PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais
Nr. 3 (1360) KOVAS –MARCH 1960 
V. Augustinas — Lietuvos policijos dalinių vyrai 1942 m.... Viršelis
Nr. 4 (1361) BALANDIS –APRIL1960
V. Augustinas — Gusarai ir jaunieji ūkininkai ... Viršelis
TURINYS
T. Daukantas — Šaltasis karas
E. Šulaitis — Ginklų instruktorius Kazimieras Semenavičius
T. Papartis —Kaip žuvo J. Dagelis ir P. Meinorius
J. Vėgėlis — Mogilionai
Z. R. — Karaliaučiaus žlugimas
A. Rėklaitis — L.V.S. Ramovė dešimtmečio proga
J. Apyrubis — M. S. O. tarnybos daliniai
Dr. V. Sruogienė — Archeologas T. Daugirdas
Balys Sruoga — T. Daugirdui paminėti
J. Rūtenis — Žalgiris
P. Alšėnas — Gusaro atsiminimai
V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas
Tremties Trimitas
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Mūsų mirusieji
Šaulė Tremtyje
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Šileris
Skaityti daugiau: Karys 1960m. 3-4 Turinys, metrika
T. DAUKANTAS
ŠALTAS KARAS
1. Netikslus vardas. Mūsų laikais vykstąs tikrovėje karas, nevykusiai vadinamas “šaltuoju karu”, yra pasauliniu mastu gudriai vedamas ir iš vieno centro diriguojamas modernus karas, be OFICIALAUS kurios šalies ginklų vartojimo. (Neoficialiai, slaptai, ginklai, bombos, špijonažas, sabotažas, yra kuo plačiausiai vartojami. Ir tai vadinama—“nesikišimu į svetimos valstybės vidaus reikalus”, kartais gi, patogiai progai pasitaikius, “išlaisvinimu”).
Klasinėje teorijoje toks karas nebuvo nagrinėjamas, nes anas, tikrasis karas, lietė tik karius, dabartinis gi, o ypač “šaltas”, liečia bet kurio piliečio (net moters ir kūdikio) kailį. Moderniniame kare nebėra “neliečiamų nekombatantų”. Jame visi žmonės yra lygūs, net prieš savo valią, prieš veikiančius “gražius ir tiek humaniškus įstatymus” kodeksuose surašytus. Ar Mau Mau žiūri ką žudo? Ar nėra persiekiojami sovietuose VISI, tariamai nusikaltusiojo šeimos nariai? Ar belaisviai tik dėl savo nenoro grįžti tėvynėn (kur neabejotinai būtų nužudyti) nėra laikomi “nusikaltėliais ir išduotinais?”
Šalto karo instruktoriai lavinami specialiuose paruošiamuose kursuose (pradžioj tai buvo tik netoli Maskvos, dabar slaptai varoma net svetimose valstybėse, kaip pav. netoli Buenos Aires, Argentinoje, kur policija panašius kursus užklupus “in flagrante”) Diversijos, sabotažo būdai, propagandos priemonės, šnipų darbas yra tokių kursų dėstomi dalykai. Tarybų Rusija, pirmoji šalis (žymiai pirmiau kitų) pritaikiusi ruošiamos komunistų revoliucijos tikslu, tam tikslui tinkamas karo normas, lengvai, nes pradžioj nepastebimai, tokiu būdu yra sau daug laimėjusi. Daug buvo padaryta ir atsiekta kol kiti, tokio karo būdo “ignorantai”, susigriebė.
Skaityti daugiau: ŠALTASIS KARAS
EDVARDAS ŠULAITIS
Šalia kitų sričių, lietuviai ir ginklų srityje senovėje nebuvo paskutinieji. Tai patvirtina senesnieji leidiniai, kurie pasako apie lietuvių pasižymėjimus šioje srityje.
Vienas iš tokių ginklų išradėjų yra buvęs Kazimieras Semenavičius, XVII amžiaus pradžioje parašęs veikalą apie raketas ir artileriją. Pilnas jo Amsterdame lotynų kalba išleisto (1650 m.) veikalo “Didžiojo artilerijos meno” pavadinimas skamba taip: “Artis Magnae Artilleriae, Pars Prima, Studio et Opera Casimiri Siemienowicz, Equitis Lithuani, olim Artilleriae Regni Poloniae Propraefecti, Amsterdami, apud Joanaem Jansonium, 1650”. Šį veikalą sudaro 5 knygos, viso 305 psl., pailiustruoti 206 paties autoriaus nupieštais paveikslais.
