Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
_files/I-Laisve-1973-57(94)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis ............................... 2
Greitam susipažinimui .......................... 4
Antanas Maceina: Tautos pakaitalas ar papildas? 6
Stasys Žymantas: Didžioji pasipriešinimo drama 27
Solidarumas su tauta .......................... 49
Veiksniuose ir veikloje ....................... 55
Spauda, radijas, knygos ....................... 74
“Į Laisvę” vedamieji .......................... 79
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
VLIK-as ir V. Alseika
Anot komunistinės “Tiesos”,V. Alseika savo- pasilikimo Lietuvoj mintį jau pradėjęs puoselėti nuo 1970, nuo apsilankymo tėvynėje.
V. Alseikos atvejis mums aiškiai parodo, kad asmenys VLIK-an nėra tinkamai parenkami. Drauge darosi neaišku, kiek metų VLIK-as yra infiltruotas komunistų šnipų. VLIK-o vadovybė Alseikos reikalu turėtų padaryti pilną, viešą paaiškinimą. Be to, savaime paaiškėja, kad VLIK-o struktūra nebeatitinka išeivijos nuotaikų ir diferenciacijos. VLIK-as turėtų būti perstruktūruotas tokiais pagrindais, kurie atkreiptų didesnį dėmesį į šiandien politiškai nefrakcionuotą, labiau vieningų visų pasaulio lietuvių Lietuvai laisvės troškimą.
Vladas Venckus
Venezuela
Redakcijos pastaba: Vladas Venckus yra VLIK-o įgaliotinis Venezueloje.
“Į Laisvę” vertina
Jūsų redaguojamą žurnalą labai vertinu.
Juozas Eretas
Šveicarija
Puikus “Į Laisvę" žurnalas telkia daug aktualios medžiagos.
N. Tautvilas
Washington, D. C.
su laisvinimo veiksnių konkrečiais darbais
Diplomatinė Tarnyba
• Min. Stasys Lozoraitis, Lietuvos diplomatijos šefas, parašė raštą JT gen. sekretoriui, primindamas Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą ir jos sulaužytas tarptautinės teisės sutartis.
Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas
• Paruoštas memorandumas “Lietuva ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencija” ir išsiuntinėtas JAV ir kitoms Vakarų valstybių vyriausybėms, būsimoms konferencijos dalyvėms.
• Išleistas dokumentų rinkinys “USSR— Germany Aggression Against Lithuania”.
• Pirmininkas dr. K. Valiūnas, dalyvaudamas p. Nixonienės priėmime Baltuosiuose rūmuose, Lietuvos klausimu kalbėjosi su pačiu prezidentu.
JAV Lietuvių Bendruomenė
Tremties prasmės beieškant
ANTANAS MACEINA
1. Susirūpinimas išeivijos prasme
Mūsasis jaunimas yra susirūpinęs lietuviškosios išeivijos gyvenimo prasme. 1 Tai suprantama ir kartu džiugu. Suprantama, nes šis jaunimas atsidūrė svetur ne savo valios apsisprendimu: jis buvo arba tėvo išsigabentas, arba yra jau gimęs svečioje žemėje; todėl jo sąmonės santykis tiek su Lietuva, tiek su gyvenamuoju kraštu yra visiškai kitoks, negu jo tėvų. Džiugu, nes jaunimas nenori senesniųjų išeivijai teiktos prasmės priimti kaip savaime suprantamos, o ieško savosios sampratos: lietuviškajame jaunime jausti gemančią savą tremties gyvenimo filosofiją, kuri turinti apspręsti tolimesnį jo kelią. Senesnioji karta, būdama pabėgėlė tikra šio žodžio prasme, pergyveno tremtį kaip pasiruošimą grįžti atgal. Jaunesnioji karta, nebūdama pabėgėlė, teisėtai suabejoja šia tremties samprata, nes jai grįžimas atrodo ne tik netikras laiko atžvilgiu, bet net ir netikslus reikalo atžvilgiu: “Jaunajai kartai, gimusiai išeivijoje, grįžimas būtų tiek pat skaudus, kaip ir pirmiesiems išeiviams, paliekant tėvynę” (V. Bartusevičius, p. 325). Tai giliaprasmė pastaba, į kurią mes lig šiol nesame atkreipę pakankamai dėmesio. Tremtinio vaikas juk nebėra tremtinys. Grąžinti jį į jo tėvų šalį reikštų kaip tik paversti jį tremtiniu, vadinasi, išrauti jį iš gimtosios jo aplinkos ir persodinti jį į jam svetimą aplinką, tegu ši aplinka ir vadintųsi jo tėvų šalimi, kurioje tačiau “pri-tapimas būtų labai sunkus” (V. Bartusevičius, t. p.).
