Laisvės kovų archyvas 35 T 2003

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 35 T. 2003 m. - Turinys, metrika

ISSN 1392-0421

LAISVĖS KOVŲARCHYVAS 35

TURINYS

PDF: fotografinė kopija:

Kaunas, 2003

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 35 T. 2003 m. - Turinys, metrika

MIRTI BUVO PER ANKSTI

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI

BENDRASIS PASIPRIEŠINIMAS

Jonas Petkevičius, Vytautas Urbikas

LIETUVOS LAISVĖS ARMIJOS¹ DESANTININKO PRANO VARNO ATSIMINIMAI

Skiriu žmonai Irenai ir gimnazijos suolo draugui Stasiui Jociui, paskatinusiems užrašinėti gyvąją Lietuvos istoriją.

Dėkoju lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Aldonai Žemaitienei, Jurgai Bardauskienei, dailininkėms Irenai Kačenauskaitei ir Irenai Sa-baitienei, padėjusioms ruošti atsiminimų tekstą spaudai.

Vytautas Urbikas

Su šių atsiminimų pasakotoju susipažinau 1990 m. Lietuvos demokratų (LDP) partijos tarybos posėdžiuose, vykusiuose Kaune. Jonas Petkevičius buvo LDP Panevėžio skyriaus pirmininkas, o aš -Kelmės. Mus suvedė ir suartino Lietuvos nepriklausomybės idėja -šios partijos aukščiausia vertybė.

1997 m. vyks tant LDP VI suvažiavimui, pertraukos metu Jonas pradėjo pasakoti atsitikimą iš savo patirties. Kaip atsiminimuose matysite, tai buvo jo susikirtimas su Lietuvių savisaugos bataliono vadu kpt.Rusecku. Ginkluotas ginčas vyko dėl lietuvių, tarnavusių vokiečių kariuomenėje, atsisakymo trauktis Vokietijon ir jų apsisprendimo pereiti į Lietuvos Laisvės Armiją (LLA). Labai susidomėjau Jono pasakojimu, tačiau turėjome nutraukti pokalbį - posėdis tęsėsi. Prieš grįždamas į salę, pažadėjau Jonui užrašyti jo atsiminimus.

Ir tik 2000 metų vasaros pabaigoje, svečiuojantis pas mieląjį Joną Panevėžyje, atsirado galimybės ištesėti pažadą, duotą prieš trejus metus.

Atsiminimus rašėme monologo forma. Tik retkarčiais jie vyksta dialogu, kai aš, įsiterpiu, klausdamas ko nors ar norėdamas patikslinti faktus, įvykius, aplinkybes, nuostatas ir pan. O kartais išprovokuoju Joną pasakyti tai, kas man atrodo svarbu, o jis nepasako.

Jonas prisipažįsta, jog dėl senyvo amžiaus (jam jau arti 80 m.) kai kurie faktai, įvykiai bei situacijos gali būti painiojami. Tačiau šiuos trūkumus atperka atsiminimų atitikimas laiko dvasiai. O tai ypač svarbu plačiajam skaitytojų ratui, kuriam, pavyzdžiui, tiksli įvykio vieta nežymi datos paklaida ir panašūs nukrypimai neturi didelės reikšmės.

Skaityti daugiau: MIRTI BUVO PER ANKSTI

PRISIMINIMAI APIE LLA NARIŲ APMOKYMĄ VOKIEČIŲ ŽVALGYBOS DALINIUOSE 1944-1945 M.

Zenonas Rombergas

1944 m. birželio pradžioje, kai mūšiai vyko prie Pakuonio, mūsų pirmasis Kauno LLA būrys, vadovaujamas Algirdo Sinkevičiaus (jo brolis Vytautas 1943 m. per susišaudymą su vokiečių žandarmerija buvo sunkiai sužeistas ir gestapo rūsiuose mirė), gavo K.Veverskio-Senio įsakymą vykti į Veliuoną, iš ten, gavus nurodymą - į Dotnuvą, o pasirengus - į Platelių miškus, kur formavosi Vanagų rinktinė.