Pirmoje knygoje yra rašoma apie patrankų kalibrą, jų konstrukciją bei pritaikymą. Čia taip pat suteikiama informacijų apie metalinių lydinių sudarymo metodus, saikų ir matų vienetus ir svėrimo įrankius.
Antrojoje knygoje yra nagrinėjama parako ir kitų artilerijoje naudojamų medžiagų technologija. Trečioji knyga nagrinėja raketų konstrukciją, gamybą bei jų savybes. Ketvirtoje — aprašomi įvairūs sviediniai bei prietaisai pramogų tikslams, pvz. dirbtinės ugnys ir fejerverkai ir karo tikslams — granatos ir kt. Penktojoje knygoje nagrinėjami kariniai įrengimai, pirotechninės mašinos ir kt.
K. Semenavičiaus veikalas tais laikais buvo labai augštai vertinamas ir buvo išverstas į svarbiausias Europos kalbas. 1651 m. jis pasirodė prancūzų kalba, 1676 — vokiečių, 1729 — anglų. Tais pačiais metais jis buvo išverstas ir į danų kalbą.
Skaityti daugiau: GINKLŲ INSTRUKTORIUS KAZIMIERAS SEMENAVIČIUS
Lietuvos policijos dalinys žygyje, 1942 m., kovų su raudonaisiais partizanais metu. V. Augustino nuotr.
TEODORAS PAPARTIS
Pavasaris baigė užlyginti paskutinius žiemos pėdsakus. Atšilo oras. Paukščiai giesmininkai suskrido iš visų šalių. Pati gamta, numetusi žiemos baltą apsiaustą, pradėjo puoštis įvairiaspalviais margumynais. Darželiuose alyvos, o soduose vyšnios, obelys ir kriaušės krovė pumpuro žiedus ir ruošėsi žydėjimui. 1943 pavasaris slinko gražiais Virvitės upės krantais. Gal tik vachm. Jonas Dagelis ir polic. Pranas Meinorius jauste nenujautė ir žinoti nežinojo, kad gražiausiame metų laikotarpyje banditų žiauri ranka išplėš jų jaunas gyvybes, o jų šeimoms, giminėms, artimiesiems, pažįstamiems ir Tryškių policijos nuovados pareigūnams atneš liūdesio ir nusiminimo valandas.
Vachm. Jonas Dagelis ir polic. Pranas Meinorius abu buvo gimę Tryškių valsčiaus ribose ir abu buvo jau vedę. Jonas Dagelis turėjo sūnų ir dukrą. Jis ilgą laiką tarnavo Klaipėdos krašto pasienio policijoj vyr. policininku, ėjo sargybos viršininko pareigas. Buvo gana gabus, sumanus ir sąžiningas tarnautojas. Visuomet ir visada buvo atsidavęs savo pareigoms ir mokėjo tarnybos pareigas statyti augščiau savo asmeninių reikalų. Šeimoje buvo pavyzdingas ir tvarkingas tėvas. Savo kraštą mylėjo ir buvo pasiruošęs už jį aukotis. Su vietos gyventojais sugyveno gerai. Vokiečių okupacijos metu jis tarnavo Tryškių policijos nuovadoje vachmistro pareigose.
Polic. Pranas Meinorius buvo vedęs vos savaitę prieš žuvimą. Jis buvo įstojęs į policijąvokiečių okupacijos metu. Kiek teko man jį pažinti, jis buvo sąžiningas pareigūnas. Vachm. Dagelis ir polic. Meinorius pavestas pareigas vokiečių okupacijos metu atlikinėdavo taip, kad nepažeistų savo tautos ir ūkininkų interesų.