STASYS ŽYMANTAS
Numiršta rožės ir lelijos,
Vergai, karaliai, pranašai,
Bet kas mirty gyvent nebijo,
Gyvens kovoj, gyvens vergijoj—
Švieson kaip milžinas išeis.
Bern. Brazdžionis
Perimtos tradicijos
Ne vienas išeivijoj nekartą lengva ranka negalvotai priekaištavo Lietuvos kariuomenei už tai, kad 1940 metais ji negynė Lietuvos nepriklausomybės. Tačiau kaip tik tie, kurie prieš 25 su viršum metų liejo savo kraują Lietuvos kariuomenės negintai Lietuvos nepriklausomybei atstatyti, ne tik mažiausio priekaišto Lietuvos kariuomenei nedarė, bet jos šventės proga ją prisiminė kaip visiems lietuviams brangiąją ir savąją lietuvišką kariuomenę.
1946 m. lapkričio 20 sunkiose Laisvės kovose krauju pasruvusioje Tėvynėje Lietuvos laisvės karių — Laisvės kovotojų Tauro apygardos pogrindžio laikraštis “Laisvės Žvalgas” (nr. 23/41) sukakties proga rašė:
“Š. m. lapkričio 23 d. mes minėsime tradicinę Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės šventę. . . Šiomis liūdnomis mūsų tautai dienomis mes su atodūsiu prisimename tą gražią, drausmingą ir kultūringąją savąją kariuomenę, kuri nelaimingų tarptautinių įvykių pasekmėje buvo liūdnai okupantų likviduota . . . Tų liūdnų faktų išdavoje, buvusias mūsų kariuomenės tradicijas šiandien perėmė Lietuvos partizanai — Laisvės kovotojai, kurie neturėdami jokio užnugario, gyvendami miškuose ir laukuose — taigi nepalyginamai sunkesnėse sąlygose — aukoja savo gyvybę, veda nelygią kovą su mūsų tautos priešais. Jie sudaro mūsų pavergtos, bet laukiančios savo išvadavimo tautos avangardą, mūsų tautos vadovaujančią dalį. .
Nepriklausomybės simbolis
Nėra mažiausios abejonės, kad jeigu 1939 ar 1940 metais Lietuvos kariuomenė, iš anksto tam paruošta, būtų gavusi vyriausybės įsakymą ginti Lietuvą nuo sovietinio grobiko, ji tą įsakymą būtų bepriekaištingai atlikusi.
Valstybę sudaro ne vien jos teritorija, gyventojai ir valdžia. Nėra valstybės be jos piliečių tėvynės meilės, be jų patriotizmo, be jų pralieto kraujo savo valstybės nepriklausomybei iškovoti, be jų pasiryžimo ją ginti, už ją aukotis ir dėl jos mirti. Ir valstybės pačios savaime negimsta, tautos savo valstybinį gyvenimą iškovoja ginklu, sumokėdamos už jį aukščiausią savo geriausių sūnų gyvybių kainą. Taip pat valstybės neišnyksta tol, kol jos piliečiai yra pasiryžę tą pačią auką sudėti savo tautos nepriklausomybei ginti.
SOLIDARUMAS SU TAUTA
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
► Trys suvažiavimai
1. Vlikas posėdžiavo Clevelande
2. LB studijavo švietimo problemas
► Vasario 16 minėjimas JAV-bių Kongrese
► Lietuviai Nixono rinkiminėje akcijoje
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
► Jaunimas, veiksniai ir bendradarbiavimas
► Frontininkai Lietuvos laisvinimo darbe
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
SOLIDARUMAS SU TAUTA
Vienas iš kūrybingiausių Kauno valstybinio dramos teatro jaunosios kartos režisierių, Jonas Jurašas, partijos cenzorių ir biurokratų aparato prievartaujamas ir terorizuojamas, nebeišlaikė. Viešu laišku, adresuotu LTSR kultūros ministerijai, Kauno valstybiniam dramos teatrui, Lietuvos teatro draugijai ir “Literatūra ir Menas” redakcijai, jis pareiškia protestų prieš slogią komunistinio melo ir prievartinės sistemos atmosferą, kurioje turi dirbti teatralas ir kiekvienas kitas menininkas.
