ŽUVUSIŲJŲ PREZIDENTAS

Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės išskyrė jį iš kitų ir nuvedė į aukščiausių postų — Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio - organizacijos, kurių jis pats sukūrė ir kuri apėmė visų besipriešinančių okupacijai Lietuvą, — vadovo. Todėl ši knyga —tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės. Bet kartu ją norėčiau skirti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai vildamasi, kad laikas jai bus gailestingesnis.

Nijolė

Gaškaitė-Žemaitienė

ŽUVUSIŲJŲ

PREZIDENTAS

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

ŽUVUSIŲJŲ

PREZIDENTAS

JONO ŽEMAIČIO BIOGRAFIJA

Knyga PDF formatu:     Fotografinė knygos kopija:    Knyga WEB formatu: 

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR

REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS 

VILNIUS 1998

UDK 947.45 08:929   Žemaitis

                                       Ga476

ISBN 9986-757-13-4             © Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė, 1998

                                               © Meninis apipavidalinimas,
                                                      Alfonsas Žvilius, 1998

Įvadas

Nelengva rašyti biografiją žmogaus, kurį pažinojusių asmenų beveik nebėra tarp gyvųjų. Dar prisimenami epizodai jau gerokai laiko dulkių užtemdyti. Tačiau kartu tas metas tebėra toks artimas, skaudus, persmelktas subjektyvių emocijų. Išlikusi archyvinė medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina. MGB dokumentai, parašyti specifiniu žargonu, greičiau ne pateikia istorinius faktus, o byloja apie jų pasitelkimą sovietinės ideologijos tarnybai. Išlikę partizanų dokumentai, ypač parengtieji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, parašyti sausa dalykine kalba, neleidžiančia pajusti gyvo, jautraus žmogaus. Epistoliarinis J. Žemaičio palikimas negausus: laiškų sūnui, asmeninių užrašų neišliko, o laiškai kovos broliams — santūrūs ir dalykiški.

Kita vertus, iki šiol nėra parašyta biografijų net ir tų partizaninio karo didžiavyrių, kurie yra palikę dienoraščius, atsiminimus (pvz., Liongino Baliukevičiaus, Justino Lelešiaus, Adolfo Ramanausko, Juozo Lukšos ir kt.).

1997 m. pasirodžiusi Liūto Mockūno knyga „Pavargęs herojus“ skirta Jonui Deksniui, kuris, neatlaikęs jam tekusių išbandymų, liko tik „pavargusiu“ herojumi, neįstengusiu išsaugoti jaunystės idealų ir net paprasto padorumo.

1997 m. išėjo ir Viktoro Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“, skirta Lietuvių tautinės tarybos įkūrėjui Jonui Noreikai. Mozaikiškos struktūros knyga, pagrįsta baudžiamosios bylos medžiaga, nors ir atskleidė taurų J. Noreikos patriotizmą, tačiau labiau išryškino ne jo asmenybę, o Lietuvių tautinės tarybos veiklą. Be to, J. Noreika, pasirinkęs Generolo Vėtros slapyvardį, buvo suimtas pačioje veiklos pradžioje, nespėjęs užmegzti glaudesnių kontaktų su partizanais.

Tačiau bene svarbiausia priežastis, kodėl iki šiol nerašomos partizanų vadų biografijos, yra okupacijų metais išplauti mūsų dvasinės orientacijos kontūrai. Nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti tėvynę yra garbinga pareiga. Mūsų šiandien tebesvarstoma, ar partizanų kova priimtina atvirai demokratiškai visuomenei. Sovietinės propagandos recidyvai, nors ir rafinuotesne forma, nuolat iškyla, sumaišydami mūsų sąmonėje patriotizmo, pilietiškumo ir nacionalizmo sąvokas, paversdami tautinio identiteto paiešką tarsi provincialiu, netgi gėdingu dalyku. Europai žengiant vienijimosi keliu, tautinė valstybė tampa nebepopuliari, o jos idealams paaukoję gyvybę partizanai nūdienėje vartotojiškoje visuomenėje laikomi senamadiškais naivuoliais. Sąmoningai ar ne, tačiau nesusimąstomą, kokia buvo pasaulėjauta tuometinio žmogaus, išaugusio ką tik susikūrusioje tautinėje valstybėje, iškovojusioje nepriklausomybę po daugiau kaip šimtmetį trukusios Rusijos carų priespaudos. Okupacija traktuojama kaip demokratiškas ribų tarp valstybių išnykimas, o pasipriešinimas sovietinei nutautinimo politikai ir krašto kolonizavimui — kaip atvirumo pasauliui stoka.

Partizanams nuolat prikišama tai, kad jie pasirinko ginkluotos kovos formą, ir visai pamirštama, jog Raudonosios armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir iš karto pradėjus vyrų gaudynes bei civilių gyventojų žudymą nesmurtinis pasipriešinimas vargu ar buvo įmanomas. Vėliau, okupacijai užsitęsus, nors ir norėdami pakeisti kovos taktiką bei atsisakyti aktyvių kovos veiksmų, partizanai nebeturėjo kitos realios išeities, kaip tik likti nelegalioje padėtyje. Be to, visą laiką buvo stengiamasi išlaikyti nesuardytą pogrindžio struktūrą tam atvejui, jeigu pasikeistų tarptautinė situacija ir reikėtų perimti krašto valdymą. Tuo metu joks pasaulio politikas neprognozavo, kad Sovietų Sąjunga okupuotuose kraštuose pasiliks penkiasdešimt metų.

Gajus yra ir sovietmečio stereotipiškas teiginys, kad partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visomis ikikarinės valstybės valdymo ydomis, tačiau visai nesigilinama į partizanų dokumentus, kuriuose - visuose be išimties — deklaruojamas demokratines parlamentinės respublikos atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijų jos valdymas būtų buvęs grindžiamas 1922 m. Konstitucijos dvasia (nors šią tezę kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis, kad nepripažinus 1938 m. Konstitucijos bus nutrauktas valstybės tęstinumas).

Tačiau bene sunkiausias kaltinimas partizanams metamas už jų įvykdytus mirties nuosprendžius. Čia derėtų prisiminti porą dalykų. Pirma, atskirų asmenų ar jų grupių įvykdytų nusikaltimų negalima primesti organizuotam partizaniniam judėjimui. Antra, kiekvienoje bendruomenėje, ypač karo meto sąlygomis, egzistuoja baudžiamoji teisė. Partizanams, kurie savo veiklą grindė statutais, taisyklėmis ir įsakymais, ši teisė kvestionuojama. Be to, kiekvienas gyvenamasis laikotarpis koreguoja baudžiamuosius kodeksus, ir ne partizanų kaltė, kad partizaninio karo metu sunkiausiu nusikaltimu buvo pripažintas šnipinėjimas, išdavystė, kolaboravimas. Tuometinė situacija, kai dėl šnipo įskundimo šeima, pamaitinusi besislapstantį sūnų, būdavo pasmerkiama bado kančioms Sibire, diktavo adekvačius nusikaltimų vertinimo kriterijus.

Vis dėlto ir tomis sąlygomis partizanų baudžiamoji teisė buvo pakankamai humaniška. LLKS baudžiamajame statute buvo aiškiai nustatyta, kad net įvykdęs mirtimi baustinus nusikaltimus asmuo nebaudžiamas, jei „yra vilties, kad įspėtas daugiau nebenusikals“. Kitais atvejais, jei negrėsė tiesioginis pavojus naujoms aukoms, bausmės vykdymas būdavo atidedamas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tačiau sovietinė propaganda, klastodama faktus, net priskirdama partizanams stribų ar MGB agentų-smogikų įvykdytus nusikaltimus, darė viską, kad partizano vardą paverstų bandito ir žudiko sinonimu.

Tautai, kurios natūrali raiška buvo smurtu nutraukta, kurios aktyviausi nariai buvo sunaikinti, o genofondas nuskurdintas, kuriai penkiasdešimt metų buvo diegiamas sovietinis kosmopolitizmas, sunku objektyviai vertinti savo istorijų. Todėl tų partizanus vedusį itin stiprų pareigos, aukojimosi tėvynei, prisirišimo prie savo tradicijų jausmų, kuriuo didžiuotųsi ne viena civilizuota valstybė, mes esame linkę sumenkinti.

Gal todėl taip mažai tėra partizaninio karo tyrinėjimų, platesnių apibendrinimų, nuodugnesnių įžvalgų. Tik dar gyvi senieji jo dalyviai vis dar stato savo žuvusiems kovų broliams kryžius, rašo atsiminimus, ieško tūkstančių nežinomų šarūnų, vytenių, klajūnų pavardžių ir palaikų.

Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus - plk. ltn. Juozų Vitkų-Kazimieraitį, ltn. Juozų Kasperavičių, studentus Petrų Bartkų ar Juozų Lukšą. Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Šios savybės išskyrė jį iš kitų ir nuvedė į aukščiausių postų — Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio - organizacijos, kurių jis pats sukūrė ir kuri apėmė visų besipriešinančių okupacijai Lietuvą, — vadovo.

Jau 1947 m., kai Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis po MGB provokacijos bandė atgaivinti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumų, J. Žemaitis turėjo savo nuomonę apie bendros karinės-politinės organizacijos uždavinius ir struktūrų. Ši nuomonė rėmėsi J. Kasperavičiaus, kuris visuomet

J. Žemaičiui buvo didžiausias autoritetas, kritišku požiūriu į atskirų politinę vadovybę. Sovietų Sųjungoje, turinčioje galingas represines NKVD—NKGB institucijas, vargu ar buvo įmanomas legaliai gyvenančių asmenų pogrindis. Be to, J. Žemaitis gana skeptiškai vertino partines pretenzijas, juo labiau kad okupuotoje Lietuvoje partijos nebeegzistavo. Neturėjo ir pats politinių ambicijų. Nors LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje buvo nurodyta, kad „atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS karybos Prezidiumo Pirmininkas“, tačiau toje pačioje deklaracijoje buvo pabrėžta, kad valstybinė Lietuvos santvarka — demokratinė parlamentinė respublika. J. Žemaitis griežtai laikėsi demokratiško rinkimų į bet kurį postą principo ir ne kartą pabrėžė, kad turi būti atsižvelgiama ne į priklausymą partijoms, ne į pasaulėžiūrą, o tik į atliktą visuomenei naudingą darbą.

Remiantis parlamentarizmo principais buvo sukurta LLKS organizacija ir paties J. Žemaičio parengtas, apmąstytas LLKS tarybos prezidiumo statutas. Gal tik vienu atveju pasireiškė J. Žemaičio ambicijos — kai 1948 m. pradėjęs vienyti partizanų junginius pasirinko Vytauto slapyvardį. Romantiškesnis skaitytojas gal įžvelgtų istorinių analogijų ir tuo atžvilgiu, kad panašiai kaip Lucko suvažiavime, kuriame buvo nutarta karūnuoti Vytautą Didįjį, ir Dukto miške 1948 m. lapkričio ir vėliau 1949 m. vasario mėn. Minaičių kaime įvykusiuose visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimuose J. Žemaitis-Vytautas buvo išrinktas Lietuvos partizanų vadu, galėjusiu tapti, bet taip ir netapusiu Lietuvos Respublikos prezidentu.

Iki šiol mažai tyrinėtojų dėmesio susilaukė ir politinės pogrindžio programos. 1946 m. balandžio 23 d. buvo priimta pirmoji Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija. Ją sukūrė Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis, aprobavo „A“ (vėliau pavadintos Dainavos) apygardos štabo pareigūnai. Šioje deklaracijoje buvo paskelbti pagrindiniai Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai. Numatyta, kad išsilaisvinusios Lietuvos Seimo rinkimai bus vykdomi proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už kandidatų sąrašus, o už partijų ar sąjungų iškeltus atskirus kandidatus. Šioje deklaracijoje nebuvo nurodyta, kurių metų Konstitucija bus vadovaujamasi atkūrus nepriklausomybę. Buvo galima numanyti, kad toliau galios 1938 m. Konstitucija.

Tolesnė politinė deklaracija buvo 1946 m. birželio 10 d. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) paskelbtoji, kurta Jono Deksnio, kurį kontroliavo MGB agentas Juozas Markulis. Nuo pirmosios ji skyrėsi politiniu angažuotumu ir tuo, kad išplėtė VLAK'o įgaliojimus. Iki Seimo išrinkimo VLAK’ui buvo priskirta įstatymų leidžiamoji galia. Čia buvo įteisintas 1922 m. Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Į VLAK’ų buvo numatyta įtraukti ne tik kovojančių organizacijų atstovus, bet ir politinių partijų narius. VLAK’o Užsienio delegatūros nariai buvo pripažinti lygiateisiais VLAK’o nariais.

Demaskavus J. Markulį, Tauro apygardos vado A. Baltūsio iniciatyva 1947 m. gegužės 28 d. BDPS nutarimų pagrindu buvo sukurta BDPS deklaracija N.r. 2 (matyt, pirmąja deklaracija laikytas 1946 m. birželio 6 d. BDPS steigimo aktas ir vėlesnioji VLAK’o deklaracija). Ši deklaracija buvo aptarta 1947 m. rugpjūčio 23 -24 d. vykusiame Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų pasitarime. Joje buvo išplėstos ir patikslintos VLAK’o deklaracijos nuostatos. Antai nustatyta, kad iki susirenkant Seimui įstatymų leidžiamųjų galių turi Laikinoji tautos taryba, kurių sudaro partizanų apygardų, įvairių kultūros organizacijų bei politinių partijų atstovai. Šioje deklaracijoje pabrėžiama, kad atkurtoji Lietuvos valstybė visiems nenusikaltusiems lietuvių tautos interesams Lietuvos piliečiams garantuoja lygias teises, ir raginama pamiršti įsitikinimų skirtumus. Be to, joje prie prioritetinių valstybės uždavinių priskiriamas socialinių problemų sprendimas ir pabrėžiama teigiama religijos įtaka tautos moralei.

Paskutinė partizanų politinė deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. vasario 16 d. priimta visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų LLKS tarybos deklaracija. Ji nuo BDPS deklaracijos Nr. 2 skiriasi tuo, kad jos pradžioje yra aiškiai išvardytos visos Lietuvos teritorijoje esančios bendros vadovybės sujungtos karinės-visuomeninės grupuotės, kurioms atstovauja aukščiausias tautos politinis organas — LLKS taryba. Iki tol visas deklaracijas skelbė neįvardytos „karinės politinės“grupuotės arba „demokratinės Lietuvos partijos“, o dabar atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė trys Lietuvos teritorijoje realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys, susidedančios iš atitinkamų apygardų. Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai buvo pavadinti „karinėmis visuomeninėmis“ grupuotėmis, t. y. čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. J. Žemaičio, J. Šibailos pastangomis štabuose vietoje agitacijos ir propagandos skyrių buvo įsteigta visuomeninė dalis, susidedanti iš tautinio ir politinio skyrių ir prilygstanti atitinkamiems štabų kariniams padaliniams. Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pavaduotojais tapo gynybos pajėgų vadas (vėliau — Karinės veiklos vadovas) A. Ramanauskas ir Visuomeninės dalies viršininkas (vėliau — Visuomeninės veiklos vadovas) J. Šibaila.

Taigi J. Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę. Marijona Žiliūtė, viename bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, J. Žemaitį trumpai apibūdino taip: tai buvo karininkas, davęs Lietuvos Respublikai priesaiką, kurios niekuomet ir jokiomis aplinkybėmis nesulaužė.

Kartu tai buvo be galo malonus, šiltas, santūrus ir geranoriškas žmogus. Visi jį pažinojusieji pabrėžė jo kuklumą, dvasinę pusiausvyrą, pagarbą kitiems. Tai jo iniciatyva nuo 1950 m. lapkričio partizanams buvo pasiūlyta vadintis broliais. J. Žemaitis visada buvo dėmesingas jautresniems, galintiems palūžti vadams ir kovotojams, galėjo atiduoti savo duonos kąsnį ar paskutinius marškinius paprastam partizanui. Su begaline užuojauta ryšininkei yra sakęs: „Mes tai mes, bet dėl ko vargstate jūs?.. “ Dėl šių savybių jis buvo pelnęs ne tik kovotojų bei gyventojų pagarbą, bet ir meilę.

Ir vis dėlto tų išlikusių dokumentų, atsiminimų nuotrupų yra per mažai, kad būtų galima gerai atskleisti ne tik taurią asmenybę, bet ir tą sunkų laikotarpį, jo uždėtą naštą. Kaip minėjo L. Mockūnas, kiekvienas autorius tuščius biografijos tarpus užpildo savo vaizduote.

Ne išimtis ir ši knyga, tik galiu pridurti, kad vaizduotei joje labiau priskirtini stilistikos dalykai, nes kiekvieną herojų jausmų ir minčių niuansą stengiausi pagrįsti girdėtu pasakojimu, MGB šnipų pranešimo sakiniu ar čekistų ataskaitos nuotrupa. Dėl faktinės medžiagos stokos atsiradusias spragas stengiausi užpildyti pasakodama apie J. Žemaičio bendražygių likimus, nes jis niekada nebuvo jiems abejingas ir - esu tuo tvirtai įsitikinusi - būtų norėjęs jiems paskirti visas monografijas bei paminklus. Jis visada skaudžiai juto didžiulę padėką žuvusiesiems, atsakomybę už juos ir net savotišką kaltę, kurią stengėsi kompensuoti savo pasiaukojimu, begaliniu darbštumu ir narsumu. Tai jam padėjo iki galo likti ištikimu tėvynės laisvės idealams.

Ši knyga nėra Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio studija. Ji labiau laikytina kukliu bandymu šių dienų skaitytojams atskleisti dvasinį partizanų pasaulį, brutaliai pamintą vienos kartos gyvenimą ir to laikotarpio atmosferą. J. Žemaitis, kuriam partizaninio karo istorijoje teko išskirtinis vaidmuo, tarsi niekuo neišsiskyrė iš daugelio. Tiesiog taip yra, kad vykstant istorinei dramai tam tikru metu ir tam tikroje vietoje visuomet atsiranda reikiamas veikėjas.

Prieduose pateikiami kai kurie J. Žemaičio dalykiniai raštai ir laiškai. Jo vieno ar su bendraautoriais yra sukurti šie programiniai norminiai LLKS dokumentai:

-    Jungtinės Kęstučio apygardos organizacijos ir veiklos nuostatai (1947 m.);

- LLKS statuto /-// dalis („Bendroji dalis“ ir „Valdymas“, pirmasis projektas; 1948 m. gruodis—1949 m. sausis);

-    LLKS statuto įstatai (antrasis projektas, 1949 m. vasaris);

-    LLKS tarybos nutarimas dėl laisvės kovotojų ir gyventojų santykių pobūdžio (1949 m. vasario 12 d.);

-    LLKS tarybos prezidiumo statutas (1949 m.);

-    Laisvės kovotojo Tėvynei pareigų ėjimo lapo taisyklės (1949 m.);

-    LLKS atžymėjimai (1949 m.);

-    LLKS baudžiamasis statutas (1949 m. spalio 11d.) ir kt.

Šie dokumentai knygoje nepateikiami, nes dauguma jų jau yra spausdinta kituose leidiniuose. Čia daugiausia pateikiama dalykinė korespondencija — susirašinėjimas su partizanų padalinių vadais. Gal tai ir dėsninga: iš esmės J. Žemaitis buvo pareigos ir tarnybos žmogus. Kiek pavyko tai atskleisti, tespręs skaitytojai. Tikiuosi, kad jie nepriekaištaus dėl galimų netikslumų, kurių sunku išvengti.

Partizanai savo spaudoje mėgdavo cituoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino žodžius: „ Greičiau geležis sutirps į vašką, nei mes savo duotą žodį atšauksime“. Jie jo ir neatšaukė - iki pat žūties, iki išniekinimo miestelių aikštėse, iki visiško ištirpimo tėvynės dvasiniame lauke.

Todėl ši knyga —tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės. Bet kartu ją norėčiau skirti jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai vildamasi, kad laikas jai bus gailestingesnis.

Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė

Vaikai Žemaičių šeimoje gimė tuo laiku, kai buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas ir ėmė busti tautinė sąmonė.

Palanga iš žvejų kaimelio pamažu darėsi kurorto miestu. Didelės reikšmės tam turėjo du įtakingi palangiškiai: 1896 m. Palangoje klebonauti pradėjęs kun. Juozapas Šniukšta ir grafas F. Tiškevičius.

Grafų Tiškevičių šaknys Palangoje siekė 1824 m. Jų lėšomis ir rūpesčiu buvo pastatytas jūros tiltas, mokykla, įkurtas botanikos sodas, nutiestas geležinkelis. O klebonas, pasikvietęs švedų architektą, 1907 m. pašventino vietoje medinės bažnyčios pastatytąją mūrinę. Daugiausia lėšų statybai paaukojo grafas.

Taigi sūnų Jonuką Žemaičiai pakrikštijo jau naujoje bažnyčioje. Tačiau pats J. Žemaitis save laikė laisvamaniu. Tokias pažiūras jam buvo įkvėpę Jono Šliūpo raštai.

F. Tiškevičius buvo pažangus žmogus. Kaip tik tuo metu Vilniuje buvo susikūrusi Lietuvių mokslo draugija (1907 m. balandžio 7 d.), kurios veikloje jis aktyviai dalyvavo. Grafas skatino ir savo darbuotojus šviestis, ūkyje diegė naujus pieno produktų gamybos metodus, ieškojo naujų idėjų. Taigi tarnyba jo dvare davė J. Žemaičiui nemažai naudos. Vėliau, jau Nepriklausomybės metais, jis dalyvaudavo žemės ūkio parodose, kur eksponuodavo kokybiškus pieno produktus ir propaguodavo pažangiąją gyvulininkystę.

Netrukus, 1910 m., Žemaičių šeimai atsivėrė naujos galimybės: Petronėlės brolis A. Daukša nusprendė išvažiuoti iš Lomžos. Valdyti čia turėtos pieninės jis pakvietė svainį, gerą pieno gamybos specialistą. Septynerius metus Žemaičiai išgyveno Lomžoje, kur Jonas buvo ir pieninės šeimininkas, ir meistras.

Berniuko vaikystė praėjo Lenkijoje. Ten pradėjo lankyti mokyklą, pramoko lenkų kalbos, draugavo su vietiniais miestelėnų vaikais. Ten jaunąją šeimą užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Motina buvo be galo sukrėsta, kai į jų namus įpuolęs kaizerio kareivis ėmė grobti virtuvėje ant sienos sukabintus varinius prikaistuvius. Tada ji negalėjo nė įsivaizduoti, kad po keturiasdešimties metų kitas okupantas atims iš jos vaikus.

Žemaičių šeima (apie 1917 m.). Sėdi iš kairės: senelis Antanas Daukša, motina Petronėlė Žemaitienė (Daukšaitė), tėvas Jonas Žemaitis. Stovi vaikai Kotryna ir Jonas

Daugelis sodybų ir javų laukų buvo sunaikinta fronto sūkuriuose. Kaizerio valdžia skyrė ūkininkams didelius mokesčius ir rekvizicijas. Pieninės darbas nutrūko. Dar gerai, kad artėjant frontui tėvas apdairiai buvo užkasęs žemėje statinaitę sviesto ir statinaitę žirnių. Iš šių atsargų šeima maitinosi visą suirutės metą.

1916 m. lapkričio 5 d. Vokietija paskelbė Lenkijos karalystę. Lenkijai ėmus pretenduoti į lietuviškas žemes, lietuvių šviesuoliai vis aktyviau siekė kurti Lietuvos valstybę. 1917 m. Rusijoje prasidėjo neramumai.

Tokiomis aplinkybėmis Žemaičių šeima 1917 m. grįžo pas jaunesnį tėvo brolį Antaną, šeimininkavusį Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaime.

Mažame ūkelyje buvo sunku verstis. Tėvas tuo metu turėjo keturiasdešimt penkerius metus. Tokio amžiaus pradėti ūkininkauti sunku, todėl po metų šeima išsikraustė į Raseinius. Tebevykstant karui ir Nepriklausomybės kovoms, kad išlaikytų šeimą, tėvas porą metų vaikščiodamas po aplinkinius kaimus prekiavo smulkiais namų apyvokos daiktais. Ši patirtis pravertė po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietų valdžios išvarytas iš namų ieškojo duonos kąsnio Klaipėdos krašte.

1920-1922 m. J. Žemaitis buvo paskirtas Tauragės senelių prieglaudos ūkvedžiu. Lietuvos valstybė kėlėsi po sunkių Nepriklausomybės kovų. Kūrėsi švietimo sistema, buvo steigiamos naujos mokyklos, prasidėjo žemės reforma. Tuo metu J. Šliūpas, kurį J. Žemaitis visada gerbė, tapo Lietuvos banko direktoriumi ir įvairių akcinių bendrovių steigėju. Netrukus jis apsigyveno Šiauliuose ir 1923-1928 m. buvo vienas iš miesto laikraščio redaktorių. 1922 m. pradėjus Lietuvos ūkininkams kooperuotis ir steigti pienines, J. Žemaičiui atsirado galimybė grįžti prie mėgstamo darbo.

Vyriausybė skatino steigti sėklinių javų ir veislinės gyvulininkystės ūkius, todėl nemažai patirties turėjęs J. Žemaitis 1922 m. buvo paskirtas Tauragės apskrities pažangiosios gyvulininkystės instruktoriumi. Jis mokė ūkininkus prižiūrėti karves, gerinti bandas, perdirbti pieno produktus.

Netrukus pradėjo dirbti Lietuvos žemės ūkio kooperacijos pieninėse sviesto gamybos meistru. Šias pareigas įvairiose Lietuvos vietose ėjo nuo 1922 iki 1930 m. Kartu aktyviai dalyvavo 1924 m. įsikūrusios Laisvamanių etinės kultūros draugijos, kurios iniciatorius buvo J. Šliūpas, veikloje. Buvo rengiami švietėjiški vakarai, platinamas draugijos laikraštis „Laisvoji mintis“, norima įsteigti laisvamanių kapines.

Grįžęs į Lietuvą J. Žemaitis abu vaikus leido į Raseinių valstybinę gimnaziją. Vaikai buvo gabūs mokslui. Tam turėjo įtakos raštingas tėvas ir šviesi namų aplinka.

1921 m. Jonukas Žemaitis baigė Raseinių valstybinės gimnazijos pirmąją klasę. Visa klasė nusifotografavo. Ant grupinės nuotraukos mokytojas P. Mikšas mokiniui J. Žemaičiui užrašė gražų linkėjimą: „Prie siekių kilnių, kad ir dygliuotu keliu, keliauki tu.“ Šie žodžiai įkrito į vaiko širdį. Berniukas gerai mokėsi, sportavo, o įkopęs į šeštąją gimnazijos klasę susidomėjo

Raseinių valstybinės gimnazijos šeštoji klasė 1926 m. pavasarį. Paskutinėje eilėje antras iš kairės - Jonas Žemaitis

socialdemokratinės pakraipos būrelio veikla. Vasaros atostogas praleido sportinėje stovykloje.

Augant vaikams reikėjo galvoti apie jų ateitį. Kotryna išvažiavo mokytis į Kauno mokytojų kursus, kuriuos baigusi mokytojavo Raseiniuose, vėliau - Šiluvoje. Ten susipažino su šaulių būrio vadu eiguliu Rapolu Juška. Tai buvo be galo doras, darbštus žmogus, tačiau jis turėjo tik porą hektarų žemės. J. Žemaitis savo dukrai troško geresnio gyvenimo, todėl jos pasirinkimui nepritarė, vis dėlto Kotryna, nepaisydama tėvo nuomonės, ištekėjo už Rapolo. 1935 m. jos brolis Jonas ir draugė mokytoja Antanina Berzinienė pakrikštijo pirmagimę Juškų dukrelę Aušrą. Prieš pat karą Rapolas pasistatė namą ir įsikūrė gražioje sodyboje.

Šiai šeimai teko skaudi dalia: 1941 m. Juškos su trimis mažamečiais vaikais (Aušrai buvo penkeri, Ramojui - ketveri, o Rūtai - treji metukai) buvo ištremti į Komijos ASSR Kortkeroso rajoną. Į tėvynę grįžo po dvidešimt dvejų metų, 1963-iaisiais.

Nuo 1941 m. Kotryna savo brolio nebematė. Tik tremtyje čekistai, tikėdamiesi per giminaičius surasti partizanaujantį J. Žemaitį, siūlė Juškoms grįžti į tėvynę. Nors ir kaip vargdami su vaikais atšiauriame krašte, Rapolas ir Kotryna nesutiko.

O tada, 1930-aisiais, tėvas J. Žemaitis Kretingos apskrities Jokūbavos kaime įsigijo mažą ūkelį su nedidele pienine. Norėjo pagaliau pats būti pieninės šeimininkas. Po poros metų įsitikino, kad ūkininkavimas - ne jo jėgoms ir charakteriui, todėl 1932 m. pardavęs ūkį persikėlė į Kretingą. Čia atidarė arbatinę ir maisto produktų parduotuvėlę. Tuomet artimiau susipažino su Palangoje burmistro pareigas ėjusiu J. Šliūpu. Šie ryšiai pravertė 1946 m., kai buvo priverstas kurį laiką glaustis pas bičiulius Palangoje.

Tačiau prekyba J. Žemaičiui nesisekė, dėl tarnautojų nesąžiningumo verslas pajamų nedavė, tad pagaliau 1936 m., sulaukęs 64 metų ir nebeturėdamas stiprios sveikatos, dar kartą grįžo pas brolį Antaną į Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaimą. Tam buvo ir kita priežastis: loterijoje išlošęs pinigų, pirko žemės ir tėviškės ūkį padidino iki 24 hektarų. Pasistatęs naują trobą, ketino čia gyventi iki savo mirties. Čia buvojo šaknys, čia, Šiluvos kapinėse, nepaisydamas karo nepriteklių, 1916 m. motinai Albinai buvo pastatęs gražų kryžių. Čia, baigęs gyvenimo klajones, tikėjosi rasti poilsį ir pats.

Vienintelį sūnų Jonuką troško matyti savo mėgstamo verslo tęsėju - patarė jam užsiimti pienininkyste. Tačiau ir šis vaikas tėvo patarimų nepaisė: 1926 m. baigęs šešias Raseinių gimnazijos klases išvažiavo į Kauną ir įstojo į Karo mokyklą. Norėjo tapti artilerijos karininku.

Karo mokykloje

Lietuvos karo mokykla buvo įsteigta 1919 m. Mokymosi kursas trukdavo dvejus metus. Stojant reikėdavo laikyti konkursinius lietuvių kalbos ir istorijos egzaminus. Į vieną vietą pretenduodavo vidutiniškai du kandidatai. Mokslas buvo nemokamas.

Mokomosios kuopos vadas vyr. ltn. Adolfas Urbšas vadovauja pratyboms

Karo mokyklos XI laidos kariūnai.
Pirmoje eilėje trečias iš kairės - Jonas Žemaitis

Po penkių dienų kariūnai vėl žygiavo eisenoje, tik šį kartą tai buvo ne iškilmės, o laidotuvių procesija. Iki Aleksoto tilto buvo lydimas aviacijos kapitono Prano Gudyno, ministro pirmininko ir kartu einančio krašto apsaugos ministro pareigas Augustino Voldemaro adjutanto, karstas. Adjutantas žuvo kūnu pridengdamas nuo pasikėsinimą surengusių studentų kulkos savo vadą. Nors politikos sūkuriai jauniesiems kariūnams mažai rūpėjo, tačiau šis įvykis įsiminė dėl to, kad karininkas savo pareigą įvykdė iki galo.

Paskutinė J. Žemaičio vasara Karo mokykloje prabėgo artilerijos manevruose Varėnos poligone.

1929 m. spalio 6 d. buvo minima Karo mokyklos įkūrimo sukaktis. Vienuoliktosios kadro karininkų laidos išleidimas sutapo su šia iškilminga data.

Į iškilmes atvyko prezidentas A. Smetona, ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Vyriausiojo generalinio štabo viršininkas plk. Petras Kubiliūnas, net šeši kariuomenės generolai. Tą dieną Karo mokykla buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento (P. L. P.) vardu.

Rytą, 9 val. 40 min., parado aikštėje sustingo rikiuotė. Ant rūmų vartų ir tribūnos stiebų tyliai bangavo vėliavos. Laužtos rikiuotės dešiniajame sparne išsirikiavo tie, kuriems šią dieną bus suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Kitame sparne išsidėstė kursantai artileristai ir kavaleristai, paradine uniforma su baltais diržais ir baltomis pirštinėmis pasipuošę kariūnai. Po dešimties minučių iš jų išsiskyręs vėliavos būrys išsirikiavo prie aktų salės, kurioje turėjo būti laikomos šv. Mišios. Išpuoštas gėlėmis altorius buvo įrengtas šalia balto marmuro lentos. Lentoje aukso raidėmis įrašytos pavardės tų, kurie kautynių lauke žuvo už tėvynę. Po dvidešimties metų tokios pavardės nebebūtų tilpusios jokioje lentoje.

Būsimieji kadro karininkai paskutinį kartą žvelgė į mokyklos aktų salę. Ant sienų kabojo kunigaikščių portretai, atskirų Karo mokyklos laidų vinjetės, karininkų sąrašai.

Šalia balto marmuro lentos sustingo vėliavininkas. Jo rankose - naujoji Karo mokyklos vėliava su išsiuvinėtu prezidento por-

 
Prie karo mokyklos 1928 m. su draugais P. Ulčinu,
Simu Adamoniu ir S. Zablockiu. Trečias iš kairės — Jonas Žemaitis

 
Karo mokyklos XI laidos išleistuvės (1929 m.)

„brendusio vyro laipsnį“ - buvo pakelti į pirmą karininko laipsnį. Aikštėje nugriaudėjo galingas ir darnus „Valio!“, nuskambėjo himnas. Visa mokykla iškilmės maršu pražygiavo pro tribūnas. Mokyklos vėliavininkas, jau jaunesnysis leitenantas, perdavė vėliavą naujam vėliavininkui - vyresnio kurso kariūnui.

Naujieji jaunesnieji leitenantai nuskubėjo į kareivines, kur jų laukė karininkų uniformos. Pirmą kartą jomis apsirengė. Išsirikiavo aktų salėje, kurioje ant gelumbe užtiesto stalo žibėjo kardai. „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“ Prezidento žodžiai ir iškilmingas kardo prisilietimas prie priklaupusiojo peties patvirtino, kad ginklas - karininko garbės simbolis. Pabučiavę kardo ašmenis, dėjo jį į makštis ir grįžo į rikiuotę. Arkivyskupas skaitė priesaikos žodžius, kuriuos kartojo pakėlę dešinę ranką. Šių žodžių nepamiršo visą gyvenimą.

Orkestras tyliai griežė „Marija, Marija“. Viskas susiliejo: priesaika, prezidento rankos paspaudimas, fotografavimasis, iškilmingi pietūs gimnastikos salėje, dainos, kurias tiek kartų dainavo žygiuodami Kauno gatvėmis, ir džiaugsmas, kad nuo šiol jie - karininkai.

Karinė tarnyba

J. Žemaitis buvo paskirtas į 2-ąjį artilerijos pulką, kuriam vadovavo gen. št. plk. Justinas Kibirkštis. Pulkas buvo dislokuotas Kėdainiuose, buvusiose rusų artileristų kareivinėse. Jį sudarė keturios baterijos. J. Žemaitis pateko į 1-ąją haubicų bateriją.

1924 m. buvo atidaryta Karininkų ramovė. Pulko šventėse dalyvaudavo visas miestas. Programą paprastai paįvairindavo

Leitenantas Jonas Žemaitis

Į manevrus... (1930 m.)

pulko styginis orkestras. Radiofikuotose kareivinėse buvo nuolat demonstruojami kino filmai.

1929 m. lapkričio 23 d. per Kariuomenės šventę j. ltn. J. Žemaitis pirmą kartą Kėdainių gatvėmis, lydimas orkestro, vedė savo skyrių į bažnyčią. Nuo šiol jis - atsakingas už kitus. Netrukus buvo pakeltas jo karinis laipsnis: jaunesnysis leitenantas tapo leitenantu.

Prasidėjo kariška kasdienybė: naujokų mokymas, šaudymo pratybos poligone, paradai mokymo aikštėje, šokių vakarai Karininkų ramovėje. Nors karininkas J. Žemaitis buvo jaunesnis už naujokus, tai netrikdė santykių su kareiviais. Kaimo jaunuoliai gerbė išsilavinusį, draugišką karininką, sėmėsi iš jo žinių.

Iš pirmųjų tarnybos metų J. Žemaičiui ypač įsiminė vasaros poligone. Paprastai artilerija į Gaižiūnų poligoną nuvykdavo anksčiau už kitas kariuomenės rūšis - jau gegužės pradžioje, kad galėtų pašaudyti koviniais šoviniais. Pirmiausia įsirengdavo palapinių stovyklą, šalia smėliu pabarstytų takelių iš samanų ir

Jonas Žemaitis 1932 m. vasarą Gaižiūnų poligone

 

kankorėžių pastatydavo Gedimino, Trakų pilių maketus. Visos ginklų rūšys lenktyniaudavo ne tik vykdydamos taktinius pratimus, bet ir įsirengdamos stovyklą. Todėl apžiūrėti stovyklos atvykdavo komisija, ekskursijos iš miesto. Tarpusavyje varžydavosi artileristų styginis ir pėstininkų armonikų ansambliai. Po atviru dangumi vykdavo pamaldos. Laidas apie poligoną transliuodavo Kauno radijas, jas paįvairindavo linksmoji dalis -šmaikštūs kupletai iš kariuomenės gyvenimo. Dažnai nugalėtojų vardus pelnydavo 2-ojo pulko artileristai. Jų stovykla paprastai būdavo antroje stovyklavietėje - už Ruklos prie Neries.

Artilerijos šaudymas trukdavo porą savaičių. Jo metu baterijos vadas iš sekyklos pro žiūroną stebėdavo nukrypimus, tikslindavo ugnį. Vėliau atskiros ginklų rūšys susijungdavo ir prasidėdavo kautynės tarp „mėlynųjų“ ir „raudonųjų“. Pratybas stebėdavo aukšto rango karininkai. Artileristų pratyboms paprastai vadovaudavo art. plk. Petras Dočkus¹.

¹ P. Dočkaus sūnus Justas 1950 m. balandžio mėn. desantu atvyko iš Vakarų į Lietuvą ir netoli Palangos vos išsilaipinęs buvo nukautas.

Gen. Stasys Raštikis apie 1935 m. pratybas Šilosėdų aukštumoje rašė: „[...] karininkai, o jų buvo keliasdešimt, susigrūdo Šilosė-

Palangoje su seserimi Kotryna

dų aukštumos viršūnėje, tarytum tai būtų buvusi rami pramoginė ekskursija, ir, stovėdami krūvoje, nagrinėjo gautą uždavinį, o pulko vadas davinėjo įsakymus. Pamatęs netvarką, pasišaukiau vieną karininką ir įsakiau čia pat mesti uždegtą petardą, kaip priešo paleisto ir čia sprogusio artilerijos sviedinio ženklą. [... ] Mano staigus įsiveržimas buvo kaip tikrojo artilerijos sviedinio kritimas. Per kelias sekundes visi pareigūnai subėgo į apkasus ir uždangas“².

Tokios pratybos įpratino kiekvieną karininką jausti atsakomybę ir orientuotis mūšio lauke.

² S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, d. 1. Vilnius, 1990, p. 365.

1935 m. 2-asis artilerijos pulkas buvo perdislokuotas į Klaipėdą. Pajūris nuo vaikystės traukė J. Žemaitį. Gal dėl to, kad Palangoje buvo gimęs, Kretingoje gyveno tėvas, sesuo vasaros atostogas praleisdavo Palangoje, o gal traukė pati jūra - jos galybė ir laisvė. Vėliau Jūros vardu jis pavadino savo sukurtą partizanų sritį, o partizaninei korespondencijai ne kartą parinko su jūra susijusius slaptažodžius: „Baltija“, „Vakarų vėjas“ ir pan.

Dar tuo metu, kai tarnavo Kėdainiuose, Spaudos draugija buvo surengusi kareivių ekskursiją į ką tik atgautą Klaipėdą. Iš jos laivu plaukė į Nidą. Apstulbino Didžioji kopa, kurioje buvo įsikūrusi sklandymo mokykla. J. Žemaitis niekada nebuvo pakilęs į orą. Pamanė, kaip gražu būtų iš viršaus pažvelgti į lyg Sacharoje raibuliuojančias smėlio bangeles³.

Klaipėdoje buvo savos tradicijos. Jauni karininkai, kaip ir kitur, mėgdavo paūžauti, tačiau J. Žemaitis, nors mielai lankydavosi draugų kompanijose, niekada nepamiršdavo gen. št. plk. S. Raštikio žodžių: „Kiekvieno karininko, vis vien, ar tikrosios tarnybos, ar atsargos, pirmutiniu ir svarbiausiu rūpesčiu turi būti ne restoranas, ne kortos, ne baliai, ne politika, bet drausmė, kariško mokslo pažanga, susiklausymas ir tėvynės meilė“⁴.

Kiekvieną rudenį aerodrome prie Klaipėdos susirinkdavo keli tūkstančiai žiūrovų stebėti raitelių kliūtinio jojimo varžybų. Mėgdavo jodinėti ir J. Žemaitis. Pulke buvo sudarytos visos sąlygos ne tik sportuoti, bet ir rūpintis savišvieta: veikė biblioteka, buvo prenumeruojami žurnalai, bendradarbiaujantys spaudoje kariai skatinami premijomis. Ypač svarbi Klaipėdos kraštui buvo Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventė. „Tos iškilmės būdavo labai gražios ir naudingos ir vienai, ir antrai pusei, - rašė vėliau gen. S. Raštikis. - Tokios šventės įliedavo į kariuomenę ir visuomenę daug naujų minčių ir naujos skaidrios nuotaikos“⁵.

³ J. Žemaičio svajonė išsipildė 1953 m., kai jis suimtas lėktuvu buvo nuskraidintas į Maskvą pas Lavrentijų Beriją. Matyt, net ir tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis gavo progą dirstelėti pro „kuku-rūzininko“ iliuminatorių, nes per teismą pasakojo, kokia žemė iš viršaus graži.

⁴ S. Raštikis, „Jūsų pavyzdžiu ir jūsų pėdomis eis šimtai kitų“, Karys,

⁵ 1935 09 19, Nr. 38, p. 876. ^s S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, d. 2, Vilnius, 1990, p. 384-385.

1936 m. gegužės 11d. per šią šventę 2-ojo artilerijos pulko naujokai davė karinę priesaiką. Iškilmėse dalyvavo Klaipėdos gubernatorius Vladas Kurkauskas. (Kas galėjo tada pamanyti, kad šis inteligentiškas vyras, kurio žmoną išprievartaus ir nužudys raudonarmiečiai, bus priverstas ilgus metus slapstytis krosnyje ir kanalizacijos duobėje?)

Nors Lietuvos prezidentas ne kartą tvirtino, kad „mūsų jūros teisė eina iš senų senovės ir mes esame tikrieji jūros tėvonys“⁶, tačiau Klaipėdos atmosferą drumstė fašistuojantys vokiečiai. Kaip tik 1935 m. kovo mėn. buvo nuteisti fašistinių organizacijų vadovai kunigas Sassas, veterinarijos gydytojas E. Neumannas, dvarininkas Roppas ir kiti vokiečiai, terorizavę lietuvius. Atmosfera kaito, vakarais vaikščioti miesto gatvėmis darėsi pavojinga. Kartą du įžūlūs jaunuoliai sviedė gatve ėjusiam J. Žemaičiui įkandin Lietuvos karininką pašiepiančią frazę. Nors Jonas buvo santūrus žmogus, tačiau pyktis blykstelėjo lyg kardas per priesaiką Karo mokykloje. Trenkė antausį įžeidėjui ir tuoj pat susilaukė šūvio⁷. Kulką išėmė chirurgas Juozas Žemgulys. Žaizda greit užgijo, o randas liko visam laikui.

⁶ „Jūros diena (Kalba, pasakyta 1934. VIII. 12 d. Klaipėdoje per Jūros dieną. -„Lietuvos aidas“, 1934 m. Nr. 183)“, A. Smetona, Rinktiniai raštai, p. 451.

⁷ R. Juškos 1989 m. pasakojimas autorei.

Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku paskyrus plk. ltn. S. Raštikį buvo pertvarkomas artilerijos apginklavimas. Užsienyje buvo nupirkti nauji sunkiosios artilerijos pabūklai, pulkai aprūpinami naujomis patrankomis ir haubicomis. Tam tikslui buvo įsteigtas Ginklų fondas, kuriam gausiai aukojo visuomenė. Jauni karininkai buvo siunčiami į atitinkamas užsienio karo akademijas ir mokyklas. Kandidatai privalėjo laikyti konkursinį egzaminą.

Tokį egzaminą 1936 m. sėkmingai išlaikė ir J. Žemaitis. Generalinis štabas numatė siųsti jį į Prancūzijos artilerijos mokyklą. Rengdamasis studijoms užsienyje J. Žemaitis pasisamdė mokytoją ir intensyviai mokėsi prancūzų bei vokiečių kalbų.

Vasarą jis jau buvo Prancūzijoje. Kelionė traukiniu per Vokietiją suteikė naujų įspū-

Su lietuvaitėmis studentėmis prie Fontenblo karo mokyklos rūmų.
Iš kairės: Birutė Vokietaitytė, Jonas Žemaitis,
Elena Kabailaitė (1938 m.)

džių ir uždegė kelionių aistra. Nepastebėjo Europoje įsitvyrančios karo nuojautos, pamiršo grėsmes Lietuvai ir aukas Ginklų fondui. Kaip kaleidoskope keitėsi šalys, miestai, įvykiai, žmonės.

Apsistojo privačiame pensione. Linksmi ir draugiški prancūzai išsklaidė nejaukumą.

„Štai jau kelios dienos esu Paryžiuje ir žiūrinėju jo prašmatnybes, vieną iš jų - Triumfo arką - siunčiu dovanų, - rašė atvirlaiškyje Šiluvoje mokytojavusiai seseriai. - Ryt ar poryt vykstu į savo nuolatinę vietą - ir štai mano naujas adresas: Mr. Žemaitis, Hotel de Moret, Fontainebleau, Prancūzija“⁸.

Turėdamas laisvo laiko skubėjo kuo daugiau pamatyti. „Antra diena esu kelionėje aplink Bretanę. Darau turą 800 km“, -džiaugėsi seseriai⁹.

⁸ J. Žemaičio laiškas seseriai Kotrynai, J. L. Žemaičio asmeninis archyvas.

⁹ Ibid.

Mokslas prasidėjo manevrais. J. Žemaitis susipažino su kolegomis, paprašė namiškių atsiųsti jiems lietuviškų pašto ženklų. Porą savaičių nesu-

Paryžiuje su draugais. Antra ii kairės — Domicėlė Tarabildienė, toliau - Elena Kabailaitė, Jonas Žemaitis (1938 m.)

 

Paryžiuje su draugais. Antra ii kairės — Domicėlė Tarabildienė, toliau - Elena Kabailaitė, Jonas Žemaitis (1938 m.)

laukęs iš namų laiško, nekantraudamas prašė: „Gavę šį atviruką atsakykit bent taip pat atviruku“¹⁰.

1937 m. vasarą buvo parvykęs atostogų į Lietuvą.

Antri metai svetur buvo lengvesni: laisvai šnekėjo prancūziškai, priprato prie mokyklos tvarkos, susirado naujų draugų. Be to, 1937 m. čia atvyko kolega Jurgis Polujanskas. Nors buvo metais vyresnis, tačiau Karo mokyklą baigė už J. Žemaitį vėliau. Tarnavo Kaune - dėstė Karo mokykloje ¹¹. Svarbiausia - buvo be galo linksmas vyrukas, turėjo subtilų humoro jausmą. Santūrus Jonas ir šmaikštuolis Jurgis puikiai papildė vienas kitą.

Iki Belgijos kartu su Jurgiu traukiniu važiavo jo bendrakursis Pranas Gužaitis, įstojęs į Briuselio karo akademiją¹².

¹⁰ Ibid.

¹¹ J. Polujansko 1942 03 16-19 savarankiški parodymai, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau - LYA), f. K-l, b. b. P-7096, 1. 22-30,

¹² P. Gužaitis 1939 m. grįžo į Lietuvą nebaigęs akademijos.

1938 m. Venecijoje. Iš dešinės: Jonas Žemaitis ir Jurgis Polujanskas

 

Prie tėvo namo su šeima (apie 1938-1939 m.). Iš dešinės:
Jonas Žemaitis, tėvas, motina, dėdė Antanas, sesuo Kotryna. 
Priekyje - svainis Rapolas Juška

Pajuostės kareivinės (1930 m.)

vėl atgaivintas, todėl čia buvo labai laukiamas Fontenblo artilerijos mokykloje įgijęs naujausių žinių kapitonas.

Kai J. Žemaitis atvyko į paskyrimo vietą, pulkas buvo ką tik grįžęs iš Gaižiūnų poligono. Čia laukė maloni naujiena:

J. Žemaitis apdovanotas Nepriklausomybės medaliu. Netrukus jis jau vadovavo mokomajai baterijai.

Kalėdas po trejų metų pertraukos J. Žemaitis sutiko tėviškėje. Nors buvo pasiilgęs saviškių, namuose ilgai nesisvečiavo: po užsienio kelionių rūpėjo aplankyti draugus ir pažįstamus, kurių visoje Raseinių apskrityje nestokojo dar nuo gimnazijos laikų.

Tačiau švenčių džiaugsmą trikdė neramumai pasaulyje. Klaipėdos krašte fašistai vis garsiau skandavo nacistinius šūkius. Iš kalėjimo paleistas E. Neumannas įkūrė Kultūrbundą ir pasiskelbė Klaipėdos krašto vokiečių fiureriu. 1939 m. kovo 20 d. Vokietija įteikė ultimatumą Lietuvai, reikalaudama grąžinti Klaipėdos kraštą. Nors sausio 10 d. Lietuva buvo priėmusi neutralumo įstatymą ir tikėjosi išvengti karo sūkurių, tačiau turėjo patenkinti Vokietijos reikalavimus. Priėmus ultimatumą iš Klaipėdos pradėjo evakuotis lietuviškos įstaigos. Naciai nuplėšė nuo Klaipėdos miesto šaulių būstinės Vytį ir iškėlė vėliavą su svastika. Kovo 24 d. į Klaipėdą atvyko Adolfas Hitleris. Klaipėdos įgulos viršininkas gen. št. plk. Antanas Breimelis iškilmingame jo sutikime nedalyvavo¹⁹. Kartu su Raudonojo Kryžiaus ligonine Klaipėdą paliko ir jauna medicinos seselė Marijona Žiliūtė. Ėjo pėsčia paskui vežimą su ligoninės turtu, prispaudusi prie krūtinės vienintelį savo turtą - dailininko Kazio Šimonio jai dovanotą paveikslą su vieniša eglute, o ausyse skambėjo isteriški šūksniai: „Sieg Heil!“ Kas laukia Lietuvos?

Gegužės mėnesį, tuojau po Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventės, 1-ajame artilerijos pulke įvyko mokomosios baterijos eilinės laidos išleistuvės. Kpt. J. Žemaičio kariai ypač gerai išlaikė egzaminus. Kai kurie vos šešias klases tebaigę jaunuoliai aplenkė gimnaziją baigusius karius. Geriausiai išlaikęs egzaminus puskarininkis buvo apdovanotas sidabriniu laikrodžiu.

Tuojau po mokomosios baterijos laidos išleistuvių kpt. J. Žemaitis buvo perkeltas į Žemaitijoje dislokuotą 4-ąjį artilerijos pulką. Pulkui vadovavo gen. Jonas Juodišius, mokomoji baterija buvo dislokuota Šiauliuose.

Vasara praėjo Gaižiūnų poligone. Nors mokymai ir pratybos buvo įtempti, tačiau poligono gyvenimas slinko tradiciškai. 4-ojo artilerijos pulko kariai sėkmingai pasirodė radijo transliacijos vaidinime: padainavo humoristinius kupletus ir suvaidino vaizdelį „Kai baterija žygiuoja“. Mokomosios baterijos vadas mėgdavo laisvu laiku pajodinėti žirgu Gražuole. Grįžtančius iš manevrų karius Šiaulių miesto gyventojai pasitiko ovacijomis. Vilniaus gatvėje stovėjo vainikais apipinti vartai. Karius vedė divizijos vadas brig. gen. M. Rėklaitis ir štabo viršininkas gen. št. plk. Adolfas Urbšas.

Artilerijos dalinių vadovybė nuolat rengė ekskursijas į Šiau-

Po pušimi prie Juškų sodybos (apie 1939 m.). Sėdi sesuo Kotryna su
vaikais ir jų aukle. Stovi iš kairės: tėvas, motina, Jonas Žemaitis, 
svainis Rapolas Juška ir dėdė Antanas

 

lių miesto įmones. Kareiviai aplankė mėsos apdirbimo fabriką „Maistas“, alaus gamyklą „Gubernija“, J. Frenkelio odų ir batų fabriką. Dauguma karių - kaimo jaunuoliai, jiems buvo įdomu pamatyti, kaip perdirbamos jų ūkiuose užaugintos gėrybės.

Kariuomenėje kariai ne tik mokėsi šaudyti iš lengvųjų ir sunkiųjų pabūklų, įsirengti artilerijos sekyklas ar koreguoti pabūklų ugnį, bet ir daug skaitė bei švietėsi. Šiaulių įgulos artileristai per metus perskaitė daugiau negu 15 tūkst. knygų, kareivių bibliotekose iš viso buvo beveik 100 tūkst. knygų²⁰.

²⁰ Karys, 1938, Nr. 15-16, p. 444.

Nuo karių negalėjo atsilikti ir jų vadas. Pats J. Žemaitis labai mėgo skaityti. Laisvalaikiu Šiauliuose pabendraudavo su savo pusseserėmis, nusivesdavo jas į šokių vakarus Karininkų ramovėje, paskui, pasamdęs vežiką, lydėdavo į namus. Dažniau apsilankydavo ir tėviškėje, pabendraudavo su tėvais ir sesers  šeima. Iš tų viešnagių liko šeimos nuotrauka. Fotografavosi po milžiniška pušimi, kurią juokais vadino „Šnabės pypke“, - mat po ta pušimi mėgdavo parūkyti žydelis Šnabė. Galinga pušis tartum simbolizavo Žemaičių giminės stiprybę. Kas galėjo pamanyti, kad po gero dešimtmečio jos neliks?

1939 m. ruduo buvo neramus. Rugpjūčio 23 d. Joachimas von Ribbentropas ir Viačeslavas Molotovas pasirašė nepuolimo sutartį ir slaptuosius protokolus, pagal kuriuos Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai. Lietuvos kariuomenės štabo viršininkas iš nepaprastojo pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos gavo pranešimą apie spėjamo protokolo pasirašymą. Buvo laukiama tolesnių veiksmų. Rugsėjo 1 d. Vokietija užpuolė Lenkiją. Netrukus buvo primygtinai pareikalauta, kad Lietuvos kariuomenė žygiuotų atsiimti Vilniaus. Tačiau Lietuva nusprendė laikytis neutralumo.

Rugsėjo 17 d. žygį į Lenkiją pradėjo ir Sovietų Sąjunga. Notoje Lenkijai buvo rašoma: „Sovietų vyriausybė įsakė Raudonosios armijos vadovybei duoti kariuomenės dalims įsakymą pereiti sieną ir paimti į globą Vakarų Ukrainos ir Baltgudijos gyventojų gyvybę ir turtą“²¹. Rugsėjo 18 d. „į globą“ buvo paimtas Vilnius. Lietuvoje internuota per 10 tūkst. Lenkijos karių ir apie 6 tūkst. civilių pabėgėlių²². Kitą dieną, rugsėjo 19-ąją, Lietuvos Ministrų Taryba nutarė: „Jei Sovietų Sąjungos kariuomenė nerespektuotų administracijos linijos, ginti savo teritoriją“²³.

Kariuomenė tam buvo pasirengusi. Tuo metu ją sudarė 30 tūkst. puskarininkių ir kareivių, 1,8 tūkst. karininkų²⁴. Mobilizavus atsarginius buvo galima surinkti apie 120 tūkst. karių.

²¹ Sovietų Sąjungos 1939 09 17 nota Lenkijai, Karys, 1939, Nr. 38, p. 1101.

²² K. Musteikis, Prisiminimų fragmentai, p. 28.

²³ Ministrų Tarybos 1939 09 19 posėdžio protokolas, Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939-1940, Vilnius, 1993, p. 65.

²⁴ G. Surgailis, „Lietuvos Respublikos kariuomenė“, Klasta ir smurtu, sud. A. Martinionis, Vilnius, 1995, p. 15.

Kapituliavus Lenkijai buvo paskelbta Lietuvos atsargos karių ir karininkų mobilizacija.

„Naktį ir dieną rinkosi atsarginiai, jie grupavosi, kalbėjosi, dainavo, žvengė jų žirgai. Neramūs buvome ir mes, - rašė tuo laikotarpiu buvęs Karo mokyklos aspirantu Jonas Vieversis. - Bet jaunystė darė savo. Liejosi dainos „Gaudžia trimitai, žiba kardai“, „Dega žaros vakarinės rūsčiai, kruvinai“, „Vytautėnai kovon rengias ginti laisvę Lietuvos“, „Neliūdėkit, mielos sesės, jei išjosim mes karan““²⁵.

Lietuvos vyriausybė, laviruodama tarp didžiųjų galybių, Raudonajai armijai sustojus ties demarkacijos linija, spalio 2 d. paleido mobilizuotus atsargos karius. Vis tiek tuo metu dar buvo tikima Lietuvos neutralumo realumu, todėl politinius įvykius kartais užgoždavo Lietuvos vidaus gyvenimo naujienos. Kaip tik spalio 2 d. didelį atgarsį visuomenėje sukėlė prašmatnios Lietuvos banko valdytojo J. Tūbelio laidotuvės, įvykusios Kaune. Rugsėjo 28 d. Vokietijos-SSRS sutarties, kurios slaptieji protokolai Lietuvą priskyrė Sovietų Sąjungai, pasirašymas liko nepastebėtas.

Spalio 10 d. Lietuvos ir Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministrai Juozas Urbšys ir V. Molotovas pasirašė Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpio pagalbos ir Vilniaus perdavimo Lietuvai sutartį. Lietuva buvo priversta penkiolikai metų įsileisti į Lietuvą 20 tūkst. Raudonosios armijos karių, kurie turėtų „drauge ginti Lietuvos sienas″²⁶. Nepaisant galimos aneksijos, Seimas pažymėjo, kad „Vilniaus ir Vilniaus srities grąžinimas Lietuvai kiekvieną lietuvį verčia pagarbiai nusilenkti prieš galingosios Sovietų Rusijos vadovybę, kuri, tarsi išpirkdama caristinės Rusijos kaltę dėl mūsų tautos iškentėtų vargų ir kančių, šiandien rodo savo taurųjį teisingumą ir didelį kilnumą mums″²⁷.

²⁵ J. Vieversis, „Dramatiški šiokiadieniai“, ibid., p. 84.

²⁶ Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis 1939 10 10, Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939-1940, p. 95-98.

²⁷ Iš Seimo sesijos 146-ojo posėdžio 1939 10 14 protokolo, ibid., p. 99.

Buvo suformuota Vilniaus rinktinė (vadas div. gen. Vincas Vitkauskas), ir prasidėjo Lietuvos kariuomenės žygis į sostinę. „Šioje Rytų Europos dalyje jau gilus ruduo. Bobų vasaros voratinkliai apklojo žiemkenčių laukus. Traktas iš Kauno į Kaišiadoris, Rykantus išeina į Panerių kalvas. Aplinkui driekiasi viržynai ir auga labai seni medžiai, apie kuriuos užsimena poetas Mickevičius. Nuo kalvų atsiveria vienas gražiausių vaizdų į Vilnių. Kai pirmieji lietuvių daliniai leidžiasi vinguriuojančiu keliu į slėnį, kuriame guli miestas, jis dar subjaurotas raudonų skudurų, kuriuos iškabino čia bolševikai″²⁸.

Lietuvių karius gyventojai sutiko ovacijomis. Per mėnesį ir dešimt dienų - iki spalio 28-osios, kai lietuvių kariai įžengė į Vilnių, - raudonarmiečiai žiauriai nusiaubė miestą. Buvo išgrobstyti įmonių įrengimai, spaustuvėse, ligoninėse, bibliotekose ir archyvuose išplėšta viskas, ką tik įmanoma plėšti. Miestui trūko maisto, inteligentai buvo suimti. Vilniaus kraštas pirmasis patyrė, kas yra sovietų politika. Lietuvos generalinis konsulas užsienio reikalų ministrui rašė: „Kai dėl miesto plėšimo, prie ko prisidėjo ir komisarai su komandiriais, taip pat stengėmės visaip sulaikyti. Bet be ginklų nieko negalima padaryti″²⁹. Į širdį smelkėsi negera nuojauta, išreikšta taikliu posakiu: „Vilnius mūsų, o mes - rusų“. Vis dėlto atgauti Vilnių buvo karščiausia kiekvieno lietuvio svajonė. „Visų stipriausią įspūdį pergyvenau pamaldų metu Aušros Vartų koplyčioje, kada suskambėjo lietuviškasis „Pulkim ant kelių“ ir kada Gedimino kalno pilies bokšte pradėjo kilti lietuviškoji vėliava, valio šūkių, himno žodžių ir patrankų saliuto lydima″³⁰, - rašė vienas žygio į Vilnių dalyvių.

²⁸ J. Mackietvicz, „Kaip tad buvo su lietuviais...“, Šiaurės Atėnai, 1997 09 20, Nr. 36(380).

²⁹ Lietuvos generalinio konsulo Vilniuje 1939 10 25 raštas užsienio reikalų ministrui, Lietuvos okupacija ir aneksija, 1939-1940, p. 115.

³⁰ „Vilniaus žygio dalyvių įspūdžių nuotrupos prie administracinės linijos“, Karys, 1939, Nr. 53, p. 1290.

Įžengimo į Vilniaus kraštą iškilmes transliavo radijas. Spalio 27 d. kartu su 4-ojo artilerijos pulko mokomąja grupe šios transliacijos klausėsi ir J. Žemaitis. Vakare buvo surengtas „links-mavakaris″ - dainų, kupletų, scenos vaizdelių šiupinys, į kurį susirinko visi grupės karininkai. Nuotaika buvo pakili.

Lapkričio 19 d. artilerijos pulko mokomoji grupė aplankė Šiaulių „Aušros“ muziejų, kuriame buvo surengta Vilniaus krašto teminė paroda. „Ypač

Jonas Žemaitis (prieškarinė nuotrauka)

J. Žemaitis tarp jų nepateko. Nenujautė, kad tą dieną į gyvulinį vagoną buvo įsodinta R. Juškos šeima. Visa laimė, kad Rapolo neatskyrė nuo žmonos Kotrynos su trimis vaikučiais. Nudundėjo pro šalį tremtinių vagonai ir iš Varėnos geležinkelio stoties į Naujosios Vilniaus surinkimo punktą, o rusų tankų apsuptame poligone nerimavo J. Žemaitis: mintys skriejo į Lentvarį, kur paliko jauną žmoną, nešiojančią naują gyvybę.

Tą pačią birželio 14 d. buvo suimtas ir J. Žemaičio kolega iš Prancūzijos laikų J. Polujanskas. Negaudamas nei maisto, nei vandens, buvo nuvežtas į Gorkio kalėjimą. Niekada nenusimenantis Jurgis vaikščiojo po kamerą vis kartodamas eilėraščio eilutę „Sužydės Lietuva raudonoji“, o kameros agentas (su juo vienoje kameroje kalėjo ir kpt. Jonas Vabalas) tardytojui pranešinėjo, kad Polujanskas „veda antisovietinę agitaciją“⁸.

⁸ J. Polujanskas iškalėjo 10 metų, paskui buvo išsiųstas į tremtį Krasnojarsko krašte. Prašyme peržiūrėti jo bylą ir leisti grįžti į tėvynę rašė: „Nežinau, kas dabar turi nuspręsti: pasitaisiau aš ar ne. Jei ne, tai kiek ilgai man dar teks būti socialiai pavojingu elementu?“ (I.YA, 1. K-l, b. b. P-7096, J. Polujansko 1953 06 06 prašymas SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui, I. 149).

Po trijų dienų, nelaukdamas, kol suims, kartu su broliu iš Pabradės poligono pabėgo ir kpt. P. Gužaitis.

Praėjo kupina nerimo, gandų ir laukimo savaitė.

Birželio 22 d. rytą virš stovyklos praskrido vokiečių lėktuvai. Politiniai vadovai ir komjaunuoliai įdėmiai stebėjo karių elgesį. Visi nujautė, kad prasidėjo karas, tačiau atvirai pasipriešinti nebuvo galimybės: lietuvių kariai neturėjo šovinių, divizijos stovyklą supo rusų daliniai. Netrukus buvo oficialiai pranešta, kad Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Reikėjo bandyti atsikratyti rusų dalinių globos. Bet kaip?

Tuo metu Pabradės poligone dislokuotos karo aviacijos eskadrilės leitenantas Juozas Kasperavičius, busimasis Kęstučio apygardos partizanų vadas, patyliukais mokė lakūnus neklausyti rusų komandos ir neskristi į Rytus, bet sekti paskui pirmąjį lėktuvą. Birželio 23 d. buvo duotas įsakymas skristi į Gomelį. Pirmas pakilęs lėktuvas pasuko kita kryptimi ir netrukus visa eskadrilė nusileido prie Siesikų ežero. Užėjusiam rusų daliniui paaiškino pritrūkę benzino. Psk. Juozas Astikas, iš Pabradės pasiųstas į Ukmergę atgabenti žemėlapių, pakilęs į orą iš kulkosvaidžio apšaudė besitraukiančius rusų dalinius. Eskadrilės vadas mjr. Jurgis Kovas, nenorėdamas paklusti komandai skristi iš tėvynės, neturėdamas išeities pakilo į orą ir trenkėsi į žemę...

Atsikratyti politinių vadovų globos artileristams buvo dar sunkiau. Birželio 23 d. 10 val. ryto 617-ajam artilerijos pulkui buvo duota komanda žygiuoti Varėnos-Valkininkų-Vilniaus kryptimi. Buvo aišku, kad traukiamasi į Sovietų Sąjungos gilumą. Politiniai vadovai ragino skubėti, tačiau smėlėtais Dzūkijos pušynais žygiuoti su arklių traukiamais sunkiaisiais pabūklais ir šiaip jau buvo nelengva. Artėjantis fronto gaudesys teikė vilties ir skatino kuo ilgiau tęsti žygį Lietuvos miškais. Koloną atakavo vokiečių lėktuvai. Pasinaudoję sąmyšiu, iki Valkininkų likus porai kilometrų, J. Žemaitis su 12-15 kareivių grupe atsiliko nuo kolonos⁹. Netrukus artileristai sutiko pplk. Vaznonio vadovaujamą 184-osios šaulių divizijos poros šimtų pėstininkų koloną, taip pat sėkmingai atitrūkusią nuo savo pulko. Išaušus birželio 24 d. rytui karininkai susirinko pasitarti, kaip toliau elgtis. įsitikinus, kad Valkininkus jau užėmė vokiečiai, buvo nutarta siųsti pas juos derybų delegaciją. Delegaciją sudarė pats pplk. Vaznonis, vienas puskarininkis ir vienas kareivis. Juos sutikęs feldfebelis įsakė atiduoti ginklus ir žygiuoti į aikštę prie stoties. Netrukus ten susirinko maždaug pustrečio tūkstančio nuo Raudonosios armijos atitrūkusių vyrų.

⁹ J. Žemaičio 1953 07 02 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 1, 1. 98-103.

Okupantų kaita.

Viltys ir apsisprendimai

Beveik savaitę laikę belaisvius Valkininkuose, birželio 29 d. vokiečiai pėsčiųjų maršu nuvarė juos į Raudonosios armijos karo belaisvių stovyklą Vilniuje. Čia susitelkė apie pusantro tūkstančio karių iš Varėnos ir Pabradės poligonų. Kitą dieną visi lietuviai buvo perkelti į kareivines Kalvarijų gatvėje. Kariams buvo pasiūlyta stoti į savisaugos batalionus. Nors buvo žadama šiuos batalionus naudoti vidaus tvarkai palaikyti, tačiau nebuvo aišku, ar vokiečiai pripažins Lietuvos laikinąją vyriausybę ir ar nepanaudos savisaugos batalionų ten, kur jiems bus reikalinga, taip pat ir už Lietuvos ribų.

Vokiečių nelaisvėje J. Žemaitis sutiko gerą pažįstamą iš 617-ojo artilerijos pulko, buvusį „Kario“ žurnalo administratorių Joną Brogą. Abu vyrus siejo ir tai, kad jų žmonos buvo draugės ir pažįstamos dar iš prieškario laikų, kai gyveno Kaune. Po 1940 m., vyrus perkėlus į 617-ąjį artilerijos pulką, abi gyveno Lentvaryje.

J. Žemaitis ir J. Broga į savisaugos batalioną nestojo. Netrukus jie buvo paleisti ir grįžo į Lentvarį, į šeimas.

„Paleidžiant mums paskelbė, kad laukiama įsakymo dėl lietuviškų dalinių formavimo - jie būsią pasiųsti į frontą prieš Raudonąją armiją, ir buvo įsakyta pasilikti iki atskiro nurodymo.

Aš sutikau ir apsigyvenau mieste, laukdamas, kada būsiu įskaitytas į naujai steigiamą lietuvių tautinę dalį.

Kareivinėse susirinkusiems lietuviams vadovavo pulkininkas Špokevičius¹ ir Dabulevičius². Jie mus informuodavo apie derybas su vokiečiais.

¹ Plk. ltn. Amanas Špokevičius.

² Plk. Itn. Karolis Dabulevičius, Lietuvių fronto narys, Vilniaus miesto burmistras.

1941 metų liepos pabaigoje mus iškvietė į štabą, kur dirbo Špokevičius ir Dabulevičius.

Bendraujant su įvairių pogrindžio organizacijų atstovais buvo tariamasi dėl visiems aktualių reikalų. Vienas tokių - požiūris į 1943 m. nacių pradėtus bandymus sudaryti lietuvišką SS batalioną. Dar 1942 m. Vidaus reikalų departamento generalinis tarėjas buvo parengęs savanoriškų vietinės apsaugos grupių organizavimo projektą, tačiau Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas jo nepatvirtino⁸. Apskrities viršininkas P. Gužaitis su šiuo projektu supažindino savo pažįstamus. Projekte buvo numatyta, kad vietinės apsaugos daliniai bus naudojami tik Lietuvos generalinėje srityje kovai su sovietiniais desantininkais, diversantais bei teroristais ir bus pavaldūs apskričių viršininkams, o daliniams vadovaus Lietuvos kariuomenės karininkai. Iš esmės tokios visuose valsčiuose sukurtos savisaugos grupės galėjo tapti Lietuvos kariuomenės užuomazga lemiamu išsivadavimo momentu. Kita vertus, visada buvo pavojus, kad vokiečiai mobilizuotus vyrus panaudos savo tikslams. Daugelis lietuvių nepritarė tokiam bendradarbiavimui su vokiečiais. „Lietuvių tauta eis mirti tik po laisva savo tėvynės vėliava“, - buvo rašoma pogrindžio atsišaukime į Lietuvos generalinius tarėjus⁹. Raginant nepritarti vokiečių mobilizaciniams planams buvo apeliuojama į apskričių viršininkų sąžinę.

Kaip tik tuo metu atvežęs į Raseinių kooperatyvą ataskaitą J. Žemaitis susitiko su gen. S. Zaskevičiumi, kuris nurodė kurti nepriklausomus nuo vokiečių okupacinės valdžios „Laisvės šaulių“ būrius. 1943 m. rudenį stoti į šią pogrindinę organizaciją buvo pasiūlyta ir Raseinių apskrities viršininkui P. Gužaičiui, kuriam buvo pavesta palaikyti ryšį su J. Žemaičiu ¹⁰. Nepaisant „Laisvės šaulių“ kritikos laikraštyje „Į laisvę“, Šiluvos aktyvas - seniūnas Petras Mockus, J. Žemaitis, valsčiaus buhalteris Leonas Žukauskas, gaisrininkų komandos viršininkas Pranas Taučas ir kiti, iš viso apie 15-20 asmenų, susitelkė į P. Gužaičio organizuojamą Vytauto Didžiojo šaulių sąjungos kuopą.

⁸ Vietinės apsaugos organizavimo projektas, LYA, f. K-1, b. b. 35733/3, 1. 162-164.

⁹ A. Bubnys, Lietuvių antinacinė rezistencija 1941-1944 m., p. 49.

¹⁰ P. Gužaičio 1948 07 19 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 3573/3, 1. 39-46.

¹² P. Plechavičiaus 1945 09 raštas VLIK’ui, Gen. Povilas Plechavičius. Bruklinas, 1978, p. 96-97.

Jono Žemaičio tėviškė Kiaulininkuose (apie 1938 m.)

buvo gestapininkų suimtas. Iš 14 batalionų vokiečiams pavyko nuginkluoti tik 4 batalionus - visi kiti kariai ginkluoti pasitraukė.

Kaip tik tą pačią dieną į savo batalioną grįžtantis J. Žemaitis Kaune iš ltn. Savėno sužinojo apie karininkų areštus ir Vietinės rinktinės sunaikinimą. Nepasiekęs Seredžiaus, jis persirengė civiliais rūbais ir grįžo į Šiluvą. Prasidėjo nelegalus jo gyvenimas.

