Eidamas 95-uosius metus mirė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, politinis kalinys, pedagogas, Sąjūdžio metraštininkas, Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Albinas Kentra gimė 1929 metų kovo 29 dieną Gūbrių kaime, tuomečiame Šilalės valsčiuje, Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje.
1945-ais metais, prasidėjus antrajai Sovietų Sąjungos okupacijai, visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų Lietuvos partizanų apskrities Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės partizanais.
16-metis A. Kentra, slapyvardžiu Aušra, buvo ryšininkas su civiliais gyventojais, iš aplinkinių gyventojų rinko šaudmenis ir ginklus partizanams.
Vergo rūbai visada lengvesni už kario šarvus... Taip prasideda mano pasakojimas apie mano močiutės brolį, partizaną Antaną Mosteiką, slapyvardžiu – Inkaras. Pradėsiu nuo slapto KGB apklausos protokolo, kuriame rašoma: “[…]Antanas Mosteika–Inkaras turėjo automatą. Kokias pareigas jis užėmė, nežinau, bet žinau, kad buvo neeilinis partizanas (dokumente –banditas) […]". Tai tik vienas iš daugelio dokumentų…
Taigi, kas jis, ta paslaptinga asmenybė? Dalyvaujantis visuose okupuotos Lietuvos sukilimuose ir pasipriešinimuose, sugebėjęs pabuvoti tiek užsienyje, tai yra už Sovietų Sąjungos ribų, tiek tremtyje Karelijos lageriuose ir sugebėjęs juose ne tik išgyventi, bet ir iš jų pabėgti. Persekiojamas ir ieškomas visų įmanomų okupacinei Rusijos valdžiai priklausančių slaptųjų tarnybų. Kuriam buvo užvestos operatyvinės, baudžiamosios ir filtracinės bylos, kuris buvo įtrauktas į užregistruotas agentūrines bylas: „Kroty“ (Kurmiai) ir „Sakaly“(Šakalai). Apie jo karštą būdą, turimą autoritetą, padarytas klaidas, kai nepašalini tu, bet pašalina tave, apžvelgsime pasakojime. Nes iš Aurimo Rapalio, istorinio muziejaus „Partizanų troba“ įkūrėjo, turimos archyvinės medžiagos, apklausiant tuo metu dar gyvus buvusius ryšininkus, žinoma, kad Antano Mosteikos žmona, nesulaukusi jo dvejus metus, negavusi jokios žinios ir girdėdama visus kaimo žmones kalbant, kad jis negyvas, pagautas ir sušaudytas, išteka antrą kartą. Ir išteka ne už bet ko, o už ruso, Salantų saugumo darbuotojo.
Pastarųjų savaičių įvykiai Ukrainoje – tai mūsų akyse vykstanti žūtbūtinė kova, kurioje Ukrainos kariai bei savanoriai nuo Rusijos ordų gina savo žemę, namus ir šeimas. Tačiau ši ukrainiečių pasipriešinimo istorija siekia Antrojo pasaulinio karo metus: kaip ir Lietuvoje, taip ir Ukrainoje, XX a. viduryje partizanų kovotojai kovėsi už savo tautos laisvę bei šalies nepriklausomybę.
Kitaip nei Lietuvoje, Ukrainos laisvės kovotojai buvo ir tebėra vadinami ne partizanais, bet sukilėliais, o ukrainiečių ginkluoto pasipriešinimo organizacija buvo pavadinta Ukrainos sukilėlių armija (ukr. УПА –Українська повстанська армія). Strateginis kovotojų tikslas buvo nepriklausomos Ukrainos valstybės sukūrimas ir civilių gyventojų apsauga nuo represinių okupacinių kariuomenių veiksmų.
Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.
Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.
Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.
Demokratinio ugdymo ir ugdymosi kelias pareikalaus nemaža darbo, nuolatinių dialogų, pokalbių, — net ir su kitaip galvojančiais. Pradedant tokį darbą, reikėtų sukurti tam tikrus branduolius, suburti krikščioniškos ir demokratinės minties žmones, kurie nagrinėtų politinės ir visuomeninės kultūros problemas, keltų naujas idėjas ir pasiūlytų konkrečius sprendimus. Visas šias mintis reikėtų perduoti plačiajai visuomenei per spaudą, leidinius, paskaitas, tačiau perduoti populiariai, suprantamai, — ne mokslinių disertacijų stiliumi, kurį gana dažnai pastebime Lietuvos žurnaluose ir laikraščiuose.
Reikia stengtis, kad tautoje būtų gaivinama rezistencinė mintis, kovojama prieš komunizmo įskiepytą nedvasingumą ir pragmatizmą, ugdomas tyras, kitų tautų neužgaunantis patriotizmas. Jau pastebime, kad patriotizmo atžvilgiu tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje, retkarčiais pasigirsta balsai, savotiškai pajuokiantys bet kokią rezistencinę veiklą, dabar ar praeityje. Vienas pavyzdys: Lietuvos, išeivijos ir net svetimtaučių spaudoje rašomi straipsniai, kuriuose bandoma įrodinėti, kad 1941 metų birželio mėn. sukilimas prieš sovietus buvęs Lietuvai ne tik nereikalingas, o tiesiog — klaida, pasunkinusi Lietuvos laisvės bylą. Šitokie įrodinėjimai ateina iš ,, liberalinio” Lietuvos ir išeivijos intelektualinio elito (nesupraskime to kabutėse parašyto žodžio klasikine liberalizmo prasme), kuris siekia tomis mintimis persunkti ir pakirsti beatgimstantį lietuvių tautos tikėjimą į aukštesnes vertybes, už kurias save gerbianti tauta privalo kovoti.