Atvirą laišką Jonas Jurašas apmokėjo vyr. režisieriaus vietos Kauno teatre netekimu.
ATVIRAS LAIŠKAS
Eilę metų dirbus teatre, pribrendo būtinybė išsakyti susikaupusias mintis, liečiančias režisieriaus kaip menininko ir piliečio veiklos principus.
Dvasinės vertybės— vienintelis kūrėjo atlyginimas visuomenei už teisę joje gyventi. Atrodytų, kad joms kurti mūsuose yra palankios sąlygos. Ką rodo patirtis? Eilę mano spektaklių, kaip antai: “Varšuvos melodija”, “Tango”, “Mamutų medžioklė”, “Moljeras”, “Šventežeris”, “Grasos namai”, susilaukė gyvo visuomenės dėmesio. “Dvikova”, “Bolševikai”, “Motinos laukas” buvo pažymėti diplomais ir premijomis. Teatras sėkmingai vykdo finansinius planus. Toka sėkmė galėtų režisierių patenkinti. Tačiau kas slypi toliau?
Metais trunkanti kova už teisę statyti subrandintą spektaklį. Nesibaigiantys disputai su apsidraudėliais, įrodinėjant būsimo spektaklio svarbą visuomenei. Beprasmiškai eikvojama energija, besiginant nuo demagogiškų bandymų įžiūrėti dar negimusiuose spektakliuose autorių kėslus. Korinio audinio darkymas, kategoriškai išreikalaujant nuimti netgi esminius akcentus. Galop, spektaklių eksploatacijos apribojimas arba visiškas jų uždraudimas, ignoruojant plačios teatrinės visuomenės auditorijos nuomonę.
Visais taškais prie okupanto linijos siekdama prisiderinti brooklyniškė “Vienybė”« savo negausius ir vis retėjančius sekėjus viliojasi į komunistines žabangas. Tas išradingumas pasireiškia tuo, kad masalui naudoja patriotinius postringavimus ir “didžiarusių”, “komunistų Lietuvoje” ir paskui jos nenorinčių eiti išeivių pakeiksnojimą ir pasmerkimą. Redaktoriaus Vytauto Širvydo logika tokia:
Sniečkus, Paleckis, Zimanas, Laurinčiukas, Vladimirovas, Šumauskas, Maniušis, Barkauskas, Vaigauskas, Kazakevičius didžiarusių pavergtoje Lietuvoje ir Tysliavienė, Mizarienė, Karosienė, V. Raila, Šulaitis, Jonikas, Šalčius ir kt., o ne paskutinėje vietoje ir jis pats — tai tikrieji Lietuvos patriotai, kultūriniu tautos ir išeivijos bendradarbiavimu bandą nuo nutautėjimo išgelbėti lietuvišką išeiviją. Tam bendradarbiavimui kliūtis stato Brežnevas, Podgornij, Kosyginas, Gromiko, Serovas ir visi kiti maskvinio politbiuro nariai, veikdami išvien su Valiūnu, Barzduku, Volertu, Bobeliu, Valiuku, Balkonu, Šimučiu, Rajecku ir visais kitais diplomatinės tarnybos, Vliko, L. Bendruomenės, Altos ir kitų vienetų nariais. Ir šiai grupei ne kartą pavykstą savo pragaištingų tikslų atsiekti ir “patriotų” stumiamą kultūrinio bendradarbiavimo procesą sustabdyti. Beveik su širdgėla praėjusią vasarą skundėso V. Š., kad dėl šių nenaudėlių “jau antri metai iš Lietuvos nebeišleidžiama įžymių meno pajėgų pas užsienio lietuvius”.
Tarsi pasišaipydama iš širvydinio patriotizmo, netrukus Maskva Amerikon pasiuntė solistę Kaukaitę, pianistus Dvarionaitę ir Trinkūną ir kultūrininkų ekskursiją su rašytojais, muzikais, enkavedistais, solistėmis, kolchozininkais ir kitų rūšių specialistais. Poetas Maldonis ir Lietuvos partizanų niekintojas rašytojas Avyžius atvyko tiesiai iš “didžiarusiš-kos” Kremliaus kolonų salės, atideklamavę odes didžiajai žmonių ir tautų pavergėjai Maskvai. Ekskursijai vadovavo Vilniaus vykdomojo komiteto pirm. V. Sakalauskas. Apsirūpinęs “Lietuvos vyriausybės” rekomendacijomis, padrąsintas Amerikos konsulo vizito Vilniuje, ir “Lietuvos sostinės burmistras” bandė oficialiai vizituoti Bostono, Čikagos, Los Angeles, New Yorko ir kt. Amerikos miestų burmistrus, bet niekur nebuvo priimtas, išskyrus Baltimorę.
