_files/I-Laisve-1983-88(125)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis ......................................................... 2
Bronius Kviklys: “Aušros” genezė ir tikslai .............................. 6
Vincas Natkevičius: Naujais kultūrinės veiklos keliais .................. 19
V. R.: Vokietijos lietuviai ............................................. 27
Rūta Kleva Vidžiūnienė: Išeivijos politinio ir kultūrinio darbo derinimas 31
Romas Giedra: Išeivijos darbai tautos akimis ............................ 33
Dr. K. Ėringis: Romo Kalantos aukos dešimtmetis ......................... 37
Vacys Kęstutis Slotkus: Išeivijos jaunimas vienybėje su kovojančia tauta 41
Julius Vidzgiris: Lietuva po 100 metų nuo “Aušros” pasirodymo ........... 48
Dr. Adolfas Damušis: Lietuvių pogrindis vokiečių saugumo dokumentuose ... 65
Vedamasis ............................................................... 79
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1983 88(125)
Papildo
Ačiū už mano atsakymo “Dėl VLIKo metimo Seimo aprašymo” paskelbimą (nr. 87) drauge su to aprašymo autoriaus papildomu žodžiu.
Deja, tasai aprašytojas tebeneigia, kad Madride konferenciją stebėjo trys lietuvių delegacijos. Faktas yra, kad VLIKo delegacijoje buvo pirm. dr. K. Bobelis, Vladas Šakalys, argentinietis Miciudas ir aš. ALTo delegacijoje buvo pirm. dr. K. Šidlauskas, dr. Jonas Genys ir kun. dr. J. Prunskis. BALFui atstovavo pirm. M. Rudienė su kita ponia. Baltiečių demonstracijon prisidėjo J. Vilčinskas iš Anglijos, dalyvavęs Socialistų Internacionalo suvažiavime, ir pora vietinių lietuvių, jų tarpe ispaniškai ir angliškai kalbąs kunigas. Dirbome suderintai. Pačioje konferencijoje JAV delegacijoje buvo ir R. Česonis. Mišrioje “disidentų” grupėje buvo Tomas Venclovas, tik Madride susipažinęs su mūsų delegacijos nariu Šakaliu, nors Lietuvoje abudu lankė tą pačią mokyklą. Latvių jaunimo buvo privažiavę iš Švedijos, Vokietijos, Anglijos ir Pietų Amerikos. Mičiudas ir latvis J. Kadelis buvo labai naudingi ryšiams su spauda ir televizija, gi mūsų Šakalys stebino savo pokalbiais keliomis kalbomis. Tarp kitko, aerodrome jis buvo sulaikytas, kai ispanų pareigūnams sakėsi esąs lietuvis ir ispanams padavė Švedijos pasą svetimšaliams. Tik ką išrinkto būsimojo JAV prezidento Reagano pareiškimą Pabaltijo reikalu kažkas stengėsi nušalinti iš spaudos kambario, reikėdavo veik kasdien naujai iškabinti.
Jūsų “aprašytojo” patikimumas abejotinas, jei kelių delegacijų veiklą Madride jis pavadino mano “išmislu”, nors apie tai pranešdavo ir ELTA, ir spauda.
dr. Kostas R. Jurgėla
Bethesda, Md.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
_files/I-Laisve-1983-88(125)-3.jpg)
BRONIUS KVIKLYS
Kad “Aušra” turėjo labai didelę įtaką lietuvių tautiniam atgimimui, žinome iš faktų, kad ji ir sustojusi buvo visą laiką aukštai vertinama. Ji buvo visos eilės kitų lietuviškų laikraščių bei žurnalų pradininkė, lyg jų motina — gimdytoja. “Aušros” sukaktuvės buvo dažnai minimos, — 20, 25, 30, 40, 50, 75 metų ir tai prasmingai, atžymint ją specialiais leidiniais, straipsniais periodikoje, minėjimais. Džiugu, kad PLB rūpesčiu ir šie 1983 m. paskelbti “Aušros” šimtmečio metais, kad ruošiami specialūs, minėjimai, parodos ir kad Čikagoje šia proga išleisti dviemis knygomis visa 1883 - 1886 m. “Aušra”.
