T U R I N Y S
Atsiminimai, liudijimai, svarstymai
Bendrasis pasipriešinimas, Rytų Lietuva
Povilas Vaičekauskas. Ne sau šviesą liejom ............................. 5
Veronika Gabužienė. Pasipriešinimo sąjūdžio Jonavos rajone
istorijos puslapiai ................................................... 75
Pietų Lietuva
Kęstutis Balčiūnas. Zanavykuos narsuoliai ............................ 116
Juozas Skaržinskas-Dramblys. Tikėjome Lietuvos laisve ................ 123
Anelė Devyžytė-Marcinkevičienė-Klajūnė. Juodi debesys virš Dzūkijos .. 178
Vakarų Lietuva
Pirmasis Radviliškio partizanų rinktinės vadas Juozas Šereiva-Arvydas 187
Valerija Alksnytė-Šereivienė. Viskas atiduota Lietuvai ............... 188
Straipsniai, referatai
Antanas Gintautas Bružas. Jungtinės Kęstučio apygardos
Povilo Lukšio rinktinė ............................................... 195
Antanas Gintautas Bružas. Kaip buvo sekamas, suimtas ir tardomas
Povilo Lukšio rinktinės vadas Antanas Ragauskas-Ragelis .............. 211
Biografijos
Algirdas Šiukščius. Vaikinas nuo Dubingių ............................ 215
Tremties keliais
Antanas Šimėnas. Vorkuta ............................................... 220
Asmenvardžių rodyklė ................................................... 240
Vietovardžių rodyklė ................................................... 252
PDF: 
fotografinė kopija: 
Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 22 T. 1997 m. - Turinys, metrika
ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI, SVARSTYMAI
BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS, RYTŲ LIETUVA
Povilas Vaičekauskas
KAI KURIE PRISIMINIMŲ IR LIUDIJIMŲ FRAGMENTAI IŠ MANO ANTISOVIETINĖS VEIKLOS
Įžanga
Rašydamas prisiminimus apie 1944,1945 m. partizaninį judėjimą Lietuvoje bei ginkluotą pasipriešinimą sovietiniam okupantui iš Rytų, kaip buvęs tos kovos dalyvis, slapyvardžiu Klevas, kaip gyvas liudytojas anų kruvinų dienų, jaučiu pareigą gyvųjų ir mirusiųjų draugų vardu duoti atkirtį sovietiniam komunistiniam melui, buvusiam ir dar dabar labai gajam.
Buvo labai skaudu skaityti "Faktai kaltina", "Kruvinos žudikų pėdos", "Žudikai bažnyčios prieglobstyje" ir kt. propagandines brošiūras bei knygas, kuriose sovietinis režimas, iškreipdamas tikrovę, faktus apvertęs aukštyn kojom, pretendavo į objektyvią istoriją! Melas, nors jis kalbėtų ir išsimokslinusių žmonių lūpomis, vis tiek melas, nors jau praėjo daugiau nei penki dešimtmečiai.
Kas gi buvo tos brošiūros? Ogi tai daugiausia kalinių, suimtų lietuvių patriotų, buvusių NKVD kalėjimuose, rūsiuose ir karceriuose tardymų protokolai, surašyti dažniausiai rusų kalba, sovietų Rusijos teritorijoje ištreniruotų čekistų rankomis, jų terminologija, posakiais ir stiliumi ir tik vėliau išversti į lietuvių kalbą. Po pareiškimais ar protokolais esantys kalinių parašai ir jų pavardės kalba ir byloja apie žiaurų kankinimą, mušimą, fizinį, neretai ir moralinį išsekimą, sąmonės aptemimą! Čekistai geriau negu gestapo specai mokėjo viską išgauti. Jiems svarbiausia, kad tik būtų auka, o toliau - viskas pagal jų kurpalį: prisipažinimas, atgailavimas ir parašas. Daug kalinių, norėdami nuo mušimo likti gyvi, viską prisipažindavo, viską pasirašydavo ir viską paliudydavo. Pagal SSRS generalinio prokuroro R.Rudenko nuostatą, geriausias žmogaus nusikaltimą įrodantis kriterijus - pačio žmogaus prisipažinimas, patvirtintas savo parašu. Tada nereikia nei liudytojų. O kokiu būdu toks prisipažinimas išgautas, ne taipjau svarbu! Garsus Rusijos baudžiamasis kodeksas su straipsniu 58 ir jo paragrafais! Kas išgyveno Gulagus, tas gerai žino NKVD metodus, tardymo eigą. Protokolai visad buvo ir liks vienapusiški, tendencingai surašyti mūsų tautos budelių rankomis! Štai iš šio taško ir reikia žiūrėti į tokias brošiūras.