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
VLIKo seimo 1972 sesija vyko Cle-velande lapkričio 25 - 26. Šiais metais seime 39 delegatai atstovavo 14-kai grupių, nes penkioliktoji, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, iš VLIK-o sudėties yra iškritusi. Kandidatų į iškritimą yra ir daugiau, nes kai kurių “grupių” atstovai jau senai niekam nebeatstovauja ir tos “grupės” jau senai VLIK-o nario mokesčio nebemoka. Sąžiningesnieji žmonės šioje sesijoje tą reikalą kėlė ir pravedė rezoliuciją: “Siekiant tampresnės Vliko konsolidacijos, Seimas kviečia giminingas politines grupes ir rezistencinius sąjūdžius jungtis į stipresnius vienetus. Vliko organizacijų glaudos klausimui nagrinėti Seimas siūlo Vliko Taryboje sudaryti specialią komisiją”. Nors kituose seimo nutarimuose ir pasigendama konkretumo, tačiau VLIK-o valdyba darbų apyskaitoje galėjo kai ką ir reikšmingesnio pasakyti, k. t., memorandumo paruošimas ir išsiuntinėjimas būsimos Europos saugumo konferencijos dalyviams, memorandumo paruošimas ir išsiuntinėjimas Vokietijos Bundestago nariams, “USSR — Germany Aggression Against Lithuania” dokumentų rinkinio leidimas, The World Baltic Conference junginio suorganizavimas. Žinoma, “Eltos” biuletenių leidimas turėtų būti reformuotas. Pirmoje vietoje atsisakytina nuo niekam nereikalingų lietuviškų laidų, kainuojančių apie 7000 dol. į metus.
JAV LB Vl-sios Tarybos IV-ji sesija
Tarybos prezidiumas (V. Kamantas — pirm., V. Kleiza, dr. A. Razma, dr. E. Lenkauskas ir dr. S. Matas), korespondenciniu būdu surinkęs narių nuomones, liečiančias vietovę, datą ir pobūdį, Tarybos sesiją sukvietė Clevelande spalio 28-29. Sesija pagrindinį dėmesį skyrė beveik išimtinai švietimo ir kultūros reikalams svarstyti.
Sesijoje dalyvavo 39 Tarybos nariai, 8 Švietimo tarybos nariai, 5 lituanistinių mokyklų vedėjai ir keletas pozityvių svečių. Žodžiu buvo trys sveikinimai, 9 sveikinimai raštu iš lietuvių ir 9 iš amerikiečių (prez. Nixonas, 6 senatoriai, 1 gubernatorius ir 1 kongresmanas). Buvo atsisakyta nuo įvairių suvažiavimus apsunkinančių priedų, o koncentruotasi į darbą ir svarstymus. Pranešėjai pateikė svarstymams medžiagos:
D. Petraitytė: steigti tėvams vaiko auklėjimo kursus ir vaikų židinėlius šeimose.
Kun. K. Pugevičius informavo apie galimybes gauti paramos lituanistiniam švietimui iš JAV kongreso.
Metinis Amerikos Lietuvių Tarybos suvažiavimas
Metinis ALT-os suvažiavimas Čikagoje įvyko lapkričio 11. Palyginus su praėjusių metų suvažiavimu, kada beveik visų ALT-os pagrindinių pareigūnų kalbos buvo nukreiptos prieš Lietuvių Bendruomenę, šiais metais pūtė žymiai ramesni vėjai. Pažanga reikia laikyti ir ALT-os skyrių atstovų į suvažiavimus pakvietimą, nors jiems statutinių teisių suvažiavimuose ir nesuteikta.
Kaip visada, taip ir šiais metais sveikinimų buvo gausu. Jie buvo sakomi priešpietiniame ir popietiniame posėdžiuose. Sveikinimai gražiai derinosi į visą suvažiavimo programą, nes ir ALT-os pareigūnų kalbos ir pranešimai buvo bendrinio - informacinio, o ne problematinio pobūdžio. Kadangi problemų valdyba svarstymams nepristatė, todėl ir jokių nutarimų nebuvo padaryta. Tad priimtos rezoliucijos apsiriboja protestais, prašymais, kvietimais, sveikinimais.
