_files/I-Laisve-1961-25(62)-1.jpg)
1961 M. LIEPA NR. 25 (62)
Adolfas Damušis: Laisvės kovų pirmasis veiksmas ....... 1
Leonas Prapuolenis: Tautos istorinio laimėjimo sukaktis 6
Vladas Būtėnas: Grįžimas į senus kovos laukus......... 11
Pilypas Narutis: Pirmosios sukilimo aukos ............ 12
Dvidešimečiui praėjus ................................ 15
Į Laisvę nueitas kelias .............................. 16
Pirmieji Į Laisvę skaitytojai ........................ 17
Zenonas Ivinskis: Rusifikacija —
Rusų veržimosi į Vakarus pagrindinis veiksnys 19
Iš Vinco Ramono kūrybos .............................. 26
Kultūrinio gyvenimo apžvalga pavergtoje Lietuvoje .... 29
Vokietijos partijų priešrinkiminis veidas ........... 39
J. Baužys: Ateitis per 50 metų ....................... 44
Zigmas Brinkis ir Kazys Pemkus:
Socialinė medicina dviejuose kontinentuose ... 48
Vardai įvykiuose.
Laiškai redakcijai ........................... 46
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1961 25(62)
_files/I-Laisve-1961-25(62)-5.jpg)
Adolfas Damušis
PRIEŠ 20 METŲ
ADOLFAS DAMUŠIS
Dvidešimčiai metų praėjus aktyviosios lietuvių prieškomunistinės rezistencijos pradžia, pasireiškusi sukilimu, įgauna didesnio ryškumo ir vertingumo. Kas anais laikais rezistentų buvo atlikta kaip eilinė gyvenimo pareiga, šiandien atrodo kaip principinė prievole. Ir jeigu tada lietuvių rezistencinė dvasia nebūtų veiksmu pasireiškusi, dabar jaustumėsi pažeminti ir prasikaltę, kaip neįrodę ištikimybės tiems idealams, kuriais laisvės laikais tikėjome.
IDEALISTINĖ REZISTENCIJA
Lietuvių rezistencija buvo grynai idealistinė apraiška, neturėjusi nei asmeninio intereso, nei garbės siekimo ir, galiausiai, nei vilties greit išsikovoti laisvę. Tai buvo dvasios sukilimas preiš aplinkos melą ir negeroves. Ji, sąžinės paskatinta, gimė atskiruose asmenyse, ir kaip grandininė reakcija, gavusi atgarsio visuomenėje, spontaniškai išsiplėtė visoje tautoje.
Aukos dvasia, lydėjusi lietuvių laisvės kovas, buvo gili kad net ir dabar klastingoms okupanto pastangoms nepavyksta jos išdildyti iš žmonių atminties. Moksleivija studentija, darbininkai, ūkininkaičiai, jaunoji inteligentija, nepasiturintieji, bet idealistiškai nusiteikę, buvo rezistencijos pagrindinė atrama. Jų pastangomis visa Lietuva buvo nusėta pogrindžio ryšiais ir pogrindžio spauda, kuri tūkstančiais egzempliorių reguliariai pasklisdavo visuomenėje. Visuomenė jautė nuolatinį rezistencinį ryšį ir laikėsi kaip vienas vienetas, pasiryžusi dvasiniai ir fiziniai išsilaikyti nesužalota. Okupantas visuomenę stengėsi žaloti labai intensyviai — provokacijomis, smegenų plovimu, šnipinėjimo tinklo sudarymu. Tose pastangose jis sutiko lietuvių tautos rezistencinę jėgą, su kuria kovoti jam nebuvo lengva, nes lietuviškoji -antikomunistinė rezistencija rėmėsi stipriais moraliniais dėsniais. Rezistentai buvo nesavanaudžiai, socialinių reformų baimės neturėjo, buvo aktyvūs socialinių reformų šalininkai.
Skaityti daugiau: Laisvės kovų pirmasis veiksmas
KODĖL ŠI SUKAKTIS SLOPINAMA?
LEONAS PRAPUOLENIS
_files/I-Laisve-1961-25(62)-8.jpg)
Leonas Prapuolenis, Lietuvių Aktyvistų Fronto štabo viršininkas ir įgaliotinis prie 1941 m. sukilimo pastatytos Laikinosios Vyriausybės.
