Viršelyje: J. Matejko, Vytautas Didysis.
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 8 (1313) RUGSĖJIS, SEPTEMBER1955
T U R I N Y S
Dr. V. Sruogienė — Lucko Suvažiavimas 225
M. Rėklaitis — J. A. V. Pėst. Bat. ir Kuopos Organizacija 228
T. Papartis — Išdavikas Gavo Rykščių 233
O. Urbonas — Lietuvos Kavalerija Senovėje 235
V. Mingėla — Žmonių Nuostoliai Karuose 237
V. Maželis — Jogailis Paminklas (Nuotrauka) 239
H. Sienkievičius — Kryžiuočiai 240
Marių Žuvėdra — Pergalė be Karžygio 245
J. L. — Tankai Atominiame Kare 243
Karinės Žinios 249
Karinė Spauda 250
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje 252
Kuprinės Pabiros 255
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 1955m. Nr.8 - Turinys, metrika
Dr. V. SRUOGIENĖ
S. Ušinskio paveikslas: Lucko suvažiavime Vytautas su imperatorium Zigmantu. Dešinėje Lietuvos bajorai, kairėje lenkai
☆
Kol nors viena plastės širdis lietuvio,—
Tu būsi amžiams Lietuvos karalius!
B. Sruoga
Garsusis Lucko suvažiavimas aiškiai mums parodo, koks buvo Vytauto autoritetas. Popiežius Martynas V jį sušaukti pavedė Vytautui. Turėjo būti svarstomi svarbūs, to meto pasaulį jaudinanti klausimai: turkų pavojus, valakų, čekų Silezijos ginčai, Hanzos miestų byla su ženų karaliumi, husitų sutramdymas, bažnytinės unijos išmanymas ir kt. Ten pat iškelia ir Vytauto vainikavimas Lietuvos karaliumi.
Vytautas, kaip šeimininkas, rūpestingai pasiruošė garsius ir gausius svečius priimti. Jis parinko vienų iš didžiausių pilių turtingiausiame krašte — Lucką (Valuinėje). Tai buvo vieta patogi svarbiausiems svečiams atvykti: vokiečių imperatoriui, popiežiaus legatui, Bizantijos imperatoriaus pasiuntinui. Be jų buvo pakviesti Lenkijos karalius su pralotais ir senatoriais, Mazovijos, Pamarės kunigaikščiai, Valakų valdovas (hospodar), kryžiuočių ordino magistras ir Livonijos ordino valdytojas, vokiečių kunigaikščiai, Hanzos miestų atstovai, Maskvos didysis kunigaikštis, daugybė rusų kunigaikščių (Tverės, Riazanės, Odojevo ir kt.), nekalbant apie Gediminaičius ir Lietuvos didžiūnus.
Šventosios Romos imperatorius Lietuvos teritorijoje, tokia daugybė garsių svečių — tai dar labiau kėlė Vytauto garsą.
Svečiai rinkosi 1429 m. sausio mėnesį. Lucko pilis buvo pilna žymių žmonių, kiti su daugybe tarnų ir arklių — plačioje keletos mylių spindulio apylinkėje.
Vytautas visus vaišino neišpasakytai dosniai, tiesiog pasakiška prabanga. Esą kasdien buvę suvartojama po 700 statinių midaus, daugybė įvairių vynų, alaus ir kitų gėrimų, taurų, briedžių, šernų po 100, nekalbant apie visa kitą, kaip įvairius priedus bei prieskonius. Ir taip per 7 savaites! Be abejo, tie skaičiai yra perdėti, bet jie atspindi tą didžiulį įspūdį, kurį šis tarptautinis kongresas buvo padaręs amžininkams.
Skaityti daugiau: LUCKO SUVAŽIAVIMAS
M. RĖKLAITIS
PĖSTININKŲ B-NO PASKIRTIS
Pėstininkų b-nas yra pagrindinis pėstininkų taktinis vienetas. Jo uždavinys yra suartėti su priešu ir jį sunaikinti ugnimi, manevru ir smūgiu. Pėstininkų b-nas gali kovoti atskirai, arba pėst. pulko sudėty. Normaliai jis būna remiamas mortyrų, tankų, artilerijos, inžinerijos dalinių ir aptarnaujamas medicinos personalo. Jis gali veikti bendradarbiaujant oro pajėgoms. Kai pėstininkų b-nas yra aprūpintas transporto priemonėmis, jis gali veikti kaip motorizuota pajėga.
PĖSTININKŲ B-NO ORGANIZACIJA
Pėstininkų b-ną sudaro: bataliono štabas, bataliono štabo kuopa, trys šaulių kuopos, sunkiųjų ginklų kuopa.