Iš visų pasakytų kalbų akademišku apipavidalinimu išsiskyrė prof. M. Mackevičiaus paskaita apie Lietuvos teisinę padėtį laisvajame pasaulyje ir iš okupuotos Lietuvos pabėgusio adv. Z. Butkaus aktualus pranešimas apie padėtį okupuotame krašte. Nors Butkus naujų faktų ir neiškėlė, tačiau autentiško liudytojo žodžiai patvirtino lietuvių išeivijos pajėgumą sekti gyvenimą pavergtoje Lietuvoje ir teisingai įvykius interpretuoti.
Valstybės Departamento ir kitų JAV-bių krašto institucijų pareiškimai Lietuvos bylos klausimu darosi vis blankesni ir blankesni ir beveik nieko nebepasako. Žinoma, iki aukšto laipsnio tai mūsų pačių kaltė. Jei mes išvystytumėm tinkamą tuo reikalu spaudimą į tas institucijas, to, be abejo, nebūtų. Tai, žinoma, atskira tema. Šio gabaliuko tikslas yra trumpai užsiminti apie Vasario 16-sios paminėjimą 1973 metais JAV-bių Kongrese. Su džiaugsmu reikia pareikšti, kad JAV-bių Iegislatoriai Washingtone nebijo kelti ir ginti Lietuvos bylą ir kartu nepagaili kietų žodžių Lietuvos pavergėjams. Per kongresmanus ir senatorius galėtumėm išvysti didelį spaudimą ir į Valstybės departamentą ir Baltųjų rūmų pareigūnus Lietuvos laisvinimo reikalu. Toli gražu mes, lietuviai, to neatliekame.
(Lietuviškos “veiklos” išnešimas į amerikiečius)
Ir senosios ir naujosios imigracijos lietuvių dalyvavimas amerikiečių politinių partijų veikloje buvo ir yra labai ribotas. Tiesa, pavienių prasiveržimų būta ir yra ir dabar. Gi lietuvių masės (lietuvių kilmės amerikiečių skaičius JAV-se yra nemažas!) liko ir lieka abejingos ir neutralios ir Demokratų ir Respublikonų partijoms bei visai jų veiklai. Reikia manyti, kad JAV-bių lietuvių gana aukštas procentas dalyvauja rinkimuose (balsuoja). Toli gražu to nepakanka. Dejuojame, kad mes, lietuviai, kaip grupė, neturime pakankamai ryšių su krašto politinio gyvenimo vairuotojais. Mūsų pačių kaltė: mes esame atsiriboję nuo pagrindinių politinių partijų veiklos. O juk galėtumėm turėti daug ir puikių ryšių su abiejų partijų vairuotojais visuose krašto kampuose ir su demokratų ir respublikonų legislatoriais Washingtone!
Naujosios imigracijos lietuvių pajudėjimas
Apčiuopiamesnė pradžia buvo padaryta Kalifornijos lietuvių. Juos iki tam tikro laipsnio pasekė Čikagos ir New Yorko lietuviai. Kalifornijos lietuviai jau 1956 ir 1957 metais suorganizavo porą lietuvių respublikonų vienetų: vieną — nepriklausomą, o kitą — kaip California Republican Assembly padalinį. Šių vienetų vadovybės suvedė lietuvius į kontaktą su steito respublikonų partijos vadais ir respublikonų iškiliaisiais legislatoriais (senatoriumi Kuchel, senatoriumi Knowland, kongresmanu Lipscomb ir eile kitų). Tas lietuvių respublikonų pajudėjimas atkreipė Kalifornijos respublikonų partijos darbuotojų dėmesį, ir lietuviai buvo išrinkti į vadovaujamus partijos postus Los Angeles apskrityje (county) ir visame steite.
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
PROF. DR. ANTANAS MACEINA, žymiausias lietuvių religinių, filosofinių ir tautinių problemų svarstyto jas, poetas, daugelio veikalų lietuvių ir vokiečių kalbomis autorius, 1973. 1.27 sulaukė 65 metų amžiaus. Iš Muensterio universiteto (Vokietijoje) profesoriaus pareigų išėjęs į pensiją, nuostabia intelektualine jėga ir kūrybiniu intensyvumu naujais veikalais turtina lietuvių religinę ir filosofinę literatūrą.
Prof. A. Maceina yra vienas iš pagrindinių Lietuvių Fronto ideologų ir nuoširdus “Į Laisvę” bendradarbis. Jo aktualus straipsnis “Tautos pakaitalas ar papildas?” spausdinamas šiame žurnalo numeryje.