Gal būt tai slypi mūsų tautos ar tik jos kai kurių vadovaujančių sluogsnių charakteryje. Tačiau faktai rodo, kad savo dėmesį esame linkę labiau telkti į tautines nesekmes, nei į laimėjimus. Antai, Vytautui Didžiajam bei istorinės Lietuvos galybei prisiminti ir pagerbti neprikl. Lietuvos vyriausybė parinko ne Žalgirio ar kurio kito istorinės reikšmės karinio ar politinio laimėjimo faktą, bet Vytauto didžiausios nesėkmės įvykį. Vėlgi Vilniaus Dienai buvo parinktas ne nepriklausomos Lietuvos kariuomenės Gedimino pilies bokšte Lietuvos vėliavos pirmasis iškėlimas, bet Lenkijos generolo Želigovskio “sukilėlių” invazijos į Vilnių diena. Ir dabartinėje Lietuvos laisvės kovoje su sovietiniu okupantu jau tradicija tapo metai iš metų minėti pirmąsias masines deportacijas, bet laimėto Tautos Sukilimo prieš sovietinį okupantą net dvidešimties metų sukaktis, išskyrus LFB Tarybą, nė vieno kito mūsų veiksnio dėmesio nepatraukė. O juk 1941 birželis mūsų tautai ir valstybei daug reikšmingesnis yra Sukilimo faktu, nei deportacijomis. Kai pastarosios teliudija sovietinio okupanto beatodairinį žiaurumą ir mūsų tautos nuostolį bei kančią, tai Sukilimas skelbia urbi et orbi lietuvio pasitikėjimą savo jėgomis, nepalūžusią pasipriešinimo valią ir degantį ryžtą nublokšti okupanto užkartą jungą ir atsikovoti tautinę laisvę bei valstybinę nepriklausomybę. Sukilimas ne tik apnuogino sovietinės propagandos nuolat kartojamą melą apie tariamai savanorišką mūsų tautos atsisakymą savo laisvės, ne tik garantavo, nors ir tik laikinį, valstybės suverenumo vykdymą, bet taip pat parašė testamentą ateičiai, kad negali būti tokios tarptautinės padėties, kurioje tautai jau nieko kita nebeliktų, tik beviltiška rezignacija. Ir kai šiandieną šen bei ten tarp laisvųjų lietuvių pasiskardena, tegu tik paskiri, rezignacijos balsai, Sukilimo prasmės ir reikšmės prisiminimas yra juoba aktualus.
Skaityti daugiau: Tautos istorinio laimėjimo sukaktis
VLADAS BŪTĖNAS
Mes buvom čia prieš daugel metų
Ant žemės, žemės šios geros.
Seniai jau žemėje jų gretos,
O aš, lyg paukštis, vaidenuos.
Imu dirvono grumstą purų, ― ―
Jų kaulų, kraujo jų čia dulkės.
Linksma saulutė šypsosi ir žiūri,― ―
Žiedai ir vėl joms apsidulkins!
Aplink raibuoja žalios varsos,
Žemčiūgais šviesūs toliai žydi.
Tos varsos akyse užžertos,
Jų paskutiniam žemės žygy.
Nueina šienpjoviai palaukėm,― ―
Daina grubiai graudinga...
O. žeme, žeme žaliaplauke,
Jie supas tavo amžių lingėj!
„AŠ KAUNĄ UŽĖMIAU”. VOKIEČIAI SAVINASI AKTYVISTŲ PERGALĘ
Pilypas Narutis
Po sukilimo antrąją dieną Vilijampolės uoste pasirodė pirmasis vokiečių kariuomenės leitenantas. Tautinio Darbo Apsaugos vyrai tuojau informavo LAF Štabą. LAF Štabas pasiuntė automobilį ir liepė tą leitenantą atvežti į Kauno radiofoną ir čia jis buvo pristatytas kaip pirmasis vokietis, pasiekęs laisvąjį Kauną, ir paprašytas tarti žodį. Jis prabilo: “Aš Kauną užėmiau!”...” Tai buvo pirmieji vokiečių kalba, vokiečio pasakyti žodžiai per Laisvos Lietuvos laisvąjį radiją.
Tuo momentu tuos žodžius išgirdę pagalvojome paprastai: nori berniokas ordiną gauti, tai pasinaudojo, o kas gi nenori karjeros. ..
_files/I-Laisve-1961-25(62)-11.jpg)
Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio mėn.
Bet, tai pasirodė vėliau, buvo ne paprasti asmeniškos karjeros žodžiai, bet dūris į tik ką laisve pradėjusią kvėpuoti lietuvių tautos širdį.