Tiesa, kad demokratija reikalauja nuolatinio dialogo ir tolerancijos, bet ji taip pat reikalauja ir tiesos bei teisingumo.
Rašant knygą „Lietuvių pasipriešinimas“, istoriniame priede buvo apžvelgiamas partizaninis judėjimas kaip kariavimo būdas, jo esminiai bruožai. Nagrinėjant palyginimo principu įvairių tautų partizaninius judėjimus, paaiškėjo, kad jų pagrindiniai skirtumai nulemti objektyvių, nuo jų nepriklausančių sąlygų ir aplinkybių, nes priklauso visai skirtingoms kategorijoms, tipams ir formoms. Kad būtų lengviau suprasti, kas apsprendė partizaninę taktiką, nuo ko ji priklauso, remiantis objektyvia analize ir logika buvo sukurta ši labai paprasta, lengvai suprantama ir įsimintina partizaninio judėjimo klasifikacija.
Pagrindiniai, bendri taktiniai elementai būdingi visiems be išimties partizaniniams išsivadavimo judėjimams, tačiau turi ir savų skirtumų, kurie priklauso ir nuo subjektyvių, o didžiąja dalimi, nuo objektyvių priežasčių, priklausančių nuo partizaninio judėjimo kategorijos, tipo, formos, vystymosi etapo.
Pirmiausia reikia išskirti dvi skirtingas partizaninio judėjimo kategorijas:
I kategorija - partizaninis nacionalinio išsivadavimo judėjimas.
II kategorija - pilietinio karo partizaninis judėjimas.
Vladislovas (Vladas) Petrauskas gimė 1915 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Ukmergės raj. Gelvonų vlsč.Kudriošių km. (dabar Keižionių km.).
1944 m . įstojo į lietuviškąjį nacionalinį ginkluotą būrį "Žalias velnias" ir buvo vienas iš vadų , žinomas slapyvardžiu "Audra", kovojo prieš sovietų okupacinę valdžią.
1945 m. birželio mėn. 27 d.karinės-čekistinės operacijos metu buvo nužudytas savo tėvų namuose su ginklu rankoje (buvo atėjęs aplankyti sunkiai sergančios mamos) kaip partizanas (dokumente rusų kalba kak bandit).
1948 m.gegužės mėn. tėvas-Petrauskas Vincas ir brolis Petrauskas Juozas su šeima buvo ištremti į Krasnojarsko sr. Igarka. 1960 m. Juozas Petrauskas su šeima grįžo į Lietuvą.
2019 m. (po mirties) vadovaujantis Lietuvos Respublikos dimisijos karių laipsnių suteikimo ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviams-kariams savanoriams ir prieškario Lietuvos kariuomenės kariams įsakymu Vladislovui (Vladui) Petrauskui suteiktas kario - viršilos laipsnis.
Už nuopelnus kuriant ir stiprinant Lietuvos Respublikos krašto apsaugą apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
Mūsų mažutis kraštas, lyg gintaro gabalėlis prigludęs prie neramios Baltijos krūtinės, nuo amžių kėlė ir kelia mūsų didžiųjų Vakarų ir Rytų kaimynų troškimą jį pagrobti, o darbščiąją lietuvių tautą uždusinti vergijos junge. Tačiau, nežiūrint patirtų sunkiausių smūgių, žiauriausių bandymų, mūsų tauta iki šiandien apgynė savo egzistenciją - liko gyva.
Kas per paslaptinga jėga glūdi mūsų tautoje, kad nei kruviniausios kovos, nei sunkus baudžiavos jungas, nei žiauriausia, tamsiausia carinės Rusijos priespauda nepajėgė jos palaužti? Kas per jėga ir šiandien kelia ją į žūtbūtinę kovą prieš kruvinąjį bolševizmą, neleisdama palūžti ir susmukti? Atsakymą rasime pažvelgę į savo tautos praeitį, į nueitą charakteringesnių kovų kelią.
Pirmieji sunkūs bandymai ištiko lietuvių tautą (tuo metu dar susiskaldžiusią giminėmis) XII amžiuje, kada į tylų Pabaltijo kampelį, prisidengę krikščionių tikėjimo skleidimo skraiste, ėmė veržtis iš Vakarų vokiečių riterių ordinai, nešdami mirtį, vergiją ir sunaikinimą. Geležim apsikaustę riteriai tikėjosi greitai ugnim ir kalaviju pavergti menkai ginkluotą bei organizuotą tautą, bet apsiriko. Per daug jau buvo įaugęs lietuvio sieloj jo gimtojo krašto grožis ir meilė jam, kad leistų jį mindžioti ir naikinti žiauriems atėjūnams; per daug jau buvo pamėgęs lietuvis laisvę, kad save leistų apkaustyti vergijos pančiais! Ir pakilo tauta į kruviną, atkaklią gaivališką kovą, vis daugiau spiesdamasi, jungdamasi į vieną kamieną, ir po kelių šimtmečių žūtbūtinės kovos baigė garbingą pergalę Žalgirio laukuose.