Pėstininkų b-nai turi vienodą organizaciją. Batalionai ir kuopos ženklinami numeriais ir raidėmis, būtent: b-nai ženklinami arabiškais numeriais — 1 b-nas, 2 b-nas, 3 b-nas. B-no štabas ir b-nų štabų kuopos vadinamos b-nų numeriais, pav.: 2-no štabas, 3 b-no štabo kuopa. Šaulių ir sunkiųjų ginklų kuopos ženklinamos raidėmis taip: 1 — b-no šaulių kuopos turi raides A, B ir C, sunkiųjų ginklų kuopa turi raidę D. 2 b-no šaulių kuopos turi raides E, F ir G, 2 b-no sunkiųjų ginklų kuopa turi raidę H. 3 b-no šaulių kuopos turi raides I, K ir L, 3 b-no sunkiųjų ginklų kuopa turi raidę M.
BATALIONO ŠTABAS
Pėstininkų bataliono vadas yra pulkininkas leitenantas. B-nas yra mažiausias pėstininkų vienetas, kuris turi savo štabą. Bataliono štabą sudaro:
1. Bataliono vado pavaduotojas (executive officer),
2. Adjutantas (S-l) ir jo padėjėjas,
3. Žinių (intelligence) karininkas (S-2) ir jo padėjėjas,
4. Operacijų ir mokymo karininkas (S-3) ir jo padėjėjas,
5. Tiekimo karininkas (S-4) ir jo padėjėjas.
Bataliono štabo pareigūnus prižiūri b-no vadopavaduotojas (executive officer). Štabo skyrių karininkai su savo padėjėjais b-no vadui pataria ir padeda detalių vykdymą. Jie neturi galios išleisti b-no vado nepatvirtintą įsakymą. Visi patvarkymai išleidžiami b-no vado vardu. Jie laiku paruošia padėties įvertinimą ir pranešimų santraukas. Štabas informuoja b-no vadą apie vienetų pajėgumą, judesius bei jų išdėstymą ir apie aprūpinimo stovį. Informuoja apie priešo aktyvumą ir jo galimumus.
Skaityti daugiau: J.A.V. PĖSTININKŲ BATALIONO IR KUOPOS ORGANIZACIJA
TEODORAS PAPARTIS
1920 m. vasarą mano gimtajame Gatelių kaime, Utenos aps., stovėjo mūsų kariuomenės 8 savanoriai kūrėjai. Jų vienas buvo jaun. puskarininkis. Kad būtų aiškiau, pažymėsiu Gatelių kaimo gretimąsias apylinkes.
Gatelių kaimo dešinėje buvo Narutiškių vienkiemis, Untilgės km., Brinkliškių km., Lukošiūnų km., Bajorų km., Pilkėnų km. ir Tauragnų miestelis. Gatelių kaimo kairėje buvo Pūslių km., Uženiškių km., Avinostos km. ir Salaku miestelis. Prieš Gatelių km. buvo Kudrašių km., Pošerinės km. ir Nečėnų km. Šiuose trijuose kaimuose stovėjo nedideli lenkų kariuomenės daliniai.
Kiek prisimenu, Tauragnų miest. ir Salaku miest. stovėjo mūsų kariuomenės daliniai. Be to, Salaku miest. stovinčiam mūsų kariuomenės daliniui talkininkavo P. Šiaudinio vadovaujamas šaulių būrys. Iš Tauragnų miest. į Salakų miestelį per Gatelių km. buvo nusitiesęs 28 kilometrų ilgio II rūšies vieškelis. Pats Gatelių km. buvo atviroje vietoje, ant nedidelės augštumos. O iš jo per laukus, pievas ir kalnelius vingiavo lauko keliai į Kudrašių, Pošerinės ir Nečėnų kaimus.
Naktimis Gatelių km. reikėdavo iš visų keturių pusių saugoti nuo netikėtų lenkų karių užpuolimų. Tuo tikslu buvo statomi keturi sargybos postai. Kadangi mūsų karių buvo tik 8 žmonės ir jie dažnais lenkų puldinėjimais buvo labai nuvarginti, tai naktimis tekdavo eiti sargybas vietos kaimo gyventojams. I sargybas skirdavo kaimo seniūnas. Sargybą eidavo po pora žmonių. Vienas senesnio, o kitas jaunesnio amžiaus. Naktimis sargybas tikrindavo ir instruktuodavo mūsų pačių kariai.
Pastebėjęs ką nors įtartina, tuojau jaunesnysis amžiumi sargybinis bėgdavo į nurodytą vietą pranešti kariams. Senesniojo amžiaus sargybinis pasilikdavo vietoje ir toliau sekdavo, kol atvykdavo mūsų kariai. Atvykę kariai viską atidžiai ištirdavo. Jeigu nebūdavo pavojaus, kariai vėl eidavo ilsėtis, palikdami sargybinius toliau poste budėti. Bet tokių atsitikimų būdavo labai retai. Dažniausiai tai tekdavo susitikti su lenkų kareiviais ir susikauti.