Skaityti daugiau: Pirmosios sukilimo aukos — studentų aukos
KOVOJANTI LIETUVA IR „VEIKSNIAI”
Lietuvoje sovietinė propaganda buvo jautri pereitų ir šių metų dvejopom sukaktim. Pernai ji daug kalbėjo apie Lietuvos okupacijos sukaktį, pristatydama ją kaip lietuvių liaudies savanorišką įsijungimą į Sovietų Sąjungą. Šiemet daug kalba apie Lietuvos sukilimą 1941, pristatydama jį kaip “hitlerininkų” ir “nusikaltėlių” darbą. Tos dvejopos sukaktys išreiškia dvejopą sovietų norą ir toliau klastoti Lietuvą — pavergtą, kenčiančią, naikinamą, iš antros pusės — kovojančią, rezistuojančią. Pirmosios simboline data virto birželio 14, kada buvo pirma didžioji deportacijų banga. Antrosios simbolinė data birželio 23, kada sukilimas davė pradžią ginkluotai rezistencijai, trukusiai dešimtį metų ir pakitusiai paskiau kitos formos pasipriešinimu.
Lietuvių politiniai “veiksniai”, kurie buvo susirinkę posėdžiauti Washingtone (Altas, Vlikas, L. L. Komitetas), neparodė tokio jautrumo. Jie apėjo tylom ne tik sen. Kuchel rezoliuciją, kuri siūlo kelti Lietuvos klausimą Kongrese; tylom apėjo ir kovojančios Lietuvos sukaktį — 1941 sukilimą. Alto atsišaukimas buvo skirtas tik kenčiančiai Lietuvai — okupacijai ir deportacijom, bet, nė vienu žodžiu neužsiminė apie lietuvių pasipriešinimą.
Skaityti daugiau: DVIDEŠIMTMEČIUI PRAĖJUS
Į LAISVĘ sulaukė 20 metų. Dienraščio Į LAISVĘ pirmas nr. pasirodė Kaune 1941 m. birželio 24 d., kai Lietuvių Aktyvistų Fronto paskelbtas lietuvių tautos sukilimas jau buvo apėmęs visą kraštą ir jau buvo paskelbta sukilimo pastatyta Laikinoji Vyriausybė.
(Sekančiame puslapy įdedame to istorinio Į Laisvę n-rio mažą gabaliuką).
_files/I-Laisve-1961-25(62)-15.jpg)
Per dvidešimt metų Į LAISVĘ nueitas kelias permainingas: iš laisvo dienraščio nusikėlė į pogrindį ir tapo pogrindžio leidinėlių, blykstelėjo Vokietijoj, kaip trimėnesinis žurnalas atgaivintas Amerikoje. Keitėsi spausdinimo vietos, keitėsi net kontinentai, bet nesikeitė idealai, kuriuos turėjo pirmieji leidėjai, organizatoriai, bendradarbiai. ..
Kelias į laisvę davė dienraščiui vardą. 1941 m. birželio 23 d., pirmadienį, kai Kauno gatvėse sutratėjo pirmieji sukilimo šūviai, būrelis būsimo ir jau renkamo dienraščio organizatorių parinko vardą. Buvo keletas siūlymų. Apsistota prie Į LAISĘ. Kodėl? Jausta pavojus, kad nacinė Vokietija Lietuvai laisvės gali neduoti, nors ji ir bus iškovota pačių lietuvių aukomis. Sutarta: jei Vokietija lietuvių išsikovotą laisvę priims, tada kelias į laisvę bus pasibaigęs, tada bus nesunku ir pirmąją raidę nubraukti. Tuo tarpu dar tebėra kovos kelias į laisvę.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ NUEITAS KELIAS
Birželio 24-sios vakaras. Sujuda baimingai Kauno Senamiestis nuo tolimų duslių sprogimų, ir vėl be galo slegianti tyla. Nuo Aleksoto ritasi per Nemuną vėsa, irgi tokia baugi, jazminais kvepianti. Stoviu prie praviro lango Daugirdo gatvėj, I Nuovados būstinėj. Tyla iki apalpimo, ypač po dienos čiuženimo gatvės grindiniu, kur kareiviai vilko pavargusius batus Žaliakalnio link. Buvo tiek daug triukšmo ir vilties pabėgti nuo kažko baisaus. Dabar gatvė atrodė, kaip nukraujavusio kareivio ranka, išsitiesusi, pilka ir be gyvybės. Retkarčiais vėl nueina grindiniu duslūs virpėjimai nuo tolimų sprogimų, lyg paskutinės mirštančio konvulsijos.
Dar matosi siluetai Jėzuitų bažnyčios bokštų. Matosi kampas Vytauto bažnyčios. Tokia atmintina ir miela Senamiesčio iškarpa horizonte. Daug Senamiestis matęs kariuomenių, daug sviedinių virš bokštų pralėkė praeito karo metu, bet šį vakar ir visokių dienų mačiusiam Kaunui neatspėtina, kas bus, koks ateis rytas.