Kas atnešė šį didžiulį laimėjimą, apsaugojusį keliems šimtmečiams Lietuvą bei Rytų Europą nuo tolimesnės vokiečių ekspansijos? Pirma, tai lietuvių tautos laiku suprastas vienybės reikalas, gimtosios žemės meilė ir pasiryžimas geriau žūt, bet nevergaut, išugdę galingą tautos dvasią, nepalaužiamą ir kritiškiausiuose momentuose; antra, tai jos vadų nepaprastas suaugimas su liaudim ir nenuilstamas rūpinimasis jos ateitim bei gerove.
Tradiciškai trečiąjį gegužės savaitgalį švenčiant Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, prisimenami partizanų žygdarbiai. Šiemet, gegužės 19 d., sekmadienį, visi kviečiami į Jurbarko rajoną, kuriame vyks pėsčiųjų žygis, skirtas partizanų vado Jono Žemaičio-Vytauto 110-osioms gimimo metinėms minėti.
Žygio ilgis 12,5 km Šimkaičių – Girdžių seniūnijose. Prasidės 10 val. nuo Paskynų bendruomenės namų (Paskynų g. 46, Paskynų k., Šimkaičių sen.).
Žygio trasa driekiasi Lapgirių mišku iki Vidaujaitės upelio, Pavidaujo mišku iki buvusio atsarginio gen. Jono Žemaičio-Vytauto bunkerio. Nuo čia 1,2 km atstumu, kirtus Vidaujos upelį, Šimkaičių girios pradžioje buvo įrengtas pagrindinis gen. Jono Žemaičio-Vytauto bunkeris, vyriausioji partizanų vadavietė, dar vadinama „prezidentūra“.
11. 30 val. prie šios vadavietės – „prezidentūros“ bus paminėtos Jono Žemaičio-Vytauto 110-osios gimimo metinės, pagerbti visi Lietuvos partizanai, aidės atminimo salvės, skambės partizanų dainos.
Palaiminti, kurie kaip šventgirių klevai sugriuvo
Ir, rankomis apglėbę šiltą žemę,
Jai kvėpė paskutinį savo žadą:
Kaip kūdikiai prie motinos krūties prigulę,
Išliejo savo brangų kraują.
Nei krūmai šaknimis, kiekviena gysla
Jie gėrė juodą savo žemės garą.
Mirties ekstazėje
Jaunatviškais veidais, lyg mylimieji, —
Stelmužės ąžuolai drūti, vaikeliai, —
Jie paskutinį kartą lietė girių žolę.
Palaiminti, kurie, šventoj kovoj ištvėrę,
Po Tavo kojų krito:
Surink jų kūnus, Tėve, kaip gailiausią rasą,
Iškelk jų sielas dangiškon šviesybėn,
Priglausk prie savo mylinčios krūtinės.
Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą, - Mes be Tavęs tiek metų žiemą šalom, - Tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut, Tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį...
(B. Brazdžionis)
Kalėdos šiemet ir Kalėdos prieš dešimtį metų - koks didelis skirtumas tarp šių dviejų Kalėdų, pažvelgus tiek į atskirų žmonių širdis ir gyvenimą, tiek į visos lietuvių tautos gyvenimą.
Užgimimo Šventė, švęsta laisvo ir nepriklausomo gyvenimo sąlygomis, šiandien atrodo mums kaip graži pasaka, kaip neužmirštama, nors ir seniai girdėta daina. Sėdėjome tada visi prie Kūčių stalo, dalijomės plotkelėmis ir troškome, kad visi kuo ilgiausiai gyventi galėtų, džiaugėmės taika ir ramybe mūsų tėvynėje ir geidėme, kad pranašų skelbti žodžiai -garbė Dievui aukštybėse ir ramybė geros valios žmonėms žemėje - įsiviešpatautų viso pasaulio žmonių širdyse. Džiaugėmės laisvu gyvenimu, kai pasaulyje jau pradėjo šėlti audros, ir pagalvoti nepagalvojom, kad tai, kas pasaulyje blogiausia, žemiausia, niekšingiausia, įsiviešpataus mūsų tėvynėje. Tai paskutinės Šv. Kalėdos buvo laisvoje tėvynėje, ramybėje ir taikoje...