Skaityti daugiau: KAIP ŽUVO POLICIJOS PAREIGŪNAI JONAS DAGELIS IR PRANAS MEINORIUS
J. VEGELIS
Po 1905 metų revoliucijos Rusijoje, žymiai sustiprėjo Lietuvos tautinis ir kultūrinis atgimimas; lietuviai pradėjo laisviau visur judėti. Tuomet, plačiai visiems žinomas kun. Tumas-Vaižgantas, vieno iš ištremtųjų kunigų kviečiamas, aplankė jį Mogileve. Tan jis sužinojo, kad toje apylinkėje ir toliau į rytus, yra daug lietuvių, čia gyvenančių iš labai senų laikų.
Jis labai tuo susidomėjo ir gavęs gerą palydovą važiavo į rytus, lankydamas tokius lietuvius. Vieni aplankyti, nurodydavo kur gyvena daugiau lietuvių. Ir taip jis pasiekė Rūslovį, o iš ten net Balvos upę. Aplankytųjų šeimų senesnieji dar kalbėjo lietuviškai. Buvo ir tokių, kurių vaikai buvo išėję mokslus ir turėjo Rusijoje tarnybas. Net keletas buvo karininkais caro gvardijoje.
Dalis tų lietuvių labai jautriai atsiliepė į lietuvybę ir keletas po to laikė pažintį ir ryšį su Tumu. O gi jo žodžių įtaką į žmogų senesnieji visi gerai atsimename. Tokiu būdu, Mogilevo - Kalugos krašte, tarp dar nenutautėjusių lietuvių prasidėjo atgimimas.
Visa tai man teko girdėti, kai kun. Tumas kalbėjosi su savo draugu (eksklieriku) Antanu Zove Kamajuose.
Vėliau, jau 1910-13 m., skirstant Lietuvos kaimus į vienkiemius, pagal naują Rusijos žemėtvarkos įstatymą, man teko sutikti jau girdėtų mogilionų Kelmės, Kražių, Skaudvilės ir Eržvilko apylinkėse. 1913 m. iš skirstomo Getkančių kaimo buvau iššauktas į Kelmę, kur Kauno gubernatorius Griazevas su žemės tvarkomųjų komisijų viršininku Rindinu darė matininkų darbų patikrinimą. Užklausus Rindiną, kaip čia tie mogilionai atsirado ir kaip žiūrėti į jų teises į žemės nuosavybę, jis atsakė: “Tie lietuviai atkelti iš Mogilevo gubernijos, Jų teisės į nuosavybę eina pagal notarinius aktus’’. O Griazevas pridėjo: “Jiems bus maloniau (!) gyventi čia savųjų tarpe”.
Skaityti daugiau: M0GILI0NAI
Degantis Karaliaučius po naktinio bombonešių puolimo
Gen. O. Lasch, So fiel Koenigsberg.Autorius, paskutinis Karaliaučiaus tvirtovės komendantas, tik 1955 m. grįžo iš vienuolikos metų nelaisvės Sovietų Rusijoje.
Nepersenai pasirodė jo atsiminimai apie paskutines Karaliaučiaus dienas.
“Kova dėl Karaliaučiaus yra vienas epizodas tų didžiųjų grumtynių su mūsų slaviškais kaimynais, kurios baisiu būdu palietė mūsų ir mūsų vaikų likimą ir kuriam jos turės įtakos ir toliau, šita kova dėl sienos tarp germanų ir slavų siaučia jau nuo vos tik istorijos apšviestų mūsų protėvių laikų”.
Tik pradėdamas savo pasakojimą autorius nutyli svarbiausią germanų varžovą ir tikrąjį Rytprūsių, taigi ir Karaliaučiaus, savininką -— lietuvį. Jis rašo, kad Karaliaučių įsteigė vokiečių ordinas 1255 m., pagerbdamas Bohemijos karalių Ottokarą, kartu dalyvavusį žiemos karo žygyje į rytus. Autorius, deja, neprasitaria, kad tas žygis ‘į rytus’ buvo prieš prūsų gentį — sembus, bet ne prieš slavus, ir kad Karaliaučius įkurtas prūsų vietovėje Tvangstėje, bet ne slavų žemėje.
Nežiūrint šito germaniško “Drang nach Osten” palikuonio užmaskuotos įžangos į Karaliaučiaus istoriją, reikia manyti, kad aprašydamas paskutinį vokiečių tragedijos aktą, šitame lietuviškos žemės kampe, autorius neprasilenkė su tiesa.