_files/I-Laisve-1973-57(94)-15.jpg)
Trečiasis politinių studijų savaitgalis Los Angeles
Vasario 3-4 Los Angeles Hilton viešbutyje vyko trečias iš eilės politinių studijų savaitgalis, suorganizuotas LFB vietos sambūrio. Tokie savaitgaliai, kurių mintį iškėlė ir kurių pravedimą entuziastiškai remia dabartinis LFB c. v. pirm. Leonardas Valiukas, yra organizuojami kas antri metai. Šalia vietinių jėgų aktyviais svarstybų dalyviais paprastai turima žymesnių asmenybių ir iš tolimų vietovių. Prieš ketverius metus buvo atvykęs prof. A. Klimas, užpernai — prof. V. Vardys, dr. J. Kazickas ir V. Volertas, šiemet - dr. K. Ambrozaitis ir dr. P. Kisielius.
Šių metų savaitgalyje simpoziumų būdu buvo užsimota panagrinėti tris savo tarpe artimai susijusias temas: a. Jaunimas laisvės kovoje, b. Lietuvių Bendruomenė Lietuvos vadavimo darbe ir c. Užsienio lietuvių bendravimas su okupuota Lietuva. Rašytojo Jurgio Gliaudos paskaita “Tarybinės santvarkos raida’’ tapo tarsi visų trijų nagrinėjamų temų fonu, išryškinančiu laisvės kovos prasmę ir perspektyvas.
Lietuvių Fronto Bičiulių suorganizuotas politinių studijų savaitgalis, įvykęs 1973 m. vasario 3 - 4 d. d. Los Angeles Hilton viešbutyje, santalkiniu būdu nagrinėjo tris temas: a. Jaunimas laisvės kovoje, b. Lietuvių Bendruomenė Lietuvo laisvinimo darbe ir c. Užsienio lietuvių bendravimas su okupuota Lietuva. Rašytojas Jurgis Gliauda paskaitoje “Tarybinės santvarkos raida” pristatė ten vykstančius pasikeitimus.
Jaunimas laisvės kovojetemų svarstant, išryškėjo paties jaunimo tarpe besikristalizuojančios dvi kryptys:
a. Lietuvių jaunimui prisiimti didesnę atsakomybę kovoje už Lietuvos laisvę ir ją išplėsti į universitetus ir akademinį pasaulį. Todėl remti Notre Dame universitete pradėtų sąjūdį Lithuanian Liberation Front ar kitu vardu, jį ugdyti ir židinius steigti visuose universitetuose ir kolegijose, kur tik yra lietuvių studentų.
b. Būti balsu tų, kurie neturi balso okupuotoje Lietuvoje;
c. Siekti įtakingų pozicijų, iš kurių būtų galima efektingiau paremti kovų už Lietuvos laisvę;
Įspūdžiai iš LFB Rytų apygardos konferencijos
Lietuvių Fronto Bičiulių Rytų apygardos sambūrių atstovai, suvažiavę į savo metinę konferenciją, įvykusią 1972 metų lapkričio 18 dieną Kultūros židinyje (361 Highland Blvd., Brooklyn, New York), visą dėmesį skyrė pilnesniam savo narių įsijungimui į Lietuvos laisvinimo darbą. Toje apygardoje veikia šie frontininkų sambūriai: New Yorko, New Jersey (Julijono Būtėno vardo), Water-bury, Conn., ir Philadelphijos - Del-ran (N. J.).
Svarstytos ir nagrinėtos temos
Išsibarstymo nestokoja nė vienoje grupėje, ir frontininkai nėra išimtis. Pavieniai frontininkai yra išvarę ir varo plačius barus Lietuvos laisvinimo darbe. Frontininkai, kaip organizacija -— sąjūdis, negalėtų tuo ipasigirti ar pasididžiuoti. Tad, įžanginėje temoje ( Frontininkų pilnas susiorganizavimas) buvo pažiūrėta į sąjūdžio visus negalavimus, tų negalavimų išlyginimus, narių susicementavimą ir tuo pačiu kiek galima pilnesnį įsijungimą į Lietuvos laisvinimo darbą. Įvadą pašnekesiui padarė Leonardas Valiukas (Los Angeles, Calif.), LFB JAV-bių ir Kanados Centro valdybos pirmininkas. Anot jo, pagrindinė tremties misija esanti padėti Lietuvai nusikratyti vergijos ir atgauti laisvę ir nepriklausomybę. Šiame žygyje frontininkai ir kiti lietuviai neturėtų pagailėti nei pastangų, nei darbo, nei laiko, nei pinigo. Po jo maždaug 20 minučių įžanginių pastabų sekė minėtu klausimu diskusijos, į kurias įsijungė beveik visi konferencijos dalyviai. Visos sugestijos, rekomendacijos bei patarimai buvo nukreipti LFB Vyr. Tarybai (konferencijoje dalyvavo Vyr. Tarybos Prezidiumo pirmininkas dr. Petras Kisielius, Cicero, Ill.) ir Centro valdybai.