Mūsų kariai naktimis gulėdavo apsirengę ir pasiruošę kiekvienam netikėtumui. Mes, jauni 16-18 metų amž. vyrukai, varžydavomės dėl sargybų, nes visuomet daugiau būdavo norinčiųjų, negu reikėdavo. Mums, jaunesniojo amžiaus vyrukams, būdavo labai įdomu pamatyti kaip mūsų kariai gindavosi, o kartais ir puldavo lenkus. Mūsų kariai drausdavo mums žiūrėti kautynių, bet kur tu, žmogau, gali iškęsti nepažiūrėjęs. Nors pasislėpęs už kluono susparos viena primerkta akimi pasižiūri.
Atvirai reikia prisipažinti ir pabrėžti, kad mūsų kaimo gyventojai, tiek seni, tiek jauni, mylėjo savo karius ir jiems labai mielai talkininkavo. Sąžiningai atlikdavo visus mūsų karių paliepimus, būtent, surinkti žinias apie priešą, jį pasekti ir t.t. žodžiu, kur kariams būdavo sunkiau prieinama, ten atlikdavo vietos gyventojai. Vietos kaimo gyventojai karių nurodytose vietose buvo iškasę prie kaimo apkasus. Len-
Po Priesaikos 4 p. pulke. Pulke vadas gen. št. plk. Žadeika priima paradą. Ltn. Aižinas veda kuopą. Klišė iš: J. Vaičeliūnas — Tėvynės sargyboje
kai nuolatos puldinėdavo mūsų karius, bet jiems niekuomet nepasisekdavo mūsų savanorius išmušti iš apkasų.
Skaityti daugiau: IŠDAVIKAS GAVO RYKŠČIŲ
A. P. Bagdonas
KALINIO SKUNDAS (Kryžiuočių nelaisvėje)
Kai negirdžiu aplink kovos trimitų,
Ir kardų ugnys netvyska žaibais,
Juoda naktis širdin manon užkrito,
Ir kietos sienos laisvės nepraleis.
Naktim sapnuoju tėviškę— pastigęs
Gimtųjų gojų Palangoj šventoj,
Kur vandenys laisvi sidabru žvilga,
Aplaistyti lietuvišku krauju.
Paduokit man sparnus vakario vėjo,
Perkūne, triuškink sienas akmenų.
Ir mėnesiai ir metai pro mane praėjo,
O aš kaip sliekas urve gyvenu.
Bet aš tikiu— ateis diena galinga,
Šie mano bokštai grius kaip pelenai.
Krūtinėse mūs brolių laisvės ugnis nedingo,
Jinai krauju ir gaisrais ligi čia ateis.
O. URBONAS
Praeito šimtmečio gale rusų Didysis kunigaikštis Nikalojus Nikolajevičius paskyrė stambią premiją už geriausiai parašytą veikalą iš kavalerijos istorijos. Premiją laimėjo amerikietis plk. ltn. Denison’as. Denisono veikalas buvo parašytas angliškai ir remiantis angių ir prancūzų istoriniais šaltiniais. Veikalą papildė Briks’as, kuris panaudojo ir rytų Europos istorinius šaltinius ir išleido 1897 m. Briks’o pastabose yra žinių ir apie senosios Lietuvos kavaleriją. Nors yra kai kurių istorinių nukrypimų, tačiau jos vertos dėmesio. Laisvą vertimą iš šio veikalo, kiek liečia Lietuvos-Lenkijos kavaleriją, čia duodu.
Pradžioje pagrindinę lenkų kariuomenės jėgą sudarė kavalerija, tai galima tvirtinti iš karų vedimo metodo ir iš tuometinių rašytojų veikalų. Iš pat pradžių kavalerija buvo papildoma vien bajorų, kurių privilegija ir vienintelė prievolė buvo tarnauti kariuomenėje. Bajorai patys privalėjo stoti kariuomenėn ginkluoti, su savo arkliu ir turėti su savim tam tikrą kiekį raitelių, kurių skaičius priklausė nuo jų dvarų didumo. Pagrindinį apginklavimą sudarė iš pat pradžių lankas ir strėlė. Pėstininkai ilgą laiką buvo gerokai pamiršti ir tik XIV šimtm. į pėstininkus buvo pradėta kreipti tam tikro dėmesio. Lietuviai atsiskyrę nuo kitų tautų didžiojo tautų kilnojimosi metu apsigyveno didžiausiuose miškuose prie Nemuno krantų ir juos istorija pradeda minėti tik X šimtmetyje. Pradžioje lietuvių karinė organizacija buvo gan primityvi, tačiau greit tobulėjo, ginklai ir apšarvavimas susidėjo iš lankų su strėlėmis, ugny apdeginant nusmailintų lazdų ir balnų; kardus turėjo tik vyresnieji vadai. Vieton šarvų jie nešiojo stumbrų, briedžių, meškų ir vilkų kailius. XIV-me šimtm. Lietuvos kariuomenė buvo sudaryta iš maždaug lygaus kiekio kavalerijos ir pėstininkų.