Veliuonoje 14 žmonių būrys apsistojome pasitraukusios policijos patalpose. Čia, laukdami nurodymų, pragyvenome apie 10 dienų. Aleksandrui Abišalai (buvusio Lietuvos premjero dėdei) apleistoje sodyboje suradus rusišką sunkvežimį, gavę įsakymą patraukėme Dotnuvos link.

Tuo metu visi keliai ir keleliai buvo užkimšti besitraukiančių vokiečių. Pasiekę Šimkaičius, patekome į rusų lėktuvų bombardavimą. Miestelyje kilo gaisrai, žuvo ir buvo sužeisti miestelio gyventojai. Man įsakė nugabenti pranešimą į kaimą, buvusį prie Dotnuvos, ir ten turėjau gauti tolimesnius nurodymus. Atlikęs užduotį, buvau priskirtas prie grupės, kuri turėjo vykti į Vokietijos žvalgybos dalinį apmokymui, po to desantu grįžti į Lietuvą. Taigi Kostas Drąsutis, Vytautas (pavardės nežinojau) ir aš vokiečių mašina pasiekėme FAK-210 fronto žvalgybos dalinį, vadovaujamą leitenanto Lėmano.

Skaityti daugiau: PRISIMINIMAI APIE LLA NARIŲ APMOKYMĄ VOKIEČIŲ ŽVALGYBOS DALINIUOSE 1944-1945 M.

KĘSTUČIO APYGARDOS BUTAGEIDŽIO RINKTINĖS ŠALNOS TĖVŪNIJOS JŪROS (ŽALGIRIO) BŪRIO PARTIZANŲ LIKIMAI

STRAIPSNIAI

Irena Montvydaitė-Giedraitienė

TRYS PAMINKLINIAI KRYŽIAI

Tauragės rajone, Žygaičių seniūnijos apylinkėje, 7-8 km spinduliu išsidėstę maždaug 8 metrų aukščio trys paminkliniai kryžiai. Lyg iš padebesių Nukryžiuotojo atvaizdas žvelgia į šias apylinkes ir kiekvie nam iš mūsų primena tuos laikus, kada raudonieji okupantai trypė mūsų kraštą, o jaunieji sūnūs ir dukros stojo į nelygią kovą. Kulkos varpė jų kūnus, krauju mirko žemė...

Atkūrus Nepriklausomybę, pradėta įamžinti tas vietoves, kuriose vyko laisvės kovos. Lietuva - krikščionių kraštas, tad ir žūties bei kančios vietos dažniausiai pažymimos kryžiais.

Jonas Ozgirdas - Tauragės gyventojas, Laisvės kovų dalyvis, savanoriškosios KASP narys, gimtosiose Žygaičių seniūnijos apylinkėse savo lėšomis ir rankomis pastatė 3 metalinius kryžius. Prie kiekvieno kryžiaus pritvirtino lenteles su kovotojų pavardėmis, gimimo bei žūties datomis. Žuvusieji - tai buvę J.Ozgirdo bendraamžiai, draugai, šio krašto jaunuoliai. Jie tikėjo, kad kova verta aukos, ir už idealus aukojo jaunystę.

Jonas Ozgirdas augo gausioje šeimoje ir nuo mažens mėgo metalo darbus. Žvelgdamas į pusšimčio metų senumo nuotraukas, prisimena ne tik savo apylinkių jaunuolius, bet ir jų kepurėse įsegtus savo pagamintus Vyties ženklus. Turėjo fotoaparatą ir nuotraukų negatyvus išlaikė iki šių dienų. Jo tėviškė prigludusi prie miško, todėl buvo patogu bendrauti su partizanais. Kieme esančioje kalvėje buvo daromi Vyčio kryžiaus ženklai, o gyvenamojo namo palėpėje - nuotraukos.