“Vilniaus kalendorius 1908 metams”, minėdamas “Aušros” 15 m. sukaktį, rašė, jog jei pati “Aušra” ir nebegyvena, bet paliko vaisiai jos gyvavimo — tai pabudimas lietuvių tautinio susipratimo. Nors “Aušra” mirė, bet nemirė jos dvasia, nes tai gyvybės dvasia. Tos dvasios kelias — erškėčių kelias . . . Visokių muravjovų palikimai ir rusų šnipai visur jos tykojo ir uostė — bet gyvybės dvasiai buvo lemta laimėti! .. Tas laimėjimas — tai galas Muravjovo ir jo įpėdinių sumanymams!”
Skaityti daugiau: “AUŠROS” GENEZĖ, TIKSLAI IR REIKŠMĖ
_files/I-Laisve-1983-88(125)-5.jpg)
Vincas Natkevičius, M. A., Irena Naudžiūnaitė-Joerg ir Bernardas Brazdžionis
30 Europos lietuviškųjų savaičių
VINCAS NATKEVIČIUS
Girdėti, kad Europos, ypač Vokietijos, lietuviams savaičių pavydi Jungtinių Amerikos Valstybių kultūrininkai ir veikėjai. Jie pasekė jomis, bet jų nepralenkė, nes Amerikoje paskaitinis savaičių krūvis, rods, mažesnis nei Europoje. Visiškai savaitėmis pasekti nelengva, nes jos pradėjo naujoves, o kiekviena naujovė sunkiai skina sau kelius visuomenėje. Juk savaitės įnešė į lietuvių emigrantų gyvenimą visai naują kultūrinės veiklos būdą.
nežinomą nepriklausomos Lietuvos laikais. Visų pirma į akis krinta naujovė, kad tokio ilgio, ištisos savaitės, kultūrinių renginių nepriklausomoj Lietuvoj išvis nebuvo. Štai Katalikų mokslo akademija, bene žinomiausia anuomet mokslinė - kultūrinė institucija šalia universiteto, teruošdavo 2 dienų suvažiavimus su paskaitomis. Panašiai darydavo ir gausios idėjinės - kultūrinės ar politinės organizacijos, tešaukusios, dažniausiai kartą į metus, vadinamas 2 dienų savaitgalio konferencijas.
1. Ką laikyti svarbesniu dalyku: kultūrą ar politiką?
Kita savaičių naujovė — į politiką nežiūrėti kaip į kone? vienintelį inteligentų užsiėmimą šalia profesinio darbo. Šitokia pažiūra ir praktika buvo įsiveisus mūsų emigracijoj po karo, kai savaime linkome, gimtajam kraštui patekus į sovietinę okupaciją, ko daugiausia rūpesčių ir pastangų skirti jo politinei laisvei iškovoti. Anuomet politikai kartais sukeldavo patys sau ir kitiems emigrantams nerealių vilčių dėl tėvynės ateities, pranašaudami laisvę; tai politika juo labiau atrodė garbingiausias ir kilniausias užsiėmimas, vedąs į trokštamą tėvynės išvadavimą iš priešo nagų. Iškilo todėl ginčų, kivirčų, rungtynių ir rietenų, kas turi daugiau teisių kraštą laisvinti: VLI-Kas ar diplomatai, ar kovoje dėl laisvės pirmenybę duoti kraštui ar šitą kovą patikėti politiniams emigracijos vadams? Kovos vyko ir tarp politinių partijų pačiame VLIKe. Ilgainiui kai kurios VLIKo politinės partijos atsikreipė prieš rezistencinius sąjūdžius, nes juto, kad jų veikėjai konkrečiu darbu, intelektiniu pajėgumu ir įtaka jaunimui nustelbia senąsias partijas. Vienas pajėgiausių VLIKo darbuotojų, buvęs Laikinosios Vyriausybės faktinis pirmininkas prof. J. Brazaitis 1952 buvo senųjų partijų balsais išjungtas iš VLIKo Vykdomosios Tarybos.