Skaityti daugiau: PIRMIEJI Į LAISVĘ SKAITYTOJAI
LIETUVOS ATVEJIS
ZENONAS IVINSKIS
“Iš Lenkijos atgautos lietuviškos gubernijos yra, ne tik savo vardu, bet ir dvasiniu atžvilgiu grynai senos rusiškos sritys. Dėl to privalo būti panaudotos visos priemonės, kad šie kraštai pasiliktų rusiški”, taip paskelbė carienė Kotryna II savo garsiajame paskutinio Lenkijos - Lietuvos padalinimo 1795 m. manifeste, kada paskutinė Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos dalis buvo rusų okupuota.
Lygiai 160 metų vėliau, t. y. 1955 m. Lietuvos komunistų partijos generalinis sekretorius A. Sniečkus partijos kongrese Vilniuje įvykusiam komunistų partijos 20-jo kongreso nutarimų pasėkoje, tam Lietuvos prijungimui prie Rusijos pridavė didelės progresyvinės reikšmės (bolšoje progressivnoje značenija”). Jis reikalavo, kad plati visuomenė tai gerai įsidėmėtų ir suprastų. Tat surežisuotos jubilėjinės šventės proga Lietuvoje apie tad buvo plačiai rašoma. Pavyzdžiui, bolševikinės kultūros ministeris akademikas J. Žiugžda istorijos žurnale Voprosy Istoriji bandė įrodyti, kad lietuviai ir rusai jau nuo 13 šmt. pradžios labai gerai sugyveno, ir kaip ši kaimynystė visuomet lietuviams buvusi naudinga.
Pagal šį palyginimą seka visa eilė kitų panašių pavyzdžių. Tačiau reikia pažymėti, kad ir naujoje bolševikinės Rusijos generacijoje, kuri carizmą prakeikė ir atmetė, randasi panaši minties kryptis, kokia ji buvo žinoma prie Nikalojaus I ar Aleksandro II, kada rusifikacija buvo pasiekusi savo viršūnę. Betgi, prieš kalbėdami apie Lietuvos rusifikaciją, kuri duoda labai įdomių pavyzdžių, aš norėčiau padaryti keletą bendrų pastabų.
Skaityti daugiau: RUSIFIKACIJA- RUSŲ VERŽIMOSI Į VAKARUS PAGRINDINIS VEIKSNYS
_files/I-Laisve-1961-25(62)-17.jpg)
Vincas Ramonas 1945 m., kai Vokietijoj rašė Kryžius
VINCO RAMONO KRYŽIAI
Stiliaus meistriškumu, idėja, personažų charakterių išvystymu ir giliu tikrovės pajautimu ir atvaizdavimu yra vienas iš iškiliausių kūrinių visoje lietuvių literatūroje. Parašyti ir išleisti tremties dienose Vokietijoje atženklinti Balfo premija, susilaukė didžiausio atgarsio ir komentarų.
1960 pasirodė australų rašytojo Morris L. West knyga The Devils Advocate, parašyta 1959. Ten yra tokia vieta: ’’That’s how they killed my father. On that tree. They stretched him out on it, like it was a cross, tied him up — and then shot him.” Toliau: “There are only two things one can do about God: affirm Him like the Catholics or deny Him like the Communists”. Arba: “One thing is clear to me — you’re either with Bolshevism or with God.”
Palyg. Kryžių 2 laidos 162 psl.
Į Laisvę Redakcija
JIS IR JI
(Iš novelės Linų žiedai, parašytos 1928 ir išspausdintos pirmame novelių rinkinyje Dailininkas Rauba 1934 Lietuvoje. Novelė išversta į latvių, suomių ir švedų kalbas).
SU klevo grėbliu ant peties ji ėjo pro žydinčius linus. Ant blakstienų mažyčiai kvepiančios rasos lašeliai. Ir akys primerktos po nemigos nakties. Po nemigos, nes visą naktį kvepėjo kmynai. Visą mėnesienos naktį lojo kaimo šunys. Toli toli žaibavo, ir buvo baisiai šilta klėty po patalais.
Nes vasara, nes daug sulčių, nes viskas žydi ir dega.
Pievoj, ties beržu, ji pamatė savo berną. Jis piovė šieną išsivilkęs, ir buvo marškinių rankovės atraitotos, ir prasegta krūtinė įdegusi saule. Ir juodi plaukai sutaršyti vėjo. Jis jai patiko šiandie, kažkodėl. Po nemigos nakties: Tos tvirtos rankos, ta krūtine ir plaukai tie juodi. Išsisklaidę ant kaktos.