Skaityti daugiau: KĘSTUČIO APYGARDOS BUTAGEIDŽIO RINKTINĖS ŠALNOS TĖVŪNIJOS JŪROS (ŽALGIRIO) BŪRIO PARTIZANŲ LIKIMAI

MANO PARTIZANINIS KELIAS

Ona Lešinskaitė-Akacija*

Mano mama Cecilija Šatkutė 1922 m. ištekėjo už mažažemio amatininko - siuvėjo Juozo Lešinsko. Gyvenome Kaupių k., Tauragės vls. Po poros metų pasimirė tėvukas. Mama liko našlė, man tada ėjo antrieji metukai ir toliau pasilikome gyventi Kaupiu kaime. Čia praleidome rusų-vokiečių okupacinius metus. Kaimas buvo didelis, gyveno apie 30 šeimų. Per kaimo vidurį iš Tyrelių miško tekėjo upelis Elbentas. Dabar tame kaime liko tik trys sodybos ir liūdni prisiminimai.

----------------
* Autorės pavardė šaltiniuose minima skirtinga. Tėvų pavardė rašoma Lesšinskai, jos pačios Lešinskaitė, rusų tardytojai įrašė Leščinskaitė. -Red. pastaba.

Artėjant antrajai rusų okupacijai, traukdamiesi vokiečiai iš gyventojų atiminėjo gyvulius, maistą, rūbus. Likome ir mudvi su mama be arklio ir šiltų rūbų.

Mama persikėlė gyventi į tame pačiame kaime buvusį tuščią vokiečių ūkelį. 1946 m. žiemą pas mus pradėjo lankytis jau anksčiau Tyrelių miške įsikūręs partizanų būrys. Tų pačių metų vasarą pasiprašė mamos leidimo ūkyje įsirengti slėptuvę, kurią išsikasė daržo gale. Čia laikydavosi Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės 3-iosios kuopos vyrai: kuopos vadas Aleksas Miliulis-Algimantas, Neptūnas, Petras Balčinas-Pušis, Mečys Dargužas-Aras, Simas Gavėnia-Sakalas. Vyrai turėjo slėptuvėje rašomąją mašinėlę ir radijo imtuvą, leido laikraštėlį “Laisvės varpas”, spausdino atsišaukimus, turėjo lietuvišką vėliavą, ginklus. Štabo vyrai visą laiką slėptuvėje nebūdavo, eidavo lankyti kitus būrius. Be to, turėjo atsarginę slėptuvę Tyrelių miške.

Skaityti daugiau: MANO PARTIZANINIS KELIAS

KOVOS TIKSLAS - LAISVĖ IR NEPRIKLAUSOMYBĖ

Petras Girdzijauskas

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ginkluoto pasipriešinimo pabaigą ir J.Žemaičio paėmimo nelaisvėn 50-metį minint

IŠKILMĖS ŠIMKAIČIUOSE

2003 m. gegužės 30 d. Šimkaičiuose paminėjome lietuvių tautos ginkluoto pasipriešinimo baigties prieš bolševikinę imperiją penkiasdešimtmetį. Tuo metu lietuvių tauta grūmėsi su ypač klastingu ir šimteriopai gausesniu priešu, tikėdamasi išvengti kolehozų, Sibiro tremtinio dalios ir moralinio nužmoginimo. Iki dantų ginkluoti čekistai plėšė Lietuvos žmones, verbavo juos, versdami sekti ir skųsti kaimynus ir gimines, gundydami klastingais pažadais arba grasindami Sibiro speigais ir artimųjų netektimis, geisdami atimti iš jų moralinę atspirtį.

Tautiečiai susirinko į Šimkaičius, kad pagerbtų tuos, kurie kovėsi ir žuvo mūšio lauke, kurie buvo kankinti ir nužudyti, kurie buvo kalinami, tremiami, žuvo požemiuose ir už speigračio, o jų palaikai Sibiro upėmis išplaukė į Ledjūrį, kurie žuvo Šibiro taigoj, kaip Šimkaičių apylinkių rezistente Bronė Kasčiukaitytė, kurie nešė partizaninio karo naštą, okupantų moralinį smurtą ir nepalūžo - išsaugojo gerą tautos vardą sau, Europai ir pasauliui.