□ Povilas Vaičekauskas Vorkutoje, 8-oje šachtoje po Stalino mirties
Skaityti daugiau: NE SAU ŠVIESĄ LIEJOM...
Veronika Gabužienė
1967m. sugrįžau iš tremties įgimtąjį kraštą po 18 metų. Pirmi įspūdžiai žodžiais nenusakomi. Suprasti gali tik žmogus, pats patyręs tą netektį, skausmą, prievartą ir pažeminimus. Grįžusi neradau gimtų namų, lankiau gimines. Tekdavo važiuoti kaimo keliais pro žaliuojančias pamiškes ir sodybvietes, todėl užplūsdavo tolimos praeities prisiminimai, susiję su kiekviena vietove. Daug kas per tą laiką pasikeitė, tik neišblėso atmintis.
Anais laikais prakalbinti žmonės bailiai dairėsi, bijodami, kad kas neišgirstų, apie ką kalbama. Vėliau, prasidėjus atgimimui, atsirado atviriau kalbančių apie rezistencinę veiklą mūsų rajone. Nebuvo jokių abejonių, kad būtina gaivinti atmintį ir pagerbti savo prisiminimu visus per tuos ilgus sovietmečius paniekintus ir nepelnytai užmirštus, kurie mylėjo Tėvynę ir tikėjo jos laisve. Nors kai kurios žinios šykštokos ir net prieštaringos ne tik žmonių atminty, bet ir archyviniuose dokumentuose, tikimės, kad žinantys daugiau papildys. Juk kas buvo, to neįmanoma paneigti arba ištrinti iš žmonijos atminties, o nežinantiems pravartu sužinoti...
KĄ MENA JONAVOS APYLINKIŲ MIŠKAI IR SENBUVIAI
Okupacijos metais Jonavos r., kaip ir visoje Lietuvoje, patriotiškai nusiteikę žmonės nepakluso prievarta primestam režimui, priešinosi smurtui, nenorėjo tarnauti okupacinėje kariuomenėje. Šiuo keliu pasukę pavieniai asmenys vėliau ėmė jungtis į grupes, ginkluotis. Visi gerai prisiminė 1941 m. okupantų žiaurumus, kai buvo gaudomi žmonės. Vieni jų kišami į vagonus ir vežami nežinion, kiti nušaunami vietoje be jokios kaltės. Taip birželio 13 d. savo mokinių buvo žiauriai nukankintas Žeimių mokyklos vedėjas Jonas Garbšys, o žmona su maža dukrele išvežtos. Birželio 14 d. buvo suimtas Jonavos vls. Stašėnų k. gyventojas Michailas Skorobogatovas (apie 46 m.) ir iš Jonavos geležinkelio stoties tą pačią dieną su kitais vyrais išvežtas. Artimiesiems nežinomas jo tolimesnis likimas. Birželio 25 d. Skaruliuose buvo nukankinti trys kunigai: Skarulių klebonas Pranciškus Vitkevičius, atsisakęs eiti toli nuo kaimo, buvo nušautas vietoje (dabar čia stovi gelžbetonio cechas), o Veprių klebonas Vaclovas Vėgėlė ir Vilnijos kunigas Zigmantas Stankevičius buvo nuvaryti toliau nuo kaimo ir žiauriai nukankinti.
Tą tragišką dieną mena visi vyresni skaruliečiai, nes kunigai savo gyvybėmis ir kančia išpirko viso kaimo žmonių gyvybes. Pagrindinės gatvės gyventojai tuo metu buvo suguldyti ant griovio krašto, ir reikėjo tik komandos, kad būtų į juos paleista salvė kulkosvaidžio, stovėjusio ant priešingo griovio kranto. Tuo pačiu metu kiti kareiviai netoli klebonijos nušovė ir Antaną Butnauską, kuris pirmas pakluso jų įsakymui ir išėjo iš apkaso. Būtų gal ir daugiau sušaudę, nes kareiviai jau varėsi Samardoką, grįžtantį su arkliu iš ganyklos, bet dėl didelės sumaišties tarp pačių kariškių pasisekė išlikti. Artėjo frontas, kariškiai skubėjo sprukti.