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Premijuotas eilėraštis
Sudiev, paskutini tėvynės birželi,—
Buvai tu, kaip niekad— auksinis ir žalias!
Toli pasiliko, lyg sapnas pranyko
Geltoni, žali ir raudoni vainikai.
Sudievu, sudievu žydėjimui pievų,
Kvepėjimui ievų— sudievu, sudievu!
Sukilėlio kelią ir knygnešio dalią
Tiktai išrinktieji pakelti tegali—
Už raidę ir žodį, už maldą ir raštą
Paliekam skausme savo gimtąjį kraštą.
Sudievu, sudievu žydėjimui pievų,
Kvepėjimui ievų— sudievu, sudievu!
_files/I-Laisve-1973-57(94)-22.jpg)
DR. JUOZAS GIRNIUS, “AIDŲ” ŽURNALO REDAKTORIUS, kuriam Ohio Lietuvių Gydytojų d-ja paskyrė 1972 metų 1000 dol. kultūrinę premijų.
Dr. J. Girnius tremtyje parašė monumentalius tautinei filosofijai ir tautinei pedagogikai pagrindus tiesiančius veikalus: “Tauta ir tautinė ištikimybė” (išversta į latvių k.), “Žmogus be Dievo”, “Idealas ir laikas” ir visą eilę studijų. Šiuo metu baigia rašyti prof. Pr. Dovydaičio monografiją. Jis buvo vienas iš Lietuvių Enciklopedijos redaktorių.
Skaityti daugiau: PREMIJUOTIEJI 1972
Atrodė baisūs pirmieji amžiai, kada buvo kankinami krikščionys. Daugeliui atrodė nesuprantama, kaip galėjo būti tokie žiaurūs tuometiniai vadai ir jų talkininkai. Tačiau šiandieną pasirodo, kad anie neronai tebuvo tik kuklūs mėgėjai, palyginus su dvidešimtojo amžiaus tironais, nacizmo ir komunizmo kūrėjais ir diktatoriais. Dvidešimtojo amžiaus tironai žudė milijonais, o ir dabar tebenaikina ir tebekankina tuos, kurie negarbina komunistinių stabų, kaip pirmaisiais amžiais pagoniškų.
_files/I-Laisve-1973-57(94)-25.jpg)
AMERIKOS PREZIDENTO LAIŠKAS RAŠYTOJUI JURGIUI GLIAUDAI, padėkojant už jam pasiųstą anglų kalba “Simas”.
Pavergtos Lietuvos kankiniams ir jų kančioms pavaizduoti išėjo Mato Raišupio knyga “Dabarties kankiniai; tai Lietuvos vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų kryžiaus kelias pirmojoje ir antrojoje Sovietų okupacijoje. (Tos knygos ištrauka buvo atspausdinta “Į Laisvę” 1971 m. 53 (90) — Red.). Jeigu mes dažnai abstrakčiai kalbame, kad pavergtoje Lietuvoje kankinami tikintieji, kad jie persekiojami ir tremiami, kad jiems sudaromos nepakenčiamos gyvenimo sąlygos, tai kai kam gali atrodyti ir perdėta. Bet šioje “Dabarties kankinių” knygoje nėra jokių bendrybių: šioje knygoje apie persekiojimus liudijama skaičiais, vardais ir faktais. Tai yra tikras paminklas mūsų kankiniams, nes jų auka nebus užmiršta, jų ryžtas ir kova turės įtakos ateičiai, jų kova ir kančia bus pavyzdys kovojantiems už savo tėvynės ir savo įsitikinimų laisvę.
“Į Laisvę” 1972 gruodžio nr-je Kęstutis Grainys gan pagrindinai nagrinėja Lietuvos vyčių organizaciją ir jos potencialą. Iš rašto gaunasi įspūdis, kad straipsnio autorius ar nesenai įstojęs į vyčius, ar tik stebėtojas iš tolo. Šitoks atitrauktinumas naudingas objektyviau įžvelgti į organizacijos sąstatą ir veikimą.