Tautos vardu išreikšti pagarbą prie Šimkaičių šventovės susirinko partizanų apygardų, tremtinių ir visuomenės atstovai, Seimo nariai, vietos savivaldos pareigūnai ir jauniausioji karta - moksleiviai su savo mokytojais ir vadovais, mūsų valstybės pasididžiavimas - kariai, kariūnai, karininkai ir jų vadovybė, Jono Žemaičio Karo akademijos kapelionas ir kariūnų choras, Šimkaičių bažnyčios klebonas.

Skaityti daugiau: KOVOS TIKSLAS - LAISVĖ IR NEPRIKLAUSOMYBĖ

LLA VYTIES (VYTENIO) RINKTINĖ

Aurelija Malinauskaitė

1944 m. liepos mėn. į Lietuvos teritoriją įsiveržė sovietų armija. Vokiečiai traukėsi į Vakarus. 1944 m. rugpjūčio pabaigoje fronto linija nusistovėjo ties Žagare-Kuršėnais, palei Ventos ir Dubysos upes. Spalio pradžioje ties Kuršėnais sovietai pralaužė vokiečių gynybą ir greitai buvo okupuota visa Lietuva. Dar vasarą krašte kilo masinis pasipriešinimas antrajai sovietų okupacijai.

Vokiečių okupacijos metais, vykstant antinaciniam judėjimui, Lietuvoje jau veikė politinė karinė organizacija Lietuvos Laisvės Armija. 1943 m. ji įkūrė 4 apygardas: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Prasidėjus kitai sovietų okupacijai, LLA buvo pasiruošusi kovai naujomis sąlygomis. LLA vado 1944 m. liepos 20 d. įsakymu organizacija padalinta į du sektorius: VS (veikiantį) ir OS (organizacinį)¹. VS nariai - vanagai-partizanai - pagrindinė pasipriešinimo jėga, OS - tai rezervas, legaliai gyvenantys asmenys, atliekantys ryšių aprūpinimo, žvalgybos ir kt. funkcijas. Pagrindinis LLA tikslas buvo Lietuvos laisvės iškovojimas ir valstybės atstatymas².

Skaityti daugiau: LLA VYTIES (VYTENIO) RINKTINĖ

ŽEMAIČIŲ APYGARDOS ŠATRIJOS RINKTINĖS (NUO 1948 M. ATSIKŪRIMO RINKTINĖS) ŠTABO (RINKTINĖS) VADAS VLADAS GEČAS-TONIS

BIOGRAFIJOS

Petras Girdzijauskas

Vladas Gečas gimė 1918 m. Plungės aps., Plungės vls., Stalgėnų k. jauniausiuoju. Iki tol Gečai buvo susilaukę Juozo, Domicėlės, Anicetos, Damijono ir Aurelijos. Tėvai valdė 30 ha ūkį. Nors ir gausi šeima, gyveno pasiturinčiai.

Vladas, dirbdamas tėvų ūkyje, 1930 m. baigė vietinę pradžios mokyklą ir toliau liko ūkininkauti iki 1939 m., kol buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Ten baigė mokomosios kuopos kursus ir buvo pakeltas į puskarininkius. Grįžęs iš kariuomenės Vladas išėjo iš tėvų ūkio ir pradėjo eigulio tarnybą Plungės miškų ūkyje. Įsigijo žemės sklypą, įsirengė gyvenamąjį namą. Gečo sodyba buvo nuošaliai, tarpumiškyje, todėl tapo okupantų persekiojamų asmenų prieglobsčiu per visą okupacinį periodą iki šeima buvo ištremta.

1941 m. Vladas vedė Sofiją Songailaitę, su kuria susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Jauniausioji duktė, pusantrų metukų amžiaus, nepakėlusi tremties sunkumų mirė Sibiro šaltyje.

Skaityti daugiau: ŽEMAIČIŲ APYGARDOS ŠATRIJOS RINKTINĖS (NUO 1948 M. ATSIKŪRIMO RINKTINĖS) ŠTABO (RINKTINĖS) VADAS...