Jonavos vls. Karaliūnų kaime savo sodyboje rasti nužudyti tėvas ir sūnus Sadauskai, kurie buvo pasitraukę pas žmonos tėvus, o rytą, susišaudymui aprimus, parėjo pasižiūrėti gyvulių bei sodybos. Kareiviai sukruvintas rankas ir batus atėjo nusiplauti pas Sadauskienę. Moteris, pamačiusi tokį vaizdą, viską suprato. Nubėgusi į sodybą, rado žemėmis užmestus, kraujuose paplūdusius nužudytųjų kūnus. Buvo nužudyti Lucius Pinkevičius iš Ragožių k., Kazys Rimkus, Grincevičius, Noreika. Pinkevičių kareiviai suėmė namuose. Po kelių dienų žmonės pranešė, kad jį nušovė, bevarydami Kauno link, jau už Kunigiškių k. Tą dieną, kai motina pasigedo bučiaus, ties jų sodyba buvo suimti dar trys vaikinai ir dvi seserys Stankevičiūtės, ėjusios parnešti pieno iš ganyklos. Laimei, merginų tėvas pamatė, kaip kareiviai, atkišę šautuvus, varosi jaunimą, ir viską supratęs, puolė maldauti kareivių, kad nešaudytų nekaltų žmonių, kad tai jo dukros. Jaunimas nesuvokė ir net neįtarė, kad taip žiauriai gali su jais susidoroti. Jokios priežasties nebuvo juos kuo nors kaltinti. Kitą dieną tėvas Simonas Stankevičius, beeidamas iš namų į ganyklas, žuvo pakirstas kulkos ties Ragožių k. kryžiumi. Dingo ir daugiau vyrų nežinomomis aplinkybėmis, ir vargu, ar kas paaiškins.
Skaityti daugiau: PASIPRIEŠINIMO SĄJŪDŽIO JONAVOS RAJONE ISTORIJOS PUSLAPIAI
Kęstutis Balčiūnas
Partizaninis judėjimas vyko ir šiaurės vakarų Zanavykijoje. Štai keleto partizanų iš Kidulių valsčiaus likimai.
Tauro apygardos Žalgirio rinktinėje nuo 1945 m. partizanų gretose kovojo mano bendramokslis Šiaudinės mokykloje Vytautas Čelkys iš Kidulių vls. Sutkų k. Tai buvo bebaimis, Lietuvą mylintis partizanas, dažnai savo sumanumu ir drąsa rodė pavyzdį kitiems ir sėkmingai pasprukdavo nuo persekiojančių čekistų. Jis tapo pasalos auka: Kidulių vls. Žilių k. netoli Pipiro sodybos, einant lieptu per Jotijos upę, partizaną pakirto čekistų kulkos.
Urbonas Dailidė gimė 1921 m. Kidulių vls. Pervazninkų k., mokėsi ir dirbo Jurbarko gimnazijoje. Partizanauti pradėjo 1946 m. lapkričio 9 d. Žalgirio rinktinėje. Buvo VGPŠ žvalgybos organizatoriumi, poskyrio viršininku. Už žygį į Žemaitiją 1948 m. gruodžio 19 -1949 m. kovo 15 d. apdovanotas II laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. 1950 m. sausio 30 d. jam suteikiamas viršilos laipsnis, o 1951 m. vasario 16 d. - jaunesniojo leitenanto (po mirties). Jis su bendražygiais lydėjo Juozą Lukšą-Daumantą iki sienos, šiam einant į Vakarus. U.Dailidė žuvo 1951 m. vasario 15 d. (Anelės Butkevičiūtės-Narvičienės duomenimis, vasario 16 d.) Jaunionių k. Alytaus aps. išduotas šeimininko, pas kurį buvo bunkeris, dukters. Tai buvo narsus, sumanus, Tėvynę mylintis partizanas.
Pasak Antaninos Balčiūnienės, labai narsus buvęs partizanas Jakas, gyvenęs Šakių aps. Kidulių vls. Karališkių k. Apsirengęs rusiška uniforma, laukdavo krūmuose rusų kareivių. Šiems pasirodžius, išlįsdavo iš slėptuvės, išeidavo į kelią ir stabdydavo kareivių mašiną. Šiai sumažinus greitį, Jakas mesdavo į jos kėbulą granatą, o pats pasitraukdavo. Jis žuvo 1947 m. Paskutinį kartą aplankius šeimą - žmoną Oną Kriščiūnaitę-Jakienę ir du sūnus, kurių vyresniajam tebuvo penkeri metai - tarsi nujausdamas žūtį, pasakė: "Onele, gal daugiau nepasimatysim". Pabučiavo vaikus ir išnyko naktyje. Apie tai pasakojo jo sūnus Benediktas Jakas, dabar gyvenąs Šakiuose. Partizano šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kr. Mansko r. Bolšoj Ungut kaimą.