Toliau paduota santrauka su citatomis yra gen. Lasch pasakojimas.
Skaityti daugiau: KARALIAUČIAUS ŽLUGIMAS
A. RĖKLAITIS
Šiais metais balandžio 2 d. Lietuvių Veteranų Sąjungai “Ramovė” sukanka dešimtmetis. Tai ne ilgas laiko tarpas. Tačiau Sąjungos gyvenimas per tą dešimtmetį nebuvo sustingęs. Jis buvo ryškus ir gyvas. Atlikta daug naudingų darbų. Tą žino ne tik ramovėnai. Ir mūsų išeivių bendruomenė turėjo daug progų įsitikinti ir pripažinti, kad ramovėnai yra nuoširdūs ir aktyvūs visų lietuviškų darbų rėmėjai ir talkininkai.
Sąjunga, jungianti buvusius karius, pagrindiniu savo tikslu išeivijoj laiko palaikymą ir ugdymą kilnių lietuviškų ir lietuvio kario tradicijų ir papročių. Galimybių ribose nepamirštamas ir profesinių žinių atnaujinimas. Sąjunga daug kreipia dėmesio į tai, kad mūsų jaunimas ir studentija pažintų grąžią, didingą lietuvių tautos praeitį, kad suprastų dėl ko ir kaip lietuvių tauta ir jos karys kovojo dėl savo laisvės senovėje ir nepriklausomybės atkūrimo metu. Pagaliaus stengiamasi išryškinti ir teisingai suprasti lietuvio kario reikalingumą ir reikšmę atkursimai Lietuvai. Visi tie tikslai ir siekimai yra aiškinami, diskutuojami susirinkimuose, per spaudą ir radiją. Čia Sąjungos organas “KARYS” atlieka neįkainuojamos vertės darbą. Jo kiekvieno numerio didžiuma puslapių yra patriotinio, auklėjančio turinio. LVS “RAMOVĖ” ir “KARYS” yra lietuvių išeivių šeimos tie ambasadoriai, kurie kelia ir formuoja lietuvio tautinę ir valstybinę sąmonę, idėją, skiepija tėvynės meilę, palaiko ir ugdo lietuviškas tradicijas, skiepija pareigos, garbės ir atsakomybės jausmą. Tai dvasinės vertybės, be kurių tiek paskiras žmogus, tiek tauta tampa menkaverčiais, be charakterio. Tokie ilgainiui žūsta be naudos savo karštui.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS “RAMOVĖ” DEŠIMTMEČIO PROGA
(MIXED SERVICE ORGANIZATION)
Sargybų ir Transporto daliniai prie
anglų kariuomenės Vokietijoj
J. APYRUBIS
1947-1948 metais prie anglų kariuomenės Vokietijoje pradėjo tvertis Sargybų ir Transporto daliniai. Vyriausioji tų dalinių būstinė buvo Osnabruecke. Į tuos dalinius galėjo stoti DP (Displaced Persons), neturintieji vokiečių pilietybės, nuo 18 iki 50 metų amžiaus.
Tokiu būdu tuose CMSO-CMLO (Civil Mixed Service Organization — Civil Mixed Labor Organization), kaip jie tuomet buvo pavadinti, pradėjo tarnauti daugumoje lenkai, jugoslavai, latviai ir estai. Nuo jų vėliau neatsiliko ir lietuviai. Visi tie, kuriems stovyklų gyvenimas buvo įkyrėjęs iki gyvo kaulo, kuriems rūpėjo turėti kokį nors darbą ir uždirbį, stojo į tuos dalinius. Prie dalinių štabo Osnabrucke buvo suorganizuotas instruktorių dalinys iš visų tautybių. Pirmaisiais metais lietuviai turėjo instruktorių Mykolą Bielinską, o vėliau ilgus metus instruktoriaus pareigas ėjo Bronius Skaparas.