JONO ČEREŠKOS ŠEIMOS TRAGEDIJA

Doc.Kazys Strazdas

Ukmergės aps., Balninkų vls., Čereškų k. gyveno Jono Čereškos, Jakubo, g. apie 1880 m., ir Emilės Čereškienės-Stalnionytės, Karolio, daugiavaikė šeima. Jonas vienkinkiu arkliuku arė laukus, sėjo javus, linus ir augino gyvulius. Emilė prižiūrėjo vaikus, ruošdavo šeimai valgį, verpė linus, audė audeklus ir padėdavo Jonui beveik 11 ha žemės ūkio darbus dirbti. Namuose vienas po kito gimė vaikai. Jų gimė net vienuolika, o išgyveno septyni. Vyriausia buvo duktė Elena, g.1910 m., paskui ėjo Balys, g. 1911 m., po jo Albinas, Karolis, g. 1917 m., Povilas, g. 1922 m., Bronė, g. 1923 m., Apolonija, g. 1926 m. Visi vaikai augo kartu. Jų būdavo pilnas kiemas. Jie teikė tėvams džiaugsmo ir rūpesčių. Paaugę vaikai lankė Balninkų mokyklą, buvusią už 3 km nuo Čereškų k. Kasdien pėstute reikdavo basiems nueiti į mokyklą ir grįžti. Dar paaugę dirbo stambesnių ūkininkų samdiniais, nes žemės turėjo nedaug, o šeima buvo didelė. Vyriausioji duktė Elena tarnaudama įsimylėjo Brazgių dvaro ūkininką Juozą Matikonį ir už jo ištekėjo. Albinas, netekęs dešinės rankos nykščio ir smagurio pirštų, kariuomenei netiko. Jis dar prieš Antrąjį pasaulinį karą vedė ir su šeima gyveno Žemaitkiemio vls., Berzgainių kaime pas tėvo tetą Kaziunę ir Antaną Kazlauskus. Dirbo jų ūkyje ir prižiūrėjo senukus Kazlauskus, nes jie neturėjo savo vaikų. Prieš mirtį Kazlauskai 10 ha žemės ūkį padovanojo Albinui Čereškai. Tėvas sūnui Baliui nupirko iš varžytinių Berzgainių k. 10 ha žemės sklypą ir jis ten gyveno. Tėvai Jonas ir Emilė Čereškos džiaugėsi, kad pagal savo išgales gerai išleido į savarankišką gyvenimą tris savo vaikus ir rūpinosi likusiais šeimoje keturiais vaikais: Povilu, Karoliu, Brone ir Apolonija. Karolis, baigęs tarnybą Lietuvos kariuomenėje, dirbo savo žemę. Lietuvos padangę sudrumstė Antrasis pasaulinis karas. Vokiečiams okupavus Lietuvą ir generolui P.Plechavičiui pakvietus vyrus į Vietinę rinktinę, Karolis nedvejodamas stojo į jos gretas ir tikėjosi karo pabaigoje, kai nusilps abu okupantai, ginklu atgauti nepriklausomybę.

Skaityti daugiau: JONO ČEREŠKOS ŠEIMOS TRAGEDIJA

DR. ANTANAS GARMUS IR LIETUVOS RAUDONASIS KRYŽIUS PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIIOS METAIS

Gražina Zujienė

Antanas Garmus Gydytojas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus (LRK) pirmininkas (1940 06 17¹ - 1941 07 03)², Antanas Garmus gimė 1881 02 18³ Tursono kaime, Aukštosios Panemunės vls., Kauno aps. 1903 m. baigė Liepojos gimnaziją ir įstojo į Kijevo universiteto medicinos fakultetą. Nuo 1902 m. bendradarbiavo lietuvių spaudoje*, parašė apsakymų. Dėl dalyvavimo

1905 m. revoliucijoje A.Garmus universitetą turėjo palikti. 1904-

1906 m. už politinę veiklą prieš caro valdžią buvo kelis kartus suimtas. 1905-1906 m. kalėjo Kalvarijos kalėjime**. Dr. Kaziui Griniui sumokėjus užstatą, laikinai išleistas iš kalėjimo A.Garmus pasitraukė į užsienį. 1907-1913 m. Šveicarijoje studijavo gamtos ir medicinos mokslus. Išklausęs Berno universiteto gamtos ir medicinos fakultetų kursą, disertaciją parašė iš fiziologijos ir “Valstybinio Berno universiteto senatas už labai rimtas zoologijos, mineralogijos, geologijos studijas ir parašytą disertaciją bei labai gerai išlaikytus egzaminus suteikė Filosofijos mokslų daktaro vardą”⁴. Medicinos egzaminų išlaikyti nespėjo.