_files/I-Laisve-1983-88(125)-6.jpg)
Stud. Jūratė Baresaitė Studijų savaitės rengėjų vardu įteikė lietuvių draugui, Augsburgo vyskupui žemaitišką koplytėlę
Skaityti daugiau: NAUJAIS KULTŪRINĖS VEIKLOS KELIAIS
LIETUVIŲ KULTŪROS INSTITUTAS
1981 m. kovo 7 d. buvo formaliai įsteigtas Lietuvių Kultūros Institutas (Litauisches Kulturinstitut). Jo būstinė — Romuva, 6840 Lampertheim 4 (Huettenfeld), Vakarų Vokietija. Tokios institucijos steigimo klausimas jau buvo iškilęs 1950 m. Vokietijos lietuvių švietėjų, kultūrininkų bei visuomenininkų konferencijoje. Prasidėjusi masinė emigracija ir kitos priežastys tuos planus sutrukdė, bet jų nepalaidojo. Tuometinis Lietuvos atstovas Paryžiuje dr. S.Bačkis, vysk. P. Brazys ir kiti tą klausimą ir toliau judino ir svarstė. 1979 m. tokios institucijos įkūrimo reikalą energingai pristatė dr. K. J. Čeginskas Vokietijos LB valdybai, ir 1981 metais į Vokietijos lietuvių gyvenimą įsijungė nauja lietuvių kultūrai palaikyti ir kurti institucija.
Vincas Bartusevičius pirmajame Lietuvių Kultūros Instituto leidinėlyje — “Lietuvių Kultūros Instituto uždaviniai ir darbai ” (1982) instituto darbo laukus — uždavinius apibūdina: 1. išlaikyti, kurti ir skleisti tautinę kultūrą, 2. užmegzti ir plėsti kultūrinius ryšius su kraštu, kuriame gyvename ir 3. palaikyti ryšius su kraštu, iš kurio atvykome. Autorius iškelia tris pagrindinius pirmojo uždavinio aspektus: pirmasis — išlaikyti, išgelbėti nuo pražuvimo tai, kas kultūroje jau sukaupta ir sukurta. “Lietuviškos archyvinės medžiagos likimas todėl yra viena iš svarbiųjų problemų, bet kartu ji turbūt jau pasidariusi ir viena iš tragiškiausių, — teigia V. Bartusevičius. Antrasis aspektas — pati kultūrinė kūryba. Čia reikalinga pasitarti, kurie darbai turėtų būti atliekami pirmoje eilėje, kelti paskatos ir paramos reikalą vienas kitam, įvesti jaunesniąją kartą į rimtesnį lietuvišką kultūrinį darbą, finansuoti tam tikrus projektus arba užsakyti konkrečius darbus. Trečiasis aspektas būtų — kultūros skleidimas, apimąs pastangas, kad visa, kas sukurta, padaryti prieinamais ir visuomenei, tiek lietuviškai, tiek gyvenamojo krašto. “LKI veikla neturėtų reikštis izoliuotai, bet visuomet su žvilgsniu į visą lietuvišką visuomenę ir jos problemas”, t.y. rūpintis ir lietuvybės išlaikymu.
Skaityti daugiau: VOKIETIJOS LIETUVIAI
RŪTA KLEVA VIDŽIŪNIENĖ
Šis klausimas mumyse iškyla jau ne pirm į kartą, — bet tai kaip tik ir rodo, kad dar nesame jam suradę sprendimo. Todėl ir pravartu jį dar kartą panagrinėti. Gal būt problema glūdi tik daliniame šitų dviejų žodžių prasmės ir apimties suvokime, o gal ir kitose, daugiau vidinėse mūsų priežastyse, — bet pirmiausia aš kalbėsiu apie žodžių sąvokas, kad sutartume, ką jos mums reiškia.