Tuo tarpu suimtieji Vietinės rinktinės karininkai buvo nuvežti į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Birželio 22 d. minėdami trečiąsias išsivadavimo iš sovietinės okupacijos metines jie sukalbėjo maldą, kurią sukūrė Vietinės rinktinės štabo adjutantas spaudos reikalams ltn. Julijonas Būtėnas¹⁵: „Tu leidai, Viešpatie, mūsų Tautai pakelti daug aukų, kada buvo gniaužiama mūsų Tautos dvasia ir plėšiamas tikėjimas. Tu vienas, Viešpatie, žinai, kiek mūsų Tėvynės vaikų kankinių mirtimi mirė dėl Tavo vardo ir Tėvynės laisvės, kankinami kalėjimuose, kovodami savo žemėje ar išblaškyti Sibiro taigose“¹⁶.

Niekas tada nemanė, kad tos aukos - tai tik kančių pradžia.

¹⁵ J. Būtėnas, 1951 04 19 desantu atvykęs iš Vakarų, nusileido Kazlų Rūdos miškuose ir netrukus žuvo.

¹⁶ Vietinė rinktinė, P. Jurgėlos santrauka iš H. Žemelio knygos „Okupantų replėse“, Gen. Povilas Plechavičius. p. 128.

¹⁹ N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944-1953 m., Kaunas, 1996, p. 233-234;
V. Digrio 1945 01 09 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 35733/3, 1. 88-89.

J. Žemaitis nutarė frontą praleisti tėviškėje. P. Gužaitis kartu su frontu traukėsi į Žemaitiją. Rugpjūčio pabaigoje apsistojęs Pagėgių apskrities Vilkiškių miestelyje susitiko su kpt. I. Viliumi-Velavičiumi, prof. Zenonu Ivinskiu, gen. Teodoru Daukantu ir kitais karininkais bei visuomenės atstovais. Prie Skaudvilės apsistojo ir pasitraukęs LLA Raseinių apskrities vadas J. Čeponis. Rugsėjo 5 d. P. Gužaitis dalyvavo Kaltinėnų klebonijoje įvykusiame įvairių pogrindžio organizacijų (LLA, LLKS, LLGS ir kt.) atstovų pasitarime, kuriame buvo nutarta susijungti bendrai kovai su okupantais²⁰. Buvo tikimasi, kad Vokietija su anglais ir amerikiečiais sudarys separatinę taiką ir sustabdys Raudonosios armijos veržimąsi.

²⁰ P. Gužaičio 1948 07 19 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 35733/3,1. 39-46; K. Kasparas, „Laisvės kovų pradžia antrosios rusų okupacijos metu“, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1994, Nr. 10, p. 62.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžia

Pirmąsias dienas po Raudonosios armijos prasiveržimo Šiaulių kryptimi J. Žemaitis praleido tėviškės sodyboje Kiaulininkų kaime. Labai greitai, jau rugsėjo pradžioje, NKVD fronto užnugario dalinių  kapitonas kaimyninėse sodybose pradėjo teirautis apie J. Žemaitį. Buvo aišku, kad legaliai gyventi bus neįmanoma - matyt, NKVD ieškojo J. Žemaičio ne tik kaip Lietuvos kariuomenės karininko, bet ir kaip Raudonosios armijos „dezertyro“. Rugsėjo viduryje buvo sulaikyta J. Žemaičio žmona Elena. Astuonias dienas tardyta Šiluvoje ir išsigynusi, kad nežino, kur yra vyras, buvo paleista.

Spalio pradžioje Raudonoji armija užėmė Eržvilką. Fronto linija negrįžtamai slinko į Vakarus.

Matydamas, kad tėviškėje likti pavojinga, J. Žemaitis porai mėnesių pasitraukė pas pusseserę Marijoną Blužienę, gyvenusią Dotnuvos valsčiaus Meiliškių kaime. Dieną, kai pastebėdavo ateinančius rusų kareivius, iš sodybos pasitraukdavo į netoliese krūmuose įrengtą slėptuvę.

Prasidėjus šalčiams teko grįžti į tėviškę. Namuose J. Žemaitis įsirengė slėptuvę ir ketino joje praleisti pirmąją okupacijos žiemą.

Gruodžio mėnesį į Kiaulininkus atvyko P. Gužaitis. Jis pranešė naujienas iš „anapus“. Jo nuomone, su Vakarų pagalba vokiečiai per artimiausias savaites iš Lietuvos turėtų išstumti Raudonąją armiją. Reikėjo to laukti ir rengtis tam momentui. P. Gužaitis nurodė J. Žemaičiui ryšį su juo palaikyti per j. ltn. B. Urbutį, besislapsčiusi netoli Raseinių Dainių kaime. Pats P. Gužaitis slapstėsi savo tėviškėje, Tytuvėnų valsčiaus Kuršių kaime. Keletą kartų pas P. Gužaitį buvo nuvykusi J. Žemaičio žmona Elena, tačiau jokių nurodymų iš jo negavo.

Tuo metu Raseinių apskrityje jau veikė 19 partizanų būrių. Gruodžio pradžioje jie užpuolė Girkalnio miestelį, kur sunaikino vykdomąjį komitetą, iš milicijos paėmė ginklus. Atsakydami į tai NKVD daliniai pradėjo represijas. Per tūkstantį kareivių šukavo kaimus ir miškus. Pagynėvio valsčiaus Paliepių miške kariuomenė aptiko ltn. Vlado Pabarčiaus vadovaujamų partizanų stovyklą. Įvyko didelės kautynės. Stovykla buvo gerai įtvirtinta, tačiau 80 vyrų negalėjo atlaikyti gausesnių pajėgų spaudimo. Žuvo devyni partizanai, tarp jų - pats V. Pabarčius¹. Šios kautynės parodė, kad didelių būrių koncentracija nepasiteisino: norint išsaugoti jėgas, geriau slapstytis mažesnėmis grupėmis.

¹ V. Kuročkos 1945 08 10 tardymo protokolas, L.YA, f. K-l, b. b. 39199/3, I. 13-16.

Per tą laiką J. Žemaičio tėviškėje porą kartų apsilankė NKVD kareiviai. Matyt, buvo jaučiama, kad J. Žemaitis liko šioje fronto pusėje. Šeima gynėsi nežinanti, kur jis galėtų būti, - gal net pasitraukęs į Vakarus ar žuvęs. Per antrąjį apsilankymą, sausio mėnesį, J. Žemaitis vos neįkliuvo. Išgelbėjo dėdė Antanas, delsęs tol, kol J. Žemaitis pasislėpė². Įsiveržusiems čekistams dėdė aiškino neatidaręs durų todėl, kad praėjusį kartą jie jį sumušę. Apstumdę dėdę, čekistai išėjo, kartu išsivesdami J. Žemaičio žmoną Eleną. Sūneliui Laimučiui tebuvo treji metai.

Paskutinę sausio mėnesio naktį į Žemaičių sodybą atėjo trys partizanai: tolimas giminaitis studentas Petras Bartkus, buvęs policininkas Viktoras Juodis ir Alfonsas Petryla³. Jie Jonui pasiūlė stoti į LLA ir kaip kariškiui imtis vadovauti partizanų daliniams. Kartu P. Bartkus pakritikavo P. Gužaitį, kuris, būdamas apskrities viršininku, vykdė vokiečių okupacinės valdžios nurodymus.

² R. Juškos 1989 m. pasakojimas autorei.

³ J. Žemaičio 1953 07 03 tardymo protokolas, I YA, f. K-l, h. b. 33960/3, t. 1, I. 104-113.

Apsvarstęs pasiūlymą, J. Žemaitis atsakė vieną mėnesį lauksiąs kpt. P. Gužaičio ar gen. S. Zaskevičiaus nurodymų, o jei jų nesulauksiąs, eisiąs partizanauti. Jam rūpėjo ir Šiluvos enkavedistų tebetardomos žmonos likimas.

1945 m. vasario 9 d. okupacinė valdžia paskelbė kreipimąsi „Į lietuvių tautą“, kuriame ragino besislapstančiuosius legalizuotis. Tačiau veikiai buvo sužinota, kad beveik kiekvieną užsiregistravusįjį enkavedistai tardė, verbavo, o nepaklusniuosius suiminėjo. Pasirinkimo nebuvo.

1945 m. sausio mėn. Kelmėje pas antrąją žmoną Malviną Karčiauskaitę, dirbusią felčere, apsigyveno gen. S. Zaskevičiaus sūnus Algimantas. Jau nuo 1943 m. spalio jis buvo LLA centrinio štabo narys, o 1944 m. LLA įkūrėjas K. Veverskis A. Zaskevičių ir Aleksandrą Tuinylą paskyrė į LLA Vilniaus apygardos štabą. Slenkant frontui į Vakarus, A. Zaskevičius kartu su šiuo štabu traukėsi į Že-

Šiuose Šiluvos pastatuose partizaninio karo metais buvo laikomi suimtieji
(1996 m. nuotrauka)

maitiją. Pasiekęs Radviliškio valsčiaus Matkaičių kaime buvusią LLA Šiaulių apygardos vado j. ltn. Adolfo Eidimto sodybą, čia išleido LLA laikraštį „Karinės ir politinės žinios“. Iš ten pasuko į Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Vilkiškių kaimą - į M. Karčiauskaitės tėviškę. Čia palaukė, kol praeis frontas. Grįžęs į Kelmę, 1945 m. vasario mėn. A. Zaskevičius atkūrė ryšį su LLA Kauno apygardos štabu ir Šiaulių apygardos vadu A. Eidimtu.

Pajutęs, kad juo domisi NKVD, kovo mėnesį A. Zaskevičius nuvyko į Vilkiškių kaimą. Ten susitiko su Vėgėlės rinktinės organizacinio skyriaus viršininku P. Bartkumi, kuris pasiūlė A. Zaskevičiui pereiti pas partizanus, tačiau šis atsisakė motyvuodamas tuo, kad turi nuvykti į Kauną ir gauti LLA centrinio štabo nurodymus⁴.

Kaune jis sužinojo, kad LLA nariai masiškai suiminėjami.

⁴ J. Jokūbonio 1945 07 16 tardymo protokolas, ibid., b. b. 35733/3, I. 96-102.

Tuo metu J. Žemaičio žmonai Elenai pavyko pergudrauti ją saugojusį stribą. Kai ją nuvedė į NKVD būstinės kieme buvusią lauko išvietę, jai pasisekė pabėgti. Pasitarusi šeima nusprendė, kad jai su vaiku saugiausia bus slapstytis Kaune.

Išvykus žmonai ir sūneliui J. Žemaitis galėjo laisvai spręsti, ką toliau daryti.

Balandžio 23 d. pas J. Žemaitį į namus atėję P. Bartkus ir A. Zaskevičius pranešė, kad balandžio pradžioje buvo suimtas LLA Šiaulių apygardos vadas A. Eidimtas. J. Žemaitis prisiekė ir tapo LLA nariu. Porą savaičių jo tėviškėje praleido A. Zaskevičius. Svarstė, kaip atkurti sunaikintą LLA Šiaulių (Saturno) apygardą. Reikėjo ieškoti intelektualinių pajėgų ir vienyti gaivališkai besikuriančius partizanų būrius, formuoti rinktines. Kelmės apskrityje turėjo veikti Vėgėlės rinktinė, Raseinių apskrityje - Ungurio rinktinė, kuri susidėjo iš poros kuopų: vienai vadovavo Jonas Venclauskas-Ralis, kitai - iš Aukštaitijos kilęs studentas Vareikis-Gaučas⁵. Rinktinei vadovavo kpt. J. Čeponis-Budrys. Netrukus jis Ungurio rinktinės pavadinimą pakeitė į Žebenkšties.

Gegužės 20 d. A. Zaskevičius išėjo į mišką ir pasiskelbė esąs Vėgėlės rinktinės agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas⁶. Visas rinktinės štabas taip ir nebuvo suformuotas.

⁵ Kitur minimas Vileikis.

⁶ A. Zaskevičiaus 1947 03 13 ir 07 07 tardymo protokolai, I.YA, f. K-l, b. b. 1 1004/3, t. 1, 1. 16-20, 82-95.

Pirmieji žygiai: sėkmės ir nesėkmės

Tolesnius nurodymus J. Žemaičiui perdavė P. Bartkus. Buvo šviesi birželio antrosios naktis. Trobos šešėlyje lūkuriavo keletas vyrų. J. Žemaičio pažįstamų tarp jų nebuvo: A. Petryla balandžio mėnesį buvo nukautas Paparčių miške, V. Juodis miręs nuo žaizdų.

J. Žemaitis susirengė per keletą minučių - juk buvo kariškis.

Atsisveikino su tėvais. Motina tyliai kentėjo: iš namų išėjo paskutinis jos vaikas. Nuo šiol juos primins tik nebylūs liudytojai - žento R. Juškos sodyba užkaltais langais ir galinga pušis, prie kurios laimingais metais fotografuodavosi visa šeima.

Pirmasis naktinis žygis buvo panašus į manevrus. Lomose bolavo rūko tumulai, į batų aulus plakėsi rasota žolė. Ėjo vorele, karišku žingsniu. Ties Lukaičių kaimu stabtelėjo. Vienas iš voros atsiskyrė ir nuėjo į sodybą. Tamsūs trobos langai dvelkė apgaulinga ramybe: rodėsi, kad kažkas įdėmiai stebi kiemą. Ir iš tikrųjų - nuo trobos atsiskyrė būrelis vyrų. Pažino P. Bartkų. Jis naujokui padavė PPD markės automatą.

Tylėdami pasuko Bedančių miško link. Kai pasiekė pamiškę, rytuose dangus jau dažėsi geltoniu. Priešaušrio žvarba smelkėsi iki paširdžių. Ėjo gilyn, stengdamiesi neužkliudyti rasotų krūmų. Užpakalyje juodavo brydė.

Kažkur visai greta šūktelėjo sargybinis: „Parolis!“ J. Žemaitis nenugirdo, kaip buvo atsakyta. Po dešimties minučių pasiekė stovyklą. Viduryje dar ruseno laužo žarijos. Nuo laužo pakilo dviese: A. Zaskevičius ir J. Čeponis. Dabar jau vienas - Vasaris, kitas - Budrys. Ilgai nesvarstęs J. Žemaitis pasirinko Dariaus slapyvardį.

J. Čeponis iš karto paskyrė J. Žemaitį Žebenkšties rinktinės štabo viršininku. Rinktinėje buvo apie 60 kovotojų, suskirstytų į keturis būrius. Daugelis iš jų nebuvo tarnavę kariuomenėje, nemokėjo naudotis ginklais, nebuvo pratę prie kariškos drausmės.

J. Žemaičiui jie priminė mokomosios kuopos naujokus.

Bedančių miške rinktinės štabas laikėsi apie mėnesį. Šis laikas praėjo mokant kovotojus, kuriant pagrindinius norminius dokumentus ir svarstant galimybes įkurti apygardą. Rinktinės štabe buvo du kapitonai - J. Čeponis ir J. Žemaitis. Tuo metu Pietų Žemaitijoje, be Raseinių (Žebenkšties) rinktinės, jau aktyviai veikė mokytojo P. Paulaičio-Aido vadovaujama Jurbarko Lietuvos laisvės gynėjų rinktinė, turėjusi apie tris šimtus vyrų, ir porą šimtų tauragiškių vienijusi Lydžio rinktinė, vadovaujama taip pat mokytojo Henriko Danilevičiaus-Vidmanto. Pavieniai partizanų būriai veikė Kėdainių, Kelmės apskrityse. J. Čeponis, vykdydamas LLA nuostatas, stengėsi įgyvendinti

Žebenkšties rinktinės vadas kpt. Juozas Čeponis
(prieškarinė nuotrauka)

 

Birželio 30 d. A. Zaskevičius paskelbė įsakymą, kad čekistams išblaškius LLA Šiaulių (Saturno) apygardos štabą jis perima vadovavimą apygardai. Atkuriamą apygardą jis pavadino Vyčio vardu, o Vėgėlės rinktinę įtraukė į šios apygardos sudėtį¹. A. Zaskevičius pretendavo vadovauti visiems Pietų Žemaitijos partizanų junginiams, tačiau praktiškai apygardos štabas nebuvo suformuotas. Rinktinės ėmė savarankiškai kurti pagrindinius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus. Vėgėlės rinktinė parengė instrukciją dėl žygiuose ir postoviuose privalomos tvarkos². Žebenkšties rinktinės vadai J. Čeponis ir J. Žemaitis išleido keletą įsakymų, skirtų drausmei, drausmės statuto pažeidimams, stovyklų apsaugai ir kt.³ Smulkesniems padaliniams buvo nurodyta rinktinės štabui siuntinėti dekadinius duomenis. Ypač dėmesys buvo kreiptas į tai, kad atskiri būriai nepradėtų savarankiškai suvedinėti sąskaitų su išdavikais ir kolaborantais, todėl buvo įsakyta siunčiant dekadinius duomenis nurodyti numatytus bausti okupacinės valdžios pareigūnus ir bausmę vykdyti tik gavus raštišką rinktinės vado leidimą. Išskirtiniais atvejais bausmę leista įvykdyti ir dalinio vado nuožiūra, tačiau apie tai per tris dienas reikėjo informuoti rinktinės štabą⁴. Už šių įsakymų nevykdymą buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė. Taigi jau nuo pirmųjų partizaninio karo dienų buvo siekiama, kad partizanai nevykdytų nepagrįstų mirties nuosprendžių.

¹ Vyčio apygardos 1945 07 15 įsakymas Nr. 026, LYA, f. K-l, b. b. 41978/3, t. 4, I. 19.

² Vėgėlės rinktinės štabo 1945 06 24 įsakymas Nr. 1 1, ibid., 1. 18.

³ Žebenkšties rinktinės 1945 06 10 įsakymas, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 142.

⁴ Žebenkšties rinktinės 1945 07 10 įsakymas, ibid.

Žebenkšties rinktinė mėgino įsigyti radijo imtuvą ir siųstuvą. Tokia proga pasitaikė tada, kai iš Kelmės kalėjimo pabėgo sulaikytas Bronius Rožauskas-Reinys, turėjęs radijo aparatūrą ir ieškojęs ryšio su J. Žemaičiu.

Norėdamas prisijungti pavienes besislapstančių vyrų grupes, štabo branduolys jau birželio mėnesį iš Bedančių miško persikėlė arčiau Šiaulių. Stovyklaujant Kelmės valsčiaus miškuose buvo užmegztas ryšys su legaliai gyvenusiu jaunimu, sukurtas LLA Organizacinio sektoriaus (OS) tinklas. Partizanų stovyklą aplankydavo kun. B. Gaižutis ir Antanas Čimielius, kurie laikydavo šv. Mišias ir suteikdavo sakramentus.

A. Zaskevičius buvo aktyvių kovos veiksmų šalininkas. Jis siūlė pulti Kelmės miestelį ir įvykdyti mirties nuosprendį aršiam enkagėbistui Jociui⁵. Kiti rinktinės štabo nariai jam nepritarė, o pats A. Zaskevičius neturėjo sau tiesiogiai pavaldžių partizanų būrių, tad šis rizikingas planas liko neįgyvendintas.

⁵ J. Jokūbonio 1945 07 16 tardymo protokolas, ibid., f. K-l, b. b. 35733/3, 1. 96-102.

¹² V. Arbačiausko tardymo protokolas, ibid., ap. 45, b. 1791 (7714, t. 1), I. 168-171.

Virtukų mūšyje žuvusi Janina Čepaitė

Vakarop valstiečiams baigiant darbuotis vėl atėjo J. Žemaitis. Pasakė, kad šiandien čekistai atvažiavo išvežti Bankauskų šeimos. Partizanai apšaudė kareivių sunkvežimį. Vienai Bankauskų dukrai pavyko pabėgti, kitą čekistai pašovė. J. Žemaitis pridūrė, kad šiandien kaip niekad visi turi būti pasirengę padėti vieni kitiems, kilus karui - įsilieti į partizanų gretas. V. Arbačiauskui atsakius, kad jie padėsią, kuo galėsią, liepė prisiekti. Vincas ir Agnietė Arbačiauskai atsiklaupė ir iš lėto kartojo J. Žemaičio skaitomus priesaikos žodžius: „Aš, Visagalio Dievo akivaizdoje...“ Baigę pabučiavo J. Žemaičio pistoleto vamzdį.

Krūmų šešėliai driekėsi per pusę lauko. Tylūs, susimąstę vyrai rengėsi nakties žygiui. Ruošėsi į namus ir Arbačiauskai. Jų laukė kaime įprasta ūkio ruoša: karvių melžimas, kiaulių liuoba, vėlyva vakarienė. Kas laukė šių vyrų? Gal jau rytoj ne vienas iš jų gulės išdraikytas Raseinių aikštėje, kaip ir Virtukų didvyriai.

Nenujautė, nemanė V. Arbačiauskas, kad kitąmet tokiu laiku Šiluvos valsčiaus MVD tardytojas vers jį daugybę kartų pasakoti apie šią dieną...

Partizaninės veiklos sūkuryje

Po Virtukų kautynių smarkiai sumažėjus A. Zaskevičiaus autoritetui Vėgėlės rinktinė buvo panaikinta. Tačiau J. Čeponis ir J. Žemaitis nenutraukė apygardos kūrimo darbo. Kadangi A. Zaskevičiaus įkurta Vyčio apygarda praktiškai neegzistavo, 1945 m. spalio pradžioje buvo paskelbta apie Žaibo apygardos sukūrimą. Žebenkšties ir Lydžio rinktinių vadovybė naujos apygardos vadu išrinko J. Žemaitį¹. Štabo nariais liko J. Čeponis, P. Bartkus, A. Zaskevičius. Pagrindinės štabo užduotys buvo šios: telkti pavienius partizanų būrius, kurti ryšių sistemą, organizuoti partizanų rėmėjų tinklą - Organizacinį sektorių (OS), visuomenę informuoti apie partizanų tikslus bei tarptautinę padėtį. Pirmieji apygardos įsakymai kaip tik ir buvo nurodymai rinktinėms dėl ryšių tinklo sukūrimo².

A. Zaskevičius kartu su M. Karčiauskaite buvo apgyvendintas Raseinių valsčiaus Dumšiškių kaime ūkininko Juozo Judicko tvarte įrengtame bunkeryje. Jam buvo pavesta klausyti radijo laidų ir rengti informacinius pranešimus apie tarptautinę padėtį. 1945 m. vasario 4-11 d. vykusioje Jaltos konferencijoje JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas pasiūlė pasirašyti laisvų tautų deklaraciją³. J. Stalinas ją pasirašė, todėl laisvasis Vakarų pasaulis tikėjosi, kad iš fašistinės Vokietijos išvaduotuose Vidurio ir Rytų Europos kraštuose bus organizuoti laisvi rinkimai, t. y. šie kraštai patys pasirinks savo politinę sistemą. Taigi partizanams atrodė, jog reikia išsilaikyti, kol tarptautinė bendrija pareikalaus, kad Sovietų Rusija vykdytų savo įsipareigojimus.

¹ A. Zaskevičiaus 1947 07 07 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 11004/3, t. 1, I. 82-95.

² Žaibo apygardos 1945 10 26 instrukcija Nr. 021, Žaibo apygardos 1945 12 15 įsakymas ryšių tinklo pareigūnams, ibid., b. b. 41978/3, t. 4, I. 15-18.

³ F. Thom, „Vėl atsiranda Vidurio Europa“, Lietuvos aidas, 1997 09 06, Nr. 175.

Spalio mėnesį buvo išleistas biuletenis „Karinė ir politinė apžvalga“, kuriame A. Zaskevičius analizavo išsivadavimo galimybes. Jis padarė tokias išvadas: 1) lietuviai palaiko partizanus; 2) Rusijoje netvarka ir ten gali prasidėti revoliucija; 3) politinė padėtis Europoje nepalanki Rusijai; 4) Sovietų Sąjunga silpna kariniu ir ūkiniu požiūriu; 5) komunistų partijos ir NKVD pareigūnai labai žiaurūs, taip pat jie yra kyšininkai, lėbautojai, iš vidaus griaunantys savo valstybę. Taigi, A. Zaskevičiaus nuomone, „telieka tik atkakliai laukti“⁴.

P. Bartkus žiemai buvo apsistojęs Viduklės valsčiaus Anžilių kaime įrengtame bunkeryje. Ten spausdino įsakymus, atsišaukimus, o nuo lapkričio mėnesio pradėjo leisti laikraštį „Laisvės varpas“.

J. Čeponis ir J. Žemaitis nuolatinės apsistojimo vietos neturėjo. Jie lankėsi daliniuose, rūpinosi, kad neliktų neorganizuotų partizanų būrių⁵.

Artėjo pirmoji J. Žemaičio partizanavimo žiema. Laikinai buvo sustabdytas apygardos kūrimo darbas⁶. Žebenkšties rinktinės štabe pakako karininkų, tuo tarpu tauragiškiai, susibūrę į Lydžio rinktinę, vadovaujamą mokytojo H. Danilevičiaus, neturėjo stipraus štabo branduolio. Jiems į pagalbą buvo nusiųstas pasveikęs J. Kasperavičius, iki tol buvęs Povilo Morkūno kuopoje, kur turėjo didelį autoritetą.

Žebenkšties rinktinę sudarė trys kuopos: J. Venclausko-Ralio (apie 20 kovotojų), Vareikio-Gaučo (10 kovotojų) ir P. Morkūno-Drako (14 kovotojų).

Žiemoti rinktinės branduolys nutarė Šiluvos valsčiaus miškuose. Partizanus labai rėmė Vlado Vaznio, kurio sūnus Andrius buvo būryje, šeima. Dukterys Anastazija ir Liuda ruošdavo maistą, megzdavo partizanams megztinius, kojines, pirštines.

⁴ Karinė ir politine apžvalga, LYA, f. K-l, b. b. 41978/3, t. 4, 1. 4-7.

⁵ J. Žemaičio 1953 07 06 tardymo protokolas, ibid., b. b. 33960/3, t. 1, 1. 114-128.

⁶ Žaibo apygarda dėl nesutarimų su A. Zaskevičiumi 1946 m. pavasarį sunyko. Lydžio rinktinės vadovybė 1946 m. balandžio mėn. pradėjo kurti naują apygardą.

Aleksandra Radzevičiūtė Gudesių miške netoli partizanų bunkerio
(apie 1951 m.)

Joms talkino visas Rinkšelių kaimas, nes daugelio ūkininkų sūnūs slapstėsi.

Nenorėdami geriesiems globėjams užtraukti nelaimės, partizanai nutarė žiemojimo stovyklą įsirengti Sandraviškių miške, maždaug pusantro kilometro atstumu nuo Antoniškių kaimo. Vieta buvo labai gera: miške - pelkutė, o jos viduryje - sausa aikštelė, apaugusi eglėmis ir beržais. Partizanai pasistatė pusiau į žemę įkastą trobelę, kurioje įrengė šaudymo angas ir gultus dvidešimčiai žmonių. Aplink supylė pylimą, kuris apsupties atveju būtų buvęs gera priedanga, nes pelkėje buvo neįmanoma išsikasti apkasų. Atskirai buvo įrengtas podėlis maisto produktams, iškastas šulinys. Stovyklavietę žinojo ryšininkė Veronika Radzevičiūtė-Birutė. Ji iš aplinkinių gyventojų surinktus gausiai aukojamus maisto produktus atveždavo partizanams. Našlės Marcelės Radzevičienės šeimoje buvo keturios dukterys ir du sūnūs, ir visi padėjo partizanams, ryšininkė buvo net jauniausioji trylikametė dukra Apolonija. Mergaitės skalbdavo partizanų rūbus, kepdavo duoną, virdavo valgį. Mažomis grupelėmis kovotojai ateidavo į Rinkšelių kaimą pas Vaznius, Arbačiauskus, Radzevičienę, išsimaudydavo pirtyje, pasikeisdavo baltinius.

Pirmąsias partizaniškas Kūčias J. Žemaitis valgė kartu su 18 vyrų Sandraviškių miško stovykloje. Pirmą Kalėdų dieną seserys Radzevičiūtės atnešė valgių ir partizanai, kartu su mergaitėmis susėdę už vaišių stalo, ilgai dainavo gražias partizanų dainas. J. Žemaitis labai mėgo tokias akimirkas: pats turėjo neblogą balsą, tačiau ypač malonu buvo matyti dvasingus, graudžių, ilgesingų dainų sutaurintus vyrų veidus.

Du kartus per mėnesį ryšininkai eidavo pas P. Bartkų ir A. Zaskevičių ir nuo lapkričio mėnesio reguliariai aprūpindavo dalinius spauda. Būriai gaudavo „Laisvės varpą“, „Vidaus biuletenį“, laikraštuką „Alio“, atsišaukimų, kuriuos daugindavo ir platindavo.

1946 m. vasario 10 d. okupacinė valdžia Lietuvoje organizavo Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos rinkimus. Partizanų vadovybė puikiai suprato, kad „laisvi“ rinkimai komunistiniuose kraštuose tėra fikcija. Ja siekiama Vakarų pasauliui parodyti, kad pavergtos tautos pačios pasirinkusios tokią politinę sistemą. Buvo nuspręsta rinkimus boikotuoti⁷. J. Žemaitis būrių vadams nurodė: „Kadangi šie rinkimai yra aiškus apsilenkimas su demokratijos principais ir pasityčiojimas iš žmogaus teisių, tai mūsų uždavinys yra galimai stipriau sutrukdyti rinkiminę kampaniją“⁸. Dėl rinkimų boikoto buvo išspausdinti atsišaukimai, kuriuos OS narių tinklas išplatino Raseinių, Tauragės, Kelmės apskrityse. Kad gyventojai okupacinės valdžios pareigūnams galėtų pasiteisinti dėl nedalyvavimo rinkimuose, buvo nutarta tyčia partizanų vardu grasinti balsavusiesiems sušaudymu. Patys partizanai ketino ginklu trukdyti surengti rinkimus. Buvo nutarta priklausomai nuo aplinkybių pulti arba iš tolo apšaudyti ginkluotų NKVD kareivių saugomas rinkimų būstines. Žebenkšties rinktinė pasirinko dvi būstines, buvusias Ginčaičių (Raseinių vlsč.) ir Rimkiškių (Viduklės vlsč.) mokyklose. Ginčaičių rinkimų būstinės apšaudymui vadovavo J. Venclauskas, Rimkiškių - J. Žemaitis.

⁷ J. Žemaičio 1933 07 06 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 1, I. 114-128.

⁸ J. Žemaičio-Vaciaus 1946 01 30 raštas P. Morkūnui-Ežeriečiui, ibid., ap. 43, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 144.

Kažkokie „tarnautojai“ keliavo per sodybas, neva priešgaisriniais tikslais tikrino gyventojų krosnis ir kaminus - šnipinėjo, ar neužtiks slėptuvių. Stribai gavo karines uniformas. Buvo matyti, kad okupacinė valdžia į kovą su partizanais nori įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų.

Kovo mėnesį į Sandraviškių miško stovyklą iš savo slėptuvės, buvusios Viduklės valsčiuje, atėjo P. Bartkus. Pasitarus dėl tolesnės veiklos buvo nutarta, kad J. Čeponis pasiliks Raseinių valsčiuje ir pavasarį, atnaujinęs ryšius su tauragiškiais, su jais tarsis dėl apygardos sudarymo. J. Žemaitis ir P. Bartkus ketino persikelti pas P. Morkūną ir užmegzti ryšį su Šiaulių ir Kėdainių apskrityse veikusiomis Vytauto Didžiojo ir Povilo Lukšio rinktinėmis, o gal net pasiekti Joniškio ir Panevėžio apskrityse veikusias Genio bei Žaliąją rinktines.

Produktų Velykų šventėms atvežė apylinkės pirmininkas Feliksas Pranukevičius iš Obelkalnio kaimo. V. Arbačiauskas sumalė kviečių, Vaznytės iškepė pyragų. Vaistų atsiųsdavo Šiluvos vaistininkė Ona Plaščiauskaitė.

Gegužės pradžioje buvo nutarta kraustytis į antrosios kuopos stovyklavietę Tytuvėnų valsčiaus Pyragių miške. Ūkininkas Alfonsas Bučinskas arkliu pervežė rakandus.

Stovykla buvo už trijų kilometrų nuo Šiluvos-Lyduvėnų kelio. Joje įsikūrė apie trisdešimt vyrų. Buvo įrengtos dvi stovyklavietės. Žemutinėje buvo iškasta 14 bunkerių, apjuostų apkasais su įrengtais kulkosvaidžių lizdais. Čia įsikūrė Vinco Lazdausko-Virgio būrys. Kalno viršūnėje, jauname eglynėlyje, buvo įrengta antroji stovyklavietė, kurioje gyveno P. Morkūno būrys. Čia taip pat buvo 13 bunkerių, apjuostų apkasais. Kulkosvaidžių lizdai buvo įrengti taip, kad visus takus į kalno viršūnę būtų galima apšaudyti.

Pavasarį partizanų veikla suaktyvėjo: buvo atnaujinta partizanų ir OS narių mokymas, ryšių su kitais junginiais paieškos. Gegužės mėnesį P. Bartkus susitiko su Padubysyje veikusio Vytauto Didžiojo rinktinės būrio vadu Domu Kraujeliu-Nemunu. Per jį paskyrė susitikimą su rinktinės vadu Jonu Belaglovu-Algiu, tačiau NKVD kariuomenei vėl ėmus siautėti susitikimą teko atidėti.

Po J. Jasinevičiaus suėmimo rinktinės vadu tapo Antanas Ragauskas-Ragelis¹². Čekistai žinojo, kad jis, turėdamas fiktyvius dokumentus, lankosi Vilniuje, todėl pasiuntė į gatves patruliuoti smogikais užverbuotus buvusius P. Lukšio rinktinės partizanus. Atpažinę A. Ragauską, smogikai jį suėmė¹³.

¹² P. Lukšio rinktinės 1946 08 28 įsakymai Nr. 2 ir Nr, 3, ibid., 1. 167-168.

¹³ Ibid., ap. 3, b. 266 (31/10), 1. 17-18.

Buvo ir smagesnių naujienų. Antai birželio 13 d. iš Tauragės vidaus kalėjimo pabėgo 22 suimtieji. Pabėgti padėjo sargybinis Andrejus Gorbačiovas, kuriam labai patiko įkalinta medicinos seselė Margarita Gusarovaitė¹⁴. Pats sargybinis taip pat išėjo pas partizanus¹⁵.

¹⁴ Ibid., b, 256 (39/8); Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje, sud. V. Steponaitis, Kaunas, 1996, p. 211.

¹⁵ A. Gorbačiovas žuvo 1947 m. balandžio mėn. Eržvilko valsčiuje.

Pyragių miške P. Morkūno būryje įsikūręs Žebenkšties rinktinės štabas 20-25 egzempliorių tiražu pradėjo spausdinti laikraštėlį „Alio“.

Liepos 5 d. P. Bartkus iš Pyragių iškeliavo į Bedančių mišką pas J. Čeponį. Niekas nenujautė nelaimės, niekas nežinojo, kad tą pačią dieną išleistas aplankyti pažįstamų V. Lazdausko būrio partizanas Juozas Povilionis buvo sulaikytas. Nepakėlęs kankinimų, jis atvedė čekistus į partizanų stovyklą. Anksti rytą 62 kareiviai ir 15 stribų bei milicininkų apsupo partizanus¹⁶. 12 val. dienos prasidėjo mūšis. Per tris minutes kareiviai užėmė žemutinę stovyklą. Stribai, kaip įprasta, ėjo iš paskos. V. Lazdausko vyrai, palikę šovinių atsargas, atbėgo į viršutinę stovyklą.

¹⁶ LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), 1. 10-11.

Iki 15 val. partizanai atsišaudė. Dėl amunicijos stokos reikėjo galvoti apie atsitraukimą.

„Iš abiejų pusių prabilo pragariška ugnis, kaleno kulkosvaidžiai, tratėjo automatai, trenkė šautuvų salvės, kurtinančiai sproginėjo granatos, partizanų mėtomos žemyn per beržynėlį į puolančius rusų kareivius. Iš apačios vis sklido rusiški: „Vperiod! Vperiod!“ Bet stipri partizanų ugnis neleido rusams pajudėti iš vietos. Jie slapstėsi už kelmų, medžių kamienų. Jų pusėje girdėjosi keiksmai, sužeistųjų ir mirštančiųjų šauksmai ir dejavimai.

Kovėmės apie valandą. Toliau tęsti kautynes darėsi pavojinga: seko šovinių atsargos, be to, girdime, priešas per raciją šaukiasi pagalbos iš Raseinių, Kalnujų garnizonų. Jonas Žemaitis, vadovavęs kautynėms, davė komandą laužtis iš apsiausties į netoliese esančią pelkę link Dubysos. Bet vos tik pakilome iš apkasų, su nauja jėga pasiutiškai ėmė kalenti rusų kulkosvaidžiai. Turėjome vėl šokti atgal į apkasus. Rusų kulka peršovė Jono Žemaičio ant peties kabojusią kasetę (planšetę), jam užsikirto vokiškas automatas. Per mūšio trenksmą aš šaukiu Žemaičiui: „Bėkim į nendryną!“ Žemaitis nepraranda savitvardos, mane ramina: „Nesikarščiuok“, liepia neišsikišti, netapti taikiniu. Sukaupę vienon vieton kulkosvaidžius, šokome antrą kartą iš apkasų ir puolėme į nendryną“, - taip prisiminė mūšį V. Lazdausko būrio partizanė Juzefa Ličkutė¹⁷.

Išmintingai vadovaujant J. Žemaičiui prasiveržimas buvo sėkmingas: žuvo tik vienas partizanas Alfonsas Jakubauskas-Šuva. Priešo nuostoliai buvo didesni: nukautas vienas karininkas ir penki kareiviai, šeši sužeisti. Sužeistų buvo ir partizanų; be to, jie neteko trijų kulkosvaidžių, rašomosios mašinėlės, radijo aparato ir štabo dokumentų, o tai buvo ypač pavojinga. Kiekvieną kartą, kai priešui atitekdavo dokumentai, reikėdavo keisti šifrus, slaptažodžius, slapyvardžius.

Partizanus persekiojo MVD 4-oji šaulių divizija¹⁸. 35 automašinos į paieškos rajoną permetė 1,7 tūkst., t. y. du pulkus, kareivių, aprūpintų pėdsekiais šunimis ir radijo ryšio priemonėmis. Divizijos vadas gen. mjr. Golovka įsakė per keturias dienas surasti ir sunaikinti prasiveržusius iš apsiausties partizanus. Auštant liepos 8 d. iš Raseinių, Lyduvėnų, Šienlaukio įgulų pajudėjo grandimis išsiskleidę čekistai. Buvo tikrinami dokumentai, sulaikomas kiekvienas nors kiek įtartinas asmuo, ūkiuose ieškoma bunkerių. Liepos 8-13 d. du kareivių pulkai šukavo miškus ir organizavo pasalas.

¹⁷ J. Ličkutė, „Jonas Žemaitis kokį aš pažinojau“, Aitvarai, Simono Stanevičiaus bendrijos metraštis, Kaunas, 1998, Nr. 6, p. 42-47.

¹⁸ MVD 4-osios šaulių divizijos vado gen. mjr. Golovkos sudarytas karinės operacijos planas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), l. 55-59.

²⁰ A. Klimašausko 1950 11 04 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 864 (7261, t. 1), 1. 100-105.

²¹ LLKS 1949 04 02 raitas Nr. 312, ibid., b. 1793 (7714, t. 3), l. 239-260.

²²Iš tikrųjų konfliktas kilo dėl A. Zaskevičiaus ambicijų ir noro užimti rinktinės vado pareigas.

²³ Žebenkšties rinktinės ūkio dalies 1946 09 06 ataskaita, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), I. 148-149.

²⁴ Žebenkšties rinktinės 1946 09 06 įsakymas Nr. 195, ibid., 1. 147.

J. Čeponiui A. Zaškevičiaus kaltinimai buvo skaudus smūgis. „Man reikia porą mėnesių vienam nuošaliai pabūti“, - guodėsi apsistojęs pas Dirmauskus Paserbenčio kaime²⁵.

Tačiau darbo užteko visiems. J. Čeponio organizaciniai gabumai labai pravertė vienijant siautėjančių čekistų išblaškytus buvusios Liūto rinktinės būrius, taip pat užmezgant ryšius su kairiojoje Nemuno pusėje veikusia Tauro apygarda. Rugsėjo mėnesį J. Čeponis-Tauragis išleido pirmąjį savo suburtos naujos Žalčio (nuo 1946 m. gruodžio 20 d. pavadintos Naro vardu) rinktinės įsakymą. Kaip pats J. Kasperavičiui rašė, „kai nėra, kaip buvo Žebenkštyje, „politrukų“ ir jaučiu Jūsų moralinę paramą, -dirbti vienas malonumas“²⁶.

Taigi kai J. Čeponis ieškojo ryšių su Pietų Lietuvos partizanais, J. Žemaitis stengėsi susisiekti su Lietuvos viduryje veikusiomis Vytauto Didžiojo, P. Lukšio ir Žaliąja rinktinėmis. Kadangi per Pyragių kautynes priešui atiteko rinktinės štabo dokumentai, laikinai einantis rinktinės vado pareigas A. Zaskevičius pakeitė rinktinės pavadinimą iš Žebenkšties į Šerno²⁷ (LLA rekomendavo rinktines vadinti žvėrių vardais).

Tuo tarpu visą rugpjūčio mėnesį vyko Lydžio, Šerno rinktinių vadovybių pasitarimai dėl apygardos kūrimo. J. Žemaitis tuo metu buvo Vytauto Didžiojo rinktinės veiklos rajone. Dėl pasmarkėjusio MVD kariuomenės siautėjimo ir asmeninių nelaimių šiuose pasitarimuose dalyvauti negalėjo.

²⁵ B. Dirmauskaitė, „Radau juodą kaspiną“, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1997, Nr. 20, p. 109.

²⁶ Žalčio rinktinės vadoj. Čeponio-Tauragio laiškas Kęstučio apygardos vadui, LYA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 136.

²⁷ Šerno rinktinės 1946 08 02 įsakymas Nr. 1, ibid., 1. 114-115.

Dvi draugės Kotrynos - Žemaitytė (centre) ir Teišerskienė (dešinėje).
Greta - Teišerskienės brolis Stasys Rašimas
(prieškarinė nuotrauka)

pasakė skaudžią naujieną. Ne iš karto tuo patikėjo. Nutilo ir ilgai tylėjo. Galvojo tik apie sūnelį, kuriam dar nebuvo nė penkerių metų! Turėjo juo pasirūpinti pats, daugiau nebuvo kam. Paprašė K. Teišerskienės važiuoti į Kauną ir surasti Laimutį. Kotrynai paklausus, ką pats manąs daryti, atsakė, kad nieko kito jam nebeliko, kaip tik kovoti su sovietų valdžia.

Po savaitės K. Teišerskienė išvažiavo į Kauną. Rugpjūčio 24 d. nuėjo į miesto ligoninę: tikėjosi sužinoti, kas atsitiko J. Žemaičio žmonai ir kur dabar yra vaikas. Ligoninės koridoriuje pamatė žmogų nuo Šiluvos. „Ar žinai, kad tavo vyras suimtas?“ -paklausė šis.

Jono Žemaičio žmonos Elenos laidotuvės. Berniukas prie kunigo -
sūnus Laimutis (1946 m. liepos 13 d.)

Viską metusi K. Teišerskienė išskubėjo atgal: namuose vieni buvo likę maži vaikai. Galvojo, kaip pačiai išvengti arešto. Rugsėjo 2 d. nuėjo į MVD Šiluvos valsčiaus skyrių ir pasisiūlė padėti surasti „banditų“ vadą J. Žemaitį. Už paslaugą čekistai prižadėjo paleisti iš kalėjimo jos vyrą ³. Jai buvo liepta vėl važiuoti į Kauną ir surasti J. Žemaičio sūnų, kurį panaudotų kaip masalą tėvui. „Jūsų prašymu sužinojau, kad Elena Žemaitienė tikrai mirė. Gyveno Sopranų 2⁴. Laidotuvėmis ir vaiku rūpinosi Šilkaitienė, gyvenanti Stalino pr. 46. Vaiką mėnuo iki mirties atidavė kokiai tai merginai, kuri ateidavo pas Žemaitienę“, - rašė K. Teišerskienė čekistams⁵. Per K. Teišerskienę MGB bandė perduoti J. Žemaičiui laišką su pasiūlymu legalizuotis ar derėtis⁶.

³ Ibid., ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), 1.46; ibid., b. 1791 (7714, t. 1), I. 35-36.

⁴ E. Žemaitienė gyveno Trakų gatvėje.

⁵ K. Teišerskienės pranešimas MVD viršininkui Martinenkai, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), I. 64-65. 

⁶ Agentūrinių-operatyvinių priemonių Savanorio rinktinei likviduoti planas, ibid., b. 1792 (7714, t. 2), I. 129.

Matyt, MGB nepavyko įgyvendinti šių sumanymų: P. Teišerskis 1950 m. gegužės 7 d. „Oziorlage“ mirė nuo „kasos tuberkuliozės“⁷. Lageryje mirusiesiems nuo distrofijos paprastai būdavo įrašoma viena iš standartinių mirties priežasčių.

MGB pavėlavo ieškoti J. Žemaičio sūnaus. K. Teišerskienei vaiko neradus, J. Žemaitis skubiai paprašė pagelbėti ryšininkę Niną Nausėdaitę-Rasą. Ši studentė liepos mėnesį ryšio reikalais buvo atvykusi į Žebenkšties rinktinę ir patekusi į Pyragių kautynes. Ji pažinojo E. Žemaitienę, ne kartą buvo lydėjusi ją pas vyrą. Buvusi Aukštesniosios technikos mokyklos studentė pati gyveno nelegaliai. Jos sesuo, buvusi Medicinos instituto studentė, partizanavo Tauro apygardoje, todėl čekistai budriai sekė jų motiną. Neturėdama kitos išeities, N. Nausėdaitė skubiai nuvežė J. Žemaičio sūnų Laimutį į Pavenčius pas savo motiną, o tada pradėjo ieškoti vaikui patikimesnio prieglobsčio.

Kaune apėjusi pažįstamus ir neradusi, kas priglaustų berniuką, prisiminė pažįstamą - 1941 m. suimto kpt. J. Vabalo, kuris kartu su J. Polujansku etapais per kalėjimus buvo išvežtas į Rusiją, žmoną. Ši priglaudė J. Žemaičio sūnų. Vėliau jam buvo surasta globėja Ona Liubinavičienė.

Ilgai krimstis J. Žemaičiui nebuvo kada - nesiliovė MGB persekiojimai. Nesuradę iš Pyragių stovyklos pasitraukusių partizanų, čekistai patikrino visą savo agentūrą ir nustatė, kad „informatorius Stasė veidmainiauja, nes turi brolį Andrių Vaznį Žemaičio gaujoje“⁸.

Rugpjūčio 15 d. L. Vaznytė buvo vėl suimta ir „aktyviai“⁹ tardoma. Dar taip neseniai partizanų vadas J. Žemaitis jos klausė, ar neketinanti tekėti už stribo, o dabar stribai daužė mergaitę ir reikalavo pasakyti, kas, kur ir kaip susitinka su partizanais.

⁷ Pažyma apie P. Teišerskio mirtį, ibid., f. K-l, b. b. P-16408-Li, 1. 420.

⁸ Išrašas iš MVD Šiluvos valsčiaus skyriaus 1946 08 ataskaitos, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), I. 26.

⁹ Aktyviu tardymu čekistai vadino suimtųjų kankinimus.

Ir neištvėrė mergaitė, nors buvo girdėjusi, kad partizanai palaiko ryšį su kai kuriais stribais ir sužino, kas Šiluvoje šnipinėja bei skundžia žmones;

Jono Žemaičio sūnus Laimutis, jo globėja
Ona Liubinavičienė (kairėje), buto šeimininkė Vabalienė (centre), 
jos sūnus Vytis (dešinėje) (1946 m.)

žinojo, kad kai ką vyrams praneša MVD viršininko Cholodenkos tarnaitė Stasė Nekrošiūtė, taigi ir jos išdavystė paaiškės. Tačiau nepakėlė smūgių krušos ir patyčių, pasakė, kad pagrindinė Žebenkšties rinktinės ryšininkė yra V. Radzevičiūtė iš Antoniškių kaimo. Ji su savo seserimis Aleksandra ir Apolonija skalbiančios partizanams rūbus, kepančios duoną, mezgančios megztinius, renkančios iš ūkininkų ir gabenančios vyrams maistą, įspėjančios apie MVD kariuomenės siautėjimus.

Prasidėjo areštai. Buvo suimta Liudos sesuo Anastazija Vaznytė ir Veronika, Aleksandra, Apolonija Radzevičiūtės, jų brolis Mykolas, kiek vėliau - ir 66 metų amžiaus šešių vaikų motina Marcelė Radzevičienė. Vis dėlto kitą dieną po L. Vaznytės suėmimo A. Radzevičiūtė spėjo nubėgti į mišką ir partizanams pranešti, kad Liuda suimta. Nieko nelaukę, jie iš Sandraviškių stovyklos patraukė Šiaulių link, per Kiaunorius pasiekė Pežių mišką ir čia buvo iki rugsėjo vidurio. Vėliau grįžo į Šiluvos

Suimta ryšininkė Veronika Radzevičiūtė (1950 m.)

valsčiaus Plekaičių mišką. Rugsėjo pabaigoje J. Žemaitis apsistojo už poros kilometrų nuo Pašakarnių kaimo (Tytuvėnų vlsč.), Ostrovskio (?) miške.

Patys sėkmingai pasitraukę, vyrai nepaliko nelaimėje ir ryšininkių. J. Žemaitis parašė Šiluvos stribams Vaitiekūnui ir Petrošiui laišką, kuriame prašė padėti išlaisvinti mergaites iš Šiluvos KPZ¹⁰. Po trijų parų, kai per Jadvygą Marcišauskaitę laiškas buvo perduotas, naktį budėjęs Vaitiekūnas išleido iš kameros V. ir A. Radzevičiūtės. „Jūs bėkite, nes čia Jums gyvenimo nebebus, o mes kaip nors išsisuksim, pasėdėsim kelias paras areštinėje“, - pasakė atrakinęs duris ¹¹. Nors Veroniką labai kankino, ji nieko stribams nepasakė. Jai pabėgus, kankintojai visą įniršį nukreipė į jauniausiąją sesutę - keturiolikmetę Apoloniją. Mergaitė neatlaikė - rugpjūčio 21 d. sutiko nuvesti į partizanų stovyklą ir nurodė dešimt rėmėjų bei ryšininkų, tarp jų - V. Arbačiauską. Grandinė nenutrūko: iš viso per rugpjūčio-gruodžio mėnesius buvo suimtas 31 asmuo.

¹⁰ KPZ - pirminio sulaikymo kamera.

¹¹ V. Arbačiausko 1946 08 30 tardymo protokolas, LYA, f. K-l. ap. 45, b. 1791 (7714, t. 1), 1. 168-179.

A. Radzevičiūtė ištekėjo už partizano L. Caporkaus¹⁵, netrukus pagimdė kūdikį, kurį atidavė auginti tėviškėje likusiai nesuimtai seseriai.

O V. Radzevičiūtė dingo iš MGB akiračio. Per jos sesutę Apoloniją, per K. Teišerskienę čekistai vis ieškojo drąsiosios ryšininkės, ragino ją legalizuotis, žadėjo paleisti iš kalėjimo motiną¹⁶. Buvo užverbuotas ir jos brolis Mykolas, turėjęs sekti, ar nepareis bėglės seserys namo¹⁷.

¹⁵ Maironio rinktinės Gedimino rajono vadas L. Caporkus žuvo 1951 07 07.

¹⁶ MVD Šiluvos valsčiaus skyriaus 1946 08 18-23 pranešimas apie darbą, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), I, 27-28.

¹⁷ MGB Raseinių apskrities skyriaus 1947 10 pažyma apie Savanorio rinktinę, ibid., b. 1791 (7714, t. 1), l. 34-39.

Veronika Birutės, Danutės slapyvardžiais gyveno Radviliškio valsčiaus Gankų, Dvarininkų, Užmezgiu kaimuose, Miežaičių, Dūkto miškuose ir ėjo ryšininkės pareigas, galop tapo Jono Bulzgio-Klevo būrio partizane. 1949 m. Maironio rinktinės vado Juozo Paliūno-Ryto buvo apdovanota padėkos lapu. Tų pačių metų spalio 4 d. kartu su dešimčia vyrų buvo apsupta Radviliškio valsčiuje, Miežaičių miške, per mūšį sužeista, tačiau jai pavyko pabėgti. Šiame mūšyje žuvo penki partizanai. Pasitraukusi Pakruojo link, V. Radzevičiūtė gydėsi Preičiūnų kaime¹⁸. Vis dėlto 1950 m. sausio 10 d. ji buvo suimta ir nuteista dešimt metų kalėti. O suimtieji partizanų ryšininkai ir rėmėjai, sužinoję, kad Veronika pabėgo, nutarė tuo pasinaudoti. Jie pakeitė savo parodymus ir vienu balsu ėmė tvirtinti esą su partizanais visiškai nesusiję, gal tik Veronikos apkalbėti. Patys prisipažinę kalti todėl, kad buvę žiauriai mušami.

¹⁸ B. Juknevičius, „„Žaliosios“ gimimas ir žūtis“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 20, p. 40-63.

Veronikos motina M. Radzevičienė kasaciniame skunde rašė: „Aukščiausiojo teismo pasigailėti manęs senos nuoširdžiai prašau, jei galima - išteisinti arba man skirtąją bausmę sušvelninti. Nes tardymo laike mane tris paras baisiai kankino, tai ant

Kęstučio apygardos ryšininkės lageryje.
Iš kairės: Satkutė, Veronika Radzevičiūtė (apie 1955-1956 m.)

nuomonės pripasakojau, kaip tardytojas manęs klausė, taip aš ir sakiau. Visgi žmogus turi jausmą ir kančios negali iškęsti“¹⁹.

Tą patį tvirtino ir kiti: „Šiluvos NKVD tardymo metu sumušė, saugodamas savo gyvybę, sakiau netiesą“; „Jaučiuos aš esąs nekaltas, tardymo metu neturėjau jėgos atsisakyti - neiškęsdamas mušimo žiauraus, gelbėdamas gyvybę priverstas buvau sakyti netiesą. Išmušė vieną dantį tardymo metu“²⁰.

¹⁹ M. Radzevičienės kasacija SSRS aukščiausiajam teismui, I.YA, f. K-1, b. b. P-16408-Li, 1. 403.

²⁰ A. Bučinsko ir S. Adomavičiaus kasacija SSRS aukščiausiajam teismui, ibid., I. 405, 415.

Tačiau kankinimai čekistams buvo įprastas dalykas. Visi suimtieji buvo nuteisti.

Rinktinės vado pareigos

Aršus čekistų persekiojimas sutrukdė J. Žemaičiui pačiam dalyvauti pasitarimuose dėl apygardos kūrimo. 1946 m. rugsėjo

Pirmasis Kęstučio apygardos vadas
ltn. Juozas Kasperavičius 
(prieškarinė nuotrauka)

Perėmęs vadovavimą apygardai, J. Žemaitis energingai kibo į darbą. Pirmiausia konspiracijos sumetimais pakeitė savo slapyvardį - iš Dariaus tapo Adomu (raštuose), o žodinį slapyvardį pasirinko Mockaus. Suformavo rinktinės štabą. Štabo ir kartu organizacinio skyriaus viršininku paskyrė Povilą Mačiulį-Vytenį, informacinio skyriaus-buvusį mokytoją Alfonsą Pakarklį-Nieką, o ūkio skyriaus - jo brolį Teofilį-Armį, buvusį buhalterį. Rinktinei priklausė P. Morkūno, P. Lušo, V. Lazdausko kuopos ir J. Venclausko atskiras būrys. Reikėjo nedelsiant atnaujinti dėl persekiojimų pašlijusius kuopų ryšius, apibrėžti veiklos rajonus, atkurti dėl areštų susilpnėjusį OS narių tinklą, sustiprinti pašlijusią drausmę, įtraukti į rinktinę atskiras partizanų grupes.

Čekistų žiaurumai sukėlė atsakomąją reakciją. Rugsėjo 5 d. netoli Nemakščių ties Žalpių mišku partizanai surengė stribams pasalą. Per kautynes buvo nukauti penki stribai. Rugsėjo 14 d. V. Juodžio-Rikio būrio partizanai nubaudė mirtimi 13 šni-pinėjusių asmenų: Vincą Liekų, Zigmą Štarkų ir kt.⁶ Kova darėsi vis įnirtingesnė. Prieš metus J. Žemaitis drauge su J. Kasperavičiumi, J. Čeponiu ir kitais vyrais, užėję į aršaus komunisto namus, pasitenkindavo pora antausių ir sode prisirinktais obuoliais⁷. Vykstant žiauriam karui mirties nuosprendžiai buvo neišvengiami, tačiau J. Žemaitis ypač bijojo nepagrįstų nuosprendžių ir keršto aktų. Ragino visus geruoju sugyventi su žmonėmis, nežiūrėti į kiekvieną kaip į komunistą, nusikaltusiuosius įspėti. Reikalavo griežtai laikytis dar J. Čeponio vadovavimo laikais sukurtų nuostatų „Ką turi žinoti kiekvienas partizanas“⁸. Šių nuostatų principai - mandagus elgesys su gyvento-

⁶ Pranešimas vidaus reikalų ministrui J. Bartašiūnui apie teroristinius aktus Šiluvos valsčiuje, ibid., ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), 1.45.

⁷ J. Žemaičio 1953 11 10 tardymo protokolas, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 2, l. 1-5.

⁸ „Partizanų žiniai“, Šerno rinktinės dokumentas, ibid., b. b. 41180/3, t. 3, 1. 54-62.

jais, griežtos bausmės už partizaną žeminančius poelgius, pvz., plėšikavimą, kerštą, - visiškai sutapo su jo paties įsitikinimais. Tačiau išdavikams, galintiems ir toliau kenkti partizanams bei kitiems žmonėms, tekdavo taikyti ir aukščiausią bausmę. Antai spalio 7 d. buvo įvykdytas mirties nuosprendis Vladui Nagrockiui iš Pyragių kaimo - partizanai įtarė jį išdavus stovyklą. Pasmerktojo žmona jau nuo liepos pradžios pranešinėjo MGB apie partizanų apsilankymus.

Gruodžio 11 d., gavus įsakymą iš apygardos štabo, padalinių vadams buvo nurodyta vienu metu keliose apskrityse „pašukuoti“ visus šnipus ir komunistus, nes „tai bus galimybė ir atsargumas, ir garbės reikalas“⁹. Prieš tai rinktinės veiklos rajone visuose būriuose buvo išplatintas kreipimasis į MGB agentus. Jis baigėsi tokiais žodžiais: „Visi šnipai pasitaisykit ir bus jums atleista“¹⁰.

⁹ Šerno rinktinės 1946 11 30 įsakymas Nr. 84/5, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), I. 164.

¹⁰ Gedimino rajono štabo atsišaukimas „Visiems raudoniesiems šnipams, agentams ir kitiems nesusipratėliams, kurių palaidi liežuviai kenkia partizanų saugumui bei judėjimui“, ibid., 1. 330.

Partizanai įspėjo liautis terorizavus gyventojus ir Vosyliškio apylinkės stribus bei partijos aktyvistus, kurie ginkluoti dieną važinėdavo po kaimus, o naktį visi kartu gyveno Trankinių mokykloje. Stalino konstitucijos dieną, 1946 m. gruodžio 5-ąją, vakare mokykloje jie surengė išgertuves. P. Lušo vadovaujami partizanai apsupo mokyklą. Stribų vaikams ir moterims buvo liepta išeiti. Ginkluoti aktyvistai ir stribai pradėjo atsišaudyti. Užvirė kautynės, per kurias pastatas užsidegė. Partizanai nukovė 15 ginkluotų stribų ir partiečių¹¹.

¹¹ O. Danelienės ir P. Turskio 1953 12 18 apklausos protokolas, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 6, 1. 190-201.

Kai kurie partizanų būriai sugalvodavo „išradingesnių“ bausmių. Aktyviai komunistei, rinkimų komisijos pirmininkei M. Gruzdytei buvo nukirpti plaukai ir liepta prisiekti, kad slapta nedirbs MGB naudai. Rugsėjo mėnesį Rinkšelių kaimo bibliotekoje partizanai sunaikino Stalino ir Lenino portretus, komunistinius plakatus, propagandinę literatūrą. Tokią pat akciją 1947 m. balandžio 15 d. jie surengė Tytuvėnų valsčiaus Pavigailių kaimo skaitykloje.

Tarybų valdžia tvirtėja ekonomiškai ir politiškai, sustiprino savo tarptautinę padėtį. Joks sprendimas negali būti priimtas nedalyvaujant Sovietų Sąjungai. [...] Jumis tauta nepasitiki ir jau atsibodo klausytis jūsų vadų provokatoriškos agitacijos apie valdžios pasikeitimą Lietuvoje. Laikas tai baigti. Duokit liaudžiai laisvai gyventi.

Jums, žmonėms, nuėjusiems klaidingu keliu, lietuvių tarybinė vyriausybė davė išeitį iš padėties, leido legalizuotis, t. y. ateiti su atgaila atiduoti ginklą, ir pagal įstatymą Jūs nebūsite persekiojami. [...] Siūlau Jums legalizuotis ir pagal įstatymą saugumas Jums garantuotas. Be to, aš garantuoju Jums saugumą savo vardu“¹⁴.

Tos garantijos būtų buvusios puikios, jei „atgailaujant“ nebūtų reikėję išduoti kitų partizanų ir nurodyti gerųjų žmonių, vis dar rėmusių juos. Būtų buvę nežmoniška gelbstint save kitus siųsti į kalėjimą ar žūtį.

Suprasdami, kad tokie raginimai partizanams nepriimtini, čekistai griebėsi rafinuotesnių provokacijų. Buvo nutarta partizanų akyse kompromituoti rinktinės vadą J. Žemaitį. Čekistai parašė laišką, kurį „netyčiom“ pametė Radzevičių namuose¹⁵. Šiame laiške buvo rašoma, kad J. Žemaitis bendradarbiauja su MVD. MVD Šiluvos valsčiaus skyriaus viršininkas rašė:

¹⁴ MVD Raseinių apskrities skyriaus viršininko 1946 11 30 laiškas, ibid., b. 1793 (t. 3), I. 277.

¹⁵ MVD Šiluvos valsčiaus skyriaus viršininko Nedovizijaus 1946 11 28 pranešimas MVD Raseinių apskrities skyriaus viršininkui, ibid., b. 1792 (t. 2), 1. 75-76.

„Lietuvos partizanams! Jūs galvojate, kad tarp Lietuvos gyventojų yra išdavikai, kaip jūs juos vadinate? Ne, tokių nėra. Jūsų tarpe tarp pačių partizanų yra išdavikai, kurie kelis kartus jus nukreipė kariuomenės smūgiui. Jūs blogai studijuojate savo viršininkus, o jie patys - išdavikai, kaip, pvz., vyriausias viršininkas Jonas Žemaitis, jis yra MVD šnipas ir tris kartus jus nukreipė smūgiui, o jūs apie tai nežinote. Mums gerai žinoma, kad iš jūsų tarpo daugelis nori ateiti legalizuotis, bet jūsų neleidžia jūsų viršininkas Žemaitis, grasindamas sušaudymu, bet jis neleidžia ne todėl, kad savanoriškai neitumėte į MVD, o todėl, kad dar kelis kartus jus nukreiptų smūgiui. Jus kareiviai sumuš, o jis liks gyvas ir po to ateis į MVD. Jūs gerai apie tai pagalvokite, sunaikinkite savo vadą, o patys savanoriškai ateikite į MVD ir jums bus viskas atleista. Jei jūs to nepadarysite, tai jūsų išdavikai jus nukreips kariuomenės smūgiui ir jūs žūsite.

Linkiu jums sėkmės, greičiau darykit ir ateikite į laisvę. Jūs gyvensite taip, kaip gyvena visa darbšti Lietuvos liaudis“¹⁶.

Šis laiškas platesnio atgarsio nesulaukė. Partizanai savo akimis matė J. Žemaičio laikyseną per kautynes, jo šaltakraujišką ir išmintingą vadovavimą per Pyragių stovyklos apsuptį. Be to, patyrę čekistų klastą dėl legalizacijos, kai P. Lukšio rinktinės legalizavęsi partizanai tapo provokatoriais ir smogikais, gražiais čekistų pažadais nebetikėjo.

Darydamas tvarką rinktinėje, J. Žemaitis užmezgė nuolatinį ryšį su visais padaliniais, įsakė vesti operatyvinės ir ūkinės veiklos žiniaraščius, reguliariai teikti duomenis rinktinės vadovybei, kuri savo ruožtu siųsdavo padaliniams nurodymus ir JKA laikraštį „Laisvės varpas“. Svarbiausia buvo prisijungti visus atskirus be aukštesnės vadovybės veikusius būrius, nes tik taip buvo įmanoma išvengti priešo provokacijų ir pačių kovotojų savavaliavimo.

Šerno rinktinė lapkričio 20 d. pakeitė pavadinimą - pasivadino Savanorio vardu. Rinktinės vadas J. Žemaitis rašytinį Adomo ir žodinį Mockaus slapyvardį pakeitė atitinkamai į Ilgūno ir Mato¹⁷.

Rinktinės operatyvinėje dalyje (OD) veikė 73 ginkluoti partizanai. Jiems talkino 452 OS nariai¹⁸. 1946 m. žuvo 16 partizanų (iš viso nuo partizaninio karo pradžios - 45).

Visoje Jungtinėje Kęstučio apygardoje 1947 m. pradžioje veikė 515 ginkluotų partizanų (OD) ir 1799 legaliai gyvenę OS nariai¹⁹. Kaip tik OS narių tinklo kūrimu J. Žemaitis išskirtinai

¹⁶ MVD Šiluvos valsčiaus skyriaus viršininko Nedovizijaus 1946 11 raštas, ibid., b. 1793 (t. 3), 1. 279. 

¹⁷ Savanorio rinktinės 1946 11 23 raportas Nr. 77 JKA vadui, ibid., f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 108.

¹⁸ Savanorio rinktinės 1946 12 08 įsakymas N r. 7, ibid., 1. 103; Rinktinių veiklos duomenys, ibid., 1. 92.

¹⁹ JKA 1947 0118 informacinis pranešimas, ibid., 1. 89-90.

rūpinosi, nes be gyventojų paramos partizaninis karas būtų buvęs neįmanomas. Todėl, pavyzdžiui, apygardoje vienam ginkluotam partizanui vidutiniškai teko trys OS nariai, o Savanorio rinktinėje vieną partizaną rėmė dukart daugiau „pasyviųjų kovotojų“ - OS narių.

Apygardos vadovybė dėjo daug pastangų, kad būtų palaikomas nuolatinis ryšys su prie apygardos prisijungusiomis rinktinėmis bei užmezgami ryšiai su savarankiškai veikusiais junginiais - kitomis rinktinėmis ir apygardomis. Kadangi Vytauto Didžiojo rinktinė, anksčiau priklausiusi Žemaičių apygardai, pageidavo prisijungti prie JKA, apygardos štabas prašė Žemaičių apygardą atsiųsti ryšių įgaliotinį aptarti šio klausimo²⁰.

Gruodžio 11 d. iš P. Lukšio rinktinės buvo gautas atsakymas, kad ji sutinka prisijungti prie JKA²¹. Per Vytauto Didžiojo rinktinės vadą J. Belaglovą buvo pranešta apie ketinimą prijungti prie apygardos Žaliąją bei Genio rinktines²².

Stiprėjant JKA, užmezgus ryšius su Tauro, Žemaičių apygardomis, vis aktualesnė tapo viso partizaninio judėjimo centralizacija. Ją skatino keletas veiksnių. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui reikėjo spręsti ne tik karinės, bet ir politinės rezistencijos klausimus: numatyti nepriklausomybės atkūrimo būdus, pasipriešinimo strategiją ir taktiką. Be to, tik centralizuota organizacija, turinti gerą ryšių sistemą, galėjo sėkmingai priešintis įvairioms MGB provokacijoms, išsisukti nuo partizanais besidedančių smogikų smūgių. Ir dar: tik sukūrus vieningą organizaciją buvo galima pasiekti taktikos vienovę, sudaryti visai Lietuvai bendrus operatyvinius bei mobilizacinius planus, jei kiltų konfliktas tarp Rytų ir Vakarų.

Lapkričio 1 d. į Viduklės valsčių iš Vilniaus atvyko A. Zaskevičius. J. Žemaičiui jis papasakojo apie J. Markulio kuriamą

²⁰ JKA 1946 12 01 raštas Nr. 21 Žemaičių apygardai, ibid., 1. 77; JKA 1946 12 15 raštas Nr. 29 Žemaičių apygardai, ibid., 1. 79.

²¹ P. Lukšio rinktinės 1946 12 11 raštas JKA vadui Nr. 1, ibid., I. 84.

²² JKA 1946 12 15 raštai Žaliajai rinktinei Nr. 33 ir 34, ibid., I. 80, 82; Žaliosios rinktinės Margio kuopos 1947 03 23 raštas JKA, ibid., 1. 87.

²⁴ MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko Carkovo 1947 03 14 pranešimas ministrui D. Jefimovui, ibid., ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), 1. 98.

²⁵ Ibid.

Jonas Žemaitis (1946 m. rugsėjis)

²⁷ MGB priemonių planas prie A. Zaske-vičiaus-Šalnos-Tautvaišos ataskaitos apie kelionę į JKA, ibid., b. 191 (4685), d. 2, 1. 45.

Gruodžio pradžioje pagrindinė ryšininkė N. Nausėdaitė drauge su JKA ryšininke R. Jankevičiūte išvyko į apygardą derinti susitikimo. Iš Batakių geležinkelio stoties jos nuvyko į Akstėnų kaimą pas ryšių punkto šeimininką Antaną Kairį-Apuoką. Paprastai kiekvienas ryšių punktas turėjo sutartinį pavadinimą, dažnai labai sąmojingą. Antai Skaudvilės valsčiaus Vaidotonių kaime gyvenusios našlės Gedvilienės, kuri turėjo penkias dukteris, sodyba vadinta „Gėlynu“, Skaudvilės valsčiaus Pavėrių kaime ūkininko Jono Ivanausko namai - „Oaze“, Kryžkalnyje Olės Kybartaitės namai - „Amerika“, Raseinių valsčiuje, Aukštašlinyje, Vaitkaus sodyba - „Ligonine“, Šiauliuose (Šilų g. 20) Petro Petravičiaus namas - „Kišene“ ir t.t. Ryšių punkto šeimininkas visada žinodavo, kur toliau siųsti siuntą ar kaip surasti apygardos vadovybę. Taip ir A. Kairys naktį pas atvykusias ryšininkes atvedė JKA vadovybę²⁸. Nors partizanai bijojo provokacijos ir gana įtariai žiūrėjo į BDPS, tačiau nutarė susitikti su „profesoriumi Ereliu“ - J. Markuliu. Pasitikėjimą didino tai, kad apygardos informacinio skyriaus viršininkas mokytojas P. Paulaitis-Aidas buvo pažįstamas su J. Markuliu.

Tą pačią naktį 4 val. ryto ryšininkė N. Nausėdaitė Batakiuose sėdo į traukinį ir išvyko į Vilnių pranešti, kad dėl susitikimo su J. Markuliu sutarta.

1946 m. gruodžio 22 d., lydimas A. Zaskevičiaus ir J. Lukšos, į apygardą atvyko BDPS pirmininkas Erelis - MGB agentas J. Markulis. Ryšininkas A. Kairys Batakių geležinkelio stotyje pasitiko svečius ir nuvedė juos pas ūkininką Šimaitį²⁹. Erelis labai norėjo patekti į apygardos štabo bunkerį, tačiau partizanai konspiracijos sumetimais į vadavietę jo nevedė³⁰. Susitikime dalyvavo JKA štabo nariai - pats apygardos vadas J. Kasperavičius,

²⁸ N. Nausėdaitės 1947 07 15 tardymo protokolas, ibid., b. 41180/3, stebimoji byla, vokas, 1. 40-41.

²⁹ A. Zaskevičius nurodo susitikimą įvykus pas Batakių geležinkelio stoties viršininką Rimkų (A. Zaskevičiaus 1947 03 13 tardymo protokolas, ibid., f. K-l, b. b. 11004/3, t. 1,1. 16).

³⁰ J. Gaidauskas-Breivė, „Batakių valsčiaus OS vado prisiminimai“, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1995, Nr. 13, p. 93-124.

Juozas Markulis

organizacinio skyriaus viršininkas P. Bartkus, informacinio skyriaus viršininkas A. Paulaitis, ūkio skyriaus viršininkas Januliauskas. Apygardos vadovybė buvo pakviesta į BDPS pirmininko organizuojamą 1947 m. sausio 18 d. įvyksiantį visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą.

Artėjo Kalėdos. Ta proga apygarda išleido 109-ąjį „Laisvės varpo“ numerį. JKA laikraštis kartu buvo ir Savanorio rinktinės oficiozas - jį vietose pasidaugindavo ir išplatindavo visi padaliniai. J. Žemaitis skatino visus kovotojus rašyti laikraščiui.

Gruodžio pabaigoje J. Žemaitis pasveikino rinktinės kovotojus su šventėmis. Palinkėjęs sėkmės kovoje dėl Lietuvos laisvės, prisiminė ir partizanų kasdienybę: „Meskit okupantų mums atneštą įprotį, jų pačių mums sąmoningai diegiamą - besaikį gėrimą. Toks įprotis veda mūsų tautą į bedugnę ir pagaliau į visišką išnykimą nuo žemės paviršiaus.

Mokėkite būti linksmi ir be degtinės, švenčių metu nepragerkite savęs, o taip pat Lietuvos ir jos vardo“’³¹.