Antanas Jasaitis, Lietuvos savanorio, Nepriklausomybės kovų dalyvio, Vyčio kryžiaus kavalieriaus Vinco Jasaičio sūnus, gimė 1928 m. Gelgaudiškio vls. Papiškių k. (dabar Kidulių apylinkė). Mokėsi Šiaudinės pradžios mokykloje, Jurbarko gimnazijoje. Dirbo Lekėčių urėdijoje, Griškabūdžio įstaigose. Nusprendęs, kad "kito kelio nėra, kaip ginti Tėvynę", išėjo į mišką. 1947 m. liepos 2 d. jis pradėjo partizano kelią. Neilgai teko jam valgyti partizano duoną. 1947 m. prie Slavikų pas ūkininką nakvojo rusai, kurie užėjus partizanams, atsišaudydami per langą nukovė Antaną Jasaitį, o kitą partizaną sužeidė. Buvo pamestas Šiaudinėje prie stribyno, o vėliau užkastas Šiaudinės evangelikų kapinėse.
Skaityti daugiau: ZANAVYKUOS NARSUOLIAI
Tauro apygardos partizano Juozo Skaržinsko-Dramblio (1927-1995) prisiminimai
VAIKYSTĖ
□ Juozas Skaržinskas
Tėvas Vincas Skaržinskas, kaip Lietuvos savanoris, buvo gavęs žemės sklypą prie pat Marijampolės Narto kaime. Padidėjus šeimynai, 1939 m. nutarė įsigyti didesnį ūkį toliau nuo miesto. Prie miesto žemė buvo brangi, todėl nusipirko 20 ha ūkį su trobesiais Panausupio k., netoli Amalvos palių. Žemė čia buvo gera. Kaimą sudarė keletas stambių ir vidutinių ūkių.
Mūsų šeima buvo didelė: močiutė, tėvai ir 7 vaikai. Aš turėjau 3 brolius ir 3 seseris. Vyresnysis Vincas vokiečių okupacijos metais sargavo gen.Plechavičiaus armijoje.
Kaimo ūkininkai mūsų namuose dažnai susieidavo "papolitikuoti". Kartais išgerdavo, padainuodavo ir išsiskirstydavo susirūpinę dėl Lietuvos ateities ir karo baigties.
Tėvas buvo darbštus, sumanus ūkininkas,
taupus suvalkietis, Lietuvos patriotas. Mamą prisimenu visada skubančią, visus mylinčią, geromis akimis.
Buvau padykęs berniokas, bet vyresnio brolio ir tėvo spaudžiamas, greitai išmokau visus žemės darbus ir tapau pilnaverčiu darbščios šeimos nariu. Karas, frontai, žudynės sutrumpino mūsų vaikystę. Septyniolikos metų paėmiau į rankas ginklą ir išėjau ginti pavergtos Tėvynės.
Skaityti daugiau: TIKĖJOME LIETUVOS LAISVE
Anelė Devyžytė-Marcinkevičienė (Klajūnė)
□ Kunigaikščio Vaidoto grupės ryšininkė Anelė Marcinkevičienė-Klajūnė Krasnojarsko krašte, tremtyje
Gimiau 1923 m. Marijampolės aps., Balbieriškio vls., Žiūronių k., gausioje penkių brolių ir trijų seserų šeimoje. Tėvai buvo ūkininkai, turėjo 12 ha žemės. Ji nepajėgė mūsų visų išmaitinti, todėl teko tarnauti pas stambesnius ūkininkus.
Mane, šešerių metų mergaičiukę, tėveliai išleido tarnauti - ganiau gyvulius pas Vaivos kaimo gyventoją, buvusį Lietuvos savanorį Zygmantą Kostantą. Jų šeimoje dažnai buvo kalbama apie mūsų tautos kančias ir kovas už Nepriklausomybę. Mano tėveliai Kazlauskai, taip pat daug pasakojo apie nuolat svetimų batų trypiamą mūsų tėvynės praeitį.
Mano šeimininkams teko skaudus likimas. Vieną 1946 m. dieną, jiems išvykus iš namų, enkavedistai su mūsų tautos išdavikais, radę namuose tik mažus vaikus, susodinę juos į sunkvežimį, išvežė. Tik Juozukui pavyko iššokti per langą ir pasprukti. Tėvai, grįžę ir neradę trijų vaikų, labai sielojosi. Tėvo sveikatą palaužė nuolatinis slapstymasis, baimė, sielvartas dėl savo vaikų likimo, ir jis neužilgo pasitraukė iš gyvųjų tarpo.
... Lietuvą okupavus antrą kartą, jaunus vyrus pradėjo imti į kariuomenę. Mano vyras Juozas Marcinkevičius ir mano brolis Petras Kazlauskas atsisakė tarnauti savo tautos priešams ir 1944 m. pabaigoje pasitraukė į mišką partizanauti, sakydami: "Jeigu žūti, tai savoje žemėje, už savo idėjas". Vyras pasirinko slapyvardį Lapinas, o brolis Genys. Priklausė Dainavos apygardos Vaidoto rinktinės pirmam būriui Dzūkijoje.