Kai iš civilizacijos — vaizdinio žmonijos buities pagerinimo proceso — buvo pereinama ir į vidaus pasaulio išraiškos formų kultyvavimą, tobulėjantis žmogus plėtė ir kultūros paskiras šakas. Šalia kalbos, menų, filosofijos, etikos sričių, galvojantis žmogus pradėjo ieškoti ir paskirų savo bendruomenių gerbūvio apsaugos formų. Skirtingų palinkimų individai ėjo savomis kryptimis, dažnai nuvertindami kitą kryptį pasirinkusių asmenų atsiekimus. Ne vienas kultūrininkas, susikūręs savotišką uždarumo filosofiją, mano, kad mokslo, meno ir technikos plėtotė savaime jau išspręs ir laisvės problemą. Toks požiūris pasidarė labai parankus totalitarinėms sistemoms, — kaip jį ypatingai iškelia ir nurodo mūsų Tomas Venclova, neužsidaręs vien kultūrinėje srityje, kuri jam, kaip poetui, yra artimiausia. Jis pabrėžia ir tą faktą, kad Lietuvoje menininkų - disidentų nėra daug; kad aktyvistus sudaro kaip tik eiliniai nesvyruojantys tikintieji, kurie gyvena galvosena, kad jeigu nieko nedarysi, tai niekada niekas ir nejudės į priekį. Jie nesidangsto ten daugelio mėgiama filosofine fraze, kad dabar veikti dar neatėjęs laikas.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS POLITINIO IR KULTŪRINIO DARBO DERINIMAS
ROMAS GIEDRA
Kalbėti apie atliktus išeivijos darbus nėra lengva. Jų tiek daug įvykdyta, kad ir šiuose darbuose dalyvavę ar dalyvaują jau ne viską beatsimena, o ką bekalbėti apie mane, Amerikoje praleidusį nepilnus ketverius metus. Jaučiu, kad ir prie geriausių norų visko neįmanoma sutalpinti į siaurus šio pranešimo rėmus, o, be to, man niekas nedavė teisės kalbėti tautos vardu. Pasisakymas šiuo klausimu yra grynai mano asmeninis.
Taigi, tema, kurią aš paliesiu, kitaip suformulavus, gal geriau skambėtų: “Ką išeivija padarė, daro ir galvoja daryti, kad jos atlikti darbai Amerikoje būtų žinomi lietuviams, gyvenantiems tėvynėje?”.
Niekam turbūt nereikia įrodinėti, kad Lietuva yra už Geležinės uždangos. Kadangi visi sutinkame su Geležinės uždangos realybe, ši tema turėtų mesti žvilgsnį, kaip išeivija sugebėjo išnaudoti spragas Geležinėj uždangoje ir nors truputį pasakyti, kas čia daroma.
Tema plati, todėl, būdamas maksimaliai objektyvus, nors trumpai mėginsiu tuos klausimus paliesti.
Pasakyti “Aš esu” per bolševikinio melo voratinklius ir pralįsti su gyvu žodžiu per Geležinę uždangą, nėra lengva. Praktikoje egzistuoja trys būdai: legalus, pusiau legalus ir nelegalus. Nelegalių būdų čia neminėsiu, ne todėl, kad prieštarautų laisvojo pasaulio moralinėms normoms, bet todėl, kad metodų atidengimas padėtų žmonėms su mėlynomis uniformomis. Nelegalūs būdai, vertinant juos iš gyvuliško totalitarinės valstybės išsisaugojimo instinkto pozicijų, gali būti priimtini tik tylinčiai mažumai. Nesuklysiu pasakęs, kad Lietuvoje gyvenančioms masėms didžiausias poveikis, kuris kalba apie materialinė JAV lygį, yra dovanos, laiškai, nuotraukos, knygos ir žurnalai. Visa tai padeda sugriauti bolševikų melus apie tariamą baisų skurdą Amerikoje ir apie tarybinį roję, kuriame “žmogui kvėpuoti taip gera ir smagu”. Turėti giminių ar draugų Amerikoje Lietuvoje gyvenantiems labai daug reiškia. Kiekviena dovana, nuotrauka, knyga ar žurnalas, objektyviai parašytas laiškas kalba pats už save — “Aš esu, aš egzistuoju”. Kadaise buvęs asmuo be pinigų, be namų, be tėvynės, dabar prisimena savo brolius ir seseris tėvynėje su kad ir nedidele dovana. Nereikia aiškinti, kokį sukelia čekistų, buvusiųjų stribų bei įvairiausio plauko prisitaikėlių pavydą ir įsiutimą.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS DARBAI TAUTOS AKIMIS
Dr. K. ERINGIS
(Tęsinys iš 1983 m. balandžio numerio)
Tuomet išplėšia iš konstitucijos tų neįgyvendintų paragrafų puslapius ir čia pat juos sudegina. Mačiusieji tvirtina, kad tokiu būdu buvusi sudeginta matyt visa konstitucija. Toks dienos metu darbingos nuotaikos aktas “viską” girdintiems ir matantiems “tvarkos” saugotojams galėjo ir neužkliūti. Ar buvo tų jaunuolių tarpe Romas Kalanta, kol kas nežinoma. Tokio pobūdžio veiksmai Lietuvoje suaugusių žmonių nepogrindinėje grupėje yra negalimi, bet jaunimo tarpe — įtikėtini. Tokios ir panašios jaunimo nuotaikos ir nekaltos svajonės apie laimingesnę Tėvynę sklinda iš šeimos į šeimą, iš mokyklos į mokyklą, iš darbovietės į darbovietę. Jos dramatizuojasi, kaitina jaunuolių smegenis ir vaizduotę, priveda pasišventėlius prie veiksmų ir skausmingų aukų.