O pats buvo pamiršęs, kas yra linksmumas. Užsisklendė savyje, atviresnis tapdavo tik su P. Bartkumi, kurio draugė Aldona Poderytė gyveno Kaune ir pažinojo J. Žemaičio sūnaus Laimučio globėją O. Liubinavičienę. Bet Petras buvo jaunas, tad gal ir negalėjo jo suprasti. Jis buvo kupinas idėjų ir sumanymų, kurias J. Žemaitis kantriai išklausydavo. Kartą, Petrui pajuokavus, kad jis esąs per jaunas mokyti J. Žemaitį, šis atsakė: „Koks aš būčiau vadas, jei nesugebėčiau iš kitų mokytis?“ Stengėsi niekuo neišsiskirti, nebent kaimo vyrai buvo jaunesni ir labiau pripratę prie didelių fizinių krūvių. Per naktinius žygius dešimtis kilometrų eidavo tylėdamas, paskendęs savo mintyse, kartais, jaunesniųjų juokui, net nuklysdamas į šalį. Netrukus ir slapyvardį pasirinko - Tylius.

Tačiau atsakomybė už jam patikėtus kovotojus neleido galvoti apie asmenines nelaimes. Žiemą pasunkėjo ryšiai tarp žiemoti mažomis grupelėmis išsiskirsčiusių vyrų. Sausio viduryje apygardos vadas įsakė prijungti prie rinktinės B. Urbučio vadovaujamus partizanus, tačiau buvo sužinota, kad jis, slapstydamasis kartu su žmona, nesutarė su kovotojais ir įsigijęs fiktyvius dokumentus iš būrio išėjo. Būrys, kurį sudarė apie 20 partizanų, vadovaujamas buvusio Kelmės gimnazisto Vytauto Eisino-Daugirdo, tik 1947 m. vasarą įsijungė į rinktinę.

Sausio viduryje rinktinėje buvo 73 partizanai ir per 400 OS narių³². Nepakako ginkluotės. Ypač trūko pistoletų: juos turėjo vos trečdalis kovotojų. Nors rinktinė turėjo 25 kulkosvaidžius, tačiau keičiantis kovos taktikai, t. y. atsisakant atvirų kautynių su MVD kariuomene ir vengiant didelių partizanų susitelkimų, reikėjo kovotojus perginkluoti lengvesniais ginklais. Jų buvo gau-

³¹ Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio 1946 12 20 įsakymas Nr. 94/6, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), I. 160. 

³² Savanorio rinktinės 1947 01 12 OS ir OD sudėtis, ibid., f. K-1, b. b. 41180/3, t. 3, I. 94, 98; JKA vado 1947 01 18 informacinis pranešimas apie apygardos sukūrimą, Laisvės kovų archyvas, Nr. 12, p. 62-64.

nama visokiais būdais: paimama iš nukautų priešų, iš gyventojų, Nepriklausomybės laikais turėjusių vardinį ginklą, iš milicininkų bei čekistų. Antai jauna mergaitė Apolonija Šimkevičiūtė, tarnavusi Kaune pas čekistą Danielių Todesą, pavogtą jo pistoletą atidavė partizanui Broniui Životkauskui; Ožnugarių kaimo (Batakių vlsč.) gyventojas Andrius Žiaunys, J. Žemaičio sūnaus globėjos O. Liubinavičienės brolis, buvusio Krakių policijos viršininko Petro Liubinavičiaus (žuvusio vokiečių laikais nuo raudonųjų partizanų) ginklą taip pat atidavė partizanams.

Ne mažesnė problema buvo gauti karišką uniformą. Ji drausmino vyrus, kurie su ja atrodė kaip Lietuvos reguliariosios kariuomenės kariai, paneigė priešo primetamą „bandito“ vardą, žadino gyventojų išsivadavimo viltį ir didžiavimąsi laisvės kovotojais.

Kaip tik ieškodamas savo seno uniforminio švarko, kurį ketino atiduoti jaunam partizanui A. Vazniui-Algiui, 1946 m. lapkričio 25-osios naktį su pora kovotojų J. Žemaitis parėjo į tėviškės sodybą. Tai buvo paskutinis apsilankymas tėvų namuose - vėliau namas buvo pervežtas į Tytuvėnus. Nors namai nebuvo visiškai apleisti, juose tebegyveno naujakurys, tačiau nieko iš ankstesnio gyvenimo nebebuvo likę. Neberado ir ieškomų daiktų, nes viską buvo išgrobstę stribai. Neužtrukęs tėviškėje, J. Žemaitis pasuko Žaiginio miško link. Ten dabar jau visiems laikams buvo jo namai.

Sausio mėnesį J. Žemaitis jau buvo Lyduvėnų miške. Nuolatinės štabavietės rinktinė neturėjo - pareigūnai buvo nuolatiniame žygyje. Kariuomenės siautėjimas ir gyventojų areštai nesiliovė. Ryšys su apygardos vadovybe buvo palaikomas per ryšininkę Eleonorą Grigalavičiūtę-Vidą.

JKA vadas J. Kasperavičius busimajam partizanų vadų suvažiavimui rengė kalbą, kurioje stengėsi išdėstyti požiūrį į Lietuvos politinę padėtį, kovos tikslus, bendros organizacijos kūrimą. Jis visiškai nepritarė BDPS teiginiams, kad politinės vadovybės vaidmuo organizuojant pasipriešinimą ir sprendžiant tolesnį Lietuvos likimą turįs būti prioritetinis. Pažymėjo, kad antrosios sovietinės okupacijos pradžioje tikrai nebebuvo likę kam vadovauti pasipriešinimui, tačiau pamažu judėjimas sustiprėjo, išnyko ideologiniai atskirų buvusių pogrindinių „organizacijų skirtumai, todėl partizanų netenkina BDPS pasiūlytoji susivienijimo forma, įvelkanti [...] į grynai karinį drabužį“³³.

Savo pranešime J. Kasperavičius analizavo ir kitą problemą -aptarė priežastis, paskatinusias vyrus imtis ginklo. Pasunkėjus partizanavimo sąlygoms, išblėsus greito išsivadavimo vilčiai, siaučiant be galo žiaurioms represijoms, palietusioms kovotojų šeimas, kiekvienas turėjo iš naujo pasverti savo apsisprendimą. „Tokia padėtis stipriai paveikė mūsų vyrus. Nors aš ir optimistas, bet tapau nervingas, o ką kalbėti apie silpnesnės valios vyrus. Bijau, kad nepradėtų galvoti, kad reikia pasiduoti. Apie tai, kad reikia užbaigti gyvenimą savižudybe, kai kurie jau galvoja. Taip, padėtis nepavydėtina. Sniegas, šaltis, žmonės nenori mūsų įsileisti, slėptuvių įsirengti neleidžia, net išgriauna turimas, o NKVD prieš rinkimus veikia ypač aktyviai“, - rašė apygardos vadui būrio vadas P. Mačiulis³⁴. Panašios nuotaikos buvo apėmusios ir J. Čeponio pavaduotoją Vareikį-Gaučą. „Toks gyvenimas jam per sunkus. Paskutiniame žygyje vyrams pasakė, kad geriau pasiduoti NKVD, nei taip gyventi“, - rašė apie jį J. Čeponis³⁵. Todėl pranešime, parengtame BDPS suvažiavimui, JKA vadas J. Kasperavičius ne tik iškėlė bendro politinio ir karinio pasipriešinimo centro būtinybę, bet ir atsakė į priekaištus, kad partizanai esą „bėdos vaikai“: „Kas buvo „bėdos vaikas“ ir troško išsaugoti savo kailį, tas rado ir priemonių, ir būdų - ir daug saugesnių negu ginklas. [...] Naivu ir netikslu tvirtinti, kad asmeninių bėdų verčiami kovoja laisvės kovos sąjūdžio nariai“³⁶.

³³ N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944-1953 m., p. 243-248.

³⁴ Marso būrio vado P. Mačiulio-Vytenio 1947 01 22 laiškas JKA vadui J. Kasperavičiui, l.YA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 88.

³⁵ J. Čeponio-Tauragio-Rugelio 1946 10 20 laiškas JKA vadui j. Kasperavičiui, ibid., 1. 140-142.

³⁶ N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944— 1953 m., p. 243-248.

Ryšininkė Nina Nausėdaitė (kairėje) su drauge,
ką tik išleistos iš konclagerio (1955 m.)

Tuo pačiu metu, kai J. Kasperavičius intensyviai rengėsi suvažiavimui, J. Lukša, Tauro apygardos atstovas J. Markulio kuriamoje bendroje vadovybėje, netikėtai išsiaiškino, kad J. Markulis yra MGB agentas, o BDPS kūrimas - MGB provokacija. Tauro apygarda skubėjo įspėti visas kitas apygardas ir pranešti, kad suvažiavimas, jau be MGB provokatorių, įvyks kitu laiku ir kitoje vietoje. Į Kęstučio apygardą išvyko ryšininkė N. Nausėdaitė. Iš Vilniaus ji pasitraukė kartu su J. Lukša ir A. Zaskevičiumi. Iki Kauno važiavo sunkvežimiu. Čia atsisveikino su vyrais: jie pasuko į Tauro apygardą, o N. Nausėdaitė - į Raseinius. JKA vadovybę tikėjosi rasti įprastoje vietoje, tačiau atvykusi į ryšio punktą sužinojo, kad dėl čekistų siautėjimo partizanai pasitraukė Tauragės link. Delsti nebuvo galima, J. Markulio išdavystės padariniai galėjo būti tragiški. Temstant su vietine ryšininke N. Nausėdaitė išėjo ieškoti JKA vadovybės. Buvo šalta žiemos naktis, einant mišku aplink stūgavo vilkai. Reikiamą sodybą merginos pasiekė auštant.

³⁸ Savanorio rinktinės 1947 01 17 operatyvinis įsakymas Nr. 3, ibid., I. 99-101.

³⁹ Laisvės varpas, 1947 03 20, Nr. 113, ibid., b. b. 41978/3, t. 4.

agituojančių atsišaukimų pavyzdžiai, naujas, 111-asis „Laisvės varpo“ numeris. 1947 m. pradžioje J. Žemaičio štabas dislokavosi Viduklės valsčiuje netoli ryšininko Jono Vizgirdo-Žemaičio sodybos. Nepaisant nuolatinio judėjimo, buvo parengtas ir išsiųstas kuopoms susipažinti „Partizanų veiklos nuostatų projektas“. Kuopoms buvo nurodyta pateikinėti ūkinės veiklos ataskaitas, žuvusių, suimtų bei ištremtų gyventojų ir partizanų sąrašus, operatyvinės veiklos duomenis⁴⁰.

Pagrindinius savo smūgius MGB nukreipė prieš ryšininkus: jie buvo arba užverbuojami, arba suimami. Užverbuotas Savanorio rinktinės štabo ir J. Venclausko kuopos ryšininkas (agentas Ragas) pateikdavo čekistams visą siunčiamą korespondenciją⁴¹. Vasario mėnesį pagal sulaikytosios Simonavičiūtės parodymus buvo suimtas pagrindinis rinktinės ryšininkas P. Žaltauskas-Mažiulis. Kadangi buvo batsiuvys, pas jį turgaus dienomis niekam nekeldami įtarimo užeidavo J. Čeponio ryšininkė Bronė Dirmauskaitė-Šaltuona, J. Žemaičio ryšininkas Kazys Sebeckis-Dzidas, J. Venclausko ryšininkas Jonas Mazys-Miškas ir kt.⁴² Kiekvieno ryšininko suėmimas nutraukdavo sunkiai užmegztą ryšio grandinę. Paprastai po kiekvieno suėmimo reikėdavo ne tik ieškoti naujų ryšininkų, bet ir keisti slapyvardžius, slaptažodžius, sutartinius žymėjimus, dislokacijos vietas.

Visą 1947 m. žiemą nesiliovė suiminėjimai, gyventojų kratos, karinės operacijos. Vasario 16 d. Dukto miške per karinę operaciją buvo apsupta Vytauto Didžiojo rinktinės vadovybė. Sužeistas vadas J. Belaglovas vyrams sušuko: „Kaukitės be manęs!“ ir pakėlė pistoletą prie smilkinio... Iš viso žuvo septyni kovotojai⁴³.

⁴⁰ Gedimino kuopos gaunamųjų ir siunčiamųjų raštų byla, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), I. 306-307, 311-312.

⁴¹ MGB Raseinių apskrities skyriaus 1947 10 01 pažyma apie Savanorio rinktinę, ibid., b. 1791 (7714, t. 1), 1. 34-40.

⁴² MGB Raseinių apskrities skyriaus 1947 10 01 pažyma apie J. Žemaičio vadovaujamą Savanorio rinktinę, ibid. 1. 34-40; B. Dirmauskaitė-Latožienė, „Radau juodą kaspiną“. Laisvės kovų archyvas Nr. 20, p. 110.

⁴³ MGB Kauno apskrities skyriaus 1947 06 10 pažyma, LYA, f. K-l, b. b. 41180/3, stebimoji byla, vokas, 1.45.

⁴⁴ J. Žemaičio-llgūno 1947 02 24 laiškas apygardos vadui, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 179-181.

⁴⁵ Ibid.

Petras Bartkus

Palaukus dar porą dienų, buvo nutarta grįžti į savo veiklos rajoną. Buvo aišku, kad kažkas atsitiko. Vyrai pasakojosi sapnus - miške jie įgyja pranašišką reikšmę. J. Žemaitis netikėjo pranašystėmis.

Grįždami nutarė užsukti pas P. Bartkų, nes rūpėjo jo sveikata. Petras pasakė baisią žinią: Batakių valsčiuje, Bijotuose, eigulio J. Juknos sodyboje ant Agluonos upelio kranto žuvo apygardos vadas J. Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas⁴⁸. Apsupę bunkerį, čekistai reikalavo pasiduoti, mėtė į angą granatas. Partizanai atsišaudė. Pamatę, kad padėtis beviltiška, uždegė dokumentus ir nusišovė. Deja, dėl deguonies stokos ugnis užgeso. Į priešo rankas pateko visas apygardos archyvas, rotatorius, dvi rašomosios mašinėlės, radijo aparatas.

Bet tai - dar ne visos nelaimės. 1947 m. balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Šimkaičių valsčiaus Paparčių kaime žuvo vienuolika štabo apsaugos partizanų. Pasitraukti pavyko tik vienam Vytautui Gužui-Mindaugui⁴⁹. Apygardos informacinio skyriaus viršininkas, buvęs mokytojas P. Paulaitis dingo be žinios. Netrukus paaiškėjo: Skaudvilės valsčiaus Antatiltės kaime pas Joną Žičkų jis buvo suimtas. Neliko „Laisvės varpo“ redaktoriaus, vieno iš JKA veiklos ir organizacijos kūrėjų.

Netrukus atėjo žinia, kad suimtas ir ryšių punkto šeimininkas A. Kairys-Apuokas, Batakių valsčiaus OS vadas Jonas Gaidauskas-Breivė ir daugelis kitų. J. Žemaitis nenujautė, kad kovo 11d. buvo suimtas A. Zaskevičius⁵⁰. Ko nežinojo J. Markulis, tą šis atskleidė. Remdamiesi jo parodymais čekistai ir suiminėjo ryšininkus⁵¹.

Apygardos vadovybės praktiškai nebeliko.

⁴⁸ V. Kasperavičiūtė-Tereikienė, „Šviesus tėvelio paveikslas“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 18, p. 301-306.

⁴¹ Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje, p. 213.

⁵⁰ A. Zaskevičius netrukus buvo užverbuotas - tapo agentu-smogiku, dalyvavo MGB operacijose ir žudė partizanus bei civilius gyventojus. Vykdyti čekistų užduočių siųstas į Berlyną. 1965 rn. „įvertinant ypatingas bylos aplinkybes išimties tvarka“ amnestuotas.

⁵¹ A. Zaskevičiaus 1947 03 13 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, b. b. 11004/3, t. 1, 1. 16-20.

Nė kiek ne geresnės žinios laukė J. Žemaičio ir Savanorio rinktinėje: čekistams pakliuvęs J. Venclausko kuopos partizanas V. Lazdauskas-Virgis išdavinėjo viską, ką žinojo.

„Tą pačią 29 dieną apie 10 val. ryto pasirodė mūsų rajone rusai, darė kratą bent keliose vietose ieškodami partizanų ar jų bunkerių, - rašė štabo dienoraštyje Gedimino kuopos partizanai. -Kuomet rusai apleido tą rajoną, toje vietoje, kur vienas partizanas Rolandas girdėjo visą rusų judesį ir keiksmą, buvo tuojau daržinėje ant šieno rastas portfelis. [...] Minėtąją dieną rastų dokumentų netyrėme, nes buvo rusiškai ranka rašyta, be to, niekas nemokėjom rusų kalbos. [...] Iš ryto buvo pradėta studijuoti rastas portfelis ir kas jame rasta. Bet kas jame rasta! Štai kas - rastas „pasižadėjimas“. Vienas iš Birutės būrio partizanų, Trimitas, pasižada NKVD, esančiam Šiluvoj, kad nužudysiąs minėto būrio vadą Rolandą, buvusį Margį-Narūną, ir legalizuosis“⁵².

Partizanai pirmą kartą išvydo tokį laišką. Susirinkę pasitarti aštuoni vyrai iškvietė pasiaiškinti partizaną Trimitą. „Buvom labai užsidegę piktumu, buvo visiems kilus mintis, kad kaltininkui Trimitui padaryti teismą: vietoje šūvis ir baigta“⁵³. Vis dėlto nuo skubių sprendimų buvo susilaikyta: nutarta Trimitą suimti, ištardyti, rinktinės vadą laišku pakviesti atvykti ir išspręsti šį klausimą. Ramiai viską apsvarstę, vyrai priėjo prie išvados, kad tai gali būti ir čekistų provokacija.

Gavę arklius, partizanai išjojo pas kuopos vadą, tačiau šis buvo išvykęs. Įtarimą partizanams kėlė Jono Žickio-Trimito praeitis: jo brolis iš pradžių buvo stribas, vėliau išėjo partizanauti; svainis iki šiol stribavo. MGB sumaniai pasinaudojo jo biografija. Kompromituodami niekuo nenusikaltusį partizanams kovotoją, jie stengėsi pridengti tikruosius išdavikus - agentą Ragą ir V. Lazdauską⁵⁴.

⁵² Gedimino štabo dienoraštis nuo įsikūrimo dienos 1947 03 11, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 316-318.

⁵³ Ibid.

⁵⁴ MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko specialusis pranešimas ministrui D. Jefimovui, ibid., b. 1792 (7714, t. 2), 1. 115; MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko 1947 10 pažyma apie Savanorio rinktinę, ibid., b. 1791 (7714, t. 1), I. 34-39.

Kaip tik iš jų sužinoję, kad partizanus remia Skaraitiškių (Šiluvos vlsč.) sovietinio ūkio ūkvedys Kazys Kisielius, balandžio 13 d. su kareiviais apsupo jo namus. Užvirė mūšis, kurio metu žuvo šeši Gedimino kuopos partizanai. Keturiems vyrams ir šeimininkui pavyko pabėgti⁵⁵.

Karines operacijas lydėjo verbavimai. Užverbuotas mokytojas Bronius Neverdauskas, ryšininkas ir OS narys, buvo priverstas pasitraukti pas partizanus. Tačiau ne visi stengėsi šitaip išsisukti iš čekistų pinklių. Buvo užverbuotas ir Raseinių mokytojas Šimkus (agentas Mikutaitis), pas kurio tėvus rado prieglobstį J. Žemaičio dėdė Antanas. Brolis buvo verčiamas išdavinėti brolį, tėvas - sūnų. Agentu tapo ir partizano Antano Armoškos brolis Petras, J. Čeponio ryšininko Antano Milerio brolis Benadas, ryšininkės Mačianskaitės tėvas Stasys Mačianskas.

Balandžio pabaigoje J. Žemaitis su grupe partizanų apsistojo Viduklės valsčiaus Talkininkų kaime. Vyrai prausėsi, šeimininkai ruošė valgį. Netikėtai prie sodybos buvo pastebėti kareiviai. Vyrai stvėrė ginklus ir atidengė ugnį. Palikę vieną nukautą partizaną, turėjo pasitraukti.

Gegužės 16 d. Tyrulių pelkėse žuvo dar keturi partizanai, tarp jų - Petrė ir Antanas Kuraičiai. Po savaitės Purviškių miške žuvo trys kovotojai, tarp jų - kulkosvaidžio ugnimi atsitraukimą dengęs būrio vadas Antanas Jonikas-Rolandas. Birželio 26 d. Žaiginio valsčiaus Ašantų kaime apsuptas rugiuose ties Goštauto sodyba buvo nukautas A. Vaznys, taip ir nespėjęs įsigyti tikros kariškos uniformos.

Retėjo pirmųjų partizanų gretos: gegužės mėnesį rinktinėje tebuvo likę 23 senieji kovotojai. Štabe dirbo pats J. Žemaitis, broliai Pakarkliai, buvęs Alėjos mokytojas Edmundas Kurtinaitis-Lėnas ir P. Mačiulis-Kaributas.

1947 m. gegužės 20-25 d. šiek tiek pasigydęs P. Bartkus pakvietė J. Žemaitį į pasitarimą.

⁵⁵ K. Kisielius 1947 11 02 buvo suimtas.

Kęstučio apygardos veikla 1947 metais

Pasitarimas buvo surengtas naujo apygardos štabo sudarymo reikalu. Jame dalyvavo buvę štabo nariai - organizacinio skyriaus viršininkas P. Bartkus-Sąžinė, ūkio skyriaus viršininkas Januliauskas-Merkys ir rinktinių vadai: Lydžio (vėliau pavadinta Aukuro) - H. Danilevičius-Vidmantas ir Savanorio-J.Žemaitis-Matas. Pasitarimas vyko Šimkaičių miške, maždaug už trijų kilometrų nuo Aukštašlinio, prie Gegių kaimo¹. Nutarus nedelsiant atkurti apygardos štabą, vadu buvo išrinktas J. Žemaitis.

Prieš pradedant eiti naujas pareigas reikėjo sutvarkyti reikalus rinktinėje. Tuo metu ją sudarė P. Morkūno vadovaujama štabo apsaugos kuopa (20 kovotojų), J. Venclausko kuopa (11 kovotojų), V. Eisino būrys (15 kovotojų) ir Veličkos-Viesulo būrys (8 kovotojai)². Padėtis rinktinėje 1947 m. vasarą buvo sunki. Dar vasario mėnesį buvo suimtas Tytuvėnų OS vadas Antanas Juška iš Pumpurų kaimo, vasarą buvo sulaikyta ir jo žmona. Ji per tardymą čekistams papasakojo apie savo vyro ryšius su J. Žemaičiu ir atidavė visus vyro turėtus OS dokumentus - struktūrines organizacijos schemas, OS narių sąrašus, pasakė žinomus OS narių slapyvardžius³.

Buvo suimtas J. Vizgirdas, per kurį tarpusavio ryšius palaikė Savanorio rinktinė ir JKA. Pas jį nuolat apsistodavo apygardos ryšių įgaliotinė R. Jankevičiūtė. Suėmus N. Nausėdaitę, ji buvo pagrindinė apygardos ryšininkė. Liepos 15-18 d. čekistai įvykdė didelę karinę operaciją: 250 kareivių ieškojo šios ryšininkės, speciali operatyvinė grupė kontroliavo jos maršrutus Vilnius-Kaunas-Raseiniai-

¹ J. Žemaičio 1953 07 06 tardymo protokolas, LYA, f. K-1, b. b. 33960/3, t. 1, 1. 129-134.

² MGB duomenys netikslūs. Žr. : MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko Carkovo 1947 08 01 specialusis pranešimas ministrui D. Jefimovui apie Savanorio rinktinę, ibid., ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), 1. 145-146.

³ Ibid.

Ryšininkė Rožė Jankevičiūtė
(1957 m. nuotrauka)

 

Kryžkalnis - Kelmė - Šiauliai - Tytuvėnai - Lyduvėnai - Viduklė. Ryšininkės čekistai nesugavo, tačiau sulaikė su dviem mažais vaikais besislapsčiusią E. Kurtinaičio žmoną, ji buvo verčiama eiti ieškoti savo vyro ir paraginti jį legalizuotis. Šiai akcijai nepavykus, moteris buvo nuteista, o vaikai nuvežti į Vilniaus vaikų namus.

O kaip tik E. Kurtinaitį J. Žemaitis buvo numatęs skirti naujuoju Savanorio rinktinės vadu. Per tardymus jis prisiminė: „Kartu su Bartkumi parinkome kandidatą „Žebenkšties“ rinktinės vado pareigoms - Kurtinaitį. Jį intensyviai ruošėme, mokėme, kaip reikia vadovauti ginkluotai nacionalistų organizacijai, nes pogrindyje jis buvo naujokas.

Rinktinės štabo viršininko pareigoms numatėme Neverdauską, kuris į nelegalią padėtį perėjo 1947 m. gegužės mėnesį, o anksčiau buvo pradžios mokyklos mokytoju“⁴.

⁴ J. Žemaičio 1953 07 07 tardymo protokolas, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 1, I. 133-139.

Kęstučio apygardos štabo pareigūnai. Iš kairės:
Jonas Žemaitis, Antanas Liesys, dešinėje - Vytautas Gužas
(apie 1947 m.)

kauja ir gyventojus terorizuoja trys broliai, karo lauko teismo nuosprendžiu dviem iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė, o trečiasis buvo įspėtas ir išsiųstas į kitą rajoną.

Tačiau šios apsaugos priemonės neišgelbėjo nuo susidūrimų su MVD kariuomene. Rugpjūčio mėnesį apygardos vadas J. Žemaitis kartu su apsaugos būriu dienojo Skaudvilės valsčiuje prie Ančios upės. Netikėtai sargyba pastebėjo besiartinančius kareivius. Atidengę ugnį ir nukovę vieną MVD kareivį, partizanai pasitraukė į Raudgirinę.

Kitą kartą kareiviai užklupo partizanus apsistojusius pas ūkininką. Šeimininkei pastebėjus atvažiuojant čekistus, V. Gužas pasitiko juos automato serija.

Tuo pačiu metu buvo formuojamas ir štabas. J. Žemaitis norėjo, kad jame būtų pareigūnų iš visų rinktinių, tačiau J. Čeponis, pats stokodamas pareigūnų, savo atstovo nesiuntė.

Vis dėlto štabas buvo suformuotas labai stiprus. Jame buvo ne tik narsūs kovotojai, bet ir talentingi, nuoširdūs vyrai. Buvęs studentas P. Bartkus rašė eilėraščius, kuriuos spausdino partizaninė spauda, pritaikęs melodiją, dainavo kaimo jaunimas. Buvęs Kauno universiteto Medicinos fakulteto studentas A. Liesys atėjo į apygardos štabą iš Lydžio rinktinės, kartu su broliu Broniumi Rytprūsiuose buvo baigęs vokiečių žvalgybos mokyklą ir desantu grįžęs į Lietuvą. V. Gužas, kilęs iš Aukštaitijos, buhalteris, buvęs Vietinės rinktinės savanoris, be galo skaudžiai išgyveno prieš Velykas apygardos štabo apsaugos būrį Paparčių kaime ištikusią nelaimę, kai žuvo vienuolika vyrų. Net norėjo nusišauti. Niekaip negalėjo pamiršti kulkosvaidžio ugnimi jį dengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos, vis kartojusio: „Vade, traukis, aš dengsiu!“⁷ Jautėsi kaltas, kad liko gyvas, todėl stengėsi užsimiršti darbe. „Čia tapau paskirtas pareigoms, kurios reikalauja begalinės energijos, valios ir sumanumo. Patekau į kietas vado rankas, kur nedrįstu pareikšti nuovargio, paguodos; žodis „negalima“ iš žodyno turi būti išbrauktas. Dirbam per dienas ir naktis, negaudami jokio atsikvėpimo“⁸, - rašė pažįstamai ryšininkei apie J. Žemaičio vadovaujamo štabo veiklą.

⁷ „Šilalės krašto partizanai“, užrašė V. Almonaitis, Laisvės kovų archyvas, Nr. 19, p. 198-199; „Ryšininkės Loretos pasakojimas“, Žaltvykslė, 1991, Nr. 7-8, p. 82.

⁸ V. Gužo-Valentino 1947 12 02 laiškas ryšininkei Genovaitei, Žaltvykslė 1991, Nr. 7-8, p. 82.

Dar daugiau dirbo pats J. Žemaitis. Juk dabar jautė atsakomybę už daugiau kaip du tūkstančius kovotojų -515 partizanų ir 1790 OS narių. 1947 m. vasarą, daugiausia būdamas Kražių ir Skaudvilės valsčiuose, ne tik rūpinosi organizaciniais reikalais, bet ir kartu su štabo nariais kūrė pagrindinius norminius partizanų veiklą reglamentuojančius dokumentus. Kai kurie tuometiniai statutai, nuostatai ir taisyklės buvo perimti iš LLA, sukurti rinktinėse ar kitose apygardose. Stengtasi juos suvienodinti, pritaikyti dabarties sąlygoms. Buvo sukurti partizanų karinio, dvasinio ir visuomeninio rengimo programų projektai, JKA organizacijos ir veiklos nuostatai bei kiti visas partizanų veiklos sritis reglamentuojantys dokumentai. Juos rengiant buvo naudojamasi ne tik partizanų dokumentais, bet ir Nepriklausomybės metų „Kario“ žurnalo komplektais, kurių turėjo gyventojai.

Suprasdamas, kad spauda yra svarbesnė už ginklą, vos pradėjęs eiti JKA vado pareigas J. Žemaitis pavedė apygardos informacinio skyriaus viršininkui A. Liesiui parengti nurodymus dėl spaudos platinimo⁹. Kad spauda pasiektų visus gyventojus, OS viršininkas turėjo kiekviename valsčiuje organizuoti jos platintojų tinklą. Jie privalėjo spaudą ne tik platinti, bet ir perskaityti gyventojams, paaiškinti svarbesnius straipsnius, nes „aklai - neorganizuotai spaudą į žmones paleisti netinka. Tai būtų ne platinimas, o numetimas“¹⁰. Pogrindinė spauda buvo vienintelis gyventojų informavimo šaltinis, nes okupaciniai laikraščiai buvo kupini komunistinės propagandos, o radijo aparatai iš gyventojų atimti.

Buvo atnaujinta „Laisvės varpo“ leidyba. J. Nuobaras tapo dailininku. Kaip spaustuvininkas jam talkino Antanas Seneckis -spausdino mašinėle po 5-6 egzempliorius, kuriuos rinktinės daugindavo. Rudeniop per šilutiškį Juozą Jurkšaitį iš Klaipėdos vykdomojo komiteto Finansų skyriuje dirbusio Vaičiulevičiaus įsigijo rotatorių ¹¹. Be to, J. Čeponis 1947 m. rugpjūčio mėn. iš Kauno spaustuvininko Prano Matuzo per Girkalnio fotografą partizanų ryšininką Stasį Grudzinską įsigijo spaustuvės įrenginį ir spaustuvinio šrifto¹². Laikraštis pradėjo eiti 600-800 egzempliorių tiražu. Pasikeitė ne tik laikraščio išvaizda - jame buvo pateikiama naujausia informacija apie tarptautinius ir Lietuvos įvykius.

Partizanų žvalgyba jau žinojo apie partizanais apsimetusių MVD majoro Aleksejaus Sokolovo provokatorių egzistavimą, bu-

⁹ J. Žemaičio-Tyliaus 1947 06 16 rezoliucija ant „Nurodymų laisvajai spaudai platinti“, LYA, f. K-l, b. b. 41978/3, t. 4,1. 13.

¹⁰ Ibid.

¹¹ J. Jurkšaičio 1948 10 12 tardymo protokolas, ibid., b. b. 33960/3, t. 5, 1. 220

¹² P. Matuzas, „Kovojo ir spausdintas žodis“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 20, p. 119-124.

vo nustačiusi jų būstinę Vilniuje, Filaretų gatvėje. „Laisvės varpas“ įspėjo gyventojus nesileisti į kalbas su „nežinomais asmenimis, nors iš seniau pažįstamais; nieko neduoti ir nepasakoti, kad ir kažin kokiomis priemonėmis - spauda, dainomis, fotografijomis, girdėtais slaptavardžiais ir kt. įtikinėtų“¹³. Buvo išplatintas ir atsišaukimas ta pačia tema.

Rudenį „Laisvės varpas“ ėjo reguliariai, kas dvi savaites¹⁴. Surinktą iš partizanų medžiagą ryšininkai atiduodavo redaguoti Tauragėje buvusiam Lietuvos kariuomenės savanoriui, LAF'o nariui, vokiečių okupacijos metais bendradarbiavusiam pogrindiniame leidinyje „Į laisvę“ plk. Dominykui Steponaičiui. Tai buvo visokeriopai išprusęs žmogus, turėjęs chemiko išsilavinimą (baigęs mokslus Paryžiuje), Nepriklausomybės metais dirbęs Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ginklavimosi laboratorijoje. Mokėdamas kelias užsienio kalbas, jis sekė užsienio politiką ir rašė kvalifikuotus straipsnius, dažniausiai - „Laisvės varpo“ vedamuosius. Be to, jis redagavo visą laikraščio numerį. Dirbdamas Tauragėje gydytoju, tiekė partizanams vaistus; kaip chemikas, padėdavo pasigaminti matricas ir konsultuodavo sprogmenų gamybos klausimais. Ryšininkių lankymasis „pas gydytoją“ niekam nekeldavo įtarimo. Eiliniam laikraščio numeriui D. Steponaičio parengtą medžiagą ryšininkės nugabendavo į J. Čeponio bunkerį.

Sunkiausias darbas tekdavo ryšininkams ir OS nariams - jiems reikėdavo surinkti medžiagą eiliniam numeriui, nugabenti ją į pogrindinę spaustuvę, o vėliau išplatinti spausdintą leidinį. „Kaip gaila pačius geriausius žmones pavergti didžiausiam pavojui, o reikia, - pasakė kartą ryšininkei R. Jankevičiūtei J. Žemaitis. - Reikia spaudos, reikia platintojų, reikia, kad žmonės suprastų ir visokiais laikais, visokiomis sąlygomis pajėgtų būti žmonėmis“¹⁵. Tai dažniausiai atlikdavo merginos ir moterys. Daugelis jų

¹³ JKA laikraštis Laisvės varpas, 1947 1001, Nr. 122, LYA, f. K-l, ap. 3, b. 266 (31/10), I. 48-51.

¹⁴ J. Žemaičio-Tyliaus 1947 1 1 22 laiškas Tauriui, i b i d., ap. 45, b. 265 (2676, t. 1), I. 151.

¹⁵ Jurgis, „Į mišką“, Žaltvykslė, 1991, Nr. 7-8, p. 81.

Kęstučio apygardos vadas Jonas Žemaitis (dešinėje) ir štabo narys
Antanas Liesys (apie 1947 m.)

susikūrus dar 1946 m. Tokią pat schemą nutarė taikyti ir Žemaitijoje.

Tokiu pat principu pertvarkė ir rinktines: teritoriniu požiūriu jas suskirstė į rajonus. Rajoną sudarė 4-6 valsčių teritorija. Lydžio rinktinėje buvo sudaryti trys, Vaidoto - du, Knygnešio - trys rajonai. Rajonų vadai savotiškai pereidavo vadovavimo partizanų padaliniui mokyklą. Prireikus jie galėdavo sėkmingai pakeisti rinktinės štabo pareigūnus.

Šios trys rinktinės sudarė JKA pagrindą. Su kitomis - Voverės (buvusi Genio, veikė Šiaulių ir Joniškio aps.), P. Lukšio (veikė Kėdainių aps.), Atžalyno (buvusi Vytauto Didžiojo, veikė Radviliškio vlsč.) bei Žaliąja (veikė Šeduvos, Baisogalos, Pakruojo, Radviliškio vlsč.), - ryšiai buvo silpnesni. 1947 m. rudenį dėl kariuomenės siautimo ir ryšininkių suėmimų apygardos štabas nebeturėjo jokio reguliaraus ryšio su šiomis rinktinėmis, todėl lapkričio mėnesį J. Žemaitis į Dūkto miškus pasiuntė du apygardos štabo narius - P. Bartkų-Sąžinę ir B. Liesį-Kauką. Jie turėjo ne tik atkurti nutrūkusius ryšius, bet ir su šių rinktinių pareigūnais spręsti naujos - Prisikėlimo - apygardos kūrimo klausimus.

Apygardos štabo atstovai susitiko su Atžalyno rinktinės vadu Stasiu Raziuliu-Mažyliu, o vėliau - ir su laikinai Žaliosios rinktinės vado pareigas ėjusiu Petru Masilaičiu-Virpša¹⁷.

Vykdydamas organizacinius apygardos pertvarkymus, 1947 m. vasarą ir rudenį J. Žemaitis kartu prisidėjo prie viso partizaninio judėjimo centralizavimo.

¹⁷ N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944-1953 m., p. 274.

Kęstučio apygarda 1947 m. pradžioje jau palaikė ryšį su Šiaurės rytų Lietuvos Vytauto (buvusi 3-ioji LLA) ir Vyčio apygardų vadais Vincu Kauliniu bei D. Vaiteliu ir srities vadu J. Kimštu. Tačiau J. Kasperavičiui žuvus visi dokumentai, taip pat ir aukštaičiams skirtoji siunta, pakliuvo priešui. A. Baltūsis tikėjosi gegužės mėnesį sulaukti atvykstant J. Kimšto kartu su Kęstučio apygardos atstovu (tuo metu naujas apygardos vadas dar nebuvo išrinktas), todėl J. Žemaitis gegužės pabaigoje nusiuntė J. Kimštui ir D. Vaiteliui laišką. Jame pakvietė kartu vykti į birželio 10 d. ties Tauro ir Kęstučio apygardų riba įvyksiantį apygardų įgaliotinių susitikimą¹. Kęstučio apygarda į šį susitikimą pasiuntė Žygimantą.

Tačiau susikalbėti su Aukštaitijos partizanais nebuvo lengva: jiems tebedarė įtaką J. Markulis. MGB per jį Kęstučio apygardą ir jos atstovą A. Zaskevičių-Tautvaišą sąmoningai apkaltino intrigomis bei šmeižtu. Tuo metu A. Zaskevičius jau buvo suimtas, ir čekistai juo operatyviai naudojosi. Jo išdavystė buvo gera priedanga J. Markuliui - dabar jis galėjo lengvai manipuliuoti Aukštaitijos partizanų vadais: J. Kimštas juo žavėjosi, be to, paties J. Markulio buvo paskirtas į srities vado postą. D. Vaitelis buvo priklausomas kitaip: J. Markulis buvo paėmęs ir laikė įkaitais jo žmoną ir vaikus. Todėl J. Kimštas rašė: „Ryšį su Jūra² nutraukiau sąmoningai. Taip pasielgti mane privertė kai kurių tos srities pareigūnų kenksminga veikla, dėl kurios mano vadovaujama sritis turėjo daug moralinių ir materialinių nuostolių. Aš pats vos nežuvau dėl tos srities atstovų klastos. Vienas iš jų - Tautvaiša. Aišku, kad ši pamoka verčia mane ir šiandien būti atsargiam“³.

Susiklosčius tokioms aplinkybėms reikėjo atkurti ryšius su Aukštaitijos partizanais ir jų vadus įtikinti, kad J. Markulis yra MGB agentas. Dėl J. Kimšto nepasitikėjimo Kęstučio apygardos atstovais į susitikimą su A. Baltūsiu nuvyko vienas Žygi-

¹ J. Žemaičio-Tyliaus 1947 05 23 laiškas 3-iosios LLA Vytauto Didžiojo apygardos vadui, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 157 (107, t. 2), d. 3, I. 49.

² Vakarų Lietuvos partizanų sritis.

3 Rytų Lietuvos srities vado J. Kimšto 1947 05 23 laiškas Tauro apygardos vadui A. Baltūsiui, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1994, Nr. 11, p. 30-31.

Tauro apygardos vadovybė. Antras iš kairės - Antanas Baltūsis (1947 m.)

 

J. Žemaitis pats pažinojo Vyčio apygardos vadą D. Vaitelį (jiedu buvo tarnavę viename pulke), todėl, pažeisdamas konspiraciją, kurios visada labai paisė, ranka parašė jam laišką ir pasirašė savo tikrąja pavarde. Tačiau J. Markulio įtaka buvo stipresnė: D. Vaitelis 1948 m. sausio 25 d. laiške J. Žemaičiui rašė: „Jūsų 1947 m. rugpjūčio mėn. laišką gavau. Dėkoju už perspėjimą, bet aš tuo dar neįsitikinęs“⁶. Rugsėjo mėnesį Rytų Lietuvos srities vadas „daktaru Narutavičiumi“ pasivadinusiam J. Markuliui rašė, kad jis tebetiki juo ir BDPS komitetu, taip pat pridūrė esąs nusivylęs „suvalkiečiu“, t. y. A. Baltūsiu, kurį sveikinęs „su giliausiu nuoširdumu“, kartu ir „garbės trokštantį Žemaitį, o taip pat jų „žygius““⁷.

⁵ Baltijos apygardos vado J. Žemaičio 1947 07 24 laiškas Vytauto apygardos vadui, ibid., 1. 57.

⁶ Vyčio apygardos vado D. Vaitelio-Briedžio 1948 01 25 laiškas J. Žemaičiui, ibid., ap. 3, b. 272 (56/7), 1. 127.

⁷ Šiaurės rytų Lietuvos srities vado J. Kimšto 1947 09 laiškas BDPS komiteto pirmininkui Narutavičiui, ibid., ap. 45, b. 157 (107, t. 2), d. 3, 1. 60-69.

Taigi visas pastangas apsaugoti nuo MGB provokacijų J. Kimštas pavadino tik garbės troškimu ir tuščiomis ambicijomis. Toks jo aklumas pasirodė įtartinas net Vytauto ir Algimanto apygardų vadams. Vis dėlto 1947 m. rugsėjo 24 d. J. Kimštas pagaliau pripažino, kad J. Markulis yra provokatorius, ir nutraukė su juo ryšius.

Svarbiausia priežastis, dėl kurios reikėjo ieškoti ryšių su kitomis apygardomis, buvo ne tiek provokatoriaus J. Markulio demaskavimas, kiek būtinybė kurti bendrą vadovybę. Birželio pabaigoje A. Baltūsis VGPS vardu išsiuntinėjo apygardoms įsakymą sudarinėti operatyvinius veiklos planus, nes tai diktavo įtempta tarptautinė padėtis.

Rugpjūčio 23 d. Žygimantas vėl susitiko su A. Baltūsiu⁸. Rugsėjo 13 d. J. Žemaitis gavo šio pasitarimo protokolą. Su rinktinių vadais apsvarstęs A. Baltūsio pasiūlymus, J. Žemaitis paprašė Kęstučio apygardą priimti į BDPS organizaciją⁹.

⁸ Tauro apygardos vado A. Baltūsio 1948 01 08 laiškas Šiaurės rytų Lietuvos srities vadui, ibid., ap. 3, b. 272 (56/7), I. 69-71.

⁹ Baltijos apygardos vado J. Žemaičio 1947 10 22 raštas Nr. 448 BDPS vadovui, ibid., ap. 45, b. 265 (2676, t. 1), 1. 150. 1-150. 5.

1947 m. spalio mėn. apygardos laikraštis „Laisvės varpas“ oficialiai pranešė, kad nuo 1947 m. spalio 1 d. JKA įsijungė į vieningą pogrindžio organizaciją, kuri BDPS pavadinimą pakeitė ir tapo Demokratiniu Lietuvos sąjūdžiu (DLS)¹⁰.

Tai buvo didelis žingsnis į priekį partizanų centralizacijos kelyje. J. Žemaitis pasiūlė A. Baltūsiui vieningos organizacijos įstatų metmenų projektą, kuriame numatė pagrindinius organizacijos skyrius, struktūrą, tikslus. Jis rašė: „B[altijos]¹¹ vadovybės nuomone, sritiniai apygardų susijungimai yra būtini jau vien tik apygardų veiklos tarpusaviam derinimui ir glaudesniam jų bendradarbiavimui užtikrinti. [...] Centrinės vadovybės dalinio ar visiško išblaškymo, sunaikinimo bei veiklos paralyžiavimo atvejais sričių vadovybės liks tais atsparos mazgais, kurie ir toliau nenutrūkstamai vadovaus laisvės kovos sąjūdžiui savo apimtyse ir kuriais eventualiai bazuosis naujai sudaroma centrinė vadovybė“¹².

¹⁰ JKA laikraštis Laisvės varpas, 1947 10 15, Nr. 123, ibid., ap. 3,

¹¹ JKA rašytinis pavadinimas.

¹² Baltijos apygardos vado J. Žemaičio 1947 10 22 raštas Nr. 448 BDPS vadovui, ibid., ap. 45, b. 265 (2676, t. 1), I. 150. 1-150.5.

Tai buvo organizacijos centralizacija decentralizuojant, t. y. vieningas vadovavimas, kurio esmė - ne vienas aukščiausias valdantis ir vadovaujantis centras, o bendri programiniai veiklos dokumentai. Kaip ir apygardose, kuriose tėvūnijos tapo žemesniųjų vadų mokykla, taip ir sričių štabai turėjo tapti gera pareigūnų mokykla prieš skiriant juos į aukštesnes pareigas vyriausiojoje vadovybėje.

Tačiau A. Baltūsis skeptiškai žiūrėjo į organizacijos valdymą per regioninius centrus - sričių štabus. Užsimezgė intensyvi diskusija dėl kuriamos organizacijos struktūros. J. Žemaitis kritikavo esamą padėtį. Jis pažymėjo: „Mūsų nuomone, esamasis Demokratinio Lietuvos sąjūdžio Prezidiumas ir Vyriausiasis Ginkluotųjų pajėgų štabas yra silpni, neatitinka žūtbūtinę kovą vedančios tautos dvasios, pažiūrų bei lūkesčių, o svarbiausia - neatitinka tikrovės, kurioje ši kova šiandien Lietuvoje vyksta“¹³. Kartu buvo svarstomi personalijų klausimai.

¹⁴ Tauro apygardos vado A. Baltūsio 1948 0101 laiškas 3 LLA Vytauto Didžiojo apygardos vadui, ibid., ap. 3, b. 272 (56/7), 1. 73-75; J. Žemaičio 1953 07 09 tardymo protokolas, ibid., t. K-l, b. b. 33960/3, t. 1, I. 154-162.

¹⁵ Tauro apygardos vado A. Baltūsio 1947 12 03 laiškas Nr. 879 Baltijos apygardos vadui J. Žemaičiui, ibid., ap. 45, b. 265 (2676, t. 1), I. 153.1.

¹⁶ R. Jankevičiūtės 1948 07 28 tardymo protokolas, ibid., f. K-l, b. b. P-14291, t. 1, 1. 35-39.

¹⁷ D. Kuodytė, „Bendras demokratinis pasipriešinimo sąjūdis 1946 m. pabaigoje-1948 m. pradžioje“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 11, p. 5-12.

Kęstučio apygardos partizanas Albertas Norkus
su seserimi Albina

čienę ir Laimutį. Jau daugiau kaip metus nebuvo matęs vaiko, bet, matyt, globėja gerai auklėjo berniuką - vaikas buvo nenutolęs nuo tėvo. Laimučiui buvo pasakyta, kad tėvas gyvena Afrikoje ir yra beždžionių vadas, todėl jis vis laukė atvažiuojant panelės „iš Afrikos“, kuri gali paskambinti tėveliui. Tačiau žinojo, kad tėvas - karininkas. Iš karto paklausė, kur yra jo šautuvas.

O tėvas nieko, išskyrus vaiką, nebematė. Sėdėjo už stalo drauge su visais, tačiau aplinkiniai jam nebeegzistavo. Neturėjo kuo sudominti berniuko. Panešiojo, užsikėlęs ant pečių. Ištraukė rašomąją mašinėlę, kurią nešiodavosi kartu. Vaikas jau pažinojo raides. Išspausdino jo naująją pavardę: Liubinavičius. Daug kartų

Viena iš Jono Žemaičio „pasiuntinių“ Gražina
Jašinskaitė su jo sūneliu Laimučiu Kaune 
(apie 1950 m.)

ją rašė, ir vaikui davė parašyti - norėjo, kad gerai įsidėmėtų. Nuo šiol jis - nebe Žemaitis. Ši pavardė turi būti pamiršta.

Po vakarienės turėjo skirtis. Kartu su V. Gužu ir M. Orlingiu palydėjo svečius į gretimą sodybą - pas Gendrolius. Rytą Kazys Gendrolis turėjo nuvežti moterį ir vaiką į Kryžkalnį. Atsisveikindamas davė, kiek galėjo, lėšų vaiko išlaikymui. Berniukui pažadėjo padovanoti kardą. Padėkojo O. Liubinavičienei už atvežtą jo paties uniforminį švarką.

Nuo šiol bus tik reti susitikimai ir laiškai, kuriuos jis rašys sūnui. Tačiau pamatęs vaiką nusiramino. Ryšininkei pasakė: „Bet aš turbūt labai pasenau, kad dėkodamas už rūpestį sūnumi pasakiau jai, kad reikėtų pabučiuot už tokį gerumą, vietoj to, kad iš tikrųjų būčiau čiupęs glėbin ir pabučiavęs“².

Atrodė, kad ir jaunoji moteris, kuri jo sūnui tapo motina, laukė šiek tiek daugiau negu dėkingumo. Tačiau ar galėjo leisti jai puoselėti kokias nors iliuzijas, kai kova kasdien darėsi sunkesnė?

Todėl atokvėpio minutę nuošaliau atsisėdęs rašė sūnui laiškus. Gal kada nors susimąstys, kodėl jam teko užaugti be tėvo. Norėjo sūnui perduoti ne tik savo idealus, bet ir meilę, taip nesiderinančią su partizanišku gyvenimu.

Šiuos laiškus O. Liubinavičienė paskaitydavo juos atnešusiai ryšininkei. Berniukas buvo dar per mažas juos suprasti. Pakviesdavo ryšininkę apsinakvoti. Nors J. Žemaitis tai draudė daryti, kartais ji ir pasilikdavo. „Vis vien tu atėjai, tai koks skirtumas, kada išeisi - šiandien ar rytoj?“ - sakydavo O. Liubinavičienė. Sugulusios ilgai šnekėdavosi. „Bet mums nė vienai, matyt, neatėjo į galvą, kad tuos laiškus galima perrašyt savo ranka kaip literatūrinį kūrinį“, - po kelių dešimtmečių prisiminė ryšininkė³. Tad berniuko „mamuliukas“, kaip vadino vaikas globėją, paslėpdavo visus su J. Žemaičiu susijusius dokumentus namo palėpėje. Gyveno tada iš Vabalienės nuomojamame kambarėlyje S. Nėries gatvėje.

Dar neprašvitus ryšininkė - „panelė iš Afrikos“ - iškeliaudavo vien jai težinomais keliais.

² R. Jankevičiūtės-Žalnieriūnienės 1991 02 02 laiškas J. L. Žemaičiui, J. L. Žemaičio asmeninis archyvas.

³ Ibid.

Trečioji
partizaniška žiema

Artėjo žiema. 1947 m. MGB teroras dar labiau pasmarkėjo. Buvo iššifruotas Kelmės, Nemakščių, Šimkaičių, Girkalnio, Betygalos, Raseinių valsčių OS narių tinklas, daugelis pasipriešinimo dalyvių suimti. Kam pavyko, pasitraukė pas partizanus, todėl kovotojų gretas nuolat papildydavo nauji žmonės, laiku pajutę pavojų ar nesutikę būti šnipais. Taip pamažu keitėsi kovotojų sudėtis. Į partizanų gretas atėjo mokytojai Antanas Bakšys, B. Neverdauskas, Raseinių gimnazistas Stasys Narbutas ir kt.

Žiemoti JKA štabas pasiruošė Skaudvilės valsčiuje įrengtuose bunkeriuose. Negalima sakyti, kad čia nebuvo jokio pavojaus. Čekistai pradėjo įtarinėti, kad Pavėrių kaimo gyventojas J. Ivanauskas remia partizanus, todėl jis pats turėjo palikti namus ir slapstytis. Laimė, jo daržinėje įrengta slėptuvė „Oazė“ liko neiššifruota.

Kalėdas buvo nutarta švęsti pas B. Kazlauską. 1947 m. gruodžio 22 d. čia susirinko A. Jurkūnas, A. Liesys, M. Orlingis, A. Seneckas. Čia bebūnant buvo gautas pranešimas apie Knygnešio rinktinę ištikusią nelaimę: Kelmės valsčiaus Žilių kaime apsistojusius rinktinės štabo pareigūnus apsupo čekistai. Prasidėjo kautynės, per kurias žuvo penki partizanai, tarp jų - ūkio dalies viršininkas T. Pakarklis-Armis, su kuriuo J. Žemaitis kūrė ir stiprino rinktinę. Jo brolis Alfonsas, rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas, buvo sužeistas. Jį iš kautynių lauko išnešė ryšininkė Genė Stulgaitytė¹. Tai buvo neseniai ryšininke tapusi B. Neverdausko surasta mergaitė. Tarp apygardos ir rinktinės štabų ryšį palaikė dar viena ryšininkė - Marija Mikšaitė-Babūnė. Tai buvo Radviliškio gimnazistė, kurios sesuo Julija su vyru Leonu Bakūnu-Ietimi partizanavo Voverės rinktinėje.

Po kautynių G. Stulgaitytė išvažiavo į Kauną, tačiau ilgam pasislėpti jai nepavyko: jos ieškoti į Kauną MGB nusiuntė kitą buvusią ryšininkę - Beržinskaitę, MGB agentę Žibutę. Agentė surado G. Stulgaitytę, ir MGB 1948 m. vasario 4 d. slapta ją sulaikė, nes tikėjosi užverbuoti Knygnešio rinktinės vado E. Kurtinaičio ir J. Žemaičio paieškoms².

Po kiek laiko atėjo kita skaudi žinia: nelaimė neaplenkė ir Žuvėdros rinktinės. Niekas neįtarė, kad rinktinės ryšininko A. Milerio brolis Benadas, kaimo siuvėjas, buvo užverbuotas ir

¹ Ištrauka iš MGB Raseinių apskrities skyriaus 1948 01 pranešimo, LYA, f. k-l,ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), l. 174-175.

² MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojo Perekriostovo 1948 02 04 planas-užduotis, ibid., ap. 3, b. 291 (33/2), 1. 1-4.

tapo MGB agentu Galu. Iš brolio sužinojęs visas detales, jis išdavė Ariogalos valsčiaus Pagesaičių kaime įrengtą rinktinės štabavietę. Iš ūkininko Zenono Jokimo trobos į bunkerį nebuvo jokio įėjimo, tačiau čekistai užlipo tiesiai ant trobos aukšto ir atplėšė angą. Bunkeryje nugriaudėjo sprogimas³. 1948 m. sausio 16 d. čia žuvo pirmasis J. Žemaičio partizaninių kovų mokytojas, buvęs LLA Raseinių apskrities vadas J. Čeponis⁴. Kartu žuvo ir agento Galo brolis A. Mileris. O dar taip neseniai J. Žemaitis ir J. Čeponis buvo susitikę Girkalnio valsčiaus Mikaičių kaime pas ryšininkę Angelę Laurinavičiūtę-Rūtą!

Buvo sunaikinta ir apygardos spaustuvė - taip sunkiai įgyta spausdinimo įranga. Vėl reikėjo rūpintis „Laisvės varpo“ leidyba. Dar gerai, kad jau buvo spėta išspausdinti eiliniams okupacinės valdžios rinkimams skirtus atsišaukimus. Tačiau užvis skaudžiausios buvo kovotojų netektys: 1947 m. Kęstučio apygardoje žuvo apie 170 partizanų, 532 partizanai, ryšininkai ir rėmėjai buvo suimti⁵.

LSSR vietinių tarybų rinkimai buvo paskirti 1948 m. sausio 18 d. Partizanų požiūris į juos ir veiksmai buvo tokie pat kaip ir per 1946 m. rinkimus. Kęstučio apygardos štabas 1000 egzempliorių tiražu išspausdino prieš rinkimus nukreiptus atsišaukimus, kuriuos OS nariai išplatino Raseinių, Jurbarko, Kelmės apskrityse. J. Žemaitis 1947 m. gruodžio 10 d. įsakyme rašė: „Jungtinės Kęstučio apyg. vadovybė praneša, kad jos, kaip ir visos lietuvių tautos, nusistatymas aukščiau minėtų „rinkimų“ atžvilgiu yra toks pat, kaip ir š. m. vasario mėn. 9 d. „rinkimų“ atžvilgiu, tai yra „rinkimuose“ NEDALYVAUTI“⁶.

³ S. Jokimaitė-Valantinienė, „Paskutinis kpt. Juozo Čeponio prieglobstis“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 20, p. 73-86.

⁴ N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944— 1953 m., p. 249; LYA, f. K-l, ap. 45, b. 739 (77 5711, t. 1.), 1. 103-104.

⁵ LSSR MGB 2 N valdybos 1950 09 15 pažyma apie Kęstučio apygardos veiklą.

skyrėsi ir vėliau: 1948 m. žuvo 117, suimta - 358 asmenys, 1949 m. atitinkamai 125 ir 405.

⁶ JKA laikraštis Laisvės varpas, 1947 1115, Nr. 125, I.YA, f. K-l, b. b. 41978/3, t. 4, 1. 105.

Jūros srities vadas Aleksandras Milaševičius (1948 m.)

ne partizaniškos melodijos, jei ne pasikeitę veidai, galėjo atrodyti, kad jie grįžo į Karo mokyklą.

Dabar J. Žemaitis jautėsi esąs senis. Pirmaisiais metais, kai partizanai būriais užeidavo pas ūkininkus ir kartu su jaunimu pasišokdavo, kartais juokaudamas ir J. Žemaitis išvesdavo kokią ryšininkę. Kartais papokštaudavo, prajuokindavo šeimininkę, kartais vyrams papasakodavo kokį anekdotą iš kariškių gyvenimo, bet tai buvo seniai. Dabar dažniau mėgo žiūrėti, kaip linksminasi jaunimas. Ypač mėgo klausytis partizaniškų dainų. Iki Virtukų mūšio stovykloje po vakarinės maldos vyrai dainuodavo iki išnaktų. Dabar dainuodavo tik tada, kai, pasak B. Liesio, „giria ima gausti“, - per dideles vėtras ar liūtis, kai niekas negalėjo išgirsti jų dainavimo. Kai net šuns nevarydavo į lauką, tada būdavo jų metas. Dainų aidas kildavo kartu su laužo liepsna iki pat dangaus.

J. Žemaitis džiaugdavosi, kad vyrai linksminasi. Sėdėdavo tada vienas tamsoje ir klausydavosi, kaip P. Bartkus su broliais Liesiais dainuoja. Daugelis dainų buvo jų pačių sukurtos. Petras, spausdinęsis Alkupėno slapyvardžiu, dažnai rašė partizanų ypač mėgstamą meilės lyriką: „Žydės vėl vasaros auksinės, / Nauji gėlių žiedai subręs, / Pamirši tą, kurs dėl Tėvynės/ Neteko visko, net tavęs“¹⁰. Rūsti kasdienybė diktavo ir eilėraščių tematiką. „Plevena miglos tartum vėlės, / Ir dienos juosta kaip naktis. / Pagelto lapai, vysta gėlės, -/ Keliauja per laukus mirtis“ ¹¹.

¹⁰ Kovos keliu žengiant, sud. L. Gudaitis, Vilnius, 1991, p. 74.

¹¹ Ibid., p. 181.

Ir vis dėlto buvo aišku, kad be stiprios organizacijos, be tinkamo vadovavimo tas tvirtas dvasinis nusiteikimas dings. Judėjimas bus pasmerktas, vyrai ims žiūrėti tik kaip išlikti, užsitęsusi kova nuslopins moralinius orientyrus, prasidės girtuoklystės, beprasmiškos žūtys, nutrūks ryšys su visuomene, kuri vis labiau veikiama bolševikinės propagandos. Todėl išeitis viena: stiprinti organizacijos branduolį, vengti priimti į partizanų gretas naujus vyrus, kurie dar gali gyventi legaliai, nepalikti nė vieno neorganizuotai besislapstančio žmogaus; pavienius būrius sujungti į tėvūnijas, rinktines, griežtai laikytis drausmės ir baudžiamųjų statutų, išlaikyti štabus, intelektines pajėgas, kurios per spaudą palaikytų tautos dvasią, o reikiamu momentu organizuotų gyventojus lemiamai kovai. Kada tai bus, kiek aukų dar reikės sudėti, vienas Dievas težinojo. Tačiau vilčių dar buvo.

1948 m. sausio mėn. Tauro apygardos vadas A. Baltūsis atsiuntė sąrašą medžiagos, kurią J. Lukša ir K. Pyplys išvežė į užsienį. Šis sąrašas ne tik rodė ryšių su užsieniu realumą, bet ir atspindėjo padėtį krašte. Paaiškėjo, kad Dzūkijoje veikia stipri Dainavos apygarda, pasiuntusi į Vakarus net keturių pavadinimų periodinės spaudos leidinius, išleidusi partizanų dainų rinkinį, sukūrusi Lietuvos partizanų statutą. Iš pateiktos medžiagos aiškėjo, kad apygardoje nestokojo stiprių analitikų. Tauro apygardos pareigūnai buvo sudarę scheminį Lietuvoje veikiančių partizanų apygardų žemėlapį.

¹³ MGB mjr. A. Sokolovo 1948 02 09 raštelis MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko pavaduotojui Perekriostovui, ibid., I. 6.

 ¹⁷ Maironio rinktinės 1948 03 05 įsakymas Nr. 5, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), I. 211.

Prisikėlimo apygardos
Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai

nės štabo narių, S. Raziulis, gegužės mėnesį buvo nusiųstas į formuojamą Jūros srities štabą.

Balandžio mėnesį Prisikėlimo apygardos vadovybė vizitavo partizanų būrius Liaudiškių miške prie Aukštelkės. Buvo tikrinama, kaip Žaliosios rinktinės kovotojai moka naudotis ginklu, užmegzti ryšį ir t.t. Kadangi labai trūko viduriniosios grandies pareigūnų, buvo nutarta organizuoti kuopų vadų kursus. Iki tol tokius kursus buvo surengusi tik Tauro apygarda. 1947 m. rudenį Kazlų Rūdos miškuose juos baigė viena laida. Parengti antrą puskarininkių laidą sutrukdė MVD kariuomenė.

Energingi naujosios apygardos vadovai nutarė Voverės rinktinės veiklos rajone Joniškio apskrityje surengti dviejų mėnesių mokymo kursus. P. Bartkui išvykus jų organizuoti, Prisikėlimo apygardai vadovauti liko buvęs Atžalyno rinktinės štabo narys Leonardas Grigonis-Danys.

Kursų klausytojams buvo numatytas ne tik kovinis rengimas, bet ir šiaip partizaniniame gyvenime būtinos disciplinos.

Ryšininkė R. Jankevičiūtė parengė pirmosios pagalbos teikimo instrukciją ir turėjo skaityti sanitarijos kursą.

Balandžio mėnesį P. Bartkus iš Dukto miško, kuriame netoli Gangių kaimo buvo štabo slaptavietė sutartiniu pavadinimu „Prie pušies“, iškeliavo į Voverės rinktinę. Jį lydėjo apsauga, vadovaujama partizano Alberto Pumpučio. Keliaudavo naktimis po 7-12 kilometrų¹⁸. Dienodavo pas ūkininkus. Nors kelionės tikslas buvo kursai, tačiau kartu ji teikė gerą progą susipažinti su nauju veiklos rajonu, kovotojais ir rėmėjais. Pats J. Žemaitis ypač skatino dalinių inspektavimą. Tuo pačiu metu, balandžio mėnesį, kai pasidarė įmanomas judėjimas ir kelionės, inspektuoti Kęstučio apygardos rinktines pradėjo ir J. Žemaitis. Pirmiausia nuvyko į Skaudvilės valsčiuje, Purviškių miške, įsikūrusią Aukuro (vėliau -Butageidžio) rinktinę, vadovaujamą V. Ivanausko-Henriko.

P. Bartkus turėjo dar vieną J. Žemaičio užduotį: užmegzti ryšius su Latvijos partizanais. Voverės (nuo 1948 m. gegužės -Kunigaikščio Žvelgaičio) rinktinės, vadovaujamos P. Muningio¹⁹, partizanai iškilus grėsmei dažnai eidavo slapstytis į Latviją, o pačioje rinktinėje partizanavo keletas latvių. Deja, užmegzti ryšių su organizuota Latvijos partizanų vadovybe nepavyko, nes paaiškėjo, kad tokios ir nėra. Bendravo tik pavieniai partizanų būriai. 1948 m. gruodžio mėn. Arnoldo Gulbio (vėliau - Kraujo-Karlio) būrys susijungė ir nutarė žiemoti kartu su lietuvio Prano Gelažiaus-Kluonio devynių partizanų būriu. 1949 m. kovo 17 d. Latvijos Lielaucės miške jų stovykla buvo užpulta: 15 partizanų žuvo, 9 buvo suimti²⁰.

Nors P. Bartkui per Radviloms:, Gandžiogalą, Lovą, Kryžių kalną pavyko pasiekti Joniškio valsčių, tačiau kursus teko atidėti: pavasarį prasidėjo smarkus MVD kariuomenės siautimas. Voverkų miške P. Muningis ir rinktinės štabo pareigūnai susi-

¹⁸ R. Jankevičiūtės 1948 08 30 tardymo protokolas, ibid., f. K-l, b. b. P-14291, t. 1, 1. 194-196.

¹⁹ P. Muningio likimas tragiškas: 1949 08 27 per kautynes buvo sužeistas, po trijų dienų gangrenavus rankai nusišovė.

²⁰ S. Narbutas, „Partizano Tautvydo tėvūnija“, Darbai, Vilnius, 1996, N r. 1, p. 73-100.

¹ R. Gedvilo 1954 01 09 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, r. 5, 1. 5-10.

² Jūros srities 1948 05 05 įsakymas Nr. 1, ibid., ap. 10, b. 50 (5/9, t. 1), 1. 255-259.

Prioritetą teikti ne kovinėms akcijoms, o tautiškumo, lietuviško mentaliteto išsaugojimui.

Visoje Lietuvoje atsirado daugybė nuo tremties pabėgusių besislapstančių žmonių. Pagausėjo prašymų priimti į partizanų gretas. Šiuo atveju taktika buvo tokia: neplėsti organizacijos vien dėl to, kad žmogui nebėra kur dėtis. Be to, tokiu būdu į partizanų junginius lengvai galėjo prasiskverbti MGB provokatoriai.

Norėdami palengvinti besislapstančiųjų dalią, partizanai pradėjo atiminėti iš gyventojų dokumentus. Kiekvienas, nenorintis, kad jo tapatybė būtų greitai nustatyta, galėjo čekistams pasiaiškinti, jog iš jo „banditai“ atėmę asmens dokumentus. „Perdirbę“ paimtus dokumentus partizanai jais aprūpindavo besislapstančius nuo trėmimo asmenis.

Visoje Lietuvoje tvyrojo nerimas. Kaip tik tą vasarą ryšininkės M. Mikšaitės-Babūnės sesutė gimnazistė Irena į Dukto mišką, į susitikimą, atlydėjo J. Žemaičio sūnaus globėją O. Liubinavičienę. Nors J. Žemaitis džiaugėsi, kad baisusis trėmimas ją ir sūnų aplenkė, tačiau buvo liūdnas. Ryšininkės sesutei pasakė: jei jau neturėsi kur dėtis, ateik pas mus⁶. Tuos žodžius ištarė be galo liūdnai, ir mergaitė pajuto, jog jis iš visos širdies trokšta, kad niekam nereikėtų taip pavojingai gyventi.

Praėjus baisiajam trėmimui reikėjo tęsti pradėtą partizanų junginių centralizavimo darbą. Suformavęs srities štabą, kaip buvo įpratęs, J. Žemaitis pasirūpino Kęstučio apygardos vadovybe⁷. Tuo metu jis su apsaugos būriu bazavosi Girkalnio valsčiaus Birbiliškės miške. Jis nutarė sukviesti Kęstučio apygardos pareigūnus ir paskirti naują jos vadą.

⁶ I. Mikšaitės 1992 m. pasakojimas autorei.

⁷ J. Žemaitis-Vytautas, „Apybraiža apie pogrindinę organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“, Laisvės kovų archyvas, Kaunas, 1993, Nr. 7, p. 73-83.

Pasitarimas įvyko 1948 m. liepos 8-9 d. Batakių valsčiaus Petkaičių miške. Tai buvo tartum atsisveikinimas su vyrais, su kuriais kartu J. Žemaitis kovojo trejus metus. Paskutiniame savo, kaip apygardos vado, įsakyme jis rašė:

„Visą savo partizanavimo laiką iki dabar praleidau Jūsų

Kęstučio apygardos partizanai. Stovi antras iš kairės Robertas Gedvilas

gretose, todėl nelengva su Jumis atsisveikinti. Mane džiugina tik viena viltis: kad ir būdamas kitoje vietoje turėsiu galimybę kartu su Jumis dirbti ir rūpintis Jūsų reikalais.

Aš didžiuojuosi, kad esu kilęs iš Kęstutėnų, iš aplinkos, kuri savo Tėvynei davė tokius didvyrius kaip Visvydą ir kitus, kurių didvyriški žygdarbiai ir vardai dar ne visiems žinomi, bet jų darbus įvertins ir amžiais atmins atgimusi Lietuva“⁸.

⁸ Kęstučio apygardos vado J. Žemaičio-Žalčio 1948 06 08 jsakymas Nr. 8/347, ibid., Nr. 13, p. 23-24.

Keliaudamas iš Girkalnio valsčiaus į Batakių valsčių, J. Žemaitis sirgo. Vyrai nešė jo ginklą, ėjo lėtai. Vis dažniau pajusdavo, kad partizaniškam gyvenimui turi sukaupti paskutines jėgas. Deja, ilsėtis nebuvo nei laiko, nei galimybių.

Petkaičių miške susirinko Jūros srities, Kęstučio apygardos, Aukuro ir Gintaro (buvusi Knygnešio) rinktinių vadovybės. Daugelio pažįstamų tarp jų nebebuvo.

Vasario 18 d. žuvo J. Venclauskas, buvo sunaikintos Kelmės ir Eržvilko OS struktūros, suimta daug moksleivių, nemažai ryšininkų užverbuota. Agentė Žibutė -ryšininkė Beržinskaitė pranešinėjo apie visus partizanų apsilankymus⁹. Kadangi jai J. Venclauskas buvo palikęs 5 tūkst. šovinių, kurių pasiimti buvo atėjęs Gintaro rinktinės vadas E. Kurtinaitis, MGB jos namuose įrengė signalinę radijo aparatūrą. Užėjus partizanams tereikėjo paspausti mygtuką, ir pasaloje tykoję čekistai būtų buvę iškviesti.

⁹ MGB Raseinių apskrities skyriaus viršininko Carkovo 1948 02 21 specialusis pranešimas LSSR valstybes saugumo ministro pavaduotojui P. Kapralovui, LVA, f. K-l, ap. 45, b. 1792 C7714, t. 2), 1. 187-190.

Nuolatiniai pavojai nugludino smulkius nesutarimus, nuslopino ambicijas. J. Žemaitis Kęstučio apygardos vado pareigas pasiūlė H. Danilevičiui, kuris kadaise nepritarė J. Žemaičio skyrimui Kęstučio apygardos vadu. Trūko kariškių, tad vadais tapo mokytojai, gimnazistai. Apygardos štabo viršininku J. Žemaitis pasiūlė R. Gedvilą, o pats ėmėsi toliau kurti vyriausiąją vadovybę. Vykstant į Vakarų Lietuvos partizanų vadų pasitarimą Petkaičių miške, nutiko dar vienas jam svarbus įvykis.

¹ „Kęstučio apygardos partizano Brūklio dienoraštis“. Tada, kai žuvom dėl Tėvynės..., Kaunas, 1996, p. 197.

Vakare J. Žemaitis, A. Milaševičius, V. Gužas, A. Seneckis, J. Nuobaras ir R. Gedvilas nuėjo pas Žiaunius². Palaukė, kol J. Nuobaras, pažinojęs šeimininkų sūnų Andrių, patikrins, ar sodyboje ramu.

Laiko turėjo ne daugiau kaip 3-4 valandas. Langų neuždengė, žiburio nedegė. Vasaros naktis buvo šviesi ir trumpa. Vyrai, susėdę kitame kambaryje, tyliai dainavo. D. Žiaunytė, J. Nuobaro gimnazijos laikų mokslo draugė, išėjo į virtuvę pasikalbėti su juo, o J. Žemaitis pasiliko vienas su sūnumi. Nors ir pakeltas iš patalo, berniukas buvo guvus ir drąsus. Pirmiausia susidomėjo žaislais, kardo nepaleido iš rankų. Pamatęs šviečiančias kompaso rodykles, klausė, kas tai yra³. Tėvas vaikui aiškino rimtai, kaip suaugusiajam. Tačiau berniukas nenustygo vietoje. Retkarčiais palikdavo tėvą ir atbėgdavo pas vyrus paklausyti dainų. Jei būtų galėjęs, J. Žemaitis būtų vaiko iš rankų nepaleidęs. Nepastebėjo, kaip prabėgo trejetas valandų. Jau aušo. Pakilo, stipriai priglaudė prie savęs vaiką. Ar bepamatys?

D. Žiaunytė pasisiūlė nuvežti J. Žemaičio tėvams pinigų. Buvo pasišovusi senukams nuvežti parodyti ir vaikaitį, tačiau senoji Žiaunienė atkalbėjo nuo šio rizikingo žingsnio.

Atsisveikindamas J. Žemaitis liepė vietiniams partizanams nevaikščioti pas Žiaunius, be reikalo nekelti geriesiems žmonėms grėsmės. Ir išėjo. Tylomis nužygiavo trejetą kilometrų. Miške apsistojo dienoti.

O tėvai tuo metu jau gyveno Klaipėdos invalidų namuose -Laugalių „ubagyne“. Tačiau šis „ubagynas“ jiems rodėsi rojus. Išvaryti iš namų, pabandė rasti prieglobstį Palangoje. Ten turėjo pažįstamų dar iš jaunystės laikų. J. Šliūpo pažįstamų padedamas, senasis J. Žemaitis susirado pas žmogų kambarėlį. Greta gyveno kitas nuomininkas - rusas. Kartą, kai Žemaičių nebuvo namie, kaimynas susirinko visus geresnius Žemaičių iš Kiaulininkų atsivežtus daiktus ir išsigabeno⁴. Liko

² J. Nuobaro 1951 07 11 tardymo protokolas, I.YA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 5, 1. 66-80.