Kavalerija iki XVI-to šimtm. buvo ginkluota jietimis (nuodintomis) ir “mačugomis”, buožė su rutuliu, pritvirtintu prie grandinės ir naudojamu pramušti priešo šarvą. Vienintelė apsauga buvo mažas skydas; kūną pridengdavo kaip ir anksčiau kailiai, galvą— vailokinė arba kailinė kepurė.
Vytauto Didžiojo laikais Lietuvos kavalerija buvo sustiprinta apsigyvenusiais Lietuvoje totoriais. Šie sudarė, nežinomą dar Vakarų Europoje, lengvąją kavaleriją, kuri nešdavo visą žvalgybos tarnybą žygyje ir postovyje ir nuolat puldinėdavo netikėtai priešą.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KAVALERIJA SENOVĖJE
VLADAS MINGĖLA
Karai — visos žmonijos nelaime. Betgi kariauta ne tik šiais laikais, bet ir priešistoriniais. Pagaliau kas yra iš v:so senovės istorija? Tai daugiausia karų ir jų vadų žygiai: laimėjimai ar pralaimėjimai, valstybių iškilimas ir nusmukimas. Kariavo laukinis—girių žmogus, kariauja ir krikščioniškos dvasios nušviestas žmogus, žodžiu, karai beveik lydi žmogų nuo lopšio iki karsto. Todėl manoma, jog karai yra neišvengiami. Atsiranda net tokių teigimų, jog karų psichozė pareinanti nuo įvairių saulėje kylančių dėmių.
Mano tikslas kitas. Aš noriu paliesti vėlyvesniųjų karų nuostolius. Toji tema dažnai keliama spaudoje. Tuo klausimu dažnai girdime tarpusavius ginčus ir klaidingus įrodinėjimus. Aplamai, surinkus tų ginčų nuomones, prieinama, jog XX-jo amžiaus karai yra baisiausi, nes tuo laiku buvo nužudyta daugiausia žmonių.
Bet paskaičius karų istoriją, paaiškėja, jog daugiausia (procentų atžvilgiu) žūdavo žmonių senovės karuose. Užtat ryžausi patiekti bent kiek statistikos duomenų.
Kartą gen. St. Raštikis rašė: “Karas buvo, yra ir bus didžiausia jėga, reikalaujanti iš kariaujančio krašto - valstybės visų politinių, karinių, ekonominių ir moralinių jėgų (resursų) įtempimo, ir duodanti, ypačiai karui nepasiruošus arba jį pralaimėjus, didžiausių nuostolių”.
Kad ir kaip atrodytų, jog karas yra Fortūnos nulemtas, bet visais laikais žmonija jieškojo ir dabar tebejieško būdų jo išvengti, tą pavojų atitolinti.
Deja, žmonija, turbūt, iki šiol dar nepriaugo to augšto kultūros laipsnio, kad visi tarptautiniai nesusipratimai būtų pašalinami taiku būdu. Juk ir šiandien, kaip ir prieš tūkstančius metų, teisybės nėra. Kumščio ir ginklo jėga yra visagalė ir šiandien.
Taigi, kol visi (100%) žmonės nėra virtę tikraisiais angelais, gėrio, grožio ir dorovės apaštalais, tol amžina taika nebus įmanoma.
Skaityti daugiau: ŽMONIŲ NUOSTOLIAI KARUOSE
V. Maželio nuotrauka.
Iš lenkų kalbos vertė KAZYS JANKŪNAS
HENRIKAS SIENKIEVIČIUS
SANTRAUKA IŠ PRAĖJUSIŲ NUMERIŲ:
Atvykę į Krokuvą kartu su kunigaikštiene Danute, Kęstučio dukra, Macka su brolvaikiu Zbyška, kitą dieną nuvyko ankstybųjų mišių į katedrą.
Pamaldų atvyko ir karalius Jogaila su karaliene Jadvyga, kurią lenkai laikė beveik šventąja. Karališkoji pora tikėjosi netrukus susilaukti sosto įpėdinio. Tai būsimai šventei jau rinkosi svečiaiiš visų kraštų.
Po pamaldų Zbyška buvo pašauktas patarnauti kunigaikštienei Danutei prie stalo bendruose su karalium pusryčiuose. Tarp svečių būta ir Ordino pasiuntinio Lichtenšteino, kurį Zbyška, bekeliaudamas Krokuvon, vos nenudūrė, nes savo širdies mergelei buvo pažadėjęs tris povo plunksnas nuo kryžiuočio šalmo. Už pasiuntinio užpuolimą jam dabar grėsė iš Jogailos bausmė.
Jogailos žvilgsnis akimirkai sustojo ties Zbyška. Ir pirmą kartą jis pagalvojo apie jo laukiančią bausmę.