Pabaltiečui MSO 323 MT Unit l-mo dešimtmečio ženklas
Atvykstantieji į Osnabruecką “naujokai”, pagal tautybes sudarydavo būrius iš 25-26 žmomių ir pradėdavo apmokymą, kuris tęsdavosi apie mėnesį laiko. Svarbiausieji apmokymo dalykai—pėsčiųjų rikiuotė ir veiksmai su šautuvu. Daug dėmesio buvo kreipiama į paradus. Nuo tų paradų pasisekimo, ar nepasisekimo priklausydavo, ar būriai yra apmokymą tinkamai praėję, ar ne. Po apmokymo užbaigimo tokie būriai būdavo siunčiami į įvairias anglų kariuomenės įgulas eiti sargybų tarnybą, arba dirbti transporto daliniuose šoferiais.
Skaityti daugiau: M. S. 0.
DR. V. SRUOGIENĖ
Pereitų metų lapkričio mėn. 1 d. suėjo 40 metų nuo Lietuvos archeologijos pioneriaus Tado Daugirdo mirties. Tadas Daugirdas buvo vienas iš žymesniųjų senosios kartos mūsų kultūros darbuotojų, kuris dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą sielojosi ir dirbo stengdamasis išplėšti iš žemės jos garbingos praeities paslaptis ir iškelti senovės Lietuvos didybę.
Stambus dvarininkas, išaugęs lenkų kultūros ir jos literatūros įtakoje, T. Daugirdas buvo didelis Lietuvos patriotas. Spaudos draudimo metu jis dalyvavo slaptos lietuviškosios spaudos platinime savo dvare Žemaitijoje, įkūręs lietuviškų knygų biblioteką, ir nuoširdžiai bendradarbiavęs su aušrininkais bei pirmaisiais mūsų krašto tautinio atgimimo darbuotojais.
Kilęs iš senos lietuvių bajorų šeimos, kurios šaknys siekia Vytauto Didžiojo laikus— gal būti dar ir giliau—išaugo kovos su Rusija ir rusinimu tradicijose. Likimas jo tėvus buvo nubloškęs į Rusiją, todėl Tadas gimė Naugardo gubernijoje, Torbino mieste (1852 m. vasario mėn. 27 d.), bet jau 1856 m. su tėvais atvyko į senąjį šeimos dvarą Plemborgą prie Ariogalos, kur buvo daug istorinių paminklų, o dvaro namai stovėję, kaip tradicija byloja, darkryžiuočių statytosios pilies vietoje (esą jos mūrų likučiai dar buvo išlikę).
Skaityti daugiau: ARCHEOLOGAS TADAS DAUGIRDAS
BALYS SRUOGA
Visa mintis mana— ilgėjims žvaigždžių paslapties.
Visa buitis mana— budėjimas žiede prapulties.
Iš tikrųjų, iš tikrųjų, jeigu įsižvelgsi į gyvenimą kiekvieno mūsų kultūros darbuotojo, juos visus vienokia lemtis vainikuoja: begalinis ilgėjimas ir prapulties žiede budėjimas žemės naštą benešant.
Nūdien begalinis nuliūdimas mūsų tėvų žemę apsiaubė. Lietuvis, tiek amžių dainavęs, tiek amžių savo darbus ir žygius ir laimėjimus ir sielvartą grakščiąją daina lydėjęs, šiandien tyli nusiminęs, šiandien liūdnas amžių užmaršą dvasioje glaudžia.
Nūdien lietuvis, rodos, džiaugtis ilgėtis nė nemokėtų. Nūdien, rodos, lietuvį šiokiandieniai rūpesčiai tiek yra prislėgę, kad mes belaukdami rytojaus, jį vaizduojamės kaipo šios dienos liūdną tąsą, ir jokių naujų aušrų nebesitikime, ir naujų švitrėjimų nebelaukiame, ir naujų karionių ir laimėjimų nebemylime. Ir, tarytum, lietuvis, žengdamas rytojun, nebesineštų savo širdyje jokios kibirkštėlės, kuri jo žemės gyvenimą gaivintų, jo žemės naštą lengvintų, kuri, jo sieloj būdama, jam nepaliaujamai kartotų: Tu esi gyvas! Tarytum, mes visi nusiminę siektumėm užburto užuomaršos rato, iš kurio niekas negrįžta! Ar tai toks yra mūsų tėvų palikimas, ar toks turėtų būti lietuvio būdas, jojo sielos gyvenimas! Seniau lietuvių tauta buvo dainuojanti tauta. Seniau lietuvių tauta buvo tauta, kuri moka ir ilgėtis, ir džiaugtis, sunkiausiąją gyvenimo valandą dainuoti ir milžinų žygius žygiuoti! Ir jeigu nūdien nėra taip, ir jeigu nūdien, nusižvelgdamas į mūsų gyvenimą, mūsų kūrybą, aš neturėčiau tiek drąsos pasakyti, kad mes esame gyvi, kad mes nesame šešėliai, tat į dabarties gyvenimą reiktų žiūrėti, kaipo į mirksnį, kurį privalome nugalėti, kaipo į metą, kurį, pagaliau, turėsime užmiršti; ir juo greičiau mes tai sugebėsime padaryti—juo greičiau kelsis mums skraidresnis rytojus.
Skaityti daugiau: TADUI DAUGIRDUI PAMINĖTI
JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
Trakų pilis. Vytauto menė. 1405 metai.
Vytautas— Didysis Lietuvos kunigaikštis.
Ona— kunigaikštienė, Vytauto žmona.
Lengvenis— Smolensko žemių valdytojas.
LENGVENIS
Tu susirūpinęs, Valdove,
kaip ir mes—
Kai nekantraudami jau pusdienį išlaukėm,
o tavęs vis nėr—
Mums į akis pažvelgt bijai?
VYTAUTAS
Lauk!
Visus jus lauk!. . .(išlaukęs)
Bijau?!...
Žvelgiau aš į akis žvėrims— nepabūgau. . .
O čia? . . . Kas jūs? Tarnai!
Mano tik tarnai!.. .
LENGVENIS
Kurie kaltina,
o tu pasiteisinti nedrįsti!
Nes tokio nėra, kunigaikšti!
Tik kaltė! Kaltė!
Garbėtroškos kaltė!
VYTAUTAS
Nutilk! Pakarti liepsiu!
Pienuotos tavo lūpos dar,
kad kaltinti galėtum tu mane, varly!
Skaityti daugiau: ŽALGIRIS
PRANYS ALŠĖNAS, Kanada
Ach, kas gali būti žmogaus gyvenime gražesnio, prisimintinesnio, pakeliui į senatvę, kaip jo jaunystė? Nėra nieko, kas jaunystės grožį atstotų, kas tų dienų prisiminimus nugramzdintų visiškon užmarštin...
Rašantis šiuos žodžius, štai grįžta mintimis atgal net ištisą ketvirtadalį šimtmečio, dvidešimt penkeris metus, kad, nors trumpais bruožais, atkurtų visa tai, kas įvyko tuomet, jo gusaravimo laikais, Kaune, Žaliakalnyje.
Tai buvo 1933 m. pavasaris. Buvau šaukiamųjų į kariuomenę naujokų sąrašuose. Tais metais buvo šaukiami į kariuomenę karinės prievolės atlikti, kaip mėgdavom “pasididžiuodami” sakyti, “stebuklingų 1911 m.” gimimo vyrai, kaip ąžuolai...
Raitųjų lenktynes Kauno hipodrome.
Apačioje: Jaunieji ūkininkai jteikia gusarams šautuvus 1938 m. Viduryje kpt. Andriūnas. V. Augustino nuotr.
Kaip kita didelė dauguma naujokų, taip ir aš, nors, kartu, prisibijojome, bet slapta mintyse puoselėjom viltį, kad, vis dėlto, būtų gera patekus tarnauti į kavaleriją, gražu būtų panešioti raudonas kelnes ir raudoną kepurę (gusarų uniformą) arba — mėlynas kelnes su baltais lampasais ir baltą kepurę (ulonų uniformą), žvilgančius pentinus prie batų ir aštrų kardą prie šalies. Kuris jaunuolis nemėgsta blizgučių?...
Skaityti daugiau: GUSARO ATSIMINIMAI
Paruošė V. ŠVENTORAITIS
(Tąsa)
Prie miško upelio sutikome vyrą, kuris ženklu mus pašaukė. Tai buvo mūsų naujas vadovas. Jis pranešė, kad dar neseniai buvęs kaime ir matęs Tepomės namuose šviesą.
—Jis jau bus nuėjęs gulti, tai dar geriau, —tarė Havistas ir jo balsas suvirpėjo ne iš baimės, bet dėl įtempimo. Kirvis jau buvo įkirstas į medį.
O dar dieną mudu su Usveliu abejojome ar Havistas galėtų užmušti žmogų. Jis buvo daugiau panašus į gerą šeimos tėvą, ar kokį profesorių.
—Taip būtų buvę, jei mes gyventume senuosius laikus,—sakė Usvelis. — Aš rausčiau savo dirvą, o tu savo. Bet laikai pasikeitė, pasiuto, taigi ir mes turime siusti, nes esame verčiami. Kas liečia vadą, tu dar jį pažinsi.
Mes išlindome iš pelkių ir atsidūrėme prieš akmeninę tvorą, kurią, pasispyrę, peršokome ir atsidūrėme sename, apleistame parke. Ant takų ir net ant suolų žėlė žolė, gulėjo audros išversti medžiai. Ant stulpų stovėjo stovylos nudaužytom galvom. Tie kurie čia kadaise gyveno, greičiausia, jau buvo nebegyvi.
Anapus tvoros, už kokios 50 žingsnių stovėjo Tepomės trobelė, pro aprūdijusius geležinius vartus ji gerai matėsi. Keletą minučių Havistas ją stebėjo ir kiekvienam paskirstė vietą, kad saugotų kiekvieną langą. Kasikas ir aš gavome duris. Kai perlipę tvorą pradėjome slinkti, kaž kur sulojo šuo.
Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
šaudymo rungtynės Niagaroje
Toronto Putvio šaulių Kuopos šaudymo sekcijos nariai su laimėta Ontario pirmenybių taure
Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai 1928 m. gegužės 15 d. iškilmėse Kaune, minėdami Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų sukaktį. Priešaky — uniformoje—Andrius Kažukauskas, 1941 m. pradžioje bolševikų karo teismo Kaune nuteistas sušaudyti. Sekančioje gretoje, deš. civil. rūbuose — Stasys Butkus.
KADA ATSIRADO MŪSŲ TRISPALVĖ
Ponas J. Petrulionis per “Kario” redakciją siųstame man laiške rašo: “Lietuvos kariuomenės įvairiais klausimais, aš manau, kad ne tik čia Detroite, bet ir visur kitur, kur tik susirenka keletas joj tarnavusių, kalbasi ir dalinasi prisiminimais.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.
GAIVINKIMĖS GROŽIU
Kiek pasigėrėjimo suteikia matomas koks nors gražus vaizdas, paveikslas, statula! Ilgai negali užmiršti girdėtos geros operos, matytų puikių dekoracijų. Mūsų siela ilgisi grožio ir mes jo jieškome lankydamiesi meno parodose, muzejuose, kur kartu turime progos lavinti ir savo estetinius jausmus. Tačiau parodos, muzėjai ar kitos meno ištaigos ne visada prieinamos, ne kasdien pasiekiamos. Norėdamos nuolat savo sielą grožiu maitinti stenkimės jį pamatyti visur kur tik esame. . . aplink save.
Kiek tikro natūralaus grožio gamtoje! Ir baltas žėruojantis sniegas ir margai žydinčios pievos ir žiedais pasipuošę sodai, net ir mažiau jautrų grožiui žmogų priverčia stabtelti ir tarti —“kaip gražu”. O tą grožį, jo jieškodamos mes galime pajusti kiekvienoj gėlelėj, kiekvienam daiktely. . .
Sese sustok!
Ko taip skubi?
Diena dienon ir vis leki. . .
Bandai pralenkt kalnų arus,
Žaibu beskubančius metus. . .
Sustok, kur nors paežery,
Sraunios upeles pakrašty,
Miške ar pievos vidury
Ramiai ilsėtis kur gali.
Stebėk, kaip kraunas pumpurai,
kaip skleidžiasi gėlių žiedai. . .
Ar tu kada, kada matei —
Koks grožis skirtas dėl tavęs?!. . .
Grožis mus turtina, kelia mūsų sielą, žadina kūrybines jėgas.Grožiu mes galime nuolat gaivintis, juo savo namus pripildyti. Kiek grožio mes galime įdėti į tuos, rodos, visai kasdieninius, paprastus dalykėlius, tik nesigailėkime trupučio pastangų, o mes pačios ir mūsų šeima bus daug laimingesnė.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