Praūžė dešimt metų... Liūdna Užgimimo Šventė šiemet. Piktoji valia bolševizmo pavidalu šėlsta mūsų tėvynėje. Vietoj pranašų žadėtos ramybės mūsų žemėje viešpatauja brutali prievarta, melas, klasta ir apgaulė, vietoje taikos - kraujas ir mirtis. Tamsiosios jėgos ir gaivalai, išnirę iš padugnių į dienos šviesą ir pamynę Dievo ir žmogaus įstatymus, triumfuoja ir naikina visa, kas gražu, kilnu ir šventa, siekia įsiviešpatauti visame pasaulyje, grasindami šėtono karalija, Vorkutos, Archangelsko ar Krasnojarsko miškų kapinynų pavidalais. Toji įžūli piktoji valia nesutramdyta, tad ar džiugins ką ramybės šventė?
Laidotuvės retai būna džiaugsmo diena, bet šiandien ji tokia yra. Džiaugsmo, kad atstatomas teisingumas ir grąžinama skola. Džiaugsmo, kad esame laisvi – laisvi ir orūs atiduoti pagarbą savo didvyriams. Džiaugsmo, kad mūsų tautos medžio šaknys liko gyvos ir leidžia atžalas. Šiandienos laidotuvės yra prisikėlimo ženklas.
Šią valandą esame kaip niekad susitelkę, nes jaučiame jos iškilmingumą. Pagaliau galime atiduoti deramą pagarbą žmogui, kuris už mus guldė savo gyvybę. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15, 13). Palydime į amžinąjį poilsį Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotojų pajėgų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Kaip vadas jis ir dabar yra su tais, kurie kovojo kartu.
Todėl šią valandą teisingumas atkuriamas ne tik Vanagui. Jis atkuriamas visiems broliams ir seserims, kurių kūnai gulėjo išniekinti mūsų miestelių aikštėse, visiems, kurių kapai iki šiol nežinomi, visiems, kurie žuvo kalėjimuose, lageriuose ir Sibiro platybėse.
Matau čia Adolfo Ramanausko-Vanago kovos draugus. Regiu Jūsų džiaugsmą, kad pagaliau galite atiduoti paskutinę pagarbą savo vadui. Matau artimuosius, kurie, tiek daug iškentėję, neprarado vilties. Šiandien mūsų širdys džiaugiasi kartu, nes regime, kad teisūs buvo tie, kurie išlaikė viltį ir tikėjimą tiesos pergale, net ir keliaudami per tamsiausią slėnį (plg. Ps 23, 4).
Broliai ir seserys, šiandien mums reikia Vanago regėjimo. Žvilgsnio, kuris regi Lietuvą, gyvuojančią per amžius. Žvilgsnio, kuris pastebi šalia esančiųjų skriaudas ir nėra joms abejingas, bet ragina stoti į kovą su neteisybe. Žvilgsnio, kuris mato galutinę gėrio pergalę net tamsybių siautėjimo valandą. Vanago budeliai galėjo atimti iš jo regėjimą, bet negalėjo atimti žvilgsnio, kuris regi tai, kas neregima, bet yra tikriau už apčiuopiamus dalykus.
Lietuvos Laikinosios vyriausybės nario
J. AMBRAZEVIČIAUS
žodis prie partizanų kapo
Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.
Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobė, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. Bet niekada toji duobė nebuvo tokia didžiulė kaip šiandie.
Tai rodo, kiek ypačiai šiandien Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.
Tai rodo taip pat, kokia stipri Tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai šimtai ir tūkstančiai savu noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti. Pajaučiam šių tylių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.
Didingas tai momentas. Bet ir graudus.
Graudu su žuvusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams, artimiesiems, graudu ir Laikinajai vyriausybei. Kovos draugams ir kariams telieka vienas nuraminimas: partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiausių pasaulio tautų sūnūs.
Tėvams, giminėms, artimiesiems Tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė Tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia. Juos paguosti tegalim tik poeto teisingu žodžiu: „Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus eis ginti brangiosios tėvynės... Tau dar liko sūnų, kas Tėvynę praras, antros neišverks apgailėjęs".
Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai yra reikalingiausi: neteko idealingiausių žmonių. Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.
Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta tylos ir ramybės, - tos ramybės, kurioje telkiasi, bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.
Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės - ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi - Lietuvos laisvės.
Velykos yra džiaugsmo šventė, - džiaugsmo dėl tiesos pergalės, dėl tamsiųjų jėgų nugalėjimo, dėl Kristaus įkūnyto žmonijos prisikėlimo naujam, šviesesniam ir laimingesniam gyvenimui. Bet kartu tai yra šventė pasiryžimo, susikaupimo, jėgų sutelkimo kovai su piktu ir nedorybėmis, kurie, Kristaus pasiaukojimo, kančių ir kraujo kaina atpirkti, didingu jo prisikėlimu pražūčiai pasmerkti, vis dėlto tebeegzistuoja pasaulyj.