3 R. Gedvilo 1950 04 31 apklausos protokolas, ibid., t. 7, I. 245-246.

⁴ K. Rašimaitės 1996 m. pasakojimas autorei.

senukai kaip stovi, ieškoti teisybės bijojo. Dar labiau bijojo, kad juos apvogęs rusas kerštaudamas neįskųstų jų MGB, todėl tučtuojau pasitraukė į Klaipėdą. Miestas buvo sugriautas. Susirado sukrypusią pašiūrę. Iš lentgalių senukas sukalė gultus ir stalą. Kasdien su pjūkleliu eidavo per griuvėsius ieškoti malkų. Naktimis siautė plėšikai, turguje karaliavo kišenvagiai ir karo invalidai. Girtais, iš įtūžio ir nevilties paraudusiais veidais, prisitaisę prie nutrauktos kojos bigės pagalį ar irdamiesi per minią ant žemų lentinių ratukų, jie kiekvieną praeivį palydėdavo triaukščiais keiksmais. Iš Rusijos atklydę recidyvistai skutimosi peiliukais mikliai pjaustė kišenes ir rankines, o retkarčiais kokiam teisybės ieškotojui brūkštelėdavo juo per akis. Vakarais gatvėmis kaukšėdavo patrulių batai.

Šiame atvykėlių ir kolonistų mieste žmogus galėjo kuriam laikui dingti čekistams iš akių. Bet čia buvo galima dingti ir visiems laikams.

Gyventi senieji Žemaičiai neturėjo iš ko. Tėvas dar prieš karą buvo gavęs trūkį, sunkiau dirbti nebegalėjo. Petronėlė visai sunyko, vis sielodavosi, kad abu vaikai išvažiavo - gal dar sugrįš?! Tikrovė jai buvo per sunki.

Ieškodamas maisto, senukas eidavo į turgų. Kartais čia sutikdavo pažįstamų. Jie ir sušelpė: surinko kiek siūlų, adatų, šukų, plaukų segtukų - smulkmenų, kurių po karo buvo sunku gauti. Senukas susikrovė tai į maišelį ir išėjo per kaimus - tartum prekiaudamas, o ne elgetaudamas. Keliavo ištuštėjusiu Klaipėdos kraštu pasikliaudamas gerų žmonių valia.

Vieną dieną turguje pamatė pažįstamą veidą. Tai buvo jo vaikų draugė Kazimiera Rašimaitė⁵, K. Teišerskienės sesuo. Ji dirbo Kretingos pieninėje, galėjo šiek tiek sušelpti senukus. Netrukus tame pačiame turguje J. Žemaičio tėvas sutiko dar vieną šiluviškį, dirbusį ūkvedžiu senelių prieglaudoje. Žmogus sutiko padėti. Neilgai trukus Žemaičiai jau gyveno „ubagyne“: senukas - viršuje kartu su kitais nelaimėliais, o jo žmona - pirmame aukšte, tarp sunkesnių ligonių. Dažniausiai gulėdavo lovoje ir vis laukdavo nesulaukdavo apsilankant sūnaus Jonuko.

⁵ K. Rašimaitė, tuo metu slapstydamasi, gyveno Gerasimavičiūtes pavarde.

Rapolas ir Kotryna Juškos tremtyje. Pirma iš dešinės -
būsimoji „bėglė“ Aušrelė Juškaitė (1947 m.)

nojo tik tiek, kad seneliai įsikūrė invalidų namuose, o Aušra Juškaitė nelegaliai grįžo iš tremties ir gyvena pas mokytoją A. Berzinienę⁷.

⁷ Agento Mikutaičio 1948 06 14 agentūrinis pranešimas, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 65-80.

Supratę, kad iš mergaitės gaudant J. Žemaitį nebus jokios naudos, čekistai nutarė grąžinti ją į tremtį. Iš Komijos buvo gavę žinių, kad Juškos yra nepataisomi „nacionalistai“: kai komendantas liepė Kotrynai pasirašyti, kad jos šeima ištremta „amžinai“, ši atsisakė tai padaryti. Negana to, kartą lyjant lietui ji iš darbo parėjo namo. Norėjo ją teisti už sabotažą. Be to, vertindamas R. Juškos darbštumą, vietinis partorgas prasitarė, kad „Rafail Fomič“ galėtų stoti į partiją. Labai nustebo ir pasipiktino, kai šis atsakė to nenorįs.

1949 m. kovo 10 d. MGB pareigūnai suėmė nė keturiolikos metų neturinčią Aušrelę, taip pat jos pusseserę Laimutę. Per ją bandė priversti legalizuotis partizanaujantį Rapolo brolį Praną Jušką, kuriam 1941 m. buvo pavykę pabėgti, kai kaliniai buvo varomi iš Minsko kalėjimo į Sovietų Sąjungą. Kadangi įgyvendinti sumanymo nepavyko, abi mažosios tremtinės etapais buvo išsiųstos atgal į Komiją. Pagal instrukcijas jos turėjo būti laikomos nepilnamečių nusikaltėlių kamerose. Rusijos kalėjimai ūžė nuo nepilnamečių „blatnųjų“ - kriminalinių nusikaltėlių. Kažin ar mergaitės būtų pasiekusios Komiją, jei su savo kukliais ryšuliukais būtų buvusios įmestos pas žmogiškumą praradusias jaunąsias nusikaltėles. Kažkas iš viršininkų pagailėjo - leido šiuos vaikus apgyvendinti kartu su suaugusiomis moterimis. Čia buvo lietuvių, o ir kitos moterys užjautė mažąsias kalines. Vologdos persiuntimo kalėjime lietuvaitės nutarė padovanoti joms atminimui dovanėlę: pasiuvo juodus kaspinėlius, ant kurių spalvotais siūlais išsiuvinėjo trispalvę⁸.

Taip tuomet baigėsi Aušros Juškaitės, „amžinos tremtinės“ nuo penkerių metų amžiaus, kelionė į tėvynę.

⁸ A. Juškaitės-Vilkienės 1997 12 08 pasakojimas autorei.

Vieningos

organizacijos kūrimas

Jūros srities vadu J. Žemaitis išbuvo neilgai. Tą trumpą metą, kol bendravo su A. Milaševičiumi, daug diskutavo dėl partizaninio karo taktikos.

A. Milaševičius buvo aktyvių kovos veiksmų šalininkas. Jo nuomone, žemė turėjo degti po okupantų ir jų talkininkų kojomis. Pasalos, diversijos, kolaborantų naikinimas - teoriškai neišvengiami kiekvieno partizaninio karo elementai, tačiau reikėjo atsižvelgti į tai, kad kova ilgai užtruko, ir į okupantų elgesį. J. Žemaitis buvo teroro aktų priešininkas. Gailėjo žmonių. Ne tiek tų, nusikaltusiųjų, -nors ir jų, kartais įbaugintų ar išprovokuotų, negalėjo vertinti vienareikšmiškai, - kiek paprastų kaimo gyventojų. Kiekvienas partizanų veiksmas sukeldavo dešimteriopai smarkesnį okupantų atoveiksmį. Tas baisusis pavasario trėmimas nedilo iš atminties. Viena vertus, tie, kurie įskundė savo kaimynus ir pasmerkė jų mažamečius vaikus Sibiro žūčiai, turėjo būti nubausti. Tačiau, kita vertus, po kiekvieno karo lauko teismo nuosprendžio apylinkėje prasidėdavo neregėtas baudėjų siautėjimas, žmonių suiminėjimai, tardymai, trėmimai. Todėl J. Žemaitis pasiūlė diferencijuoti baudžiamųjų statutų taikymą. Nurodė, kad jei nusikaltęs asmuo nekelia tiesioginio pavojaus, jo baudimą reikia atidėti tam laikui, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę.

Gegužės mėnesį iš Aukštaitijos atėjo ryšių įgaliotinė Izabelė Vilimaitė-Stirna ir atnešė Vytauto ir Algimanto apygardų vadų V. Kaulinio bei Antano Slučkos laišką. Jame buvo rašoma:

„Tauro apygardos vado Žvejo organizuotas BDPS komitetas suteikė vilčių. Tačiau visai neseniai gavome žinių, kad Žvejas žuvo, o komiteto nariai areštuoti [...].

Dabar, kai viso pasaulio tautos susivienijo kovai prieš žmonijos nelaimę - komunizmą, mums reikia nesvarstant nukreipti savo veiksmus viena kryptimi. Mes turime mintyje vyriausią vadovybę - centrą. Jei tokia vadovybė jau organizuota - su malonumu prisijungsime, jei ne - norime bendradarbiauti su Jumis ir kitomis apygardomis kuriant ją. Savo atstovus į ją jau numatėme“¹.

Tą patį mėnesį J. Žemaitis gavo po A. Baltūsio žūties išrinkto Tauro apygardos vadu Jono Aleščiko-Rimanto pranešimą apie tai, kad du siųstieji į užsienį atstovai sėkmingai pasiekė Vakarus ir su jais palaikomas ryšys. Tačiau J. Aleščikas guodėsi, kad ryšio su BDPS, nutrukusio dar esant gyvam A. Baltūsiui, atnaujinti nepavyko². Iš tikrųjų legaliai gyvenę BDPS nariai jau buvo suimti.

¹ Vytauto apygardos vado V. Kaulinio-Miškinio ir Algimanto apygardos vado A. Slučkos-Šarūno 1948 05 10 laiškas J. Žemaičiui, l.YA, t. K-1, ap. 10, b. 50 (5/9, t. 1), 1.257.

² Tauro apygardos vado J. Aleščiko-Rimanto 1948 05 27 raštas Nr. 107 Kęstučio apygardos vadui, ibid., ap. 45, b. 265 (2676, t. 1), 1. 165.1.

Jūros srities vadovybė. Pirmoje eilėje'antras ii dešinės - Robertas Gedvilas,
toliau Aleksas Mieliulis, Antanas Liesys, Aleksandras Milaševičius, 
Vytautas Gužas

Ryšininkės areštas sutrikdė darbą. Jos rankose buvo ryšys su Tauro apygarda, ji žinojo Prisikėlimo apygardos štabo vadavietę ir ryšių punktus.

Sužinojus, kad ryšininkė R. Jankevičiūtė suimta, palaikyti ryšį su Tauru ėmė jos draugė, ką tik baigusi Vilniaus valstybinio universiteto Chemijos fakultetą Elvyra Pliupelytė-Zita. Su Jūros sritimi ryšį palaikė E. Grigalavičiūtė-Vida, su Rytų Lietuva -1. Vilimaitė-Stirna.

Rugpjūčio mėnesį ryšys su Tauro apygarda jau buvo atkurtas. Deja, ryšininkė atnešė prastų naujienų: 1948 m. rugpjūčio 10 d. žuvo Tauro apygardos vadas J. Aleščikas-Rimantas. Žalgirio rinktinės vadas (vėliau tapęs apygardos vadu) Viktoras Vitkauskas-Saidokas pranešė, kad apygardos štabe nebėra intelektualinių pajėgų, tinkamų vyriausiajai vadovybei.

Tuo tarpu Rytų Lietuvos trijų apygardų (Vytauto, Algimanto ir Didžiosios Kovos) vadai suvažiavime oficialiai pritarė bendros vadovybės, susidedančios, pagal A. Baltūsio schemą, iš karinių ir politinių institutų, kūrimui ir nutarė, „jeigu tokie institutai jau sudaryti ir veikia, tai pasiųsti savo atstovus ir įjungti į bendrą darbą“⁷. Gegužės mėnesį šį nutarimą ryšininkė I. Vilimaitė perdavė J. Žemaičiui. Rugpjūčio 4 d. Rytų Lietuvos partizanų srities vadovybė nutarė į vyriausiąją vadovybę deleguoti srities vadą J. Kimštą-Žalgirį ir Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininką Juozą Šibailą-Merainį.

Pirmiausia J. Žemaitis nutarė susisiekti su Aukštaitijos partizanų vadovybe. Per ryšininkę E. Pliupelytę jis išsiuntė jiems kvietimą atvykti į Žaliosios rinktinės rajoną, o pats, paskyręs Prisikėlimo apygardos vadu buvusį mokytoją L. Grigonį-Krivį, P. Bartkų, kaip gerą organizatorių ir padėjėją, paskyrė VLKSO štabo organizacinio skyriaus viršininku¹¹³.    

Kartu su L. Grigoniu, ryšininke E. Grigalavičiūte ir trijų partizanų palyda J. Žemaitis rugpjūčio pradžioje išvyko į Žaliosios

⁷ LLA Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities 1948 05 01 vadų suvažiavimo nutarimas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 285-287.

⁸ J. Žemaitis-Vytautas, „Apybraiža apie pogrindinę organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 7, p. 73-83.

MGB agentas-smogikas Juozas Rudžionis

⁹ E. Grigalavičiūtės 1948 12 22 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. P-14291, t. 3, I. 42-44.

¹⁰ K. Butkuviene, „Kovotojų žūtys Žaliojoje rinktinėje“, Partizanų kovos Šiaulių krašte, Šiauliai, 1996, p. 111 — 121.

Nors Radvilonių miške J. Žemaitis užtruko iki rugpjūčio pabaigos, tačiau svečių iš Aukštaitijos nesulaukė. Gavęs pranešimą, kad dėl MGB siautėjimų srities vadas J. Kimštas ir Algimanto apygardos vadas A. Slučka neatvyks, pasuko atgal į Dukto miškus.

Tikroji neatvykimo priežastis buvo kita: A. Slučka nepasitikėjo naująja ryšininke E. Pliupelyte ir nutarė į skiriamą susitikimą nevykti. Tik kai ryšininkė I. Vilimaitė perdavė J. Žemaičio kvietimą pačiam J. Kimštui, šis susirengė vykti į Prisikėlimo apygardą, kur bazavosi J. Žemaitis.

Kartu su kvietimu susitikti J. Žemaitis perdavė išsamų laišką, kuriame labai aiškiai išdėstė partizanų junginių centralizacijos principus¹¹. Pasidžiaugė tuo, kad jam pavyko Tauro apygardą įtikinti, jog reikia suformuoti sričių štabus. Atvyksiančius srities atstovus įpareigojo atsivežti srities ir apygardų organizacinės, operatyvinės, mobilizacinės, informacinės ir ūkinės veiklos medžiagą. Ypač J. Žemaitį domino vyrų mobilizacijos, jei kiltų Rytų ir Vakarų konfliktas, planai, ginkluotė, galimybė priimti pagalbą, t. y. ginklus, oro keliu, apsirūpinimas spausdinimo priemonėmis. Savo įkurtos Jūros srities pavyzdžiu patarė suformuoti srities štabą, nurodė, kokia turi būti srities, apygardų, rinktinių, rajonų (tėvūnijų) štabų organizacinė struktūra. Detaliai paaiškino smulkesnių organizacinių vienetų funkcijas, nurodė, kad būtina ruoštis savarankiškai veiklai. Nors 1948 m. pogrindinės struktūros dar veikė visoje Lietuvoje, tačiau J. Žemaitis numatė, kad kovai užsitęsus ryšiai gali nutrūkti. Tuomet kiekviena kovotojų grupelė turėjo veikti kaip organizuotas vienetas, kad lemiamu momentu, traukiantis okupacinei kariuomenei, galėtų perimti karinę ir civilinę valdžią, apginti gyventojus nuo MGB represijų, išvaduoti kalinius, neleisti sunaikinti Lietuvos turto.

¹¹ J. Žemaičio-Vytauto 1948 08 28 laiškas broliams „Kalniečiams“, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 157 (107, t. 2), d. 3, 1. 81-85.

Šį laišką J. Žemaitis pasirašė jau nauju slapyvardžiu. Žaltys buvo susijęs su Jūros sritimi, su Baltijos (toks buvo sutartinis rašytinis Kęstučio apygardos pavadinimas) apygarda, su Žemaitijos ryšininkų slaptažodžiu „Vakarinis vėjas“, su Palanga, dvelkiančia tolimos jaunystės vasaromis. Nuo šiol jis - Vytautas, karys, Lietuvos vienytojas, vyriausiasis vadas.

Rugsėjo pradžioje J. Žemaitis jau buvo Dukto miške. Į partizanų stovyklą paprastai nuvesdavo Mėmlaukio kaimo gyventojas Kazys Tamošaitis-Regina. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeris buvo ūkininkės Dambrauskienės name, įėjimas įrengtas iš negyvenamosios pusės. Bunkeris viduje buvo iškaltas lentomis, ten buvo įvesta elektra. Štabas turėjo radiją ir rašomąją mašinėlę, kuria B. Liesys-Kaukas spausdino apygardos laikraštį „Prisikėlimo ugnis“.

Artėjo žiema. Turėdamas patirties iš vadovavimo Kęstučio apygardai laikų, J. Žemaitis vyriausiosios vadovybės žiemojimui numatė maždaug 10 kilometrų atstumu įrengti kelias slėptuves, kad išdavystės atveju pasitraukus iš vienos vietos būtų galima pasislėpti kitoje.

Spalio mėnesį J. Kimštas ir J. Šibaila, lydimi ryšininkės I. Vilimaitės ir vieno palydovo, atvyko į Prisikėlimo apygardą. Apsistojo palapinėse Dūkto miško 45-46 kvartale, Gankų kaimo rajone. Su prisikėlimiečiais ir apsaugos daliniu susidarė apie 12 vyrų. Remdamiesi Tauro apygardos nuomone, visi priėjo prie išvados, kad laikinai reikia senu pavadinimu atkurti minimalios sudėties BDPS prezidiumą¹². Laikinai buvo priimtas tebegaliojantis BDPS statutas ir pogrindžio vyriausiosios vadovybės schema, tik Politinį sektorių pavadinus Visuomenine dalimi. Taip pat buvo nuspręsta parengti ir pasiųsti sričių vadams apsvarstyti naujus sąjūdžio dokumentų projektus, o tada BDPS prezidiumo posėdyje juos patvirtinti. Be to, buvo nuspręsta pakviesti pereiti į pogrindį D. Steponaitį ir pasiūlyti jam BDPS prezidiumo pirmininko postą, iki tol pavedant šias pareigas eiti J. Žemaičiui.

Šiame posėdyje J. Žemaitis buvo išrinktas ginkluotųjų pajėgų vadu, J. Kimštas - štabo viršininku, J. Šibaila - Visuomeninės dalies viršininku, P. Bartkus - prezidiumo sekretoriumi. A. Milaševičius buvo patvirtintas Vakarų Lietuvos srities vadu, o

¹² Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių atstovų 1948 11 10-12 posėdžio protokolas, ibid., f.K-1, b. b. 33960/3, t. 12, I. 196-197.

¹³ BDPS prezidiumo pirmininko 1948 11 23 aktas Nr. 1, ibid., t. 11, I. 25.

¹⁴ Tauro ir Dainavos apygardų vadų 1948 10 20 posėdžio protokolas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 287-288.

¹⁵ Sąjūdžio.

¹⁶ L. e. ginkluotąją pajėgą vado pareigas J. Žemaičio-Vytauto ir adjutanto P. Bartkaus-Žadgailos 1949 01 25 raštas Nr. 15, I.YA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, I. 289.

¹⁷ Ibid.

Ryšininkė Eleonora Grigalavičiūtė

 

Nors J. Žemaitis ir Prisikėlimo apygardos vadovybė išvengė smūgių, tačiau per ryšininkių tardymus MGB pavyko sužinoti apie Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės ryšio punktą Joniškio apskrities Skaisgirio valsčiaus Mančių kaime - Pranės Naudžiūnaitės-Girelės. Be to, čekistai sužinojo esant dar vieną pagrindinę ryšininkę - Kauno žemės ūkio akademijos studentę radviliškietę Marytę Pranevičiūtę²². Šiomis žiniomis buvo pasinaudota toliau sekant vyriausiąją partizanų vadovybę ir diegiant agentus. LSSR MGB 2N valdybos 1-asis skyrius pradėjo vyriausiosios partizanų vadovybės narių J. Žemaičio, J. Šibailos ir P. Bartkaus agentūrinę bylą. Vidaus agentams pavyko įsiskverbti į Vakarų Lietuvos srities štabą. Buvo užverbuoti broliai Jonas ir Mečys Orlingiai (MGB agentai Oriolas ir Radzevičius). Vienas iš jų - srities štabo narys, kitas - ryšininkas²³.

Gruodžio mėnesį slapta buvo sulaikytas ir užverbuotas plk. D. Steponaitis (agentas Petronis²⁴). Šis verbavimas čekistams nebuvo sėkmingas: užverbuotas pulkininkas dingo iš MGB akiračio.

²² MGB Kauno srities valdybos viršininko J. Sinicyno 1950 01 17 specialusis pranešimas LSSR valstybės saugumo ministrui P. Kapralovui, ibid., ap. 45, b. 855 (477), L 31-34.

²³ LSSR valstybės saugumo ministro Gorlinskio agentūrinio-operatyvinio darbo 1949 03 ataskaita, ibid., ap. 3, b. 313 (56/8, t. 1), 1. 133-150.

²⁴ LSSR MGB 2N valdybos 1951 m. pažyma apie nacionalistinio pogrindžio vadovaujančias grandis, ibid., b. 234 (56/21), I. 6-16.

Žinios apie partizanų pastangas centralizuotis čekistus pasiekė ir iš Aukštaitijos. MGB agentas Šilaitis - buvęs plk. Liudas Šimonėlis per Utenos apskrities partizanų rėmėją Klimašauską užmezgė ryšį su Vytauto apygardos vadu V. Kauliniu-Miškiniu. Netrukus iš V. Kaulinio jis gavo dokumentus apie 1948 m. lapkričio-gruodžio mėn. vykusius J. Kimšto ir J. Žemaičio pasitarimus bei vyriausiosios pogrindžio vadovybės sudarymą. V. Kaulinis pats nesusitiko su agentu, tik kaip specialisto prašė išanalizuoti programines pogrindžio nuostatas. Be to, V. Kaulinis agentui L. Šimonėliui pranešė: „Apie tai, kad su Jumis susirišau, pranešiau mūsų vyr. vadovybei. Jie taip pat Jumis susidomėjo. Prašo atsiųsti Jūsų laiškų kopijas ir palaikyti su Jumis ryšį. [...] Mums garbė turėti su Jumis reikalų, nes Jūs esate autoritetas“²⁵. Kitame laiške V. Kaulinis pranešė dar svarbesnių žinių: „Vasario pabaigoje ar kovo pradžioje pas mane žada atvažiuoti centro atstovas kpt. Žemaitis. Jei tai įvyks, pakviesime Jus“²⁶.

Partizanų vadams stengiantis surasti vyriausiajai vadovybei tinkamų pareigūnų čekistai turėjo geras sąlygas įgyvendinti agentūrinius planus. Netrukus pats J. Kimštas surado (to nežinodamas) MGB agentą Akmenį, kurį įpareigojo Vilniuje ir Kaune kurti pogrindinius centrus ir įeiti į vyriausiąją vadovybę. Vis labiau veržėsi žiedas aplink partizanų štabus.

²⁵ LSSR MGB agentūrinio-operatyvinio darbo 1949 02 ataskaita, ibid., b. 313 (56/8, t. 1), 1. 102-106.

²⁶ Ibid.

Suvažiavimas

1948 m. lapkričio mėn. Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, pasitaręs su rinktinių vadais ir apygardos štabo pareigūnais, „nusprendė nedelsiant keliauti į Tauro apygardos štabą ir iš ten - į Vakarų Lietuvos sritį, kad betarpiai išsiaiškinus vienur ir kitur esamą padėtį ir bendruose posėdžiuose išnagrinėti visą eilę aktualių klausimų“¹.

Gruodžio pradžioje A. Ramanauskas jau buvo Tauro apygardoje, kur su vadu Aleksandru Grybinu-Faustu nutarė keliauti į Žemaitiją, ten išsiaiškinti padėtį, atkurti nuolat nutrūkstančius ryšius ir sužinoti apie vyriausiosios vadovybės kūrimo reikalus.

¹ A. Ramanauskas, Pietų Lietuvos srities štabo darbas 1948 10 20-1950 01 25, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 292-296.

Ties Gelgaudiškiu persikėlę per Nemuną, A. Grybinas ir A. Ramanauskas, lydimi dviejų partizanų - Juozo Jankausko-Demono ir Urbanto Dailidės-Tauro, atvyko į Jurbarko valsčiaus

Svečiai iš Pietų Lietuvos srities Šimkaičių girioje. Pirmoje eilėje iš dešinės -
Aleksandras Grybinas ir Adolfas Ramanauskas. Stovi antras iš dešinės
Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanas 
Juozas Palubeckas (1948 m. gruodžio mėti.)

Skirsnemuniškių kaimą. Susisiekę su Kęstučio apygardos partizanais, buvo nuvesti į Šimkaičių miške buvusį Petro Stankaus-Gruodžio ir Juozo Palubecko-Simo bunkerį. Ten kartu su vietiniais Mindaugo tėvūnijos partizanais atšventė Kalėdas. Sulaukę svečių, kęstutėnai fotografavosi, džiaugėsi artimiau susipažinę su Užnemunės partizanais.

Sausio 3 d. ryšininkė nuvedė svečius į Raseinių apskrities Molavėnų kaimą pas ryšininką Joną Domavičių-Beržą, kuris juos pristatė Birutės rinktinės vadovybei. Paskui jie buvo nuvesti į Kęstučio apygardos štabą, kur susitiko su apygardos vadu H. Danilevičiumi ir štabo viršininku R. Gedvilu.

Susitikimas buvo netikėtai sunkus. Žiemos metu iš anksto nesusitarus atvykę vyrai buvo palaikyti provokatoriais, juolab kad dar nebuvo pamiršti ryšininkės G. Stulgaitytės atvesti trys smogikai ir pasala, kurioje vos nežuvo pats H. Danilevičius. Šis, pasiruošęs ginklą, atskirai tardė A. Ramanauską, kuris įtikinėjo esąs Pietų Lietuvos srities partizanų atstovas.

Po savaitės su 10-12 partizanų apsaugos būriu A. Ramanauskas buvo nulydėtas į Skaudvilės valsčiaus Adakavo kaimą, kur susitiko su Jūros srities vadovybe. A. Milaševičiui Pietų Lietuvos partizanų atvykimas taip pat atrodė įtartinas. Po ilgokos apklausos buvo nutarta svečius palydėti pas aukštesnę vadovybę.

Lydimi Vakarų Lietuvos srities štabo viršininko V. Gužo ir Kęstučio apygardos štabo viršininko R. Gedvilo, A. Grybinas ir A. Ramanauskas iškeliavo į Radviliškio apskritį. Padedami ryšininkių, dažniausiai važiavo rogėmis. Vasario pradžioje pasiekė Prisikėlimo apygardos štabavietę.

Gavęs L. Grigonio pranešimą apie svečių atvykimą, J. Žemaitis nutarė pats su jais susitikti. Tuo metu bazavosi Šiaulėnų valsčiuje, Gudesų kaime. Petro Tomkaus sodyboje jo laukė ryšininkė M. Pranevičiūtė-Vaiva, kuri turėjo palydėti iki Radviliškio valsčiaus Jaugelių kaimo. Kartu su ryšininke ir apsaugos dalinio partizanu Valerijonu Daukša-Vėju keliavo visą naktį, tačiau Jaugelių kaimo nepasiekė. J. Žemaitis sirgo, ėjo labai lėtai². Teko dienoti. Pasirinko Šiaulių valsčiuje netoli Nirtaičių kaimo pelkėje gyvenusio Štankelio pirtį, kur išbuvo iki vakaro. Kitą rytą, vasario 6 d., pasiekė Jaugelių kaimo gyventoją Kemeklį, kur jo laukė L. Grigonis, J. Šibaila ir svečiai. Iš pradžių susitikimas buvo įtemptas. J. Žemaitis taip pat įtarė turįs reikalą su provokatoriais. Po šešias valandas trukusios apklausos J. Žemaitis svečiams pareiškė: „Arba Jūs esate pasišventę partizanai, arba labai gerai parinkti ir paruošti provokatoriai!“³ „Susidarė nejauki padėtis, tačiau kokia nors išeitis turėjo būti rasta“, - vėliau rašė A. Ramanauskas⁴.

² M. Pranevičiūtės 1950 07 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. P-9402, I. 40.

³ A. Ramanauskas, Pietų Lietuvos srities štabo darbas 1948 10 20-1950 01 25, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 292-296.

⁴ Ibid.

Išeitis buvo rasta tik tada, kai V. Gužas savo gyvybe garantavo už atvykusius svečius.

Porą dienų dar vyko neoficialūs pokalbiai. „1949 m. vasario mėn. 8 d. vakaro metu visų lūpose jau skambėjo daina: „Mums nereikia daugiau, žvilgsnis žvilgsnį supranta, paukščių kelias juk mūs, mūs žydrynė dangaus““⁵.

Atvykus Pietų Lietuvos partizanų vadų įgaliotiniams buvo galima pradėti išplėstinį BDPS prezidiumo bei Karo tarybos posėdį ir galutinai suformuluoti bei patvirtinti per pasitarimus su J. Kimštu ir J. Šibaila priimtus sprendimus, taip pat jau parengtus dokumentų projektus.

Tokio posėdžio nepavyko sukviesti A. Baltūsiui. Tai buvo plačiausio masto ir pats reikšmingiausias posėdis, kuriame buvo atstovaujama visų Lietuvos regionų partizanų junginiams. Jis įėjo į istoriją kaip visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Pasitarimai ir posėdžiai vyko nuo vasario 10 iki 20 d. Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje Minaičių kaime⁶ tarp Radviliškio ir Baisogalos. Bunkeris šešiems asmenims po Stasio Mikniaus klėtimi buvo įrengtas 1948 m. spalio mėn⁷. Jame slėpėsi apygardos vadas L. Grigonis-Užpalis, štabo viršininkas B. Liesys-Naktis, spaudos skyriaus viršininkas Vytautas Šniuolis-Vytenis, adjutantas Laurynas Mingilas-Džiugas, štabo apsaugos kovotojas Viktoras Šniuolis-Ralis, vėliau į bunkerį atėjo I.    Vilimaitė-Stirna (1949 m. pavasarį partizanams išėjus, šeimininkas S. Miknius partizanų sprendimu bunkerį užpylė žemėmis).

⁵ Ibid.

⁶ Kad suvažiavimas vyko būtent Minaičių kaime, ūkininko S. Mikniaus sodyboje, teigia vienintelis likęs gyvas liudininkas Viktoras Šniuolis. Rašytiniuose šaltiniuose duomenų nerasta.

⁷ V. Šniuolio 1953 03 15 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 28600/3, i. 28-35.

Posėdžiuose oficialiai dalyvavo 8 asmenys: 1. e. BDPS prezidiumo pirmininko pareigas J. Žemaitis, 1. e. BDPS Visuomeninės dalies viršininko pareigas J.    Šibaila (kartu - Algimanto, Vytauto ir Didžiosios Kovos apygardų įgaliotinis), BDPS prezidiumo sekretorius P. Bartkus, 1. e. Pietų Lietuvos srities vado pareigas A. Ramanauskas, Tauro apygardos vadas A. Grybinas, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas V. Gužas, Prisikėlimo apygardos vadas L. Grigonis ir Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas B. Liesys.

Jau pirmame posėdyje vasario 10 d. buvo pakeistas organizacijos pavadinimas: ji buvo pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Tolesni posėdžiai, atsižvelgiant į dalyvių sudėtį ir LLKS organizacinę struktūrą, jau vadinosi LLKS tarybos posėdžiais.

Kadangi šis vadų suvažiavimas įvyko kiek netikėtai, J. Žemaitis buvo spėjęs parengti tik du LLKS statuto skyrius: „Bendrąją dalį“ ir „Sąjūdžio valdymą“. Šie skyriai buvo priimti jau pirmame posėdyje. Juose buvo apibrėžti LLKS tikslai, uždaviniai, organizacinė struktūra, numatytas jo valdymas per Sąjūdžio tarybą ir prezidiumą, taip pat prezidiumo pirmininko, gynybos pajėgų vado, Visuomeninės dalies viršininko pareigos, vadovavimas smulkesniems organizaciniams vienetams⁸. Kartu buvo patvirtintas J. Žemaičio sudarytas kitų statuto skyrių (III—XI) plano projektas ir jam pavesta artimiausiu laiku baigti jį rengti bei pateikti vykdyti.

Vėliau posėdžiuose buvo aptarta Sąjūdžio ideologija, kovos taktika, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo strategija ir kiti klausimai⁹.

⁸ LLKS statutas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 322-343.

⁹ LLKS tarybos 1949 02 11-17 posėdžio protokolas, ibid., p. 297-307.

Ideologiniais klausimais daugiausia diskutavo humanitarai: mokytojai J. Šibaila ir A. Ramanauskas, studentai B. Liesys ir P. Bartkus. J. Žemaitis pasiūlė pateikti du jų filosofinių apmąstymų apie brandžios asmenybės formavimą, kaip LLKS ideologijos pagrindą, variantus: paprastesnį - plačiajai visuomenei ir sudėtingesnį - inteligentijai. J. Žemaitis pabrėžė keletą dalykų. Pirmiausia - būtinybę tausoti jėgas, vengti tuščių efektų, saugoti tautą, rengti ją išsilaisvinimo momentui, nedauginti veikiančių partizanų, plėsti visuomeninę veiklą. Ką tik, 1948 m. gruodžio 5 d., Jungtinių Tautų Organizacijoje priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija suteikė vilčių, kad nebus pamirštos ir tautų teisės.

LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. aktas
dėl partizano generolo laipsnio suteikimo Jonui Žemaičiui 
(I.YA, f. K-l. b. b. 33960/3. t 12. L 23)

mentų projektai, Baudžiamasis statutas (pagrindas - BDPS baudžiamasis statutas¹²), nurodymai, kaip veikti karo metu¹³, dvasinio parengimo programa¹⁴, slapukų grandžių organizavimo instrukcija (pagrindas - OS ryšių tinklas¹⁵) ir kt. Buvo priimti kreipimaisi į Sąjūdžio narius ir krašto gyventojus¹⁶, į laisvės kovotojus¹⁷, nutarta leisti LLKS vyriausiosios vadovybės spaudos organą „Prie rymančio Rūpintojėlio“¹⁸ ir kt.

Per pasitarimus subrendo ir išryškėjo pogrindžio organizacijos struktūra. Buvo galutinai atsisakyta atskiros politinės ir karinės vadovybės idėjos, kurią taip kritikavo J. Kasperavičius. LLKS prezidiumas savo veiklą vykdė per Gynybos pajėgų štabą ir Visuomeninę dalį. Šios institucijos turėjo tiesioginį ryšį su sričių štabais, tiesiogiai vadovavusiais apygardoms.

Taigi beveik po penkerių kovos metų pavyko sukurti bendrą pogrindžio centrą: „Ir taip šiandien jau viso krašto laisvės kovos sąjūdžio jėgos tik su nedidelėmis išimtimis yra suburtos į vieną organizaciją. Jai vadovauja visų organizacinių vienetų pastangomis sukurta Vyriausioji vadovybė, kaupianti visų organizacinių vienetų per ilgą kovos laiką įgytą patirtį. Tai yra didžiulis, seniai trokštamas, per kraujo aukas ir vargą atsiektas laimėjimas“¹⁹.

Darbas nebuvo baigtas: reikėjo galutinai suredaguoti priimtų dokumentų projektus, baigti rengti LLKS statutą, tarybos prezidiumo statutą ir kitus norminius aktus.

¹² BDPS rusų-bolševikų meto baudžiamasis statutas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 402 (5857, t. 9), 1. 514.

¹³ Nurodymai, kaip veikti karo metu, projektas, ibid., b. 683 (7519, d. 3), 1. 201-202.

¹⁴ Dvasinio parengimo programa, ibid., b. 1793 (7714, t. 3), 1. 263-265.

¹⁵ 1945 10 26 instrukcija rinktinės OS ryšių tinklui sudaryti ir naudoti, ibid., f. K-l, b. b. 41978/3, t. 4, I. 15-17.

¹⁶ LLKS tarybos prezidiumo kreipimasis į sąjūdžio dalyvius ir visus krašto gyventojus, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 314-320.

¹⁷ LLKS tarybos prezidiumo kreipimasis į visus laisvės kovotojus, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 244-249. ¹⁸ LLKS tarybos prezidiumo 1949 02 25 nutarimas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 320-321.

¹⁹ LLKS tarybos prezidiumo kreipimasis į visus laisvės kovotojus, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 244-249.

JŪ - Vakarų Lietuvos (Jūros) sritis
K - Rytų Lietuvos (Kalnų, arba Karaliaus Mindaugo) sritis 
N - Pietų Lietuvos (Nemuno) sritis

LLKS vyriausiosios vadovybės organizacinė schema (1949 m. vasario 10—1950 m. kovo 13 d.)

Baigus posėdžius, Pietų Lietuvos srities partizanai išskubėjo į savo veiklos rajoną. J. Žemaitis ir P. Bartkus porą naktų lydėjo svečius. Buvo gaila skirtis - suvažiavimo dienos suartino, sustiprino tikėjimą Lietuvos ateitimi. Kovo viduryje A. Ramanauskas ir A. Grybinas per Skaudvilės valsčių jau keliavo Viduklės link. Šakių apskrityje persikėlė per Nemuną. Juos palydėjo Kęstučio apygardos štabo nariai R. Gedvilas ir A. Norkus²⁰. Kelionė truko ilgai: eidavo pėsti tik naktimis.

Grįždami iš suvažiavimo Jūros srities vadui A. Milaševičiui perdavė priimtus dokumentus. Supažindindamas štabo narius su LLKS tarybos Vasario 16-osios deklaracija, A. Milaševičius pabrėžė, kad reikės dar sugriežtinti kovotojų drausmę, nes tik gyventojų palaikymas ir pagarba įgalino tęsti kovą²¹. A. Milaševičius nežinojo, kad į štabą infiltruotas agentas Radzevičius - M. Orlingis per savo brolį ryšininką jau kovo mėnesį čekistams buvo pranešęs apie įvykusį suvažiavimą. Nusimanydami apie padėtį Žemaitijoje, čekistai planavo „agentūrines kombinacijas“: sužinoję apie savavališką Kęstučio apygardos vado H. Danilevičiaus kelionę į Kauną pas žmoną, nutarė jį kompromituoti²². Kovotojai, abejoję stebuklingu jo pasitraukimu iš pasalos, vadu nebepasitikėjo. A. Milaševičius ir J. Žemaitis, įtardami kompromitaciją ir tikėdami H. Danilevičiumi, padarė išmintingą sprendimą: 1949 m. balandžio mėn. H. Danilevičių, kaip vyriausiosios vadovybės atstovą, perkėlė į Rytų Lietuvos srities štabą. Nukeliavęs į Šimonių girią, H. Danilevičius buvo įkurdintas Algimanto apygardos štabavietėje, Stasio Gimbučio bunkeryje. Jam buvo pavesta Aukštaitijos kovotojus supažindinti su LLKS tarybos programiniais nutarimais ir padėti juos įgyvendinti.

Vietoje H. Danilevičiaus Kęstučio apygardos vadu A. Milaševičius paskyrė taip pat buvusį mokytoją Aleksą Mieliulį-Neptūną.

²⁰ R. Gedvilo 1949 08 05 tardymo pro tokolas, ibid., b. 855 (477), 1. 17-25.

²¹ LSSR MGB 2N valdybos 1949 03 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita, ibid., ap. 3, b. 313 (56/8), I. 133-150.

²² LSSR MGB 2N valdybos 1949 04 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita-, ibid., 1. 162-196; LSSR MGB 1949 01 pažyma apie agentūrinį-operatyvinį darbą, ibid., b. 406 (56/45), 1. 1-48.

Pietų Lietuvos srities atstovai kelionėje.

Viduryje (iŠ kairės) — Tauro apygardos vadas Aleksandras Grybinas ir Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas (1949 m. vasaris)

²³ LSSR MGB 2N valdybos 1949 03 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita, ibid., b. 313 (56/8), I. 121-150

Jūros srities vadovybė. Iš kairės: Vadovas Ivanauskas, Mečys Orlingis, Aleksandras Milaševičius, Vytautas Gužas, Antanas Liesys

²⁴ LSSR MGB 2N valdybos 1949 04 ir 06 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaitos, ibid., 1. 162-196, 271-303.

²⁵ LSSR MGB 2N valdybos 1949 05 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita, ibid., 1. 208-247.

Kęstučio apygardos partizanų rikiuotė

Kitą dieną Viduklės valsčiaus Graužių kaime, išduotas ryšininko, OS nario Stipruolio (MGB agento Smelo (Smelyj)), žuvo Gintaro rinktinės vadas mokytojas E. Kurtinaitis. Netrukus žuvo dar septyni apygardos štabo apsaugos kovotojai²⁸.

MGB agentas Radzevičius nustatė, kad A. Milaševičius kartu su Jūros srities štabo nariais atvyks pas Skaudvilės valsčiuje besigydantį sužeistą štabo viršininką V. Gužą. Birželio 11 d. V. Gužas buvo nukautas. Birželio 27 d. Pakapurnio kaime Kriukienės namuose agentės Žibutės išduotas žuvo B. Neverdauskas, pavadavęs ką tik žuvusį E. Kurtinaitį²⁹.

Apie šias žūtis J. Žemaitį informavo Jūros srities štabo darbuotojas V. Ivanauskas: „K[ęstučio] A[pygardoje] ypatingai priešas smarkiai gula. Šiais metais stambesnio masto siautėjimų K[ęstučio apyg.], kuriuose dalyvavo nuo 1000 iki 10 000 kareivių, buvo apie dešimt. Mažesnėmis jėgomis (100-200) priešas nuolat siautėja, permetinėdamas sutelktas jėgas ten, kur šnipai nustato esant p[artizanų], [...] Pilnu tempu vykdoma kolektyvizacija taip pat gyventojus paveikia labai neigiamai. Nepaprastai paveikia gyventojus gyvų paimtų p[artizanų] išdavimai“³⁰.

²⁸ Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje, p. 215-216.

²⁹ LSSR MGB 2N valdybos 1949 06 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita, LYA, f. K 1, ap. 3, b. 313 (56/8), 1. 259- 303.

³⁰ Jūros srities štabo nario V. Ivanausko 1949 07 20 raštas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, Laisvės kovas 1944-1953 metais, p. 384-389.

Tą patį mėnesį gavęs A. Ramanausko laišką J. Žemaitis sužinojo, kad išdavystės neaplenkė ir Dainavos apygardos: čia du agentai, poetas Kostas Kubilinskas ir Adolfas Skinkys, išdavė apygardos štabą.

Pogrindžio prezidentas

Gavęs siuntą iš grįžusio į Pietų Lietuvą A. Ramanausko, J. Žemaitis sužinojo apie partizanų pasiuntinio K. Pyplio-Mažyčio grįžimą iš užsienio. 1949 m. birželio 18 d. raporte K. Pyplys pranešė apie kelionę į tėvynę ir atsiuntė J. Lukšos-Skrajūno 1949 m. kovo 31 d. raportą apie išeivijos pastangas kelti Lietuvos bylą Vakaruose, paties BDPS įgaliotinio], Lukšos veiklą ir apie 1948 m. liepos 7-9 d. Baden Badeno mieste įvykusį Lietuvos laisvinimo organizacijų atstovų pasitarimą, pripažinusį, kad laisvės kovai krašte vadovauja „krašto rezistenciją apjungiąs organas“, o užsienyje - „VLIKas ir Vykdomoji Taryba, kuri esamose sąlygose vykdo Lietuvos valstybės valdžios funkcijas“¹.

Iš esmės tai buvo aukščiausiosios partizanų vadovybės pripažinimas užsienyje. Kadangi Baden Badeno susitarimą privalėjo patvirtinti LLKS tarybos prezidiumas, J. Žemaitis nurodytu adresu² pasiuntė į Vakarus laišką, kuriame prašė VLIK'ą moralinės ir materialinės paramos pogrindžiui.

K. Pyplys prašė parūpinti taip reikalingą radijo siųstuvą, nes norėjo kuo greičiau J. Lukšai pranešti apie išsilaipinimą pajūryje ir įspėti apie galimą kartu vykusio desantininko J. Deksnio suėmimą, tačiau J. Žemaitis niekuo negalėjo padėti - aparato neturėjo. Tik 1949 m. pabaigoje A. Ramanauskui pavyko įsigyti siųstuvą, tačiau tuo metu K. Pyplys jau buvo žuvęs³.

¹ J. Lukšos 1950 10 Pro memoria, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 515-530.

² Tokie adresai buvo trys: du Šveicarijoje, vienas Prancūzijoje (žr. L. Mockūnas, Pavargęs herojus, Vilnius, 1997, p. 370).-

³ A. Ramanausko 1949 12 10 laiškas J. Žemaičiui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, r. 11, I. 80.

Vis dėlto ryšių su užsieniu blokada laiškais buvo pralaužta. Be to, J. Žemaitis patvirtino K. Pyplio įtarimus ir jam pranešė, kad Jūros srities vadovybė nustatė, jog Žemaitijos partizanų vadu desantininkams prisistatęs Sofijos Smetonienės brolis plk. T. Chodakauskas yra MGB agentas. Taigi reikia manyti, kad J. Deksnys tikrai yra suimtas.

Pradėjo eiti LLKS tarybos leidinys „Prie rymančio Rūpintojėlio“. 1949 m. išėjo šeši numeriai. Aktyviai veikė prisikėlimiečiai: jau 1949 m. kovo 1 d. „Prisikėlimo ugnies“ 2-ame numeryje buvo išspausdintas LLKS tarybos kreipimasis į Sąjūdžio narius ir visus krašto gyventojus. „Teisingas ir rimtas argumentas bei drąsus gyvas raštas ar spausdintas žodis daugiau tautai ir visuomenės naudai gali padaryti negu moderniausi medžiaginiai ginklai“, - buvo rašoma Visuomeninės dalies įsakyme⁴. Ir kviečiama: „Visi kaip vienas prie kultūros ir švietimo darbo."

Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila užsibrėžė artimiausius uždavinius: išplatinti LLKS dokumentus, supažindinti LLKS narius ir visuomenę su LLKS tarybos Vasario 16-osios deklaracija, išplatinti atsišaukimus į mokytojus, įteikiant kiekvienam asmeniškai ar nusiunčiant paštu, taip pat kiekvieną kartą, įvykdžius karo lauko teismo nuosprendį, išplatinti ne mažiau kaip po dešimt pranešimų visuomenei nurodant, už ką bausmė įvykdyta⁵. Vasarą J. Šibaila įtemptai dirbo Prisikėlimo apygardos bunkeryje Mumšelių miške, rudeniop, spalio mėnesį, persikraustė į bunkerį Radviliškio apskrities Balandiškių kaime Stasio Sajaus sodyboje⁶. Bunkeris buvo daržinėje po šienu. Ten išbuvo iki 1950 m. vasario.

⁴ Visuomeninės dalies 1949 05 21 įsakymas Nr. 13 Tautinei daliai, i b i d., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 236-238.

⁵ Visuomeninės dalies 1949 05 09 įsakymas Nr. 90, ibid., l. 254.

⁶ V. Šniuolio 1953 03 15 ir 1954 01 13 tardymo protokolai, ibid., f. K-l, b. b. 28600/3, t. 1, 1. 28-35, 116-123. 

O pats J. Žemaitis 1949 m. vasarą praleido Žemaitijoje, ilgai vienoje vietoje neužsibūdamas. Tam buvo priežasčių: suimtas R. Gedvilas išdavinėjo visus jam žinomus ryšių punktus. Rugpjūčio mėnesį jis tapo MGB agentu Aleksandru. Tai žinodamas J. Žemaitis vengė bereikalingų susitikimų. Todėl, nors MGB agentas Oriolas per ryšininkę perdavė J. Žemaičiui A. Milaševičiaus vardu kvietimą susitikti, šio plano nepavyko įgyvendinti⁷. Keliaudamas iš vienos vietos į kitą, J. Žemaitis toliau ėjo prezidiumo pirmininko pareigas, sudarinėjo partizanų gyvenimą reglamentuojančius dokumentus, pasirašinėjo apdovanojimo aktus, suteikinėjo partizanams karinius laipsnius, padaliniuose įvedinėjo karišką tvarką. Reikalavo, kad kovotojams būtų užvedami pareigų ėjimo lapai, nes „atstačius Lietuvos nepriklausomybę, šie lapai bus vertingi istoriniai dokumentai, autentiškai liudiją atskirų laisvės kovotojų, tuo pačiu ir Sąjūdžio garbingai nueitą kovos ir kančių kelią“⁸.

Po 1949 m. pavasario trėmimų vėl padaugėjo besislapstančių asmenų, dėl to J. Žemaitis nurodė „atiminėti iš gyventojų asmens dokumentus. Tuo bus žymiai palengvinta nelegalių asmenų būklė“⁹.

⁷ LSSR MGB 2N valdybos 1949 07 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita, ibid., ap. 3, b. 314 (56/8, t. 2),1. 1-41.

⁸ Laisvės kovotojo Tėvynei pareigų ėjimo lapo taisyklės, ibid., ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1.253.

⁹ J. Žemaičio 1949 07 05 raštas Nr. 121 sričių vadams, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 85.

Dėl areštų, kariuomenės siautėjimo ir agentų infiltracijos nuolat trūkinėjo ryšiai su sritimis. Eiliniuose prezidiumo posėdžiuose dažnai dalyvaudavo tik Prisikėlimo apygardoje buvę pareigūnai J. Žemaitis, L. Grigonis, J. Šibaila, P. Bartkus, B. Liesys.

Atsirado sunkumų formuojant vyriausiąją vadovybę. 1949 m. rugsėjo 18 d. gynybos pajėgų vadu tarybos dauguma pasiūlė A. Ramanauską. Šiai kandidatūrai nepritarė buvęs Pietų Lietuvos srities štabo viršininkas kpt. S. Staniškis-Litas ir Jūros srities vadas A. Milaševičius-Ruonis. Ir pats A. Ramanauskas nenorėjo palikti Nemuno srities, kur slapstėsi su šeima: Be to, neturėdamas tinkamų pareigūnų ir reguliarių ryšių su vyriausiąja vadovybe, abejojo, ar galėsiąs vadovauti visos Lietuvos partizanų karinei veiklai. Todėl 1949 m. gegužės mėn. įvykusiame Dainavos apygardos vadų sąskrydyje A. Ramanauskas srities atstovu į vyriausiąją vadovybę pasiūlė S. Staniškį, kuris, vykdydamas sąskrydžio sprendimą, iškeliavo į Žemaitiją. 1949 m. rugpjūčio 24 d. S. Staniškis susitiko su Jūros srities vadu A. Milaševičiumi. Abiejų nuomonės sutapo: A. Ramanauskas neturėtų būti LLKS gynybos pajėgų vadu.

Tuo tarpu J. Žemaičiui pasirodė keista, kad A. Ramanauskas vietoje savęs į vyriausiąją vadovybę siunčia S. Staniškį, apie kurį per vasario mėnesį įvykusius posėdžius atsiliepė gana kritiškai, pabrėžė jo nesugyvenamą būdą¹⁰. Nekeisdamas savo sprendimo, kad A. Ramanauskas turi būti gynybos pajėgų vadas, pasiuntė S. Staniškį į savo veiklos rajoną. A. Milaševičius pažymėjo, kad „Pietų Lietuvos atstovas veltui keliavo šimtus kilometrų ir dabar, vyriausiosios vadovybės įsakymu, atšaukiamas atgal. Kelis mėnesius praleisti žygiuose, pavojuose ir pagaliau nepasiekus tikslo grįžti atgal yra gana skaudu“¹¹. Spalio 20 d. grįžęs į Nemuno sritį, S. Staniškis netrukus perėmė srities vado pareigas (slapyvardį Litas pakeitė slapyvardžiu Viltis)¹².

Norėdamas sustiprinti Gynybos pajėgų (GP) štabą, J. Žemaitis jo Žvalgybos skyriaus viršininku paskyrė patyrusį organizatorių P. Bartkų.

Rugpjūčio 9 d. J. Žemaitį pasiekė LLKS tarybos prezidiumo posėdžio, kuriame jis dėl ligos nedalyvavo, protokolas, pasirašytas P. Bartkaus¹³. Po posėdžio, pasiėmęs svarbiausių dokumentų projektus (nurodymus, kaip partizanų junginiams veikti, jei prasidėtų karas¹⁴, ir kitas instrukcijas, reikalingas Gynybos pajėgų štabo darbui), P. Bartkus-Žadgaila išvyko į kelionę. Laukė naujas veiklos baras, kiti žmonės, kita vieta. Tačiau jis buvo patyręs - iš pradžių organizuodamas Žebenkšties rinktinę, vėliau -Jungtinę Kęstučio apygardą, dar vėliau - naują Prisikėlimo apygardą, galiausiai - vyriausiąją vadovybę. Keliavo per P. Morkūno, paskirto Prisikėlimo apygardos vadu, veiklos rajoną, ketino jam perduoti rašomąją mašinėlę.

Rugpjūčio 13 d. Radviliškio valsčiuje, Užpelkių miške, agentui Zelionui (Zelionyj) nurodžius, partizanų laukė MVD kariuomenės pasala. Užvirė kautynės, per kurias žuvo P. Bartkus, B. Liesys, Vytautas Šniuolis¹⁵. Sėkmingai pasitraukti pavyko tik Viktorui Šniuoliui, kuris iš kautynių lauko išnešė sužeistą

¹⁰ A. Ramanausko 1949 09 18 laiškas J. Žemaičiui, ibid., I. 161-162.

¹¹ Jūros srities vadovybės ir Nemuno srities atstovo S. Staniškio 1949 08 24 posėdžio protokolas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 389-391.

¹² Pietų Lietuvos srities 1949 12 01 įsakymas Nr. 9, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 31 (6070, t. 1), I. 631.

¹³ LLKS tarybos prezidiumo 1949 08 01 posėdžio protokolas, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 1 1, I. 83.

¹⁴ Nurodymai, kaip veikti karo metu, kai prasidės karinis konfliktas tarp Vakarų ir SSRS, ibid., ap. 45, b. 683 (7519), d. 3, 1.201-202.

¹⁵ LSSR MGB 2N valdybos 1949 08 agentūrinio-operatyvinio darbo ataskaita, ibid., ap. 3, b. .314 (56/8, t. 2), l. 52-93.

Prisikėlimo apygardos štabo narys Vytautas Šniuolis

 

„Prisikėlimo ugnies“ dailininką L. Mingilą-Džiugą. Paskutinis dalykas, ką jis pastebėjo kautynių įkarštyje, buvo su jo broliu Vytautu, partizanų poetu, atbėgantis P. Bartkus, duodantis komandą: „Trauktis su perbėgimais atsišaudant į tą pusę, kad neišspaustų į lauką!“¹⁶

Skaudi netektis: žuvo beveik visas Prisikėlimo apygardos štabas. J. Žemaičiui ši netektis dvigubai skaudi: neteko ne tik gero pareigūno, bet ir nuoširdaus bičiulio, kuris jam buvo tarsi jaunesnis brolis.

A. Ramanauskas, rugsėjo viduryje sužinojęs apie P. Bartkaus žūtį, J. Žemaičiui rašė: „Raportą jums apie LAV¹⁷ posto perėmimą parašau, bet kai Ž[adgaila] žuvo, o ir visi dokumentai, kurie LAŠ¹⁸ buvo, aš nesu net dalykų eigoje. Teturiu vien registracijos sąsiuvinį ir nė vieno pagalbininko. Žinoma, čia niekas nekaltas ir mūsų gyvenime visuomet ir visko reikia tikėtis. Sulaukti ko nors iš Kalnų¹⁹ greit nesitikiu, o žiema ne taip toli. Aš manyčiau, kad susidarius tokioms aplinkybėms būtų naudingiau kol kas laikinai LAV pareigas palikti Jums, nes pas Jus vis vien kol kas ryšiai eis. Arba jeigu ne, tuomet bent kol gausiu bent kokį bendradarbį. Mano manymu, aš daug daugiau naudingo galiu nuveikti NV²⁰ pareigose. Na, bet pagaliau net nepatogu per daug aimanuoti, Įsakymas visuomet man paliks įsakymu. Vykdysiu tai, kas bus Jūsų nurodyta“²¹.

Kaip tik tą dieną, kai A. Ramanauskas rašė šį laišką, J. Žemaitis buvo paskyręs jį gynybos pajėgų vadu. Paklusdamas įsakymui, 1950 m. sausio 25 d. A. Ramanauskas užėmė šį postą ir išleido pirmąjį įsakymą²².

Turbūt sunkiausia ir buvo suformuoti veikiančią vyriausiąją vadovybę. Pareigūnų trūko, o ir tie, kurie buvo, vos paskirti į naujas pareigas dažnai žūdavo, nė nespėję pradėti jų eiti.

Paaiškėjus, kad desantu į Lietuvą grįžęs J. Deksnys pakliuvo į MGB rankas, spalio viduryje J. Žemaitis paskyrė J. Lukšą LLKS atstovu užsieniui²³. Žinodamas apie jo ketinimą grįžti į Lietuvą (ir dėl pareigūnų stokos), kartu paskyrė jį ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku. Vėliau vis dažniau kiekvienas pareigūnas turėjo vienu metu eiti kelias pareigas.

Ruduo atnešė naujų nelaimių. Rugsėjo 9 d., agentui Radzevičiui pranešus MGB apie A. Milaševičiaus bunkerį Tauragės apskrities Kaltinėnų valsčiaus Koroblių kaime ūkininko Martinkaus sodyboje, kariuomenė ją apsupo. Po atkaklių kautynių žuvo dar vienas J. Žemaičiui artimas žmogus - Jūros srities vadas A. Milaševičius²⁴.

¹⁶ V. Šniuolio 1949 08 13 kautynių Užpelkių miške aprašymas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 234-236.

¹⁷ Gynybos pajėgų vado.

¹⁸ Gynybos pajėgų štabe.

¹⁹ Rytų Lietuvos sritis.

²⁰ Nemuno srities vado.

²¹ A. Ramanausko 1949 09 18 laiškas J. Žemaičiui, LYA, f. K-l, L. b. 33960/3, t. 11, l. 161-162.

²² LLKS gynybos pajėgų vado 1950 01 25 įsakymas Nr. 1, i b i d., I. 97.

²³ LLKS tarybos prezidiumo pirmininko raštas Nr. 225, ibid., ap. 3, b. 21 (109/20, t. 20), 1. 23.

²⁴ LSSR MGB 1949 09 ataskaita SSRS MGB 2-ajai valdybai, ibid., b. 314 (56/8, r. 2), 1. 105 140.

Vakarų Lietuvos srities vadu J. Žemaitis vietoje A. Milaševičiaus pasiūlė V. Ivanauską. Kęstučio apygardos vadu tapo buvęs mokytojas A. Bakšys.

Tą patį rugsėjo mėnesį Jankų valsčiaus Valiusių kaime į pasalą pateko A. Grybinas. Buvo sužeistas, tačiau jam pavyko pasitraukti. Per naktį naikino ką tik iš A. Ramanausko gautą dokumentų siuntą. Auštant vėl užklupo persekiotojai. Jėgos buvo nelygios.

Iš 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiųjų LLKS tarybos deklaraciją po pusės metų trijų jau nebebuvo gyvų.

Nelaimės neaplenkė ir Aukštaitijos. J. Kimštą paskyrus Gynybos pajėgų štabo viršininku, Karaliaus Mindaugo srities vadu tapo A. Slučka. MGB agentui V. Kučiui pavyko „pavaišinti“ specialiu preparatu porą partizanų, žinančių srities štabavietę. Miegantys suimti gyvi, tardymo metu jie nurodė A. Slučkos bunkerį. 1949 m. spalio 28 d. žuvo srities vadas A. Slučka, štabo nariai. Dėl gyvų paimtų partizanų išdavystės buvo sunaikinti keli bunkeriai, viename iš jų žuvo prieš pusmetį į Šimonių girią atvykęs H. Danilevičius.

Prieš partizanus buvo ne tik sutelkta MVD kariuomenė, šnipai, sovietiniai pareigūnai ir stribai. Čekistai vis dažniau taikė įvairias specialias priemones. Jau ne naujiena buvo partizanų vaišinimas užnuodytu gėrimu, kurio paragavę jie atsibusdavo kalėjimo kameroje. Buvo ir kitokių „naujovių“. Antai K. Pyplys sutartu adresu gavo po išsilaipinimo ties Šventąja dingusio desantininko J. Deksnio laišką. Laiškas buvo su sprogstamuoju įtaisu. Visa laimė, kad ilgai gulėjęs neatplėštas buvo sudrėkęs ir įtaisas nesuveikė. Bet žūtis neaplenkė K. Pyplio: rugsėjo 23 d. Alytaus apskrities Daugų valsčiaus Kalesnykų miške čekistams apsupus bunkerį, jis buvo nukautas.

Netektys skatino veikti dar apdairiau, stiprinti žvalgybą, stengtis atspėti priešo pinkles. Buvo ieškoma patikimų žmonių, dirbančių okupacinės valdžios įstaigose ir perduodančių partizanams žinias. Jų dėka V. Ivanauskas sugebėjo išsiaiškinti Jūros srities štabo sunaikinimo aplinkybes. 1949 m. spalio 18-19 d. įvykusiame srities karo lauko teismo posėdyje išdavikams MGB agentams broliams J. ir M. Orlingiams buvo paskelbtas mirties nuosprendis. Deja, M. Orlingis pabėgo.

Kiek anksčiau, balandžio mėnesį, toks pat nuosprendis buvo paskelbtas provokatoriui, buvusiam Žaliosios rinktinės štabo viršininkui J. Rudžioniui²⁵. Nuosprendžio taip pat nepavyko įvykdyti: J. Rudžionis tęsė provokatoriaus darbą MGB agentų-smogikų grupėje. Vis dėlto informacija apie išdavystes viename ar kitame junginyje, paskelbta partizanų spaudoje, padėdavo išvengti provokacijų ir savotiškai įspėdavo išdavikus.

Deja, ne visada partizanų žvalgybai pavykdavo nustatyti tikruosius išdavysčių kaltininkus. Kaip tik 1949 m. rudenį, spalio 4 d., Šiluvos turgaus aikštėje gulėjo išniekinti keturių jaunų partizanų - Jono Baltkojo-Žaibo, Petro Banio-Klajūno, Antano Kantvainio-Žemaičio ir Broniaus Popreckio-Korsaro kūnai. Už jų išdavimą partizanai sušaudė Stasį Bučinską visai neįtardami, kad tikrasis išdavikas yra partizano Žaibo tėvas Jonas Baltkojis - MGB agentas Petras²⁶. Išdavęs savo tikrą sūnų, agentas toliau ieškojo ryšių su partizanais.

Ypač būdavo skaudu, kai partizanams talkinantis sovietinis pareigūnas pakliūdavo į čekistų rankas. Taip lapkričio mėnesį buvo suimtas ryšius su partizanais palaikęs Kėdainių MGB operatyvinis darbuotojas Albinas Striukas, gruodžio mėnesį R. Gedvilas išdavė partizanų talkininkus Tauragės stribą Stasį Brazauską, Vilniaus milicininką Joną Misevičių, buhalterį iš Tauragės Joną Steigvilą²⁷.

Artėjo žiema. Sunaikinus Rytų Lietuvos srities štabą ilgam nutrūko ryšys su Gynybos pajėgų štabo viršininku J. Kimštu, trūkinėjo ryšys su Pietų Lietuva. Visi J. Žemaičio ryšiai ėjo per Prisikėlimo apygardą: apygardos ryšininkai turėjo tiesioginį ryšį su Jūros

²⁵ Prisikėlimo apygardos 1949 04 1 1 informacija, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 572-574.

²⁶ MGB Šiluvos valsčiaus skyriaus 1949 10 08 specialusis pranešimas, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 1792 (7714, t. 2), 1. 326-334, 342.

²⁷ LSSR MGB 1949 11 ir 12 ataskaitos SSRS MGB 2N valdybai, ibid., ap. 3, b. 314 (56/8, t. 2), 1. 179-214, 226-258.

ir Karaliaus Mindaugo sritimis; Pietų Lietuvos (Nemuno) sritis ryšį su vyriausiąja vadovybe palaikė per Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį.

1949 m. rudenį J. Žemaitis rašė: „Ryšium su beartėjančia žiema ir neišvengiamai pasunkėsiančiomis susižinojimo sąlygomis nuo šiol LA²⁸ ir LB²“ vadovybėms teks savo veikloje pareikšti daugiau savistovumo ir tuo pačiu prisiimti didesnę atsakomybę“³⁰.

Dėl to, kad žiemoti buvo išsiskirstyta atskirai, korespondenciją iš sričių prezidiumo pirmininkui, gynybos pajėgų vadui ir Visuomeninės dalies viršininkui buvo nurodyta siųsti atskirai įpakuotą. Teko keisti ir ryšių sistemą. Tam pritarė ir A. Ramanauskas: „Mano manymu, yra geriausia naujam ryšiui naujus ryšininkus panaudoti. Tuomet tikrai nusikratysime priešo pirštų, o šiaip gali mums nežinomu būdu iš iki šiol buvusių asmenų ir pan. vėl visa nujausti. Ypačiai, mano manymu, būtų gera taip susitvarkyti žiemai, nes tuomet išsišifravimas pavojingesnis negu kitu metų laiku“³¹.

Žiemą organizacinis darbas beveik nutrūkdavo. A. Ramanauskas, nors J. Žemaitis jam buvo pataręs rodyti „daugiau savistovumo“, 1950 m. vasario mėn. rašė: „Turiu per maža patyrimo, kad galėčiau jaustis galįs tinkamai atlikti visus uždavinius, kurie yra statomi asmeniui, užimančiam LAV³² postą. [...] Ypatingai didelė atsakomybė LAV tenka pagal LLKS statuto 48 str. Iš čia, mano manymu, kaip tik išplaukia tai, kad yra būtinas kaip galima glaudesnis bendradarbiavimas su LV³³ - gavimas nurodymų iš LV ir panašiai“³⁴.

Ir čia pat pridūrė, kad iš J. Žemaičio nėra gavęs nurodymų dėl mobilizacinio plano sudarymo. Be to, tokiomis sąlygomis iš viso neįmanoma jokių mobilizacinių planų įgyvendinti, kaip

²⁸ Gynybos pajėgų.

²⁹ Visuomeninės dalies.

³⁰ J. Žemaičio 1949 10 10 raštas Nr. 202 gynybos pajėgų vadui, Visuomeninės dalies viršininkui ir prezidiumo sekretoriui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 8.

³¹ A. Ramanausko 1949 09 18 laiškas J. Žemaičiui, ibid., 1. 161-162.

³² Gynybos pajėgų vado.

³³ LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas.

³⁴ A. Ramanausko 1950 02 02 raštas Nr. 154 J. Žemaičiui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 149-150.

neįmanoma mokyti partizanų, kad būtų pakelti jų laipsniai, ir įgyvendinti daugelio numatytų priemonių.

J. Žemaitis negalėjo pasiduoti abejonėms, turėjo ne tik teikti kvalifikuotus patarimus kariniais klausimais, bet ir žmogiškai palaikyti jaunesnius kolegas. Turėjo atsakyti už viską: tėvynės likimą, laisvės idealus ir - kas buvo sunkiausia - žmonių gyvybes.

1949-1950 m. žiemą ypač nelengva padėtis buvo Aukštaitijoje: sunaikintas srities štabas, nutrūkę vyriausiosios vadovybės ryšiai su vyriausiosios vadovybės nariu, Gynybos pajėgų štabo viršininku J. Kimštu, stigo organizuotumo, spaudos. Todėl žiemoti J. Žemaitis nutarė būtent Karaliaus Mindaugo (Rytų Lietuvos) partizanų srityje. Ketino pamažu apkeliauti visas Lietuvos partizanų sritis ir apygardas, nes niekas taip nepakelia kovotojų dvasios, o kartu ir jam pačiam nesuteikia tiek informacijos, kaip nuolatinis lankymasis daliniuose. Be to, dėl nuolatinio judėjimo čekistams, vyriausiosios partizanų vadovybės tyrimui užvedusiems net tris operatyvines bylas („Taim“, „Mazgas“, „Smaigalys“), iki šiol nebuvo pavykę paspęsti spąstų LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui.

1949 m. vasara ir ruduo atnešė daugybę nuostolių: sunaikintos Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų sričių vadovybės, žuvo daugelis aukštesnių pareigūnų. Kadrinių karininkų teliko vienetai. Naujoji Vakarų Lietuvos srities, Kęstučio apygardos vadovybė sudaryta iš mokytojų. Gali atsitikti taip, kad naujų štabų nebebus iš ko sudaryti. Lydimas tokių minčių J. Žemaitis iškeliavo į Vyčio apygardą.

Išdavystės

1949 m. pabaigoje J. Žemaitis atkeliavo į Ukmergės apskrities Vadoklių valsčių. Vyčio apygardoje išbuvo iki kovo mėnesio, keliaudamas vis į kitą bunkerį. Apygardos štabas turėjo įsirengęs keletą bunkerių: Šilų miške, kilometro atstumu nuo Viktoro Taručio sodybos, paties Taručio namuose, Vadoklių valsčiaus Galinio vienkiemyje, į Lenkiją repatrijavusio Juozo Miknevičiaus daržinėje, Taujėnų valsčiaus Lėno kaime Teodoros Smetonaitės sodyboje, Taujėnų miške ir kt. J. Miknevičiaus daržinės bunkeryje apygardos vadovybė turėjo spausdinimo įrangą, o pats bunkeris buvo taip gerai užmaskuotas, kad kaip tik jame J. Žemaičiui būnant MVD kareiviai darė daržinėje kratą, tačiau bunkerio neužtiko. J. Žemaičiui tai jau buvo antras kartas, kai reikėjo slėptuvėje sėdėti užgniaužus kvapą, klausytis čekistų smaigų bilsnojimo ir laukti atomazgos.

Vyčio apygarda 1949 m. vasarą buvo patyrusi nemažų nuostolių: žuvo štabo viršininkas Kostas Tvaska-Rugelis, suimtas adjutantas Petras Grakauskas-Diemedis. Nepaisydamas netekčių, apygardos vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas suformavo dvi rinktines, apygardos štabas leido rotatoriumi spausdinamą laikraštį „Lietuva brangi“.

Pavasariop Vyčio apygardos štabo organizacinio skyriaus viršininkas Alfonsas Gritėnas-Skalikas rogėmis išvežė J. Žemaitį į Jono Baravyko-Vyganto būrį, kuris dislokavosi ties Raguvos-Taujėnų valsčių riba¹.

¹ A. Stankevičiaus 1950 07 03 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 157 (107, t. 2), 1. 190-194.

Sausio mėnesį J. Kimštas ėmėsi atnaujinti ryšius su apygardomis ir su vyriausiąja vadovybe, tačiau su J. Žemaičiu nesusitiko. Reikėjo atkurti srities štabą. Birželio mėnesį Raguvos-Pagirio miške J. Kimštas su Vyčio apygardos vadu A. Smetona aptarė srities štabo pareigūnų kandidatūras. Kaip tik tuo metu MGB dėjo daug pastangų, kad į šį štabą patektų MGB agentas Mikas -V. Kučys, kuris ir padėjo sunaikinti visą srities vadovybę. Norėdami pridengti V. Kučį, čekistai toliau kompromitavo Antano Starkaus bunkeryje žuvusį H. Danilevičių. Tuo metu J. Kimšto žmona su vaikais slapstėsi Kaune. Ji jau senokai buvo patekusi į MGB akiratį. Jai prižiūrėti buvo pasitelktas MGB agentas Vilnius - Vytautas Jakštas. Tai buvo kvalifikuotas provokatorius, dėjęsis partizanų ryšininku. Per V. Jakštą F. Kimštienei buvo perduoti MGB sufabrikuoti rotatoriumi spausdinti atsišaukimai, kuriuose nurodoma, kad A. Slučkos ir A. Starkaus bunkerius išdavęs būtent H. Danilevičius². Šiuos MGB provokacinius atsišaukimus F. Kimštienė perdavė vyrui. Laimė, nors J. Kimštas patikėjo šiais nežinia kokių „partizanų“ parašytais atsišaukimais, V. Kučys į srities apygardos štabą nebuvo įtrauktas. Vienas iš kandidatų į Rytų Lietuvos srities vadus buvo Vyčio apygardos vadas A. Smetona. Deja, nespėjus suformuoti srities vadovybės, 1950 m. liepos 5 d. A. Smetona žuvo. Žūties priežastis ta, kad sužeistas Vyčio apygardos partizanas Alfonsas Stankevičius-Fakyras buvo išsiųstas gydytis į Kauną. Ši kelionė nebuvo sėkminga: Medicinos fakulteto studentas iš Žemaitijos Petras Girdžius - MGB agentas Bronius partizaną išdavė ³. Suimtas A. Stankevičius Kačmiškio girioje visaip stengėsi suklaidinti čekistus ir nuvesti tolyn nuo Vyčio apygardos slėptuvės, tačiau kareiviai vis vien aptiko bunkerį. Smarkiai pasipriešinę čia žuvo keturi partizanai, tarp jų - pats apygardos vadas A. Smetona ir pavasarį J. Žemaitį lydėjęs A. Gritėnas.