Skaityti daugiau: Iš Vinco Ramono kūrybos
Jau penktuosius metus iš eilės stebime kultūrinį gyvenimą pavergtoje Lietuvoje, užfiksuodami jo apraiškas, darydami palyginimus ir išvadas. 1960 metai šiam tikslui yra ypačiai reikšmingi, nes tai jubiliejiniai metai. Juk ir bolševikai paminėjo Lietuvos pavergimo 20-metį, ta proga dar labiau išryškindami savo veidą ir užmačias.
1960 METAI
MEČYS MUSTEIKIS
Dramos teatrai
Vilniaus Valst. Akademinis Dramos Teatras per 1960 metus pastatė šešis naujus veikalus: A. Milerio Komivojažieriaus mirtį, režis. J. Rudzinskas, dail. M. Percovas; A. Čechovo Vyšnių sodą, rėžis. K. Kymantaitė, dekor. J. Surkevičius; M. Lermontovo dramą Maskaradą, režis. R. Juknevičius; A. Arbuzovo dramą Tai buvo Irkutske, režis. J. Rudzinskas, dail. J. Surkevičius; N. Hikmeto dramą Visų užmirštą, režis. V. Čibiras, neseniai baigęs Maskvos teatrinio meno institutą. Šiame veikale rodo “vieną iš pagrindinių dramaturgo kūrybos temų — buržuazinio pasaulio, kuriame viskas perkama ir parduodama, demaskavimą” (Literatūra ir Menas, Nr. 50, 1960); J. Kavoliūno draminę apysaką Aš matau saulę, režis. J. Rudzinskas. Veikale vaizduojama jaunoji sovietinė karta, “naujai, komunistiškai žiūrinti į gyvenimą, į žmones, į jų tarpusavio santykius” (Literatūra ir Menas, Nr. 1, 1961).
Balandžio mėn. teatras gastroliavo po įvairias Lietuvos vietoves su trimis veikalais: A. Vienuolio Paskenduolės inscenizacija, P. Kohouto Šitokia meile ir E. Raneto Sūnum paklydėliu.
Kauno Valst. Dramos Teatras pastatė 6 naujus veikalus: A. Arbuzovo 3 v. lyrinę komediją Tolimą kelią, rėžis. A. Galinis, dail. J. Malinauskaitė; A. Čechovo piešę Tris seseris, režis. H. Vancevičius. “Visas spektaklis kupinas lakios svajonės apie gražesnį gyvenimą ir didelių aistrų šviesos” (L. ir M. Nr. 12, 1960); S. Maršako 3 v. 8 pav. pasaką Dvylika mėnesių — vaikams, režis. A. Galinis, dekor. dail. A. Šečkus; ispanų klasiko Kalderono 3 v. komediją Damą vaiduoklę, režis.H. Vencevičius, dail. J. Malinauskaitė; V. Bubnio dramą Žvaigždės negęsta, režis. H. Vencevičius, dail. F. Navickas. Veikale vaizduoja Kauno komjaunuolių “žygdarbius pogrindyje, kovoje su fašistiniais okupantais”; A. Arbuzovo 2 dalių dramą Tai buvo Irkutske, režis. H. Vencevičius, dail. F. Navickas.
1960 metais Kauno Dramos Teatras paminėjo savo gyvavimo 40-metį.
Skaityti daugiau: KULTŪRINIO GYVENIMO APŽVALGA PAVERGTOJE LIETUVOJE
JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos rinkimuose paduota 4.632 teisėti balsai. į Tarybą išrinkti:
Los Angeles apygardoje: E. Nakaitė - Arbačiauskienė.
Čikagos apygardoje: J. Jasaitis, V. Adamkavičius, dr. P. Kisielius, dr. V. Vardys, T. Blinstrubas, dr. A. Razma, kun. Pr. Garšva, VI. Jakubėnas, B. G. Shotas, kun. St. Šantaras, Al. Mackus, J. Švedas.
Vidurio (Cleveland) apygardoje: St. Barzdukas, J. Bachunas, Alf. Mikulskis, Alg. Nasvytis, V. Kamantas.
Naujosios Anglijos (So. Boston) apygardoje: P. Vileišis, dr. B. Matulionis, V. Izbickas, A. Giedraitis, O Ivaškienė.
Rytų (New York) apygardoje: kun. L. Jankus, E. Armanienė, J. Šlepetys, Br. Nemickas, Pr. Naujokaitis, Vl. Dilis, V. Volertas, St. Dzikas.