--------------------
*A.Garmus rašė "Naujienose", "Ūkininke", 1906-1907 m. - "Naujojoje Gadynėje", 1906 m. - "Kovoje", 1907 m. - "Darbininke", "Žarijoje", "Lietuvos ūkininke", 1906-1909 m. - "Vilniaus Žiniose", nuo 1910 m. - "Lietuvos Žiniose".

** 1914 m. A.Garmus kalėjo Lomžos kalėjime.

Be to, Šveicarijoje Antanas Garmus studijavo bakteriologiją pas prof. Kolle, 2 metus buvo jo asistentu.

Rusijoje trūkstant diplomuotų medikų, A.Garmui leista Pirmojo pasaulinio karo pradžioje dirbti gydytoju fronte, o paskui tas pačias pareigas eiti Penzos zemstvos Ramzajaus kaime su 15 tūkst. gyventojų. Vėliau paimtas į kariuomenę tarnavo fronte 75 divizijoje. Grįžti į tėvynę jam pavyko tik 1925 m. paskutiniu ešelonu, - prisiminė dr. A.Garmaus duktė Sofija.

Skaityti daugiau: DR. ANTANAS GARMUS IR LIETUVOS RAUDONASIS KRYŽIUS PIRMOSIOS SOVIETŲ OKUPACIIOS METAIS

TIE METAI JUODI...

LITERATŪRINIS PUSLAPIS

Bronius Valaitis

□ Bronius Valaitis išleistas iš lagerio 1956 m.

Keturis Sirvydų pradžios mokyklos skyrius baigiau 1940 m. pavasarį, prieš pat okupaciją. Todėl ir baigimo šventės džiaugsmą temdė liūdesys. Be to, nerimavau dar ir dėl to, kad nesitikėjau gauti mokslo baigimo pažymėjimo su Lietuvos herbu. Tačiau mano nuogąstavimai nepasitvirtino, netrukus gavau ir lietuvišką pažymėjimą. Tik jame pasirašė jau nebe Matusevičius, o Matūnas. Pasirodo, tas pats, tik sulietuvinta pavarde. Tai buvo mano pirmasis mokytojas, šaulių būrio vadas, taurus lietuvis. Sovietų areštuotas, vėliau 1941 m. sukilėlių išlaisvintas dar dirbo Pavilkijyje, paskui sovietų vėl suimtas.

Mūsų 5-ojo skyriaus mokytoją Lekėčių mokyklos vedėją, Jaunųjų ūkininkų ratelio vadovą Juozą Damijonaitį 1941 m. pavasarį su šeima išvežė į Sibirą.

Užėjus vokiečiams mokiausi Vilkijos gimnazijoje. Po trejų metų antrą kartą užėję sovietai iš pagrindų pakeitė mūsų mokyklos veidą. Laisvės ilgesio dvasia peraugo į pasipriešinimo kovą. Vyresniųjų klasių moksleiviai Aleksas Veverskis, Zigmas Mačiulis, Irenijus Trepkus, Gražina Matūnaitė, Stasys Stankevičius, Viktoras Tamulaitis (mano pusbrolis, žuvęs miške vos 17-os metų) ir dar daugelis kitų išėjo į partizanus.

Romas ir Genutė Grigai, Antanas Jonaitis, mano suolo draugasStasys Mizgaitis, Vladas Štilpa ir kiti atsidūrė lageriuose. Panašus likimas ištiko ir muzikos mokytoją, gimnazijos choro vadovą Antaną Girdžių, kapelioną Praną Bikiną. Daugelis moksleivių, kol kas išvengę represijų, būrėsi į pogrindžio organizaciją LLA, kurios nariu ir man teko būti.

Skaityti daugiau: TIE METAI JUODI...