Nuo tada ir prasidėjo mano vargai. Rodos, juodi debesys užslinko ant mūsų Dzūkijos. Gyvenau pas vyro tėvus. Nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį.
Skaityti daugiau: JUODI DEBESYS VIRŠ DZŪKIJOS
VAKARŲ LIETUVA
□ Juozas Šereiva-Arvydas
Juozas Šereiva jau nacių okupacijos metu priklausė LLA organizacijai - Radviliškio LLA apylinkei.
1944 m. lapkričio mėn. psk.Juozui Šereivai Šiaulių apygardos štabo vadas Itn.Adolfas Eidimtas- Zybartas įsakė atkurti LLA organizaciją Radviliškyje, o 1945 m. sausio mėn. oficialiai paskyrė Radviliškio LLA rinktinės - VS (Vanagų) vadu. Rinktinės veikimo teritorija turėjo apimti Radviliškio, Šeduvos, Baisogalos, Šiaulėnų ir Stačiūnų vls. Šioje teritorijoje rinktinės vadas turėjo atstatyti ryšius su LLA nariais, užmegzti ryšius su partizanų būriais ir organizuoti rinktinę kaip kovinį vienetą.
Neaišku su kelių valsčių organizacijomis J.Šereiva-Arvydas spėjo atkurti ryšius. Žinoma, kad jis Šeduvos vls. LLA vadui perdavė įsakymą užmegzti ryšius su grupe desantininkų, nusileidusių Radviliškio-Šeduvos vls. miškuose. Pastarųjų daugumą sudarė LLA nariai, vėliau kovoję kaip partizanai bei Žaliosios rinktinės organizatoriai. Tarp jų ir Juozo brolis Leonas Šereiva (žuvęs prie Panevėžio).
Skaityti daugiau: PIRMASIS RADVILIŠKIO PARTIZANŲ RINKTINĖS VADAS JUOZAS ŠEREIVA-ARVYDAS
Valerija Alksnytė-Šereivienė
Juozas Šereiva gimė 1912 m. gruodžio 12 d. Tauragės aps. Tėvams persikėlus gyventi į Šeduvą, čia gyveno ir mokėsi. Juozui baigus Šeduvos progimnaziją, staiga mirė mama. Toliau mokytis negalėjo, nes buvo jaunesni už ji du broliai ir dvi seserys, kuriais reikėjo rūpintis.
Juozas pradėjo dirbti Šeduvos savivaldybėje. Buvo skautas ir jiems vadovavo, o laisvalaikiu mokėsi namuose ir pasiruošęs laikydavo egzaminus (eksternu) prie Švietimo ministerijos.
Pašauktas į karinę tarnybą, tarnavo Radviliškyje. Gavęs vyresniojo puskarininkio laipsnį, pasilieka liktiniu.
Radviliškyje, turėdamas jau didesnę patirtį, toliau vadovauja skautams. Būdamas nuoširdus, teisingas, linksmo būdo ir sumanus labai traukia jaunimą ir smarkiai išplečia skautų organizaciją, net artimesniuose kaimuose buvo jų draugovės.
Aš su Juozu susipažinau 1936 m., būdama skaute. Draugavome trejus metus. 1939 m., grąžinus Lietuvai Vilnių, Juozas perkeliamas į Vilnių. Čia 1940 m. vasario 4 d. susituokėme.
Labai džiaugėmės atgautu Vilniumi. Vyras lankė vadovų po Vilniaus kraštą kursus.
Girdėjome žmones sakant: "Vilnius mūsų, Kaunas rusų, Lietuvos nebėr". Netikėjome.
Taip gyvenome iki 1941 m. gegužės. Kariai išvažiavo į poligoną, kartu ir mano vyras. Tiesa, dabar jau jis kapitonas (nes visus puskarininkius pakėlė į karininkus). Aš grįžtu į Radviliškį pas tėvus, o birželį prasideda karas.
Iš vyro pasakojimų žinau, kad būnant poligone, vieną naktį paskelbiamas aliarmas. Vienus karininkus susodino į mašinas, nuvežė mišku ir pasigirdo šūvių serijos, o ryte iš jų palapinių politrukai jau tempė lagaminus.
□ Juozas Šereiva. 1938 m. Kitoje pusėje užrašas: Gerajai Valytei, ši skautą fotografavusiai, Juzė
Skaityti daugiau: VISKAS ATIDUOTA LIETUVAI
STRAIPSNIAI, REFERATAI
Antanas Gintautas Bružas
Kėdainių aps. nuo 1944 m. veikė LLA Vanagų junginys - Kovo apylinkė. Jos vadas j.ltn. Jonas Jasinevičius-Margis, vykdydamas LLA štabo 1945 m. įsakymą Nr.4, pertvarkė apylinkę pagal karinį-struktūrinį pavyzdį: rinktinė-rajonas-būrys. 1946 m. kovo mėnesį Svilių miške įvykusiame partizanų pasitarime, kuriame dalyvavo 35 žmonės, buvo nutarta apylinkę pavadinti "LLA Povilo Lukšio rinktine", vadu išrinkti Margį, pavaduotoju Vacį Gudaitį-Arūną, Rasą, būrių vadais - Margį, Petrą Kliučinską-Petrą ir Lazdelę1.
Iš pradžių Povilo Lukšio rinktinė nebuvo veikli, partizanai daugiausia laikėsi miškuose, vengdami susidūrimų su kariuomene. Dėl neveiklumo kai kurie vadai buvo nepatenkinti, todėl Margis atsisakė rinktinės vado pareigių 1946 m. rugpjūčio 28 d. Svilių miške įvykusiame partizanų būrių vadų pasitarime, kuriame dalyvavo 22 žmonės, rinktinės vadu buvo išrinktas ltn.Antanas Ragauskas-Ragelis2.
Rinktinės vado įsakymais Nr.3 ir Nr.4 buvo paskirti rinktinės ir jos rajonų pareigūnai: rinktinės vado pirmasis pavaduotojas - Jonas Jasinevičius-Margis*, rinktinės vado antrasis pavaduotojas ir štabo viršininkas -Vacys Gudaitis-Arūnas, Rasas**; rinktinės rajonų viršininkai: 1-ojo -Jonas Jasinevičius-Margis, 2-ojo - Vacys Gudaitis-Arūnas, Rasas, 3-ojo Jurgis Burnys-Smilga***, 4-ojo - Aloyzas Dalbokas-Šarūnas, Imperatorius****, 5-ojo - Pranas Raišys-Žilvitis*****, 6-ojo - Sakalas.
Skaityti daugiau: JUNGTINĖS KĘSTUČIO APYGARDOS POVILO LUKŠIO RINKTINĖ
Antanas Gintautas Bružas
1946 m. gruodžio mėn. buvo suimti Jungtinės Kęstučio apygardos Povilo Lukšio rinktinės rajonų viršininkai Margis, Arūnas, Smilga ir Šarūnas, daug rinktinės partizanų bei ryšininkų. Buvo sudaryta byla1, pagal kurią (OS - Ypatingasis pasitarimas) prie SSRS MGB 1947 m. rugpjūčio 2 d. nuteisė 28 rinktinės narius.
Tačiau rinktinės vadas Antanas Ragauskas-Ragelis dar buvo laisvėje. Buvo žinoma, kad jis yra veikiančiuose partizanų būriuose Krakių ir aplinkiniuose valsčiuose, būna Kaune. Agentai pranešė2, kad Ragelis lankosi būriuose ir pas legalizavusiuosius partizanus, aiškina, kaip reikia elgtis, jei juos persekios MGB, ir pasakoja, kad juos išdavė ir privertė legalizuotis išdavikas Aloyzas Dalbokas, kuris bendradarbiauja su MGB.
LSSR MGB 2-N valdyba Vilniuje parengė planą3, kaip užmegzti ryšį su Rageliu. Buvo numatyta atlikti sudėtingą pažinčių užmezgimo kombinaciją, kurios galutinis tikslas buvo Sokolovo smogikų grupės, apsimetusios kitos apskrities partizanais, suvedimas su Rageliu. Šioje pažinčių kombinacijoje pagrindinis vaidmuo buvo skirtas užsiregistravusiajam partizanui Vincui Butkevičiui, asmeniškai pažinojusiam Ragelį. 1947 m. liepos 16 d. V.Butkevičius buvo sulaikytas, atvežtas į Vilnių ir užverbuotas į Sokolovo smogikų grupę. Į namus jis parašė laišką, kad Vilniuje dirba prie geležinkelio, bet negali parvažiuoti, nes neturi dokumentų. Plane buvo numatyta, kad Butkevičiui pakvietus, jo sesuo Teresė su drauge, kurios broliai Lisiai buvo būryje su Rageliu, aplankys Butkevičių Vilniuje, kur jos lyg atsitiktinai bus supažindintos su neva ką tik išleistu į laisvę partizanu iš Šiaulių aps., šis vėliau apsilankys Kėdainių aps. pas Butkevičiūtę ir jos draugę Lisiūtę ir t.t., kol galų gale atves Sokolovo smogikų grupę pas Ragelį.