Provokacijos ir išdavystės plito visoje Lietuvoje. Vienu iš kelių, galinčių atvesti iki vyriausiosios vadovybės, čekistams tapo ryšininkės E. Grigalavičiūtės kameros agentei papasakota istorija apie Veterinarijos akademijos studentę M. Pranevičiūtę -vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinę tarp Prisikėlimo apygardos ir Pietų Lietuvos srities⁴. Tiesiogiai prieiti prie M. Pranevičiūtės MGB atrodė rizikinga, todėl buvo nutarta įgyti jos pasitikėjimą. Čekistai pasinaudojo tuo, kad Prisikėlimo apygardos Voverės rinktinės vado žmona Julija Muningienė iš JAV gaudavo siuntinių su medikamentais. Kaip ir F. Kimštienė, J. Muningienė buvo jai to nežinant sekama ir apgyvendinta pas MGB agentę Rožę (Mažeikienę). J. Muningienę suėmus, jos buto šeimininkė - MGB agentė Rožė kreipėsi į M. Pranevičiūtę, prašydama užmegzti ryšį su P. Muningiu. Kadangi partizanams medikamentai buvo labai reikalingi, ji patikėjo J. Muningienės buto šeimininke, neva norėjusia padėti partizanams ir P. Muningiui atiduoti vaistus, jeigu ateitų siuntinys. Be to, agentė Rožė, kuri buvo pagyvenusi ir aktyvioms MGB provokacijoms nelabai tiko, supažindino M. Pranevičiūtę su jauna mergina, galinčia gauti medikamentų. Pamažu M. Pranevičiūtė pradėjo pasitikėti šia mergina, kuri iš tikrųjų buvo MGB agentė Ramunė. Ji davė agentei paskaityti ketvirtą, penktą ir šeštą vyriausiosios vadovybės leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ numerį, kuriuos ši tuojau atidavė persifotografuoti čekistams. Netrukus MGB jau žinojo, kad M. Pranevičiūtė 1949    m. vasario mėn. lydėjo į pasitarimą pas atvykusius Pietų Lietuvos partizanų vadus LLKS tarybos prezidiumo pirmininką J. Žemaitį, kad ji ryšio reikalais nuolat važinėja į Raseinių, Joniškio, Radviliškio, Plungės, Šiaulių apskritis ir gerai pažįsta aukščiausiąją partizanų vadovybę: J. Žemaitį, A. Ramanauską, L. Grigonį, J. Šibailą ir kt. M. Pranevičiūtei greitai turėjo prasidėti vasaros atostogos ir studentų praktika, be to, partizanų ryšių punktas Kaune „Ratas“ buvo žinomas išdavikui M. Orlingiui, todėl partizanai buvo priversti ieškoti kito ryšininko. Taip čekistams atsirado gera proga į ryšių grandinę įterpti savo agentę Ramunę. M. Pranevičiūtės rekomenduota L. Grigoniui, ji tapo naujo ryšių punkto Kaune šeimininke.

⁶ L. Grigonio-Užpalio laiškas A. Ramanauskui, ibid., ap. 45, b. 157 (107, t. 2), 1. 150-152.

Pirmoji sekcija, vadovaujama A. Ramanausko, turėjo bazuotis Pietų Lietuvos (Nemuno) srityje, antroji, vadovaujama J. Ši-bailos - Vakarų Lietuvos (Jūros) srityje ir trečioji, vadovaujama J. Kimšto, - Rytų Lietuvos (Kalnų, arba Karaliaus Mindaugo) srityje¹⁴². Taip aukščiausioji vadovybė būtų buvusi išskirstyta ir apsaugota nuo visiško sunaikinimo. Veiklos gairės, kovos taktika ir organizacinė struktūra būtų reglamentuojama tų pačių bendrų norminių aktų, kuriuos įgyvendinti savo srityse ir buvo pavesta vyriausiosios vadovybės nariams.

⁷ LLKS tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto 1950 05 03 įsakymasNr. 181. ibid., b. 31 (6070, r. 1), 1.61.

Sulaikyta ryšininkė M. Pranevičiūtė-Vaiva iš pradžių gynėsi nieko bendra su partizanais neturinti, tačiau netrukus buvo panaudota čekistų pamėgtoji „operatyvinė kombinacija“: vežant ją tardyti į kitą vietovę, pakeliui užpuolė ir suimtąją „išgelbėjo“ vietiniai „partizanai“ - iš tikrųjų partizanais persirengę MGB agentai-smogikai. Nesupratusi klastos, M. Pranevičiūtė jiems prisipažino esanti vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė. Taip išprovokuota, ji nurodė, kad L. Grigonio bunkeris yra Ariogalos rajono Priekapių apylinkėje, Daugėliškiu miške, eigulio Juozo Bersėno eiguvoje, ir kad ji ten buvo gegužės 20 d. Ji čekistams išaiškino, ką reiškia vienas ar kitas žymėjimas LLKS struktūrinėje schemoje, nurodė padalinių vadus ir išdavė naują ryšių punktą -Čekiškių valsčiaus Mantigailių kaime Garliausko sodyboje. Vis dėlto vesti kareivius į L. Grigonio bunkerį ji atsisakė.

Galutinai jai palaužti buvo panaudota kameros agentė Regina⁸. Be to, liepos 6 d. M. Pranevičiūtei buvo parodytos smarkiai sužalotų Vyčio apygardos štabo narių, išduotų A. Stankevičiaus, nuotraukos ir įteigta, kad tie neatpažįstami žuvusiųjų lavonai yra dėl jos duotų parodymų sunaikinti partizanai. Marytė pripažino: „Man pateiktoje grupinėje nuotraukoje iš kairės antrą aš atpažįstu banditą „Dieduką“, [...] nors sužalota galva ir kojomis, aš atpažįstu tą patį banditą slapyvardžiu „Diedukas“, apie

⁸ D. Kuodytė, „Kamerų agentūra - vienas iš būdų kaltinamojo atsparumui palaužti“, Lietuvos žmonių genocidas nacių ir sovietų okupacijose, Vilnius-Kaunas, 1994, p. 69-72.

kurį daviau parodymus. Kad tai „Diedukas“, aš pažįstu iš išorinių požymių: praplikusios galvos, pakaušio, ūgio ir pilnumo“⁹. Taigi ji pripažino, kad dėl jos duotų parodymų žuvo LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J. Šibaila-Diedukas, nors tuo metu jis buvo gyvas ir sveikas laisvėje. Paveikta sužalotų partizanų nuotraukų, ištikta šoko, M. Pranevičiūtė patyrė didžiulį nervinį sukrėtimą, „plėšė plaukus nuo galvos ir šaukė: „Aš išdavikė! Va kraujas, va mėsa, aš išdaviau!“¹⁰ Paguldytą į kalėjimo ligoninę ryšininkę lankė jaunas ir gražus čekistas, kuris ją guodė, ramino ir įtikinėjo, kad tik šitaip įmanoma sustabdyti kraujo liejimą ir baigti partizaninį karą. Dvasiškai palaužta M. Pranevičiūtė, kartu su bunkerį žinančiu J. Bersėnu, nuvedė čekistus į L. Grigonio štabavietę. Liepos 22 d. kartu su kitais penkiais vyrais, pasipriešinęs ginklu, L. Grigonis žuvo ¹¹.

O M. Pranevičiūtė, „susaistyta“ išdavystės, tapo MGB agente Paulina. Ji buvo paleista iš kalėjimo ir toliau privalėjo nešioti partizanų korespondenciją, kurią duodavo persifotografuoti čekistams¹².

⁹ M. Pranevičiūtės 1950 07 06 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. P-9402,

¹⁰ E. Savickienės 1994 03 08 pasakojimas autorei.

¹¹ LSSR MGB 1950 07 ataskaita, l.YA, f. K-l, ap. 3, b. 336 (56/14, t. 2), I. 8-10.

¹² Iš N. Dušanskio atsiminimų sąsiuvinio, Laisvės kovų archyvas, Nr. 9, 1993, Kaunas, p. 190 -203.

Po P. Bartkaus žūties ir M. Orlingio išdavysčių ryšys su A. Ramanausku buvo laikinai nutrūkęs. Kai pagaliau jis buvo atnaujintas, M. Pranevičiūtė buvo iškviesta į A. Ramanausko vadavietę Jiezno rajone. Pirmą kartą ji pateko į A. Ramanausko bunkerį. Ir čia atsitiko čekistų nenumatytas dalykas. Ši mergaitė, tapusi MGB agente Paulina, nuoširdžiai tikėjo daranti gerą darbą, tačiau patekusi pas partizanus ji vėl suabejojo, ar toks būdas sustabdyti kraujo liejimą Lietuvoje yra tinkamas. Be to, ji buvo ir liko tikinti Dievą.

Patekusi ten, kur ją siuntė čekistai, stengėsi gerai įsidėmėti priėjimą prie bunkerio, jo užmaskavimą ir partizanų ginkluotę, galvojo, kaip greičiau grįžti ir viską perduoti ją globojusiam MGB operatyvininkui. Taip bemąstant išgirdo A. Ramanauską su žmona kalbantis apie išdavystę, apie tai, kad provokatorius mano, jog apie jo darbus niekas nežino... Įėjęs partizanas A. Ramanauskui raportavo, kad šiuo klausimu abejonių negali būti, kai tiek žuvo...

Vienu akimirksniu vėl išvydo jai tardytojų rodytas žuvusių partizanų nuotraukas ir - kas buvo išties nepakeliama - Daugėliškiu miške šalia bunkerio suguldytus lavonus. Tarp jų - L. Grigonis-Danys, kuris jai buvo kaip tėvas ir kurį ji išdavė, vedė prie bunkerio, apsisiautusi palapinsiauste, kad nepamatytų, nepažintų išdavikės koks netyčiom užklydęs žmogus. Trumpas susišaudymas, iš slėptuvės iššokęs ir kulkų pakirstas partizanas, duslūs šūviai bunkeryje, jos isteriškas klyksmas, rusų leitenantas, piktai užrikęs ant jos, keiksmai, spyriai, traukiami iš bunkerio kruvini, dar šilti, gal dar ir gyvi vyrai. Vėl tardytojo kabinetas, gražus čekistas, pagailėjęs jos kaip brolis: vargše mergaite, kur tu pakliuvai! Nebijok, dabar jau viskas praeityje, dar kartą kitą nuvažiuosi ir galėsi vėl mokytis, dirbti, kaip visa Lietuva... Susidvejino, suskilo jos pasaulis: vienas - švarus, tyras, tas, kurį vaikystėje bažnyčioje kartu su gėlių žiedais žėrė iš atgniaužtų delniukų kunigui po kojom, ir kitas - kruvinas, baisus, su kankinamųjų dejonėmis, šūviais, išdavystėmis. Ir L. Grigonio veidas tarp jų - toks ramus, kaip ką tik užmigusio, paženklintas kraujo dėme prie plaukų. Nebesusigaudė, kur esanti, nepastebėjo bunkeryje vos rusenančios spingsulės ir nuo lubų lašančio kondensato. Atrodė, kad ausyse galingu choru sugriaudėjo visa bažnyčia ir suklupo ant kelių. Puolė ant kelių ir ji, ir springdama ašaromis ėmė prašyti Aukščiausiąjį atleidimo už baisią išdavystę... Priešais šmėkščiojo nustebę A. Ramanausko ir jo žmonos veidai. Neprašė jų malonės, žinojo partizanų taisykles, pati save pasmerkė ir rengėsi atsakyti.

„Priešas dėjo ypatingas pastangas sritį išsprogdinti per provokatorius ir šnipų tinklo išplėtimą, tačiau 1949 metais skaudžių aukų pamokyta, sritis žymia dalimi aukų išvengė. Priešas neteko žymaus viso sąjūdžio apimtyje nešusio pražūtį provokatoriaus - Pranevičiūtės Marės, slapyvarde Vėtra“, - rašė A. Ramanauskas J. Žemaičiui¹³.

¹³ A. Ramanausko-Vanago 1950 12 28 raštas Nr. 420 „Sąjūdžio ir priešo prieš jį nukreiptos veiklos 1950 m. trumpa apžvalga“, 1 YA, f. K-1, b. b. 33960/3, t. 11. I. 194 -199.

Tai buvo ta pati mergaitė, kuri lydėjo J. Žemaitį į pasitarimą. Prieš metus demaskuotas kitas jaunas dažnai jį lydėdavęs vyras -M. Orlingis. Žuvę L. Grigonis, A. Milaševičius. Neįkainojami nuostoliai Sąjūdžiui ir Lietuvai. J. Žemaitis niekada neskubėdavo smerkti, gynė čekistų apšmeižtą H. Danilevičių. Dabar žinojo, kad palydėjusi į Šimonių girią J. Kimštą kita ryšininkė, I. Vilimaitė, 1949 m. pradžioje buvo suimta ir užverbuota. Paleista vėl atsirado Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje, prisipažino tapusi MGB agente Tamara... Vyrų nuomonės išsiskyrė: vieni buvo už mirties nuosprendį, kiti norėjo leisti jai toliau kovoti ir garbingai žūti. Kaip skaudu, kai savą žmogų reikia žudyti patiems. Neskubėdavo smerkti, po kiekvieno nuosprendžio ilgai galvodavo, ar nesuklydo. Bet kartais reikėdavo spręsti labai greit - nuo to priklausė kitų žmonių gyvybė. Prisiminė, kaip 1948 m. rugpjūčio mėn. ryšininkė E. Grigalavičiūtė užsistojo miške sugautą stribą Petrą Dvarvytį. Mestelėjo tada jai: na ir naivi esi... Žinojo, kad šnipą paleidus pasklis lyg vandens ratilai: nušautieji, suimtieji, ištremtieji, pabėgusieji iš namų... Vyčio apygardoje buvo girdėjęs pasakojimą, kaip įvykdęs mirties nuosprendį partizanas pats pas Skapiškio kleboną užpirko mišias už nužudytojo vėlę... Dievas visiems atleidžia, bet jis - neturi teisės. O kartu negalėjo matyti tų, kuriems ar nušauti žmogų, ar papjauti aviną buvo tas pats. Labiausiai bijojo, kad vyrai tokiais netaptų. Reikalavo laikytis statutų, įtarimus kruopščiai tikrinti, draudė skirti nuosprendžių vykdytojais jaunus, nepatyrusius, jautresnius kovotojus. Sunkiausia tai buvo pareiga - naikinti šnipus, būti ne kariu, o budeliu. Bet ką galėjo padaryti? Karas ir okupacija diktavo savas taisykles. Viena, ką galėjo, tai tik padidinti budrumą, vengti rizikingų situacijų. Antai po 1949 m. trėmimų, kai padaugėjo besiprašančiųjų į partizanus, tarp kurių galėjo būti provokatorių, nurodė: tikrinti įtartinus asmenis duodant jiems susijusias su pavojumi gyvybei užduotis, nes „provokatoriais dažniausiai būna asmenys, gelbstintys savo kailį, ar už pinigus parsidavę panikieriai“¹⁴.

Pastaraisiais metais daugiausia nuostolių Sąjūdis patyrė dėl priešo iššifruotų ryšininkų. Ryšiai partizaniniame kare buvo tokie pat svarbūs kaip žmogaus organizme kraujagyslėmis ir kapiliarais tekantis kraujas. Ryšių sistema buvo daug kartų kurta ir tobulinta. Ryšių punktai - RP - mažyčiai taškeliai Lietuvos žemėlapyje, nematomu ryšių tinklu jungiantys sodybas, miestų butus, įstaigas, slaptavietes. Ryšių punktai, į kuriuos nežinia iš kur vieną dieną atkeliaudavo nepažįstamos merginos pramanytais vardais ir išeidavo nežinia kur. Maži ryšulėliai su keistu užrašu, perduodami iš rankų į rankas. Po kiekvienos nesėkmės vis tobulėjo sistema, buvo keičiami šifrai, nuo įtartinų slaptažodžių pereita prie adresavimo pramanytomis pavardėmis. Jonas Petkus - tai prezidiumo pirmininkas, Antanina Petkutė - siunta, skirta LLKS tarybos prezidiumo II sekcijos vadovui J. Šibailai. Vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinių nešamų siuntų svoris buvo apribotas iki dešimties gramų - tiek, kiek galima paslėpti sumuštinyje, saldainyje ar kitur. Bet koks neatidumas, taisyklių nesilaikymas galėjo būti pražūtingas. Todėl Prisikėlimo apygardos naujajam vadui J. Paliūnui-Rytui rašė: „Pripuolamai sužinojau, kad Jūs ryšiui su savo slapukais naudojate ir ateity, atrodo, numatote toliau naudoti man reikalingą asmenį. Kadangi jam pavojų ir taip jau užtenka, tai prašau artimiausiu laiku pasistengti tą darbą atlikinėti įpareigoti kitą asmenį“¹⁵.

Nuo ryšių priklausė tai, ar reikiamu momentu kiekvienoje Lietuvos vietoje bus žmonių, pasirengusių pareikšti Lietuvos teisę į nepriklausomybę. Reikėjo, kad tie žmonės būtų pasirengę perimti krašto valdymą, o iki tol - palaikyti lietuvišką dvasią, tradicijas, sutramdyti niekšus ir išdavikus, priminti, kad niekas mažai šaliai laisvės nedovanos. Reikėjo, kad tie žmonės per ilgus okupacijos

¹⁴ LLKS tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto 1949 05 09 raštas sričių vadams Nr. 115, ibid., ap. 45, b. 314 (6070, t. 1), I. 628-629.

¹⁵ J. Žemaičio-Vytauto 1950 09 28 laiškas Prisikėlimo apygardos vadui J. Paliūnui-Rytui. ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, I. 130.

¹ J. Vilčinsko 1949 04 20 laiškas draugui Domui, Ibid., f. K-l, ap. 45, b. 1004 (6911, t. 3), 1. 13.

Jūros srities štabo pareigūnai.
Iš kairės: Antanas Liesys, Aleksandras Milaševičius, Antanas Bakšys (apie 1949 m.)

Vis dėlto J. Žemaitis ne visai sutiko su V. Ivanausko siūlomomis radikaliomis priemonėmis. Jis nurodė labai atsargiai vertinti nusikaltusiuosius, kad nebūtų padaryta klaidų ir sukelta pavojaus besislapstantiesiems.

Sunki kaimo gyventojų padėtis, išdavystės ir pareigūnų žūtys, partizanų skaičiaus mažėjimas vertė iš naujo apgalvoti organizacinę junginių struktūrą. J. Kimštas, su kuriuo 1949 m. gruodžio mėn. nutrūkęs ryšys per Pietų Lietuvos partizanus buvo atkurtas tik 1950 m. gegužės mėn., informavo, kad „šiuo metu po 1949 m. skaudžių ir skaitlingų įvykių vyksta K[alnų srities]⁴ atsikūrimas labai sunkiose sąlygose. LLKS bendram labui nuo š. m. pradžios einu laikinai KV⁵ pareigas, kartu eidamas ir savo tiesiogines“⁶.

Jau 1950 m. vasario mėn. J. Žemaitis nutarė padidinti tėvūnijų plotus nuo 2-4 iki 3-8 valsčių, o vieno vado priklausomybei palikti ne daugiau kaip tris organizacinius vienetus. Štabuose liepta laikyti ne daugiau kaip tris vadovybės narius⁷. A. Ramanauskui J. Žemaitis pavedė parengti LLKS statuto III—XI skyrių projektą. LLKS tarybos nariams įsakė parengti sričių baudžiamuosius statutus, teismo proceso taisykles ir kitus dokumentus. Dokumentų projektų svarstymą, busimųjų Lietuvos sienų, apygardų veikimo ribų klausimus nurodė aptarinėti susirašinėjant ir LLKS tarybos biuletenyje skelbiant nuomones. Liepos mėnesį išėjo antrasis biuletenio numeris, kuriame J. Žemaitis pateikė svarstyti savo parengtą LLKS tarybos prezidiumo statuto projektą. Autoriams užšifruoti sugalvojo savotišką sistemą: vietoje parašo nurodyti tris skaičius, kurių suma reiškia tarybos narių eilės numerį bendrame jų sąraše.

⁴ Tai - rašytinis Rytų Lietuvos srities pavadinimas.

⁵ Rytų Lietuvos srities vado.

⁶ Gynybos pajėgų štabo viršininko J. Kimšto-Žygūno 1950 05 23 raštas gynybos pajėgų vadui A. Ramanauskui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 142-143.

⁷ LLKS tarybos prezidiumo pirmininko 1950 02 10 nutarimas Nr. 1, ibid., l. 116-117.

Pietų Lietuvos partizanų srities taryba 1950 m. gegužės 10 d. vėl pasiūlė J. Žemaičiui perimti gynybos pajėgų vado pareigas,

Daunoravos miške 1950 m. rugpjūčio 19 d. žuvę Prisikėlimo apygardos
Voverės rinktinės partizanai

 

1950 m. vasarą J. Žemaitis praleido Prisikėlimo apygardos teritorijoje. Vasario mėnesį MGB agentai čekistams buvo pranešę, kad J. Žemaitis su apsaugos būriu turi pasirodyti Raseinių apskrities Nemakščių valsčiuje, tačiau ši informacija buvo klaidinga. Žiemą buvo nutrūkęs ryšys ir su Jūros sritimi. Kęstučio apygardos vadas A. Bakšys kovo mėnesį Tauro apygardos vadui rašė: „Turimomis žiniomis, L ⁹ vadovybės rajone buvo žuvimų, todėl galėjo paliesti ir juos. [...] Kiek teko anksčiau, dar iš LVDv¹⁰ patirti, jog iš LAV¹¹ jau keli mėnesiai nebuvo gauta jokios korespondencijos, todėl bijoma, ar tik nebus ir Vanagas žuvęs“¹².

9 LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas.

10 LLKS Visuomeninės dalies viršininkas.

11 Gynybos pajėgų vadas.

12 A. Bakšio 1950 03 15 laiškas Tauro apygardos vadui V. Vitkauskui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 865 (7261, t. 2), l. 154-159.

Deja, gegužės mėnesį gavus korespondenciją ryšys vėl nutrūko. „Rugpjūčio 1 d. ten išvyko JVDv Tvanas¹³ (perkeltas į LB¹⁴), kuris prižadėjo sutartom datom informuoti apie kelionės eigą, tačiau ir iš jo negaunama jokios žinutės, nors jau rugsėjo 1 d. turėjo pasiekti paskyrimo vietą“, - guodėsi A. Bakšys¹⁵.

Žuvus J. Šibailos padėjėjui B. Liesiui-Nakčiai, Sąjūdžio spaudą J. Šibaila leido beveik vienas (jam talkino jaunas partizanas Viktoras Šniuolis, išmokęs spausdinti rašomąja mašinėle), todėl į žuvusiojo vietą buvo numatytas jo brolis A. Liesys-Tvanas.

Kaip tik dėl šių priežasčių - pareigūnų stokos, nesiliaujančių žūčių - dar nebaigus rengti LLKS statuto projekto teko koreguoti kai kuriuos jo punktus. Atsižvelgdamas į tikrąją padėtį, J. Žemaitis nutarė panaikinti taip iki galo ir nesuformuotas gynybos pajėgų ir Visuomeninės dalies vadovybes. Vietoje jų buvo numatyta įsteigti LLKS tarybos prezidiumo pirmininko padėjėjų -Karinės, Visuomeninės ir Organizacinės veiklos vadovų postus¹⁶. Į šias pareigas J. Žemaitis paskyrė A. Ramanauską, J. Šibailą ir J. Kimštą, kartu pakėlė A. Ramanausko ir J. Šibailos karinius laipsnius-jie tapo partizanų pulkininkais. Svarstyti pateiktame J. Žemaičio parengtame LLKS tarybos prezidiumo statuto pro-

¹³ Jūros srities Visuomeninės dalies viršininkas A. Liesys.

¹⁴ LLKS Visuomeninė dalis.

¹⁵ A. Bakšio 1950 10 08 laiškas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 865 (7261, t. 2), L 160.

¹⁶ LLKS tarybos prezidiumo 1950 05 30 nutarimas Nr. 3, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11,1. 118.

JŪ - Vakarų Lietuvos (Jūros) sritis
K - Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) sritis 
N - Pietų Lietuvos (Nemuno) sritis

LLKS vyriausiosios vadovybės organizacinė schema
(1950 m. gegužės 30—1953 m. gegužės 30 d.)

jekte kaip tik ir atsispindėjo nauja vyriausiosios vadovybės struktūra: prezidiumo skirstymas į branduolį ir sekcijas, taip pat Sąjūdžio Karinės, Visuomeninės bei Organizacinės veiklos vadovų pareigybių įvedimas¹⁷. Pažymėtina, kad šiame statute J. Žemaitis toliaregiškai numatė Sąjūdžio ateitį, kai bus nutrūkę visi ryšiai ir sunaikintos organizacinės struktūros. Šiuo atveju bet kuri likusių gyvų LLKS tarybos prezidiumo narių grupė, susidedanti iš ne mažiau kaip dviejų prezidiumo narių, turėjo toliau vykdyti prezidiumo branduolio funkcijas.

1950 m. vasarą, nors dar veikė visos sukurtos organizacinės struktūros, dėl M. Pranevičiūtės išdavysčių ir L. Grigonio žūties ilgam sutriko taip sunkiai užmegztų ryšių tinklas. J. Žemaitis Prisikėlimo apygardos vadui J. Paliūnui rašė: „Ryšių su JV¹⁸ atstatymo reikalu reikiamus nurodymus gausit iš Vilko¹⁹. [...] Reikalingas atsargumo priemones rišantis su JV R[yšių] P[unktais] nurodau laiške Vilkui. Ta pačia proga nurodau, kad Jūs savo R[yšių] pareigūną, siusimą į bet kurį JV R[yšių] P[unktą], įpareigotumėt paimti visas ten esančias siuntas (nežiūrint, kam jos būtų adresuotos). [...] Net senesnes kaip dviejų mėnesių datų siuntas, adresuotas Žuvėdrai²⁰, reikia Jums iš ten paimti ir persiųsti man, nes jei Žuvėdra iki šiol jų neatsiima, tai reikia skaityti, kad jos vadovybė yra žuvusi“²¹.

Laimė, V. Ivanauskas, Jūros srities vadas, buvo gyvas, tik dėl nuolatinių čekistų siautėjimų ir karinių-čekistinių operacijų, kaip pažymėjo A. Ramanauskas, „su šia sritimi ryšiai funkcionavo labai sunkiai“²². Vis dėlto srityje aktyviai veikė Kęstučio apygarda. Jos vadas A. Bakšys, suformavęs stiprų štabą, spaustuviniu

¹⁷ LLKS tarybos prezidiumo statuto projektas, Laisvės kovos 1944-1953 melais, p. 347-356.

¹⁸ Jūros srities vadas.

¹⁹ Prisikėlimo apygardos Mindaugo tėvūnijos Nevėžio būrio partizanas Juozas Mingilas [?].

²⁰ Korespondencijai naudotas Vakarų Lietuvos (Jūros) srities sutartinis pavadinimas.

²¹ J. Žemaičio 1950 09 26 laiškas Prisikėlimo apygardos vadui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, 1. 142-143.

²² A. Ramanausko 1950 12 28 pranešimas J. Žemaičiui, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 454-460.

būdu net vieno tūkstančio egzempliorių tiražu spausdino apygardos laikraštį „Laisvės varpas“.

Nenutrūko ir vyriausiosios vadovybės spaudos darbas. 1950 m. išėjo net vienuolika²³ laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ numerių ir trys tarnybinio leidinio - LLKS tarybos biuletenio numeriai. Daugiausia darbo ir širdies čia įdėjo J. Šibaila, globojamas Prisikėlimo apygardos vado J. Paliūno-Ryto. Vasarą jis dirbo miško bunkeriuose, o žiemojo ūkininkų sodybose įrengtose slėptuvėse. 1950-1951 m. žiemai kartu su Mindaugo tėvūnijos Kudirkos rajono partizano Felikso Kokštos-Rustemo vyrais įsitaisė Tytuvėnų rajone, Rinkšelių kaime, ūkininko Jono Molotoko sodyboje.

J. Šibaila pateikė racionalių pasiūlymų dėl partizanų spaudos platinimo. Jis suprato, kad ši spauda ypač reikalinga lojaliai sovietų valdžios atžvilgiu nusiteikusiems asmenims. Rekomendavo siųsti jiems laikraščius paštu. J. Šibaila brangino kiekvieną Lietuvos pilietį, todėl siūlė, kad išdavikus teistų jau atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos teismas. Trečiame LLKS tarybos biuletenio numeryje buvo nurodyta, jei kiltų karinis konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, partizanams globoti žydus, kurie yra nusiteikę prieš sovietų valdžią. Čia turėta omeny SSRS draudimai žydams repatrijuoti į Izraelį ir dėl to kilę žydų tautybės asmenų konfliktai su valdžia. Taip savotiškai buvo pasmerktos 1941 m. antisemitizmo apraiškos ir nacių organizuotas žydų žudymas. J. Žemaitis, visiškai pritardamas humanistinėms J. Šibailos pažiūroms, pasiūlė partizanams kreiptis vienam į kitą kreipiniu „broli“. Kreipinys paplito ne tik partizanų junginiuose - dar porą dešimtmečių pogrindinės organizacijos savo atsišaukimus pradėdavo žodžiais: „Broliai lietuviai!“ Gyvybės kaina sutvirtinta dvasinė giminystė - gal tai ir buvo pati didžiausia vertybė, įgyta toje netekčių ir išdavysčių jūroje?

²³ Šiuo metu žinoma, kad iš viso buvo išleista daugiau negu 20 numerių - 17 čekistai rado 1955 01 17 Užpelkių miške paslėptame archyve (žr.: V. Šniuolio 1954 01 15 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 28600/3, I. 137-142). 1953 m. vasario mėn. buvo išleistas 23 numeris.

²⁴ MGB Kauno srities 2N valdybos 1950 12 01 pažyma, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 265 (2676, t. 1), 1. 117-118.

1951 m. kovo mėn. J. Žemaitis jau žinojo, kad D. Steponaičio noras patekti į Sąjūdžio vadovybę tėra MGB provokacija. Laiške A. Ramanauskui jis rašė: „LLKS T[arybos] B[iuletenyje] Nr. 3 straipsnis „Politiniais klausimais“ priklauso Jums žinomo Tauriaus plunksnai. Šio dalyko nebeslepiu todėl, kad ir pats autorius, ir šio dokumento rankraštis pateko į priešo rankas. Vis tik man gaila ir net labai gaila, kad dėl J[ūros] vadovybės iniciatyvos stokos Sąjūdis neteko tokios pajėgos“²⁷.

²⁷ J. Žemaičio 1951 08 01 laiškas A. Ramanauskui, ibid., ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3, 1. 51-53.

MGB pinklės

Kito priėjimo prie J. Žemaičio MGB ieškojo per jo sūnų.

Su senais tėvais J. Žemaitis stengėsi nepalaikyti jokio ryšio, norėjo apsaugoti juos nuo persekiojimo, tačiau ką nors sužinoti apie sūnų vis tiek rūpėjo. Kiekvienam gimtadieniui gruodžio mėnesį stengdavosi nusiųsti sūnui laišką ir šiek tiek pinigų jo išlaikymui. Nebematė berniuko nuo 1948 m. vasaros. 1949 m. buvo paskyręs O. Liubinavičienei susitikimą Vilkijos apskrityje, laukė tris valandas, tačiau globėja, bijodama čekistų persekiojimo, neatvyko. Nuo tada ryšio su vaiku nebeturėjo.

1949 m. birželio mėn. suimtas Kęstučio apygardos štabo narys R. Gedvilas detaliai nurodė visus jam žinomus su J. Žemaičiu susijusius asmenis. Papasakojo ir apie Onos Žiaunytės-Liubinavičienės globojamą Laimutį¹. Jai sekti buvo panaudota MGB agentė Olegas - neva pabėgusi iš tremties moteris². 1950 m. balandžio mėn. ji išsinuomojo kambarį pas O. Liubinavičienės šeimininkę Vabalienę (S. Nėries g. 14-4). Gyvendama su O. Liubinavičiene gretimuose kambariuose, ji netrukus įgijo jos pasitikėjimą, juoba kad ir pati dėjosi esanti valdžios persekiojama bėglė tremtinė. Netrukus agentė Olegas jau žinojo, kad O. Liubinavičienė augina partizanų vado J. Žemaičio sūnų. 1950 m. pavasarį, kai pasklido kalbos apie naujus masinius trėmimus, O. Liubinavičienė naikino nereikalingus dokumentus ir parodė agentei Olegui kpt. J. Žemaičio vizitinę kortelę, išlikusią tarp daiktų, atsigabentų po žmonos mirties iš jos buto Trakų gatvėje, taip pat tėvo laišką sūneliui bei partizanų padėkos blanką, kurį J. Žemaitis buvo prašęs atsiradus galimybei padauginti spaustuvėje ³.

¹ J. Žemaičio bylos-formuliaro memorandumas - R. Gedvilo 1949 08 09 tardymo protokolo ištrauka, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 855 (477), 1. 17.

² J. Žemaičio sūnaus liudijimu, tai buvo žydaitė, vardu Mimi.

³ Agentės Olego 1950 04 13 agentūrinis pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 855 (477), 1. 38-41.

Tuo pačiu metu MGB slapta sulaikė O. Liubinavičienės brolį Andrių Žiaunį, gyvenusį Radviliškyje. Balandžio mėnesį čekistai surengė jo akistatą su R. Gedvilu ir įrodė, kad jis pažįsta J. Žemaitį, kurio sūnų Laimutį globoja jo sesuo Ona. Negana to, MGB atliko „operatyvinę kombinaciją“: agentai-smogikai, apsimetę partizanais, „išvadavo“ suimtą A. Žiaunį, ištardė jį ir sužinojo visus jo ryšius su partizanais. Didžiausias MGB jam inkriminuojamas „nusikaltimas“ buvo pažintis su J. Nuobaru ir partizanams perduotas O. Liubinavičienės žuvusio vyro pistoletas. MGB kareivių vėl „atimtas“ iš jį „išvadavusių partizanų“, A. Žiaunys buvo palaužtas ir užverbuotas. Balandžio 16 d. MGB operatyvinis darbuotojas Kaune jam paskyrė susitikimą⁴. Per A. Žiaunį MGB tikėjosi rasti priėjimą prie J. Žemaičio.

Išsigandęs A. Žiaunys nuskubėjo pas seseris (nuo 1949 m. kartu su O. Liubinavičienė gyveno ir sesuo Danutė). Jis bijojo, kad nuėjęs į susitikimą su operatyvininku ir nepateikęs jokių konkrečių žinių bus suimtas⁵.

⁴ Ibid.

⁵ A. Žiaunys buvo suimtas tik 1952 02 27 ir nuteistas laisvės atėmimu 10 metų už pagalbą partizanams, antiso-vietinę agitaciją bei „pagarsinimą žinių, neleidžiamų garsinti“.

⁶ Agentės Olego 1950 04 14 agentūrinis pranešimas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 855 (477), 1. 42-43.

⁷ Agentūrinių-operatyvinių priemonių byloje „Voratinklis“ 1950 05 16 planas, ibid., 1. 52-54.

⁸ Ibid., ap. 10, b. 127 (7/3, t. 5), I. 179.

Nors senukai tvirtino jokių žinių apie sūnų neturį, jis stengėsi išgauti iš jų laišką J. Žemaičiui, siūlėsi pats rasti ryšį su juo ir perduoti laišką. Nieko nepešęs, MGB nurodymu agentas Mikutaitis parašė laišką O. Liubinavičienei ir pakvietė ją susitikti viešbutyje, kur buvo įrengta klausymosi aparatūra. Tačiau ir ši klasta nepavyko: O. Liubinavičienė pasakė su J. Žemaičiu jokio ryšio neturinti⁹.

Būdama be galo atsargi, O. Liubinavičienė vis dėlto pasitikėjo savo kaimyne agente Olegu. 1950 m. vasarą pasidžiaugė, kad prasidėjęs Korėjos karas sustiprino išsivadavimo viltį. Pasakė, kad partizanai gyventojams rengia instrukcijas, kaip elgtis kilus karui, ir kad liepos mėnesį ji tikisi susitikti su J. Žemaičiu.

Šią žinią patvirtino ir kiti šaltiniai. Nujausdami, kad J. Žemaitis būna Raseinių-Ariogalos rajonuose, čekistai suėmė Ksaverą Butkutę, kuri buvo iš to krašto. Netrukus užverbuota mergina tapo agente Vaidilute¹⁰. Lapkričio mėnesį ji pranešė, kad J. Žemaitis kartu su vairuotoju Petraičiu ketinąs vykti į Kauną¹¹. Nors tai tebuvo merginos dezinformacija, čekistai išsijuosę ieškojo vairuotojo, pavarde Petraitis. Rado du: vieną Jurbarke, kitą Raseiniuose. Ėmė juos sekti ir rengtis galimai J. Žemaičio sulaikymo operacijai¹². Tomis dienomis agentė Olegas privalėjo kiekvieną dieną susitikinėti su Nachmanu Dušanskiu ar kitu Kauno MGB operatyvininku ir pranešinėti apie O. Liubinavičienės elgesį.

Tačiau J. Žemaitis su O. Liubinavičienė nebesusitiko. Paskutinį kartą jiedu matėsi 1949 m. Dūkto miške netoli Radviliškio.

Gruodžio pradžioje agentė Olegas sužinojo, kad netrukus bus Laimučio gimtadienis - jam sukaks devyneri metai. Nors O. Liubinavičienė prisipažino, kad šiai datai J. Žemaitis visada atsiunčiąs dovanų ir laišką, tačiau nieko konkretesnio apie ryšį su partizanais agentė nesužinojo.

⁹Agentės Rožės 1951 03 31 agentūrinis pranešimas, ibid., ap. 45, b. 855 (477),
l. 197-198.

¹⁰ Sąrašas asmenų, nurodytų suimtos K. Butkutės, ibid., I. 97-98.

¹¹ Darbas agentūrinėse bylose, ibid., ap. 3, b. 336 (56/14, t. 2), I. 47-49.

¹² Agenrūriniai-operatyviniai planai, ibid., ap. 45, b. 855 (477), I. 1 17-118

„Mūsų kova - dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Tuo pačiu - dėl Lietuvos nepriklausomo gyvenimo. Šita s gyvenimas yra paremtas demokratine žmogaus - tautos apsisprendimo teise. LLKS patvirtina lietuvių tautos apsisprendimą: kito negeidžiant - savo neapleisti“², - taip aiškiai išreiškė savo nuomonę dėl Klaipėdos ir Vilniaus krašto priklausymo Lietuvai J. Šibaila. Labai pranašiškai jis pažymėjo: „Man tik atrodo, kad pokario Europos gyvenimą lems ne tiek tautinės ambicijos, kiek ekonominio gerbūvio klausimas“³.

¹ l.LKS tarybos prezidiumo Visuomeninės dalies viršininko J. Šibailos 1950 02 15 raštas prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 501-503.

² Ibid.

³ J. Šibailos 1950 05 26 raštas LI.KS tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, ibid., p. 505-507.

Analizuodamas J. Lukšos informaciją apie Baden Badeno pasitarimą, J. Šibaila buvo gana kritiškas VLIK'o atžvilgiu. Neigiamas VLIK'o požiūris į Kybartų aktus, J. Šibailos nuomone, rodė grėsmę Lietuvos valstybės tęstinumui: „[...] VLIK'as, paneigdamas Kybartų teisinius Lietuvos valstybės aktus, eina keliu, kuris veda į Lietuvos valstybės kūrimą, kai tuo tarpu demokratinis pasaulis, nepanaikindamas Lietuvos valstybės atstovybių, lietuvių tautos kovą prieš bolševizmą supranta kaip Lietuvos valstybės teisės gyvenimą. Dėl to: pritarsiu visiems LLKS atstovų susitarimams su užsienio lietuviais tada, kai susitarimo dvasia nebus priešinga LLKS dvasiai - išplaukiančiai iš Lietuvos valstybės nemarumo“⁴.

Reziumuodamas diskusijas, J. Žemaitis A. Ramanauskui rašė: „Dėl B[aden] B[adeno] susitarimo: su juo be jokių rezervų sutiko šie Tarybos nariai: Užpalis, Žygūnas, Rimantas, Etmonas, Germantas, Kunotas, Mykolaitis⁵, Jūs ir aš; su kokiais tai (man neaiškiais) rezervais - Gintautas⁶ ir Tvanas⁷ (jų bendra nuomonė paskelbta LLKS T[arybos] B[iuletenyje] Nr. 2). Prieš pasisakė vien Merainis. Todėl šį susitarimą laikyti priimtu trim ketvirtadaliais LLKS T[arybos] narių balsų. Šio LLKŠ T[arybos] sprendimo datą tenka laikyti 1951 06 03 - kai pasisakė paskutiniai trys Tarybos nariai“⁸.

⁴ J. Šibailos 1950 05 05 raštas LLKS tarybos prezidiumo pirmininkui J. Žemaičiui, ibid., p. 503-505.

⁵ L. Grigonis, J. Kimštas, P. Morkūnas, V. Montvydas, A. Bakšys, K. Labanauskas, J. Lukša.

⁶ V. Ivanauskas.

⁷ A. Liesys.

⁸ J. Žemaičio 1951 08 01 laiškas A Ramanauskui, I.YA, f. K-1, ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3. I. 51.

LLKS atstovas užsieniui Juozas Lukša jau tėvynėje.

Iš kairės: Nemuno srities vadas Sergijus Staniškis, Juozas Lukša ir Dzūku rinktinės vadas Vincas Daunoras (1950 m. ruduo arba 1951 m. vasara)

¹³ Ibid.

¹⁴ Ibid.

¹⁵ S. Lozoraičio 1950 08 19 laiškas, ibid., 1. 211212.

¹⁶ Ibid.

Jūros srities vadas Vaclovas Ivanauskas

¹⁸ LLKS statutas, Laisvės kovos 1944-1953 metais, p. 322-343.

¹⁹ LLKS tarybos posėdžio 1949 02 11 — 17 protokolas, ibid., p. 297-307.

²⁰ Kęstučio apygardos vadas A. Bakšys.

²¹ „Partizano Brūklio dienoraštis“, Tada, kai žuvom dėl Tėvynės..., p. 201.

²² Jurgis, „Į mišką“, Žaltvykslė, 1991, Nr. 7-8, p. 80-81.

²³ Ibid.

Kovos sąlygos sunkėja

Ryšiai su sritimis visą laiką trūkinėjo. Ypač sutriko korespondencijos pristatymas LLKS tarybos prezidiumo III sekcijai, vadovaujamai J. Kimšto. 1949 m. pradžioje grįžęs iš pasitarimo į savo veiklos rajoną, dėl kariuomenės siautėjimų J. Kimštas ilgam atitrūko nuo vyriausiosios vadovybės. Net kai J. Žemaitis žiemojo Vyčio apygardoje, jam nepavyko susitikti su prezidiumo pirmininku. Nebebuvo tokios geros ryšių įgaliotinės, kokia buvo I. Vilimaitė-Stirna. 1949 m. kovo mėn. užverbuota ir paleista mergina buvo praradusi kovotojų pasitikėjimą. Nors Prisikėlimo apygardos štabo nariams papasakojo apie užverbavimą, nors kai kurie jų ją palaikė, tačiau ryšių įgaliotine dirbti nebegalėjo: ir dėl partizanų įtarinėjimų, ir dėl čekistų, kurie nebūtų atleidę „agentei Tamarai“ neveiklumo. Nevilties apimta Izabelė J. Šibailai, su kuriuo ne vieną mėnesį buvo praleidusi bunkeriuose, kurį gerbė kaip mokytoją ir tėvą, rašė: „Žinau, kad praeitais metais buvau vyresniųjų akyse apjuodinta, bet laikas pamažu viską atidengė. Žmogus, nežinantis, kuo jį kaltina, kartais būna atkaklus. Bet yra Dievas, kuris teis visus nežiūrint į nieką...“¹

¹ I. Vilimaitės-Stirnos 1952 05 16 raportas LLKS Visuomeninės dalies viršinininkui J. Šibailai-Merainiui, LYA, f. K-l.ap. 45, b. 683 (7519).

1952 m. vasarą I. Vilimaitė Maironio rinktinėje išleido du numerius rinktinės laikraščio „Mano gimtinė“. Tų pačių metų spalio 3 d. Tytuvėnų rajono Vilkiškių kaime čekistams apsupus bunkerį Sofijos Grigaitienės sodyboje, kartu su partizanais Stasiu Satkumi ir Domu Grumuldžiu atsisakė pasiduoti ir susisprogdino.

Taigi po Izabelės sulaikymo J. Kimštas tik praėjus metams, 1950 m. rugpjūčio 1 d., gavo vyriausiosios vadovybės korespondenciją. Ryšiui atkurti ir situacijai įvertinti spalio 31 d.

J.    Žemaitis per Dotnuvos, Lėno, Taujėnų, Raguvos miškus į Karsakiškio apylinkes pas J. Kimštą pasiuntė Prisikėlimo apygardos štabo pareigūną J. Paliūną.

Šis pareigūnas ir atgabeno J. Že-

Prisikėlimo apygardos vadovybė.
Iš kairės: Feliksas Kokšta, apygardos vadas Povilas Morkūnas, Maironio rinktinės vadas Juozas Paliūnas

maičiui J. Kimšto lapkričio 3 d. rašytą laišką, kuriame jis pranešė, kad per pastaruosius dvejus metus buvo sunaikinti du srities ir keturi apygardų vadai, žuvo pusė visų srities laisvės kovotojų. Praktiškai srityje teliko dvi apygardos: Vyčio ir Vytauto². Dėl MVD kariuomenės siautėjimų Rytų Lietuvos partizanų ryšiai buvo nutrūkę ir su Pietų Lietuva, juo labiau kad Didžiosios Kovos apygardos, kurios teritorija ribojasi su Dainavos apygarda, veiklos erdvė praktiškai buvo tuščia, didesni partizanų būriai - sunaikinti.

² Karaliaus Mindaugo srities vadovybės 1950 11 25 sprendimu Algimanto ir Didžiosios Kovos apygardos buvo išformuotos.

Pagrindinė žūčių priežastis - pačių partizanų ir jų rėmėjų išdavystės. 1948-1949 m. masiniai trėmimai palietė beveik visus patriotiškai nusiteikusius kaimo gyventojus, pakirto partizanų bazę, įbaugino žmones, o sparčiai kuriami kolūkiai galutinai juos nuskurdino. Todėl J. Kimšto laiškas buvo liūdnas: „Broli Vytautai, aš vienas ir man labai sunku. Pagalbininkų neturiu ir neturėsiu. Padėtis Rytų srityje tragiška“³. Gruodžio mėnesį gavęs tokį laišką, J. Žemaitis nedelsdamas ėmėsi organizuoti pagalbą. Laiške Pietų Lietuvos partizanų vadams A. Ramanauskui ir S. Staniškiui jis rašė: „Vienam iš Jūsų būtina persidislokuoti į R[ytų] L[ietuvos] srities rajoną ir užimti ten vadovaujantį postą (LLKS vadovybės nario arba R[ytų] L[ietuvos] srities vado). [...] Šis P[ietų] srities žygis padės sustiprinti susilpnėjusią R[ytų] L[ietuvos] sritį. Tokiam žygiui Vakarų sritis neturi pajėgų''⁴.

Čia pat detaliai išaiškino kelionės iš Nemuno į Karaliaus Mindaugo sritį maršrutą - per Didžiosios Kovos apygardą, arba kitas variantas - per Kęstučio ir Prisikėlimo apygardas. Šiuo atveju kelionei reikėtų apie mėnesio. Kadangi partizanų gyvenime netrūko netikėtumų, pridūrė, kad vienam iš adresatų žuvus pasiūlymas negalioja.

O Pietų Lietuvoje nesiliovė desanto - J. Lukšos ir jo grupės gaudynės. Atėjusi žiema ir smarkus kariuomenės siautėjimas sutrukdė perkelti pareigūnus taip, kaip J. Žemaitis buvo numatęs.

Su Vakarų Lietuvos (Jūros) srities vadu V. Ivanausku ryšys buvo geras. Per jį nenutrūko ir ryšiai su Tauro apygarda. Pasitinkant Naujuosius metus V. Ivanauskas rašė: „Broliai jūriečiai! Žengiame į Naujus 1951-uosius Metus. [...] Ką ateinantieji metai atneš? [...] Laisvės kovotojams 1951 metai atneš naujų rūpesčių, kovų ir pareikalaus iš jų įtempti visas jėgas paskutiniajai kovos fazei“⁵.

³ Ištrauka iš J. Kimšto-Žygūno 1950 03 laiško J. Žemaičiui-Vytautui, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3, I. 57.

⁴ J. Žemaičio 1950 12 03 laiškas A. Ramanauskui ir S. Staniškiui, ibid.

⁵ Jūros srities 1950 12 31 įsakymo Nr. 8 išrašai, ibid., b. b. 41978/3, t. 4, 1. 254 - 255.

Deja, iš paties Jūros srities vado V. Ivanausko nauji metai pareikalavo gyvybės: 1951 m. vasario 9 d. štabas buvo išduotas. Žuvo pats V. Ivanauskas kartu su dviem štabo nariais. Jo pareigas laikinai perėmė Kęstučio apygardos vadas A. Bakšys.

Tą patį vasario mėnesį Šakių rajono Endrikių kaime žuvo ir Tauro apygardos vadas V. Vitkauskas-Saidokas. J. Žemaitis vėl neteko ryšio su Pietų Lietuvos sritimi - jį pavyko atkurti

Jono Žemaičio apsaugos būrys.
Centre (su skrybėle) - Vytautas Baranauskas

tik 1951 m. rugpjūčio mėn. Pusiau juokais, pusiau rimtai J. Žemaitis J. Šibailai rašė: „Žuvus Užp[aliui]⁶ ir ilgam laikui nutrūkus ryšiui tarp manęs ir Jūsų, ir mūsų ryšių su būstinėmis, pietiečiai, matomai, mus laikė žuvus ir todėl nuo šių metų pradžios ėmė vykdyti mano ir Jūsų pareigas“⁷.

Tuo tarpu Pietų Lietuvos srities vadovybė taip pat ieškojo ryšio su vyriausiąja vadovybe. Bijodamas provokacijos, S. Staniškis Prisikėlimo apygardos vadui rašė: „Bet tai manęs neįtikina, kad iš tikrųjų turim ryšį su Prisikėlimu, o ne su MVD. Nuotrauka nieko nereiškia, aš nieko nepažįstu. Iš vienos pusės su P[risikėlimo] A[pygarda] mums ryšys ypatingai reikalingas. Šį ryšį mes turime plėsti ir tuo pačiu atstatyti nutrukusį ryšį su JŪ[ros] V[adovybe] ir LV⁸.

⁶ L. Grigonis.

⁷ J. Žemaičio 1951 08 10 laiškas J. Šibailai, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3, 1. 75-76.

⁸ LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas.

Prašau tuo pačiu keliu pranešti apie JŪ[ros] V[adovybę] ir LV ir mano laišką persiųsti LV. Be to, pranešu, kad mane gerai žino asmeniškai JŪ[ros] V[adas] Gintautas⁹ (jeigu dar gyvas) ir Tvanas Edgaras¹⁰, kuris turėtų būti netoli Jūsų“¹¹.

⁹ V. Ivanauskas.

¹⁰ A. Liesys.

¹¹ Pietų Lietuvos srities vado S. Staniškio laiškas Prisikėlimo apygardos vadui, I.YA, f. K-1, a_P. 45, b. 683 (7519, t. 1). ¹² J, Paliūno-Ryto 1951 01 05 laiškas Jūros srities vadui, ibid., 1.213.

1950-1951 m. žiemą J. Žemaitis ketino praleisti Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Birutės tėvūnijoje. Jo apsaugos būryje buvo jauni partizanai: broliai Antanas ir Stasys Kvedarai, slapyvardžiais Tautvydas ir Jaunutis, Vytautas Baranauskas-Dantė, Kazys Karašauskas-Gražina, Alfonsas Urbonas-Linelis. Visi buvo labai jauni - vos 20-25 metų amžiaus, o S. Kvedarui tebuvo septyniolika. Kartu su tėvūnijos partizanais slapstėsi buvusi mokytoja Birutė Štuikytė, persekiojama už tai, kad mokykloje mokė vaikus partizanų dainų. Būrys veikė Dotnuvos, Kėdainių, Ariogalos rajonuose. Maironio rinktinės vadą J. Paliūną-Rytą saugojo Jonas Mackevičius-Vygaudas. Jis per A. Kvedarą-Tautvydą perduodavo J. Žemaičiui iš Prisikėlimo apygardos siunčiamą korespondenciją. J. Paliūnas intensyviai dirbo: „Nors ir vienas, bet spaudą leidžiu“¹². Šiame krašte partizanus rėmė kolūkio pirmininkas iš Dotnuvos rajono Šmotiškių kaimo Jonas Kišonas ir sandėlininkas Dzikas, kurie duodavo grūdų.

¹² J, Paliūno-Ryto 1951 01 05 laiškas Jūros srities vadui, ibid., 1.213.

Gruodžio 23 d. J. Žemaitis susitiko su J. Paliūnų. Kalėdas šventė 13 partizanų kartu. Seniai nebuvo tokiame būryje. Jauni vyrai, kuriems J. Žemaitis galėjo būti tėvas, norėjo pasilinksminti, bet vadas neleido gerti. Pats nebuvo mėgėjas, o susikūrus LLKS ir įvedus blaivybės pasižadėjimą vadus skatino rodyti asmeninį pavyzdį ir visiškai negerti. Tokia griežta drausmė nelabai patiko jauniems kovotojams, bet vado nurodymus vykdė neatsikalbinėdami.

¹⁵ Memorandumas, ibid., b. 1664 (2906, t. 1), d. 1, 1. 100-104.

¹⁶ Agento Laikraščio 1951 03 08 pranešimas, ibid., b. 1653 (6858), i. 118.

¹⁷ MGB 1952 07 04 aktas dėl A. Kvedaro-Tautvydo būrio sunaikinimo, ibid., b. 1664 (2906, t. 1), I. 14.

Prisikėlimo apygardos partizanai. Iš kairės: Antanas Kvedaras, Hamletas
(slapyvardis), Maironio rinktinės vadas Juozas Paliūnas, Aidas (slapyvardis), 
Ragutis (slapyvardis), Pranciškus Prūsaitis

Išstudijavę rogėse rastus dokumentus ir supratę, kad iš jų rankų išsprūdo J. Žemaitis, čekistai visą žiemą kratė sodybas, o pavasarį pradėjo šukuoti miškus, krėsti palaukes. Balandžio pabaigoje MVD kariuomenė šukavo Šiluvos, Betygalos valsčių miškus, gegužės pabaigoje du tūkstančiai kareivių krėtė Pernaravos ir Josvainių miškus bei apylinkes¹⁸. Birželio mėnesį siautimai ir pasalos apėmė Grinkiškio, Skaisgirio, Meškuičių, Gruzdžių, Betygalos apylinkes, persimetė į Baisogalos, Krakių, Gudžiūnų miškus. Rugsėjį du tūkstančiai kareivių dešimt dienų šukavo Pakruojo ir Juknaičių, vėliau - Skaisgirio ir Žagarės miškus. Į kaimus atvažiuodavo po 12-14 sunkvežimių su kareiviais, kurie versdavo šieno stirtas ir šalines, badydavo smaigais šiaudus ir grūdų aruodus, atplėšdavo grindis ir išversdavo malkines. Rugsėjį aštuoni masi-

¹⁸ Prisikėlimo apygardos vado 1951 11 20 raštas Nr. 91, ibid., b. 683 (7519), d. 3, I. 235-236.

niai siautimai ir kratos įvyko Pakruojo, Lygumų, Skaisgirio, Žagarės, Kuršėnų, Krakių, Grinkiškio, Josvainių valsčiuose. Atrodė, kad po tokių siautimų ne tik partizanams, bet ir pelėms nebelikdavo kur pasislėpti.

Pabėgęs tą naktį iš Pilsupių, J. Žemaitis skubiai susisiekė su Prisikėlimo apygardos vadu J. Paliūnų: „Padėkite man tuojau pasiekti tuos pareigūnus, pas kuriuos buvo planuota persikelti. Jeigu persikėlimui į ten būtų kokių didesnių kliūčių ar iš viso Tamsta skaitytumėt, kad saugumas ten abejotinas, tai Tamsta turėtumėt padėti man pasiekti tą rajoną, į kurį mudviejų nutarimu rudenį turėjo persikelti Rūpintojėlis¹⁹ (net ir tuo atveju, jei ten Rūpintojėlio ir nebūtų)“²⁰.

Didelį J. Žemaičio rūpestį sukėlė tai, kad vasario 20-28 d. prie Dubysos buvo sutartas susitikimas su Vakarų ir Pietų Lietuvos sričių atstovais. Šis susitikimas buvo minimas Jūros srities vado 1950 m. gruodžio 20 d. laiške, kuris kartu su visais dokumentais per kautynes Pilsupiuose pateko čekistams. O J. Mackevičiui vieną po kito išdavinėjant ryšininkus, J. Žemaičio įspėjimai nevykti į susitikimą galėjo nepasiekti adresato. Bijojo ir to, kad čekistai, apsimetę minėtų sričių įgaliotiniais, neišprovokuotų J. Paliūno. Nedelsdamas anapus Dubysos dislokuotus partizanų junginius informavo, kad J. Mackevičius yra išdavikas, ir su nuoskauda pranešė, jog Jūros srities ir Prisikėlimo apygardos vadų korespondencija „kautynių metu pateko priešui 1951 03 03 kartu su visa mano raštine. Kautynes teko turėti keliantis į naują vietą“²¹.

19 Turimas mintyje J. Šibaila.

²⁰ J. Žemaičio laiškas J. Paliūnui-Rytui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10,139.

²¹ J. Žemaičio 1951 08 01 laiškas A. Ramanauskui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, 1. 150.

Trumpam apsilankęs Tytuvėnų apylinkėse, pasuko atgal: ketino pasiekti Aukštaitiją. Nerimavo dėl neatkurto Rytų Lietuvos srities štabo, J. Kimšto atitrūkimo nuo vyriausiosios vadovybės ir apygardų štabų, taip pat dėl paties J. Kimšto dvasinės būsenos, kurią įtarė esant labai niūrią ir pesimistišką.

²² J. Kimšto 1952 08 30 MGB pateiktas projektas „Kaip likviduoti LLKS ir užmegzti ryšį su VI.IK'u“, ibid., ap. 45, b. 398 (5857, t. 5), L 113-136.

²³ Agento Jurgino - J. Kimšto 1952 11 11 pranešimas, ibid., b. 399 (5857, t. 6), L 191-195.

LLKS vyriausiosios vadovybės, sričių ir apygardų ryšių schema (1950 m. balandis)

Karaliaus Mindaugo srities vadas Jonas Kimštas (prieškarinė nuotrauka)

Naudodamiesi susitikimu, abu vadai aptarė Vakarų ir Rytų sričių ribas. Skiriamoji linija turėjo eiti per Pasvalį, Joniškėlį, Rozalimą, Pociūnus, Vadaktus, Miegėnus, Dotnuvą. Galutinai suderino J. Šibailos kelionę į Rytų Lietuvą. Sritį sutarė vadinti Karaliaus Mindaugo vardu, raštuose žymėti raide M. Srities vado pareigas laikinai patikėjo Vytauto apygardos vadui Broniui Kalyčiui-Liutaurui. Įsakė atnaujinti po srities Visuomeninės dalies viršininko Broniaus Kazicko žūties nutrūkusią spaudos leidybą. Rekomendavo „Aukštaičių kovą“ leisti visuomenei, o kitą srities štabo leidinį, „Laisvės kovą“, skirti partizanams. Palikęs savo rankraščio pavyzdžių ir davęs paskutinius nurodymus, susirengė į kelionę. Pasakė, kad inspektuos Pietų Lietuvos sritį.

Atsisveikino labai šiltai. Tai buvo tik antras susitikimas su J. Kimštu, tačiau partizaninis gyvenimas seniai visus buvo pavertęs broliais. Atsisveikindamas ištarė frazę, kuri sukosi galvoje per visą susitikimo laiką: „Bijau, kad praradus ryšį ir tarpusavio bendradarbiavimą sritis nepalūžtų dvasiškai“²⁴.

Pasuko į savus kraštus, j. Žemaitį lydėjo Prisikėlimo apygardos vadas P. Morkūnas ir penki partizanai. Ketino birželio-liepos mėnesį susitikti su Prisikėlimo, Kęstučio apygardų ir Jūros srities vadovybėmis.

Tuo metu, po V. Ivanausko žūties, Jūros srities vado pareigas nuo 1951 m. kovo 20 d. laikinai ėjo Kęstučio apygardos vadas A. Bakšys-Germantas. Gegužės viduryje jis sukvietė Kęstučio apygardos vadovybę į sąskrydį, kuriame paskelbė esąs paskirtas srities vadu ir aptarė organizacinius reikalus. Atvyko vienuolika kovotojų. Kęstučio apygardos vadu buvo paskirtas Krizostomas Labanauskas-Kunotas, buvęs mokytojas, Birutės rinktinės vadu - A. Jurkūnas-Valeras.

1950 m. Kęstučio apygarda bandė išplėsti organizacijos tinklą į Klaipėdą. Tuo tikslu, taip pat gydytis, į Klaipėdą išvyko Birutės rinktinės Dubysos tėvūnijos štabo organizacinio skyriaus viršininkas B. Životkauskas-Keršys ir tėvūnijos vado S. Narbuto-Apolinaro žmona Stasė Rutkauskaitė, kuri laukėsi kūdikio. Ši kelionė nebuvo sėkminga: MGB jiems „pakišo“ Adolfą Jonylą - agentą Naikauską. 1950 m. gruodžio mėn. nieko blogo neįtardami partizanai priėmė agentą į savo tarpą: jis tapo OS nariu, slapyvardžiu Radvila²⁵. Be šio agento, S. Narbuto žmoną sekė ir ją priėmusi gyventi Elena Šimkevičiūtė - MGB agentė Valė. Tai buvo partizanų ryšininkės A. Šimkevičiūtės pusseserė. Apolonijos likimas buvo nelengvas: trėmimo metu jai pasisekė pasislėpti ir likti Lietuvoje, o jos tėvai buvo išvežti. Merginai pavyko nuslėpti savo kilmę ir įsitaisyti dirbti tarnaite Kaune pas čekistą D. Todesą. Tačiau 1949 m. ji buvo susekta ir užverbuota. Nebeturėdama išeities, Apolonija pradėjo slapstytis²⁶. Pussesere ji pasitikėjo.

²⁴ J. Kimšto 1952 08 30 MGB pateiktas projektas „Kaip likviduoti LLKS [...]“, ibid., b. 398 (5857, t. 5), I. 113-136.

²⁴ LSSR MGB 1952 02 23 specialusis pranešimas SSRS MGB 4-osios valdybos viršininkui, ibid., ap. 10, b. 100 (7/3, t. 1), I. 250-252.

²⁶ Pažyma apie agentūrinę bylą „Fanatikai“, ibid., ap. 45, b. 701 (6153), I. 5-8.

Žuvę Kęstučio apygardos Aukuro rinktinės partizanai (1949 m.)

²⁷ LSSR MGB 5-ojo skyriaus viršininko specialusis pranešimas apie agentūrinę bylą „Fanatikai“, ibid., I. 203-206.

²⁸ „Partizano Bruklio dienoraštis“, Tada, kai žuvom dėl Tėvynes.... p. 194 195.

Naujam Kęstučio apygardos vadui K. Labanauskui A. Bakšys perdavė savo atsigabentą spausdinimo įrangą ir pasidžiaugė, kad turi ryšį su Kauno studentais, iš kurių ir gavo rotatorių. Nenujautė, nė nepamanė, kad studentas P. Girdžius, su kuriuo kartu kadaise mokytojavo, jau seniai buvo tapęs MGB agentu Broniumi. Užverbuotas buvo ir Biliūnų ligoninėje laborantu dirbęs felčeris, Raseinių OS vado pavaduotojas A. Klimašauskas²⁹. Per jį čekistai užverbavo ir du Nemakščių OS narius. Šie agentai, Smelas ir Lakštingala, jau 1949 m. buvo išdavę E. Kurtinaitį ir Knygnešio rinktinės štabą.

Čekistai verbavo beveik visus kadaise su A. Bakšiu dirbusius mokytojus: Antaną Andziulaitį, Digaitį, Praną Kelmicką, Juozą Lazdauską, Praną Lazdauską ir kt. Kurių neužverbavo, tai sekė ir naudojo „tamsoje“, kaip Raseinių rajono Polymų kaimo mokytoją Stefą Andriuškevičiūtę, kurią sekė jos draugė mokytoja - MGB agentė Nijolė.

Užverbuotieji ne visi norėjo šnipinėti ir išdavinėti, jie stengėsi laviruoti, bet tai nebuvo lengva, nes turėjo pranešinėti vieni apie kitus. Tokiu būdu būdavo sugaunami dezinformuojantieji čekistus, o tada jau reikėdavo arba jiems dirbti, arba eiti į kalėjimą. Taip ir A. Klimašauskas - agentas Lapas 1951 m. rudenį jau buvo suimtas.

Dėl tokio agentų siautėjimo vienas po kito buvo sunaikinti štabai, žuvo arba buvo suimti pareigūnai ir paprasti kovotojai. Jūros srities vadas A. Bakšys rašė: „[...] Bi[rutės] R[inktinę], pavasarį žuvus dideliam skaičiui jos partizanų, nuo liepos mėn. 15 d. teko išformuoti. [...] Tuo būdu visose J[ūros] apygardose paliko tik po 2 rinktines“³⁰.

Iš tikrųjų Kęstučio apygardą sudarė Vaidoto ir Butageidžio, Prisikėlimo - Maironio ir Kunigaikščio Žvelgaičio, o Žemaičių -Kardo ir Šatrijos (Atsikūrimo) rinktinės. Visai neseniai organi-

²⁹ Agento Lapo charakteristika, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 864 (7261, t. 1), I. 24-26.

³⁰ A. Bakšio-Germanto 1952 05 20 raportas Nr. 19 LLKS tarybos prezidiu mo pirmininko pavaduotojui A. Ramanauskui, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, I. 184-185.

zaciniu požiūriu silpniausia buvo Rytų Lietuvos partizanų sritis, o dabar situacija sparčiai prastėjo ir Žemaitijoje. Tik buvo toks skirtumas, kad čia dar nestokojo jaunų, energingų kovotojų, galinčių pakeisti žuvusiuosius.

Birželio pabaigoje J. Žemaitis jau buvo Tytuvėnų rajono Bulovėnų miške. Jį lydėjo P. Morkūnas (Prisikėlimo apygardos vadas), Jonas Petraitis (Kęstučio apygardos Dubysos tėvūnijos žvalgybos skyriaus viršininkas) ir trejetas kovotojų¹¹. Netrukus iš Viduklės rajono Plokšninės kaimo atvyko A. Bakšys. Pasitarime dalyvavo Kęstučio apygardos vadas K. Labanauskas. Pasitarimas vyko keturias dienas. Buvo svarstyti organizaciniai Jūros srities reikalai ir priimti tokie sprendimai: A. Bakšį perkelti iš srities vado pareigų į LLKS tarybos prezidiumą ir paskirti prezidiumo sekretoriumi, Jūros srities vadu paskirti P. Morkūną-Rimantą, Prisikėlimo apygardos vadu vietoje P. Morkūno paskirti Maironio rinktinės vadą J. Paliūną-Rytą.

J. Žemaičio vadavietę buvo nutarta perkelti iš Prisikėlimo apygardos teritorijos į Kęstučio apygardą. Žiemoti J. Žemaitis rengėsi vykti į Pietų Lietuvos sritį. Taip būtų aplankęs visas sritis, susipažinęs su padėtimi, pareigūnais, padaręs atitinkamas išvadas ir organizacinius patvarkymus. Tačiau netrukus buvo sužinota, kad „[...] mūsų planai dėl apsigyvenimo jau sudužę“, nes Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės vadas J. Nuobaras-Lyras, „užmigdytas apnuodytu vynu, dar birželio mėnesį buvo patekęs priešui gyvas ir tapęs provokatoriumi. Dėl priešo didžiulio spaudimo ir galimų būstinių išdavimų teko skubiai pasitraukti ir ieškoti laikino prieglobsčio kitur“³². Dėl šios priežasties A. Bakšys skubiai išvyko į Skaudvilės rajoną ieškoti vietos LLKS tarybos prezidiumo pirmininko būstinei. J. Žemaitis buvo palydėtas į Pavidaujo mišką.

³¹ J. Petraičio-Našlaičio 1952 01 11 ir 09 tardymo protokolai, ibid., ap. 45, b. 855 (477), 1. 233-235, 238-240.

³² A. Bakšio-Germanto 1952 05 20 raportas Nr. 19 LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojui A. Ramanauskui, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 184-185.

Pareigūnų perkėlimas.

Priverstinis sustojimas

J. Žemaičio apsaugai A. Bakšys paskyrė vietinį partizaną J. Palubecką-Simą, kilusį iš Jurbarko rajono Pavidaujo kaimo. J. Palubeckas partizanavo nuo 1944 m. Jo šeima buvo ištremta, brolis Vytautas žuvęs 1948 m. Kartu slapstėsi tremties išvengusi jo sesuo Elena.

J. Palubeckas buvo be galo doras, pareigingas partizanas, tikras patriotas, jau vokiečių okupacijos metais įstojęs į Lietuvos laisvės armiją. 1951 m. balandžio 29 d. po tėvūnijos vado P. Stankaus-Gruodžio žūties užėmė Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos vado pareigas, tačiau netrukus buvo pažemintas už tai, kad žuvo trys jo kovotojai, savavališkai išėję į kaimą. Tėvūnijos vadu tapo Jonas Petrauskas-Šarūnas. Kartu su J. Palubecku jo būryje, be sesers Elenos, dar buvo jaunas partizanas Juozas Žagaras-Girdenis.

Taigi A. Bakšys ir Kęstučio apygardos štabo narys Juozas Kisielius-Genius liepos mėnesį į Pavidaujo mišką pas J. Palubecką atvedė J. Žemaitį.

Turėdamas laisvą minutę, J. Žemaitis tvarkė korespondenciją. Parašė laišką J. Šibailai, su kuriuo, būdamas Prisikėlimo apygardoje, neturėjo galimybės pasimatyti: „Gailiuosi, kad pakeliui nesiryžau Jūsų aplankyti, matote, nenorėjau šauti dviejų zuikių“¹. J. Šibailai, kaip ir žuvusiajam L. Grigoniui, jautė ypatingą simpatiją: nors abu buvo mokytojai, bet tos pačios kartos kaip ir J. Žemaitis žmonės, suprantantys kitus iš pusės žodžio. Per tuos šešerius kovos metus daugelis pirmųjų partizanų žuvo, juos pakeitė jauni vyrai. J. Žemaičio priedangos būryje paprastai kovojo visai jauni vaikinai, kai kurie neturėję net dvidešimties metų. Jiems jis atrodė visai senukas, o pasakojimai apie pirmąsias partizanų stovyklas ir kautynes skambėjo kaip legendos. Žinojo, kad net Jūros srities vadas A. Bakšys, partizanavęs nuo 1948-ųjų, jaunesnis už J. Žemaitį keturiolika metų, skundėsi vyrams, kad būti kartu su J. Žemaičiu vienoje būstinėje nuobodu. Nepyko už tai, nors pats teturėjo keturiasdešimt dvejus metus!

¹ J. Žemaičio 1951 08 10 laiškas J. Šibailai, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3, I. 75-76.

J. Šibaila žvelgė į Lietuvą tartum nuo aukšto kalno, aprėpdamas žvilgsniu ne tik tos dienos įvykius, bet ir tai, kas bus po dešimties, dvidešimties metų. Jam vienodai svarbu buvo ne tik išlaikyti partizanų organizacijos struktūrą ar turėti nuomonę apie busimosios valstybės modelį, bet ir neišblaškyti gyvybės kaina sukaupto dvasinio turto - laisvės kovų liudijimų. „Šių duomenų rinkimas turi milžinišką reikšmę ne tik kovoje už laisvę užsienyje, bet ir didžiulę reikšmę pačiam LLKS, kad naujos kartos turėtų supratimą apie partizanus ir LLKS tikslus“, - aiškino LLKS Visuomeninės dalies tikslus partizanams². J. Šibailos skatinami, daugelis paprastų partizanų rašė dienoraščius, kūrė eilėraščius, kaupė laisvės kovų archyvą, kuriame vienodai branginami buvo ne tik dalykiniai raportai ir raštai, bet ir asmeniniai užrašai, kurių autorių dažnai jau nebebuvo tarp gyvųjų. O ir žūti atrodė ne taip skaudu, kai tikėjo, kad jų svajonės ir viltys neišnyks - kažkam kada nors bus brangios ir suprantamos.

Viešnagė pas J. Kimštą galutinai subrandino J. Žemaičio sprendimą pasiųsti į Aukštaitiją LLKS Visuomeninės dalies viršininką J. Šibailą. Laiške jam nurodė: „[...] siūlau Jums patyliukais keliauti iš būstinės į būstinę ir judėti į rytus, į savo kilmės rajoną. Įgaliojau JŪ[ros srities] V[adą] Rimantą³ visa tai perduoti Jums žodžiu (tiesiogiai ar per tarpininką Rytą⁴)“⁵.

Tokį perdislokavimą lėmė keletas priežasčių. Pirmiausia J. Žemaitis nerimavo dėl J. Kimšto-jautė galint jį palūžti. Norėjo

² Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės vado V. Sankausko-Daukanto 1952 01 30 raštas Nr. 270 Kudirkos tėvūnijos vadui, ibid., b. 683 (7519, t. 1).

³ P. Morkūnas.

⁴ J. Paliūnas.

⁵ J. Žemaičio 1951 08 10 laiškas J. Šibailai, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3, I. 75-76.

LLKS tarybos prezidiumo Visuomeninės dalies viršininkas Juozas Šibaila

⁶ J. Šibaila buvo kilęs iš Dzūkijos, tačiau prieš išeidamas partizanauti mokytojavo Ukmergės apskrityje.

rūpintas arklys, ir jis raitas 1951 m. gruodžio mėn. pasiekė Prisikėlimo apygardos štabo bunkerį. Čia, globojami šeimininkų Tvarijonų (duktė Elena buvo partizanų ryšininkė Žibuoklė), gyveno J. Paliūnas-Rytas ir Pranciškus Prūsaitis-Lapė. Ateidavo ryšininkė 1. Vilimaitė. Visą žiemą J. Šibaila praleido kartu su Prisikėlimo apygardos štabo pareigūnais redaguodamas ir leisdamas spaudą. 1952 m. balandžio mėn. iškeliavo į Vyčio apygardą - Ramygalos rajono Žibartonių kaimą. Karsakiškio miške susitiko su J. Kimšto pavaduotoju Povilu Žiliu-Audrūnu.