Deja, ne visur Grainys vadovaujasi objektyvumu. Jis paneigia tiesą mano teigime, kad 1960 kun. Jutkevičius atmetęs senatoriaus Jono Kenedžio kandidatūrą į Lietuvos vyčių medalį. Kad nebūtų abejojimų, noriu iš karto pabrėžti, kad A. Budreckis niekada nebuvo Kenedžio ar jo brolių garbintojas. Jo tragiška administracija pasižymėjo tik dviem laimikiais (jei taip galima sakyti): Peace Corps įsteigimu ir užuomazga pertreniruoti darbininkus, kurie nebegali savo amatų pritaikyti šio meto industrijoje. Visa kita buvo tuščias burbulas. Tad neverta gaišinti laiko nedalykiškais argumentais, girdi, tu demokratas, aš respublikonas.
Anatolijus Kairys, SIDABRINĖ DIENNA, trijų veiksmų operetė. Išleido Lietuvių Meno Ansamblis “Dainava”, viršelį piešė dail. Jurgis Daugvila, spausdino Mykolo Morkūno spaustuvė Čikagoje 1972; 155 p., kaina — 4.50 dol.
Antanas Musteikis, KIAUROS RIEŠKUČIOS, romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Viršelis Ados Korsakaitės - Sutkuvienės. Spausdino “Draugo” spaustuvė Čikagoje 1972; 259 p., kaina — 4.50 dol.
LIETUVIŲ MOKSLO AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBAI VII tomas. Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys. Šis tomas skiriamas LKM Akademijos 50 metų sukakčiai atžymėti. Spausdino “Pliniana” spaustuvė Italijoje; 427 pusl.
Ats. mjr. P. Gudelis, BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ATSIRADIMAS LIETUVOJE 1918 - 1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje. Išleista Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” ir autoriaus lėšomis. 1972. Spausdino “Nida Press” Londone. Įvadą parašė prof. dr. Z. Ivinskis. Įvadas ir knygos santrauka anglų ir vokiečių kalbose; 160 psl., kaina: kietais viršeliais 3.00 dol., minkštais — 2.50 dol.
_files/I-Laisve-1973-57(94)-27.jpg)
VEDAMIEJI
Tie, kurie iš pradžių LB-nę neigė, jai gimstant pranašavo: ji negyvens. Bet Bendruomenė gyveno, augo ir stiprėjo. Tada tie, kurie jos baiminosi, siūlė sandėrį: prisiimk tik dalį savo likiminės misijos: kultūrinės kūrybos ir lituanistinio švietimo rūpesčius. Bet LB to padaryti negalėjo, nes neprisiimdama visų rūpesčių būtų išvirtusi į Nebendruomenę.
Palengva įsisąmonindama savo tautinę misiją ir savo rinktų vadų išmintingos taktikos vedama, masėms pritariant, LB JAV-se natūraliai įsitvirtino ir kultūrinės, ir politinės veiklos srityse. Šio “Į Laisvę” numerio skyrelyje “Greitam susipažinimui” (žiūr. 4 p.) yra bandoma suregistruoti mūsų laisvinimo veiksnių konkretūs žygiai Lietuvos laisvinimo reikalu laikotarpy nuo paskutinio žurnalo numerio paruošimo spaudai, ir nesunku pastebėti, kad tais žygiais iš visų veiksnių turtingiausia yra Lietuvių Bendruomenė.
Vytautas Alseika, pabėgęs iš VLIK-o tarnybos ir iškilmingai sutiktas okupanto stovykloje, iš tikro naujos spragos laisvės kovos bare nepadarė. Tai, ją jis pasakė spaudos konferencijoje Vilniuje, galėjo išsakyti Amerikos komunistų spaudoje ir po to ramiai išvykti. Niekas jo čia nebūtų stabdęs. Net iš VLIK-o išvogtų dokumentų okupanto spaudoje paskelbimas Lietuvos laisvės kovai daugiau pasitarnavo negu pakenkė: tauta sužinojo, kad išeivija ne tik kultūriškai kūrybinga, bet ir politiškai tebėra gyva ir kovinga ir kad pavergto krašto nėra pamiršusi.
Oficialus laisvės kovos išdavimas tapo daugiau dienos sensacija ir trumpalaikis okupanto pasididžiavimas, kad, va, mes pajėgiame infiltruoti jūsų vyriausią vadovybę, kaip prieš dekadų kad padarėme su Amerikos Lietuvių Taryba. Priešo laimėjimas buvo labiau psichologiškas negu realus.