Skaityti daugiau: TREČIOJI LIETUVIŲ BENDRUOMENES TARYBA
Šių metų rugsėjo mėn. 17 d. Vakarų Vokietijoje vėl įvyks parlamento rinkimai. Jie patraukia dėmesį ne tik vokiečių, bet ir daugelio kitų — toli už Vokietijos ribų, nes šių rinkimų pasekmės atsilieps ir bendrai Vakarų pasaulio politikai. Tačiau didžiausias rūpestis pastebimas pačiose rinkimuose dalyvaujančiose partijose. Jos jau maždaug prieš pusmetį pradėjo gyventi rinkimų dvasia ir savo specialia akcija kreipti į save rinkikų — tautos dėmesį. Pati rinkiminė kova stipriau pradėjo reikštis nuo balandžio mėn. pabaigos, t. y. nuo to momento, kai svarbiausios partijos paskelbė pritaikytas rinkiminei propagandai savo programas, kurios daugiau ar mažiau jau išryškina partijų veidą.
KOKIOS PARTIJOS DALYVAUJA PARLAMENTO RINKIMUOSE
1961 m. V. Vokietijos parlamento rinkimuose dalyvauja tik keturios partijos. Jų didžiausioji paskutiniame parlamente turėjusi absoliučią daugumą atstovų, yra Krikščionių demokratų partija. Vokiškai ji save sutrumpintai vadina CDU/CSU ir faktinai apima dvi vienodų pažiūrų partijas: Krikščionių Socialų Uniją (CSU), apjungiančią tik Bavarijos krikščionis demokratus, ir Krikščionių Demokratų Uniją (CDU), apjungiančią visų kitų V. Vokietijos federalinių kraštų krikščionis demokratus. Šiose krikščionių demokratų unijose lygiateisiai ir vieningai pasireiškia tiek katalikai, tiek ir protestantai.
Skaityti daugiau: VOKIETIJOS PARTIJŲ PRIEŠRINKIMINIS VEIDAS
Prieš penkiasdešimt metų, 1911 m. vasario mėnesį, Saliamono Banaičio spaustuvė Kaune atspaude pirmąjį Ateities numerį, išėjusį tuomet kaip priedą prie Draugijos. 1961 m. vasario mėnesį išėjo 50 metų jubilėjinis numeris, spaustas Draugo spaustuvės Čikagoje. Penkiasdešimt metų ir aštuonių tūkstančių kilometrų tarpas! Per tą laiką keitėsi spaustuvės, ateidavo nauji redaktoriai, nauji bendradarbiai užpildydavo žurnalo puslapius, bet Ateitis išliko beveik nepasikeitusi savo kryptimi nuo pačiam pirmam numery išdėstytos programos.
“Krikščioniška jaunuomenė, visada par excellence idealiste, yra amžinų idealų gerbėja, naujų kelių ieškotoja, ateities tvėrėja’ ’— rašė redakcija pirmojo Ateities numerio įvade. “Ji (jaunuomenė) visada stipri dvasia, nes širdyje turi meilę trijų absoliutiškųjų idealų — visuaukščiausios Tiesos, visuaukščiausio Labo ir visu aukščiausios Grožės.” Tuos tris idealus — tiesą, grožį ir labą, arba gyvenamojo momento reikalus, Ateitis pasiryžo gvildenti savo puslapiuose.
Skaityti daugiau: ATEITIS per penkiasdešimt metų
Dr. Zigmas Brinkis, Europos universitetų auklėtinis, žvelgia į sveikatos reikalų tvarkymą Jungtinėse Amerikos Valstybėse.
ZIGMAS BRINKIS
Jos pradžia ir išryškėjimas * Nueitas kelias * Tikslai ir laimėjimai * Socialinės medicinos sudėtingumas * Kaip ji tvarkoma Vakarų Vokietijoj, kituose Europos kraštuose ir Sovietų Sąjungoje * Socialinė medicina nėra išmalda, bet visuomenės pareiga individui.
Medicina JAV tiek teoretinėje, tiek praktinėje ir techninėje srityje stovi žymiai aukščiau, negu Europoje ar kuriame kitame kontinente. Deja, to paties negalima pasakyti apie medicinos pažangą socialinėje srityje. Čia amerikiečiai ne tik neprilygsta pažangiems Europos kraštams, bet kai kuriais atžvilgiais yra gerokai atsilikę.
Kraštas yra materialiai pajėgus, vaistų netrūksta, gausu modernių ligoninių ir laboratorijų su brangiais, komplikuotais tyrimų įrengimais. Ligoninių yra kelių rūšių: privačių ir prabangių turtingiems, pusiau privačių — mažiau pasiturintiems ir valstybinių bei miestų ligoninių, skirtų chroniškiems psichiškai nesveikiems arba visai neturtingiems ligoniams.