Mūsų Tėvynės išsivadavimo diena irgi bus tokia džiaugsmo šventė, bet tik tiems, kurie dėl to išsivadavimo kovojo, jam aukojo savo jėgas ir išteklius, jo visa širdimi troško ir darbais, ne vien tik žodžiais, siekė; ji taip pat bus džiaugsmo šventė tiems, kurie, nors anksčiau ir suklydę, kaip tas žmogžudys, nukryžiuotas dešinėje Kristaus pusėje, gailėjosi, atpirko savo kaltes Tėvynei ir savo darbais įrodė, kad yra verti atleidimo ir laimės džiaugtis gyvenimu laisvoje Tėvynėje. Bet ta jau nebetolima diena neatneš džiaugsmo tiems, kurie ėjo prieš savo Tėvynę, kurie užsimaskavę, paslapčiomis išdavinėjo ją ir savo tautiečius kiekviename žingsnyje, laisvės valandai atėjus, išvertę kailį, norės tęsti savo chameleonišką gyvenimą. Tokie žmonės blogesni už tuos, kurie žiauriai, bet atvirai kovoja prieš mūsų tautą, ir kurie, žinoma, nelauks jos išsivadavimo momento, bet, kiek tik kojos neša, stengsis bėgti, ieškodami prieglobsčio pas „tėvą ir mokytoją". Tokie žmonės niekšingiausi iš niekšingiausių, ir ne veltui Dantė savo „Dieviškojoje komedijoje" juos patalpino paskutiniame pragaro rate, kur nuogi, įšalę iki kaklo leduose jie kandžioja vienas kitam savo pamišusias nuo sąžinės graužimo galvas. Tėvynės išsilaisvinimo diena bus jiems rūstaus teismo ir pasmerkimo diena. Nuo užpelnytos bausmės jie niekur neišbėgs, niekur nepasislėps, kaip ir tie, kurie „plačiojoje tėvynėje" ieškos išsigelbėjimo: Niurnbergo teismas akivaizdžiai parodė, kaip kariniai nusikaltėliai ar nusikaltėliai prieš žmoniškumą surandami tolimiausiuose pasaulio užkampiuose.
Rimti ir susikaupę sutinkame šių metų Vasario 16 Dienos šventę. Kova dėl laisvės, dėl naujo atgimimo rytmečio tebeeina. Pakelyje išdygo daug naujų kapų, net pilkais mediniais kryžiais nepaženklintų. Daug brangių negausios, bet didžios tautos sūnų ir dukrų neša sunkų tremtinio kryžių gūdžiose tolimojo Sibiro tundrose. Nemaža jų dalis jau niekad nebematys gimtosios Nemuno šalies, - jie amžiams prisiglaudė nesvetinguose Azijos laukuose.
Žiaurusis Tėvynės pavergėjas kėsinasi į lietuvių tautos gyvybę. Pikto žiemio auginto šiaurės sūnaus net žemę drebinantieji šėtoniškieji darbai reikalauja apsisprendimo. Jis rauna iš mūsų žemės pakelių Rūpintojėlį ir nori mus paversti kryžiumi žmonijos nukryžiavimui. Komunisto sprendimu turime tapti žmonijos prasikaltėliais, - žmonijos, kurios dalimi mes patys esame, kuri, nuo akmens amžiaus iki šiandieninio radijo laikų pažangos keliu eidama, pergyveno ištisą eilę prasikaltėlių. Visi gerai pamenam, kad neseniai Niurnberge pakorė, sudegino, o pelenus atidavė vėjams. Ir gal niekas už mus negalėtų drąsiau tvirtinti, kad pakartasis nacis savo nedorybėmis net komunisto šešėliui neprilygsta. Šio, paskutiniojo darbai neturi sau pavyzdžio istorijoje. Juk atlikdamas piktadarybę vagis palieka sienas, ugnis nesunaikina žemės, karas ar badas neatima žmogui noro gyventi. Gi komunisto padarytas ir tebedaromas nedorybes nusako iš Sibiro mus pasiekiantieji tremtinių ir kalinių šauksmai: „Nors prieš mirtį, nors kartą sočiai pavalgyti duonos! Mirties mes nebijome, tačiau komunistinis darbas mus verčia gyventi. Jam reikalingos, nors ir kasdien nykstančios, bado kankinamo žmogaus jėgos. Mums užgesus, mūsų vietą turės užimti kiti. Juos suras į naujas valstybes įsibrovusi pasaulinės revoliucijos užsimojimą vykdanti komunistinė tironija."
Ir taip kiekvienam neišvengiamai kyla klausimas, kodėl komunisto šešėlio nevertas nacis paleistas pelenais, o pats didysis žmonijos kaltininkas tebėra gyvas ir, lyg pasityčiodamas iš teisingumo, sėdėjo vienoje iš nacio teisėjų kėdžių? Kadangi komunizmas, lygiai kaip ir nacizmas, yra bjauri žmonijos liga, - atsakymą duoda žmogaus protas, rodantis, kad ši, kaip ir kiekviena kita liga, negali būti išmušta lazdomis, bet pašalinama gydymo ar operacijos keliu. Nacio šaknys nebuvo taip giliai įleistos, todėl jį pirma ir išoperavo. Komunizmas savo voratinkliais yra apraizgęs daugybę įvairių tautybių ir įvairaus išsilavinimo žmonių. Todėl jo pašalinimui reikia daug ilgesnio ir kruopštesnio pasiruošimo, kad amžiams net jo sėklos nebeliktų.