Tačiau vokietis net neįtarė, kad tasai riteris, užpuolęs jį staiga kelyje, yra taip arti. Prasidėjo pusryčiai. Buvo patiekta vyninė sriuba, taip stipriai paįvairinta cinamono, gvazdikų, imbiro ir šafrano prieskoniais, kad jos kvapas pasklido po visą kambarį. Tuo pat metu juokdarys Ciarušekas, sėdėdamas tarpduryje, pradėjo pamėgdžioti vieversio balsą, kuris, matyt, karaliui labai patiko. Netrukus kitas juokdarys, įsimaišęs į stalus aptarnaujančius tarnus, užpakalyje svečių kėdžių taip vykusiai pradėjo pamėgdžioti bitės zirzimą, kad kai kurie svečių, padėję šaukštus ant stalo, pradėjo ginti savo galvas rankomis nuo bičių. Kiti, šitai pamatę, prapliupo juokais. Zbyška ištikimai patarnavo kunigaikštienei ir Danutei, bet pamatęs, kad ir Lichtenšteinas mosuoja rankomis apie savo pliką galvą, ir užmiršęs savo nesaugumą, pagavo taip juoktis, kad net ašaros veržėsi jam iš akių.
Pastebėjęs savo apsirikimą, kryžiuotis pasisuko į vyskupo Šlakstyklės pusę ir pasakė jam keletą vokiškų žodžių, kuriuos vyskupas tuojau pat pakartojo lenkiškai:
— Garbingasis svečias taip sako; — tarė, kreipdamasis į juokdarį, — gausi du skatikus, tik nezvimbk per arti, nes bitės nuvaikomos, o bitinai nugalabijami...
Paslėpęs gautus iš kryžiuočio skatikus ir, naudodamasis visose pilyse juokdariams teikiama laisve, juokdarys atsakė:
— Daug medaus yra Dobrynės žemėje, todėl ją ir apspito bitinai. Mušk juos pagaliau, karaliau Vladislovai!
— Štai skatikas ir nuo manęs, nes gerai pasakei, — tarė Šlakstyklė, — bet atsimink, kad, kopėčioms bevirstant, medaus kopinėtojas sprandą nusisuka. Šitie Malburgo bitinai, apspitę Dobrynės žemes, turi gerus geluonis, todėl būtų neatsargu lįsti į jų avilius.
Skaityti daugiau: Kryžiuočiai
Marių Žuvėdra
ISTORINĖ NOVELĖ
Jauna motina laike savo rankose vos tik gimusį kūdikį. Džiaugsmas neįstengė parausvinti jos išblyškusio veido. Ir nuovargis jos akyse buvo toks didelis, kad, rodos, ir naujagimis jautė migdantį sunkumą, motinos žvilgsnyje, kuris glostė jo mažą veidelį. Jis kietai miegojo.
— Kunigaikštienei reikalingas poilsis. O taip pat ir naujagimiui princui,— ramiai, bet su autoritetu pasakė senyva moteris, kuri čia ėjo slaugės ir auklės pareigas.
Kunigaikštienė atsišliejo į pagalvę ir paklusniai užmerkė akis. Ji neatsimerkė, kai auklė paėmė kūdikį iš jos rankų, nei kai kunigaikštis lūpomis palytėjo jos kaktą.
— Nušlepsėjo dviejų žmonių tylūs žingsniai, o išėjo trys... — juokinga mintis užėjo kunigaikštienei. Ji šyptelėjo.
-— Jau trys ... naujas žmogus . .. kūdikis ... — murmėjo kunigaikštienė. Ji, kaip ir kiekviena motina, sulaukusi pirmojo kūdikio, negalėjo suvokti, kad tas seniai lauktasis jau čia. Staiga atsiradęs iš nežinios. Ir pati motina buvo nustojusi tikrovės jausmo. Tik tas mažasis ir ji buvo visas pasaulis. O gal tik jis vienas. Tas .. . tas . . . princas ...
— Princas ... — ta viena mintis grąžino kunigaikštienę į niūrią tikrovę iš tos laimingos būsenos, kurioje ji užtarnautai lepinosi save. Kunigaikštienė plačiai atvėrė akis ( o jos buvo dangaus mėlynės) ir įrėmė į akmenines lubas tokį stiprų žvilgsnį, kad, rodos, galėjo mūro skliautus išsprogdinti. Iš tų pastangų nieko neišėjo. Ne sunkūs akmeniniai skliautai pasikėlė, o tik išvarginta kunigaikštienės krūtinė. Iš jos išsiveržė skausmingas atodūsis.
Švedijos karalius Erikas pasirūpino, kad karališkoji pora būtų kalinama saugiame kalėjime. Bet nei storos kalėjimo sienos, nei grotai ant siaurų langų negalėjo sulaikyti kunigaikštienės svajonių, nei kunigaikščio nepabaigiamų planų. Kai suomiškos kilmės princas niūriai surauktoje kaktoje per dienas tiesė planus į Švedijos sostą, kunigaikštienė karčią buitį saldino praeities prisiminimais. Svetima jai buvo Švedijos istorija, kurioje pynėsi jos vyro teisės į Švedijos sostą. Ji tik tiek žinojo, kad jcs vieta yra šalia vyro, kur jis bebūtų — karaliaus soste, ar kalėjime. Todėl ji kantriai leido nuobodžias dienas kalėjimo celėje, nesibraudama į vyro planus, nei perdaug atskleisdama jam savo svajones.
Skaityti daugiau: Pergalė be Karžygio
Kiekvienas sekąs spaudą apie atominį karą gali susidaryti sekantį ateities kautynių vaizdą:
“Vos tik pradėjo leistis žemyn banguojąs grybinis debesys. Tankai košia sprogimo plotą. Galį stačiai pakilti lėktuvai, sukdami ratą virš miško, daužo priglušintą priešą. Gerai apsaugoti nailoniniais šarvais tankistai pribaigia priešo pasipriešinimą kulkosvaidžių, patrankų ir napalmo ugnimi.
Niekad nedelsią, judrūs tankų daliniai praskrodžia paskutines priešo linijas. Kautynės laimėtos. Prasideda persekiojimas, nors baltas nuodingasis debesys dar kybo virš galvų”.
Gaila, bet malūnsparniai ir stačiai kylantieji lėktuvai yra dar tik vaikystės amžiuje, o tankai dar neskraido.
Mums reikia tanko tinkamo atominiam karui. Tankai M-48 ir T-43 yra per sunkūs, negreiti ir nepasotinami. Jie netinka žaibiniam plataus masto karui. Kulkosvaidis privertė išdidų kavaleristą pakeisti arklį tanku. Atominiai ginklai privers padaryti žymių pakeitimų tankuose.
Kad pasiekti pilną taktinių atominių ginklų veiksmingumą, jie turi būti naudojami glaudžiai bendradarbiaujant su sausumos pajėgomis
Mūsų sausumas daliniai turi būti pakankamai toli nuo mūsų arminių sviedinių sprogimo vietos, kad išvengtų nuostolių. Bet jie privalo sugebėti pasiekti kuo greičiausiai taikinio plotą tuoj po sprogimo. Jų uždavinys pribaigti priešą dar jam neatsigavus nuo atominio sprogimo. Tik labai judrūs daliniai gali išnaudoti atominių ginklų veikimą.
Mūsų geriausias apsigynimas nuo priešo atominių ginklų yra nesudaryti jiems tinkamo taikinio. Daliniai privalo būti išskleisti kuo plačiausiai, susisiekimo priemonės ir ginklai turi sugebėti pereiti bet kokią vietovę. Puoląs turi sugebėti labai greitai susitelkti puolimui. Sudarydamas atominį taikinį, jis privalo greitai judėti. Pats susitelkimas kautynėms įvykdytinas kuo arčiausia prie priešo linijų, kad jis negalėtų naudoti atominių ginklų, nepadarydamas nuostolių sau pačiam.
Skaityti daugiau: Tankai atominiame kare
J. A. VALSTYBĖSE
Liepos mėn. nuleistas vandenin naujas atomine energija varomas povandeninis laivas “Seawolf”.
Jo atominė jėgainė jau skirtinga nuo pirmojo atominio povand. laivo Nautilus jėgainės. Atominio reaktoriaus šiluma perduodama į garo katilą, kuris gamina garą turbinoms varyti, natrio skysčio pagalba. Nautilus tam tikslui naudojo vandenį, kurį reikia suspausti, kad išvengtų nepageidaujamo virimo. Natrio skystis verda tik prie labai augštos temperatūros.
Jo jėgainė išbandyta dar ant kranto, sudarant sąlygas lyg ji būtų po vandeniu. Taip ji veikė be sustojimo patiekdama reikalingą energiją povandeninio laivo 2,250 mylių kelionei.
“Seawolf” laivo greitis pasinėrus yra didesnis negu 25 jūros mazgai per valandą. Jūros mazgas arba jūrmylė yra lygi 1,829 metram.
Po aviacijos dienos Maskvoj paspartinta naujų lėktuvų masinė gamyba. Masiniai gaminami dvimotoriniai sprausminiai naikintuvai F-101, kurie yra greitesni už garsą ir skiriami lydėti strateginės aviacijos junginius tolimuose atstumuose.
Kitas sprausminis dieninis naikintuvas, gali skristi dvigubai greičiau už garsą, apie 1,320 mylių per valandą 35,000 pėdų augštyje.
1-ji Divizija po 13 metų karo ir okupacinių pareigų Vokietijoje sugrįžta į Ameriką. Ją pakeičia 10-ji Divizija.
Amerikos Laivynas dar šią vasarą darys didelę išvyką į Arktiką (šiaurės ašigalio sritis). Dalyvaus 117 įvairaus tipo laivų, kurie gabens Tolimos Šiaurės Radaro Linijos bazėms tiekimo reikmenis ir bazių įrengimus. Išvykoje dalyvausiantieji ledlaužiai turės malūnsparnius lėktuvus, kurie žvalgys praplaukimo tarp ledų kelius. Laivai perveš apie 750,000 tonų krovinių ir 4,000,000 statinių degalų.
Šį ankstyvą pavasarį minėtas bazes reikalingu tiekimu aprūpino transporto lėktuvai.