Pati sveikatos reikalų santvarka yra liberalinė. Gydytojas yra laisvos profesijos atstovas, ir jo praktika remiasi betarpiškai asmeniniu kontaktu su ligoniais. Jis pats pasirenka darbo kabinetą ir nusistato sau priėmimo valandas. Su ligoniu tiesiogiai susitaria dėl atlyginimo ir jį gauna betarpiškai. Laisvai savo nuožiūra išrašo vaistus, o ligonis laisvai renkasi gydytoją. Valdžios įstaigos labai mažai teturi kontrolės.
Gydytojai dažniausiai yra baigę privačius universitetus. Susiorganizavę į AMA — Amerikos Gydytojų Sąjungą — kuri yra gana pajėgi ir įtakinga organizacija, jie esama santvarka yra patenkinti ir visomis priemonėmis kovoja už jos tolimesnį išlaikymą.
Medicinos patarnavimai, ypač chirurginiai, yra nepaprastai brangūs. Mažiau pasiturinčiam amerikiečiui sunkesnė liga ir didesnė operacija gali reikšti finansinę katastrofą, nes valstybinio sveikatos draudimo nėra. ši problema tampa ypatingai aktuali vyresnio amžiaus žmonėms, kurie, sulaukę 65 metų amžiaus, išeina į pensiją ar šiaip turi pasitraukti iš darbo.
Skaityti daugiau: SVEIKATOS REIKALAI AMERIKOJE
KAZYS, PEMKUS
SOCIALINĖ MEDICINA
Mūsiška prasme pirmuosius žingsnius pradėjo devynioliktajame šimtmetyje Vakarų Europoje, betgi giliau šaknis įleido, įsipilietino ir įsitvirtino ten pat tik dabartiniame amžiuje. Technikos pažanga, pramonės iškilimas, smarkiai didėjantis gyventojų prieauglis ir jų kova už socialinę gerovę socialinę mediciną padarė neišvengiama būtinybe. įvairiuose Europos kraštuos socialinė medicina skirtingai tvarkoma, nors pats principas ir bendras. Ji skverbiasi ir į kitus kontinentus. Jungtinėse Amerikos Valstybėse socialinės medicinos dar nėra.
Dr. Kazys Pemkus, medicinos studijas baigęs Vakarų Vokietijoj ir ten ilgiau gyvenęs, rašo apie socialinę medicina Vakarų Vokietijoj, kituose Europos kraštuose, net Sovietijoj.
INDIVIDO TEISĖS Į VISUOMENĘ
Tiek pagalbą duoti, tiek būti jos reikalingam ir jos prašyti yra socialiojo žmogaus teisės ribose. Jos ėmimas nėra vergystė ir jos davimas nėra išskirtinas didvyriškumas ar reklama.
Kultūros socialinėje istorijoje davimas - ėmimas nesivystė lygiagreičiai. Pamažu jis vystėsi amžių eigoj, dažnai išsigimdamas į įvairias liguistas santvarkas. Krikščioniškosios vakarų kultūros reikšmė dažnai buvo nesuprasta ar nenorėta jos suprasti įvairių socialinių santvarkų. Žmogus — artimas ir jo teisės buvo nedaugiau, kaip objektas duonai ir žaidimams.
Šitas pilkasis “duonos ir žaidimų” žmogus pakėlė galvą pirmiausia Vakarų Europoje. Neanalizuojant pirminių pradų, tai prasidėjo XIX šimtm. pradžioje, bet išryškėjo tik su XX šimtmečių. Socialinių santvarkų “izmai” buvo nebepajėgūs nuslopinti to žmogaus troškulio į savo teises. Net tokia komplikuota XX amžiaus vergija kaip komunizmas atkreipė dėmesį į tą teisę ir patiekė jų sušaržuotą viduje ir išorėje pavergtam žmogui (Teisė be laisvės — gudrus paradoksas, kokio kitos santvarkos nepajėgė sugalvoti ir įgyvendinti).
Skaityti daugiau: SOCIALINĖ MEDICINA EUROPOJE
Rašytojui Vincui Ramonui paskirta Lietuvių Akademinio Sambūrio Montrealyje, Kanadoje, 500 dol. Vinco Krėvės vardo literatūros premija už 1960 išleistą apysakų rinkinį Miglotas rytas. Knyga rasta geriausia iš 1959 - 1960 pasirodžiusių literatūros veikalų. Vertinimo komisiją sudarė: dr. A. Gražytė, M. Aukštaitė, kun. dr. F. Jucevičius, P. Girdžius, A. Kličius. Premija skiriama kas antri metai. Iškilmingas premijos įteikimas įvyko 1961 gegužės 13 Montrealyje.