Todėl klausiu jūsų. Ar Deimantės Kedytės likimas nėra priverstinis dingimas? Ar negalima laikyti mergaitę priverstinai dingusia, jei ją viešai ir brutaliai paėmę valstybės pareigūnai ir apie ją jau penkerius su puse metų visuomenė neturi absoliučiai jokių žinių? Ar tas net nežinia kur esantis asmuo, Deimantė Kedytė, yra gyva? Atsakykite, prašau. Ar Lietuva laikėsi, nepažeidė šios tarptautinės konvencijos? Jei taip, tai kas rūpinasi ir gali atsakyti, ar Deimantė Kedytė nėra pradanginta?
Garbė Jėzui Kristui.
[Salė atsako] Per amžius.
Kai Dievas su mumis, kas prieš mus?
Aš susirašiau, sklerozė paskutinėj stadijoj [šypsosi]. Kad nenuklysčiau.
Pirmiausia labai nuoširdžiai dėkoju visiems, visiems visiems čia susirinkusiems, visi be galo garbingi žmonės, už parodytą dėmesį, už man labai brangų įvertinimą.
Buvau tiesos pusėje slogiais sovietmečio okupacijos metais, ir dabar stengiuosi laisvoje Lietuvoje išlikti toje tiesos pusėje. Siekdama tiesos ir teisingumo, žiūrėkit, matau be akinių [linksmai nusijuokia ir užsideda akinius] taip kovoju už laisvę – laisvę nuo melo, nuo baimės, nuo kitaminčių persekiojimo, nuo prisitaikėliškumo ir veidmainystės.
Dievas yra tiesa, Dievas yra tiesa ir tiesa mus išlaisvina. Norėčiau čia iš Evangelijos vieną mažą straipsnelį, nes tai yra Dievo žodis [prieš atsiversdama Evangeliją pagarbiai ją pabučiuoja], kuris stiprino tūkstančius, tūkstančius partizanų, Sibire esančių, tikrai Dievas buvo mūsų jėga, stiprybė, džiaugsmas.
Čia švento Jono Evangelija (3, 19–21): kas „[...] netiki viengimio Dievo sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti. Kiekvienas nedorėlis neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai aikštėn neišeitų. O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų jo darbai, atlikti Dieve“.
Citatą baigiu [užversdama evangeliją ją ir vėl pabučiuoja].
Daug skaudulių ir neteisybės matau šiandieninėje Lietuvoje. Prašau man atleisti, kad čia mums visiems taip brangią dieną dabar su jumis pasidalinsiu ne džiaugsmais, o tuo, kas man neduoda ramybės, neleidžia visa širdimi džiaugtis Lietuvos laisve.
Tikriausiai nujaučiate, kad kalbėsiu apie tragišką laisvoje Lietuvoje gimusios Deimantės Kedytės likimą, kuriame kaip vandens lašelyje atsispindi Lietuvos teisingumo situacija, deja, labai liūdna situacija.
Niekada neužmiršiu šiurpaus 2012 metų gegužės septynioliktosios ryto, kai valstybės vardu, dalyvaujant dviem šimtam keturiasdešimt ginkluotų ir kaukėtų pareigūnų, iš gimtųjų namų, kur užaugo, buvo išnešta klykianti, laužomom kojom, tuomet aštuonerių metukų Deimantė Kedytė, o atėję sergėti nuo pražūties vien Lietuvos himnu ir malda apsiginklavę žmonės, kaip sausio 13-ą mes čia prie Seimo, pažeminti, suluošinti, o dabar jau ir nuteisti. Ir dar teisiami.
Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Petras Gudelis pirmasis nuodugniai atsidėjo anam laiko tarpiui, pasiryžęs kritiškai išgliaudyti Lietuvos bolševikų šaltinius ir išaiškinti, kaip jų valdžia buvo atsiradusi Lietuvoje 1918 - 1919 metais. Analizuodamas bei konfrontuodamas pačių komunistų versmes, jas lygindamas, gretindamas su realiais faktais ir darydamas kritiškai - logiškas išvadas, P. Gudelis, palyginti, plačiai nušvietė anuos nepriklausomos Lietuvos pradiniam laikotarpiui taip reikšmingus metus.
LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGA RAMOVĖ
The Lithuanian Veterans Association, Inc.
Ats. mjr. P. GUDELIS
BOLŠEVIKŲ VALDŽIOS ATSIRADIMAS
L I E T U V O J E
1918 — 1919 metais
jų pačių dokumentų šviesoje
Perspausdinimas ištisų straipsnių arba dalimis, ir vertimas į kitas kalbas pageidautini.
Reprinting the articles, either in full or abriged, and translation into other languages is desirable.
Abdruck der Artikel, vollstaendig oder auszugsweise, und Uebersetzungen in andere Sprachen sind erwuenscht.
Išspausdinta 800 egzempliorių Lietuvių Veteranų Sąjungos RAMOVĖ ir autoriaus lėšomis lygiomis dalimis.
Kaina Jungtinėse Amerikos Valstybėse 2 dol. 50 centų minkštu viršeliu ir 3 dol. kietu viršelių. Visur kitur pagal oficialų dolerio kursą.
Printed by Nida Press,
1 Ladbroke Gardens, London, W. 11,
Gt. Britain.
LIETUVIŲ VETERANŲ SĄJUNGOS „RAMOVĖ“ LEIDINIAI
A. Sąjungos:
1. Sąjungos Statutas (kelios laidos) 2. O. Urbonas, Tannenbergas, anglų kalba 3. Žurnalas KARYS, kasmet po 10 numerių, atgaivintas 1950 m. 4. LVS-gos Pirmas Dešimtmetis, 1950 — 1960 5. K. Ališauskas, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, I knyga, ruošiama 6. Dr. A. Rukša, Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, II knyga, ruošiama 7. LVS-gos Antrasis Dešimtmetis, ruošiama 8. P. Gudelis, Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918 — 1919 metais B. Žurnalo KARYS: 1.H. Sienkevičius, Kryžiuočiai, trys tomai 2.V. Biržiška, Praeities Pabiros 3. O. Urbonas, Žalgirio Mūšis 4.O. Urbonas, Didžiojo Šiaurės Karo frontas Lietuvoje, dvi dalys 5.Z. Raulinaitis, Durbės Mūšis, išparduota 6.Z. Raulinaitis, Aisčiai Karo Istorijos šviesoje, išparduota 7. Z. Raulinaitis, Galindai prieš Romą 8.Z.Raulinaitis, Hunų Žygis į Prūsus 9.Z. Raulinaitis, Vaidevutis 10.J. Variakojis, 4 p. L. K. Mindaugo pulkas 11. P.Žilys, Suomių-Sovietų karas 12.K. Škirpa, 5 D. L. K. Kęstučio pulko kovos ties Seinais 1920 m. 13.Dr. J. Puzinas, Kelias į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą 14. Z. Raulinaitis, Prieš vikingų audrą
Naudojuos proga nuoširdžiai padėkoti mano darbą parėmusiems: gerb. Br. Kvikliui už studijai parašyti reikalingų Lietuvos bolševikų leidinių parūpinimą ir Lietuvių Veteranų Sąjungai RAMOVĖ, ypač jos pirmininkui, prof, generolui St. Dirmantui, už finansinę paramą, nes sumokėti už spausdinimą £.390, 00 pats vienas nebūčiau pajėgęs, nes už vertimus ir jų korektūras reikėjo atskirai mokėti.
O nuo pat pradžios šios studijos parašymą savo patarimais ir paraginimais rėmusiam ir savo įvadu ją papildžiusiam a. a. prof. dr. Z. Ivinskiui dedikuoju šią knygą.
Stalinui ir Hitleriui pasidalinus Europą Lietuva prarado laisvę. Tuo pačiu laisvę prarado ir Bažnyčios bendruomenė Lietuvoje. Geriausi Lietuvos sūnūs ir dukros vien dėl to, kad mylėjo Tėvynę ir Dievą, buvo įkalinami ir tremiami į Sibirą.
Pirmasis lietuvių atsakymas į Stalino tironiją buvo ginkluotas partizanų pasipriešinimas. Tačiau tai buvo nelygi kova, pareikalavusi tūkstančių geriausių mūsų vyrų ir moterų aukų. Ši apie dešimtmetį trukusi kova nepasiekė matomos pergalės, tačiau ji nebuvo ir bevaisė. Partizanų dvasia, tarsi laisvės vėliava, plazdeno dorų lietuvių širdyse ir kvietė ieškoti kitų būdų priešintis pavergimui.
Tokiu kovos už laisvę būdu septintajame dešimtmetyje Lietuvoje tapo neginkluotas pasipriešinimas. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bene ryškiausiai įkūnijo šį neginkluotą pasipriešinimą. Dvasininkai ir pasauliečiai pradėjo reikalauti laisvės gyventi pagal savo įsitikinimus. Okupantas gerai suprato šių reikalavimų pavojingumą ant melo pastatytai sistemai ir negailestingai dorojosi su žmonėmis, apsiginklavusiais tik tiesa. Kronika tik fiksavo okupanto darbus ir Lietuvos žmonių pasipriešinimą. Fiksavo, plėšė geležinę uždangą ir skleidė pasaulyje tiesą, kokia baisi yra komunistinė sistema, kuri kėsinasi pavergti ne tik žmonių kūnus, bet ir dvasią.
Jei nebūtų buvusio partizaninio judėjimo, vargu ar būtų atsiradusi ir Kronika. Vienas iš Kronikosatsiradimo inspiratorių buvo Lietuvos partizanų kapelionas mons. Alfonsas Svarinskas, kalėjęs už pagalbą Lietuvos partizanams. Jam labai rūpėjo, kad būtų deramai pagerbti Lietuvos partizanai, pastatant jiems paminklus ar kitais būdais įamžinant jų kovą už Lietuvos laisvę. Vienu iš tokio įamžinimo būdų tapo internetinė svetainė Partizanai.org, kurios globėju buvo mons. A. Svarinskas buvo iki pat mirties. Todėl labai tiktų, kad su LKB Kronikos internetinės svetainės medžiaga, kurioje daug rašoma apie mons. A. Svarinską, būtų supažindinami ir svetainės Partizanai.org lankytojai.
Partizanų ir neginkluotos kovos už laisvę istorijos nevalia užmiršti. Kol gyvename žemėje, mes niekuomet nebūsime saugūs, kad kažkas nesikėsintų į mūsų laisvę. Ar mes nematome, kaip šiandien šio pasaulio galingieji, prisidengę gražiais lozungais, vėl kėsinasi į mūsų tautinę ir religinę laisvę. Vėl siekia, kad mes būtume jų primetamos ideologijos menki sraigteliai, praradę savo tautinį ir krikščioniškąjį identitetą.
Laisvė yra Dievo dovana ir kiekviena karta už ją turi mokėti savo kainą. Nemokantieji tampa vergais, o mes nenorime jais būti.
Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.
Tiesą sakant, kiekvienas krikščionis turėtų išeiti iš šio gyvenimo jausdamas Dievo Karalystės darbų neužbaigtumą, nuo kurių priklauso šeimų, Bažnyčios, Tėvynės ir visos žmonijos palaimingas gyvenimas. Kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę jaučia savo atsakomybę. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
Jis ypatingai pergyveno dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: Ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingaipirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių, tame tarpe
pagal savižudžių skaičių,
pagal emigrantų gausumą,
pagal alkoholio vartojimą,
pagal skyrybų procentą,
pagal patyčias moksleivių tarpe,
pagal jaunuolių įvykdytas žmogžudystes,
ir dar keliolikoje sričių: nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo.
Sausio 21 dieną monsinjorui Alfonsui Svarinskui suėjo 80 metų. Sveikinome plačiai Lietuvoje ir užsienyje žinomą kunigą, visuomenės veikėją, aktyvų kovotoją už Lietuvos laisvę. Noriu pastebėti, kad mūsų gyvenimas dažnai nešykšti paradoksų. Žmogus gali būti plačiai žinomas ir daugelis tariasi pažįstą jį. Bet ką reiškia pažinti žmogų?
Retas Lietuvos gyventojas pripažintų, kad mons. A.Svarinsko nepažįsta ar nėra nieko apie jį girdėjęs. Nedaug kunigų sovietiniais laikais galėjo didžiuotis tuo, kad apie juos sukurtas filmas, demonstruotas okupuotos šalies kino teatruose. Kokia asmenybė privertė susidomėti valdžios organus ir paklausti: „Kas jūs, kunige Svarinskai?“
Manau, į šį klausimą ne tik minėtas filmas nesugebėjo atsakyti. Apie istorines asmenybes gali kalbėti tik pati istorija – Tautos, Bažnyčios. Tik ir ją dažnai rašo visokie metraštininkai, anot J.Marcinkevičiaus, ir baltieji, ir juodieji... Buvo aksominės ir dainuojančios revoliucijos, keitėsi valdžios, bet niekas nesukūrė kito filmo apie šį kunigą. Nejaugi istorijai liks tik vienašalė „tiesa“?
Jau antraisiais savo darbo Viduklėje metais kun. A.Svarinskas, nepaisydamas sovietinių „įstatymų“, subūrė didelį jaunųjų katalikų būrį.
Nuotraukoje: jaunieji procesijos dalyviai 1978 metais
Iki kolei, Viešpatie, šventasis ir tikrasis,
Tu neteisi ir nekeršiji už mūsų kraują tiems,
kurie gyvena žemėje ? (Apreiškimas, 6, 10).
I. Istorinės paralelės
Lietuvos šalis yra ne tik didvyrių žemė, bet ir kankinių tauta. Ją slegia septyni šimtai metų užlūžtančių kovų vakaruose su germanų Skilę ir tiek pat metų rytuose su slavų Charibde. Sunki mūsų istorijos dalia ir grasi ateitis. Maironio žodžiai « nebijokim vargo kieto, nes be jo galiūnai pūna » arba Putino, — kad « Tauta būtų amžina — ji turi mokėti gyventi laisvėje ir nepalūžti vergijoje » — yra padrąsinanti paguoda, bet ne išgelbėjimas. Tikrai, mūsų tautos gyvenimo audeklas yra apmestas kančiomis ir ataustas herojiškumu. Jie neatskiriami vienas nuo kito. Atrodo, kad jie išsrovena vienas iš kito. Jie apsprendžia mūsų tautos būdo turinį ir lemia jo apraiškas. Jotvingiai ... galindai ... prūsai! Kur dingo jie ? Neklauskime ... Amžiai užmaršą ant jų užrito. Tik legendos, prikrautos tragizmo, apie juos byloja. Senieji metraščiai juos sumini trumpais sakiniais, ir dar išlikęs vienas-kitas vietovardis ...
Homicidas — žmogžudybė, matomai, yra imanentiška žmogui paliestam pirmgimės nuodėmės. Pirmoji žmogžudystė buvo brolžudystė : Kainas nužudė brolį Abelį. Ir nuo tada «Kaino rasė į dangų kopia ir meta Dievą žemėn ».
Kauno Karmelitų kapinėse 1941 m. birželio 26 d.
Garbė Jėzui Kristui. 
Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.