KENGYRO SUKILĖLIAI

Negandom žymėti tie praslinkę metai
Papuošė kiekvieno galvą sidabru,
Tik tos pačios akys ir veidai tie patys
Spindi po nelaisvės ir kovos audrų.

Jūs, Kengyro broliai, jūs, Kengyro sesės,
Katorgą išnešę lagerių takais...
Kiek brangių draugų jau amžinai užgeso
Ir į mūsų būrį niekad neateis...

Neateis, be galios iš kančių sugrįžus
Priglaudė žemelė - Tėviške sava.
Stovi jiems kalneliuos akmenys ir kryžiai,
Gedulo vainikuos liūdi Lietuva...

Tartum slogus sapnas menasi tos dienos,
Kai jaunystė alpo plynėj dykumos,
Kur sargybos bokštai, aukštos mūro sienos,
Kur mirties šešėlis klaidžiojo nuožmus...

Skaityti daugiau: KENGYRO SUKILĖLIAI

TREMTYJE

TREMTIES KELIAIS

Sofija Dargužytė-Graužinienė

Sofijos Dargužytės-Graužinie-nėsprisiminimai “Tremtyje” išvydo dienos šviesą 2001 m. Ramutės Šukienės leidykloje, Kėdainiuose.

Išleista 150 egz. tiražu. Redaktorė taip pat Ramutė Šukienė. Knygelės leidyba rūpinosi Kėdainių miškų urėdijos urėdas Alfonsas Seržentas ir dukros. (Autorė Kėdainių miškų urėdijoje pradirbo daugiau nei 20 metų.) Sofija Graužinienė savo knygelės nebesulaukė - mirė 2000 m. sausio 12 dieną.

1945 m. liepos 17 d. Sofija Graužinienė su trimis mažamečiais vaikais buvo ištremta į Sibirą nuo Pagirių (Kėdainių r.), kur šeima turėjo tik hektarą žemės. Sofijos vyras Vaclovas Graužinis, Vyčio apygardos partizanas, sušaudytas 1951 m. Vilniuje ir tikriausiai užkastas tarp daugelio kitų Tuskulėnų kapinyne. Graužinienės šeima išbuvo tremtyje iki 1961 metų. 15 metų ir 8 mėnesius...

Šie prisiminimai ypatingi. Tai- odė bulvei, parašyta mažaraštės moters, nelankiusios nė vienos mokyklos klasės, ranka... S. Graužinienė nei kaltina, nei pyksta, nei reikalauja, ji net nekomentuoja. Rašo taip kaip buvo - nuogais, kraupiais faktais apie žmogaus menkumą, priklausomą nuo ideologijos ir santvarkos.

Aš, Sofija Dargužytė, gimiau 1917 m. Panevėžio apskrityje Ramygalos parapijos Džiugailių kaime, didelėje šeimoje.

Buvau jauniausia dukra. Mama mirė, kai man buvo 3 metukai.

Tėvai turėjo mažą gryčiutę, nedidelį daržą, kelis arus žemės. Tėvas visą gyvenimą dirbo dvare pas poną Budrevičių: kasė griovius, dirbo visokius ūkio darbus. Taip užsidirbdavo duonai. Laikėme karvutę ir paršiuką. Labai gerai prisimenu savo vaikystės dūminę gryčiutę: joje nebuvo nei kamino, nei grindų. Kai pakurdavo krosnį, reikėdavo atidaryti duris. Lubose buvo lenta uždengiama skylė. Kol kūrendavosi krosnis, būdavo ir ta lenta neuždengta, ir durys atidarytos. Kai iškūrendavo ir viską uždarydavo, būdavo šilta, labai gera ir ramu.

Skaityti daugiau: TREMTYJE

AD MAJOREM LLA GLORIAM

NAUJOS KNYGOS. RECENZIJOS, PRISTATYMAI

Kęstutis Kasparas. Lietuvos Laisvės Armija. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Kaunas 2002 m. 228 psl. Iliustruota nuotraukomis ir dokumentų faksimilėmis.