Skaityti daugiau: Karinės žinios
THE ARMY COMBAT FORCES JOURNAL, gegužės ir birželio mėn. 1955.
Remkimės pulku, plk. ltn. S. P. Edwards, Jr. Tradicinis, pagrindinis organizacinis vienetas yra pulkas su savo istorija, emblema ir dvasia. Jis ir privalo toliau likti tokiu. Karinė dvasia geriausia išsilaiko pastoviame vienete kaip pulkas.
Išlaikykime Pulką,plk. B. Palmer, Jr. Sąlygos Europoje verčia JAV jėgas! laikomas ten, organizuoti ne divizijomis, bet vadinamais RCT (regimental combat team), sustiprintais pulkais. Administracijos atžvilgiu divizija yra palikta. Tokį RCT sudaro: pešt. pulkas (motorizuotas), šarvuotas kavalerijos batalionas, lauko artilerijos batalionas (105 mm gaubi-cos), inžinerijos kuopa, tiekimo, ryšių, sanitarijos ir karinės policijos daliniai priskirti iš divizijos. Autorius siūlo išlaikyti pėst. pulką branduoliu tokios rinktinės, tik sustiprinti jo šarvuotus dalinius, padidinti judrumą, pagerinti kontrolę ir vadovavimą. “RCT organizuotas dalinai remiantis mechanizuotu pėst. pulku gali kautis plačiuose frontuose ir bet kokioj vietovėj.”
Karo Teatro Tarnybų Vadovybė, brig. gen. C .S. Harris. Tiekimas yra taktikos tarnas, bet ne viešpats.
Minos Gali Nulemti, gen. mjr. H. W. Blakeley. Naujai ruošiamo statuto “Lauko minų vartojimas” nagrinėjimas. Kadangi Europoje ar Korėjoje ar kur kitur naują karą pradės, t.y. iniciatyvą parodys ne Amerika, bet priešas, JAV kariuomenei teks pradžioje gintis. Tuo atveju sugebėjimas naudoti minas gali nulemti pergalę.
Skaityti daugiau: Karinė spauda
Henrikas Vladas Bankaitis, gyvenantis Baltimoreje, aviacijos kadetas Detroito universitete, išvyko vasaros aviacijos pratybom į karinę bazę Texas valstybėje. Kadetas Bankaitis yra vedęs Aldoną Dulytę, gyvenančią Baltimorėj. Amerikos pilietybę gavo 1955 m. pavasarį. Po Detroito universiteto baigimo 1956 m. Bankaitis galės gauti antrojo leitenanto laipsnį, karo aviacijos rezerve.
Shenandoah, Pa., birželio 14 d. mirė Edvardas Steponavičius. Jis buvo rastas birželio 11 d. sužeistas gatvėje. Velionis turėjo tik 33 metus, buvo II karo veteranas, paliko senus tėvelius ir brolius. Karinės laidotuvės buvo birželio 18 d. Palaidotas iš šv. Jurgio parapijos bažnyčios.
Albertas Švagždys - Schwartz,36 m., Reading, Pa., netikėtai, širdies smūgio ištiktas mirė liepos 1 d. Tik prieš metus jis palydėjo į amžino poilsio vietą savo motutę, Veroniką Švagždienę, mirusią taip pat širdies liga.
Velionis II Didž. karo metu buvo jūrininkų eilėse.
Kęstutis Vaičius, Cicero miesto gyventojas, paskutiniu metu studijavęs architektūrą Illinois un-te Urbanoje, liepos 8 d. išvyko į JAV armiją karinės prievolės atlikti. Kęstutis yra pasireiškęs ir sporto srityje: pradžioje priklausė Cicero lietuvių sporto klubui, o vėliau žaidė ASK Lituanicos eilėse.
Majoras chirurgas F. V. Kaunastarnauja JAV kariuomenėje Rock Island Arsenale. Jis buvo pašauktas 1955 m. gegužės 8 d. ir pasiųstas į Medicinos Lauko Tarnybos Mokyklą, Ft. Sam Houston, Texase; iš ten jis buvo paskirtas į Rock Island Arsenalą.
Majoras Kaunas, gimęs Lietuvoje, Skuode, 1950 m. atvyko į JAV. Jis yra baigęs 1944 m. Vytauto Didžiojo Universitetą Kaune.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
KARIAI INVALIDAI
Nesu pasišovęs ką nors garsinti ar reklamuoti, niekas neprašė ir niekas neįpareigojo mane tai daryti. Bet pats gyvenimas šaukte šaukia: žmogau nepraslink pro teisybę užmerktcmis akimis.
Turiu atvirai pasisakyti, kad esu karo invalidas. Mano kairė koja yra amputuota augščiau kelio. Pati kojos amputacija padaryta nepavydėtinai ir todėl yra labai sunku ir net vargiai įmanoma kiek geriau pritaikinti protezę. Būdamas dar Vokietijoje D. P. stovykloje sudėvėjau keletą vokiečių darytų protezių. Atvykęs į Ameriką užsakiau naują protezę, kurią jau suskubau sudėvėti. Bet, paskutiniu laiku, dėl sunkios materialinės padėties neįstengiau įsigyti naujos protezės, todėl pasitenkinau atremontuodamas Vokietijoje darytą. Senos protezės remontą atliko lietuvis ortopedistas Petras Šileikis, pagamindamas naują viršutinę protezės dalį.
Susidariusios aplinkybės ir pats gyvenimas pašykštėjęs laimės tiems žmonėms, padarė juos invalidais. Žinau, kad šiandien invalidui sunku uždirbti dolerį, pačiam pragyventi ir dar sutaupyti protezei. Nors lietuviškoji visuomenė karo invalidų neapleidžia ir yra jiems duosni, bet ir jai gyvenimas pinigus neberia rieškutėmis į kišenę, tenka juos uždirbti pūslėtom ir grubiom rankom. Tačiau ji noriai aukoja karo invalidams. Už parodytą gerą norą ir rūpestingumą aš asmeniškai tariu jai nuoširdų padėkos žodį.
Mieli broliai, kariai invalidai, kad visuomenės suaukoti ir jūsų pačių sutaupyti pinigai būtų naudingai ir racionaliai sunaudoti protezėms daryti, nuoširdžiai patariu kreiptis į anksčiau paminėtą lietuvį ortopedistą. Jis jums tikrai patarnaus sąžiningai, maloniai ir visus neaiškumus išsiaiškinsit savo gimtojoj kalboj. O pačią protezę jis pagamins iš geros medžiagos ir prieinama kaina.
Aš kalbu asmeniškai tik už save patį. Su padaryta ortopedo Petro Šileikio proteze jaučiuosiu daug geriau, kaip bet su kuria kita anksčiau dėvėta. Jūs galite mane paklausti kodėl? Mano atsakymas yra aiškus: todėl, kad lietuvio ortopedisto darbo protezė yra geriau pritaikinta prie amputuotos galūnės. Kaž-kaip pati kojos galūnė greičiau ir su mažesniais skausmais prisitaikė prie protezės. Be to, ji daug lengvesnė. Pati amputuotos kojos galūnė geriau guli protezėje, nespaudžiama, netrinama ir negadinama. Turint tokią protezę yra daug smagiau ir lengviau vaikščioti, tuo ir žmogaus savijauta darosi geresnė.
Skaityti daugiau: Laiškai ir mintys
MUŽIKAS TARP BAJORŲ
Dar devynioliktajame šimtmetyje Padubysio valsčiuje gyveno turtingas valstietis Zeknevičius. Daugelis valsčiaus bajorų iš jo skolindavosi pinigų. Tuo būdu nori ar nenori, malonu ar nemalonu — tekdavo bajorams tąjį mužiką gerbti ir kviesti pas save, ar tai būdavo vestuvės, krikštynos ar kitokie pobūviai.
Kartą pas vieną bajorą buvo kažkoks pobūvis. Greta savo bajorų kaimynų, pasikvietė Kurtuvėnų kleboną kun. Vaitkevičių ir minimą Zeknevičių. Juodu greta ir pasodino už stalo, kaip garbingiausius svečius.
Tuo laiku tarp bajorų buvo paprotys nesivaržyti prie stalo. Atsiraugėdami (atsirūgdami), nusičiaudėdami ar pan., net neatsiprašydavo. O valstiečiai tuo atžvilgiu buvo padoresni. Jeigu bajorai pasiteisindavo lenkišku posakiu: “Nors ir kiauliška, bet sveika”, tai valstiečiai panašaus lietuviško posakio neturėjo.
Valgo, geria ir šnekasi tai žemaitiškai, tai lenkiškai. Pagaliau vienas bajorų garsiai atsiraugėjo ir tyli neatsiprašęs. Kiti nekreipia dėmesio ir toliau garsiai šnekasi. Tik vienas Zeknevičius susijaudina. Jis galvoja: Ką bajorai mano — man nesvarbu. Jie visi mano kišenėje sėdi. Bet ką klebonas gali pagalvoti. Aš čia tik vienas mužikas, taigi mane ir įtars, kaip tokį. O Zeknevičius visai nenorėjo bajorų nepadorumų prisiimti.
— Pon, pon klebon, pons bajors atsiraugėjai — patylomis į ausį sušnibždėjo klebonui.
Klebonas apsimetė nenugirdęs ir toliau kalbėjosi su bajorais. Zeknevičius ryžosi nenusileisti. Tą pat pakartojo klebonui balsiau. Ir šį kartą klebonas apsimetė nenugirdęs. Buvo nepatogu girdėti prieš svečius ir šeimininkus.
— Pon, pon klebon, pons bajors atsiraugėjai — tretį kartą jau visai balsiai suriko klebonui į ausį.
— Girdu (girdžiu), pons Zekneviče, girdu! — šįkart jau atsakė klebonas, nebegalėdamas toliau apsimesti negirdįs. S. B.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