Skaityti daugiau: KAIP BUVOS SEKAMAS, SUIMTAS IR TARDOMAS POVILO LUKŠIO RINKTINĖS VADAS ANTANAS RAGAUSKAS-RAGELIS
BIOGRAFIJOS
Algirdas Šiukščius
□ Vytautas Meilūnas
Ankstyvą 1953 m. liepos pradžios rytą molėtiškiai enkavedistai ir skrebai nušovė "banditą", buvusį mokytoją Vytautą Meilūną. Jis, regis, žuvo nė nepabudęs iš miego ir nespėjęs iššauti iš vienintelio turėto ginklo -pistoleto. Kartu buvęs Antanas Kraujelis-Siaubūnas ir Vladas Petronis-Nemunas ištrūko iš mirties gniaužtų tik laimės dėka*.
----------
*Vėliau Kraujelis kaltino save dėl šios tragiškos mirties, nes buvo trumpam pasitraukęs iš tos vietos, kur miegojo du jo draugai. Aut.pastaba.
Patenkinti sėkme, tačiau keikdamiesi, kad paspruko garsusis Kraujelis, baudėjai lavoną, nuvežę į Molėtus, numetė milicijos kieme. Varė žmones atpažinti, o šiek tiek vėliau po aplinkinius kaimus vaikščiojo jo "brolis", vis rodydamas nuotrauką ir klausinėdamas, kas žino apie nušautąjį. Mėgino ištraukti prisipažinimą ir iš Vytauto motinos, tačiau toji išsigynė sakydama, kad tas atremtas į stulpą jaunuolis nėra jos sūnus. Pamažu saugumiečiai viską išsiaiškino ir užfiksavo operatyvinėse bylose. Dar vieną purvo saują ant Meilūno drėbtelėjo 1960 m. Utenos rajono laikraštis "Lenino keliu", rašydamas: "...Susirado (A.Kraujelis - A.Š.) į save panašų, palaido gyvenimo mėgėją Vytautą Meilūną, bet "Lietuvos partizano" vardą pas Kraujelį ne taip lengva buvo užsitarnauti. Gerą valandą jam skaitė moralus ir "nuostatus", koks turi būti partizanas, kol įteikė su keliais šoviniais pistoletą. Miliūnui net prakaitas ėmė sunktis per kaktą nuo Kraujelio pamokslo. Deja, ši laimė Miliūnui neilgai šypsojosi. Saugumo organai šeštą dieną šmėklą likvidavo." Šiuose sakiniuose tiesos tik tiek, kad Vytautą Kraujelis tikrai priėmė kaip saviškį ir davė pistoletą, o visa kita - prasimanymas, nesugebant, net pavardės teisingai parašyti.
Iš Molėtų vidurinės mokyklos 1949 m. laidos gausoko abiturientų būrio Meilūnas pirmasis anksti ir tragiškai pasitraukė iš gyvenimo. Niekas nežino, kodėl jis pasiprašė Kraujelio priimti pas jį. Tais metais išėjimas į partizanus reiškė tikrą žūtį. Ilgai atrodė, kad atsako į šią mįslę niekada nebus, tačiau tiesą padėjo atskleisti buvę KGB archyvai.
Skaityti daugiau: VAIKINAS NUO DUBINGIŲ
TREMTIES KELIAIS
Antanas Šimėnas
ĮVADAS
1989 m. birželio-liepos mėnesį kartu su Sąjūdžiu organizavome ekspediciją į Komių respubliką tremčių ir kalinimo vietomis. Ekspedicijoje dalyvavo 9 žmonių grupė. Jai daug žinių suteikė Syktyvkaro muziejaus kraštotyrininkas, buvęs tremtinys Anatolijus Smilingis ir veterinarijos daktaras Rimvydas Racėnas, komis Aleksejus Ložkinas, Abezės "Memorialo" pirmininkas, Pečioros "Memorialo" pirmininkas Vladimiras Čiuvanovas, Uchtos "Memorialo" istorikas, muziejininkas Kirilas Sedychas ir A.Koneva, Vorkutos ir Intos "Memorialo" darbuotojai, vietos gyventojai.
1992 m. buvo organizuota į Vorkutą ir jos apylinkes antra ekspedicija, šešių žmonių grupė iš buvusių Vorkutos lagerių kalinių, dalyvaujant Skirmantui Pabedinskui.
1993 m. kaip Lietuvos atstovas dalyvavau statant Vorkutoje paminklą, kurį 1993 m. rugpjūčio 30 d. pašventino ir atidengė monsinjoras Jonas Juodelis, Šv.Petro ir Povilo bažnyčios klebonas.
NEPALAUŽĖ LIETUVIŲ ŽIAURI KOMIJOS ŽEMĖ
Kas tas Komijos kraštas? Tai neįžengiamų miškų, pelkių ir tundrų kraštas, kur užpoliarinėje dalyje vyrauja šalčiai 50-60 laipsnių žemiau nulio, su vėjais ir žiauriomis pūgomis.
Dar caro laikais tai buvo "puiki" tremties vieta. S.Matulaitis savo atsiminimuose rašė, kad 1899 m. buvo ištremtas į Ust Sysolską (dabar Syktyvkaras). Bolševikai jau nuo 1929 m. masiškai pradėjo kurti konclagerių sistemą, ėmė tremti žmones iš Sovietų sąjungos kampelių.
Masiški trėmimai į Komiją prasidėjo jau 1930 m. Tai pirmosios Rusijos kolektyvizacijos aukos. 1939 m. atsirado nauji tremtiniai - rytinių Lenkijos rajonų piliečiai. 1941 m. prasidėjo trėmimai iš Lietuvos. Lietuviai buvo apgyvendinti Vyčegdos baseino viduryje ir aukštupyje. Komijos NKVD archyvų duomenimis, 1941 m. birželio 14-19 d. trėmimų iš Lietuvos metu buvo atvežti apie 1549 žmonės. Birželio pabaigoje ešelonas pasiekė Kotlasą. Tremtiniai iš vagonų buvo perkelti į tris baržas, traukiamas ratinio garvežio "Kadlovik", nes tuo laiku geležinkelio dar nebuvo. Toliau kelionė tęsėsi upėmis.
Skaityti daugiau: VORKUTA
KĘSTUTIS BALČIŪNAS (1928-1997)
Kęstutis Balčiūnas gimė 1928 m. vasario 18 d. Šakių aps. Kidulių vls.
Karališkių k., ūkininkų Antaninos ir Sebastijono Balčiūnų šeimoje. Vyriausias brolis Stasys (g.1917 m.) tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1941 m. gegužės mėn. paleistas iš jos, o 1944 m. suimtas ir 1945 m. liepos 20 d. nukankintas Vorkutos lageryje. Brolis Vytautas (g.1919 m.) po Jurbarko gimnazijos baigė karo mokyklą ir, paleistas iš rusų armijos 1940 m., dirbo tėvų ūkyje, mokytojavo Žygėnų ir Tarpučių pradžios mokyklose, dirbo Šakių aps. viršininko valdyboje, tarnavo savisaugos batalione Svyriuose. Pasitraukęs į Vakarus, 1982 m. mirė. Jauniausias brolis Gediminas (g.1934 m.) mokėsi Kidulių progimnazijoje. 1948 m. gegužės 22 d. kartu su mama ir Kęstučiu ištremtas į Krasnojarsko krašto Mansko r. Bolšoj Ungut miškų ūkį, kur dirbo darbininku taigoje.
Tėvas septynis metus dirbo Čikagoje, o grįžęs 1907 m. paveldėjo ūkį. Pirmojo pasaulinio karo metu už rusų belaisvio slėpimą buvo išvežtas į lagerį Vestfalijoje. Po karo, grįžęs į namus, dirbo savo ūkyje. Žmonės pas jį ateidavo prašyti patarimų, kaip spręsti vieną ar kitą reikalą. 1944 m. rusai norėjo jį nušauti, tyčia sudegino kluoną su javais ir tvartą. Atėmė gyvulius ir vietoje 40 ha geros žemės paliko 5 ha mažai dirbamos. Visa tai, taip pat ir sūnų netektis tėvą prislėgė - susirgo ir 1945 m. spalio 28 d. mirė.
Skaityti daugiau: GYVENIMO AKIMIRKOS
Abromavičiai, Abromavičius 87, 88
Adziukas(sl.) 198
Aidas, žr.Muralis Antanas
Aidas, žr.Paulaitis Petras
Aidas, žr.Petravičius A
Ainis, žr.Kučinskas Pranas
Aitvaras, žr.Macijauskas Pranas
Akelaitis 164
Akmenėlis, žr.Žitkevičius Viktoras
Akūnis Viktoras, sl.Sakalas 105,106
Akūnis Vytas 112,113
Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Abezė 220,231
Adžeronas 231
Adžvovom 231
Afganistanas 18,19
Afrika 74
Agurkiškės 166,172
Aičioniai 23
Aikinas 221,225,231
Aleksandravėlė 15, 25
Alizava 48, 67
Alytus 9,116, 162,166,167, 173,181,182,183
Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