Palikdamas Žemaitiją, į kurią buvo atkeliavęs 1948 m. rudenį, J. Šibaila laikė savo pareiga atestuoti partizanus, su kuriais dirbdamas LLKS Visuomeninės dalies viršininku buvo susidūręs. Kiekvienam rado gražių apibūdinimų. Maironio rinktinės vadą Vytautą Sankauską-Daukantą charakterizavo kaip rūpestingą, iniciatyvų pareigūną, štabo viršininką L. Mingilą-Džiugą - kaip gerą draugą, šaltakraujį kautynėse, turintį meninių gabumų, taip reikalingų leidžiant pogrindžio spaudą, ir t.t.⁷ Visus mylėjo kaip savo vaikus, o ir partizanai jį mylėjo, jam patikėdavo skaudžiausias paslaptis. „Jei žmogus, padaręs klaidą, ją supranta ir grįžta į teisingą kelią, tikinčio žmogaus sąžinė reikalauja jam atleisti, - rašė J. Šibailai apie I. Vilimaitės užverbavimą V. Sankauskas. - Kai meldžiuosi, kasdien prisimenu išdaviką Vygaudą⁸, jo seserį ir kitus panašius. Aš atleisiu jiems visiems (čia turiu omeny, kai jau būsiu laisvas ir kada jie jau nebus pavojingi). [...] Iš radijo pranešimų atrodo, kad laisvė ateis ne anksčiau kaip už trijų-keturių metų (aišku, jei rusai pultų, tai įvyktų greičiau). Mano bendražygiai kartais netenka ūpo. O man vis tiek, net jei jos visai nesulauktume, aš nenuliūstu. Mūsų likimas Dievo rankose, kaip Jis norės, taip ir bus“⁹.

⁷ LLKS Visuomeninės dalies viršininko J.Šibailos 1951 12 10 pastabos apie P[risikėlimo] padalinio stebėjimą, LLKS VD raštas Nr. 89, l.YA, f. K-l, ap. 45, b. 683 (7519, t. 1), I. 9.

⁸ J. Mackevičius.

⁹ V. Sankausko-Daukanto 1952 04 23 laiškas LLKS Visuomeninės dalies viršininkui J. Šibailai-Merainiui, l.YA, f. K-l, ap. 45, b. 683 (7519,t. 1).

¹⁰ Nežinia, ar J. Žemaičio patarimas turėjo tam įtakos, tačiau paskutinius metus prieš suėmimą A. Ramanauskas slapstėsi Aukštaitijoje.

sistengčiau būtinai pasimatyti pats“¹¹. Tą patį siūlymą pakartojo ir S. Staniškiui: „Aš tokio susitikimo pageidaučiau su Jumis arba Vanagu¹² galimai artimesniu laiku“¹³.

Kartu patikslino, kad esant tokiems prastiems ryšiams nebėra prasmės pristatinėti kovotojų kėlimui į aukštesnį partizanų karininko laipsnį. Pasiteiravo, ar sritis pakankamai apsirūpinusi matricomis.

Deja, šis laiškas A. Ramanausko nepasiekė: 1951 m. lapkričio 29 d. slapta sulaikius Tauro apygardos vado J. Jankausko-Demono ryšininką Joną Jasevičių visa korespondencija atiteko čekistams¹⁴. Sužinoję apie nutrūkusius ryšius tarp Jūros ir Nemuno sričių, čekistai davė P. Girdžiui - agentui Broniui užduotį suvesti A. Bakšį su S. Staniškiu. Agentas nustatė, kad rugpjūčio mėnesį J. Žemaitis buvo lankęsis pas Dumšiškių kaimo gyventoją Mariją Domereckienę¹⁵.

Tuo metu J. Žemaitis Šmekinės miške susitiko su Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės vadu J. Vilčinsku-Algirdu, inspektavusiu būrius. Tai buvo dvidešimtmetis jaunuolis iš Jurbarko rajono Paantvardžių kaimo, išėjęs partizanauti po 1949 m. trėmimo, kai buvo išvežti jo tėvai. Baigęs Jurbarko gimnaziją, kurį laiką dirbo Šakių rajono laikraščio redakcijoje, buvo padavęs pareiškimą mokytojauti. Trėmimas sugriovė visus planus. 1949 m. J. Vilčinskas rašė į Sibirą ištremtam draugui: „Pas mus Lietuvoje jau pavasaris. Bet kartu su atgimstančia gamta jaučiame, kad ir mes patys pradedam atsigauti, gal greit pavyks nusikratyti geležinę grobiko leteną, gal vėl laisvos lietuviškos dainos galės skambėti Lietuvos arimuose, gal nuskriausta, nuvarginta, apiplėšta ir nukankinta šalis išvys laisvės saulės

¹¹ J. Žemaičio 1951 08 01 laiškas A. Ramanauskui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, I. 150.

¹² A. Ramanauskas.

¹³ J. Žemaičio 1951 08 01 laiškas S. Staniškiui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, 1. 151-152.

¹⁴ LSSR MGB 2N valdybos prierašas prie J. Žemaičio 1951 08 01 laiško A. Ramanauskui, ibid., ap. 45, b. 158 (107, t. 3), d. 3, l. 51-53.

¹⁵ Agento Broniaus 1951 09 05 pranešimas, ibid., b. 864 (7261), 1. 182— 185.

¹⁶ J. Vilčinsko 1949 04 20 laiškas draugui Domui, i b i d., b. 1004 (6911, t. 3), 1. 13. .

¹⁷ K. Širvio 1952 08 18 tardymo protokolas, ibid., b. 781 (6126), 1. 164— 168.

1950 m. spalio 3 d. Tauragės miškuose nusileidę desantininkai. Iš kairės:
Klemensas Širvys, Juozas Lukša ir Benediktas Trumpys

¹⁸ LSSR MGB 1951 11 ataskaita, ibid., ap. 10, b. 128 (7/3, t. 6), I. 231-252.

¹⁹ Agento išduotas, 1952 10 01 J. Paliūnas žuvo.

J. Žemaitis sužinojo, jog net pačioje srityje A. Ramanauskas ir S. Staniškis ne visada turi tarpusavio ryšį, todėl jis priėjo prie išvados, kad taip trūkstant pareigūnų atskiros prezidiumo sekcijos vadovo ir srities vado pareigybės yra per didelė prabanga. Srities vado pareigas jis nutarė pavesti LLKS tarybos prezidiumo sekcijos vadovui.

Įvertinę padėtį, visi priėjo prie vieningos išvados, kurią jau anksčiau buvo subrandinęs J. Žemaitis: norint atkurti ryšį su vyriausiosios vadovybės nariais A. Ramanausku ir S. Staniškiu „tikslingiausia bus LV²⁰ persikelti į N[emuno] P[ietų] L[ietuvos] sritį“²¹.

Tas mėnuo buvo palyginti ramus, nors šiaip jau A. Bakšiui teko skubiai pakeisti visus R. Gedvilui ir J. Nuobarui žinomus ryšių punktus, o aplink siautė nežabotas okupantų teroras. Įvykdžius beveik visišką ūkininkų žemės kolektyvizaciją, žmonės tapo absoliučiai beteisiai ir patyrė neribotą valdžios savivalę. Prisikėlimo apygardos vadas J. Paliūnas pranešė apie atsitikimą, kai ūkininkas, už 400 darbadienių kolūkyje tegavęs 70 kilogramų grūdų, bandė pasikarti. Žmonai jį atgaivinus, pasakė: „Kodėl man pavydėjote geresnio gyvenimo, aš negaliu jūsų alkanų matyti“²². J. Paliūno duomenimis, Lietuvoje buvo sukolektyvinta apie 95 procentai ūkių; pasilikę pavieniai ūkininkai buvo apkrauti nepakeliamais mokesčiais ir pyliavomis. Pavyzdžiui, už vienuolikos hektarų ūkį savininkui reikėjo mokėti 6708 rublius, o įstojus į kolūkį mokestis iš karto buvo sumažintas iki 135 rublių. Visam kolūkiui miško kirtimo norma buvo nustatyta 60 kubinių metrų medienos, o pavieniui ūkininkui - 30 kubinių metrų²³. Pavieniui išlikti buvo beveik neįmanoma, o tokia neteisybė ir nuolatinė Sibiro tremties grėsmė kėlė neviltį. Negalėdami prasimaitinti, į kolūkį suvaryti žmonės ėmė masiškai vogti, plito alkoholizmas.

²⁰ LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas.

²¹ A. Rakšio-Germanto 1952 05 20 laiškas A. Ramanauskui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11,1. 184-185.

²² Prisikėlimo apygardos vado J. Pa-liūno-Ryto 1951 11 20 raštas Nr. 90 Jūros srities vadui A. Bakšiui-German tui, ibid., ap. 45, b. 683 (7519, t. 1). ²¹ Ibid.

Naujausias žinias į Labgirinę atnešdavo nuolat ateinantys štabo pareigūnai A. Bakšys, J. Vilčinskas, J. Kisielius, Pranas Narbutas-Rolandas. Vaidoto rinktinės štabas tuo metu turėjo gerą ryšį su Kęstučio, Prisikėlimo apygardų štabais ir su Aukštaitijos partizanais. Kaip tik tada pasiekė žinia apie Kupiškio rajono Kupreliškio kunigo Antano Valantino išdavystę. Kunigo „pavaišinti“ specialia degtine du partizanai žuvo, penki buvo suimti²⁴. Šis įvykis ypač sukrėtė A. Bakšį, kuriam kunigo išdavystė buvo sunkiai įsivaizduojama. Kartu tai buvo pavyzdys, kokias baisias nelaimes sukelia girtavimas. Nors po 1949 m. suvažiavimo blaivybė buvo ypač propaguojama, tačiau tarp partizanų vis tiek atsirasdavo išgeriančių vyrų. Nei J. Žemaitis, nei A. Bakšys tokio jų elgesio negalėjo pateisinti²⁵.

Lapkričio mėnesį K. Širvys grįžo į savo veiklos rajoną. Tauro apygardos vadas J. Jankauskas-Demonas buvo iškviestas į Prienų šilą pas S. Staniškį, kuris informavo apie J. Lukšos žūtį. Ryšys buvo atkurtas. Lapkričio 10 d. ryšininkė atnešė žinią, kad S. Staniškis-Viltis pritaria J. Žemaičio persikėlimui į Pietų Lietuvą. Taip sustiprinus srities vadovybę buvo galima atleisti S. Staniškį iš Nemuno srities vado pareigų. Lapkričio 20 d. J. Žemaitis parašė tokį įsakymą²⁶.

Iki žiemos reikėjo skubiai suderinti kelionę, numatyti J. Žemaičio ir Tauro apygardos atstovų susitikimo vietas bei datas. „Kadangi kiekvieną dieną galėjo pradėti snigti, kas labai apsunkintų kelionę, todėl mes siūlėme skubėti“, - rašė A. Bakšys²⁷.

A. Bakšys ir J. Vilčinskas siūlė dvi susitikimo datas: lapkričio 20 ir 23, o J. Žemaitis-22 ir 25 d. Sutaręs dėl 20 ir 23 d., J. Žemaitis

²⁴ LSSR MGB 2N valdybos pažyma apie darbo 1951 07 01-12 01 rezultatus, ibid., ap. 3, b. 375 (56/22), I. 162-172.

²⁵ J. Petraičio 1952 01 09 tardymo protokolas, ibid., ap. 45, b. 855 (477), I. 238-240.

²⁶ LLKS tarybos prezidiumo pirmininko 1951 11 20 įsakymas Nr. 11, ibid., b. 315 (6070, t. 2), 1. 284.

²⁷ Jūros srities vado A. Bakšio-Germanto 1952 05 20 raportas Nr. 19 LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojui A. Ramanauskui, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 184-185.

parašė pranešimą Tauro apygardos vadui J. Jankauskui. Ryšininkė nunešė laišką į ryšio punktą pas Veroniką Grigaitienę. Susitikimo vieta buvo paskirta kairiajame Nemuno krante Plokščių miške, ten, kur laiveliu per Nemuną keldavosi J. Petrauskas-Šarūnas.

Lapkričio 20 d. visą naktį sutartoje vietoje Tauro apygardos kovotojai J. Jankauskas, K. Širvys, J. Balčius ir R. Aušrinis laukė aukšto svečio, tačiau jis neatvyko²⁸. Tuo pačiu metu J. Žemaitis, A. Bakšys ir J. Vilčinskas, persikėlę per Nemuną, sutartoje vietoje taip pat visą naktį laukė ir nesulaukė tauriečių..

„Kadangi dėl artėjančios žiemos turėjau skubėti kur nors susirasti sau prieglobstį, todėl antrą kartą lydėti susitikimo vieton įpareigojau Algirdą²⁹, o pats išvykau į susitikimą su partizanais, kurie turėjo mane lydėti toliau (prieš tai pasirūpinau prieglobsčiu Vytautui³⁰, jei kokios nenumatytos kliūtys sutrukdytų jo išvykimą)“, - vėliau rašė A. Bakšys³¹.

Antroji laukimo naktis buvo dar neramesnė. Šalia tyliai sroveno šalčiu ir drėgme alsuojantis Nemunas, naktis buvo be jokio žiburėlio. Pratūnoję šlapiuose krūmuose iki paryčių, vėl atsirišo valtelę ir grįžo į dešinįjį krantą. Iki šviesos turėjo pasiekti Šimkaičių mišką. Slėgė nerimas dėl neatvykusių į susitikimą tauriečių. Žlugo viltys apsigyventi Pietų Lietuvoje.

J. Vilčinskas nuvedė J. Žemaitį į J. Palubecko bunkerį. Šiame bunkeryje ketino žiemoti J. Palubeckas su seserimi Elena, J. Žagaras ir partizanas J. Kisielius-Genius. Atvykus J. Žemaičiui, J. Žagaras išėjo žiemoti į Šimkaičius, kur Benedikto Jokūbaičio namuose buvo J. Vilčinsko bunkeris.

Gruodžio 5 d. žuvo J. Petrauskas-Šarūnas. Gruodžio 6 d. A. Bakšys, vykdydamas J. Žemaičio įsakymą, be prezidiumo II sekcijos vadovo pareigų, užėmė ir srities vado postą. Kaip

²⁸ MGB Kauno srities valdybos tardymo skyriaus viršininko Liniovo 1952 08 08 raportas MGB Kauno srities valdybos viršininkui J. Sinicynui, ibid., ap. 45, b. 781 (6126), 1. 156-163.

²⁹ J. Vilčinskas.

³⁰ J. Žemaitis.

³¹ Jūros srities vado A. Bakšio-Germanto 1952 05 20 raportas Nr. 19 LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojui A. Ramanauskui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 184-185.

J. Žemaičio pavaduotojas, buvo įpareigotas leisti LLKS tarybos biuletenį. Lietuvoje dar veikė apie tūkstantis partizanų, todėl prieš prisningant ir užsidarant slėptuvėse J. Žemaitis pasirašė J. Šibailos parengtą įsakymą-sveikinimą kovotojams Naujųjų metų proga. Ypač dėkojo Visuomeninės dalies vadovybei, Kęstučio bei Prisikėlimo apygardoms už spaudos darbą³². 1951 m., nepaisant sunkių partizanavimo sąlygų, išėjo ne tik periodiniai spaudos leidiniai ir atsišaukimai, bet ir partizanų maldynas „Rūpintojėlis“, trys tomai partizanų dainų ir eilėraščių „Kovos keliu žengiant“.

Artėjant žiemai ir čekistai aptarė pernykščių metų sėkmes bei nesėkmes, planavo ateinančių metų operacijas. Iš sunaikintuose štabuose paimtų dokumentų, šnipų pranešimų ir suimtųjų parodymų buvo aišku, kad vyriausiasis partizanų vadas J. Žemaitis nuolat keliauja inspektuodamas dalinius ir keisdamas dislokacijos vietą. MBG Kėdainių, Ariogalos, Dotnuvos, Radviliškio, Tytuvėnų, Šeduvos rajonų skyrių viršininkams buvo nurodyta artimiausiu laiku suimti jų rajonuose veikusių partizanų junginių vadovybes tikintis aptikti J. Žemaičio pėdsakus³³. Tuoj po šio valstybės saugumo ministro nurodymo atėjo žinia, kad J. Žemaitis ir A. Bakšys lankėsi Raseinių rajono Aleksandraičių kaime pas ūkininką Joną Alijošių³⁴. J. Žemaitis buvo nesugaunamas: netikėtai pasirodydavo tai vienur, tai kitur ir vėl ilgam dingdavo. Vienintelę galimybę jį rasti teikė žinia, kad J. Žemaitis ieško ryšio su Pietų Lietuvos srities vadu A. Ramanausku, todėl čekistai rezgė įvairius planus. 1946 m. žuvusio Žaliosios rinktinės vado kpt. Izidoriaus Pucevičiaus žmoną ketino suvesti su A. Ramanauską kadaise pažinojusiu Urbonu - MGB agentu

³² LLKS tarybos prezidiumo pirmininko 1952 01 01 įsakymas, ibid., ap. 45, b. 683 (7519), d. 3, 1. 196-197.

³³ LSSR valstybės saugumo ministro Kapralovo 1951 11 26 raštas, ibid., b. 855 (477), 1. 202; LSSR MGB 2N valdybos raštas MGB sričių ir rajonų skyrių viršininkams, ibid., 1. 198-199. 

³⁴ MGB Kauno srities valdybos viršininko J. Sinicyno 1951 12 pranešimas LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui I. Počkajui; Agento Broniaus 1952 02 07 agentūrinis pranešimas, ibid., I. 231-232, 250.

Žinomu. Vylėsi, kad J. Kimštas-Žygūnas patikės jo žmoną globojusio MGB agento V. Jakšto dezinformacija, o tada planavo šiuo kanalu nusiųsti J. Žemaičiui laišką, parašytą neva naujo į Lietuvą atskridusio desantininko. Žinodami, kad tarp Tauro ir Kęstučio apygardų ryšį palaiko A. Martinkevičienė-Arūnė, stengėsi per agentę Žibuoklę ją sulaikyti ir bandyti iškvosti apie jos ryšius su vyriausiąja vadovybe³⁵. Tačiau visos čekistų pastangos ėjo perniek: J. Žemaitis-Vytautas buvo nepagaunamas.

³⁵ MGB Kauno srities valdybos viršininko J. Sinicyno pranešimas LSSR valstybės saugumo ministro pavaduotojui I. Počkajui „Apie banditų vado Vytauto paiešką“, ibid., I. 251-257.

Nelaimė

Pirmos dienos ankštame bunkeryje nebuvo liūdnos. J. Žemaitis su J. Palubecku vis svarstė, kodėl į susitikimą neatvyko Tauro apygardos atstovai ¹. Bijojo blogiausio dalyko - kad apygardos vadas J. Jankauskas su K. Širviu galėjo būti pakliuvę čekistams į rankas ar žuvę. Nepaisant visko, netikėtai įstrigęs žiemoti Šimkaičių girioje J. Žemaitis nemanė, kad ilgus mėnesius negalės dirbti įprasto darbo. Kūrė artimiausius planus - sustiprinti sričių štabus ir parengti juos savarankiškai veikti. Nerimą kėlė J. Kimšto ir A. Ramanausko atitrūkimas nuo apygardų, bet tikėjosi, kad pavasarį J. Šibaila ir jis pats pasieks paskyrimo vietas ir Rytų bei Pietų Lietuvoje atnaujins ryšius tarp sričių ir apygardų vadovybių. Didelis rūpestis buvo ir nuolatinė patyrusių bei išsilavinusių vadų stoka, nesiliaujančios žūtys Jūros srityje, trūkinėjantys ryšiai. Mažai tegaudavo informacijos iš pasaulio. Nors turėjo radijo aparatą ir akumuliatorių, tačiau elektrą taupė. Bunkeryje nebuvo sąlygų dirbti, gulėti - ankšta, slėptuvė nepritaikyta vadavietei.

¹ A. Bakšys tvirtino, kad įvyko klaida:J. Žemaitis laiške J. Jankauskui nurodė 22 ir 25 d., o į susitikimą nuvyko 20 ir 23 d. MGB teigimu, data buvo tiksli, tačiau abi grupės laukė 1 km atstumu, t. y. netiksliai buvo nurodyta susitikimo vieta.

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Vidurinėje eilėje iš kairės: Jonas Petrauskas, Petras Stankus, Juozas Žagaras (apie 1950 m.)

sužiedėjusi duona ir vanduo iš durpingos duobutės, sunkus ligonio alsavimas, prigesęs žvilgsnis, po pagalve pakištas pistoletas, kurio jis negali pats pasiimti. O gal geriau būtų, kad pasiimtų? Stojosi prieš akis amžiams nurimęs Gruodžio veidas, 1945 m. suliepsnojusi Palubeckų sodyba, nušautas svainis Antanas Puišys, išniekintas brolio Vytauto kūnas...

Kai prasidėjo atlydys, E. Palubeckaitė išėjo į kaimą maisto. Ačiū Dievui, aplink buvo gerų žmonių: Ona Dapkienė, Jonas Gudaitis, Pranas Kaščiukaitis, Dzidas ir Jonas Kisieliai, Motiejus Kvedys, Janina Lukšytė, Antanas Palšiauskas, Jonas Pažereckas, Juozas Plaščinskas, Kleopas ir Viktoras Skrickiai, Juozas Stasiūnaitis ir aibė kitų.

Per ryšininkę Genę Stankutę pranešęs J. Vilčinskui apie vadą ištikusią nelaimę, sausio mėnesį Stankienės sodyboje J. Palubeckas susitiko su pačiu J. Vilčinsku. Atėjo ir P. Narbutas-Rolandas - Vaidoto rinktinės ūkio dalies viršininkas, partizanaujantis nuo 1950 m. Tarėsi, ką daryti. Turėjo šiokių tokių vaistų, kuriuos išrašė Vadžgirio felčerė, tačiau buvo aišku, kad ligoniui reikia kvalifikuotesnės pagalbos. Buvo nutarta susirasti medicinos seserį Marijoną Žiliūtę.

Sausio pabaigoje apie J. Žemaičio ligą buvo pranešta A. Bakšiui. Vasario pradžioje per ryšio punktą A. Bakšys gavo pirmuosius susirgusio J. Žemaičio tarnybinius aktus: „Šiandien dėl ligos nustojau vykdyti pareigas“⁶. A. Bakšys buvo įgaliotas pranešti apie J. Žemaičio ligą prezidiumo sekcijų vadovams. Kartu buvo kitas aktas, kuriuo savo pavaduotojais J. Žemaitis paskyrė S. Staniškį ir A. Bakšį. Prezidiumo pirmininku jis siūlė išrinkti A. Ramanauską.

Gavęs šias žinias, A. Bakšys pavedimų nespėjo įvykdyti: prasidėjus persekiojimams jis turėjo palikti žiemojimo vietą. Tam buvo keletas priežasčių: sausio mėnesį užmigdytas specialiu preparatu gyvas buvo suimtas J. Petraitis-Našlaitis. Jį čekistai labai intensyviai tardė ir verbavo smogiku. Vis dėlto pradėtam vedžioti į karines operacijas J. Petraičiui pavyko pabėgti. Jis žuvo 1952 m. birželio mėn. Dar didesnį tiesioginį pavojų sukėlė partizano Vytauto Slapšinsko suėmimas. Agentas Perkūnas ir Skaudvilės rajono Smaidrių kaimo gyventojas Juozas Šėgžda pranešė, kad Šliogerinės miške yra partizanų bunkeris. Sausio 25 d. per karinę operaciją žuvo bunkeryje žiemojusi Leosė Šėgždaitė-Pivonija, o A. Bakšio nuolatinis palydovas, partizanas nuo 1944 m.

V. Slapšinskas sužeistas buvo paimtas gyvas⁷. Tą pačią dieną intensyviai tardomas ir kankinamas jis pasakė, kad A. Bakšys

⁶ LLKS tarybos prezidiumo pirmininko 1952 01 30 aktas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3); ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, I. 202.

⁷ MGB Skaudvilės rajono skyriaus viršininko pavaduotojo 1952 02 specialusis pranešimas apie dalinį Vakarų Lietuvos srities štabo ,.Žuvėdra“ likvidavimą, ibid., ap. 4, b. 881 (7715, t. 1), I. 20-26.

Jono Žemaičio rašto faksimilė

kartu su Jonu Rupšaičiu-Žiliumi žiemoja Skaudvilės rajone, Papartynės miške. Nors tikslesnės bunkerio vietos jis nenurodė, tačiau Papartynės miške, ypač 44-ajame jo kvartale, prasidėjo masiškos karinės operacijos. V. Slapšinskas taip pat pasakė, kad kitas bunkeris, kuriame slapstosi J. Kisielius, J. Žagaras ir J. Palubeckas, yra Raseinių rajono Šimkaičių miške.

Gavęs iš vieno gyventojo arklį, kurio šis nenorėjo atiduoti kolūkiui, A. Bakšys pradėjo klajoklio gyvenimą. Jis kartu vežiojosi rašomąją mašinėlę ir dokumentus. Apsistodavo Burbinės miške, užsukdavo pas patikimus ūkininkus. „Esant tokiam priešo spaudimui, kaip pas mus, žiemos sąlygomis gyvenimas paviršiuje neilgas. Kol kas sekasi, bet ar ilgam? - rašė laiške J. Kimštui A. Bakšys⁸. - Ištisos priešo smūgių serijos sukrėtė JŪ[ros sritį], o ypač K[ęstučio] A[pygardą]. Jau trys metai, kai kasmet, kaip taisyklė, K[ęstučio] A[pygardos] aukos siekia 100-120 partizanų, t. t. nemažai intelektualinių pajėgų.“ Tačiau pasidžiaugė, kad kiekvienoje tėvūnijoje dar yra nors po vieną pareigūną, turintį vidurinį ar nebaigtą vidurinį išsilavinimą.

8 A. Bakšio-Dubysos Ainio 1952 03 20 laiškas J. Kimštui-Žygūnui, ibid., b. 395 (5857, t. 2), I. 136-137.

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanai. Stovi antras ii kairės Juozas Palubeckas, toliau Petrai Stankus, Juozas Žagaras, Eimutis (slapyvardis). Priekyje sėdi Juozas Kisielius, Antanas Bakšys, Vladas Mišeikis ir Edvardas Pranckevičius

Vasario 16 d. užvažiavęs į ramią sodybą, A. Bakšys užtiko kieme bėgiojantį ryšininkės Arūnės sūnelį Viliuką. Netikėtai užsuko ir senų laikų pažįstama - agentas Perkūnas⁸. Ištrėmus jos tėvus, pati slapstėsi su ryšininke Danute Šleževičiūte, o paskui žmonės prašneko, kad ji užverbuota: vaikšto po kaimus, ieško ryšių su partizanais.

⁸ Agento Perkūno 1952 02 18 ir 02 16 agentūriniai pranešimai, ibid., b. 865 (7261, t. 2), I. 102; ibid., b. 781 (6126, t. 1), I. 24-27.

Vis dėlto A. Bakšys šeimininkei liepė ją įleisti į kambarį, kuriame dienojo. Viešnia nesutriko - pabandė juokauti: „Kiek metų nesimatėm? Kokie treji. Kiek per tą laiką netekom pažįstamų!“ „Taip, - pritarė jai Bakšys, - vienus čekistai nužudė, kitus teko patiems sunaikinti."

Prisiminė R. Gedvilo seserį, kurią nušovė J. Nuobaras. „Ko nusipelnė, tą ir gavo“, - konstatavo agentė. „Ne visi gavo, ką nusipelnė“, - atrėžė A. Bakšys. Agentė vis tiek nesutriko, vėl bandė juokauti: „Pameni, kai paskutinį kartą susitikom, paėmei mano šukas. Likai skolingas. Nupirktum dabar ką už skolą, matai, batų neturiu.“ „Aš tau galiu tik tokius batus nupirkti, kurių per amžius nesunešiosi. Ir dar pridėsiu penkis rublius zakristijonui, kad mišias užpirktų“, -tiesiai atsakė A. Bakšys. Pakilo, pridūrė, kad reikia skubėti, nes per naktį turi nuvažiuoti taip toli, kad ji nebepavytų... Atsisveikindamas jau taikiau pasakė: „Neslankiok daugiau po kaimus, nešnipinėk ir žmonių neišdavinėk..."

Arklys stovėjo neiškinkytas.

Dėl tokių aplinkybių tik kovo 20 d. išsiuntė raštą J. Kimštui-Žygūnui: „LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkui pavedus pranešu, kad dėl jį ištikusios ligos pasekmių nuo eitų pareigų atsisako ir siūlo LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininku išrinkti A. Vanagą (dabartinį Sąjūdžio Karinės Veiklos Vadovą)“¹⁰.

Kartu nesusilaikė neišliejęs savo širdgėlos:

„Pavasario vėjelis glosto laukus, švilpia, skrisdamas žydromis erdvėmis, ir kužda: „Pabusk! Pavasaris... Pavasaris“.

Prieš akis guli mažas laiškutis, bet kokiu giliu skausmu jis alsuoja! „Broliai, palūžo sparnai!“ - šaukia kiekvienas jo žodis. Tai brolio Vytauto laiškas. Rodos, dar taip neseniai lapkričio naktį lydėjau į žygį pilną siekių ir šviesių vilčių, o šiandien guli bejėgis mūsų mylimas kovos už laisvę sakalas paralyžiuotas. Skaudu. Ar ne baisi mūsų likimo ironija? Jei nepavyksta blaškomos ledo lyties sunaikinti priešui, tai, žiūrėk, įvyksta kita nelaimė. Ar amžiams užgesti, ar apleisti laisvės kovą tapus invalidu - tai Jo valia. „Apsisprendėm negrįžti - kaip sakalai, - Veržtis į saulę, veržtis į laisvę, skrist jų takais!"

Tai - vienintelis mums likęs kelias“ ¹¹.

¹⁰ Jūros srities vado A. Bakšio-Germanto 1952 03 20 raštas Nr. 13 LLKS tarybos prezidiumo III sekcijos vadovui K. Kimštui-Žygūnui, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 204.

¹¹ A. Bakšio 1952 03 20 laiškas J. Kimštui, ibid., ap. 45, b. 395 (5857, t. 2), I. 136-137.

Šį laišką J. Kimštas gavo tik 1952 m. rugsėjo mėn.

Gegužės mėnesį A. Bakšys analogišką raštą nusiuntė S. Staniškiui ir kartu parašė laišką seniai neatsišaukiančiam A. Ramanauskui¹². Nurodė, kad negali išsiųsti visos korespondencijos, nes neprieina prie LLKS tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio turėtos archyvinės medžiagos. Pranešė, kad nuo birželio mėnesio panaikino Prisikėlimo apygardą, o Jūros srityje paliko porą stiprių apygardų - Kęstučio ir Žemaičių. 1952 m. gegužės 20 d. įsakymu vietoje neveiklaus K. Labanausko Kęstučio apygardos vadu paskyrė P. Morkūną-Rimantą. „Apie brolio Vytauto padėtį šiuo metu neturiu žinių. Paskutinis V[ytau-to] laiškas (vasario mėn.) tiesiog mane pritrenkė, bijau jo savižudybės“¹³.

¹² Jūros srities vado A. Bakšio 1952 05 20 raštas Nr. 24 LLKS tarybos nariui, Nemuno srities vadui S. Staniškiui-Vilčiai, ibid., f. К-l, b. b. 33960/3, t. 11, 1. 208.

¹³ A Bakšio 1952 05 25 laiškas A. Ramanauskui, ibid., I. 187.

Nutirpus sniegui J. Palubeckas ėmėsi ieškoti M. Žiliūtės-Eglutės. Pažinojo ją nuo senų laikų, kai ji gydė po sužeidimo dabar jau žuvusį partizaną Mečislovą Pocevičių-Puškiną. Tai buvo jurbarkiškė gailestingoji sesuo, P. Paulaičio būryje partizanavusi nuo 1946 m. Vėliau ji būdavo pas ūkininkus, o gavusi žinią apie sužeistus partizanus keliaudavo jų slaugyti. Dažniausiai buvo pas Praną ir Oną Sabataičius Paulių kaime, Juozą Simanavičių Pamituvyje, Kazį Tamošaitį.

M. Žiliūtei skirtą laiškelį palikęs K. Skrickiui iš Palšių, balandžio mėnesį J. Palubeckas su ja susitiko. Sutarė, kad po dviejų dienų ji ateis į Šimkaičių mišką.

Pasikonsultavusi dėl ligos su gydytoju J. Nikšu, susiruošusi ryšulėlį vaistų, vakarop M. Žiliūtė pasiekė sutartą vietą. Gamta budo, visa žemė buvo nusėta baltažiedžių žvaigždutėmis. Simu pasivadinęs partizanas vedė ją per temstantį mišką, per kemsynus ir išvartas, - matyt, aplinkiniais keliais, laikydamasis konspiracijos. Iš to M. Žiliūtė suprato, kad ligonis - neeilinis partizanas. Nebūtų įsidėmėjusi ir tiesaus kelio, nebuvo tokia pastabi ir praktiška, be to, iš patirties žinojo, kad geriau mažiau matyti ir girdėti. Ji buvo mažytė keturiasdešimt šešerių metų amžiaus, padėvėta rudi-

Gailestingoji sesuo Marijona Žiliūtė (fotografuota konclageryje 1960 m.)

Tačiau visa bėda buvo ta, kad J. Vilčinskas niekaip negalėjo susisiekti su A. Bakšiu. „Pusantro mėnesio pravaikščiojau Jūsų ieškodamas ir vis nesėkmingai. Ką gi, teko nusiraminti. Ypač su Jumis norėjo susitikti „senukas“. Jo sveikata dar nėra gera“, -rašė A. Bakšiui gegužės pabaigoje¹⁶. Po mėnesio kitame laiške pranešė viltingesnių žinių: „senukas“ taisosi ir rudeniop pats vaikščios. Pas J. Žemaitį konspiracijos sumetimais lankėsi retai. Retai iš bunkerio išeidavo ir Simas: kaip niekad dažnai aplink siautėjo rusų kariuomenė. Sužinojęs, jog J. Vilčinskas apie J. Žemaičio ligą jau pranešė A. Bakšiui, o šis turi ryšį su kitais pogrindžio vadais, J. Palubeckas vylėsi, kad užsienis nepaliks vyriausiojo partizanų vado nelaimėje. Todėl kartais ankstyvą rytą išėjęs iš bunkerio įlipdavo į aukštos eglės viršūnę ir žvalgydavo apylinkes, bene pamatys kur nusileidusį lėktuvą, atskridusį išgabenti į užsienį ligonio. Marytė ir Elena juokdavosi iš jo naivumo, todėl niekam ir nebesakydavo, ko einąs į mišką. Bet progai pasitaikius nesusilaikydavo neįlipęs į eglę: o gal?

¹⁶ Vaidoto rinktinės vado J. Vilčinsko-Algirdo 1952 05 26 laiškas Jūros srities vadui A. Bakšiui-Klajūnui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 865 (7261, t. 2), I. 178.

Ir draugai tapo priešais

Pavasarį, partizanams išėjus iš bunkerių ir pasirodžius kaimuose, prasidėjo žūtys. Neaplenkė jos ir Raseinių rajono. Iki tol MGB manė LLKS tarybos prezidiumo pirmininką esant Prisikėlimo apygardos teritorijoje, tačiau nuo 1952 m. pajuto, kad jis persikėlė į Kęstučio apygardą. 1952 m. gegužės 18 d. Tytuvėnų rajone paėmę partizanų dokumentus čekistai sužinojo, kad A. Bakšys tapo Jūros srities vadu, o J. Žemaitis dėl ligos nebeina prezidiumo pirmininko pareigų. Jų paieškai sukurtos penkios agentūrinės kovinės smogikų grupės buvo paleistos į galimas A. Bakšio ir J. Žemaičio slapstymosi vietas¹.

Jau nuo vasario mėnesio agentės Žibuoklės - Raseinių rajono Birbiliškės kaimo gyventojos Teodoros Andriukaitienės sodyboje buvo įrengtas „sekretas“, kuriame savaitėmis tūnojo penketas čekistų, vadovaujamų paties MGB Raseinių rajono skyriaus viršininko pavaduotojo Bronislovo Žilinsko. Agentė buvo aprūpinta specialiu preparatu, kurio įdėjusi į gėrimą privalėjo apnuodyti užėjusius partizanus.

Gegužės 2 d. vakare į agentės Žibuoklės langą pasibeldė pažįstami partizanai. Jie buvo penki, todėl agentė į pieną, kurio pasiūlė jiems atsigerti, negailėdama šliūkštelėjo „vaistų“. Įpylė ir grietinės. J. Šukaitis-Gintautas, nugėręs pusę stiklinės, pasipurtęs pasakė, kad pienas labai kartus, ir jo nebegėrė². Paragavę po gurkšnį, vyrai paprašė kitokio pieno. Užvalgę susiruošė eiti, bet Gintautui pasidarė bloga. Nenorėdami ilgiau užtrukti, vyrai išėjo į Birbiliškės mišką, tačiau netoli sodybos prisėdo ant griovio krašto, o Antanas Šablauskas-Aras grįžo į sodybą ir paprašė vandens.

¹ Agentūrinių-operatyvinių ir karinių Jūros srities štabų likvidavimo priemonių 1952 04 10 planas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 683 (7519), 1. 18-28.

² „MGB Raseinių rajono skyriaus viršininko pavaduotojo B. Žilinsko 1952 05 05 raportas“, Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 381-382.

Kai jau atrodė, kad partizanai nutolo, B. Žilinskas išlindo iš daržinės ir pasiuntė vieną iš pasaloje buvusių smogikų už poros kilometrų dislokuotam kariuomenės daliniui pranešti, kad vytųsi partizanus. Vienam čekistui liepė laukti troboje.

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanai. Iš kairės: Juozas Šukaitis, Jonas Vilčinskas, Vladas Atgalainis ir Antanas Armonas

Netrukus troboje pasigirdo šūvis ir partizano A. Šablausko šauksmas³. Pasirodo, jis dar kartą grįžo į sodybą, nes J. Šukaitis buvo praradęs sąmonę. Peršautu veidu, netekęs septynių dantų, A. Šablauskas pabėgo. Kariuomenės operacija rezultatų nedavė, partizanų nesurado. Žuvo vienas J. Šukaitis⁴. Agentei čekistai patarė išvažiuoti gyventi į Raseinius.

Po savaitės Vaidoto rinktinės partizanus ištiko kita nelaimė: Raseinių rajono Polymų kaime gegužės 11 d. žuvo Antanas Laurinaitis-Algimantas ir Zenonas Šukauskas-Liepukas. įĮtarimą kėlė Polymų kaimo (vėliau - Vadžgirio) mokytoja S. Andriuškevičiūtė ir jos draugė (MGB agentės Neris ir Nijolė)⁵. Atėjęs į Polymų

³ Agentės Žibuoklės 1952 05 04 agentūrinis pranešimas, L.YA, f. K-l, ap. 45, b. 855 (477), I. 277; ibid., ap. 16, b. 900 (154/5), 1. 28-29; ibid., ap. 45, b. 1788 (6126, t. 1), 1. 81.

⁴ MGB teigimu, prasidėjus kariuomenės persekiojimui, neturėdami išeities,  partizanai patys nušovė taip ir neatgavusį sąmonės J. Šukaitį.

⁵ „MGB Kauno rajono 2N valdybos 1952 09 memorandumas“, Lietuvos partizanų kovos ir jų slopinimas MVD-MGB dokumentuose 1944-1953 metais, p. 384-387.

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanų rikiuotė. Iš kairės: Pranas Valaitis, Bronius Balašaitis, Stasys Plienaitis

davosi smurto. Tardė vietoje, lauke, vėliau nuvežė į MGB Jurbarko rajono skyrių. Pagaliau sužeistasis pasisakė esąs J. Žagaras-Girdenis, Vaidoto rinktinės Mindaugo tėvūnijos partizanas⁸.

⁸ MGB Jurbarko rajono skyriaus 1952 08 02 aktas, ibid., I. 182-183; J. Žagaro tardymo 1952 08 01 protoko-las, ibid., I. 315-318.

Daug kartų J. Žagaras, kurį partizanai dėl mažo ūgio vadino Zuikiu, buvo kartojęs, kad nieko čekistams nepasakys. Bet kančios buvo tokios didelės, kad kitą dieną jis nurodė kelis rėmėjus, tarp jų - Juozą Bakšaitį-Artoją-Dešrių, kuris partizanus šviežia dešra pamylėdavo. Vis dėlto apie J. Palubecko-Simo bunkeryje slepiamą vadą nepasakė nė žodžio.

Kitą dieną Girdenis mirė.

Kariuomenė ėmė dar labiau siautėti. Rudenį Mindaugo tėvūnijoje liko šešetas partizanų. Spalio mėnesį Bronius Balašaitis-Benius ir Pranas Valaitis-Bičiulis nutarė iš Kirovo kolūkio kasos rekvizuoti pinigus. Reikėjo žiemai pasirūpinti maisto, nusipirkti rūbų ir apavo, nes gyventojai mažai kuo begalėjo padėti. Pasiteiravo pažįstamos Feizaitės, kada sąskaitininkas parveš pinigų, ar turi kolūkis ginkluotą apsaugą. Nežinojo, kad ir Feizaitė yra MGB agentė Birutė, o sąskaitininkas - agentas Nevėžis. Feizaitė nurodė, kad pinigus - 10 tūkstančių rublių - sąskaitininkas iš Jurbarko parvešiąs spalio 11 d., o ginklo jis neturįs.

Sutartą naktį partizanai kartu su Feizaite atėjo prie sąskaitininko namų. „Nieko nelaukęs, aš vėl nuėjau prie lango, - rašė vėliau P. Valaitis. - Langinės buvo uždarytos, viduje degė lempa ir buvo girdėti silpnas judėjimas. [...] Benius pasiliko lauke sargyboje prie trobos pietų pusėje, prie šoninių durų, o aš ėjau į vidų iš žiemių pusės. Durys buvo užkabintos, aš pasibeldžiau. Tuoj sąskaitininkas paklausė: kas čia? Aš pasakiau: Gavėno Jurgis. Jis duris tuoj atkabino. Kai aš ėjau per butą į virtuvę, sąskaitininkas stovėjo vidury virtuvės šonu į mane, apsisiautęs ilgą paltą. Aš jam įsakiau: rankas aukštyn! Jis tuoj į mane paleido iš pistoleto šūvį, ir tą pačią sekundę buvo serija iš automato. Tik man buvo girdėti dusliai - atrodė, jog lauke ar kitam kambary per langą šovė į Benių.

Man bėgant lauku į mane paleido seriją iš vidurinio buto per duris, nes aš jas su ranka užtrenkiau, kai rusai buvo jas atsidarę mano užpakalyje iš šono, ir pasitraukiau nekliudomas kulipkų.

Benių rusai rado spalio 15 d. 9 val. ryto negyvą arimuos nuo trobos į pietus“⁹.

⁹ P. Valaičio-Girėno užrašai, ibid., b. 739 (5711, t. 1), sąsiuvinis Nr. 1.

Lapkričio mėnesį J. Palubeckas, pasikvietęs P. Valaitį, Pavidaujo miško 24-ajame kvartale iškasė atsarginį bunkerį. Per daug ilgai gyveno vienoje vietoje, be to, buvo girdėję, kad kitąmet ruošiamasi kirsti 46-ąjį kvartalą, kuriame buvo jų bunkeris. Nutarė pavasarį pereiti į naują vietą. Elena į naująjį bunkerį pernešė kai kuriuos daiktus.

Veikla nenutrūksta

J. Žemaičio sveikata buvo vis tokia pat. Pasitaręs su M. Žiliūte ir J. Vilčinsku, J. Palubeckas nutarė į Šimkaičių girią atvežti gydytoją. J. Nikšo neakivaizdinių konsultacijų, matyt, nepakako, ligonis buvo sunkus. Patikimo gydytojo neturėjo. Surado stomatologę Butkevičienę ¹.

¹ Kitur rašoma - Butkytę.

Bunkerį žinojo K. Skrickis iš Pavidaujo, kuris 1951 m. rudenį jo statybai buvo atgabenęs lentų². Jis ir atvežė naktį gydytoją į mišką. Jos nurodymu Ona Skrickytė nupirko vaistų, perdavė J. Palubeckui 7 kilogramus cukraus.

Tačiau ligonio sveikata mažai pagerėjo. Spalio pabaigoje A. Bakšys parašė S. Staniškiui laišką, kad iš J. Žemaičio darbuotojo jau nebus. Svarbiausius Sąjūdžio dokumentus J. Žemaitis perdavė A. Bakšiui, likusius liepė J. Palubeckui padėti į archyvą ir užkasti miške. Simas archyvą paslėpė, o kartu eglės viršūnėje pakabino žuvusio Girdenio šautuvą. Prieš metus buvo pakabinęs Degteriovo kulkosvaidį - kovotojų mažėjo, ilgų ginklų tuo tarpu nereikėjo, kiekvienas nešiojosi tik pistoletą.

J. Žemaitis suprato, kad nebegalės vadovauti taip, kaip buvo įpratęs: nuolat judėdamas, inspektuodamas dalinius, atkurdamas štabus ir ryšius. Atėjo laikas, kurį buvo numatęs jau 1951 m.: sritys privalo veikti savarankiškai. Jų štabus sunaikinus, turėjo dar veikti likusios apygardos, tėvūnijos, ir taip iki galo, kol bus gyvas dar nors vienas partizanas. Iliuzijų neturėjo. Panašiai manė ir A. Bakšys. Bet tai nereiškė, kad dabar turėjo pasyviai laukti mirties. Kol dar galėjo, turėjo kovoti dvasinėje plotmėje. Todėl rašydamas laišką Vaidoto rinktinės partizanui A. Armonui-Arvydui A. Bakšys, pabardamas dėl netvarkos, ryšių nepalaikymo ir išgėrinėjimų, rašė: „Be tikslo žūsi ir sugadinsi organizacinį darbą. Juk gerai matai, kad mūsų labai mažai, kad bus metas, kai mes visi būsim po žeme. Argi už tai tiek aukų paaukojom, tiek kentėjom, kad paskutinėmis dienomis pultume į paniką ir nutrauktume darbą, kurį tokia kaina išpirkom“³.

P. Morkūnas pranešė, kad niekaip nepavyksta atkurti ryšių su Rytų Lietuvos sritimi⁴. Rugsėjo mėnesį pavyko gauti siuntą iš S. Staniškio. Be spaudos, leidžiamos Pietų Lietuvoje, jis atsiuntė suderintą LLKS drausmės statuto projektą ir laišką A. Bakšiui⁵.

² V. Skrickio 1953 m. savarankiški parodymai, I.YA, f. K-l, ap. 45, b. 781 (6126), 1. 251-252.

³ A. Bakšio-Klajūno 1952 10 18 laiškas A. Armonui-Arvydui, ibid., b. 882 (7715, t. 2), I. 127.

⁴ P. Morkūno-Rimanto 1952 08 15 laiškas, ibid., f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, 1. 41.

⁵ S. Staniškio-Vilties 1952 08 25 laiškas Jūros srities vadui A. Bakšiui, ibid., 1. 31.

⁶ Karinės veiklos vadovas.

⁷ S. Staniškio-Vilties 1952 08 24 laiškas Jūros srities vadui A. Bakšiui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 10, 1. 45.

⁸ Ibid.

⁹ Vyčių sąjunga ir jos santykiai su LLKS, 1952 11 10, Laisvės kovų archyvas, Nr. 7, p. 100 105.

Nors J. Žemaitis ir visokeriopai pritarė neginkluotos kovos - dvasinio pasipriešinimo idėjai, tačiau kai A. Bakšys Mindaugo tėvūnijos partizanus P. Valaitį-Bičiulį, A. Šablauską-Arą ir Aleksą Laucių-Paukštį įpareigojo savo tėvūnijoje kurti Vyčių sąjungą, jis tam nepritarė. Laikėsi nuomonės, kad pakanka nelegaliai gyvenančių kovotojų, ir gailėjo jaunimo, kuris neabejotinai būtų patyręs čekistų represijas¹⁴.

A. Bakšys J. Žemaitį aplankė spalio mėnesį. Bunkeryje Šimkaičių miške išbuvo savaitę. Aptarė visus reikalus. Padėtis buvo nekokia: 1952 m. čekistai nukovė 440 partizanų, 169 suėmė gyvus, iš viso Lietuvoje suėmė apie tūkstantį žmonių¹⁵. Partizaninis judėjimas tragiškai geso. A. Bakšys nežinojo, kad birželio 7 d. buvo suimtas Tauro apygardos vadas J. Jankauskas-Demonas. Iš jo MGB gavo visą S. Staniškio ir A. Bakšio korespondenciją. Be to, čekistai jį operatyviai naudojo specialioje grupėje, kuri dėjosi nauju desantu. Taip jie mėgino rasti ryšius su K. Širviu, prie kurio vienu metu buvo visai priartėję, tačiau iš karto jo suimti nepavyko. Ryšininkė, vedusi į K. Širvio slėptuvę, pastebėjo, kad J. Jankauskas elgiasi nenatūraliai - jis buvo viela pririštas prie smogiko. Vis dėlto liepos 26 d. per susirėmimą su čekistais K. Širvys buvo sužeistas ir suimtas. Sužeidimas ir prasidėjusi žiema sutrukdė čekistams aktyviai panaudoti K. Širvį J. Žemaičio paieškoms.

Rudeniop S. Staniškiui dar pavyko pasikeisti laiškais su A. Ramanausku, tačiau šis srities štabo veikloje nebedalyvavo. Žiemą ir pats S. Staniškis liko be ryšių ir be apsaugos. Adjutanto išduotas, 1953 m. vasario 2 d. žuvo savo bunkeryje Prienų šile.

Žiemoti A. Bakšys ketino Kelmės rajone. „Nieko paguodžiančio ir čia neradau“, - rašė laiškelyje Vaidoto rinktinės partizanui¹⁶.

J. Žemaitis vėl liko vienas, prikaustytas negalios, toje pačioje slėptuvėje Šimkaičių miške.

¹⁴ J. Palubecko 1953 06 1 1 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 3, I. 218.

¹⁵ LSSR valstybes saugumo ministro P. Kondakovo 1952 12 pranešimas SSRS valstybės saugumo ministrui S. Ignatjevui, ibid., ap. 3, b. 414 (36/43), t. 1, 1. 93-113.

¹⁶ A. Baksio-Klajuno 1932 10 18 laiskas A. Armonui-Arvydui, ibid., ap. 43, b. 882 (7713, r. 2), I. 127.

Aukštaitijoje

Geriausiai ryšį su vyriausiąja vadovybe Aukštaitijoje palaikė Vyčio apygarda, todėl jau 1952 m. pradžioje jos vadovybė pritarė LLKS tarybos prezidiumo nuostatai keisti kovos taktiką: karines akcijas vykdyti tik tada, kai tai būtina svarbiausioms reikmėms patenkinti. „Reikia pasipriešinimą nukreipti į visuomeninę kryptį. Spausdintas žodis buvo, yra ir bus pats tikriausias ginklas“, - rašė apygardos vadas B. Karbočius¹.

1952 m. gegužės mėn. į Karsakiškio mišką atvyko LLKS Visuomeninės veiklos vadovas J. Šibaila-Merainis. Čia jis susitiko su atsargos leitenantu, buvusiu girininku, partizanaujančiu nuo 1944 m., P. Žiliu-Audrūnu. Pastaruoju metu Audrūnas buvo paskirtas LLKS tarybos prezidiumo III sekcijos vadovo J. Kimšto pavaduotoju. Iš A. Bakšio laiško sužinojęs apie J. Žemaitį ištikusią nelaimę, J. Kimštui pranešė: „Ko bijojom, jau atsitiko. Jau neturim to, kas vadovavo mums šioje kovoje. Paskutinis jo palinkėjimas - tęsti kovą. Paskutinis aktas, parašytas 1952 01 30 - ryšium su liga nustojo vykdyti pareigas. Nepavyko priešui, tai atsitiko kita nelaimė. Pagal J[ūros] V[ado] pranešimą, gal ir pagis, bet liks kovos už laisvę invalidu. Iš visko matyti, kad priepuolis“².

Svarstydamas J. Žemaičio pasiūlytus vyriausiosios vadovybės pakeitimus, P. Žilys pridūrė: „Nežinia, ar brolis Vytautas laiko Dieduką³ žuvusiu, nes jo nemini“⁴.

Esant tokioms naujienoms, J. Šibailos nurodymu J. Kimštas sukvietė Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydį, įvykusį 1952 m. birželio 7-9 d. Jame dalyvavo pats J. Kimštas, jo pava-

¹ B. Karbočiaus-Algimanto 1952 01 15 raštas visiems organizacinių vienetų vadams, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 397 (5857, t. 4), 1. 533.

² P. Žilio-Audrūno laiškas LLKS tarybos prezidiumo III sekcijos vadovui J. Kimštui-Žygūnui, ibid., L 479.

³ J. Šibaila.

⁴ P. Žilio-Audrūno laiškas LLKS tarybos prezidiumo III sekcijos vadovui J. Kimštui-Žygūnui, LYA, f. K-l, \ ap. 45, b. 397 (5857, t. 4), 1. 479.

duotojas P. Žilys, J. Šibaila, Vyčio apygardos vadas B. Karbočius, srities Visuomeninės dalies viršininkas Bronius Krivickas-Vilnius. Posėdžiams vadovavo J. Šibaila. Pirmiausia buvo prisiminti žuvusieji. Srities vadą A. Slučką-Šarūną nutarta pristatyti aukščiausiam LLKS apdovanojimui - Laisvės kovotojo karžygio garbės vardui gauti. Tokiam pat apdovanojimui nutarta rinkti medžiagą apie žuvusius partizanus: Vyčio apygardos pirmąjį vadą Joną Krištaponį, Vytauto apygardos vadą V. Kaulinį-Miškinį, srities štabo viršininką A. Starkų-Montę, Didžiosios Kovos apygardos vadą Alfonsą Morkūną-Plieną. Nors srityje bebuvo likusios dvi apygardos, sąskrydyje buvo nutarta iš Didžiosios Kovos apygardos likučių ir Vytauto apygardos Tigro rinktinės sukurti trečią apygardą⁵.    ,

J. Šibaila labai gerai įvertino srities Visuomeninės dalies veiklą. Kitaip ir negalėjo būti, nes į srities štabą buvo atėjęs žinomas poetas B. Krivickas. Jis padarė pranešimą apie Karaliaus Mindaugo srities organo „Laisvės kova“ leidybą. Buvo nutarta atgaivinti visuomenei skirtą leidinį „Aukštaičių kova“. Pabrėžta, kad svarbiausias veiklos uždavinys - užmegzti ryšius su visuomene ir juos palaikyti. Jų kova negali likti nežinoma, paniekinta, nereikalinga, apie ją Lietuvoje turi būti žinoma ir tada, kai jų nebebus.

Gal tokių minčių skatinamas kaip tik tada, 1952 m., B. Krivickas paprašė Vytautą Poviliūną įmesti į pašto dėžutę du laiškus: vieną - buvusiai pažįstamai Danai Rutkutei, kitą - profesoriui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Siuntė jiems savo eilėraščių⁶. O gal paprasčiausiai miške stokojo dvasinės bendrystės, savo poezijos supratimo ir intelektualesnio įvertinimo, todėl J. Šibailos atvykimas buvo tikra likimo dovana. Pajuto abipusę simpatiją ir nuoširdų bičiuliškumą.

Pirmąją sąskrydžio dieną partizanai nutarė iš naujo priimti priesaiką ir jos tekstą nusiųsti Vytautui: „Siųsdami savo priesaiką, užtikriname, kad liksime jai ištikimi“⁷. Tikėjosi,

⁵ Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydžio 1952 06 07 protokolas, ibid., b. 396 (5857, t. 3), 1. 213-214.

⁶ Ibid., b. 406 (5857, t. 13), 1. 108, 124.

⁷ Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sąskrydžio 1952 06 08-09 protokolas, ibid., b. 396 (5857, t. 3), 1. 220.

Karaliaus Mindaugo srities Visuomeninės dalies viršininkas Bronius Krivickas (centre) su Vyčio apygardos Pilėnų tėvūnijos vadu Steponu Giedriku (dešinėje) ir partizanu Alfonsu Valentėliu (1951 m. rugpjūtis)

Vadovaudamasis prieš metus gautu J. Žemaičio nurodymu, J. Šibaila perėmė iš J. Kimšto LLKS tarybos prezidiumo III sekcijos vadovo pareigas. J. Kimštas liko tik srities vadu⁹. Tai jam nelabai patiko, todėl paliko J. Šibailą nepažįstamame rajone vieną, be jokios materialinės pagalbos. Vienu metu J. Šibaila buvo net ištinęs iš bado. Jis paprašė J. Kimštą padėti jam pereiti į savo buvusį veiklos rajoną (Didžiosios Kovos apygardoje) Ukmergės apskrities Smėlių valsčiuje. Ten mokytojas J. Šibaila išėjo partizanauti, todėl „nori ten gyventi ir ten mirti“¹⁰. Savo buvusius kovos bendražygius, kuriems kadaise buvo Mokytojas, vadino anūkėliais...

⁹ LLKS Visuomeninės dalies vadovo 1952 06 09 aktas Nr. 1, ibid., 1. 212.

¹⁰ J. Kimšto pasiūlymai, kaip kovai su partizanais panaudoti Merainį, ibid., b. 397 (5857, t. 4), 1. 415-418.

Dėl silpnos sveikatos ir amžiaus J. Šibaila nebenorėjo likti žiemoti miško bunkeryje. Tikėjosi pažįstamuose kraštuose rasti ūkininkų prieglobstį.

J. Kimštas jam patarė kol kas pasilikti Karsakiškio miške, nes pats ketino keliauti į Ukmergės apylinkes. Naudodamasis proga, J. Šibaila parašė laišką buvusiems Didžiosios Kovos apygardos partizanams:

„Daugelis iš mūsų paseno, eidamas laisvės keliu. Daugelį iš tų laikų jau spėjo pamiršti. Bet tikiu, mes su Jumis niekada nepamiršime pradėtos bendros dainos:

Nors kaulai supus po velėna,

Žmonėse atminimas nedings...

Mano mylimi broliai, ir mūsų uždavinys didesnis nei knygnešių, savanoriams kūrėjams reikėjo vesti lietuvių tautą į nepriklausomybės sostą, o partizanams tenka padėti rusams, kad jie atgimtų žmonėmis... Jūs pasiuntėt mane į Vyriausiąją vadovybę, kad aš būčiau Jūsų valios reiškėjas. Kad ir šiandien juo galėčiau būti, pas Jus atvyksta mūsų brolis Žygūnas. Aš šventai tikiu, kad jj sutiksite su tokia meile ir pagarba, kurią iš Jūsų jutau, jaučiu ir jausiu. [...] Kaip tikrą senelį mane myli anūkai visoje Lietuvoje. Ši meilė ir padėjo, kad aš galiu Jums rašyti laišką“ ¹¹.

Rašė J. Šibaila laišką, o nežinojo, kad tas, kuriam jis skirtas, jo mylimas „anūkėlis“ Povilas Puodžiūnas-Žėruolis, jau yra tapęs MGB specialiuoju agentu, slapyvardžiu Mokytojas.

Nors ir būdamas silpnos sveikatos, dvasia J. Šibaila jautėsi esąs milžinas. Kai rugpjūčio mėnesį gavo liūdną J. Kimšto laišką, kuriame, be kita ko, šis pranešė suradęs jam vietą, netruko atsiliepti ir stengėsi suteikti jam stiprybės: „Truputį nejauku dėl Jūsų, broli, pesimistinės nuotaikos. Mano broli, mūsų žingsnius skaičiuoja Dievas. Jis mus išvedė į kovą, Jis mus ir laimina. Tikėk, kad ir priimdamas pareigas matau jo šventą valią. [...] Mūsų jėga - sveikame lietuviškame optimizme“¹².

Nors rašė iš visos širdies, tačiau jo žodžiai J. Kimštui nepadėjo: 1952 m. rugpjūčio 16 d. užverbuoto buvusio Vytauto apygardos vado B. Kalyčio išduotas ir smogikų grupės suimtas, jau po poros savaičių čekistams patarinėjo, „kaip likviduoti LLKS“¹³.

Rugsėjo 21 d. čekistai sutelkė 1160 MVD kareivių ir J. Kimšto vedami apsupo Troškūnų rajono Raguvos miške buvusį srities Visuomeninės dalies bunkerį, kuriame žuvo srities Visuomeninės dalies viršininkas B. Krivickas ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies viršininkas Mykolas Blinkevičius-Nemunas¹⁴.

Po šios jo iniciatyva įvykdytos karinės operacijos J. Kimštas Gintaro (Aušros) tėvūnijos vadui veidmainiškai rašė: „Brolio Vil-

¹¹ J. Šibailos 1952 06 10 laiškas Didžiosios Kovos apygardos partizanams, ibid., 1. 490-492.

¹² J. Šibailos 1952 08 laiškas J. Kimštui, ibid., b. 396 (5857, t. 3), I. 230-232.

¹³ J. Kimšto 1952 08 30 projektas „Kaip likviduoti LI KS ir užmegzti ryšį su VLIK’u“, ibid., b. 398 (5857, t. 5), 1. 113-136.

¹⁴ LSSR MGB 2N valdybos 1-ojo skyriaus ir MGB vidaus apsaugos kariuomenės Lietuvos apygardos 1952 09 21 štabo karinės čekistinės operacijos Raguvos miške planas, ibid., I. 17-23.

¹⁶ Agento Jurgino 1952 1111 agentūrinis pranešimas, ibid., b. 399 (5857, t. 6), 1. 191-195.

¹⁷ J. Sabaliauskas, „Šiluma iš praeities“, Šiaulių naujienos, 1997 09 09.

²⁰ J. Kimšto 1952 08 25 agentūrinis pranešimas, ibid., 1. 446-448.

1952 m. MGB įvykdė agentūrinio tinklo reformą ir pašalino nenaudingus, nedirbančius agentus. Iš prievarta užverbuotų asmenų mažai gaudavo informacijos, be to, dažnas, norėdamas išvengti šnipo amato, pereidavo į nelegalų gyvenimą ar nusižudydavo. Tais metais LSSR MGB 2N valdyboje per pusmetį nusižudė keturi agentai, kita tiek nužudė partizanai (tarp jų - raseiniškį Kazį Kaščiukaitį)¹. Verbuojamas dailininkas - agentas Tiesa čekistams atvirai pareiškė, kad jei jo nepaleis, jis nusižudys². Agentas Geras, mokytojas, užverbuotas pradėjo be saiko gerti, užmigo klasėje, o kai mokiniai jį pažadino, išėjo į kitą klasę ir ten pasikorė³.1952 m. sausio mėn. Kęstučio apygardos štabo narių P. Morkūno ir A. Stoškaus paieškai buvo užverbuotas agentas Nemunas. Birželio mėnesį slapta iš Tytuvėnų rajono Plekaičių kaimo jis išvežė savo šeimą į Šilutės rajono Užlieknių kaimą, o pats pasislėpė nuo MGB⁴.

1952 m. sausio mėn. užmigdytas specialiu preparatu buvo suimtas Kęstučio apygardos Dubysos tėvūnijos vadas J. Petraitis, tačiau užverbuotas smogiku per operaciją pabėgo. Jo ieškoti buvo paleisti du partizanais apsimetę provokatoriai Skautas ir Nevėžis. 1953 m. gegužės 12 d. susitikę J. Petraitį su dviem partizanais, jie vėl pavaišino juos specialiu preparatu - apnuodytu gėrimu, tačiau vienas partizanas nieko negėrė. Kai kiti užmigo, šis, į vežimą susikrovęs miegančius draugus ir provokatorius, pasitraukė. Persekiotojai terado vežime miegančius savo agentus⁵.

Tokiomis aplinkybėmis MGB ypač vertino tinkamus agentus. Dažniausiai už išdavystę sumokėdavo pinigų. Antai Jonas Baltkojis iš Tytuvėnų rajono Pumpurų kaimo, 1949 m. išdavęs savo sūnų, 1951 m. gruodžio 6 d. išdavė dar vieną bunkerį Juškaičių kaime (jame žuvo partizanas Grinius-Arūnas) ir už tai gavo 2 tūkst. rublių premiją bei naganą⁶. Tytuvėnų rajono Topolynės kaime apylinkės pirmininkas J. Bakutis - MGB agentas Kalvis, išdavęs penkis A. Lauciaus-Paukščio būrio partizanus, buvo pasiųstas į kursus „tobulintis“⁷.

¹ I.YA, f. K-l, ap. 10, b. 345 (9/9), 1, 46.

² Ibid., I. 22.

³ Ibid., I. 49.

⁴ Ibid., ap. 16, b. 738 (224/45), 1. 179.

⁵ LSSR MGB 1953 05 15 pažyma apie Kęstučio apygardą, ibid., ap. 3, b. 419 (60/7), 1. 20.

⁶ Ibid., ap. 16, b. 738 (224/45), I. 218-220.

⁷ Ibid., I. 221.

⁸ MGB Kauno srities valdybos 1952 12 pranešimas 2N valdybai apie agentūrinių-operatyvinių priemonių plano vykdymą, ibid., ap. 45, b. 781 (6126), I. 35-40.

Partizanų leidiniai iš Jūros srities štabo bunkerio, kurtame žuvo Antanas Bakšys, Aleksas Jurkūnas ir Elena Gendrolytė-Jurkūnienė

Kaime naujienos buvo nekokios: visą žiemą siautėjo čekistai, stribai ir kariuomenė. Kartą virš bunkerio pražygiavo rusų kareiviai. Šukavo mišką, o jie, suspaudę rankose ginklus, sėdėjo įsiklausydami į kiekvieną požemyje atsiduodantį garsą.

1953 m. vasario-kovo mėn. MGB iš suimtųjų, iš per karines operacijas paimtų dokumentų ir šnipų pranešimų apytikriai nustatė, kad J. Žemaitis slapstosi Šimkaičių miške. Taip pat žinojo, kad jis serga ir kartu su juo yra J. Palubeckas, todėl pradėjo suiminėti visus Simą pažinojusius žmones: K. ir V. Skrickius, O. Skrickytę, J. Bakšaitį, O. Dapkienę, Povilą Birgilą ir kt. Sulaikytuosius tardė ir verbavo, kamerose juos sekė šnipai. Ypač daug turėta J. Bakšaitį-Artoją-Dešrių „kompromituojančios“ medžiagos. Jį kaip ryšininką buvo paminėjęs ir žuvęs J. Žagaras. Žinojo, kad J. Bakšaitis iš partizano P. Narbuto-Rolando buvo gavęs karabiną, kad 1949 m. dalyvavo partizanams iš Pamituvio kolūkio paimant tris avis. Turėdami tokius „įkalčius“, grasindami kalėjimu, čekistai netruko J. Bakšaitį užverbuoti. Jis tapo MGB agentu Karpiumi ir buvo paleistas⁹.

Buvo verbuojami ir visi kiti. Požėrų kaimo ūkininkas, kurio sodyba buvo pačiame miške, tapo agentu Luku. Kadangi šioje sodyboje lankydavosi M. Žiliūtė, buvo nutarta joje pasodinti penkis MVD kareivius ir „sekrete“ laukti pasirodant Marytės. Agentas Lukas turėjo pats ją sučiupti, o čekistai - tuojau pat ištardyti ir išgauti, kur slepiasi paralyžiuotas „banditas“.

Šimkaičių medicinos punkto vedėja Koliečiūtė buvo užverbuota tikintis, kad pas ją partizanai gali ateiti vaistų. MGB planavo panaudoti „tamsoje“ Eržvilko medicinos punkto felčerį J. Nikšą, kuris pažinojo M. Žiliūtę. Kadangi šis doras žmogus čekistams nebūtų nieko pranešęs, jį sekė agentas Gintaras.

Pas Radviliškyje gyvenančią O. Liubinavičienę, auginančią J. Žemaičio sūnų, MGB nutarė nusiųsti tariamą J. Palubecko ryšininką - agentą Antaną.

Į Šimkaičių mišką buvo paleisti medžiotojais apsimetę MGB agentai: apylinkės pirmininkas Juozas Gerulaitis, kolūkio pirmininko pavaduotojas Antanas Statkus, Alfonsas Ivaškevičius, Viktoras Kubilius, Pranas Klikna¹⁰. Buvo planuota prieiti prie J. Žemaičio ir partizanų akyse kompromituojant B. Milerį-Alių, kadaise užverbuotą ir išdavusį J. Čeponio bunkerį. Po išdavystės B. Mileris dingo iš MGB akiračio ir išėjo partizanauti. Turėdami prieš jį tiek medžiagos, čekistai sugalvojo, kaip tai panaudoti. Paprastai „pamesti“ dokumentus, kaip darydavo pirmaisiais okupacijos metais, nebeišėjo, nes partizanai tokią gudrybę jau buvo perpratę, todėl agentas Grigaitis balandžio pabaigoje užėjo pas kaimyną Valiūną ir pakvietė jį kartu nueiti į Pavidaujį pas Antaną Šimaitį apsikirpti. Eidamas mišku agentas papasakojo prieš kelias dienas matęs kareivius kažką miške slepiant. Nutarė paieškoti. Pakapstę žemę, išvydo portsigarą, o ja-

⁹ MGB Kauno srities valdybos pranešimas valstybės saugumo ministrui P. Kondakovui „Apie gaujos vado Vytauto paiešką“, ibid., 1. 61-64.

¹⁰ MVD Jurbarko rajono skyriaus viršininko Gaponenkos 1953 04-05 agentūrinės-operatyvinės veiklos planas, ibid., b. 739 (5711, t. 1), I. 116-118.

me - laišką MGB šnipui“. Laiške buvo rašoma: „[...] tu taip nekonspiratyviai elgeisi Ariogalos rajone. [...] Atmink, Benadai, kad mūsų tikslas turėti gyvą „Algį““, bet dėl to tu turi pašalinti „Arą“¹³ ir „Rolandą“¹⁴. Sėkmės, tavo „patronas“ Šmatavičius“¹³.

Išvydęs tokį baisų laišką, Valiūnas pasišovė perduoti jį partizanams. O partizanams tuomet buvo juodos dienos: vasario 28 d. buvo žuvęs P. Valaitis-Bičiulis, kovo mėnesį - Vaidoto rinktinės vado pavaduotojas J. Kisielius. Kovo mėnesį, užverbuoto buvusio partizano Leono Juškos-Kariūno (MGB agentas Drąsuolis) padedami, čekistai suėmė gyvus P. Lukšio rinktinės partizanus: buvusį J. Šibailos adjutantą Viktorą Šniuolį-Vitvytį ir J. Valantiną-Granitą. Ir šiuos suimtus partizanus čekistai puolė verbuoti. Pirmiausia vertė parašyti laiškus ir kviesti į susitikimus laisvėje likusius partizanus. 1953 m. balandžio 29 d. V. Šniuolis parašė laišką Kęstučio apygardos vadui P. Morkūnui ir pakvietė susitikti Tytuvėnų rajone, Grinių kaime netoli Petro Domasicko sodybos. Tikėjosi, kad vadas supras, jog jis yra nelaisvas ir laiškas parašytas MGB įsakymu. P. Morkūnas atsiliepė į laišką, tačiau į susitikimą neskubėjo. O J. Valantinas užmezgė susirašinėjimą su Vaidoto rinktinės štabo viršininku A. Šablausku-Aru. J. Valantinas buvo užverbuotas ir tapo smogiku. Kitas susitikimas su P. Morkūnu buvo paskirtas birželio mėnesį Plauginių miške. Į šį susitikimą čekistus atvedė J. Valantinas. 1953 m. birželio 19 d. P. Morkūnas buvo nukautas. Tarp žuvusiojo dokumentų čekistai aptiko užrašus apie paskutinę MGB provokaciją - legendinį pogrindžio „centrą“. Partizanai ant šios čekistų meškerės nebeužkibo.

Bunkeryje gyvenimas ėjo savo keliu. Džiaugėsi sulaukę pavasario. Vasarą partizanų gyvenimas pasidarydavo ne toks suvaržytas, vėl būdavo atkuriami ryšiai su likusiais broliais, atgydavo viltis ir atsirasdavo galimybių veikti.

¹¹ Agento Grigaičio 1953 05 02 agentūrinis pranešimas, ibid., 1. 119.

¹² J. Vilčinską.

¹³ A. Šablauską.

¹⁴ P. Narbutą.

¹⁵ MVD Jurbarko rajono skyriaus Itn. Šmatavičiaus laiškas B. Mileriui, LYA, f. K 1, ap. 45, b. 739 (5711,t. 1), l. 104.

Prisikėlimo, vėliau — Kęstučio apygardos vadas Povilas Morkūnas

Balandžio pradžioje nutirpus sniegui J. Palubeckas po ilgos pertraukos išėjo iš bunkerio. Naktį nukeliavo pas pažįstamą ūkininką. Pabeldė į langą, paprašė išeiti į kiemą. Pasisveikinęs pasidomėjo, kodėl buvo MGB sulaikytas. Pridūrė, kad čekistai daugelį paleisdami užverbuoja. Pasiguodė, kad sunku ne tik suimtiesiems - ir partizanų gyvenimas ne ką geresnis: šią žiemą buvo visai prispausti, niekur negalėjo išeiti, pristigo maisto.

Agentas Lukas klausėsi ir stengėsi viską įsidėmėti: Simo uniformą, ginkluotę, ilgus plaukus, blyškų veidą, patinusią ranką. Buvo čekistų pamokytas, į ką reikia kreipti dėmesį. Išleidęs J. Palubecką, žmoną pasiuntė su pranešimu pas čekistus: nurodė, kad Simo bunkeris visai netoli ir jis pats ką tik po žiemos išėjęs - išblyškęs, patinęs, bet nusiskutęs ir vilkintis tvarkingą uniformą¹⁶.