Ir taip vaikystėje įžiebęs širdyje meilę pavergtai Lietuvai, Romas Kalanta 1972 m. gegužės 14 d. vidurdienyje Kaune suliepsnojo ir jau 10 metų neužgęsta visų lietuvių protuose ir širdyse pavergtoje tėvynėje ir pasaulyje. Ir niekados neužges. Didvyris kančiose suliepsnojo priešais Kauno miesto vykdomojo ir komunistų partijos komiteto rūmus (priešais buv. Taupomosios Kasos), suliepsnojo sodelyje prie Kauno valstyvinio teatro, kuriame 1940 m. liepos mėn. 21 d. pagal iki dantų ginkluotos daugtūkstantinės armijos ir NKVD kariuomenės okupantų režisūrą Lietuvoje išdavikai varu suvarę liepos 14 d. “išrinktą” durtuvų paunksmėje tariamąjį “liaudies seimą” nutarė “prašyti” Stalino, kad šis jo jau sutryptą Lietuvą “priimtų” į Sovietų imperijos sudėtį. Kančių didvyris suliepsnojo tuo metu, kai į Sovietų Sąjungą su vizitu buvo atvykęs Jungtinių Amerikos Valstybių prezidentas Richardas Nixonas. Kai Vilnių pasiekė kraupi žinia, tai daugumas nuovokesnių žmonių giliai paliesti skausmo iš karto suvokė aukos pasirinktą laiką, sutampantį su JAV prezidento vizitu. Visi liūdėdami lengviau atsikvėpė pajutę aukos prasmę ir tai, kad ji kraupiausiu būdu primins prezidentui tarptautinės teisės ir dvišalių sutarčių sutrypimo faktus, tautų kančias ir skriaudas dėl Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacijos, kurią 1940 m. įvykdė Sovietų Sąjunga. Toks skausmingas JAV prezidentui priminimas sovietų žiaurių nusikaltimų turėjo prasmę, nes rado didelį atgarsį Amerikoje ir daug kur pasaulyje.
Skaityti daugiau: ROMO KALANTOS AUKOS DEŠIMTMETIS
VACYS KĘSTUTIS SLOTKUS
Kolumbija, P.A.
Straipsnio autorius VACYS KĘSTUTIS SLOTKUS šia tema kalbėjo V PLJ kongreso atidarymo metu 1983 m. liepos 1 d. Illinois universitete Chicagoje. Autorius iš profesijos diplomuotas agronomas, dabar vedąs didžiulius Slotkų šeimos paukščių ir galvijų ūkius Kolumbijoje. Gyvena prie Viliavicencio miesto, apie 120 kilometrų nuo Kolumbijos sostinės Bogotos.
Jis yra vienas iš septynių Vacio ir Danutės (mirusios 1979 m.) šeimos narių. Vyriausioji duktė dr. Viktorija, ištekėjusi už dr. Rico, augina sūnų ir dukterį, kalbančius lietuviškai, ir neseniai susilaukė dar naujagimio sūnaus; Teresė Barauskienė turi bakalauratą iš anglų ir ispanų kalbų, augina dvi dukreles ir gyvena Los Angeles, JAV; Vytas — elektrikas atsivežė žmoną Audrą iš ok. Lietuvos, augina sūnų; Vacys Kęstutis yra dalyvavęs PLJ kongresuose, lituanistikos seminaruose, kur susipažino ir su savo būsimąja žmona Nijole Lenkauskaite, LB darbuotojų Mildos ir dr. Edmundo Lenkauskų dukra iš Clevelando, yra aktyvus Kolumbijos lietuviškoje veikloje; Danutė yra baigusi neurobiologiją Bogotos universitete; Kazys studijuoja veterinariją ir jauniausioji Stasytė studijuoja mediciną Bogotoje.