Vincas Ramonas, gim. 1905 Trakiškiuose, prie pat Marijampolės. 1924 baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos Universitetą ir studijavo literatūrą Teologijos - Filosofijos fakultete. 1926-1944 buvo mokytojas iš karto Marijampolės Marijonų gimnazijoj, vėliau Mokytojų Seminarijoj. 1945-46 mokytojas Vokietijoj, Uchtėj. 1948-50 dirbo Australijos miškuose (raštinės darbininkas - skaičiuotojas), nuo 1950 gyvena Čikagoje.
Rašyti pradėjo 1925. Pirmas novelių rinkinys, Dailininkas Rauba, išspausdintas 1934, į kurį buvo sudėtos 7 novelės, parašytos 1927 - 32 m. Nuo 1932 iki 1942 visai nerašė. 1942 - 43 parašė romaną Dulkės raudonam saulėleidy, kuris buvo išspausdintas tik 1951. 1945 per tris mėnesius parašė Kryžius, išspausdintus 1947 ir laimėjusius Liet. Rašytojų Draugijos pirmąją premiją. Miglotam ryte tik trys apysakos, parašytos 1951 ir 1956 m. laikotarpyje.
Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE
Dėl dviejų mažmožių
(DIDESNIO IR MAŽESNIO)
1) J. Brazaičio str. “Kultūros kelias Nepriklausomoje Lietuvoje”, išspausdintame “į Laisvę” 1960 nr. 22 (59), 12-me puslapyje skaitome: “Prof V. Biržiška, universiteto bibliotekos direktorius, nepasirūpino santykiais su universitetų bibliotekom ir nesikeitė su jom leidiniais.” Vaclovai B-kai pasimirus, pasistengsiu aš tą jo reikalą paaiškinti. Brolis Vaclovas nevieną kart man skundėsi, jog Valstybės Kontrolė nustačiusi universitetui bene 50 egzempliorių kiekvieno jo leidžiamo mokslo veikalo nemokamai paskleisti (čia ir atitinkamų fakultetų profesūrai), ir jis gavęs antra tiek savo lėšomis universitetams ir šiaip mokslo įstaigoms siuntinėti. Jis sakėsi kalbėjęs dėl to ne tik su Valstybės Kontrole, bet ir su švietimo mi-nisteriais — “įvairių srovių” — Jokantu, Čepinsku, Šakeniu, Tonkūnu, gal dar kuriuo, ir jie visi jį siuntę susiprasti su Kontrole pačiam... Mėginęs — sakė — su prezidentu A. Smetona kalbėtis, kuris jam pritaręs, bet reikalo nepajudinęs.
Tad manau, jog brolis Vaclovas bus čia pasiteisinęs.
2) Ig. Malėnas str. “Tautiškumo pergalė prieš kvislingą”, išsp. “Į Laisvę” 1960 nr. 23 (60) teikėsi ir mane paliesti, sakydamas:
“prof. M. Biržiška, rodosi Mintyje rašė, kad Germantas atėjęs į Švietimo vadybą kaip katalikų atstovas. Tai aiškus prasilenkimas su tikrove”.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI
Į LAISVĘ AUKOJO:
LFB Chicagos Sambūris 1960 m. kadencijoj $145.— LFB Waterburio Sambūris $20.—, V. Ramonas $10.—, V. Baronas (Venezueia), inž. A. Pargauskas ir dr. P. Žemaitis po $7.—, E. Alkevičius ir K. Baltrukonis po $6.—, P. Bagdonas ir Dr. V. Majauskas po $5.—, dr. A. Damušis, dr. P. Kisielius, V. Palubinskas, S. Rudis ir V. Skladaitis po $4.—, V. Barisas, K. Barzdukas, B. Kemėžaitė, Dr. J. Norkaitis (Vokietija) ir inž. L. Padleckas po $3.—, A. Masaitis $2.15, V. Baltrukonis, L. Barauskas, dr. A. Čepulis, V. Čyvas, L. Dabbriūnas, I. Eitmanienė, kun. J. Gureckas, prel. F. Juras, kun. V. Kaleckis, Dr. B. Krakaitis, V. Kulbokas, inž. M. Kvedaras, S. Laniauskas, J. Mikonis, J. Mikuckis, Dr. J. Motiejūnas, J. Pažemėnas, B. Raugas, dr. J. Reinys, V. Ročiūnas, A. Skrupskelienė, V. Širvydas, N. Tautvilas, V. Vaitiekūnas ir J. Žilionis po $2.—, V. Akelaitis, F. Kirša, A. Klimas, A. Liorentaitė, B. Paramskas ir dr. A. Vasonis po $1.—.
Mieliems žurnalo rėmėjams nuoširdžiai dėkoja
Į Laisvę Administracija
Skaityti daugiau: Aukos, atstovybės
Fotografinė kopija 
BOX 