Gavę tokią žinią, čekistai Pamituvio kaime pas J. Bakšaitį -agentą Karpių įrengė pasalą, nes buvo įsitikinę, kad Simas pas jį būtinai užeis.

Naktį iš balandžio 13 į 14 d. į sodybą atėjo partizanas. Nespėjęs susivokti, buvo kareivių surištas. Tačiau tai buvo ne J. Palubeckas, o P. Narbutas-Rolandas, Vaidoto rinktinės Ūkio skyriaus viršininkas. Partizanavo trečius metus, buvo dvidešimt devynerių metų amžiaus, kilęs iš Raseinių rajono.

Rolandą čekistai išsivežė į MGB Kauno srities valdybą. „Auklėjo“ gražiuoju - žadėjo gerą ir laisvą gyvenimą. Buvo neblogi psichologai ir iš karto pajusdavo, kuriam efektyviau taikyti „aktyvų tardymą“, kuriam - pažadus ir viliones. P. Narbutui pažadėjo paleisti į laisvę jo sužadėtinę Adolfiną Dimšaitę, ką tik nuteistą dešimt metų kalėti. Pažadėjo paleisti, bet ne veltui: ministro pavaduotojas Leonardas Martavičius nurodė: „Šiuo metu, iki paleidimo, panaudoti ją kaip kameros agentę“¹⁷. Turėjo pati „užsidirbti“ laisvę.

Jau šeštą dieną po suėmimo P. Narbutas kartu su smogiku Šviesa buvo išleistas pasivaikščioti po Kauną. Tai buvo čekistams įprastas „gundymų“ būdas - parodyti, kokie laimingi laisvi sovietiniai žmonės, sužadinti normalaus gyvenimo ilgesį. Nuėjo į užkandinę, išgėrė. „Jis iki šiol netikėjo, kad bus laisvas ir jam bus dovanoti nusikaltimai, bet šiandien patikėjo“, - raportavo agentas Šviesa¹⁸.

Gegužės 1-ąją Vilniuje, MGB rūmuose, čekistai verbuojamiesiems vėl surengė vaišes, leido pro langus stebėti paradą¹⁹. Aštuoniolika agentų ir operatyviai naudojamų buvusių par-

¹⁶ Agento Luko 1953 04 10 agentūrinis pranešimas, ibid., b. 781 (6126), l. 68.

¹⁷ MVD Kauno srities valdybos viršininko 1953 06 01 pranešimas LSSR vidaus reikalų ministrui J. Vildžiūnui, ibid., b. 781 (6126).

¹⁸ Agento Šviesos 1953 04 20 agentūrinis pranešimas, ibid., I. 272-273.

¹⁹ Gegužės 1-osios parado stebėjimo iš kabinetų planas, 1953 04 27, ibid., b. 398 (5857, t. 5), I. 54.

tizanų susėdo prie vaišių stalo. Tarp jų - buvę aukščiausi vadai: srities vadas J. Kimštas, Vytauto apygardos vadas B. Kalytis, Tauro apygardos vadas J. Jankauskas, Geležinio Vilko rinktinės vadas desantininkas K. Širvys ir kt. Naujokams tai darė įspūdį. Kiekvienam teko beveik po litrą alkoholio. Tardytojai ir operatyvininkai gyrė buvusių partizanų pasirinkimą, linkėjo sėkmės.

Visaip čekistų skatinamas, P. Narbutas papasakojo apie J. Žemaitį viską, ką tik žinojo: kad pažįsta nuo 1951 m. vasaros, kad vėlyvą rudenį lydėjo jį į Užnemunę, kur veltui laukė susitikimo su Tauro apygardos partizanais, todėl jis liko žiemoti J. Palubecko bunkeryje, kur sunkiai susirgo ir buvo paralyžiuotas, tačiau dabar jau taisosi ir po trupučiuką vaikšto, kad vilki paprastais kaimiečio rūbais, atrodo senas ir t.t. Vieno dalyko nežinojo - tai J. Palubecko bunkerio vietos.

Po savaitės, diktuojant čekistams, parašė laišką J. Palubeckui -pakvietė į susitikimą. Laišką nunešė ryšininkui A. Šimaičiui. Ėjo virve už kojos pririštas prie smogiko. Pasibeldė į langą, iškvietė A. Šimaitį, padavė laišką. Laukė, kol šeimininkas grįš į trobą, bijojo pajudėti, kad šis nepastebėtų virvės. A. Šimaitis neskubėjo atsisveikinti, todėl paprašė atnešti vandens. Smogikas tūnojo už kampo.

Gegužės 11 d. vėl atėjo į Šapališkių kaimą pas A. Šimaitį. Rado Simo laišką. J. Palubeckas paskyrė P. Narbutui susitikimą gegužės 12 d. Šimkaičių miške.

Nuo ankstaus ryto P. Narbutas buvo miške. Lijo lietus, aitriai kvepėjo pernykščiai lapai. Simas pasirodė 18 val. Buvo visai sausas, vilkėjo uniformą. Iš to Rolandas sprendė, kad bunkeris yra visai čia pat. Pasibučiavo kaip broliai, - buvo nesimatę visą žiemą. Išvydęs, kad Rolandas peršlapęs, Simas beregint sukūrė mažytį lauželį. Buvo patyręs partizanas, mokėjo įdegti ugnį iš šlapių žagarų. Atsisėdo, pasidėjo ginklą. Papasakojo, kaip žiemojo, patvirtino, kad vyriausiasis vadas dar su juo.

Ilgai nesikalbėjo - pasakė, kad išėjęs tik porai valandų. Kitą susitikimą paskyrė per Sekmines - gegužės dvidešimt trečiąją.

Pavasaris - vilčių metas

Balandžio 10 d. į bunkerį atėjo J. Vilčinskas-Algirdas. Nebuvo pas vadą nuo praėjusių metų spalio. Žiemojo bunkeryje Balandinės miške netoli Eržvilko. Visi pasidžiaugė, kad gyvi sulaukė pavasario.

Algirdas papasakojo apie A. Bakšio žūtį. Skaudi netektis. Nieko nežinojo nei apie Pietų, nei apie Rytų Lietuvos sričių vadovybes. Reikėjo atnaujinti per žiemą nutrūkusius ryšius, pirmiausia - per Nemuną su Tauro apygarda. Visi reikalai dabar gulė ant Algirdo pečių. Buvo jaunas, energingas, idealistas. Žuvus A. Bakšiui, kartu su P. Morkūnu išleido „Laisvės varpą“. Atnešė paskutinį, 176-ąjį, numerį. Visas laikraštis - vien naujienos iš užsienio. Buvo viltingų naujienų. Niujorke įvykusiame Vasario 16-osios minėjime kalbą pasakė JAV senatorius Charlesas J. Kerstenas. Daugiau nei šimtas JAV Kongreso narių savo kalbose išreiškė viltį, kad užgrobtos tautos vėl galės tvarkyti savo likimą. JAV valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas, prisimindamas Lietuvos valstybės 700 metų sukaktį, pareiškė: „Atsisakydama pripažinti Baltijos valstybių įjungimą į SSRS, JAV vyriausybė reiškia įsitikinimą, kad teisingumas ir teisė turi tvarkyti santykius tarp didelių ir mažų tautų. [...] Ne skaičius, ne plotas ir ne turtai daro tautas didžias, bet jų moralinė jėga ir jų meilė laisvei“¹.

¹ LLKS Kęstučio apygardos laikraštis Laisvės varpas, 1953 04 10, Nr. 1(176), autorės asmeninis archyvas.

Gražūs žodžiai, bet ką jie reiškė gyvenime? „Laisvė ateina iš Vakarų“ - taip vadinosi J. Lukšos atvežtas VLIK'o atsišaukimas. Bet kaip ilgai ta laisvė ėjo! Vienas po kito baigė užgesti tamsiuose bunkeriuose ar kaimų palaukėse žuvę partizanai. Dvidešimto amžiaus baudžiauninkai jau įprato eiti kolūkio lažą ir už metus darbo gauti tris kilogramus grūdų. Jau kai kur buvo griaunami vienkiemiai ir buvę ūkininkai kūrėsi nykiose „gyvenvietėse“ - vien todėl, kad greičiau pamirštų buvę laisvi žmonės, ir todėl, kad pas juos nebegalėtų užeiti likę gyvi partizanai²! jau pirmokas švepluodamas mokėsi eilėraštį „Ačiū Stalinui už saulę!“, o motina dukrą subardavo, kad per garsiai dainuoja dainą, kurią išeidamas žūti jos seklyčioje dainavo mylimasis...

Bet vis tiek žinios buvo geros. Lietuvos diplomatijos vadovas S. Lozoraitis pabrėžė: „Niekas šiandien neginčija lietuvių tautos teisės į laisvę. Ypatingą prošvaistę sudaro naujas Amerikos vyriausybės nusistatymas siekti pavergtų tautų išlaisvinimo. Tokiu būdu bręsta nauja laikysena Lietuvos atžvilgiu. Krašte tebėra galioje dėsnis: saugoti lietuvių fizines ir dvasines jėgas nuo sunaikinimo“³.

Tarptautinėje apžvalgoje buvo nurodyta, kad JAV Kongreso narys Ch. J. Kerstenas 1953 m. kovo 26 d. palydėjo diplomato Leonardo Šimučio vadovaujamą Amerikos lietuvių tarybos (ALT) delegaciją pas prezidentą Dwightą D. Eisenhowerį, su kuriuo buvo kalbėtasi apie Jungtinių Tautų Organizacijos nutarimą dėl genocido uždraudimo. Buvo paprašyta, kad prezidentas pavestų JAV Kongresui ištirti okupacinio „Liaudies seimo“ rinkimus Lietuvoje.

JAV valstybės sekretorius J. F. Dullesas taip pat pabrėžė, kad „kol Sovietų Sąjunga tebepasilieka stipriai ginkluota ir priešiškai nusistačiusi, Vakarai neturi silpninti savo gynybinio pasiruošimo“⁴. JAV ir Prancūzijos vyriausybės pripažino, kad „reikia leisti Vokietijos armijai kuo greičiausiai įsijungti į bendrą Europos gynybą“⁵.

² LSSR MVD 2N valdybos viršininko Župikovo 1953 05 21 ataskaita, LYA, f. K-1, ap. 3, b. 406 (56/45).

³ LLKS Kęstučio apygardos laikraštis Laisvės varpas, 1953 04 10, Nr. 1(176), autorės asmeninis archyvas.

⁴ lbid.

⁵ lbid.

Taigi tarptautiniai įvykiai rodė, kad gali ateiti laikas ir Lietuvos partizanų armijai „įsijungti į bendrą Europos gynybą“ nuo bolševizmo. Vilčių teikė ir SSRS diktatoriaus J. Stalino mirtis.

Nors smurtas nesiliovė, tačiau nauji SSRS vadovai žadėjo tam tikras permainas.

K. Širvys pritarė kelionei ir pageidavo susitikti su pačiu prezidiumo pirmininku J. Žemaičiu, kad geriau aptartų reikalą.

Kitą susitikimą J. Vilčinskas paskyrė birželio 15 d. Iki tol planavo susisiekti su kitomis sritimis, geriau ištirti padėtį Lietuvoje. K. Širviui pažadėjo viską aptarti su J. Žemaičiu ir kitą kartą galbūt nusivesti į jo bunkerį.

Kai atsisveikino su K. Širvio vyrais ir nuėjo kelis kilometrus, ryšininkė Arūnė paklausė: ar supranti, kur mes buvome? Jai atrodė, kad su K. Širviu buvo atėję provokatoriai, tačiau negalėjo suprasti, kodėl jų su Algirdu nesulaikė.

Grįžęs pas J. Žemaitį, J. Vilčinskas papasakojo naujienas. Atidavė S. Staniškio laišką-atsakymą dėl A. Ramanausko kandidatūros į pirmininko postą. Atsakymas buvo pavėluotas: J. Žemaitis vėl ėjo pirmininko pareigas. Ketino pasirašyti įgaliojimus į užsienį vykstantiems J. Vilčinskui ir A. Šablauskui.

K. Širvio pageidavimui susitikti su J. Žemaičiu nepritarė.

J.    Vilčinskas buvo atsargus. įtarimą kėlė ne tik nematyti K.    Širvio palydovai - dar pernai Tauro apygardos vadas J. Jankauskas-Demonas buvo pranešęs, kad K. Širvys yra provokatorius. Tačiau po šio pranešimo atėjo kitas Demono laiškas, kuriame jis rašė suklydęs dėl K. Širvio. Besiaiškinant šiuos prieštaringus laiškus žmonės nuo Šakių perdavė žinią, kad kažkas matęs suimtą J. Jankauską MGB Vilniaus kalėjime⁷. Vis dėlto J. Vilčinsko pasiryžimas keliauti per sieną žadino viltį, kad bus atkurtas ryšys su užsieniu. Gal atsirastų galimybė gauti materialinę pagalbą, o tai reikštų, kad partizanai išsilaikytų dar kelerius metus.

Didžiausias optimistas šiuo reikalu buvo J. Palubeckas. Perskaitęs „Laisvės varpą“ apie JAV Kongreso nuotaikas ir išgirdęs

⁷ J. Jankauskas buvo suimtas 1952 06 07, o K. Širvys - 1952 07 26. Matyt, MGB, kol K. Širvys dar nebuvo suimtas, norėjo jį kompromituoti ir išplatino J.Jankausko laišką, kad K. Širvys yra provokatorius. Jį suėmus ir operatyviai naudojant, šią dezinformaciją atšaukė.

desantininko K. Širvio užuominas apie ryšius užsienyje, vėl vylėsi, kad amerikiečių žvalgyba gali atskraidinti lėktuvą ir paimti sergantį Lietuvos Prezidentą. Todėl, naktį išgirdęs lėktuvo ūžesį, anksti rytą vėl lipdavo į eglės viršūnę ir žvalgydavo apylinkę...

O aplink juos siautė pavasaris. Skaisti, gaivi žaluma, vakarais ilgai raudonuojantis dangus, juodos eglių viršūnės jo fone, alsus sprogstančių pumpurų kvapas žadino nenumaldomą ilgesį. Toks įvairiaspalvis buvo šis pasaulis, visiškai nepanašus į tą požemį, kuriame jau pusantrų metų gyveno, kuriame nebuvo nei spalvų, nei vėjelio dvelksmo, nei dienos, nei nakties, tik vienoda spingsulės blyškumą, tvankus, prakaito pridvisęs oras, nuo puvėsių gličios sienos, kūnų ankštuma, išblyškę, papurtę veidai. Išlipus iš bunkerio visuomet apsvaigdavo galva, bet jie buvo nusistatę, jei ramu, būtinai pavaikštinėti. Maskuodami pėdsakus, eidavo iki miško takelio, o tada - tolyn keletą kartų į vieną ir į kitą pusę. Angą palikdavo atvertą, vėdindavo slėptuvę. Net jei kas nors ir būtų naktį priėjęs, nebūtų jos pastebėjęs: ant dangčio augo eglutė, kurią Simas vis pakeisdavo nauja. Kartą M. Žiliūtė, grįžusi iš kaimo, paklydo ir pusę nakties braidė po pelkę aplink nerasdama bunkerio. Pavargusi, apimta nevilties prisėdo ant kupsto, o tada išgirdo Elenos balsą, kuri geroką valandą klausėsi keisto šlumsėjimo aplink bunkerį, kol pagaliau ryžosi pakelti dangtį ir išvydo boluojantį Marytės ryšulėlį...

Vaikštinėdami visuomet stengdavosi kuo giliau kvėpuoti, tiesiog gerte gerdavo tą gaivų orą, klausydavo miško garsų, žvelgdavo į dangų. Giedromis naktimis ten toli tolybėje spindėdavo žvaigždės, ramios ir amžinos, ir siųsdavo jiems sveikinimą iš to nepasiekiamo didingo pasaulio, kur nėra nei kančių, nei išdavysčių, nei klastos, nei kasdienių rūpesčių, nei mirties. Prieš penkerius metus senoji Žiaunienė, pasistačiusi prie lango Laimutį Žemaitį, vaikui aiškino: tavo mamytė dabar danguje ir žiūri į tave iš anos žvaigždutės... Kai jie taip pat bus tenai, - o tai gali atsitikti kiekvieną akimirką, - kažin ar bus kas pasako vaikui: „Tavo tėvelis dabar danguje“?

„Naujas“ SSRS politikos kursas

1953-iųjų pavasarį LSSR MGB čekistai pasitiko sutrikę: mirus J. Stalinui ir į valdžią atėjus L. Berijai prasidėjo keistos reorganizacijos. MGB buvo sujungta su MVD. Vietoje į Maskvą atšaukto ministro Piotro Kondakovo buvo paskirtas Jonas Vildžiūnas. L. Berija suprato, kad „nacionaliniai kadrai“ dar geriau vykdys užkariautojų reikalavimus. Iš postų pašalinti pareigūnai neliko nuskriausti, jie buvo perkelti į Maskvą ir tapo tiesioginiais naujai paskirtų kolaborantų viršininkais. Gegužės 5 d. į Maskvą buvo atšauktas ir rusas, valstybės saugumo ministro pavaduotojas, daug metų vadovavęs partizanų naikinimui, Ilja Počkajus, kuris tapo SSRS MVD 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus viršininku¹. I. Počkajus buvo vienas geriausiai informuotų apie Lietuvos pogrindį asmenų. Nuo 1946 m. jis buvo LSSR MGB 2N valdybos, sukurtos „kovai su nacionalistiniu pogrindžiu“, skyriaus viršininkas, 1948 m. paskirtas šios valdybos viršininku, nuo 1951 m. - ministro pavaduotoju. Jis pats planavo ir vykdė visas svarbiausias prieš Lietuvos partizanus nukreiptas operacijas. 1953 m. balandžio mėn. buvusi MGB 2N valdyba kaip tik ir buvo performuota į MVD 4-ąją valdybą, tad I. Počkajus tapo tiesioginiu LSSR MVD 4-osios valdybos darbuotojų viršininku.

L. Berijos nurodymu Vilniuje buvo atidaryta vietinių čekistų kadrų rengimo 303-ioji mokykla. Buvo siekiama respublikose į MVD postus skirti „nacionalinius kadrus“.

¹ SSRS MVD 1953 05 15 įsakymas (I. Počkajus į SSRS MVD 4-ąją valdybą perkeltas 1953 06 04), I.YA, f. K-l, KGB darbuotojų kartoteka, I. Počka-jaus tarnybine kortelė.

Vietose skirdamas naujus reorganizuoto MVD vadovus, L. Berija tęsė įnirtingas grumtynes su senąja stalinistinė komunistų partijos nomenklatūra, kurią stengėsi apkaltinti nesugebėjimu vadovauti šaliai ir neteisėtomis represijomis. Kovo 26 d. L. Berija SSKP CK prezidiumui pranešė, kad Sovietų Sąjungoje už labai menkus nusikaltimus buvo įkalinta 2,5 mln. žmonių, todėl nurodė apriboti OSO² teises. Balandžio 3 d. L. Berijos pasiūlymu buvo reabilituoti sufabrikuotoje byloje nuteisti Kremliaus gydytojai, o iš provokatorės L. Timašuk, kurios melagingu liudijimu jie buvo apkaltinti, atimtas Lenino ordinas.

² Ypatingasis pasitarimas, teisiantis už akių.

L. Berija pasmerkė Rytų Vokietijos komunistų partijos vadovą Walterį Ulbrichtą už ginklo panaudojimą prieš demonstrantus ir viešai pareiškė, kad tokiu būdu vykdomas „klaidingas socializmo kursas“.

Iš LSSR MVD buvo pareikalauta išsamių ataskaitų ir objektyvios partizaninio pasipriešinimo slopinimo analizės. L. Berija ieškojo įkalčių prieš stalinistą Antaną Sniečkų, norėdamas jį apkaltinti nacionalinės politikos neišmanymu ir per daug griežtomis represijomis, kurios kaip tik ir sukeldavo pasipriešinimą sovietų valdžiai. Taigi, viena vertus, L. Berija kaltino A. Sniečkų už tai, kad Lietuvos pogrindis tebebuvo gyvybingas, o kita vertus, už tai, kad LKP taikė per daug žiaurią partizaninio pasipriešinimo slopinimo taktiką ir nerado kitų būdų jam palaužti.

LSSR MVD 1953 m. balandžio 1 d. (ir gegužės 15 d.) išsiuntė į Maskvą pažymas apie kovą su tautiniu pogrindžiu, tačiau jos sukėlė L. Berijos įsiūtį: balandžio pabaigoje jis paskambino A. Sniečkui ir priekaištavo dėl to, kad svarbiausiuose postuose respublikoje ir toliau dirba nevietinės tautybės asmenys. Pranešė, kad atsiųstos pažymos jo netenkina ir jis pats parengs SSKP CK prezidiumui pažymą apie padėtį Lietuvoje.

Beveik slapta, neprisistatęs LKP CK, į Lietuvą atvyko L. Berijos padėjėjas gen. ltn. Nikolajus Sazykinas. Jis turėjo savo akimis įvertinti situaciją Lietuvoje ir rasti įkalčių prieš LKP CK sekretorių A. Sniečkų. Tokią pat misiją Ukrainoje vykdė kitas L. Berijos emisaras, kuris, skirtingai nuo N. Sazykino, liko ištikimas ne L. Berijai, o komunistų partijai.

Prisistatęs Ukrainos komunistų partijos CK, jos pirmajam sekretoriui Nikitai Chruščiovui pranešė, kad L. Berija renka prieš jį „kompromatą“³. Tai paspartino L. Berijos žlugimą: N. Chruščiovas vienas iš pirmųjų apkaltino jį buvus „imperializmo agentu“.

³ Kompromituojanti medžiaga.

Tačiau 1953 m. balandžio mėn. L. Berija įnirtingai tebekovojo dėl valdžios su Politinio biuro „gvardija“. Kad paimtų į savo rankas valdžią, jam reikėjo surinkti kaltinamąją medžiagą apie stalininę nomenklatūrą ir turėti stiprų užnugarį.

Užnugarį L. Berija turėjo - tai buvo geležinė čekistų organizacija, kuriai vadovavo. Kaltinimų ieškojo Ukrainoje ir Lietuvoje - ten, kur iki 1953 m. buvo priešinamasi sovietų valdžiai. L. Berija A. Sniečkui galėjo inkriminuoti tik nevykusią kovą su „buržuaziniu nacionalistiniu pogrindžiu“, kuris po devynerių sovietų valdžios metų vis dar egzistavo.

1953 m. gegužės 5 ir 16 d. L. Berija nusiuntė SSKP CK prezidiumui du raštus „Dėl Lietuvos SSR ir Ukrainos SSR buvusių valstybės saugumo ministerijos organų veiklos trūkumų kovojant su nacionalistiniu pogrindžiu Lietuvoje ir Ukrainos vakarinėse srityse“⁴. Abu raštai buvo parengti remiantis L. Berijos padėjėjo, SSRS MVD 4-osios valdybos viršininko gen. ltn. N. Sazykino per dvi keliones į Lietuvą surinktais duomenimis. Nors prieš tai L. Berijai duomenis buvo pateikę Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras P. Kondakovas ir jo pavaduotojai L. Martavičius ir Alfonsas Gailevičius, tačiau šie duomenys „nepatiko Berijai, kuris apkaltino mus, kad slepiame tikrąją padėtį. (...] Ir mes turėjome parašyti tokią pažymą, kokios norėjo Berija. Tad taip ta pažyma buvo parengta. Beje, minėtoje pažymoje turėjome nurodyti, kad respublikoje represuota per 270 tūkstančių žmonių“, - teisinosi A. Sniečkus po L. Berijos suėmimo⁵.

⁴ „Pirmoji perestroika, arba „didysis demokratas“ Lavrentijus Berija“, Lietuvos aidas, 1997 07 18, Nr. 139.

⁵ A. Sniečkaus kalbos SSKP CK 1953 m. liepos plenume ištraukos, A. Liekis, LKP agonijos kronika, t. 1, Vilnius, 1996, p. 1 17-121.

1953 m. gegužės 20 d. SSKP CK prezidiumas LSSR kolaborantinę vadovybę oficialiai apkaltino tuo, kad į aukščiausius postus respublikoje paskyrus rusus „sunku suartėti su žmonėmis, plinta antirusiškos ir antisovietinės nuotaikos“⁶.

Remiantis šia prezidiumo medžiaga 1953 m. gegužės 26 d. buvo priimtas SSKP CK nutarimas „Lietuvos SSR klausimai“. Nacionalinės politikos klaidos buvo apibūdintos kaip viena iš pagrindinių priežasčių, trukdančių palaužti „buržuazinį nacionalistinį“ pogrindį. Negana to, savo pranešime L. Berija pabrėžė, kad „Lietuvos pogrindžiui vadovauja buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Žemaitis, pogrindyje išrinktas „Lietuvos prezidentu““⁷.

Iš esmės tai buvo nuosprendis A. Sniečkui. Jam buvo mesti baisūs kaltinimai: nacionalinės politikos neišmanymas, nesugebėjimas susidoroti su ginkluotu pogrindžiu, situacijos nevaldymas ir realios valdžios, kuri priklauso „pogrindžio prezidentui“, neturėjimas.

Gegužės 20 d. po SSKP CK prezidiumo plenumo susijaudinęs A. Sniečkus, norėdamas pasiteisinti, paskambino L. Berijai ir pasakė, kad norėtų pasikalbėti apie tolesnę kovą su „buržuaziniais nacionalistais“. Norėdamas įsiteikti pasiūlė trukdyti klausytis užsienio radijo stočių. Įsiutęs L. Berija į telefono ragelį sušvokštė: „Dar ko tau reikia?!“⁸ Dėl siūlymo trukdyti klausytis užsienio radijo laidų atrėžė, kad reikia likviduoti ir esamas trukdymo stotis, o ne statyti naujas.

L. Berija skubėjo: kova dėl valdžios artėjo prie finišo, todėl, kol dar nebuvo sudorotas A. Sniečkus, jam buvo reikalingas „pogrindžio prezidentas“ J. Žemaitis. O A. Sniečkui, atvirkščiai, buvo gyvybiškai svarbu kuo greičiau sunaikinti aukščiausiąją partizanų vadovybę ir taip paneigti jam mestus kaltinimus⁹.

⁶ B. Puzinavičius, „Politinė raida Lietuvoje naujomis sovietinio režimo sąlygomos 1953-1965 m.“, Darbai, 1996, Nr. 1, p. 115-133.

⁷ A. Sniečkaus kalbos SSKP CK 1953 m. liepos plenume ištraukos, A. Liekis, LKP agonijos kronika, t. 1, p. 117.

⁸ Ibid„ p. 118.

⁹ 1953 07 13-14 įvykusiame SSKP CK plenume kartu su kitais smerkdamas L. Beriją A. Sniečkus pabrėžė savo nuopelnus: „[...] tą kovą su klasiniu priešu, vadovaujamą CK, iš esmės baigėme“ (žr. A. Liekis, LKP agonijos kronika, t. 1, p. 117).

Sėkmę žadėjo tai, kad buvo užverbuotas buvęs partizanas P. Narbutas. Tad Lietuvos čekistai skubėjo L. Berijai raportuoti, kad jau turi planą, kaip suimti J. Žemaitį, ir ketina jį pradėti vykdyti gegužės 23-iąją.

Simo suėmimas

Ryšį su operatyvininkais P. Narbutas palaikė per agentą Karpių. Jo sodyboje „sekrete“ nuolat tūnojo čekistai: laukė ne tik žinučių iš paleisto P. Narbuto, bet ir apsilankant paties J. Palubecko. Be to, agentas Karpius buvo gavęs Vaidoto rinktinės vado pavaduotojo Edvardo Pranckevičiaus-Vasario žinutę, kad ir jis ketina pasirodyti, nes ieško ryšio su A. Šablausku-Aru.

Pats A. Šablauskas pas agentą neužėjo, tik laiškeliu paskyrė P. Narbutui-Rolandui susitikimą. Susitiko kaip kovos broliai. A. Šablauskas papasakojo naujienas, perdavė Kęstučio apygardos vado P. Morkūno nurodymą Rolandui palaikyti ryšį tarp apygardos štabo - P. Morkūno bei J. Vilčinsko ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio bei J. Palubecko. Tai buvo geriausia naujiena čekistams, rengusiems J. Palubecko suėmimo planą.

Tačiau Lietuvos čekistų stropumas netiko L. Berijos planams. Gegužės 23 d. atskriejo jo šifrotelegrama, įspėjanti jokiu būdu nevykdyti J. Palubecko suėmimo operacijos, nes būtina „detaliai išstudijuoti aplinką ir sąlygas, kur slapstosi Peteris¹, per agentūrą gauti tikslesnius ir pilnesnius duomenis apie jį ir jo artimiausią aplinką ir jais remiantis sudaryti neklystamą veiksmų planą paimti jį gyvą“².

Nepaisydami radiogramos, spaudžiami A. Sniečkaus, Lietuvos čekistai pradėjo operaciją³.

¹ Peterio vardu čekistai konspiracijos sumetimais vadino J. Žemaitį.

² L. Berijos radiograma, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 781 (6126), I. 81-82.

³ Vėliau LSSR MVD Kauno srities valdybos viršininkas J. Sinicynas teisinosi, kad nors L. Berijos radiograma buvo išsiųsta 13 val. 50 min., jis ją gavo tik 16 val., tuo tarpu J. Palubeckas 14 val.  15 min. jau buvo suimtas. Tačiau iš tikrųjų įvairiuose dokumentuose nurodoma skirtinga J. Palubecko suėmimo data ir laikas: gegužės 24 d. 2 val. (LYA, f. K-l, ap. 3, b. 414 (56/43, t. 1), l. 169); gegužės 23 d. 2 val. 20 min. (agento Rolando 1953 05 24 agentūrinis pranešimas, ibid., ap. 45, b. 781 (6126)); gegužės 23 d. 14 val. 15 min. (ibid., f. K-l, stebimoji byla prie b. b. 33960/3). Galimos dvi versijos: arba čekistai pradėjo operaciją neatsiklausę Maskvos ir nesėkmės atveju būtų ją nuslėpę, arba ją vykdė nepaisydami L. Berijos radiogramos.

Naktį iš gegužės 22 į 23 d. operatyvininkų grupė kartu su P. Narbutu nuvyko į Šimkaičių mišką. Dalis čekistų pasiliko „sekrete“ už dviejų kilometrų, kiti palydėjo agentą Vaidilą - P. Narbutą į 32-ąjį miško kvartalą. Kartu ėjo smogikai Alfonsas, Bronius ir Jonas⁴, kurie užsimaskavo krūmuose. Už 60-80 metrų pasislėpė dar trys smogikai ir keturi operatyvininkai, vadovaujami N. Dušanskio.

2 val. 20 min. iš vakarų pusės pasirodė dešimtšūviu automatiniu šautuvu ginkluotas J. Palubeckas, nešinas maišu. Pasisveikino, pasikeitė keliomis frazėmis. Stovėjo per porą metrų nuo užsimaskavusio smogiko. Smogikui Alfonsui davus ženklą, P. Narbutas apkabino Simą ir užlaužė jam rankas⁵. Simas nusišypsojo, pamanė, kad Rolandas juokauja, tačiau iš krūmų iššokę smogikai pargriovė jį ant žemės ir užspaudė burną. Prieš tai Simas dar spėjo šūktelėti: „Rolandai!“ Tikėjosi bendražygio pagalbos, bet Rolandas pašaukė čekistus. Surišę J. Palubecką ir panaikinę grumtynių pėdsakus, čekistai su suimtuoju pasišalino.

⁴ Tai gali būti smogikai A. Radzevičius, B. Kalytis ir J. Nuobaras.

⁵ Kituose čekistų dokumentuose J. Palubecko suėmimas aprašomas kiek kitaip: Simas atsisėdęs, šalia pasidėjęs šautuvą, ėmėsi nusirenginėti (žr. LYA, f. K-l, ap. 3, b. 414 (56/43, t. 1), 1. 169). Tai mažai tikėtina, nes jis vilkėjo uniformą.

Vakarop Rolandas - agentas Vaidila užsuko pas partizanų ryšininką A. Šimaitį ir pasiguodė, kad nepavyko susitikti su Simu. Iš A. Šimaičio pasuko pas kaimyną Barčių, pasiteiravo, ar aplink nėra kareivių. Iš mokytojos Barčytės pasiėmė išskalbtus baltinius ir nukeliavo į susitikimą su operatyvininkais. Pakeliui sutartoje vietoje paliko Simui raštelį - paskyrė susitikimą po dviejų dienų.

⁶ J. Palubecko 1953 05 27-28 tardymo protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 3, 1. 176.

⁷ Ibid.

⁸ Ibid.

Daugiausia tardė L. Martavičius. Buvo tai budelių budelis, kankindamas jautęs didelį malonumą. Jo kumščius buvo patyrę tūkstančiai nuteistųjų. Kartais jį pakeisdavo kitas tardytojas, atsivesdavo K. Širvį. Tardymo metodika buvo paprasta: neleisti miegoti, po ypač žiauraus kankinimo ateiti „geradariui“, įtikinėti, kad labai užjaučia dėl jo kančių, kad gaili beprasmiškai žūstančių Lietuvos vyrų.

Naktį į gegužės 29-ąją Simas palūžo. Pats nesuprato, kas įvyko: atlaikęs žiaurius kankinimus ir patyčias, patikėjo čekistų gera valia⁹. „Aš pergalvojau ir supratau, kad banditų kova šiuo metu betikslė. [...] norėdamas išvengti kraujo praliejimo, nutariau duoti teisingus parodymus. [...] galiu bunkerį parodyti išvykęs į vietą“¹⁰. Čekistams paaiškino, kokia bunkerio gyventojų dienotvarkė, kokia eilės tvarka guli ant gultų, kur pasideda ginklus.

O už paslaugas N. Dušanskis prižadėjo grąžinti iš kalėjimų ir tremties visus jo giminaičius. Jam pačiam pažadėjo laisvę. Taip pat patikino, kad „LTSR VRM garantuoja gyvybės išsaugojimą, pilną laisvę ir aprūpinimą darbų taipogi tiems asmenims, kurie bus sulaikyti su piliečio J. R. Palubecko pagalba su ta sąlyga, jeigu jie padės išvesti iš miško ir legalizuoti ir kitus besislapstančius ginkluotos nacionalistinės palėpės¹¹ dalyvius“¹².

⁹ Vėliau J. Palubeckas manė, kad jį paveikė kokiais nors paralyžiuojančiais valią cheminiais preparatais.

¹⁰ J. Palubecko tardymo 1953 05 29 protokolas, L.YA, f. K-l, b. b. 33960/3,1. 318-324.

¹¹ Vietoje žodžio „pogrindis“ surusėjęs ministras J. Vildžiūnas pavartojo žodį „palėpė“.

¹² LSSR vidaus reikalų ministro J. Vildžiūno 1953 05 29 raštas, l.YA, f. K-l, ap. 45, b. 781 (6126), 1.80.

Kad J. Palubeckas galutinai patikėtų pažadais, surašė sutartį. Iš vienos pusės savo garantijas parašu patvirtino LSSR vidaus reikalų ministras J. Vildžiūnas, iš kitos pasižadėjimą išduoti bunkerį - J. Palubeckas. Perskaitęs dokumentą, Simas pareikalavo iš preambulės išbraukti žodžius, kad jis įsipareigoja išduoti „visiškai laisva valia“. Keistas tai buvo noras, savotiškas vaikiškas užsispyrimas, nekeičiantis esmės, bet labai nepatikęs čekistams, ypač kai pats L. Berija taip domėjosi įvykių eiga, tačiau nebuvo ką daryti. L. Martavičius nedelsdamas išbraukė tuos nelemtus žodžius ir savo ranka užrašė: „Ištaisymams tikėti.“ O Simas užrašė datą: 1953 m. gegužės 29-oji. Ir pasirašė šalia vienas kito - ministras ir partizanas J. Palubeckas.

¹³ Nacionalisrinio pogrindžio vado J. Žemaičio suėmimo 1953 05 29 planas, ibid.., b. 781 (6126), 1. 84-86. 

¹⁴ LSSR MVD 1953 06 03 pranešimas L. Berijai, ibid., ap. 3, b. 414 (56/43, t. 1), L 110-115.

Jono Žemaičio bunkerio Jurbarko rajono Šimkaičių miške
šturmavimo 1953 m. gegužės 30 d. schema 
(LYA.f.K-1, b. 33960/3, t. 10)

klebonui atiduos užantspauduotą, o klebonas jį atplėš tik po dviejų mėnesių¹⁵. Simas tikėjosi, kad jei raštas atsidurs klebono rankose, garantija bus patikimesnė. Be to, vylėsi, kad per tas šešias dienas, kai jis išėjo, J. Žemaitis iš slėptuvės jau bus pasitraukęs.

Naktį prikėlė kleboną. Kartu su J. Palubecku buvo L. Martavičius ir MVD Raseinių rajono skyriaus viršininkas pplk. Isaičevas. Simas paprašė kunigą atleisti jam nuodėmes ir padavė užlakuotą voką¹⁶. Kunigas dar paklausė, ar jo žygis nesusijęs su kraujo praliejimu. J. Palubeckas atsakė, kad ne. Kunigas jį palaimino.

Pradėjus temti visa govėda perėjo Šimkaičių mišką ir paryčiui pasiekė 48-ąjį kvartalą. Kaip visada, saugojo išdaviką nuo bereikalingų akių - J. Palubecką vedė apgaubę palapinsiauste. Jo rankos buvo surištos, batus ir kojas ištepė specialiu tepalu, kad jei pabėgtų, šuo užuostų pėdsakus.

Grupė tamsoje tyliai apsupo bunkerį. Vienuoliktą valandą dienos prie landos atvedė Simą ir čekistą su specialiomis granatomis. Privalėjo paimti J. Žemaitį gyvą.

Per vėdinimo vamzdį J. Palubeckas šūktelėjo: „Tai aš, Simas!“ J. Palubeckui buvo įsakyta pirmiau nuleisti maišą su produktais ir paduoti jį J. Žemaičiui, kuris paprastai pakeldavo dangtį, o tada J. Palubeckas turėjo šokti į slėptuvę ir sutrukdyti J. Žemaičiui nusišauti.

Tačiau dangtis nepakilo. Vyr. ltn. Korniuščenka per vėdinimo angą sviedė specialias granatas ir greitai užkimšo angas. Viduje pasigirdo du šūviai.

¹⁵ Iš tikrųjų čekistai, vos išvedę J. Palubecką, iš klebono S. Tvarijono tuoj pat atėmė garantinį raštą ir liepė kunigui pasirašyti, kad įvykį laikys paslaptyje.

¹⁶ LSSR MVD 4-osios valdybos viršininko pavaduotojo N. Dušanskio pažyma, ibid., ap. 45, b. 781 (6126), 1. 79.

Pirmosios dienos nelaisvėje

Kai atkėlė bunkerio dangtį, visi atrodė žuvę. Per siaurą angą partizanus traukė kaip lavonus, užkabinę kabliu. Čekistai nenorėjo lįsti į pilną migdomųjų dujų duobę. Partizanai buvo be sąmonės, o M. Žiliūtė ir J. Žemaitis dar ir sužeisti specialios granatos skeveldrų²⁴⁴.

¹ Vidaus reikalų ministro pavaduotojo L. Martavičiaus 1953 05 30 aktas, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 781 (6126), I. 88-89.

Viršuje pradėjo juos gaivinti. Pavėdinę duobę, ištraukė ginklus ir daiktus. Kaip didžiausią grobį čiupo J. Žemaičio portfelį su dokumentais. Nedaug jų buvo likę: kaip tik po žiemos, balandžio mėnesį, J. Žemaitis buvo paprašęs Simo viską padėti į archyvą.

Tų poros šūvių aidas tarsi užgulė ausis, tamsa ir tyla apgaubė pasaulį. Kai atsipeikėjo, atrodė, kad galvoje dunda traukinys. Jei nebūtų pykinę ir skaudėję galvos, J. Žemaičiui gal būtų pasirodę, kad vėl keliauja traukiniu per Europą. Girdėjo kraujo tvinksnius smilkiniuose ir mašinos variklio ūžesį. Nesusivokė, kur esąs, tik juto begalinį silpnumą. Pamanė, kad vėl yra visai paralyžiuotas. Galva trankėsi į kėbulo grindis, buvo tamsu, ant surištų partizanų kūnų užmestas brezentas. Iš karto atrodė, kad jie tebėra bunkeryje, kuriame sprogsta granatos. „Gal bandykime prasiveržti“, -prisiminė savo paskutinius žodžius.

Ir staiga lyg žaibas būtų perskrodęs tamsą ir grąžinęs į realybę - išgirdo šlykštų rusišką keiksmą. Pajuto spyrį į šoną, nuo kurio nusirito į kitą kėbulo kraštą, ir tada suvokė, kad rankos už nugaros surištos viela, stipriai įsirėžusia į riešus. Akimirksniu prisiminė keistą Simo balsą, įtartiną krebždesį ties vėdinimo anga, kažkokius riksmus ir du pistoleto šūvius, kuriuos jis pats nieko negalvodamas paleido iš apačios į dangtį. Ir čia pat šalia ant gultų driokstelėjo sprogdama granata. Suprato esąs nelaisvėje.

Tuo tarpu iš paskos „gaziku“ važiavo L. Martavičius, N. Dušanskis, J. Sinicynas, B. Žilinskas ir Danilčevas. Niekur nestojo, nors buvo vidurdienis. Vežėsi patį didžiausią grobį, koks tik buvo pasitaikęs per pastarąjį dešimtmetį - kontūzytą patį „banditų“ vadą! Ir dar dvi „bandites“ kartu, iš kurių viena atrodė kaip negyva.

Ir vis tiek džiaugėsi - operacija pavyko, likviduotas stambiausias „banditų“ lizdas, bus premijos, apdovanojimai ir paaukštinimai, baigsis pastaruosius du mėnesius be perstojo iš Maskvos plaukę įsakymai ir A. Sniečkaus grūmojimai, kad iki šiol tebesislapsto „pogrindinis prezidentas“, šitas paralyžiuotas banditų „generolas“! L. Martavičius piktai dėbtelėjo į užpakalyje sėdėjusius „draugus“, kurie jau leido per rankas butelį naminės - už pergalę!

Propagandiniai tai buvo teiginiai, tačiau matė ir jais patikėjusiųjų. Be to, stebino ir tai, kad, užuot rafinuočiausiai kankinę, ko tikėjosi, čekistai elgėsi visai kitaip. Nežinia, ar J. Žemaitis nutarė, kol galima, naudotis tokia padėtimi ir jos nesunkinti, ar norėjo pasinaudoti galimybe ir palikti rašytinį liudijimą apie laisvės kovas, bet birželio 12 d. jis nebeatstūmė jam įkyriai siūlomo popieriaus lapo ir sutiko parašyti LLKS istoriją. Keistas tai buvo dokumentas, visai neprimenantis tardymo protokolų ar „savarankiško“ prisipažinimo, kokių paprastai reikalaudavo tardytojai. Vis dėlto, neišgaudami iš J. Žemaičio jokių konkrečių parodymų apie laisvėje likusius ir veikiančius partizanų junginius, privalėdami teikti L. Berijai ataskaitas apie tardymo eigą, čekistai turėjo tenkintis tuo, ką rašė pats J. Žemaitis.

O jis dokumentą pavadino „Apybraiža apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“⁶. Užrašė visą autoriaus pavardę ir slapyvardį: J. Žemaitis-Vytautas. Rašė apžvalgą astuonias dienas. Čekistai netrukdė, tik įkyriai skaičiavo ir atimdavo prirašytus lapus, kiekvieną kartą liepdami išbraukti žodį „kovotojas“ ir įrašyti „banditas“.

Rašė pamažu, apdairiai vengdamas minėti čekistams dar nežinomus asmenis, taip pat vardus tų žmonių, kurie tebegyveno laisvėje. Žuvusiuosius minėjo drąsiai, o dar drąsiau vardijo tuos, kurie jau buvo tapę išdavikais ir patys viską papasakoję. Kitų minėjo tik slapyvardį, o dažnai ir tą aiškino pamiršęs... Detaliai aprašė ne personalijas, o Sąjūdžio istoriją, kurios, žinojo, niekas niekada nebeparašys. Todėl vykdė šią savo, kaip LLKS kūrėjo, pareigą ir tikėjo, kad kada nors šis tekstas išliks Lietuvos istorijai.

Apybraižą pradėjo nuo 1948 m., kai jis, J. Žemaitis, Kęstučio apygardos vadas, ėmėsi pogrindžio centralizavimo. Baigti ketino LLKS veiklos aprašymu iki jo suėmimo, t. y. 1953 m. gegužės 30 d.⁷

⁶ J. Žemaitis-Vytautas, .Apybraiža apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 7, p. 73-83.

⁷ J. Žemaičio baudžiamojoje byloje (33960/3, t. 3) tėra 20 puslapių rankraštinio teksto, kuris nutrūksta nebaigtu sakiniu. Visas tekstas buvo panaudotas ne kaip įkaltis, o tik grafologinei ekspertizei atlikti. Neaišku, ar J. Žemaitis nebaigė rašyti apybraižos, ar jos pabaiga neišliko.

Žemaitijos partizanai (1951 m.)

Kiek kartų su J. Šibaila buvo aptarę ir smulkesniems organizaciniams vienetams nurodinėję rašyti savo junginio istoriją, kaupti archyvuose visą medžiagą, tuo tarpu pačios LLKS organizacijos kūrimo ir vyriausiosios vadovybės istorijos konspiracijos sumetimais ir dėl laiko stokos niekas nerašė. Todėl dabar lakoniškai rašė: „Momentu, kada, mano turimomis žiniomis, iš pogrindžio kovos arenos išnyko paskutinis senojo BDPS prezidiumo narys (berods Gediminas⁸), pogrindžio vaizdas buvo apytikriai toks [...]“⁹.

O čekistai džiaugėsi nors taip pralaužę J. Žemaičio tylėjimą. Birželio 17 d. L. Berijos pavaduotojui N. Sazykinui raportavo, kad J. Žemaitis „pirmas dienas vaizdavo idėjinį žmogų. Susitikimas su „Jurginu“¹⁰ jį išblaivė“¹¹. Ir pridūrė, kad jis yra

⁸ Alfonsas Vabalas.

⁹ J. Žemaitis-Vytautas, „Apybraiža apie pogrindžio organizaciją nuo BDPS sužlugimo iki pastarojo meto“, Laisvės kovų archyvas, Nr. 7, p. 73-83.

¹⁰ J. Kimštas.

¹¹ LSSR vidaus reikalų ministro J. Vildžiūno 1953 06 17 raštas SSRS MVD 4-osios valdybos viršininkui N. Sazykinui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 781 (6126).

LSSR vidaus reikalų ministro
pavaduotojas Leonardas Martavičius 
(apie 1950 m.)

¹² Speciali kalėjimo mašina.

Susitikimas su L. Berija

1953 m. birželio 23 d. SSRS MVD 4-osios valdybos viršininkas gen. ltn. N. Sazykinas SSRS MVD vidaus kalėjimo viršininkui D. Talanovui pranešė: „L. P. Berijos nurodymu priimti suimtąjį Žemaitį ir laikyti jį atskiroje kameroje kaip kalinį Nr. 21. Organizuoti jam pagerintą maitinimą iš bufeto ir valgyklos“¹.

¹ SSRS MVD 4-osios valdybos viršininko N. Sazykino 1953 06 23 tarnybinis pranešimas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3 priedas, kalinio J. Žemaičio asmens byla, 1. 6.

Lubiankoje J. Žemaitis patyrė visas kaliniui skirtas procedūras: kratą, sėdėjimą „bokse“, medicininį tikrinimą. Į kalinio asmens bylą buvo įrašyta diagnozė: miokardo distrofija. Ir nė žodžio apie paralyžių, nors vaikščiojo labai sunkiai.

12 val. 15 min. jau buvo 32-oje kameroje. Prižiūrėtojas, tyliai pakėlęs akutės dangtelį, akylai stebėjo, ką kalinys veikia. Dieną gulėti buvo uždrausta. Atsisėdo ant vienintelės kampe prie grindų pritvirtintos kėdutės. Kitame kampe stovėjo „paraša“ - geležinis kubilas gamtiniams reikalams.

Vakare 10 val. buvo paskelbtas „poilsis“. Po dviejų valandų, kai J. Žemaitis dar nebuvo užmigęs, atsidarė „kormuška“ - maitinimo langelis duryse, ir prisikišęs prie jo prižiūrėtojas pašnabždom pašaukė „kalinį Nr. 21“. Jis nebeturėjo net pavardės. Suprato, kad čia, kaip ir Vilniuje, tardoma tik naktimis.

Sargybinis nuvedė į 582-ą kabinetą pas SSRS MVD 4-osios valdybos viršininko pavaduotoją gen. mjr. G. Utechiną. Apklausa truko pusantros valandos. Grįžęs nebeužmigo iki pakėlimo, suprato, kad šiame pavojingame žaidime jam skirtas neeilinis vaidmuo.

Dar gyvendamas bunkeryje sužinojo, kad J. Stalinas yra miręs. Jo vietą užėmė tautų budelis L. Berija. Neturėjo iliuzijų, kad tokia kruvina diktatūra galėtų pagimdyti demokratiją, ir vis tiek stebėjosi: jo nemušė. Argi galėjo žinoti, kad 1953 m. balandžio 4 d. L. Berija buvo uždraudęs suimtiesiems taikyti „fizinio poveikio priemones“. Tuo pačiu L. Berijos įsaku buvo nurodyta „sunaikinti kankinimo įrankius, [...] likviduoti Lefortovo kalėjime ir vidaus kalėjime fizinių priemonių taikymo patalpas“ ².

Žinoma, L. Berijos įsakas netrukdė iki sąmonės netekimo mušti eilinio partizano J. Palubecko, tačiau kankinti J. Žemaičio, kurio suėmimu nuolat domėjosi L. Berija, čekistai nedrįso.

Kitą dieną tardyti nevedė. Kalėjime tvyrojo tyla. Joks garsas neprasiskverbė nei iš koridoriaus, kur prižiūrėtojai nuolat pritykindavo tai prie vienos, tai prie kitos kameros akutės, nei iš lauko pro langelį, įrėmintą metaliniu „antsnukiu“.

Palyginti su bunkeriu, kamera atrodė kaip prašmatnus viešbutis.

Trečią dieną, 1953 m. birželio 25-ąją, 21 val. 50 min. „kalinys Nr. 21“ buvo iškviestas į tardymą. Jį nuvedė į trečią aukštą. 305-ame kabinete už stalo sėdėjo L. Berija. Pokalbis truko vieną valandą³. Kitą dieną L. Berija buvo suimtas.

L. Berijos ir J. Žemaičio pokalbio turinys nėra žinomas. L. Berijos archyvai tebėra įslaptinti.

Esama įvairių hipotezių. L. Berija, norėdamas užsitikrinti valdžią, savo koziriu pasirinko „nacionalinius kadrus“. Prancūzų politologės Franęoise Thom duomenimis, L. Berija buvo išsikvietęs „pasikalbėti“ ne vieną J. Žemaitį: iš gulago pas jį buvo atvežtas ir kalinamas Ukrainos unitų metropolitas Josifas Slipijus, keli Vakarų Ukrainos pasipriešinimo vadovai. L. Berija jiems siūlė reabilitaciją ir plačius įgaliojimus⁴. Pokalbiuose su Ukrainos patriotais jis žadėjo suteikti respublikoms platesnę savivaldą ir atšaukti rusų kolonistus, ką jau buvo pradėjęs vykdyti. Ar panašų sandėrį L. Berija siūlė ir J. Žemaičiui?

² L. Berijos 1953 04 04 įsakas N r. 13, Istoričeskij archiv, Moskva, 1996, No. 4, s. 151. Įsakas buvo panaikintas 1954 m. sausio mėn.

³ Iškvietimo į tardymą lapelis, l.YA, f. K-l. b. b. 33960/3 priedas, kalinio J. Žemaičio asmens byla, I. 14.

⁴ F. Thom 1997 08 11 pasakojimas autorei.

1954 m. balandžio 14 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojas L. Martavičius Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo pirmininkui parašė slaptą pažymą: „Žemaitis iš pradžių savanoriškai sutiko padėti MVD organams likviduoti jam žinomus partizanų vadus Vilčinską, Ramanauską ir Labanauską⁵, todėl SSRS MVD nurodymu jo areštas apiformintas nebuvo. 1953 m. birželio mėn. jis buvo nusiųstas deryboms į SSRS MVD, kur atsisakė savo ketinimo padėti MVD organams, todėl 1953 07 14 SSRS MVD buvo apiformintas jo areštas“²⁵⁶.

L. Martavičius gudravo: šioje pažymoje iš viso nepaminėjo 1953 m. gruodžio 23 d. sušaudyto L. Berijos vardo. O juk pats buvo jo dešinioji ranka, jo valios vykdytojas Lietuvoje, pats slapčia nuo LKP CK sekretoriaus A. Sniečkaus 1953 m. balandžio mėn. L. Berijos emisarą N. Sazykiną supažindino su padėtimi Lietuvoje, pats detaliai informuodavo L. Beriją apie partizanų naikinimo operacijas, pats lydėjo J. Žemaitį į Maskvą, į susitikimą su L. Berija. Šioje pažymoje J. Žemaičio nuskraidinimas į Maskvą traktuojamas kaip paprastas bandymas užverbuoti (1951 m. į Maskvą buvo nuvežtas J. Deksnys, ten SSRS MGB Vyriausiosios valdybos 2-ojo skyriaus viršininko pavaduotojai Dolcovas ir Šubniakovas sprendė jo panaudojimo kuriant „legendinio“ pogrindžio centrą klausimus), tačiau vienas žodis - „deryboms“ -išduoda buvus platesnę J. Žemaičio nuskraidinimo pas L. Beriją potekstę. Dėl paprasto operatyvinio J. Žemaičio panaudojimo Lietuvoje ar radijo žaidimuose su užsieniu nebūtų reikėję taip skubiai lėktuvu gabenti jo į Maskvą. Matyt, L. Berija, jausdamas, kad artėja kovos dėl valdžios kulminacija, labai skubėjo, tačiau jį suėmus L. Martavičiui buvo geriau neprisiminti taip pat dalyvavus L. Berijos dvikovoje su komunistų partijos nomenklatūra -CK ir Politiniu biuru. Todėl L. Martavičius pabrėžtinai eskalavo J. Žemaičio operatyvinio panaudojimo versiją. Tą pačią versiją SSKP CK 1953 m. liepos plenume, kuriame buvo pasmerkta „antipartinė ir antivalstybinė“ L. Berijos veikla, pakartojo A. Snieč-

⁵ L. Martavičius meluoja: jokiuose J. Žemaičio tardymo dokumentuose nėra kalbama apie J. Vilčinsko, A. Ramanausko ir K. Labanausko likvidavimą.

⁶ LSSR KGB pirmininko pavaduotojo L. Martavičiaus 1954 04 14 pažyma teismo pirmininkui, l.YA, f. K-1, b. b. 33960/3, t. 13, I. 499.

7 A. Sniečkaus kalbos SSKP CK 1953 m. liepos plenume ištraukos, A. Liekis, LKP agonijos kronika, t. 1, p. 118.

⁸ Ibid.

SSRS vidaus reikalų ministras Lavrentijus Berija

Ar jis prisiminė išvakarėse tardytą kalinį? Ar pasimokė iš jo laikysenos orumo? Pasakojama, kad iš gulago atvežtus ukrainiečius jam patikdavo apstulbinti kaukazietišku svetingumu: stalas būdavo nukrautas saulėtosios Gruzijos vaisiais, o patenkintas šeimininkas suvargusiam kaliniui didžiadvasiškai siūlydavo: „Valgyk, valgyk, matai, koks tu išblyškęs, tau bus naudinga“.

Pats tapęs kaliniu, jau pirmomis suėmimo dienomis karštligiškai rašė verksmingus laiškus buvusiems bendražygiams ir prašė pasigailėti, kol pagaliau 1953 m. gruodžio 23 d. Maskvoje, Osipenkos gatvėje, požeminiame bunkeryje gen. mjr. Pavelas Batickis įvykdė mirties nuosprendį“. Kaip liudija egzekucijos dalyvis Michailas Chižniakas-Gurevičius, L. Berijos kūnas buvo sudegintas krematoriume, o pelenai išbarstyti jo teritorijoje. Tuo metu toks krematoriumas tebuvo Butyrkų kalėjime -ten, kur beveik po metų buvo sušaudytas J. Žemaitis. Taigi L. Berijos auka pergyveno savo budelį ištisais vienuolika mėnesių.

¹¹ „L. Beri jos sušaudymo dalyvio interviu“, Lietuvos aidas, 1998 01 06, Nr. 2.

Ilgametis LSSR MGB 2N valdybos,
planavusios daugumtį partizanų 
naikinimo operacijų, viršininkas 
Ilja Počkajus

tis atsakinėjo per vertėją Čiudą. I. Počkajus tardė tik pirmas dienas po L. Berijos suėmimo, vėliau beveik visą liepos mėnesį, dalyvaujant I. Počkajui ir L. Martavičiui, tardė pats 4-osios valdybos viršininko pavaduotojas G. Utechinas. Tardydavo kiekvieną dieną po du kartus: nuo 11 val. ryto maždaug iki 17 val. ir antrą kartą -nuo 21 ar 22 val. iki 2-3 val nakties. Keldavo 6 val. ryto. Taigi miegui laiko beveik nelikdavo. Buvo mažytės pertraukėlės. Pavyzdžiui, liepos 4 d. tardymas buvo pertrauktas dėl to, kad J. Žemaitis buvo nugabentas į sanitarijos dalį. Beje, byloje tos dienos tardymo protokolo nėra, kitą dieną jis nebuvo tardytas. Ar taip buvo dėl paprasčiausiai pablogėjusios sveikatos, ar J. Žemaitis buvo taip sužalotas, kad prireikė gydytojo?

Nuo liepos 21 d. tardė vien Lietuvos „specialistas“ I. Počkajus. Tai buvo metais už J. Žemaitį jaunesnis čekistas, 1929 m. baigęs partinę mokyklą. Čekistu tapo turėdamas vos dvidešimt dvejus metus, kai savo noru atėjo dirbti į Krasnojarsko krašto Ačinsko rajono NKVD skyrių. Sibire kopė karjeros laiptais, o 1946 m. buvo perkeltas į Lietuvą. 1948 m. jau turėjo pulkininko laipsnį. Nors niekada nebuvo fronte, tačiau karo metais du kartus buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu (trečią kartą šį ordiną gavo 1946 m.) ir įvairiais medaliais, taip pat ir medaliu „Už pergalę prieš Vokietiją“. Tai buvo L. Berijos žmogus, užkietėjęs čekistas, sudarinėjęs visus agentūrinius-operatyvinius Lietuvos partizanų naikinimo planus.

Nors L. Berijos neliko, tačiau jo pavaldiniai tęsė įprastą darbą. Maždaug pusės to laikotarpio tardymo protokolų byloje nėra. Galimos dvi priežastys: arba J. Žemaitis atsisakė kalbėti ir nieko nepasakojo, arba jį klausinėjo apie L. Beriją ir todėl šie protokolai pateko į slaptą L. Berijos archyvą. Išlikusiuose tardymo protokoluose gana chronologiškai užfiksuotas J. Žemaičio pasakojimas apie savo gyvenimą nuo 1941 m. birželio 23 d., kai jis atsiliko nuo žygiuojančios į rytus kareivių kolonos ir tokiu būdu pasitraukė iš Raudonosios armijos, iki 1948 m. vasaros, kada pasivadinęs Vytauto slapyvardžiu paskelbė apie Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos atkūrimą. Pasakodamas apie pogrindį, ne kartą pabrėžė, kad archyvų paslėpimo vietų nežino, o visi jo minimi asmenys jau yra arba žuvę, arba suimti. Iš esmės tai buvo detalizuota ta pati Lietuvos pogrindžio apžvalga, kurią tardytojai tradiciškai stengėsi paversti kaltinamąja medžiaga, akcentuodami partizanų „nusikaltimus“. Tačiau kai tik čekistai prabildavo apie teroristinius aktus, J. Žemaitis pareikalaudavo į protokolą įterpti žodžius, kad mirties bausmė buvo įvykdyta „karo lauko teismo sprendimu“. Nors ir labai buvo stengtasi apkaltinti J. Žemaitį teroro aktų vykdymu, tačiau iš tikrųjų, be susirėmimų per kautynes su kariuomene, jam priskirti galėjo tik dalyvavimą skelbiant nuosprendį dviem asmenims: stribui P. Dvarvyčiui ir ginkluotai Adakavo vietinės tarybos deputatei, stribo žmonai Pelagėjai Rybakovai, bet ir šiais atvejais karo lauko teismą inicijavo vėliau tapęs MGB agentu M. Orlingis.

Liepos 13 d. SSRS vidaus reikalų ministras S. Kruglovas sankcionavo J. Žemaičio areštą. Iki tol jis buvo tik sulaikytasis. Liepos 14 d. suimtasis buvo perduotas SSRS MVD vidaus kalėjimo viršininko mjr. D. Talanovo žinion. Pagerintas maitinimas „iš bufeto ir valgyklos“ seniai buvo pakeistas kalinio daviniu.

Liepos 14 d. gen. mjr. G. Utechinas, kuriam paties L. Berijos nurodymu J. Žemaitis buvo priskirtas „dėl iškvietimų tardymui“, parašė SSRS MVD 1-ojo specialiojo skyriaus viršininkui plk. Kuznecovui tarnybinį raštą: „Priskirti areštuotąjį J. Žemaitį, kuris laikomas SSRS MVD vidaus kalėjime kaip kalinys Nr. 21, SSRS MVD 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus viršininko pavaduotojui plk.  I. Počkajui“¹. Taigi G. Utechinas perdavė J. Žemaitį savo pavaldiniui, kartu paliepė operatyviniais tikslais jokių pažymų apie J. Žemaitį iki specialaus nurodymo neišdavinėti.

L. Berijos planai, sieti su J. Žemaičiu, žlugo. Kokius planus puoselėjo buvę jo pavaldiniai G. Utechinas ir I. Počkajus? Ar šiuos planus derino su Lietuvos čekistais ir A. Sniečkumi? Ar A. Sniečkui buvo naudingiau Politiniam biurui ir visam pasauliui skelbti, kad Lietuvoje jau nebėra ginkluotojo pogrindžio, ar bandyti su J. Žemaičio pagalba legenduoti tariamą pogrindžio centrą, iš kurio galėjo skleisti užsienio žvalgyboms dezinformaciją?

SSKP CK liepos plenume A. Sniečkus išdidžiai pareiškė: „Žinoma, mūsų kaltė, kad mes to Žemaičio iš karto nesutvarkėme, bet dabar jis jau suimtas. Ir suimtas be Berijos - mūsų pačių čekistų“². Ir toliau paaiškino: „Kas iš tikrųjų buvo tas Žemaitis? Toks pats kaip ir jo populiarintojas Berija. Tas Žemaitis slapstėsi giliai miškuose, retai kada išlįsdavo iš savo slėptuvės, turėjo tik keletą ryšio taškų ir buvo visai izoliuotas nuo lietuvių liaudies."

¹ SSRS MVD 4-osios valdybos viršininko pavaduotojo Utechino 1953 07 14 raštas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3 priedas, J. Žemaičio stebimoji byla, 225.

² A. Sniečkaus kalbos SSKP CK 1953 m. liepos plenume ištraukos, A. Liekis, LKP agonijos kronika, t. 1, p. 117-118.

Taigi iš „pogrindžio prezidento“ A. Sniečkaus valia J. Žemaitis vėl buvo padarytas „buržuaziniu nacionalistu“, „banditu“, „atskalūnu“. 1953 m. liepos 16 d. jam buvo pateikti kaltinimai pagal tuos pačius SSRS baudžiamojo kodekso straipsnius kaip ir visiems Lietuvos partizanams: 58-1^a, 58-8, 58-11, t. y. tėvynės išdavimas, teroras, grupinė veikla. Liepos mėnesį J. Žemaitis buvo tardytas 36 kartus, iš viso 145 valandas.

J. Žemaičio tardymas Maskvoje tęsėsi iki 1953 m. rugpjūčio 26 d. Jokių naujų operatyvinių duomenų čekistams nepateikė, joks ryšininkas, rėmėjas ar partizanas nebuvo suimtas ir patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Iš esmės jo parodymai tebuvo istorinės partizaninio karo apžvalgos tęsinys ir detalizavimas. Konkretūs faktai minimi tik tie, kuriuos čekistai jau buvo sužinoję iš suimtų ir užverbuotų J. Kimšto, A. Zaskevičiaus, R. Gedvilo ir kitų buvusių partizanų. Atrodo, kad ir SSRS MVD vadovai, suėmus L. Beriją nebūdami garantuoti dėl savo ateities, neturėjo konkrečių J. Žemaičio apklausų ir operatyvinio panaudojimo planų, jis juos domino tik tiek, kiek per jį buvo galima demaskuoti L. Beriją. Tokio intereso nelikus, 1953 m. rugpjūčio 28 d. SSRS MVD 1-asis specialusis skyrius nurodė „ypatinguoju konvojumi“ išsiųsti J. Žemaitį į Vilnių³. „Ypatingasis konvojus“ -tai ne įprastas kalinių etapas, o toks, kuriuo būdavo gabenami nuteistieji myriop - visiškai izoliuoti nuo kitų kalinių. Gal todėl, kad tuo metu nepasitaikė tiesioginio „ypatingojo konvojaus“ į Vilnių, J. Žemaitis buvo išsiųstas per Rygą. Iš Maskvos buvo išvežtas rugpjūčio 30 d., Vilniuje atsidūrė rugsėjo 5-ąją, o jo bylą Lietuvos čekistai perėmė tik rugsėjo 10 d. Jo tardytoju buvo paskirtas palyginti neaukšto rango čekistas, tardęs jį jo suėmimo dieną - 4-osios valdybos 5-ojo skyriaus poskyrio viršininkas kpt. Danilčevas. Tai buvo primityvus, paprastas MGB budelis.

³ SSRS MVD 1-ojo specialiojo skyriaus 1953 08 28 užsakymas Nr. 16/7— 171491, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3 priedas, kalinio J. Žemaičio asmens byla, 1. 64.

Neaišku, kur grąžintas iš Maskvos J. Žemaitis pirmiausia buvo laikomas. Galimas daiktas, kad jis, kaip paprastai būdavo suėmus partizaną ir bandant jį užverbuoti, laikytas kabinetuose, kuriuose buvo tardomas. Oficialiai Vilniaus vidaus kalėjimo (KGB požemiuose) 49-oje kameroje J. Žemaitis atsidūrė tik 1953 m. spalio 10 d.

Nors Danilčevas jį tardė visą mėnesį, tačiau byloje tardymo protokolų beveik nėra. Iki spalio 23 d. nėra ir kalinio iškvietimo į tardymą lapelių. Tai tik patvirtina, kad jis buvo laikomas kabinetuose, ir tokių lapelių, kuriuose pažymimas laikas, kada kalinys išvedamas iš kalėjimo kameros ir parvedamas į ją, nereikėjo. Galima manyti, kad žlugus L. Berijai, kurio savotiškas protežė buvo J. Žemaitis, jam buvo taikyti įprastiniai tardymo metodai: keletą parų be perstojo atliekamos kryžminės apklausos, psichologinės atakos, kankinimas nemiga ir pan.

Rugsėjo 11d. tardymo protokole užfiksuoti tik trumpi duomenys apie J. Žemaičio žmonos Elenos suėmimus 1945-1946 m. Rugsėjo 17 d. Danilčevas, matyt, nebegalėdamas ilgiau tardyti ir nieko nerašyti į tardymo protokolą, buvo priverstas užrašyti J. Žemaičio žodžius, patvirtinančius, kad parvežtas į Lietuvą jis jokių parodymų nebedavė: „Ryšium su tuo, kad aš nusiteikęs prieš sovietinę valdžią ir lieku buržuazinio nacionalizmo pozicijoje, aš, kaip buvęs Lietuvos buržuazinės kariuomenės karininkas, davęs priesaiką iš pradžių Lietuvos karinei vadovybei, o 1945 m. pavasarį įstodamas į nelegalią antisovietinę organizaciją - Lietuvos laisvės armiją - vienam šios organizacijos centrinio štabo narių A. Zaskevičiui, šiuo metu atsisakau pasakyti tardymo organams kaip 617 artilerijos pulko 184 Šaulių divizijos, kartu su manimi pasidavusius į vokiečių nelaisvę pirmomis fašistinės Vokietijos puolimo prieš Sovietų Sąjungą dienomis, karininkus, taip ir savo nelegalios antisovietinės veiklos dalyvius man vadovaujant ginkluotoms nacionalistų pajėgoms, nes laikau, kad iš mano pusės tai bus išdavystė“⁴.

⁴ J. Žemaičio 1953 09 17 tardymo protokolas, ibid., b. b. 33960/3, t. 1, l. 267-271.

Ir pridūrė, kad liepos ir rugpjūčio mėnesiais Maskvoje elgėsi lengvabūdiškai: „[...] aš nespėjau kaip reikiant išanalizuoti savo politinių pažiūrų, kažkodėl pasidaviau MVD organų darbuotojų įtakai ir po savaitės pradėjau duoti parodymus“⁵. Teisme J. Žemaitis plačiau paaiškins savo elgesį: „Šiame teismo posėdyje man teko matyti žmonių, kurie naudojasi galimybe eiti lengvu keliu. Būdamas nenormalioje dvasinėje būsenoje, aš taip pat iš pradžių ėjau šiuo keliu ir padariau didelę kvailystę, ko pasėkoje

⁵ Ibid.

atnešiau žalą judėjimui. Ryšium su tuo aš pasmerkiu save aukščiausiai bausmei. Aš džiaugiuosi, kad vėliau man pavyko atsikvošėti ir grįžti į teisingą kelią“ ⁶. Čia pat jis atsisakė ankstesnių parodymų kaip neteisingų ir neobjektyvių, nes „tardymo metu aš negalėjau išsimiegoti ir todėl man buvo vis tiek, ką rašė į protokolus. [...] Mano teisės buvo pažeistos dėl rusų kalbos nemokėjimo, Maskvoje tardė be vertėjo. [...] Tardytojas Danilčevas įžeidinėjo mano tautinius jausmus, keikėsi, tardydavo nieko neužrašinėdamas ir aš buvau apatiškas“⁷.

Kas nulėmė tokią J. Žemaičio elgesio permainą? Jo parodymai Maskvoje atskleidė, kaip buvo sukurta galinga, visą Lietuvą apimanti pasipriešinimo organizacija, kokie jos tikslai ir siekiai, kovos taktika, kaip ši taktika pasikeitė supratus, kad karinis konfliktas tarp didžiųjų valstybių greitai nekils, kaip buvo siekiama neutralizuoti galingą sovietinės propagandos poveikį ir išlaikyti visuomenės padorumą bei visos tautos pasiryžimą nepaklusti okupaciniam režimui. Tokie liudijimai gal ir tiko L. Berijai, tačiau Lietuvos čekistams buvo nereikalingi. Jiems reikėjo konkrečių dalykų: ryšininkų, rėmėjų adresų, susitikimo punktų, galimybės iškviesti ir sunaikinti dar gyvus partizanus, dezinformuoti užsienio žvalgybas, išsiųsti šnipus į kitas valstybes ir pan. Aišku, kad tokiais reikalais J. Žemaitis negalėjo būti jų talkininkas, negalėjo peržengti tos ribos, už kurios jo parodymai būtų tapę išdavyste. Bet ir tuos niekam nepakenkusius savo parodymus, duotus Maskvoje, jis viešai pasmerkė ir širdyje apgailėjo, kaip kadaise gen. P. Plechavičius buvo atsiprašęs už kalbą, priverstinai pasakytą per radiją.

Teismo proceso metu, negalėdamas tiesiogiai pasikalbėti su savo bendrabyliais, per pertraukas J. Žemaitis šnekino juos saugojusius kareivius. Jis jiems pasakojo, kaip pirmą kartą gyvenime skrido, ir pasakė, kad buvo nuskraidintas į Maskvą lėktuvu „kaip koks ponas“, o grįžo kalinių vagonu. Bet grįžo pakelta galva⁸.

⁶ Pabaltijo karinės apygardos karinio tribunolo teismo posėdžio 1954 06 01- 06 08 protokolas, ibid., c. 13, I. 312- 423.

⁷ Ibid.

⁸ M. Žiliūtės 1959 ir 1992 m. pasakojimas autorei.

Galbūt todėl, kad apsisprendė iki galo eiti sunkiausiu keliu, kad tiesiai pasakė savo budeliams: „Esu sovietinės valdžios priešas ir lieku antisovietinėse pozicijose“. O gal dėl to, kad iš tardytojų užuominų, iš pokalbio su L. Berija, iš tų skurdžių žinių, kurios jį pasiekdavo Lubiankos vienutėje, suvokė, jog imperija nėra tokia galinga ir amžina, jog po Stalino mirties prasidėjusios grumtynės dėl valdžios, taip pat naujausios viltingos žinios apie JAV Kongreso nario Ch. J. Kersteno pastangas padėti kovojančiai Lietuvai sustiprino tikėjimą Lietuvos nepriklausomybe ir jų aukos prasmingumu.

Viena aišku, kad iš Maskvos J. Žemaitis grįžo tvirtai apsisprendęs dėl savo laikysenos per tardymą. Spalio 8 d. tardytojas Danilčevas surašė aktą, kad J. Žemaitis atsisakė pasirašyti tardymo protokolus⁹. Tokį aktą jam teko dar ne kartą rašyti, o lapkričio mėnesį jau prie kiekvieno tardymo protokolo yra pridėtas aktas apie tardomojo atsisakymą pasirašyti. Savo elgesį J. Žemaitis motyvavo tuo, kad čekistai jo parašą gali panaudoti prieš Sąjūdį, taip pat išprovokuoti suimtus partizanus, nemokančius rusų kalbos, kuriems gali būti parodyti J. Žemaičio parašai.

⁹ LSSR MVD 4-osios valdybos 5-ojo skyriaus poskyrio viršininko pavaduotojo Danilčcvo 1953 10 08 aktas, I.YA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 1,1. 279-283.

Spalio mėnesį J. Žemaitį kartą, kai kada - du kartus per dieną pasikeisdami tardė Danilčevas ir 4-osios valdybos 5-ojo skyriaus poskyrio viršininkas G. Liniovas. Tardymo protokoluose, kurių nebepasirašinėjo, J. Žemaitis pedantiškai reikalavo ištaisyti visus netikslumus. Pavyzdžiui, lapkričio 10 d. protokole tardytojas jo reikalavimu ištaisė, kad LLKS tarybos prezidiumo pirmininku jis buvo „išrinktas“, o ne „paskirtas“, kad LLKS statutą jam padėjo parengti L. Grigonis, ir pan. Atrodo, kad tuo jis siekė ne tik istorinio tikslumo, bet ir norėjo pabrėžti demokratinį Sąjūdžio pobūdį, jo veiklos įstatymiškumą, griežtą statutų, taisyklių ir instrukcijų laikymąsi, t. y. parodyti, kad partizanų vadovybė buvo vienintelė tikroji, teisėta, demokratiškai išrinkta Lietuvos valdžia.

Kategoriška J. Žemaičio laikysena čekistus įtikino, kad jų iliuzijos jį užverbuoti žlugo. Kaip tik tada, spalio 10 d., kai tiesiai išdėstė savo poziciją, jis buvo įkalintas vidaus kalėjimo 49-oje kameroje ir tapo paprastu kaliniu.

Tai liudija ir MVD smogikų pokalbiai, užfiksuoti spalio 24 ir 28 d. vieno iš agentų pranešimuose: „Smogikas Šiaurys¹⁰, būdamas neblaivus, pasakojo, kaip jis drauge su smogikais Liūtu ir Briedžiu¹¹ važiavo į komandiruotę, o majoras tardytojas jiems buktai pasakojęs, kad paimtas gyvas banditų pogrindžio vadas Žemaitis ilgą laiką buvo Maskvoje ir vis tik nesutinkąs dirbti MGB organų naudai“¹².

Kitas smogikas, slapyvardžiu Liūtas, tai buvo sužinojęs iš ltn. Guževičiaus, kuris taip pat prasitaręs, kad J. Žemaitis nesutikęs dirbti su „organais“. Liūtas papasakojo, kad jis su mjr. Semionovu važinėjęs į Rietavo rajoną ruošti bazės sutikti desantui, kurį turėjęs iškviesti J. Žemaitis, tačiau jei jis atsisakęs dirbti su „organais“, vadinasi, ir desanto nebūsią¹³.

Iš šių pokalbių nuotrupų aiškėja, jog parvežtą iš Maskvos J. Žemaitį buvo tikimasi panaudoti stengiantis sudaryti užsieniui įspūdį, kad pogrindžio centras tebeveikia (ką taip kritikavo A. Sniečkus CK liepos plenume¹⁴), t. y. paprastai provokacijai. Maskvoje iš L. Berijos užuominų J. Žemaitis galėjo susidaryti įspūdį, kad šis esąs linkęs suteikti respublikoms tam tikrą autonomiją, pripažinti pogrindžio vadovybę ir toliau derėtis dėl jos statuso. Paaiškėjus, kad L. Berija suimtas, o jo „pertvarkos“ planai pasmerkti žlugti, J. Žemaitis atsisakė kalbėti su tardytojais.

¹⁰ J. Nuobaras.

¹¹ Nežinomi asmenys.

¹² LSSR MVD Ypatingosios inspekcijos smogikų darbo konspiratyvumo patikrinimo medžiaga, I.YA, f. K-l, ap. 11, b. 68 (10/4), 1. 35.

¹³ Ibid.

¹⁴ Tai rodo, kad partijos ir čekistų planai ir toliau nesutapo.

Lapkričio mėnesį tardymai retėjo: jis buvo Danilčevo iškviestas tik trylika kartų. Įkalinimas virto paprasta rutina.

Kalinio kasdienybė

Mėnesį pabuvus 49-oje kameroje, ji tapo namais. Jautė, kad tai bus paskutinis būstas. Kamera buvo greta budinčių prižiūrėtojų kambario, tad „vilkelis“ beveik neužsidarydavo. Naktimis jau gaudavo išsimiegoti, dieną pusvalandžiui būdavo išvedamas į betoninį narvą, uždengtą vielų tinklu, - pasivaikščiojimo kiemelį.

J. Žemaitis vaikščiojo šlubčiodamas, vilkdamas kairę koją. Sunkiausias ir labiausiai žeminantis dalykas buvo kasrytinė „tualeto“ procedūra, kai į kitą koridoriaus galą reikėdavo išnešti „parašą“. Dieną naktį degė elektros lemputė, kalinio gyvenimas visą laiką buvo įdėmiai stebimas. Net miegančio kalinio rankos turėdavo būti laikomos virš antklodės, kad slapta nepastuksentų į sieną.

Ir J. Žemaitis pabandė susisiekti su kaimynais. Lapkričio 23 d., Lietuvos kariuomenės dieną, pastukseno į gretimą kamerą - norėjo pralaužti tą visišką izoliaciją, kuri gaubė nuo pat suėmimo. Bet prižiūrėtojai buvo budrūs: sužvangėjo „kormuškos“ skląsčiai, ir kalinys buvo įspėtas, o tardytojui Danilčevui pranešta, kad J. Žemaitis beldė į 50-os kameros sieną kaliniui V. J. Glaveckui. Danilčevas už beldimą karcerio nepaskyrė.

J. Žemaitis nežinojo, kad Simas įkalintas labai netoli, 51-oje kameroje. Užfiksuotas ir J. Palubecko beldimas į 50-os kameros sieną. Ar jiems pavyko vienas kitam ką nors pranešti? Dažnai čekistai pasinaudodavo šiuo kalinių siekiu, pasodindavo gretimose kamerose savo šnipus, kuriems patiklūs suimtieji Morzės abėcėle perduodavo tai, ką būdavo nuslėpę nuo tardytojų.

Lapkričio 24 d. J. Žemaitis parašė pareiškimą kalėjimo viršininkui ir paprašė, tardytojui leidus, grąžinti bunkeryje paimtus jo asmeninius daiktus: „[...] budėtojas baltinius man perdavė, o antklodę perduoti atsisakė. (...) prašau Tamstos patvarkymo, kad mano antklodė būtų man perduota naudojimui. Su viena antklode man, kaip ligoniui, yra šalta“¹.

Tai buvo jau antras J. Žemaičio pareiškimas. Pirmąjį rašė ministro pavaduotojui L. Martavičiui - savo „patronui“, birželio mėnesį lydėjusiam į Maskvą.

¹ J. Žemaičio 1953 11 24 pareiškimas kalėjimo viršininkui, l.YA, f. K-1, b. b. 33960/3 priedas, kalinio J. Žemaičio asmens byla, I. 96.

Tada, prieš mėnesį, prašė atiduoti slėptuvėje paimtus daiktus: viršutines vilnones kelnes,

Paskutinė Jono Žemaičio nuotrauka, daryta KGB kalėjime (1953 m.)

Po tokių „skaitymų“ atsiskleisdavo nežinomos, dažnai tik nuspėjamos detalės, sąsajos, priežastys, išryškėdavo išdavysčių, siautimų, žūčių paslaptys. Grįžęs į kamerą po tardymo ilgai analizuodavo, gretindavo, apmąstydavo kovų epizodus, prieš akis kaip kine skriedavo partizanų gyvenimo vaizdai, sėkmės ir nesėkmės, klaidos ir paklydimai. Turėjo tam laiko.

Bet užvis skaudžiausia būdavo išgirsti apie laisvėje likusių bendražygių žūtį. O čekistai su dideliu džiaugsmu jam atnešdavo ir parodydavo nukautųjų nuotraukas: A. Bakšio, J. Šibailos, P. Morkūno, J. Vilčinsko... Jų kova artėjo prie tragiškos pabaigos.

Dar birželio mėnesį J. Palubeckas čekistams buvo parodęs Mindaugo tėvūnijos archyvus, kuriuos kartu su J. Vilčinsku 1951 m. buvo užkasęs netoli bunkerio. Spalio 20 d. čekistai vežė Simą į Šimkaičių mišką, kad jis ten parodytų likusius J. Žemaičio archyvus. Drėgname, pūvančių lapų kvapo prisodrintame, pustamsiame miške iki aulų klimpdami kemsynuose kareiviai, atkišę durtuvus ir vesdamiesi šunis, surakintą ir virve pririštą Simą varė tokiais jam pažįstamais takais. Simas parodė kelmą, šalia kurio žiojėjo duobė. Pasakė, kad gal J. Vilčinskas-Algirdas bus archyvą paėmęs. Čekistai spaudė, vedžiojo po mišką, ragino šautuvų buožėmis, skubino, kad iki tamsos parodytų viską, ką partizanaudamas buvo paslėpęs. Simas parodė eglėje pakabintą kulkosvaidį ir du šautuvus, vietą, kur užkastos dvi dėžės su šoviniais.

Sutemus grįžo į Jurbarką. Rytojaus dieną vėl važiavo į mišką, vedė rodyti atsarginio bunkerio. Pakėlus dangtį trenkė puvėsių kvapas. 2x3 metrų dydžio duobė buvo užlieta vandens. Iš bunkerio čekistai ištraukė supuvusią antklodę, kurią Elena jau buvo spėjusi nunešti į naują būstą.

Kraupus atrodė Simui tas būstas, lyg kapo duobė. Pamanė, kad niekas niekada jame nebegyvens, nežinos, net neįsivaizduos, kad kas nors čia galėjo gyventi.

Trečią dieną po girią vedžiojamas Simas parodė dar vieną paslėptą dėžę šovinių ir tris kelmus, prie kurių buvo užkasęs bidoną su dokumentais. įraudę čekistai kirviu kapojo šaknis ir kastuvu vertė velėną, o nieko neradę apipildavo Simą keiksmų ir smūgių kruša...

Nieko nepešę, lapkričio 5 d. į Labgirinę budeliai nusivežė E. Palubeckaitę. Ji parodė du senus, apleistus bunkeriukus ir vietą, kur užkastas J. Žemaičio archyvas.

Daugiau kaip mėnesį čekistai studijavo popierius. Antrą Kalėdų dieną kaip daiktinius įrodymus atnešė juos J. Žemaičiui. Davė pavartyti ir „Laisvės varpą“.

Skaudu buvo matyti tokio sunkaus triūso vaisius čia įkalintus kartu su juo, o ne rankose tų, kuriems jie buvo skirti - plačiajai visuomenei. Ar kur nors išliks bent egzempliorius?

Ir kartu tai buvo maloniausios akimirkos. Po tų ilgų mėnesių, per kuriuos matė tik budelius arba išdavikus, tai buvo pirmas, tegul ir neakivaizdinis, susitikimas su bendražygiais. Vėl prieš akis iškilo brolių J. Čeponio, J. Kasperavičiaus, P. Bartkaus, E. Kurtinaičio, J. Šibailos, L. Grigonio, A. Bakšio, J. Vilčinsko veidai, jų rūpestis dėl matricų ar popieriaus, jų džiaugsmas gavus gerą straipsnį ar pavykus išspausdinti daug laikraščio egzempliorių, jų skausmas dėl sunaikintos spaustuvės, jų viltys, jų gyvenimai, jų žūtys.

Sausio 9 d. čekistai dar kartą apklausė R. Gedvilą - tikslino su J. Žemaičiu susijusias kai kurias detales, rengė jį būti vienu iš pagrindinių liudininkų. Sausio 11d. įvyko akistata su J. Žemaičiu. Prieš penkerius metus pats J. Žemaitis buvo apdovanojęs jį trečiojo laipsnio Kovos už laisvę kryžiumi, pats jį pasiūlęs Kęstučio apygardos štabo viršininku. Dabar šis žmogus buvo čekistų parankinis.

Akistatos pradžioje tardytojas atliko formalumus - pasiteiravo apie jųdviejų santykius. J. Žemaitis atsakė: „Po to, kai jis papasakojo apie jam žinomus pogrindžio dalyvius, [...] šiuo metu aš laikau jį savo priešu“⁵. Vadino daiktus tikraisiais vardais. Bet išdavikas jau buvo įgudęs, ne pirmą kartą atvestas akistatai su buvusiais kovos bendražygiais, todėl atkakliai pasakojo tai, kas buvo su tardytoju suderinta: aiškino, kad J. Žemaitis su A. Milaševičiumi ketino vykdyti masinius teroro aktus. J. Žemaitis prieštaravo: „Priešingai, aš buvau masinių teroro aktų priešininkas“. Ir aiškino, kad visada siūlė diferencijuoti Baudžiamojo statuto taikymą, kruopščiai tirti nusikaltimus ir pasverti visas aplinkybes, nusikaltusiuosius įspėti ir bausti tik tada, kai nusikalstama pakartotinai.

⁵ J. Žemaičio ir R. Gedvilo 1954 01 11 akistatos protokolas, ibid., b. b. 33960/3, t. 5, 1. 29-43.

Bet čekistams jo nuomonė mažai rūpėjo. Kitą dieną R. Gedvilas stojo į akistatą su J. Palubecku - turėjo atidirbti už įgytas malones: kaip tik 1953 m. buvo amnestuotas, jam dovanota dešimties metų bausmė, dabar jau buvo tapęs laisvu sovietiniu piliečiu.

Po devynias valandas trukusios apklausos ir akistatos su R. Gedvilu J. Žemaitis tik 21 val. buvo grąžintas į kamerą. Ilgai galvojo apie žmogų, jo vidinę esmę, apie dalyką, kuris yra įgimtas: gyvenimo instinktą. Kalbėdavosi apie tai ir vyrai. Mūšyje J. Žemaitis niekuomet nebuvo bailus. Ir dauguma vyrų pavojaus minutę apie savo gyvybę negalvodavo, kiekvienas būdavo pasiryžęs dengti kitus. Prisiminė, kaip 1947 m. pavasarį V. Gužas krimtosi, kai Šimkaičių valsčiuje žuvo visas vienuolikos partizanų būrys, o jis, dengiamas kitų, liko gyvas. Bet tai buvo mūšyje. Jei žmogui skiriama daugiau laiko, jei apsispręsti tenka čekistų, sugebančių manipuliuoti savisaugos instinktu, akivaizdoje, reikia begalinių valios pastangų šiam instinktui įveikti.

Ir dar vienas dėsningumas galiojo partizaniniame gyvenime: kas nevertino kito gyvybės, tas labai vertino savąją. M. Orlingis užvedė partizanus pas myriop pasmerktą P. Rybakovą, o paskui pats išdavinėjo Jūros štabą. J. Nuobaras nušovė užverbuotą R. Gedvilo seserį, o dabar pats dirbo čekistams. J. Mackevičius apklausinėjo savo brolį ir pritarė mirties bausmei, o po dvejų metų pats išdavinėjo, ką žinojo.

Juk čekistai ir siekė ne tik sunaikinti pogrindį, bet ir apšmeižti jį, sutepti laisvės kovotojų idealus, paniekinti jų atminimą, o likusius gyvus kovos dalyvius paversti žmonėmis be savigarbos, bevaliais šliužais, drebančiais dėl savo gyvybės. Su kokiu pasimėgavimu tardytojai drėbdavo į akis žodį „banditas“, kaip tyčiodavosi ir kvatodavo, vadindami J. Žemaitį „prezidentu“, kaip niekino organizaciją, Lietuvos gynybos pajėgas, statutus, spaudą, tėvynės gynimą, priesaiką, garbę!

Vasario viduryje j. Žemaitis parašė MVD prokurorui pareiškimą:

„Ginantis savo byloje man būtina pasinaudoti kai kuriais duomenimis, esančiais žemiau nurodomuose pogrindžio dokumentuose:

1)    LLKS įstatai (antras projektas);

2)    LLKS kreipimasis į laisvės kovotojus;

3)    LLKS kreipimasis į sąjūdžio dalyvius ir gyventojus;

4)    LLKS Baudžiamųjų nuostatų projektas (parengtas LLKS Tarybos Prezidiumo nario Nakties⁶);

5)    LLKS Baudžiamojo statuto projektas (parengtas Vakarų Lietuvos srities vado Gintauto⁷);

6)    LLKS Baudžiamojo statuto projektas (parengtas Pietų Lietuvos srities vado Vilties⁸);

Man yra gerai žinoma ir aš tvirtinu, kad visi anksčiau išvardinti dokumentai keliais atvejais yra buvę VRM organų išimti iš įvairių pogrindžio veikėjų žinios.

Prašau Tamstą sutikti, kad anksčiau išvardinti dokumentai būtų prijungti prie mano bylos“⁹.

⁶ B. Liesys.

⁷ V. Ivanauskas.

⁸ S. Staniškis.

⁹ 49-os kameros kalinio J. Žemaičio 1954 02 18 pareiškimas VRM prokurorui, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, r. 13, 1. 229.

Nors okupantai nepripažino partizanų veiklos teisėta, J. Žemaitis nutarė tai įrodyti dokumentais, teismo salėje dar kartą pareikšti, kad partizanų vadovybė, o ne jie, atėjūnai, yra aukščiausioji Lietuvos valdžia, veikianti pagal tarptautinę teisę ir savo įstatymus. Nors žinojo, kad sovietiniai teismai, kaip ir rinkimai, tėra demokratijos parodija, tačiau nutarė pats daryti viską, kad statutų straipsniais, faktais ir logiškais argumentais pagrįstų partizanų kovos teisėtumą.

Čekistams buvo neregėta, kad teisiamasis iš tikrųjų rengtųsi teismo procesui ir reikalautų tam tikrų dokumentų, todėl delsė atsakyti į J. Žemaičio pareiškimą.

Nesulaukęs jokios reakcijos,

J. Žemaitis vėl prašė rašymo priemonių - ketino rašyti dar vieną pareiškimą, nes abejojo, ar teisingai „nurodė Prokuroro užimamą vietą“.

Kovo 3 ir 22 d. jau rašė Pabaltijo karinės apygardos prokuroro padėjėjui ir prašė prie išvardytų dokumentų dar pridėti Jungtinės Kęstučio apygardos organizacijos ir veiklos nuostatus, išleistus 1947 ir 1948 m., kai jis tai apygardai vadovavo, ypač šių nuostatų dalį „Teismų sritis“, taip pat „Prie rymančio Rūpintojėlio“ 1-11 numerius bei LLKS tarybos biuletenio redakcinius straipsnius apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką, kitą medžiagą¹⁰.

Kovo mėnesį kalėjimo administracija informavo, kad J. Žemaičio pareiškimai patenkinti¹¹. J. Žemaičiui pareikalavus pridėti ir D. Steponaičio-Tauriaus 1950 m. laišką apie politinę padėtį Lietuvoje, kurį kareiviai kartu su kitais dokumentais buvo paėmę per susišaudymą Pilsupiuose, čekistai atsakė, kad tokio laiško nebuvo. Šitaip jie pasielgė todėl, kad D. Steponaitis tuo metu jau buvo užverbuotas ir šį laišką rašė MGB diktuojamas. „Legendinių“ dokumentų čekistai į baudžiamąsias bylas nedėdavo.

¹⁰ 49-os kameros kalinio J. Žemaičio 1954 03 03 ir 1954 03 22 pareiškimai Pabaltijo karinės apygardos prokuroro padėjėjui prie LSSR VRM, ibid., 1. 231, 233.

¹¹ Beje, visų pageidaujamų dokumentų MGB nesiteikė surinkti ir atsakė, kad jų neturi.

Kovo 16 d. J. Žemaičio laukė malonus siurprizas: jam atpažinti buvo iškviestas Nepriklausomybės laikų pažįstamas, buvęs „Kario“ žurnalo administratorius J. Broga.

Nežinia, kokį įspūdį J. Brogai padarė tas suvargęs kalinys, ar atpažino, jog tai - anas jaunas Lietuvos kariuomenės kapitonas, susituokęs su jo žmonos drauge gražiąja Elena. Pasikalbėti čekistai neleido, atpažinimas truko vos valandą dvidešimt minučių, daugiausia laiko užėmė formalumai - anketinių duomenų surašymas.

Paskutinį kartą J. Žemaitis buvo tardomas 1954 m. balandžio 3 d. Nuo suėmimo buvo praėję beveik metai. Iki balandžio 17 d. po tris keturias valandas J. Žemaitis praleisdavo pas tardytoją. Jam buvo leista susipažinti su byla. Tai sustiprino iliuziją, kad vyks normalus civilizuoto teismo procesas. Per tą laiką nepastebimai atėjo pavasaris. Jo dvelkimą buvo galima pajusti iš paaukštėjusio dangaus pasivaikščiojimo kiemelyje, iš skaistėjančios debesų spalvos, iš praskrendančio paukščio smagaus sučyvuliavimo, iš vis ryškiau pasigirstančio Konservatorijos studentų muzikavimo. Bet pavasaris reikšdavosi ir kitaip: kamerose darydavosi nepakenčiamai karšta.

lgoje bunkerio naktyje kartais nuklysdavo mintimis į praeitį, bet viešai niekam nepasakodavo savo troškimų. Bet dabar, kai greitai jo gyvenimas baigsis, leido sau vėl tapti paprastu žmogumi - paprašė pasimatymo su motina ir sūnumi: „Prašau leisti man pasimatyti su motina Žemaitiene Petronėle, d. Antano, 68 m. amžiaus, gyvenančia Klaipėdos raj. invalidų namuose, su sūnum Žemaičiu Laimučiu-Jonu, s. Jono, 12 m. amžiaus, gyvenančiu Ramygalos rajone, ir sūnaus globėja mokytoja Liubinavičiene Ona, gyvenančia Ramygalos rajone“¹⁴. Dar pridūrė, kad „susitikimas po daugelio metų nesimatymo mano artimiesiems ir man turėtų didžiulės reikšmės“¹⁵.

Čia pat raštu dar kartą čekistus patikino, kad ryšių su artimaisiais seniai nepalaikė. „Žinias, liečiančias mano artimųjų gyvenamąsias vietas, aš gavau keliais atvejais iš tardymo organų šių metų vasario ar kovo mėn.“¹⁶

Ne tik apsidraudė, kad nenukentėtų jo artimieji, bet ir parašė tiesą. Juk net apie tėvo mirtį sužinojo tik iš tardytojo. Berniuką buvo matęs prieš šešerius metus. Tiesa, verbuodamas ir norėdamas jį palaužti, įskaudinti, Danilčevas kartą parodė sūnaus nuotrauką, kurioje Laimutis buvo su pionieriaus ženkleliu¹⁷. Nežiūrėjo į tą ženklelį - tai buvo pigi provokacija, bet stengėsi įsiminti vaiko bruožus.

¹⁴ J. Žemaičio 1954 05 10 pareiškimas Pabaltijo ypatingajam karo apygardos prokuroro pavaduotojui prie LSSR VRM, ibid., I. 247.

¹⁵ Ibid.

¹⁶ Ibid.

¹⁷ Čekistai nurodė O. Liubinavičienei nufotografuoti Laimutį su pionieriaus ženkleliu.

Parašęs prašymą pasimatymui, turėjo ko laukti. Laukė ir bijojo. Bijojo išvysti motiną. Matė daug motinų, netekusių sūnaus, bet savosios tarp jų neįsivaizdavo. Vyrai ilgai nesiryždavo eiti pranešti apie žuvusįjį, nors žinodavo, kad motinos laukia, kad joms be galo svarbi kiekviena detalė: paskutinis žodis, žvilgsnis, gestas, kuriame stengdavosi įžvelgti atsisveikinimą, kančią, kuria norėdavo pasidalyti, ryžtą, kuris palengvindavo skausmą, viltį, kuri rūsčiu surakindavo lūpas, ir tikėjimą, kuris priversdavo ištverti. „Jūs traukitės, aš dengsiu“. „Brolau, nepalik manęs gyvo“. „Sudiev, pasimatysime Anapus“. Tūkstančiai atsisveikinimų, tūkstančiai

Ona Liubinavičienė su Jono Žemaičio sūnumi Laimučiu.
Nuotrauka daryta čekistų liepimu 1954 m.

paskutinių žodžių, tokių skirtingų ir vienodų, ir motinų ašarų jūra, jų sielvarto amžinybė.

Nors jau seniai, kaip kadaise A. Baltūsis, pasakęs, kad nei ašaros, nei mirtis nebejaudina, buvo visko atsižadėjęs, bet negalėjo negalvoti apie vaiką. Dabar, kai nebereikėjo analizuoti tardytojo žodžių ir kurti atsakymų, nuspėti provokacijų ir užkirsti kelio klastai, dabar, kai turėjo iki valios laiko, galėjo leisti sau pasvajoti apie sūnaus ateitį. Koks jis bus, ar susimąstys apie tėvą, ar supras, kodėl augo našlaitis? Ar globėja išsaugos tėvo laiškus, ar jis juos skaitys?

Jautėsi be galo skolingas Laimučio globėjai. Geresnė motina jo sūnui vargu ar galėjo pasitaikyti. Jautėsi skolingas jai ne tik už vaiką, už tai, kad kentė nuolatinį pavojų ir vargą: jautė, suprato, kad ta jauna graži moteris atvažiuodavo pasimatyti ne tik dėl vaiko. Kas žino, gal regėjo save tolimoje ateityje Lietuvos karininko, gal net prezidento žmona? Rodos, nedavė pagrindo tokioms svajonėms, nenorėjo suteikti nereikalingų vilčių ar įskaudinti, ir vis tiek jautėsi jai skolingas. O dabar į tą karčiąją skolos ir pavojų taurę norėjo įlašinti dar vieną lašą.

Gundė ir kitaip. Tardytojas karštai aiškino: „Elena Palubeckaitė jau laisvėje, o Žemaitis vaikšto užsivilkęs generolo uniformą, tik tu kvaila, viena čia sėdi užsispyrusi“²⁰.

Kai „gundymai“ nepadėjo, buvo griebtasi smurto: „Tardymai prasidėdavo antrą valandą po pietų ir tęsdavosi iki antros valandos nakties. Kiek pasnausdavau iki 6 val. ryto ir vėl po pusryčių į tardymą. Apie 13 val. parvesdavo į kamerą ir po vienos dviejų valandų vėl išvesdavo tardyti. Du kartus per dieną tardydavo kasdien, išskyrus sekmadienį. Išseko jėgos. Vieną kartą per tardymą nualpau... Vis tiek tardymas tęsėsi toliau“²¹.

E. Palubeckaitei tardymas buvo paprastesnis: ji tebuvo to spektaklio statistė.

1954 m. Velykų išvakarėse M. Žiliūtę tardytojas iškvietė į kabinetą pasirašyti, kad tardymas byloje baigtas. „Kartu atvedė ir Eleną Palubeckaitę“, - vėliau prisiminė M. Žiliūtė²². Tai buvo pirmas kartas, kai po metų izoliacijos ji pamatė savą žmogų.

¹⁹ Ibid.

²⁰ Ibid.

²¹ Ibid. 

²² Ibid.

Beliko laukti teismo.

Paskutiniai Kęstučio apygardos partizanai

Po J. Palubecko suėmimo P. Narbutas - MGB agentas Vaidila lyg niekur nieko toliau vaikščiojo po Žemaitijos kaimus ir vykdė čekistų užduotis. 1953 m. birželio 10 d. Jurbarko rajone pas ryšininkę Vincę Gudžiūnaitę susitiko A. Šablauską-Arą, kuris pranešė, kad jį, partizaną Rolandą, nori matyti Kęstučio apygardos štabo viršininkas J. Vilčinskas-Algirdas.

Vilkijos rajone netoli Klapatynės kaimo P. Narbuto laukė E. Pranckevičius-Vasaris ir ryšininkė A. Martinkevičienė-Arūnė. Paryčiui atėjo J. Vilčinskas-Algirdas ir Benadas Kregždė-Bijūnas.

Arūnė pasidalijo savo įtarimais dėl K. Širvio-Sakalo.

Nuojautą, kad jis gali būti MGB užverbuotas, stiprino dar ir tai, kad Šakių rajone, kur dislokavosi Sakalas, MVD kariuomenė nesiautėjo.

Algirdui taip pat pasirodė keista, kad per praėjusį susitikimą Sakalo palydovai buvo visai nepažįstami, nuo jo nesitraukė nė per žingsnį, susėdo ratu, tartum saugotų jį ir Sakalą. Pats Sakalas buvo neramus, nebaigęs vienos minties, pradėdavo kitą, žvalgėsi aplinkui.

Pasitaręs su visais, J. Vilčinskas nusprendė į susitikimą su K. Širviu, paskirtą birželio 15 d., neiti. Iki kito susitikimo, kuris buvo paskirtas birželio 30 d., ketino dar pasitarti su J. Žemaičiu, todėl nutarė susitikti su J. Palubecku.

Kitą dieną P. Narbutas ir A. Šablauskas atsisveikino su J. Vilčinsku, kuris dar įspėjo P. Narbutą, kad nepasitikėtų J. Bakšaičiu-Dešriumi. Įtarė, kad jis gali būti užverbuotas.

Nuvykęs į su Simu sutartą ryšio punktą, Algirdas laiškų nerado. Apie Simą nieko nebuvo girdėję ir ryšininkai. Pavidaujo ūkininkas Mockus pasakė negerą žinią: miške buvo girdėjęs šūvius, po kurių čekistas Volkovas iš ūkininko buvo paėmęs vežimą.

Tuo pačiu metu P. Narbutas, kuris vaikščiojo su A. Šablausku po Šimkaičių valsčių ir turėjo užmaskuoti J. Palubecko bei J.    Žemaičio suėmimą, slapta susitiko su MVD operatyviniu darbuotoju. Čekistą įspėjo, kad iki birželio 21 d. vaikščios su A. Šablausku, o vėliau - su J. Vilčinsku, todėl vargu ar turės galimybių susisiekti su čekistais.

Didžiausią nerimą J. Vilčinskui kėlė tuščia Simo „pašto dėžutė“. Neradęs laiškelio, negalėjo susitikti su J. Žemaičiu. Dar keisčiau Algirdui pasirodė tai, kad P. Narbutas pasigyrė gavęs Simo laišką, todėl tyliai pradėjo jį tyrinėti. Visą mėnesį nuo balandžio pradžios iki gegužės nebuvo jo matęs, o tai reiškė, kad jis galėjo būti pakliuvęs į čekistų rankas. Susitikęs Rolandą tiesiai jam pasakė, kad dabar čekistai griebiasi kitokios taktikos: sulaikytų partizanų nesuima, bet juos užverbuoja ir paleidžia. Žiūrėjo, ką Rolandas atsakys, bet šis niekuo neišsidavė.

Ryšininkė Arūnė turėjo keltis per Nemuną ir pranešti K. Širviui apie galimybę susitikti su J. Vilčinsku. Arūnė bijojo eiti į Užnemunę, buvo įsitikinusi, kad K. Širvys yra užverbuotas, bet J. Vilčinskas ją nuramino: čekistai jos nelies tol, kol nepaims gyvo jo, J. Vilčinsko.

O pats sugalvojo, kaip patikrinti K. Širvį. Per ryšininkę paskyrė netoli Raudonės susitikimą, į kurį K. Širvys turėjo ateiti vienas. Vietoje savęs ketino pasiųsti vieną ūkininką, kuris nieko netaręs turėjo praeiti pro šalį ir paskui atsiųsti J. Vilčinsko ryšininkei šifruotą telegramą apie K. Širvio atėjimo aplinkybes.

Sutartą dieną iš Užnemunės buvo gauta telegrama, pranešanti, kad paskirtoje susitikimo vietoje kareiviai tikrino visų praeivių dokumentus. Vadinasi, Algirdas neklydo: K. Širvys ir J. Jankauskas buvo užverbuoti. Prastos žinios buvo ir savo veiklos rajone: visą mėnesį kartu su P. Narbutu vaikščiojo po Kalniškių, Vadžgirio, Palšių, Pavidaujo apylinkes, bet jokių J. Palubecko pėdsakų neužtiko. Dargių kaime sužinojo, kad Simas buvo žadėjęs užeiti per Sekmines, tačiau nepasirodė. Vaikščiojusi tik E. Palubeckaitė su nepažįstama moterimi. Tai dar labiau padidino įtarimą, kad Simas yra suimtas. Liepos pradžioje J. Vilčinskas P. Narbutui pasakė, kad ilgiau ieškoti Simo yra beprasmiška. Vadinasi, LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas yra žuvęs arba suimtas.

J. Vilčinskas P. Narbutui papasakojo, kad J. Žemaitis seniai ieškojo ryšio su užsieniu. Dabar, užverbavus K. Širvį, tokių galimybių neliko, todėl J. Vilčinskas nutarė kitą pavasarį be niekieno pagalbos bandyti pereiti SSRS sieną. Pakvietė drauge į užsienį eiti ir jį, Rolandą. Per tuos metus liepė pasirengti - įsigyti gerus batus ir rusų karininko uniformą. Eiti ketino naudodamasis kompasu, sieną planavo pereiti kur nors Rusijos šiaurėje, galbūt Karelijoje.

O Rolandas, vaikščiodamas su Algirdu, galvojo ne apie užsienį, bet apie čekistų užduotį: turėjo paimti J. Vilčinską gyvą. Tai buvo nelengva, nes vaikščiojo vieni du. Be pagalbos iš šalies suimti Algirdo nesiryžo.

Liepos pradžioje atėjo prasta žinia iš Kęstučio apygardos štabo: čekistams pavyko iškviesti apygardos vadovybę į susitikimą su provokatoriumi J. Valantinu¹.

Partizanai atėjo trise: apygardos vadas P. Morkūnas-Rimantas, partizanai Stasys Zinkevičius-Algimantas ir Juozas Dobrovolskis-Ramūnas. P. Morkūnas, savo palydovus palikęs atokiau, priėjo pasisveikinti su J. Valantinu ir jį lydėjusiais trimis smogikais. Sveikinantis agentai stvėrė jį, bet patyręs partizanas nutrenkė provokatorius ir šoko į šalį². Vienas iš smogikų tuo tarpu priėjo prie S. Zinkevičiaus ir iš karto šovė į jį, o tada nukreipė automato vamzdį į bėgantį P. Morkūną, peršovė vadui kojas. Sužeistas P. Morkūnas, išsitraukęs pistoletą, ėmė atsišaudyti, tačiau agentas-smogikas Kuisis atsuko į jį automatą.

1 V. Šniuolio-Vitvyčio laiškas-atsakymas į P. Morkūno-Rimanto 1953 04 07 ir 08 laiškus, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 402 (5857, r. 9), I. 59-60; LSSR MVD 2N valdybos 1953 05 15 pažyma apie antisovietinę ginkluotą nacionalistinę organizaciją - Kęstučio apygardą, ibid., ap. 3, b. 419 (60/7), I. 21.

² LSSR vidaus reikalų ministro J. Vildžiūno 1953 06 24 operatyvinė suvestinė, ibid., ap. 3, b. 414 (56/43, t. 1), 1. 177-181.

Gyvas liko tik J. Dobrovolskis-Ramūnas, susirėmimo metu buvęs už 10-15 metrų nuo agentų. Jam pavyko pabėgti nuo persekiotojų. Liepos 8 d. apie Kęstučio apygardos vado P. Morkūno žūtį jis pranešė J. Vilčinskui, kurį susirado už 8 kilometrų nuo Šimkaičių. Atėjo ir kiti vyrai.

Iš apygardos štabo narių liko tik vienas - J. Vilčinskas. Tačiau dar laikėsi Vaidoto rinktinės partizanai B. Mileris-Aliukas, B. Kregždė-Bijūnas, J. Dobrovolskis-Ramūnas, A. Šablauskas-Aras, E. Pranckevičius-Vasaris ir P. Narbutas-Rolandas.

B. Mileris papasakojo, kad Vadžgirio mokytoja S. Andriuškevičiūtė (MVD agentė Neris) kartu su savo drauge (agente Nijole) išdavė partizanus Mečislovą Sutkaitį-Lapą ir Antaną Armoną-Arvydą. Rolandas tylėjo. Nepasakė, kad nuo gegužės mėnesio yra su Stefa artimai pažįstamas. Ne tik pažįstamas - išdavystė juos suartino. Pasisakė vienas kitam esą MVD užverbuoti. Panašiai prisipažinęs Rolandas buvo ir ryšininkui Dešriui, pas kurį buvo sulaikytas: padėjai suimti mane, tai dabar turėsi padėti man su-

Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės Mindaugo
tėvūnijos partizanai. Antroje eilėje iš
kairės: Kazys Ignatavičius, Pranas Narbutas.
Pirmoje eilėje iš kairės: Jonas Vilčinskas,
Jonas Petrauskas

imti kitus. P. Narbuto sužadėtinė A. Dimšaitė buvo kalėjime, o ir ką būtų jai pasakęs apie savo „veiklą“? Todėl netrukus pasiprašė vidaus reikalų ministro pavaduotojo leidimo susituokti su agente Nerimi - S. Andriuškevičiūte.

Pasišnekėję vyrai išsiskirstė: Algirdas su Ramūnu išėjo į Gražinos rajoną (Vilkijos-Ariogalos rajonuose), Alius su Bijūnu -į savąjį. Aras ketino žiemoti su Vasariu, o Rolandas sutarė žiemoti su Aliumi. Atsisveikinant Rolandas - agentas Vaidila sutarė susitikimus: rugpjūčio 1-ąją - su B. Mileriu-Aliumi, o liepos 15-16 arba 28 d. - su A. Šablausku-Aru.

Atraportavęs čekistams apie tokius „laimėjimus“, P. Narbutas laukė tolesnių nurodymų. MVD vadovybė nutarė, kad likusius Vaidoto rinktinės partizanus būtina „sutvarkyti“ iki žiemos, nes kai jie išsiskirstys žiemoti, agentas nebegalės nustatyti jų slėptuvių ar iškviesti į susitikimus. Tad pirmiausia buvo pasiruošta suimti A. Šablauską-Arą.

P. Narbuto susitikimas su A. Šablausku buvo paskirtas pas ryšininkę V. Gudžiūnaitę. Netoliese pasaloje laukė smogikai. Naktį iš liepos 27 į 28 d. smogikai suėmė Vaidoto rinktinės štabo viršininką A. Šablauską. Paimtas gyvas A. Šablauskas vis tiek nesuprato, kad P. Narbutas yra išdavikas: manė, kad Rolandą suėmė kartu su juo.

Suėmę A. Šablauską, čekistai tuojau sudarė planą, kaip sunaikinti Vaidoto rinktinės vadą E. Pranckevičių-Vasarį, kuris kartu su A. Šablausku slapstėsi Burbinės miške. Tikėdamasis per operaciją pabėgti ir manydamas, kad čekistai ims E. Pranckevičių gyvą, A. Šablauskas sutiko vesti juos į susitikimą. Tačiau čekistams paskutinių partizanų gyvų nebereikėjo.

Rugpjūčio 5 d. Jurbarko rajone, Paslauskynės miške, pusę šešių ryto E. Pranckevičius ir B. Kregždė buvo nukauti³. A. Šablauskui neliko nieko kito, kaip toliau vykdyti čekistų užduotis. Jis buvo užverbuotas ir gavo agentūrinį Vyto slapyvardį.

³ LSSR MVD 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus operatyvinio įgaliotinio Pavlenkos 1953 08 05 aktas, ibid., ap. 45, b. 1789 (6126, t. 2), I. 220.

Rugpjūčio 7 d. P. Narbutas padėjo čekistams sulaikyti B. Milerį-Alių. Kartą jau pabuvęs čekistų naguose, išdavęs kovos draugus ir savo tikrą brolį, B. Mileris vėl buvo MVD užverbuotas ir tapo agentu Jauniumi.

Beliko sunaikinti J. Vilčinską-Algirdą. Privilioti jį į susitikimą su K. Širviu nepavyko. Liko vienintelis kelias - per P. Narbutą-Rolandą. Rolandas susitiko Algirdą rugpjūčio 21 d. Algirdas papasakojo apie sumanymą kitais metais keliauti į užsienį. Pasiguodė, kad Žemaičių apygardos vadas V. Montvydas-Etmonas per Vaidoto rinktinę ieško ryšio su vyriausiąja vadovybe, nes su A. Bakšiu sutartame Jūros srities ir Žemaičių apygardos ryšių punkte tebeguli pernykščiai Jūros srities štabo laiškai. V. Montvydą domino Jūros štabo žūtis ⁴.

P. Narbutas perdavė J. Vilčinskui A. Šablausko laišką, kuriame šis kvietė jį rugsėjo 18 d. susitikti.

Susitikimas buvo paskirtas Raseinių rajono Antanavos kaime ūkininko Ramoškos sodyboje. Čekistai kruopščiai rengėsi paskutinei didelei operacijai. Agentas Vaidila - P. Narbutas buvo ginkluotas automatu, agentas Vytas - A. Šablauskas - pistoletu. Kęstučio ir Žemaičių apygardų vadai P. Morkūnas ir V. Montvydas⁵ jau buvo nukauti, todėl čekistams nebereikėjo J. Vilčinsko gyvo.

Dvyliktą valandą nakties agentai pas Ramošką susitiko su J. Vilčinsku ir J. Dobrovolskiu. Pakvietė juos nueiti į netoliese esančią ryšininkės sodybą. Pakeliui krūmeliuose pasaloje laukė dar trys smogikai. P. Narbutui davus ženklą, A. Šablauskas šovė į J. Vilčinską, paskui tris kartus į J. Dobrovolskį⁶. Prie jo prisidėjo automatu ginkluotas P. Narbutas. Sunkiai sužeistas J. Vilčinskas šoko bėgti. Už trijų šimtų metrų jį pasivijo pasaloje tykojusių smogikų kulkos...

⁴ Agento Vaidilos 1953 08 24 agentūrinis pranešimas, ibid., 1. 109- 115.

⁵ V. Montvydas žuvo 1953 08 23.

⁶ LSSR MVD 4-osios valdybos 3-iojo skyriaus viršininko 1953 09 18 raštas ministrui J. Vildžiūnui, LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1789 (6126, t. 2), 1. 26-31.

Operaciją parengė N. Dušanskis, o įvykdė buvę kovos bendražygiai. Po to, kaip buvo įprasta, agentams užmaskuoti buvo inscenizuotas mūšis su MVD kariuomene.

A. Šablauskas su B. Milerių buvo pasiųsti vykdyti kitų užduočių: Burbiškiu kaime Jono Ročkaus sodyboje ieškojo partizano Jono Bartušo-Ukrainiečio. O P. Narbutui, išdavusiam dar vieną partizaną Joną Balčaitį, buvo suteiktos „atostogos“: kaip premiją už sėkmingas išdavystes ir žudynes LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas L. Martavičius lapkričio mėnesį leido jam susituokti su agente Nerimi - S. Andriuškevičiūte.

Kęstučio apygarda buvo sunaikinta. Pavieniai partizanai buvo medžiojami dar kelerius metus.

Teismas

1954 m. gegužės 20 d. įvyko Pabaltijo karinio tribunolo tvarkomasis posėdis. Jame buvo patvirtinta, kad J. Žemaičiui inkriminuojama „nusikalstama“ veika atitinka Rusijos SFSR baudžiamojo kodekso 58-lb, 58-8, 58-10 antrosios dalies ir 58-11 straipsnius.

Karinis tribunolas nusprendė bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, be kaltinimo ir gynybos atstovų, 1954 m. birželio 1-9 d. Vilniuje, karinio tribunolo patalpose (Kapsuko g. 3/5)¹. Tribunolo pirmininku buvo paskirtas justicijos plk. Benjaminas, tarėjais - pplk. V. Afanasjevas ir kpt. S. Levkovičius, sekretoriumi - ltn. Vlasovas.

Be to, susipažinęs su slaptomis prie bylos pridėtomis KGB pažymomis apie kai kurių liudininkų operatyvinį naudojimą, karinis tribunolas nurodė nekviesti liudininkais į teismo posėdį buvusio Tauro apygardos vado J. Jankausko, A. Lukošienės, P. Juškienės ir kt.² Jau teismo posėdžio metu LSSR KGB 4-osios valdybos viršininko pavaduotojas Vukolovas papildomai nurodė, kad du operatyviai naudojami liudininkai, A. Zaskevičius ir K. Širvys, negali būti iškviesti į teismą todėl, kad yra „ilgalaikėje komandiruotėje“³.

Birželio 1 d. prasidėjo teismas. Iš kameros išvedė su antrankiais. Kalėjimo mašina „juoda varna“ nuvežė iki tribunolo durų. Mašinoje, gretimuose boksuose, važiavo bendrabyliai E. Palubeckaitė, J. Palubeckas ir M. Žiliūtė. Kitų kaltinamųjų byloje nebuvo, nė vienas žmogus remiantis jų parodymais nebuvo nei suimtas, nei žuvęs.

¹ Dabar šiame pastate - policijos skyrius.

² 1952 m. (SSRS MGB 1952 01 10 įsakymas Nr. 0015) buvo uždrausta agentus apklausti kaip liudininkus.

³ A. Zaskevičius - KGB agentas Bagdonas - tuo metu buvo išsiųstas į Berlyną, kur organizavo konspiratyvų Jono Kupsto pagrobimą (iš pradžių buvo planuota jį nužudyti) ir pervežimą į VDR. K. Širvys buvo operatyviai naudojamas iki 1955 m. Tų metų gegužės 24 d. buvo nuteistas 25 metus kalėti.

Iš mašinos išstūmė į durtuvų koridorių. Kareiviai akmeniniais veidais, rankose laikantys paruoštus ginklus, tarsi tanki tvora atitvėrė siaurą taką iki durų. Greta blaškėsi ir lojo vilkšunis.

Pirmą į teismo salę nuvedė J. Žemaitį, po jo - J. Palubecką. Simas buvo pašviesėjęs, veide nebesimatė mušimo pėdsakų. Trečią atvedė M. Žiliūtę. Buvo dar labiau sumenkusi, tarsi sumažėjusi, susisiautusi rudinėle ir apsiavusi vyriškus guminius batus. Paskutinę įvedė E. Palubeckaitę. Buvo nesimatę daugiau kaip metus. Susitikimas sujaudino ir pradžiugino. Vėl visi buvo kartu.

Teismo pirmininkui skaitant kaltinamąją išvadą, kurioje jie buvo pavadinti tėvynės išdavikais, J. Žemaitis jį pataisė: „SSRS piliečiu aš savęs nelaikau. [...] laikau, kad dabar Lietuva yra okupuota Sovietų Sąjungos“⁴. Paklaustas, ar prisipažįsta esąs kaltas, atsisakė apie tai kalbėti: „Parodymų teismui neduosiu. Kuo nors nusikaltusiu neprisipažįstu. Faktai, išdėstyti kaltinamojoje išvadoje, dalinai išdėstyti teisingai, dalinai - ne. [...] Aš atsisakau ką nors kalbėti apie bylą. Aš nenoriu būti naudingas sovietiniams valdžios organams. Sovietinė valdžia - mano šalies priešas ir mano asmeninis priešas“⁵.

Teismas - uždaras, be žiūrovų. Buvo tik lietuviškai nesuprantantys kareiviai, tribunolas, sekretorius ir vertėjas. Sekretorius stropiai rašė protokolą, nepamiršdamas vietoje žodžio „partizanas“ ar „būrys“ įrašyti žodžius „banditas“ ir „gauja“.

Po J. Žemaičio tribunolo pirmininkas apklausinėjo J. Palubecką. jis buvo apkaltintas ne tik „tėvynės išdavimu“, bet ir ryšiais su užsienio žvalgybomis. Taip buvo pavadinta pažintis su desantininku K. Širviu, kuriam „aktyviai dalyvaujant 1953 m. gegužės mėn. buvo demaskuotas suimtas banditas Simas“⁶. Į tai J. Palubeckas atsakė paprastai: „Šnipinėjimo duomenų aš nerinkau. Aš tik surašinėjau ištremtus žmones“⁷.

⁴ Teismo posėdžio 1954 06 01 06 08 protokolas, LYA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 13, 1. 312-423.

⁵ Ibid.

⁶ K. Širvio charakteristika, LYA, f. K-l, b. b. P-16960, t. 5, 1. 69.

⁷ Teismo posėdžio 1954 06 01-06 08 protokolas, ibid., b. b. 33960/3, t 13, 1. 312-423.

⁸ Ibid.

⁹ Ibid.

¹⁰ Ibid.

¹³ Teismo posėdžio 1954 06 01-06 08 protokolas, ibid., 1. 312 -423.

¹⁴ Ibid.

¹⁵ Teismo sekretorius protokole partizanus vadino „banditais“, nors teisiamieji vartojo žodj „partizanas“.

¹⁶ E. Palubeckaitės paskutinis žodis teisme, l.YA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 13, I. 423.

¹⁷ M. Žiliūtės kalba teisme, ibid., 1. 421.

Neliko Žemaičių ir Juškų sodybų,
nudžiūvo ir galiūnė pušis... 
(1953 m. nuotrauka)

teisėjų togomis vilkintys pareigūnai? Ar tik tam, kad susumuotų Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnių galimybes? Tėvynės išdavimas, teroras, antisovietinė agitacija - taip buvo kvalifikuoti J. Žemaičio „nusikaltimai“. Galutinis rezultatas - mirties bausmė su turto konfiskavimu.

Toks pat nuosprendis buvo paskelbtas ir J. Palubeckui.

M. Žiliūtei už medicinos sesers pareigų vykdymą - dvidešimt penkeri metai konclagerių. E. Palubeckaitei teisėjai buvo maloningesni - skyrė „vaikišką“ dešimties metų bausmę.

Nuosprendį išklausė ramiai. Viskas - ir bausmių dydis, ir Marytės pistoleto techninė ekspertizė, turėjusi nustatyti, ar šiuo nešaudančiu ginklu ji vykdė teroro aktus, ir nuteistųjų turto, kurio jie neturėjo, konfiskavimas, ir pareikalavimas padengti teismo išlaidas - priklausė nerealiam, absurdiškam pasauliui. Buvo „aprašytas“ J. Žemaičio turtas ir pažymėta, kad jo neužteks teismo išlaidoms padengti: senas portfelis, kuriame jis laikė dokumentus, buvo aptriušęs ir naudoti nebetiko; pusantro metro medžiagos atraižą, rastą bunkeryje, kalėjimo viršininkas buvo jau anksčiau atidavęs kelnėms užsilopyti, o guminiais batais buvo apsiavusi Marytė.

M. Žiliūtė už nuteisimą liko skolinga sovietų valdžiai 1167 rublius. O valdžia savo skolininkų nepamiršta: 1960 m. gruodžio 22 d. pas sugrįžusią iš lagerio M. Žiliūtę prisistatė Vilniaus Lenino rajono liaudies teismo vykdytojas reikalauti šios sumos²⁰.

Teismo nuosprendžio nebuvo galima apskųsti kasacine tvarka. Laukiantys kalėjimo „juodos varnos“ nuteistieji buvo uždaryti gretimuose boksuose. M. Žiliūtė girdėjo, kaip pravėrę bokso duris teisėjai J. Žemaičiui siūlė rašyti malonės prašymą²¹. J. Žemaitis atsisakė, tik paklausė, kada bus vykdomas nuosprendis, ir paprašė pasimatymo su sūnumi.

Bet šis pageidavimas liko be atgarsio.

Malonės atsisakė ir M. Žiliūtė.

Po teismo iš KGB rūmų požemio J. Žemaitis buvo išvežtas į Lukiškes. Vežė naktį. Kai išlaipino iš „juodos varnos“, kalėjimo kiemas buvo tuščias. Ant geležinių vartų, ant pastatų sienų šmėžavo šešėliai. Kiemas buvo apšviestas galingų prožektorių. Priešais pamėkliškai į dangų kilo cerkvė.

Jis buvo įvestas į tipišką Jekaterinos laikų kalėjimo korpusą. Viduryje kilo vielos tinklais atitverti laiptai, abipus kurių rikiavosi geležimi kaustytos kamerų durys. Mirtininkų korpuse buvo tylu.

Nuo šiol J. Žemaitis bus vienas. Kada bus įvykdytas nuosprendis, teisėjai nesakė. Nežinojo, kad mirties teks laukti beveik pusę metų.

²⁰ LYA, f. K-l, b. b. 33960/3 priedas, J. Žemaičio ir kitų stebimoji byla, 1. 278. Teismo vykdytojas konstatavo, kad išieškoti skolos neįmanoma: M. Žiliūtė yra antros grupės invalidė ir jokio turto neturi.

²¹ Byloje jokių malonės prašymų nėra, tačiau gali būti, kad tokį prašymą rašė J. Palubeckas. 1954 11 12 SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija pranešė, kad J. Žemaičio ir J. Palubecko nuosprendis patvirtintas, nes SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas atmetė malonės prašymą (žr: Pabaltijo karinės apygardos Karinio tribunolo teismo sekretoriaus pažyma, l.YA, f. K-l, b. b. 33960/3, t. 13, I. 469).

Partizanų gailestingoji sesuo Marijona Žiliūtė (1990 m.)

ji išgyveno ilgus metus. Mirė sulaukusi Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo - 1994 m. gruodžio 27 d. Vilniuje. Palaidota Jurbarke.

1963 m. iš tremties į Lietuvą grįžo J. Žemaičio sesuo Kotryna. Ji nežinojo, kas augina brolio sūnų. Po tremties Juškų šeima apsigyveno Šiluvoje. Kartą jiems prisistatė jaunuolis, pasivadinęs Žemaičio sūnumi Jonu Laimučiu. Pasitikėjimo šis jaunuolis nesukėlė. Greitai jis išnyko iš Juškų akiračio. Matyt, tai buvo paprasta KGB provokacija.

Bostone išėjus „Lietuvių enciklopedijos“ tomui, kuriame buvo J. Žemaičio biografija, 1969 m. vasarą pas Šiauliuose gyvenantį J. Žemaičio sūnų iš Vilniaus atvyko KGB operatyvininkas Matuzonis. Jis teiravosi, ar su juo, kaip su partizanų vado sūnumi, niekas nebandė užmegzti ryšio. Pirmai pažinčiai atvežė „dovanų“ - knygą „Kruvinos žudikų pėdos“ (iš KGB leidžiamos propagandinės serijos „Faktai kaltina“) ir paskutinę tėvo nuotrauką, kurioje jis nufotografuotas po suėmimo.

Matuzoniu pasivadinęs čekistas J. Žemaičio sūnų „prižiūrėjo“ kelerius metus, vėliau nustojo jį lankęs ir kvietinėjęs pasikalbėti.

Laimingo atsitiktinumo dėka (J. Žemaičio sūnaus globėjos

O. Liubinavičienės sesuo D. Žiaunytė buvo ištekėjusi už šiluviškio Leono Žukausko) R. Juška, Šiluvoje susitikęs L. Žukauską, sužinojo, kad Žemaičio sūnus Laimutis turi Liubinavičiaus pavardę ir gyvena Šiauliuose.

Taip J. Žemaičio sūnus susitiko su tėvo sesers šeima ir sužinojo apie jo gyvenimą iki 1941 m. Deja, anksti mirus globėjai O. Liubinavičienei (dėl čekistų persekiojimo ji vengdavo sūnui pasakoti apie tėvą) niekas negalėjo papasakoti apie tėvo partizanavimo metus. Likusios gyvos partizanų ryšininkės nežinojo nei J. Žemaičio sūnaus likimo, nei jo pavardės. Tik prasidėjus Atgimimui Laimutis Žemaitis susipažino su M. Žiliūte, vėliau -su N. Nausėdaite, R. Jankevičiūte ir kitais J. Žemaičio bendražygiais. 1990 m. vasario 20 d., nors ir kaip ilgai KGB trukdė, jam pavyko susigrąžinti tikrąją pavardę.

Sušaudę J. Žemaitį, čekistai dar ne kartą sklaidė jo baudžiamąją bylą: tiek kilus „operatyviniam būtinumui“, tiek rašydami propagandines publikacijas, tiek rengdami mokymo priemones KBG aukštajai mokyklai. Paskutinį kartą, 1988 m., rengdamas publikaciją bylą skaitė KGB majoras Grunovas.

1991 m. rugpjūčio 22 d. Lietuvoje nutraukus LSSR KGB padalinio veiklą ir Lietuvos Respublikos valdžios institucijoms perėmus KGB archyvus, ši byla pasidarė prieinama tyrinėtojams ir istorikams. Pamažu išryškėjo J. Žemaičio vaidmuo partizaniniame kare.

1995    m. apie J. Žemaitį buvo sukurtas dokumentinis televizijos filmas „Ketvirtasis Prezidentas“ (režisierius Juozas Sabolius, scenarijaus autoriai Eugenijus Ignatavičius ir Juozas Sabolius).

1996    m. liepos mėn. Šiluvos klebono Leono Kalinausko rūpesčiu J. Žemaičio tėviškėje Šiluvoje buvo pastatytas tautodailininko Adolfo Turausko sukurtas koplytstulpis.

Koplytstulpis Jonui Žemaičiui Šiluvoje. Kalba sūnūs Jonas Laimutis Žemaitis
(1996 m. liepa)

1997 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1205 J. Žemaitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus pirmojo laipsnio ordinu.

1998 m. sausio 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1506 J. Žemaičiui suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis.

Beveik po penkiasdešimties metų užmaršties Jonas Žemaitis grįžo į Lietuvos istoriją ir visuomenės sąmonę: partizanų generolas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininkas, vienas iš tūkstančių už tėvynę žuvusių Lietuvos sūnų.

Priedai

1 dokumentas. Šerno rinktinės vado J. Žemaičio-Adomo
    1946 m. spalio 7 d. įsakymas rinktinei

LLA Šernas
    1946 11 03 N
    r. 48

ĮSAKYMAS RINKTINEI Nr. 4
1946 m. spalio 7 d.

Rikiuotės dalis

§1. 1946 m. rugpjūčio 20 d. pradėjau vadovauti rinktinei.

Pagrindas: Rinktinės 1946 m. rugpjūčio 19 d. įsakymas Nr. 3.

§2. Nuo 1946 m. birželio 5 d. iki 1946 m. spalio 17 d. tarnybiniais reikalais buvau 2-osios kuopos ir V[ytauto] D[idžiojo] rinktinės veiklos rajone.

§3. Skelbiu rinktinės vadovybės sudėtį:

1.  Rinktinės vadas ir einantis vanagų operatyvinės dalies viršininko pareigas - ADOMAS¹ (žodinis slapyvardis MOCKUS).

2. Organizacinio skyriaus viršininkas ir einantis rinktinės štabo viršininko pareigas - KARIBUTAS² (žodinis slapyvardis LATVIS).

3.  Informacinio skyriaus viršininkas - VIRPŠA³ (žodinis slapyvardis NIEKAS).

4. Rinktinės štabo ūkio skyriaus viršininkas - RUTENIS⁴ (žodinis slapyvardis RIPKA).

§4. Remiantis mano įsakymu vanagas MERKYS⁵ nuo š. m. gegužės 20 d. vadovavimą Džiugo padaliniui perdavė vanagui VAIDEVUČIUI⁶ ir pradėjo vadovauti naujai suformuotai 2-ajai kuopai.

¹ J. Žemaitis.

² P. Mačiulis.

³ . Pakarklis.

⁴ T. Pakarklis.

⁵ P. Morkūnas [?]. 

⁶ V. Eisinas (?].

§5. 2-osios kuopos sudėčiai priklauso šie padaliniai: 1) Džiugo, 2) Lūšies, 3) Zubrio.

§6. Smūgio padalinį laikyti išformuotu. Visi vanagai iš Smūgio padalinio perkeliami į Zubrio padalinį ir veikia jame.

§7. 2-osios kuopos vadui MERKIUI įtraukti į kuopos sudėtį Fausto padalinį ir užmegzti su juo nuolatinį ryšį.

Organizacinė dalis

§8. Nuo š. m. rugpjūčio 20 d. vadovautis nauja Ž[aibo] A[py-gardos) 1946 07 19 instrukcija Nr. 034/OS „Organizacinio sektoriaus organizavimo rinktinėse, rajonuose, valsčiuose ir apylinkėse instrukcija“.

Nuo tos pačios dienos nebegalioja Ž[aibo] A[pygardos] 1945 07 21 instrukcija Nr. 10/OS.

ADOMAS
Rinktinės vadas

Gauna:
Apygardos vadas - 1
1-oji ir 2-oji kuopos - 2
Atskiras Žaibo būrys - 1
Keturi OS rajonų viršininkai - 4
Rinktinės štabas - 2
Iš viso: 10
Nuorašas tikras: Rutenis

LYA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3,1. H 1-112. Nuorašas. Mašinraštis rusų k.

2 dokumentas. Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio-Ilgūno
1946 m. lapkričio 23 d. raportas
Kęstučio apygardos vadui J. Kasperavičiui

Savanoris 1
946 11 23 N
r. 77
Kęstučio apygardos vadui

RAPORTAS

1.    Pranešu, kad nuo šios dienos šifruotas Šerno rinktinės pavadinimas pakeistas į SAVANORIO.

2.    Nauji rinktinės slaptažodžiai:

„Koja-kilpa-katė“.

Šios slaptažodžių kombinacijos eiliškumo tvarką žino Rimgaila¹. Lapkričio mėnesiui slaptažodis: „Koja-kilpa“.

3.    Pakeisti slapyvardžiai: ADOMAS² į ILGŪNĄ², MOCKUS² į MATĄ², NIEKAS³ į ŠAPĄ³, RUTENIS⁴ į ROMUALDĄ⁴, RIPKA⁴ į RAIMONDĄ⁴.

4.    Jūsų dokumentai Nr. 2, 9, 11, 15 ir 16, adresuoti Kovui, V[ytauto] D[idžiojo] R[inktinei], Geniui irŽ[aliosios] Rinktinės] V[adui], bei literatūra, skirta Šernui ir V[ytauto] D[idžiojo] Rinktinei], gauta š. mėn. 17 d.

ILGŪNAS Savanorio rinktinės vadas

L.YA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 108. Nuorašas. Mašinraštis rusų k.

¹ P. Bartkus.

² J. Žemaitis.

³ A. Pakarklis. ⁴ T. Pakarklis.

3 dokumentas. Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio 1946 m. gruodžio 20 d. įsakymas rinktinei

Savanoris
1946 12 20 
Nr. 94/6

ĮSAKYMAS RINKTINEI Nr. 8
1946 m. gruodžio 20 d.

Vanagai ir OS nariai! Sveikinu su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais ir linkiu Jums laimės ir sėkmės kovoje dėl Nepriklausomos Lietuvos su žiauriu okupantu, taip pat su mūsų pačių išdavikais ir šnipais.

Priešas visais būdais stengiasi mus sunaikinti ir nutraukti mūsų atkaklų pasipriešinimą. Kad pasiektų šį tikslą, jis nesiskaito su priemonėmis, ypač švenčių dienomis. Todėl visi vanagai ir OS nariai, ypač per šventes, turi saugotis alkoholinių gėrimų, kurie gali atnešti didelę žalą mūsų bendram reikalui ir darbui. Atsisakykite okupantų mums atnešto ir jų sąmoningai diegiamo įpročio be saiko gerti. Šis įprotis veda mūsų tautą į pražūtį ir palaipsnį išnykimą nuo žemės paviršiaus.

Mokėkite būti linksmi ir be degtinės, per šventes nepragerkite savęs, taip pat Lietuvos ir jos vardo.

Savanorio vadas

Nuorašas tikras: Šapas¹

Išsiųsta remiantis š. m. įsakymu Nr. 4. Be to,

1)    - visiems skyrių ir atskirų būrių vadams,

2)    - visiems V[alsčių] OSV[adams].

LYA, f. K-l, ap. 45, b. 1793 (7714, t. 3), 1. 160. Nuorašas. Rankraštis rusų k.

¹ A. Pakarklis.

4 dokumentas. Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio-Ilgūno parengti 1947 m. sausio 12 d. duomenys apie rinktinės Operatyvinės dalies sudėtį

Savanoris
1947 01 12
 Nr. 206

DUOMENYS APIE O[peratyvinės] D[alies] SUDĖTĮ

ILGŪNAS Savanorio vadas

LYA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 99. Nuorašas. Mašinraštis rusų k.

¹ SA - Savanoris, VD - Vytauto Didžiojo, KAS - Kasputis, BRI -Briedis, GE - Geležis, MAN - Mantas,

BIR - Birute, RYK - Rykštė, FA -Faustas, VIE - Viesulas, DA -nežinomas.

5 dokumentas. Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio-Ilgūno parengti 1947 m. sausio 12 d. duomenys apie rinktinės Organizacinio sektoriaus sudėtį

Savanoris
1947 01 12 
Nr. 206

ŽINIOS APIE O[rganizacinio) S[ektoriaus] SUDĖTĮ

ILGŪNAS
Savanorio vadas

LYA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 98. Nuorašas. Mašinraštis rusų k.

¹ Ryšių tinklo punktai (vadinti pilies bokštais).

² Tarpiniai ryšininkai (vadinti stulpais).

6 dokumentas. Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio-Ilgūno 1947 m. sausio 17 d. operatyvinis įsakymas dėl rinkimų boikoto

Savanoris
1947 01 17 
Nr. 3

OPERATYVINIS ĮSAKYMAS NR. 1

Dėl pasipriešinimo š. m. vasario 9 d. numatytiems bolševikiniams rinkimams akcijos vykdymo Savanorio veiklos rajone

A. Aplinkybės

Sovietų Rusija šio karo metu antrą kartą okupavo mūsų tėvynę ir jau ketveri metai ją plėšia, naikina, tremia. Š. m. vasario 9 d. jau ketvirtą kartą klasta, grasinimais ir prievarta, palaikoma kariuomenės junginių ir tankų, organizuoja „rinkimus“. Užsienio valstybės nepripažino ir dabar nepripažįsta Lietuvos okupacijos. Bolševikai neriasi iš kailio, norėdami gauti savo grobikiško užpuolimo pripažinimą.

Vienas iš mėgstamų jų propagandos pasaulyje žingsnių yra jiems naudingų rinkimų rezultatų užgrobtuose kraštuose paskelbimas. Kad šį rezultatą pasiektų Lietuvoje, jie stengsis visais būdais suvaidinti sėkmingus rinkimus su 90% balsavusiųjų.

Žvalgybos duomenimis, priešas, norėdamas iki rinkimų iššifruoti ir sunaikinti pogrindį, šiuo metu padidino šnipų skaičių ir suaktyvino jų veiklą. Taip pat suaktyvino savo veiksmus prieš partizanus. Partizanams nori smogti smūgį suiminėdami jų tolimus giminaičius ir aprašydami jų turtą.

Viso to tikslas - paveikti mus morališkai, paralyžiuoti mūsų veiksmus prieš rinkimus ir mus sunaikinti.

Lietuvos valstybė nusprendė rinkimuose nedalyvauti. Mūsų pareiga savo veiksmais palaikyti šį mūsų valstybės sprendimą. Nepaisant visų sunkumų ir priešo pastangų trukdyti, mes šį uždavinį įvykdysime.

B.    Uždaviniai

Boikotuoti, paralyžiuoti ir dezorganizuoti rengimąsi rinkimams ir pačius rinkimus, turint tikslą visam civilizuotam pasauliui pademonstruoti mūsų tėvynės požiūrį į „rinkimus“ ir pasipriešinimą bolševikiniam okupantui.

C.    Sprendimas

Pasipriešinimo akcijoje (boikoto, rinkimų dezorganizavimo) dalyvauja visi vanagai ir OS nariai, įtraukdami į šį darbą vietos gyventojus. Veikti atsižvelgiant į vietos ir laiko aplinkybes, stengiantis išvengti nuostolių.

D.    Vykdymas

1.    Visiems OS nariams įsakau:

a)    draudžiu dalyvauti okupantų vykdomoje rinkimų kampanijoje, išskyrus atvejus, kai dėl nedalyvavimo gali būti iššifruota priklausomybė pogrindžio organizacijai: kai taip elgtis verčia tarnybinė padėtis arba yra duota pogrindžio užduotis;

b)    aktyviai platinti priešrinkiminius atsišaukimus ir įspėjamuosius raštelius, o patikimus gyventojus žodžiu agituoti nebalsuoti;

c)    aktyviai talkinti vanagų-partizanų veiksmams;

d)    užrašinėti visus svarbius duomenis apie okupantų vykdomą rinkimų akciją, jos eigą ir rezultatus. Visa tai (žodžiu ar raštu) perduoti savo tiesioginiam viršininkui.

2.    Visiems OS viršininkams įsakau:

a)    supažindinti visus pavaldinius su šio įsakymo D skyriaus 1 paragrafu, reikalauti jį vykdyti ir patiems vykdyti;

b)    padedant vanagams arba kitiems nelegaliai gyvenantiems asmenims, OS padaliniams ir nariams paruošti ir išplatinti atsišaukimus, kreipimusis ir įspėjamuosius raštelius;

c)    surinkti nuodugnius duomenis apie okupantų vykdomus rinkimus (propaganda, rinkimų apylinkės, komisijos, rinkėjų skaičius kiekvienoje apylinkėje, jų sąrašai ir ginkluota apsauga), rinkimų eigą (atidarymas, rinkėjų surinkimas, atskirų rinkimų komisijų veikla ir pasisakymai, rinkimų klastojimas), gyventojų nuotaikas ir rinkimų rezultatus (balsadėžių atidarymas, balsų

skaičiavimas, balsadėžėse rastų biuletenių skaičius, protokolų surašymas).

3. Visiems vanagams įsakau:

a)    nustatyti ir naikinti rinkimų apylinkių patalpas ir aktyvistus-agitatorius;

b)    aktyviai platinti prieš rinkimus nukreiptą literatūrą, atsišaukimus, įspėjamuosius raštelius, žodžiu ir raštu agituoti gyventojus nebalsuoti;

c)    vasario 5-8 d. nakties metu iš sovietų valdžiai lojaliai nusiteikusių gyventojų atiminėti dokumentus ir griežtai įspėti, kad apie tai jie praneštų tik rinkimų dieną ar vėliau;

d)    vasario 8-9 d. nakties metu naikinti telefono-telegrafo linijas;

e)    ginklu trukdyti vykdyti rinkimus.

E. Kiti nurodymai

Iki vasario 16 d. Savanoriui turi būti pristatyti:

a)    įsakyme nurodytų duomenų apie įvykusius rinkimus ir jų rezultatus santrauka;

b)    atimti asmens dokumentai;

c)    padaliniuose pagamintų ir išplatintų kreipimųsi ir atsišaukimų pavyzdžiai.

ILGŪNAS Savanorio vadas

LYA, f. K-l, b. b. 41180/3, t. 3, 1. 99- 101. Nuorašas. Mašinraštis rusų k.

¹ Nenustatyti padalinių vadai.

7 dokumentas. Savanorio rinktinės vado J. Žemaičio-Ilgūno 1947 m. vasario 24 d. laiškas Kęstučio apygardos vadui J. Kasperavičiui-Rimui

Išsiųsta: 1947 02 24

Gauta: 1947 03 08

PONE RIMAI!

1.    Jūsų 02 14 ir 02 17 laiškus su priedais iš J. gavau 02 18. Nuoširdžiai dėkoju už geras žinias ir sveikinimus. Naro paketą tą pačią dieną išsiunčiau toliau. Atsiradus galimybei paketą, skirtą RIM[ui], per J. taip pat pasiunčiau toliau.

02 20 iš Tautgino¹ gavau atsakymą į savo ankstesnį laišką, be to, gavau keturis paketus, adresuotus Kęstučiui. Juos pridedu prie šio laiško.

Dėl ryšių su T[auro] A[pygarda] ir Tautgino kelionės į ten atsakiau teigiamai. Kelionė galima tik su SA[vanorio] ir NA[ro] rinktinių pagalba, jos turi palydėti iki T[auro] A[pygardos] kraštinių padalinių. Nuo Dalios² iki NA[ro] padalinių lydės mano grupė (kartu eisiu ir aš, kad susitikčiau su Jumis ir su Tautginu). Būtų gerai, jeigu Jūs tuo pačiu ryšiu, kuriuo gausite mano laišką, praneštumėte datą, kada aš turiu ateiti pas Dalią. Savo ruožtu nurodau šias susitikimo sąlygas: normaliai Jūsų laišką turiu gauti per parą, 3 paros užtruks ieškant palydovo ir kelionei iki Dalios, dar dvi paros (rezervas nenumatytiems atsitiktinumams) - iš viso dešimt parų nuo Jūsų laiško išsiuntimo man. Taigi parašęs man laišką 02 26, Jūs turite skaičiuoti artimiausią susitikimo datą kovo 3-4 d., t. y. šviesiausiomis naktimis. Mano nuomone, visų geriausia susitikimą paskirti 03 15: tada tamsiausios naktys ir kelionė bus saugi.

¹ J. Čeponis.

² Ryšininkė E. Grigalavičiūtė.

2.    Svarbiausiam darbotvarkės klausimui - jungtinės organizacijos Laisvės kovos sąjungos ir glaudžiai su ja susijusių BDPS ir VGPŠ kūrimui aš visokeriopai pritariu ir palaikau mintis, išdėstytas laiške bei pranešime³, tiesa, savo ruožtu pateikiu šiuos papildymus:

³ J. Kasperavičiaus 1947 m. pranešimas partizanų vadų suvažiavimui.

a)    BDPS - ar ne geriau supaprastinti pavadinimą? VLIK'as turi sudaryti pagrindines struktūras ne padalydamas vietas partijų (dabar neegzistuojančių) atstovams ar organizacijoms, o parinkdamas galinčius dirbti darbą žmones nepriklausomai nuo jų pasaulėžiūros, o tik atsižvelgdamas į šios okupacijos metu jų atliktą darbą.

b)    Mano nuomone, BDPS funkcijos turi būti tokios:

1)    bendras politinis vadovavimas,

2)    ryšių su užsieniu užmezgimas ir palaikymas,

3)    atlikti parengiamąjį darbą organizuojant laikinąją vyriausybę ir aukščiausią administracinį aparatą.

c)    VGPŠ atsisakyti. Jo funkcijų ir kartu vadovavimo visai laisvės kovai turi imtis besikuriantys laisvės kovos padaliniai.

d)    Laisvės kovos sąjūdžio organizacijos pavadinimo klausimas.