Tai graži lietuviška oazė Andų kalnuose Pietų Amerikoje.
_files/I-Laisve-1983-88(125)-12.jpg)
Nijolė (Lenkauskaitė) ir Kęstutis Slotkai
Pirmiausiai noriu pasakyti, kad rašydamas šias mintis, nebandžiau atrasti magiškosios formulės, kuri mums visiems nusakytų, kas darytina ir kas ne sunkiajame, bet brangiajame lietuvybės išlaikymo ir Lietuvos išlaisvinimo darbe. Kalbu tik lūpomis išeivio lietuvio jaunuolio, kuris bando pagrįsti savo dalyvavimą tautos kovoje prieš rusų okupaciją. Tai lyg bandymas atrasti naują viziją, kuri atvertų mūsų galvosenai platesnius vandenis ir įprasmintų kiekvieno iš mūsų darbus ir pastangas išlikti lietuviais.
Mes gimėme ir užaugome skirtingiuose kraštuose, visai skirtingose sąlygose ir skirtingų kultūrų įtakoje, o vis dėlto, suvažiavę į šias antrąsias Pasaulio lietuvių dienas, ir mes — jaunimas — specifiniai į V Pasaulio lietuvių jaunimo kongresą, jaučiamės esą viena ir ta pati lietuviška šeima, kuri gyvena tais pačiais idealais ir siekimais ir kuri nori pajusti esanti dar gyva, stipri ir nepasiduodanti.
Skaityti daugiau: IŠEIVIJOS JAUNIMAS VIENYBĖJE SU KOVOJANČIA TAUTA
JULIUS VIDZGIRIS
Vokietija
1.
“Visi mes dabar gyvename ne tik “Auszros ir “Varpo“ gadynės iškeltų idealų įtakoje, bet dar ir tų pačių žmonių vadovaujami ar bent jų akivaizdoje” — maždaug prieš 50 metų taip rašė prof. Albinas Rimka studijoje apie mūsų tautinį atgimimą ir “Aušros” bei “Varpo” laikus. Šiandien, po šimto metų nuo “Aušros” pasirodymo, padėtis kita. Paskutinis žymus aušrininkas dr. Jonas Šliūpas mirė 1944 pabaigoje Vokietijoje, besitraukdamas nuo antrosios sovietinės okupacijos. Jau senokai iš mūsų akių išnyko aušrininkų karta. Bekyla klausimas, ar dar esame veikiami “Aušros” iškeltųjų idealų?
Nuo 1945 metų Lietuva velka komunistinės Rusijos jungą, jai skiepijami kitoki idealai. Tačiau “Aušros” prisiminimas neužkeiktas, kaip nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Oficialus “Aušros” šimtmečio paminėjimas sovietinio režimo sąlygomis iškalbingiausiai liudija šio pirmojo tautinės minties laikraščio reikšmę šiandieninei lietuvių būsenai ir sąmonei.
Todėl šimtmetinė sukaktis yra akstinas pažvelgti į praeitį — ir čia visiškai tebegalioja prof. Rimkos žodžiai — “ne tam, kad savo smalsumą patenkintume, o tam kad dabarties gyvenimo reiškinius geriau suprastume”. Reikia pridėti, kad tai grynas aušrininkiškas požiūris — geru praeities pažinimu žadinti tautos subrendimą ir sąmoningumą. “Aušros” Priekalboje dr. Basanavičius, pirmaisiais žodžiais pabrėžęs istorijos reikšmę, teigė:
“Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, pasižiūrėdamas atgalios, mato ir numano, kas jis yra buvęs ir kuo tapęs, supranta, kokių savo ypatybių dėlei jis tapęs toks, o ne kitoks; taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandien regime, ir pavedė tiems vargams, kuriuose mes gyvename.”
Skaityti daugiau: LIETUVA PO 100 METŲ NUO “AUŠROS” PASIRODYMO
Dr. ADOLFAS DAMUŠIS
Vokiečių saugumo policijos Kaune ir S D vado Lietuvoje pranešimas Reicho saugumo policijos vadovybei Berlyne ir vokiečių civilinės valdžios pareigūnams Rygoje, Taline, Kaune apie lietuvių pogrindį vaizduoja, kokiose aplinkybėse ir kokiomis nuotaikomis vyko Vyriausio Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto kūrimasis ir kokios VLIKo veiklos detalės pasiekė vokiečių saugumo policiją.
To pranešimo turinį sudarė vieno pačioje pradžioje suimto VLIKo nario tardymo duomenys bei pas jį rasta slapta VLIKo veiklos medžiaga. Be eilės tikrų faktų, ten yra gausu tardomojo išsipasakojimų, suminint daug pavardžių, kurios pranešimo tekste susiriša su gausia inkrimijuojančia medžiaga. Galima buvo tikėtis, kad suimtas pogrindžio veikėjas turėtų sugebėti daug ką nutylėti, detališkai neatsiverti tardytojui ir neduoti jam duomenų suimamųjų skaičiui didinti bei kaltinamajai medžiagai telkti. Kodėl taip neįvyko, per anksti tai aiškintis.
Juozas Audėnas vokiečių dokumentuose minimas kaip dipl. agronomas. Jis yra dipl. ekonomistas, 1931 metais baigęs Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune.
Redakcijos pastaba
Kad dokumentuose minimi faktai būtų geriau suprantami, čia yra suminimos kelios aplinkybės bei nuotaikos organizuojant vyriausi antinacinei rezistencijai vadovaujantį organą.
Kaip bus matyti iš dokumentų turinio, kai kurių politinių partijų vadovybės baiminosi katalikų per didelės įtakos rezistencijai vadovaujančiame organe. Nors jie jautė, kad nepalankiose okupacijos sąlygose reikia visuotino tautos atstovavimo rezistencijoje, bet nepajėgdavo vadovaujančio organo formavimui naudoti savo pasirinkto principo be diskriminacijos. Tose pastangose buvo juntamas kažkoks nelogiškas blaškymasis. Vienu atveju konfesinės liberalinės, konfesinės socialistinės, konfesinės indiferentinės partijos baiminosi konfesinės krikščioniškos partijos. Kitu gi atveju visus sąmoningus teistus stengėsi įspausti į vieną konfesinę partiją ir tai be jų sutikimo ar noro. Kitaip sakant, tokios padėties ir tokių teisių kaip sau nesugebėjo lygiai pripažinti ne antikatalikiško nusistatymo politiniams sambūriams.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ POGRINDIS VOKIEČIŲ SAUGUMO POLICIJOS DOKUMENTUOSE
VEDAMASIS
Antrosios Pasaulio Lietuvių Dienos turbūt didžiausias iki šiol lietuvių išeivijos istorijos renginys jau užregistruotas praeities puslapiuose. Jis ne tik laiko atžvilgiu (nuo birželio 21 iki liepos 24), bet ir kultūriniais renginiais, opera, dainų švente, sporto žaidynėmis, PLB VI seimu, parodomis, teatrais, filmais, pamaldomis ir dideliu, arti 650,000 dolerių biudžetu prašoko ankstyvesnius kongresus ar šventes. PLB parodė mūsų išeivijos dar stipriai pulsuojantį gyvastingumą. Tik milžiniškų pastangų dėka buvo galima tokias dienas suorganizuoti.
Apie šias dienas jau daug kalbėta ir rašyta. Bet visos temos dar toli gražu neišsemtos. Prie jų dar ir dabar grįžtama ir ateity girdėsime gražių atsiliepimų, skaitysime ir kritiškų pastabų. Tai mūsų subrendusios visuomenės ženklas, rodąs mūsų rūpestį Lietuvos laisvės ir tautos išlikimo klausimais. Už nurodytus trūkumus turės būti dėkingi tie, kurie ateity tokias ar panašias dienas rengs ir galės išvengti šių II PL Dienų klaidų.
Nors PLB-se vyravo kultūrinės apraiškos ir temos, bet ir visuomeninis - politinis aspektas nebuvo paliktas nuošaly, nes iš tikrųjų ypatingai išeivijoje kultūrinis ir politinis darbas daugiau ar mažiau turi eiti ranka rankon, vienas antrą papildydamas bei išryškindamas.
Skaityti daugiau: VERČIANT NAUJĄ LAPĄ
Fotografinė kopija 
BOX 