Knygoje atskleidžiama vienos iš svarbiausių Pasipriešinimo organizacijų - Lietuvos Laisvės Armijos - istorija bendrame laisvės kovų kontekste.

AD MAJOREM LLA GLORIAM

O ėjo jau berods tokie metai, kai laikai pakvipo laisve ir nepriklausomybe, kai radosi disidentų: vienas kitas daugiau... Tačiau pusamžį prailgusi okupacija dar tebegraužė, kiekvieną žemės pėdą, lietuvišką iniciatyvą, tautinę savimonę, tėviškės dvasią. Susitikome, nors dar apsižvalgydami, keli bendrabyliai - teisti katorgos darbams už "tarybinės tėvynės" negerbimą, už kovą su josios apologetais ir kariauna. Susitikome kupini vilčių, patikėję dar neskelbiamų idėjų įgyvendinamumu. Susitikome jau ne gatvėje, ne knygyne, kaip retkarčiais vengdami “liudininkų” matydavomės: Aleksandras Tuinyla, Antanas Nasevičius, Pranas Veverskis, Andrius Rondomanskis. Taip susiradę vienas kitą likę gyvi Lietuvos Laisvės Armijos organizacinio štabo nariai. Bent jau taip buvome traktuojami vadinamojoje “Eidimto byloje“ Nr.2098 dabartiniu metu saugomojoje Lietuvos ypatingajame archyve (F.K-1. A.BB. B.15742.) Byloje paminėtas Kazys Veverskis - vienas LLA įkūrėjų, iniciatorius ir faktiškasis pirmasis vadas, žuvęs ties Raudondvariu 1944 12 28. Šios bylos kaltinamojoje išvadoje tvirtinama, kad įžengus raudonajai armijai į Lietuvos teritoriją joje veikė nacionalistinės karinės sukilėliškos organizacijos LLA rinktinės, turinčios tikslą ginkluotu būdu atplėšti Lietuvos respubliką nuo Tarybų sąjungos ir atstatyti joje kapitalistinę santvarką.

Skaityti daugiau: AD MAJOREM LLA GLORIAM

GYDYTOJAS, PAMYNĘS ŽMONIŠKUMĄ!

Iš okupantų nusikaltimų dosjė

Dr.Vincas Žilėnas

Tokia pirma mintis atėjo perskaičius Birutės Adomėnienės knygą “Likviduoti Skirmantą” (Atmintis. K. 2002). Kruopščiai surinkti KGB dokumentai akivaizdžiai įtikins net didžiausią skeptiką, kokios jėgos ir lėšos buvo skirtos Juozo Lukšos, atskridusio iš už “geležinės uždangos”, sugavimui. Autorės įtaigiai surašyta 1950-ųjų metų chronologija atskleidė anaiptol ne durklo ir apsiausto riteriams būdingą švarių rankų dvikovą su priešais, bet klastingiausią čekistų “meduolio ir vėzdo” voratinklį. Norėdami paklupdyti įsivaizduojamus priešus azijietiški išsigimėliai nuo grandinės paleido už vilkšunius viršesnę “markuliados” gaują*. Deja, į šią mėsmalę stačia galva nėrė humaniškiausios profesijos žmogus, medikas Algirdas Antanas Pavalkis -pseudopartizanas Genutis, NKVD ir MGB agentas Petras, buvęs gestapo agentas Anton...

Skaityti daugiau: GYDYTOJAS, PAMYNĘS ŽMONIŠKUMĄ!

ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

Abakumovas 76
Abišala Aleksandras 68
Abloževičiai 36
Abloževičienė Marija 62-63
Abromas Alfonsas 97
Abromas Fabijonas, sl.Pušelė 89, 100
Alejūnienė Anelė 143
Alekna Jurgis 163
Algimantas, žr. Miliulis Aleksas
Aleksandras, žr. Robertas Gedvilas

Skaityti daugiau: ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ

VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Akmenė 78
Alanta 157
Alijošiškės 92
Alytus 135,170
Alsėdžiai 27, 45, 76
Amerika 72,177-178, 230
Anglija 72
Anunvėnai 143
Ašmena 177

Skaityti daugiau: VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti