karininkų Šeimų Moterų Draugija. Birutės vardas labai artimas kiekvienai kario žmonai. Padavimas pasakoja, kad Birutė atliekamu nuo aukuro laiku rinko gydomąsias žoleles, dygė ligonius, o tapusi kunigaikščio Kęstučio žmona buvo artima jo dvasiai ir sugebėjo išauklėti istorijoj garsų Vytautą Didįjį.
Skaityti daugiau: BIRUTIETĖS NEPAMIRŠTA SAVO SIEKIŲ
Dr. J. Basanavičiaus ir dr. V. Kudirkos biustai Clevelando lietuviu kultūriniame darželyje
K. S. Karpius
Ne visi Amerikos lietuviai, ir ne visi Amerikoje esą Lietuvos kariai žino, kad Clevelande yra įrengtas Lietuvių Kultūrinis Darželis, vienas iš virš 20 tautų paminklinių darželių Rockefeller parke, ir kad Lietuvių Darželyje stovi iš Lietuvos atvežti dr. Jono Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos paminklai — biustai, primeną mums nepriklausomos Lietuvos laikus. Tiedu biustai yra Lietuvoje gaminti ir Lietuvos karininkų pervežti Amerikon.
Kaip tiedu paminklai Clevelande atsirado?
Clevelande tautybių kultūriniai darželiai buvo išdava 1916 metais ten įrengto darželio anglų garsiam rašytojui Shakespearui paminėti. Praėjus dešimčiai metų, didelė žydų kolonija taip pat sumanė įrengti savo darželį ir jame pastatyti garsių žydų filosofų paminklus.
Lietuviai, daug mažesnė kolonija, neužsileisdami žydams, matydami galimybės įsteigti savo kultūrinį darželį ir pastatyti jame paminklus žymiems savo tautos kultūrininkams-
Senieji Amerikos lietuviai Clevelande, Įvairių suvažiavimų proga, Lietuvių Darželyje rengdavo iškilmes, aplan kydami darželi ir padėdami vainikus prie dr. Basanavičiaus ir dr. Vinco Kudirkos paminklų.
žadintojams-švietėjams, Dirvos paraginti, sukūrė Clevelando Lietuvių Kultūrinio Darželio Sąjungą, kuri, gavusi visų Amerikos lietuvių pritarimą, skubiai pradėjo telkti lėšas.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARININKŲ RAMOVĖS DOVANA
PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS PREZIDENTAS
P.J. ŽIURYS,
Prabėgo keturiolika metų nuo to laiko, kai Prezidentas Smetona 1944 m. sausio 9 d. tragiškai mirė Clevelande. Lietuva prarado ryškų ir prakilnų vyrą ir nepamainomą Lietuvos gynėją.
Kad pilnai apibūdinus jo nuopelnus, reikėtų keleto tomų knygų. Čion pasitenkinsim, tik trumpai ir kukliai primindami jo nuopelnus ir pasišventimą Lietuvos gerovei.
Iškilus Pirmajam Pasauliniam karui, Lietuvą apsupo badas, vargas, skriaudos ir pavojai iš visų pusių. Du Lietuvos žymūs veikėjai pasiskyrė milžiniškus darbus. Vienas, būtent, dr. Martynas Yčas, pasiliko Rusijoje, kur savo gabumais ir pasišventimu Įgijo paramą garsaus Kunigaikštytės Tatjanos Komiteto. Jis tenai šelpė lietuvius pabėgėlius, įsteigė mokslo įstaigas, kad parengtų jaunimą Lietuvos ateičiai, ir daug rizikavo, siųsdamas didelę dalį pinigų į vokiečių okupuotą Lietuvą Antanui Smetonai, kuris šelpė savo brolius ir gelbėjo juos iš prapulties.
Karui pasibaigus Lietuva paskyrė Antaną Smetoną pirmuoju laisvosios valstybės prezidentu. Jam buvo suteikta vadovybė išgriautos, sunaikintos šalies ir nuvargintų žmonių, neturinčių jokių galimybių savo šalį atstatyti. Kartu su vienminčiais, sugrįžusiais iš Rusijos, jam pavyko įvesti tvarką šalies ūkyje ir padaryti pradžią Lietuvos atkūrimui. Pirmojo Lietuvos finansų ministro, Martyno Yčo, pastangomis buvo išgauta pirma paskola iš Vokietijos ir pasaulinė rinkliava katalikų bažnyčiose per Romą.
Nualintam kraštui tvarkyti buvo reikalingas žmogus tvirtos valios, gilaus pasišventimo ir užsitarnavęs savo šalies pilną pasitikėjimą. Antanas Smetona buvo toks vyras.
Jo valdymo laikotarpis buvo Lietuvos aukso gadynė, kurioje prašvito mokslas, pagerėjo ekonominė būklė, ir Lietuva pasijuto, kad yra savaranki. Tiesa, buvo klaidų, bet jas galima priskaityti prie tų klaidų, kurias kiekvienas veikiąs žmogus padaro. Gilumas jo sielos, teisingumas, meilė Tėvynei visada pasireiškė jo elgesyje ir darbuotėje.
Prisiminus 1918 metų vasario 16 dieną, kada Lietuva pasauliui pareiškė savo nepriklausomybę, dar ir šiandien išspaudžia džiaugsmo ašaras, prisiminus su kokiu entuziazmu mes, Amerikos lietuviai, sutikome šį įvykį. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį sekėm Lietuvos didelę pažangą ir jautėme, kad tenai yra ir mūsų nemažas įnašas.
Amerikos lietuviai ne tik siuntė milijonus dolerių Lietuvos atkūrimui, bet ir daugybę išmokslintų ir pasišventusių veikėjų, kurie iš visos širdies stengėsi prisidėti prie Lietuvos atstatymo. Tą patį galima pasakyti apie lietuvius, gyvenančius visose pasaulio dalyse. Pačioje Lietuvoje, kad ir buvo politinės varžybos, vienok visi stengėsi iškelti Lietuvos vėliavą kuo augščiausia ir parodyti pasauliui, kad Gedimino, Kęstučio ir Vytauto ainiai moka įvertinti laisvę ir ją tinkamai ginti.
Vos tik pradėjus Lietuvai atsistoti ant kojų ir siekti geresnio gyvenimo, Europoje prasidėjo nauji sūkuriai. Sutvirtėję komunistai pradėjo akciją savo kaimynams pavergti ir galutinai juos išnaikinti. 1939 m. spalio 11 d. sovietai pareikalavo, kad Lietuva įsileistų jų įgulas. Lietuvos prezidentas ir užsienių reikalų ministeris kartu su kabineto nariais buvo nusiteikę šiam reikalavimui pasipriešinti ir atsiklausė Anglijos, Prancūzijos ir Amerikos valdžių, prašydami jų patarimo ir paramos. Be išimties Lietuvai ir Pabaltijo valstybėms buvo patarta, kad jokio pasipriešinimo nedarytų, kad įgulos bus tik laikinos kaip karo apsaugos punktai.
Tačiau... vos tik devyniem smėnesiams praslinkus, 1940 m. birželio 15 d. azijatų gaujos užplūdo Lietuvą, paneigdamos jos teises ir pradėdamos naikinimą.
Skaityti daugiau: A. A. ANTANAS SMETONA
ĮSPŪDINGOS CLEVELANDO RAMOVES VĖLIAVOS ŠVENTINIMO IŠKILMES
BALYS AUGINAS
Sukaktuvinį Lietuvos Kariuomenės Atgimimo keturiasdešimtmečio jubiliejų Clevelando Ramovės skyrius paminėjo dvigubu iškilmingumu: atšventė ir Kariuomenės Šventę ir savo skyriaus vėliavos įsigijimą. Abejos iškilmės praėjo nepaprastai pakiliai, jaudinančiai ir įspūdingai. Ypatingai žiūrovus ir visus iškilmių dalyvius paveikė gražios, prasmingos ir jautriai atliktos vėliavos šventinimo iškilmės.
Į Lietuvių salę sugužėjo nemaža žmonių dalyvauti tokiose retose iškilmėse —juk vėliavos šventinamos ne kasdien, o antra - kiekvienas norėjo pagerbti mielus buvusius karius, bešvenčiančius savo tradicinę šventę. Tačiau šį kartą be įprastinių kuklių minėjimo žodžių, scenoje vyko skyriaus vėliavos šventinimas. Vėliava —brangi relikvija. Juo brangesnė ji kariui, kuriam ji vaizduoja laisvės simbolį. Už tą išorinį laisvės žymenį karys nesigaili paaukoti ir gyvybę. Vėliava įprasmina tikslą, ji ir yra tas dvasinis ryšys, kuris jungia į vieną kūną besiburiančius ir surištus šventąja priesaika.
VĖLIAVOS ĮSIGIJIMAS
Jau senokai buvo kilusi mintis Clevelando Ramovės Skyriui įsigyti savą vėliavą, kaipo ištikimybės karinei idėjai ir savo krašto neatsižadėjimo simbolį. Šis klausimas ilgokai buvo diskutuojamas susirinkimuose, aiškintasi praktiškoji ir idėjinė to sumanymo pusė. Trūko ir lėšų ir ryžto. Vis tiktai naujajai valdybai vadovaujančio jos pirmininko gen št. mjr. A. Jonaičio iniciatyva, pastangomis ir pasiryžimu, visi vėliavos įsigijimo sunkumai buvo nugalėti ir, nepaprasto kruopštumo ir užsispyrimo dėka, pavyko pagaliau troškimą įgyvendinti. Ir štai, šios vėliavos šventinimo apeigos sutapo su Kariuomenės Švente. Tai padaryta apgalvotai -kad vėliavos įsigijimas sutaptų su brangia kario širdžiai Lapkričio 23-čiąja. Iš vienos pusės šioji šventė kasmet primintų Clevelando ramovėnams ir jų siaurą “parapijinę šeimos šventę’. Taip jau pasaulyje yra kad iš mažos šeimos vartų išeinama į valstybinio gyvenimo vieškelius.
Vėliavą įsigijome ne taip sau - sugalvojom ir... nusipirkom. Ne, buvo posėdžių posėdžiai irmaži posėdėliai, užėmė daug laisvalaikio valandų, suteikė daug rūpesčių. Reikėjo ir tinkamos medžiagos, ir darbininkų, kurie galėtų “iš idėjos” dirbti (tuo sutaupydami kuklaus iždo skatikus svarbesniems “būtiniausiems” reikalams). Be to, teko jieškoti projekto ir jo meniško apipavidalinimo. Todėl visiems šiems darbams išrinkta vėliavos komisija. Jon įėjo: dail. V. Raulinaitis (jis ir projekto atlikėjas ir meniškieji “smegenys”), Edv. Karnėnas (vadovas) ir ponia Iz. Jonaitienė, kurios rankose gimė toji lietuviškomis grožio varsomis suspindusi mūsų įkūnytoji svajonė.
Negalėtume praeiti tylomis ypačiai pro dail. Raulinaitį ir Ponią Jonaitienę. Jiems, be abejo, didžiausiu dėkingumu plaka visų ramovėnų širdys. Negalėtume nė išskaičiuoti, kiek nemigo ir darbo valandų paaukojo ši malonioji ponia išsiuvinėdama ir “įkvėpdama gyvybę” tam paprastam negyvam medžiagos gabalui, kuris nūnai byloja prasmingais lietuviškais ženklais, tautinėmis emblemomis ir šventąja protėvių kalba užrašytu šūkiu. Tai - mūsų pasididžiavimas ir įkūnytų troškimų vaisius.
Skaityti daugiau: MŪSŲ JĖGOS IR DARBAI — TĖVYNES IŠLAISVINIMUI
Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Lalkin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
Dail. J. Juodžio paveikslas “Kęstutis prie Trakų’’, Brooklyno Ramovės dovana Laisvės Kovų Muzėjui Chicagoje.
Remdamasis LŠST Statuto Nr. 213 Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Centro Valdybos pirmininkas skelbia, jog 40 m. sukakties nuo Lietuvos Nepriklausomybes paskelbimo proga, Šaulių žvaigždės Ordino Taryba už nuopelnus Lietuvai ir šaulių Sąjungai apdovanojo šiuos asmenis:
I. ŠAULIŲ SĄJUNGOS RĖMĖJUS:
1. Lietuvos Konsulą Dr. Petrą Daužvardj — Šaulių žvaigždės Ordinu;
2. KARIO Redaktorių Zigmą Raulinaitį — Šaulių žvaigždės medaliu;
3. KARIO Administratorių Leoną Bilerį — Šaulių žvaigždės medaliu;
II. ŠAULIUS IR ŠAULES: a) Šaulių žvaigždės Ordinu:
1. Stasį Barauską (Montrealio š. Kuopa);
2. Leoną Balzarą (Montrealio š. Kuopa);
3. Joną Giedriką (Wisconsino š. Kuopa);
4. Juozą Jankaitį (Toronto š. Kuopa);
5. Vaidievutį A. Mantautą (LšST Centro Valdyba);
6. Juozą Šiaučiulį (Montrealio š. Kuopa);
7. Kun. Antaną Šeštoką (Čikagos š. Kuopa);
8. Prof. Joną Šimoliūną (Wisconsino Š. Kuopa);
9. Alfonsą Valatkaitį (LŠST Centro Valdyba) ;
10. Mariją Valiutienę (Toronto š. Kuopa);
11. Kazimierą Žilėną (LŠST Centro Valdyba);
12. Albertą Puskepalaitį (Bostono š. Būrys);
13. Justiną Vaičaitį (LŠST Centro Valdyba).
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
VLADA PROSČIŪNAITĖ
ŠVENTASIS KŪDIKĖLIS
Vieni, vieni,
lyg be piemens paklydę avys,
jie pražiūrėjo laukime akis į tolį.
Tu ateini,
o jie— jie dar neparuošė Tau guolio
ir vaikui nenušluostė ašarėlių,
Šventasis Kūdikėli.
Tu ateini
po tūkstančio devynių šimtų metų,
ir mes jau nepražiūrime akių į tolį—
milijonai mūs— mes ne vieni...
Bet mes— mes dar nespėjome paruošt Tauguolio,
nei vaikui nenušluostėm ašarėlių
per tūkstantį devynis šimtus metų,
Šventasis Kūdikėli...
Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdyba Naujųjų Metų proga nuoširdžiai sveikina visus Sąjungos šeimos narius— Ramovėnus, mūsiį mielas ir veiklias Birutininkes, Savanorius-Kūrėjus, Šaulius ir seses Šaules, Laisvės Kovų Invalidus ir visus kitus lietuvius kovojančius ir dirbančius Lietuvos laisvės reikalui čia, laisvuose kraštuose ir ten — pavergtoje tėvynėje.
Ištvermė, nepalaužiama dvasia, karšta tėvynės meilė, gilus tikėjimas į tautos laisvės rytojų ryžtas ir vieningas visų lietuvių, darbas tėvynės laisvinimo pastangose telydi mus ne tik per ateinančius Naujus 1959 Metus, bet ir per visą laiką, kol mūsų tėvų žemė - Lietuva vėl laisva bus.
Lietuvių Veteranų Sąjungos
Ramovė
Centro Valdyba
LINKSMŲ KALĖDŲ ŠVENČIŲ ir LAIMINGŲ 1959 METŲ
mieliems KARIO Skaitytojams ir Bendradarbiams linki
KARYS
Lietuvių Veteranų Sąjungos “RAMOVĖ“
Centro Valdybos Pirmininkui p. Generolui P. Plechavičiui
Lietuvos Diplomatijos Šefo sveikinimas.
“Aukštai Gerbiamas Ponas Generole,
Lapkričio 23 dieną sukanka 40 metų nuo Lietuvos kariuomenės atkūrimo mūsų sostinėje Vilniuje. Šia proga siunčiu nuoširdžius sveikinimus Lietuvių Sąjungai “Ramovė”, kuri jungia mūsų karius užsienyje ir atstovauja garbingas mūsų kariuomenės tradicijas.
Toji dvasia, kuri įkvėpė kariuomenės žygius bei darbus, atstatant Lietuvos valstybę, saugojant ją ir auklėjant jaunimą, tebėra gyva mūsų tautoje ir palaiko jos troškimą atstatyti Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę.
Tai prisimindamas, aš lenkiuosi prieš žuvusių už Lietuvą karių atmintį.
Prašau priimti mano gilios pagarbos žodžius.
LOZORAITIS Lietuvos Diplomatijos Šefas
